Skaičiuojantis Dievas

30

Ką žmogus veikia paskutinėmis gyvenimo akimirkomis? Kitaip nei dauguma iš šešių milijardų žmonių, tik ką išgirdusių mirties nuosprendį, aš iš tiesų ruošiausi savo baigčiai. Tačiau tikėjausi, kad ji ateis lėčiau, kai aš gulėsiu ligoninės lovoje, o šalia bus Siuzana, galbūt brolis Bilas, keli draugai ir gal net drąsuolis mažasis Rikis.

Tačiau Betelgeizės sprogimas buvo visiškai netikėtas; mes nenujautėme, kad jis įvyks. Na, taip, kaip sakė Holusas, mes žinojome, kad galiausiai Betelgeizė tikrai virs supernova, bet nebuvo jokio pagrindo tikėtis, jog tai įvyks būtent dabar.

Pasak radijo parnešimų, Toronto požeminių traukinių sistema jau buvo kimšte prikimšta žmonių. Žmonės leidosi į metro stotis, lipo į traukinių vagonus, tikėdamiesi apsisaugoti po žeme. Jie nesutiko išlipti iš traukinių net paskutinėse linijų stotyse.

O prie KOM esantys keliai virto automobilių stovėjimo aikštelėmis, tikra kamšatimi. Kaip ir visi kiti, norėjau būti kartu su savo šeima, tačiau, atrodo, tai buvo neįmanoma. Kelis kartus bandžiau prisiskambinti Siuzanai į darbą, bet išgirsdavau tik trumpus signalus.

Žinoma, mirtis neateis akimirksniu. Prabėgs savaitės, o gal net mėnesiai, kol ekosistema žus. Šiuo metu Žemės ozono sluoksnis saugojo mus nuo aukštos energijos fotonų ir, žinoma, didelių įgreitintų dalelių, keliaujančių lėčiau už šviesą, liūtis mūsų dar nepasiekė. Tačiau netrukus iš Betelgeizės sklindanti banga sunaikins ozono sluoksnį, ir intensyvi radiacija, sukelta sprogstančios žvaigždės bei mūsų saulės, pasiekusi paviršių suardys gyvus audinius. Neabejoju, kad prieš pabaigą galėsiu būti kartu su žmona ir sūnumi. Bet atrodo, jog kol kas man draugiją sudarys ateivio atvaizdas.

Pirmasis sprogimas Betelgeizėje jau suardė palydovinius tarpmiestinius telefono tinklus, tad neturėjau stebėtis, kad Holuso atvaizdas periodiškai išnykdavo ir vėl pasirodydavo, nes iš Oriono sklindanti elektromagnetinė kakofonija trikdė ryšį tarp tikrosios Holuso, esančios virš Ekvadoro, ir jos holografinės dublerės čia, Toronte.

— Norėčiau būti kartu su Siuzana, — pasiguodžiau, per rašomąjį stalą, užverstą nebaigtais darbais, žvelgdamas į forhilnorą.

Mano nuostabai Holusas pakėlė balsą — anksčiau to niekada nebuvau girdėjęs.

— Jūs bent prieš pabaigą galėsite pamatyti savo šeimą. Manote, kad tai jūs esate toli nuo namų? Aš net negaliu susisiekti su savo vaikais. Jei Betelgeizė smogia į Žemę tokia baisia jėga, ji taip pat smogs ir į Beta Hydri III. Aš net negaliu atsisveikinti su Kasoldu ir Pyldon per radijo ryšį, ne tik dėl stiprių trikdžių — radijo signalas jų nepasieks ištisus dvidešimt ketverius metus.

— Atleiskite, — atsiprašiau, — nepagalvojau.

— Tikrai nepagalvojote, — taip piktai atšovė Holusas, kad iš jos burnos ištyško holografinės seilės. Tačiau netrukus ji truputį nusiramino. — Prašau atleisti, — teisinosi ji, — tiesiog labai myliu savo vaikus. Kai žinau, kad jie ir visa mano rasė žus…

Pažvelgiau į savo draugę. Ji ir taip jau labai ilgai buvo toli nuo savo pasaulio — daugelį metų nežinojo, kas vyksta namie. Kai Holusas išvyko į savo didžiąją kelionę po aštuonias žvaigždžių sistemas, jos sūnus ir duktė jau buvo suaugę, o dabar tikriausiai yra vidutinio amžiaus, biologiškai galbūt net senesni už Holusą, nes ji didžiąją kelionės dalį keliavo reliatyvumo teorijai paklūstančiu greičiu.

Kai pagalvoji, viskas yra kur kas blogiau. Betelgeizė yra šiauriniame Žemės danguje, o Beta Hydri — pietiniame, vadinasi, Žemė yra tarp šių dviejų žvaigždžių. Kol Betelgeizės augantį ryškumą pastebės Betoje Hydri III, praeis keleri metai — tačiau nėra jokios galimybės į šį pasaulį nusiųsti perspėjimo signalą; niekas šios planetos nepasieks greičiau nei piktieji iš Betelgeizės sklindantys fotonai, kurie jau keliauja ten.

Holusas aiškiai stengėsi susitvardyti.

— Eime, — tarė ji pagaliau, lėtai ir ryžtingai siūbuodama savo kūną. — Išeikime laukan pasižiūrėti spektaklio.

Taip ir padarėme. Nusileidome liftu žemyn ir išėjome pro tarnybinį įėjimą. Lauke stovėjome ant to paties betono lopo, ant kurio pirmą kartą nusileido Holuso kosminis keltas.

Kiek supratau, forhilnoras ir jos kolegos šiuo metu rinko savo erdvėlaiviui pačią saugiausią padėtį. Tačiau jos atvaizdas stovėjo kartu su manimi priešais KOM apleisto planetariumo kupolo šešėlyje ir žvelgė žemyn. Dauguma praeivių žvelgė į žydrą dangų, o ne į keistą, panašią į vorą ateivę.

Žvelgiant Karalienės parko kryptimi, buvo aiškiai matyti Betelgeizė; žvaigždė buvo maždaug trečdaliu patekėjusi pietrytiniame danguje. Matant šviečiančią žvaigždę dienos metu, ėmė nerimas. Bandžiau įsivaizduoti likusią Oriono žvaigždyno dalį, išsiskleidusią žydrame fone, bet nežinojau, kokioje padėtyje jis yra šiuo paros metu.

Kiti personalo nariai bei lankytojai irgi išėjo iš muziejaus ir prisijungė prie pakelėje susirinkusios minios. Po kelių minučių astronomas Donaldas Čenas, vaikščiojantis lavonas, išėjo pro tarnybinį įėjimą ir patraukė mūsų, taip pat vaikščiojančių lavonų, link.

Suprantama, jog Hablo kosminis teleskopas buvo kaipmat nukreiptas į Betelgeizę. Kur kas geresnės nuotraukos gautos iš Holuso erdvėlaivio, jos perduotos į Žemę ir čia plačiai paskleistos žmonėms. Net prieš žvaigždei pradedant plėstis, pagrindinio kosminio laivo teleskopais pavyko išvysti Betelgeizę kaip raudoną diską, nusėtą vėsesniais saulės taškais bei karštesniais konvekciniais lopais ir apgaubtą didingos rausvos karūnos.

Tačiau dabar nepaprastos galios sprogimas nupūtė skaidrią išorinę atmosferą, o pati žvaigždė sparčiai didėjo, daugelį kartų padidindama savo įprastą skersmenį — nors tiksliai pasakyti, koks buvo Betelgeizės įprastas skersmuo, sunku, nes žvaigždė buvo kintanti. Bet vis tiek ji niekada nebuvo tokio dydžio. Nuo besiplečiančio disko į visas puses sklido geltonai baltas perkaitintų garų, mirtį nešančios plazmos, kamuolys.

Iš Žemės dienos šviesoje mes tematėme blyksintį ir mirkčiojantį ryškų šviesos tašką.

Tačiau erdvėlaivio teleskopai rodė daugiau.

Kur kas daugiau.

Neįtikėtinai daugiau.

Per teleskopus matėsi, kaip žvaigždę sudrebino dar vienas sprogimas — ji net persislinko teleskopų matymo lauke — ir dar daugiau plazmos buvo išmesta į kosminę erdvę.

Ir tada dešinėje netoli žvaigždės atsirado nedidelis vertikalus plyšys dantytais kraštais, kuriuos išraižė viską persmelkianti melsvai balta energija. Plyšys ilgėjo, darėsi vis labiau dantytas ir tada…

…ir tada iš plyšio ėmė tekėti substancija, tamsesnė už pačią kosminę erdvę. Ji buvo klampi, atrodė, jog iš kitos pusės veržiasi degutas, tačiau…

Tačiau, žinoma, nebuvo jokios „kitos pusės”, Visatos sienoje negalėjo atsirasti jokia skylė, nepaisant mano fantazijų, jog ją galima sugriebti ir atidengti tarsi palapinę. Visata buvo uždara. Jei juoduliai kilo ne iš vidaus, tai šis plyšys turėjo būti tunelis, kirmgrauža, sujungimas, deformacija, žvaigždžių raštai, trumpiausias kelias — kažkas, jungiantis du kosmoso taškus.

Juodoji masė tebetekėjo. Jos kraštai buvo apibrėžti; jai tekant, žvaigždės išnykdavo. Turint omenyje tai, jog ši masė iš tiesų buvo arti Betelgeizės, ji privalėjo būti didžiulė; plyšys tikriausiai buvo ilgesnis nei šimtas milijonų kilometrų, o pro jį išsiliejančio objekto skersmuo kelis kartus didesnis. Žinoma, kadangi objektas buvo visiškai, absoliučiai juodas, jis nei spinduliavo šviesą, nei ją atspindėjo, tad nebuvo jokio spektro, kuris leistų analizuoti Doplerio slinktis, ir atlikti paralakso analizę, norint nustatyti atstumą iki objekto, buvo nelengva.

Netrukus visa masė ištekėjo iš plyšio. Jos struktūra plaštakiška — matėsi vidurinis gumulas ir šeši aiškūs priedėliai. Kai tik masė ištekėjo, kosminis plyšys užsivėrė ir išnyko.

Mirštanti Betelgeizės žvaigždė vėl traukėsi. Tai, kas vyko iki šiol, aiškino Donaldas Čenas, buvo tik preambulė. Kai dujos pasieks geležies šerdį antrą kartą, žvaigždė tikrai sprogs ir suspindės taip ryškiai, kad net mes, esantys už keturių šimtų šviesmečių, negalėsime į ją žiūrėti be apsauginių priemonių.

Juodas objektas riedėjo dangaus skliautu tarsi ratas su stipinais, tartum — taip negalėjo būti, ne, negalėjo — šeši priedėliai įgautų pagreitį atsispirdami nuo visatos audinio. Objektas judėjo susitraukiančio Betelgeizės disko link. Buvo sunku įvertinti nuotolį — tik kai viena juodulio galūnių palietė, o vėliau ir uždengė disko kraštą, pasidarė aišku, jog šis objektas yra truputį arčiau Žemės nei Betelgeizė.

Žvaigždei toliau traukiantis, juodulys įsiterpė tarp mūsų bei Betelgeizės ir netrukus visiškai uždengė žvaigždę. Iš Žemės mes tematėme, jog itin ryški žvaigždė išnyko; Saulei nebeliko varžovo dienos danguje. Tačiau per „Merelko” teleskopus juodulys, ši daugiarankė rašalo dėmė žvaigždžių dulkių fone, buvo matomas. Ir tada…

Ir tada Betelgeizė pasielgė taip, kaip išpranašavo Čenas: žvaigždė, uždengta juodulio, sprogo, išlaisvindama daugiau nei šimto milijonų saulių energiją. Stebint iš kitoje pusėje esančių pasaulių, žvaigždė turėjo nepaprastai spindėti, išjos sklido akinanti šviesa ir svilinantis karštis, lydimas radijo triukšmų. Tačiau iš Žemės…

Iš Žemės nieko nesimatė. Bet vis tiek atrodė, kad rašalo dėmė veržiasi į priekį teleskopo okuliarų link, tarsi būtų stumiama iš užpakalio, jos centrinis gumulas vis plečiasi ir besiartindamas uždengia regėjimo lauką. Tuo tarpu šešias rankas kažkas nubloškė atgal, ir jos priminė neriančio į priekį kalmaro čiuptuvus.

Kad ir kas buvo tas objektas, jis sugėrė pagrindinį sprogimo smūgį, apsaugodamas Žemę — matyt, ir forhilnorų bei rydų pasaulius — nuo antpuolio, kuris būtų sunaikinęs ozono sluoksnį visuose trijuose pasauliuose.

Mes, stovintys prie KOM, nesupratome, kas įvyko — dar nesupratome. Tačiau iš lėto pradėjome suvokti, nors supernova taip ir neatsirado. Visi trys mūsų pasauliai kažkokiu būdu išliks.

Gyvenimas tęsis. Neįtikėtina, laimingo atsitiktinumo ir stebuklo dėka gyvenimas tęsis.

Bent jau kol kas.