Skaičiuojantis Dievas

32

— Holusas man pasiūlė vykti kartu į kitą jos kelionės tikslą, — pasakiau Siuzanai, tą vakarą grįžęs namo.

Mes sėdėjome ant sofos svetainėje.

— Į Kentauro Alfą? — paklausė ji.

Tai iš tiesų buvo kitas ir paskutinis planuotas „Merelko” didžiosios kelionės sustojimas prieš grįžtant atgal į Delta Pavonis, o vėliau į Beta Hydri.

— Ne, jie nusprendė kitaip. Dabar jie ketina vykti į Betelgeizę. Nori pažiūrėti, kas ten yra.

Siuzana kurį laiką tylėjo.

— Ar aš teisingai supratau iš „Globė ” žurnalo, kad Betelgeizė yra už 400 šviesmečių?

Linktelėjau.

— Tad grįši atgal tik daugiau nei po tūkstančio metų?

— Žemės matais, taip.

Ji vėl patylėjo. Po kurio laiko nusprendžiau suardyti tylą.

— Supranti, jų erdvėlaivis pusiaukelėje apsisuks, ir savo kuro išmetamąsias dujas nukreips Betelgeizės link. Tad po 250 metų… būtybė išvys tą ryškią šviesą ir supras, jog kažkas atvyksta.

Holusas tikisi, kad toji būtybė lauks mūsų atvykstant arba sugrįš pasitikti.

— Būtybė?

Negalėjau prisiversti pavartoti šį žodį Siuzanos akivaizdoje.

— Būtybė, kuri įsiterpė tarp mūsų ir Betelgeizės.

— Manai, jog tai Dievas, — paprastai pasakė Siuzana.

Juk ji lankė bažnyčią, mokėjo Bibliją. Ir ištisas savaites būtent ji per vakarienę klausydavosi manęs, kai kalbėdavau apie aukščiausią pradžią, pirminę priežastį, pagrindines konstantas, protingą sukūrimą. Nedažnai minėdavau D… vardą, bent jau, kai Siuzana būdavo šalia. Jai tai reiškė kur kas daugiau nei man, tad nuo Dievo laikiausi atokiau, stengiausi moksliškai atsiriboti. Tačiau Siuzana žinojo. Ji žinojo.

Gūžtelėjau pečiais.

— Galbūt, — atsakiau.

— Dievas, — pakartojo Siuzana, ryžtingai pateikdama šią sąvoką. — Ir tau yra galimybė jį pamatyti. — Siuzana pažvelgė į mane ir pasviro. — Ar jie dar ką nors iš Žemės ima kartu?

— Taip, dar kelis žmones.

Bandžiau prisiminti sąrašą.

— Kamuojamą sunkios šizofrenijos moterį iš Vakarų Virdžinijos. Sidabranugarę gorilą iš Burundžio. Labai seną vyrą iš Kinijos. — Gūžtelėjau pečiais. — Tai keli žmonės, su kuriais ateiviai susidraugavo. Jie kaipmat sutiko keliauti.

Siuzana pažvelgė į mane, stengdamasi neišduoti jausmų.

— Ar tu nori vykti?

Taip, pagalvojau. Taip, kiekviena savo esybės skaidula. Nors norėjau daugiau laiko praleisti su Rikiu, nusprendžiau, jog bus geriau, jei jis mane prisimins apysveikį, gebantį pasirūpinti savimi, vis dar pajėgiantį paimti jį ant rankų. Nepasitikėdamas savo balsu, linktelėjau galvą.

— Tu turi sūnų, — priminė Siuzana.

— Žinau, — tyliai atsakiau.

— Ir žmoną.

— Žinau, — pakartojau.

— Mes… mes nenorime tavęs netekti.

Švelniai atsakiau:

— Tačiau neteksite. Labai greitai.

Kurį laiką sėdėjome tylėdami. Galvoje blaškėsi įvairios mintys.

Su Siuzana susipažinome universitete septintajame dešimtmetyje. Mes draugavome, tačiau aš išvykau į Valstijas siekti savo svajonės. Tada Siuzana man neprieštaravo.

O dabar atsirado kita svajonė.

Bet viskas neapsakomai pasikeitė.

Dabar mes buvome susituokę. Turėjome vaiką.

Jei reikėtų atsižvelgti tik į tai, nekiltų jokių abejonių. Jei būčiau sveikas ir gerai jausčiausi, net negalvočiau jų palikti — net tuščiai svajodamas.

Tačiau aš nebuvau sveikas.

Nesijaučiau gerai. Siuzana tai, be abejo, žinojo.

Mes susituokėme bažnyčioje, nes to norėjo Siuzana, ir davėme vienas kitam tradicinius įžadus, tarp kitų ir „kol mirtis mus išskirs”. Žinoma, niekas iš stovinčių bažnyčioje ir tariančių šiuos žodžius niekada negalvoja apie vėžį žmonės nesitiki, kad šis prakeiktas nariuotakojis įsibraus į jų gyvenimą, atnešdamas kančias ir nelaimes.

— Dar pasvarstykime, — pasiūliau. — „Merelkas” išvyksta tik po trijų dienų.

Siuzana palingavo galvą.

— Holusai, — kreipiausi į ateivę kitą dieną savo kabinete, — žinau, kad jūsų kolegos yra siaubingai užsiėmę, tačiau…

— Mes tikrai užsiėmę. Prieš išskrendant į Betelgeizę, reikia daug ką padaryti. Be to, įsitraukėme į rimtus moralinius ginčus.

— Apie ką?

— Manome, kad jūs esate teisus: būtybės iš Grumbridžo 1618 III iš tiesų norėjo sterilizuoti visą vietinę kosminę erdvę. Tokia mintis neatėjo nei forhilnorams, nei rydams; atleiskite už mano žodžius, tačiau tai yra taip barbariška, kad tokį dalyką gali sugalvoti tik žmonės — arba, matyt, Grumbridžo gyventojai. Ginčijamės dėl to, ar pasiųsti žinią į savo gimtąsias planetas apie tai, ką būtybės iš Grumbridžo bandė padaryti.

— Man tai atrodo logiška, — pareiškiau. — Kodėl gi jiems nepranešus?

— Rydai yra nesmurtingi, o mano rūšis, kaip sakiau, yra… na, matyt, tiksliausia būtų sakyti aistringa. Daugelis forhilnorų norėtų atpildo už šį bandymą. Grumbridžas 1618 yra už trisdešimt devynių šviesmečių nuo Beta Hydri; mes be vargo galėtume ten nusiųsti savo laivus. Deja, čiabuviai nepaliko jokių perspėjančių ženklų, kurie padėtų juos aptikti — tad norėdami būti tikri, kad juos išnaikinome, turėtume sunaikinti visą jų pasaulį, o ne vieną segmentą. Grumbridžo gyventojai taip ir nesukūrė itin aukštų energijų branduolinės sintezės technologijos, kurią turi mano rasė; jei jie būtų tokią technologiją sukūrę, tikrai būtų panaudoję, kad greičiau nusiųstų bombą į Betelgeizę. Naudodami šią technologiją, mes galime sunaikinti visą planetą.

— Tai bent, — nustebau. — Tada čia tikrai moralinė dilema. Ar pranešite saviškiams?

— Dar nenusprendėme.

— Rydai puikūs etikos žinovai. Ką jie mano?

Kurį laiką Holusas tylėjo.

— Jie siūlo panaudoti „Merelko” branduolinės sintezės atliekas išnaikinti visą gyvybę Betoje Hydri III.

— Forhilnorų gimtojoje planetoje?

— Taip.

— O Viešpatie. Kodėl?

— Jie nepaaiškino, tačiau įtariu, kad tai — kokį jūs vartojate žodį? Ironija. Jei mes norime sunaikinti tuos, kurie kėlė arba gali kelti mums pavojų, tai esame nė kiek ne geresni už Grumbridžo čiabuvius, — Holusas nutilo. — Tačiau aš nenorėjau jūsų apsunkinti šiais svarstymais. Norėjote manęs kažko paklausti?

— Na, palyginti su tuo, ką jūs tik ką pasakėte, tai tėra menkniekis.

— Menkniekis?

— Nereikšminga. Tačiau, na, norėčiau pasikalbėti su rydu. Man iškilo moralinė dvejonė ir pats jos nepajėgiu išspręsti.

Holuso kristalais nusėtos akys pažvelgė į mane.

— Dvejojate, ar vykti kartu su mumis į Betelgeizę?

Linktelėjau.

— Šiuo metu mūsų draugas T’kna bando susisiekti su Dievu, tačiau maždaug po valandos būtų galima su juo pakalbėti. Jei galite nusinešti holoforminį projektorių į didesnę patalpą, paprašysiu, kad T’kna prie mūsų prisijungtų.

Kiti, žinoma, padarė tą pačią išvadą kaip ir aš: žmonės visame pasaulyje tai, ką Donaldas Čenas neutraliai pavadino „anomalija”, o Piteris Mensbridžas diskretiškai atmetė kaip paprasčiausią „sėkmę”, paskelbė dieviškojo įsikišimo įrodymu. Ir, žinoma, šie žmonės savaip įvardijo įvykį: tai, ką aš pavadinau „rūkstančiu pistoletu”, jie pavadino stebuklu.

Ir vis dėlto tai buvo mažumos nuomonė: dauguma žmonių nieko nežinojo apie supernovas, o daugelis, įskaitant didžiulį musulmonų pasaulio kontingentą, nepasitikėjo atvaizdais, tariamai gautais iš „Merelko” teleskopų. Kiti tvirtino, jog tai, ką matėme, yra velnio darbas: liepsningas pragaro švystelėjimas, o po jo visaapimanti tamsa; kai kurie satanistai ėmė reikalauti reabilitacijos.

Tuo tarpu krikščioniškojo fundamentalizmo šalininkai karštligiškai sklaidė Bibliją ieškodami tokių Švento rašto dalių, kurias būtų galima pritaikyti šiam atvejui. Kiti minėjo Nostradamo pranašystes. Matematikas žydas iš Jeruzalės hebrajų universiteto pastebėjo, kad būtybė su šešiomis galūnėmis topologiškai atitinka Dovydo žvaigždę, ir teigė, jog tai, ką matėme, pranašauja Mesijo atvykimą. Organizacija, pasivadinusi Betelgeizės bažnyčia, sukūrė įmantrų interneto tinklalapį. O žiniasklaidoje sensacingai buvo pateikiamos įvairiausios pseudomokslinės nesąmonės apie senovės egiptiečius ir Orioną — žvaigždyną kuriame susidarė supernova.

Tačiau visi šie žmonės tegalėjo tik spėlioti.

Man atsirado galimybė nuvykti ir pamatyti — tikrai sužinoti.

Vėl buvome pasitarimų salėje Saugyklų centro penktame aukšte, tik šį kartą nebuvo vaizdo kamerų. Joje buvau tik aš, mažas nežemiškas dvylikasienis ir dviejų nežemiškų būtybių projekcijos.

Holusas tyliai stovėjo vienoje salės pusėje. T’kna — kitoje. Juos skyrė pasitarimų stalas. Šiandien T’kna juosėjo ne geltoną, o žalią įrankių diržą, tačiau ant jo buvo tas pats kraujo galaktikos ženklas.

— Sveiki, — kreipiausi, kai rydo projekcija stabilizavosi.

Pasigirdo vartomų akmenų garsas, o vėliau mechaninis balsas:

— Sveikinimai abipusiai. Jūs kažko pageidaujate iš šio asmens?

Linktelėjau.

— Patarimo, — atsakiau, truputį pakeldamas galvą. — Jūsų konsultacijos.

Rydas klausėsi nejudėdamas.

— Holusas jums papasakojo, kad mirtinai sergu vėžiu, — pasakiau.

T’kna palietė savo diržo sagtį.

— Apgailestavimas reiškiamas vėl.

— Ačiū. Tačiau klausykite. Jūs, vyručiai, man pasiūlėte kartu vykti į Betelgeizę — susitikti su tuo, kas ten yra.

Pasigirdo krintančių į žemę akmenukų garsas.

— Taip.

— Aš netrukus mirsiu. Tiksliai nežinau kada, tačiau… tačiau tikrai po poros mėnesių. Kaip turėčiau pasielgti: paskutiniuosius kelis mėnesius praleisi su šeima ar vykti kartu su jumis? Viena vertus, mano šeima non kiekvieną likusią minutę praleisti su manimi… ir, na, spėju, jog suprantu, kad būti su manimi, kai aš… aš išeisiu, yra mūsų santykių užbaigimo dalis. Žinoma, aš juos labai myliu ir noriu būti kartu. Tačiau, antra vertus, mano būklė blogės, ir aš jiems tapsiu vis didesne našta. — Nutilau. — Jei gyventume JAV, galbūt iškiltų piniginis klausimas — ten paskutinės gyvenimo savaitės, praleistos ligoninėje, gali nepaprastai brangiai kainuoti. Bet čia, Kanadoje, dėl to nereikia nuogąstauti; vieninteliai veiksniai yra mano ir mano šeimos narių emocinė našta.

Supratau, jog savo problemą dėstau matematiniais terminais — veiksniais, piniginiais klausimais — tačiau būtent tokie žodžiai, iš anksto neplanuoti, liejosi iš manęs. Tikėjausi, kad ne visiškai sugluminau rydą.

— Ir jūs klausiate manęs, ką turėtumėte pasirinkti? — pasigirdo vertėjo balsas.

— Taip, — atsakiau.

Vėl pasigirdo malamų akmenų garsas, lydimas trumpos tylos, o vėliau atsakymas:

— Moralinis pasirinkimas yra akivaizdus, — pareiškė rydas, — jis visada yra.

— Ir? — paklausiau. — Koks yra šis moralinis pasirinkimas?

Ir vėl besidaužančių akmenų dardesys, ir atsakymas:

— Moralumo negali pateikti išorinis šaltinis.

Visos keturios rydo rankos palietė apverstą kriaušę primenančią krūtinę.

— Jis turi ateiti iš vidaus.

— Vadinasi, jūs man nepatarsite, tiesa?

Rydas sulingavo ir išnyko.

Tą vakarą, kol Rikis rūsyje žiūrėjo televizorių, mes su Siuzana ir vėl sėdėjome ant sofos.

Pasakiau jai, ką nusprendžiau.

— Visada tave mylėsiu, — užtikrinau Siuzaną.

Ji užsimerkė.

— Ir aš tave.

Nieko nuostabaus, kad man taip patiko filmas „Kasablanka”. Ar Ilzė Land turėtų vykti su Viktoru Laslo? O gal ji privalo likti su Riku Bleinu? Ar jai derėtų sekti paskui savo vyrą? O gal paklausyti savo širdies?

Ar buvo dalykų, svarbesnių už ją? Svarbesnių už Riką?

Svarbesnių už juos abu? Ar reikėjo įvertinti kitus veiksnius, kitus lygties narius?

Tačiau — būkime sąžiningi — ar mano atveju buvo kas nors svarbesnio? Žinoma, svarbiausia čia galėjo būti Dievas, bet jei ir pavyks jį pamatyti, esu tikras, jo tai nieko nepakeis… o Viktoras ir toliau priešinosi naciams, padėjo išgelbėti pasaulį.

Kad ir kaip ten būtų, privalėjau nuspręsti.

Nors sprendimas ir buvo sudėtingas, aš jį padariau.

Tačiau niekada nesužinosiu, ar jis teisingas.

Pasilenkiau ir pabučiavau Siuzaną taip, tarsi ją bučiuočiau paskutinį kartą.