Skaičiuojantis Dievas

14

Atkurta situacija…

Kitoje miesto pusėje, Ontarijo ežero pakrantėje, Kuteris Folsis sėdėjo nutriušusio motelio kambario minkštasuolyje apsikabinęs kelius ir tyliai inkšdamas. „Taip neturėjo atsitikti”, — kartojo jis be paliovos, tarsi tai būtų mantra ar malda. „Taip neturėjo atsitikti”.

Folsis buvo dvidešimt šešerių metų liesas blondinas trumpai kirptais plaukais ir dantimis, kuriems reikėjo uždėti ortodontinę plokštelę, tačiau niekas jos neuždėjo.

J. D. Evelas atsisėdo ant lovos veidu į Folsį. Jis buvo dešimčia metų vyresnis už Kuterį, suvargusiu veidu ir ilgokais tamsiais plaukais.

— Paklausyk manęs, — švelniai kreipėsi jis. Po to griežčiau: — Paklausyk manęs!

Folsis pakėlė paraudusias akis.

— Štai, — apsidžiaugė Evelas, — taip geriau.

— Jis negyvas, — išlemeno Folsis. — Tas žmogus per radiją pasakė: daktaras negyvas.

Evelas gūžtelėjo pečiais:

— Akis už akį, supranti?

— Niekada nieko nenorėjau žudyti, — inkštė Folsis.

— Žinau, — ramino jį Evelas. — Tačiau tas daktaras darė šėtoniškus darbus. Ir tu tai žinai, Kuteri. Dievas tau atleis.

Folsis susimąstė dėl šių žodžių.

— Taip manai?

— Žinoma, — užtikrino Evelas. — Mes kartu melsimės, kad jis atleistų. Ir jis atleis, juk tu žinai, kad atleis.

— O kas bus, jei mus čia sučiups?

— Niekas mūsų nesučiups, Kuteri. Dėl to nesijaudink.

— Kada galėsime grįžti namo? — paklausė Folsis. — Man nepatinka būti užsienyje. — Pakankamai bjauru buvo vykti į Bufalą, tačiau tai bent jau buvo Valstijos. Jei mus sučiups, kas žino, ką tie kandžiūkščiai mums padarys. Jie gali niekada mūsų nepaleisti namo.

Evelas svarstė, ar verta užsiminti, kad Kanadoje bent jau nėra mirties bausmės, tačiau nusprendė šito nedaryti. Jis tiesiog atsakė:

— Dar negalime kirsti sienos. Girdėjai, ką sakė per žinias: jie jau nustatė, kad tai tie patys vyrukai, kurie suniokojo kliniką Bufale. Geriausia kurį laiką pabūti čia.

— Noriu namo, — inkštė Folsis.

— Pasikliauk manim, — guodė jį Evelas, — bus geriau, jei kurį laiką liksime čia. — Jis nutilo, svarstydamas, ar jau atėjo tinkamas metas kalbėti šia tema. — Be to, čia turime atlikti dar vieną darbą.

— Nebenoriu nieko daugiau žudyti. Nenoriu — negaliu šito padaryti, J. D., negaliu.

— Žinau, — atsakė Evelas. — Jis paglostė Folsio ranką. — Žinau. Tačiau tau ir nereikės to daryti, pažadu.

— Tu to nežinai, — priešinosi Folsis. — Negali būti tikras.

— Taip, esu tikras, — pareiškė Evelas. — Šį kartą tau nereikės jaudintis, kad teks ką nors nužudyti — nes šį kartą tas, kurį persekiojame, jau negyvas.

— Ką gi, tai buvo gluminantis pokalbis, — tariau atsisukdamas į Holusą, kai rydas išnyko iš pasitarimų kambario.

Holuso akių stiebeliai suvilnijo, išrašydami „S” raidę.

— Dabar suprantate, kodėl tiek daug kalbu su jumis, Tomai. Aš bent galiu jus suprasti.

— Regis T’kna balsą vertė kompiuteris?

— Teisingai, — patvirtino Holusas. — Rydai nekalba nuosekliai. Jų žodžiai yra sudėtingai ir mums visiškai nesuprantamai susipynę. Kompiuteris turi palaukti, kol jie baigs kalbėti, ir tada bandyti iššifruoti prasmę.

Susimąsčiau apie tai.

— Ar tai nepanašu į žodžių mįsles? Žinote, tas, kai rašome: „jis kaip nesavas”, kas metaforiškai reiškia: „jis yra nepaprastai susijaudinęs”.

— Neteko susidurti su tokiomis mįslėmis, tačiau taip, manau, jog tai šiek tiek panašu, — patvirtino Holusas. — Bet mintys yra kur kas sudėtingesnės, o žodžių ryšys painesnis. Rydams kontekstas yra labai svarbus; žodžiai gali įgyti visiškai skirtingą prasmę, žiūrint, kokioje vietoje jie yra. Jų kalboje taip pat yra daugybė sinonimų, reiškiančių visiškai tą patį, tačiau tik vienas jų būna tinkamas konkrečiu momentu. Mums prireikė daugelio metų, kad išmoktume susikalbėti su rydais; tik nedaugelis mano rasės atstovų — aš nesu vienas jų — gali tai daryti nepadedant kompiuteriui. Tačiau rydai skiriasi nuo žmonių ir forhilnorų ne tik savo sintakse. Jie mąsto visiškai kitaip nei mes.

— Kuo jie skiriasi? — paklausiau.

— Ar pastebėjote jų pirštus? — pasiteiravo Holusas.

— Taip. Suskaičiavau dvidešimt tris.

— Jūs juos suskaičiavote, — pritarė forhilnoras. — Būtent šitaip pasielgiau ir aš, pirmą kartą sutikęs rydą. Tačiau rydui nebūtų reikėju skaičiuoti. Jis tiesiog būtų žinojęs, kad pirštų dvidešimt trys.

— Na, tai jo pirštai… — bandžiau prieštarauti.

— Ne, ne ir ne. Jam net nebūtų reikėję skaičiuoti, nes rydas vos pažvelgęs gali suprasti tokią kiekybę. — Holusas pasiūbavo savo liemeniu. — Juokinga, — tęsė jis, — tačiau aš turbūt daugiau studijavau žmonių psichologiją nei jūs — nors tai ir nėra mano sritis, bet… — Jis ir vėl nutilo. — Tai yra dar viena nepriimtina rydams sąvoka: mintis turėti specializuotą veiklos sritį.

— Jūsų kalboje beveik tiek pat prasmės kaip ir T’kna, — pastebėjau, papurtydamas galvą.

— Jūs teisus; atleiskite. Leiskite pamėginti dar kartą. Aš studijavau žmonių psichologiją — kiek tai įmanoma padaryti sekant jūsų televizijos bei radijo laidas. Jūs sakote, kad suskaičiavote dvidešimt tris T’kna pirštus, ir neabejoju, jog tai padarėte. Mintyse jūs sau sakėte: „vienas, du” ir taip toliau, kol atėjote iki dvidešimt trijų. Ir tikriausiai jūs, kaip ir aš, dar kartą perskaičiavote pasitikrindamas, ar nesuklydote pirmą kartą.

Linktelėjau; iš tiesų taip padariau.

— Na, jei jums parodyčiau vieną objektą — sakykime, vieną akmenį — jums nereikėtų jo suskaičiuoti. Jūs tiesiog suvoktumėte šį kiekį: žinotumėte, kad tai vienas objektas. Tas pats atsitinka matant du objektus. Jūs tiesiog žvilgtelite į du akmenis ir neapdorodami šios informacijos suvokiate, kad akmenys yra du. Tąpatį galite padaryti su trim, keturiais, penkiais daiktais, jei esate vidutinis žmogus. Ir tik susidūrę su šešiais ar daugiau daiktų, pradedate juos skaičiuoti.

— Iš kur jūs tai žinote?

— Stebėjau apie tai laidą per „Discovery” kanalą.

— Gerai. Tačiau kaip tai buvo nustatyta iš pradžių?

— Atliekant testus, kuriais buvo bandoma nustatyti, kaip greitai žmonės geba skaičiuoti objektus. Jei jums parodomas vienas, du, trys, keturi ar penki objektai, jūs beveik per tą patį laiką gebate atsakyti į klausimą, kiek yra objektų. Tik kai objektų būna šeši ir daugiau, prireikia daugiau laiko, ir šio laiko, reikalingo pasakyti, kiek yra objektų, prieaugis yra proporcingas objektų skaičiui.

— Net nežinojau, kad taip yra, — pasakiau.

— Gyveni ir mokaisi, — atsakė Holusas. — Mano rūšies atstovai paprastai tik truputėlį geriau už jus suvokia kiekį — iki šešių. Tačiau rydai mus aplenkia; eilinis rydas gali suvokti kiekį iki keturiasdešimt šešių, o kai kurie net iki šešiasdešimt devynių.

— Tikrai? O kas atsitinka, kai būna daugiau daiktų? Ar jie skaičiuoja juos visus, pradėdami nuo pirmojo?

— Ne. Rydai nemoka skaičiuoti. Jie iš tiesų nežino, kaip tą padaryti. Jie arba suvokia kiekį, arba ne. Jie turi atskirus skaitvardžius nuo vieno iki keturiasdešimt šešių, o toliau tiesiog turi žodį, reiškiantį „daug”.

— Tačiau sakėte, jog kai kurie gali suvokti didesnius skaičius.

— Taip, tačiau jie nemoka žodžiais išreikšti bendro skaičiaus; jų žodyne tiesiog nėra tokių žodžių. Gebantys suvokti didesnį kiekį rydai aiškiai turi konkurencinį pranašumą. Pavyzdžiui, vienas rydas gali pasiūlyti kitam penkiasdešimt du prijaukintus gyvulius iškeisti į šešiasdešimt aštuonis. Antrasis, mažiau gabus, žino tik tiek, kad abu skaičiai yra dideli, ir negali įvertinti, ar sandoris sąžiningas. Rydų šventikai beveik visada turėjo didesnį nei normalų gebėjimą tai daryti.

— Tikrieji bažnyčios kardinolai[4], — pastebėjau.

Holusas suprato žodžių žaismą. Jis subangavo akių stiebeliais ir pritarė:

— Būtent.

— Kaip manote, kodėl jie taip ir neišmoko skaičiuoti?

— Mūsų smegenys pasižymi tik tais gebėjimais, kuriuos jiems suteikė evoliucija. Mano ir jūsų protėviams gebėjimas įvertinti kiekius, didesnius nei penki ar šeši, reiškė pranašumą išlikti realiame pasaulyje: jei jums kelią kairėje pastoja septyni pikti jūsų rūšies atstovai, o dešinėje aštuoni, jūsų šansai, nors ir nežymiai, yra geresni sukant į kairę. Jei gentyje kartu su jumis yra dešimt narių, ir jūs privalote pietums pririnkti vaisių, patartina grįžti su dešimčia vaisių, nes kitaip įsigysite priešų. O jei pamešite tik devynis vaisius, pats turėsite pietų atsisakyti, kad patenkintumėte kitus, ir būsite tuščiai išeikvoję pastangas be jokios asmeninės naudos.

— Tačiau rydai niekada nesiburdavo į nuolatines grupes, didesnes nei dvidešimt asmenų — tokį kiekį jie pajėgia suvokti kaip geštaltą. Jei jūsų kairėje yra keturiasdešimt devyni priešai, o dešinėje penkiasdešimt, šis skirtumas nėra reikšmingas: jums ir vienu, ir kitu atveju gresia pražūtis. — Holusas nutilo. — Pasitelkiant jūsų, žmonių, metaforą, galima pasakyti, kad gamta rydams davė prastą kortą, tiksliau, keturis prastus kortų rinkinius. Jūs turite dešimt pirštų, ir šis skaičius yra puikus: jis tinka matematikai, nes yra lyginis, dalijasi perpus, iš penkių ir iš dešimties; jis taip pat yra keturių pirmųjų sveikų skaičių suma: vienas plius du, plius trys, plius keturi yra dešimt. Mums, forhilnorams, taip pat pasisekė. Mes skaičiuojame trepsėdami kojomis, kurių turime šešias — taip pat lyginį skaičių, kurį galima padalyti pusiau, iš trijų ir iš šešių. Ir jis yra pirmųjų trijų sveikų skaičių suma: vienas plius du, plius trys yra šeši. Tai irgi yra loginis matematikos pagrindas.

Tačiau rydai turi dvidešimt tris pirštus, ir dvidešimt trys yra jų pirminis skaičius; jo negalima padalyti iš jokio skaičiaus, išskyrus dvidešimt tris, o šis daliklis yra per didelis, kad jį būtų galima taikyti realiame pasaulyje. Be to, jis nėra jokios nuoseklios sveikų skaičių sekos suma. Pirmųjų šešių ir septynių sveikų skaičių sumos yra atitinkamai dvidešimt vienas ir dvidešimt aštuoni; dvidešimt trys neturi tokios svarbos. Turėdami tiek pirštų, rydai tiesiog nesukūrė skaičiavimo, kurį atliekame mes.

— Nuostabu, — tariau.

— Iš tiesų, — pritarė Holusas. — Be to, jūs turėjote pastebėti T’kna akis.

Tai mane nustebino.

— Tiesą sakant, aš jų nepastebėjau. Man neatrodė, kad jis turi akis.

— Jis turi būtent vieną — drėgną juodą juostą, supančią liemens viršutinę dalį. Tai viena ilga akis, gebanti viską matyti 360 laipsnių kampu. Nuostabi struktūra: rydų tinklainė yra išklota fotojautriais sluoksniais, kurie sparčiai pakaitomis virsta tai skaidriais, tai matiniais. Šie sluoksniai kloja vienas kitą daugiau nei vienu centimetru storio ir vienu metu suformuoja ryškius vaizdus, esant bet kuriam židinio nuotoliui.

— Per Žemės evoliucijos istoriją akys atsirasdavo daug kartų, — įsiterpiau. — Vabzdžiams, buožgalviams, austrėms ir stuburiniams akys atsirado nepriklausomai vieniems nuo kitų. Tačiau dar neteko girdėti apie ką nors panašaus.

— Mums taip pat, kol nesusipažinome su rydais, — pritarė Holusas. — Tačiau jų akies sandara daro poveikį rydų mąstymui. Dar truputį pakalbėkime apie matematiką: paimkime visų skaitmeninių kompiuterių, kuriuos sukūrė tiek žmonės, tiek forhilnorai, pagrindinį modelį; pasak dokumentinio filmo, kurį mačiau per „PBS” kanalą, jūs jį vadinate Tiuringo mašina.

Tiuringo mašina yra tiesiog begalinio ilgio popieriaus juosta, sudalyta į kvadratėlius, sujungta su įrašančia ir ištrinančia galvute, kuri gali judėti kairėn, dešinėn ar likti vietoje, ir jūs į kvadratėlį galite arba įrašyti simbolį arba ištrinti ten jau esantį. Programuodami įrašančios ir ištrinančios galvutės judesius bei veiksmus, galite išspręsti bet kurį skaičiavimo uždavinį. Linktelėjau Holusui, kad jis tęstų.

— Rydų akis mato visą panoramą trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu, ir jai nereikalingas fokusavimas — visi objektai bet kuriuo metu yra suvokiami vienodu ryškumu. Jūs, žmonės, ir mes, forhilnorai, vartojame žodžius „sutelkti” bei „fokusuoti”, aprašydami ir dėmesio sukaupimą ir mąstymą; dėmesys yra sutelkiamas į klausimą ar problemą. Rydai to nedaro; jie pasaulį suvokia holistiškai, nes fiziologiškai nepajėgia sukaupti dėmesio į vieną dalyką. Taip, jie gali intuityviai išdėstyti pagal svarbą: arti tūnantis grobuonis yra svarbesnis už toli augančias žoleles. Tačiau Tiuringo mašinos veikimas yra pagrįstas mąstymu, kuris ryčiams yra svetimas: visas dėmesys privalo būti sutelktas į spausdinimo galvutę; ji yra mašinos veikimo pagrindas. Rydai nėra sukūrę skaitmeninių kompiuterių. Tačiau jie turi analoginius kompiuterius ir gali empiriškai modeliuoti reiškinius bei suprasti, kokie veiksniai juos sukelia, bet jie nepajėgūs sukurti matematinį modelį. Kitaip tariant, jie gali prognozuoti nepaaiškindami — jų logika yra intuityvi, o ne deduktyvi.

— Nuostabu, — stebėjausi. — Maniau, kad matematika yra vienas tų dalykų, kurie yra bendri visoms protingoms gyvybės formoms.

— Mes irgi darėme tokią prielaidą. Žinoma, rydai, neturėdami matematikos, yra tam tikra prasme nuskriausti. Jie nesukūrė radijo — todėl, nepaisant visų Delta Pavonis radijo klausymųsi, kuriuos jūs atlikote vykdydami SĖTI projektus, jums nepavyko aptikti rydų. Mano rasė nepaprastai nustebo, kai, ten nuvykus pirmam erdvėlaiviui, buvo rasta technologinė civilizacija.

— O gal rydai iš tiesų nėra protingi, — suabejojau.

— Ne, yra. Iš molio, kuris dengia didžiąjąjūsų pasaulio dalį, jie pastatė nuostabiausius miestus. Miestų planavimas jiems yra meno forma; visą metropoliją jie laiko vienu darniu miestu. Tiesą sakant, daugeliu požiūrių jie yra protingesni už mus. Na, gal čia per stipriai pasakiau; tarkime, kad jie yra kitaip protingi. Daugiausia bendro tarp jų ir mūsų yra estetinis mokslinių teorijų vertinimas. Jūs ir aš sutinkame, kad gražiausia teorija yra, matyt, ta, kuri yra teisinga; gamtos veikloje mes ieškome elegancijos. Rydai irgi šitaip elgiasi, tačiau grožio supratimas jiems yra labiau įgimtas; jis leidžia nustatyti, kuri iš kelių teorijų yra teisinga, matematiškai jos netikrinant. Rydų grožio pojūtis, matyt, kažkaip yra susijęs su sritimis, kuriose yra jie stulbinamai daug pasiekę.

— Kokios tos sritys?

— Estetika ir moralė. Rydų visuomenėje nėra nusikalstamumo, ir atrodo, kad jie lengvai išsprendžia didžiausią susierzinimą keliančias moralines abejones.

— Pavyzdžiui? Kokia yra jų moralinių klausimų samprata?

— Na, — atsakė Holusas, — vienas paprasčiausių principų byloja, kad garbės nereikia ginti.

— Daugelis žmonių su tuo nesutiktų.

— Įtariu, jog ne tie, kurie yra su savimi susitaikę.

Susimąsčiau dėl forhilnoro žodžių, po to gūžtelėjau pečiais.

Galbūt jis teisus.

— Kas dar?

— Jūs man pasakykite. Pateikite man keblios moralinės padėties pavyzdį, ir aš pamėginsiu pasakyti, kaip rydai stengtųsi ją išspręsti.

Pasikasiau galvą.

— Na, gerai… gerai. Ką pasakytumėte apie tai? Mano brolis Bilas neseniai vedė antrą kartą. Jo naujoji žmona Merilin yra gana žavi, manau…

— Rydai pasakytų, kad turėtumėte nebandyti poruotis su savo brolio žmona.

Nusijuokiau.

— Ak, tai suprantama. Tačiau klausimas yra kitoks. Manau, jog Merilin yra žavi, tačiau, na, apvalaina, netgi saftig, sultinga. Ir ji nesimankština. Bilas be paliovos zyzia, kad Merilin eitų į sporto salę. O Merilin nori, kad jis liautųsi ją kritikavęs ir priimtų tokią, kokia ji yra. Bilas jai atšauna: „Na, žinai, jei aš turėčiau sutikti su tuo, kad tu nesimankštini, tada tu turėtum sutikti su mano noru tave pakeisti, nes mano charakterio svarbiausia savybė yra noras keisti žmones.” Suprantate? Žinoma, Bilas tvirtina, jog jo pastabos yra nesavanaudės, paskatintos nuoširdaus rūpinimosi Merilin sveikata. — Trumpam nutilau. Kai tik apie tai pagalvoju, visada pradeda skaudėti galvą; man galiausiai kyla noras pasakyti: „Normanai, suderink!” Pažvelgiau į Holusą. — Tad kuris jų teisus?

— Nė vienas, — iš karto atsakė Holusas.

— Nė vienas? — pakartojau.

— Būtent. Vadovaujantis rydų požiūriu, tai lengva dilema; kadangi jie nesprendžia matematinių uždavinių, rydai moralinių klausimų niekada nelaiko žaidimu, kurio galutinis rezultatas yra nulis, kai kažkas laimi, o kažkas privalo pralaimėti. Rydai pasakytų, jog Dievas nori, kad mes mylėtume kitus ir stengtumės jiems padėti įgyvendinti savo potencialą — ir viena, ir kita turėtų vykti tuo pat metu. Rydų tikėjimo pagrindas yra tai, kad individualus mūsų gyvenimo tikslas yra padėti kitiems tapti tobulais. Jūsų brolis neturėtų garsiai reikšti nepasitenkinimo dėl žmonos svorio, tačiau tol, kol jis pasieks šį tylėjimo idealą, žmona neturėtų kreipti dėmesio į pastabas; rydai teigia, kad išmokti nekreipti dėmesio į dalykus yra vienas puikiausių kelių į vidinę ramybę. Tačiau jei jus sieja meilės ryšiai, ir jūsų partneris tampa nuo jūsų priklausomas, jūs privalote saugoti savo sveikatą automobiliuose prisisegdami saugos diržus, gerai maitindamiesi, mankštindamiesi ir taip toliau — tai yra Merilin moralinė pareiga Bilui.

Susiraukiau, stengdamasis suvirškinti šias mintis.

— Na, matyt, tai yra logiška.

Tačiau neišmaniau, kaip tai perteikti Bilui ar Merilin.

— O kaip dėl prieštaringų dalykų? Matėte straipsnį laikraštyje apie susprogdintą abortų kliniką.

— Rydai pasakytų, jog smurtas nėra tinkamas sprendimas.

— Sutinku. Tačiau yra daugybė nesmurtaujančių žmonių, pasiskirsčiusių į priešingas stovyklas aborto klausimu.

— Kokios yra šios stovyklos? — paklausė Holusas.

— Jos save vadina „už gyvybę” ir „už laisvą pasirinkimą”. Pirmosios stovyklos atstovai mano, jog kiekviena pradėta gyvybė turi teisę gimti. Laisvo pasirinkimo šalininkai yra įsitikinę, kad moterys privalo turėti teisę kontroliuoti savo reprodukavimosi procesą. Tad kurie yra teisūs?

Holuso akių stiebeliai siūbavo neįprastai greitai.

— Ir vėl nei vieni, nei kiti. — Jis nutilo. — Tikiuosi, kad nieko neįžeidžių — niekada nebuvau nusiteikęs kritikuoti jūsų rasę. Tačiau mane stebina, kad jūs turite ir tatuiruočių salonus, ir abortų klinikas. Pirmieji — verslo įstaigos, skirtos visam laikui pakeisti išvaizdą— byloja, kad žmonės yra pajėgūs nuspręsti, ko jie norės, praėjus dešimtmečiams. O nėštumo nutraukimo įstaigos perša išvadą, kad žmonės dažnai keičia savo nusistatymą per gana trumpą laiką — vos kelis mėnesius.

— Na, daug nėštumų būna nepageidaujami. Žmonės turi lytinius santykius, nes tai yra smagu; jie tai daro net tada, kai neketina pratęsti giminę.

— Ar jūs neturite kontracepcijos būdų? Jei neturite, esu tikras, kad daktarė Lablok gali juos jums sukurti.

— Ne, ne. Turime daugybę nėštumo kontrolės būdų.

— Ar jie veiksmingi? — paklausė Holusas.

— Taip.

— Ar skausmingi?

— Skausmingi? Ne.

— Tada rydai pasakytų, kad abortas neturėtų būti moralės dalykas, nes paprastos apsisaugojimo priemonės panaikina poreikį apskritai aptarinėti šį klausimą, išskyrus kelis neįprastus atvejus. Jei galima lengvai pasirinkti būdą nepastoti, tai tada šis būdas yra be abejonės tinkamiausias pasinaudoti pasirinkimo laisve. Jei galima išvengti sunkių moralinių problemų, pavyzdžiui, susijusių su pradėta gyvybe, tai kodėl to paprasčiausiai nepadaryti?

— Tačiau būna išprievartavimų ir kraujomaišos.

— Kraujomaišos?

— Kai poruojamasi su savo šeimos nariais.

— Aa. Tačiau tai, be abejonės, yra išskirtiniai atvejai. Galbūt vertingiausias dalykas, kurio išmoko maniškiai bendraudami su rydais, yra tas, jog bendrųjų principų nereikėtų grįsti išskirtiniais atvejais. Vien šis supratimas labai supaprastino mūsų teisinę sistemą.

— O ką jūs darote išskirtiniais atvejais? Ką darytumėte, jei išprievartauta moteris pastotų?

— Akivaizdu, kad šiuo atveju moteris neturėjo galimybės aktyviai pasinaudoti savo reprodukavimosi teisėmis pasitelkdama kontracepciją; tad aišku, jog jai turi būti leista susigrąžinti savo biologijos kontrolę tiek, kiek ji pageidauja. Tokiais atvejais abortas yra aiškiai priimtinas variantas; kitais atvejais pirmenybė, be abejonės, turėtų būti teikiama nėštumo kontrolei.

— Tačiau yra žmonių, manančių, kad dirbtinis nėštumo kontroliavimas yra amoralus.

Holuso akys trumpam žvilgtelėjo viena į kitą, po to ėmė vėl įprastai siūbuoti.

— Atrodo, kad jūs, žmonės, persistengiate dirbtinai sukurdami moralines problemas. Kontracepcijoje nėra nieko amoralaus. — Jis trumpam nutilo. — Tačiau tai yra nesudėtingi rydų mąstymo pavyzdžiai. Bijau, kad jų atsakymai tampa mums nesuprantami, kai paliečiamos sudėtingesnės sritys; jie skamba kaip tauškalai — matyt, mūsų smegenys nėra pajėgios suvokti, ką sako rydai. Forhilnorų įstaigų, kurios yra jūsų universitetų ekvivalentai, filosofijos katedros nebuvo itin gerbiamos, kol mes nesusidūrėme su rydais; dabar jos yra nepaprastai užsiėmusios besistengdamos suprasti sudėtingą rydų mąstymą.

Svarsčiau tai, ką papasakojo Holusas.

— Ir rydai, kurių protai yra sukurti vertinti etiką bei atrasti ją pagrindžiantį grožį, nusprendė, kad Dievas iš tiesų egzistuoja?

Holusas sulenkė visas šešias savo kojas ir per viršutinius, ir per žemutinius kelius.

— Taip.

Nesu itin arogantiškas. Primygtinai nereikalauju, kad žmonės į mane kreiptųsi „daktare Džerichai”, ir stengiuosi savo nuomonę pasilaikyti sau. Tačiau visada maniau, jog pakankamai gerai suvokiu tikrovę, teisingai suprantu pasaulį.

Ir mario pasaulyje, net prieš susergant vėžiu, nebuvo Dievo.

Tačiau dabar sutikau ne vieną, o dvi nežemiškas gyvybės formas, dvi būtybes iš labiau išsivysčiusių nei manasis pasaulių. Ir abi šios aukštesnės būtybės tiki, kad visata buvo sukurta ir kad joje yra aiškūs protingo sukūrimo įrodymai. Kodėl tai mane taip stipriai nustebino? Kodėl aš maniau, kad tokios mintys turėtų būti, na, nežemiškos bet kuriai pažangiai būtybei?

Nuo senovės laikų filosofų saugoma paslaptis buvo tokia: mes žinome, kad Dievo nėra, ar bent jau, jei jis yra, tai Dievas visiškai nesidomi mūsų individualiais reikalais, tačiau negalime leisti, kad tai sužinotų prastuomenė; būtent Dievo baimė, dieviškosios bausmės grėsmė ir dieviškojo atpildo pažadai drausmina tuos, kurie yra per daug neišprusę, kad savarankiškai pajėgtų išspręsti moralumo klausimus.

Tačiau pažangioje rasėje, kur visi yra raštingi, o materialius troškimus leidžia patenkinti technikos galia, kiekvienas yra filosofas, susipažinęs su sena, kadaise slepiama tiesa, visi čia žino, jog Dievas tėra pasakojimas, mitas, todėl mes galime neapsimetinėti ir atsisakyti religijos.

Žinoma, galima mėgautis religijos tradicijomis — ceremonijomis, ryšiais su praeitimi — ir netikint Dievo. Galų gale, kaip pastebėjo vienas mano draugas žydas, išlikę gyvi po Antrojo pasaulinio karo žydai dabar yra arba ateistai, arba į religiją nekreipia dėmesio.

Tačiau yra milijonai žydų, tikinčių — iš tiesų tikinčių — Dievą tiesą sakant, pasaulietiškasis sionistinis judaizmas buvo pradėjęs nykti, kai išaugo oficialiai išpažįstančių šią religiją gretos. Taip pat yra milijonai krikščionių, tikinčių šventąja trejybe, iš kurios vienas mano draugas katalikas pasišaipė, pavadindamas ją Didžiuoju Tėtušiu, Jaunikliu ir Vaiduokliu. Be to, yra milijonai musulmonų, tikinčių, jog Koranas atskleidžia Dievo žodį.

Net Žemėje auštant naujajam amžiui, prieš kurį buvusiame mes atradome DNR bei kvantinę fiziką ir atomo branduolio skilimą, išradome kompiuterius, erdvėlaivius bei lazerius, devyniasdešimt šeši procentai pasaulio gyventojų vis dar tiki esant aukščiausiąją esybę — ir šis procentas ne mažėja, o didėja.

Tad kodėl mane nustebino tai, jog Holusas tiki Dievą? Kad ateivis iš kultūros, kuri yra šimtmečiu ar dviem pažangesnė už manąją nenusikratė paskutiniųjų tikėjimo antgamtinėmis jėgomis likučių? Net jei jis neturėtų didžiosios vieningosios teorijos, pagrindžiančios jo įsitikinimus, kodėl turėtų atrodyti keistas, jog Holusas nėra ateistas?

Susidūrus su akivaizdžiai suklaidintais sukūrimo teorijos šalininkais, niekada nekildavo klausimų, ar esu teisus, ar klystu. Puolamas fundamentalizmo šalininkų nė karto nesuabejojau savo įsitikinimais. Tačiau dabar susitikau su dviem būtybėm iš kitų žvaigždžių, ir tai, kad jie sugebėjo atvykti pas mane, o aš niekaip negalėjau aplankyti jų, akinamai bylojo, kas iš mūsų intelektualiai pranašesnis.

Ir šie ateiviai tikėjo tuo, kuo aš netikėjau nuo vaikystės.

Jie tikėjo, kad visatą sukūrė protingas kūrėjas.