Sapnų Gyvate

6

Rytą meras jautėsi geriau. Brajanas visą naktį prie jo budėjo, bet vis tiek vykdė visus paliepimu — ne linksmai, nes tai Brajanui nebūdinga, tačiau besąlygiškai ir be pasipiktinimo.

— Ar randas liks? — paklausė meras.

— Taip, — nustebusi atsakė Gyvatė. — Žinoma. Aš pašalinau pakankamai daug mirusio raumens ir jis niekad visas neatsinaujins. Bet jūs tikriausiai nešlubuosite.

— Brajanai, kur mano arbata? — mero tonas išdavė, kad jį suerzino Gyvatės atsakymas.

— Jau atneša, sere.

Kambaryje pasklido prieskonių kvapas. Meras, nekreipdamas dėmesio į jo koją perrišinėjančią gydytoją, vienas gėrė arbatą.

Kai Gyvatė rūsčiai išėjo į holą, paskui ją nusekė Brajanas.

— Gydytoja, atleiskite jam. Jis nepratęs sirgti. Jis tikisi, kad viskas eitų sava vaga.

— Tai aš pastebėjau.

— Aš turiu galvoje… jis galvoja apie save, kai bus randuotas… Jaučiasi, tarsi pats save išdavęs.

Nerasdamas tinkamų žodžių, Brajanas skėstelėjo rankomis.

Nebuvo labai neįprasta sutikti žmones, netikinčius, kad gali susirgti; Gyvatė įpratusi prie pacientų, kurie, nekreipdami dėmesio į tai, ko reikia sveikimui, nori grįžti į normalų gyvenimą per greitai, o kai tai neįmanoma, tampa irzlūs.

— Bet dėl to jis neturi teisės elgtis su žmonėmis nepagarbiai, — tarė Gyvatė.

Brajanas nuleido akis.

— Jis geras žmogus, gydytoja.

Apgailestaudama, kad parodė savo pyktį — ne, susierzinimą ir įžeistą savigarbą — palietė Brajaną ir darkart prabilo, tik švelniau.

— Ar jus čia kažkas laiko?

— Ne! Oi, ne, gydytoja, aš laisvas. Meras neleidžia nieko Kalnapusyje laikyti prievarta. Vairuotojai, kurie atvyksta su tarnais vergais, iš miesto išsiunčiami, o jų žmonės gali važiuoti su jais arba likti metams tarnauti mieste. Jei jie pasilieka, meras iš vairuotojų išperka jų popierius.

— Ar taip nutiko ir jums?

Brajanas dvejojo, bet galiausiai atsakė:

— Nedaug kas žino, jog buvau vergas. Mane vieną iš pirmųjų išlaisvino. Po metų meras suplėšė mano vergystės popierius. Jie dar galiojo dvidešimt metų, o aš jau atitarnavau penkerius. Iki tol nebuvau tikras, ar galiu pasitikėti juo — ar kuo nors kitu. Bet galėjau.

Brajanas gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Po to aš pasilikau.

— Suprantu, kodėl jaučiatės dėkingas merui, — atsakė Gyvatė.

— Bet tai vis tiek nesuteikia jam teisės nurodinėti jums dvidešimt keturias valandas per parą.

— Praėjusią naktį aš miegojau.

— Kėdėje?

Brajanas nusišypsojo.

— Suraskite ką nors kitą, kas galėtų jį trumpam prižiūrėti, — tarė Gyvatė. — Jūs eisite su manimi.

— Gydytoja, ar jums reikia pagalbos?

— Ne, aš einu į arklides. Bet jūs galite bent jau nusnausti, kol manęs nėra.

— Ačiū, gydytoja. Tačiau aš norėčiau likti čia.

— Kaip pasakysite.

Gyvatė išėjo iš rezidencijos ir perėjo per kiemą. Buvo malonu eiti tvyrant vėsiam rytui, net ir plaukų segtuko plonumu virtusiu uolos taku. Pirmyn ir atgal mojuodama galva, aukštai mosteldama uodega, prunkšdama, besiveržianti bėgti į priekį ir vėl besimetanti atgal — tokia žalioje pievoje buvo pilka kumelė. Jei ji būtų bėgusi į priekį, būtų beveik nepastebėdama praskyrusi tvorą sulig savo krūtine, bet ji bėgiojo norėdama tik pažaisti.

Gyvatė keliu ėjo iki daržinės. Kai priartėjo, išgirdo pliaukštelėjimą ir verksmą, tuomet garsų ir įsiutusį balsą.

— Marš dirbti!

Gydytoja bėgte nubėgo likusius žingsnius iki arklidžių ir plačiai atvėrė duris. Viduje buvo beveik tamsu. Ji sumirksėjo. Gydytoja girdėjo šieno čežėjimą ir įkvėpė maloniai sunkaus švarios žirgų daržinės kvapo. Po akimirkos Gyvatės akys prisitaikė prie prieblandos ir ji pamatė platų, šienu išklotą praėjimą, du atitvertus gardus ir į ją besisukantį arklidžių prižiūrėtoją.

— Labas rytas, gydytoja.

Arklidžių prižiūrėtojas atrodė įspūdingai: beveik dviejų metrų ūgio, stambaus sudėjimo. Jo garbanoti plaukai buvo šviesiai raudoni, o barzda šviesi.

Gyvatė pažiūrėjo į jį ir tarė:

— Koks čia triukšmas?

— Triukšmas? Aš ne… O, aš tik kovojau su tinginystės malonumais.

Jo kovos būdai turėjo būti efektyvūs, nes kad ir kas būtų tinginiavęs, jis greitai dingo.

— Tinginiavimas tokiu ryto metu skamba visai neblogai, — tarė Gyvatė.

— Na, mes pradedame anksti.

Arklidžių prižiūrėtojas palydėjo Gyvatę į vidų.

— Aš apgyvendinau jūsų žirgus čia. Kumelę išleidau pabėgioti, o ponį palikau viduje.

— Gerai, — pasakė Gyvatė. — Jį reikia kuo greičiau pakaustyti.

— Aš išsiunčiau žmogų, kad po pietų atvestų kalvį.

— Puiku.

Gyvatė nuėjo į Voverio gardą. Ponis juostinėjo Gyvatę, o ji jam davė gabalėlį atsineštos duonos. Ponio kailis blizgėjo, jam sušukavo keterą ir uodegą, net ištepė kanopas.

— Kažkas gerai juo pasirūpino.

— Mes stengiamės pamaloninti merą ir jo svečius, — atsakė stambusis vyras.

Jis rūpestingai buvo šalia tol, kol Gyvatė išėjo parvesti kumelės. Po tokio ilgo laiko dykumoje Greituolę ir Voverį reikėjo po truputį pratinti prie ganyklų, nes kitaip jie galėjo susirgti.

Kai Gyvatė grįžo jodama Greituole be balno ir keliais ją vadeliodama, prižiūrėtojas jau dirbo kitoje pastato dalyje. Gydytoja nuslydo nuo kumelės nugaros ir įleido ją į gardą.

— Tai aš, ponia, ne jis.

Krūptelėjusi Gyvatė atsisuko, bet to, kas sušnabždėjo, nebuvo nei garde, nei šienu nuklotame praėjime.

— Kas čia? — paklausė gydytoja. — Kur tu?

Grįžusi į gardą, Gyvatė pažvelgė viršun ir lubose pamatė skylę, pro kurią metamas pašaras. Ji užšoko ant ėdžių ir, paėmusi už angos krašto, prisitraukė, kad galėtų pamatyti pastogę. Iš išgąsčio maža figūra atšoko ir pasislėpė už šieno ryšulio.

— Išlįsk, — tarė Gyvatė. — Aš tavęs neskriausiu.

Gydytoja juokingai kabojo vidury gardo, o Greituolė uostinėjo jos batą, ji neturėjo kur atsispirti, kad galėtų užlipti į pastogę.

— Nusileisk žemyn, — paprašė Gyvatė ir nušoko atgal ant žemės.

Šieno pastogėje ji matė žmogaus figūrą, bet bruožų neįžvelgė.

Tai vaikas, pagalvojo gydytoja, paprasčiausiai mažas vaikas.

— Nieko, ponia, — atsiliepė vaikas. — Tik jis visada apsimeta, kad vienas padaro visus darbus, nors ir kiti dirba. Nekreipkite dėmesio.

— Prašau, nusileisk, — darkart pasakė Gyvatė. — Tu labai gerai pasirūpinai Greituole ir Voveriu, aš noriu tau padėkoti.

— Šios padėkos pakanka, ponia.

— Nevadink manęs taip. Mano vardas Gyvatė. O koks tavo?

Bet vaiko nebebuvo.

Kai gydytoja jodama Greituole pasiekė uolos viršūnę, jos jau laukė susirinkę ir miesto žmonės, ir pacientai, ir pasiuntiniai. Šiandien ji skaniai nepapusryčiaus.

Iki vakaro Gyvatė apžiūrėjo nemažai Kalnapusio gyventojų. Kelias valandas Gyvatė dirbo sunkiai, be atokvėpio, paskubomis, bet buvo patenkinta, o tada, kai apžiūrėjusi vieną pacientą ėjo prie kitoji pagalvojo, kad šioje minioje kas nors gali paprašyti pagalbos mirštančiajam, tokiam kaip Džesė, kuriai ji negalėjo padėti.

Šiandien taip neatsitiko.

Vakare Gyvatė jojo pakrante Greituole į šiaurę, o kai saulės spindesys paskendo debesyse ir palietė vakarines kalno viršūnes, miestas liko kairėje. Kai ji pasiekė mero vilą ir arklides, ilgi šešėliai slinko jos link. Kadangi aplinkui nieko nebuvo, Gyvatė pati nuvedė Greituolę į arklides, nubalnojo ir pradėjo šukuoti jos švelnų, dėmėtą kailį. Gydytojai nebuvo labai nemalonu grįžti į mero rezidenciją ir užsispyrėliškos ištikimybės bei skausmo kupiną atmosferą.

— Ponia, tai ne jūsų darbas. Leiskite man. Jūs eikite toliau kalva.

— Ne, tai tu nusileisk, — Gyvatė tarė atsiskyrusiam balsui. — Tu gali padėti. Ir nevadink manęs ponia.

— Dabar jau eikite, ponia, prašau.

Gydytoja šukavo Greituolės petį ir neatsakė. Kai nieko neįvyko, Gyvatė pamanė, kad vaikas nuėjo; tuomet ji išgirdo virš savęs čežantį šieną. Impulsyviai Gyvatė šukavo Greituolės šoną prieš plauką. Po akimirkos vaikas jau buvo šalia gydytojos ir švelniai ėmė šukas išjos rankų.

— Matote, ponia…

— Gyvate.

— … šis darbas ne jums. Jūs išmanote gydymą, o aš žirgų šukavimą.

Gyvatė nusišypsojo.

Mažoji mergaitė buvo maždaug tik devynerių ar dešimties, maža ir liesa. Ji nepažiūrėjo į gydytoją; dabar ji, nusukusi veidą prie pat kumelės šono, vėl tiesiai šukavo susiraičiusius Greituolės karčius. Jos plaukai buvo šviesiai raudoni ir purvini, o nagai nukramtyti.

— Tu teisi, — tarė Gyvatė. — Tu šukuoji geriau už mane.

Akimirką vaikas tylėjo. Bet staiga, net neatsisukusi, tarė:

— Jūs mane apkvailinote.

— Šiek tiek, — atsakė Gyvatė. Bet aš turėjau, nes nenorėjai leisti tau akis į akį padėkoti.

Mergaitė, žvelgdama aukštyn, apsisuko.

— Tuomet dėkokit man! — suriko ji.

Mergaitės kairėje veido pusėje matėsi randas.

Trečio laipsnio nudegimas, pamanė Gyvatė. Vargšas vaikas!.. O tuomet Gyvatė pagalvojo: jei netoliese būtų buvęs gydytojas, randas nebūtų toks žymus.

Bet gydytoja pastebėjo dar ir mėlynę dešinėje mergaitės veido pusėje. Gyvatė priklaupė, o mergaitė, vengdama bet kokio kontakto, nusisuko, kad randas mažiau matytųsi. Gydytoja švelniai palietė mėlynę.

— Šįryt girdėjau, kaip arklidžių prižiūrėtojas ant kažko rėkė, — tarė Gyvatė. — Ant tavęs, ar ne? Jis tau trenkė.

Mergaitė vėl atsisuko ir plačiai atmerkta dešine akimi bei dėl rando primerkta kairiąja spoksojo į Gyvatę.

— Man viskas gerai, — tarė mergaitė.

Tuomet ji išslydo iš gydytojos rankų ir kopėčiomis nubėgo į tamsą.

— Prašau, sugrįžk, — pašaukė Gyvatė.

Bet vaiko jau nebuvo, net ir nusekusi iš paskos į palėpę, gydytoja jos ten nerado.

Gyvatė patraukė taku į rezidenciją, o nuo jos nešamos lempos šešėlis bėgiojo tai į priekį, tai atgal. Mėlynė tikrai nekokioje vietoje, visai prie smilkinio. Bet, Gyvatei prisilietus, mergaitė nekrūptelėjo — bent jau ne nuo prisilietimo prie mėlynės — ir jai nepasireiškė jokie smegenų sukrėtimo simptomai. Gydytojai nereikėjo rūpintis dėl skubios pagalbos mergaitei. Bet kaip bus ateityje?

Gyvatė kaip nors norėjo padėti, bet žinojo, kad jeigu išpeiks prižiūrėtoją, mergaitei teks iškęsti visas pasekmes, vos tik ji išvyks.

Gyvatė laiptais užlipo pas merą.

Brajanas atrodė išsekęs, bet meras — atsigavęs. Beveik visas patinimas atslūgo. Įkandimo žymes beveik aptraukė šašas, tačiau Brajanas puikiai atliko savo darbą palaikydamas atvirą ir švarią žaizdą.

— Kada galėsiu atsikelti? — paklausė meras. — Aš turiu darbo. Reikia susitikti su žmonėmis. Išspręsti ginčus.

— Galite bet kada atsikelti, — atsakė Gyvatė. — Tačiau po to lovoje teks gulėti triskart ilgiau, nei reikėtų.

— Aš reikalauju…

— Tiesiog likite lovoje, — pavargusi tarė gydytoja.

Gyvatė žinojo, kad meras nepaklus. Brajanas kaip visada nusekė paskui Gyvatę į holą.

— Jei naktį žaizda kraujuos, pakvieskite mane, — pasakė ji.

Gyvatė žinojo, kad žaizda kraujuos, jei meras atsikels ir ji nenorėjo, kad senam tarnui reikėtų vienam tvarkytis su žaizda.

— Jam viskas gerai? Jam viskas bus gerai?

— Taip, jei jis nepersistengs. Žaizda gan gerai gyja.

— Ačiū, gydytoja.

— Kur Gabrielius?

— Jis daugiau čia neateina.

— Brajanai, kas vyksta tarp Gabrieliaus ir jo tėvo?

— Apgailestauju, gydytoja, aš negaliu pasakyti.

Turite galvoje, kad pats nenorite pasakyti, pagalvojo ji.

Gyvatė stovėjo žiūrėdama į tamsų slėnį. Gydytoja dar visai nenorėjo miego. Tai buvo vienas iš dalykų, ko ji nemėgo praktikos metuose: miegoti dažniausiai ji eina viena. Daug žmonių, pas kuriuos Gyvatė buvo, žinojo apie gydytojus tik iš jų reputacijos ir jos bijojo. Pradžioje net ir Arevinas jos baiminosi, o tada, kai jau nebebijojo ir jų tyla virto potraukiu, Gyvatei teko išvykti.

Gydytoja kaktą priglaudė prie vėsaus stiklo.

Kai Gyvatė pirmą kartą ėjo per dykumą, ji norėjo ją ištyrinėti, pamatyti vietas, kuriose gydytojai jau dešimtmečius nesilankė arba kuriose jie dar išvis nėra buvę. Gal ji buvo per daug įžūli, o gal kvaila, kai ėmėsi to, ko jos mokytojai jau seniai nedaro arba mano, kad to daryti nereikėtų. Net šioje dykumos pusėje žmonėms trūksta gydytojų. Jei Gyvatės vizitas į miestą bus sėkmingas, viskas gali pasikeisti. Bet Džesės vardas buvo vienintelis skirtumas tarp jos ir kitų gydytojų, prašančių Centro žinių. Jeigu jai nepasiseks… Gyvatės mokytojai geri žmonės, tolerantiški skirtumams ir keistumams, bet gydytoja nežinojo, kaip jie reaguos į jos klaidas.

Beldimas į duris, pertraukęs Gyvatės mintis, buvo tarsi palengvėjimas.

— Įeikite.

Gabrielius įėjo ir dar kartą pribloškė ją savo grožiu.

— Brajanas sako, kad tėvas laikosi gerai.

— Pakankamai gerai.

— Ačiū, kad jam padedate. Žinau, jog su juo gali būti sunku.

Gabrielius dvejojo, apsidairė, gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Na… Aš užėjau pažiūrėti, ar galiu jums kuo nors padėti.

Nepaisant rūpesčio, Gabrielius atrodė švelnus ir malonus, šios savybės Gyvatę traukė taip pat, kaip ir jo grožis. O ji buvo vieniša. Gyvatė nutarė priimti jo kultūringą pasiūlymą.

— Taip, — tarė gydytoja. — Ačiū.

Gyvatė sustojo prieš Gabrielių, palietė jo skruostą, paėmė už rankos ir nuvedė prie sofos. Ant žemo stalo prie lango stovėjo butelis vyno ir kelios taurės.

Gyvatė pamatė, kad Gabrielius rausta.

Jei gydytoja nežinojo dykumos papročių, tai kalnų papročius ji puikiai išmanė: ji neperžengė savo, kaip svečio, privilegijų, o jis pateikė pasiūlymą. Gyvatė veidu atsisuko į Gabrielių ir paėmė jį už rankų, šiek tiek aukščiau alkūnių. Dabar jaunuolis išbalo.

— Gabrieliau, kas negerai?

— Aš… Aš per daug sau leidau. Aš nenorėjau… Jei norite, atsiųsiu ką nors kitą…

Gyvatė suraukė antakius.

— Jei man reikėtų „ko nors kito“, galėjau pasisamdyti mieste. Norėjau to, kas man patinka.

Gabrielius pažvelgė į Gyvatę ir nežymiai, pagarbiai nusišypsojo. Ant jo skruostų matėsi rausvai auksinai plaukai, galbūt Gabrielius nutarė užsiauginęs barzdą išvykti iš tėvo namų.

— Ačiū už tai, — tarė jaunuolis.

Gyvatė pasodino Gabrielių ant sofos ir prisėdo šalia.

— Kas negerai?

Gabrielius papurtė galvą. Plaukai užkrito ant jo kaktos, pusiau uždengdami akis.

— Gabrieliau, negi tu pats nepastebėjai, kad esi gražus?

Gabrielius vos išspaudė gailią šypseną.

— Aš tai žinau.

— Negi aš turiu tave spausti? Ar aš tai turiu daryti? Dievai mato, neprilygstu grožiu Kalnapusio žmonėms. O gal tave domina tik vyrai? Pasakyk, aš suprasiu.

Gyvatė neišgavo, kas privertė jaunuolį nuo jos atitolti; jis nereagavo nė į vieną jos pasiūlymą.

— Ar sergi? Man pirmai turėtum tai pasakyti!

— Aš nesergu, — švelniai, nežiūrėdamas į akis, atsakė Gabrielius. — Ir tai ne dėl jūsų. Turiu galvoje, jei turėčiau teisę ką nors rinktis… Man garbė, kad taip gerai apie mane manote.

Gyvatė laukė, kol jaunuolis tęs.

— Būtų nesąžininga jūsų atžvilgiu, jei pasilikčiau. Aš galėčiau…

Kai jaunuolis vėl sustojo, Gyvatė tarė:

— Ši problema tarp tavęs ir tavo tėvo. Dėl to tu iškeliauji.

Gabrielius linktelėjo.

— Ir jis visiškai teisus, jog nori, kad aš išvykčiau.

— Nes tu negyveni pagal jo principus?

Gyvatė papurtė galvą ir tarė:

— Bausmė čia nepadės. Tai kvaila ir savimeiliška. Gabrieliau, eime kartu miegoti. Aš nieko iš tavęs nereikalausiu.

— Jūs nesuprantate, — sutrikęs tarė jaunuolis.

Gabrielius paėmė Gyvatės rankas ir pakėlė jas prie savo veido, jos pirštų galiukus trynė į savo seniai skustą barzdą.

— Aš negaliu laikytis mylimųjų susitarimo. Nežinau kodėl. Aš turėjau gerą mokytoją. Tačiau nesugebu savęs biologiškai kontroliuoti. Aš bandžiau. Dievai, aš bandžiau.

Jaunuolio mėlynos akys buvo šviesios. Gabrielius patraukė savo rankas nuo Gyvatės rankų. Gydytoja dar kartą palietė jaunuolio skruostus ir, slėpdama savo nuostabą, apkabino jo pečius. Gyvatė galėjo suprasti impotenciją, bet ne savikontrolės trūkumą! Ji nežinojo, ką jam pasakyti, o jis norėjo jai dar pasakyti kažką, kažką, apie ką be galo troško kalbėti: Gyvatė jo norą suprato iš akivaizdžiai įsitempusio kūno. Gabrielius suspaudė kumščius. Gydytoja nenorėjo jo spausti; jis jau ir taip pakankamai įskaudintas. Gyvatė suprato, kad savyje ieško švelnių žodžių ir aplinkinių būdų, kaip pasakyti tai, ką anksčiau paprastai sakydavo tiesiai šviesiai.

— Viskas gerai, — tarė Gyvatė. — Aš suprantu, ką tu sakai. Nusiramink. Man tai nesvarbu.

Gabrielius į Gyvatę pažvelgė tokiu plačiu ir nustebusiu žvilgsniu, kaip ta mergaitė iš arklidžių, kai ji, užuot žiūrėjusi į seną, bjaurų randą, pažvelgė į šviežią mėlynę.

— Tai negali būti tiesa. Aš su niekuo negaliu pasikalbėti. Jie, kaip mano tėvas, šlykštisi. Aš jų nekaltinu.

— Su manimi gali kalbėtis. Aš tavęs neteisiu.

Akimirką Gabrielius dvejojo, o po to išsiveržė metus laikyti žodžiai:

— Aš turėjau draugę vardu Lei. Prieš trejus metus, kai buvau penkiolikos. Jai buvo dvylika. Pasimylėti pirmą kartą, ne pažaisti, žinokite, ji pasirinko mane. Ji dar nebuvo baigusi apmokymų, bet tai nesvarbu, nes aš jau buvau baigęs. Bent taip maniau.

Gabrielius lenkėsi Gyvatės link, norėdamas galvą padėti ant jos peties ir, tarsi žvelgdamas į niekur, nukreipė akis į tamsius langus.

— Gal man reikėjo imtis kitų apsaugos priemonių, — tarė jaunuolis. — Bet aš net nemaniau, kad esu vaisingas. Dar niekad nesu girdėjęs, kad kažkas nesuvaldytų savo biologijos. Na, gal ne gilią ekstazę, o vaisingumą.

Gabrielius karčiai nusijuokė. Jis tęsė:

— O ūsai tada man dar neaugo.

Kai Gabrieliaus marškinių švelni medžiaga nuslydo per Gyvatės šiurkščią palaidinę, ji suprato, kad vaikinas gūžtelėjo pečiais.

— Po kelių mėnesių mes jai surengėme vakarėlį, nes manėme, kad ji išmoko kontroliuoti savo biologiją greičiau nei įprasta. Niekas nenustebo. Lei viskas sekėsi greitai. Ji nuostabi.

Akimirką jis nutilo ir, lėtai bei giliai kvėpuodamas, tiesiog prisiglaudė prie Gyvatės.

— Bet ne dėl jos sugebėjimo kontroliuoti dingo mėnesinės, tai aš ją apvaisinau. Jai buvo dvylika ir aš buvau jos draugas, ji pasirinko mane, o aš beveik sugrioviau jos gyvenimą.

Dabar Gyvatė viską suprato: Gabrieliaus drovumą, netikrumą, gėdą, net ir tai, kodėl išėjęs jis slepia savo grožį — jis nenori, kad jį atpažintų; dar daugiau: jis nenorėjo, kad kas nors pasiūlytų kartu nueiti į lovą.

— Vargšas vaike, — tarė Gyvatė.

— Manau, kad mes visada žinojome, jog būsime partneriai. Kai mes subręsime. Bet kas norės nesikontroliuojančio partnerio? Jie visada žinotų, kad jei vieno kontrolė bent kiek sutriktų, kitas išvis nesikontroliuotų. Taip partnerystė ilgai netruktų.

Jaunuolis perkėlė savo svorį.

— Ji nenorėjo manęs žeminti. Ji niekam nesakė. Pasidarė abortą, bet ji buvo visiškai viena. Ir apmokymo jai tikrai nepakako. Ji beveik mirtinai nukraujavo.

— Tu neturėtum elgtis taip, lyg tyčia būtum ją įskaudinęs.

Šiuos žodžius Gyvatė ištarė žinodama, kad niekas geriau nepadės Gabrieliui išbristi iš depresijos ar sutaikys su tėvu. Žinoti, kad yra vaisingas, jis galėjo tik po patikrinimo ir jau po to, kai perpranta techniką, jaudintis nebereikia. Gyvatei teko girdėti apie žmones, nesugebančius kontroliuoti biologijos, bet ne dažnai. Tik niekuo kitu nesirūpinantis žmogus galėjo nereaguoti į tai, ką patyrė Gabrielius.

— Ji pasveiko, — tarė Gabrielius. — Bet malonumas, dėl mano kaltės, jai virto košmaru. Lei… Aš manau, kad ji darkart norėjo mane pamatyti, bet negalėjo prisiversti.

— Taip, — tarė Gyvatė. Dvylika metų: galbūt tai buvo pirmas kartas, kai Lei suprato, jog kiti žmonės gali daryti įtaką jos gyvenimui bejos kontrolės ir net be jos žinios; tai ne tokia pamoka, kurią vaikai lengvai ir su noru išmoksta.

— Ji nori būti stiklo formuotoja ir jau buvo nuėjusi dėl Ešlės padėjėjos darbo.

Iš susižavėjimo Gyvatė švelniai sušvilpė. Stiklo formuotojo profesija reikalinga ir garbinga. Tik geriausi šios profesijos atstovai galėjo gaminti saulės veidrodžius; ilgai užtruko, kol išmoko gaminti paprasčiausias plokštes su grioveliais ar lenktus stiklus kaip bokštuose. Ešlė — ne viena iš geriausių. Ji — geriausia.

— Ar Lei teko to atsisakyti?

— Taip. Tai galėjo trukti laikinai. Ji pabandė kitais metais. Bet tai buvo ne jos metai.

Gabrielius kalbėjo lėtai ir atsargiai, bet be emocijų, atrodė, kad mintyse jis jau tiek kartų viską išgyveno, jog sugebėjo atitolti nuo prisiminimų.

— Aš nuėjau atgal pas mokytojus, bet kai ilgesnį laiką stebėjo mano reakcijas, jie suprato, kad aš tik kartkartėmis kelias valandas galėjau palaikyti skirtingą temperatūrą. To nepakako.

— Ne, — susimąsčiusi, kokie protingi turėjo būti Gabrieliaus mokytojai, tarė Gyvatė.

Gabrielius atsitraukė, kad galėtų pažiūrėti į Gyvatės veidą.

— Taigi suprantate, jog šiąnakt negaliu su jumis pasilikti.

— Gali. Prašau, pasilik. Mes abu vieniši ir galime vienas kitam padėti.

Gabrielius sulaikė kvėpavimą ir staigiai atsistojo.

— Negi nesuprantat? — ištarė jis.

— Gabrieliau.

Jaunuolis lėtai atsisėdo, bet Gyvatės nelietė.

— Man ne dvylika metų. Tau nereikia bijoti, kad suteiksi man kūdikį, kurio aš nenoriu. Gydytojai niekad nesusilaukia vaikų. Mes esame už save atsakingi, nes atsakomybe negalime dalytis su savo partneriais.

— Jūs niekad neturėsite vaikų?

— Niekad. Moterys jų negimdo, o vyrai jų neaugina.

Gabrielius spoksojo į Gyvatę.

— Ar tiki manim?

— Net žinodama, jūs vis tiek norite, kad aš…

Atsakydama Gyvatė atsistojo ir pradėjo atsiseginėti palaidinę. Kadangi palaidinė nauja, sagos sunkiai atsisegė, tad ji apsinuogino palaidinę nusivilkusi per galvą. Gabrielius, droviai žiūrėdamas į ją, lėtai atsistojo. Gyvatė atsagstė jo marškinius, kelnes, o Gabrielius ištiesė rankas, norėdamas ją apkabinti. Kai kelnės nusmuko nuo jo siaurų klubų, jaunuolis pradėjo rausti.

— Kas negerai?

— Nuo penkiolikos metų aš nesu buvęs nuogas niekieno akivaizdoje.

— Na, — šypsodamasi tarė Gyvatė, — pats laikas.

Gabrieliaus kūnas grožiu prilygo jo veidui.

Gydytoja atlaisvino savo kelnes ir šios nusmuko ant žemės.

Nusivedusi Gabrielių į lovą, Gyvatė įslinko po antklode šalia jo. Švelni lempos šviesa paryškino jaunuolio šviesius plaukus ir odą. Jis virpėjo.

— Atsipalaiduok, — sušnabždėjo Gyvatė. — Nėra kur skubėti ir mes visa tai darome dėl malonumo.

Kai gydytoja masažavo Gabrieliaus pečius, įtampa pamažu atslūgo. Gyvatė suprato, kad ir ji įsitempusi nuo troškimo, susijaudinimo ir poreikio. Ji svarstė, ką veikė Arevinas.

Gabrielius pasisuko ant šono ir ją apkabino. Jie glamonėjo vienas kitą, o Gyvatė sau nusišypsojo, galvodama, kad nors treji metai be patirties Gabrieliui buvo kompensacija, ji pati darys viską, kad pradžia būtų gera.

Tačiau greitai Gyvatė suprato, kad Gabrielius nebetęsia glamonių. Jis stengėsi pamaloninti gydytoją, tikrai per daug galvodamas ir jaudindamasis taip, lyg ji būtų Lei, dvylikos metų mergaitė, kurios pirmas seksualinis malonumas yra jo atsakomybė. Gyvatei tokia situacija malonumo neteikė. Gabrielius bandė atsakyti jai, bet jam nepavyko ir nuo to jis dar labiau susigėdo. Gyvatė palietė jį švelniai lūpomis braukdama per veidą.

Gabrielius keikdamasis atsitraukė nuo gydytojos ir, pasisukęs ant šono, atsuko jai nugarą.

— Man labai gaila, — tarė jis.

Iš jaunuolio balso Gyvatė suprato, kad jis verkia. Gydytoja atsisėdo šalia jo ir paglostė pečius.

— Aš tau sakiau, kad nieko nereikalausiu.

— Aš vis galvoju…

Gyvatė, leisdama jos iškvėptam orui kutenti, pabučiavo Gabrieliaus peties viršų.

— Galvojimas — tai dar ne mintis.

— Aš negaliu nieko padaryti. Žmonėms suteikiu tik nelaimes ir skausmą. O dabar dar ir malonumo iš pradžių negaliu suteikti. Gal taip ir geriau.

— Gabrieliau, vyras impotentas gali patenkinti kitą asmenį. Turėtum tai žinoti. Tai, apie ką mes dabar kalbame, yra tavo malonumas.

Gabrielius neatsakė, jis nepažiūrėjo į Gyvatę: krūptelėjo, kai Gyvatė pasakė „impotentas“, kadangi pats dar su tuo nebuvo susitaikęs.

— Tu juk netiki, kad su manimi gali būti saugus, ar ne?

Gabrielius apsivertė ir pažvelgė į Gyvatę.

— Lei su manimi nebuvo saugi.

Gyvatė prie krūtinės prisitraukė kelius ir padėjo ant jų smakrą. Ilgą laiką gydytoja žiūrėjo į Gabrielių atsiduso ir ištiesė ranką taip, kad Gabrielius matytų visus randus ir gyvačių įkandimų žymes.

— Kiekvienas iš šių įkandimų galėjo bet ką nužudyti, tik ne gydytoją. Greitai ir nemaloniai arba lėtai ir nemaloniai.

Gyvatė nutilo, kad Gabrielius suprastų, ką ji pasakė.

— Aš praleidau labai daug laiko, ieškodama imuniteto šiems nuodams, — tarė Gyvatė. — Ir tai tikrai nemalonu. Aš niekada nesergu. Man nebūna infekcijų. Aš negaliu susirgti vėžiu. Mano dantys negenda. Gydytojų imunitetas toks stiprus, kad nugali viską, kas neįprasta. Dauguma mūsų nevaisingi, nes organizmai gamina antikūnus ir lytinėms ląstelėms. Kitų ląstelių neliečia.

Gabrielius pasirėmė ant vienos alkūnės.

— Tuomet… jei jūs negalite turėti vaikų, kodėl sakėte, kad gydytojai neišgali turėti vaikų? Aš maniau, turite galvoje, jog tam neužtenka laiko. Tai jei aš…

— Mes auginame vaikus! — tarė Gyvatė. — Mes juos įsivaikiname. Bet pirmieji gydytojai bandė patys susilaukti vaikų, tačiau daugumai nepavyko. Kai kurie susilaukdavo, bet atžalos gimdavo deformuoti ir išprotėję.

Gabrielius atsigulė ant nugaros ir pažvelgė į lubas. Jis giliai atsiduso.

— Dievai.

— Mes puikiai išmokome kontroliuoti vaisingumą, — tarė Gyvatė.

Gabrielius neatsakė.

— Tu vis dar susirūpinęs.

Gyvatė pasirėmė alkūne šalia jaunuolio, bet jo dar nelietė.

Gabrielius pažvelgė į ją su ironiška ir rimta šypsena, jo veide matėsi abejonės savimi.

— Aš bijau.

— Žinau.

— Ar jūs kada nors bijojote? Buvote tikrai išsigandusi?

— O taip, — atsakė Gyvatė.

Gydytoja padėjo ranką jam ant pilvo ir pirštais lietė jo švelnią odą bei gležnus tamsiai auksinės spalvos plaukus. Iš išorės nesimatė, kad Gabrielius drebėtų, bet Gyvatė žinojo, jog viduje jis jautė gilų išgąsčio virpulį.

— Gulėk ramiai, — tarė Gyvatė. — Nejudėk, kol aš tau nepasakysiu.

Ji pradėjo glostyti jo pilvą, šlaunis, klubus, sėdmenis ir kiekvienu prisilietimu ji vis artėjo prie genitalijų, bet jų nelietė.

— Ką jūs darote?

— Ša. Gulėk ramiai.

Gyvatė toliau glostė Gabrielių; ir kalbėjo su juo, leisdama, kad jos balsas taptų hipnotizuojantis, guodžiamai monotoniškas. Gydytoja jautė, kaip jaunuolis kovoja su savimi, kad nepajudėtų: jis kovojo su savimi ir virpulys praėjo jam net nepastebėjus.

— Gyvate!

— Ką? — naiviai paklausė Gyvatė. — Ar kas nors negerai?

— Aš negaliu…

— Ša.

Gabrielius sudejavo. Šį kartą jis virpėjo ne iš baimės. Gyvatė nusišypsojo, atsigulė šalia jo ir atsuko jo veidą į savąjį.

— Dabar gali pajudėti, — pasakė Gyvatė.

Kad ir dėl kokios priežasties — dėl Gyvatės erzinimo, ar todėl, kad ji pasirodė jam tokia pat pažeidžiama kaip ir jis jai, o gal paprasčiausiai dėl to, jog buvo jaunas, sveikas aštuoniolikmetis, praleidęs trejus metus save niekindamas, dabar jis jautėsi gerai.

Gyvatė jautėsi kaip stebėtoja, ne gašli pasalūnė, bet šaltakraujiška stebėtoja, beveik nesuinteresuota. Gabrielius buvo iš prigimties švelnus, o gydytoja jį pastūmėjo nesivaržyti. Nors Gyvatė ir patyrė malonumo viršūnę ir taip atsikratė vienatvės metų emocinės įtampos, ja labiausiai rūpinosi Gabrielius. Nors gydytoja ir noriai atsakė į Gabrieliaus aistrą, ji niekaip negalėjo nustoti galvoti apie tai, koks būtų seksas su Arevinu.

Gyvatė ir Gabrielius gulėjo šalia, abu prakaituoti ir sunkiai kvėpuodami, vienas kitą apsikabinę. Gyvatei buvimas kartu toks pat svarbus kaip ir pats seksas. Dar svarbesnis, nes su seksualinėmis įtampomis susidorojama gan lengvai. Apskritai vienišumas ir vienatvė yra skirtingi dalykai. Gyvatė pasilenkė virš Gabrieliaus ir pabučiavo jį į kaklą ir į žandą.

— Ačiū, — sušnabždėjo jaunuolis.

Gyvatė jautė, kaip prie jos lūpų virpėjo Gabrieliaus žodžiai.

— Prašom, — atsakė Gyvatė. — Bet juk stengėmės abu.

Akimirką jis gulėjo nieko nekalbėdamas, pirštus ištiesęs ant Gyvatės liemens išlinkimo. Ji paplekšnojo per jo ranką. Gabrielius — mielas vaikinas. Gyvatės mintis buvo globėjiška ir ji nieko negalėjo sau padaryti, kaip ir negalėjo nustoti svajoti, jog dabar Arevinas būtų šalia jos. Gydytoja norėjo ko nors, su kuo galėtų dalintis, o ne kažko, kas būtų jai dėkingas.

Staiga Gabrielius tvirtai prispaudė Gyvatę ir jos pečiuose paslėpė savo veidą. Gyvatė glostė Gabrieliaus garbanas prie jo sprando.

— Ką reikės man daryti?

Gabrieliaus balsas buvo užslopintas, o šiltas iškvėptas oras lietė jos odą.

— Kur aš eisiu?

Gyvatė laikė ir siūbavo Gabrielių. Staiga gydytoja pagalvojo, ar būtų buvę geriau priimti jo pasiūlymą atsiųsti kitą žmogų ir taip leisti jam toliau gyventi nenutraukiant susilaikymo. Vis tiek Gyvatė negalėjo patikėti, kad jis buvo vienas iš tų nesusikaupusių, savęs gailinčių žmonių, kurie niekad negalės išmokti valdyti savo biologijos.

— Gabrieliau, kokie buvo tavo apmokymai? Kai tave tikrino, kiek laiko galėjai išlaikyti kitokią temperatūrą? Ar jie tau nedavė žetono?

— Kokio žetono?

— Mažo disko su viduje esančiais chemikalais, kuris keičia spalvą pagal temperatūrą. Dauguma iš mano matytų diskų paraudonuoja, vos tik vyras pakankamai aukštai pakelia savo genitalijų temperatūrą.

Gyvatė nusišypsojo prisiminusi, kaip ji sugebėjo nukreipti Gabrieliaus kalbą apie jo disko spalvos intensyvumą tada, kai jie ėjo į lovą.

Bet Gabrielius suraukė antakius ir paklausė;

— Pakankamai aukštai?

— Taip, žinoma, pakankamai aukštai. Argi tu ne taip tai darai?

Gabrieliaus antakiai susiliejo, o veide susimaišė nerimo ir nuostabos išraiškos.

— Mūsų mokytojai moko mus palaikyti žemą temperatūrą.

Gyvatė prisiminė nevykusį draugą ir nešvankius juokelius.

Jai norėjosi garsiai nusijuokti. Bet kažkaip sugebėjo atsakyti Gabrieliui rimtu veidu:

— Gabrieliau, brangus drauge, kiek metų buvo tavo mokytojui? Šimtas?

— Taip, — atsakė Gabrielius. — Bent jau. Labai išmintingas, senas žmogus. Jis vis dar gyvas.

— Aš tikra, kad išmintingas, bet veikiausiai atsiskyrėlis, — tarė Gyvatė. — Atsiliekantis aštuoniasdešimt metų. Kapšelio temperatūros mažinimas pavers tave nevaisingu. O temperatūros kėlimas yra kur kas veiksmingesnis. Ir manoma, kad to tikrai lengviau išmokti.

— Bet jis sakė, kad aš niekad nesugebėsiu savęs tinkamai kontroliuoti…

Gyvatė suraukė antakius, tačiau nepasakė to, ką galvojo: apie nieką joks mokytojas negali šitaip sakyti savo mokiniui.

— Na, dažnai žmogus nesutaria su kitu žmogumi ir viskas, ko reikia, tai tik kitas mokytojas.

— Ar manai, kad aš galiu išmokti?

— Taip.

Gyvatė nutylėjo dar vieną savo mintį apie Gabrieliaus mokytojo išmintį ir sugebėjimus. Bus geriau, jei jaunuolis pats supras mokytojo kaltę. Aišku, jis vis dar jautė didelį susižavėjimą ir pagarbą; Gyvatė nenorėjo jo pastūmėti ginti senolio — žmogaus, kuris tikriausiai labiausiai jį įskaudino.

Gabrielius paėmė Gyvatę už rankos.

— Ką man daryti? Kur man eiti?

Šį kartą Gabrielius kabėjo su viltimi ir užsidegimu.

— Bet kur, kur mokytojo žinios apie vyro technikas yra naujesnės nei amžiaus senumo. Kuria kryptimi eisi, kai išvyksi?

— Aš… Aš dar neapsisprendžiau.

Gabrielius nusuko žvilgsnį.

— Sunku išvykti, — tarė Gyvatė. — Žinau, kad sunku. Bet tai geriausia. Praleisk šiek tiek laiko tyrinėdamas. Nuspręsk, kas tau bus geriau.

— Susirasti naują vietą, — liūdnai tarė Gabrielius.

— Galėtum keliauti į Vidurkelį, — pasakė Gyvatė. — Girdėjau, kad ten gyvena geriausi mokytojai. Ir tuomet, kai viskas baigsis, galėsi grįžti. Nebus jokios priežasties, dėl kurios galėtum negrįžti.

— Manau, kad bus. Manau, niekad nebepasiryšiu grįžti namo, nes net jei ir išmoksiu, ko man reikia, šio krašto žmonės visada manimi abejos. Vis tiek sklis gandai.

Gabrielius gūžtelėjo pečiais.

— Tačiau turiu išvykti bet kokiu atveju. Aš pažadu, keliausiu į Vidurkelį.

— Gerai.

Gyvatė ištiesė ranką ir sumažino lempos šviesą iki mažos kibirkštėlės.

— Man sakė, kad naujos technologijos turi pranašumų.

— Ką tu turi galvoje?

Gyvatė palietė jaunuolį.

— Atliekant šią techniką, reikia paspartinti genitalijų srities kraujotaką. Tai turėtų padidinti ištvermingumą. Ir jautrumą.

— Kažin, ar dabar aš išvis turiu ištvermės?

Gyvatė pradėjo rimtai atsakinėti ir tada suprato, jog tai buvo pirmas bandymas pasakyti pokštą apie seksą.

— Pažiūrėkim, — tarė Gyvatė.

Skubus beldimas į duris pažadino Gyvatę dar gerokai prieš aušrą. Kambarys buvo pilkas ir vaiduokliškas, jį paryškino rožinės ir oranžinės lempos formos. Gabrielius kietai miegojo, šiek tiek šypsojosi, jo ilgos, šviesios blakstienos lietė skruostus. Gabrielius nusistūmė antklodę ir jo gražus, aukštas kūnas buvo atklotas iki šlaunų vidurio. Gyvatė nenoriai patraukė prie durų.

— Užeikite.

Stulbinamai miela, jauna tarnaitė dvejodama įėjo ir koridoriaus šviesa užliejo kambarį.

— Gydytoja, meras…

Tarnaitė iš nuostabos išsižiojo ir, pamiršusi apie kraują ant savo rankų, stovėjo žiūrėdama į Gabrielių. Ji tęsė:

— Meras…

— Aš tuoj ateisiu.

Gyvatė atsistojo, užsimovė naujas kelnes, užsivilko standžią, naują palaidinę ir nusekė paskui jauną moterį į mero apartamentą.

Patalynė permirko krauju iš žaizdos, bet Brajanas ėmėsi tinkamų priemonių: kraujavimas beveik sustabdytas. Meras buvo siaubingai išbalęs, jam drebėjo rankos.

— Jei neatrodytumėt toks ligotas, — tarė Gyvatė, — iš manęs sulauktumėt pylos.

Gydytoja ėmėsi bintuoti žaizdą.

— Jūs palaimintas, kad turite tokį gerą slaugą, — ištarė Gyvatė, kai Brajanas grįžo su švariomis paklodėmis ir galėjo viską girdėti. — Aš tikiuosi, kad jam mokate tiek, kiek jis yra vertas.

— Aš galvojau…

— Galvokite kiek norite, — tarė Gyvatė. — Tai pagirtinas užsiėmimas. Bet daugiau nemėginkite atsistoti.

— Gerai, — sumurmėjo meras, o gydytoja tai suprato kaip pažadą.

Gyvatė nutarė, kad jos pagalbos nereikia pakeičiant paklodes. Kai to reikėdavo arba tai tekdavo padaryti patinkantiems žmonėms, gydytoja neprieštaravo atlikti liokajaus paslaugas. Bet kartais ji galėdavo būti nepaprastai išdidi. Gydytoja žinojo, kad jos kalbos grubumas buvo neatleistinas, bet ji nieko negalėjo padaryti.

Jaunoji tarnaitė buvo aukštesnė už Gyvatę, šiek tiek stipresnė už Brajaną; gydytoja tikėjosi, kad ji padės pakelti merą, aišku, labiausiai padės Brajanas. Bet tarnaitė su nerimu veide stebėjo, kaip Gyvatė išeina miegoti, ir basomis holu nusekė paskui ją.

— Ponia…

Gydytoja atsisuko. Jaunoji tarnaitė apsidairė aplink taip, lyg bijotų, kad kas nors pamatys jas kartu.

— Koks tavo vardas?

— Larilė.

— Larile, aš vardu Gyvatė ir man nepatinka, kai į mane kreipiasi „ponia“. Gerai?

Larilė linktelėjo, bet Gyvatės vardo neištarė.

Gydytoja atsiduso ir paklausė:

— Kas negerai?

— Gydytoja… jūsų kambaryje aš mačiau… kai kurių dalykų tarnai neturėtų matyti. Nenoriu, kad kas nors iš šeimos narių gėdytųsi manęs.

Merginos balsas buvo aštrus ir įtemptas. Ji tęsė:

— Bet… bet Gabrielius — jis…

Susigėdusi ir sutrikusi tarnaitė nutilo.

— Jei aš paklausčiau Brajano, ką daryti, jis turėtų pasakyti šeimininkui. Tai būtų… nemalonu. Bet jūs negalite nukentėti. Aš niekad nemaniau, kad mero sūnus galėtų…

— Larile, — tarė Gyvatė, — viskas gerai. Jis man viską papasakojo. Tai mano atsakomybė.

— Jūs žinote tą… tą pavojų?

— Jis man viską papasakojo, — pakartojo Gyvatė. — Man jokio pavojaus nėra.

— Jūs labai gražiai pasielgėte, — staiga pasakė Larilė.

— Nesąmonė. Aš jo norėjau. Ir aš sugebu geriau kontroliuotis nei trylikametė. Šiuo atveju geriau ir nei aštuoniolikametis.

Larilė vengė Gyvatės žvilgsnio.

— Aš taip pat, — tarė Larilė. — Ir aš jo gailėjau. Bet aš… aš bijojau. Jis toks gražus, galėtum pagalvoti… galėtum pasiduoti to net nenorėdama. Negalėjau pasinaudoti galimybe. Liko dar šeši mėnesiai, kol mano gyvenimas vėl priklausys man.

— Ar tu buvai vergė?

Larilė linktelėjo.

— Gimiau Kalnapusyje. Tėvai mane pardavė. Kol nebuvo mero įstatymų, tai buvo leidžiama.

Įtampa jos balse slėpė abejingus žodžius.

— Tai įvyko daug anksčiau, nei išgirdau, kad vergystė čia uždrausta, bet kai išgirdau, aš pabėgau ir grįžau.

Tarnaitė pažvelgė beveik verkdama.

— Aš savo pažado nesulaužiau…

Larilė atsitiesė ir kalbėjo su didesniu pasitikėjimu:

— Aš buvau vaikas ir negalėjau rinktis vergystės. Bet miestas išpirko mano dokumentus. Esu skolinga savo ištikimybę merui.

Gyvatė suprato, kiek daug drąsos reikėjo Larilei, kad ji galėtų pasakyti tai, ką pasakė.

— Ačiū, — padėkojo Gyvatė. — Kad pasakei man apie Gabrielių. Viskas liks tik tarp mūsų. Aš tau skolinga.

— Oi ne, gydytoja, aš ne tai turėjau galvoje…

Larilės balse kažkas jautėsi, staiga užklupusi gėda, kuri trikdė Gyvatę. Ši svarstė, ar Larilė galvojo, kad jos kalbėjimo su gydytoja motyvai buvo įtartini.

— Aš kalbu rimtai, — darkart pakartojo Gyvatė. — Ar aš galiu kaip nors tau padėti?

Larilė greitai, vieną kartą papurtė galvą, tai neigimo gestas, kuriuo „ne“ ištarė labiau sau nei Gyvatei.

— Man niekas negali padėti, aš manau.

— Papasakok man.

Larilė dvejojo, tuomet atsisėdo ant grindų ir piktai pasikėlė kelnių klešnę.

Gyvatė pritūpė šalia Larilės.

— O dievai, — tarė Gyvatė.

Larilės kulnai buvo perdurti tarp kaulo ir Achilo sausgyslės. Gyvatei atrodė, kad kažkas panaudojo karštą geležį. Randas virto pilku kristalinio audinio žiedu. Viena ranka Gyvatė paėmė Larilės koją ir palietė žiedą. Nebuvo matyti jokio sujungimo.

Gyvatė suraukė antakius ir tarė:

— Tai ne kas kita kaip žiaurumas.

— Jei jiems nepaklūsti, jie turi teisę tave pažymėti, — pasakė Larilė. — Anksčiau aš bandžiau pabėgti ir jie pasakė, kad turi padaryti taip, jog žinočiau savo vietą.

Ramų Larilės balsą užvalgė pyktis. Gyvatė drebėjo.

— Žiedai visada mane sies su jais, — tarė Larilė. — Jei tai būtų tik randai, aš nekreipčiau daug dėmesio.

Larilė ištraukė koją iš Gyvatės rankų.

— Ar jūs matėte kalnuose kupolus? Iš jų daromi žiedai.

Gydytoja pažvelgė į kitą Larilės kulną, jis taip pat randuotas ir

žieduotas. Dabar Gyvatė atpažino pilką, permatomą medžiagą. Bet dar niekad nematė, kad iš jų gamintų kažką kita, o ne kupolus, kurie mįslingai ir nepažeidžiamai stūksojo netikėtose vietose.

— Šitą kalvis bandė pašalinti, — tarė Larilė. — Kai kalvis žiedo net neįlenkė, jis taip susigėdo, kad netgi sulaužė geležinį virbą tam, jog įrodytų, kad jis tai sugeba.

Larilė palietė savo sausgyslę, apjuostą delikačiu žiedu.

— Kai kristalas sukietėja, jis čia lieka visam laikui. Kaip kupolai. Nebent nusipjauni sausgysles ir lieki luoša. Kartais galvoju, jog galėčiau tai iškęsti.

Tarnaitė nuleido klešnę, kad uždengtų žiedą.

— Kaip matote, niekas negali padėti. Tai tuščias darbas, aš žinau. Greitai aš būsiu laisva, nesvarbu, apie ką bylos šie daiktai.

— Čia aš tau negaliu padėti, — tarė Gyvatė. — Ir tai gali būti pavojinga.

— Turite galvoje, kad galėtumėte pabandyti nuimti žiedus?

— Galima padaryti, galima pabandyti, bet gydytojų poste.

— O, gydytoja…

— Larile, rizika bus.

Ant savo pačios kulkšnies Gyvatė parodė, ką reikėtų padaryti.

— Sausgyslės mes nenupjautumėm, mes ją atskirtumėm. Tada žiedas nusimautų. Bet gan ilgai tau būtų iškilusi grėsmė. Ir nėra jokios garantijos, kad sausgyslės sugis visiškai tinkamai, tavo kojos gali niekad nebebūti tokios stiprios, kokios yra dabar. Sausgyslės gali išvis nesuaugti.

— Suprantu… — tarė Larilė, jos balse skambėjo viltis ir džiaugsmas, galbūt ji net negirdėjo Gyvatės.

— Ar pažadėsi man vieną dalyką?

— Taip, gydytoja, žinoma.

— Dar nesvarstyk ką daryti. Neapsispręsk iškart po to, kai baigsis tavo pareiga Kalnapusiui. Palauk kelis mėnesius. Būk įsitikinusi. Kai būsi laisva, gal tu nuspręsi, jog žiedai tau visai netrukdo.

Larilė ironiškai pažvelgė ir Gyvatė žinojo, kad ji būtų paklaususi, kaip gydytoja jaustųsi jos vietoje, bet klausimą jį tyliai apsvarstė.

— Ar pažadi?

— Taip, gydytoja. Pažadu.

Jos atsistojo.

— Na, labanakt, — pasakė Gyvatė.

— Labanakt, gydytoja.

Gyvatė patraukė koridoriumi.

— Gydytoja?

— Taip?

Larilė ištiesė rankas į Gyvatę ir ją apkabino.

— Ačiū.

Susigėdusi Larilė atsitraukė. Jos abi nusisuko ir patraukė savo keliais, bet Gyvatė grįžtelėjo.

— Larile, o iš kur vairuotojai gauna žiedus? Aš dar negirdėjau, kad galima ką nors pagaminti iš kupolų medžiagos.

— Miesto žmonės duoda, — atsakė Larilė. — Duoda per mažai, kad galėtų pasigaminti ką nors naudingo. Užtenka tik žiedams.

— Ačiū.

Mąstydama apie Centrą, kuris vergvaldžiams duoda grandines, bet atsisako kalbėtis su gydytojais, nuėjo atgal į lovą.