Sapnų Gyvate

13

Gyvatė sunkiai ėjo per plokščius lapus, kartą suklupo eidama per plyšį pilną mėlynai žalių šliaužiančių augalų, paslydo ir vos nenukrito ant ką tik nulyto paviršiaus. Melisa visai nejudėjo. Gyvatė ėjo toliau, nes bijojo padėti mergaitę.

Aš čia niekuo negaliu jai padėti, gydytoja darkart pagalvojo ir susikoncentravo ties ėjimu žemyn.

Atrodė, kad Melisa siaubingai šalta, bet Gyvatė negalėjo pasitikėti savo pačios jutimais. Ji bandė atsiriboti nuo bet kokių jutimų. Gydytoja sunkiai žingsniavo toliau kaip mašina, žinojo, jog nusileidusi nuo kalvos ji šauks dėl to, kad jos kūnas taip lėtai judėjo, žingsnis po žingsnio, ir negalėjo judėti greičiau.

Žiūrint iš viršaus, uola atrodė daug statesnė nei tada, kai Gyvatė lipo aukštyn. Stovėdama ant krašto, gydytoja nesuprato, kaip ji sugebėjo užlipti į viršų. Bet apačioje esantis miškas ir pieva, miela žaluma padrąsino Gyvatę.

Gydytoja atsisėdo ant uolos krašto ir atsipalaidavo. Iš pradžių ji slydo lėtai, prasilauždama kelią nuoga koja ir bandydama išlaikyti pusiausvyrą. Gyvatė atsitrenkė į akmenį, už jos braižėsi ir siūbavo krepšys. Bet prie pat apačios gydytoja paspartino žingsnį, nuo Melisos svorio ji prarado pusiausvyrą ir pradėjo slysti į šonus. Gyvatė galvojo, kaip išvengti ridenimosi ir jai pavyko, tik nusibrozdino odą nuo alkūnių ir nugaros; galiausiai, užklupta purvo bei akmenukų lietaus, ji sustojo uolos apačioje. Akimirką gulėjo kartu su Melisa, o po jo petim sutraškėjo krepšys. Sapnų gyvatės rangėsi viena per kitą, bet nerado pakankamai didelių skylių, kad galėtų iššliaužti. Gyvatė ranka perbraukė kišenę ant krūtinės ir pajuto, kaip po jos pirštais juda sapnų gyvatės jauniklis.

Tik šiek tiek vėliau gydytoja įstengė mąstyti. Aš beveik matau pievą. Jei aš čia gulėsiu labai tyliai, galėsiu išgirsti, kaip Voveris rupšnoja žolę…

— Voveri!

Gyvatė šiek tiek luktelėjo ir sušvilpė. Ji darkart pašaukė ponį ir pagalvojo, kad išgirdo, kaip jis žvengia, bet negalėjo tuo būti tikra. Jis būtų atsekęs paskui, jei ji būtų šalia, bet jis tik atsiliepdavo į savo vardą arba švilpimą, jei būdavo geros nuotaikos. Dabar neatrodė, kad jis būtų tinkamos nuotaikos.

Gyvatė atsiduso, apsivertė ir atsiklaupė ant kelių. Prieš ją gulėjo sušalusi ir išblyškusi Melisa, ant jos kojų ir rankų matėsi išdžiūvusio kraujo dryžiai. Gydytoja užsikėlė Melisą sau ant peties; ji beveik nevaldė dešinės rankos. Sutelkusi jėgas, Gyvatė atsistojo. Krepšio diržas nuslydo nuo peties ir pakibo ant sulenktos gydytojos rankos. Krepšys trankėsi į jos koją. Jai virpėjo keliai. Gyvatė žengė dar vieną žingsnį, nuo baimės dėl Melisos gyvybės jai aptemo akyse.

Gyvatė darkart pašaukė savo ponį ir klupdama įžengė į pievą. Gydytoja išgirdo kanopų bildesį, bet nematė nei Voverio, nei Greituolės, tik keistuolio seną nešulinį arklį, gulintį žolėje ir beilsinantį snukį ant žemės.

Arevino muskatinių galvijų vilnos apdarai jį saugojo nuo lietaus taip pat, kaip ir nuo karščio, vėjo bei dykumos smėlio. Jis jojo per šviežiai nuplautą dieną, galva braukdamas kabančias šakas, kurios jį užliedavo susikaupusiais lašeliais. Vyras vis dar nematė Gyvatės, bet buvo tik vienas takas.

Arevino žirgas pakėlė galvą ir garsiai sužvengė. Iš už medžių tankmės sklido atsakymas. Ant kietos, šlapios žemės Arevinas išgirdo kanopų bildesį: vingiuotu keliu į jį šuoliavo pikas žirgas bei dryžuotas kaip tigras ponis. Slysdamas Voveris sustojo ir, ištiesęs kaklą, pasistojo piestu. Pilka kumelė prašuoliavo pro šalį, apsisuko, žaismingai pašuoliavo ir sustojo. Kai visi trys žirgai susipažindami iškvėpė orą vienas kitam į šnerves, Arevinas ištiesė ranką ir pakasė Voveriui ausis. Abu Gyvatės žirgai buvo puikios formos.

Pilka kumelė ir dryžuotas kaip tigras ponis nebūtų laisvi, jei Gyvatė nebūtų pasaloje: jie per daug vertingi. Jei žirgai būtų pasprukę per užpuolimą, tai būtų pabalnoti ir su kamanomis. Gyvatė turėtų būti saugi.

Arevinas pradėjo ją šaukti vardu, bet paskutinę akimirką apsigalvojo. Be abejonės, jis buvo per daug įtarus, bet po visko, kas įvyko, buvo pakankamai išmintingas, kad išliktų atsargus. Dar kelios laukimo minutės jo nenužudys.

Arevinas pažvelgė aukštyn į šlaitą, kuris kilo akmenuotomis uolomis ir virto kalno viršūnėmis, į žemaūgę augmeniją, kerpes… ir kupolą.

Kai tik Arevinas suprato, kas tai buvo, jis nesuvokė, kaip jis galėjo to iš karto nepastebėti. Tai buvo vienintelis jo matytas pažeistas kupolas: tai jį maskavo. Bet vis tiek, be jokių abejonių, tai buvo vienas iš senovinių kupolų, pats didžiausias iš visų matytų ir girdėtų. Arevinas neabejojo, kad Gyvatė buvo kažkur viršuje. Tai buvo vienintelė protu suvokiama galimybė.

Arevinas paspartino savo žirgą ir sekė paskui purve paliktus kitų žirgų pėdsakus. Pamanęs, kad kažką išgirdo, vyras sustojo. Tai ne jo vaizduotė: žirgai klausėsi karpydami ausimis. Arevinas darkart išgirdo šaukimą ir pabandė atsiliepti, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Arevinas taip staigiai paspaudė kojomis žirgo šonus, kad šis šoko iš vietos gydytojos balso link, Gyvatės link.

Sekamas tigrinio ponio ir pilkos kumelės, mažas, juodas žirgas per medžius prasibrovė į tolimą pievos kraštą. Staiga Gyvatė iš įsiūčio susikeikė, galvodama, kad tuoj vienas iš Šiaurio žmonių atsipeikės.

Ir tuomet ji pamatė Areviną.

Apstulbusi gydytoja negalėjo pajudėti jo link ar net kalbėti. Žirgui dar šuoliuojant, Arevinas nulipo; jis nubėgo prie Gyvatės, jo drabužiai plaikstėsi aplink jį. Gyvatė spoksojo į Areviną, lyg jis būtų šmėkla ir ji tuo buvo įsitikinusi netgi tada, kai šis sustojo taip arti, jog galėtų jį paliesti.

— Arevinai?

— Kas atsitiko? Kas su tavimi taip apsielgė? Keistuolis…

— Jis kupole, — išlemeno Gyvatė. — Su keliais kitais. Dabar jie nepavojingi. Tai Melisa, jai šokas. Man reikia grįžti į stovyklą… Arevinai, tu tikras?

Arevinas pakėlė Melisą nuo gydytojos peties; vienoje rankoje jis laikė Gyvatės dukrą, o kita ranka parėmė gydytoją.

— Taip, aš tikras. Aš čia.

Arevinas padėjo Gyvatei pereiti pievą. Kai jie pasiekė vietą, kur sudėti pakinktai, Arevinas apsisuko, kad padėtų Melisą. Gydytoja priklaupė prie gyvačių lagamino ir apgraibomis ieškojo sagties. Drebėdama ji atidarė vaistų skyrių.

Arevinas švelniai uždėjo ranką ant Gyvatės sužeisto peties.

— Leisk man pasirūpinti tavo žaizda, — tarė Arevinas.

— Man viskas gerai, — atsakė Gyvatė. — Bus gerai. Tai Melisa…

Gyvatė pažvelgė į Areviną ir sustingo nuo jo žvilgsnio.

— Gydytoja, — prabilo vyras, — Gyvate, mano drauge…

Gyvatė pabandė atsistoti; Arevinas bandė ją sulaikyti.

— Negalima nieko padaryti.

— Negalima nieko padaryti?..

Gyvatė atsistojo.

— Tu sužeista, — beviltiškai tarė Arevinas. — Apžiūrinėdama vaiką, tik dar labiau susižeisi.

— O, dievai, — atsiduso Gyvatė.

Arevinas vis dar bandė ją sulaikyti.

— Paleisk mane! — sušuko Gyvatė.

Krūptelėjęs Arevinas atsitraukė. Gyvatė nesustojo, kad atsiprašytų. Gyvatė negalėjo leisti niekam, net ir Arevinui, jos saugoti: tai per daug lengva, per daug patrauklu.

Melisa gulėjo dideliame šešėlyje po pušimi. Gyvatė priklaupė ant storo rudų spyglių patalo. Už jos liko stovėti Arevinas. Gyvatė paėmė Melisos šaltą, išblyškusią ranką. Vaikas nejudėjo. Šliauždama žeme, Melisa nusidraskė panages iki gyvuonies. Ji taip stengėsi išlaikyti duotą pažadą… Melisa daug geriau laikėsi savo pažado nei Gyvatė. Nubraukdama raudonus plaukus nuo baisaus rando, gydytoja pasilenkė virš mergaitės. Gyvatės ašaros krito ant Melisos skruostų.

— Nieko negalima padaryti, — darkart tarė Arevinas. — Jos pulso nebėra.

— Ša, — vis dar ieškodama tvinksėjimo Melisos rieše, gerklėje, galvodama, kad rado, sušnabždėjo Gyvatė.

— Gyvate, nekankink savęs šitaip. Ji negyva! Ji atšalusi!

— Ji gyva.

Gyvatė žinojo, kad Arevinas mano, jog ji iš apmaudo netenka proto; jis nejudėjo, bet liūdnai žiūrėjo į ją. Gyvatė atsisuko į Areviną ir tarė:

— Padėk man, Arevinai. Pasitikėk manimi. Aš sapnavau tave. Aš myliu tave, manau. Bet Melisa — mano dukra ir mano draugė. Aš turiu pabandyti ją išgelbėti.

Silpnas pulsas palietė Gyvatės pirštų galiukus. Melisai tiek daug kartų įgėlė… bet nuodų sukeltas medžiagų apykaitos pagreitėjimas baigėsi ir vietoj to, kad vėl taptų normali, apykaita taip sulėtėjo, jog vos palaikė gyvybę. Ir protą, tikėjosi Gyvatė. Be pagalbos Melisa mirtų nuo išsekimo ar hipotermijos, beveik taip pat, lyg žūtų nuo šalčio poveikio.

— Ką man daryti? — nuolankiai ir prislėgtai paklausė Arevinas.

— Padėk man ją pakelti.

Ant plataus, plokščio, per visą dieną prisisunkusio saulės šilumos akmens Gyvatė ištiesė antklodes. Gydytoja viską darė nerangiai. Arevinas pakėlė Melisą ir paguldė ją ant šiltos antklodės. Akimirkai palikusi dukrą, Gyvatė ant žemės išpylė savo balnakrepšius. Gydytoja pastūmė įrankius, parafino viryklę ir puodą Arevinui, kuris susirūpinusiomis akimis ją stebėjo.

— Pašildyk šiek tiek vandens, prašau, Arevinai. Tik ne per daug.

Gyvatė delnais parodė vandens kiekį. Gydytoja iš gyvačių lagamino vaistų skyriaus paėmė cukraus paketą.

Būdama prie Melisos šono, Gyvatė bandė pakelti jos galvą. Pulsas atsirado, dingo ir vėl grįžo.

Jis yra, sau tarė Gyvatė. Aš jo neįsivaizduoju.

Žiupsnelį cukraus gydytoja pažėrė Melisai ant liežuvio ir tikėjosi, kad buvo pakankamai drėgmės, jog jis ištirptų. Gyvatė nedrįso jos girdyti; mergaitė galėjo paspringti, jei vandens patektų į plaučius. Laiko buvo mažai, bet jei gydytoja skubės, ji nužudys savo dukrą beveik taip pat, kaip galėjo nužudyti Šiaurys. Maždaug kas minutę, belaukdama Arevino, Gyvatė vis duodavo Melisai kelis cukraus grūdelius.

Nieko nesakydamas, Arevinas atnešė garuojantį vandenį. Gyvatė uždėjo dar vieną žiupsnelį Melisai ant liežuvio ir padavė Arevinui maišelį.

— Ištirpink vandenyje kuo daugiau cukraus.

Gyvatė trynė Melisos rankas ir tapšnojo per skruostą.

— Melisa, brangioji, pasistenk pabust. Tik akimirkai. Dukra, padėk man.

Melisa neatsiliepė. Bet Gyvatė darkart užčiuopė jos pulsą ir šį kartą pakankamai stiprų, kad tuo būtų tikra.

— Ar jau paruošei?

Arevinas suko karštą vandenį keptuvėje: šiek tiek per stipriai ir lašelis užtiško jam ant rankos. Išsigandęs Arevinas pažvelgė į Gyvatę.

— Viskas gerai. Tai cukrus.

Gyvatė paėmė iš Arevino keptuvę.

— Cukrus!

Arevinas nusivalė pirštus į žolę.

— Melisa! Pabusk, brangioji.

Melisos akių vokai sumirksėjo. Nuo palengvėjimo Gyvatė neteko kvapo.

— Melisa! Tu turi tai išgerti.

Melisa šiek tiek pajudino lūpas.

— Nesistenk kalbėti.

Gyvatė laikė mažą metalinį indą prie savo dukters burnos ir leido tirštam, lipniam skysčiui lėtai įtekėti, palaukė, kad įsitikintų, jog Melisa prarijo stimuliatoriaus dozę, ir po to galėtų duoti dar vieną.

— Dievai… — nustebęs tarė Arevinas.

— Gyvate? — sušnabždėjo Melisa.

— Aš čia, Melisa. Mes saugios. Dabar tau viskas gerai.

Gyvatė jautėsi taip, lyg tuo pačiu metu juoktųsi ir verktų.

— Man taip šalta.

— Žinau.

Gyvatė apvyniojo antklodę aplink Melisos pečius. Tai buvo saugu, nes mergaitės skrandyje buvo šilto skysčio, o stimuliatorius teikė energijos į kraują.

— Nenorėjau tavęs ten palikti, bet aš pažadėjau… Bijojau, kad keistuolis paims Voverį, bijojau, kad Migla ir Smėlis mirs…

Atsikračiusi paskutinių nuogąstavimų, Gyvatė paguldė Melisą ant šilto akmens. Niekas iš Melisos kalbos ar žodžių nerodė smegenų pažeidimo; ji viską ištvėrė.

— Voveris čia, su mumis, kaip ir Migla bei Smėlis. Gali vėl miegoti, o kai pabusi, viskas bus gerai.

Dieną kitą Melisai galėjo skaudėti galvą, priklauso nuo to, kaip jautriai ji reaguos į stimuliatorių. Bet ji gyvajai viskas gerai.

— Aš bandžiau ištrūkti, — neatsimerkdama pralemeno Melisa.

— Aš vis ėjau ir ėjau, bet…

— Aš labai tavimi didžiuojuosi. Niekas kitas, nebūdamas drąsus ir stiprus, nebūtų padaręs to, ką padarei tu.

Sveiką Melisos veido pusę nušvietė maža šypsena, o tada mergaitė vėl užmigo. Gyvatė pridengė Melisos veidą antklodės galu.

— Būčiau galėjęs prisiekti gyvybe, kad ji negyva, — tarė Arevinas.

— Jai viskas bus gerai, — labiau sau nei Arevinui pasakė Gyvatė. — Ačiū dievams, jai viskas bus gerai.

Gyvatei nepastebint Ją apleido skubėjimas ir adrenalino sukelta laikina stiprybė. Ji negalėjo judėti, net negalėjo vėl atsisėsti. Jos keliai sulinko; gydytojai beliko tik parkristi. Ji netgi negalėjo pasakyti, ar siūbavo, ar jai melavo akys, nes atrodė, kad daiktai atsitiktinai priartėja ir atitolsta.

Arevinas palietė kairį Gyvatės petį. Jo ranka buvo tokia pati, kokią ji prisiminė: švelni ir stipri.

— Gydytoja, — tarė Arevinas, — vaikas saugus. Dabar pagalvok apie save.

Vyro balsas buvo ramus.

— Jai teko tiek daug iškentėti, — sušnabždėjo Gyvatė. Ji sunkiai tarė žodžius. — Ji tavęs bijos…

Arevinas neatsakė, o Gyvatė virpėjo. Arevinas padėjo gydytojai atsisėsti ant žemės. Jo plaukai buvo palaidi; jie krito aplink jo veidą ir jis atrodė lygiai taip pat, kaip per paskutinį jų susitikimą.

Prie sausų Gyvatės lūpų Arevinas priglaudė gertuvę ir ji gėrė šiltą vandenį, praskiestą vynu.

— Kas su tavimi taip pasielgė? — paklausė Arevinas. — Ar tau vis dar gresia pavojus?

Gyvatė net nepagalvojo, kas gali atsitikti, kai Šiaurys ir jo žmonės atsigaus.

— Dabar ne, bet vėliau, rytoj…

Gyvatė staiga atsistojo ir tarė:

— Jei aš miegosiu, laiku nepabusiu…

Arevinas ją ramino:

— Pailsėk. Aš pasaugosiu iki ryto. Tuomet galėsime pajudėti į saugesnę vietą.

Taip užtikrinta Gyvatė galėjo ilsėtis. Arevinas paliko ją vos akimirkai ir ji jau gulėjo ant žemės, ištiesusi bei prispaudusi pirštus, lyg žemė ją laikytų ir duotų kažką atgal. Vėsumas padėjo palengvinti grįžtantį arbaleto paliktos žaizdos skausmą. Gyvatė girdėjo, kaip Arevinas priklaupė prie jos ir padėjo drėgną audinį ant pečių, kad atmirkytų sustirusį ir nuo kraujo pridžiūvusį audinį. Vėl besižavėdama jo rankomis, kūno linijomis, Gyvatė stebėjo Areviną per blakstienas. Bet jo prisilietimas buvo toks pat neutralus kaip ir žodžiai.

— Kaip tu mus radai? — paklausė Gyvatė. — Aš maniau, kad tu sapnas.

— Aš buvau gydytojų poste, — atsakė jis. — Turėjau pasistengti įtikinti tavo žmones suprasti tai, kas atsitiko, ir kad tai mano klano kaltė, o ne tavo.

Arevinas pažvelgė į Gyvatę, tuomet liūdnai nusuko žvilgsnį.

— Man nepavyko, manau. Tavo mokytoja tik pasakė, kad tu turi grįžti namo.

Anksčiau nebuvo laiko Arevinui pasakyti, kad ji sapnavo jį ir jį myli. Bet dabar jis elgėsi taip, lyg Gyvatė išvis nebūtų to pasakiusi, lyg jis viską padarė tik iš pareigos. Gyvatė, jausdama didelį praradimą ir apgailestavimą, svarstė, ar jis blogai suprato savo jausmus. Jai daugiau nereikėjo dėkingumo ir kaltės.

— Bet tu čia, — tarė Gyvatė.

Ji pasirėmė alkūne ir iš visų jėgų pasistengė atsisėsti, kad jų akys susitiktų.

— Tau nereikėjo manęs sekti, jei tai buvo pareiga, tu ją atlikai mano namuose.

Arevinas pažvelgė jai į akis ir tarė:

— Aš… taip pat svajojau apie tave.

Jis pasilenkė į priekį, rankas pasidėjo ant kelių, o plaštakas ištiesė.

— Aš su nieku daugiau nesu pasikeitęs vardais.

Lėtai ir džiaugsmingai Gyvatė savo purvina ranka apkabino Arevino švarią dešinę.

Arevinas pažvelgė į ją.

— Po to, kas įvyko…

Dar labiau norėdama būti nesužeista, Gyvatė paleido jo ranką ir palietė kišenę. Jauniklis pats apsivyniojo aplink jos pirštus. Gyvatė ištraukė jauniklį ir parodė jį Arevinui. Linkteldama pinto krepšio link, Gyvatė pratarė:

— Ten turiu daugiau ir aš žinau, kaip joms leisti veistis.

Nusistebėjęs Arevinas spoksojo į mažą gyvatę, tuomet į gydytoją.

— Tuomet tu tikrai pasiekei miestą. Jie tave priėmė.

— Ne, — atsakė Gyvatė.

Ji pažvelgė į suskilusį kupolą.

— Aš radau sapnų gyvates ten, viršuje. Ir visą svetimą pasaulį, kur jos gyvena.

Gyvatė leido jaunikliui nuslysti atgal į kišenę. Jis jau pratinosi prie jos; iš jo bus gera gydytojos gyvatė.

— Miesto žmonės mane išsiuntė, bet tai nebuvo paskutinis kartas, kai jie mane matė. Jie vis dar man skolingi.

— Mano žmonės tau taip pat skolingi, — tarė Arevinas. — Skola, kurios man nepavyko grąžinti.

— Tu padėjai išgelbėti mano dukters gyvybę! Negi manai, kad tai nesiskaito?

Tuomet ramiau Gyvatė pasakė:

— Arevinai, aš norėčiau, kad Žaltys vis dar būtų gyvas. Negaliu apsimesti, kad to nenoriu. Bet jį nužudė mano nerūpestingumas, o ne kas kita. Aš visada taip galvojau.

— Mano klanas, — tarė Arevinas, — ir mano pusseserės partneris.

— Palauk. Jei Žaltys nebūtų miręs, aš nebūčiau patraukusi namo tada, kada patraukiau.

Arevinas šyptelėjo.

— Ir jei tuomet nebūčiau pasiryžusi grįžti, — kalbėjo Gyvatė, — aš niekad nebūčiau nukeliavusi į Centrą. Niekad nebūčiau radusi Melisos. Ir niekad nebūčiau susidūrusi su keistuoliu arba išgirdusi apie suskilusį kupolą. Tavo klanas suveikė tarsi katalizatorius. Jei ne tu, mes vis dar maldautumėm iš miesto sapnų gyvačių, o jie vis būtų mums atsakę. Gydytojai nebūtų keitęsi, kol nebūtų sapnų gyvačių, o tada neliktų ir gydytojų. Tai gal aš tau skolinga tiek, kiek tu manai esąs skolingas man.

Ilgą laiką Arevinas žiūrėjo į Gyvatę.

— Aš manau, kad tu teisini mano žmones.

Gyvatė suspaudė kumštį.

— Negi tarp mūsų gali egzistuoti tik kaltė?

— Ne! — kaip kirviu nukirto Arevinas.

Šiek tiek ramiau, lyg pats būtų nustebęs dėl tokio griežtumo, jis tarė:

— Bent jau aš tikėjausi kažko daugiau.

Su palengvėjimu Gyvatė paėmė Arevino ranką ir pasakė:

— Ir aš tikėjaus.

Gydytoja pabučiavo jo delną.

Arevinas lėtai nusišypsojo. Jis pasilenkė arčiau ir po akimirkos jie apsikabino.

— Jei mes buvom vienas kitam skolingi ir atsilyginom, mūsų žmonės gali būti draugais, — pastebėjo Arevinas. — O gal mes nusipelnėme laiko, kurio mums reikia, kaip tu sakei.

— Mes turime, — atsakė Gyvatė.

Arevinas nuo Gyvatės kaktos nubraukė susiraizgiusius plaukus ir tarė:

— Nuo tada, kai atvykau į kalnus, sužinojau naujų papročių. Aš noriu tavimi rūpintis, kol tavo petys gis. O kai pasveiksi, norėsiu paklausti, ar galėsiu dar ką nors dėl tavęs padaryti.

Gyvatė jam nusišypsojo; ji žinojo, kad jie suprato vienas kitą.

— Tai klausimas, kurio ir aš norėjau tavęs paklausti, — pasakė Gyvatė ir nusišypsojo. — Žinai, gydytojai greitai sveiksta.