Sapnų Gyvate

10

Gyvatė nenoriai suprato, kad Centre ji negalės pasilikti. Per daug pavojinga praleisti dar nors kiek laiko tyrinėjant kalno olas, nors ir labai tai traukė. Galiausiai jos galėjo nuvesti į miestą, bet taip pat lengvai galėjo ją ir Melisą įkalinti sterilaus akmens tunelių tinkle. Lietus suteikė vienintelę galimybę: jei gydytoja ja nepasinaudos, ji, jos dukra, žirgai ir gyvatės kitos nesulauks.

Gyvatei kažkaip atrodė neteisinga, kad jos kelionė atgal į kalnus buvo maloni kaip kelionė per pievas. Nes būtent į pievas po lietaus pavirsdavo dykuma. Eidami žirgai pilnomis burnomis rupšnojo švelnius lapus, o raitelės rinko didžiules gėlių taureles ir siurbė iš jų nektarą. Ore tvyrojo žiedadulkės. Vesdamos savo žirgus, Gyvatė su Melisa keliavo į naktį, o šiaurinė aušra šoko; dykuma tapo tarsi nušviesta, be to, nei žirgai, nei raitelės nebuvo pavargę. Kartkartėm Gyvatė ir Melisa valgė, keliaudamos kramtė džiovintus vaisius arba mėsą; prieš pat aušrą jos parkrito ant minkštos, vešlios žolės, kur dar vos prieš kelias valandas buvo smėlis.

Miegojo trumpai ir, saulei patekėjus, pabudo atsigavusios.

Augalai, ant kurių jos miegojo, jau buvo su pumpurais. Iki popietės gėlės nuklojo dykumą įvairiomis spalvomis, balta, šviesiai violetinė ir marga gėlių juostos tęsėsi nuo viršūnės iki slėnio. Gėlės mažino karštį, o Gyvatė dar niekad nematė tokio vaiskaus dangaus. Lietus pakeitė netgi kopų kontūrus, iš birių apvalainų jos tapo kopomis su aštriomis, išgraužtomis keteromis.

Trečią rytą dulkių debesys vėl pradėjo rinktis. Visas lietus susigėrė arba išgaravo; augalai įsisavino viską, ką galėjo. Karštis rudomis dėmėmis nusėjo lapus, jie virpėjo ir džiūvo. Vėjo sūkuriai Gyvatės kelią nubarstė augalų sėklomis.

Plačios dykumos ramuma apgobė gydytojos pečius, bet centrinių kalnų rytinės prieškalnės išniro jai prieš akis, vėl primindamos apie jos nesėkmę. Gyvatė nenorėjo keliauti namo.

Greituolė, reaguodama į gydytojos nesąmoningą judesį, lyg nenorėdama eiti, staiga sustojo. Gyvatė jos neskatino joti į priekį. Po kelių žingsnių į priekį Melisa sustojo ir atsisuko.

— Gyvate?

— O, Melisa, kur aš tave vedu?

— Mes keliaujame namo, — bandydama raminti, tarė Melisa.

— Gal aš jau nebeturiu namų.

— Jie tavęs neišsiųs. Jie negalėtų.

Gyvatė nirtulingai rankove nusivalė nuo veido ašaras, švelni medžiaga palietė jos skruostą. Neviltis ir jaudulys pasitikėjimo bei palengvėjimo jai nesuteiks. Gydytoja pasilenkė prie Greituolės kaklo ir įsikibo į kumelės ilgą, juodą keterą.

— Tu sakei, kad tai tavo namai, kad jie visi yra tavo šeima. Tai kaip jie galėtų tave išsiųsti?

— Jie negalėtų, — atsakė Gyvatė. — Bet jei jie pasakytų, jog aš nebegaliu būti gydytoja, kaip aš galėčiau pasilikti?

Melisa ištiesė ranką ir nerangiai paplekšnojo Gyvatę.

— Man bus viskas gerai. Žinau, kad bus. Ką man padaryti, kad nebūtum tokia nusiminus?

Gydytoja giliai atsiduso. Ji pakėlė akis. Melisa ramiai, nemirksėdama žvelgė į ją. Gyvatė pasisuko ir pabučiavo Melisos ranką; gydytoja uždėjo savo ranką ant mergaitės rankos.

— Tu manimi pasitiki, — prabilo Gyvatė. — Ir turbūt dabar man to labiausiai reikia.

Susigėdusi bei padrąsinta Melisa šyptelėjo ir jos keliavo toliau, bet po kelių žingsnių Gyvatė vėl sustabdė Greituolę. Melisa taip pat sustojo ir susirūpinusi pažvelgė į gydytoją.

— Kad ir kas nutiktų, — perspėjo Gyvatė, — kad ir ką mano mokytojai nuspręs dėl manęs, tu vis tiek būsi jų dukra tiek pat, kiek ir mano. Tu vis dar galėsi būti gydytoja. Jei man teks išvykti…

— Aš keliausiu su tavimi.

— Melisa…

— Man nesvarbu. Aš vis tiek niekad nenorėjau būti gydytoja, — karingai atšovė Melisa. — Aš noriu būti žokėjė. Nenorėsiu pasilikti su žmonėmis, kurie privers tave išvykti.

Gyvatę jaudino tokia Melisos ištikimybė. Ji dar niekad nematė nieko, kas taip pamirštų savo norus. Gal Melisa dar negalėjo galvoti apie save kaip apie žmogų, turintį teisę į savo svajones; galbūt iš jos atėmė labai daug svajonių ir ji bijojo daugiau svajoti. Gydytoja tikėjosi, kad jai kaip nors pavyks sugrąžinti dukrai svajones.

— Nesvarbu, — pasakė Gyvatė. — Mes dar ne namie. Jaudinsimės tada, kai būsim ten.

Melisos pasiryžimui kiek priblėsus, jos keliavo toliau.

Trečios dienos pabaigoje po žirgų kanopomis maži augalai byrėjo į dulkes. Rudas rūkas padengė dykumą. Kartais praplaukdavo vėjo nešamas sėklų debesis. Sustiprėjus vėjui, sunkesnės sėklos ritosi per smėlį kaip bangos. Kai atėjo naktis, Gyvatė ir Melisa jau buvo pasiekusios prieškalnes, o už jų likusi dykuma tapo juoda ir plika.

Jos grįžo į kalnus keliaudamos tiesiai į vakarus, greičiausiu keliu į saugumą. Čia, toliau į šiaurę, prieškalnės buvo ne tokios stačios kaip Kalnapusio uolos; kopimas buvo lengvesnis, bet ilgesnis nei per šiaurinį perėjimą. Prie pirmos viršūnės, kol jos dar nepajudėjo aukštesnės link, Melisa sustabdė Voverį ir jį apsukusi pažvelgė atgal į temstančią dykumą. Po akimirkos mergaitė nusišypsojo Gyvatei ir pranešė:

— Mums pavyko.

Gyvatė taip pat lėtai nusišypsojo.

— Tu teisi, — pritarė gydytoja. — Mums pavyko.

Gaivesniame ir vėsesniame kalnų ore Gyvatės baimė audroms po truputį lėgo. Debesys kabėjo nepakenčiamai žemai ir bjaurojo dangų. Nė vienas karavano ar kalnų gyventojas nepamatytų nė lopinėlio mėlynės ar žvaigždės, ar mėnulio iki kito pavasario, o saulė bus vis blankesnė ir blankesnė. Dabar, skęsdama už kalno viršūnių, saulė metė Gyvatės šešėlį ant juostančios atšiaurios smėlio lygumos. Nutolusi nuo smarkaus vėjo, nuo karščio ir bevandenio smėlio, Gydytoja spartino Greituolę joti į kalnus — ten, kur jiems visiems ir priklausė būti.

Gyvatė žvalgėsi vietos, kurioje galėtų apsistoti. Dar žirgams toli nepakilus, gydytoja išgirdo sveikinantį vandens čiurlenimą. Takas vedė per mažą ertmę, per šaltinio ištaką, per vietą, kuri atrodė lyg kadaise buvusi naudojama kaip stovyklavietė. Žirgai rado keletą amžinųjų medžių ir žolės. Viduryje praminto lopinėlio žemė buvo pasidengusi akmens anglimi, bet Gyvatė neturėjo medienos laužui. Ji žinojo kai ką geriau, nei kirsti amžinuosius medžius, ne taip, kaip kai kurie keliautojai, palikę beprasmiškas kirvio žymes, dabar jau beveik užaugusias šiurkščia žieve. Po žieve esanti mediena buvo tokia pat stipri, kaip ir stangrus plienas.

Naktinė kelionė kalnuose buvo sunki, kaip ir dienos kelionė dykumoje, o lengvas grįžimas iš miesto nepanaikino visos kelionės įtampos. Gyvatė nulipo nuo žirgo. Jos sustos naktį, o saulei patekėjus…

O saulei patekėjus kas? Ji skubėjo tiek daug dienų, skubėjo prieš ligą ar mirtį, ar nesulaikomą smėlį, kad turėjo sustoti ir suprasti, jog jai nebereikia taip skubėti, nėra jokios būtinybės keliauti iš čia kažkur kitur, nėra būtinybės miegoti keletą valandų ir žiovaujant pabusti saulei tekant arba leidžiantis. Gyvatės namai jos laukė, o ji nebuvo tikra, kad jie toliau bus jos namais, kai ten nukeliaus. Ji neturėjo ko parnešti, išskyrus nesėkmę, blogas žinias ir vieną nirštančią smėlinę anglį, kuri galėtų arba negalėtų būti naudinga. Gydytoja atrišo gyvačių lagaminą ir švelniai padėjo jį ant žemės.

Kai Melisa apvalė žirgus, ji priklaupė prie ryšulių ir pradėjo traukti maistą bei parafino viryklę. Nuo jų kelionės pradžios tai buvo pirma padori stovykla. Gyvatė atsitūpė šalia savo dukters, kad padėtų jai paruošti vakarienę.

— Aš padarysiu, — tarė Melisa. — Gal tu pailsėk.

— Tai nelabai sąžininga, — atsakė Gyvatė.

— Aš nieko prieš.

— Ne tai svarbiausia.

— Man patinka dėl tavęs ką nors daryti, — pasakė Melisa.

Gyvatė uždėjo ant Melisos pečių rankas, bet ne versdama, o skatindama ją atsisukti.

— Žinau, kad tau patinka. Bet ir man patinka dėl tavęs ką nors daryti.

Melisa pirštais apgraibomis ieškojo puodų ir dirželių. Galiausiai ji prašneko:

— Bet taip negerai. Tu gydytoja, o aš… aš dirbu arklidėje. Teisingiausia, jei aš dėl tavęs viską daryčiau.

— Kur parašyta, kad gydytoja turi daugiau teisių nei tas, kuris anksčiau dirbo arklidėje? Tu mano dukra ir mus sieja partnerystė.

Melisa apsisuko ir stipriai, slėpdama veidą prie Gyvatės marškinių, apsikabino ją. Gydytoja apkabino mergaitę ir ją laikė sūpuodama pirmyn bei atgal ant kietos žemės, laikydama Melisą taip, lyg ji būtų daug mažesnis vaikas, kokiu ji neturėjo galimybės būti.

Po kelių minučių Melisa atlaisvino rankas ir atsitraukė atgal, vėl santūri ir gėdingai nusukusi žvilgsnį.

— Man nepatinka nieko nedaryti.

— Kada tu turėjai galimybę pabandyti?

Melisa gūžtelėjo pečiais.

— Mes galime viską daryti pakaitomis, — tarė Gyvatė, — arba kasdien pasidalyti darbus. Ką tu labiau norėtum daryti?

Melisa sutiko Gyvatės žvilgsnį greita, palengvėjimą rodančia šypsena.

— Kasdien pasidalyti darbus.

Mergaitė apsidairė po stovyklą, lyg matytų ją pirmą kartą.

— Gal toliau yra sausos medienos, — pasakė ji. — Ir mums reikia vandens.

Mergaitė ištiesė ranką pasiimti dirželių medienai ir indo vandeniui.

Gyvatė paėmė iš mergaitės indą vandeniui.

— Susitiksime čia po kelių minučių. Jei nieko nerasi, per daug ilgai neieškok. Kad ir kas nukrenta žiemos metu, tai būna panaudota pačio pirmo keliautojo pavasarį.

Vieta ne tik atrodė taip, tarsi čia niekas nebuvo jau daugelį metų, bet ir skleidė kažkokią apleistumo aurą.

Upelis srauniai tekėjo per stovyklą, o toje vietoje, kur Voveris ir Greituolė gėrė, purvo nebuvo nė ženklo, bet Gyvatė vis tiek šiek tiek paėjo prieš upelio srovę. Netoli upelio ištakos ji padėjo vandens indą ir užlipo ant didelio akmens viršaus, nuo kurio matėsi apylinkės. Nieko nebuvo matyti: nei žirgų, nei stovyklų, nei dūmų. Gyvatė beveik jau leido sau patikėti, kad keistuolio nėra, o gal niekad ir nebuvo, tai sutapimas, jog ji sutiko vieną tikrą keistuolį ir suklaidintą, nemokšą vagį. Net jei jie ir buvo vienas ir tas pats žmogus, ji jo nematė nuo muštynių gatvėje. Tai nebuvo taip seniai, kaip atrodė, bet tikriausiai pakankamai seniai.

Gyvatė nulipo nuo akmens ir prie sidabrinio vandens paviršiaus laikė vandens indą. Vanduo kliuksėjo, burbuliavo prie indo angos ir šaltai bei greitai slydo gydytojos rankomis, pirštais. Kalnuose vanduo visai kitoks. Odinis maišelis prisipildė vandens. Gyvatė užmetė keletą kilpų aplink indo kaklelį ir užsimetė dirželį ant peties.

Stovykloje Melisos dar nebuvo. Keletą minučių Gyvatė krapštinėjosi aplink ir dėjo į krūvą džiovintas atsargas, kurios net ir po permirkimo atrodė visiškai taip pat. Ir jų skonis nepakito, tik valgyti buvo lengviau. Gydytoja išvyniojo antklodes. Ji atvėrė gyvačių lagaminą, bet Migla liko viduje. Po ilgos kelios kobra labai dažnai likdavo savo tamsiame skyriuje ir susierzindavo, jei jai trukdydavo. Gyvatė jautėsi nejaukiai, kad nematė Melisos. Gyvatės nenuramino net ta mintis, jog Melisa tvirta ir nepriklausoma. Užuot atidariusi barškuolės skyrių ir ją išleidusi ar bent patikrinusi smėlinę angį, ko ji nelabai mėgo, Gyvatė uždarė lagaminą ir atsistojo pakviesti savo dukters. Staiga Greituolė su Voveriu pasibaidė ir suprunkštė iš išgąsčio, uolos šonu tarškėjo akmenys ir purvas, Melisa perspėdama išsigandusi sušuko:

— Gyvate! Saugokis!

Pusiau išsitraukusi peilį, Gyvatė bėgo į garsą. Nubėgusi už akmens slysdama sustojo.

Melisa aršiai bandė ištrūkti iš aukštos, išblyškusios kaip lavonas figūros, vilkinčios dykumų chalatą, glėbio. Viena ranka jis buvo uždengęs Melisos bumą, kita laikė ją prispaudęs ranką.

Mergaitė priešinosi ir spardėsi, bet vyras neparodė nei skausmo, nei pykčio.

— Liepk jai liautis, — tarė vyras. — Aš jos neužgausiu.

Vyras labai neaiškiai tarė žodžius, tarsi būtų girtas. Jo chalatas buvo suplyšęs bei išteptas, o plaukai netvarkingai susišiaušę. Akių rainelės buvo blankesnės nei krauju pasruvę baltymai, nuo tojo žvilgsnis atrodė tuščias ir nežmoniškas. Gyvatė iš karto, dar net nepamačiusi žiedo, prakirtusio jos kaktą, kai buvo užpulta Kalnapusyje, suprato, kad tai keistuolis.

— Paleisk ją.

— Aš derėsiuos su tavimi, — pranešė jis. — Netgi derėsiuos.

— Mes nedaug turime, bet viskas tavo. Ko tau reikia?

— Sapnų gyvatės, — atsakė keistuolis. — Nieko daugiau.

Melisa darkart pabandė ištrūkti, o vyras sujudėjo dar stipriau, tvirčiau ir žiauriau ją sugriebdamas.

— Gerai, — nusileido Gyvatė. — Aš neturiu kito pasirinkimo, ar ne? Ji mano lagamine.

Keistuolis nusekė paskui Gyvatę į stovyklą. Senoji paslaptis atskleista, naujoji sukurta.

Gyvatė parodė į lagaminą ir tarė:

— Viršutinis skyrius.

Kartu nerangiai tempdamas Melisą, keistuolis šonu paėjo prie lagamino. Jis ištiesė ranką sagties link, bet staiga atitraukė. Keistuolis drebėjo.

— Tu tai padaryk, — pasakė keistuolis Melisai. — Tau tai saugu.

Nežiūrėdama į Gyvatę, Melisa ištiesė ranką sagties link. Mergaitė labai išbalo.

— Sustok, — tarė Gyvatė. — Ten nieko nėra.

Melisa nuleido ranką prie šono ir žiūrėjo į Gyvatę su palengvėjimu bei baime.

— Paleisk ją, — darkart paprašė Gyvatė. — Jei tu nori sapnų gyvatės, aš tau negaliu padėti. Ji žuvo dar prieš tau surandant mano stovyklą.

Prisimerkęs keistuolis žiūrėjo į Gyvatę, tuomet nusisuko ir ištiesė ranką gyvačių lagamino link. Jis lengvai trinktelėjo per lagaminą, kad šis atsivertų ir viską išspardė.

Šlykšti, susisukusi smėlinė angis iškrito, ėmė raitytis ir šnypšti. Akimirkai angis pakėlė galvą, lyg norėtų kirsti dėl to, kad buvo uždaryta, bet tiek keistuolis, tiek Melisa stovėjo nejudėdami. Angis pašliaužiojo aplink ir nušliaužė į akmenis. Gyvatė šoko į priekį ir atitraukė Melisą nuo keistuolio, bet jis to net nepastebėjo.

— Apgauti mane!

Staiga keistuolis isteriškai nusijuokė ir pakėlė rankas į dangų.

— Tai duotų, ko man reikia!

Juokdamasis ir verkdamas, ašaroms tekant jo veidu, keistuolis parpuolė ant žemės.

Gyvatė greitai pribėgo prie akmenų, bet smėlinės angies jau nebebuvo. Susirūstinusi, čiupdama savo peilio rankeną, Gyvatė atsistojo prie keistuolio. Dykumoje angys gan retos: prieškalnėse jų net nebuvo. Dabar Gyvatė nebegalėjo pagaminti vakcinos Arevino žmonėms ir ji nebeturėjo nieko, ką galėtų parnešti į gydytojų postą.

— Stokis, — tvirtu balsu pareikalavo Gyvatė.

Pažiūrėjusi į Melisą, gydytoja paklausė:

— Ar tau viskas gerai?

— Aha, — atsakė Melisa. — Bet jis paleido angį.

Keistuolis vis dar buvo ant žemės ir tyliai verkė.

— Kas jam?

Stovėdama prie Gyvatės alkūnės, Melisa žvilgčiojo į verkšlenantį vyrą.

— Nežinau.

Gydytoja koja palietė keistuolio šoną ir iškošė:

— Tu. Liaukis. Stokis.

Vyras netvirtai atsistojo. Jo riešai kyšojo iš po nuplyšusių rankovių; rankos ir plaštakos buvo kaip plikos šakos.

— Aš turėjau sugebėti pabėgti nuo jo, — pasišlykštėdama pasakė Melisa.

— Jis stipresnis, nei atrodo, — tarė Gyvatė. — Dėl dievų meilės, vyre, gana kaukti. Mes tau neketiname nieko daryti.

— Aš jau miręs, — sušnabždėjo vyras. — Tu buvai paskutinė mano viltis, taigi dabar aš miręs.

— Tavo paskutinė viltis dėl ko?

— Dėl laimės.

— Bjauri ta laimė, kuri verčia tave laužyti daiktus ir šokinėti ant žmonių, — tarė Melisa.

Keistuolis pažvelgė į jas, jo kaulėtu veidu tekėjo ašaros. Jo oda buvo išvagota giliomis ašaromis.

— Kodėl tu sugrįžai? Aš nebegalėjau tavęs sekti. Norėjau keliauti namo mirti, jei jie man leis. Bet tu sugrįžai. Tiesiai pas mane.

Keistuolis užsidengė veidą apiplyšusiomis chalato rankovėmis. Galvos apdangalo nebebuvo. Jo plaukai buvo rudi ir sausi. Vyras nebeverkė, bet jo pečiai virpėjo.

Gyvatė priklaupė ir padėjo jam atsikelti. Jai teko atlaikyti beveik visą vyro svorį. Akimirką Melisa atsargiai stovėjo, tuomet gūžtelėjo pečiais ir puolė padėti. Kai jie pajudėjo į priekį, Gyvatė po keistuolio drapanomis pajuto kažkokį kvadrato formos daiktą. Tempdama keistuolį aplink, Gyvatė apgraibomis naršė po jo purvinus drabužius.

— Ką tu darai? Liaukis!

Vyras bandė ištrūkti, aplink mojavo kaulėtomis rankomis ir bandė vėl savo apdaru apsisiausti liesą kūną.

Gyvatė rado vidinę kišenę. Vos tik ji palietė paslėptą daiktą, iškart suprato, kad tai jos žurnalas. Ji ištraukė žurnalą ir paleido keistuolį. Vyras atsitraukė žingsnį ar du ir stovėjo drebėdamas, pašėlusiai tvarkydamas audinio kraštus. Tvirtai rankomis apglėbusi knygą, Gyvatė nekreipė dėmesio į keistuolį.

— Kas tai? — paklausė Melisa.

— Mano praktikos metų žurnalas. Keistuolis jį pavogė iš mano stovyklos.

— Norėjau jį išmesti, — tarė keistuolis. — Pamiršau, kad turiu jį.

Gyvatė pažiūrėjo į keistuolį.

— Maniau, jis man padės, bet nepadėjo. Visai nepadėjo.

Gyvatė atsiduso.

Grįžusios į stovyklą, Melisa su gydytoja paguldė keistuolį, jam po galva pakišo balną. Keistuolis gulėjo bukai žvelgdamas į dangų. Kiekvieną kartą jam sumirksėjus, nauja ašara nuriedėdavo jo veidu ir ruožais nuplaudavo dulkes. Gyvatė vyrui davė vandens ir pritūpusi jį stebėjo: svarstė, ką jo keistos užuominos galėjo reikšti. Vis dėlto jis buvo keistuolis, bet ne spontaniškas. Jį valdė depresija.

— Jis juk nieko neketina daryti, ar ne? — paklausė Melisa.

— Aš nemanau.

— Per jį išmečiau medieną, — tarė Melisa.

Pasišlykštėjusi mergaitė nužingsniavo prie akmenų.

— Melisa…

Mergaitė atsisuko.

— Aš tikiuosi, kad angis nušliaužė, bet ji dar gali būti kažkur ten. Gal geriau šįvakar apseikime be ugnies.

Melisa taip ilgai dvejojo, kad Gyvatė pradėjo galvoti, jog ji pasakys geriau būsianti su smėline angimi nei su keistuoliu, bet galiausiai mergaitė gūžtelėjo pečiais ir atsisėdo prie ponio.

Gyvatė vėl prie keistuolio lūpų pridėjo indą su vandeniu. Vyras nurijo gurkšnį, tuomet leido keliems lašeliams per lūpų kampučius nukristi ant kelias dienas neskustos barzdos. Vanduo rinkosi ant kietos žemės po juo ir nutekėjo mažais upeliukais.

— Koks tavo vardas?

Gyvatė laukė, bet vyras neatsakė. Gyvatė jau buvo pradėjusi svarstyti, ar jis ir toliau užpuolinės, kai vyras ryžtingai gūžtelėjo pečiais.

— Tu turi turėti vardą.

— Aš manau, — tarė vyras.

Vyras apsilaižė lūpas, jo rankos trukčiojo, jis vėl mirktelėjo ir dar dvi ašaros nuriedėjo dulkėtu jo veidu.

— Manau, kad kažkada turėjau.

— Ką tu turėjai galvoje, kai kalbėjai apie laimę? Kodėl tau reikėjo mano sapnų gyvatės? Ar tu miršti?

— Sakiau, kad mirštu.

— Nuo ko?

— Poreikio.

Gyvatė suraukė kaktą.

— Kokio poreikio?

— Sapnų gyvačių poreikio.

Gydytoja atsiduso. Jai skaudėjo kelius. Gyvatė pakeitė pozą ir sukryžiavusi kojas atsisėdo šalia keistuolio pečių.

— Aš negaliu tau padėti, jei nepasakai, kas tau.

Vyras greitai atsistojo ir naršė apdarus, kuriuos taip atidžiai susitvarkė, traukė nudėvėtą medžiagą tol, kol ji nuplyšo. Jis praskleidė drabužius ir, apnuoginęs kaklą, pakėlė smakrą.

— Tau tik tiek reikia žinot!

Gyvatė pažvelgė iš arčiau. Tarp keistuolio augančios barzdos plaukų ji matė daug mažų randų, visi poromis, visi virš miego arterijų. Nustebusi gydytoja atsilošė. Sapnų gyvačių iltys paliko šiuos randus, ji tuo visai neabejojo, bet ji net negalėjo įsivaizduoti ar prisiminti ligą, tokią sunkią ir agonišką, kuriai reikėtų tiek daug nuodų skausmui numalšinti ir kad auka po to liktų gyva. Šie randai padaryti per ilgą laiko tarpą, nes vieni buvo seni ir balti, kiti tokie švieži, rausvi bei blizgantys, kad turėjo būti palikti, kai jis pirmą kartą išniekino Gyvatės stovyklą.

— Ar dabar tu supranti?

— Ne, — atsakė gydytoja. — Nesuprantu. Kas atsitiko…

Suraukusi kaktą Gyvatė nutilo.

— Ar tu buvai gydytojas?

Bet tai neįmanoma. Gyvatė būtų pažinojusi jį ar bent jau girdėjusi apie jį. Be to, sapnų gyvačių nuodai gydytojui darytų ne didesnį poveikį nei kitos gyvatės nuodai.

Ji niekaip negalėjo sugalvoti priežasties, dėl kurios žmogus tokį ilgą laiką turėjo naudoti sapnų gyvačių nuodus. Dėl šio vyro žmonės tikriausiai mirė agonijoje, kad ir kas ar kur jie buvo.

Purtydamas galvą, keistuolis vėl atsigulė ant žemės.

— Ne, niekad gydytoju… ne aš. Sudužusiame kupole gydytojų mums nereikia.

Nekantriai, bet nenorėdama pertraukti, Gyvatė laukė. Keistuolis apsilaižė lūpas ir vėl prabilo:

— Vandens… prašau…

Gyvatė jam prie lūpų pridėjo gertuvę, o vyras godžiai gėrė, neišpildamas ir netaškydamas kaip anksčiau. Vyras bandė vėl atsisėsti, bet jo alkūnė nuslydo ir jis vėl gulėjo nejudėdamas, net nebandydamas kalbėti. Gydytojos kantrybė trūko.

— Kodėl tave tiek daug kartų sugėlė sapnų gyvatės?

Vyras pažvelgė į Gyvatę išblyškusiomis, paraudusiomis ir ramiomis akimis.

— Nes aš buvau geras ir naudingas prašytojas ir atnešiau daug lobių į suskilusį kupolą. Mane dažnai apdovanodavo.

— Apdovanodavo!

Keistuolio išraiška sušvelnėjo.

— O taip.

Jo akys žvelgė į niekur; atrodė, kad keistuolis žvelgia kiaurai per Gyvatę.

— Laime ir užmarštimi, ir svajonių realumu.

Keistuolis užsimerkė ir nebenorėjo kalbėti, net kai Gyvatė jį stipriai baksnojo.

Gydytoja prisijungė prie Melisos, kuri buvo radusi kelias sausas šakas kitoje stovyklos pusėje ir laukė, kad sužinotų, kas dedasi.

— Kažkas turi sapnų gyvatę, — pasakė Gyvatė. — Jie naudoja jų nuodus kaip malonumą teikiantį narkotiką.

— Tai kvaila, — tarė Melisa. — Kodėl jie paprasčiausiai nenaudoja kažko, kas auga aplinkui? Čia daug ko yra.

— Nežinau, — atsakė Gyvatė. — Aš pati nežinau, kokį pojūtį suteikia nuodai. Norėčiau sužinoti, iš kur jie gavo sapnų gyvatę. Joks gydytojas neatiduotų sapnų gyvatės savo noru.

Melisa maišė sriubą. Nuo ugnies mergaitės raudoni plaukai atrodė auksiniai.

— Gyvate, — galiausiai prašneko mergaitė, — kai tu naktį grįžai į arklides — po muštynių su juo — jis būtų tave užmušęs, jei būtum jam leidusi. Šįvakar jis būtų nužudęs mane, jei būtų gavęs tokią galimybę. Jei jis turi draugų ir jie nutarė iš gydytojo atimti sapnų gyvatę…

— Žinau.

Gydytojai nužudyti dėl jų sapnų gyvačių? Su šia mintimi sunku susitaikyti. Aštriu akmeniu Gyvatė ant žemės braižė susikertančias linijas, beprasmį piešinį.

— Tai vienintelis šiek tiek logikos turintis paaiškinimas.

Jos valgė vakarienę. Keistuolis per daug kietai miegojo, kad būtų galima jį pamaitinti, nors tikrai buvo toli nuo pavojaus mirti, kaip jis teigė. Jis po purvu ir drabužiais iš tikrųjų buvo stebinamai sveikas: sulysęs, bet raumenų tonusas geras, o oda bylojo apie gerą maitinimąsi. Jis neabejotinai buvo labai stiprus.

Bet visa tai, Gyvatė galvojo, buvo tai, dėl ko gydytojai nešiojasi sapnų gyvates ir nuo jų pradeda. Jų nuodai nežudo ir tai nuo jų mirtis netapdavo neišvengiama. Nuodai palengvino perėjimą iš gyvenimo į mirtį ir padėjo mirštančiam susitaikyti su pabaiga.

Po kažkiek laiko keistuolis savo noru tikrai numirtų. Bet Gyvatė net neketino jam leisti išpildyti savo noro, kol nesužinos, iš kur jis atėjo ir kas čia vyko. Ji taip pat neturėjo noro pakaitomis su Melisa saugoti keistuolio. Joms abiem reikėjo gero nakties miego.

Keistuolio rankos buvo tokios pat gležnos, kaip ir jį dengiančios apiplyšusios drapanos. Gyvatė patraukė keistuolio ranką virš jo galvos ir riešą pririšo dviem ryšulių dirželiais prie balno. Gydytoja jo nepririšo per daug stipriai, tik pakankamai tvirtai, kad išgirstų, jei tas bandytų pasprukti. Vakaras atvėso, todėl Gyvatė užmetė ant keistuolio antklodę, tuomet abi su Melisa išsitiesė savo antklodes ant kietos žemės ir nuėjo miegoti.

Tikriausiai buvo vidurnaktis, kai Gyvatė vėl pabudo. Laužas užgeso ir stovykloje pasidarė labai tamsu. Gydytoja gulėjo nejudėdama, tikėdamasi išgirsti bandantį pabėgti keistuolį.

Melisa suriko per miegus. Gyvatė tamsoje apgraibomis pasitraukė prie mergaitės ir palietė jos petį. Gydytoja atsisėdo prie jos, glostė jos plaukus bei veidą.

— Viskas gerai, Melisa, — sušnabždėjo Gyvatė. — Pabusk, tai tik blogas sapnas.

Po akimirkos Melisa staigiai atsisėdo.

— Kas…

— Tai aš, Gyvatė. Tu susapnavai košmarą.

Melisos balsas drebėjo:

— Aš maniau, kad vėl esu Kalnapusyje. Aš maniau, kad Rasas…

Vis dar glostydama mergaitės minkštus, garbanotus plaukus, Gyvatė laikė ją.

— Nesvarbu. Tau niekad nereikės ten grįžti.

Gydytoja pajuto, kaip Melisa linktelėjo.

— Ar nori, kad pasilikčiau šalia tavęs? — paklausė Gyvatė. — Ar nuo to vėl sapnuotum košmarą?

Melisa dvejojo.

— Prašau, pasilik, — sušnabždėjo mergaitė.

Gyvatė atsigulė šalia, dviem antklodėmis užklojo Melisą ir pati užsiklojo. Naktį atšalo, bet gydytoja džiaugėsi, kad ji jau ne dykumoje, o vietoje, kur prie žemės nelipo karštis. Melisa prisiglaudė prie Gyvatės.

Visiškoje nakties tamsoje Gyvatė galėjo iš Melisos kvėpavimo suprasti, kad ji vėl užmigo. Gal ji net nebuvo visiškai pabudusi. Kurį laiką gydytoja neužmigo. Ji girdėjo sunkų keistuolio kvėpavimą, beveik knarkimą, žirgų kanopų dunksėjimą į kietą žemę. Po Gyvatės petim ir klubu buvo nejudanti žemė, o virš savęs ji nematė nei žvaigždžių, nei mėnulio danguje.

Keistuolio balsas buvo garsus ir verkšlenantis, bet daug stipresnis nei praėjusią naktį.

— Leisk man atsikelti. Atrišk mane. Ketini mane nukankinti iki mirties? Man reikia nusilengvinti. Aš ištroškęs.

Gyvatė nusiklojo antklodes ir atsisėdo. Ji norėjo keistuoliui pirmiau duoti atsigerti, bet nusprendė, kad terliojimasis su juo auštant nėra jos svajonė. Gydytoja atsistojo, žiovaudama pasirąžė ir pamojavo Melisai, kuri stovėjo tarp Greituolės bei Voverio, o tie baksnojo ją, norėdami gauti pusryčius. Melisa nusijuokė ir pamojavo Gyvatei.

Keistuolis truktelėjo už dirželių.

— Na? Ar ketini mane atrišti?

— Po minutės.

Gyvatė pasinaudojo išviete, kurią jos su Melisa iškasė už kelių krūmų ir nuėjo prie šaltinio vandeniu apsipilti veido. Gydytoja norėjo išsimaudyti, bet šaltinyje tam per mažai vandens, o ir keistuolio nenorėjo versti taip ilgai laukti. Gyvatė grįžo į stovyklą ir atrišo diržus nuo keistuolio riešo. Vyras, trindamas rankas vieną į kitą, atsisėdo, po to atsistojo ir patraukė toliau.

— Nenoriu trikdyti tavo privatumo, — perspėjo Gyvatė, — bet nedink man iš akių.

Vyras atkirto kažką nesuprantamo, tačiau visiškai nepasislėpė už natūralios uždangos. Vilkdamas kojas atgal pas Gyvatę, jis pritūpė ir pačiupo gertuvę. Keistuolis godžiai atsigėrė, nusivalė bumą rankove, tada alkanu žvilgsniu apsidairė.

— Ar pusryčiai bus?

— Aš maniau, kad tu planuoji mirti.

Vyras prunkštelėjo.

— Kiekvienas mano stovykloje maistą užsidirba, — tarė Gyvatė. — Už savo maistą gali kalbėti.

Vyras pažvelgė į žemę ir atsiduso. Jo antakiai buvo tamsūs bei vešlūs ir temdė blankias akis.

— Gerai, — atsakė jis.

Vyras sukryžiavęs kojas atsisėdo, ant kelių pasidėjo dilbius, leisdamas rankoms nusvirti. Jo pirštai drebėjo.

Gyvatė laukė, bet vyras nekalbėjo.

Per kelerius pastaruosius metus dingo pora gydytojų. Gydytoja vis dar galvojo apie juos jų vaikystės vardais, šiais vardais ji juos pažinojo iki tol, kol jie neišvyko atlikti savo praktikos. Gyvatė nebuvo labai artima su Filipu, bet Džanetė buvo jos mylimiausia vyresnioji sesuo, viena iš trijų žmonių, su kuriais ji buvo artimiausia. Gydytoja vis dar juto tą patį šoką, kai prasidėjo Džanetės praktikos žiema, pavasaris, dienos bėgo, ir bendruomenė po truputį suprato, kad ji negrįš. Jie niekad nesužinojo, kas jai atsitiko. Kartais, kai mirdavo gydytojas, pasiuntinys atnešdavo blogas naujienas į postą, o retkarčiais net grąžindavo gyvates. Bet gydytojai niekad nesulaukė žinutės iš Džanetės. Galbūt Gyvatę persekiojęs keistuolis užpuolė Džanetę kur nors tamsioje alėjoje ir nužudė dėl sapnų gyvatės.

— Na? — griežtai pareikalavo Gyvatė.

Keistuolis krūptelėjo.

— Ką?

Vyras žvairai pažiūrėjo į Gyvatę ir bandė sutelkti akis į vieną objektą.

Gyvatė tęsė:

— Iš kur tu?

— Iš pietų.

— Kokio miesto?

Gydytojos žemėlapiuose pažymėtas tas perėjimas, bet nieko daugiau. Kalnuose, kaip ir dykumoje, gyventojai turėjo svarių priežasčių, dėl kurių vengė tolimiausių pietinių žemių.

Vyras gūžtelėjo pečiais.

— Jokio miesto. Ten jokio miesto neliko. Tik suskilęs kupolas.

Gyvatė atsistojo ir sugriebė vyrą už jo purvinų skarmalų. Kai ji kėlė keistuolį į viršų, jos kumštyje atsidūrė pluoštas audinio, esančio priėjo kaklo.

— Atsakyk man!

Keistuolio veidu nuriedėjo ašara.

— Kaip aš galiu atsakyti? Aš tavęs nesuprantu. Iš kur aš ją gavau? Aš niekad jos neturėjau. Jos ten visada buvo, bet niekad nebuvo mano. Kai aš ten nukeliavau, jos ten buvo ir buvo tada, kai aš išvykau. Kam man reikėtų tavo, jei turėčiau keletą savo paties?

Kai Gyvatė lėtai atpalaidavo savo pirštus, keistuolis vėl atsidūrė ant žemės.

— „Keletą“ savo paties?

Vyras ištiesė rankas, pakeldamas jas taip, kad rankovės nukristų iki alkūnių. Ant jo dilbių iš vidinės pusės, riešų — visur, kur matėsi venos, buvo įkandimų žymės.

— Geriausia, jei jos gelia visur vienu metu, — užsisvajojęs tarė vyras. — Kai gelia į gerklę, viskas greita ir garantuota, tai daroma blogiausiais atvejais, išgyvenimui. Visa tai įprastai tau duotų Šiaurys. Bet jei dėl jo padarai ką nors ypatingo, būtent to jis tau ir duoda.

Keistuolis save apsikabino ir trynėsi rankas, lyg jam būtų šalta. Kai jis trynėsi vis stipriau, jį nutvieskė susijaudinimas.

— Tuomet tu jauti, tu jauti — viskas užsidega, tu degi, viskas — sukasi ir sukasi.

— Baik!

Keistuolis leido rankoms nukristi ant žemės ir vėl beprasmišku žvilgsniu pažvelgė į Gyvatę.

— Tas Šiaurys — jis turi sapnų gyvačių?

Keistuolis noriai linktelėjo, leisdamas, kad atmintis jį vėl sujaudintų.

— Daug?

— Visą šachtą. Kartais jis ką nors nuleidžią į šachtą, apdovanoja juos — bet manęs niekad, niekad nuo pirmo karto.

Žiūrėdama į keistuolį ir vėl į niekur, Gyvatė atsisėdo ir galvojo, kad vargšai gyvūnai įkalinti šachtoje ir naudojami niekingiems tikslams.

— Iš kur Šiaurys jų gauna? Ar miesto žmonės prekiauja su juo? Ar jis turi reikalų su kito pasaulio gyventojais?

— Gauna jų? Jos ten. Šiaurys jas laiko.

Gydytoja drebėjo taip stipriai, kaip ir keistuolis. Rankomis Gyvatė apsikabino savo kelius, taip įtempdama visus savo raumenis, tuomet lėtai atsipalaidavo. Gydytojos rankos nurimo.

— Šiaurys ant manęs supyko ir išsiuntė, — pasakojo keistuolis.

— Aš taip sirgau… ir tada išgirdau apie gydytoją, ir iškeliavau tavęs ieškoti, bet tavęs ten nebuvo, o sapnų gyvatę išsinešei…

Vyras kalbėjo vis garsiau ir greičiau.

— Ir žmonės mane nuvarė, bet aš tave sekiau ir sekiau, ir sekiau, kol tu vėl nenuėjai į dykumą, ten tavęs nebegalėjau sekti, aš tiesiog nebegalėjau, bandžiau keliauti namo, tačiau negalėjau, todėl atsiguliau numirti, bet ir to negalėjau padaryti. Kodėl grįžai tiesiai pas mane tada, kai nebeturi sapnų gyvatės? Kodėl neleidi man numirti?

— Nepanašu, kad greitai mirtum, — pastebėjo Gyvatė. — Tu gyvensi tol, kol nuvesi mane pas Šiaurį ir sapnų gyvates. Po tojau tavo reikalas, ar gyvensi, ar mirsi.

Keistuolis spoksojo į Gyvatę.

— Bet Šiaurys mane išsiuntė.

— Tau nebereikia jam paklusti, — tarė gydytoja. — Jis nebeturi jokių galių prieš tave, jei nenori tau duoti, ko reikia. Tavo vienintelis šansas yra padėti man gauti keletą sapnų gyvačių.

Ilgą laiką keistuolis spoksojo į Gyvatę, mirksėjo, giliai susimąstęs suraukė antakius. Jo veidą nutvieskė ramuma ir džiaugsmas. Keistuolis pajudėjo gydytojos link, suklupo ir šliaužė. Klūpodamas šalia Gyvatės, jis sugriebė ją už rankos. Keistuolio rankos buvo purvinos ir sukietėjusios. Iš žiedo, kuris prakirto Gyvatės kaktą, liko tik apsodas be akmens.

— Nori pasakyti, kad padėsi man gauti savo sapnų gyvatę?

Vyras nusišypsojo ir tęsė:

— Kad galėčiau bet kada naudotis?

— Taip, — per sukąstus dantis iškošė Gyvatė.

Kai keistuolis pasilenkė, norėdamas pabučiuoti Gyvatės rankas, ji jas atitraukė. Dabar gydytoja jam prižadėjo ir, nors žinojo, kad tai vienintelis būdas bendradarbiauti su juo, ji jautėsi taip, lyg būtų padariusi siaubingą nuodėmę.