Sapnų Gyvate

11

Blankus mėnulis apšvietė puikų kelią į Kalnapusį. Arevinas jojo į vėlyvą naktį, jis buvo taip paniręs į savo mintis, kad net nepastebėjo, kaip saulėlydis dienos šviesą pavertė prieblanda. Nors gydytojų postas buvo vos už kelių dienų kelionės į šiaurę už Arevino nugaros, jis vis dar nesutiko nieko su žiniomis apie Gyvatę. Kalnapusis buvo paskutinė vieta, kurioje gydytoja galėjo būti, nes į pietus nuo Kalnapusio nieko nebuvo. Arevino žemėlapyje pažymėtas kerdžiaus kelias — senas, nenaudojamas perėjimas, einantis tik per rytinę pusę ir ten pasibaigiantis. Keliautojai kalnuose, visai kaip ir Arevino šalyje, nerizikavo keliauti į pietinio pasaulio regionus.

Arevinas stengėsi negalvoti, ką jis darys, jei ten neras Gyvatės. Jis dar buvo per toli nuo kalnų viršūnės, kad galėtų nužvelgti rytinę dykumą ir dėl to džiaugėsi. Jei jis nepamatys prasidedančios audros, galės įsivaizduoti, kad ramus oras užsitęsė ilgiau nei įprastai.

Arevinas apėjo platų vingį, pažvelgė į viršų ir mirksėdamas pridengė savo žibintą. Šviesos priekyje: švelniai geltonos stiklo šviesos. Miestas atrodė kaip ant šlaito į krepšį supiltos kibirkštys, visos kartu, bet kelios išsimėčiusios slėnio paklotėje.

Nors Arevino patirtį papildė keli nauji miestai, jis vis dar buvo apstulbęs, kiek daug darbo ir reikalų atlikdavo miestų gyventojai po sutemų. Nutarė šįvakar tęsti kelionę į Kalnapusį: galbūt iki ryto jis sužinos ką nors naujo apie Gyvatę. Arevinas tvirčiau apsivyniojo chalatą, kad apsisaugotų nuo nakties šalčio.

Nepaisant visko, Arevinas užsnūdo ir nepabudo tol, kol žirgo kanopos nepalietė grindinio. Buvo ramu, todėl jis jojo iki miesto centro su tavernomis ir kitomis pasilinksminimo vietomis. Mieste buvo šviesu beveik kaip dieną, o žmonės elgėsi taip, lyg naktis niekada neateitų. Per tavernos įėjimą Arevinas pamatė kelis darbininkus, apsikabinusius per pečius, dainuojančius šiek tiek bemoliniu kontraltu. Taverna buvo prijungta prie užeigos, todėl Arevinas sustabdė žirgą ir nulipo. Atrodė, kad Fedo patarimas klausti apie Gyvatę užeigose buvo visai protingas, nors Arevinas dar nekalbėjo nė su vienu iš užeigos savininkų, kurie galėtų ką nors žinoti apie gydytoją.

Arevinas užėjo į taverną. Dainininkai vis dar dainavo užgoždami savo akompanimentą ar bet kokį fleitos skleidžiamą toną. Mergina pasidėjo instrumentą sau ant kelio, pasiėmė molinį puodelį ir atsigėrė iš jo: alaus, galvojo Arevinas. Malonus mielių kvapas persmelkė taverną.

Dainininkai pradėjo naują dainą, bet kontraltas greitai užsičiaupė ir pažvelgė į Areviną. Vienas iš vyrų pažvelgė į moterį. Daina nutilo, kadangi ir kitas pažvelgė ten, kur ir moteris. Fleitos melodija pagarsėjo, nurimo ir nutilo. Visų dėmesys nukrypo į Areviną.

— Sveikinu tave, — formaliai tarė Arevinas. — Norėčiau pasikalbėti su savininku, jei tai įmanoma.

Niekas nesujudėjo. Staiga kontraltas suklupo, nuversdama kėdę.

— Aš… aš pažiūrėsiu, ar galiu ją surasti.

Moteris dingo angoje su užuolaida.

Niekas nekalbėjo, net barmenas. Arevinas nežinojo, ką sakyti. Jis nemanė, kad yra toks apdulkėjęs ir purvinas, jog sugebėtų atimti visiems amą ir, aišku, tokiame prekiautojų mieste kaip šis, žmonės turėtų būti įpratę prie taip apsirengusių žmonių. Viskas, ką Arevinas galėjo sugalvoti, tai tik žiūrėti įjuos ir laukti. Gal jie vėl pradės dainuoti ar gerti alų, ar paklaus jo, gal jis ištroškęs.

Jie nieko nedarė. Arevinas laukė.

Jautėsi gan juokingai. Jis žengė žingsnį į priekį, bandydamas sumažinti įtampą pasielgdamas taip, lyg viskas būtų normalu. Bet vos tik jis sujudėjo, atrodė, kad visiems užėmė kvapą ir jie atšoko nuo jo. Atmosfera buvo ne tokia, kurioje žmonės stebėjo nepažįstamąjį, o tokia, kurioje antagonistas laukė savo priešo. Kažkas sušnibždėjo kitam žmogui; žodžių nesigirdėjo, bet tonas skambėjo grėsmingai.

Užuolaidos prasiskyrė, ir aukšta figūra sustojo šešėliuose. Savininkė žengė į šviesą ir ramiai, be jokios baimės pažiūrėjo į Areviną.

— Norėjai pasikalbėti su manimi?

Moteris buvo vienodo ūgio su Arevinu, elegantiška ir griežta. Ji nesišypsojo. Šie kalnų žmonės greitai išreiškia savo jausmus, todėl Arevinas svarstė, gal jis įsibrovė į privatų namą arba sulaužė paprotį, kurio nežinojo.

— Taip, — tarė Arevinas. — Aš ieškau gydytojos Gyvatės. Tikėjausi, kad ją rasiu jūsų mieste.

— Kodėl manai, kad čia ją rasi?

Jei su visais keliautojais Kalnapusyje kalbėjo taip nemandagiai, Arevinas stebėjosi, kaip jis sugebėjo taip klestėti.

— Jei jos čia nėra ir ji niekuomet nepasiekė kalnų, tai vis dar turi būti vakarinėje dykumoje. Artėja audros.

— Kodėl tu jos ieškai?

Arevinas leido sau šiek tiek susiraukti, nes jos klausimas peržengė visas mandagumo ribas.

— Nemanau, kad tai yra jūsų reikalas, — tarė Arevinas. — Jei jūsų namuose neegzistuoja paprastas mandagumas, aš paklausiu kitur.

Arevinas apsisuko ir vos neatsitrenkė į du žmones su ordinais ant apykaklių bei grandinėmis rankose.

— Prašau eiti su mumis.

— Dėl kokios priežasties?

— Įtarimas užpuolimu, — atsakė kitas.

Apstulbęs Arevinas pažvelgė į vyrą.

— Užpuolimu? Aš čia tik kelios minutės.

— Tai bus nustatyta, — tarė pirmoji.

Ji ištiesė rankas Arevino riešų link, kad uždėtų jam grandines. Arevinas priešindamasis atsistūmė, bet moteris jo nepaleido. Jis priešinosi ir abu žmonės priėjo priėjo. Po akimirkos visi tarpusavyje stumdėsi ir su nuolatiniais lankytojais padrąsinamai rėkė. Arevinas trenkėsi į abu savo užpuolikus ir beveik atsistojo. Kažkas sudužo į Arevino galvos šoną. Jis pajuto silpnumą keliuose ir nugriuvo.

Pabudo mažame akmeniniame kambaryje su vieninteliu langu. Jam labai skaudėjo galvą. Arevinas nesuprato, kas atsitiko, kadangi prekeiviai, kurie pardavinėjo audinius, apie Kalnapusį atsiliepė kaip apie gerų žmonių vietą. Galbūt šie banditai užpuola tik pavienius keliautojus, o turtingus karavanus palieka ramybėje. Nebebuvo Arevino diržo su visais pinigais ir peiliu. Jis nesuprato, kodėl negulėjo negyvas kokioje alėjoje. Bent jau buvo be grandinių.

Lėtai sėsdamasis, palaukdamas, kai pajusdavo svaigulį, Arevinas apsidairė aplinkui. Koridoriuje jis išgirdo žingsnius, pašoko, suklupo, vėl atsistojo ir pažvelgė per grotuotą mažutę ertmę duryse. Žingsniai nutolo.

— Ar taip jūs elgiatės su miesto svečiais? — sušuko Arevinas.

Vyro balsas buvo ir gerokai sutrikęs, ir piktas.

Niekas neatsiliepė. Arevinas paleido grotas ir atsisėdo atgal ant grindų. Įkalinimo vietoje jis matė tik akmenines sienas. Net jei Arevinas pajudintų sunkią medinę lovą ir ant jos atsistotų, langas vis tiek būtų per aukštai, kad galėtų jį pasiekti. Visa kambario šviesa atsispindėjo nuo neryškios saulėtos dėmės ant viršutinės sienos. Kažkas nuvilko Arevino chalatą, nuavė batus ir nepaliko nieko, išskyrus jo ilgus jojimo apatinius.

Lėtai save ramindamas, Arevinas atsisėdo laukti.

Netvirti žingsniai — šlubas žmogus, lazda — koridoriumi artėjo prie celės. Šįkart Arevinas paprasčiausiai laukė.

Sutraškėjo raktas ir durys atsivėrė. Sargybinės, dėvinčios tokius pačius medalius, kaip ir praėjusios nakties užpuolikai, atsargiai įėjo pirmos. Jų buvo trys, jos spoksojo į Areviną, atrodo, dėl to, kad jis nesugebėjo tą naktį nugalėti tų dviejų. Arevinas nebuvo patyręs mušeika. Jo klane suaugusieji švelniai išskirdavo besipešančius vaikus ir bandydavo juo nuraminti žodžiais.

Pasiremdamas į padėjėją ir į lazdą, į celę įėjo stambus juodaplaukis vyras. Arevinas su juo nepasisveikino ir nepakilo. Keletą minučių jie ramiai vienas į kitą žiūrėjo.

— Gydytoja saugi, bent jau nuo tavęs, — tarė stambusis vyras.

Vyro padėjėjas jį paliko ir nuėjo iš koridoriaus atnešti jam kėdę. Kai vyras atsisėdo, Arevinas pastebėjo, kad jis šlubas ne iš prigimties, o yra sužeistas: jo dešinė koja buvo stipriai apibintuota.

— Ji ir jums padėjo, — tarė Arevinas. — Tai kodėl jūs nusiteikę prieš tuos, kurie jos ieško?

— Tu gerai apsimeti. Bet tikiuosi, kad po kelių dienų stebėjimo tu vėl pradėsi kliedėti.

— Aš neabejoju, kad pradėsiu kliedėti, jei ilgam mane čia paliksite vieną, — atkirto Arevinas.

— Negi manai, kad vėl leisime tau laisvai sekti gydytoją?

— Ar ji čia? — be susilaikymo, neramiai paklausė Arevinas. — Ji turėjo saugiai pereiti dykumą, jei jūs ją matėte.

Kelias sekundes tamsiaplaukis vyras žiūrėjo į Areviną.

— Aš nustebęs, kad tu kalbi apie jos saugumą, — pastebėjo vyras. — Bet manau, kad iš keistuolio reikia tikėtis nepastovumo.

— Keistuolio!

— Nusiramink. Mes žinome, kad ją užpuolei.

— Užpuoliau?.. Ją užpuolė? Ar jai viskas gerai? Kur ji?

— Manau, kad jai bus saugiau, jei tau nieko nesakysiu.

Norėdamas kaip nors sutelkti savo mintis, Arevinas nusisuko. Jį užvaldė keistas sutrikimo ir palengvėjimo jausmas. Gyvatė bent jau perėjo dykumą. Ji turėtų būti saugi.

Per plyšį akmeniniame bloke prasiskverbė šviesa. Bandydamas nusiraminti, Arevinas pažvelgė į šveičiančią vietą.

Beveik šypsodamasis jis pakėlė akis ir pasakė:

— Tai kvailas argumentas. Paprašykite, kad ji ateitų su manimi susitikti. Ji jums pasakys, kad mes draugai.

— Tikrai? Ką mums pasakyti jai, kas nori su ja susitikti?

— Pasakykit jai… vienintelis, kurio vardą ji žino.

Stambusis vyras užsirūstino:

— Jūs barbarai ir jūsų prietarai!..

— Ji žino, kas aš toks, — nekreipdamas dėmesio jo pyktį tarė Arevinas.

— Tu galėtum pažvelgti gydytojai į akis?

— Pažvelgčiau!

Stambusis vyras atsilošė kėdėje ir pažvelgė į savo padėjėją.

— Na, Brajanai, jis tikrai nekalba kaip keistuolis.

— Ne, sere, — pritarė senolis.

Stambusis vyras žiūrėjo į Areviną, bet jo žvilgsnis buvo nukreiptas į celės sieną už Arevino.

— Aš svarstau, ką Gabrielius…

Vyras nutilo, tuomet pažvelgė į padėjėją.

— Kartais tokiose situacijose jis tikrai turėdavo gerų minčių.

Vyras buvo šiek tiek susigėdęs.

— Taip, mere, turėdavo.

Tyla truko ilgiau ir buvo labiau slegianti. Arevinas žinojo, kad po kelių minučių sargybiniai, meras ir senasis vyras Brajanas atsistos ir paliks jį vieną ankštoje celėje. Arevinas pajuto, kaip lašas prakaito nurieda jo šonu.

— Na… — tarė meras.

— Sere?.. — dvejojančiu balsu pasakė viena iš sargybinių.

Meras atsisuko į ją ir paragino:

— Na, kalbėk. Aš nekaltų žmonių neįkalinu, bet neseniai aš paleidau keletą bepročių.

— Vakar, kai mes jį suėmėm, jis nustebo. Dabar aš manau, kad jo nustebimas buvo tikras. Ponia Gyvatė kovėsi su keistuoliu, mere. Aš mačiau ją, kai ji grįžo. Ji laimėjo kovą ir buvo labai nubrozdinta. O ant šito vyro nėra net mėlynės.

Išgirdęs, kad Gyvatė buvo sužeista, Arevinas turėjo prisiversti nepaklausti, ar jai viskas gerai. Bet jis nieko nemaldaus iš šių žmonių.

— Atrodo, kad tai tiesa. Tu labai pastabi, — meras tarė sargybinei. — Ar turi mėlynių? — paklausė meras Arevino.

— Ne.

— Atleisi, jei pareikalausiu tai įrodyti?

Akivaizdžiai rodydamas, kad jam nepatinka ta mintis, jog teks nusirengti nepažįstamųjų akivaizdoje, Arevinas atsistojo. Jis atlaisvino savo apatinius ir leido jiems nusmukti iki kulkšnių. Leidosi apžiūrimas mero ir tada lėtai nusisuko. Paskutinę akimirką Arevinas atsiminė, kad praėjusią naktį jis įsivėlė į muštynes ir galėjo būti kur nors aiškių nubrozdinimų. Bet niekas nieko nesakė, tuomet jis darkart apsisuko ir užsimovė trumpikes.

Tada senasis vyriškis priėjo prie Arevino. Sargybinės pasitempė. Arevinas stovėjo labai ramiai. Šie žmonės galėjo kiekvieną judesį palaikyti grėsmingu.

— Būk atsargus, Brajanai, — perspėjo meras.

Brajanas pakėlė Arevino rankas, pažiūrėjo į jo rankų išorę, tada apsuko, pažvelgė į delnus ir paleido. Brajanas grįžo į savo vietą prie mero.

— Jis neturi žiedo. Abejoju, ar kada turėjo kokį. Jo rankos įdegusios ir nėra jokios žymės. Gydytoja sakė, kad kaktą jai prakirto žiedu.

Meras sušnypštė:

— Tai ką tu manai?

— Kaip jūs sakėte, mere, jis nekalba kaip keistuolis. Be to, keistuolis nebūtinai turi būti kvailas ir būtų neprotinga teirautis apie gydytoją, vilkint dykumų chalatu, nebent būtum tikrai nekaltas — tiek dėl nusikaltimo, tiek dėl žinojimo apie jį. Aš linkęs tikėti šio vyro žodžiu.

Meras pažvelgė į savo padėjėją ir sargybinę.

— Aš tikiuosi, — tarė meras nežaismingu tonu, — kad mane įspėsite, jei kuri iš jūsų nuspręs jo gailėti.

Meras darkart pažvelgė į Areviną.

— Jei leisime tau susitikti su gydytoja, ar būsi su grandinėmis, kol ji tave atpažins?

Arevinas vis dar jautė praeitą naktį jį kausčiusį metalą, šaltą metalą ant odos, besismelkiantį iki pat kaulų. Bet Gyvatė būtų pasijuokusi iš jų, kai jie pasiūlė grandines. Šį kartą Arevinas šypsojosi.

— Perduokit gydytojai mano žinutę. Tuomet ir nuspręsite, ar reikia mane surakinti.

Brajanas padėjo merui atsistoti. Meras pažvelgė į sargybinę, kuri tikėjo, kad Arevinas nekaltas, ir tarė jai:

— Būk pasiruošusi. Aš atsiųsiu jo.

Moteris linktelėjo ir tarė:

— Taip, sere.

Sargybinė grįžo su savo partnerėmis ir grandinėmis. Pakraupęs Arevinas žiūrėjo į žvangantį metalą. Arevinas tikėjosi, kad kitas žmogus, įeisiantis per duris, bus Gyvatė. Kai sargybinė prie jo priartėjo, Arevinas abejingai atsistojo.

— Man labai gaila, — pasakė ji.

Moteris pritvirtino šaltą metalo krūvą ant Arevino liemens, supančiojo kairį riešą ir perkišo grandinę per žiedą ant liemens, tuomet ant dešinio riešo užrakino antrankį. Jos nuvedė Areviną į koridorių.

Arevinas žinojo, kad Gyvatė nebūtų to padariusi. O jei būtų, tuomet tas žmogus, kuri egzistavo jo vaizduotėje, niekad neegzistavo tikrovėje. Arevinui tikriausiai būtų lengviau susitaikyti su realia, fizine Gyvatės arba savo mirtimi.

Gal sargybinės kažko nesuprato. Jos atėjusi žinutė galėjo būti iškraipyta arba per skubėjimą niekas neprisiminė joms pasakyti, jog nesirūpintų dėl grandinių. Arevinas nutarė šią žeminančią klaidą priimti išdidžiai ir su humoru.

Sargybinės Areviną išvedė į dienos šviesą, kuri jį apakino. Tuomet jie vėl pateko į vidų, bet Arevino akys nebuvo pripratusios prie prieblandos. Jis aklai lipo laiptais, svirduliuodamas tai į vieną, tai į kitą pusę.

Kambarys, į kurį nuvedė Areviną, taip pat buvo beveik tamsus. Arevinas stabtelėjo tarpduryje, vos galėdamas įžiūrėti nugara į jį sėdinčią figūrą, apsisupusią paklode.

— Gydytoja, — tarė viena iš sargybinių, — štai tas, kuris sako, kad yra tavo draugas.

Moteris nekalbėjo ir nejudėjo.

Arevinas stovėjo sustingęs iš siaubo. Jei kažkas ją užpuolė, jei ji sunkiai sužeista, jei daugiau nebegalėjo nei kalbėti, nei judėti ar juoktis, kai jie užsiminė apie grandines. Arevinas žengė vieną žingsnį, kupiną baimės, Gyvatės link, kitą… jis norėjo bėgti prie jos ir pasakyti, kad ja rūpinsis, norėjo pabėgti ir prisiminti ją tokią gyvybingą, sveiką bei tvirtą.

Arevinas matė, kaip jos ranka lėtai judėjo. Jis parpuolė ant kelių prie apsisiautusios figūros.

— Gyvate…

Dėl grandinių Arevinas judėjo nerangiai. Jis apėmė jos ranką ir pasilenkė, norėdamas pabučiuoti.

Vos tik Arevinas palietė ranką, jis iškart, dar net nepamatęs švelnios ir neranduotos odos, suprato, kad tai ne Gyvatė. Arevinas atsitraukė ir iš nevilties pravirko.

— Kur ji?

Apsisiautusi figūra nusimetė paklodę ir pati iš gėdos pravirko. Ji atsiklaupė prie Arevino, ištiesė rankas į jį, o skruostais riedėjo ašaros.

— Man labai gaila, — pasakė. — Prašau, atleisk man…

Moteris suklupo ant žemės, aplink jos gražų veidą kabėjo plaukai.

Meras iššlubavo iš tamsaus kambario kampo. Šį kartą Brajanas padėjo Arevinui atsikelti ir po akimirkos grandinės žvangtelėjo ant žemės.

— Man reikėjo tvirtesnių įrodymų nei mėlynės ir žiedas, — tarė meras. — Aš tikiu tavimi.

Arevinas girdėjo garsus, bet ne jų reikšmę. Jis žinojo, kad Gyvatės čia visai nebuvo, niekur. Ji niekad nebūtų dalyvavusi šiame farse.

— Kur ji? — sušnabždėjo Arevinas.

— Jos nebėra. Ji iškeliavo į miestą. Į Centrą.

Arevinas sėdėjo ant prabangios sofos viename iš mero svečių kambarių. Tai buvo tas pats kambarys, kuriame buvo apsistojusi Gyvatė, bet net ir stengdamasis Arevinas nepajustų jos buvimo auros.

Užuolaidos buvo atitrauktos į tamsą. Arevinas nepajudėjo nuo stebėjimo vietos, kur jis žiūrėjo į rytinę dykumą ir besiritančius didelius audros debesis. Aštrias smilteles žudantis vėjas pavertė mirtinu ginklu. Audroje stori drabužiai Arevino neapsaugotų, visai kaip ir drąsa ar neviltis. Jis mirtų po kelių minučių dykumoje; po valandos iš jo liktų tik kaulai. Pavasarį nebūtų likę nė žymės.

Jei Gyvatė vis dar buvo dykumoje, ji buvo mirusi.

Arevinas neverkė. Jis gedės tada, kai žinos, jog jos nebėra. Bet Arevinas netikėjo, kad Gyvatė mirė. Jis mąstė, kad kvaila galvoti, jog Gyvatė nebegyva. Jis visaip yra apie save galvojęs, bet niekad nemanė, jog yra kvailys. Steivino vyresnis tėvas, Arevino pusbrolis, žinojo, kai mažylis susirgo; jis grįžo su viena iš kaimenių mėnesiu anksčiau. Vyrą su berniuku siejo meilės ir šeimos ryšiai, bet ne kraujo. Arevinas prisivertė patikėti, jog ir jam pasireikštų tokie patys sugebėjimai.

Kažkas pasibeldė į Arevino duris.

— Užeikite, — nenoriai tarė Arevinas.

Larilė, jauna moteris, kuri apsimetė esanti Gyvatė, įėjo į kambarį.

— Ar jums viskas gerai?

— Taip.

— Gal norėtumėt vakarienės?

— Maniau, kad ji saugi, — pasakė Arevinas. — Bet ji dykumoje, o prasidėjo audros.

— Ji turėjo laiko nusigauti iki Centro, — paguodė Larilė. — Ji turėjo pakankamai laiko.

— Aš daug žinau apie tą miestą, — tarė Arevinas. — Jo žmonės gali būti žiaurūs. O jei jos neįsileis?

— Jai netgi užteko laiko grįžti atgal.

— Bet ji negrįžo. Niekas jos nematė. Jei ji būtų čia, visi žinotų.

Larilės tylą Arevinas suvokė kaip supratimą ir jie abu niūriai

žiūrėjo pro langą.

— Gal… — Larilė nutilo.

— Kas?

— Gal jums reikėtų pailsėti ir jos palaukti, jūs apieškotoje tiek daug vietų…

— Tu ne tai norėjai pasakyti.

— Ne…

— Prašau, pasakyk man.

— Perėjimo į pietus nebėra. Juo niekas daugiau nebesinaudoja. Bet jis arčiau Centro nei mes.

— Tu teisi, — lėtai, bandydamas tiksliai mintyse atgaminti žemėlapį, tarė Arevinas. — Ar ji galėjo nukeliauti ten?

— Turbūt jau daug kartų teko girdėti šiuos žodžius, — atsakė Larilė.

— Taip.

— Man labai gaila.

— Bet dėkoju tau, — kalbėjo Arevinas. — Aš ir pats jį turbūt mačiau, kai vėl žiūrėjau į žemėlapį, o gal aš netekau vilties. Iškeliausiu iš čia rytoj.

Arevinas gūžtelėjo pečiais.

— Kartą aš bandžiau jos laukti ir nesugebėjau. Jei darkart pabandysiu, aš tapsiu keistuoliu, kuriuo bijojot, kad nebūčiau. Aš tau skolingas.

Mergina nusuko žvilgsnį ir tarė:

— Šiuose namuose visi skolingi jums, bet to negalima atpirkti pinigais.

— Nesvarbu, — pasakė Arevinas. — Viskas pamiršta.

Atrodė, kad nuo to mergina pasijuto geriau. Arevinas vėl pažvelgė per langą.

— Gydytoja su manimi buvo gera, o jūs jos draugas, — tarė Larilė. — Ar galėčiau jums kaip nors padėti?

— Ne, — atsakė Arevinas. — Niekuo.

Mergina sudvejojo, apsisuko ir išėjo. Po akimirkos Arevinas suprato, kad negirdėjo, kaip užsidarė durys. Kaip tik joms užsidarant, jis pažvelgė sau per petį.

Keistuolis vis dar negalėjo arba nenorėjo prisiminti savo vardo.

O galbūt, manė Gyvatė, jis kilęs iš tokio klano kaip Arevinas ir savo vardo svetimiems nesako.

Gyvatė negalėjo įsivaizduoti keistuolio Arevino klane. Jo žmonės buvo ramūs ir santūrūs; keistuolis buvo priklausomas ir nepastovus. Vieną akimirką keistuolis dėkojo už pažadėtą sapnų gyvatę, kitą jis jau ašarojo bei dejavo, kad mirs, nes Šiaurys jį nužudys. Jis visai nekreipė dėmesio ir liepimus nutilti.

Gyvatė džiaugėsi, jog jos vėl buvo kalnuose, kur galima keliauti dienomis. Rytas buvo vėsus ir gaivus, takai siauri ir padengti rūku. Žirgai brido per miglą kaip vandens gyvūnai, ūkanos garbanos sukosi aplink jų kojas. Gyvatė įkvėpė giliai, kol nuo šalto oro jai suskaudo plaučius. Gydytoja užuodė rūką ir turtingą juodžemį, ir aromatingą, aštrų dervos kvapą. Aplink ją pasaulis buvo žalias ir pilkas, nes virš jos kabantys medžiai dar nepradėjo sprogti. Aukščiau kalnuose amžina žaluma per rūką atrodė beveik juoda.

Melisa jojo visai šalia Gyvatės, tyli ir atsargi. Mergaitė nebuvo arčiau keistuolio, negu jai reikėjo būti. Jis girdėjosi kažkur už jų, bet jo nesimatė. Jo senas žirgas negalėjo visiškai neatsilikti nuo Greituolės ir Voverio tempo, bet Gyvatei bent jau nereikėjo joti dviese vienu žirgo.

Vyro balsas vis tolo ir tolo. Praradusi kantrybę, Gyvatė sustabdė Greituolę ir leido keistuoliui pasivyti. Melisa sustojo su dar mažesniu noru. Keistuolis atsisakė joti kokiu nors geresniu gyvūnu; tik šitas jam buvo pakankamai ramus. Gyvatei teko paspausti savininkus dėl arklio kainos, mat jaunieji savininkai bandė atsisakyti parduoti jai kuiną, nes turbūt nenorėjo jo atsisakyti arba dėl to, kad jie norėjo didesnės kainos. Džiną ir Kevas susigėdo. Na, ne mažiau nei Gyvatė.

Nuleistais vokais, mojuodamas ausimis, žirgas nerangiai ėjo per miglą. Keistuolis nemelodingai zyzė.

— Ar kelias jau atrodo pažįstamas?

Šypsodamasis keistuolis pažvelgė į Gyvatę.

— Jis man visas vienodas, — tarė jis ir nusijuokė.

Trenkimas per veidą, meilikavimas ar gąsdinimas nieko gero nedavė. Nebeatrodė, kad jam skaudėtų arba kad j austų poreikį nuo tada, kai jam pažadėjo sapnų gyvatę, atrodė, kad jis gyvas vien viltimis. Patenkintas keistuolis zyzė, murmėjo ir pasakojo nesuprantamus juokelius, o kartais išsitiesdavo, apsidairydavo ir sušukdavo „Toliau į pietus!“, tuomet vėl grįždavo prie nemelodingų dainų. Gyvatė atsiduso ir leido keistuolio nesveikam, senam žirgui jas pralenkti bei rodyti kelią.

— Aš nemanau, kad jis mus kur nors veda, Gyvate, — suabejojo Melisa. — Manau, jis mus veda ratais tam, kad mes juo pasirūpintumėm. Mums reikėtų jį čia palikti ir keliauti kur nors kitur.

Keistuolis sustingo. Jis lėtai apsisuko. Senas žirgas sustojo. Gyvatė nustebo pamačiusi, kaip iš keistuolio akies ant skruosto krenta ašara.

— Nepalikit manęs, — paprašė vyras.

Jo išraiška ir balsas buvo tiesiog apgailėtini. Iki tol neatrodė, kad jis išvis gali dėl ko nors rūpintis. Keistuolis, mirksėdamas nuleistų vokų blakstienomis, pažvelgė į Melisą.

— Tu teisi, kad manimi nepasitiki, mažyle, — tarė keistuolis. — Bet prašau, nepalikit manęs.

Jo žvilgsnis buvo išsiblaškęs, o žodžiai labai nerišlūs:

— Likite su manimi iki suskilusio kupolo ir mes abu turėsime savo sapnų gyvates. Aišku, tavo ponia tau duos vieną.

Keistuolis ištiesė savo kaip žvėries sulenktus pirštus Melisos link.

— Tu pamirši blogus prisiminimus ir bėdas, pamirši savo randus…

Iš baimės ir nuostabos nerišliai susikeikusi Melisa atšoko nuo keistuolio. Ji tvirtai spūstelėjo Voverio šonus ir dryžuotas kaip tigras ponis pradėjo šuoliuoti, mergaitė pasilenkė kuo arčiau ponio kaklo ir nebeatsisuko atgal. Po akimirkos viską, išskyrus Voverio kanopų dundėjimą, užtemdė medžiai.

Gyvatė pažiūrėjo į keistuolį ir subarė:

— Kaip galėjai jai pasakyti tokį dalyką?

Sutrikęs keistuolis mirksėjo.

— Ką aš blogo pasakiau?

— Sek paskui mus, supratai? Nenueik nuo tako. Aš ją susirasiu ir mes tavęs palauksime.

Gyvatė palietė Greituolės šonus savo kulnais ir pasileido paskui Melisą. Pakui ją atsekė nieko nesuprantančio keistuolio balsas:

— Bet kodėl ji taip pasielgė?

Gyvatė nesijaudino dėl Melisos ar Voverio saugumo. Jos dukra galėjo visą dieną joti bet kokiu žirgu šiuose kalnuose ir niekad nepatekti į pavojų. Jodama patikimu poniu, mergaitė buvo dvigubai saugi. Bet keistuolis įskaudino mergaitę, ir Gyvatė nenorėjo dabar jos palikti vienos.

Gydytojai nereikėjo toli joti. Ten, kur takas, sukdamasis į slėnio šlaitą ir kitą kalną, vėl pradėjo kilt, Melisa stovėjo šalia Voverio, ji buvo apsikabinusi ponio kaklą, o jis ją baksnojo nosimi. Išgirdusi besiartinančią Greituolę, Melisa nusišluostė į rankovę veidą ir apsidairė. Gyvatė nulipo nuo kumelės ir nuėjo prie mergaitės.

— Bijojau, kad nujosi labai toli, — tarė gydytoja. — Džiaugiuosi, kad taip nepadarei.

— Negali tikėtis, jog ponis bėgs į kalną, kai dar visai neseniai šlubavo, — lyg tarp kitko, bet su apmaudu išpoškino Melisa.

Gyvatė ištiesė Greituolės apynasrio vadeles.

— Jei nori greitai joti kurį laiką, gali pasiimti Greituolę.

Melisa žiūrėjo į Gyvatę tarsi norėdama parodyti sarkazmą, kurio nebuvo jos balse. Gyvatė apsimetė nematanti.

— Ne, — atsakė Melisa. — Nesvarbu. Gal tai padėtų, bet man viskas gerai. Aš tiesiog — aš nenoriu to pamiršti. Ne taip bent jau.

Gyvatė linktelėjo ir tarė:

— Žinau.

Melisa apkabino gydytoją vienu iš savo staigių, drovių apkabinimų. Gyvatė laikė mergaitę ir plekšnojo jai per patį.

— Jis tikrai keistas.

— Aha.

Melisa lėtai atsitraukė.

— Aš žinau, kad jis gali tau padėti. Apgailestauju, kad negaliu nugalėti neapykantos jam. Aš bandžiau.

— Ir aš bandžiau, — atsakė Gyvatė.

Jos atsisėdo palaukti, kol savo lėtu žingsniu atkeliaus keistuolis.

Dar keistuoliui neatpažinus kraštovaizdžio ar kelio, Gyvatė pamatė suskilusį kupolą. Keletą minučių prieš suprasdama, kas tai buvo, gydytoja žiūrėjo į gremėzdišką formą. Iš pradžių jis atrodė kaip dar viena kalnų viršūnė; jo pilka, o ne juoda spalva patraukė Gyvatės dėmesį. Ji tikėjosi pamatyti įprastą pusrutulį, o ne milžinišką, netaisyklingą paviršių, atrodantį kaip nejudanti ameba. Pagrindinė permatoma spalva buvo dryžuota ir apšviesta popietinės saulės. Ar kupolą pastatė asimetriškos formos, ar jis buvo apvalus plastikinis burbulas ir po to ištirpo bei deformavosi nuo ankstesnės planetos civilizacijos jėgų, Gyvatė negalėjo to pasakyti. Bet jau daug daug laiko kupolas buvo savo dabartinės formos. Jo paviršiaus tarpuose ir įdubimuose susikaupė purvas, o medžiai, krūmai bei žolė augo duobėse su pastogėmis.

Minutę ar dvi Gyvatė jojo tylėdama, ji vos galėjo patikėti, kad galiausiai pasiekė tikslą. Gydytoja palietė Melisos petį; ši staigiai pakėlė akis nuo neaiškios dėmės ant Voverio kaklo, į kurią spoksojo. Gyvatė parodė. Melisa pamatė kupolą ir negarsiai aiktelėjo, tuomet su susižavėjimu ir palengvėjimu nusišypsojo.

Nekreipdamas dėmesio į jų kelionės tikslą, už Gyvatės ir Melisos dainavo keistuolis. Suskilęs kupolas. Kartu žodžiai sunkiai lipo. Kupolai neskyla, jie nedūlėja, jie nesikeičia. Jie tiesiog egzistavo, paslaptingi ir nepaveikiami.

Laukdama keistuolio, Gyvatė sustojo. Kai senas žirgas atkėblino prie jos šono, gydytoja parodė į viršų. Keistuolis pakėlė akis. Jis mirksėjo, nes nelabai galėjo patikėti tuo, ką mato.

— Ar jau čia? — paklausė Gyvatė.

— Dar ne, — atsakė keistuolis. — Ne, dar ne. Aš dar nepasiruošęs.

— Kaip mums ten pakilti? Ar galime joti?

— Šiaurys mus pamatys…

Gyvatė gūžtelėjo pečiais ir nulipo nuo žirgo. Kelias į kupolą buvo status, o ji nematė tako.

— Tuomet eisime.

Gyvatė atlaisvino kumelės balno pavaržą.

— Melisa…

— Ne! — griežtai tarė Melisa. — Aš neliksiu čia, apačioje, kol tu viena su tuo lipsi į viršų. Voveriui ir Greituolei viskas bus gerai ir niekas nelįs prie lagamino. Nebent kitas keistuolis ir jis nusipelnys to, ką gaus.

Gyvatė pradėjo suprasti, kodėl jos ryžtas taip dažnai erzindavo vyresnius gydytojus, kai ji buvo Melisos amžiaus. Bet poste niekad nebuvo rimto pavojaus ir gydytojai jai galėjo nuolaidžiauti.

Gyvatė atsisėdo ant nukritusio rąsto ir parodė savo dukrai, kad atsisėstų šalia. Nežiūrėdama į gydytoją, pečių truktelėjimu parodžiusi ignoravimą, mergaitė padarė, kaip jai liepė.

— Man reikia tavo pagalbos, — prakalbo Gyvatė. — Man be tavęs nepasiseks. Jei man kas atsitiks…

— Pasiseks!

— Iš vienos pusės pasiseks. Melisa… gydytojams reikia sapnų gyvačių. Aukštai tame kupole jie turi pakankamai sapnų gyvačių, kad galėtų su jomis žaisti. Aš turiu sužinoti, kaip jie jas gavo. Bet jei aš negalėsiu, jei aš nenusileisiu, tu esi vienintelis būdas gydytojams sužinoti, kas man atsitiko. Ir kodėl tai atsitiko. Tik iš tavęs jie gali išgirsti apie sapnų gyvates.

Trindama vienos rankos krumplius kitos rankos pirštais, Melisa sėdėjo ir žiūrėjo į žemę.

— Tau tai labai svarbu, ar ne?

— Taip.

Melisa atsiduso. Jos rankos buvo suspaustos į kumščius.

— Gerai, — tarė mergaitė. — Ką nori, kad aš padaryčiau?

Gyvatė apkabino mergaitę.

— Jei aš negrįšiu po dviejų dienų, pasiimk Greituolę su Voveriu ir jok į šiaurę. Jok per Kalnapusį ir Vidurkelį. Tai tolimas kelias, bet lagamine yra pakankamai pinigų. Žinai, kaip juos saugiai pasiimti.

— Aš turiu savo algas, — tarė Melisa.

— Gerai, bet kiti pinigai taip pat tavo. Tau nereikia atidaryti skyrių, kuriuose Migla ir Smėlis. Jie gali išgyventi iki namų.

Pirmą kartą Gyvatė apsvarstė galimybę, kad Melisa gali keliauti namo viena.

— Vis tiek Smėlis per daug storėja.

Gyvatė šiaip taip išspaudė šypseną.

— Bet… — Melisa nutilo.

— Kas?

— Jei kas tau atsitiks, aš negalėsiu laiku grįžti padėti, net jei ir nukeliausiu į gydytojų postą.

— Jei aš pati nesugrįšiu, jau niekaip man niekas nepadės. Viena negrįžk pas mane. Prašau. Man reikia žinoti, kad tu taip nedarysi.

— Jei negrįši po trijų dienų, aš nukeliausiu papasakoti tavo žmonėms apie sapnų gyvates.

Su tam tikru dėkingumu Gyvatė leido Melisai palaukti dar vieną dieną.

— Ačiū, Melisa.

Jos paleido dryžuotą kaip tigras ponį ir pilką kumelę iškirstame miške prie tako. Vietoj to, kad šuoliuotų į pievą ir vartytųsi ant žolės, jie stovėjo vienas šalia kito, nervingai dairėsi, karpė ausimis, išpūtė šnerves. Keistuolio senas žirgas vienas ramiai, nuleidęs galvą, stovėjo pavėsyje. Sučiaupusi lūpas, Melisa stebėjo žirgus.

Keistuolis stovėjo ten, kur nulipo nuo žirgo ir su ašaromis akyse žiūrėjo į Gyvatę.

— Melisa, — prabilo globėja, — jei tikrai keliausi namo viena, pasakyk jiems, kad aš tave įsivaikinau. Tuomet jie žinos, kad tu ir jų dukra.

— Aš nenoriu būti jų dukra. Noriu būti tavo.

— Tu esi. Kad ir kas nutiktų.

Gyvatė lėtai, giliai atsiduso.

— Ar yra takas? — gydytoja paklausė keistuolio. — Koks greičiausias kelias į viršų?

— Tako nėra… jis atsiveria prieš mane ir užsidaro už manęs.

Gyvatė jautė, kaip Melisa susivaldė, kad nepasakytų sarkastiškos pastabos.

— Tuomet eime, — paragino gydytoja, — ir pažiūrėkime, ar tavo magija suveiks daugiau nei dviem žmonėms.

Gyvatė paskutinį kartą apkabino Melisą. Melisa tvirtai laikėsi, nenorėdama jos paleisti.

— Man viskas bus gerai, — tarė gydytoja. — Nesijaudink.

Keistuolis kopė stebinančiai greitai, lyg kelias tikrai atsivertų prieš jį ir tik jam vienam. Gyvatei teko labai stengtis, kad neatsiliktų, prakaitas begojai į akis. Gydytoja užsiropštė kelis metrus į viršų juodais bei kietais akmenimis ir sugriebė keistuolį už chalato.

— Ne taip greitai.

Keistuolis greitai kvėpavo ne iš nuovargio, o iš susijaudinimo.

— Sapnų gyvatės netoli.

Jis ištraukė iš Gyvatės rankos savo chalatą ir kopė stačia uola. Gydytoja nusivalė kaktą į rankovę ir kopė.

Kitą kartą Gyvatė jį sučiupo už peties ir nepaleido, kol jis neatsisėdo ant atbrailos.

— Mes čia pailsėsime, — tarė Gyvatė, — ir keliausime lėčiau bei tyliau. Kitaip tavo draugai žinos, kad mes ateiname, anksčiau, negu mus pamatys.

— Sapnų gyvatės…

— Šiaurys po mumis ir sapnų gyvatės. Jei jis tave pamatys pirmą, ar leis mums eiti toliau?

— Tu duodi man sapnų gyvatę? Kad turėčiau savo? Ne taip kaip Šiaurys?

— Ne taip kaip Šiaurys, — patvirtino Gyvatė.

Gydytoja atsisėdo siaurame pavėsyje, galvą priglaudė prie vulkaninio akmens. Slėnyje žemiau pasirodė pievos kraštas tarp dviejų amžinai žalių krūmų, bet tame krašte nebuvo nei Greituolės, nei Voverio. Iš tokio aukščio pieva atrodė kaip mažas velveto lopinėlis. Staiga Gyvatė pasijuto ir izoliuota, ir vieniša.

Iš arti uola neatrodė tokia milžiniška kaip iš apačios. Kai kur pilkai žaliuose lopuose augo kerpės ir maži sukulentai glaudėsi pavėsingose nišose. Gyvatė pasilenkė prie vieno sukulento. Tarp akmenų ir šešėliuose jo spalva buvo blyški.

Gydytoja loštelėjo atgal.

Imdama akmens šukę, Gyvatė darkart pasilenkė virš žemo mėlynai žalio augalo. Ji bakstelėjo į augalo lapus. Jie tvirtai susiglaudė.

Jis pabėgęs, galvojo Gyvatė. Jis iš suskilusio kupolo.

Gyvatė turėjo tikėtis kažko panašaus; ji turėjo žinoti, kad ras dalykų, kurie nepriklauso Žemei. Gydytoja darkart bakstelėjo augalą iš to pačio šono. Jis iš tikrųjų judėjo. Jis nušliaužtų iki pat kalno apačios, jei tik Gyvatė tai leistų. Gydytoja po augalu pakišo gabalėlį akmens ir apversdama pakėlė jį iš plyšio. Išskyrus jo viduryje esančias šaknis, jis atrodė visai taip pat, jo nuostabūs melsvai žalsvi lapai kraipėsi ant savo stiebų, ieškodami, kur įsikibti. Gyvatė dar niekad nematė tokios rūšies, bet ji matė panašių padarų-augalų — jie neatitiko įprastų klasifikacijų — užklumpančių lauką nakties metu, apnuodijančių žemę, kad niekas joje neaugtų. Vieną vasarą prieš kelerius metus ji ir dar keli gydytojai padėjo nudeginti gausybę tokių augalų nuo jų iki šalia esančių ūkių. Jie daugiau nesusitelkė, bet mažos augalų kolonijos vis dar pasirodydavo kartkartėm ir jų užimti laukai tapdavo nederlingi.

Gyvatė norėjo sudeginti ir šitą augalą, tačiau negalėjo dabar rizikuoti išsiduoti gaisru. Dabar gydytoja pastebėjo, kad vietomis šlamėjo kitų šliaužiančių augalų luobai, jie buvo mirę ir išdžiūvę saulėje, nugalėti stačios uolos.

— Eime, — labiau sau, o ne keistuoliui, tarė Gyvatė.

Ji prisitraukė prie uolos krašto, prie kupolo įdubos. Vietos keistumas Gyvatę pribloškė. Ant viso pusiau sulūžusio statinio dugno augo svetimi augalai, beveik iki uolos, nepalikdami jokio praėjimo. Tai, kas dengė žemę, gydytojai visai nežinoma — ne žolė, ne brūzgynai, ne krūmai. Tai buvo šviesiai raudonų lapų beribis išplitimas. Žiūrėdama iš arčiau, Gyvatė pamatė, kad tai daugiau nei vienas didelis lapas: kiekviena dalis buvo tikriausiai dukart didesnė nei ji, nevienodos formos ir susipynusiais plaušeliais susijungusi su šalia esančiais lapais. Visur, kur susiliečia daugiau nei du lapai, už kelių rankų atstumo nuo susikirtimo, augo gležnas lapūnas. Visur, kur įtrūkimas perskelia akmenį, melsvai žalias augalų ruožas dengia raudoną žemę, jie siekė pavėsio taip pat, kaip ir lapai siekė šviesos. Kada nors keli šliaužiantys augalai vienu metu perlips per uolos priekį ir tuomet užvaldys žemiau esantį slėnį; kada nors, kai oras, karštis ir šaltis akmenyse atvers daugiau šešėlį suteikiančių plyšių.

Kupolo paviršiuje egzistavo kažkoks spaudimas, kuris išlaiko normalią vegetaciją, kad šliaužiančių augalų dauginimosi ūseliai taip toli nepasiektų. Jei ši rūšis panaši į Gyvatės matytą, ji sėklų negamino. Bet kiti ateivių augalai siekė kupolo viršų, kai kur vienos ištirpusios skylės buvo užsipildžiusios įprasta žaluma, kitos — neryškiomis, nežemiškomis spalvomis. Keliose atbukintose, saulėje paskendusiose įdubose, aukštai virš žemės, spalvos viena kitos neužgožė.

Permatomo kupolo viduje aukštos, neaiškios ir keistos figūros atrodė kaip šešėliai. Tarp uolos krašto bei kupolo nebuvo jokios perdangos, nebuvo ir jokio kito praėjimo. Gyvatė su skausmu suprato tai, ką mato, nes ji stovėjo kaip siluetas danguje.

Keistuolis užsiropštė šalia gydytojos.

— Eisime taku, — rodydamas į plokščius lapus, tarp kurių nebuvo jokio tako, tarė keistuolis.

Daugiau nei vienoje vietoje tamsi gysla skyrė tą liniją, kurią parodė keistuolis.

Gyvatė žengė žingsnį į priekį ir atsargiai padėjo savo batą ant plokščio lapo krašto. Nieko neatsitiko. Jausmas buvo visiškai skirtingas nuo jausmo, patiriamo, kai užlipama ant įprasto lapo. Po lapu žemė atrodė tvirta, kaip ir bet koks kitas akmuo.

Žengdamas kupolo link, keistuolis aplenkė Gyvatę. Ji sugriebė vyrui už peties.

— Sapnų gyvatės! — sušuko vyras. — Tu pažadėjai!

— Negi pamiršai, kad Šiaurys tave išvarė? Jei tu paprasčiausiai galėjai grįžti čia, tai kam ieškojai manęs?

Keistuolis žiūrėjo į žemę.

— Jis nenori manęs matyti, — sušnabždėjo vyras.

— Būk už manęs, — tarė gydytoja. — Viskas bus gerai.

Gyvatė ėjo per vos derlingus lapus labai atsargiai statydama koją, nes bijojo, kad plačios raudonos paklodės gali dengti plyšį, kurio dar neapaugo mėlyni vijokliai. Keistuolis sekė paskui.

— Šiauriui patinka nauji žmonės, — pranešė keistuolis. — Jam patinka, kai jie ateina ir prašo jo leisti jiems svajoti.

Vyro balsas darėsi vis labiau ilgesingas.

— Gal aš jam vėl patiksiu.

Nuo Gyvatės batų ant raudonų, plokščių lapų liko žymės, kurios rodė jos kelią per atodangą, laikančią suskilusį kupolą. Gydytoja tik kartą pažvelgė atgal: atgal prie olos vedėjos palikti pamėlynavę pėdsakai. Keistuolio kelias buvo daug blyškesnis. Vyras šliaužė paskui Gyvatę šiek tiek pasitraukęs į vieną pusę, kad visada matytų kupolą, bet ne todėl, jog jį gąsdintų tas asmuo Šiaurys, o todėl, kad jį traukė sapnų gyvatės.

Pailgas burbulas buvo daug didesnis, nei atrodė nuo uolos. Jo permatomas šonas kilo dideliu ir švelniu kampu iki aukščiausio paviršiaus taško, daug aukštesnio už Gyvatę. Šonas, prie kurio artėjo gydytoja, buvo išraižytas gyslomis. Jos nepapilkėjo tol, kol jie nepasiekė tolimojo kupolo krašto, toli į dešinę nuo Gyvatės. Į kairę nuo gydytojos, jiems artėjant prie siaurojo pastato galo, ruožai šviesėjo.

Gyvatė pasiekė kupolą. Ant kupolo šono raudoni, plokšti lapai augo jai iki kelių, bet aukščiau ant plastiko nieko nebuvo. Gyvatė prikišo veidą prie kupolo sienos ir, ranka prisidengdama nuo išorinės šviesos, žiūrėjo per plyšį tarp oranžinio ir violetinio ruožų, tačiau viduje esančios figūros vis tiek buvo neryškios bei keistos.

Gyvatė sekė vis ryškėjančias spalvas.

Kai gydytoja apėjo siaurą galą, ji suprato, kodėl kupolą vadino suskilusiu. Kada ir kas ištirpdė paviršių, Gyvatė negalėjo suprasti, nes tai atvėrė ertmę medžiagoje, kurią ji laikė neįveikiama. Užsegtame plastike atsispindėjo vaivorykštės spinduliai. Tikriausiai paviršius susikristalizavo nuo karščio, nes ertmės kraštai buvo nulūžę, palikdami didelį, dantytą įėjimą. Žemę nuklojo plastiko gabalėliai, tarp lapų švytėjo fluorescencinės spalvos.

Gyvatė atsargiai prisiartino prie įėjimo. Keistuolis vėl pradėjo pusiau zyziančią dejonę.

— Ša!

Gydytoja neatsisuko, bet keistuolis aprimo.

Apstulbusi Gyvatė perlipo per ertmę. Delnais ji pajuto aštrius kraštus, bet beveik neįžiūrėjo jų. Anapus įėjimo, kur šoninė siena buvo įlinkusi į vidų nuo stogo, ištisa plastikinių arkų galerija sumažėjo iki beveik Gyvatės ūgio. Kai kur plastikas nutekėjo bei nulašėjo ir taip suformavo virves nuo lubų iki grindų. Gydytoja ištiesė ranką ir švelniai palietė vieną virvę. Virvė subarškėjo kaip milžiniška arfos styga ir Gyvatė greitai sugriebė ją, kad nutildytų.

Viduje tvyrojo rausva, nyki spalva; Gyvatė vis mirksėjo, bandydama praregėti. Bet ji matė gerai, tiesiog negalėjo prisitaikyti prie svetimo kraštovaizdžio. Kupole uždarytos ateivių džiunglės pašėlo ir žemę padengė dar daugiau nei vien tik vijoklių ir raudonų plokščių lapų rūšys. Siena lipo vynmedis, kurio kotas storesnis už bet kokio medžio, kada nors matyto Gyvatės, jo atžalos skverbėsi per dabar trapų plastiką, prasimušė per kupolo prilaikymus. Vynmedis tęsėsi per lubas kaip tentas, jo melsvi lapai buvo maži ir gležni, o žiedai didžiuliai, bet sudaryti iš dar mažesnių nei lapai žiedlapių.

Gyvatė pajudėjo toliau į vidų, kur taip nesimatė tirpimo, o lubos buvo neskilusios. Kai kur ant kraštų šliaužė vynmedis, o tuomet, kur plastikas buvo per tvirtas, kad vynmedis galėtų prasiskverbti, ir per lygus, kad galėtų juo šliaužti, jis krito žemyn. Po vynmedžių prasidėjo medžiai, arba tai, kas kupolo viduje buvo medžiai. Vienas augo ant šalia esančios kalvelės: susipynusi medinių stiebų ar galūnių masė tęsėsi ir rangėsi aukštai virš Gyvatės galvos, lėtai kylanti ir besiskleidžianti masė formavo kūgį.

Prisimindama neaiškų keistuolio apibūdinimą, gydytoja parodė į centrinę kalvą, kuri beveik siekė plastikinį dangų.

— Štai kodėl, hmm? — sušnabždėjo Gyvatė.

Susigūžęs už jos, keistuolis pritardamas kažką murmėjo. Gyvatė ėjo po nėriniuotais susisukusių medžių šešėliais, per atsitiktines vietas, nuspalvintas per kupolo plyšius prasiskverbusių vaivorykštės spalvų. Eidama gydytoja atidžiai klausėsi, norėdama išgirsti kito žmogaus balsą, nežymų perinčių gyvačių šnypštimą, bet ką. Tačiau tvyrojo mirtina tyla.

Takas pradėjo kilti: jie pasiekė kalvos papėdę. Kai kur iš viršutinio dirvos sluoksnio kyšojo juodi vulkaniniai akmenys, Gyvatei svetima žemė. Žemė atrodė gana įprastai, bet iš jos augantys augalai — ne. Čia žemės danga atrodė kaip geri rudi plaukai ir buvo tokia pati lygi tekstūra. Keistuolis ėjo toliau neegzistuojančiu keliu. Gyvatė vilkosi paskui keistuolį. Kalvos kraštas darėsi statesnis, o gydytojos kakta upeliais tekėjo prakaitas. Gyvatei vėl pradėjo skaudėti kelį. Ji tyliai susikeikė. Akmenukas riedėjo po augalais, Gyvatė ant jo užmynė ir paslydo. Ji parkrito ant žolės. Užtruko nemažai laiko, kol Gyvatė atsistojo, bet kai atsistojo, jos saujoje buvo ploni stiebeliai. Kiekvienas stiebelis buvo su gležnomis šaknimis, panašiomis į plaukus.

Jie lipo aukštyn ir jiems vis dar niekas nekliudė. Ant Gyvatės kaktos išdžiūvo prakaitas: oras vėso. Pats sau šypsodamasis ir murmėdamas, keistuolis kopė dar noriau. Gaivus vėjelis šlameno lapus, garsas buvo lyg tekančio vandens. Gyvatė tikėjosi, kad kalvos viršūnėje, visai prie pat kupolo viršaus, bus labai šilta nuo patenkančios ir neišeinančios šilumos. Bet kuo aukščiau gydytoja kopė, tuo vėsiau darėsi, tuo labiau stiprėjo vėjas.

Jie perėjo neįprastą pievą ir pasiekė kitą medžių vietą. Šie buvo panašūs į medžius žemiau, su susisukusiomis šakomis ir šaknimis bei mažučiais mirgančiais lapais. Nors čia medžiai buvo tik kelių metrų aukščio ir augo grupelėmis po tris ar daugiau, deformuodami vieni kitų simetriją. Miškas tankėjo. Galiausiai, vinguriuodamas tarp kamienų, pasirodė takas. Kai virš Gyvatės miškas pažemėjo, gydytoja pasivijo keistuolį ir jį sustabdė.

— Nuo dabar pasilik už manęs, gerai?

Nepažvelgdamas į Gyvatę, keistuolis linktelėjo.

Kupolas sklaidė saulės šviesą, todėl nebuvo jokio šešėlio, o šviesos pakako tik susisukusioms ir mazgais susipynusioms šakoms skverbtis. Vėsiame miško vėjyje plazdėjo mažučiai lapeliai. Gyvatė judėjo į priekį. Nuo samanų ir nukritusių lapų akmenuotas kelias po jos kojomis tapo minkštas.

Dešinėje didžiulis akmuo kyšojo iš kalvos šono ir formavo atbrailą, nuo kurios matosi didžioji kupolo dalis. Gyvatė galvojo užlipti ant atbrailos, bet taip ji taptų puikiai matoma. Gydytoja nenorėjo, kad Šiaurys ir jo žmonės apkaltintų ją šnipinėjimu, ar kad žinotų apie jos būvimą iki tol, kol ji nepasieks jų stovyklos. Gyvatė skubėjo ir drebėjo, nes vėjas atšalo.

Gydytoja apsidairė, kad įsitikintų, jog keistuolis seka iš paskos. Kai ji atsisuko, vyras, mojuodamas rankomis, bėgo uolos atbrailos link. Apstulbusi gydytoja dvejojo. Pirma Gyvatės mintis buvo, kad keistuolis vėl nutarė mirti. Po akimirkos paskui vyrą puolė Melisa.

— Šiaury! — sušuko keistuolis, o Melisa metėsi priėjo kelių ir pečiais jį parbloškė.

Gyvatė puolė prie jų, Melisa kovojo su keistuoliu, kad jis vėl neatsistotų, o jis bandė išsilaisvinti. Jo vienintelis sušukimas vis aidėjo ir aidėjo atsimušdamas nuo sienų ir tirpo tarp kupolo vingių. Melisa kovojo su keistuoliu, ji pusiau buvojo išsekusiose galūnėse ir plačiame chalate.

Gyvatė kaip galėdama švelniau nustūmė Melisą. Keistuolis, pasiruošęs vėl rėkti, svirduliavo, bet gydytoja išsitraukė savo peilį ir pakišo jam po smakru. Jos kita ranka buvo sugniaužta į kumštį. Išleisdama pyktį, Gyvatė lėtai atleido kumštį.

— Kodėl taip padarei? Kodėl? Mes juk susitarėm.

— Šiaurys… — sušnabždėjo keistuolis. — Šiaurys supyks ant manęs. Bet jei aš jam atvesiu naujų žmonių…

Keistuolis nutilo.

Gyvatė žiūrėjo į Melisą, o Melisa žiūrėjo į žemę.

— Aš nepažadėjau tavęs nesekti, — išpyškino mergaitė. — Žinau, kad tai apgaulė, bet…

Mergaitė pakėlė galvą ir jos žvilgsnis susitiko su Gyvatės žvilgsniu.

— Yra dalykų, kurių tu nežinai apie žmones. Tu per daug jais pasitiki. Yra dalykų, kurių ir aš nežinau, suvokiu tai, bet tai skirtingi dalykai.

— Viskas gerai, — atlaidžiai tarė Gyvatė. — Tu teisi, aš tikrai per daug juo pasitikėjau. Ačiū, kad jį sustabdei.

Melisa gūžtelėjo pečiais.

— Tai daug padariau… Dabar jie žino, kad mes čia, kad ir kur jie yra.

Rankomis save apsikabinęs, keistuolis pradėjo kikenti ir linguoti pirmyn bei atgal.

— Aš vėl patiksiu Šiauriui.

— Oi, užsičiaupk, — sudraudė Gyvatė.

Ji įkišo peilį atgal į makštis.

— Melisa, tu turi išeiti iš kupolo, kol dar niekas neatėjo.

— Prašau, einam su manim, — tarė Melisa. — Čia viskas atrodo keistai.

— Kas nors turi papasakoti mano žmonėms apie šitą vietą.

— Man nerūpi tavo žmonės! Man rūpi tu! Kaip aš galiu eiti pas juos ir pasakyti, kad leidau keistuoliui tave nužudyti?

— Melisa, prašau, nėra laiko ginčytis.

Melisa sudvigubino savo galvos apdangalo galą ir patraukė jį į priekį, kad medžiaga uždegtų randą ant vienos veido pusės. Nors Gyvatė, išėjusi iš dykumos, persirengė įprastais drabužiais, Melisa to nepadarė.

— Turėtum leisti man pasilikti su tavimi, — paprieštaravo mergaitė.

Susikūprinusi mergaitė apsisuko ir patraukė kalva žemyn.

— Tavo noras išsipildė, mažyle, — tarė gilus ir pagarbus balsas.

Akimirką Gyvatė pagalvojo, kad tai keistuolis prabilo normaliu balsu, bet jis sėdėjo šalia jos ant pliko akmens, o take stovėjo ketvirtas žmogus. Melisa trumpam sustojo, pajudėjo link jo ir vėl nusisuko.

— Siaury! — sušuko keistuolis. — Šiaury, aš tau atvedžiau naujų žmonių. Ir aš tave įspėjau, aš jiems neleidau šniukštinėti. Ar girdėjai mane?

— Girdėjau, — tarė Šiaurys. — Ir galvojau, kodėl tu man nepaklusai ir grįžai.

— Maniau, tau patiks šie žmonės.

— Ir viskas?

— Taip.

— Ar tu tikras?

Balsas išliko mandagus, bet jame slypėjo didžiulis pasitenkinimas ir pajuoka, o vyro šypsena buvo labiau žiauri nei miela. Kadangi vyras buvo toks aukštas, jog jam teko pasilenkti einant per lapuotą tunelį, patologiškai aukštas: hipofizinis gigantizmas, galvojo Gyvatė, jo figūra labiau išryškėjo blankioje šviesoje. Išsekimas pabrėžė didelį kūno asimetriškumą. Jis buvo apsirengęs baltai, jo plaukai, antakiai ir blakstienos balti kaip kreida, o akys labai išblyškusios mėlynos spalvos.

— Taip, Šiaury, — tarė keistuolis. — Tai viskas.

Apsunkusi nuo Šiaurio buvimo, tyla tvyrojo virš girių. Gyvatė po medžiais įžvelgė kitus judesius, bet ji nebuvo tikra, o augalija atrodė per daug tanki ir sunki, kad joje pasislėptų žmogus. Gal šiame tamsiame ateivių miške medžių šakos susijungdavo bei pasileisdavo taip pat lengvai, kaip ir apsikabinę įsimylėjėliai.

— Prašau, Šiaury — leisk man sugrįžti. Aš tau atvedžiau dvi pasekėjas…

Gyvatė palietė keistuolio petį; tas nutilo.

— Kodėl jūs čia?

Per paskutines savaites Gyvatė tapo per daug atsargi, kad iš karto pasakytų Šiauriui, jog ji gydytoja.

— Dėl tos pačios priežasties, kaip ir bet kuris kitas, — atsakė gydytoja. — Aš atvykau dėl sapnų gyvačių.

— Tu neatrodai panaši į tuos žmones, kurie paprastai sužino apie jas.

Prieblandoje žiūrėdamas į Gyvatę, Šiaurys priėjo prie jos. Jis pažvelgė į gydytoją, tuomet į keistuolį ir į Melisą. Jo tvirtas žvilgsnis suminkštėjo.

— O, aš supratau. Tu atėjai dėl jos.

Melisa vos nepaneigė: Gyvatė matė, kaip mergaitę apėmė pyktis, tuomet ji iš visų jėgų susivaldė.

— Mes visi trys atvykome kartu, — tarė Gyvatė. — Visi dėl tos pačios priežasties.

Gydytoja pajuto, kaip keistuolis sujudėjo, tarsi norėdamas pulti Šiauriui po kojomis. Gyvatė vėl tvirtai apkabino keistuolio kaulėtą petį ir jis vėl apsnūdo.

— Ir ką man atnešėt, kad jus inicijuočiau?

— Nesuprantu, — pasakė Gyvatė.

Šiaurio trumpas antakių suraukimas virto juoku.

— Būtent šito aš ir tikėjausi iš to vargano kvailio. Jis jus atvedė čia nepapasakojęs mūsų papročių.

— Bet aš juos atvedžiau, Šiaury. Aš juos atvedžiau tau.

— O jos man atvedė tave? Kažin ar tai pakankamas užmokestis.

— Užmokestis gali būti pristatytas, — tarė Gyvatė, — kai susitarsime.

Tas Šiaurys pavertė save nedideliu dievu, reikalaujančiu duoklės, naudodamasis sapnų gyvačių galia, kad sustiprintų savo autoritetą. Tai papiktino Gyvatę labiau nei bet kas, ką ji yra girdėjusi. O gal net įžeidėją. Gyvatę mokė ir ji tuo tikėjo, kad amoralu bei neatleidžiama sapnų gyvates naudoti savo naudai. Lankydama žmones, gydytoja girdėjo vaikų pasakojimų, kuriuose piktadariai arba neigiami herojai naudodavosi magiškai sugebėjimais, kad pavirstų tironais; jiems visada viskas baigdavosi blogai. Bet gydytojai tokių istorijų nekūrė. Ne baimė sulaikė gydytojus nuo piktnaudžiavimo tuo, ką turėjo. Tai buvo savigarba.

Šiaurys atšlubavo kelis žingsnius arčiau.

— Mano brangus vaike, tu nesupranti. Kai tu prisijungi prie mano stovyklos, iš čia neišeini, kol aš neįsitinu tavo ištikimybe. Visų pirma, tu nenorėsi išeiti. Antra, kai aš ką nors išsiunčiu, tai įrodo, kad aš jais pasitikiu. Tai garbė.

Gyvatė linktelėjo į keistuolį.

— O jis?

Šiaurys nelinksmai nusijuokė.

— Aš jo neišsiunčiau. Aš jį ištrėmiau.

— Bet aš žinau, kur jų daiktai, Šiaury!

Keistuolis atsistūmė nuo Gyvatės ir šį kartą pasišlykštėjusi gydytoja jį paleido.

— Tau jų nereikia, tik manęs.

Priklaupdamas keistuolis rankomis apglėbė Šiaurio kojas.

— Viskas slėnyje. Mums tik reikia tai pasiimti.

Gyvatė gūžtelėjo pečiais, kai Šiaurys nuo keistuolio žvilgsnį nukreipė į ją.

— Viskas gerai apsaugota. Jis galėtų jus nuvesti prie mano daiktų, bet jūs negalėtumėte jų pasiimti.

Gyvatė vis dar nesakė jam, kas ji tokia.

Šiaurys išsilaisvino iš keistuolio rankų.

— Aš nestiprus, — pasakė Šiaurys. — Aš nekeliauju į slėnį.

Prie Šiaurio kojų nusileido mažas, sunkus maišelis. Šiaurys kartu su Gyvate žiūrėjo į Melisą.

— Jei jums reikia sumokėti, kad su kažkuo pasikalbėtumėt, — agresyviai iškošė Melisa, — štai.

Šiaurys skausmingai pasilenkė žemyn ir pakėlė Melisos užmokestį. Vyras atvėrė maišelį ir susibėrė monetas į delną. Net ir miško prieblandoje auksas blizgėjo. Susimastęs Šiaurys rankoje papurtė monetas aukštyn bei žemyn.

— Gerai, pradžiai tai tiks. Jūs turėsite atiduoti savo ginklus, žinoma, o tuomet keliausime į mano namus.

Gydytoja iš diržo išsitraukė savo peilį ir numetė jį ant žemės.

— Gyvate… sušnabždėjo Melisa.

Palaužta Melisa pažiūrėjo į globėją galvodama, kodėl ji padarė tai, ką padarė, ir pirštais suspaudė savo peilio rankeną.

— Jei norime, kad jis mumis pasitikėtų, turime pasitikėti juo, — tarė Gyvatė.

Bet vis tiek ji Šiauriu nepasitikėjo ir nenorėjo juo pasitikėti. Tačiau iš peilių būtų mažai naudos prieš žmonių grupę ir ji negalvojo, kad Šiaurys atėjo vienas.

Mano brangi dukra, galvojo Gyvatė, aš niekad nesakiau, kad tai bus lengva.

Melisa krūptelėjo, kai Šiaurys per žingsnį priartėjo prie jos. Vyro krumpliai buvo balti.

— Nebijok manęs, mažyle. Ir nesistenk būti protinga. Aš daug sumanesnis, nei tu galėtum įsivaizduoti.

Melisa nuleido akis, lėtai ištiesė peilį ir numetė vyrui prie kojų.

Greitu galvos mostelėjimu į Melisą, Šiaurys įsakė keistuoliui:

— Apieškok ją.

Gyvatė uždėjo ranką Melisai ant peties. Vaikas įsitempė ir drebėjo.

— Jam nereikia jos apieškoti. Duodu žodį, kad Melisa daugiau neturi jokių ginklų.

Gyvatė jautė, jog Melisa valdėsi, kiek tik galėjo. Mergaitės pasibjaurėjimas ir antipatija keistuoliui pastūmėtų ją toliau, negu siekia jos susitvardymas.

— Tai dar svaresnė priežastis ją apieškoti, — tarė Šiaurys. — Mes nuodugniai neieškosime. Gal nori būti pirma?

— Taip būtų geriau, — pasakė Gyvatė.

Ji pakėlė rankas, bet Šiaurys ją pastūmė, apsuko, privertė ištiesti rankas, pasilenkti į priekį ir įsikibti į medžio šakas. Jei Gyvatė nebūtų susirūpinusi dėl Melisos, ji būtų pasimėgavusi viso to teatrališkumu.

Atrodė, kad ilgą laiką nieko neįvyko. Gyvatė jau pradėjo suktis, bet Šiaurys savo išblyškusio piršto galiuku palietė šviežias, rožines įkandimo žymes ant jos rankos.

— O, — švelniai tarė Šiaurys.

Jis buvo taip arti Gyvatės, kad ji galėjo justi jo šiltą, nemalonų kvapą.

— Tu gydytoja.

Gyvatė išgirdo arbaletą iškart po to, kai jo strėlė įstrigo jai į petį, o skausmo banga užliejo jos visą kūną. Gydytojos keliai sulinko, bet ji negalėjo leisti sau parkristi. Strėlės jėga išsisklaidė susisukusio medžio kamiene, vibruodama jos kūnu aukštyn ir žemyn. Melisa siaubingai suriko. Gyvatė už savęs girdėjo kitus žmones. Jai per petį ant krūtinės tekėjo karštas kraujas. Kaire ranka gydytoja ieškojo arbaleto plonos strėlės koto, kur jis perskrodė audinius ir įstrigo medyje, bet jos pirštai nuslydo, o gyva mediena tvirtai laikė strėlės galą. Melisa buvo prie Gyvatės šono ir kaip galėdama geriau ją laikė. Balsai už jų nugarų susiliejo į vieną visumą.

Kažkas sugriebė arbaleto strėlę ir per raumenis ją atlaisvino. Nuo medžio ir kaulo užkliudymo Gyvatė suriko. Lygus, vėsus metalo galiukas išslydo iš medienos.

— Nužudykite ją dabar, — užsidegęs greitai tarė keistuolis. — Nužudykit ją ir palikit čia kaip perspėjimą.

Gyvatės širdis pumpavo karštą kraują per petį. Ji susvirduliavo, neišsilaikė ir parkrito ant kelių. Atrodė, kad kažkokia jėga trenkė į gydytojos strėnas, jos kūnu nuvilnijo skausmas, ji stengėsi nekeliaklupsčiauti, bet jai nepavyko, ji buvo kaip tas mažas Žaltys su sulaužytu stuburu.

Melisa stovėjo prieš Gyvatę, ji atsidengė savo randuotą veidą ir raudonus plaukus, kai nerangiai, apakusi nuo ašarų, tarsi žirgui šnabždėdama paguodos žodžius, bandė gobtuvu uždengti žaizdą.

Tiek daug kraujo nuo tokios mažos strėlės, galvojo Gyvatė.

Ji nualpo.

Gyvatė pirma pabudo nuo šalčio. Atgavusi sąmonę, ji nustebo, kad yra gyva. Neapykanta Šiaurio balse, kai jis sužinojo jos profesiją, nepaliko Gyvatei jokių vilčių. Gydytojai siaubingai skaudėjo petį, nediegė, bet skausmas buvo protu nesuvokiamas. Gyvatė pakėlė dešinę ranką. Ji buvo silpna, bet judėjo.

Drebėdama, mirksėdama aptemusiomis akimis, Gyvatė atsisėdo.

— Melisa? — sušnabždėjo gydytoja.

Šalia stovintis Šiaurys nusijuokė.

— Kol ji negydytoja, ji nesužeista.

Aplink Gyvatę sklido šaltas oras. Ji papurtė galvą ir rankove perbraukė per akis. Iškart prašviesėjo akyse. Nuo įdėtų jėgų, kad atsisėstų, Gyvatę išpylė prakaitas, o nuo vėjo jis tapo ledinis. Šiaurys atsisėdo prieš gydytoją, iš jo šonų stovėjo žmonės, kurie aplink Gyvatę sudarė uždarą ratą. Ant marškinių, tiesiai po žaizda, kraujas buvo rudas: kurį laiką gydytoja buvo be sąmonės.

— Kur ji?

— Ji saugi, — tarė Šiaurys. — Ji gali likti su mumis. Tau nereikia jaudintis, čia ji bus laiminga.

— Visų pirma ji čia nenorėjo eiti. Ne tokios laimės ji nori. Leisk jai eiti namo.

— Kaip jau sakiau anksčiau, aš nieko prieš ją neturiu.

— O ką tu turi prieš gydytojus?

Ilgą laiką Šiaurys ramiai žiūrėjo į Gyvatę.

— Manau, tai turėtų būti akivaizdu.

— Atsiprašau, — pralemeno Gyvatė. — Mes tikriausiai galėtumėm padaryti, kad tavo organizmas gamintų melaniną, bet mes ne magai.

Šaltas vėjas padvelkė iš uolos už Gyvatės nugaros ir sukdamasis aplink ją privertė jos odą pašiurpti. Gyvatės batų nebebuvo; šaltas akmuo traukė šilumą per jos nuogus padus. Bet tai sumažino skausmą jos petyje. Tuomet gydytoja pradėjo stipriai drebėti ir skausmas grįžo dar aštresnis nei prieš tai. Gyvatė suaimanavo ir trumpam užsimerkė, tuomet ramiai sėdėjo tamsoje, giliai kvėpavo ir bandė atsiriboti nuo žaizdos pojūčių. Žaizda vėl kraujavo nugaroje, kur sunku pasiekti. Gydytoja tikėjosi, kad Melisa buvo kur nors šilčiau ir svarstė, kur galėjo būti sapnų gyvatės, nes joms taip pat reikėjo šilumos, kad išgyventų. Gyvatė atsimerkė.

— O tavo ūgis… — pasakė ji.

Šiaurys piktai nusijuokė.

— Iš visų dalykų, kuriuos sakiau apie gydytojus, aš niekad nesakiau, kad jie turi nervus!

— Ką? — sutrikusi paklausė Gyvatė.

Vidury atsakymo jai dėl kraujo netekimo susisuko galva.

— Mes galėjome padėti, jei būtumėm anksčiau tave pamatę. Turėjai būti suaugęs, kad tave kas nors atvestų pas gydytoją…

Šiaurio išbalęs veidas paraudo iš pykčio.

— Užsičiaupk!

Šiaurys pašoko ant kojų ir pakėlė Gyvatę. Dešine ranka ji apsikabino savo šoną.

— Manai, kad aš noriu tai girdėti? Manai, vis noriu girdėti, kad galėjau būti normalus?

Šiaurys pastūmė Gyvatę urvo link. Ji suklupo vėjyje, bet vyras ją vėl pakėlė.

— Gydytojai! Kur jūs buvot, kai man jūsų reikėjo? Aš leisiu tau pamatyti, kaip aš jaučiuosi…

— Šiaury, prašau, Šiaury!

Iš išsekusių Šiaurio pasekėjų minios prie Gyvatės prisėlino keistuolis, kurį ji vos matė.

— Ji man padėjo, Šiaury, aš užimsiu jos vietą.

Aimanuodamas ir maldaudamas, keistuolis įsikibo į Šiaurio rankovę. Šiaurys nustūmė keistuolį, šis parkrito ir gulėjo nejudėdamas.

— Tavo smegenys supuvusios, — tarė Šiaurys. — Arba galvoji, kad mano tokios.

Urvo vidus žibėjo nuo blankios rūkstančių žibintų šviesos, jo sienos buvo padengtos ledo brangenybėmis. Virš žibintų kyšojo suodinas akmuo raudonomis dėmėmis. Ištirpęs vanduo teškėjo į patižusio sniego balas, kurios driekėsi per visą dugną ir susijungė į upelį. Visur tyškančio vandens garsas buvo labai aiškus. Kiekviename žingsnyje Gyvatei vėl nudiegdavo petį ir ji nebeturėjo jėgų tam jausmui atitolinti. Oras apsunko nuo degančios dervos kvapo. Pagaliau Gyvatė išgirdo kažkokio aparato burzgimą, kuris atrodė labai girdėtas. Garsas smelkėsi jos kūnu iki pat kaulų.

Priekyje tunelis šviesėjo. Staiga jis baigėsi ir atsisvėrė kalvos viršūnės žemuma, ji atrodė kaip vulkano krateris, bet ją tikrai sukūrė žmogus. Mirksėdama, kvailai dairydamasi aplink, Gyvatė stovėjo ledinio tunelio angoje. Į ją spoksojo kitų urvų juodos akys. Virš jos buvęs kupolas formavo pilką, uždarą dangų. Ją smelkiantis šaltis sklido iš didžiausio tunelio ir formavo beveik akivaizdų ežerą, drenuojamą mažesnių tunelių. Šiaurys vėl pastūmė Gyvatę į priekį. Gydytoja matė, juto, bet į nieką nereagavo. Ji negalėjo.

— Leiskis ten. Lipk.

Šiaurys paspyrė virvių bei medienos krūvą ir ji nudardėjo į gilų akmens plyšį kraterio centre. Raizginys išsivyniojo: virvinės kopėčios. Gyvatė matė jų pradžią, bet jų galas kabėjo tamsoje.

— Lipk, — darkart tarė Šiaurys. — Arba numesiu.

— Šiaury, prašau, — staiga sudejavo keistuolis, ir Gyvatė suprato, kur ją siunčia.

Gydytoja juokėsi, o Šiaurys spoksojo į ją. Gyvatė jautėsi, lyg ją užplūstų jėgos, sklindančios iš žemės ir vėjo.

— Ar taip tu kankini gydytoją? — paklausė.

Gyvatė, nerangiai, bet noriai, užlipo ant kopėčių. Viena ranka prisilaikydama, ji leidosi į šaldančią tamsą, nuogais kojų pirštais gaudė kiekvieną virvės juostelę ir traukė ją į išorę, kad turėtų į ką įsiremti. Ji girdėjo, kaip viršuje keistuolis beviltiškai pravirko.

— Pažiūrėsime, kaip jausies iš ryto, — piktdžiugiškai iškošė Šiaurys.

Keistuolio balsą užvaldė siaubas:

— Šiaury, ji nužudys visas sapnų gyvates! Šiaury, ji to čia ir atėjo.

— Norėčiau tai pamatyti, — atsakė Šiaurys. — Kaip gydytoja žudo sapnų gyvates.

Iš sklindančių į sieną besitrankančių kopėčių garsų Gyvatė suprato, kad artėja prie dugno. Nebuvo visai tamsu, tačiau jos akys lėtai prisitaikydavo. Gydytojai teko sustoti, nes ji vėl buvo šlapia nuo prakaito ir drebėjo. Ji ilsino galvą prie vėsaus akmens. Šviežiai apsibraižė kojų pirštus ir kairės rankos krumplius, nes kopėčios kabėjo tiesiai prie sienos.

Kaip tik ten gydytoja išgirdo švelnų šliaužiančių mažų gyvačių šlamėjimą. Įsikibusi į virves, Gyvatė žvairuodama pažvelgė į prieblandą apačioje. Šviesa ilgais, siaurais dryžiais skverbėsi žemyn plyšio centru.

Iš vieno tamsaus kampo į kitą nušliaužė viena sapnų gyvatė.

Gydytoja paskutinius metrus apgraibomis ieškojo kelio ir kuo atsargiau žengė ant dugno, prieš tai nuogu kojos nykščiu patikrinusi, ar ten tikrai niekas nejuda. Gydytoja priklaupė. Akmenis persmelkęs šaltis prasiskverbė į jos kelius, o vienintelę šilumą skleidė iš peties tekantis kraujas. Gyvatė atsargiai ištiesė ranką ir čiupinėjo. Jos pirštai palietė švelnius tyliai nušliaužiančios gyvatės žvynus. Ji darkart ištiesė ranką, šįkart pasiruošusi, ir pagavo kitą sapnų gyvatę. Į jos ranką įgėlė du mažyčiai dantukai. Gyvatė nusišypsojo ir švelniai už galvos laikė sapnų gyvatę, iš įpročio tausodama jos nuodus. Gydytoja prisikišo gyvatę arčiau, kad galėtų ją matyti. Ši buvo pašėlusi, o ne paklusni ir švelni, koks buvo Žaltys. Raitėsi ir trankėsi į Gyvatės ranką; kaišiojo savo mažą trišakį liežuvį gydytojos link, kad paragautų jos kvapo. Bet sapnų gyvatė nešnypštė, visai kaip Žaltys.

Kai Gyvatės akys labiau priprato prie tamsos, ji galėjo matyti visą plyšį ir visas kitas sapnų gyvates, visokių dydžių gyvates, atsiskyrusias, krūvomis, susipynusias, daugiau nei ji kada nors yra mačiusi per savo gyvenimą, daugiau nei jos žmonės iš viso posto galėtų surinkti, jei visi gydytojai tuo pačiu metu parneštų namo visas savo sapnų gyvates.

Vos šiltoje gydytojos rankoje sapnų gyvatė pradėjo rimti. Ant kiekvienos įkandimo žymės atsirado po kraujo lašelį, bet diegimas truko tik akimirką. Gyvatė atsitūpė ir paglostė sapnų gyvatės galvą. Dar kartą gydytoja pradėjo juoktis. Ji žinojo, kad turi susivaldyti: juokas buvo labiau isteriškas nei džiaugsmingas. Bet tą akimirką ji juokėsi.

— Išsijuok, gydytoja.

Atsitrenkęs į akmenis, tamsoje nuaidėjo Siaurio balsas.

— Pažiūrėsim, kaip ilgai tu juoksies.

— Tu kvailys, — linksmai sušuko Gyvatė.

Gydytoja juokėsi iš Šiaurio bausmės linksmumo, jautėsi kaip pasakoje. Ji juokėsi iki ašarų, bet akimirką ašaros buvo tikros. Gyvatė žinojo, kad jei ši kankynė jai nepakenks, Šiaurys ras kitą būdą. Gydytoja šnirpštelėjo, nusikosėjo ir nusivalė veidą į marškinių apačią, nes ji dar turėjo šiek tiek laiko.

Ir tuomet Gyvatė pamatė Melisą.

Jos dukra gulėjo susmukusi siaurame plyšio gale. Atsargiai, stengdamasi eidama nesužeisti sapnų gyvačių arba neišgąsdinti apsivijusių aplink Melisos rankas, gulinčių prie jos kūno, gydytoja pajudėjo dukters link. Sapnų gyvatės atrodė kaip žali ūseliai mergaitės raudonuose plaukuose.

Gydytoja priklaupė prie mergaitės ir atsargiai nuėmė įsiaudrinusias gyvates. Šiaurio žmonės atėmė Melisos chalatą ir nuplėšė kelnes žemiau kelių. Jo rankos buvo nuogos, o batai dingę, visai kaip Gyvatės. Rankos ir kojos buvo surištos virve, kuri nutrynė jos riešus, kai mergaitė bandė išsilaisvinti. Ant jos nuogų rankų ir kojų matėsi kraujuotos įkandimų žymės. Sapnų gyvatė gėlė: jos iltys susmigo į gydytojos audinius ir atsitraukė taip greitai, jog vos spėjo ją pamatyti. Sukandusi dantis, Gyvatė prisiminė keistuolio žodžius: „Geriausia, kai jos gelia vienu metu…“

Savo kūnu Gyvatė atkirto sapnų gyvates nuo Melisos ir kaire ranka apgraibomis atrišo jos riešus. Melisos oda buvo šalta ir sausa. Kai sapnų gyvatės šliaužė gydytojos nuogomis pėdomis bei kulkšnimis, ji kaire ranka apglėbė mergaitę. Gyvatė svarstė, kaip sapnų gyvatės gyveno šaltyje. Ji niekad nebūtų išdrįsusi išleisti Žalčio tokioje temperatūroje. Net ir lagamine jam būtų per šalta: ji būtų jį išėmusi ir šildžiusi savo rankose, leistų jam apsivynioti aplink gerklę.

Melisos ranka lėtai nuslydo prie akmenų. Įkandimų vietose, kurios prisiliesdavo prie audinio ar akmens, kraujas nusitrindavo. Gyvatė sugebėjo užsikelti Melisą nuo šąlančios žemės ant kelių. Mergaitės pulsas buvo sunkus ir lėtas, o kvėpavimas gilus. Bet tarpai tarp įkvėpimų vis ilgėjo ir Gyvatė manė, kad ji išvis nustos kvėpuoti.

Aplink jas susitelkė šaltis, nuo jo labiau skaudėjo žaizdą petyje ir seko energija. Nemiegok, galvojo Gyvatė. Nemiegok. Melisa gali liautis kvėpuoti; nuo tiek nuodų jai gali sustoti širdis, o tada reikės tavo pagalbos. Nepaisant jos pastangų, akys nebesusitelkė, o akių vokai nusileido; kiekvieną kartą, kai Gyvatė užsnūdusi linktelėdavo, ji vėl pašokdavo iš miegų. Jos protą užvaldė maloni mintis: niekas nemiršta nuo sapnų gyvačių nuodų. Jie gyvena arba miršta nuo savo ligų, kai ateina jų laikas. Miegoti saugu, mergaitė nemirs. Bet Gyvatė nepažinojo nieko, kam davė tokią didelę nuodų dozę, o Melisa tik vaikas.

Per tarpą tarp gydytojos kojos ir sienos slydo mažutė sapnų gyvatė. Gydytoja ištiesė dešinės rankos nykštį ir nusistebėjusi paėmėją. Sapnų gyvatė gulėjo gydytojos delne susisukusi spirale, ji žiūrėjo į gydytoją savo akimis be vokų ir trišakiu liežuviu ragavo orą. Kažkas su ta gyvate buvo ne taip: gydytoja pažvelgė iš arčiau.

Tai jauniklis, tik ką išsiritęs, nes ant jos vis dar matėsi raginis odos sluoksnis, būdingas daugumai rūšių. Tai buvo galutinis įrodymas, kaip Siaurys gauna sapnų gyvates. Jų netiekė ateiviai. Jis jų neklonavo. Jis turėjo besiveisiančią populiaciją. Šioje duobėje buvo visų dydžių ir visų metų gyvačių, nuo jauniklių iki suaugusių individų, didesnių už bet kurias gydytojos matytas sapnų gyvates.

Gyvatė pasisuko, norėdama padėti jauniklį, bet jos ranka atsitrenkė į sieną. Išsigandusi sapnų gyvatė gėlė. Nuo aštraus mažų ilčių įgėlimo gydytoja krūptelėjo. Padaras nusliuogė nuo Gyvatės delno ant žemės, o tada į šešėlius.

— Šiaury!

Gyvatės balsas užkimo. Ji prasivalė savo išdžiuvusią gerklę ir darkart pabandė:

— Šiaury!

Po kurio laiko vyro siluetas pasirodė prie plyšio krašto. Iš jo nežymios šypsenos Gyvatė suprato, kad jis tikisi, jog ji jo maldaus laisvės. Pastebėjęs, kad gydytoja įsitaisė tarp Melisos ir gyvačių, Šiaurys pažvelgė žemyn.

— Ji galėtų būti laisva, jei tu panorėtum, — tarė vyras. — Nelaikyk jos nuo mano padarų.

— Tavo padarai čia be jokios prasmės, Šiaury, — pasakė gydytoja. — Tau reikėtų išnešti juos į pasaulį. Tave visi gerbtų, ypač gydytojai.

— Mane gerbia čia, — atsakė Šiaurys.

— Bet tai turėtų būti sunkus gyvenimas. Tu galėtum patogiai ir ramiai gyventi…

— Man patogumo nėra, — atšovė Šiaurys. — Visi jūs, žmonės, turėtumėt tai suprasti. Man jokio skirtumo, ar miegoti ant grindų, ar suvyniotam plunksninėje lovoje.

— Tu privertei sapnų gyvates veistis, — pastebėjo Gyvatė.

Gydytoja pažvelgė į Melisą. Kelios sapnų gyvatės prašliaužė nepastebėtos. Ji pagriebė vieną iš jų prieš pat šiai paliečiant mergaitės nuogą ranką. Gyvatė įgėlė gydytojai. Geliančiomis rankomis, nekreipdama dėmesio į iltis, gydytoja padėjo šitą ir kitas gyvates ant žemės.

— Kad ir kaip tu tai darai, turėtum pasidalyti savo žiniomis su kitais.

— O kokia tavo vieta plane? Ar turiu tave iškelti, kad būtum mano šaukle? Galėtum nujoti į kiekvieną miestą ir pasakyti jiems, kad aš atvykstu.

— Prisipažįstu, kad nenorėčiau čia mirti.

Šiaurys grubiai nusijuokė.

— Tu galėtum padėti daugybei žmonių. Gydytojos nebuvo šalia, kai tau reikėjo, nes mums neužtenka sapnų gyvačių. Tu gali padėti tokiems žmonėms kaip tu.

— Aš padedu žmonėms, kurie ateina pas mane, — pareiškė Šiaurys. — Tie žmonės tokie kaip aš. Tik tokių aš noriu.

Vyras nusisuko.

— Šiaury!

— Ką?

— Bent jau duok antklodę Melisai. Ji mirs, jei aš jos nesušildysiu.

— Ji nemirs, — atsakė Šiaurys. — Net jei ir paliksi ją mano padarams.

Vyro šešėlis ir figūra pradingo.

Gyvatė glėbyje arčiau prispaudė Melisą, savo kūnu ji jautė kiekvieną lėtą, sunkų vaiko širdies dūžį. Gydytoja buvo tokia sušalusi ir pavargusi, jog nebepajėgė galvoti. Miegas padėtų atgauti jėgas, bet ji turėjo nemiegoti Melisos ir savo pačios labui. Gyvatei stipriai piršosi viena mintis: nepaisyti Šiaurio norų. Nepaisant visko, gydytoja žinojo, kad jei paklus Šiauriui, ji ir jos dukra žuvusios. Lėtai judėdama, kad nesukeltų skausmo savo petyje, Gyvatė paėmė Melisos rankas į savo ir trynė jas, bandydama sugrąžinti kraujotaką bei šilumą. Kraujas sapnų gyvačių įkandimų vietose jau sukrešėjo. Viena iš gyvačių apsivyniojo aplink gydytojos kulkšnį. Ji judino pirštus ir kulkšnį tikėdamasi, kad gyvatė nušliauš. Gydytojos koja buvo tokia sušalusi, kad ji vos pajuto į keltį smingančias iltis. Gyvatė toliau trynė Melisos rankas. Gydytoja pūtė orą į rankas ir jas bučiavo. Jos iškvėptas oras garavo. Blanki šviesa silpnėjo. Gyvatė pažvelgė į viršų. Pilkas tarpas, matomas tarp plyšio kraštų, tapo beveik juodas artėjant nakčiai. Gydytoja pajuto stiprų apmaudą. Tokia naktis buvo, kai mirė Džesė, trūko tik žvaigždžių, dangus toks pat aiškus ir tamsus, tokios pat aukštos ją supančios sienos, toks pat sekinantis šaltis kaip dykumos karštis. Gyvatė dar stipriau apkabino Melisą ir palinko virš jos, saugodama mergaitę nuo šešėlių. Be sapnų gyvačių gydytoja negalėjo niekuo padėti Džesei; dėl sapnų gyvačių pertekliaus ji niekuo negalėjo padėti Melisai.

Sapnų gyvatės susispietė ir šliaužė gydytojos link, aplink ją šnarėjo į drėgnus akmenis besitrinantys žvynai — staiga gydytoja pabudo iš sapno.

— Gyvate?

Melisos šiurkštus šnabždėjimas buvo tas garsas, kurį girdėjo gydytoja.

— Aš čia.

Gyvatė matė tik dukters veidą. Paskutinis šviesos spindulys apšvietė mergaitės garbanotus plaukus ir jos storą, sustingusį randą. Mergaitės apstulbusios akys žvelgė į tolį.

— Aš sapnavau…

Mergaitės balsas nutilo.

— Jis buvo teisus! — staiga mergaitė pravirko.

— Velniai jį rautų, jis buvo teisus!

Mergaitė rankomis apsivijo Gyvatės kaklą ir paslėpė veidą. Melisos balsas buvo prislopintas:

— Aš iš tikrųjų pamiršau, labai trumpam. Bet daugiau nepamišiu. Nepamiršiu…

— Melisa…

Melisa sustingo nuo Gyvatės balso.

— Aš nežinau, kas bus. Šiaurys sako, kad tavęs neskriaus.

Melisa drebėjo.

— Jei tu pasakysi, kad priėjo prisijungsi…

— Ne!

— Melisa…

— Ne! Aš to nedarysiu! Man nerūpi.

Melisos balsas buvo plonas ir įsitempęs.

— Tai vėl būtų tas pats, kaip pas Rasą…

— Melisa, brangioji, dabar tu turi vietą, kur eiti. Ta pati, apie kurią mes anksčiau kalbėjom. Mūsų žmonėms reikia žinoti apie šitą vietą. Tu turi suteikti sau šansą iš čia pasprukti.

Melisa tylomis prisispaudė prie Gyvatės.

— Aš palikau Miglą ir Smėlį, — galiausiai tarė mergaitė. — Aš nepadariau, ko tu norėjai, o dabar jie numirs badu.

Gyvatė glostė mergaitės plaukus.

— Kurį laiką jiems viskas bus gerai.

— Aš bijau, — sušnabždėjo Melisa. — Pažadėjau, kad daugiau nebijosiu, bet aš bijau, Gyvate. Jei pasakysiu, kad prisijungiu priėjo, o jis pasakys, kad vėl leis mane kandžioti, aš nežinau, ką darysiu. Aš nenoriu pamiršti savęs… bet trumpam pamiršau, o…

Mergaitė palietė baisų randą aplink akį. Gyvatė niekad nematė, kad ji taip darytų.

— Šito nebebuvo. Nieko nebeskaudėjo. Po kurio laiko dėl šito padaryčiau bet ką.

Melisa užsimerkė.

Gydytoja sugriebė dar vieną sapnų gyvatę ir nustūmė ją į šoną daug šiurkščiau, nei pati kada tikėjo, kad galės.

— Ar tu geriau norėtum mirti? — šiurkščiai paklausė Gyvatė.

— Nežinau, — silpnai, netvirtai atsakė Melisa.

Melisos rankos nuslydo nuo Gyvatės kaklo, o jos plaštakos gulėjo nejudėdamos.

— Nežinau. Gal ir norėčiau.

— Melisa, atsiprašau, aš ne tai turėjau galvoje…

Bet Melisa miegojo arba vėl neteko sąmonės. Gyvatė laikė mergaitę, kai pranyko paskutinis šviesos spindulėlis. Gydytoja girdėjo, kaip sapnų gyvačių žvynai trinasi į drėgnas sienas. Ji vėl įsivaizdavo, kad šios artėja prie jos agresyvia banga. Pirmą kartą savo gyvenime gydytoja bijojo gyvačių. Tuomet, norėdama įsitikinti, kad jai pasirodė, Gyvatė ištiesė ranką ir norėjo paliesti pliką akmenį. Jos ranka įsmigo į slidžių žvynų masę, į besiraitančius kūnus. Kai daugybė diegiančių taškų pasklido ant Gyvatės rankos, ji atsitraukė. Sapnų gyvatės norėjo šilumos, bet jei gydytoja leistų gyvatėms rasti, ko joms reikėjo, jos rastų ir jos dukrą. Gyvatė grįžo atgal į siaurą plyšio galą. Jos sutinusi ranka netyčiomis apčiuopė aštrių vulkaninių akmenų krūvą. Gydytoja nerangiai pakėlė akmenį ir buvo pasiruošusi mesti jį į laukines gyvates.

Gyvatė nuleido ranką ir atleido pirštus. Akmuo nudardėjo kažkur tarp kitų akmenų. Gydytojos riešu nuslydo sapnų gyvatė. Gyvatė nebegalėjo jų naikinti, visai kaip negalėjų šaltu, tirštu oru išskristi iš plyšio. Net ir dėl Melisos. Karšta ašara nusirito Gyvatės skruostu. Kai ašara palietė jos smakrą, jos prilietimas atrodė kaip ledas. Sapnų gyvačių buvo per daug, kad gydytoja galėtų apsaugoti Melisą, bet Šiaurys buvo teisus. Gydytoja negalėjo žudyti sapnų gyvačių.

Remdamasi į plyšio sieną ir įsisprausdama į siaurą ertmę, Gyvatė sugebėjo atsistoti. Pagal savo amžių Melisa buvo labai maža ir per liesa, bet jos nejudantis svoris atrodė nepakeliamas.

Gyvatės rankos per daug sutinusios, kad saugiau išlaikytų mergaitę, o basomis kojomis ji beveik nebejautė akmenų. Bet ji vis jautė, kaip sapnų gyvatės raitosi aplink jos kulkšnis. Melisa slystelėjo gydytojos rankose, ši sugriebė ją dešine ranka. Skausmas pervėrė jos petį, nusileido nugara ir vėl pakilo. Gyvatė sugebėjo įsisprausti tarp susieinančių sienų ir išlaikyti Melisą virš gyvačių.