Sapnų Gyvate

5

Rytą Gyvatė suleido Smėlio nuodus į serumo buteliuką. Ji negalėjo leisti pačiam Smėliui vakcinuoti, nes kiekvienam žmogui reikėjo tik mažo nuodų kiekio. Smėlis suleistų per daug nuodų ir per giliai. Skiepijimui Gyvatė naudojo skiepintuvą, instrumentą su ratu išdėstytais trumpais, adatos aštrumo galiukais, kurie suleisdavo vakciną po oda. Gydytoja grąžino Smėlį į jo skyrių ir išėjo į lauką.

Žmonės iš stovyklų jau buvo pradėję rinktis, suaugę ir vaikai, trys ar keturios kartos kiekvienoje šeimoje. Pirmoji eilėje stovėjo vaikaičių apsupta Gruma. Iš viso jų buvo septyni, pradedant Paula, vyriausia, ir baigiant vaiku maždaug šešerių, tai ta pati mergaitė, kuri blizgino Greituolės nugarą. Kadangi klano organizacija priklausė nuo labiau išplėstos šeimos, ne visi vaikaičiai buvo tiesioginiai Grūmos palikuonys. Grūmos seniai mirusio partnerio brolių, jos sesers ir jos sesers partnerio brolių vaikai — visi laikomi vienodais jos vaikaičiais. Nė vienas iš šių žmonių neatėjo su senole, atėjo tik tie, kuriuos ji mokė būti karavano keliautojais.

— Kas pirmas? — atsargiai paklausė Gyvatė.

— Aš, — atsakė Gruma. — Sakiau, kad būsiu pirma, tai ir esu.

Gruma pažiūrėjo į rinkėjus, kurie spalvingoje minioje stovėjo atokiau, viename krašte.

— Ao! — Gruma šūktelėjo rinkėjui, kuris prašė Gyvatės atiduoti jam sulūžusius reikmenis. — Pamatysi, tai manęs nenužudys.

— Tavęs niekas negalėtų nužudyti, sena žaliamine oda. Aš palauksiu ir pažiūrėsiu, kas bus kitiems.

— „Sena žaliaminė oda“? Ao, tu senas apsileidėli.

— Nesvarbu, — pasakė Gyvatė.

Gydytoja šiek tiek pakėlė balsą:

— Aš noriu jums visiems pasakyti du dalykus. Pirma, kai kurie žmonės yra jautrūs serumui. Jei žymė paraudonuos, jei perštės, jei odą degins, sugrįžkite atgal. Aš čia būsiu iki vakaro. Jei kas nors įvyks, tai įvyks pieš man išvykstant, gerai? Jeigu kas nors jautrus, aš galiu apsaugoti nuo susirgimo. Labai svarbu, kad jūs sugrįžtumėt, jei jausite ką daugiau nei lengvą maudimą. Nesistenkite dėl to rodyti savo drąsos.

Linksėjimų ir sutikimų minioje Ao vėl prabilo:

— Tie tavo skiepai gali nužudyti?

— Ar tu pakankamai kvailas, kad susilaužęs koją apsimestum, jog viskas gerai?

Ao su pajuoka prunkštelėjo.

— Tuomet tu esi pakankamai kvailas, kad apsimestum, jog viskas gerai, kai tavo organizmas per jautriai sureaguos, ir leistum sau numirti.

Gyvatė nusivilko chalatą ir kiek gali atsiraitojo palaidinės rankovę. Ji tarė:

— O dabar antra. Skiepai palieka mažą randą, tokį kaip šis.

Gyvatė ėjo nuo grupės prie grupės ir rodė savo pirmo imunizavimo prieš nuodus žymę. Ji tęsė:

— Todėl, jei kas nors norite, kad randas būtų mažiau matomoje vietoje, prašau pasakyti tai dabar.

Pamatęs nekenksmingą randą, nusiramino net ir Ao, jis be jokio įsitikinimo murmėjo, kad gydytojai atsparūs bet kokiems nuodams, o dabar užsičiaupė.

Gruma stovėjo pirma eilėje, o Gyvatė nustebo pamačiusi, kad ji išbalusi.

— Gruma, ar viskas gerai?

— Tai kraujas, — atsakė Gruma. — Turi būti kraujas, Gyvate-vaike. Aš negaliu matyti kraujo.

— Vargu ar pamatysi kažkiek. Tiesiog atsipalaiduok.

Kalbindama Grumą raminančiu balsu, Gyvatė spirituotu jodu vilgė senolės ranką. Gyvačių lagamino vaistų skyriuje buvo likęs tik vienas buteliukas dezinfekavimo priemonės, bet to turėjo šiandienai pakakti, o daugiau Gyvatė galės nusipirkti Kalnapusio vaistinėje. Ant viršutinės Grūmos rankos dalies Gyvatė užlašino serumo ir per šį lašą į odą įspaudė skiepintuvą.

Kai nuodai pateko po oda, Gruma krūptelėjo, bet jos veido išraiška nepasikeitė. Gyvatė padėjo skiepintuvą į spirituotą jodą ir darkart suvilgė Grūmos ranką.

— Štai.

Nustebusi Gruma žvilgtelėjo į Gyvatę, tada į savo petį. Įdūrimai buvo skaisčiai raudoni, bet nekraujavo.

— Viskas?

— Taip.

Gruma nusišypsojo ir atsisuko į Ao.

— Matai, senas liekana, nieko.

— Mes laukiame, — atsakė Ao.

Viskas vyko sklandžiai. Keli vaikai pravirko, bet labiau nuo spirito dilgčiojimo nei nuo paviršutiniškų skiepintuvo įdūrimų. Paula pasisiūlė padėti ir, kol Gyvatė dirbo, linksmino mažuosius istorijomis bei juokais. Dauguma vaikų ir ne mažiau suaugusiųjų pasiliko paklausyti Paulos po to, kai juos paskiepijo Gyvatė.

Kadangi nuo skiepų dar niekas nemirė, tikriausiai Ao ir kiti rinkėjai įsitikino vakcinos saugumu. Jie ramiai priėmė adatų dūrius ir spirito perštėjimą.

— Jokių mėšlungiškų žandikaulių sukandimų? — darkart paklausė Ao.

— Skiepai apsaugos nuo to maždaug dešimčiai metų. Po to saugiausia darkart pasiskiepyti.

Gyvatė prie Ao odos prispaudė skiepintuvą, tada suvilgė odą. Po akimirkos dvejonių, Ao pirmą kartą nusišypsojo, jo šypsena buvo plati ir patenkinta.

— Mes bijome mėšlungiško žandikaulių sukandimo. Ir baisių ligų. Lėtų. Skausmingų.

— Taip, — tarė Gyvatė. — Ar žinote, kas jas sukelia?

Ao pridėjo smilių prie kitos rankos delno ir parodė gestą, panašų į prismeigimą.

— Mes atsargūs, bet…

Gyvatė linktelėjo. Gydytoja matė, kad rinkėjai dėl savo darbo patiria daugiau rimtų durtinių žaizdų nei kiti žmonės. Bet Ao žinojo, jog per žaizdą galima užsikrėsti; paskaita apie tai būtų globėjiška.

— Mes anksčiau nematėme gydytojų. Ne šioje dykumos pusėje. Žmonės iš kitos pusės mums pasakoja.

— Na, mes kalnų žmonės, — atsakė Gyvatė. — Mes mažai žinome apie dykumą, todėl tik nedaugelis iš mūsų čia ateina.

Tai tik iš dalies tiesa, bet tai lengviausias paaiškinimas, kokį Gyvatė galėjo pasakyti.

— Niekas prieš tave. Tu pirma.

— Galbūt.

— Kodėl?

— Man buvo smalsu. Maniau, gal būsiu naudinga.

— Pasakyk, kad ir kiti ateitų. Čia jiems nepavojinga.

Staiga susiraukšlėjęs Ao veidas aptemo. Jis tarė:

— Keistuoliai, taip, bet ne labiau nei kalnuose. Keistuoliai visur.

— Žinau.

— Kada nors mes jį rasime.

— Ar padarysi man vieną paslaugą, Ao?

— Bet ką.

— Keistuolis pasiėmė tik mano žemėlapius ir žurnalus. Aš manau, jei jis pakankamai protingas, jog mokėtų naudotis žemėlapiais, jis juos pasiliks, bet žurnalai vertingi tik man. Galbūt keistuolis juos išmes, o tavo žmonės juos ras.

— Mes juos saugosime tau!

— Aš to norėčiau.

Gyvatė apibūdino žurnalus.

— Prieš išvykdama aš tau duosiu laišką, skirtą gydytojų punktui šiauriniuose kalnuose. Jei pasiuntinys, keliaujantis ta kryptimi, paimtų žurnalus ir laišką, ten jam dosniai atsilygintų.

— Mes ieškosime. Mes randame įvairiausių daiktų, bet knygų retai.

— Aš žinau, kad jie gali niekad neatsirasti. Galbūt keistuolis, supratęs, jog žurnalai beverčiai, juos sudegino.

Ao krūptelėjo nuo minties, kad puikus popierius galėjo būti sudegintas ir paverstas į nieką.

— Mes atidžiai ieškosime.

— Ačiū.

Ao nusekė paskui kitus rinkėjus.

Kai Paula pabaigė pasaką apie Rupūžę bei Tris Medlaipes Varles, Gyvatė patikrino vaikus ir pasidžiaugė, kad nebuvo jokių patinimų, paraudimų ar alerginių reakcijų.

— „Ir Rupūžė daugiau nesikrimto, kad negali laipioti medžiais“, — tarė Paula. — Tai pabaiga. Dabar keliaukit namo. Jūs visi buvot labai geri.

Tuomet visi vaikai šūkaudami ir kvarkdami kaip varlės kartu nubėgo. Paula atsidususi atsipalaidavo.

— Aš tikiuosi, kad tikros varlės negalvoja, jog poravimasis prasidėjo ne laiku. Jos pradės šokinėti po visą mūsų stovyklavietę

— Štai tuo artistas ir rizikuoja, — pasakė Gyvatė.

— Artistas! — Paula nusijuokusi pradėjo raitotis rankoves.

— Tu geriausia dainė iš visų mano girdėtų.

— Pasakotoja, galbūt, — atsakė Paula. — Bet ne dainė.

— Kodėl ne?

— Aš neturiu klausos, negaliu dainuoti.

— Dauguma mano sutiktų dainių negalėjo suregzti pasakojimo. Tu turi dovaną.

Gyvatė paruošė skiepintuvą ir pridėjo jį prie švelnios kaip aksomas Paulos odos. Nuo mažų adatėlių atšoko ant jų buvusi vakcina.

— Ar tu tikra, kad nori rando čia? — staiga paklausė Gyvatė.

— Taip, o kodėl ne?

— Tavo oda tokia graži, nenoriu jos paženklinti.

Gyvatė parodė Paulai savo laisvą ranką, randus. Ji tarė:

— Aš manau, kad tau pavydžiu šiek tiek.

Paula paplekšnojo Gyvatei per ranką, jos prisilietimas buvo toks pat švelnus kaip ir Grūmos, tik stabilesnis ir slepiantis daugiau jėgos.

— Šiais randais reikia didžiuotis. Aš didžiuosiuos šiuo randu, kurį man suteiki. Bet kuris mane pamatęs žinos, kad sutikau gydytoją.

Nenoromis Gyvatė prispaudė skiepintuvą prie Paulos rankos.

Kaip ir visi stovykloje, Gyvatė karštą popietę ilsėjosi. Po to, kai ji parašė Ao laišką, jai nebuvo ką veikti, ko pakuotis. Gyvatė nebeturėjo nieko. Voveriui teks nešti tik jos lagaminą, kadangi lagamino rėmas buvo sveikas, odą galima pakeisti. Be odinio lagamino, ji dar turėjo drabužius, kuriais vilkėjo, gyvačių lagaminą, Miglą, Smėlį ir toje vietoje, kur turėtų būti Žaltys, bjaurią angį.

Nepaisydama tvyrančio karščio, Gyvatė nuleido palapinės uždangą ir atidarė du gyvačių lagamino skyrius. Keldama galvą, plokštindama ją ir liežuviu bandydama susipažinti su palapine, iš skyriaus kaip vanduo išslydo Migla. Smėlis kaip visada laisvai išsliuogė. Stebėdama, kaip gyvatės slysta šiltoje prieblandoje, ant jų žvynų atsispindint tik mėlynai bioliuminescencinei žibintų šviesai, gydytoja svarstė, kas galėjo atsitikti, jei keistuolis būtų nuniokojęs stovyklą jai esant. Jei gyvatės būtų buvusios savo skyriuose, gydytoja nebūtų pastebėjusi keistuolio, nes būtų kietai miegojusi nuo angies įkandimo. Keistuolis galėjo Gyvatei trenkti per galvą ir pradėti siaubti arba ieškoti. Ji vis dar negalėjo suprasti, kodėl keistuoliui reikėjo taip metodiškai viską niokoti, nebent jis tikrai ieškojo, ir dėl to tai visai ne keistuolis. Gydytojos žemėlapiai visai nesiskyrė nuo tų, kuriuos nešiojosi kiti žmonės ir dalinosi su kitais. Ji būtų leidusi bet kuriam paprašiusiam juos nusikopijuoti. Žemėlapiai buvo gyvybiškai svarbūs, bet lengvai gaunami. Tačiau žurnalai reikalingi tik Gyvatei. Ji beveik norėjo, kad keistuolis būtų užpuolęs stovyklą jai esant, nes jei jis būtų atidaręs gyvačių skyrius, daugiau jau niekieno stovyklos nebenuniokotų. Gyvatė neturėtų jaustis gerai, svarstydama tokią galimybę su malonumu, bet ji taip jautėsi.

Smėlis nuslydo per Gyvatės kelius ir susivyniojo ant jos riešo, suformuodamas plačią apyrankę. Jis puikiai tilpdavo ant Gyvatės riešo prieš kelerius metus, kai buvo mažas. Po kelių akimirkų Migla užsliuogė Gyvatės liemeniu ir atsigulė ant jos pečių. Gerais laikais, jei viskas būtų gerai, Žaltys apsivyniotų aplink jos kaklą ir atrodytų kaip minkšta, smaragdinė grandinėlė.

— Gyvate-vaike, ar saugu?

Gruma net per plyšį neatitraukė palapinės uždangos.

— Saugu, jei nebijai. Ar man juos padėti?

Gruma abejojo.

— Na… ne.

Gruma įėjo šonu, petim patraukdama atvartą. Jos rankos buvo užimtos. Ji beveik nejudėjo, kol jos akys priprato prie blankios šviesos.

— Viskas gerai — tarė Gyvatė. — Jos abi čia, su manimi.

Mirksėdama Gruma priėjo arčiau. Šalia nešulinio balno Gruma padėjo apklotą, odinį aplanką, indą vandeniui, mažą virimo puodą.

— Paula ruošia atsargas, — tarė senolė. — Niekas iš šito neatstos to, kas atsitiko, bet…

— Gruma, aš dar nesusimokėjau net už Voverio išlaikymą.

— Ir nemokėsi, — šypsodamasi tarė Gruma. — Aš jau tai paaiškinau.

— Iš šio rizikingo sumanymo, kuris man nieko nekainavo, neturėsi jokios naudos.

— Nesvarbu. Tu aplankyk mus pavasarį ir pamatysi mažus, dryžuotus kumeliukus, savo ponio palikuonis. Aš tai nujaučiu.

— Tuomet prašau leisti man susimokėti už naują įrangą.

— Ne, mes visi kalbėjomės ir norime tai tau duoti.

Gruma truktelėjo savo kairį petį, kur suleisti skiepai. Tą vietą turbūt jau skaudėjo.

— Norime tu atsidėkoti.

— Nenoriu būti nedėkinga, — atsakė Gyvatė, — bet nė vienas gydytojas už skiepus neima atlygio. Nė vienas iš čia esančių nesirgo. Aš niekam nieko nepadariau.

— Ne, niekas nesirgo, bet tai padės. Ar aš neteisi?

— Taip, žinoma, bet…

— Tu irgi duotum, jei kažkas negalėtų susimokėti. Ar turime daryti mažiau? Ar turime tau leisti eiti į dykumą be nieko?

— Bet aš galiu sumokėti.

Savo lagamine Gyvatė turėjo auksinių ir sidabrinių monetų.

— Gyvate! — greitomis pasakė Gruma ir jos balse nebebuvo švelnumo. — Dykumos žmonės nevagia ir neleidžia, kad vogtų iš jų draugų. Mes tave apvylėme. Leisk mums išsaugoti savigarbą.

Gyvatė suprato, jog Gruma nenori ir niekad nenorėjo reikalauti paimti užmokestį. Grumai labai svarbu, kad Gyvatė priimtų dovaną.

— Atsiprašau, Gruma. Ačiū.

Arkliai pabalnoti ir pasiruošę keliauti. Kad Voveriui nereikėtų daug nešti, Gyvatė beveik visą įrangą sukrovė ant Greituolės. Nors kumelės balnas dekoruotas ir sudėtingai apdirbtas, jis vis tiek buvo funkcionalus. Balnas puikiai tiko arkliui, buvo labai patogus ir puikios kokybės, todėl Gyvatė vis mažiau nerimavo dėl balno prašmatnumo.

Gruma su Paula atėjo išlydėti gydytojos. Niekam nekilo neigiamas skiepų poveikis, taigi Gyvatė galėjo saugiai iškeliauti. Gydytoja švelniai apkabino abi moteris. Gruma savo minkštomis, šiltomis ir sausomis lūpomis pabučiavo Gyvatei į skruostą.

— Viso gero, — Gruma sušnabždėjo Gyvatei, kai ši lipo ant kumelės. — Viso gero, — ištarė garsiau.

— Viso gero!

Gyvatė kiek pajojusi pasisuko balne, kad pamojuotų.

— Jei užklups audros, susirask uolą akmenyse. Nepamiršk orientyrų, taip greičiau nukeliausi į Kalnapusį.

Besišypsodama Gyvatė kumele jojo tarp vasaros medžių ir vis dar sugebėjo girdėti Grūmos patarimą bei perspėjimus apie oazes, vandenis, smėlio kopų orientyrus, būdus, kaip karavano žmonės išlieka dykumoje; ir apie takus, kelius bei smukles, kurias Gyvatė ras pasiekusi centrinius kalnus — aukštą ribą, skiriančią rytinę ir vakarinę dykumos dalis. Voveris bėgo risčia šalia Gyvatės šono, sklido jo nekaustytos kanopos garsas.

Gerai pailsėjusi ir gerai pašerta kumelė būtų šuoliavusi, bet Gyvatė prilaikė, kad ji bėgtų ristele. Jų laukė ilgas kelias.

Greituolė prunkštelėjo ir Gyvatė staiga pabudo, vos neatsitrenkdama į išsikišusį akmenį. Pats vidurdienis; miegodama Gyvatė pasitraukė į vienintelį pavėsį.

— Kas ten?

Niekas neatsiliepė. Niekam nebuvo jokio reikalo būti netoliese. Grūmos ir kitą oazę prieš kalnus skyrė dvi naktys: šiandien Gyvatė apsistojo akmenuotame tyrlaukyje. Nebuvo jokių augalų, jokio maisto ar vandens.

— Aš esu gydytoja, — kvailai besijausdama sušuko Gyvatė. — Būk atsargus, aš paleidau gyvates. Kalbėk arba pasirodyk, arba duok kokį nors signalą ir aš jas padėsiu.

Niekas neatsakė.

Nieko ten nėra, štai kodėl, galvojo Gyvatė. Dėl dievų meilės, niekas tavęs neseka. Keistuoliai žmonių neseka. Jie tiesiog… keistuoliai.

Gyvatė vėl atsigulė ir bandė užmigti, bet kiekvienas vėjo nešamo smėlio atsitrenkimas į akmenį ją pažadindavo. Gydytoja pasijautė jaukiai tik atėjus prieblandai, kai susitvarkė stovyklą ir patraukė į rytus.

Ėjimas akmenuotu taku sulėtino žirgus, o Voverio kanopa vėl tapo jautri. Gyvatė taip pat lengvai šlubavo, kadangi aukščio ir temperatūros pasikeitimas paveikė jos skaudamą kelį. Bet slėnis, juosiantis Kalnapusį, buvo pačiame priekyje, už valandos ėjimo. Slėnio pradžioje kelias buvo status, bet jie keliavo praėjimu; greitai jie bus anapus rytinės kalnų grupės centrinės viršūnės. Norėdama leisti Greituolei pailsėti, Gyvatė nulipo.

Kasydama Voverio kaktą po to, kai ponis pabaksnojo jos kišenę, Gyvatė pažvelgė atgal į dykumą. Plonas dulkių rūkas temdė horizontą, bet artimesnės juodo smėlio kopos prieš jos akis, atspindėdamos paraudonavusią saulę, tviskėjo vaivorykštės spalvomis. Karščio bangos sukūrė judesio iliuziją. Vienas iš Gyvatės mokytojų jai apibūdino vandenyną ir ši iliuzija buvo tai, ką ji įsivaizdavo.

Gyvatė džiaugėsi, kad dykuma lieka už nugaros. Jau ir oras atvėso, o žolė bei krūmai tvirtai įsitvirtinę plyšiuose, pilnuose vulkaninių pelenų. Žemiau nuo kiekvieno kalno šonų vėjas šlavė smėlį, žemes ir pelenus. Tokių aukštumų pavėsiuose augalai šiaip ne taip augo, bet jiems labai trūko vandens.

Gyvatė nusisuko nuo dykumos ir, batams slystant nuo vėjo nugludintų akmenų, paspartino kumelę bei dryžuotą kaip tigras ponį joti į priekį. Šioje vietoje gydytojos dykumų chalatas ją tik varžė, todėl ji nusivilko drapaną ir pririšo už balno. Laisvos kelnes ir palaidinė trumpomis rankovėmis, kuriuos gydytoja vilkėjo po chalatu, vėjyje plaikstėsi prie jos kojų ir kūno. Kai Gyvatė priartėjo prie praėjimo, pakilo vėjas dėl to, kad siauras plyšys akmenyse buvo tarsi piltuvėlis, sustiprinantis bet kokį lengvą vėjelį. Po kelių valandų atšals. Šaltis!.. Gyvatė beveik negalėjo įsivaizduoti tokios prabangos.

Ji pasiekė viršūnę ir įžengė į kitą pasaulį. Žvelgdama virš žalių slėnių, Gyvatė jautėsi taip, lyg visos dykumoje ištikusios nelaimės būtų likusios už nugaros. Voveris su Greituole pakėlė galvas ir uostė bei prunkštė nuo gaivaus ganyklų, tekančio vandens ir kitų gyvūnų kvapo.

Miestas driekėsi kitoje pagrindinio tako pusėje, prie kalno stūksojo akmeninių pastatų grupės, kiti, prijungti prie kalno, buvo pastatyti su juodomis terasomis. Laukai dengė smaragdinės ir auksinės spalvų slėnį, kurį potvyniais užliedavo pilkai blizganti upė. Tolimesnis slėnio kraštas, nuožulniai kylantis aukščiau, nei Gyvatė dabar stovėjo, stūksojo užžėlęs, miškingas, visai šalia vakarinių kalnų akmenuotų viršūnių.

Gyvatė giliai įkvėpė švaraus oro ir patraukė žemyn.

Gražūs Kalnapusio žmonės jau buvo sutikę gydytojų. Šių žmonių pagarboje slypėjo susižavėjimas ir šiek tiek atsargumo, bet ne baimė, su kuria Gyvatė susidūrė kitoje dykumos pusėje. Prie atsargumo Gyvatė įpratusi; tai natūralus jausmas, nes Migla ir Smėlis nepavojingi tik Gyvatei. Gyvatė priėmė pagarbius sveikinimus, išreikštus šypsena, ir toliau vedė kumelę su poniu per akmenimis grįstas gatves.

Tuo metu uždarinėjo parduotuves, o tavernos atvėrė duris. Jau rytoj žmonės ateis prašyti Gyvatės pagalbos, bet ji tikėjosi, kad šįvakar visi paliks ją vieną užeigos kambaryje, duos gerą vakarienę ir butelį vyno. Dykumoje gydytoja mirtinai pavargo. Jei kas nors ateitų taip vėlai, tai tik dėl rimtos ligos. Gyvatė tikėjosi, kad Kalnapusyje šiąnakt niekas nesiruošia mirti.

Gydytoja arklius paliko prie dar atidarytos parduotuves ir viduje, neturėdama jėgų matuotis, kelnes bei palaidinę nusipirko iš akies ir išklausiusi pardavėjo patarimo.

— Nieko tokio, — tarė pardavėjas, — vėliau galėsiu pakeisti, jei norėsi. Arba galėsi grąžinti, jei nepatiks. Gydytojai daiktus pakeisiu.

— Viskas bus gerai, — atsakė Gyvatė. — Ačiū.

Ji susimokėjo už prekes ir išėjo iš parduotuvės. Kitame kampe buvo vaistinė, o savininkė jau buvo ją beuždaranti.

— Atsiprašau, — tarė Gyvatė.

Vaistininkė atsisuko nuolankiai besišypsodama. Tuomet ji pažvelgė už Gyvatės į įrangą ir pamatė gyvačių lagaminą. Šypsena virto nuostaba.

— Gydytoja! — sušuko vaistininkė. — Užeik. Ko tau reikia?

— Aspirino, — atsakė ji.

Gyvatė aspirino turėjo tik kelis gramus ir, dėl savo pačios gerovės, nenorėjo jo pritrūkti. Ji tęsė:

— Ir, jei turite, spirituoto jodo.

— Taip, žinoma. Aš pati gaminu aspiriną ir išgryninu jodą, kai tik jo gaunu. Mano prekėse nėra jokių priemaišų.

Vaistininkė pripildė gydytojos buteliukus ir tarė:

— Jau seniai Klanapusyje nebuvo gydytojo.

— Jūsų žmonės garsėja sveikata ir grožiu, — tarė Gyvatė, ir tai nebuvo tik tuščias komplimentas.

Gyvatė nužvelgė vaistinę ir pridūrė:

— Jūsų atsargos puikios. Manau, kad galit susitvarkyt beveik su viskuo.

Viename lentynų skyriuje vaistininkė laikė skausmą malšinančius vaistus, kurie buvo tokie stiprūs, kad vietoj to, jog stiprintų organizmą, jį kaip tik silpnino. Gėdydamasi įsigyti kažkiek šių vaistų ir taip vėl pripažinti, kad neteko Žalčio, Gyvatė stengėsi į nuskausminamuosius nežiūrėti. Nors, jei Kalnapusyje kažkas rimtai sirgtų, gydytojai tektų jais naudotis.

— O, mes sutariam, — pasakė vaistininkė. — Kur apsistosi? Ar galiu pas tave siųsti žmones?

— Žinoma, — atsakė Gyvatė.

Ji paminėjo užeigą, kurią rekomendavo Gruma, susimokėjo už vaistus ir kartu su vaistininke išėjo, bet vaistininkė nuėjo kita kryptimi. Gyvatė viena patraukė žemyn gatve.

Jos akyse išdygo kažkokia apsimuturiavusi figūra. Gyvatė greitai apsisuko, susigūžė ir pasiruošė gintis. Greituolė prunkštelėjo ir paėjo į šoną. Apsisiautusi figūra sustojo.

Susigėdusi Gyvatė atsitiesė. Asmuo, artėjantis jos link, visai nevilkėjo dykumų chalato, bet buvo apsisiautęs apsiaustu su gobtuvu. Po gobtuvo šešėliu Gyvatė nematė veido, bet tai nebuvo keistuolis.

— Ar galiu su jumis šnektelti? — paklausė nepažįstamasis dvejojančiu balsu.

— Žinoma, — atsakė Gyvatė.

Jei jis sugebėjo nekreipti dėmesio į neįprastą Gyvatės elgesį, ji taip pat galėjo ištverti pokalbį.

— Mano vardas Gabrielius. Mano tėvas — miesto meras. Aš atvykau jus pakviesti pasisvečiuoti mūsų rezidencijoje.

— Jūs labai malonus. Aš planavau apsistoti užeigoje…

— Tai puiki užeiga, — atsakė Gabrielius. — Savininkui būtų garbė, jei apsilankytumėt. Bet mes su tėvu užtrauktumėm Kalnapusiui gėdą, jei nepasiūlytumėm jums visko, kas čia geriausia.

— Ačiū, — tarė Gyvatė.

Gyvatė buvo bepradedanti jaustis jei ne nesmagiai, tai bent jau dėkinga už gydytojams rodomą dosnumą ir svetingumą. Ji kalbėjo toliau:

— Aš priimu jūsų kvietimą. Nors man vis tiek reikia palikti žinutę užeigoje. Vaistininkė sakė, kad gali man atsiųsti žmonių.

Gabrielius pažiūrėjo į Gyvatę. Nors ji nematė gobtuvo šešėlio slepiamo veido, manė, kad jis turėtų šypsotis.

— Gydytoja, iki vidurnakčio visi šiame slėnyje žinos, kur jūs apsistojot.

Gabrielius rodė Gyvatei kelią vingiuojančiais kalno kontūrais, tarp vieno aukšto juodo, skaldyto akmens pastatų. Arklių kanopos ir Gyvatės bei Gabrieliaus batai garsiai skambėjo atsitrenkę į grindinį, o jų keliamas aidas sklido pirmyn ir atgal. Pastatai baigėsi ir gatvė išplatėjo į grįstą kelią, kurį nuo šlaito iki slėnio paklotės skyrė tik stora, klubus siekianti siena.

— Jus pasveikinti turėtų mano tėvas.

Gabrieliaus balse slypėjo ne tik atsiprašymas, bet ir netikrumo jausmas, tarsi jis turėtų ką pasakyti Gyvatei, bet nežinojo kaip.

— Aš nepratusi, kad mane sutiktų aukštą postą užimantys žmonės, — pasakė Gyvatė.

— Noriu, jog žinotumėt, kad būtumėm jus pakvietę apsistoti bet kokiomis aplinkybėmis, net jei… — staiga Gabrielius nutilo.

— O, — tarė Gyvatė. — Jūsų tėvas serga.

— Taip.

— Tau nereikia abejoti, norint papašyti mano pagalbos, — atsakė Gyvatė. — Tai mano darbas galų gale. O jei aš gausiu laisvą kambarį, tai bus netikėtas atlygis.

Gyvatė vis dar nematė Gabrieliaus veido, bet jo balse nebebuvo įtampos.

— Aš nenorėjau, kad galvotumėt, jog mes iš tų žmonių, kurie kažką siūlo tik tikėdamiesi kažką už tai gauti.

Toliau jie ėjo tylėdami. Kelias vingiavo apjuosdamas uolų atodangą, per kurią nieko nesimatė, ir Gyvatė pirmą kartą išvydo mero rezidenciją. Rezidencija buvo plati ir aukšta, pastatyta prie nuožulnios uolos priekio. Įprastą juodą akmenį paryškino iškart po stogu esantys balti dryžiai, kurie saulėje atspindėjo sąnašas iš rytų ir pietų. Viršutinių kambarių langai buvo išlenkti taip, kad derėtų su bokštais ant abiejų pagrindinių pastatų pusių. Languose švytinčioje šviesoje nesimatė jokių įtrūkimų. Nepaisant langų ir raižinių ant medinių durų, rezidencija kartu buvo ir tvirtovė, ir graži vieta. Pirmame aukšte langų nebuvo, o durys atrodė tvirtos bei sunkios. Tolimesnį tvirtovės šoną dengė antra uolų atodanga. Grįstas kiemas baigėsi prie uolos, kuri iš tos vietos, kur stovėjo Gyvatė, neatrodė nei tokia stati, nei tokia aukšta. Apšviestas takas vedė prie uolos apačios, kur stovėjo arklidės ir plytėjo šiek tiek ganyklų.

— Viskas atrodo įspūdingai, — tarė Gyvatė.

— Nors mano tėvas čia gyveno dar prieš man gimstant, visa tai priklauso Kalnapusiui.

Jie toliau ėjo akmeniniu taku.

— Papasakokit apie savo tėvo ligą.

Gyvatė jautė, kad liga ne iš rimčiausių, nes tada Gabrielius būtų labiau susirūpinęs.

— Tai nelaimingas atsitikimas medžiojant. Vienas iš tėvo draugų ietimi perdūrė jam koją. Tėvas netgi nenori pripažinti, kad žaizdoje infekcija. Jis bijo, jog kas nors amputuos koją.

— Kaip atrodo žaizda?

— Nežinau. Tėvas neleidžia man pažiūrėti. Jis manęs neįsileidžia nuo vakar.

Gabrieliaus balse jautėsi nuolankus liūdesys.

Gyvatė pažvelgė į Gabrielių ją kamavo nerimas, kad jeigu jo tėvas yra labai užsispyręs bei išsigandęs ir sugeba iškęsti didelį skausmą, vadinasi, jo koja gali būti sunkiai užkrėsta, o audiniai jau gali būti mirę.

— Nemėgstu amputacijų, — gana nuoširdžiai pasakė Gyvatė. — Tu nepatikėsi, kokius kelius aš nuėjau, kad tik jų išvengčiau.

Gabrielius šūktelėjo prie įėjimo į rezidenciją, ir sunkios durys atsivėrė. Pasisveikinęs su tarnu, liepė jam nuvesti Voverį ir Greituolę į arklides.

Gyvatė su Gabrielium įėjo į fojė, jos puikiai nušlifuoto juodo akmens sienose atsispindėjo judesys ir neaiškūs atvaizdai. Kadangi patalpa be langų, viduje buvo gan tamsu, bet kitas tarnas atskubėjo ir uždegė dujines lempas. Gabrielius ant žemės padėjo Gyvatės miegmaišį, nusiėmė gobtuvą ir leido apsiaustui nuslysti nuo jo pečių. Gabrieliaus veidas nevienodai atsispindėjo ant nugludintų sienų.

— Jūsų bagažą galime palikti čia, kas nors jį užneš.

Gyvatė pati sau nusijuokė išgirdusi, kad jos miegmaišį pavadino „bagažu“, lyg ji būtų turtinga prekeivė, susiruošusi į prekybinę kelionę.

Gabrielius atsisuko į Gyvatę. Gyvatei užėmė kvapą, kai pirmą kartą pamatė jo veidą. Visi Kalnapusio gyventojai didžiavosi savo grožiu; šis jaunas vyras taip sunkiai nusimetė apsiaustą, kad Gyvatė pagalvojo, jog jis negražus arba net randuotas ar luošas. Gydytoja buvo tam pasiruošusi. Bet iš tikrųjų Gabrielius buvo pats gražiausias žmogus, kokį tik Gyvatė yra mačiusi. Vyras gražiai sudėtas, puikių proporcijų. Gabrieliaus veidas gan kvadratinis, bet ne taip, kaip Arevino; jo veide slypėjo daugiau gležnumo, labiau atsispindėjo jausmai. Gabrielius priartėjo ir Gyvatė pamatė, kad jo akys neįprastai šviesiai mėlynos. Jo odos įdegis buvo toks pat, kaip ir jo auksinė plaukų spalva. Gydytoja negalėjo pasakyti, kuo jis toks gražus, ar tai dėl jo bruožų simetrijos ir dailumo bei nepriekaištingos odos, ar dėl mažiau pastebimų savybių, ar dėl viso šito ir dar ko nors daugiau; bet jis paprasčiausiai atima kvapą.

Gabrielius viltingai pažvelgė į Gyvatę, o ši suprato, kad jis galvojo, jog ji paliks ir savo odinį lagaminą. Atrodo, kad Gabrielius nepastebėjo, kokį įspūdį jis padarė gydytojai.

— Jame mano gyvatės, — tarė gydytoja.

— Oi… aš atsiprašau.

Jaunasis vyras pradėjo rausti. Raudonis kilojo kaklu iki skruostų.

— Turėjau suprasti.

— Nieko tokio, tai nesvarbu. Manau, kad man reikia kuo greičiau pamatyti jūsų tėvą.

— Žinoma.

Jie abu užlipo plačiais, besisukančiais laiptais iš akmenų, kurių kraštus suapvalino laikas ir žingsniai.

Gyvatė dar niekad nėra sutikusi tokio gražaus žmogaus, kuris būtų toks jautrus kritikai, ypač nenumatytai. Tikrai patrauklūs žmonės spinduliuodavo pasitikėjimo ir užtikrintumo aura, kartais tai virsdavo arogancija. O Gabrielius atrodė be galo pažeidžiamas. Gyvatė svarstė, kas galėjo jį tokį padaryti.

Kalnų miestų namų sienos labai storos, todėl temperatūra juose beveik nekišdavo. Po tokio ilgo laiko, praleisto dykumoje, Gyvatė džiaugėsi vėsa. Gydytoja žinojo, kad nuo jojimo per visą dieną, jos kūną dengė prakaitas ir dulkės, bet dabar ji nesijautė pavargusi. Odinis lagaminas jos rankose svėrė tikrai nemažai. Ji apsidžiaugs, jei infekcija nebus rimta. Jei viskas bus labai blogai, neliks nieko kito kaip amputuoti koją, taip išvengiant galimų komplikacijų ir mirties. Gyvatė džiaugėsi, kad jai tikriausiai neteks ir vėl taip greitai regėti paciento mirtį.

Ji sekė paskui Gabrielių spiraliniais laiptais. Užlipęs Gabrielius net nestabtelėjo, bet Gyvatė sustojo ir apžiūrėjo didžiulę bei nepaprastą patalpą. Patalpos aukšti, dūmų nudažyti langai, lenkta siena bokšto viršuje suteikė nepaprastą reginį visam sutemų gaubiamam slėniui. Šis reginys suteikė žavesio kambariui, o kažkas, kas tai suprato, kambaryje nepaliko jokių baldų, išskyrus neutralių spalvų pagalves, kad neatitrauktų dėmesio. Grindis sudarė du lygiai: aukštesnis pusapskritimio formos, įrengtas prie juodos sienos, į jį vedė laiptai, o žemesnis plačiu žiedu susiliejo su langu.

Gyvatė išgirdo piktą rėkimą ir po akimirkos iš gretimo kambario išbėgęs senas vyriškis atsitrenkė į Gabrielių, taip išmušdamas jį iš pusiausvyros. Abu vyrai sugriebė vienas kitą už alkūnių, kad nepargriūtų. Dėl juokingos situacijos jie vos galėjo vienas į kitą pažiūrėti.

— Kaip jis? — paklausė Gabrielius.

— Blogiau, — atsakė senasis vyriškis.

Pažvelgęs į Gyvatę, senolis ištarė:

— Artai?..

— Taip. Aš atsivedžiau gydytoją.

Norėdamas pristatyti gydytoją senoliui, Gabrielius pasisuko į ją ir tarė:

— Brajanas — mano tėvo padėjėjas. Daugiau niekas negali priėjo prisiartinti.

— Dabar jau ir aš negaliu, — atsakė Brajanas.

Nusibraukęs nuo kaktos vešlius baltus plaukus, senolis tarė:

— Jis man neleidžia apžiūrėti kojos. Jam labai skauda, po antklode jis pasikišo pagalvę, kad galėtų nuvyti visus. Sere, jūsų tėvas — užsispyręs vyras.

— Niekas geriau už mane to nežino.

— Užtilkite jūs ten! — suriko Gabrieliaus tėvas. — Negi neturit pagarbos? Nešdinkitės iš mano kambarių.

Gabrielius atlošė pečius ir pažiūrėjęs į Brajaną tarė:

— Reikia kuo greičiau užeiti.

— Tik ne aš, sere, — atsiliepė Brajanas. — Jis man įsakė išeiti. Liepė negrįžti, kol nepašauks, jei išvis pašauks.

Senolis atrodė prislėgtas.

— Nekreipk dėmesio. Jis nenorėjo. Tėvas niekada tavęs neįskaudintų.

— Ar jūs tuo tikite, sere, ar tikite? Kad jis nenori įskaudinti?

— Jis neįskaudintų tavęs. Tu nepakeičiamas. O aš ne.

— Gabrieliau… — atsiduso senolis.

— Nenueik toli, — nerūpestingai tarė Gabrielius. — Manau, jam tavęs greitai reikės.

Gabrielius įėjo į tėvo kambarį.

Gyvatė nusekė į vidų paskui Gabrielių, jos akys bandė prisitaikyti prie tamsos, nes langus dengė užuolaidos ir nedegė lempos.

— Labas, tėve, — ištarė Gabrielius.

— Eik lauk. Liepiau tau manęs netrukdyti.

— Aš atvedžiau gydytoją.

Kaip ir visi Kalnapusio žmonės, Gabrieliaus tėvas buvo gražus. Tai Gyvatė matė net per rūpesčio raukšles stipriame veide. Vyras buvo šviesaus gymio, tamsių akių ir tamsiais, nuo gulėjimo išsitaršiusiais plaukais. Būdamas sveikas, šis žmogus labai imponuotų, tai žmogus, iš kurio tikimasi, kad suvaldys bet kokį kolektyvą. Vyro grožis visiškai skyrėsi nuo Gabrieliaus grožio, šį grožį Gyvatė suprato, bet nejautė traukos.

— Man gydytojo nereikia, — atsakė Gabrieliaus tėvas. — Išeikite. Man reikia Brajano.

— Tėve, tu jį išgąsdinai ir užgavai.

— Pakviesk j į.

— Jis ateitų, jei aš pakviesčiau. Bet jis negali padėti. O gydytoja gali. Prašau… — Gabrieliaus balse nuskambėjo beveik neviltis.

— Gabrieliau, prašau uždegti lempas, — pasakė Gyvatė.

Gydytoja žengė į priekį ir sustojo šalia mero lovos.

Kadangi Gabrielius pakluso, jo tėvas nusisuko nuo šviesos. Jo akių lėliukės buvo išsiplėtusios, o akys pasruvusios krauju. Vyras pajudino tik galvą.

— Bus dar blogiau, — švelniai tarė Gyvatė. — Kol neišdrįsite pajudėti. Galiausiai išvis nepajudėsite, nes nuodai iš jūsų kojos jus per daug nualins. Tuomet mirsite.

— O tu gerai kalbi apie nuodus!

— Mano vardas Gyvatė. Aš gydytoja. Aš nuodais neprekiauju.

Vyras nesureagavo į gydytojos vardo svarbą, bet Gabrielius atkreipė dėmesį ir atsisuko į Gyvatę su dar didesne pagarba ir netgi pagarbia baime.

— Gyvatės!

Gyvatė nebuvo linkusi švaistyti laiko ginčams ar įtikinėjimams. Gydytoja nuėjo į lovos kojūgalį ir pakėlė antklodę, kad galėtų apžiūrėti mero sužeistą koją. Norėdamas pasipriešinti, vyras bandė sėstis, bet netikėtai vėl atsigulė sunkiai kvėpuodamas, jo veidas išbalo ir apsipylė prakaitu.

Gabrielius priėjo prie Gyvatės.

— Jūs geriau pasilikite šalia tėvo, — tarė gydytoja.

Gyvatė jautė šleikštulį keliantį infekcijos dvoką.

Koja atrodė labai blogai. Prasidėjo gangrena. Audiniai labai patinę, o raudoni dryžiai siekė mero šlaunį. Po kelių dienų audiniai mirtų ir pajuostų, tada neliktų nieko kito kaip tik amputuoti koją.

Dvokas sustiprėjo ir dar labiau pykino. Gabrielius išbalo smarkiau nei jo tėvas.

— Tau nebūtina pasilikti, — tarė Gyvatė.

— Man… — jis nurijo seiles ir tęsė toliau. — Man viskas gerai.

Gyvatė rūpestingai, nespausdama patinusios kojos, pakeitė antklodes. Mero žaizdos gydymas neturėtų kelti problemų. Gyvatei teks kovoti su mero agresija, kuria jis stengiasi apsiginti.

— Ar galite jam padėti? — paklausė Gabrielius.

— Aš pats galiu kalbėti! — tarė meras.

Gabrielius su nesuprantama išraiška veide pažvelgė žemyn, tėvas tai ignoravo, bet Gyvatei atrodė, kad Gabrielius buvo nuolankus, sielvartaujantis ir visai nepyko. Sūnus nusisuko ir užsiėmė dujinėmis lempomis.

Gyvatė atsisėdo ant lovos krašto ir palietė mero kaktą. Kaip gydytoja ir tikėjosi, vyras labai karščiavo.

Meras nusisuko.

— Nežiūrėk į mane.

— Galite į mane nekreipti dėmesio, — atsakė Gyvatė. — Jūs netgi galite man įsakyti išeiti. Bet negalite nekreipti dėmesio į infekciją ir ji neatsitrauks, nors jūs jai ir liepsite.

— Tu man kojos nenupjausi, — pasakė meras, kiekvieną žodį ištardamas atskirai, be jokios išraiškos.

— Aš ir neketinu. To visai nereikia.

— Man tik reikia, kad Brajanas nuplautų žaizdą.

— Jis gangrenos nenuplaus!

Dėl mero vaikiškumo Gyvatė ėmė vis labiau pykti. Jeigu mero protas būtų aptemęs nuo karščio, Gyvatė jam rodytų begalinį kantrumą; jei jis būtų prie mirties, ji suprastų jo nenorą pripažinti, kad kažkas negerai. Bet nebuvo nei vieno, nei kito. Atrodė, kad jis įpratęs, jog viskas vyktų taip, kaip jis nori, todėl niekaip negali susitaikyti su nelaime.

— Tėve, paklausyk jos, prašau.

— Neapsimesk, kad tau rūpiu, — atsakė Gabrieliaus tėvas. — Tu būtum visai laimingas, jei aš mirčiau.

Kelias sekundes Gabrielius stovėjo baltas kaip popierius ir nieko nesakė, tuomet lėtai apsisukęs išėjo iš kambario.

Gyvatė atsistojo.

— Jūsų žodžiai labai baisūs. Kaip jūs taip galėjote? Bet kas gali pastebėti, kad jūsų sūnus nori, jog gyventumėt. Jis jus myli.

— Man nereikia nei jo meilės, nei tavo vaistų. Tai man nepadės.

Gyvatė suspaudė kumščius ir nusekė paskui Gabrielių.

Jaunuolis sėdėjo bokšto kambaryje veidu į langą, pasilenkęs prie laiptelio, kurį formavo viršutinis ir apatinis grindų lygiai. Gyvatė prisėdo šalia.

— Jis taip negalvoja, kaip kalba.

Gabrieliaus balse skambėjo įtampa ir pažeminimas. Jis tęsė:

— Iš tikrųjų jis…

Užsidengęs veidą rankomis ir verkdamas, Gabrielius palinko į priekį. Gyvatė jį apkabino, bandė paguosti laikydama, plekšnodama per pečius, glostydama švelnius plaukus. Kad ir kokia mero priešiškumo priežastis, Gyvatė įsitikinusi, kad tai nebuvo nei neapykanta, nei pavydas Gabrieliui.

Jaunuolis nusivalė veidą į rankovę.

— Ačiū, — tarė jis. — Atsiprašau. Kai jis toks…

— Gabrieliau, ar jūsų tėvas dažnai nepastovus?

Akimirką Gabrielius atrodė suglumęs. Staiga jis nusijuokė, bet jautėsi kartėlis.

— Turite omenyje, ar jis sveiko proto? Taip, jis pakankamai protingas. Tai dėl mūsų tarpusavio santykių. Aš manau…

Gabrielius dvejojo.

— Turbūt kartais jis norėtų, kad aš būčiau miręs ir jis galėtų įsivaikinti tinkamesnį, vyresnį vaiką arba susilaukti kito. Bet jis neketina daugiau ieškoti partnerių. Galbūt jis teisus. Gal ir aš kartais noriu, kad jis būtų miręs.

— Ar jūs tuo tikite?

— Aš visai tuo netikiu.

Gabrielius pažvelgė į Gyvatę ir jau atrodė, kad jo veide nušvis šypsena, bet jis ir vėl pravirko.

— Kas bus, jei nieko nedarysim?

— Maždaug po dienos jis praras sąmonę. Tada… tada teks nupjauti koją prieš jo valią arba leisti jam mirti.

— Ar dabar negalite jo gydyti? Be jo sutikimo?

Gyvatė norėjo, kad galėtų atsakyti taip, kaip jis nori.

— Gabrieliau, man nelengva tai sakyti, bet jei jis praras sąmonę, vis dar sakydamas, kad nieko nedaryčiau, man teks leisti jam numirti. Pats sakėte, jog jis sveiko proto. Aš neturiu jokios teisės prieštarauti jo norams. Kad ir kokie kvaili ar beprasmiai jie būtų.

— Bet galėtumėt išgelbėti jo gyvybę.

— Tačiau tai jo gyvenimas.

Gabrielius pirštų galiukais pasitrynė akis, atrodė, kad jis pavargęs.

— Aš dar kartą su juo pasikalbėsiu.

Gyvatė nusekė paskui Gabrielių iki jo tėvo kambario, bet sutiko pabūti už durų, kol Gabrielius bus viduje. Jaunuolį užvaldė drąsa. Nepaisant to, kad ne kartą nuvylė tėvą — ir tikriausiai pats savimi nusivylė — drąsos jis turėjo. Bet, matyt, baimė dar neišnyko, nes kitaip Gabrielius nebūtų pasilikęs ir leidęsis koneveikiamas. Gyvatė galvojo, kad šioje situacijoje ji nesusivaldytų. Gydytoja mąstė apie savo labai stiprius santykius su kitais gydytojais, savo šeima, bet viskas tikriausiai labiau priklausė nuo kraujo ryšių.

Gyvatė visai nesijautė kalta, kad klausosi pokalbio.

— Tėve, aš noriu, jog leistum gydytojai tau padėti.

— Man niekas negali padėti. Jau nebe.

— Tau tik keturiasdešimt devyneri. Kas nors gali pagalvoti, kad tu taip jauteisi ir dėl mamos.

— Apie mamą geriau nė žodžio.

— Ne, gana jau. Aš jos niekad nepažinojau, bet pusė manęs — tai ji. Man labai gaila, kad tave nuvyliau. Aš apsisprendžiau iš čia išvykti. Po kelių mėnesių tu galėsi pasakyti „ne“, po kelių mėnesių ateis pasiuntinys ir praneš, jog aš miręs, o tu niekad nesužinosi, ar tai tiesa.

Meras nieko neatsakė.

— Ką nori iš manęs išgirsti? Kad aš gailiuosi neišvykęs anksčiau? Gerai, gailiuosi.

— Tai vienas dalykas, ko tu dėl manęs nepadarei, — tarė Gabrieliaus tėvas. — Tu užsispyręs ir įžūlus, bet anksčiau tu man nemeluodavai.

Įsivyravo tyla. Gyvatė jau rengėsi užeiti, bet Gabrielius vėl prabilo.

— Aš maniau, kad išpirksiu savo kaltę. Galvojau, jei aš tik būčiau pakankamai naudingas…

— Aš turiu galvoti apie šeimą, — tarė meras. — Ir apie miestą. Kad ir kas nutiktų, tu visada būsi mano pirmagimis, net jei ir nebūtum mano vienintelis vaikas. Aš negalėčiau tavęs išsižadėti viešai nepažeminęs.

Gyvatė nustebo, kai šiurkščiame balse išgirdo užuojautos gaidelę.

— Žinau. Dabar aš tai suprantu. Bet nebus nieko gero, jei tu mirsi.

— Ar laikysiesi savo plano?

— Prisiekiu, — atsakė Gabrielius.

— Gerai. Įleisk gydytoją.

Jei Gyvatė nebūtų prisiekusi padėti sužeistiems ir sergantiems, ji turbūt būtų iškart išėjusi iš pilies. Ji dar niekad nėra girdėjusi tokio ramaus ir paremto atsisakymo; ir dar tarp tėvo bei sūnaus…

Gabrielius priėjo prie durų ir Gyvatė tylėdama užėjo vidun.

— Aš apsigalvojau, — pasakė meras.

Bet supratęs, kaip arogantiškai nuskambėjo jo žodžiai, jis pridėjo:

— Jei vis dar sutinki mane gydyti.

— Gydysiu, — trumpai tarė Gyvatė ir išėjo iš kambario.

Susirūpinęs Gabrielius nusekė iš paskos.

— Kas nors negerai? Juk jūs neapsigalvojote?

Gabrielius atrodė ramus ir neįsižeidęs. Gyvatė sustojo.

— Aš pažadėjau jam padėti. Ir padėsiu. Man reikia kambario bei kelių valandų, kad galėčiau pradėti gydyti jo koją.

— Duosiu viską, ko tik paprašysit.

Gabrielius vedė Gyvatę viršutiniu aukštu, kol jie pasiekė pietinį bokštą. Vietoj vieno įspūdingo kambario, bokštas buvo padalytas į kelius mažesnius apartamentus, ne tokius didžiulius ir patogesnius negu mero kambarys. Gyvatei davė kambarį bokšto pakraštyje. Lenktas holas už svečių kambarių juosė centrinę bendrą vonią.

— Jau beveik laikas vakarieniauti, — rodydamas kambarį tarė Gabrielius. — Ar prisijungsite prie manęs?

— Ne, ačiū. Ne šį kartą.

— Gal ko nors atnešti į kambarį?

— Ne. Tiesiog sugrįžkite po trijų valandų.

Gyvatė beveik neskyrė dėmesio Gabrieliui, kadangi planuodama jo tėvo operaciją, negalėjo galvoti apie jaunuolio bėdas. Gydytoja davė kelis nurodymus, kas turėtų būti Gabrieliaus tėvo kambaryje. Kadangi infekcija jau progresavo, operacija bus nešvari, o darbas dvokiantis.

Kai Gyvatė baigė, Gabrielius dar neišėjo.

— Jam labai skauda, — tarė Gabrielius. — Gal turite ką nors, kas tą skausmą numalšintų?

— Ne, — atsakė Gyvatė. — Neskaudėtų, jei jį nugirdytumėt.

— Nugirdyti? Gerai, aš pabandysiu. Bet nemanau, jog tai padės. Aš dar niekad nemačiau, kad jis nuo alkoholio prarastų sąmonę.

— Nuskausminimas — papildomas alkoholio poveikis. Jis taip pat padeda kraujo apytakai.

— O.

Kai Gabrielius išėjo, Gyvatė suleido Smėlio vaistų, kad pagamintų antitoksiną gangrenai. Nuodai turėtų veikti kaip švelnūs anestetikai, bet to nepakaktų, nes gydytoja drenavo mero žaizdą, o jo kraujo apytaka dar ne visai bloga. Gyvatė apgailestavo, kad teks suteikti merui skausmo, tačiau jausmas nebuvo toks stiprus kaip gydant kitus pacientus.

Gyvatė nusivilko dulkėtus dykumų drabužius ir nusiavė batus, kuriuos verkiant reikėjo pravėdinti. Savo naujas kelnes ir palaidinę ji buvo pririšusi prie miegmaišio. Kažkas, kas viską atnešė į viršų, ištiesė kelnes. Gyvatei bus malonu vilkėti drapanas, prie kurių ji įpratus, bet užtruks nemažai laiko, kol jos bus tokios įprastos kūnui kaip ir tos, kurias sunaikino keistuolis.

Vonią švelnia šviesa apšvietė dujinės lempos. Dauguma tokių didelių pastatų turi savo metano gamintojus. Tiek privatūs, tiek bendri gamintojai bakterinio kuro produkcijai naudojo atliekas, šiukšles ir žmonių išmatas. Turint šiuos gamintojus bei saulės plokštes stoge, pilyje tikrai užteko energijos. Energijos pertekliaus turbūt užtektų ir šilumos siurbliui. Vasaros metu karštis sunkiai įveikia akmens izoliaciją, todėl patalpos gali būti vėsinamos. Gydytojų poste buvo panašūs patogumai, Gyvatė visai nesigailėjo vėl jais naudodamasi. Ji, prileidusi pilną kubilą karšto vandens, mėgavosi maudynėmis. Net ir kvepiantis muilas buvo tikra prabanga prieš juodą smėlį, bet paėmusi rankšluostį ir supratusi, kad jis kvepia pipirmėtėmis, Gyvatė nusijuokė.

Trys valandos, kol vaistai veikė Smėlį, praėjo lėtai. Kai Gabrielius pabeldė į duris, Gyvatė ant lovos gulėjo plačiai atmerktomis akimis, apsirengusi, bet basomis kojomis. Ji atsisėdo, švelniai laikydama Smėlį už galvos leido jam apsivynioti aplink riešą bei ranką, ir įleido Gabrielių.

Jaunuolis atsargiai pažiūrėjo į Smėlį, susižavėjimas užgožė akivaizdžią baimę.

— Aš jam neleisiu įgelti, — tarė Gyvatė.

— Svarsčiau, koks jausmas juos liesti.

Gyvatė ištiesė ranką jo link ir Gabrielius norėjo paglostyti raštuotus Smėlio žvynus. Jaunuolis be jokių kalbų atitraukė ranką.

Mero miegamajame vėl buvo Brajanas, kuris jau nebeatrodė toks nusiminęs ir džiaugėsi vėl galėdamas rūpintis savo valdovu. Meras buvo girtas kaip šiaučius. Dejavo beveik balsu, kai Gyvatė priartėjo prie jo, jis pravirko, skruostais tekėjo didelės ašaros. Dejonės sustiprėjo, kai meras pamatė gydytoją. Gyvatė sustojo mero kojūgalyje. Vyras su baime stebėjo gydytoją.

— Kiek jis išgėrė?

— Tiek, kiek norėjo, — atsakė Gabrielius.

— Būtų geriau, jei jis būtų be sąmonės, — apgailestaudama tarė Gyvatė.

— Aš mačiau jį geriantį iki paryčių su tarybos nariais, bet sąmonės jis niekad neprarasdavo.

Meras pažvelgė į juos rūko aptrauktomis akimis ir tarė:

— Daugiau jokio brendžio. Jokio.

Nepaisant neaiškaus tarimo, mero žodžiai buvo valingi.

— Jei aš sąmoningas, negalėsi nupjauti man kojos.

— Tai beveik tiesa, — atsakė Gyvatė. — Tuomet neužmikite.

Mero žvilgsnis užkliuvo už Smėlio, jo nemirksinčio žvilgsnio, kaišiojamo liežuvio; meras pradėjo drebėti.

— Kokiu kitu būdu, — tarė meras. — Turi būti kitas būdas.

— Jūs bandote mano kantrybę, — tarė Gyvatė.

Ji žinojo, kad bet kuriuo metu gali prarasti savitvardą, arba, dar blogiau, gali vėl pravirkti dėl Džesės mirties. Gyvatė galėjo tik prisiminti, kaip ji norėjo padėti Džesei, o dabar taip lengvai gali išgydyti šį žmogų.

Meras lovoje gulėjo ant nugaros. Gydytoja dar jautė, kaip jis dreba, bet bent jau tylėjo. Gabrielius su Brajanu stovėjo merui iš šonų. Paėmusi antklodę nuo lovos kraštų, Gyvatė padėjo ją ant mero kelių ir taip padarė nedidelę užtvarą.

— Aš noriu matyti, — tarė meras.

Mero koja buvo purpurinė ir sutinusi.

— Ne, jūs nenorite, — atsakė Gyvatė. — Brajanai, prašau atidaryti langus.

Senais tarnas, paklusdamas prašymui, nuskubėjo atitraukti užuolaidų ir atverti stiklinių langų lauke tvyrančiai tamsai. Kambaryje pasklido vėsus, gavus oras.

— Kai Smėlis jums įgels, — ištarė Gyvatė, — pajusite aštrų skausmą. Tuomet vieta aplink įkandimą patins. Įkandimas bus tiesiai virš žaizdos. Patinimas sklaidysis lėtai, nes jūsų kraujotaka beveik atkirsta. Bet kai patinimas išsiplės pakankamai toli, aš drenuosiu žaizdą ir tada antitoksinas veiks geriau.

Mero raudoni skruostai pabalo. Vyras nieko nesakė, o Brajanas prie lūpų pridėjo stiklinę ir meras sočiai atsigėrė. Raudonis vėl grįžo.

Na, galvojo Gyvatė, kai kuriems žmonėms reikia sakyti, o kai kuriems ne.

Gydytoja Brajanui pamėtėjo švaraus audinio.

— Užpilkite ant jo šiek tiek brendžio ir uždėkite ant mero nosies ir burnos. Jei norite, abu su Gabrieliumi galite pasidaryti tą patį ir sau. Tai nebus malonu. Ir abu išgerkite po gerą gurkšnį. Tuomet lengvai laikykite mero pečius. Neleiskite jam staiga atsisėsti; jis išgąsdins barškuolę.

— Taip, gydytoja, — pasakė Brajanas.

Gyvatė nuvalė odą virš gilios žaizdos ant mero blauzdos. Gerai, kad nėra stabligės, pagalvojo gydytoja, prisiminusi Ao ir kitus rinkėjus. Gydytojai retai keliauja per Kalnapusį, nors praeityje keliaudavo dažniau. Kadangi meras žinojo, jog nebūtina matyti gyvatės, jį galėjo paskiepyti.

Gyvatė nuo rankos nusivyniojo Smėlį ir, leisdama jam liežuviu liesti spalvą praradusią odą, laikė jo galvą tiesiai už žandikaulio linkimo linijos. Smėlis ant lovos susirangė spirale. Gyvatė paleido Smėlio galvą, kai tik jis užėmė tinkamą padėtį.

Barškuolė gėlė.

Meras suriko.

Smėlis įgėlė vieną kartą ir labai greitai, jis taip greitai vėl susirangė į spiralę, kad net itin akylas stebėtojas negalėtų būti tikras, ar jis pajudėjo. Bet meras buvo tuo tikras. Jis vėl pradėjo stipriai drebėti. Iš dviejų mažų įkandimo žaizdelių tekėjo tamsus kraujas bei pūliai.

Gyvatei liko dvokiantis, nešvarus, bet įprastas darbas. Ji atvėrė žaizdą ir leido jai nusausėti. Gydytoja tikėjosi Gabrielių per vakarienę per daug nevalgius, nes atrodė, kad, nepaisant brendžiu sudrėkinto audinio ant jo veido, jis tuoj išpils visą vakarienės turinį. Brajanas ramiai stovėjo prie šeimininko pečių, guodė jį ir ramino.

Kai Gyvatė baigė, patinimas ant mero kojos pastebimai sumažėjo. Po kelių savaičių vyras pasveiks.

— Brajanai, gal galite prieiti?

Brajanas pakluso Gyvatės prašymui abejodamas, bet kai pamatė, ką ji padarė, nusiramino.

— Atrodo geriau, — tarė jis. — Geriau net negu tada, kai paskutinį kartą man leido pažiūrėti.

— Gerai. Žaizda drenuosis, todėl turite pasirūpinti, kad ji būtų švari.

Gyvatė parodė, kaip perrišti ir tvarstyti žaizdą. Brajanas pakvietė jauną tarną, kad šis išneštų purviną tvarsliavą ir greitai infekcijos bei mirštančių audinių dvokas dingo. Gabrielius sėdėjo ant lovos, drėgnu rankšluosčiu valė tėvo kaktą. Brendžiu suvilgytas audinys buvo nuslydęs nuo jo veido ir jis net nepasivargino jį pakelti. Dabar meras nebeatrodė toks išbalęs.

Gyvatė paėmė Smėlį ir leido jam užšliaužti ant pečių.

— Jeigu žaizdą labai skaudės ar vėl pakils temperatūra — jei įvyks kažkoks pakitimas į blogąją pusę — ateikite manęs pakviesti. Kitu atveju aš jį apžiūrėsiu iš ryto.

— Ačiū, gydytoja, — tarė Brajanas.

Gyvatė dvejodama praėjo pro Gabrielių, bet jis nepakėlė akių. Jo tėvas gulėjo ramiai, sunkiai kvėpuodamas, užmigęs ar beveik užmigęs.

Gydytoja gūžtelėjusi pečiais išėjo iš mero bokšto, grižo į savo kambarį ir padėjo Smėlį į jo skyrių, tuomet klajojo apačioje, kol rado virtuvę. Dar vienas mero visur spėjantis ir nepagaunamas tarnas pagamino gydytojai vakarienę ir ji nuėjo miegoti.