Sapnų Gyvate

9

Arevinas ant veido jautė vėsų ir švarų vėją. Jis buvo dėkingas už kalnų klimatą be dulkių, karščio bei smėlio. Prie viršūnės perėjos Arevinas stovėdamas šalia savo žirgo žiūrėjo į kaimą, kuriame užaugo Gyvatė. Žemė buvo šviesi bei labai žalia, o Arevinas juto ir girdėjo didelius tekančio vandens kiekius. Per slėnio vidurį vinguriavo upė, per samanotus akmenis tryško upelis. Arevino pagarba gydytojai dar labiau išaugo. Gyvatės žmonės nemigravo; čia jie gyveno visus metus. Gydytoja turėtų mažai patirties su sunkiomis klimato sąlygomis, kai įžengtų į dykumą. Tai nelabai koks pasiruošimas juodo smėlio dykvietei. Pats Arevinas nebuvo pasirengęs centrinės dykumos atšiaurumui. Jo žemėlapiai buvo pasenę; nė vienas gyvas klano narys jais nebesinaudojo. Bet jie, rodydami kelią per tikras oazes, saugiai jį atvedė į kitą dykumos pusę. Jau buvo toks vėlyvas metų laikas, kad Arevinas nieko nesutiko: nieko, ko galėtų paklausti patarimo dėl geriausio maršruto, nieko, ko galėtų paklausti apie Gyvatę.

Arevinas užlipo ant žirgo ir nujojo taku žemyn į gydytojos slėnį.

Prieš patekdamas į kažkieno namus, Arevinas pasiekė mažą sodą. Sodas buvo neįprastas: tolimiausi nuo kelio medžiai visai užaugę, gumbuoti, o arčiausiai kelio augantys atrodė beveik kaip sodinukai, lyg daugelį metų kasmet būtų pasodinami keli nauji medžiai. Pavėsyje, valgydamas vaisiaus gabalėlį, juokėsi keturiolikos ar penkiolikos metų jaunuolis. Kai Arevinas sustojo, jaunas žmogus pakėlė žvilgsnį, atsistojo ir pajudėjo Arevino link. Arevinas paspartino savo žirgą joti per žolėtą pievos kraštą. Jie susitiko maždaug penkerių ar šešerių metų amžiaus medžių eilėje.

— Labas, — ištarė jaunasis vyras.

Jaunuolis paėmė kitą vaisiaus gabalėlį ir ištiesė jį Arevinui.

— Suvalgysi kriaušę? Persikų ir vyšnių jau seniai nebėra, o apelsinai dar ne visai prinokę.

Arevinas tai matė: iš tikrųjų ant kiekvieno medžio augo skirtingų formų vaisiai, bet jų visų lapai buvo vienodi. Arevinas netvirtai ištiesė ranką, norėdamas paimti kriaušę, ir svarstė, ar žemė, ant kurios auga medžiai, neužnuodyta.

— Nesijaudink, — pasakė jaunuolis. — Ji ne radioaktyvi. Čia aplinkui nėra kraterių.

Po šių žodžių Arevinas atitraukė ranką. Jis neištarė nė žodžio, o vis tiek atrodė, kad vaikinas žino viską, ką jis galvoja.

— Aš pats sukūriau medį, o aš niekad nedirbu su karštais mutagenais.

Arevinas nenutuokė, apie ką kalbėjo jaunuolis, tik atrodė, jog tikino, kad suvalgyti vaisių nėra pavojinga. Arevinas norėjo suprasti berniuką taip, kaip šis jį suprato. Nenorėdamas pasirodyti nemandagus, Arevinas paėmė kriaušę.

— Ačiū.

Kadangi jaunuolis vylingai stebėjo Areviną, jis atsikando vaisiaus. Kriaušė buvo saldi ir kartu rūgšti bei labai sultinga. Arevinas darkart atsikando.

— Labai skani, — pagyrė Arevinas. — Aš dar niekad nemačiau augalo, ant kurio augtų keturios skirtingos vaisių rūšys.

— Pirmas projektas, — paaiškino berniukas ir mostelėjo į medžius. — Mes visi darome tą patį. Gan naivu, bet tai tradicija.

— Suprantu, — tarė Arevinas.

— Aš vardu Fedas.

— Man garbė su tavimi susipažinti, — pasakė Arevinas. — Aš ieškau Gyvatės.

— Gyvatės! — Fedas suraukė antakius. — Man atrodo, kad tu be reikalo atkeliavai tokį kelią. Jos čia nėra. Nebus dar keletą mėnesių.

— Bet aš negalėjau su ja prasilenkti.

Fedo malonią ir paslaugią išraišką pakeitė susirūpinimas.

— Nori pasakyti, ji jau keliauja namo? Kas atsitiko? Ar jai viskas gerai?

— Buvo, kai paskutinį kartą ją mačiau.

Jeigu nieko neatsitiko, ji daug anksčiau už Areviną turėjo pasiekti namus. Areviną užplūdo mintis apie nelaimes, nepanašias į angių įkandimus, kurioms ji neatspari.

— Ei, ar tau viskas gerai?

Fedas stovėjo šalia Arevino ir prilaikė jo alkūnę.

— Taip, — atsakė Arevinas, bet jo balsas virpėjo.

— Ar tu sergi? Aš dar nebaigiau savo apmokymų, bet kuris nors kitas gydytojas galėtų tau padėti.

— Ne, ne, aš nesergu. Tačiau niekaip negaliu suprasti, kaip galėjau šią vietą pasiekti anksčiau už ją.

— Bet kodėl ji grįžta mano taip anksti?

Arevinas pažvelgė į ryžtingą jaunuolis, kuris dabar atrodė toks pat susirūpinęs, kaip ir jis pats.

— Nemanau, kad aš turėčiau už ją pasakoti jos istoriją, — tarė Arevinas. — Gal aš geriau pasikalbėsiu su jos tėvais. Ar parodysi man, kur jie gyvena?

— Parodyčiau, jei galėčiau, — atsakė Fedas. — Tik ji jų neturi. Ar aš netiksiu? Aš jos brolis.

— Atsiprašau, jog priverčiau tave jaudintis. Aš nežinojau, kad jūsų tėvai mirę.

— Jie nemirę. O gal ir galėtų būti mirę. Aš nežinau. Turiu galvoje, kad nežinau, kas jie tokie. Arba kas Gyvatės tėvai.

Arevinas pasijuto visiškai sutrikęs. Jis visada puikiai suprato, ką jam sakė Gyvatė. Bet nesuprato nė pusės to, ką šis jaunuolis jam pasakė prieš kelias minutes.

— Jei tu nežinai, kas tavo tėvai, o kas Gyvatės, tai kaip jūs galite būti brolis ir sesuo?

Fedas ironiškai pažvelgė į Areviną ir paklausė:

— Tu tikrai mažai žinai apie gydytojus, ar ne?

— Taip, — pajutęs, kad pokalbis darkart pasisuko nelaukta kryptimi, palinksėjo galva Arevinas. — Aš mažai žinau. Mes apie jus girdėjome, žinoma, bet Gyvatė vienintelė, kuri lankėsi mano klane.

— Aš paklausiau dėl to, — paaiškino Fedas, — kad dauguma žmonių žino, jog mes įvaikinti. Mes neturime tikrų šeimų. Mes visi viena šeima.

— Bet tu vis tiek sakei, kad esi jos brolis, lyg ji kito neturėtų.

Išskyrus mėlynas akis, o ir tos buvo visai kito atspalvio, Fedas buvo visiškai nepanašus į Gyvatę.

— Mes taip vieni apie kitus galvojame. Kai buvau vaikas, dažnai patekdavau į bėdą, o ji visada mane užstodavo.

— Suprantu.

Arevinas nulipo nuo žirgo ir svarstydamas tai, ką jam pasakė jaunuolis, pataisė apynasrį.

— Jūsų su Gyvate nesiekėja kraujo ryšys, — šnekėjo Arevinas, — bet tu jauti ypatingą ryšį su ja. Ar teisingai pasakiau?

— Taip.

Fedo nerūpestingumas išgaravo.

— Jei aš tau pasakysiu, kodėl atvykau, ar patarsi man pirmiau galvodamas apie Gyvatę, net jei tai prieštarautų tavo papročiams?

Arevinas džiaugėsi, kad jaunuolis dvejoja, nes jo atsakymas nebus impulsyvus ir emocionalus.

— Atsitiko kažkas tikrai negero, ar ne?

— Taip, — tarė Arevinas. — Ir ji kaltina save.

— Ir tu jauti ypatingą ryšį su Gyvate, ar ne?

— Taip.

— O ji su tavimi?

— Aš taip manau.

— Aš jos pusėje, — patikino Fedas. — Visada.

Arevinas atsegė žirgo apynasrį ir jį nuėmė, kad žirgas galėtų gerai apsižvalgyti. Jis atsisėjo po Fedo vaismedžiu, o vaikinas prisėdo šalia.

— Aš atvykau iš kitos vakarinės dykumos pusės, — ėmė pasakoti Arevinas. — Ten nėra gerų gyvačių, tik smėlinės angys, o jų įkandimas reiškia mirtį…

Arevinas papasakojo savo istoriją ir laukė Fedo atsakymo, bet jaunuolis ilgai tylėdamas žiūrėjo į savo randuotas rankas.

— Užmušė sapnų gyvatę, — galiausiai išlemeno Fedas.

Fedo balse girdėjosi sukrėtimas ir neviltis; nuo jo tono Arevino kūnu, beveik iki pat nepaveikiamo, kontroliuojamo centro, nubėgo šaltis.

— Tai visai ne jos kaltė, — darkart pakartojo Arevinas.

Dabar Fedas žinojo apie Arevino baimę gyvatėms ir net apie baisią Arevino sesers mirtį. Bet Arevinas gan aiškiai matė, kad Fedas nesuprato.

Vaikinas pažvelgė į Areviną ir pratarė:

— Aš nežinau, ką tau pasakyti. Tai tikrai siaubinga.

Akimirkai jaunuolis nutilo, apsidairė aplink ir ranka pasitrynė kaktą.

— Manau, kad reikėtų pakalbėti su Sidabre. Ji viena iš Gyvatės mokytojų ir dabar ji vyriausia.

Arevinas dvejojo.

— Ar tai išmintinga? Atleisk man, bet jei tu, Gyvatės draugas, negali suprasti, kaip viskas atsitiko, ar kas nors iš kitų gydytojų sugebės suprasti?

— Aš suprantu, kas atsitiko!

— Tu žinai, kas atsitiko, — tarė Arevinas. — Bet tu nesupranti kodėl. Nenoriu tavęs įžeisti, bet bijau, kad tai, ką sakau, yra tiesa.

— Tai nesvarbu, — pasakė Fedas. — Aš vis tiek noriu jai padėti. Sidabre sugalvos ką nors.

Dailiame slėnyje, kuriame gyveno gydytojai, susipynusios dykynių ir visiškos civilizacijos vietos. Tai, kas Arevinui atrodė kaip neliestas nuostabus miškas, senas ir nesikeičiantis, tęsėsi tiek, kiek jo akys siekė, miško pradžia buvo prie šiaurinio smėlio šlaito. Kalvos, ant kurios auga dideli, seni medžiai, apačioje linksmai sukosi vėjo malūnai. Medžių ir vėjo malūnų miškai puikiai derėjo.

Postas — rami vieta, mažas miestelis, puikiai apstatytas medžio ir akmens namais. Žmonės sveikinosi su Fedu arba jam mojavo, o Arevinui linkteldavo. Vėjas atnešė negarsius žaidžiančių vaikų balsus.

Fedas paleido Arevino žirgą ganykloje, tuomet palydėjo Areviną į pastatą, didesnį už kitus ir kažkaip nutolusį nuo kitų. Viduje Arevinas nustebo, kai pamatė, kad sienos padarytos ne iš medienos, o iš glazūruotų keraminių plytelių. Net vietose be langų buvo šviesu kaip dieną, nereikėjo nei nykios mėlynos šviesos, nei švelnaus dujų lempų apšvietimo. Šiame pastate vyravo kažkoks veiklos pojūtis, visai skirtingas nuo ramaus miesto atmosferos. Per pusiau pravertas duris Arevinas matė kelis jaunus žmones, jaunesnius nei Fedas, pasilenkusius virš sudėtingų instrumentų, visiškai pasinėrusius į darbą.

Fedas mostelėjo į studentus.

— Tai laboratorijos. Mikroskopų objektyvus mes šlifuojame čia, poste. Taip pat gaminame ir savo stiklo dirbinius.

Visi žmonės, kuriuos čia matė Arevinas — ir, kai dabar pagalvojo, dauguma kaimo žmonių — arba labai jauni, arba pagyvenę. Jaunieji mokėsi, o pagyvenę mokė. Gyvatė ir kiti išvykę atlikti savo profesijos praktikos.

Fedas užlipo laiptatakiu, nuėjo į kilimu išklotą holą ir negarsiai pabeldė į duris. Jie laukė keletą minučių ir Fedui, visai ramiai stovinčiam, tai atrodė gan įprasta. Galiausiai pasigirdo malonus, gana aukštas balsas:

— Įeikite.

Palyginti su laboratorijomis, kambarys neatrodė toks atšiaurus ir paprastas. Jis buvo iškaltas medinėmis plokštėmis, o per didžiulį langą matėsi vėjo malūnai. Arevinas girdėjo apie knygas, bet pats jų nebuvo matęs. Čia dvi sienas dengė lentynos, pilnos knygų. Sena gydytoja, sėdėjusi supamoje kėdėje, ant kelių laikė knygą.

— Fedai, — linkteldama, sveikinančiu ir kartu klausiančiu tonu tarė gydytoja.

— Sidabre.

Fedas įvedė Areviną.

— Tai Gyvatės draugas. Jis atvyko iš toli, kad su mumis pasikalbėtų.

— Sėskis.

Gydytojos balsas ir rankos šiek tiek drebėjo. Ji buvo labai sena, jos sąnariai sutinę bei išsukinėti. Oda lygi, minkšta ir beveik permatoma, o skruostai ir kakta išvagoti giliomis raukšlėmis. Jos akys buvo mėlynos.

Pasekęs Fedo pavyzdžiu, Arevinas atsisėdo. Jis jautėsi nepatogiai; juk įpratęs sėdėti ant žemės sukryžiavęs kojas.

— Ką tu nori pasakyti?

— Ar jūs Gyvatės draugė? — paklausė Arevinas. — Ar tik jos mokytoja?

Arevinas pagalvojo, kad gydytoja pasijuoks iš jo, bet ji rūsčiai pažvelgė į atvykėlį.

— Jos draugė.

— Sidabre davė Gyvatei jos vardą, — paaiškino Fedas. — Negi galvojai, kad norėsiu, jog pasikalbėtum su bet kuo?

Bet vis tiek Arevinas dvejojo, ar jam reikėtų pasakoti, kas įvyko, šiai mielai moteriai, nes jis puikiai prisiminė Gyvatės žodžius: „Mano mokytojai retai suteikia tokį vardą, kokį turiu aš, ir jie bus nusivylę.“ Gal Sidabre taip nusivils, jog ištrems Gyvatę.

— Pasakyk man, kas negerai, — tarė Sidabre. — Gyvatė mano draugė ir aš ją myliu. Tau nereikia manęs bijoti.

Tą dieną Arevinas antrą kartą papasakojo visą istoriją, šį kartą įdėmiai stebėdamas Sidabrės veidą. Jos išraiška nepasikeitė. Aišku, po visų patyrimų ji galėjo geriau nei jaunasis Fedas suprasti, kas atsitiko.

— O, — tarė moteris. — Gyvatė keliavo per dykumą.

Senolė papurtė galvą ir pridūrė:

— Mano drąsus ir impulsyvus vaikas.

— Sidabre, — pasiteiravo Fedas, — ką mes galime padaryti?

— Nežinau, mano brangusis.

Moteris atsiduso:

— Norėčiau, kad ji būtų grįžusi namo.

— Juk mažos gyvatės miršta, — tarė Arevinas. — Tikriausiai kitas prarado netyčia. Ką daryti?

— Jos ilgai gyvena, — pasakė Fedas. — Kartais ilgiau už savo gydytojus. Jos sunkiai veisiasi.

— Kiekvienais metais mes apmokome vis mažiau žmonių, nes mums nepakanka sapnų gyvačių, — švelniu balsu prabilo Sidabre.

— Dėl savo meistriškumo Gyvatė turėtų gauti kitą gyvatę, — pastebėjo Arevinas.

— Negalima duoti to, ko nėra, — paprieštaravo Sidabre.

— Ji galvojo, kad kelios gimė.

— Tik keletas iš kiekvieno inkubatoriaus, — liūdnai tarė moteris.

Fedas nusisuko ir pasakė:

— Vienas iš mūsų gali apsispręsti nebaigti savo apmokymų…

— Fedai, — subarė Sidabre, — dabar net jums neužtenka sapnų gyvačių. Negi manai, kad Gyvatė paprašytų tavęs grąžinti tą sapnų gyvatę, kurią ji tau davė?

Vis dar nežiūrėdamas nei į Sidabrę, nei į Areviną, Fedas gūžtelėjo pečiais.

— Jai nereikėtų prašyti. Aš pats jai atiduočiau.

— Mes negalime nuspręsti be Gyvatės, — tarė Sidabre. — Ji turi grįžti namo.

Suprasdamas, kad bus nelengva išspręsti dilemą ir be įvykio paaiškinimo Gyvatei gauti atleidimą, Arevinas pažvelgė žemyn į savo rankas.

— Jums nereikėtų bausti Gyvatės už mano klano klaidą, — darkart priminė Arevinas.

Sidabre papurtė galvą.

— Tai ne bausmės klausimas. Bet ji negali būti gydytoja, neturėdama sapnų gyvatės. Aš neturiu nė vienos, kad galėčiau jai duoti.

Kartu jie sėdėjo tyloje. Po kelių minučių Arevinas svarstė, ar Sidabre užmigo. Kai Sidabre, neatitraukusi žvilgsnio nuo vaizdo už lango, prabilo, Arevinas krūptelėjo.

— Ar tu toliau jos ieškosi?

— Taip, — nedvejodamas atsakė Arevinas.

— Kai ją rasi, prašau, pasakyk, kad grįžtų namo. Taryba susitiks su ja.

Fedas pakilo, Arevinas, pajutęs nesėkmės ir depresijos skonį, suprato, kad juos išprašo.

Praeidami pro darbo kambarius ir juose stovinčius keistus prietaisus, keistas šviesas, keistus kvapus, jie ėjo atgal į lauką. Saulė leidosi sujungdama ilgus šešėlius į naktį.

— Kur man ieškoti? — staiga paklausė Arevinas.

— Ko?

— Aš atvykau čia, nes maniau, kad Gyvatė keliauja namo. Dabar nebežinau, kur ji galėtų būti. Jau beveik žiema. Jei prasidėjo audros…

— Ji žino, kad geriau neužstrigti žiemos metu dykumoje, — atsakė Fedas. Ne, tikriausiai kažkam prireikė pagalbos ir jai teko nukrypti nuo maršruto į namus. Gal jos pacientas centriniuose kalnuose. Ji bus kažkur į pietus nuo čia, Vidurkelyje ar Naujajame Tibete, ar Kalnapusyje.

— Gerai, — dėkodamas už bet kokią galimybę, tarė Arevinas.

— Keliausiu į pietus.

Bet Arevinas galvojo, ar Fedas taip kalba dėl neabejojamo pasitikėjimo savimi, ar dėl savo jaunystės.

Fedas atvėrė priekines ilgo, žemo namo duris. Viduje buvo nemažai vietos. Fedas krito ant gilios sofos. Arevinas, palikęs nuošalyje visus mandagumus, atsisėdo ant grindų.

— Tuoj vakarieniausim, — tarė Fedas. — Dabar kambarys šalia manojo yra laisvas, gali juo pasinaudoti.

— Gal aš jau keliausiu, — atsakė Arevinas.

— Šįvakar? Kvaila šiose vietose joti naktį. Iš ryto mes tave rasime uolos pačioje. Bent jau pasilik iki rytojaus.

— Jei tu taip patari.

Iš tikrųjų Arevinas jautėsi labai apsnūdęs. Jis nusekė paskui Fedą į laisvą kambarį.

— Atnešiu tavo krepšį, — pareiškė Fedas. — Pailsėk. Atrodo, kad tau to reikia.

Arevinas lėtai atsisėdo ant lovos krašto.

Prie durų Fedas atsisuko:

— Paklausyk, aš norėčiau padėti. Ar galėčiau ką nors dėl tavęs padaryti?

— Ne, — atsakė Arevinas. — Ačiū. Man labai patogu.

Fedas gūžtelėjo pečiais ir tarė:

— Gerai.

Juodo smėlio dykuma tęsėsi iki horizonto, plokščia ir tuščia, nebuvo jokio ženklo, kad kažkas būtų ja keliavęs. Karščio bangos kilo kaip dūmai. Pastovaus vėjo dar nebuvo, bet prekeivių maršruto pėdsakai jau paslėpti: užpustyti besikeičiančių žiemos vėjų. Prie centrinių kalnų rytinės viršūnės Gyvatė ir Melisa žvelgė į nematomą savo kelionės tikslą. Jos nulipo nuo žirgų, kad šie pailsėtų. Melisa prie naujo Voverio balno pririšo dirželį, tuomet pažvelgė ten, iš kur jos atjojo, žemyn į slėnį, kur anksčiau buvo jos namai. Miestas stūksojo prie stataus kalno šlaito, virš derlingos slėnio žemės. Mėnulio šviesoje žėrėjo langai ir juodo stiklo plokštės.

— Dar niekad nesu buvus taip toli nuo ten, — nustebusiu balsu tarė Melisa. — Niekad per visą savo gyvenimą.

Mergaitė nusigręžė nuo slėnio į Gyvatę ir tarė:

— Ačiū, Gyvate.

— Prašom, Melisa.

Melisa nuleido akis. Jos dešinysis skruostas, tas neranduotas, paraudo.

— Aš noriu kai ką pasakyti.

— Apie ką?

— Apie savo vardą. Rasas sakė tiesą, jis netikras…

— Nesvarbu. Man tu Melisa. Vaikystėje aš taip pat turėjau kitą vardą.

— Bet jie suteikė jums tą vardą. Tai garbė. Jūs jo nesusigalvojote, kaip tai padariau aš.

Jos vėl užsėdo ant žirgų ir patraukė gerai pramintu vingiuotu taku.

— Bet aš galėjau atsisakyti suteikto vardo, — tarė Gyvatė. — Jei būčiau tai padariusi, aš bučiau pati išsirinkusi sau vardą, kaip tą daro visi kiti gydytojai.

— Galėjote atsisakyti savo vardo?

— Taip.

— Bet jie retai tokį suteikia! Aš taip girdėjau.

— Tai tiesa.

— Ar kas nors kada nors pasakė, kad jo nenori?

— Ne, kiek aš žinau. Nors aš tik ketvirta, nedaugeliui žmonių pasitaikė tokia galimybė. Kartais aš gailiuosi, kad jį priėmiau.

— Bet kodėl?

— Dėl atsakomybės.

Gyvatės ranka buvo ant gyvačių lagamino šono. Po keistuolio užpuolimo ji pradėjo dažniau liesti lagaminą. Gydytoja patraukė ranką nuo švelnios odos. Gydytojai yra linkę mirti gan jauni arba gyventi labai ilgai. Prieš ją buvusi Gyvatė mirė būdama tik keturiasdešimt trejų, bet kitos dvi išgyveno po šimtmetį. Gyvatės kūnas buvo puikus, kad pragyventų jas, bet kol kas jai nepasisekė.

Takas vedė žemyn per amžinuosius medžius, tarp gumbuotų, rudų kamienų ir tamsių medžių spyglių. Legenda bylojo, kad šitie medžiai niekad nesubrandindavo sėklų ir niekad nežūdavo. Sakų kvapas orui suteikė pušų aromato.

— Gyvate… — prabilo Melisa.

— Taip?

— Ar jūs… ar jūs — mano mama?

Užklupta Gyvatė dvejojo. Gydytojai šeimas kūrė šiek tiek skirtingai nei visi kiti. Ji pati nieko nėra vadinusi „mama“ ar „tėčiu“, nors ryšys su visais vyresniais gydytojais buvo kaip tik toks. O Melisos balse girdėjosi vilties gaidelė…

— Dabar visi gydytojai yra tavo šeima, — atsakė Gyvatė, — bet aš tave įsivaikinau ir, manau, todėl esu tavo mama.

— Aš džiaugiuosi.

— Ir aš.

Kalnų šlaituose, žemiau nelygaus miško, neaugo niekas, išskyrus kerpes ir, nors buvo nemažas aukštis, o takas status, Melisa su Gyvate jau galėjo būti dykumoje. Už medžių karštis ir sausra pamažu didėjo. Kai jos galiausiai pasiekė smėlį, trumpam sustojo, kad gydytoja persirengtų Arevino žmonių duotais apdarais, o Melisa — drabužiais, kuriuos jai nupirko Kalnapusyje.

Visą dieną jos nieko nesutiko. Protarpiais Gyvatė pažvelgdavo sau per petį ir, kaskart žirgams einant per kopų laukus, kur galėjo kas nors slėptis bei netikėtai užpulti keliautojus, labai saugojosi. Bet keistuolio nebuvo nė ženklo. Gyvatė ėmė mąstyti, ar abu užpuolimai galėjo būti atsitiktiniai ir prisiminė triukšmus aplink savo stovyklą. Ir jeigu keistuolis buvo keistuolis, galbūt jo kraujo kerštą gydytojai dabar skatino kažkokios kitos priežastys.

Gyvatė savęs neįtikino.

Vakare kalnai liko toli už jų nugarų ir formavo stačią sieną. Žirgų kanopos čežėjo smėlyje, bet vyravo visiškai nežemiška tyla. Gyvatei ir Melisai bejojant ir bekalbant, užklupo tamsa. Tiršti debesys aptemdė mėnulį; Gyvatės žibintų šviesa dabar buvo ryškesnė ir jos užteko, kad keliautojos galėtų tęsti savo kelionę. Ant balno kabantis žibintas siūbavo pagal Greituolės eiseną. Juodame smėlyje šviesa atsispindėjo kaip vandenyje. Greituolė ir Voveris priartėjo vienas prie kito. Melisa su Gyvatė kalbėjo vis tyliau, galiausiai jos nutilo.

Gyvatės kompasas, beveik nematomas mėnulis, vėjo kryptis, smėlio kopų forma — viskas padėjo keliauti reikiama kryptimi, bet gydytoja negalėjo atsikratyti tyrlaukiuose apimančios baimės, kad keliauja ratais. Pasisukusi balne, Gyvatė keletą minučių stebėjo už jų nematomą kelią, bet jokia kita šviesa nesekė. Jos buvo vienos; nebuvo nieko, išskyrus tamsą. Gyvatė vėl atsisėdo tiesiai.

— Nejauku, — sušnabždėjo Melisa.

— Žinau. Norėčiau, kad galėtumėm keliauti dieną.

— Gal pradės lyti.

— Būtų negerai.

Dykumoje lydavo tik kartą per metus ar dvejus, bet kai pradėdavo, tai dažniausiai prieš žiemą. Tuomet sudygdavo sėklos ir smulkiomis smėlio granulėmis nuklota dykuma sužaliuodavo. Po trijų dienų gležni augalai paruduodavo ir žūdavo, vėl palikdami sėklas metams, dvejiems, ar trejiems, kol jas vėl sudaigindavo lietus. Bet šįvakar oras buvo sausas bei ramus ir neatrodė, kad jis pasikeistų.

Tolumoje pasirodė šviesa. Užsnūdusi Gyvatė staiga pabudo iš sapno, kuriame ją sekė keistuolis, ir jo žibintas vis artėjo. Iki dabar ji dar nesuvokė, kaip stipriai ji buvo įsitikinusi, jog keistuolis ją seka, vis dar yra kažkur šalia, vedamas nesuprantamų motyvų.

Bet tai ne nešamo žibinto šviesa, ji buvo pastovi ir tiesiai prieš Gyvatę. Su vėju gydytoją pasiekė šnarančių sausų lapų garsas: jos artėjo prie pirmos oazės pakeliui į Centrą.

Dar net neišaušo. Gyvatė pasilenkė į priekį ir paplekšnojo Greituolei per petį.

— Dabar jau netoli, — tarė gydytoja.

— Kas? — Melisa taip pat pašoko iš miegų. — Kur?..

— Viskas gerai, — nuramino Gyvatė. — Greitai galėsime sustoti.

— O.

Mirksėdama Melisa apsidairė aplink.

— Aš užmiršau, kur esu.

Jos pasiekė vasaros medžius, juosiančius oazę. Gyvatės lempos šviesa apšvietė smėlio sudraskytus ir nudegintus lapus. Gydytoja nematė jokių palapinių ir negirdėjo jokių žmonių ar gyvūnų balsų. Dabar visi keliautojai karavanu jau buvo saugiame kalnų prieglobstyje.

— Iš kur ta šviesa?

— Nežinau, — atsakė Gyvatė.

Ji pažvelgė į Melisą, nes jos balsas skambėjo keistai: balsą slopino ant veido uždėtas galvos apdangalo galas. Kai niekas nepasirodė, Melisa paleido apdangalo galą, tarsi nė nebūtų bandžiusi pasislėpti.

Nerimaudama dėl šviesos, Gyvatė apsuko Greituolę.

— Žiūrėk, — tarė Melisa.

Vienoje pusėje Greituolės kūnas užstojo žibinto šviesą ir tamsoje pasirodė kūnų švytėjimas. Iš arčiau Gyvatė pamatė, kad tai žuvęs vasaros medis, jis buvo prie vandens, todėl vietoj to, kad džiūtų, puvo. Šviesa užliejo medžio gležną kamieną ir taip pavertė jį šviečiančiu signalu. Gydytoja su palengvėjimu atsiduso. Jos jojo ratu aplink vandens telkinį, kol rado tinkamą medžių pastogę. Kai tik Gyvatė sustojo, Melisa nušoko žemyn ir nubalnojo Voverį. Nepaisant pastovaus dykumos klimato, gydytojos kelis dar buvo sustabarėjęs nuo ilgo jojimo, todėl ji nulipo lėtai. Greitai jie visi — žirgai bei žmonės — gulėjo ir laukė rytojaus.

Basomis, rąžydamasi ir žiovaudama, Gyvatė nužingsniavo prie vandens. Ji puikiai miegojo visą dieną ir dabar norėjo paplaukioti prieš vėl pradėdama kelionę. Dar buvo per anksti palikti tirštą vasaros medžių paunksnę. Tikėdamasi dar rasti keletą prinokusių vaisių ant šakų, Gyvatė pakėlė akis ir apsidairė, bet dykumos gyventojų vaisių nuėmimo metas jau buvo pasibaigęs.

Dar prieš kelias dienas kitoje kalnų pusėje oazės lapija buvo žaliuojanti ir minkšta; čia lapai buvo sausi ir mirštantys. Kai ji braukė per lapus, šie šnarėjo. Gyvatės rankose byrėjo trapūs lapai.

Gydytoja sustojo paplūdimio pradžioje. Juoda juosta buvo tik kelių metrų pločio smėlio puslankis aplink mažą ežerą, kuriame atsispindėjo grotelės iš šakų. Nuošalioje vietoje ant smėlio priklaupė pusnuogė Melisa. Ji pasilenkė virš vandens ir tyliai žiūrėjo. Rašo mušimo žymių nebeliko, o gaisras nepalietė nugaros. Mergaitės oda buvo daug šviesesnė, nei Gyvatė sprendė išjos stipriai įdegusių rankų ir veido. Gydytojai stebint, Melisa ištiesė ranką ir palietė atvaizdą tamsiame vandenyje. Vanduo suraibuliavo nuo mergaitės pirštų galiukų.

Susižavėjusi Melisa stebėjo, kaip Gyvatė iš lagamino išleido Miglą ir Smėlį. Migla apsivyniojo aplink Gyvatės koją ir ragavo oazės kvapus. Gyvatė švelniai pakėlė Miglą. Prie jos rankų prisilietė balti, vėsūs žvynai.

— Noriu, kad ji tave pauostytų, — pasakė Gyvatė. — Jos instinktyvi reakcija — gelti bet kam, kas ją gąsdina. Jei ji pažins tavo kvapą, bus saugu. Gerai?

Melisa lėtai linktelėjo, ji akivaizdžiai bijojo.

— Ji labai nuodinga, ar ne? Labiau nei kitos?

— Taip. Vos tik grįšime namo, aš galėsiu tau įskiepyti imunitetą, bet čia nenoriu to pradėti. Pirmiau turiu tave patikrinti, o tam neturiu reikiamų dalykų.

— Norite pasakyti, kad galite padaryti taip, jog ji man įgels ir nieko neatsitiks?

— Ne visai nieko. Bet jau kelis kartus ji man netyčia įgėlė, o aš vis dar gyva.

— Manau, jog geriau leisiu jai mane pauostyti, — tarė Melisa.

Gyvatė atsisėdo šalia mergaitės.

— Žinau, kad sunku jos nebijoti. Bet giliai kvėpuok ir pasistenk atsipalaiduoti.

— Žirgai taip pat žino, kai bijai, — pasakė Melisa ir padarė, ką liepė Gyvatė.

Kobros skeltas liežuvis kyščiojo virš mergaitės rankos, o vaikas išliko ramus ir tylus. Gyvatė prisiminė, kaip pirmą kartą pamatė albinosines kobras: baiminanti, įkvepianti akimirka, kai daugybė mazgais susisukusių kobrų pajuto jos žingsnius ir kartu pakėlė galvas, jos šnypštė kaip daugiagalvė pabaisa ar kaip ateivių žydintis augalas.

Gyvatė laikė Miglos galvą, kai kobra slydo Melisos ranka.

— Malonus jausmas, — tarė Melisa.

Jos balsas šiek tie drebėjo ir buvo išsigandęs, bet nuoširdus.

Melisa jau buvo mačiusi barškuoles; ji žinojo jų grėsmę ir ne taip bijojo. Smėlis šliaužė mergaitės ranka, ir ji švelniai jį paglostė. Gydytoja buvo pamaloninta; jos dukters sugebėjimai neapsiribojo žirgais.

— Aš tikėjausi, kad tu sutarsi su Migla bei Smėliu, — prašneko Gyvatė. — Gydytojai tai svarbu.

Krūptelėjusi Melisa pažvelgė į Gyvatę ir tarė:

— Bet jūs kabėjote nerimtai…

Mergaitė nutilo.

— Apie ką?

Melisa giliai atsiduso.

— Apie tai, ką pasakėte merui, — dvejodama tarė Melisa. — Apie tai, ką aš galėčiau daryti. Jūs kalbėjote nerimtai. Jūs tai pasakėte tam, kad jis mane išleistų.

— Aš galvojau taip, kaip sakiau.

— Bet aš negalėčiau būti gydytoja.

— Kodėl ne?

Melisa neatsakė, todėl Gyvatė tęsė:

— Aš tau juk sakiau, kad gydytojai įsivaikina sau vaikus, nes mes patys jų negalime turėti. Leisk man tau daugiau apie mus papasakoti. Daug gydytojų turi partnerius, kurių profesija kitokia. Ir ne visi mūsų vaikai tampa gydytojais. Mes nesam uždara bendruomenė. Bet kai pasirenkame ką nors įsivaikinti, mes pasirenkame tą, kuris, mūsų manymu, galėtų būti vienas iš mūsų.

— Aš?

— Taip. Jei tu nori. Tai svarbiausia. Kad tu darytum tai, ko nori. Ne tai, ko, tavo manymu, norėtų ar tikėtųsi kiti.

— Gydytoja… — pralemeno Melisa.

Nuostaba, slypėjusi jos dukters balse, buvo dar viena priežastis pasiekti, kad miesto žmonės padėtų surasti daugiau sapnų gyvačių.

Kitą naktį Melisa ir Gyvatė jojo sunkai. Nebuvo oazių, o išaušus gydytoja nesustojo, nors keliauti ir buvo per karšta. Gyvatė permirko nuo prakaito. Lipnūs rutuliukai tekėjo jos nugara ir šonais. Jie riedėjo iki pusės Gyvatės veido, o tada išdžiūvę virsdavo smėlio ir druskos luoba. Greituolės kūnas patamsėjo, kai jos kojomis tekėjo prakaitas. Kiekviename žingsnyje nuo žirgo kojų šepetėlių krito lašeliai.

— Ponia…

Nuo formalaus kreipinio Gyvatė krūptelėjo ir susirūpinusi atsisuko į Melisą.

— Kas atsitiko?

— Kiek dar josime, kol galėsime sustoti?

— Nežinau. Turime joti kiek galime ilgiau.

Gyvatė mostelėjo į danguje žemai kabančius grėsmingus debesis.

— Taip jie atrodo prieš audrą.

— Žinau. Bet mes nepajėgsime labai toli nueiti. Voveriui ir Greituolei reikia pailsėti. Jūs sakėte, kad miestas dykumos centre. Na, kai mes nukeliausime, žirgai mus turės parnešti iš ten.

Gydytoja susmuko balne.

— Mes turime eiti. Per daug pavojinga sustoti.

— Gyvate… Gyvate, tu išmanai apie žmones, audras, gydymą, dykumas ir miestus, o aš ne. Bet aš išmanau apie žirgus. Jei mes leisime jiems sustoti ir pailsėti keletą valandų, šiąnakt jie mus nuneš toli. Jei jiems teks eiti toliau, sutemus mums teks juos palikti.

— Gerai, — galiausiai tarė Gyvatė. — Sustosime, kai pasieksime tuos akmenis. Bent jau bus kažkoks pavėsis.

Namuose, gydytojų poste, Gyvatei nereikėjo nuolat galvoti apie miestą. Bet dykumoje ir kalnuose, kur žiemojo karavano keliautojai, visas gyvenimas sukosi apie miestą. Gyvatė jau pradėjo galvoti, kad ir jos gyvenimas priklauso nuo miesto, kai galiausiai, auštant po trečios nakties, prieš jos akis išniro nukirstas kalnas, saugantis Centrą. Saulė kilo tiesiai iš už kalno, kaip dievaitį jį apšvietė raudona šviesa. Vanduo kvepėjo, užuosdami savo ilgos kelionės pabaigą, žirgai pakėlė galvas bei paspartino savo pavargusį žingsnį. Kai saulė pakilo aukščiau, per tirštus debesis raudona šviesa nutvieskė horizontą. Sulig kiekvienu Greituolės žingsniu Gyvatei skaudėjo kelį, bet jai nereikėjo, kad sutinę sąnariai perspėtų apie artėjančią audrą. Gyvatė į kumštį spaudė vadeles tol, kol jos skausmingai įsispaudė į delnus, tuomet ji lėtai atpalaidavo rankas ir paglostė šlapią žirgo kaklą. Gydytoja neabejojo, kad Greituolei skaudėjo visai kaip ir jai.

Jos priartėjo prie kalno. Vasaros medžiai buvo rudi bei nudžiūvę, šlamantys stiebai, supantys juodą balą ir paliestas laužaduobes. Sausuose lapuose ir ant smėlio šlamėjo vėjas, iš pradžių iš vienos pusės, po to iš kitos, taip, kaip vėjai pučia prie pavienių kalnų. Tekančios saulės sukurtas miesto šešėlis apgobė jas.

— Jis daug didesnis, nei aš maniau, — sušnabždėjo Melisa. — Turėjau vietą, kurioje galėjau pasislėpti ir klausytis, ką apie miestą kalba keliautojai, bet visada maniau, kad jie išsigalvoja.

— Manau, kad ir aš, — tarė Gyvatė.

Gydytojos balsas atrodė pasimetęs ir nutolęs. Kai Gyvatė priartėjo prie didelių kalno uolų, jos kaktą išpylė šaltas prakaitas ir, nepaisant karščio, rankos darėsi šaltos bei drėgnos. Pavargusi kumelė nešė Gyvatę į priekį.

Kažkada miestas valdė gydytojų postą. Kai Gyvatei buvo septyneri ir kitąkart, kai ji buvo septyniolikos, vyriausias gydytojas iškeliaudavo į sunkią, tolimą kelionę į Centrą. Kiekvieni iš šių metų buvo naujo dešimtmečio pradžia, kai gydytojai su miesto gyventojais tikėdavosi pasidalyti žiniomis ir pagalba. Gydytojus visuomet atstumdavo. Gal ir šį kartą, nepaisant Gyvatės atneštos žinutės, jie atstums gydytoją.

— Gyvate?

Ji krūptelėjo ir pažvelgė į Melisą.

— Ar tau viskas gerai? Atrodė, kad tu kažkur toli ir aš nežinau…

— „Išsigandusi“ būtų tinkamas žodis, manau, — tarė Gyvatė.

— Jie mus įsileis.

Atrodė, kad kiekvieną minutę tamsūs debesys darėsi vis tankesni ir sunkesni.

— Tikiuos, — atsiduso Gyvatė.

Platus ežeras Centro kalno papėdėje neturėjo nei įtekėjimo, nei ištekėjimo vietų. Vanduo į jį patekdavo iš gilumos, tuomet nematomai ištekėdavo ant smėlio. Vasaros medžiai nudžiūvę, bet žemę dengianti žolė ir žemi kūmai vešliai augo. Šviežia žolė sudygusi ir paliktų stovyklų ištryptose vietose, ir kelyje tarp stovyklų, bet ne ant plataus kelio, vedančio miesto vartų link.

Gyvatė neišdrįso pravesti Greituolę pro vandens telkinį. Gydytoja prie telkinio krašto padavė Melisai kumelės vadeles ir tarė:

— Kai jie atsigers, sek paskui mane. Be tavęs aš neįeisiu, taip kad nesijaudink. Bet jei pakils vėjas, atbėk. Gerai?

Melisa linktelėjo.

— Audra taip greitai negalėtų užklupti, ar ne?

— Bijau, kad galėtų, — atsakė Gyvatė.

Ji greitai atsigėrė ir vandeniu apsitaškė veidą. Galvos apdangalo kampučiu valydamasi lašelius, Gyvatė keliavo pliku keliu. Negiliai po smėliu buvo lygus kietas paviršius. Senovinis kelias? Gyvatei teko matyti kitų vietų liekanų, kaip skaidosi tikra betoninė mėsa ir rūdija plieniniai kaulai, vietų, kuriose dar nebuvo rinkėjai. Gydytoja sustojo prie Centro vartų. Jie buvo penkis kartus aukštesni už ją. Smėlio audros nušlifavo metalą iki blizgesio. Bet ant vartų nebuvo rankenos, skambučio, belstuko — jokio būdo, kuriuo Gyvatė galėtų ką nors prisikviesti, kad ją įleistų.

Gydytoja žengė į priekį, pakėlė kumštį ir pabeldė į metalą. Tvirtas dunksėjimas visai nebuvo panašus į tuščiavidurį. Gyvatė beldė galvodama, kad durys turėtų būti labai storos. Kai jos akys priprato prie nišoje įtaisytos blankios šviesos, ji pamatė, kad durų priekis iš tikrųjų įgaubtas, tikriausiai nuo baisių audrų.

Gyvatė atsitraukė akimirkai atgal, nes jai skaudėjo ranką.

— Pačiu laiku baigei triukšmauti.

Išgirdusi balsą, Gyvatė pašoko ir pasisuko į jį, bet nieko nebuvo. Vietoj nišos plokštė įsitraukė į uolą ir atsirado langas. Išblyškęs, vešliais raudonais plaukais vyras pažvelgė į gydytoją.

— Ką tu sau galvoji belsdama į duris po to, kai mes jau užsidarėme?

— Noriu įeiti, — atsakė Gyvatė.

— Tu ne miesto gyventoja.

— Ne. Mano vardas Gyvatė. Aš gydytoja.

Jis nepasakė — kaip priimta ten, kur Gyvatė užaugo — savo vardo. Gydytoja į tai neatkreipė dėmesio, nes jau beveik įprato, kad mandagumas skyrėsi įvairiose vietovėse. Bet Gyvatė nustebo, kai jis vėl iškišo galvą ir nusijuokė. Ji suraukė antakius ir laukė, kol jis kalbės.

— Tai jie nebesiunčia senų sugriuvėlių maldauti, ar ne? Dabar jaunų eilė!

Vyras darkart nusijuokė.

— Maniau, kad jie parinks ką nors gražų.

Iš jo tono Gyvatė suprato, kad ją įžeidė. Ji gūžtelėjo pečiais.

— Atidarykite vartus.

Vyras nustojo juokęsis.

— Pašalinių mes neįsileidžiame.

— Aš atnešiau draugės žinutę jos šeimai. Noriu ją perduoti.

Akimirką vyras žvelgė žemyn ir neatsakė.

— Visi šiemet iškeliavę žmonės jau sugrįžo.

— Ji išvyko labai seniai.

— Tu mažai žinai apie miestą, jei tikiesi, kad aš lakstysiu aplink ir ieškosiu kažkokio bepročio šeimos.

— Aš nežinau nieko apie jūsų miestą. Bet iš jūsų žvilgsnio matau, kad jūs susijęs su mano drauge.

— Ką tai turėtų reikšti?

Vyras pirmą kartą atsitraukė.

— Ji man sakė, kad jos šeima susijusi su vartų prižiūrėjimu. Ir aš matau — plaukai, kakta… akys kitokios. Jos rudos.

Šio gyventojo akys buvo šviesiai žalios.

— Ar ji neminėjo, — beveik sarkastiškai tarė jaunuolis, — kuriai šeimai ji konkrečiai priklauso?

— Valdančiajai.

— Minutėlę, — lėtai tarė vyras.

Vyras pažvelgė žemyn ir jo rankos dingo iš Gyvatės akių, bet kai ji priartėjo, nieko už „lango“ krašto nesimatė, nes tai buvo ne langas, o stiklinė plokštė su judančiu vaizdu. Nors ir krūptelėjo, gydytoja susivaldė. Ji vis dėlto žinojo, kad miesto gyventojai turėjo daugiau technologijų nei jos žmonės. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl ji čia.

Jaunasis vyras lėtai pažvelgė aukštyn, jo vienas antakis įslinko iš nuostabos.

— Man teks pakviesti kai ką kitą su jumis pasikalbėti.

Atvaizdas ant stiklinės plokštės išsisklaidė į įvairiaspalves linijas.

Kurį laiką nieko nevyko. Gyvatė pasilenkė per negilią nišą ir pasižvelgė.

— Melisa!

Nesimatė nei vaiko, nei žirgų. Per vasaros medžius Gyvatė matė beveik visą vandens telkinį, bet keliose vietose dar žaliuojantys lapai dengė du žirgus ir vaiką.

— Melisa! — darkart pašaukė Gyvatė.

Ir vėl niekas neatsiliepė, bet vėjas galėjo nunešti jos balsą. Netikras langas pajuodo. Gyvatė jau norėjo eiti susirasti dukterį, bet langas vėl atgijo.

— Kur tu? — ištarė naujas balsas. — Grįžk atgal.

Gyvatė darkart pažvelgė į tolį ir nenoriai grįžo prie plokštės su vaizdu.

— Tu labai nuliūdinai mano pusbrolį, — tarė vaizdas.

Gyvatė krūptelėjo pamačiusi vaizdą, nes kabėtojas buvo labai panašus į Džesę, daug labiau nei jaunesnis vyras. Tai buvo Džesės dvynys, nes jos šeima buvo gimta. Kai figūra vėl prabilo, Gyvatę užplūdo mintys, kad atranka galėjo būti naudinga perduodant norimus bruožus, jei tik eksperimentatorius yra pasiruošęs kelioms įspūdingoms nesėkmėms iš visų rezultatų. Gydytoja nebuvo nusiteikusi patirti tokias nesėkmes, kai reikalas liečia žmonių gimimą.

— Alio? Ar šis daiktas veikia?

Raudonplaukė figūra rūpestingai pažvelgė į Gyvatę ir triukšmingas traškesys lydėjo jos balsą. Džesės balsas buvo malonus ir žemas, bet ne toks žemas. Gydytoja suprato, kad kalbasi su vyru, o ne su moterimi, kaip ji pamanė iš panašumo. Tuomet tikrai ne Džesės dvynys. Gyvatė svarstė, ar miestiečiai klonuoja žmones. Jei jie tai darė dažnai, galėjo gauti kryžminių lyčių klonus, galbūt jie naudojosi metodais, kurie buvo geresni nei tie, kuriuos sapnų gyvačių veisimui naudojo gydytojai.

— Aš jus girdžiu, jei tai turite galvoje, — pasakė Gyvatė.

— Gerai. Ko tu nori? Pamatęs, kaip atrodo Ričardas, aš susirūpinau.

— Aš turiu žinutę, jei jūs esate tiesioginis žvalgytojos Džesės giminaitis, — tarė Gyvatė.

Staiga vyro rausvi skruostai pabalo.

— Džesės?

Vyras papurtė galvą, tuomet susivaldė.

— Ar per tiek metų ji labai pasikeitė, ar aš visai nepanašus į jos tiesioginį giminaitį?

— Ne, — tarė Gyvatė. — Jūs atrodote kaip giminaitis.

— Ji mano vyresnioji sesuo, — tarė vyras. — O dabar, manau ji nori sugrįžti ir vėl būti vyriausia, o aš turėsiu vėl būti jaunesniu?

Jo balse skambėjęs kandumas atrodė kaip išdavystė; Gyvatei tai buvo kaip šokas. Žinia apie Džesės mirtį nesuteiks jos jaunesniam broliui skausmo, o kaip tik džiaugsmo.

— Ji grįžta, ar ne? — tarė vyras. — Ji žino, kad taryba ją paskirs mūsų šeimos galva. Velniai ją rautų! Aš irgi galėjau neegzistuoti dvidešimt metų.

Gyvatė klausėsi vyro, o jos gerklę vis labiau veržė apmaudas. Nepaisant Džesės brolio pasipiktinimo, jei gydytoja būtų išgelbėjusi ją, jos žmonės būtų ją priėmę atgal, pasveikinę sugrįžus: jei jie galėtų, jie būtų ją išgydę.

Gyvatė gan sunkiai prabilo:

— Gal žinutę reikėtų perduoti tarybai?

Gydytoja norėjo pasikalbėti su kuo nors, kam rūpėjo, su kuo nors, kas Džesę mylėjo, ne su tuo, kas pasijuoktų ir padėkotų už jos nesėkmę.

— Tai šeimos reikalas, ne tarybos. Džesės žinutę turėtum perduoti man.

— Man būtų geriau, jei kalbėtumėm akis į akį.

— Aš manau, kad būtų, — tarė jis. — Bet tai neįmanoma. Mano pusbroliai yra prieš pašalinių įleidimą…

— Žinoma, tokiu atveju…

— … o be to, aš negalėčiau, net jei ir norėčiau. Vartai užrakinti iki pavasario.

— Aš netikiu tavimi.

— Tai tiesa.

— Džesė būtų mane įspėjusi.

Vyras prunkštelėjo.

— Ji tuo niekad netikėjo. Išvyko būdama vaikas, o vaikai niekad iš tikrųjų netiki. Jie žaidžia lauke iki paskutinės minutės, apsimesdami, kad jų negali palikti už užrakintų durų. Taigi kartais mes išleidžiame vieną, kuris sulaužo taisykles.

— Ji nustojo tikėti beveik viskuo, ką tu sakai.

Gyvatės balsas įsitempė nuo pykčio.

Džesės brolis tyčia akimirkai nusuko žvilgsnį kitur. Jis vėl pažvelgė į Gyvatę.

— Na, aš tikiuosi, kad tiki tuo, ką tau dabar sakau. Kaupiasi audra, todėl patariu perduoti man žinutę, kad spėtum susirasti pastogę.

Net jei jis ir melavo, jis neketino Gyvatės įleisti. Gydytoja to nesitikėjo.

— Jos žinutė tokia, — tarė Gyvatė. — Ten ji buvo laiminga ir nori, kad tu liautumeis meluoti savo vaikams apie tai, kaip viskas yra už miesto.

Džesės brolis spoksojo į Gyvatę, laukė, tuomet staiga nusišypsojo ir garsiai nusijuokė.

— Tai viskas? Nori pasakyti, kad ji negrįžta?

— Ji negali grįžti, — pasakė Gyvatė. — Ji mirė.

— Mirė? — švelniai paklausė vyras.

— Aš negalėjau jos išgelbėti. Jai lūžo stuburas…

— Aš niekad nelinkėjau jai mirties.

Vyras giliai ir lėtai atsikvėpė.

— Lūžo stuburas… tuomet greita mirtis. Geriau nei kuri kita.

— Ji nemirė, kai jos stuburas lūžo. Jos partneriai ir aš ketinome ją parnešti namo, nes jūs galėjote ją išgydyti.

— Gal ir galėjome, — tarė vyras. — Kaip ji mirė?

— Ji žvalgėsi dviejuose krateriuose. Negalėjo patikėti tuo, kad jie pavojingi, nes jūs jai apie daug ką melavote. Ji mirė nuo apsinuodijimo radiacija.

Vyras krūptelėjo.

— Aš buvau su ja, — pasakojo Gyvatė. — Padariau, ką galėjau, bet aš neturiu sapnų gyvatės. Aš negalėjau jai padėti numirti.

Atrodė, kad jis žiūri kiaurą per Gyvatę.

— Mes tau skolingi, gydytoja, — tarė vyras. — Už paslaugas mano šeimos narei, kad atnešei žinią apie jos mirtį.

Jis kalbėjo prislėgtai, suglumęs, tuomet staiga pakėlė akis ir pažvelgė į Gyvatę.

— Man nepatinka, kai mano šeima skolinga. Ekrano apačioje yra mokėjimo ertmė. Pinigai…

— Man nereikia jokių pinigų, — atsakė Gyvatė.

— Tuomet ko tau reikia? — vyras greitai papurtė galvą. — Žinoma. Sapnų gyvačių. Ar patikėtum, jei pasakyčiau, kad jų neturime? Aš negaliu atiduoti skolos sapnų gyvatėmis — ir aš nenoriu tavo skolos iškeisti į skolą kito pasaulio gyventojams. Kito pasaulio gyventojai…

Vyras nutilo; jis atrodė nusiminęs.

— Jei kito pasaulio gyventojai gali man padėti, leiskite man su jais pasikalbėti.

— Jei aš ir galėčiau, jie atsisakytų kalbėti su tavimi.

— Jei jie žmonės, jie mane išklausys.

— Yra… kai kas dėl jų žmogiškumo, — tarė Džesės brolis. — Kas gali patvirtinti be testų? Tu nesupranti, gydytoja. Tu niekad jų nesi sutikusi. Jie pavojingi ir nenuspėjami.

— Leiskite man pabandyti.

Gyvatė ištiesė rankas delnais į viršų, greitu prašymo gestu, bandydama priversti jį suprasti.

— Kiti žmonės miršta taip, kaip mirė Džesė, agonijoje, nes nepakanka gydytojų. Nepakanka sapnų gyvačių. Noriu pasikalbėti su kito pasaulio gyventojais.

— Leiski man tau dabar sumokėti, gydytoja, — liūdnai tarė Džesės brolis. — Centro valdžia susiskaldžiusi. Taryba niekad neleis pašaliniam derėtis su kito pasaulio gyventojais. Įtampa labai didelė ir mes nieko nepakeisime kreipdamiesi į juos. Man labai gaila, kad sesuo mirė skausmuose, bet tai, ko prašai, priverstų rizikuoti per dideliu gyvybių skaičiumi.

— Kaip tai gali būti tiesa? — paklausė Gyvatė. — Paprastas susitikimas, vienintelis klausimas…

— Tu nesupranti, aš tau tai sakiau. Reikia čia užaugti ir susidurti su jėgomis. Aš praleidau visą gyvenimą besimokydamas.

— Manau, kad gyvenimą praleidote besimokydamas, kaip išsisukti nuo savo pareigybių, — piktai įgėlė Gyvatė.

— Tai netiesa! — Džesės brolis įsiuto. — Duočiau tau be ką, kas mano valioje, bet tu reikalauji neįmanomo. Aš negaliu tau padėti rasti naujų sapnų gyvačių.

— Palaukite, — staiga paprašė Gyvatė. — Galbūt galite padėti kitu būdu.

Džesės brolis atsiduso ir nusisuko.

— Neturiu laiko sąmokslams ir suktybėms, — atšovė vyras. — Ir tu neturi. Audra artėja, gydytoja.

Gyvatė pažvelgė sau per petį. Melisos vis dar niekur nesimatė. Tolumoje debesys dengė horizontą ir vėjo sukelti smėlio šuorai sklaidėsi tarp žemės bei dangaus. Šalo, bet Gyvatė drebėjo dėl kitos priežasties. Viskas buvo per toli pažengę, kad būtų galima pasiduoti. Gydytoja buvo tikra, kad jei tik galėtų patekti į miestą, ji pati pasiektų kito pasaulio gyventojus. Gyvatė Džesės broliui atsuko nugarą.

— Leiskite man patekti į vidų pavasarį. Jūs turite technikų, kurių mūsų technologijos nepajėgia pasiekti.

Staiga Gyvatė nusišypsojo. Džesė norėjo padėti, bet kiti ne. Melisa ne.

— Jei jūs galėtumėte išmokyti, kaip paveikti regeneravimą…

Gyvatė buvo apstulbusi, kad anksčiau nepagalvojo apie šią galimybę. Ji buvo visiškai savanaudiškai susirūpinusi dėl sapnų gyvačių, savo pačios prestižu ir garbe. Žmonėms būtų daug naudos, jei gydytojai žinotų, kaip regeneruoti raumenis ir nervus… bet pirmiausia ji išmoktų regeneruoti odą, kad jos dukra galėtų gyventi be randų. Gyvatė stebėjo Džesės brolį ir nudžiugo pamačiusi, kad jo išraiška sušvelnėjo.

— Tai įmanoma, — tarė vyras. — Taip. Aš tai aptarsiu su taryba. Aš pakalbėsiu už tave.

— Ačiū, — padėkojo Gydytoja.

Gyvatė negalėjo patikėti, kad pagaliau, pagaliau miesto gyventojai neatmeta gydytojų prašymo.

— Tai mums padės daugiau, nei jūs manote. Jei mes pagerinsime savo technikas, mums nereikės rūpintis dėl naujų sapnų gyvačių gavimo — mes geriau mokėsime jas klonuoti.

Džesės brolis buvo pradėjęs raukti antakius. Gyvatė, sutrikusi dėl staigaus pasikeitimo, nutilo.

— Gydytojai bus jums dėkingi, — skubiai pridūrė Gyvatė, žinodama, kad pasakė kažką negero ir nežinodama, kaip tai ištaisyti.

— Ir visi mūsų išgelbėti žmonės.

— Klonavimas! — tarė Džesės brolis. — Kodėl manai, kad padėsime tau klonavimo srityje?

— Aš maniau, kad jūs ir Džesė…

Gyvatė, supratusi, kad tai dar labiau jį suerzintų, nutilo.

— Aš paprasčiausiai dariau prielaidą apie jūsų pažengusią…

— Tu kalbi apie genetinę manipuliaciją! — Džesės brolis tarė piktai. — Panaudoti mūsų žinias monstrams kurti!

— Ką? — apstulbusi paklausė Gyvatė.

— Genetinė manipuliacija — Dievai, mes turime pakankamai bėdų su mutacija ir be tyčinio įsikišimo! Tau pasisekė, kad aš negalėjau tavęs įleisti, gydytoja. Būtų tekę tave pasmerkti. Būtum ištremta visam gyvenimui su kitais išsigimėliais.

Gyvatė žiūrėjo į ekraną, kai jis pasikeitė iš protingo susipažinimo į kaltinimą. Jei jis nebuvo Džesės klonas, tuomet jo šeimos kraujo ryšiai turėjo būti labai artimi, jei deformavimų nebuvo galima išvengti ir be genetinės manipuliacijos. Bet jis vis tiek sakė, kad miesto žmonės patys atsisakė metodo, kuris galėtų jiems padėti.

— Mano šeima nebus skolinga išsigimėlei, — tarė vyras, visai nežiūrėdamas į Gyvatę ir kažką darydamas rankomis.

Į po ekranu esančią mokėjimo ertmę subyrėjo monetos.

— Pasiimk savo pinigus ir keliauk.

— Čia žmonės miršta dėl jūsų slepiamos informacijos! — suriko Gyvatė. — Jūs savo kristaliniais žiedais padedate vairuotojams žmones paversti vergais, bet nenorite padėti pagydyti suluošintų ir randuotų žmonių!

Džesės brolis su įniršiu žengė į priekį.

— Gydytoja…

Jis nutilo ir žiūrėjo į Gyvatę. Jo veide pasirodė siaubo išraiška.

— Kaip drįsti čia atvykti su vaiku? Ar jie ištrėmė pabaisą kartu su jaunikliu? Ir tu dar man priekaištauji dėl žmogiškumo!

— Apie ką jūs šnekate?

— Tu nori regeneracijos ir net nežinai, kad negali performuoti mutantų! Jie tiesiog tokie būna.

Vyras karčiai ir isteriškai nusijuokė.

— Keliauk, iš kur atvykai, gydytoja. Jokios kalbos tarp mūsų negali būti.

Vos tik vyro vaizdas pradėjo blėsti, Gyvatė susibėrė monetas ir sviedė į jį. Jos barškėjo atsitrenkusios į ekraną, o viena pataikė į apsauginę plokštelę. Prietaisas suzvimbė, bet plokštė visiškai neužsidarė ir gydytoja pajuto tam tikrą kaprizingą pasitenkinimą.

Gyvatė nusisuko nuo ekrano ir miesto, kad pasižiūrėtų, kur Melisa, ir atsisuko tiesiai į savo dukterį. Melisos skruostai buvo šlapi nuo ašarų. Mergaitė sugriebė gydytoją už rankos ir ištraukė ją iš nišos.

. — Melisa, mes turime pabandyti susirasti pastogę…

Gyvatė bandė grįžti prie nišos. Nors buvo rytas, aplink tvyrojo tamsa. Debesys jau buvo ne pilki, o juodi, ir gydytoja matė du atskirus vėjo verpetus.

— Aš radau vietą, — vis dar verkdama sunkiai ištarė Melisa. — Aš… aš tikėjausi, kad jie tave įleis, bet bijojau, jog to nebus, todėl nuėjau ieškoti pastogės.

Gyvatė, beveik apakinta vėjo sukelto smėlio, sekė paskui mergaitę. Voveris ir Greituolė nenoromis ėjo nuleidusios galvas, suskliaudusios ausis. Melisa jas nuvedė į kalnų šono nulūžusios uolos žemutinį plyšį. Vejas, švilpaudamas ir ūždamas, stiprėjo akimirkomis ir į jų veidus sviedė smėlį.

— Jie bijo, — švilpiančiame vėjyje sušuko Melisa. — Raiščiai ant akių…

Melisa, stipriai prisimerkdama, atsidengė veidą ir savo galvos apdangalu uždengė Voverio akis. Gyvatė tą patį padarė savo pilkai kumelei. Kai gydytoja atsidengė bumą ir nosį, ji nuo vėjo neteko kvapo. Perštinčiomis akimis, sulaikiusi kvapą, gydytoja vedė kumelę į urvą paskui Voverį.

Staiga vėjas nurimo, Gyvatė vos sugebėjo atmerkti akis ir atrodė, kad smėlio pribyrėję ir į jos plaučius. Žirgai prunkštė, o Melisa su gydytoja kosėjo ir stengėsi mirksėdamos nupurtyti smėlį, nusivalyti jį nuo savo plaukų bei drabužių arba iškosėti. Pagaliau Gyvatė sugebėjo nusivalyti, nusipurtyti ir iškosėti labiausiai graužiančias smiltis, o ašaros švariai išplovė akis.

Melisa nuvyniojo savo galvos apdangalą nuo Voverio akių, tuomet raudodama apsikabino ponio kaklą.

— Tai mano kaltė, — nusprendė mergaitė. — Pamatęs mane, jis išsiuntė tave.

— Vartai buvo užrakinti, — tarė Gyvatė. — Jis nebūtų galėjęs mūsų įleisti, net jei būtų to norėjęs. Jei ne tu, mes dabar būtumėm lauke, audroje.

— Bet jie nenori, kad tu sugrįžtum. Dėl manęs.

— Melisa, jis jau buvo apsisprendęs mums nepadėti. Patikėk manim. Tai, ko jo prašiau, jį išgąsdino. Jie mūsų nesupranta.

— Bet aš jį girdėjau. Mačiau, kaip jis žiūrėjo į mane. Tu prašei pagalbos… pagalbos man, o jis liepė išeiti.

Gyvatė norėjo, kad Melisa to nebūtų supratusi iš pokalbio, nes ji nenorėjo, kad mergaitė tikėtųsi to, kas gali kada nors įvykti.

— Jis nežinojo, kad tu apdegei, — pasakė Gyvatė. — Ir jam nerūpėjo. Jis ieškojo priežasčių, kad galėtų manimi atsikratyti.

Nepatikėjusi Melisa abejingai paglostė Voverį, nuėmė apynasrį ir atsegė balną.

— Jei tai kieno nors kaltė, — tarė Gyvatė, — tai tik mano. Tai aš mus atvedžiau čia.

Jų dabartinė situacija gydytoją paveikė taip pat stipriai, kaip ir audra. Neryškios švieselės vos apšvietė urvą, kuriame jos buvo įkalintos. Gyvatės balse skambėjo baimė ir nusivylimas:

— Tai aš mus čia atvedžiau ir dabar mes įkalintos lauke…

Melisa nusisuko nuo Voverio ir paėmė gydytojos ranką.

— Gyvate… Gyvate, aš žinojau, kas gali atsitikti. Tu neprivertei manęs eiti su tavimi. Žinojau, kokie pasalūniški ir pikti šie žmonės gali būti. Visi, kas su jais prekiauja, taip sako.

Mergaitė apkabino Gyvatę guosdama, kaip vos prieš kelias dienas ją guodė gydytoja.

Staiga mergaitė sustingo, žirgai sužvengė, o Gyvatė išgirdo didžiulės katės įsiutusį šnypštimą. Greituolė bėgo pro gydytoją ir ją parbloškė. Gyvatė šiaip ne taip atsistojo, kad sugriebtų vadeles ir pamatė prie olos įėjimo stovinčią ir uodega mojuojančią juodą panterą. Pantera darkart sušnypštė, o Greituolė atsistojo piestu ir pargriovė Gyvatę. Kai ponis ir vaikas virpėdami pasitraukė į kampą, gydytoja bandė sulaikyti Greituolę. Pantera šoko link jų. Gyvatė neteko kvapo, kai panteros sukeltas vėjas ir jos glotnus kailis palietė jai ranką. Pantera palipo keturis metrus juoda siena ir dingo per siaurą plyšį.

Drebėdama Melisa su palengvėjimu nusijuokė. Išsigandusi Greituolė garsiai suprunkštė.

— Ačiū dievams, — atsiduso Gyvatė.

— Aš girdėjau, girdėjau kalbant, kad laukiniai gyvūnai mūsų bijo tiek pat, kiek ir mes jų, — išstenėjo Melisa. — Bet manau, jog tuo daugiau nebetikiu.

Gyvatė nuėmė nuo Greituolės balno žibintą ir jį iškėlė plyšio link svarstydama, ar žmogus galėtų nusekti paskui didelę katę.

Gydytoja užlipo ant išsigandusios kumelės ir atsistojo ant balno. Melisa paėmė Greituolės vadeles ir ją ramino.

— Ką tu darai?

Gyvatė pasilenkė prie urvo sienos, bandydama apšviesti plyšį.

— Mes čia negalime likti, — pareiškė Gyvatė. — Mirsime nuo troškulio arba bado. Gal per čia galėtume patekti į miestą.

Gydytoja nematė labai toli; ji buvo per daug žemai. Bet panteros nebebuvo. Gyvatė girdėjo savo pačios balso sugrįžtantį aidą, tarsi už siauro plyšio slypėtų daugybė ertmių.

— Arba kelias kažkur.

Gydytoja apsisuko ir atsisėdo į balną, paskui nušoko žemėn ir apkabino pilką kumelę.

— Gyvate, — sušnabždėjo Melisa.

— Taip?

— Žiūrėk — pridenk žibintą…

Melisa parodė į akmenį virš įėjimo į urvą. Gyvatė pridengė žibintą ir paryškėjusi neaiški figūra priartėjo prie jos. Gydytoja pajuto šiurpuliukus ant nugaros. Gyvatė ištiesusi žibintą priartėjo prie figūros.

— Tai piešinys, — tarė gydytoja.

Pasirodė, kad piešinys juda; tai buvo vos nudažyta voriška figūra, ropinėjanti ant sienos. Vizualinė iliuzija, nors Gyvatė dabar žinojo, vis tiek atrodė kaip šiurpiai artėjanti.

— Kažin, kam ją sukūrė.

Melisos balsas taip pat šnabždėjo tarp akmenų.

— Gal ji skirta, kad atbaidytų žmones — o tai reikštų, kad kažkas yra viduje.

— O kaip bus su Greituole ir Voveriu? Mes negalime jų čia palikti.

— Jei mes nerasime kokio maisto, — Gyvatė tarė švelniai, — jie taip pat badaus.

Melisa pažvelgė į atbrailą, nuo kurios nušoko pantera, ant jos randuoto veido atsispindėjo mėlyna šviesa.

— Melisa, — staiga tarė Gyvatė, — ar tu nieko negirdi?

Tai buvo kažkoks pasikeitimas, bet Gyvatė niekaip nesuprato koks. Tolumoje šnypščianti pantera? Kažkas, kas nupiešė voro simbolį ant sienos? Gyvatės pirštai apčiuopė prie diržo kabančio peilio rankeną.

— Vėjas nurimo! — šūktelėjo Melisa ir nubėgo prie urvo įėjimo.

Gyvatė neatsiliko nuo mergaitės ir buvo pasiruošusi bet kurią akimirką atitraukti Melisą nuo šėlstančios audros. Bet jos dukra neklydo: ji tikrai girdėjo, kaip netikėtai nutilo garsas, prie kurio jau buvo įpratusi.

Nieko neįvyko. Lauke oras buvo visiškai ramus. Žemi dulkių debesys sklaidėsi virš dykumos ir pranyko, mėlyname danguje palikdami putlius, aukštyn kylančius audros debesis. Gyvatė įžengė į keistą ryto šviesą, o šaltas vėjas trankė chalatą įjos kulkšnis.

Iškart pradėjo lyti.

Gydytoja išbėgo po lašais ir kaip vaikas pakėlė rankas į viršų. Voveris žingsniavo pro ją ir pasileido šuoliais. Greituolė lėkė šalia ponio ir jie abu šokinėjo bei spardėsi kaip kumeliukai. Melisa stovėjo nejudėdama, ji žiūrėjo į viršų ir leido lietui nuprausti jos veidą.

Virš jų galvų lėtai plaukė daug debesų, čia pildami lietų, čia praleisdami ryškią saulės šviesą. Galiausiai Gyvatė su Melisa grįžo į savo akmeninę pastogę, jos buvo permirkusios, atvėsusios ir laimingos. Per dangų nusirito triguba vaivorykštė. Gydytoja atsiduso ir atsitūpė, kad galėtų pasigėrėti vaizdu. Gyvatė taip susižavėjo žaižaruojančiom spalvom, kad net nepastebėjo, kaip šalia jos atsisėdo Melisa. Iš pradžių jos čia nebuvo, dabar yra, ir Gyvatė apkabino savo dukrą per pečius. Šį kartą Melisa atsipalaidavo prie Gyvatės, nebebuvo tokia nusiteikusi atsiriboti nuo bet kokio kontakto su žmonėmis.

Debesys nuplaukė, vaivorykštė dingo, o Voveris, visas permirkęs taip, jog matėsi visi jo dryžiai, atžingsniavo pas Gyvatę. Gydytoja pakasė poniui už ausų ir po žandikauliu; tuomet, turbūt pirmą kartą per paskutinį pusvalandį, Gyvatė pažvelgė į dykumą.

Toje pusėje, iš kurios atėjo debesys, gležna žaluma jau dengė žemas, juodas kalvas. Dykumos augalai augo taip greitai, kad Gyvatė įsivaizdavo, jog mato, kaip žaluma keliauja į priekį paskui lietų.