Sapnų Gyvate

7

Gyvatė pabudo anksčiau už Gabrielių, visai prieš rytą. Išaušus neryškiai pilka šviesa apšvietė miegamąjį. Gydytoja, pasirėmusi alkūne, gulėjo savo pusėje ir stebėjo miegantį Gabrielių. Miegantis, jei tai įmanoma, jis atrodė dar gražesnis.

Gyvatė ištiesė ranką, bet, prieš paliesdama Gabrielių, sustojo. Paprastai jai patikdavo pasimylėti rytais. Bet nenorėjo žadinti Gabrieliaus.

Suraukusi antakius, Gyvatė atsigulė ant nugaros ir bandė paanalizuoti situaciją. Vakarykštis seksas nebuvo pats įsimintiniausias jos gyvenime, bet Gabrieliaus — taip, jis buvo ne visai nerangus, tačiau keistas ir nepatyręs. Nors Gyvatė ir nepatyrė viso malonumo, bet miegoti su Gabrieliumi jai buvo malonu.

Gydytoja panarstė savo mintis giliau ir suprato, kad jos ją jaudina. Aišku, Gyvatė Gabrieliaus nebijojo: pati mintis buvo juokinga. Bet ji dar nėra buvusi su vyru, kuris nesugeba kontroliuoti savo vaisingumo. Gyvatė negalėjo paneigti, kad jis ją privertė nerimauti. Gydytoja puikiai kontroliavosi; šiuo klausimu ji savimi pasitikėjo. Ir net jei kažkokiu keistu būdu Gyvatė pastotų, ji galėjo pasidaryti abortą be tokių rimtų pasekmių, nuo kurių Gabrieliaus draugė Lei vos nemirė. Ne, jos nerimas neturėjo jokio pagrindo dėl to, kas iš tikrųjų galėjo nutikti. Labiausiai Gyvatę nuo Gabrieliaus sulaikė mintis apie jo nesugebėjimą, nes ji užaugo žinodama, kad jos meilužiai sugebės susivaldyti ir taip pat galės ja pasitikėti. Gabrieliui šio pasitikėjimo Gyvatė negalėjo suteikti, nepaisant to, kad šie sunkumai ne dėl jo kaltės.

Pirmą kartą Gyvatė suprato, koks Gabrielius jautėsi vienišas visus tuos trejus metus, kaip visi turėjo į jį reaguoti ir kaip jis jautėsi. Jausdama liūdesį dėl Gabrieliaus, Gyvatė atsiduso ir ištiesusi ranką pirštų galiukais glostė jo kūną, pamažu jį pažadindama, nuvijusi visas savo dvejones ir nerimą.

Nešdamasi savo gyvačių lagaminą, gydytoja nuėjo žemyn kalva pasiimti Greituolės. Reikėjo vėl apžiūrėti kelis miesto pacientus, o popietę praleis skiepydama. Gabrielius liko savo tėvo namuose pakuotis daiktų ir ruoštis kelionei.

Voveris ir Greituolė blizgėjo nuo šukavimo. Arklidžių prižiūrėtojo Rašo niekur nesimatė. Gyvatė įėjo į Voverio gardą, kad apžiūrėtų naujas pakaustytas kanopas. Ji pakasė ponio ausis ir garsiai pasakė, kad jam reikia pasimankštinti, nes kitaip apšlubs. Virš Gyvatės švelniai čežėjo palaidas šienas, bet nors ji ir laukė, daugiau nieko neišgirdo.

— Reikės prižiūrėtojo paprašyti, kad pavaikytų tave po lauką, — gydytoja tarė poniui ir vėl laukė.

— Aš pajodinėsiu juo už jus, ponia, — sušnabždėjo vaikas.

— Iš kur man žinoti, kad moki jodinėti?

— Aš moku jodinėti.

— Prašau, nusileisk.

Lėtai vaikas perlipo per angą lubose, pasikabino ant rankų ir nušoko šalia Gyvatės kojų. Vaikas stovėjo nuleidęs galvą.

— Kuo tu vardu?

Mergaitė sumurmėjo kažką iš trijų skiemenų. Gyvatė priklaupė ant vieno kelio ir švelniai paėmė ją už pečių.

— Atsiprašau, aš tavęs neišgirdau.

Mergaitė pažvelgė žvairuodama per baisų randą. Mėlynė pradėjo nykti.

— M-Melisa.

Po dvejonės mergaitė vardą ištarė taip, tarsi besigindama, lyg leisdama Gyvatei jį paneigti. Gydytoja svarstė, ką ji pasakė pirmą kartą.

— Melisa, — darkart tarė vaikas ir užsiklausė garsų.

— Mano vardas Gyvatė, Melisa.

Gydytoja ištiesė ranką ir mergaitė atsargiai ją paspaudė.

— Ar už mane pajodinėsi Voveriu?

— Taip.

— Jis gali šiek tiek spardytis.

Melisa pačiupo gardo durų viršutines skląstis ir ant jų pasirėmė smakrą.

— Matote jį štai ten?

Skersai kelio stovinėjo milžiniškas keršas žirgas, daugiau nei septyniolikos plaštakų aukščio. Gyvatė jau anksčiau buvo jį pastebėjusi; kai tik kas praeidavo pro šalį, žirgas karpė ausimis ir šiepė dantis.

— Aš juo joju, — tarė Melisa.

— Viešpatie aukščiausias, — su nuoširdžiu susižavėjimu tarė Gyvatė.

— Aš vienintelė galiu juo jodinėti, — pasakė Melisa. — Išskyrus tą kitą.

— Ką, Rasą?

— Ne, — su panieka pasakė Melisa. — Ne jis. Tas iš pilies. Geltonais plaukais.

— Gabrielius.

— Turbūt. Bet jis retai ateina, todėl jo žirgu jodinėju aš.

Melisa nušoko atgal ant žemės.

— Jis linksmas. Bet jūsų ponis mielas.

Gyvatė nebeabejojo vaiko veide atsispindinčia patirtimi.

— Tuomet ačiū tau. Džiaugiuosi, kad poniu jodinės tas, kas puikiai tai išmano.

Dar prieš Gyvatei sugalvojant, kuo mergaitę sudominti, kad ji dar šiek tiek pakalbėtų, Melisa užlipo ant ėdžių krašto, pasiruošusi vėl pasislėpti šieno angoje. Pusiaukelėje Melisa atsisuko į Gyvatę ir tarė:

— Ponia, jūs jam pasakysite, kad davėte leidimą?

Iš Melisos balso dingo visas pasitikėjimas.

— Žinoma, pasakysiu.

Melisa pradingo.

Gyvatė pabalnojo Greituolę ir išleido ją į lauką. Čia susitiko su arklidžių prižiūrėtoju.

— Melisa pajodinės Voveriu vietoj manęs, — pasakė Gyvatė prižiūrėtojui. — Aš jai leidau.

— Kas?

— Melisa.

— Kažkas iš miesto?

— Jūsų arklidžių padėjėja, — tarė Gyvatė. — Raudonplaukė mergaitė.

— Turite galvoje Bjaurybę? — nusijuokė prižiūrėtojas.

Gyvatė jautė, kaip rausta iš pradžių nuo šoko, po to iš pykčio.

— Kaip drįstate taip juoktis iš vaiko?

— Juoktis? Kaip? Sakydamas tiesą? Niekas nenori į ją žiūrėti ir geriau, jei ji tai atsimins. Ar ji jums trukdė?

Gyvatė užlipo ant kumelės ir pažvelgė į prižiūrėtoją.

— Nuo dabar geriau jau kumščius paleiskite į darbą prieš ką nors savo ūgio.

Gydytoja kulnais spustelėjo Greituolės šonus ir kumelė metėsi į priekį, už nugaros palikdama klojimą, Rasą, pilį ir merą.

Diena praėjo greičiau, nei Gyvatė to tikėjosi. Išgirdę, kad į Kalnapusį atkeliavo gydytoja, viso slėnio žmonės ėjo pas ją, nešė skiepyti vaikus, vedė chroniškomis ligomis sergančius senolius, kuriems, kaip ir artritu sergančiai Grumai, Gyvatė negalėjo padėti. Nors gydytoja apžiūrėjo pacientus, užsikrėtusius infekcijomis, turinčius auglius, net sergančius užkrečiamomis ligomis, Gyvatei vis dar sekėsi, nes neatėjo niekas, kas būtų prie mirties. Kalnapusio gyventojai buvo beveik tokie pat sveiki, kaip ir gražūs.

Gyvatė beveik visą dieną praleido dirbdama užeigos, kurioje ketino apsistoti, pirmame aukšte esančiame kambaryje. Tai buvo pagrindinė miesto vieta, o užeigos savininkai maloniai priėmė Gyvatę. Vakare paskutinis gimdytojas iš kambario išsivedė verkšlenantį vaiką. Norėdama, kad šalia būtų Paula ir padėtų savo pasakojimais bei juokais, Gyvatė atsilošė kėdėje, pasirąžė, nusižiovavo ir, vis dar pakeltomis rankomis, atlenktu kaklu ir užmerktomis akimis, atsipalaidavo. Gydytoja išgirdo atsidarančias duris, žingsnius, ilgo apdaro šlamėjimą ir pajuto šiltą žolelių arbatos aromatą.

Kai Leinė, užeigos savininkė, ant šalia stovinčio stalelio padėjo padėklą, Gyvatė atsisėdo. Leinė buvo vidutinio amžiaus graži, maloni ir gan apkūni moteris. Moteris atsisėdo, įpylę du puodelius arbatos ir vieną padavė gydytojai.

— Ačiū.

Moteris įkvėpė arbatos garų.

Po kelių minučių arbatos gurkšnojimo, Leinė nutraukė tylą:

— Aš džiaugiuosi, kad atvykote. Jau per ilgai Kalnapusyje nebuvo gydytojos.

— Žinau, — tarė Gyvatė. — Mes negalime dažnai nusigauti taip toli į pietus.

Ji svarstė, ar ir Leinė žinojo, kad bėda buvo ne atstumas tarp Kalnapusio ir gydytojų posto.

— Jei koks gydytojas apsigyventų čia, — Leinė ištarė, — žinau, kad miestas būtų nepaprastai dėkingas. Aš įsitikinusi, jog meras su jumis pasikalbės apie tai, vos tik jam bus geriau. Bet aš esu taryboje ir galiu jums užtikrinti, kad jo pasiūlymas bus patvirtintas.

— Ačiū, Leine. Aš tai atsiminsiu.

— Tai jūs galite pasilikti?

— Aš?

Nustebusi Gyvatė spoksojo į arbatą. Gydytoja to nesuprato kaip tiesioginio kvietimo. Kalnapusis, su savo grožiu, sveikais žmonėmis, — ta vieta, kur gydytojai apsistotų po sunkaus darbo metų, vieta pailsėti tam, kuris nenorėtų mokyti.

— Ne, aš negaliu. Rytą aš išvykstu. Bet kai grįšiu namo, aš apie jūsų pasiūlymą pasakysiu kitiems gydytojams.

— Ar jūs tikra, kad nenorite pasilikti?

— Aš negaliu. Neturiu tiek patirties, kad galėčiau užimti tokią vietą.

— Ir turite išvykti rytoj?

— Taip. Kalnapusyje tikrai nedaug darbo. Jūs apskritai per sveiki.

Gyvatė nusišypsojo.

Leinė irgi šyptelėjo, bet jos tonas išliko rimtas.

— Jei jūs išvykstate, nes vieta, kurioje apsistojote… nes jums reikia darbui tinkamesnės vietos, — dvejodama tarė moteris, — mano užeigoje esate visada laukiama.

— Ačiū. Jei aš būčiau apsistojusi ilgesniam laikui, aš persikelčiau. Nenorėčiau… piktnaudžiauti mero svetingumu. Bet man tikrai reikia išvykti.

Gyvatė pažvelgė į vėl nusišypsojusią Leinę. Jos suprato viena kitą.

— Ar pasiliksite pernakvoti? — paklausė Leinė. — Jūs turėtumėt būti pavargusi, o kelias tolimas.

— O, jojimas malonus, — atsakė gydytoja. — Atpalaiduojantis.

Gyvatė jojo per tamsias gatves mero rezidencijos link, ritmingas Greituolės pasagų garsas buvo jos minčių fonas. Jodama kumele, gydytoja snaudė. Šįvakar debesys aukšti ir ploni; nuo išblyškusio mėnulio šešėliai krito ant akmenų.

Staiga Gyvatė išgirdo žingsnius. Stipriai pasibaidžiusi Greituolė metėsi į kairę. Stengdamasi prisitraukti į viršų, beviltiškai griebėsi už balno gugos ir kumelės keteros. Kažkas sugriebė Gyvatę už marškinių ir, tempdamas žemyn, pakibo. Ji pasileido viena ranka ir smogė užpuolikui. Gydytojos kumštis nuslydo šiurkščiu audiniu. Gyvatė darkart smogė ir pataikė. Vyras sukriokęs paleido gydytoją. Ji vėl užsiropštė ant kumelės ir paspaudė Greituolės šonus. Greituolė nušuoliavo į priekį. Užpuolikas vis dar laikėsi už balno. Gyvatė girdėjo, kaip bandydamas išsilaikyti ant kojų, užpuolikas daužė batus. Staiga kumelė pasviro į dešinę, nes užpuolikas nebeišsilaikė.

Bet vos po sekundės dalies Gyvatė sukontroliavo Greituolę. Gyvačių lagamino nebebuvo.

Gydytoja apsuko Greituolę ir nušuoliavo paskui sprunkantį vyrą.

— Stok! — sušuko Gyvatė.

Ji nenorėjo, kad Greituolė pargriautų užpuoliką, bet šis nepakluso. Jis galėjo nerti į žirgui ir raitelei per siaurą alėją, o kol Gyvatė nuliptų ir pultų sekti, pabėgtų.

Gydytoja pasilenkė, sugriebė užpuoliką už drabužių ir užšoko ant jo. Jie stipriai vertėsi kūliais. Kai užpuolikas apsisuko, Gyvatė atsitrenkė į grįstą gatvę ir užpuolikas ją užgulė savo svoriu. Kai jis bandė pabėgti, Gyvatė kažkaip sugebėjo jį išlaikyti ir atgauti kvapą. Gydytoja norėjo jam pasakyti, kad jis mestų lagaminą, bet dar negalėjo kalbėti. Užpuolikas trenkė ir Gyvatė, pajutusi stiprų skausmą tarp kaktos bei plaukų linijos, parkrito. Ji trenkė atgal ir jie abu vartėsi bei mušėsi ant grindinio. Gyvatė išgirdo, kaip lagaminas atsitrenkė į akmenį: ji metėsi į priekį ir jį sučiupo, tą patį padarė ir vyras su gobtuvu. Kai viduje įniršęs Smėlis sujudino savo barškutį, Gyvatė ir užpuolikas kaip vaikai žaidė virvės traukimą su lagaminu.

— Paleisk jį! — suriko Gyvatė.

Atrodė, kad temo ir gydytoja vos begalėjo matyti. Gyvatė žinojo, kad galvos nesusitrenkė, nes nesijautė apsvaigusi. Sumirksėjusi pajuto, kaip aplink ją visas pasaulis skrieja ratu. Ji tarė:

— Jame nėra nieko tau naudingo!

Beviltiškai vaitodamas, užpuolikas patraukė lagaminą savęs link. Akimirką Gyvatė apsimetė pasiduodanti, o tada pačiupo lagaminą ir jį išplėšė. Gydytoja buvo tokia priblokšta, kai akivaizdus triukas suveikė, kad net nukrito aukštielninka ant klubo bei alkūnės ir suspiegė nusibrozdinusi alkūnkaulį. Kol Gyvatė pajėgė atsistoti, užpuolikas nubėgo gatve.

Tvirtai prispaudusi alkūnę prie šono, o kitoje rankoje spausdama lagamino rankeną, Gyvatė atsistojo. Per muštynes antroji ranka labai nenukentėjo. Mirksėdama ir atgaudama aiškų regėjimą, Gyvatė nusivalė veidą. Jos akyse buvo kraujo iš prakirstos galvos. Žengdama žingsnį, gydytoja krūptelėjo; ji nusibrozdino dešinį kelį. Gyvatė nušlubavo prie kumelės, kuri baikščiai šnopavo, bet nesibaidė. Patapšnojo kumelę. Jai šįvakar jau nesinorėjo vaikytis užpuolikų ar kažkuo panašiu užsiimti. Norėdama iš lagamino išleisti Miglą su Smėliu ir pažiūrėti, ar joms viskas gerai, bet žinodama, kad tai dar labiau išgąsdins Greituolę, Gyvatė lagaminą pririšo atgal prie balno ir nujojo.

Gyvatė pristabdė Greituolę, kai prieš akis iš tamsos staiga išniro kluonas. Gydytoja jautėsi įsiaudrinusi ir apsvaigusi. Nors ji neprarado daug kraujo, o užpuoliko smūgiai negalėjo sukelti sutrenkimo, adrenalino poveikis praėjo, ir ji jautėsi visiškai netekusi jėgų.

Gyvatė įkvėpė.

— Prižiūrėtojau!

Kurį laiką niekas neatsiliepė, tuomet, penkių metrų aukštyje virš gydytojos, pastogės durys atsivėrė.

— Jo čia nėra, ponia, — tarė Melisa. — Jis miega pilyje. Ar galiu padėti?

Gyvatė pažvelgė į viršų. Melisa liko šešėliuose, toliau nuo mėnulio šviesos.

— Maniau, kad tavęs nepažadinsiu..

— Ponia, kas atsitiko? Jūs visa kruvina.

— Ne, kraujavimas sustojo. Patekau į muštynes. Ar negalėtum su manimi pakilti į kalną? Tu galėtum sėdėti man už nugaros kol nujosim į viršų, o tada pagotum su Greituole atgal.

Melisa pačiupo kabančią virvę ir nusliuogė ant žemės.

— Padarysiu viską, ko tik manęs paprašysite, ponia, — švelniai tarė mergaitė.

Gyvatė ištiesė ranką, Melisa į ją įsikibo ir užšoko už gydytojos. Pasaulyje visi vaikai dirba, Gyvatė tai žino, bet ją sučiupusi ranka, dešimtmetės ranka, buvo tokia sukietėjusi ir šiurkšti, kaip bet kurio suaugusio, dirbančio fizinį darbą.

Gyvatė kojas prispaudė prie Greituolės šonų ir kumelė nušuoliavo taku. Melisa laikėsi už balno nuožulnios dalies — keistas ir nepatogus būdas išlaikyti pusiausvyrą. Gydytoja ištiesė ranką ir uždėjo mergaitės rankas sau ant liemens. Melisa buvo tokia pat susikausčiusi ir drovi kaip Gabrielius, o Gyvatė svarstė, ar mergaitė nelaukė dar ilgiau, kad prie jos kažkas švelniai prisiliestų.

— Kas atsitiko? — paklausė Melisa.

— Kažkas bandė mane apiplėšti.

— Ponia, tai baisu. Kalnapusyje niekas nieko neapiplėšinėja.

— Kažkas bandė mane apiplėšti. Jis bandė pavogti gyvačių lagaminą.

Nuo prisiminimo Gyvatės nugara nuėjo pagaugai. Ji tarė:

— O, dievai.

Gydytoja prisiminė dykumų chalatą, kurį vilkėjo jos užpuolikas, audinį, kuris retai sutinkamas Kalnapusyje.

— Tai buvo…

— Kas?

— Keistuolis. Ne, ne keistuolis. Keistuolis taip toli manęs nesektų. Jis kažko ieškojo, bet ko? Aš neturiu nieko, ko kažkas galėtų norėti. Niekas, išskyrus gydytojus, negali nieko daryti su gyvatėmis.

— Gal tai dėl Greituolės, ponia. Ji puiki kumelė, aš dar niekad nemačiau tokios patrauklios.

— Jis sunaikino mano stovyklavietę tada, kai neturėjau Greituolės.

— Tuomet tikras keistas keistuolis, — tarė Melisa. — Niekas neapiplėštų gydytojos.

— Norėčiau, kad žmonės man to nebesakytų, — atsidūsėjo Gyvatė. — Jei jis nenori manęs apiplėšti, tai ko jis nori?

Melisa tvirčiau įsikibo į Gyvatės liemenį, jos ranka trynėsi į gydytojos peilio rankeną.

— Kodėl jūs jo nenužudėte? — paklausė mergaitė. — Arba neįdūrėte jam gerai.

Gyvatė palietė lygią, kaulėtą rankeną ir tarė:

— Aš niekad net nepagalvojau apie tai. Niekad prieš nieką nesu panaudojusi peilio.

Gydytoja svarstė, ar iš tikrųjų galėtų tai padaryti. Melisa neatsakė.

Greituolė užkopė taku. Plokšti akmenys lakstė iš po kanopų ir dardėjo nuo pakrypusio uolos šono.

— Ar Voveris gerai elgėsi? — galiausiai paklausė Gyvatė.

— Taip, ponia. Ir dabar ponis visai nešlubuoja.

— Tai gerai.

— Linksma juo joti. Dar niekad nemačiau tokio dryžuoto žirgo.

— Man teko padaryti ką nors originalaus, kad pripažintų mane kaip gydytoją, tai aš sukūriau Voverį, — tarė Gyvatė. — Dar niekas nebuvo atskyręs to geno.

Gydytoja suprato, kad Melisa nesuvoks, apie ką ji kalbėjo; ji svarstė, ar užpuolimas ją paveikė labiau, nei ji manė.

— Jūs jį sukūrėte?

— Aš sukūriau… vaistus… kurie padarytų taip, kad jis gimtų tokios spalvos, kokios dabar yra. Man teko pakeisti gyvą padarą jo nesužeidžiant, kad įrodyčiau, jog esu pakankamai gabi dirbti su gyvatėmis.

— Norėčiau ir aš ką nors panašaus mokėti.

— Melisa, aš net negaliu prilygti tau jojime.

Melisa nieko neatsakė.

— Kas negerai?

— Aš ketinau būti žokėjė.

Mergaitė maža, liesa ir ji puikiai galėjo joti bet kuo.

— Tai kodėl…

Gyvatė nutilo, nes suprato, kodėl Kalnapusyje Melisa negalėjo būti žokėjė.

Galiausiai vaikas atsakė:

— Meras nori, kad žokėjai būtų gražūs, kaip ir jo žirgai.

Gyvatė paėmė Melisos ranką ir ją švelniai suspaudė.

— Man labai gaila.

— Viskas gerai, ponia.

Kiemo šviesos priartėjo prie jų. Greituolės kanopos caksėjo į akmenis. Melisa nusliuogė nuo kumelės nugaros.

— Melisa?

— Nesijaudinkit, ponia, aš parvesiu jūsų žirgą. Ei! — sušuko mergaitė. — Atidarykite duris!

Gyvatė lėtai nulipo ir atrišo gyvačių lagaminą. Gydytoja buvo sustabarėjusi ir jai labai skaudėjo kelį.

Rezidencijos durys atsivėrė, išlindo tarnas, vilkintis naktiniais apdarais. Jis paklausė:

— Kas ten?

— Tai Ponia Gyvatė, — iš tamsos tarė Melisa. — Ji sužeista.

— Man viskas gerai, — atsakė gydytoja, bet iš balso jautėsi, kad ji šoko būsenos, todėl tarnas nusisuko pakviesti pagalbos ir atbėgo į kiemą.

— Kodėl neįnešei jos į vidų?

Tarnas ištiesė ranką, kad Gyvatė pasiremtų. Gydytoja lengvai jį sulaikė. Kiti žmonės išbėgo į kiemą ir pradėjo maltis aplink Gyvatę.

— Ateik paimti žirgo, tu kvailas vaike!

— Palikite ją ramybėje! — griežtai riktelėjo gydytoja. — Ačiū, Melisa.

— Prašom, ponia.

Kai Gyvatė įėjo į skliautuotą holą, suktais laiptais žemyn dardėjo Gabrielius.

— Gyvate, kas negerai? Viešpatie, kas atsitiko?

— Man viskas gerai, — darkart pakartojo gydytoja. — Tiesiog pakliuvau į muštynes su nemokša vagimi.

Viskas buvo rimčiau. Gyvatė dabar tai žinojo.

Ji padėkojo tarnams ir su Gabrieliumi užlipo į pietinį bokštą. Kol Gyvatė tikrino Miglą ir Smėlį, Gabrielius neramiai stovėjo, nes norėjo, kad Gyvatė pirmiau pasirūpintų savimi. Gyvačių nesužeidė, todėl gydytoja paliko jas savo skyriuose ir nuėjo į vonią.

Ji žvilgtelėjo į save veidrodyje: veidą dengė kraujas, o plaukai prie šaknų buvo suvelti. Gydytoja spoksojo į save mėlynomis akimis.

— Atrodai beveik kaip nužudyta.

Gabrielius atsuko vandenį ir atnešė plaušinių bei rankšluosčių.

— Tikrai atrodau, ar ne?

Gabrielius pažvelgė į žaizdą kaktoje, kylančią iki plaukų linijos. Gyvatė veidrodyje matė žaizdos kraštus: tai buvo negilus, siauras įkirtimas, kurį tikriausiai paliko žiedo briauna, o ne akis.

— Gal tau reikėtų prigulti.

— Galvos žaizdos visada taip kraujuoja, — atsakė Gyvatė. — Nėra taip blogai, kaip atrodo.

Gydytoja pažvelgė į save ir liūdnai nusijuokė.

— Nauji marškiniai niekad nebūna patogūs, bet taip juos nudėvėti būtų sunku.

Gyvatės marškinių petys ir alkūnė buvo nuplėštos ir kelnių dešinysis kelis taip pat suplyšęs nuo kritimo ant grindinio; o į medžiagą susigėrė purvas. Per skyles Gyvatė galėjo įžiūrėti, kaip susidaro mėlynės.

— Gausiu tau kitus, — tarė Gabrielius. — Negaliu patikėti, kad taip atsitiko. Kalnapusyje retai kada įvyksta vagystės. O visi žino, kad tu gydytoja. Kas galėtų užpulti gydytoją?

Gyvatė paėmė iš Gabrieliaus audinį ir pabaigė plauti įkirtimą. Gabrielius žaizdą valė per daug švelniai; gydytoja nenorėjo, kad žaizda gytų joje likus purvui ir grunto gabalėliams.

— Mane užpuolė kažkas ne iš Kalnapusio, — pastebėjo ji.

Gabrielius sušlapino Gyvatės kelį, kad atmirktų sudžiūvusio kraujo prie odos prilipinti audinio gabalėliai. Gyvatė papasakojo Gabrieliui apie keistuolį.

— Bent jau tai nebuvo vienas iš mūsų žmonių, — tarė Gabrielius. — O svetimą bus lengviau surasti.

— Galbūt.

Bet keistuolis išsisuko nuo dykumos žmonių paieškos; mieste yra daugiau vietų, kuriose galima pasislėpti.

Gyvatė atsistojo. Jos kelis ėmė labiau skaudėti. Gydytoja nušlubčiojo į didįjį kubilą ir paleido vandenį, labai karštą vandenį. Gabrielius padėjo gydytojai nusivilkti likusias drapanas ir sėdėjo šalia, kol ji plovė visus savo skausmus. Jaunuolis nenustygo vietoje iš pykčio dėl to, kas nutiko.

— Kur buvai, kai keistuolis tave užpuolė? Aš ketinu ten nusiųsti miesto sargybinius, kad apieškotų.

— O, Gabrieliau, pamiršk tai šiam vakarui. Tai įvyko mažiausiai prieš valandą… jo jau seniai nebus. Viskas, ką tu padarysi, tai tik priversi žmones atsibusti, išlipti iš jų šiltų lovų ir jie turės lakstyt po miestą bei versti kitus žmones lipti iš jų šiltų lovų.

— Aš noriu padaryti kažką.

— Žinau. Bet dabar negalima nieko padaryti.

Gyvatė atsigulė ir užsimerkė.

— Gabrieliau, — po kelių minučių tylos staiga tarė Gyvatė, — kas atsitiko Melisai?

Gydytoja pažvelgė į jaunuolį; tas suraukė antakius.

— Kam?

— Melisai. Mažajai arklidžių prižiūrėtojo padėjėjai su nudegimo randais. Ji dešimties ar dvylikos ir jos plaukai raudoni.

— Aš nežinau — nemanau, kad esu ją matęs.

— Ji už tave jodinėja tavo žirgu.

— Jodinėja mano žirgu! Dešimtmetis vaikas? Tai juokinga.

— Ji man sakė, kad jodinėja. Neatrodė, jog meluotų.

— Gal ji sėdi ant mano žirgo nugaros, kai Rasas jį veda į ganyklą. Nors aš net nesu tikras, ar Rasas tai pakęstų. Rasas negali juo jodinėti — tai kaip vaikas galėtų?

— Na, nesvarbu, — pasakė Gyvatė.

Gal Melisa tik norėjo ją sužavėti; gydytoja nenustebtų, jei vaikas gyventų fantazijomis. Bet Gyvatė suprato, kad negali taip lengvai nekreipti dėmesio į mergaitės žodžius.

— Tai nesvarbu, — tarė gydytoja Gabrieliui. — Man tik įdomu, kaip ji nudegė.

— Nežinau.

Išsekusi ir jausdama, kad jei dar ilgiau gulės vonioje, tai užmigs, Gyvatė išniro iš kubilo. Gabrielius apvyniojo ją rankšluosčiu ir padėjo nusišluostyti nugarą bei kojas, nes jai vis dar skaudėjo.

— Arklidėse buvo gaisras, — staiga tarė jaunuolis. — Prieš penkerius ar šešerius metus. Bet aš maniau, kad niekas nenukentėjo. Rasas netgi išvedė daugumą žirgų.

— Melisa nuo manęs slėpėsi, — pasakė Gyvatė. — Ar galėjo ji slapstytis ketverius metus?

Akimirką Gabrielius tylėjo.

— Jei ji randuota…

Gabrielius nejaukiai gūžtelėjo pečiais.

— Nenoriu dabar apie tai galvoti, bet aš trejus metus slėpiausi beveik nuo visų. Manau, tai visai įmanoma.

Gabrielius padėjo gydytojai nueiti į kambarį ir staiga keistai sustojo pačiame tarpduryje. Gyvatė iškart suprato, kad ji Gabrielių dabar puikiai gundė, nors to ir netroško. Gydytoja norėjo, jog būtų galėjusi šiąnakt pasiūlyti jam vietą savo lovoje; kompanija jai būtų patikusi. Bet Gyvatė nėra neišsenkantis jėgų šaltinis. Būtent dabar ji neturėjo energijos seksui ar net simpatijoms ir nenorėjo jo dar labiau erzinti, leisdama gulėti šalia visą naktį nepaliestam.

— Labos nakties, Gabrieliau, — gydytoja pasakė. — Norėčiau, kad darkart galėtumėm išgyventi vakarykščią naktį.

Jaunuolis puikiai slėpė nusivylimą ir gėdą dėl parodyto nusivylimo, nors jis žinojo, kad Gyvatė sužeista ir pavargusi. Jie paprasčiausiai pasibučiavo linkėdami labos nakties. Gydytoja pajuto staigią geismo bangą. Nuo prašymo pasilikti Gyvatę laikė tik žinojimas, kaip po šios nakties fizinio ir emocinio streso ji jausis rytą. Didesnė kūno bei proto įtampa, nors ir malonios aistros, dar labiau viską pablogintų.

— Po velnių, — tarė Gyvatė, kai Gabrielius atsitraukė. — Tas keistuolis mane vis labiau intriguoja.

Iš gilaus, išsekusio žmogaus miego Gyvatę pažadino kažkoks garsas. Ji galvojo, kad Larilė atėjo dėl mero, bet niekas nekalbėjo. Akimirką šviesa iš koridoriaus apšvietė kambarį, tuomet durys užsidarė ir vėl įsivyravo tamsa. Gyvatė gulėjo visai nejudėdama. Ji jautė, kaip plaka jos širdis, ir prisiminė, ką Melisa jai sakė apie peilį. Stovykloje peilis visada būdavo šalia, nors ji nesitikėjo būti užpulta keliaujant tiek pat, kiek nesitiki būti užpulta mieganti mero pilyje. Bet šiąnakt jos diržas ir peilis gulėjo kažkur ant grindų, kur ji juos numetė, o gal net vonioje. Gyvatė neatsiminė. Jai skaudėjo galvą ir kelį.

Apie ką aš galvoju? — svarstė Gyvatė. Aš net nežinau, kaip kautis su peiliu.

— Ponia Gyvate?

Balsas buvo toks švelnus, kad gydytoja vos jį girdėjo.

Apsisukusi Gyvatė staiga atsisėdo visiškai pabudusi ir atpalaiduodama reflekso suspaustą kumštį.

— Kas… Melisa?

— Taip, ponia.

— Ačiū dievams, kad prabilai — vos tau netrenkiau.

— Atsiprašau. Aš iš tikrųjų nenorėjau jūsų pažadinti. Aš tik… norėjau įsitikinti…

— Kas nors negerai?

— Ne, bet aš nežinojau, ar jums viskas gerai. Mačiau šviesas visą tą laiką, todėl pagalvojau, kad niekas nenuėjo miegoti. Pagalvojau, jog galėsiu ko nors paklausti. Tik… aš negalėjau. Geriau jau eisiu.

— Ne, palauk.

Gyvatės akys jau buvo apsipratusios su tamsa ir ji geriau galėjo įžiūrėti Melisos siluetą, vaiduokliškus šviesos dryžius ant jos raudonų plaukų; ir Gyvatė užuodė malonų šieno bei švarių žirgų kvapą.

— Labai malonu, kad atėjai tokį kelią pasiteirauti, kaip aš jaučiuosi.

Gyvatė patraukė Melisą arčiau, pasilenkė ir pabučiavo ją į kaktą. Stori, garbanoti kirpčiukai neuždengė viso netolygiai išsidėsčiusio rando.

Melisa sustabarėjo ir atsitraukė atgal.

— Kaip jūs galite ištverti mane liesdama?

— Melisa, brangioji…

Gyvatė ištiesė ranką ir uždegė šviesą dar prieš spėjant Melisai ją sulaikyti. Vaikas nusisuko. Gydytoja paėmė mergaitę už pečių ir švelniai suko tol, kol jų veidai susitiko. Melisa nenorėjo žiūrėti į Gyvatę.

— Tu man patinki. Aš visada liečiu žmones, kurie man patinka. Ir kiti žmonės tave pamėgtų, jei tu jiems suteiktum galimybę.

— Rasas taip nesako. Jis tvirtina, kad niekas Kalnapusyje nenori žiūrėti į bjaurybes.

— Na, aš manau, kad Rasas yra žmogus, kupinas neapykantos, ir jis turbūt turi savų priežasčių, dėl kurių nori, jog tu visų bijotum. Jis prisiima tavo padarytus darbus, ar ne? Jis apsimeta, kad tik jis rūpinasi žirgais ir jais jodinėja.

Nuleidusi galvą, kad randas mažiau matytųsi, Melisa gūžtelėjo pečiais.

— O gaisras, — tarė Gyvatė. — Kas iš tikrųjų nutiko? Gabrielius sakė, kad Rasas išgelbėjo žirgus, bet juk tu sužeista.

— Visi žino, jog mažas aštuonmetis vaikas negalėtų išvesti žirgų iš gaisro, — pastebėjo Melisa.

— O, Melisa…

— Man nesvarbu.

— Ar tikrai?

— Man duoda gyvenamą vietą. Duoda pavalgyti. Man leidžia būti su žirgais, jie neprieštarauja…

— Melisa, dievai! Kodėl tu ten būni? Žmonėms reikia daugiau nei vien tik pavalgyti ir vietos miegoti!

— Aš negaliu išvykti. Man nėra keturiolikos.

— Ar jis tau sakė, kad jam priklausai? Vergystė Kalnapusyje draudžiama.

— Aš nesu tarnaitė vergė, — suirzusi tarė Melisa. — Man dvylika. Kaip manėte, kiek man metų?

— Maniau, kad tau maždaug dvylika, — tarė Gyvatė, nenorėdama pripažinti, kad manė, jog Melisą palaikė jaunesne. — Koks nuo to skirtumas?

— Ar jūs galėjote keliauti, kur norite, kaip buvote dvylikos?

— Taip, žinoma, kad galėjau. Aš buvau laiminga vietoje, iš kurios nenorėjau išvykti, bet aš galėjau tai padaryti.

Melisa sumirksėjo.

— O, — tarė mergaitė. — Na… čia viskas kitaip. Jei išvyksti, tavo saugotojas atkeliauja iš paskos. Kartą aš išvykau ir štai kas atsitiko.

— Bet kodėl?

— Nes aš negaliu pasislėpti, — piktai atšovė Melisa. — Maniau, jog žmonės neprieštaraus, bet jie pasakė Rasui, kur aš esu, kad jis mane pasiimtų atgal…

Gyvatė ištiesė ranką ir palietė Melisos ranką. Mergaitė nutilo.

— Man labai gaila, — tarė Gyvatė. — Aš ne tai turėjau galvoje. Aš turėjau galvoje, kas turi teisę tave versti būti ten, kur tu nenori? Kodėl tau reikėjo slėptis? Argi negalėjai pasiimti savo algos ir eiti, kur nori?

Melisa garsiai nusijuokė.

— Mano atlyginimo! Vaikai atlyginimo negauna. Rasas yra mano saugotojas. Aš turiu daryti tai, ką jis man liepia. Turiu būti su juo. Toks įstatymas.

— Tai baisus įstatymas. Aš žinau, kad jis tave žaloja — įstatymas nevers tavęs būti su tokiu kaip jis. Leisk man pasikalbėti su meru, gal jis galės viską sutvarkyti taip, kad tu galėtum daryti tai, ko nori.

— Ponia, ne!

Mergaitė metėsi prie lovos galo, priklaupė ir rankomis glamžė paklodes.

— Kas kitas mane pasiims? Niekas! Jie paliks mane su juo, bet lieps apie jį blogai kalbėti. Ir tada jis bus dar blogesnis. Prašau, nieko nekeiskite.

Gyvatė pakėlė Melisą nuo kelių ir apkabino ją, bet mergaitė susigūžė ir stūmėsi nuo gydytojos, bet tada, kai Gyvatė paleisdama jai brūkštelėjo per mentę, mergaitė krūptelėjo ir aiktelėjo.

— Melisa, kas tau?

— Nieko!

Gyvatė atlaisvino mergaitės palaidinės galą ir pažvelgė į jos nugarą. Ją sumušė botagu arba rykšte: kažkuo, kas sukeltų skausmą, bet nebūtų kraujo, kad Melisa galėtų dirbti.

— Kaip… — Gyvatė nutilo. — Po velnių, Rasas ant manęs supyko, ar ne? Aš jam priekaištavau ir taip tau pridariau problemų, juk taip?

— Ponia Gyvate, kai jis nori trenkti, jis trenkia. Jis to neplanuoja. Jam tas pats, ar jis muša mane, ar žirgus.

Žvelgdama į duris, mergaitė žengė žingsnį atgal.

— Neišeik. Pasilik šiąnakt čia. Rytoj galėsime ką nors sugalvoti.

— Ne, prašau, ponia, viskas gerai. Nekreipkite dėmesio. Aš čia prabuvau visą savo gyvenimą. Žinau, kaip su juo sutarti. Nieko nedarykite. Prašau. Man reikia eiti.

— Palauk…

Bet Melisa dingo iš kambario. Durys užsivėrė už jos nugaros. Kol Gyvatė išlipo iš lovos ir nušlubavo paskui mergaitę, ji jau buvau pusiaukelėje į arklides. Hole gydytoja įsikibo į durų staktą.

— Mes turime apie tai pasikalbėti! — sušuko Gyvatė, bet Melisa tyliai nubėgo laiptais žemyn ir pradingo.

Gydytoja nušlubčiojo atgal į savo prabangią lovą, palingo po šiltomis antklodėmis ir, galvodama apie Melisą tamsioje, vėsioje naktyje, išjungė šviesą.

Lėtai busdama, Gyvatė gulėjo labai ramiai, norėdama miegoti visą dieną, kol ji pasibaigs. Gydytoja taip retai serga, todėl, kai serga, jai sunku su tuo susitaikyti. Prisiminusi griežtus pamokslus, sakytus Gabrieliaus tėvui, Gyvatė pakankamai apsikvailintų, jei dabar pati nesilaikytų savo patarimo. Ji atsiduso. Gydytoja galėjo visą dieną sunkiai dirbti; ji galėjo ilgai keliauti pėsčiomis arba jodama ir jai viskas būtų gerai. Bet pyktis, adrenalinas ir kautynės nualino Gyvatę.

Gyvatė lėtai judėjo. Gydytoja sulaikė kvapą ir sustingo. Jos kelį, labiausiai paveiktą artrito, nudiegė baisus skausmas. Kelis buvo sutinęs ir sustabarėjęs, be to, skaudėjo visus sąnarius. Prie skausmų Gyvatė įpratusi. Bet šiandien, pirmą kartą, aštriausi diegliai perėjo į jos dešinį petį. Gyvatė atsigulė atgal į lovą. Jei šiandien ji prisiverstų keliauti, greitai jai tektų gulėti dar ilgiau kažkur dykumoje. Gydytoja galėjo prisiversti ignoruoti skausmą, kai to reikėjo, bet tam reikėjo daug energijos, o po to vis tiek tektų už tai atkentėti. Dabar jos kūnas neturėjo energijos, kurią galėtų švaistyti.

Gyvatė vis dar negalėjo prisiminti, kur paliko savo diržą, dabar galvodama, kodėl jo ieškojo naktį — Gyvatė staiga atsisėdo ir vos nesuriko prisiminusi Melisą. Bet kaltės jausmas buvo toks pat svarbus, kaip ir kūno pasipriešinimas. Ji turėjo kažko imtis. Vis dėlto akistata su Rasų Gyvatės mažajai draugei nepadėtų. Gydytoja tai jau pastebėjo. Ji nežinojo, ką galėtų padaryti. Šią akimirką ji netgi nežinojo, ar pajėgtų nueiti į vonią.

Bent jau tiek Gyvatė sugebėjo. Ir jos diržas su maišeliais ten taip pat buvo, jis tvarkingai kabėjo ant kablio kartu su peiliu. Kiek Gyvatė sugebėjo prisiminti, visus daiktus ji paliko ten, kur jie nukrito. Gyvatė šiek tiek susigėdo, nes įprastai ji nėra tokia netvarkinga.

Gydytojai ant kaktos buvo mėlynė, o ant negilaus įkirtimo užsidėjo storas šašas: dėl šito nieko negalima padaryti. Iš diržo maišelio Gyvatė pasiėmė aspirino, išgėrė didelę dozę ir nušlubavo atgal į lovą. Prieš užmigdama ji svarstė, kaip artrito priepuoliai padažnės tada, kai pasens. Jų negalima išvengti, bet Gyvatei reikės turėti tokią patogią lovą, kurioje galės sveikti.

Kai gydytoja vėl pabudo, aukštai, iš po pilkų debesų švietė raudona saulė. Nuo aspirino Gyvatei užgulė ausis. Ji švelniai sulenkė dešinį kelį ir pajuto palengvėjimą, kai suprato, jog kelis lankstesnis ir mažiau sutinęs. Dvejojantis, toks kaip ją pažadinęs, vėl pasigirdo beldimas.

— Užeikite.

Gabrielius atvėrė duris ir įkišo galvą vidun.

— Gyvate, ar tau viskas gerai?

— Taip, užeik.

Gabrielius įėjo, kai gydytoja atsisėdo.

— Atsiprašau, jei pažadinau, bet aš porą kartų pažiūrėjau, o tu net nepajudėjai.

Gyvatė patraukė antklodę ir parodė Gabrieliui kelį. Beveik visas tinimas atslūgo, bet kelis dar tikrai nebuvo normalus, o mėlynės tapo juodos ir violetinės.

— O dievai, — tarė Gabrielius.

— Rytą man bus geriau, — atsakė Gyvatė.

Ji pasislinko, kad Gabrielius galėtų prisėsti šalia.

— Galėjo būti blogiau, aš manau.

— Kartą aš nikstelėjau kelį ir savaitę jis atrodė kaip melionas. Sakai, rytoj? Gydytojai turėtų greitai sveikti.

— Vakar aš kelio nenikstelėjau, aš jį nusibrozdinau. Patinimas daugiausiai nuo artrito.

— Artrito! Aš maniau, kad tu niekad nesergi.

— Aš niekad nesergu užkrečiamomis ligomis. Gydytojai visada serga artritu, nebent susergame kuo nors sunkesniu.

Gyvatė gūžtelėjo pečiais.

— Tai dėl imunitetų, apie kuriuos tau sakiau. Kartais jie veikia šiek tiek negerai ir užpuola tą patį kūną, kuris juos sukūrė.

Gydytoja nematė reikalo apibūdinti rimtas ligas, kuriomis sirgti linkę gydytojai. Gabrielius pasiūlė Gyvatei atnešti pusryčius ir ji labai nustebo supratusi, kad yra alkana.

Dieną Gyvatė praleido maudydamasi karštoje vonioje ir gulėdama lovoje, ji miegojo nuo didelio aspirino kiekio. Bent jau tokį poveikį gydytojai darė aspirinas. Kas kažkiek laiko ateidavo Gabrielius ir šiek tiek su ja pasėdėdavo arba Larilė atnešdavo arbatos, arba Brajanas pasakydavo, kaip laikosi meras. Nuo tos nakties, kai Gabrieliaus tėvas bandė atsikelti, Gyvatės pagalbos jam neprireikė; Brajanas jį daug geriau slaugė nei ji.

Gydytoja nerimavo dėl išvykimo, dėl kelionės per slėnį ir kitą kalnagūbrį, nerimavo dėl kelionės į miestą pradžios. Gyvatę žavėjo miesto galimybės. Gyvatė nerimavo dėl išvykimo iš mero pilies. Ji dar niekad taip patogiai nesijautė, net namuose, gydytojų poste. Bet vis tiek rezidencija nėra maloni vieta gyventi: pilies pažinimas padėjo geriau pamatyti žmonių charakterių bruožus. Pastatas labai didelis, o šeima maža; daug galios ir jokios apsaugos nuo tos galios. Meras savo jėgas taupė, be reikalo jų neeikvodamas, o Rasas jėgą naudojo ne pagal paskirtį. Gyvatė norėjo išvykti lygiai taip pat, kaip ir nežinojo, ką galėtų padaryti dėl Melisos. Melisa…

Meras turėjo biblioteką ir Larilė Gyvatei atnešė keletą knygų iš jos. Gydytoja bandė skaityti. Paprastai per dieną ji perskaito kelias knygas ir žinojo, jog skaito per daug greitai, kad viską gerai suprastų. Bet šį kartą Gyvatė jautėsi tingi, pavargusi, išsiblaškiusi ir sutrikusi.

Popietės vidurys. Gydytoja atsikėlė ir nušlubavo į kėdę prie lango, kur ji galėjo žiūrėti į slėnį. Gyvatė negalėjo pasikalbėti su Gabrieliumi, nes jis išvyko į Kalnapusį apibūdinti keistuolio. Ji vylėsi, kad kas nors sugaus tą beprotį ir tikėjosi, jog jam galima padėti. Gydytojos laukė ilga kelionė ir jai nepatiko mintis, kad teks visą laiką jaudintis dėl savo persekiotojo. Šiuo metų laiku Gyvatė nesutiks karavanų, keliaujančių į miestą; jai teks keliauti vienai. Arba ne vienai.

Dabar Grūmos pakvietimas žiemą praleisti kaime atrodė dar patrauklesnis. Bet pusės metų buvimas nepilnavertei profesinėje srityje ir nežinojimas, ar kada išpirks savo kaltes, galėjo atrodyti kaip amžinybė. Gyvatė keliaus į miestą arba grįš į gydytojų postą ir išklausys mokytojų nuosprendį.

Gruma. Galbūt Melisa galėtų keliauti pas ją, jei tik Gyvatė galėtų išlaisvinti vaiką iš Kalnapusio. Gruma nebuvo nei graži, nei apsėsta fizinio grožio; Melisos randas jai neužkliūtų.

Bet užtruktų keletą dienų, kol žinutė nukeliautų iki Grūmos ir sulauktumėm atsakymo, nes kaimas buvo pakankamai toli šiaurinėje pusėje. Gyvatei teko ir sau pačiai pripažinti, kad ji nepažinojo Grūmos taip gerai, jog galėtų prašyti prisiimti tokią atsakomybę. Gyvatė atsiduso ir pirštais perbraukė plaukus, norėdama, kad problema nugrimztų į pasąmonę ir vėl pasirodytų jau išsisprendusi, kaip svajonė. Gydytoja dairėsi po kambarį lyg jame būtų kažkas, kas jai pasakytų, ką daryti.

Ant stalo prie lango stovėjo vaisių pintinė, sausainių lėkštė, sūrio ir padėklas su mažais mėsos gabalėliais. Mero darbuotojai per daug gerai rūpinosi neįgaliaisiais; per visą dieną Gyvatei net nekilo mintis apie maistą, nereikėjo jo laukti. Gydytoja prašė, kad Gabrielius, Larilė, Brajanas ir visi kiti tarnai, kurie atėjo pakloti lovos, nuvalyti langų, sušluoti trupinių (gydytoja vis dar negalėjo suprasti, kiek žmonių dirbo rezidencijoje ir patarnavo Gabrieliui bei jo tėvui; vos tik j i įsidėmėdavo vieną vardą, pasirodydavo naujas veidas) pasivaišintų, bet dauguma patiekalų buvo beveik nepaliesti.

Impulsyviai Gyvatė iš pintinės išėmė visus vaisius, išskyrus pačius sultingiausius, tuomet į jį sudėjo nosinaitėse suvyniotus sausainius, sūrį bei mėsos gabalėlius. Gydytoja pradėjo rašyti žinutę, apsigalvojo ir ant lapo nupiešė spirale susisukusią gyvatę. Lapelį Gyvatė sulankstė į gumulėlį ir, ant visko uždėjusi nosinaitę, paskambino varpeliu.

Atėjo berniukas — dar vienas tarnas, kurio gydytoja nebuvo mačiusi — ir Gyvatė jo paprašė, kad pintinę nuneštų į arklides ir padėtų į palėpę virš Voverio gardo. Berniukui buvo tik trylika ar keturiolika, ištįsęs, todėl gydytoja privertė j į pažadėti nieko neimti iš krepšio. Už tai Gyvatė jam pažadėjo visko, ko tik jis norės iš to, kas liko lėkštėje. Berniukas neatrodė nepavalgęs, bet ji dar nepažinojo augančio vaiko, kuris nebūtų šiek tiek alkanas.

— Ar šios derybos tau tinka? — paklausė Gyvatė.

Berniukas nušypsojo. Jo dantys buvo dideli, balti, šiek tiek kreivi; iš jo išaugs gražus vyras. Gyvatė pamąstė, kad net Kalnapusio paauglių bruožai aiškūs.

— Taip, ponia, — tarė berniukas.

— Gerai. Žiūrėk, jog prižiūrėtojas tavęs nepamatytų. Kiek aš žinau, jis pats gali pasirūpinti maistu.

— Taip, ponia!

Berniukas darkart nusišypsojo, paėmė krepšį ir išėjo iš kambario. Iš jo balso Gyvatė suprato, kad Melisa nebuvo vienintelis bejėgis vaikas, kuris kenčia nuo Rašo būdo. Bet tai Melisai negalėjo padėti. Berniukas nebuvo geresnėje padėtyje nei Melisa, jog galėtų kalbėti prieš Rasą.

Gyvatė norėjo šnektelti su mergaite, bet diena praslinko, o vaikas nepasirodė. Gydytoja bijojo siųsti daugiau tokių aiškių žinučių, kurią ji įdėjo į krepšį; ji nenorėjo, kad dėl nepažįstamosios kišimosi Melisą vėl sumuštų.

Kai Gabrielius grįžo į pilį ir atėjo pas Gyvatę, jau buvo tamsu. Jaunuolis atrodė susirūpinęs, bet jis nepamiršo savo pažado pakeisti sugadintą palaidinę.

— Nieko, — tarė Gabrielius. — Nieko dykumų chalatu. Nieko keistai besielgiančio.

Gyvatė pasimatavo marškinius, kurie jai nuostabiai gerai tiko. Tie, kuriuos ji pirko, buvo rudi, austi namie. Šitie pagaminti iš daug minkštesnės medžiagos, šilkinės, tvirtos, baltos medžiagos, išmarginti gražiais mėlynais kvadratais. Gyvatė gūžtelėjo pečiais ir ištiesusi rankas pirštais braukė per sodrią spalvą.

— Jis perka naujus drabužius — jis kitas žmogus. Kambarys užeigoje — ir niekas jo nepastebi. Jis turbūt niekuo nesiskiria nuo kito prašalaičio.

— Dauguma prašalaičių keliavo per čia prieš kelias savaites, — Gabrielius tarė ir atsiduso. — Bet tu teisi. Net ir dabar jo niekas nepastebėtų.

Gyvatė pažvelgė per langą. Ji matė keletą šviesų, tai kitų slėnio ūkių išsisklaidžiusios šviesos.

— Kaip tavo kelis?

— Dabar jau gerai.

Tinimas atslūgo, o skausmas buvo toks, kaip besikeičiant orams. Gyvatei juodoje dykumoje patiko tik vienas dalykas: nepaisant nepakeliamo karščio, oras ten buvo pastovus. Ten, pabudusi iš ryto, gydytoja niekad nesijautė kaip ligota šimtametė.

— Tai gerai, — įsitempusiu balsu, tarsi klausdamas, vylingai paklausė Gabrielius.

— Gydytojai tikrai greitai sveiksta, — atsakė Gyvatė. — Kai tam turime gerą priežastį.

Ji nustūmė visus rūpesčius į šalį, nusišypsojo ir sulaukė spinduliuojančios Gabrieliaus šypsenos.

Šįkart atidaromų durų garsas Gyvatės neišgąsdino. Gydytoja lengvai pabudo ir pasirėmė ant alkūnės.

— Melisa?

Gyvatė padidino lempos šviesą tiek, kad jos galėtų viena kitą matyti, nes nenorėjo trikdyti Gabrieliaus.

— Aš gavau pintinę, — tarė Melisa. — Produktai buvo geri. Voveris mėgsta sūrį, bet Greituolė ne.

Gyvatė nusijuokė.

— Džiaugiuosi, kad atėjai. Norėjau pasikalbėti.

— Aha, — Melisa lėtai atsikvėpė. — Kur aš eičiau. Jei galėčiau.

— Nežinau, ar tu tuo gali patikėti, po visko, ką tau sakė Rasas. Galėtum būti žokėjė, jei tu to nori, beveik visur, išskyrus Kalnapusį. Iš pradžių gal tektų dirbti šiek tiek sunkiau, bet žmonės tave įvertins už tai, kas esi ir ką darai.

Net ir Gyvatei žodžiai skambėjo tuščiai: tu kvaile, ji galvojo, sakai išgąsdintam vaikui eiti vienai į pasaulį ir siekti vienai sėkmės. Gydytoja galvojo, ką geriau pasakyti.

Gulėdamas šalia gydytojos, viena ranka ją apsikabinęs, Gabrielius sujudėjo ir sumurmėjo. Gyvatė per petį pažvelgė į Gabrielių ir ant jo rankos uždėjo savo.

— Viskas gerai, Gabrieliau, — tarė gydytoja. — Miegok toliau.

Gabrielius atsiduso ir vėl užmigo.

Gyvatė atsisuko į Melisą. Akimirką blankioje šviesoje vaikas, išbalęs kaip popierius, spoksojo į Gyvatę. Staiga mergaitė apsisuko ir pabėgo.

Gyvatė iššoko iš lovos ir nusekė paskui Melisą. Verkšlendama mergaitė apgraibomis ieškojo durų ir atidarė jas kaip tik tada, kai gydytoja ją pasiekė. Vaikas puolė į holą, bet Gyvatė ją pasivijo ir sustabdė.

— Melisa, kas negerai?

Melisa susikūprino ir nesustodama verkė. Gydytoja priklaupė ir ją apkabino, tada, lėtai apsukdama, glostė jos plaukus.

— Viskas gerai, viskas gerai, — murmėjo Gyvatė tik tam, kad kažką pasakytų.

— Aš nežinojau, aš nesupratau…

Melisa nusisuko nuo jos ir tarė:

— Aš maniau, kad jūs stipresnė — aš maniau, kad galite daryti tai, ką norite, bet jūs tokia kaip ir aš.

Gyvatė nepaleido Melisos rankos. Gydytoja nusivedė mergaitę į kitą svečių kambarį ir uždegė šviesą. Tame kambaryje grindys nešildomos ir atrodė, kad akmuo siurbia šilumą per nuogus Gyvatės padus. Kai ji vedė Melisą sofos prie lango link, nuo tvarkingai paklotos lovos nusiėmė antklodę ir apsisiautė pečius. Jos atsisėdo, nors Melisa ir nenorėjo.

— Dabar pasakyk man, kas negerai.

Nuleidusi galvą, Melisa prie krūtinės prisitraukė kelius ir juos apsikabino.

— Jūs taip pat turite daryti tai, ko jie nori.

— Aš neturiu daryti to, ko nori kažkas.

Melisa pakėlė akis. Iš jos dešinės akies skruostu tekėjo ašaros. Iš kairės akies dėl rando audinio ašaros tekėjo į šonus. Melisa vėl nuleido galvą. Gyvatė prisėdo arčiau ir viena ranka apkabino mergaitės pečius.

— Tiesiog nusiramink. Nėra reikalo skubėti.

— Jie… jie daro dalykus…

Visiškai susipainiojusi Gyvatė suraukė antakius ir tarė:

— Kokius dalykus? Kas tie jie?

— Jis.

— Kas? Ne Gabrielius!

Melisa, nežvelgdama Gyvatei į akis, greitai linktelėjo.

Gyvatė negalėjo įsivaizduoti Gabrieliaus ką nors tyčia užgaunant.

— Kas atsitiko? Jei jis tave užgavo, aš esu tikra, kad netyčia.

Melisa spoksojo į Gyvatę. Ji tarė paniekinančiu balsu:

— Man jis nieko nepadarė.

— Melisa, brangioji, iš to, ką tu pasakei, aš nesupratau nė žodžio. Jei Gabrielius tau nieko nepadarė, kodėl taip nusiminei, kai jį pamatei? Jis tikrai labai mielas.

Galbūt Melisa girdėjo apie Lei ir jaudinosi dėl Gyvatės.

— Jis verčia jus eiti su juo į lovą.

— Tai mano lova.

— Jokio skirtumo, kieno lova. Rasas negali rasti, kur aš miegu, bet kartais…

— Rasas?

— Aš ir jis. Jūs ir visi kiti.

— Palauk, — tarė Gyvatė. — Rasas verčia tave eiti su juo į lovą? Kai tu nenori? — Tai buvo kvailas klausimas, ji suprato, bet geresnio sugalvoti negalėjo.

— Noriu! — su pasišlykštėjimu tarė Melisa.

Negalėdama patikėti, Gyvatė ramiai paklausė:

— Ar jis verčia tave daryti dar ką nors?

— Sakė, kad nustos skaudėti, bet taip ir nenustojo…

Mergaitė paslėpė veidą ant kelių.

Su gailesčiu ir pasibjaurėjimu Gyvatė puikiai suprato, ką Melisa jai bandė pasakyti. Gydytoja apkabino mergaitę ir ją plekšnojo, glostė jos plaukus, kol galiausiai, lyg bijodama, kad kažkas pastebės ir lieps sustoti, Melisa apsikabino Gyvatę ir verkė prisiglaudusi prie jos pečių.

— Tau nereikia daugiau man pasakoti, — tarė Gyvatė. — Iškart nesuvokiau, bet dabar supratau. O, Melisa, neturėtų taip būti. Negi tau niekas to niekad nesakė?

— Jis sakė, kad man pasisekė, — sušnabždėjo Melisa. — Jis sakė, kad turėčiau būti dėkinga, jog jis mane liečia.

Melisa pradėjo stipriai drebėti.

Gyvatė sūpavo mergaitę savo glėbyje.

— Jam pasisekė, — tarė gydytoja. — Jis buvo laimingas niekam nežinant.

Atsidarė durys ir Gabrielius pažvelgė vidun — Gyvate? O, štai kur tu.

Gabrielius ėjo jos link, o nuo jo auksinio kūno spindėjo šviesa. Krūptelėjusi Melisa pažvelgė į jį. Gabrielius sustojo, jo veide atsirado nuostaba ir siaubas. Melisa vėl paslėpė galvą ir, drebėdama nuo bandymo sulaikyti verkimą, dar tvirčiau įsikibo į Gyvatę.

— Kas?

— Grįžk į lovą.

Gydytoja tarė daug griežčiau, nei to norėjo, bet negrabiai.

— Kas vyksta? — graudžiai paklausė Gabrielius, suraukęs antakius jis pažvelgė į Melisą.

— Išeik! Aš pakalbėsiu su tavimi rytoj.

Gabrielius pradėjo prieštarauti, pamatė, kaip pasikeitė Gyvatės išraiška, nutilo ir išėjo iš kambario. Ilgą laiką Melisa ir gydytoja sėdėjo tyloje. Melisos kvėpavimas lėtai rimo ir darėsi vienodesnis.

— Matote, kaip žmonės į mane žiūri?

— Taip, brangioji. Matau.

Po Gabrieliaus reakcijos Gyvatė sunkiai galėjo įsivaizduoti, kad ir toliau galės per rožinius akinius žiūrėti į žmonių toleranciją. Bet dabar gydytoja dar labiau tikėjosi, jog Melisa apsispręs išvykti. Bet kas būtų geriau. Bet kas.

Gyvatės pyktis didėjo lėtu, pavojingu ir neišsenkančiu būdu. Randuotas, įskaudintas ir išgąsdintas vaikas turėjo tokią pačią teisę į švelnų susipažinimą su seksu, kaip ir koks kitas gražus, savimi pasitikintis vaikas, gal net ir didesnę teisę. Bet Melisa tik buvo labiau randuota, užgauta ir išgąsdinta. Ir pažeminta. Gyvatė laikė mergaitę ir ją sūpavo. Melisa prie jos glaudėsi kaip daug mažesnis vaikas.

— Melisa…

— Taip, ponia.

— Rasas — blogas žmogus. Jis tave įskaudino taip, kaip joks geras žmogus nieko neskaudintų. Aš tau pažadu, jis daugiau tavęs neskaudins.

— Koks skirtumas, ar tai jis, ar kas nors kitas?

— Pameni, kokia tu buvai nustebusi, kad kažkas bandė mane apiplėšti?

— Bet tai buvo keistuolis. Rasas — ne keistuolis.

— Keistuolių yra daugiau nei tokių žmonių kaip Rasas.

— Tas kitas irgi kaip Rasas. Jums reikėjo būti su juo.

— Ne, man nereikėjo. Aš jį pakviečiau likti su manimi. Yra dalykų, kuriuos žmonės gali padaryti vieni dėl kitų…

Melisa pakėlė žvilgsnį. Gyvatė nesuprato, ar jos išraiška slėpė susidomėjimą, ar rūpestį, ar jos veidas toks sustabarėjęs nuo siaubingo nudegimo rando. Pirmą kartą Gyvatė pamatė, kad randas tęsėsi ir po mergaitės apykakle. Gyvatė pajuto, kaip jos veide neliko kraujo.

— Ponia, kas negerai?

— Pasakyk man šį tą, brangioji. Kaip labai tu nudegei? Kur randai?

Melisos dešinė akis susiaurėjo; tik tiek jau išėjo iš antakių suraukimo.

— Mano veide.

Mergaitė atsitraukė ir palietė savo raktikaulį į kairę nuo gerklės.

— Čia.

Mergaitės rankos judėjo krūtine žemyn iki šonkaulių apačios, tuomet iki šono.

— Iki čia.

— Žemiau nėra?

— Ne. Ilgą laiką mano ranka nejudėjo.

Melisa pasukiojo petį: jis nebuvo suluošintas, nors turėjo būti.

— Man pasisekė. Jei būtų buvę blogiau ir aš nebūčiau galėjusi jodinėti, tuomet niekam neapsimokėtų manęs laikyti gyvos.

Su palengvėjimu Gyvatė lėtai atsikvėpė. Jai teko matyti taip sunkiai apdegusių žmonių, kurie būdavo netekę lyties, jiems nebuvo likę nei išorinių organų, nei galimybės maloniems pojūčiams. Už tai, ką Melisa jai pasakė, Gyvatė dėkojo viso pasaulio visų žmonių visiems dievams. Rasas Melisą užgavo, bet jai skaudėjo ne todėl, kad gaisras sunaikino visus pojūčius, išskyrus skausmą, o todėl, kad ji vaikas, o Rasas stambus, brutalus suaugęs vyras.

— Žmonės gali daryti kitiems žmonėms dalykus, kurie jiems abiem suteikia malonumo, — tarė Gyvatė. — Štai todėl Gabrielius ir aš buvome kartu. Aš norėjau, kad jis liestų mane, o jis norėjo, kad aš liesčiau jį. Bet kai kas nors liečia kitą žmogų, negalvodamas, kaip tas jaučiasi — prieš jo valią!

Gyvatė nutilo, nes negalėjo suprasti, kaip kažkas gali būti toks iškrypęs, kad seksualumą paverstų prievarta.

— Rasas — negeras žmogus, — darkart pakartojo gydytoja.

— Tas kitas jūsų neskaudino?

— Ne. Mums buvo malonu.

— Gerai, — nenoriai tarė Melisa.

— Aš tau galiu parodyti.

— Ne! Prašau, nerodykite.

— Nesijaudink, — tarė Gyvatė. — Nesijaudink. Nuo dabar niekas nevers tavęs daryti to, ko tu nenori.

— Ponia Gyvate, jūs jo negalite sustabdyti. Aš negaliu jo sustabdyti. Jūs turite išvykti, aš turiu likti čia.

Gydytoja buvo mąsčiusi, kad bet kas būtų geriau nei pasilikti čia. Bet kas. Net tremtis. Kaip svajonė, kurios ji siekia, klausimai užplūdo Gyvatės mintis ir ji juokėsi iš savęs ir verkė, kad anksčiau jų nepamatys.

— Ar tu keliautum su manimi, jei galėtum?

— Keliaučiau su jumis?

— Taip.

— Ponia Gyvate!..

— Gydytojai vaikus įsivaikina, ar žinojai tai? Anksčiau to nesuvokiau, bet jau seniai ko nors ieškau.

— Bet jūs galėtumėte įsivaikinti bet ką.

— Aš noriu tavęs, jei leisi man būti tavo mama.

Melisa puolė prie Gyvatės.

— Jie niekad manęs neišleis, sušnabždėjo mergaitė. — Aš bijau.

Gyvatė glostė Melisos plaukus ir pro langą žiūrėjo į tamsą, į slėnyje išsibarsčiusias šviesas, į gražų Kalnapusį. Po kiek laiko, visai prieš užmigdama, Melisa sušnabždėjo:

— Aš bijau.