Sapnų Gyvate

4

Ant didelio akmens sėdėjo Arevinas, o jam ant krūtinės pririštuose diržuose lingavo pusseserės kūdikis. Naujos būtybės teikiama šiluma ir judrumas jam buvo kaip paguoda žiūrint į dykumą ta kryptimi, kuria iškeliavo Gyvatė. Steivinas jautėsi gerai, o naujasis vaikelis buvo sveikas; Arevinas žinojo, kad turi būti dėkingas ir džiaugtis klano sėkme, todėl jautėsi šiek tiek kaltas dėl vis dar jį kamuojančio liūdesio. Arevinas palietė tą skruosto vietą, kur uodega trenkė kobra. Kaip Gyvatė ir žadėjo, nebuvo jokio rando. Kadangi Arevinas apie gydytoją atsiminė viską taip aiškiai, lyg ji būtų vis dar čia, atrodė neįtikėtina, kad jos jau nebėra, nors ant įkirtimo jau užsidėjo šašas ir jis užgijo. Gyvatės pamiršti nepadėjo nei atstumas, nei laikas. Tuo pačiu metu Arevinui atrodė, kad Gyvatės nėra jau visą amžinybę.

Viena iš muskato spalvos galvijo patelių palengva priėjo, pradėjo trintis į akmenį ir taip gerai pasikasė šoną. Uostinėdama ir rožiniu liežuviu laižydama batą, ji alsavo tiesiai į Areviną. Netoliese jos ūgtelėjęs veršelis rupšnojo belapes dykumos krūmo šakas. Per kiekvieną sunkią vasarą visi bandos gyvuliai suliesėdavo; dabar jų kailiai atrodė nublukę ir šiurkštūs. Jei per pavasarinį šėrimąsi galvijų apsauginė povilnė gerai iššukuojama, jie gan lengvai ištveria karštį; gyvuliai visada šukuojami, kadangi klanas juos augino dėl puikios ir švelnios žieminės vilnos. Bet galvijams, kaip ir žmonėms, vasaros ir karščių jau pakako, jiems jau atsibodo ieškoti sauso ir beskonio maisto. Iš noro grįžti į žiemos ganyklas, pilnas šviežios žolės, gyvuliai buvo šiek tiek neramūs. Aišku, ir Arevinas apsidžiaugtų grįžęs į plokščiakalnius.

Kūdikis ore sumojavo mažutėmis rankytėmis, sugriebė Arevino pirštą ir j į patraukė žemyn. Arevinas nusišypsojo.

— Šito aš dėl tavęs negaliu padaryti, — tarė Arevinas.

Kūdikis čiulpė Arevino piršto galą ir, nekreipdamas dėmesio, kad nebėga pienas, su malonumu jį kramtė. Vaikelio akys buvo mėlynos, visai kaip Gyvatės. Daugelio vaikų akys mėlynos, galvojo Arevinas. Bet jam pakako vaiko akių mėlynės, kad vėl pasinertų į svajones.

Arevinas beveik kas naktį sapnuodavo Gyvatę, tiksliau, kiekvieną naktį, kai tik užmigdavo. Jis dar niekad nieko taip nesiilgėjo. Arevinas paniro į prisiminimus apie tuos retus kartus, kai jie lietė vienas kitą; lenkėsi vienas prie kito dykumoje; kai tvirti pirštai prisilietė priėjo nubrozdinto skruosto; kaip jis guodė Gyvatę Steivino palapinėje. Absurdiška, kad Arevinui gražiausios jo gyvenimo akimirkos buvo prieš sužinant apie Gyvatės išvykimą, tada, kai jis ją apkabino ir tikėjosi, jog gydytoja nuspręs pasilikti. Ir ji būtų pasilikusi, galvojo Arevinas. Dėl to, kad mums iš tikrųjų reikia gydytojos, o gal iš dalies ir dėl manęs. Jei tik būtų galėjusi, ji būtų pasilikusi ilgiau.

Tai buvo vienintelis kartas, kai jis galėjo prisiminti save verkiantį. Nors suprato, kad Gyvatė nenorėjo pasilikti būdama nepilnavertė, bet dabar jis pats jautėsi nepilnavertis. Arevinas buvo niekam tikęs. Jis tai žinojo, bet negalėjo nieko padaryti. Kasdien tikėjosi, kad Gyvatė grįš, nors jautė, jog to nebus. Jis nežinojo, kaip dykumoje dabar klostėsi gydytojos likimas. Nutarusi kirsti dykumą tam, kad sutiktų naujų žmonių ir naujų vietų, ji galėjo iš stovyklos keliauti savaitę ar mėnesį, o gal pusę metų.

Jam reikėjo keliauti su Gyvate. Dabar jis tuo įsitikinęs. Dėl savo apmaudo gydytoja negalėjo su tuo sutikti, bet jam iškart reikėjo suprasti, jog ji nesugebės paaiškinti savo mokytojams to, kas čia nutiko. Net ir Gyvatės įžvalgumas nebūtų padėjęs suprasti Arevino žmonių baimės angims. Arevinas tai supranta iš savo patirties apie mažosios sesers mirtį, iš šalto prakaito, tekančio jo kūnu, kai Gyvatė paprašė padėti palaikyti Miglą. Jo supratimą dar pagerino ir patirta mirtina baimė, kai gydytojai į ranką įgėlė smėlinė angis, jau tada jis ją mylėjo ir žinojo, kad ji gali mirti.

Gyvatė buvo susijusi su vieninteliais dviem stebuklais Arevino gyvenime. Pirma, ji nemirė, o antra — ji išgelbėjo Steivino gyvybę.

Kūdikis mirksėjo ir dar stipriau čiulpė Arevino pirštą. Arevinas nusliuogė nuo akmens ir ištiesė vieną ranką. Didelė muskato spalvos galvijų patelė padėjo savo galvą Arevinui į delną ir jis pakasė jai pažandę.

— Ar duosi šiek tiek vakarienės šiam vaikui? — paklausė Arevinas.

Jis paplekšnojo patelei per nugarą, šoną, pilvą ir priklaupė šalia jos. Tokiu metų laiku jos niekas nebemelždavo, bet veršelis dar visai neseniai atjaukintas. Arevinas rankove patrynė jos spenį, tuomet ištiesė pusbrolio kūdikį taip, kad šis pasiektų spenį. Daugiau nesibaimindamas už Areviną didesnio gyvulio, kūdikis godžiai žindo.

Kai kūdikis numalšino alkį, Arevinas vėl pakasė muskato spalvos galvijų patelės pažandę ir užlipo atgal ant akmens.

— Pusbroli!

Arevinas apsidairė aplinkui. Klano vadė užlipo akmens šonu ir atsisėdo šalia jo, jos palaidi plaukai judėjo švelniame vėjyje. Ji pasilenkė ir nusišypsojo kūdikiui.

— Kaip elgėsi vaikas?

— Puikiai.

Lyderė nubraukė plaukus nuo veido ir tarė:

— Ant nugaros juos nešti daug lengviau. Ir kartais juos reikia paleisti.

Moteris plačiai nusišypsojo. Ji nebuvo tokia konservatyvi ir ori kaip tada, kai priiminėjo klano svečius.

Arevinas šiaip taip išspaudė šypseną.

Vadė uždėjo savo ranką ant Arevino rankos, kuria jis laikė mažylį.

— Brangusis, ar man reikia klausti, kas tau yra?

Arevinas patraukė pečiais.

— Aš pasistengsiu daryti geriau, — pasakė jis. — Pastaruoju metu iš manęs mažai naudos.

— Negi manai, kad aš atėjau kritikuoti?

— Kritikavimas čia tiktų.

Užuot žvelgęs į klano lyderę, savo pusseserę, Arevinas spoksojo į kūdikį. Jo pusseserė paleido ranką ir apkabino jį per pečius.

— Arevinai, — pasakė ji, trečią kartą per savo gyvenimą kreipdamasi į jį vardu, — Arevinai, tu man svarbus. Jei norėsi, po kažkiek laiko galėsi būti išrinktas klano vadu. Bet turi nuraminti savo mintis. Jei ji tavęs nenorėjo…

— Mes norėjome vienas kito, — atsakė Arevinas. — Bet čia ji nebegalėjo tęsti savo darbo ir sakė, kad aš negaliu keliauti su ja. Dabar aš nebegaliu sekti paskui ją.

Arevinas nukreipė žvilgsnį į pusseserės vaiką. Po tėvų mirties jis buvo priimtas į pusseserės šeimą. Šeimoje buvo šeši suaugę žmonės, du, dabar trys, vaikai ir Arevinas. Jo pareigos nebuvo konkrečiai apibrėžtos, bet jis jautėsi atsakingas už vaikus. Ypač dabar, kaip artėjo kelionė į žiemos teritoriją, klanui reikėjo kiekvieno nario darbo. Muskato spalvos galvijus reikėjo prižiūrėti dieną ir naktį nuo dabar iki pat kelionės galo, kitaip jie nuklystų į naujas pievas rytuose ir jų niekas jau nebepamatytų. Šiuo metų laiku net ir žmonėms buvo sunku rasti maisto. Bet jeigu jie išvyktų per anksti, žiemos žemes pasiektų pievoms vos tik sužėlus, jų želmenys būtų gležni ir lengvai pažeidžiami.

— Pusbroli, pasakyk man, ką nori pasakyti.

— Aš žinau, kad klanas dabar negali kažko gailėtis. Turiu pareigų tau, vaikui… Bet gydytoja — kaip ji gali paaiškinti, kas čia atsitiko? Kaip ji gali įtikinti savo mokytojus, kai pati to nesupranta? Aš mačiau, kaip jai įgėlė smėlinė angis. Aš mačiau, kaip jai per ranką tekėjo kraujas ir nuodai. Bet ji pati to beveik net nepastebėjo. Ji sakė, kad išvis nieko neturėjo pajusti.

Arevinas niekam nebuvo sakęs apie smėlinę angį, nes galvojo, kad juo niekas netikės, todėl dabar pažvelgė į savo draugę. Lyderė buvo apstulbusi, bet Arevino žodžiams neprieštaravo.

— Kaip ji paaiškins, kad mes bijojome to, ką ji pasiūlė? Gyvatė pasakys mokytojams, jog suklydo ir dėl to žuvo mažasis žaltys. Ji kaltina pati save. Ir jie ją kaltins, ir nubaus ją.

Klano vadė nužvelgė dykumą. Ji pakėlė ranką ir už ausies užsikišo pilkėjančią garbaną.

— Gyvatė — išdidi moteris, — tarė ji. — Tu teisus. Savęs ji neteisins.

— Jei mokytojai Gyvatę ištrems, ji negrįš, — tarė Arevinas. — Aš nežinau, kur ji keliaus, bet mes jos daugiau nepamatysim.

— Artėja audros, — netikėtai tarė vadė.

Arevinas linktelėjo.

— Jei tu keliautum paskui ją…

— Aš negaliu! Ne dabar!

— Brangusis, — tarė vadė, — mes elgiamės taip, kaip elgiamės, todėl didžiąją laiko dalį galime būti kiek įmanoma laisvi, tik kai kurie iš mūsų gali visąlaik nieko neveikti. Kai neįprastos aplinkybės reikalauja laisvės, tu pats save verti vergauti. Jei tu būtum grupės partneris ir turėtum išlaikyti šį vaiką, tada viskas būtų sudėtingiau, bet vis tiek išsprendžiama. Dabar, kai gimė vaikas, mano partneris turi daugiau laisvės nei tada, kai nusprendėme jį pradėti. Ir viskas dėl tavo noro daryti daugiau, negu tau priklauso.

— Viskas ne taip, — paskubomis atsakė Arevinas. — Aš norėjau padėti rūpintis vaiku. Man to reikėjo. Man reikėjo…

Arevinas nutilo nebežinodamas, ką pradėjo sakyti. Tada jis tęsė:

— Aš buvau jam dėkingas, kad leido man padėti.

— Žinau. Ir aš tam neprieštaravau. Bet jis tau nedarė paslaugos. Tai tu jam darai paslaugą. Galbūt jau laikas pareigas grąžinti tam, kam ir priklauso.

Ji nusišypsojo pusbroliui ir tęsė:

— Jis linkęs per daug pasinerti į savo darbą.

Jos vyras audėjas, geriausias visame klane, bet ji buvo teisi: atrodė, kad labai dažnai per gyvenimą jis keliauja savo svajonėmis.

— Man išvis nereikėjo leisti jai išeiti, — netikėtai tarė Arevinas. — Kodėl aš to nesupratau anksčiau? Turėjau apsaugoti savo seserį ir man nepavyko, o dabar man nepavyko apsaugoti ir gydytojos. Ji turėjo likti su mumis. Mes ją būtumėm apsaugoję.

— Pas mus ji būtų buvus suluošinta.

— Bet ji vis tiek galėjo gydyti…

— Mano brangus drauge, — tarė Arevino pusseserė, — neįmanoma kiekvieno visiškai apsaugoti nepaverčiant savo vergu. Man atrodo, kad tai kažkas, ko niekaip nesupratai, tu visada iš savęs reikalavai per daug. Kaltini save dėl sesers mirties…

— Aš jos tinkamai neprižiūrėjau.

— O ką tu galėjai padaryti? Prisimink jos gyvenimą, ne mirtį. Ji buvo drąsi, laiminga ir arogantiška, tokia, koks ir turi būti vaikas. Tu ją galėjai apsaugoti tik prigąsdinęs, kad ji būtų visada šalia. Taip gyventi ji negalėtų, nebebūtų ta asmenybė, kurią tu mylėjai. Aš nemanau, kad ir Gyvatė galėtų taip gyventi.

Žinodamas, jog pusseserė teisi, bet vis tiek dar negalėdamas atsikratyti sutrikimo ir kaltės, Arevinas pažvelgė žemyn į kūdikį savo rankose.

Vadė švelniai paplekšnojo Arevinui per petį.

— Tu geriausiai pažįsti gydytoją ir sakai, kad ji negali paaiškinti mūsų baimės. Aš manau, jog tu teisus. Man pačiai reikėjo tai suprasti. Aš nenoriu, kad Gyvatę nubaustų už tai, ką mes padarėme, ir nenoriu, kad nesuprastų mūsų žmonių.

Gražioji moteris pirštu parodė į geležinį apskritimą ant odinio dirželio, kabantį ant jos kaklo.

— Tu teisus. Kažkam reikia nueiti į gydytojų postą. Aš galėčiau eiti, nes klano garbė — mano atsakomybė. Mano brolio partneris galėtų eiti, juk jis užmušė mažąjį žaltį. Arba galėtum eiti tu, juk tu Gyvatę vadini drauge. Klanui teks susirinkti ir nuspręsti. Kiekvienas iš mūsų galėjome būti lyderiu ir pasidavę baimei nužudyti žaltį. Bet tik tu tapai Gyvatės draugu.

Moteris žvilgsnį nuo horizonto nukreipė į Areviną, o jis žinojo, kad pusseserė jau ilgą laiką, dėl klanui suprantamų priežasčių, vadovavo.

— Ačiū, — pasakė Arevinas.

— Tu netekai tiek daug mylimų žmonių. Aš negalėjau nieko padaryti, kai netekome tavo tėvų, kai mirė tavo sesuo. Bet šįkart aš galiu tau padėti, net jei tai pasiglemžtų tave iš mūsų.

Ranka ji glostė Arevino, kaip ir jos, pilkėjančius plaukus.

— Prašau prisiminti, mano brangusis, kad aš nenorėčiau tavęs netekti visam laikui.

Palikdama Areviną su naujuoju jos grupės šeimos nariu, moteris greitai nulipo nuo akmens. Pusseserės pasitikėjimas jį padrąsino; jam daugiau nebereikėjo klausti, ar gerai sekti paskui gydytoją, sekti paskui Gyvatę. Taip buvo, tai reikėjo padaryti. Galų gale klanas jai buvo skolingas. Arevinas išlaisvino savo ranką iš drėgno vaiko apglėbimo, patraukė paraištę su kūdikiu ant nugaros ir nušoko nuo akmens.