Kastratai

Penkta dalis 1

Vos atvykus juos pasikvietė kardinolas Kalvinas. Nei Tonijus, nei Gvidas nesitikėjo taip greitai sulaukti šios garbės. Juodu nedelsdami nusekė paskui juodą sutaną vilkintį sekretorių į viršų. Paolas nuskubėjo įkandin.

Nei Venecijoje, nei Neapolyje Gvido regėtos grožybės neparengė jo milžiniškų rūmų vaizdui pačiame Romos centre, vos už dvidešimties minučių kelio nuo Vatikano iš vienos pusės, ir maždaug tiek pat nuo Ispanijos aikštės — iš kitos. Už niūraus gelsvo fasado slėpėsi antikos skulptūromis apstatyti koridoriai, flamandų gobelenais apkabinėtos sienos ir vidiniai kiemeliai, apjungiantys graikiškus bei romėniškus elementus su kolosaliomis šiuolaikinėmis statulomis prie vartų, fontanais bei tvenkiniais.

Aplinkui vaikštinėjo daugybė aukštuomenės atstovų, įeidavo ir išeidavo dvasininkai juodomis sutanomis, o už dvejų dvivėrių durų pasirodė besanti ilga bibliotekos salė, kur, palinkę virš popierių, plunksnomis krebždeno juodai apsitaisę raštininkai.

Tačiau didžiausiu netikėtumu tapo pats kardinolas. Anot gandų, šis giliai religingas žmogus nuėjo ilgą kelią į viršūnę nuo eilinio dvasininko, o toks atvejis tarp kardinolų buvo ne itin tipiškas. Be to, sklido kalbos, esą jis labai mylimas liaudies, ir minios žmonių ištisas valandas sukiojasi gatvėje laukdamos, kada pasirodys jo karieta.

Romos varguomenė tapo ypatingo jo rūpesčio objektu. Kardinolas globojo daugelį našlaičių prieglaudų bei labdaros įstaigų, kurias nuolatos lankė. Kartais, nė kiek nesirūpindamas per purvą besivelkančia tamsiai raudona sutana, palikęs palydą už durų, jis užsukdavo į vargšų lūšneles, gerdavo vyną kartu su darbininkais bei jų žmonomis, bučiuodavo jų vaikus, kasdien padėdavo skurstantiems iš savo lėšų.

Kalvinas buvo bemaž penkiasdešimties. Gvidas tikėjosi jį esant griežtą bei asketišką, kas ne itin derėtų prie aplinkinės prabangos spindesio, raštuotų įvairiaspalvio marmuro grindų, nenusileidžiančių švento Petro bazilikos grindims.

Tačiau kardinolas tiesiog spinduliavo geraširdiškumą, jo akys linksmai švytėjo, skleidė gyvybinę energiją ir draugiškumą, apjungiantį paprastą maloningumą bei meilę kiekvienam sutiktam žmogui.

Kardinolas buvo aukštas ir liesas, pelenų spalvos plaukais bei stebėtinai lygiais akių vokais, be menkiausios raukšlelės ar klostelės. Bet kai kurie jo veido bruožai buvo labai grubūs, lyg nutašyti iš marmuro, tarytum senosiose bažnyčiose stovinčių šventųjų statulų, kurios dabar atrodė iškreiptos, net grėsmingos.

Tiesa, jis pats anaiptol nebuvo niūrus ar atstumiantis.

Apsuptas prašmatniai apsitaisiusių didikų, prasiskyrusių jam paliepus, kardinolas pakvietė Gvidą prisiartinti. Kai maestro pabučiavo jo žiedą, kardinolas jį apkabino ir pasakė, jog jo pusseserės muzikantai galį gyventi jo rūmuose kiek tinkami.

— Jums tikriausiai reikia instrumentų? — paklausė Kalvinas. — Mielai pasiųsiu jų nupirkti. Jūs tik pasakykite mano sekretoriui, ko jums reikia, ir jums tuojau pat bus pristatyta viskas, ko pageidausite.

Suėmęs delnais Paolo veidą, jis perbraukė nykščiu per skruostą. Berniukas išsyk atgijo bei nušvito, o kardinolas prispaudė jį prie savo ilgos tamsiai raudonos sutanos.

— O kur jūsų dainininkas? — paklausė ir tuojau pat susipratęs pažvelgė į Tonijų.

Išsyk tapo aišku, jog Kalvinas susidomėjęs; jo veidas persimainė. Kai Tonijus žengtelėjo į priekį pabučiuoti jo šventenybės žiedo, Gvidui pasirodė, jog ir visi aplinkiniai neabejotinai turėjo pastebėti šį pasikeitimą.

Tonijus buvo tik šiek tiek susitaršęs po kelionės, tamsiai žalio aksomo surdutas truputį apdulkėjo, Gvido akimis, vaikinas panėšėjo į angelą, apsitaisiusį žmogiškais drabužiais. Aukštas ūgis nesukaustė jo judesių, o fechtavimo treniruočių dėka per pastaruosius dvejus metus jis įgijo šokėjo grakštumo. Tačiau Gvidui jau nebe pirmą kartą pasidingojo, kad Tonijus elgėsi lyg užhipnotizuotas: visi jo judesiai sulėtėjo, net akys tapo tarsi stiklinės.

Kardinolo lūpos virptelėjo. Iš pradžių jis žvelgė į Tonijų nustebęs, tarytum šis kažkaip keistai, nesuprantamai elgtųsi, o paskui šviesiai pilkos Kalvino akys pasidarė bereikšmės.

Gvidas ūmai pajuto neapsakomą karštį. Iš pradžių pamanė tiesiog dūstąs nuo kaitros šioje perpildytoje salėje. Bet kai pamatė Tonijaus veidą ir į kardinolą įsmeigtą žvilgsnį, kai pajuto netikėtą tylą aplinkui, maestro patyrė šį tą daugiau nei baimės dilgtelėjimą. Ne, aišku, čia visai ne tai, ką jis išsigalvoja, žinoma, ne.

Tačiau kas neatkreiptų dėmesio į tokio įstabaus grožio jaunuolį ir kas nežiūrėtų į šitokį žmogų, kaip jo šventenybė, baimingos pagarbos kupinu žvilgsniu?

Tačiau baimė nesitraukė, tarsi aidas atsiliepdama į slogias mintis, kurios sukosi Gvido galvoje visą kelią iki Romos. Jį apniko ir nerimas dėl tūkstančio praktinių smulkmenų, susijusių su būsima opera, ir patį nustebinę išgyvenimai dėl balso praradimo prieš daugelį metų.

— Aš niekada nebuvau didelis operos gerbėjas, — švelniai prabilo kardinolas, kreipdamasis į Tonijų, — ir baiminuosi pernelyg mažai žinąs apie šį meną, tačiau mums visiems malonu, kad turime dainininką, kuris mums padainuos po vakarienės.

Tonijus sustingo. Gvidas pajuto, jog atlikėjo išdidumui suduotas gan skausmingas smūgis: jis prilyginamas eiliniam muzikantui. Tonijus, kaip kad visuomet elgdavosi panašiomis aplinkybėmis, ilgai žiūrėjo į grindis, paskui lėtai pakėlė akis ir šiek tiek pabrėžtinai ištarė:

— Taip, mano pone.

Kardinolas suprato, jog kažkas negerai. Buvo įdomu stebėti, kaip jis vėl suėmė Tonijaus ranką savosiomis ir pridūrė:

— Jeigu jūs būsite toks malonus.

— Man bus garbė, pone, — lediniu mandagiu balsu atsakė Tonijus, kaip princas, besikalbantis su princu.

Tuomet kardinolas nusikvatojo — linksmai, užkrečiamai — ir atsisukęs į sekretorių beveik vaikiškai pratarė:

— Mano priešai ir vėl turės apie ką kalbėti.

Jie nedelsiant buvo palydėti į paskirtus apartamentus — erdvių kambarių anfiladą, kurios langai atsivėrė į vidinį sodą, kur ant nukirptos žolės krito neryškūs medžių šešėliai. Išsipakavę daiktus, jie apėjo kambarius. Paolas nesitvėrė džiaugsmu pamatęs jam skirtą lovą raižytiniu galvūgaliu, dengiamą raudonai rudų užuolaidų. O Gvidas suprato, jog juodu su Tonijumi turi apsigyventi skirtinguose kambariuose ir dėl Paolo dabar miegoti atskirai.

Iki vakaro Gvidas išsidėliojo visas natas bei perskaitė grafienės įteiktus rekomendacinius laiškus. Jam derėjo apsilankyti visuose įmanomuose koncertuose bei aukštuomenės vakarėliuose. Būtinai reikėjo pasikalbėti apie operas, patyrusias pasisekimą per pastaruosius dvejus metus, bei pasiklausyti kuo daugiau vietinių dainininkų. Kardinolo sekretoriai jau pristatė jam pageidautas partitūras bei libretus. Šį vakarą turėjo nueiti į pirmą nedidelį koncertą kažkokio anglo namuose.

Tad kodėl jis nedžiūgavo matydamas, kaip kardinolo tarnai įneša klavesiną, o lentynose rūpestingai išdėlioja knygas?

Tonijų Roma, be abejo, pakerėjo. Juodu su Paolu be paliovos aptarinėjo, ką matę pakeliui į miestą, o šį vakarą ketino nueiti apžiūrėti popiežiaus lobių Vatikano muziejuje. Juodu eidavo drauge vykdyti įvairių pavedimų ir kiekvieną kelionę miestan laikė nauju nuotykiu.

O Gvidas likęs vienas niekaip negalėjo atsikratyti blogos nuojautos, kuri persekiojo jį visą kelią nuo Neapolio iki Romos.

Tačiau kas gi iš tiesų nedavė jam ramybės?

Aišku, jis negalėjo užmiršti košmaro, susijusio su ankstyvąja Tonijaus vaikyste ir paskutiniosiomis dienomis Venecijoje, apie kurias berniukas niekada nekalbėdavo.

Gvidui nereikėjo įrodymų, jog ne kas kitas, o Karlas, vyresnysis Tonijaus brolis, kaltas dėl berniuko patirtos prievartos. Ir jis puikiai suprato, kodėl Tonijus niekada neleido šiai informacijai pasklisti.

Viskas tapo aišku iš popierių, kuriuos Tonijus pasirašė ir nusiuntė į Veneciją prieš atvykdamas į Neapolį. Karlas Treskis buvo paskutinis giminės vyriškos lyties palikuonis.

Gvidas miglotai prisiminė elegantiškai apsitaisiusį vyriškį, bemaž draugijos sielą, keliuose vakarėliuose, į kuriuos buvo užklydęs viešėdamas Venecijoje, kol įvykiai nepakrypo dramatiška linkme. Gvidas atkreipė į jį dėmesį tik todėl, kad jis buvo „patricijaus trubadūro“, kaip kad buvo vadinamas Tonijus, brolis. Augalotas, labai dailus vyras, juokingų istorijų pasakotojas, deklamatorius, poezijos mylėtojas, kupinas noro suteikti kitiems malonumą, pelnyti jų dėmesį ir meilę. Tuo metu jis atrodė tik vienas iš daugelio gerai išauklėtų bei be galo paslaugių venecijiečių.

Bet dabar vien mintis apie jį ledu sukaustydavo Gvido širdį.

Gvidas niekad viso šito neaiškino kapelmeisteriui. Tačiau nė nereikėjo: laikui bėgant Kavala pats viską suprato, kaip būtų supratęs bet kuris kitas žmogus.

Bet abu mokytojai tikėjo, jog po to, kai Tonijus nusprendė visa esybe pasinerti į dainavimą, laikas bei sėkmė užgydys jo širdies žaizdas. O kaip jo brolis? Juodu vylėsi, kad Tonijui teks jam atleisti, ir dėkojo Dievui už tai.

Tačiau Karlas Treskis juos nustebino. Jis ne tik vedė Tonijaus motiną („To pakaktų pačiam nuolankiausiam kastratui suerzinti!“ — pakomentavo šią naujieną maestro, o juk Tonijaus nieku gyvu negalėjai pavadinti „nuolankiu kastratu“), bet ir per trejus metus paleido į pasaulį du sveikus sūnus.

O Mariana Treski vėl laukėsi.

Gvidas pernelyg nesuko dėl to galvos, kol neatėjo laikas išvykti iš Neapolio ir maestro jo neperspėjo, kad nenuleistų nuo Tonijaus akių.

— Aš baiminuosi, jog vaikinas laukia tinkamos progos. Jo viduje tarytum grumiasi du dvyniai. Vienas labiau už viską pasaulyje myli muziką, o kitas trokšta keršto.

Gvidas nieko neatsakė, bet prisiminė mažą Veneto miestelį ir sumuštą, vaistų apsvaigintą berniuką, gulintį purvinoje, krauju aptaškytoje lovoje.

Dar blogiau: jis prisiminė savo vaidmenį šiame košmare.

Žvelgdamas į kapelmeisterį, jis ūmai pajuto silpnumą ir tarytum neteko žado. Dvynių viename kūne paveikslas jį sukrėtė. Gvidas niekada anksčiau negalvojo apie tokius dalykus. Jis nė nežinojo, kaip tokį dalyką pavadinti. Bet neretai jo mielas švelnus meilužis parodydavo tamsiojo dvynio veidą, ganėtinai dažnai tekdavo patirti iš jo sklindančią neapykantą, pyktį ir šaltį, juntamus fiziškai, kaip šerkšną ant drėgnų kokios nors šiaurės viešbučio sienų.

Bet mokytojas pažinojo ir kitą dvynį, gyvenantį bei kvėpuojantį Tonijaus kūne — tą, kuris taip pat karštai troško pasirodyti Argentina teatro scenoje, kaip to troško Gvidas. Tasai dvynys turėjo balsą, kokiu negalėjo pasigirti daugiau niekas pasaulyje, jis sugebėjo mylėti karštai bei švelniai. Štai šitas žmogus ir tapo Gvido gyvenimu.

— Nenuleisk nuo jo akių, — prašė maestro baimės virpinamu balsu. — Leisk jam pamatyti viską, ką siūlo pasaulis. Tegul jis patiria visus malonumus, kokių tik panorės. Penėk tik vieną dvynį, o kitą priversk badauti, kad tą valandą, kai tarp jųdviejų įvyks mūšis, vienas būtinai nusileistų kitam.

Gvidas linktelėjo. Šis vaizdas irgi jį pribloškė. Tačiau viršum kambario pakibusioje švininėje tyloje jis neįstengė išspausti nė menkiausių pritarimo žodžių, tegalėjo galvoti tik apie tą mažą miestelį, apie pažemintą vaiką, kurį laikė rankose. Jis galvojo apie tai, jog netgi tame košmaro sūkuryje taip troško gauti įstabųjį balsą, jog neįstengė gedėti išniekintos nekaltybės.

O tai reiškė, kad Tonijaus širdyje gyvavo dalelė jo paties, kuri irgi nusipelnė keršto.

Žinoma, o kaip kitaip galėjo būti!

Taip, senoji baimė vėl jį aplankė. Nors ji nė nebuvo išnykusi. Tik anksčiau Gvidas baiminosi, kad Tonijus taps savo paties dvasinių kančių auka. Dabar tapo aišku, jog didžiausia bėda — keršto troškimas. Tiesą sakant, čia buvo vienas ir tas pats. Gvidas nuolatos širdyje nešiojosi nelaimės nuojautą, panašią į savojo mirtingumo suvokimą, kuri sukeldavo neviltį, priversdavo nutilti bei pajusti oda perbėgantį šaltuką.

Pasikalbėti apie tai su Tonijumi niekada nepavykdavo. Iš tiesų tomis baisiomis dienomis, kai ateidavo laiškai iš Venecijos, kaip tik tasai antrasis dvynys juos skaitydavo ir naikindavo, o paskui sustingdavo, tarytum prisikvėpavęs atsiųsto popieriaus skleidžiamų nuodingų garų.

Bet egzistavo ir kitas — švytintis, energijos kupinas — Tonijus, kuris kalbėdavosi su juo apie būsimą operą, apie teatrą, apie tai, ką reikia pasiimti iš Neapolio, o ką palikti. Jis klausinėjo, kiek žiūrovų telpa Argentina teatre.

— Aš suprantu, ką tai reiškia tau, — sykį pasakė jis Gvidui. — Ne, ne, kalbu ne apie save ir ne apie tave kaip mano mokytoją. Kalbu apie Gvidą kaip kompozitorių. Aš suprantu, ką tai reiškia.

— Tada nekalbėk apie tai, — nusišypsojo Gvidas. — Nes nukamuosi mus abu.

Juodu kalbėjosi švelniai, jausmingai ir nuolat juokėsi, pakuodami natų lapus, knygas bei gausybę įvairiausių daiktų, brangakmenių ir nėriniuotų Tonijaus drabužių.

„Penėk vieną dvynį“, — sakė jam maestro.

Taigi jis taip ir elgsis, nes čia vienintelis dalykas, kurį gali padaryti, vienintelis, kurį iki šiol darė. Jis įstengia tik mokyti, nukreipti, mylėti bei išaukštinti šį neprilygstamai talentingą, puikų dainininką, savo mylimąjį Tonijų, dabar svajojantį apie tokią pačią sėkmę, kurios jis, Gvidas, laukė daugelį metų, ketindamas debiutuoti Romoje.

Bet kažkodėl visą kelią iki Romos Gvidą kankino prisiminimai apie kitą tragediją — apie tai, kaip jis pats prarado balsą. Jis nė kiek nebuvo linkęs kapstytis po praeitį, bent jau ne labiau, nei nagrinėti sudėtingus simbolius, tačiau tam tikromis akimirkomis, užplūdus senajam skausmui, jis suprasdavo: laikas šitų prisiminimų nė kiek nesušvelnino.

O gal, kai viskas jau buvo padaryta ir pasakyta, šios mintys užplūsdavo todėl, kad negalėjo galvoti apie išsiskyrimą su maestro Kavala bei mokykla, kurioje gyveno nuo šešerių metų amžiaus.

Taigi sąmonė ištraukė iš gelmių senąją kančią, apsaugodama nuo sunkaus išsiskyrimo. Tačiau jis ne itin tuo tikėjo. Ir pats nežinojo kodėl.

Praradimo skausmas ir toliau jį kamavo, dar labiau sustiprintas maestro žodžių apie Tonijų: „Leisk jam pamatyti viską, ką siūlo pasaulis. Tegul patiria visus malonumus, kokių tik panorės.“

Tad ką galų gale patyrė Gvidas? Skausmingą jausmą, jog praranda kažką be galo brangaus ir kad iš jo atimama kažkas, kas susiję su jo balsu? Ne! Dabar Tonijus nieku gyvu nepaliks Gvido, idant įvykdytų klaikiąją apeiginę kelionę į Veneciją, net jei ir iš tiesų ketina kada nors ten vykti.

Vis dėlto netikrumo jausmas išliko. Negera nuojauta, kelianti siaubą.

Net dabar, sėdėdamas tyliame kambaryje kardinolo rūmuose, Gvidas suvokė, kad nelaimės nuojauta nesitraukia. Ji tik dar labiau sustiprėjo prisiminus, kaip nušvisdavo kardinolo Kalvino veidas kaskart, kai žvilgtelėdavo į Tonijų. Kokia nekaltybė! Tikriausiai jo šventenybė išties buvo šventas, kokiu visi jį laikė, kitaip sugebėtų nuslėpti savo jausmus ir niekada nebūtų taip kvailai pajuokavęs.

Pasisveikinęs su muzikantais, kardinolas išvyko iš rūmų.

Gvidas stebėjo pro vartus išvažiuojančią nepaprastą procesiją. Penkios karietos, aptarnaujamos livrėjas vilkinčių vežėjų bei liokajų, sudarė kardinolo palydą. Ir jau už keleto žingsnių nuo namų kardinolas sviedė minion pirmąją auksinių monetų saują.

Įėjo Tonijus. Juodu su Paolu jau spėjo aplankyti siuvėją, kuris turėjo berniuką aprengti lyg sosto įpėdinį. Vaikinas nusipirko puikią špagą, apie dešimtį knygų ir smuiką, kadangi šis buvo mylimiausias Paolo instrumentas, o Gvidas primygtinai reikalavo, kad — dėl visa pikta — berniukas tobulai grotu bent vienu instrumentu...

Mintys apie praradimą; ilgesys. Kodėl Gvidas taip dėl to nerimavo? „Dėl viso pikto!“ Ne, jokia tragedija netyko Paolo! Niekas negresia nė vienam iš jų.

Bet Gvido širdį slėgė sunkumas. Šiame erdviame kambaryje jis jautėsi sugniuždytas. Šventieji paauksuotuose rėmuose nė trupučio jo neramino.

Tonijus nusirenginėjo prie durų.

Gvidas stebėjo, kaip jis nusitraukia minkštus baltus marškinius, nusimauna bridžius, o senasis Ninas, liokajus, grafienės išsiųstas drauge su jais, surenka ir išneša tas drapanas.

Tonijus stovėjo atgręžęs Gvidui nugarą, tarsi mėgaudamasis kūną glostančiu vėsiu oru. Paskui apsivilko žalio šilko chalatą, laisvai susirišo ties juosmeniu. O kai atsisukęs lėtai pakėlė akis, Gvidas pagalvojo, jog vaikino išorėje esama rytietiškų bruožų: minkštose plaukų garbanose, švelnaus audinio banguojančiame kritime nuo kampuotų pečių išilgai aukšto, liekno kūno...

— Ko tu toks rūškanas? — paklausė Tonijus taip tyliai, jog Gvidas iš pradžių nenugirdo. Žodžių prasmei teko įveikti prieblandoje skendinčio kambario erdvę.

— Visai aš ne rūškanas, — pagaliau atsakė Gvidas.

Bet jis suprato keliais žodžiais neišsisuksiąs. Tonijus atsisėdo taip arti, jog galėjo sulenktais pirštais paliesti mokytojo ranką. Ir Gvidas vėl susivokė stebįs Tonijų iš šalies, kaip ir prieš akimirką, tarytum juodu nesikalbėtų.

Prieš kelerius metus jis pranašavo Tonijų būsiant tokį grakštų kaip Domenikas ir nesuklydo. Tačiau Tonijaus gracija pranoko visus lūkesčius. Galūnių ilgumą Tonijus užmaskuodavo jam įprastais lengvais judesiais; žemas jo balsas pasižymėjo gilumu bei galia ir tapo preliudija dainininko stiprybei, kai ši atsiskleisdavo.

Veido bruožai, rodos, šiek tiek sustambėjo bei praplatėjo, o štai paslaptingumas akyse išliko tas pats. Žvelgdamas į Tonijų, netgi dabar Gvidas mažumėlę sutrikdavo. „Peilio magija, — nuvargęs pagalvojo jis. — Šio ypatingo vylingumo priežastis ta, jog peilis išlaisvina, o ne atima. Jam nereikia to žinoti nė mėginti pasinaudoti. Jis tiesiog tai turi. O kartu su jo ankstesnėmis venecijietiškomis manieromis šie bruožai gali kiekvieną išvaryti iš proto.

— Gvidai, — tarsi iš tolo ataidėjo Tonijaus balsas. — Paolui viskas bus gerai! Aš žinau! Aš pats jį mokysiu.

Staiga Gvidą suėmė pyktis. Jis panoro, kad Tonijus išeitų. Pažvelgė į vaikiną, bet negalėjo užkalbinti. Prisiminė momentą prieš daugelį metų, kai gulėjo ant klasės grindų, jausdamasis be galo nelaimingas po meilės akto. O žmogus, kurio taip geidė, tuomet pasilenkė ir kažką pasakė į ausį. Tačiau ką?

— Paolas čia niekuo dėtas, — ištarė susierzinęs, niršdamas, kad Tonijus jo nesupranta. — Paolas puikus dainininkas. — Jį džiugino mintis, kad čia, Romoje, Paolas išmoks kur kas daugiau nei konservatorijoje. Maestro širdyje berniukas užėmė reikšmingą vietą. Tačiau dabar jis norėjo, kad Tonijus paliktų jį vieną.

— Aš pavargęs po kelionės, — trumpai tepasakė. — Manęs laukia daugybė darbo. Negaliu gaišti laiko.

Tonijus pasilenkė prie mokytojo ir sušnibždėjo į ausį kelis švelnius, intymius žodžius. Gvidas suprato, jog juodu vieni šiuose kambariuose, juk Tonijus išsiuntė tarnus.

— Būk man atlaidus, — ištarė piktai ir įžvelgė Tonijaus veide skausmą.

Tačiau Tonijus tik linktelėjo. Jis visuomet išlikdavo toks: neįtikėtinai maloningas venecijietis. Pažvelgė į Gvidą be menkiausio pykčio ir nusišypsojęs lūpų krašteliu atsistojo, ketindamas išeiti.

Priblokštas Gvidas patylom žvelgė, kaip jis eina per kambarį. Maestro išvydo jį scenoje, įsivaizdavo minias, laukiančias dainininko prie grimo kambario. O paskui staiga prisiminė kardinolo Kalvino veidą ir stebėtinai guvias jo akis.

„Tu nė nenutuoki, kaip būsi garbinamas, negali šito numanyti. Žinoma, kompozitorius irgi sulauks komplimentų. Jeigu opera bus gera, jie gali netgi įrašyti mano vardą afišose, nors gali ir neįrašyti. Čia tau Roma atsivers it kiaušinis, idant vėl atgimtų. Ir aš noriu, kad šitaip nutiktų. Bet iš kur tasai keistas jausmas?“

Tonijus buvo kažkur už durų. Tačiau Gvidui atrodė, jog jis šalia. Staiga jis mintyse išvydo, kaip smogia Tonijui, kaip tą nuostabų veidą išmuša raudonos dėmės. Jis pakilo iš už stalo nesuvokdamas, ką daro, ir skubiai nuėjęs į miegamąjį sustojo pamatęs Tonijų prie lango, žvelgiantį kiemą.

— Tu juk žinai, kokia toji Romos publika, — ištarė Gvidas. — Žinai, kas manęs laukia. Būk man kantrus.

— Aš kantrus, — atsiliepė Tonijus.

— Tu turi daryti viską, ko aš paprašysiu!

Jis pajuto stiprų, skausmingą ginčo troškimą. Iškilo visos piktinančios ir erzinančios Tonijaus savybės. Bet jis žinojo, kad dabar dar ne laikas.

— Padarysiu viską, ko paprašysi, — mandagiai atsiliepė Tonijus žemu, giliu, santūriu balsu.

— O taip, viską, tik nepasirodysi moteriška suknele, nors žinai, jog kaip tik tai ir reikia padaryti. Būtent čia, Romoje, o ne kur nors kitur! Be abejo, tu padarysi viską, tik ne tai, kas žūtbūtinai reikalinga tau pačiam!

— Gvidai! — pertraukė Tonijus. Pirmą kartą jis parodė apmaudą bei nekantrumą. Angeliško veido pasikeitimas niekados nesiliaudavo stulbinęs Gvido. — Šito padaryti negaliu. Nėra prasmės ginčytis.

Gvidas paniekinamai šyptelėjo. Jis pasiekė, ko norėjo: Tonijus nuraudo, vaikino akys padvelkė šalčiu. Tačiau kam jam prireikė kivirčo pačią pirmąją dieną Romoje, kai galėjo rasti pakankamai laiko pavežioti Tonijų po teatrus, parodyti jam kastratus moteriškais kostiumais, kad suprastų, kokie šie galingi ir patrauklūs?

Tonijus staigiai apsisukęs patraukė į drabužinę. Jis jau vilkosi chalatą, tuojau apsirengs bei išeis. Kambariai ištuštės. Gvidas liks vienas.

Mokytoją užplūdo visiška neviltis.

— Eikš čionai! — šaltai pareikalavo maestro. Ir nužingsniavo prie lovos. — Ne, pirmiausia užrakink duris, — pasitaisė, — o paskui prieik.

Akimirksnį Tonijus tik įdėmiai žiūrėjo į jį.

Jis šiek tiek suspaudė lūpas, o paskui vėl kantriai linktelėjęs, kaip kad jam buvo būdinga, padarė viską, kas įsakyta. Vaikinas atsistojo prie aukštos lovos, uždėjo ranką ant antklodės ir ramiai žvelgdamas mokytojui į akis laukė. Gvidas atsisegęs bridžius pajuto, kaip aistra sugeria visas emocijas ir sumaišiusi paverčia viena jėga.

— Nusivilk chalatą, — šiurkščiai paliepė. — Ir gulk. Veidu į apačią. Gulk.

Tonijus stovėjo tylėdamas, vis dar neatitraukdamas nuo jo gražių, net pernelyg gražių akių. Paskui, šmėkštelėjus vos pastebimam nepritarimui, įvykdė paliepimą.

Gvidas užsiropštė ant viršaus. Nuogo kūno pojūtis pro drabužius varė jį iš proto. Jis delnu prispaudė Tonijaus veidą prie lovos ir paėmė jį pačiu grubiausiu būdu.

Paskui, kaip jam pasirodė, juodu labai ilgai gulėjo šalimais. Pagaliau Tonijus pakilo, ketindamas išeiti.

Nė žodeliu nesiskųsdamas jis apsirengė, užsimovė žiedus ir pasiėmęs lazdelę priėjo prie lovos. Pasilenkęs pabučiavo Gvidą į kaktą, o paskui į lūpas.

— Kodėl tu mane pakenti? — sušnibždėjo Gvidas.

— O kodėl neturėčiau tavęs pakęsti? — taip pat tyliai ištarė Tonijus. — Aš tave myliu, Gvidai, — pasakė jis. — Mudu abu esame šiek tiek išsigandę. 2

Toji gatvė, žvaigždės virš galvos, kambario lubos, jo dantys, smingantys į kūną, ir peilis, tikras peilio dūris, bei riaumojimas, kuris, pasirodo, besąs jo paties...

Paskui jis nubudo delnu užsispaudęs burną ir suprato, jog iš tiesų neišleido nė garselio.

Jis miegojo kardinolo Kalvino rūmuose. Jis buvo Romoje.

Kokie niekai tasai senas sapnas ir bravų veidai, kuriuos, kaip jam kartais atrodydavo, matydavo gatvėse. Aišku, visuomet paaiškėdavo, jog ten ne jie. Tiesiog truputį įsisiūbuodavo jo fantazija. Jis įsivaizduodavo, kaip sutikęs netikėtai užklumpa vieną iš jų. „Prisimeni Marką Antonijų Treskį, berniuką, kurį išgabenai į Flovigą?“ O paskui susmeigia durklą jam tarp šonkaulių.

Prieš išvykdamas iš Neapolio, Tonijus praleido visą pusdienį vieno tikro bravo draugijoje, ir šis išmokė jį kelių gudrybių, naudojantis durklu. Tasai žmogus, gavęs už pamoką puikų atlygį, liko išties patenkintas gabiu mokiniu.

— Tačiau kam jums pačiam teptis rankas, senjore? — paklausė jis tyliai, žvelgdamas į Tonijaus kostiumą, žiedus, brangakmenius. — Aš dabar kaip tik neturiu darbo. Mano paslaugos ne tokios brangios, kaip gali pasirodyti.

— Tiesiog išmokyk mane, — nusišypsojo Tonijus.

Šypsena tokiais momentais visuomet jam pagelbėdavo. O bravas, kuris, ko gero, buvo apsigimęs mokytojas, tik gūžtelėjo pečiais.

Šis prisiminimas kaipmat išvaikė miegus. Ir dar nespėjęs pastatyti nuogų pėdų ant svaiginamai vėsių marmurinių plytelių Tonijus vėl pagalvojo apie tai, jog gyvena kardinolo rezidencijoje, pačiame Romos centre.

Sapnas panėšėjo į nemalonų prieskonį burnoje arba silpną galvos skausmą. Nieko, netrukus praeis.

Miestas jo jau laukė. Pirmą kartą gyvenime Tonijus tapo iš tiesų laisvas. Prieš kelerius metus auklėtojų priežiūrą pakeitė Gvido rūpestis ir konservatorijos drausmė, taigi dabar jis vis dar negalėjo priprasti prie minties, jog viskas liko praeity.

Tačiau Gvidas aiškiai leido jam tai suprasti. Paolas turėjo savus mokytojus bei auklėtojus, o Tonijus, nors rytais ir atlikdavo vokalo pratimus, neprivalėjo niekam atsiskaitinėti. Ir Gvidas šito nereikalavo. Tiesiog taip jau buvo. Po siestos, kai visi dar tysodavo lovose, Gvidas dingdavo ir galėdavo grįžti tik apie vidurnaktį. O paskui klausinėdavo tam tikra maniera, kaip kad žmonės teiraujasi vienas kito: „Na, kur tu šiandien lankeisi?“

Tonijus nesusilaikęs šyptelėjo. Naktinio košmaro nė pėdsako nebeliko. Jis jau galutinai nubudo ir galėjo suspėti į rytines kardinolo mišias, aišku, jei pasiskubins.

Kiekvieną dieną kardinolas Kalvinas laikydavo mišias savo koplyčioje dalyvaujant namiškiams. Altorių puošė baltos gėlės, arkose po didžiuliais atvaizdais nukryžiuoto Kristaus, kuriam iš rankų ir kojų gausiai sruveno mirguliuojantis kraujas, kabojo didžiuliai sietynai.

Kai Tonijus įžengė į koplyčią, ryški šviesa akimirksniui jį apakino. Niekieno nepastebėtas jis atsisėdo ant galinės kėdės. Pats nesuprato, kodėl negali atitraukti akių nuo tolimos figūros prie altoriaus. Kardinolas atsisuko, ir pasimatė jo rankose laikoma auksinė taurė.

Keletas jaunų romėnų atsiklaupė priimti komunijos. O už jų — dvasininkai, nusižeminę, kuklesniais drabužiais. Tonijus nepasekė jų pavyzdžiu. Jusdamas malonų silpnumą, jis atrėmė galvą į paauksuotą koloną už kėdės ir užsimerkė.

Kai vėl atsimerkė, kardinolas pakėlęs ranką teikė susirinkusiems baigiamąjį palaiminimą. Lygus jo veidas tarytum neturėjo amžiaus, buvo pakylėtai tyras, lyg jis nieko nežinotų apie blogį ir nė sykio nebūtų nusidėjęs net mintimis. Kiekvienas jo judesys spinduliavo tvirtumą bei tikėjimą, ir Tonijų užplūdo įsitikinimas tuo, jog kardinolo gyvenimas, skirtingai nei daugelio žmonių, turi prasmę. Jis tiki Dievą, tiki savimi, tiki tuo, kas yra, ir tuo, ką daro.

Jau po vidurdienio, keletą valandų pasimokęs su Gvidu bei Paolu, Tonijus įžengė į tuščią rūmų fechtavimo salę.

Šiuo kambariu daugelį metų niekas nesinaudojo. Poliruotas grindis dengiančiame dulkių sluoksnyje įsispaudžiantys pėdsakai jam priminė Veneciją. Išsitraukęs iš dėklo špagą, vaikinas pradėjo atakuoti nematomą priešininką, patylom niūniuodamas, tarsi šis mūšis, lydimas didingos muzikos, išties sudarytų dalį puikaus vaidinimo scenoje.

Net pavargęs jis ir toliau treniravosi, kol pajuto malonų dilgsėjimą blauzdose.

Bet ištisą valandą treniravęsis ūmai sustojo. Pasidingojo, tarytum kažkas jį stebi.

Tonijus staigiai atsisuko, spausdamas rankoje rapyrą.

Aplinkui nieko nesimatė. Koridorius už nugaros buvo tuščias, nors iš milžiniškų namų gilumos aidėjo prislopinti garsai.

Tačiau pojūtis, jog kažkas buvo atėjęs, išliko. Skubiai apsivilkęs surdutą ir įsikišęs špagą dėklan, vaikinas leidosi bemaž be tikslo klajoti po rūmus, linkčiodamas bei lankstydamasis kiekvienam praeinančiam pro šalį.

Jis prisiartino prie kardinolo kabineto, bet pamatęs uždarytas duris ėmė vaikštinėti po mezoniną, apžiūrinėdamas didžiulius flamandiškus gobelenus ir didingus praėjusio šimtmečio žmonių, nešiojusių didžiulius perukus, portretus. Balti plaukai bangomis krito jiems ant pečių. Dailiai apvedžiotų veidų oda švytėjo kaip gyva.

Staiga apačioje pasigirdo triukšmas. Atvyko kardinolas.

Tonijus stebėjo, kaip pažų bei svitos apsuptas jo eminencija kopia plačiais balto marmuro laiptais. Kalvinas dėvėjo peruką su maža kasele, idealiai tinkantį prie prakaulaus jo veido. Kardinolas maloniai kalbėjosi su palydovais ir tik kartą stabtelėjo atgauti kvapo, pasiremdamas ranka į marmurinius turėklus bei pasišaipydamas iš savęs.

Net šio priverstinio sustojimo metu jis neprarado didingumo. Tačiau, nepaisant tamsiai raudonos muaro sutanos prašmatnumo, sidabrinių papuošalų, iškilmingos palydos, kardinolo veidas švietė tuo pačiu nepaprastu guvumu.

Tonijus, pats nežinodamas kodėl, palinko į priekį. Galbūt tik norėdamas iš arčiau pasižiūrėti į laiptais lipantį žmogų.

Antrąkart stabtelėjęs, kardinolas pastebėjo Tonijų ir pažvelgė į jį ilgu žvilgsniu. Tonijus nusilenkęs atsitraukė atgal.

Jis nežinojo, kodėl pasistengė, kad Kalvinas jį pastebėtų, ir dabar, vienas stovėdamas tamsiame koridoriuje, kurio kitame gale pro aukštą langą krito saulės šviesa, nukaito iš gėdos.

Vis dėlto negalėjo neprisiminti nežymios kardinolo šypsenėlės ir to, kaip ilgai šis žiūrėjo į jį prieš švelniai linktelėdamas.

Vaikino širdis ėmė dunksėti kaip mažas kūjis.

— Eik į miestą! — sušnibždėjo pats sau. 3

Keletą savaičių Gvidas nekalbėjo apie Tonijaus pasirodymą scenoje apsivilkus moteriška suknele.

Tačiau tvarkydamas su darbu susijusius reikalus ir lankydamasis įvairiose vietose vis labiau įsitikino, jog toks pasirodymas būtinas.

Užsukęs į Argentina teatrą jis pasikalbėjo su Rudžerium apie kitus dainininkus, kuriuos derėjo pasamdyti spektakliui, patikrino techninę scenos būklę, liko ja patenkintas ir pagaliau susitarė dėl savojo procento nuo operos partitūrų pardavimų.

O Tonijus pirko Paolui drabužius, kuriuos mažasis florencijietis teoriškai galėjo kada nors apsivilkti, pradedant auksu siuvinėtomis liemenėmis ir baigiant vasariniais bei žieminiais apsiaustais (nepaisant to, kad buvo vasara), tuzinais nosinių, marškinių, puoštų Tonijaus taip mėgstamais venecijietiškais nėriniais, bei tymo šlepetėmis.

Tonijus akivaizdžiai provokavo Gvidą, bet šis neturėjo kada piktintis. Be to, Tonijus pasirodė besąs puikus mokytojas ir padėjo Paolui ne tik mokytis vokalizių, bet ir studijuoti lotynų kalbą.

Tankūs kaštoniniai berniuko plaukai dabar buvo dailiai sušukuoti, rengėsi jis taip, kad kiekvienu momentu būtų pasirengęs išeiti miestan, o vakarais, fakelų šviesoje, juodu lankė muziejus. Laokoontas kėlė Paolui siaubą dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kitiems: berniukas krimtosi dėl to, kad tasai žmogus ir du jo sūnūs, apsupti gyvačių, turėjo žūti vienu metu.

O dar Tonijus mokė Paolą aristokratiškų manierų.

Kiekvieną rytą, atitraukę tamsiai raudonas užuolaidas, jie trise pusryčiaudavo prie vieno aukšto lango, ir Gvidui teko pripažinti, jog jam malonu klausytis tos porelės čiauškėjimo, juolab kad niekas jo neragino įsitraukti į pašnekesį. Jam apskritai patikdavo, kai žmonės aplinkui šnekučiuojasi, jei tik jie neversdavo šnekėti jo paties.

Gvidui pakakdavo pokalbių vakarais. Reguliariai jam rašančios grafienės dėka vakarus jis leido priėmimuose ir visur domėjosi vietiniu skoniu. Dėdamasis neišmanėliu klausėsi, kai žmonės kuo smulkiausiai pasakodavo jam apie pastarąsias operas.

Skindamasis kelią per didžiules pokylių sales, kopdamas kardinolų rūmų bei iš užsienio atvykusių muzikos mėgėjų namų laiptais, jis tyrinėjo gausią čionykštę aukštuomenę, be galo pasitikinčią savimi ir kur kas kritiškiau nusiteikusią kitų atžvilgiu negu matytoji kituose miestuose.

O ko gi kito, tiesa sakant, buvo galima tikėtis? Juk čia Roma, visos Europos magnetas. Anksčiau ar vėliau visi patekdavo čionai ir būdavo išaukštindami arba pažeminami, priimti arba nesuprasti, atstumti bei išvaryti. Čia gyveno ištisos emigrantų bendruomenės. Ir nors Roma nepaleisdavo į pasaulį tokios gausybės kompozitorių kaip Neapolis pastaruoju metu, o Venecija praeityje, būtent čia būdavo kuriamos arba griaunamos reputacijos. Puikūs dainininkai, nusiskynę laurus šiaurėje arba pietuose, galėjo būti nušvilpti Romoje, o garsius kompozitorius čia kartais varyte išvarydavo iš teatro.

Čionykščiams gyventojams pietūs atrodė nuostabūs, bet to nepakako, jie vis tiek grįždavo į Romą. O iš venecijiečių jie juokėsi tvirtindami, esą iš ten kilusi vien tik barkarolė — gondoljerų muzika; jie nejautė nė menkiausios užuojautos tiems, kurių likimus sugriovė praeityje.

Kartais šis piktavališkas snobizmas labai erzino Gvidą, ypač žinant, jog pastaruoju metu kaip tik Neapolis tiekė talentus visam pasauliui, o iš Venecijos kilęs Vivaldis buvo vienas geriausių Europos kompozitorių. Tačiau Gvidas nemaištavo. Jis čionai atvažiavo mokytis.

Ir jį pavergė šitas miestas.

Dieną jis šlaistydavosi po kavines, traukdamas į save gyvenimą, kunkuliuojantį klestinčioje Via Veneto ir siauroje Via Kondotti, susidomėjęs pastebėdavo minioje jaunus kastratus arba narsiai apsitaisiusius prašmatniomis moteriškomis sukniomis, arba besislepiančius po apgaulingai asketiškais juodais bažnyčios tarnų drabužiais. Gaivi jų veidų spalva ir nuostabūs plaukai traukte traukė akį.

Užsukdamas į vasaros teatrus, į komiškas operas arba dramatiškus spektaklius, Gvidas tyrinėjo tų berniukų elgesį scenoje ir vis labiau įsitikindavo, jog Romoje, labiau nei bet kuriame kitame jo aplankytame mieste, egzistavo eunuchų mada bei jų paklausa.

Čia bažnyčia iki šiol neatšaukė draudimo moterims rodytis scenoje — draudimo, anksčiau varžiusio visus Europos teatrus. Todėl čionykštė publika niekada nematė moterų rampos šviesoje, niekada neregėjo, kaip nuostabiai pražysta moters kūnas aidint tamsioje salėje susigrūdusių tūkstančių žmonių susižavėjimo šūksniams bei aplodismentams.

Net balete moterų partijas atlikdavo šokėjai vyrai.

Ir Gvidas puikiai suprato, jog išbraukus moterį iš tam tikros gyvenimo srities, beje, imituojančios ištisą pasaulį, neišvengiamai reikia sukurti pakaitalą.

Buvo lemta atsirasti kažkam, kas sugebėtų užimti moters vietą, kas įstengtų tapti moterimi. Ir kastratai buvo ne šiaip dainininkai, aktoriai, kažin kokia anomalija: jie atstojo pačias moteris.

Ir jie tą žinojo. Kaip jie kraipė klubus, kaip jie šaipėsi bei provokavo išbadėjusius žiūrovus!

Gvidas abejojo, ar derėtų visa tai rodyti Tonijui, rizikuojant suteikti jam nepakeliamų kančių. Bet kartu šie pavyzdžiai padėtų jam suvokti, kaip daugel kartų sustiprėtų jo poveikis publikai, jei sutiktų suvaidinti moterį.

„Čia išties slypi kandi ironija“, — galvojo Gvidas, klausydamasis įstabių sopranų. Čia buvo tas pats menas, kuris sudarė visą maestro gyvenimą, tačiau jis virto dieviška nešvankybe, kur kas jausmingesne už patį gyvenimą, kurį jis įkūnijo.

„Mano priešai vėl turės apie ką pakalbėti“, — tuomet pasakė netikėtai užkluptas kardinolas. Ir jis buvo teisus.

Gvidas atsiduso. Kai ką pasižymėjo kišenėje nešiojamoje užrašų knygelėje. Jis aprašydavo tų, kuriuos stebėjo, temperamentą, įpročius, nežabotus pomėgius.

Mokytojas neabejojo, jog pirmąją naujųjų metų dieną Argentina teatro scenoje Tonijus privalo pasirodyti virtęs moterimi. Tiesa, jo balsas ir taip atkreips dievų dėmesį, bet Romoje jis turi įkūnyti patį jausmingumą, kūnišką jėgą. Jis ir tik jis. Pats Gvidas neištvers, jei kuris nors kitas jaunas dainininkas pasinaudos Tonijaus atsisakymu. Jis privalo tą padaryti. Privalo nugalėti.

Ir čia tebuvo vienas Gvido laukiančio mūšio aspektas, o jis ketino triumfuoti visais atžvilgiais. Maestro turėjo pagaliau pažinti šį miestą ir susitaikyti su jo negailestingumu — juk priešingu atveju baimė jam sutrukdytų atlikti, ką privalo. Taigi kasdien leisdamasis kelionėn po miestą maestro stengdavosi jį perprasti.

Ir pamažu jį įsimylėjo.

Jis apžiūrėjo švento Jono baziliką Laterane, švento Petro sukaustytojo25 katedrą, Vatikano lobyną, žole apžėlusį milžinišką antikos Koliziejų, išsibarsčiusius senojo forumo griuvėsius. O pro šalį dundėdamos lėkė kardinolų karietos, viena po kitos ėjo gobtuvais prisidengusių vienuolių procesijos, sutanuoti kunigai, dvasininkai iš viso pasaulio, atvykę čionai išgirsti Šventojo Tėvo balso, aidinčio ne tik didžiausioje žemės bažnyčioje, bet ir toli už jos ribų — už jūrų marių, iki pat krikščioniškojo pasaulio pakraščių.

Stovėdamas švento Petro aikštėje, Gvidas jau nebe pirmą kartą pajuto neįveikiamą Amžinojo miesto didybę. Net Romos ore jautėsi kažkas ypatingo. Tačiau kas?

Jis girdėjo kažkokį gausmą, kunkuliavimą, ir atrodė, tarsi pats gigantiškas miestas sudaro vulkano šerdį. Iš šio kraterio veržėsi ugnis bei dūmai, ir visus, kas čia gyveno bei kovojo, siejo paslaptinga bendra jėga.

Tad argi nėra teisinga, jog būtent Romoje visa kas privalėjo išlaikyti paskutinį patikrinimą? Tegul publika švilpia ir šaukia, ir varo iš teatrų bei paties miesto visus, kam nėra vietos šiame panteone. Galų gale čia ne įgeidis, čia jos teisė.

Maestro patraukė namo.

Ir dirbo tol, kol įskaudo akis bei liovėsi girdėti užrašomas natas. Jau turėjo parašęs daugumą arijų visiems balsams.

Bet vis dar neturėjo siužeto.

Pagaliau kardinolas liepė pakviesti Tonijų ir paprašė jo padainuoti.

Neoficialioje vakarienėje dalyvavo tik trisdešimt penki asmenys; prie stalo vyko gyvi pašnekesiai. Kai tolimame salės kampe prie klavesino pasirodė Tonijus, anaiptol ne visi jį pastebėjo.

Gvidas davė jam paprastutę ariją lengvai įsimenama melodija, kuri galėjo atskleisti daugiausia ketvirtadalį jo talento bei galimybių. Kai vaikinas uždainavo, Gvidas pakėlė akis nuo klavišų ir ėmė stebėti susirinkusiųjų reakciją.

Tonijaus balsas buvo aukštas, tyras, sklidinas liūdesio. Jam pradėjus dainuoti, visi pašnekesiai nutrūko, svečių galvos pasisuko jo pusėn.

Kardinolas irgi žiūrėjo į dainininką. Šiek tiek įkypos jo akys keistais lygiais vokais nežymiai žybčiojo.

Vakarienės metu per pertaukėles tarp pokalbių, reikalavusių jo dėmesio, Kalvinas sudorodavo viską, kas patekdavo jo lėkštėn. Jo valgymo maniera pasižymėjo neslepiamu jausmingumu. Jis pjaustė mėsą stambiais gabalais, gėrė vyną dideliais gurkšniais.

Tačiau kardinolas buvo liesas, taigi atrodė, jog viskas, ką suvalgo, tuojau pat sudega viduje. Yda virsdavo būtinybe, net kai jis pakeldavo prie lūpų žvilgančias vynuoges.

Bet dabar, kai Tonijus uždainavo, kardinolas nebekreipė dėmesio į valgį. Jis įsmeigė į medinį stalviršį ilgą peilį perlais papuoštu kotu ir apglėbęs pastarąjį rankomis pasirėmė smakru.

Kalvinas nenuleido akių nuo Tonijaus ir atrodė giliai susimąstęs.

Vakarais Gvidas dažnai sėdėdavo prie savo rašomojo stalo jusdamas tokį nuovargį, jog net negalėdavo užrašinėti natų. Kartais tiesiog nežmoniškai nusikamuodavo ir nepajėgdavo nukėblinti iki lovos bei nusirengti.

Ak, jeigu jis galėtų tiesiog gulėti šalia Tonijaus, jeigu tai būtų savaime suprantamas dalykas! Tačiau ilgų, iki pat ryto besitęsiančių, apsikabinimų metas praėjo, geriausiu atveju buvo kuriam laikui atidėtas. Ir vėl sugrįžo ankstesnioji Gvido baimė, nuo kurios šie svetimi kambariai nesaugojo.

Vis dėlto mylimojo paieškos nepaneigiamai teikė savotiško malonumo, saldaus ir paslaptingo, kai tyliai žengdamas šaltomis grindimis pereidavo per kambarį, atidarydavo duris bei prisiartindavo prie jo lovos.

Štai ir dabar atidėjęs plunksną pažvelgė į puslapius, gulinčius prieš akis. Viskas pavyko taip skandžiai, tačiau be menkiausio įkvėpimo! Jau visai netrukus reikės suteikti savo kūriniui išbaigtą pavidalą. Visą vakarą jis skaitė įvairiausius Metastazio (dėl kurio visi dabar buvo tarsi pamišę ir kuris, laimė, buvo romietis) libretus, bet niekaip nerado tinkamo siužeto. O viskas todėl, jog dar nepasiekė paskutiniosios pergalės. Ir šią naktį neturėjo nė menkiausio šanso ją pasiekti.

Bet dabar negalėjo galvoti. Jį degino aistra Tonijui.

Geismas pamažu, bet neišvengiamai stiprėjo.

Gvidas krenkštelėjo, pabaksnojo krumpliais sau į lūpas ir mintyse vieną po kitos atkūrė saldžiai kankinančias scenas.

Paskui tyliai perėjo per patalpą. Tonijus kietai miegojo. Plaukai užkrito jam ant akių. Tobulas veidas atrodė negyvas tarsi Mikelandželo statulos. Tačiau jau pirmojo bučinio metu Gvidas lūpomis pajuto jo šilumą.

Jis pakišo ranką po antklode ir prisitraukė Tonijų. Jaunuolio akys atsimerkė, jis sudejavo ir, pro miegus išsigandęs, pamėgino ištrūkti. Jo kūnas buvo įkaitęs lyg karščiuojančio vaiko. Paskui jis pravėrė burną įsileisdamas Gvidą.

Juodu gulėjo tamsoje vienas šalia kito. Gvidas stengėsi neužmigti, nes negalėjo leistis aptinkamas Tonijaus lovoje.

— Tu vis dar priklausai man, visa savo esybe? — sušnibždėjo tikėdamasis vietoj atsakymo išgirsti vien tik tylą.

— Aš visuomet tavo, — atsiliepė apsnūdęs Tonijus.

Rodos, nuskambėjo ne jo, o viduje miegančios būtybės balsas.

— Ir tau daugiau niekas nereikalingas?

— Niekas.

Tonijus pasimuistė, prisispaudė prie Gvido ir, apsivijęs jį rankomis, jaukiai įsitaisė ant krūtinės. Kai juodu šitaip susipynė, o glotnus karštas Tonijaus pilvas atsidūrė Gvido lytinio organo lygmenyje, šis panardino smakrą į tankius juodus jaunuolio plaukus, visuomet jį stulbinančius savo minkštumu.

— O ar tu niekada neįsivaizdavai, kad tai gali nutikti? — lėtai paklausė jis. — Su vyru? Arba su moterimi?

Gvidas atsimerkė, ir jį tarytum nusinešė švelnumo srautas, kai išgirdo atsakymą, tokį patį tylų, kaip ir anksčiau:

— Niekada. 4

Gvidas parėjo labai vėlai.

Rūmuose viešpatavo visiška tyla. Matyt, kardinolas anksti nuėjo į savo apartamentus. Tik keliuose žemutiniuose kambariuose degė šviesos. Koridoriai skendėjo tamsoje, kurioje paslaptingai švytėjo baltos skulptūros — aptrupėję dievai bei deivės.

Lipdamas laiptais Gvidas jautėsi išsekęs.

Visą antrąją dienos pusę jis praleido su grafiene jos viloje Romos pakraštyje. Senjora Lamberti atvyko išspręsti tam tikrų klausimų, susijusių su atvykimu į tuos namus metų pabaigoje, ir ketino dabar pabūti Romoje tik keletą dienų, o sugrįžusi Kalėdų išvakarėse — praleisti čia visą operos sezoną.

Ji taip elgėsi dėl Gvido su Tonijum, kadangi jai pačiai labiau patiko pietūs, taigi Gvidas jautėsi dėkingas už tokį sprendimą.

Tačiau pamatęs, jog juodu veikiausiai neturės šiandien galimybės likti dviese, pasijuto įžeistas ir tapo bemaž atžarus.

Grafienė šiek tiek nustebo, bet supratusi jį liepė sekti iš paskos į rūmus, kuriuose apsistojo kaip viešnia. O kai atsidūrė lovoje, juodu abu apstulbino liepsnojantis Gvido geismas.

Jie niekada apie tai nesikalbėjo, tačiau sueities metu vadovaujantį vaidmenį visuomet vaidindavo grafienė. Ji patirdavo pasitenkinimą pati įkaitindama ir įaudrindama Gvidą savo bebaimėmis švelniomis lūpomis bei rankomis. Iš tiesų su maestro ji elgėsi taip, lyg šis priklausytų jai. Jinai glamonėjo jį tarsi vaiką, kaip savo nuosavybę, tarytum jis būtų be galo patrauklus jai, lyg būtų žmogus, kurio ji nė truputėlio nebijojo.

Gvidui patiko jos globa. Beveik visi aplinkui jo prisibijojo, o greta grafienės jis galėjo nesirūpinti dėl to, ką ji galvoja.

Giliausiame sąmonės lygmenyje jis žinojo, jog ji jam turėjo grynai simbolinę reikšmę. Ji buvo moteris, o Tonijus buvo Tonijus, jo aistros objektas.

Gvidas suprato, kad taip visuomet būna tarp vyrų ir moterų bei tarp vyrų ir vyrų, tad jeigu susivokdavo svarstąs apie santykių skirtumus, stengdavosi tuojau pat išmesti tokias mintis iš galvos.

Bet tą dieną jis elgėsi bemaž kaip gyvulys. Naujas nepažįstamas miegamasis, keistas mokinio elgesys, trumpas išsiskyrimas — viskas drauge suteikė judviejų su grafiene meilės žaidimui ypatingo rafinuotumo.

Paskui juodu ne iškart pakilo iš lovos: gėrė kavą su likeriu ir šnekučiavosi.

Staiga Gvidui dingtelėjo į galvą mintis: įdomu, kodėl juodu su Tonijumi taip kariauja? Šįryt jų ginčas, kilęs dėl moteriško vaidmens, pasiekė bjaurųjį savo apogėjų, kai Gvidas pateikė sutartį, kurią Tonijus pasirašė su Rudžeriumi, kur juodu ant balto buvo parašyta, jog jis pasamdytas kaip primadona. Tonijus įniršęs nubloškė sutartį į šalį. Matėsi, jog vaikinas čia įžvelgia išdavystę.

Tačiau Gvidas pastebėjo pirmuosius Tonijaus pasidavimo požymius, pasireiškusius tuo, jog po kurio laiko mokinys piktai pareiškė niekada nepasivadinsiąs sceniniu pseudonimu. Jis tapsiąs žinomas publikai tik Tonijaus Treskio vardu. Jeigu būtinai reikia vieno vardo, tegul būsiąs vadinamas tiesiog Tonijumi.

Gvidas supyko. Kam reikia taip nukrypti nuo visuotinai pripažintos normos? Tonijus bus apkaltintas puikybe. Argi jis nesupranta, kad dauguma žmonių niekada nepatikės, kad jis — Venecijos patricijus? Jie tokį elgesį laikys tiesiog pretenzingumu.

Tonijus aiškiai jautėsi įžeistas.

Jis ilgai tylėjo, o paskui ryžtingai pareiškė:

— Man vis vien, ką manys žmonės. Jų nuomonė neturi nieko bendra su tuo, kur aš gimiau ir kuo galėjau tapti. Mano vardas — Tonijus Treskis. Štai ir viskas.

— Gerai, bet tu atliksi vaidmenį, kurį tau parašysiu, — neatlyžo Gvidas. — Tau mokama tiek pat, o gal net daugiau nei patyrusiems dainininkams. Tu pakviestas čionai suvaidinti moteriško vaidmens. Tavo vardas, nesvarbu, ar Tonijus Treskis, ar koks nors kitas, bus užrašytas afišose didelėmis raidėmis, nors kol kas tu čionykštei publikai esi niekas. Į teatrą juos sutrauks tik tavo jaunystė, išorė ir kiti panašūs dalykai. Publika laukia tavęs pasirodančio su moteriška suknele.

Ištaręs šiuos žodžius, jis negalėjo žiūrėti Tonijui į veidą.

— Aš tuo netikiu, — ramiai atsakė Tonijus. — Trejus metus tu man tvirtinai, kad Romos publika — pati griežčiausia visame pasaulyje. O dabar kalbi, esą ji tetrokšta išvysti sijonuotą berniuką. Ar kada nors matei senas graviūras, vaizduojančias kankinimo įnagius? Geležines kaukes ir apyrankes, tikrus kankinimo kostiumus? Štai kuo man taps moteriška suknelė! O tu sakai: „Apsivilk ją!“ Kai aš sakau: „Neapsivilksiu.“

Gvidas negalėjo to suprasti. Jaunystėje, iki aštuoniolikos metų, jam teko dešimtis kartų vaidinti moteriškus vaidmenis. Tačiau Tonijaus mąstysenos keistumas varė jį į neviltį. Mokytojas tegalėjo tik primygtinai pakartoti:

— Tau teks nusileisti.

Na, kaip gali žmogus, mylintis vokalinį meną taip, kaip myli Tonijus, dievinantis teatrą taip, kaip dievina Tonijus, nepadaryti visko, ko iš jo reikalauja šis menas?

Tačiau Gvidas ničnieko apie tai nepasakojo grafienei.

Negalėjo jis jai prisipažinti ir paties blogiausio dalyko: šaltumo Tonijaus atžvilgiu ir priešpriešos dėl vaikino užsispyrimo.

Taigi jis tiesiog klausėsi, kai grafienė liejo savų nemalonumų srautą.

Jai nepavykę įtikinti pusbrolio iš Sicilijos našlės, jaunosios anglės, kuri greta dailaus veidelio dar ir nuostabiai piešia, apsvarstyti antros santuokos perspektyvos.

Mergina negrįšianti namo, į Angliją. Ji neieškosianti naujo vyro. Mat ji norinti būti dailininke.

— Man ji visuomet patiko, — sumurmėjo Gvidas, nors naujiena jį ne itin sudomino. Maestro mąstė apie Tonijų. — Ji tikra profesionalė. Piešia kaip vyras.

Tačiau grafienė šito nesuprato. Moteris, trokštanti turėti savo studiją, moteris, kuri kopia ant pastolių bažnyčioje arba rūmuose, laikydama rankoje teptuką!

— Bet juk tu nuo jos nenusigręši? — švelniai paklausė Gvidas. — Juk ji dar visai jauna.

— Viešpatie, ne! — šūktelėjo grafienė. — Galų gale ji ne mano duktė. Be to, mano pusbrolis ją vedė būdamas septyniasdešimties. Aš jaučiuosi šiek tiek kalta. Beje, — pastebėjo senjora atsidususi, — mergina pakankamai turtinga, taigi gali daryti, ką nori.

— Atsivežk ją Romon, į operą, — patarė Gvidas snūduriuodamas. — Gal ji čia susiras tinkamą vyrą.

— Mažai tikėtina, — atsakė grafienė. — Bet ji atvyks. Ji nieku gyvu nepraleistų pirmojo Tonijaus pasirodymo Romos scenoje.

Pamažėle žingsniuodamas koridoriumi savo kambarių pusėn, Gvidas po durimis pastebėjo šviesą. Prisimindamas judviejų su Tonijumi nesutarimus jis nudžiugo, bet kartu ir sunerimo. Nuspaudęs durų rankeną maestro įėjo į kambarį.

Tonijus nemiegojo, o apsirengęs sėdėjo kampe laikydamas rankoje raudono vyno taurę. Gvidui įėjus, vaikinas neatsistojo, tik pakėlė akis bei prisimerkė nuo šviesos.

— Nereikėjo manęs laukti, — bemaž šiurkščiai tarstelėjo Gvidas. — Aš pavargau ir eisiu miegoti.

Tonijus neatsakė. Jis lėtai atsistojęs priėjo prie apsiaustą atsisegiojančio mokytojo. Gvidas neskambino liokajui. Jis apskritai nemėgo būti aptarnaujamas ir mieliau nusirenginėdavo pats.

— Gvidai, — atsargiai sušnibždėjo Tonijus, — ar mes galime išvykti iš šių namų?

— Ką reiškia „išvykti iš šių namų“?

Gvidas nusivilko švarką bei pasikabino ant kablio.

— Gali įpilti man truputį vyno, — pasakė jis. — Aš labai pavargau.

— Tai reiškia: išvykti iš šių namų, — pakartojo Tonijus. — Tai reiškia gyventi kur nors kitoje vietoje. Pinigų turiu pakankamai.

— Ką čia paistai? — dygiai pasiteiravo Gvidas, bet jau patyrė nestiprų daugybę dienų jį kankinusio siaubo priepuolį. — Kas tau? — paklausė prisimerkęs.

Tonijus papurtė galvą. Jo lūpos nuo vyno blizgėjo. Veidas persikreipė tarsi nuo skausmo.

— Kas nutiko? Atsakyk, — primygtinai ir nekantriai pareikalavo Gvidas. — Kodėl staiga panorai išvykti iš šių namų?

— Prašau, nepyk ant manęs, — lėtai ištarė Tonijus, pabrėždamas kiekvieną žodį.

— Jei nepaaiškinsi man, kas yra, aš tau trenksiu. Nedariau šito daugelį metų. Bet dabar nesusiturėsiu, — pareiškė Gvidas, — jeigu nepasakysi.

Jis įžvelgė Tonijaus veide neviltį ir pasibjaurėjimą, bet neįstengė savęs nugalėti.

— Gerai, papasakosiu tau viską, — atsiduso Tonijus. — Šį vakarą kardinolas liepė mane pakviesti. Pasakė negalįs užmigti, taigi nusiraminimui jam reikią muzikos. Jo miegamajame stovėjo mažas klavesinas. Kalvinas paprašė manęs pagroti bei padainuoti.

Kalbėdamas jis žiūrėjo į Gvidą. Maestro bemaž nieko negirdėjo. Jis įsivaizdavo šią sceną, ir jam vėl pasidarė nepakeliamai karšta.

— Ir kas toliau? — piktai paklausė.

— Jam reikėjo ne muzikos, — tęsė Tonijus; matėsi, kaip vaikinui sunku kalbėti. Paskui pridūrė: — Nors aš abejoju, ar jis pats tą suprato.

— Tuomet kaip tu supratai? — užriaumojo Gvidas. — Ir nesakyk man, kad tu jį atstūmei!

Tonijus taip nustėro, jog stingte sustingo.

Gvidas įniršęs kilstelėjo ranką. Apėjo nediduką ratuką kambaryje, paskui pakėlė abi rankas.

Tonijus žvelgė į jį smerkiamu žvilgsniu ir tylėjo.

— Vadinasi, tu išėjai? Pabėgai? Kaip viskas vyko? — šaukė Gvidas. — Ar jis supyko? Kas iš tiesų atsitiko?

Buvo akivaizdu, kad Tonijus neįstengia atsakyti. Jis žiūrėjo į Gvidą taip, lyg šis būtų jam smogęs.

— Tonijau, paklausyk manęs, — pagaliau Gvidas prakalbo ramesniu tonu. Jis žinojo neturįs parodyti jį apėmusios baimės. — Sugrįžk pas kardinolą ir, dėl Dievo meilės, supratingai reaguok į jo norus. Mes jo namuose, Tonijau, jis mūsų globėjas šiuose namuose. Jis yra grafienės pusbrolis, be to, kardinolas...

— Kas? Kardinolas? — pakartojo Tonijus. — Supratingai reaguoti į jo norus? Tuomet kas aš, Gvidai? Kas tuomet aš?

— Tu berniukas, štai kas tu. Tu kastratas, — šiurkščiai rėžė Gvidas. — Ir tai nieko nereiškia. Tau nieko nenutiks, jei tą padarysi! Bet jeigu nepadarysi, labai daug kas pasikeis! Nejaugi nematei, jog viskas klostėsi šia linkme? Ar esi aklas? Ak, Tonijau, tu nori mane pražudyti. Aš bejėgis prieš tavo užsispyrimą bei išdidumą! — jis patylėjo ir užbaigė ramesniu tonu: — Tu privalai dabar pat grįžti pas kardinolą.

— Pražudyti tave! — šūktelėjo Tonijus. — Tu liepi man eiti pas jį bei daryti viską, ko jis panorės, lyg būčiau gatvės kekšė!

— Bet tu ne kekšė. Jeigu tu būtum kekšė, tavęs nebūtų šiuose namuose, niekas tavęs nemaitintų ir tau nesuteiktų pastogės pats kardinolas. Tu kastratas. Dėl Dievo meilės, duok jam, ko jis nori. Aš nedvejodamas taip pasielgčiau, jeigu jis to panorėtų iš manęs.

— Tu mane gąsdini, — sukuždėjo Tonijus. — Tu man atgrasus. Kitaip negaliu to pavadinti. Tu ištrauktas iš Kalabrijos, aptaisytas aksomu ir paverstas nemąstančiu, beširdžiu padaru, tik iš išorės panašiu į kilmingą poną. Siekdamas tikslo tu pasiryžęs padaryti bet ką. Tu nepažįsti garbės, neturi įsitikinimų nė padorumo. Nori atimti iš manęs vardą, įprastą išvaizdą, mat šito būtinai reikią vardan muzikos; o dabar siunti mane į kardinolo lovą, ir vėl skatinamas tos pačios būtinybės...

— Taip, taip, taip! — sušuko Gvidas. — Įsakau tau visa tai padaryti. Laikyk mane velniu, jei nori, bet aš tau pasakysiu, jog visi tavo sudėtingi išvedžiojimai gražūs, bet bereikšmiai. Tavęs nesaisto vyrų taisyklės. Tu kastratas. Tu gali taip elgtis.

— O tu pats? — paklausė Tonijus tuo pačiu kuždesiu. — Kaip jausiesi tu, jei aš su juo atsigulsiu? — jis tarsi nedrįso pakelti balso. — Tu nieko nepajusi?

Gvidas atsuko jam nugarą.

— Siunti mane iš savo lovos į jo, — tęsė Tonijus, — tarsi aš būčiau dovanėlė jo eminencijai, pagarbos ir dėkingumo ženklas.

Gvidas tik pakraipė galvą.

— Tu nesupranti, kas yra garbė, ar ne, Gvidai? — tyliai paklausė Tonijus.

— Gal jie tau ją išpjovė ten, Kalabrijoje? Tačiau man jie jos neišpjovė!

— Garbė, garbė... — Gvidas nuvargęs atsisuko bei pažvelgė vaikinui į veidą. — Jeigu nėra širdies, nėra išminties, kas tuomet yra garbė? Ką ji reiškia? Argi negarbinga suteikti tam žmogui, ko jis prašo, kai tu pats nė kiek nebūsi pažemintas? Tu — amžina puota, kurioje jis nori sudalyvauti — vieną ar du kartus, kol gyveni po jo stogu. Argi šis įvykis tave pakeis? Jei būtum nekalta mergelė, galėtum jo maldauti to nedaryti. Bet tokiu atveju jis tavęs ir nesiektų. Juk jis šventas žmogus. O jeigu būtum vyras, tau būtų gėdinga prisipažinti, jog išpildyti jo prašymą tau nieko nereiškia. Tuomet galėtum atvirai išreikšti pasibjaurėjimą, net jei iš tiesų jo nejaustum. Bet tu ne mergelė ir ne vyras, Tonijau, tu laisvas, laisvas! Yra daugybė vyrų bei moterų, kurie kiekvieną naktį svajoja apie tokią laisvę. O tu laisvę jau turi ir pats to atsisakai. O jis... Jis — kardinolas, iš meilės Dievui. Tad ką tokio neįkainojamo tau suteikė Viešpats, ką ketini saugoti kažkam, kas bus vertesnis už patį kardinolą?!

— Nutilk! — pareikalavo Tonijus.

— Aš pirmą kartą tave paėmiau, — neklausydamas tęsė Gvidas, — ant klasės grindų Neapolyje. Tu buvai vienas ir visiškai bejėgis. Be tėvo, be motinos, be giminaičių ir draugų. Kur čia garbė?

— Ten buvo meilė, — paprieštaravo Tonijus. — Ir aistra!

— Tad pamilk jį! Jis didis žmogus. Žmonės ištisas valandas stovi prie vartų vien norėdami pamatyti jį važiuojantį pro šalį. Nagi eik ir bent trumpą akimirką padovanok jam savo meilę. O aistra... Aistra... atsiras.

Gvidas staigiai atsuko vaikinui nugarą.

Tyla tapo nepakeliama. Gvidą draskyte draskė įniršis, jam atrodė, jog visa neviltis, kuri taikėsi užklupti nuo pat šios ilgos kelionės pradžios, dabar jį visiškai užvaldė, ir išsigelbėjimo nebeliko.

Tačiau sumišimo bei nerimo apsuptyje jį aplankė nušvitimas.

Ir kai išgirdo atsiveriant bei užsiveriant duris, rodos, gavo smūgį į tarpumentę.

Maestro ryžtingai priėjo prie rašomojo stalo.

Atsisėdo priešais atverstą partitūrą ir skubiai pamirkęs plunksną pradėjo rašyti.

Užbaigęs ilgai žiūrėjo į ženklus ant pergamento. Paskui įsistebeilijo į plunksną rankoje. Galų gale atsargiu judesiu padėjo plunksną, tarsi nenorėtų sutrikdyti nieko aplinkui, net ore besisukančių dulkių.

Jis nužvelgė kambaryje esančius daiktus. Ir stipriai apglėbęs save dešine ranka, lyg norėdamas sukaupti jėgas bei atremti šiurpų puolimą, padėjęs galvą ant kėdės atlošo užmerkė akis. 5

Tonijus stovėjo prie kardinolo apartamentų durų.

Širdies gilumoje jautė skausmingą įsitikinimą, jog pats prisišaukė šiuos įvykius. Jis tiksliai nežinojo kodėl, bet jautė, jog dėl visko pats yra kaltas.

Net kai senasis Ninas pirmą kartą atėjo jo pakviesti ir tarė: „Jo ekscelencija negali užmigti“, Tonijus patyrė miglotą susijaudinimą dėl to, kad yra kviečiamas didžio žmogaus.

Senasis tarnas elgėsi mažumėlę keistai, skubėdamas nuvilkti Tonijui įprastą surdutą ir pasiūlyti prašmatniai išsiuvinėtą drabužį. Senuko judesiai, manieros dvelkė paslaptingumu: tarytum jis kažkodėl turėjo vaikščioti ant pirštų galų, skubėti, pasirūpinti, kad niekas jų nepamatytų.

Jis išsitraukė iš kišenės senas, nelygias, grublėtas šukas ir sušukavo Tonijų.

Iš pradžių Tonijus nesuprato atsidūręs miegamajame. Matė tik gobelenus ant sienų, vaizduojančius antikinius personažus medžioklės metu, mažučius gyvūnėlius tarp lapų bei gėlių. Mirguliuojančioje žvakių šviesoje matėsi susikaupę raitelių, vyrų bei moterų, veidai, šiek tiek įkypomis akimis žvelgiantys į amžinybę.

Paskui jis pastebėjo klavesiną — mažą nešiojamą instrumentą su vienintele juodų klavišų eile. Ir tik tuomet — kardinolą, kuris nejudėdamas stovėjo prie sienos. Jo vilkimo chalato spalva susiliejo su tamsa, kurią išsklaidė tik keletas žvakių prašmatniose žvakidėse.

Kardinolas prabilo, tačiau Tonijus girdėjo jo balsą tarytum sklindantį kažkur iš tolo ir nesuprato žodžių prasmės: ausyse skambėjo tik jo paties širdies dūžiai. Vaikinas suvokė tik pusę Kalvino kalbos: kardinolas kažką kalbėjo apie dainavimą, apie dainos galią. Rodos, jis norėjo, kad Tonijus padainuotų.

Tonijus atsisėdo prie instrumento bei palietė klavišus. Garsai skambėjo tiksliai ir labai švelniai, jis nudžiugo, kad instrumentas puikiai suderintas. Tonijus pradėjo ariją, vieną iš gražiausių bei liūdniausių Gvido kūrinių, meilės meditaciją iš serenados, dar nė sykio neatliktos viešai. Ši daina jam patiko labiau už dainuotąją Neapolyje, labiau už virtuoziškus kūrinius, kuriuos Gvidas jam rašė pastaruoju metu. Nežinomo poeto žodžiuose, tame mylimosios ilgesyje, atsispindėjo dvasingumo ilgesys; Tonijų šie žodžiai išties žavėjo.

Dainuodamas jis tik kartą pakėlė akis. Ir pamatė kardinolo veidą — keistą, tarsi nukaltą jo tobulumą, atgaivintą netikėtai kilusio jausmo, kuris ir pavertė šį žmogų tokiu pastebimu, patraukiančiu dėmesį, kad ir kur jis pasirodytų. Jo eminencija nepratarė nė žodžio, bet aiškiai jautė pasitenkinimą, ir Tonijus suprato, jog kaip įmanydamas stengiasi atlikti ariją maksimaliai gerai. Juodu su šiuo žmogumi buvo dviese, jo miegamajame, ir Tonijus jam grojo. Ir tuomet sąmonėje šmėkštelėjo kažkoks prisiminimas, o gal tiesiog bemaž užmirštas palaimos pojūtis.

Baigęs groti jis susimąstė apie tai, ką galėtų sudainuoti, kad suteiktų kardinolui kuo didesnį malonumą. Staiga jo eminencija pastatė priešais vaikiną brangakmeniais inkrustuotą taurę burgundiško vyno, ir Tonijus suprato, jog čia nėra netgi tarnų ir juodu vieni, visiškai vieni.

— Mano pone, leiskite man...

Jis atsistojo patarnauti matydamas, kad kardinolas nori užpildyti savo taurę. Bet tą akimirką Kalvinas sugriebęs jį prisitraukė, juodu prisispaudė vienas prie kito, ir Tonijus išgirdo, kaip plaka kardinolo širdis.

Vaikiną apėmė keistas sumišimas. Jis jautė šito vyro jėgą, slypinčią po juodu chalatu, girdėjo kimų jo alsavimą bei pajuto, kokią kančią kardinolas patyrė jį paleidęs.

Paskui Tonijus, rodos, atsitraukė atatupstas. O kardinolas stovėjo prie lango žvelgdamas į tolimus žiburius. Priešakyje išryškėjo artimiausios kalvos kontūrai, maži langeliai, smailūs stogai, smingantys į blyškų dangų.

Neviltis. Neviltis. Ir kartu stiprus triumfo pojūtis, bemaž svaiginantis draudžiamo vaisiaus dvelksmas, lyg ore pasklidus kvepalams. Bet kai kardinolas vėl atsisuko į jį, buvo akivaizdu, kad jis pasiryžo. Kalvinas apglėbė Tonijaus kaklą delnais ir švelniai perbraukė nykščiais nuo smakro žemyn, o paskui pusiau pašnibždomis paprašė vaikino nusivilkti drabužius.

Šie žodžiai nuskambėjo taip maloniai, taip paprastai! Taip, vieninteliame Kalvino prisilietime, rodos, slypėjo jėga, galinti pavergti Tonijų, priversti paklusti.

Bet jis tik atšlijo. Minčių knibždėlynas atvėsino bundantį geismą, stipresnį net už maloningą kardinolo įsakymą. Jis negalėjo žiūrėti į Kalviną ir maldaujamai paprašė leidimo išeiti.

Jo eminencija sudvejojo. O paskui pasakė taip nuoširdžiai, taip švelniai:

— Turi man atleisti, Markai Antonijau. Taip, taip, žinoma, tau reikia išeiti.

Tad kas gi liko? Jausmas, kad, tiesą sakant, pats Tonijus to troško, kad jis paskatino šiuos įvykius ir kažin kokiu nepaaiškinamu būdu suklaidino šį žmogų.

O dabar stovėdamas prie kardinolo durų, virpantis, tarytum nuplaktas piktų Gvido žodžių, jis galvojo: „Dėl tavęs, Gvidai. Aš taip elgiuosi dėl tavęs.“ Dėl maestro jis visuomet nugalėdavo bauginančius dalykus ir išmoko ištverti tai, kas bent kiek jį žemino.

Bet čia! Čia buvo visai kas kita, nors Gvidas iki galo nesuvokė šito skirtumo. Gvidas tiesiog nesuprato, ką daro, siųsdamas Tonijų čionai!

Tačiau Tonijus suprato. Ir netikėtai suvokė jautęs potraukį kardinolui nuo pat pirmos akimirkos, kai jį pamatė. Troško jo taip, kaip netroško nieko kito, gaubiamas Gvido meilės šilumos bei saugumo. Bet kardinolas buvo tikras vyras ir galingas žmogus. Taip, jis buvo vyras. Ir Tonijui atrodė, jog į štai šį, dabar paskirtą, pasimatymą jis ėjo labai ilgą laiką.

Durys pajudėjo, kai jis pasibeldė. Pasirodo, buvo neužrakintos.

Pasigirdo kardinolo balsas.

— Įeikite.

Kardinolas sėdėjo pasilenkęs prie rašomojo stalo. Kambaryje niekas nepasikeitė, tik atsirado maža senovinė aliejinė lempa. Priešais jo eminenciją gulėjo knyga išdailintomis raidėmis. Mažos figūrėlės vaizdavo didžiąsias raides; jos žvilgėjo, kai virpanti jo ranka versdavo puslapį.

— Ak, tik pamanykit, — ištarė jis šypsodamasis, kai pamatė Tonijų, — rašto kalba priklauso tiems, kurie prisiima naštą ją išsaugoti. Mane amžiams pakerėjo žinių perteikimo forma, sukurta ne gamtos, o žmonių — tokių kaip mes.

Jis dabar vilkėjo ne laisvą juodą chalatą, o tamsiai raudoną sutaną. Ant krūtinės kybojo sidabrinis kryžius, veide atsispindėjo toks įdomus sumišimo ir įgimto gyvumo mišinys, jog Tonijus ilgą laiką tiesiog žiūrėjo į kardinolą nieko nesakydamas.

— Mano brangus Markai Antonijau, — ištarė kardinolas šiek tiek nustebęs, jo lūpas vėl ištempė šypsena, — kodėl tu sugrįžai? Juk leidau tau suprasti, jog turi teisę išeiti.

— Ar turėjau aš tokią teisę, pone? — paklausė Tonijus.

Jis virpėjo. Jautėsi labai keistai, drebėdamas ir to neparodydamas, tiesiog jusdamas viduje įkalintus panikos signalus. Vaikinas prisiartino prie stalo. Pasižiūrėjo į lotyniškas frazes, daugybę mažų padarėlių, pasiklydusių schemiškoje netvarkoje, gyvenančių ir mirštančių tarp skaisčiai raudonų, purpurinių bei auksinių užraitymų.

Kardinolas ištiesė jam delną.

Tonijus palinko prie jo rankos ir, vos prisilietus šiems pirštams, aiškiai pajuto susijaudinimą, nors, kaip ir anksčiau, mėgino jį nugalėti. „Laisvas!“ — karčiai pagalvojo. Netgi dabar būtų pabėgęs bei pasislėpęs Gvido glėbyje — jei tik būtų galėjęs. Atrodė, tarytum griūva kažkas, ką taip ilgai saugojo. Bet jis nepajudėjo. Žvelgė žemyn, Kalvinui į veidą. Norėjosi paliesti glotnius vokus, bespalves lūpas...

Tačiau ir patį kardinolą griaužė nerimas. Bet draskomas aistros atstumti Tonijaus jis negalėjo.

— Aš, — sumurmėjo tarsi kalbėdamasis pats su savimi, — nepatyręs mokytojas kūniškų nuodėmių srityje. — Jo žodžiuose nesijautė nė krislelio išdidumo. — Tu privertei mane susigėsti ir buvai teisus. Tad kodėl sugrįžai?

— Mano pone, nejaugi mes pateksime į pragarą dėl keleto glamonių? Nejaugi tokia Dievo valia? — paklausė Tonijus.

— Tu esi velnias angelo veidu, — pratarė kardinolas šiek tiek atšlydamas, bet Tonijus išgirdo, kad jo kvėpavimas tapo sunkus ir nelygus, pajuto jo širdyje vykstančią vidinę kovą.

— Nejaugi išties, mano pone? — Tonijus lėtai priklaupė ant vieno kelio ir pažvelgė kardinolui į akis.

Šis vyras turėjo įstabų, tobulai proporcingą veidą, ryškių bruožų, traukiantį vyrišku grubumu.

— Mano pone, — sušnibždėjo Tonijus, — nuo to laiko, kai man tiek daug buvo išpjauta, aš ėmiau dažnai galvoti, jog kūnas — visa ko motina.

Kardinolui nepavyko sutramdyti sumišimo, apėmusio po šių žodžių. Ir pats Tonijus nutilo, nustebintas išsprūdusio prisipažinimo. Kas šiame žmoguje pažadindavo norą viską išsipasakoti?

Kardinolas vis dar nenuleido nuo vaikino įdėmaus žvilgsnio, tarsi ragindamas jį suprasti. Ir Tonijų persmelkė mintis: tasai žmogus buvo visiškai tyras, iš tiesų tyras ir jam būtinai reikėjo vadovo.

— Aš jau pakankamai nusidėjau už mus abu, — ištarė kardinolas, bet ne itin tvirtu balsu. — O dabar tu turi išeiti ir leisti man laimėti savo mūšį, vardan Dievo bei vardan savęs paties.

— Bet jeigu jūs pralaimėsite, pone, kas tuomet?

— Ak, ne! — maldaujamai šūktelėjo kardinolas, dar tvirčiau apkabindamas ir prisitraukdamas Tonijų.

— Mano pone, — neatlyžo Tonijus, — tegul Dievas man atleidžia, jei esu neteisus, bet argi tiesa nėra ta, jog nuodėmė jau įvyko? Argi mes nesame prakeikti už aistrą vienas kitam? Juk jūs nepasikvietėte nuodėmklausio, aš irgi ne, ir jeigu mums lemta dabar numirti, mes sudegsime pragare taip, lyg jau būtume atlikę šį veiksmą. Tačiau jeigu taip, mano pone, leiskite jums suteikti bent mažą dalelytę rojaus, kol tai dar įmanoma.

Jis palietė lūpomis kardinolo veidą. Ir kai Kalvinas atsistojęs ištiesė rankas, Tonijų vėl sukrėtė nauji pojūčiai, dar nepažįstamo kūno tvirtumas.

Nuo geismo sukosi galva, linko kojos. Jeigu tik reikėtų, dabar pats būtų maldavęs artumo.

Jį uždegė šito vyro ugnis.

Rodos, jis pats nusivedė kardinolą prie lovos. Pastatė šalia žvakidę ir užgesino visas žvakes, išskyrus vieną. Svajingai žvelgdamas į blausią jos liepsnelę ir į savo šešėlį ant sienos, pajuto, kaip kardinolo pirštai pradėjo vaduoti jį iš drabužių.

Norėjosi, kad viskas vyktų lėtai, todėl nepadėjo kardinolui. Vaikinas žvelgė į geismo esmę jusdamas, kaip atslūgsta šokas. Tarytum iš šalies Tonijus stebėjo ant grindų krintančius drabužius ir jautė, kaip kardinolas žvilgsniu jį apčiupinėja. O paskui išgirdo jį sušnibždant:

— To pakaks.

— Mano pone, — ištarė Tonijus, uždedamas ranką ant to kietumo, tos galios. — Aš degte degu. Leiskite man suteikti jums malonumą, nes kitaip išprotėsiu.

Jis prigludo prie kardinolo lūpų, nusistebėjo tyru jų minkštumu, o paskui, dar labiau apstulbintas, pasidavė nerangiai jo rankų jėgai. Kardinolas glostė jam plaukus tarp kojų, užčiuopęs perbraukė delnu per randus, krūptelėjo nepajėgdamas nuslopinti aistros. Kalvinas suvaitojo kartu su Tonijumi, nes negyvi randai ūmai atgijo, atsiliepė staigiai sutirtėdami. Išrietęs nugarą Tonijus pajuto, kaip kardinolo burna palietė įsitempusį penį.

— Ne, pone, prašau jūsų...

Apsiblaususiu žvilgsniu, tarytum nuo stipraus skausmo virpant lūpomis, Tonijus atšoko ir atsiklaupęs prie lovos krašto sušnibždėjo:

— Mano pone, leiskite man jį pamatyti. Leiskite man, prašau!

Jam atrodė, jog kardinolas pusiau praradęs sąmonę. Jis ištiesė rankas, tarsi padaręs kažkokį atradimą, o Tonijus palengva nuvilko tamsiai raudoną sutaną.

Ir išvydo šaknį, slepiančią tą pačią jėgą, apskritą ir kietą, tarsi medinę. Tonijui užgniaužė kvapą, jis suėmė delnais sunkų šilko švelnumo kapšelį. Jo lengvumas ir kartu sunkumas, viduje slypinčios galios trapumas atrodė antgamtiškas. Pasilenkęs Tonijus pamėgino suimti į burną jį visą, paragauti šio minkšto plaukuoto kūno, pajusti jo sūrumą, stiprų aromatą bei skleidžiamą kaitrą. Paskui atsitiesė ir paėmė į burną patį organą.

Kai Tonijus pradėjo įnirtingai jį čiulpti glamonėdamas dantimis, penis pasiekė tolimąją jo burnos sienelę, ir tuomet tarp jo kojų įvyko pirmas galingas sprogimas: matyt, jo paties organas įgijo galimybę atlikti lengvas frikcijas.

Tonijus jau negalėjo sustoti. Aistra pradėjo vėl kilti bemaž tą pačią akimirką, kai pasiekė viršūnę. Jis tarytum stengėsi praryti tą grubų, tvirtą daiktą tuo pat metu ranka spausdamas minkštą kapšelio sunkumą, kartu ir įtempto, ir švelnaus. Ir vėl užkopęs į neišvengiamą viršūnę atsistojo, išsitempė, prisispaudė prie kardinolo, kad savuoju nuogumu pajustų jo nuogumą, ir jam nerūpėjo, ar visas pasaulis išgirs prislopintą jo riksmą, ar ne. Kardinolas raitėsi, spaudėsi prie jo, beprotiškai jo geisdamas ir kartu būdamas toks nekaltas, tarytum visiškai nežinojo, ką daryti, tarsi tegalėjo tik vykdyti Tonijaus įsakymus.

Tonijus išsitiesė ant lovos, ištiesė į jį ranką, lyg Kalvinas būtų apsiaustas, kuriuo norėtų apsigaubti, ir praskyrė kojas.

Vaikinas jautė, kaip kardinolas bučiuoja nuogą jo nugarą, glamonėja sėdmenis, ir pats ranka nukreipė įnagį, parodė, kur šis turi įsismelkti.

Pervėrė skausmas, bet kartu užliejo nesuvaldoma, nuostabi galia, sulig pirmuoju dūriu išplėšusi laukinę dejonę, o paskui visas kūnas ėmė judėti tuo pačiu ritmu ir pasitenkinimas ratilais sklido kartu su kiekvienu smūgiu, o jis grieždamas dantimis davė patį šventvagiškiausią sutikimą.

Kai po paskutinės skausmingų stūmių serijos kardinolas baigė, jis taip suriko, lyg būtų ilgai kentėjęs ir daugiau nebegalėtų ištverti. Jis atsiplėšė nuo Tonijaus, bet nepaleido jo iš rankų, tarsi baimindamasis, jog kažin kokia jėga gali juodu atskirti.

Tonijus nubudo turbūt maždaug po valandos. Akimirksnį negalėjo suprasti, kur esąs. O paskui sumetė, kad Kalvinas stovi prie lovos nusisukęs nuo atviro lango, už kurio atsivėrė žvaigždėtas dangus, ir žvelgia į jį iš viršaus į apačią.

Kardinolas kažką kalbėjo. Paskui uždėjo ranką Tonijui ant peties ir pamatęs atmerktas jo akis palietė skruostą.

— Nejaugi Viešpats galėjo prakeikti mane už šią ekstazę? — atsiduso jis. — Kokią pamoką aš išmokau?

Tas pats stulbinantis tyrumas. Ir tas pats vaikiškas akių gyvumas visuomet didingame veide glotniais vokais bei šiek tiek nuleistais burnos kampučiais.

— Aš jau seniai buvau už tai prakeiktas, — sušnibždėjo Tonijus ir pajuto, kaip grimzta į miegą.

Kai vėl nubudo, rausvą dangų jau buvo išmarginę auksiniai debesėliai. Kažkur tolumoje gageno žąsys, mūkė karvės. O kai užgiedojo gaidys, šiltas oras tarsi perskėlė kambarį perpus, ir brokatas bei ornamentai, tarpūs, lyg dulkėtų skrynių turinys sandėliuke, pradėjo irti. Pirmuose į kilimą įsmigusiuose saulės spinduliuose sukosi dulkių dalelės, ir kiekvienas šilto vėjo dvelktelėjimas atnešdavo šviežiai suartos žemės aromatą. Tasai kvapas, be galo tyras bei grynas, maišėsi su smilkalų ir vaško aromatais.

Tonijus staigiai pašoko. Negalėjo suprasti, kodėl kardinolas iki šiol neliepė jam išeiti. Tokį elgesį palaikė neįtikėtinu maloningumu. Jo eminencija per miegus vis dar tiesė ranką link šilto įdubimo ant paklodės, kur ką tik gulėjo Tonijus.

Vaikinas tyliai apsirengė ir pilkais apytamsiais koridoriais nusileido į savo kambarius.

Įėjęs į Gvido miegamąjį pamatė šį pasidėjusį galvą ant sulenktos rankos bei užmigusį tiesiog prie rašomojo stalo. Šalia stovėjo seniai sudegusi žvakė.

Tonijus ilgai žiūrėjo į mokytoją — į palenktą galvą, tankias garbanas. O paskui palietė petį. Gvidas krūptelėjo nubusdamas ir pamažu, nerangiai nukėblino link lovos. Tyliai įėjo senasis Ninas, nuavė maestro batus bei užklojo antklode.

Tonijus, dar truputėlį pastovėjęs šalia mokytojo, apsisukęs nuėjo į savo kambarius.

Jis užsimerkė ir vaizduotėje išvydo save, glamonėjantį kardinolą, prispaudžiantį veidą prie jo lieso, nelankstaus kūno, jaučiantį jo virpulį. Lūpos vėl prasivėrė prisiminus, kas įvyko, ir, nebepajėgdamas to iškęsti, jis pradėjo žingsniuoti po kambarį pirmyn bei atgal.

Pagautas šio ritmo įniko vaikštinėti ratais, o paskui atlapojo langą ir persisvėrė per atbrailą norėdamas įtraukti gaivaus oro. Apačioje kibirkščiavo idealiai apskritos formos fontanas. Iš viršaus krintančio vandens reginys užbūrė jį anksčiau, nei suvokė nė negirdįs vandens pliuškenimo.

Tarp jo su Gvidu niekada nieko panašaus nebus.

Ir Gvidas, be abejo, tą žinojo. Tuomet kodėl jis šitaip pasielgė? Jisai, Tonijus, gyveno užrakintame kambaryje su savo mylimuoju, o Gvidas jį išleido, Gvidas atrakino duris. Ir išsyk visas švelnus tos meilės sudėtingumas, visas grubokas švelnumas išblėso Tonijaus akyse, apleido jį nepalikęs nė prieskonio burnoje. Netikėtai pajuto nebegalįs savyje sužadinti apie ją jokių prisiminimų, kurie jį nuramintų bei padrąsintų. Ankstesnioji aistra dabar atrodė lyg tolima praeitis. Jį pernelyg nudegino kardinolo ugnis.

Roma jam panėšėjo veikiau ne į miestą, o į idėją. Tonijus atsiklaupė ir kakta palietė palangę.

„Kokią pamoką aš išmokau“? — klausė savęs kardinolas. Tačiau Tonijus žinojo, kokią pamoką išmoko jis. Jis buvo tikras, jog praranda Gvidą. Ilgėdamasis kardinolo, triuškinančios jo aistros, suprato padarysiąs viską, kad tik Gvidas to nesužinotų. Šio sprendimo genialumą sudarė siekis prarandant Gvidą vėl jį atrasti ir visiems laikams iš naujo sulaikyti glėbyje. 6

Vos atsisėdus kambario viduryje jį apėmė snaudulys. Čia tvyrojo ypatingas aromatas, o apšvietimas priminė kitą, kur kas mažesnę patalpą, irgi pilną audinių bei bižuterijos, kurioje kadaise lankėsi ir, beje, vienas.

Bet jis neleido sau to prisiminti. Tai buvo nesvarbu. Svarbiausia — užbaigti, kas pradėta.

Toji moteris kažko iš jo tikėjosi ir aiškiai ketino padėti. Jos tarnaitės lyg juodos paukštytės sutūpė kambario pakraščiuose. Mažos tamsios jų rankutės be paliovos judėjo: rinko gumelių, siūlų galelius, tempė perukus ant medinių galvų. Nejaugi ji mano, kad jis tiesiog čia nusivilks vyrišką kostiumą ir išties į ją rankas lyg į savo auklę?

Jis pasirėmė alkūne ūmai užsižiūrėjęs į savo atvaizdą tamsiame veidrodyje. Nepriklausomai nuo galvoje ūžiančių minčių, savas veidas jam paprastai atrodydavo neperžvelgiamas. Tarytum užaugusi stangri moteriška oda būtų paslėpusi emocijas ir pavertusi jį amžinai jaunu.

„Tačiau kaip aš varstysiuosi šį korsetą, — svarstė jis, — kaip segsiuosi sijonus? Gal parnešti juos į kardinolo rūmus ir atiduoti tam bedančiui seniui, kuris net paleidęs į pasaulį dešimtį vaikučių ankštoje nuošalios gatvytės lūšnelėje nieko neišmano apie moteriškus drabužius?“

Kambaryje buvo karšta, už uždarų langinių skambėjo ir ūžė Roma, nuostabų šilko sijoną išmargino šviesos juostos.

Atrodo, siuvėja pajuto jo abejones. Pliaukštelėjo delnais atkreipdama dėmesį ir išsiuntė visas padėjėjas iš kambario.

— Senjore, — siuvėja pasilenkė ir ištiesė rankas prie jo apsiausto. Jis pajuto, kaip išnyko drabužio svoris. — Aš rengiau pačius garsiausius pasaulio dainininkus. Aš ne šiaip siuvu kostiumus! Aš kuriu iliuzijas! Leiskite man parodyti jums savo meną, senjore. Kai dar sykį pažvelgsite į veidrodį, nepatikėsite savo akimis. Ak, jūs toks dailus, senjore! Jūs tas, apie kurį aš svajoju siūdama.

Tonijus tik abejingai nusijuokė.

Jis atsistojo apstulbindamas moterį aukštu savo ūgiu ir šypsodamasis pažvelgė iš viršaus apačion į rusvą raukšlėtą veidą. Jos akys panėšėjo į du mažus slyvos kauliukus, ką tik ištrauktus iš burnos bei dar blizgančius nuo drėgmės.

Siuvėja nuvilko jo surdutą ir bemaž susižavėjusi padėjo į šalį glostinėdama audinį kaip pardavėjas, giriantis vertingą prekę. Tačiau meiliausius gestus pataupė daiktams, kuriais ketino jį apvilkti.

— Bridžius irgi nusimaukite, senjore. Būtinai reikia, — ji raminamai mostelėjo ranka jusdama jo dvejonę. — Nesidrovėkite manęs. Šiuo atžvilgiu jauskitės taip, lyg būčiau jūsų motina. Matote, norėdamas elgtis kaip moteris, jūs turite ir pasijusti moterimi po visais šitais drabužiais.

— O gal kentauru, senjora? — tyliai paklausė jis. — Pasirengusiu kiekvienu momentu sutrypti nėrinius bei raukčius ir sukelti siaubą švelnioms mergelėms pirmoje eilėje.

Moteris nusijuokė.

— Turite aštrų liežuvį, senjore, — pakomentavo numaudama kojines bei nuaudama batus.

Jis lėtai atsiduso primerkdamas akis.

Ir sustingo kambario viduryje jusdamas savo kūno nuogumą, tarsi patalpos oras, nors ir šiltas, dvelktų į jį šalčiu. Siuvėja prisiartinusi paglostė jo odą taip pat, kaip glostė audinį, akivaizdžiai žavėdamasi jos glotnumu. Paskui užsegė jam drobinį apatinį sijoną plačiais krinolinais ir užrišo juosteles už nugaros. Papureno krinolinus bei užmetė ant viršaus plonytį pavilkinį. Paskui atėjo prašmatnaus smulkiomis rožinėmis gėlytėmis išmarginto alyvinio šilko sijono eilė. Puiku, puiku! O viršuje — gausiai nėriniuota palaidinė, kurią ji vikriai susagstė priekyje iki pat apačios.

Dabar jos judesiai sulėtėjo. Ji, rodos, suprato, jog korseto matavimasis — lemtingas etapas. Juk svarbiausia, kad šis tiktų per pečius. Tamsiai alyvines korseto rankoves puošė krintančios mezginių kaskados. Siuvėja išskleidė drabužį priešais Tonijų ir, kai šis įkišo į rankoves rankas, pradėjo varstyti, visų pirma suverždama juosmenį.

— Ak, bet jus išties pasiuntė Viešpats atsiliepdamas į mano maldas, — ištarė ji susegdama kilpelę.

Tonijus pajuto į korsetą įsiūtas banginio ūsų plokšteles. Jos sukaustė kūną, bet kartu išliko vėsios ir stangrios. O kai siuvėja ėmė vis stipriau bei stipriau veržti korsetą, jis patyrė keistą jausmą, bemaž malonumą, tarsi šis apdaras jį prilaikytų, suteiktų jam tvirtumo, suformuotų.

Akimirksniui jos rankos stabtelėjo ant apnuoginto jo kaklo, glotnios odos, besileidžiančios link gilios nėriniuotos iškirptės, kuri horizontalia juosta kirto krūtinę. Paskui nepaprastai konfidencialiai šnipštelėjo:

— Leiskite, senjore...

Ir skubiai šmurkštelėjusi grubiomis šiltomis rankomis po audiniu, kurį ką tik užveržė, kilstelėjo odą bei vikriai suteikė jai tam tikrą formą, tad nuleidęs akis jis pamatė ten švelnų pakilimą ir ankštą griovelį, moteriškos krūtinės iliuziją.

Seilės burnoje apkarto. Jis nežiūrėjo į veidrodį. Stovėjo nejudėdamas bei buku žvilgsniu spoksojo į šalį. Moteris pataisė pasipūtusį violetinį sijoną ir suglostė korsetą, o paskui pasiūlė jam atsisėsti. Jis įsistebeilijo į savo rankas.

— Senjore, jūsų veido nė nereikia grimuoti, — pratarė ji. — Ak, atsirastų moterų, pasirengusių jus nužudyti už tokias blakstienas ir plaukus! Kokie puikūs jūsų plaukai!

Vis dėlto siuvėja šukomis juos subraukė atgal, sulygino, o tada uždėjo ant galvos peruką. Ne itin didelį, baltutėlį, nusagstytą mažais perliukais, suimtą ties kaklu ir krintantį ant nugaros minkštomis garbanomis. Apglėbusi kaklą po plaukais ji atsuko Tonijų į save taip, kad jo veidas nežymiai palietė putlias moters krūtis.

— Tik truputėlis dažų, senjore. Juodoji magija, — nusijuokė ji, — akims.

— Aš galiu ir pats, — jis pamėgino paimti iš jos teptuką.

— Senjore, jūs mane baudžiate. Aš noriu šį darbą atlikti pati, — paerzino siuvėja bei nusijuokė kimiu senutės juoku. — Ne, ne, kol kas nežiūrėkite į veidrodį, — perspėjo ištiesusi rankas, lyg jis ketintų pabėgti.

Moteris pasilenkusi palietė akis įgudusiu judesiu, kas jam pačiam, aišku, nebūtų pavykę. Blakstienas padengė plonytis dažų sluoksnis, paskui ji suglostė bei paryškino antakius.

— Tarsi auksu siuvinėčiau leliją! — sukikeno, palingavo galvą ir staiga netikėtai, tarsi nesusilaikiusi, pabučiavo jį į abu skruostus.

Tonijus palenkęs galvą į šoną susimąstė: „Kai iš čia išeisiu, tarnui teks nešti mano špagą. O juk jis toks avigalvis. Man apskritai susidaro įspūdis, jog kardinolas linkęs suburti aplink save gryniausius puspročius. O gal ir aš esu toks pat pusprotis.“ Jis ranka prisidengė akis nugrimzdamas į liūdnas mintis. Tuo metu siuvėja atvėrė langines, ir šilta saulės šviesa užliejo kambarį. Tonijus pajuto šviesą anksčiau, nei ją pamatė, o moteris pratarė:

— Mielas vaikeli, — ir suspaudė rankomis jo pečius.

„Vėl šitie žodžiai“, — pagalvojo jis susierzinęs.

— Atsistokite ir pasižiūrėkite į veidrodį. Argi aš neištesėjau pažado? — sukuždėjo ji. — Jūs — įsikūnijusi tobulybė. Vyrai kris po jūsų kojomis.

Tonijus stovėjo ir žiūrėjo. Tylėdamas.

Jis nesuprato, kokią būtybę regi priešais save. Ar ji graži? Taip, ji buvo graži. Ir nekalta, visiškai nekalta. Didelės tamsios akys žvelgė į jį griežtai, tarsi kaltindamos nedoromis mintimis. Ties juosmeniu siauras korsetas kilo kreminės spalvos raukčių bei kaspinų eilėmis iki baltos glotnios odos, sudarančios puikiausią moteriškų krūtų iliuziją. Domenikas sprogtų iš pavydo!

O peruko dėka veidas tapo trapus bei smulkus, paversdamas jo bruožus naivios jaunos mergaitės bruožais. Balti plaukai kilo nuo lygaus užlanko ant kaktos ir garbanomis krito ant žvilgančio ilgų purių rankovių šilko.

Moteris abiem rankom jį apgręžusi pasistiebė, tarsi norėdama įžiūrėti reikšmingą detalę, o paskui pamerkusi pirštą į raudonų dažų indelį perbraukė jam per lūpas.

— Ak! — ji žengtelėjo atgal gėrėdamasi rezultatu. — O dabar duokite man koją, — paprašė atsisėsdama ir užversdama šiugždančius sijonus.

Jis padėjo koją jai ant kelių. Jinai suraitė kojinę bei pradėjo mauti kildama aukštyn, aukštyn, kol sutvirtino raiščiu prie kelio.

— Taip, viskas ir viduje, ir išorėje turi būti tobula, — ištarė, tarytum primindama pati sau. Ji laikė baltus odinius batelius taip, lyg būtų pristigus oro.

— Senjore! — moteris prisimerkė. — Prisiekiu Dievu, jūs įstengtumėte apgauti net mane!

Ir toliau žiūrėjo į jį taip, lyg nenorėtų, kad jis pajudėtų.

— Pamenate, ką jums sakiau, — pratarė, kai jis priėjo prie kablio, ant kurio kybojo jo surdutas. — Judėkite pamažu, visai ne taip, kaip juda moterys, nes jeigu jūs nenustygsite vietoje, kaip kad elgiasi moteriškės, iliuzija išsisklaidys. Judėkite netgi lėčiau, nei žmonės paprastai juda, ir laikykite rankas arčiau kūno.

Jis linktelėjo. Tonijus apie tai jau galvojo; negana to, stebėjo kiekvieną sutiktą moterį taip ilgai ir susikaupęs, jog rizikavo pasirodyti nemandagus.

— Bet ką jūs darote? — siuvėja priėjusi atitraukė jo rankas nuo senų drabužių.

Tuo metu jis išsitraukė durklą, kurį pamačiusi siuvėja sustojo.

Įsikišęs ledinį ginklą tiesiog tarp „krūtų“, Tonijus jai nusišypsojo.

Moteris staigiai apsisuko, ištraukusi iš vazos nedidelę rožę pakėlė ją prieš šviesą, pažvelgdama į plaukuotą kotuką, įmerktą stiklinėn kolbelėn, ir įbruko rožę jam už korsažo, šalia durklo rankenos, taigi matomas liko tik rožės žiedas.

Paskui glostydama jo pirštus užmovė žiedus su brangakmeniais ir pagaliau uždėjo jo pirštus ant tos mažutės, bet kvapnios bei puikios rožės.

— Pajuskite jos švelnumą, — sušnibždėjo moteris. — Štai koks jūs turite atrodyti. — Ir vėl šiurkščios jos lūpos palietė skruostą. Pamačiusi, kad jis nusišypsojo, ji prigludo prie jo lūpų. — Aš baigiu jus įsimylėti! — ištarė žemu krūtininiu balsu ir santūriai nusišypsojo, parodydama dailius smulkius dantis.

Karieta nuolat stabčiodama pamažu važiavo Via Veneto paskui procesiją. Naktį lijo, todėl važiuojamoji dalis virto purvynu. Pėsčiųjų minia lipo ant kulnų šnarpščiantiems bei galvas kratantiems nekantraujantiems arkliams.

Uždėjęs balta pirštine apmautą ranką ant apatinio langelio krašto, Tonijus nenuleido akių nuo atvirų kavinių ir staiga pabarškino į karietos stogą. Ir tuojau pat pajuto, kaip ši nerangiai, girgždėdama suka į kelkraštį.

Bedantis senas liokajus nušokęs ant žemės atidarė duris. Laikydamas rankose Tonijaus špagą, kaip kad šis įsakė, senukas nusekė „poniai“ įkandin per minią, lydinčią gražuolę santūriais, bet susižavėjusiais žvilgsniais iki pat kavinės durų, pro kurias toji įėjo.

Į dešinę nuo įėjimo, nors ir ne prie pat sienos, alkūnėmis pasirėmęs į stalą sėdėjo Gvidas. Priešais maestro stovėjo nepaliesta vyno taurė. Mokytojo akys buvo primerktos. Atrodė labai pavargęs. Bet apsunkęs veidas išliko nepaprastai jaunas, tarsi nuovargis būtų susilpninęs jo savikontrolę, o neviltis bei nerimas suteikę jo išorei natūralaus berniokiškumo.

Jis nė nepastebėjo šalimais pastatyto suolelio ir ne išsyk pamatė, kaip ten atsisėdo dama.

Paskui krūptelėjęs pasitempė. Turbūt pirmiausia išvydo violetinį šilką. Tonijus, nejudrus it lėlė, sėdėjo tarp pasipūtusių sijonų bei ramiai žvelgė į gatvę.

Oras buvo šiltas, švelnus ir kai lengvas šalikėlis slystelėjo jam nuo krūtų, Tonijus jo nepasitaisė. Į jį spoksojo visi. Kavinės darbas sutriko. Net berniukas padavėjas nežinojo, ar prieiti, ar nusilenkti, ar kažkaip įsigudrinti atlikti abu veiksmus, ir tik nerangiai vaikštinėjo aplinkui, laikydamas rankose padėklą. Pajutęs Gvido žvilgsnį, Tonijus lėtai palenkė galvą bei nusisuko. Todėl, kai vėl pakelė akis į mokytoją, žvelgė iš apačios į viršų.

Gvido veidas nustebino nepaprasta akių išraiška, keistu lūpų išlinkimu. Ir netikėtas suvokimas užplūdo it palaimos banga. Gvidas nesuprato, ką regi prieš save! Tada Tonijus paėmė vėduoklę, kaip mokė senoji moteris, ir išskleidė taip, tarsi šiuo judesiu atskleistų nuostabiausią paslaptį, o paskui, vėduokle prisidengęs lūpas, nuleido bei vėl pakėlė blakstienas. 7

Nugrimzdęs į savas mintis jis bemaž negirdėjo Gvido kalbų, mielo čiauškėjimo, būdingo mokytojui tomis retomis akimirkomis, kai jis kuo nors susižavėdavo. Tonijus leido maestro šnekas negirdomis, tik kartais mandagiai linktelėdavo.

Nepaisydami kaitros, juodu pasisamdė atvirą ekipažą ir važinėjo po miestą — žavinga senjora ir įsimylėjęs jos palydovas, kuriam ji nuolat priekaištavo dėl įžūlaus meilinimosi, bet galų gale maloningai atleisdavo. Juodu susikibę už parankių apėjo gal penketą bažnyčių, ir poniutė nuolat išskleisdavo savo skėtį, ilgesingai dūsaudama nuo karščio. Juodu dar su šviesa papietavo Via Condotti ir po privalomojo pasivaikščiojimo nuo vieno Corso galo iki kito sugrįžo namo.

Bet prieš grįždami užsuko pas siuvėją, senjorą Bjanką, ir pasiūlė jai padirbėti užkulisiuose, kol bus demonstruojama Gvido opera, kuri, kaip buvo nuspręsta, vadinsis „Achilas Skire“ ir bus sukurta pagal naująjį populiariojo Pjetro Metastazio libretą — poeto, kurio eiles Gvidas taip svajojo panaudoti.

— Tau bus tiesiog idealu, — kalbėjo Maestro. — Achilo motina nori jį apsaugoti nuo Trojos karo ir siunčia į Skiro salą perrengtą jauna mergina, vardu Pirą. Dalį operos tu vaidinsi Pirą. O paskui, vystantis siužetui, atsiskleis tikra tavo esybė, ir tu pasirodysi įkūnijęs Achilą auksiniais šarvais. Kaip matai, liksi vyru, kuris vaidina moterį!

— Taip, išties puiku! — sumurmėjo Tonijus šyptelėdamas.

Bet jis tarytum skrajojo kažkur toli, tik kartais sugrįždamas į realybę, galbūt tam, kad vėl pasinertų į malonius prisiminimus apie tai, kaip mėgavosi savo maskaradu, gaudė susižavėjusių vyrų žvilgsnius ir patyrė miglotą keršto jausmą, užgožusį visa, kas atrodė juokinga bei apgailėtina ir kartu beprotiška bei vaikiškai nekalta. Rankose jis laikė iš siuvėjos gautąją rožę. Pamerktas žiedas puikiai išsilaikė. Apsitaisęs patogesniais marškiniais bei bridžiais, užsikėlęs kojas ant priešais stovinčios kėdutės, Tonijus grubiai pašė rožės žiedlapius, stengdamasis ją praskleisti.

— Kaip matai, tu traukei visų žvilgsnius, mėginančius suprasti, kas esi...

— Gvidai, švento Karlo teatre sezonas jau prasidėjo Sario opera tokiu pat siužetu. Juk mudu drauge ją žiūrėjome, — tyliai pastebėjo Tonijus.

— Tiesa, bet juk tu neatkreipei ypatingo dėmesio į libretą, ar ne? Be to, aš gerokai jį pakeičiau. Turi išguiti tokias mintis iš galvos. Aš žinau, ko nori romiečiai. Į valias prisižiūrėjau. Jiems reikia tikslaus originalo atkartojimo, paįvairinto itin atsargiomis naujovėmis. Jie trokšta solidumo, prabangos ir tobulo atlikimo.

„O juk čia iššūkis, — galvojo Tonijus. — Štai kas čia.“ Tapti neatpažįstamu, pasislėpus po maskarado drabužiais ir stebėti, kaip jie apsikvailina atsargiai į jį dirsčiodami arba netgi atvirai kviesdami. „Įdomu, kada įvyko tasai posūkis, kada jisai tapo veikiau begėdiško įsikūnijimo kaltininku nei auka? Kada ankstesnis nesaugumo jausmas virto galios pojūčiu?“ Šito pasakyti jis negalėjo.

Jau gerokai po pietų Gvidas pakilo nuo krėslo, stovinčio prie lango, paimti iki vartų pristatyto laiško.

Paolas nuėjo gulti. Tonijus snūduriavo, laikydamas rankoje taurę vyno.

— Kas čia? — mieguistas paklausė pamatęs Gvidą sunkiai žnektelint savo vieton ir nušveičiant į šalį sulamdytą lapelį. Maestro veidas buvo neperžvelgiamas.

— Rudžerius pasamdė dar du kastratus. Jie turės pasirodyti kartu su tavimi, — pranešė Gvidas. Jis vėl atsistojo ir sustingo susikišęs rankas į atlasinio chalato kišenes. Atrodė užsigalvojęs. — Galėjo būti ir... blogiau.

— Kas jie?

— Vienas — Rubinas, senas dainininkas, puikus meistras, bet jo stilius jau pasenęs. Anksčiau romiečiai jį mėgo. Rubino tikrai neverta bijoti. Tačiau reikia melstis, kad jis neprarastų balso, — Gvidas susimąstė, tarsi nė nepastebėdamas Tonijaus.

— O kitas? — nesulaukęs tęsinio paklausė Tonijus.

— Betikinas, — atsakė Gvidas.

— Betikinas! — sukuždėjo Tonijus. Pastarąjį pažinojo visi. — Vienoje scenoje su Betikinu!

— Prisimink! — šiurkščiai pertraukė Gvidas. — Aš sakiau, jog galėjo būti ir blogiau. — Bet, atrodo, jo įsitikinimas čia pat ištirpo. Maestro, žengęs, kelis žingsnius, atsisuko. — Jis šaltas, valdingas, elgiasi lyg koks karalius, nors iš tiesų iškilo iš purvo, kaip ir mes visi... tiksliau, kaip kai kurie iš mūsų, — mokytojas ironiškai žvilgtelėjo į Tonijų. — Ir, be abejo, jis turi ne balsą, o ištisą orkestrą. Šnekama, esą jis kartais pritaria kitiems dainininkams, jei mano, jog šito reikia...

— Bet jis geras dainininkas, didis dainininkas, — negalėjo nurimti Tonijus. — Kaip tik šito ir reikia operai, ir tu tą žinai...

— Gvidas pažvelgė į vaikiną taip, lyg nežinotų, ką atsakyti. O paskui burbtelėjo:

— Romoje jis turi daugybę gerbėjų.

— Tu netiki manimi? — nusišypsojo Tonijus.

— Aš tikiu tik tavimi, — užsiplieskė Gvidas. — Bet ten bus dvi stovyklos — jo ir tavo.

— Vadinasi, aš privalau visus priblokšti, — pareiškė Tonijus, ryžtingai pakeldamas galvą. — Argi ne?

Gvidas ištiesė pečius. Ir žvelgdamas tiesiai priešais save patraukė per visą kambarį link rašomojo stalo.

Tonijus lėtai pakilo nuo krėslo. Tyliai nužingsniavo į mažą kambarėlį, kuris jam atstojo drabužinę, ir atsisėdęs prie tualetinio stalelio, apkrauto įvairiais indeliais bei buteliukais, įsistebeilijo į violetinę suknelę.

Šone stovėjo spintos, kur kybojo daugybė surdutų ir apsiaustų. Apie dešimt špagų žvilgėjo atviroje ginklinėje. Dar prieš akimirką buvęs auksinis dangus už lango dabar pasidarė balkšvai žydras.

Suknelė gulėjo ten, kur ją paliko, ant krėslo. Apatiniai sijonai susiglamžė, o šviesūs nėriniuoti raukčiai gerokai prasiskyrė šone, tarsi ne atsegti, o perplėšti, po jais žiojėjo juoda kiaurymė kieto korseto korpuso viduje.

Viena ranka pasirėmęs į staliuką, kitą ištiesė link šilkinio paviršiaus, rodos, švytinčio tamsoje.

Jis vaizduotėje regėjo, kaip suknelė apgaubia kūną, ir vėl pajuto neįprastą nuogumą viršum korsažo nėrinių bei sunkų sijonų siūbavimą. Prisiminė, kaip po kiekvieno naujo pažeminimo atsirasdavo begalinės valdžios, svaiginančios jėgos jausmas. Ką jam sakė Gvidas? Jog dabar jis laisvas, kad vyrai ir moterys gali tik pasvajoti apie tokią laisvę? Kardinolo glėbyje Tonijus pačiu dieviškiausiu būdu įsitikino šių žodžių tikrumu.

Vis dėlto jautėsi sutrikęs. Kaskart, nuplėšiant kitą drabužių sluoksnį, jį nukrėsdavo drebulys — nors ir trumpas. Ir dabar, žvelgdamas į šį apdarą, palaipsniui susiliejantį su tamsa, jis klausė savęs: „Ar įstengsiu po premjeros vėl pakilti kupinas jėgos?“ Tonijus mintyse išvydo venecijiečių užpildytas eiles, išgirdo aplinkui tą švelnų dialektą, panašų į kuždesį bei bučinių garsus, pamatė veidus, kupinus laukimo ir slepiamo siaubo. Visi tikisi kvapą gniaužiančio reginio: iškastruotas patricijus, išpustytas, išpuoštas bei išdažytas lyg Prancūzijos karalienė, ir dar turintis dievišką balsą. Ak!

Jis liovėsi fantazavęs.

„Betikinas. Taip, Betikinas. Kaip jis? Užmiršk sukneles, kaspinus, užmiršk į pietus skubančias venecijiečių karietas. Užmiršk visa tai. Dabar pagalvok apie Betikiną, pagalvok, ką tai reiškia.“

Anksčiau jis bijojo prastų dainininkų ir visų banalių nemalonumų, kurių šie gali pridaryti: priklijuoti prie dėklo kartoninį kalaviją, ir jo negalėsi ištraukti, įberti į vyną kokių nors miltelių, nuo kurių tau pasidarys bloga vos išėjus į sceną, pasodinti salėje savo šalininkus, už užmokestį tave nušvilpsiančius.

Tačiau Betikinas? Šaltas, išdidus, arogantiškas scenos princas, turintis neprilygstamą reputaciją ir tobulą balsą? Čia kilnus iššūkis, o ne žeminančios varžybos.

Savo charizma jis gali visiškai nustelbti Tonijų, nustumti į patį scenos pakraštį, iš kur jam teks pelnyti Betikino ką tik pakerėtos publikos dėmesį!

Jis krūptelėjo. Kaip giliai pasinėrė į vienas kitą vejančius apmąstymus! Tonijus sugriebė suknelę, tarsi trokšdamas priglusti prie paskutiniosios tamsoje dar matomos šviesiai violetinės spalvos skiautelės. Jis pakėlė ir prispaudė prie veido glotnų, vėsų šilką.

— Kada gi tu abejojai savo balsu? — sukuždėjo. — Kas tau atsitiko?

Šviesa išnyko. Lange pulsavo sodrus nakties mėlynumas. Staigiai atsistojęs, Tonijus išėjo iš savo apartamentų ir nužingsniavo koridoriais negalvodamas apie nieką, tik klausydamasis savo pakulnių kaukšėjimo į akmenines grindis.

— Tamsa, tamsa, — bemaž meiliai šnibždėjo. — Tavo dėka tampu nematomas, todėl nesijaučiu esąs nei vyras, nei moteris, nei kastratas — aš tiesiog gyvenu.

Prisiartinęs prie kardinolo kabineto durų, jis nė sekundės nedvejodamas pasibeldė ir įėjęs pamatė prie stalo sėdintį Kalviną.

Staiga šis menkai apšviestas kambarys, juosiamas knygų pilnų lentynų, priminė Tonijui visai kitą vietą. Ir jį apstulbino akimirksniu širdyje užgimusi meilė bei geismas, vos pamačius aistra suliepsnojusį jo eminencijos veidą. 8

Vasarai baigiantis, visiems pasidarė akivaizdu, jog galingasis kardinolas Kalvinas tapo Tonijaus Treskio globėju, kastrato iš Venecijos, užsispyrusio scenoje vadintis tikruoju vardu.

— Ak, Tonijus, — kalbėjo smalsuoliams grafienė, kuri vis dažniau lankėsi Romoje. — Jūs išgirsite, koks stiprus jo balsas: toks įspūdis, tarsi jis pakyla iki pat dangaus. Palūkėkite — tuomet patys įsitikinsite.

Tuo tarpu kardinolas laikė savo lakštingalą narvelyje ir neleido jai dainuoti už rūmų ribų. Taigi tik saujelė bičiulių skleidė legendas apie įstabų dainininko balsą.

Tačiau Gvidas pasuko kitu keliu.

Jei kas kviesdavo jį į koncertą, maestro būtinai pasiimdavo savųjų kūrinių natas. Ir jeigu gaudavo pasiūlymą atsisėsti prie klavišų, kartais grynai iš mandagumo, nedvejodamas sutikdavo.

Mafeo tapo nuolatiniu svečiu diletantų namuose, ir visi dabar kalbėjo apie jo klavesino kompozicijas, nepaprastai įtaigias, pravirkdančias klausytojus. Tokį poveikį darė netgi lengvesnieji jo kūriniai — plevenančios, kibirkščiuojančios, švytinčios sonatos, apsvaiginančios žmones tarsi šampanas.

Netrukus jam atsiuntė pakvietimą atvykėlis prancūzų markizas, paskui — anglų vikontas, be to, jį dažnai kviesdavosi į namus Romos kardinolai, rengiantys reguliarius koncertus, kartais net privačiuose savo teatruose, kuriems maestro buvo mandagiai, tačiau primygtinai prašomas kurti muziką.

Bet Gvidas elgėsi protingai. Jis neketino įsipareigoti, kol ruošė savo operą. Tačiau kiekvienu momentu iš natų pilno aplanko galėjo išsitraukti stulbinantį koncertą.

„Išties, sprendžiant iš šių trumpų kompozicijų, naujoji jo opera bus dieviška!“ — šnibždėjosi žmonės.

O Tonijus, jo mokinys, nepaisant to, jog visuomet, be išimčių, mandagiai atsisakydavo dainuoti, akį traukė savo grožiu, kiekvienu tobulu bruožu.

Toks buvo visuomeninis gyvenimas.

Bet namie Gvidas be paliovos dirbo ir vertė Tonijų mokytis dar įnirtingiau nei konservatorijoje, ypatingą dėmesį skiriant spartiems aukštiesiems glissando — Betikino pasididžiavimui. Po dviejų įtemptų valandų rytinių pratybų jis patikėdavo Tonijui tokias natas ir pasažus, kuriuos šis sugebėdavo atlikti tik kaip reikiant įsidainavęs. Šiose sferose Tonijus nesijautė itin tvirtai, tačiau pamokos suteikdavo jam saugumo jausmą, o ir Gvidas nuolatos primindavo, jog net jei jam ir nereiksią pasitelkti šių aukštų natų, jis turįs būti pasirengęs varžytis su Betikinu.

— Bet juk jam beveik keturiasdešimt, kaip jisai gali išdainuoti tokius garsus? — sykį paklausė Tonijus, žvelgdamas į naujus pratimus, dviem oktavomis aukštesnius nei paprastai.

— Jeigu jis gali, — atsakė Gvidas, — ir tu privalai. — Ir įteikęs Tonijui dar vieną ariją, kuri galėjo būti įtraukta į galutinį operos variantą, pasakė: — Įsivaizduok, kad esi ne čia, šiame kambaryje, su manimi. Tu stovi scenoje, tūkstančiai žmonių tavęs klausosi. Tu neturi teisės suklysti.

Tonijus paslapčiomis žavėjosi naująja muzika. Niekada gyvendamas Neapolyje jis nedrįso pareikšti Gvidui kritinių pastabų, bet žinojo, kad jo paties skonis buvo išlavintas dar gerokai prieš paliekant tėvo namus.

O juk dar tuomet buvo susipažinęs ne tik su Venecijos muzika. Jam teko girdėti ir daug neapolietiškų kūrinių, kurie irgi skambėdavo šiaurėje.

Jis suprato, jog Gvidas, išsivadavęs iš nuobodaus konservatorijos režimo bei nuolatinių buvusių savo mokinių poreikių, dabar stebino pats save. Ir atlikėjo meistriškumas, ir kūryba tobulėjo kiekvieną dieną, maestro mėgavosi jam pradėtu rodyti dėmesiu.

Baigę dienos pamokas, Gvidas su Tonijum jausdavosi visiškai laisvi. Ir jeigu Tonijus nenorėdavo lydėti mokytojo į įvairius vakarus bei koncertus, Gvidas nereikalaudavo.

Tonijus įtikinėjo save esąs laimingas. Tačiau iš tiesų taip nebuvo. Gvido nepriklausomybė jį trikdė. Grafienės dosnumo dėka maestro dabar rengėsi kur kas geriau negu Neapolyje ir beveik visuomet nešiojo peruką. Baltai įrėmintas jo veidas įstabiai pasikeisdavo, atrodydavo kilnesnis bei labiau oficialus, o neįprasti Gvido bruožai — stulbinamai didelės akys, plokščia, grubi nosis, taip dažnai jausmingai besišypsančios lūpos — paversdavo jį tikru traukos centru net perpildytame kambaryje. Tereikėdavo Tonijui pamatyti, kaip Gvidui ant rankos pakimba kokia nors moteris, kartkartėmis vis krūtimis prisispaudžianti prie maestro rankovės, ir jo viduje užkunkuliuodavo įniršis, kurį nukreipti galėdavo tik į save patį.

„Viskas keičiasi, — galvojo Tonijus. — Ir tu nieko negali padaryti. Esi toks pat sugedęs, ištroškęs garbės, kaip ir kiekvienas kitas, kuris tave tuo apkaltins, jei tik sumanysi papriekaištauti.“

Vis dėlto jis džiaugėsi kartais galėdamas pasprukti iš viešų susibūrimų. Dainuoti negalėjo, o nuolatiniai pašnekesiai jį išsekindavo. Tonijus karčiai galvodavo apie tai, jog Gvidas „atidavė“ jį kardinolui. Vis dar norėjosi pykti ant mokytojo. Kartais buvo linkęs apskritai dėl visko kaltinti Gvidą.

Bet vos prisiartinęs prie kardinolo rūmų vartų išsyk savo apmąstymus pamiršdavo.

Galvoje sukdavosi tik viena mintis: greičiau atsidurti kardinolo lovoje.

Kai jo eminencija neturėdavo svečių, judviejų pasimatymai prasidėdavo anksti. Tonijus visuomet patikrindavo, ar Paolas kietai įmigęs. Paskui prasmukdavo į kardinolo apartamentus apie save pranešdamas tik trumpu beldimu į duris ir tyliu atsakymu į klausimą „Kas ten?“

Kalvinas jo laukdavo degdamas aistra. Paprastai pirmiausia jis nurengdavo Tonijų. Kardinolas norėjo, kad šis elgtųsi kaip vaikas, ir pats grumdavosi su sagomis, raišteliais bei kabliukais, net jei šie jį siutindavo.

Sykį jis išgirdo, jog Tonijus kartais traukia į miestą vilkėdamas moterišką suknelę. Nė trupučio nenustebęs, kardinolas panoro pamatyti šį kostiumą, ir dabar Tonijus retsykiais atsinešdavo violetinę suknelę, išpuoštą balkšvais kaspinais, o jo eminencija, jei panorėdavo, vaikiną aprengdavo, jei panorėdavo, nurengdavo.

Kartais atrodydavo, kad kardinolą labiausiai jaudina Tonijaus oda. Nustūmęs marškinių audinį, jis tarsi ragaudavo odą liežuviu bei lūpomis.

Jo rankose Tonijus tapdavo toks pat nuolankus, koks kadaise jam buvo Domenikas. Švelniai šypsodamasis žiūrėdavo, kaip kardinolas nuplėšia visus balkšvus raukinukus, idant uždėtų ranką ant plokščios krūtinės, slypinčios po jais. Paskui grubiai sužnybęs Tonijui spenelius — šis vos užgniauždavo riksmą — bučiuodavo vaikiną, lyg atsiprašydamas, ir užvertęs sijonus subrukdavo savąjį ragą. Kiekvieną sykį bauginantis jo dydis sukeldavo stiprų skausmą, bet kardinolas uždengdavo Tonijaus burną savąja, lyg sakydamas: „Jeigu rėksi, rėk į mane.“

Kad ir ką darytų Kalvinas — ar taršytų Tonijui plaukus, ar bučiuotų blakstienas — visi jo veiksmai tryško džiaugsmu, įkarščiu, susižavėjimu.

Bet visai ne švelnios glamonės, ne bučiniai versdavo Tonijų liepsnoti aistra. Jį jaudino pats Kalvinas. Aistra užkunkuliuodavo, kai suspausdavo to vyro šlaunis, suimdavo burna jo šaknį, jusdavo, kaip kardinolas siunčia jam į burną savo sėklą, kartu ir aitrią, ir saldoką it grietinėlė. Kaip tik tokiais momentais jo kūną sukrėsdavo ekstazė.

Ne mažiau jaudindavo ir neišvengiamas išprievartavimas, kuriam kardinolas visuomet teikė pirmenybę: geležis, sunkiai įsiskverbianti jam tarp kojų.

Todėl jis iškęsdavo viską, pakerėtas minties, jog ne kas kitas, o šis žmogus visa tai daro; galvodavo: „Taip, čia kardinolas Kalvinas, Bažnyčios princas, jis artimas Šventajam Tėvui, jis posėdžiauja Šventojoje Kolegijoje, ir šiam galingam žmogui aš paklustu, jį aš glamonėju.“ Jo delnai ilgėdavosi tų sunkių sėklidžių, neapsakomai norėjosi vėl įkvėpti jų šilumos, paliesti minkštą plaukuotą apvalkalą ir švelniai suspausti, tarsi grasinant, bet tik tam, kad pajustų, kaip kardinolo organas pavirsta neįtikėtina, nuožmia ietimi.

Bet jis pradėjo suprasti, kad Kalvinui net švelnus žaidimas virsdavo savotiška išprievartavimo forma. Jis troško parblokšti Tonijų ant paklodės po savimi ir kartu geidė matyti Tonijų vaitojantį iš pasitenkinimo. Norėjo pavergti mylimąjį pasitenkinimu ne mažiau nei skausmu.

Paskui stebeilydamas stikliniu neregio žvilgsniu Tonijus gulėdavo šalia kardinolo apimtas malonaus silpnumo.

Tačiau jų santykiai tuo nesibaigdavo. Išsyk po pirmosios nakties prasidėjo ir šiek tiek kitoks bendravimas.

Pasimylėję juodu apsirengdavo. Kartais vakarieniaudavo. Kardinolo rūmų rūsiuose gulėjo daugybė įvairiausių puikiausios kokybės vynų. Kalvinas vaišindavo jais Tonijų. Paskui, pasikvietę senąjį Niną, nešina fakelu, traukdavo pasivaikščioti po sales.

Sustodavo prie mirguliuojančios fakelo šviesos nutviekstų statulų, kurios, jo paties prisipažinimu, ilgus metus kardinolui visai nepatiko. „Aš taip mylėjau šią mažą nimfą, — kalbėjo jis apie vieną romėnišką statulą. — Ji iškasta mano vilos sode įrenginėjat fontanus. O štai šis gobelenas prieš daugelį metų man atsiųstas iš Ispanijos.“

Nino fakelas dusliai ūžė ir skleidė visur prasiskverbiantį kvapą. Žvelgiant į pilkas kardinolo akis, liesą, bet šiltą, ranką bronzinės antikinės statulos fone Tonijų apimdavo ypatinga ramybė.

Jis eidavo paskui Kalviną į sodą, kur švelniai pliuškeno fontanai bei kvepėjo ką tik nupjauta žole.

Paskui, tarsi į šventyklą, juodu traukdavo į biblioteką, kur odiniai knygų viršeliai kilo pačion palubėn, net nelygi fakelo šviesa ten jų nepasiekdavo.

— Paskaityk man, Markai Antonijau, — sakydavo kardinolas, pasirinkdamas vieną iš mylimiausių savo poetų, Dantę arba Tašo.

Ir sėdėdavo pasidėjęs rankas ant poliruoto stalo paviršiaus, patylom judindamas lūpas, o Tonijus lėtai, žemu balsu jam skaitydavo.

Tonijų apimdavo malonus stingulys. Prieš daugelį metų, visai kitame gyvenime, pasitaikydavo valandų, kai užliūliuotas kalbos skambėjimo jis pasiklysdavo grakščiai perteiktų vaizdų bei idėjų visatoje. Ūmai jį užplūsdavo žodžiais neapsakomas švelnumas kardinolui; šioje karalijoje su Gvidu jam neteko lankytis.

Kartu Tonijus norėjo ir pats šiek tiek atsiskleisti. Jis buvo pakankamai protingas bei suprato, jog jo eminencija įžvelgia jame tik muzikantu išauklėtą gatvės berniūkštį, ir tegalėjo trokšti, jog taip ir būtų. Kalvino akyse kartais atsispindėdavo kančia, o dažnai netgi liūdesys. Kardinolas kankinosi dėl nuodėmingos savo aistros Tonijui. Šis žmogus maištavo pats prieš save.

Tonijus jautė, jog tam tikru požiūriu visus šiuos malonumus — poeziją, dailę, muziką bei karštligiškas sueitis — kardinolas laikė sielos priešais: pasaulietiniais bei kūniškais.

Sykį kardinolas paprašė:

— Papasakok man apie operą, Markai Antonijau. Pasakyk, kas joje gero? Kodėl žmonės ten eina?

Koks naivus jis atrodė tuo momentu! Tonijus nesusilaikęs šyptelėjo. Jam nereikėjo pasakoti apie tai, kaip ilgai Bažnyčia kovojo su teatru bei aktoriais, su bet kokia muzika, išskyrus bažnytinę, ir apie tai, jog ne kas kitas, o Bažnyčios baimė išleisti į sceną moteris sukūrė kastratus. Visa tai kardinolas ir pats žinojo.

— Kur slypi operos vertė? — prisimerkęs pašnibždom klausė Kalvinas.

„Aišku, — pagalvojo Tonijus. — Jis mano paėmęs į nelaisvę velnio emisarą, kuris, pats to nesuvokdamas, išsiplepės ir pasakys jam tiesą.“ Vaikinui teko susitvardyti, kad nepasirodytų įžūlus.

— Mano pone, — lėtai prabilo jis, — aš negaliu atsakyti į jūsų klausimą. Aš pažįstu tik džiaugsmą, kurį man teikia dainavimas. Aš tik žinau, jog muzika tokia graži ir galinga, jog kartais atrodo panaši į pačią jūrą arba į dangaus platybes. Ją neabejotinai sukūrė Dievas. Dievas paleido muziką į pasaulį.

Kardinolą gerokai nustebino vaikino atsakymas. Jis atsilošė kėdėje.

— Kalbi apie Dievą taip, tarytum jį mylėtum, Markai Antonijau, — pastebėjo nuvargusiu balsu.

Atrodo, Kalviną pradėjo griaužti abejonės.

„Ar aš myliu Dievą? — pagalvojo Tonijus. — Taip, tikriausiai myliu. Visą gyvenimą, vos susimąstęs apie jį, pajusdavau meilę: bažnyčioje per mišias, klūpodamas prie lovos... Tačiau prieš trejus metus Flovige? Nemanau, kad tą naktį mylėjau Dievą. Ko gero, tuomet juo nė netikėjau.“

Bet kardinolui Tonijus nieko neatsakė. Jis matė, kaip Kalvinas kenčia. Ir suprato, jog naktis jau baigiasi.

Ir dar suprato, kad kardinolas ilgai neatlaikys šios kovos. Nuodėmė tam žmogui buvo kartu ir bausmė. Ir Tonijui pasidarydavo liūdna, kai suprasdavo, jog judviejų susitikimams lemta netrukus baigtis.

„Anksčiau ar vėliau ateis momentas, kai jis mane atstums. Tad tegul atstumia gailestingai, nes jeigu pasielgs žiauriai...“ Šito Tonijus neįstengė įsivaizduoti.

Juodu išsiskyrė tamsių miegančių namų viduryje.

Ir staiga, paveiktas iki tol nepažįstamų emocijų, Tonijus suspaudė glėbyje liekną, lanksčią kardinolo figūrą bei prigludo prie jo lūpų ilgu paskutiniuoju bučiniu.

Paskui, prisimindamas šią akimirką, pajuto stiprų susijaudinimą. Jį persmelkė virpulys, kai palietė pirštu savo lūpas. Na kaip jis galėjo mylėti tą, kuris jį patį laikė nešvankybe, regėjo tik kastratą, tam tikrą muliažą, į kurį galima nukreipti savo aistrą, jei negali jos skirti moteriai?

Galų gale jam nerūpėjo.

Širdies gilumoje Tonijus žinojo, kad jam vis vien.

Kiekvieną dieną sklidinas pagarbaus, nebylaus siaubo vaikinas stebėjo, kaip prie Viešpaties altoriaus kardinolas tikintiesiems sukuria virsmo stebuklą. Jis žiūrėdavo, kaip kardinolas vyksta į Kvirinalą, kaip guodžia ligonius bei vargšus.

Jis negalėjo atsistebėti, jog šis žmogus, kad ir kokios stiprios aistros užvaldytas, nė sykio neparodė neryžtingumo. Jis visiems demonstravo meilę Kristui, meilę savo broliams, tarsi nugalėjęs išdidumą žinotų, jog visa, kas dieviška, yra amžina, neturi pabaigos ir pranoksta jo paties silpnybę, jo ydą.

Netrukus nebeliko nė vienos akimirkos, kai matydamas kardinolą — nesvarbu, ar vilkintį tamsiai raudoną mantiją bažnytinių apeigų metu, ar sėdintį vienui vieną savo apartamentų gilumoje — Tonijus patylom neištartų: „Taip, kol mudu drauge, aš myliu jį, iš tiesų myliu, kol jis manęs trokšta, teiksiu jam tokį malonumą, kokio jis panorės.“

Jei tik šito būtų pakakę.

Tuo metu, iš tolo stebėdamas šitaip jį užvaldžiusį žmogų, įsiaudrinęs Tonijus pradėjo atsiduoti paprastiems vyrams, nepažįstamiesiems, su kuriais susidurdavo vidury šviesios dienos kardinolo rūmų apartamentuose, net plėšikams, reikšmingai dirsčiojantiems į jį tiesiog gatvėje.

Fechtavimo salės, kur anksčiau ieškodavo raminančio išsekimo, dabar virto kankinimų kameromis, pilnomis sveikų, pilnaverčių ir kartais grubių jaunų didikų kūnų, nuolatos esančių šalia bei varančių iš proto.

Vyrų krūtinės drėgnai žvilgėjo po atsilapojusiais marškiniais, ant rankų išryškėdavo įsitempę raumenys, aiškiai matėsi kapšelio iškilumas. Net vyriško prakaito kvapas jį kamavo.

Nutraukęs treniruotę, jis nusišluostė kaktą ir užsimerkė. O jau po akimirkos išvydo priešais save jauną florencietį, grafą Rafaelę di Stefaną, patį ištvermingiausią savo priešininką, kuris žvelgė neslėpdamas geismo bei susižavėjimo, o paskui kaltai nusuko akis.

Nejaugi jį visuomet įkaitindavo tik šiems vyrams jaučiama baimė? O gal jautė geismą, kurio pats sau nenorėjo prisipažinti?

Jis ištiesė nugarą, pasirengęs atremti grafo špagą. Ryžtingai artindamasis, privertė grafą atsitraukti. Grafo akys buvo apskritos, tamsios, apsuptos tokių tankių blakstienų, jog atrodė lyg apvestos juodais dažais. Tarp smulkių, dailių bruožų neišryškėjo žandikauliai, o plaukai stulbino juodumu, tarytum pamirkyti rašale.

Fechtavimo mokytojas praskyrė juos į šalis. Grafas patyrė lengvą sužeidimą. Plonyčiai balti marškiniai perplyšo ant peties. Bet Rafaelė nenorėjo baigti kovos.

Kai juodu vėl priartėjo, grafas netryško neapykanta, nesijautė nė paminto išdidumo. Jis tik krutino lūpas, uoliai vengdamas galingo Tonijaus špagos smūgio.

Mūšis buvo baigtas.

Di Stefanas stovėjo sunkiai alsuodamas. Ant krūtinės želiantys plaukai siekė kaklą. O šeriai ant smakro atrodė tokie grubūs, jog veikiausiai galėjo įdurti.

Tonijus atsuko grafui nugarą. Nužingsniavo į poliruotų grindų vidurį ir sustojo, laikydamas špagą prie šono. Visų žvilgsniai įsmigo į jį. Ir štai jis pajuto besiartinantį di Stefaną. Šis žmogus skleidė kažin kokį gyvulišką kvapą — aitrų, karštą. Florencietis palietė Tonijaus petį:

— Papietauk su manimi. Aš Romoje vienas, — grubokai ištarė grafas. — Tu vienintelis fechtuotojas, galintis mane įveikti. Noriu, kad taptum mano svečiu.

Tonijus atsisuko ir pažvelgė į jį. Kvietimo pobūdis nekėlė jokių abejonių, jis viską perskaitė primerktose grafo akyse. Tonijus suabejojo ir nenorom nuleido akis. Ir atsisakymą išbėrė tylia greitakalbe, lyg paskubomis mandagiai atsikalbinėdamas.

Bemaž niršdamas pats ant savęs, apsišlakstė veidą šaltu vandeniu ir ilgai, įnirtingai trynėsi jį rankšluosčiu prieš atsisukdamas į tarną, laikantį paruoštą apsiaustą.

Kai išėjo laukan, grafas, jau atsisėdęs paūžti su draugais priešais įsikūrusioje tavernoje, lėtai kilstelėjo taurę, pasveikindamas jį.

Išsipustę jaunuoliai aplink Rafaelę sulinkčiojo Tonijui. Šis skubiai dingo šurmuliuojančioje minioje.

Bet tą pačią naktį tamsioje klaikiai tvankios vilos alkovoje Tonijus atsidavė bemaž nepažįstamo žmogaus rankoms bei lūpoms.

Kažkur toli kokiai nors nedidukei kompanijai grojo Gvidas, o Tonijus tuo metu vedėsi savo persekiotoją vis toliau ir toliau nuo pavojaus būti aptiktiems, kol nebeįstengė atremti stiprių pirštų spaudimo.

Jis jautė vyro liežuvį, įsiskverbiantį į jo burną, kažkas kietas trynėsi jam į kojas. Pagaliau išvadavo tą daiktą iš kelnių, ir šis įsiskverbė į olą tarp suspaustų jo šlaunų. Tokiais momentais Tonijus tapdavo Ganimedu, nešamu aukštyn, patiriančiu saldų kapituliacijos pažeminimą, bet kartu pasirengusį užkariavimams.

Artimiausiomis naktimis daugeliui pavyko jį turėti, dažniausiai gerokai už Tonijų vyresniems vyrams pačiame jėgų žydėjime, jau šiek tiek žilstelėjusiais plaukais. Visi jie skubėjo pasimėgauti jaunu kūnu, nors kartais ir stebėdavosi, kai jis pats puldavo ant kelių bei suimdavo burnon visą galią, kokią tik įstengė sutalpinti.

O kai jie baigdavo, jisai tebeklūpodavo palenkęs galvą, lyg per pirmąją komuniją prie altoriaus, tarytum jausdamas paties Kristaus artumą.

Žinoma, tokiu elgesiu priblokšdavo savo partnerius, jei juos galima taip vadinti. Jis niekada nelikdavo su jais akis į akį tuose namuose, kur jie buvo šeimininkai. Pasimatymams mieliau pasirinkdavo įvairias slaptas vieteles — užrakintas svetaines arba nenaudojamus kambarius — pageidautina tokias, iš kur girdėjosi puotos muzika, minios šurmulys. Ir durklą visuomet turėjo pasiruošęs, o špaga ištikimai kybodavo prie šono.

Kur benueitų, jį stulbino vyrų ir moterų noras jį suvilioti, bei po visą miestą plintantys pasakojimai apie naivius užsieniečius, kurie įsimylėdavo jį, absoliučiai įsitikinę, jog Tonijus — berniuku persirengusi jauna moteris.

Prieš eidamas pas kardinolą, jis išsimaudydavo vonioje ir persirengdavo arba nepriekaištingai švariais, arba visiškai naujais drabužiais. O paskui, tarsi įtikinęs save, jog gėdingųjų susitikimų apskritai niekada nebuvo, paskęsdavo kardinolo glėbyje.

Tačiau slaptųjų glamonių prisiminimai tik dar labiau sustiprindavo jo pojūčius.

Pagaliau vieną dieną jis liepė vežėjui pasukti į pačius skurdžiausius Romos kvartalus.

Ten pamatė sūriais bei mėsos gabalais apkabinėtas arkas, prie namų slenksčių žaidžiančius vaikus, tiesiog lauke maistą ruošiančius žmones.

Vienoje vietoje karietai kelią pastojo riebi žvilganti kiaulė, apsupta žviegiančių paršelių. Skalbiniai, išdžiaustyti ant virvių, ištemptų tarp namų, užgožė dangų.

Atsišliejęs į odines pagalvėles, Tonijus žvelgė pro karietos langą, atvirą, nepaisant iš abiejų pusių tyškančių purslų ir dvoko, kurio neįveikė nė iš Tiberio pusės sklindanti gaiva.

Pagaliau jis pamatė tą, kurio ieškojo. Jauną vyrą, sustingusį prie durų. Šis vilkėjo marškinius, sujuostus sunkiu odiniu diržu, atlapotus iki pat juosmens bei atidengusius garbanotais juodais plaukeliais apžėlusią krūtinę. Plaukai kilo nuo liemens iki mažų rausvų spenelių ir apsupo juos, sudarydami tarsi kryžiaus skersinio imitaciją. Nors ir glotniai nuskusto, vaikino veido bruožai buvo grubūs, tarsi išskaptuoti iš medžio. Kai jo akys susitiko su Tonijaus akimis, tarp judviejų staiga nutekėjo srovė, ir Tonijui užgniaužė kvapą.

Jis atlapojo išpieštas karietos dureles, sustojo siauroje, bemaž nevažinėjamoje gatvelėje. Auksiniu brokatu apsitaisęs Tonijus dirstelėjo pro dureles ir nepakeldamas rankos nuo kelio kviečiamai mostelėjo ištiestais pirštais.

Vyrukas prisimerkė. Krustelėjo, nežymiai kryptelėjo klubais, ir iškilumas po įtemptais bridžiais padidėjo, tarsi tyčia pranešdamas apie save.

O paskui jis įlipo į karietą, ir Tonijus nuleido užuolaidėles. Tik siauri šviesos dryželiai skverbėsi į vidų.

Arklys patraukė į priekį, nedidukė kabina susiūbavo ant gigantiškų lingių. Tonijus neatitraukė akių nuo juodų garbanotų plaukų ant gelsvos vyro odos. Ir netikėtai palietė juos baltu savo delnu praskyręs pirštus; jį nustebino vyruko krūtinės tvirtumas.

Tamsoje matėsi tik žybčiojančios akys. Šviesos juostelė išryškino galingą žandikaulį. Labai atsargiai jis palietė smakrą, šerius, likusius po skutimosi.

Paskui atsitraukė ir palenkė galvą į šoną. Nusisukęs užsidengė nuo vaikino kairiuoju petimi tuo pat metu tarsi kviesdamas jį. Galiausiai palinko į priekį, rankomis įsirėmęs į sėdynę, ir pajuto, kaip vyras užgriūva iš už nugaros visu savo svoriu. Jis lenkėsi vis žemiau bei žemiau, kol veidu palietė sėdynės apmušalą ir užsimerkė tarsi sapnuodamas.

Jaunuolis, pakišęs po juo kairę ranką, prisitraukė arčiau prie savęs, kad patogiau būtų atakuoti. Artumo pojūtis, grubių raumenų prisilietimas, iš viršaus slegiantis vyriškas kūnas vertė Tonijų krūpčioti ne mažiau už viduje judančią geležį.

Galų gale skausmas tapo nepakeliamas. Ir tuojau pat plykstelėjęs pasitenkinimas susiliejo su juo į vieną deginančią liepsną. Staiga Tonijus suvokė, jog vyras jo nepaleidžia. Jame užvirė įniršis, jis ranka palietė durklą. Bet švelnus kumštelėjimas į šoną leido suprasti, kad jaunasis romietis tik kaupia jėgas prieš kitą ataką.

Viskas baigėsi. Jaunuolis šaltai atsitraukė, kai Tonijus pasiūlė jam pinigų, ir išlipo iš karietos laukan. Bet vos ekipažas pajudėjo į priekį, abiem rankom įsikibo į lango kraštą bei sušnibždėjo šventojo, kurio garbei buvo pavadinta gatvė, vardą. Tonijus linktelėjęs nusišypsojo jam. Tik labai retais atvejais jis šypsena atsakydavo į šypseną.

O paskui abipus karietos vėl iškilo niūrios sienos, nudažytos geltonai bei tamsiai žaliai, bet netrukus ir jas paslėpė lietaus šydas.

Tonijaus akys apsiblausė. Kol karieta artinosi prie Vatikano, jis patylom žvelgė pro langą. Ir staiga, tarsi iškilusi iš naktinio košmaro, niekada neišsisklaidančio net amžinai būdraujant, prieš akis išryškėjo mažos įstaigos iškaba, kuri didžiulėmis raidėmis visam pasauliui skelbė:

ČIA KASTRUOJAMI DAINININKAI POPIEŽIAUS KOPLYČIAI 9

Atėjus gruodžio pirmajai, jau visa Roma laukė naujosios operos. Grafienė Lamberti turėjo atvykti artimiausiomis dienomis, o didysis kardinolas Kalvinas pirmą kartą gyvenime išsinuomojo ložę visam sezonui. Daugelis kilmingų asmenų tvirtai palaikė Gvido bei Tonijaus pusę, tačiau abatai jau pradėjo formuoti visuomenės nuomonę.

O visi žinojo, kad būtent abatai paskelbia lemtingąjį nuosprendį premjeros vakarą.

Ne kas kitas, o jie pasitikdavo plagiatą garsiu švilpimu, jie nuvarydavo nuo scenos neprofesionalius, garbės nenusipelniusius atlikėjus.

Kad ir kaip besistengdavo žiūrovai iš kilmingų šeimų, sėdintys pirmajame bei antrajame aukštuose, pastarieji nesugebėdavo išgelbėti vaidinimo, jei abatai jį pasmerkdavo, o šie jau paskelbė esantys karštai ištikimi Betikinui. Betikinas, jų manymu, buvo sezono dainininkas; Betikinas dabar buvo dar geresnės formos nei ankstesniais metais; Betikinas puikiai pasirodė pernai Bolonijoje; Betikinas buvo įstabus dar prieš išvykdamas į Vokietiją.

Jeigu jie ir paminėjo Tonijų, pavadino jį tik išsišokėliu iš Venecijos, apsiskelbusiu patricijumi bei reikalaujančiu vadinti jį tikruoju vardu. Kas gi tuo patikės? Kiekvienas kastratas, atsidūręs rampos šviesoje, kalba esąs kilmingas ir susigalvoja kokią nors kvailą istoriją, bylojančią, girdi jo kastracija buvusi priverstinis ir neišvengiamas žingsnis.

Paties Betikino kilmė bei istorija irgi skambėjo nekaip. Kilmingos vokiečių damos ir italų pirklio sūnus balsą išsaugojo tik nelaimingo atsitikimo vaikystėje dėka: jį užpuolė mažas žąsiukas.

Paskiri šių šnekų atgarsiai pasiekdavo ausis Gvido, dabar rašančio dieną bei naktį. Artinantis premjerai, jis atsisakė visų vizitų ir išeidavo iš namų tik prireikus sutvarkyti kokius nors reikalus grafienės viloje.

Tačiau Tonijus, norėdamas žinoti, kas vyksta, pasiuntė Paolą pasiklausyti mieste sklandančių kalbų.

Nudžiugintas galimybės atsikratyti mokytojų bei auklėtojų, Paolas pirmiausia patraukė pas senjorą Bjanką, kuri pastarosiomis dienomis intensyviai ruošė Tonijui kostiumus, paskui pasišlaistė tarp scenos darbininkų, o tada užsuko į kelias perpildytas kavines ir kiekvienoje iškiurksojo lygiai tiek, kiek įstengė apsimetinėti kažko laukiančiu.

Kai galų gale sugrįžo, jo veidas liepsnojo iš pykčio, o akyse žvilgėjo ašaros.

Tačiau Tonijus nepamatė įėjusio berniuko.

Jis įsigilinęs skaitė Katrinos Lizani laišką, kuriame toji pranešė, jog dauguma venecijiečių jau išvyko į Amžinąjį miestą genami vienintelio tikslo: pamatyti scenoje Tonijų Treskį. „Atvažiuos smalsuoliai, — rašė ji, — bei tie, kurie prisimena tave su begaline meile.“

Ši naujiena ne itin stipriai, bet gan nemaloniai jį šokiravo. Tomis dienomis jis gyveno kaustomas būsimosios premjeros baimės; kartais toji baimė tapdavo saldi ir jaudinanti, kartais virsdavo tikra kančia. Taigi kai sužinojo, jog tėvynainiai ketina atvykti į premjerą, tarytum į kažin kokį karnavalo reginį, jį nukrėtė šaltis, nors sėdėjo šalia užkurto židinio.

Be to, Tonijus nustebo, nes juk įprato laikyti save žmogumi, visiems laikams išbrauktu iš Venecijos bendruomenės. Jam atrodė, tarsi kažkas tiesiog ištraukė jį iš to pasaulio, o minios abejingai susiglaudė ir užpildė vietą, kurioje kadaise stovėjo jis. Ir štai dabar, išgirdus, esą ir ten, Venecijoje, kalbama apie būsimą premjerą, užplūdo keistas jausmas, kurio nė pats negalėjo apibūdinti.

Žinoma, žmonės apie tai kalbėjo, nes Katrinos vyras, senatorius Lizanis, vėl pamėgino suorganizuoti nuosprendžio, draudžiančio Tonijui atvykti į Veneciją, peržiūrėjimą. Tačiau vyriausybė tik patvirtino ankstesnį sprendimą: Tonijui visiems laikams uždrausta įvažiuoti į Veneciją, o nepaklusus gresia mirties bausmė.

Tačiau labiausiai širdį sužeidė paskutinioji Katrinos laiško dalis.

Mariana meldė Karlą išleisti ją į Romą. Nuo pat pirmo momento, kai motina išgirdo, jog Tonijus pasirašė sutartį su Argentina teatru, ji prašė leidimo važiuoti. Tačiau Karlas visą laiką atkakliai atsakinėjo neigiamai, taigi dabar Mariana sunkiai serganti ir neišeinanti iš savo kambarių.

„Žinoma, teiginys, esą ji serga, dalinai teisingas, — rašė Katrina, — bet, manau, tu supranti, jog ją kamuoja sielos liga. Nepaisant visų tavo brolio trūkumų, jis visuomet buvo be galo dėmesingas Marianai. Taigi čia, ko gero, pirmasis rimtas sutuoktinių nesutarimas.“

Tonijus atidėjo laišką į šalį.

Paolas laukė, berniukas atrodė gerokai išsigandęs, ir Tonijus suprato, jog dabar yra reikalingas mažajam florenciečiui. Tačiau ištisą akimirką jis tiesiog neįstengė kalbėti.

Ji norėjo atvažiuoti! Tonijus niekada, niekada apie tai nesvajojo, ir dabar atrodė, tarsi plonytė membrana, skyrusi jų gyvenimus, staiga įtrūko, o pro atsiradusį plyšį ėmė skverbtis švelnus, šiurpokas, svaiginantis jausmas. Dar niekada per visus tuos metus jis taip aiškiai ir stipriai nejautė Marianos buvimo, odos kvapo, net plaukų švelnumo. Atrodė, tarytum ji verkia jam ant peties, pyksta bei mėgina jį apkabinti.

Pojūčiai buvo tokie stiprūs ir neįprasti, jog jis nejučia pašokęs ėmė žingsniuoti po kambarį.

— Tonijau! — trūktelėjo jį Paolas. — Tu neįsivaizduoji, ką žmonės kalba kavinėse! Tonijau, tai siaubinga...

— Ts-s-s, ne dabar, — sušnibždėjo jis.

Bet membrana jau pamažu užsitraukė, vėl atskirdama motiną nuo jo, nunešdama ją kartu su meile bei kančia kažkur toli, į tą kitą gyvenimą, kuriame jam nebeliko vietos. O jeigu jis būtų vidutinių gabumų dainininkas? Ką tokiu atveju reikštų jos noras atvažiuoti čionai?

„Tu kvailys, — išplūdo save. — Tereikia jiems ištiesti ranką, o tu jau atlapoji širdį!“

Jis nusipurtė šias mintis, atsisukęs į Paolą suėmė berniuką už pečių, o paskui kilstelėjo jo smakrą:

— Nagi, kas ten? Papasakok. Nejaugi viskas taip blogai?

— Tonijau, tu neįsivaizduoji, ką jie šneka! Jie laiko Betikiną pačiu geriausiu dainininku Europoje. Jie sako, esą tavo pasirodymas vienoje scenoje su Betikinu — gryniausias pasityčiojimas!

— Paolai, jie visuomet kalba ką nors panašaus, — švelniai, raminamai ištarė Tonijus ir išsitraukęs nosinę nušluostė ašarotą vaiko veidą.

— Ne, Tonijau! Jie sako, jog esi niekas ir iš niekur! O tvirtinimai, kad tu kilmingas venecijietis — melas. Kalba, girdi tu pasamdytas dėl savo išvaizdos. Atseit Farinelis karjeros pradžioje vadintas berniuku — il ragazzo, o tu būsi vadinamas la ragazzina — mergaite! O jeigu mergiūkštė, sako jie, nesugebės dainuoti, mes sumesime jai pinigėlių ir uždarysime į vienuolyną, kur vis tiek nebus kam jos klausytis!

Tonijus nenorom nusikvatojo.

— Paolai, juk čia tikri paistalai! — šūktelėjo jis.

— Jei tik tu juos išgirstum, Tonijau!

— Visa tai reiškia, — paaiškino Tonijus, nubraukdamas plaukus berniukui nuo kaktos, — kad premjeros metu teatras bus sausakimšas.

— Ne, ne, Tonijau, jie tiesiog tavęs nesiklausys! Šito bijo ir senjora Bjanka! Jie šauks, staugs, tryps kojomis. Jie nenori tau palikti nė menkiausio šanso.

— Mes dar pažiūrėsim! — sušnibždėjo Tonijus, bet vis dėlto sunerimo, ar tik Paolas nepastebėjo, kaip jis išblyško. Jis buvo tikras, jog išblyško.

— Tonijau, ką mums daryti? Anot senjoros Bjankos, kai jie šitaip nusiteikę, lengvai gali uždaryti teatrą! O labiausiai kalta senjora Grimaldi — kam ji visa tai pradėjo? Jinai atvažiavo į miestą ir pareiškė, girdi tu dainavai geriau už Farinelį. Tuomet jie ir pradėjo kalbėti apie Farinelį.

— Senjora Grimaldi? — tyliu balsu paklausė Tonijus. — Kas toji senjora Grimaldi?

— Tu gi ją pažįsti, Tonijau! Ji kraustosi dėl tavęs iš proto! Neapolyje ji visuomet sėdėdavo pirmoje eilėje, kai dainuodavai. O dabar štai užvirė košę. Ir vakar vakare anglų ambasadoriaus namuose ji visiems tvirtino, jog tu pats geriausias dainininkas nuo Farinelio laikų ir kad ji pati girdėjusi Farinelį dainuojant Londone. Taigi suprantama, ką dabar kalba romiečiai: kaip gali kažkokia anglė jiems nurodinėti!

— Palauk, Paolai! Kas jinai? Kaip atrodo?

— Nagi tokia blondinė papurusiais plaukais. Tu ją pažįsti, Tonijau! Ji buvo ištekėjusi už grafienės pusbrolio, o dabar praturtėjo ir nieko daugiau neveikia, tik visą laiką piešia...

Tonijaus veidas taip persimainė, jog Paolas sekundei nutilo. Bet paskui vėl springdamas tęsė:

— Tonijau, jie dar prieš jai atvykstant kalbėjo visokius bjaurius dalykus, o dabar jų tiesiog neįmanoma klausytis! Senjoros Bjankos tvirtinimu, minia gali tiesiog uždaryti teatrą!

— Vadinasi, ji Romoje! — nesiklausydamas berniuko sušnibždėjo Tonijus.

— Na taip, Romoje. Bet verčiau būtų likusi Londone! — pareiškė Paolas. — Dabar ji su maestro Gvidu.

— Ką turi omenyje sakydamas: ji su maestro Gvidu?

— Jie grafienės viloje, — gūžtelėjo pečiais Paolas. — Jinai ten įsikrausto. Bet ką vis dėlto mums daryti?

— Liaukis kvailiojęs, — burbtelėjo Tonijus. — Ji dėl to nekalta. Visi subruzdo dėl operos, štai ir viskas. Jeigu jie šitaip nekalbėtų, tuomet...

Tonijus staigiai apsisuko ir ištiesęs ranką nusikabino apsiaustą. Pasitaisęs nėrinius aplink kaklą, patraukė į ginklinę pasiimti špagos.

— Kur tu susiruošei? — paklausė Paolas. — Tonijau, ką mums daryti?

— Paolai, Betikinas nieku gyvu neleis jiems uždaryti teatro, — konfidencialiai ištarė Tonijus. — Priešingu atveju jis liktų be darbo.

Artinosi vakaras, kai jis pasiekė grafienės Vilą pietiniame Romos pakraštyje.

Sode žirklėmis įnirtingai darbavosi sodininkai, paversdami visžalius krūmus paukščiais, liūtais bei elniais. Vejos saulėtekio šviesoje atrodė žalios ir nepriekaištingai švarios, o visur — nupjautos žolės stačiakampiuose, takelių sankirtose, po mažų, idealiai apskritų medžių vainikais — čiurleno fontanai.

Tonijus patraukė į muzikos saloną naujais apmušalais neseniai išklijuotomis sienomis, ir pamatė klavesiną po sniego baltumo marška.

Akimirksnį stovėjo nejudėdamas, įsistebeilijęs į grindis, ir jau ketino išeiti iš kambario tuo pačiu sparčiu, ryžtingu žingsniu, kaip ir įėjo, kai susidėjęs rankas už nugaros prisiartino senas liokajus.

— Grafienė dar neatvyko, senjore, — pasakė senukas. Garsai švilpdami veržėsi jam iš burnos. — Bet laukiame artimiausiomis dienomis, artimiausiomis dienomis.

Tonijus norėjo kažką burbtelėti apie Gvidą, kai staiga ant tolimosios sienos pastebėjo didžiulę drobę. Visos spalvos bei rateliu šokančios nimfos perregimais švelniais drabužiais buvo jam pažįstamos.

Vaikinas jau žengė kelis žingsnius paveikslo pusėn, kai išgirdo senį už nugaros tyliai sumurmant:

— A, jaunoji senjora! Ji čia, senjore.

Tonijus atsigręžė.

— Ji turėtų tuojau sugrįžti, senjore. Po vidurdienio juodu su maestro Gvidu išvažiavo Ispanijos aikštėn.

— Ispanijos aikštėn? — pasitikslino jis.

Šypsena nušvietė raukšlėtą veidą. Senukas vėl pasisupo ant kulnų neatgniauždamas rankų už nugaros.

— Kaipgi, į jaunosios senjoros studiją, senjore. Juk ji dailininkė, didi dailininkė! — jo tone jautėsi nežymi pašaipa, tačiau tokia švelni ir nesuasmeninta, tarsi skirta visam pasauliui.

— Vadinasi, ji turi studiją... — ši frazė nuskambėjo veikiau konstatuojamai nei klausiamai. Tonijus vėl pažvelgė į nimfų ratelį ant sienos.

— Ak, pažvelkite, senjore, ji jau ateina kartu su senjoru Gvidu! — ištarė senis ir mostelėjo ranka.

Juodu žingsniavo sodo takeliu.

Šviesiaplaukė dailininkė laikė Gvidą už parankės bei nešėsi aplanką, storą ir, atrodo, sunkų, nors ne tokį didelį, kokį dešinėje rankoje laikė Gvidas. Lininė gėlėta suknelė kyšojo iš po vilnonio apsiausto, kurio gobtuvas buvo atmestas atgal, taigi brizas galėjo kedenti jos plaukus. Ji kalbėjosi su Gvidu. Ir juokėsi. O Gvidas, neatitraukdamas akių nuo takelio, kuriuo ją vedė, šypsojosi bei linksėjo galva.

Tonijus pajuto dailininkę ir Gvidą siejantį laisvą, neformalų ryšį. Juodu kalbėjosi apie kažin kokį rimtą dalyką, lyg pažinotų vienas kitą labai seniai.

Jiems įėjus į kambarį, Tonijui užgniaužė kvapą.

— Kaip? Ar galiu tikėti savo akimis? — ironiškai ištarė Gvidas. — Nejaugi čia tas pas jaunasis senjoras Tonijus Treskis, garsusis ir paslaptingasis Tonijus Treskis, kurį netrukus pamatys visa Roma?

Tonijus spoksojo į jį buku žvilgsniu netardamas nė žodžio. Staiga orą užpildė moters juokas.

— Senjore Treski, — ji greitai atliko mažutį reveransą ir pridūrė malonia ritminga intonacija: — Kaip nuostabu, kad jūs čia.

Jos balsas skambėjo gyvai. Akys linksmai markstėsi ir švytėjo, o gėlėta suknelė dar labiau sustiprino lengvumo bei judrumo įspūdį, nors ji stovėjo visiškai ramiai.

— Noriu tau kai ką parodyti, Tonijau, — prabilo Gvidas, dėdamas sunkų aplanką ant klavesino. — Kristina šiandien jį užbaigė.

— Ne, ne, dar nebaigiau! — paprieštaravo ši.

Gvidas ištraukė didelį pastele atliktą etiudą.

— Kristina? — perklausė Tonijus.

Savas balsas jam pasirodė grubus, prislopintas. Jis negalėjo atplėšti nuo jos akių. Stovėdama prie durų, dailininkė tarytum skleidė šviesą. Jos skruostai liepsnojo, nors akimirksniui šypsena dingo iš lūpų, mergina tuojau pat ją sugrąžino.

— Ak, atleiskite! — ramiai tarstelėjo Gvidas. — Kristina, maniau, judu su Tonijumi tikrai buvote susitikę.

— O taip, mudu buvome susitikę! Tiesa, senjore Treski? — skubiai ištarė ji ir priėjusi ištiesė ranką.

Jis žiūrėjo į ją suvokdamas tik tiek, kad jos pirštus spaudžia savaisiais ir kad jos ranka nepaprastai minkšta bei švelni ir dar tokia mažutė lyg lėlės. Atrodė neįmanoma įsivaizduoti, jog šie pirštai galėtų atlikti kokį nors ritmą darbą. Paskui jis susiprotėjo, kad stovi nejudėdamas kaip statula, o tuodu žiūri į jį. Tonijus tuojau pat pasilenkė pabučiuoti dailininkei rankos.

Iš tiesų jis neketino liesti jos lūpomis. Tikriausiai Kristina tai pastebėjo, nes reikiamu momentu šiek tiek kilstelėjo ranką ir vis dėlto gavo jo bučinį.

Jis pakėlė į merginą akis. Ūmai ji jam pasirodė neapsakomai pažeidžiama.

— Nagi, pažvelk, Tonijau! — lyg niekur nieko šūktelėjo Gvidas, tarsi nepastebėjęs nieko keisto. Jis laikė rankose pastele nupieštą savo portretą.

Piešinys buvo nuostabus; maestro jame atrodė kupinas gyvybės. Puikiai atsispindėjo jo mąslumas ir net pavojingas blizgesys akyse. Neliko dailininkės nepastebėta nei suplota nosis, nei putlios lūpos, be to, ji perteikė šio žmogaus esmę, pakeitusią visus bruožus.

— Na, Tonijau, — įtaigiai kreipėsi Gvidas. — Ką pasakysi?

— Gal ir jūs sutiktumėte man papozuoti, senjore Treski? — skubiai paklausė Kristina. — Taip norėčiau jus nupiešti! Tiesą sakant, jau nupiešiau, — bemaž droviai prisipažino mergina, ir jos skruostai šiek tiek nuraudo, — bet tik iš atminties, o aš trokštu nutapyti tikrą jūsų portretą, kruopščiai bei rūpestingai.

— Priimk pasiūlymą! — ramiausiai patarė Gvidas, pasirėmęs alkūne į marška uždengtą klavesiną. — Po mėnesio Kristina bus pati populiariausia Romos portretiste. Jeigu dabar nesutiksi, tau teks užsirašyti iš anksto ir laukti eilės kaip paprastam mirtingajam.

— O, jums niekada nereikės laukti eilės! — nusijuokė dailininkė ir netikėtai visa sujudo, šviesūs, purūs garbanoti plaukai lengvai subangavo. — Ar galėtumėte ateiti rytoj? — paklausė ji jau rimtai. — Aš trokšte trokštu pradėti jūsų portretą, — jos akys buvo mėlynos, beveik violetinės, ir tokios gražios! Neįtikėtinai. Jis gyvenime neregėjo tokių mėlynų akių kaip jos. — Galėtume pradėti vidurdienį, — kalbėjo ji švelniai virpančiu balsu. — Aš esu anglė ir dieną nemiegu, bet galite ateiti ir vėliau, jei jums taip patogiau. Noriu nutapyti jus dar prieš jums tampant įžymybe, nes tuomet jus įsigeis piešti visi iš eilės. Padarytumėte man paslaugą.

— Ak, kokie kuklūs tie talentingi vaikai! — nusijuokė Gvidas. — Tonijau, jaunoji senjora kalba su tavimi...

— Jūs ketinate gyventi Romoje? — sumurmėjo Tonijus.

Jo balsas nuskambėjo taip silpnai, jog nebūtų nustebęs Kristinai suskubus pasiteirauti apie jo sveikatą.

— Taip, — atsakė dailininkė. — Čia daug ko galima išmokti, daug ką nupiešti, — jos mina vėl staigiai pasikeitė, ir ji pridūrė stebėtinai draugišku tonu: — Galbūt operos sezonui pasibaigus aš vyksiu paskui jus, senjore Treski. Tapsiu viena iš tų pamišusių moterų, kurios lydi garsius dainininkus po visą žemyną. — Jos akys buvo išplėstos, tačiau veidas atrodė susirūpinęs. — Galbūt aš negalėsiu tapyti, negirdėdama jūsų balso.

Tonijus sodriai nuraudo. Ir nustėręs išgirdo garsų Gvido juoką.

Bet ji buvo tokia jauna ir visiškai nesuvokė, kaip gali būti suprasti jos žodžiai! Jai apskritai nederėjo būti čia vienai, be grafienės! Tereikia tik pažvelgti į ją, į dailią figūrėlę, krūtų apvalumus, taip žiauriai suspaustus nėriniuotų korseto kraštų...

Jis jautė, kaip liepsnoja veidas.

— Ak, būtų tiesiog nuostabu! — šūktelėjo Gvidas. — Tu važinėtum su mumis visur, ir visur pasirodytų garsiosios Kristinos Grimaldi teptuko sukurti paveikslai, tavoji šlovė sukrėstų visą Europą. Netrukus mus kviestų dainuoti klausos neturintys arba net visiškai kurti žmonės, tiesiog trokštantys, kad įamžintum juos aliejiniais dažais arba pastelėmis!

Ji nusijuokė raustelėjusi ir švelniai krestelėjo plaukus. Baltas jos kaklas buvo drėgnas, susiraičiusios garbanėlės lipo prie skruostų.

— Grafienė irgi važinėtų su mumis, — apsimestinio nuobodžio nuspalvintu balsu tęsė Gvidas, — keliautume visi drauge.

— Argi nebūtų nuostabu? — sušnibždėjo ji staiga nuliūdusi.

Tonijus sumetė, jog visą šį laiką tiesiog spokso į ją lyg koks vėpla, ir skubiai nusuko akis. Jis stengėsi galvoti, stengėsi sukurpti bent trumputę frazę. Bet ką galėjo jai pasakyti? Visas dabartinis jų plepėjimas labiau tiko lengvabūdėms damoms, linkusioms į neištikimybę, o ši moteris atrodė tokia tyra ir rimta. Visai neseniai tapusi našle, ji panėšėjo į plaštakę, besiveržiančią iš kokono.

O dar tasai trapumas pavertė ją apskritai nežemiška būtybe, ji turėjo kažin kokio rafinuoto egzotiškumo.

Tonijus vėl pakėlė į ją akis, nes negalėjo nežiūrėti; ir net nedirstelėjęs į Gvidą pajuto pastarojo nuotaikos pasikeitimą.

— Bet dabar atsakysiu jums rimtai, senjore Treski, — pasakė ji ta pačia paprasta maniera, — aš išsinuomojau dirbtuvę Ispanijos aikštėje. — Ir ketinu ten gyventi. Gvidas buvo be galo malonus, sutiko man papozuoti bei kentėjo, kol aš kaitaliojau apšvietimą.

— Taip, mums teko kas penkias minutes kraustytis iš vienos vietos į kitą, — apsimestinai pasiskundė Gvidas. — Ir kabinėti ant sienų dešimtis paveikslų. Bet studija išties nuostabi. Kai jausiuosi pavargęs bei susierzinęs, galėsiu nueiti tenai pėsčiomis ir stebėti, kaip Kristina dirba.

— Taip, būtinai! — akivaizdžiai nudžiugo ji. — Turėsi mane nuolat lankyti. Ir jūs turėsite ateiti, senjore Treski.

— Mieloji, — staiga kreipėsi Gvidas, — nenoriu tavęs raginti, bet jeigu dar ketini įleisti čionai savo tarnaites ir užnešti į viršų skrynias bei lagaminus, reikia eiti tuojau pat, nes paskui klupinėsime tamsoje.

— Taip, tu teisus, — atsiliepė mergina. — Tad ar ateisite rytoj, senjore Treski?

Keletą akimirkų Tonijus tylėjo. O paskui numykė kažką panašaus į sutikimą. Tačiau tuojau pat susizgribo ir užsikirsdamas burbtelėjo:

— Aš negaliu. Negaliu. Turiu omenyje, senjora, kad... Dėkoju jums, bet man reikia repetuoti, juk iki premjeros nė mėnesio neliko.

— Suprantu, — tyliai atsakė ji. Ir dar sykį nusišypsojo jam spinduliuojančia šypsena per petį, atsiprašė bei išėjo iš kambario.

Tonijus akimirksniu atsidūrė prie durų. Jis jau pasiekė takelį, kai Gvidas sugriebė už rankos virš alkūnės.

— Pasakyčiau, jog elgeis labai grubiai, jei nenumanyčiau priežasties, — rimtai pastebėjo maestro.

— Ir kokia gi toji priežastis? — paklausė Tonijus pro sukąstus dantis.

— Jam pasirodė, kad Gvidas tuoj sprogs iš pykčio. Bet šis tik suspaudė lūpas ir prisimerkė, lyg tramdydamas šypseną:

— Nori pasakyti, kad pats savęs nesupranti? 10

Artimiausias tris dienas Tonijus repetavo nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Dusyk jau taisėsi išeiti iš rūmų, bet tuojau pat apsigalvodavo. Gvidas jau atidavė viską, ką buvo jam parašęs, ir dabar Tonijus turėjo tobulinti melizmas ruošdamasis begalę kartų varijuoti arijas. Nė vienas „bisas“ negali skambėti lygiai taip pat, kaip atliekant anksčiau. Tonijus privalėjo pasirengti bet kokiam momento reikalavimui arba klausytojų nuotaikos pasikeitimui. Todėl jis likdavo namie, pietavo nesitraukdamas nuo klavesino ir dirbo iki kol krisdavo į lovą.

Tarnai susirinkdavo prie jo kambario durų pasiklausyti dainavimo, kuris Paolą neretai pravirkdydavo. Net Gvidas, paprastai dieną palikdavęs Tonijų vieną ir lankęs Kristiną Grimaldi jos dirbtuvėje, sykį prieš išeidamas pasiliko pasiklausyti dar keleto taktų.

— Kai girdžiu tave dainuojant, — atsiduso maestro, nebijau nė paties velnio pragare.

O Tonijaus nė kiek nenudžiugino ši pastaba, ji tik priminė vaikinui Gvido baimes.

Kartą, pačiame arijos viduryje, Tonijus staiga liovėsi dainavęs ir pradėjo juoktis.

— Kas nutiko? — nustebo Paolas.

Bet Tonijus tegalėjo tik papurtyti galvą.

— Ten susirinks visi, — sušnibždėjo jis. Akimirksniui užsimerkė ir ūmai nusipurtęs vėl nusijuokė.

— Nekalbėk šitaip, Tonijau, — nevilties sklidinu balsu pratarė Paolas bei ėmė kramtyti lūpą. Jis trokšte troško išgirsti Tonijaus padrąsinimą. Ašaros jau telkėsi berniuko akyse.

— Beveik kaip vieša bausmė, — paaiškino Tonijus nusiraminęs. — Tuo atveju, jei viskas išslys iš rankų, — jis vėl tyliai nusijuokė. — Atleisk, Paolai, nieko negaliu sau padaryti, — jis stengėsi būti rimtas, bet jam nesisekė. — Ten bus visi, absoliučiai visi.

Dainininkas, purtomas begarsio juoko, nuleido rankas ant klaviatūros. Tik dabar suprato, ką iš tiesų reiškia debiutas. Didis kvietimas surizikuoti patirti patį klaikiausią viešą žlugimą, koks tik įmanomas gyvenime.

Jis liovėsi juoktis tik pamatęs kančią Paolo veide.

— Nagi, imkimės darbo, — pratarė atsiversdamas natas, — ir nekreipk į mane dėmesio.

Tačiau ketvirtą dieną, tirštėjant sutemai, visi garsai jo ausyse tapo panašūs į triukšmą. Tonijus nebegalėjo daugiau nieko daryti. Ir įvertino įtempto darbo naudą: tau nereikia mąstyti, nereikia nieko suprasti, apie nieką galvoti, nieko planuoti ir apskritai dėl nieko nerimauti.

Kai kardinolas, kurį jis lankė jau daugiau nei dvi savaites, netikėtai atsiuntė tarną jo pakviesti, Tonijus, pakildamas iš už klavesino, susierzinęs tyliai suniurzgė. Niekas šito neišgirdo. Ninas jau dėliojo drabužius. Einant pas kardinolą, derėjo apsitaisyti raudonu aksomu ir apsivilkti auksu siuvinėtą liemenę, užsimauti balkšvius bridžius bei apsiauti baltus batus aukšta keltimi, kurie turėjo gerokai nutrinti jam pėdas, kad kardinolas galėtų meiliai liesti šias žymes.

Tonijui atrodė neįtikėtina, jog jis galės dabar suteikti malonumą jo eminencijai. Bet juk pasitaikydavo atvejų, kai eidavo pas jį dar labiau nusikamavęs, tačiau nuovargis nesutrukdydavo abiem patirti pasitenkinimą.

Tik prisiartinęs prie kardinolo apartamentų durų, vaikinas staiga sumetė, jog pasimatymui dar per ankstyvas metas. Namuose vis dar buvo pilna dvasiškių bei dykaduoniaujančių ponų. Tačiau iškviestas jis buvo ne kur nors kitur, o į miegamąjį.

Vos įėjęs į kambarį, suprato: kažkas atsitiko.

Kardinolas apeiginiais drabužiais, pasikabinęs ant krūtinės sidabrinį kryžių, sėdėjo prie rašomojo stalo pasidėjęs rankas ant atverstos knygos. Priešais jį degė dvi žvakės.

Iš jo veido tryško šviesa, tyra energija, kurios Tonijus nematė jau keletą mėnesių.

— Sėskis, gražuoli, — pakvietė Kalvinas ir mostu liepė tarnams išeiti.

Durys užsidarė. Tamsa susiglaudė aplink juos tarsi vanduo, besitraukiantis atoslūgio metu.

Tonijus padvejojęs pakėlė galvą ir pamatęs pilkas Kalvino akis, sklidinas begalinės kantrybės bei nuostabos, pajuto pirmąjį pavojaus signalą. Pamažu užplūdo miglotas neišvengiamybės pojūtis, kardinolui dar neprabilus.

— Prieik arčiau, — sušnibždėjo jis, tarsi kviesdamas vaiką. Tonijus tuo metu pasinėrė į keistą svajų viešpatiją, kurios nė negalėjai pavadinti mintimis, taigi dabar lėtai atsistojo ir patraukė prie Kalvino, šis irgi pakilo nuo krėslo. Juodu atsistojo vienas priešais kitą, tada kardinolas išbučiavo jaunuolį į abu skruostus.

— Tonijau, — prabilo švelniu, tyliu tonu, — šiame gyvenime aš turiu tik vieną aistrą: meilę Kristui.

Tonijus nusišypsojo:

— Labai džiaugiuosi, mano pone, kad jums daugiau nebereikės plėšti savęs perpus.

Žvakių liepsnelių atšvaituose kardinolo akys įgavo šviesiai rudą atspalvį. Prieš atsakydamas jis prisimerkė, tarsi tyrinėdamas Tonijų:

— Kalbi nuoširdžiai?

— Aš jaučiu jums meilę, mano pone, — atsiliepė Tonijus. — Kaip galėčiau nelinkėti jums gero?

Kardinolas kur kas dėmesingiau išklausė šiuos žodžius, nei tikėjosi Tonijus. Akimirksniui Kalvinas nusisuko į šalį, o paskui mostu vėl pakvietė Tonijų sėstis. Šis stebėjo, kaip jo eminencija įsitaiso prie rašomojo stalo, bet pats liko stovėti sunėręs rankas už nugaros.

Pilkos, bemaž peleninės, šviesos silpnai apšviestame kambaryje visi daiktai Tonijui atrodė svetimi bei nereikšmingi. Jam norėjosi, kad žvakės teiktų daugiau šviesos, o ne vos išsklaidytų tamsą. Jis nusuko akis į aukštą grotuotą langą ir pažvelgė į dangų, kuriame jau mirguliavo pirmosios žvaigždės.

Kardinolas atsiduso. Akimirksniui jis vėl pasinėrė į savas mintis.

— Šį rytą pirmą kartą po daugelio mėnesių aš laikiau mišias nuoširdžiai tikėdamas, — Kalvinas pažvelgė į Tonijų, jo veide šmėkštelėjo nerimo šešėlis. Jis švelniai, pagarbiai paklausė: — O kaip tu, Markai Antonijau? Kas dedasi tavo širdyje?

Ištarė pašnibždom, nė kiek nesmerkdamas.

Tačiau Tonijus dabar mažiausiai troško tokio pobūdžio pašnekesio. Jis suprato tik tiek, kad šis gyvenimo skyrius priartėjo prie pabaigos. Jis nežinojo, ar verks išėjęs iš šių apartamentų, ir galbūt norėjo aiškumo. Staiga persmelkė keistas jausmas, jog likti čia — nesaugu.

— Mano jausmai tau buvo nuodėmingi, Markai Antonijau, — sunkiai ištarė kardinolas. — Ši nuodėmė pražudė daugelį kur kas už mane stipresnių žmonių. Bet aš stengiausi kaip galėdamas... — jis užsikirto. — Nepaisant visų pastangų, man nepavyko įžvelgti tavyje blogio požymių, negalėjau aptikti nei piktos valios, nei sugedimo, kurie turėtų išryškėti sąmoningai įvykdžius tokio pobūdžio nuodėmę, — jis maldaujamai pažvelgė į Tonijų. — Padėk man suprasti. Nejaugi tu nejauti kaltės, Markai Antonijau? Nejau neapgailestauji? Padėk man suprasti!

— Bet kodėl, mano pone?! — tuojau pat, nepagalvojęs, šūktelėjo Tonijus. Jis labiau apstulbo, nei supyko. — Kiekvienas bent kiek jus pažįstantis žmogus žino, kad jūs priklausote Kristui. Pirmą kartą į jus pažvelgęs aš tariau sau: „Šiam žmogui yra dėl ko gyventi.“ Bet mano tikėjimas nėra toks stiprus, pone, ir aš nesikankinu dėl jo stygiaus, todėl nejaučiu ir kaltės jausmo.

Atrodo, jo žodžiai sujaudino kardinolą: Kalvinas vėl atsistojęs suėmė delnais Tonijaus galvą. Vaikinui šis judesys buvo nemalonus, bet jis nesujudėjo. Kardinolas nykščiais švelniai perbraukė jam po akimis.

— Markai Antonijau, yra žmonių, kurie apskritai gyvena be tikėjimo, — pastebėjo kardinolas, — tačiau kurie pasmerktų mudviejų santykius vadindami juos nenatūraliais, galinčiais pražudyti mus abu.

— Bet kodėl tai turėtų mus pražudyti, pone? — Tonijus pasipiktino ir susierzino. Jam norėjosi, kad Kalvinas tiesiog lieptų išeiti. — Jūs kalbate man nesuprantama kalba. Jūs kankinotės, nes davėte įžadus Kristui. Tačiau jeigu ne įžadai, šis ryšys neturėtų tokios reikšmės. Mūsų sąjunga niekam nepakenkė, pone. Aš negaliu turėti palikuonių. Jūs negalite turėti palikuonių su manimi. Tad koks skirtumas, ką mudu veikiame dviese? Ir kam svarbu, kokius jausmus — kokią meilę, šilumą — mudu vienas kitam jaučiame? Mūsų santykiai visiškai netrikdė jūsų kasdienio gyvenimo. Ir tikrai nesujaukė manojo. Šiaip ar taip, mes patyrėme meilę, o argi meilė gali kam nors pakenkti?

Dabar Tonijus tikrai supyko ir pats nesuprato kodėl.

Jis miglotai prisiminė, jog kadaise Gvidas išsakė tokius pat jausmus, tik kur kas paprastesniais žodžiais.

Visų šios daugiabriaunės problemos pusių jis iki galo neįstengė aprėpti, ir jam tai nepatiko. Piršosi skaudi, nemaloni mintis, jog visi įsitikinimai — trumpalaikiai.

Jį iki šiol kamavo prisiminimas apie motinos vienatvę, tuščią miegamąjį, kuriame Mariana praleido jaunystę ir kuris tapo bausme už aistros proveržį, kurio dėka jisai išvydo pasaulį. Tuo pat metu širdyje nenumaldomai pyko ant senio, užrakinusio ją tame miegamajame vardan garbės ir tiesos.

„O aš už visa tai sumokėjau pačią didžiausią kainą“, — pagalvojo vaikinas. Net ir pačiomis niūriausiomis akimirkomis jis negalėjo iš tiesų smerkti motinos už tai, kad ši gulėjo Karlo glėbyje. Pasitaikydavo minučių, kai jį staiga, tarsi maitvanagio nagai, imdavo draskyti mintis, jos jis, Tonijus, gali vieną kartą sugrąžinti motiną į tą tuščią kambarį, ir kad dėl jo kaltės jai teks vėl apsivilkti juodus našlės drabužius. Vaikinas krūptelėjo, o stengdamasis tai nuslėpti, nusuko akis į šalį.

Ir po šiai dienai vos pamatęs į lango stiklą besiplakantį drugelį Tonijus tuojau pat išbėgdavo iš kambario. Jis neatrasdavo jėgų tiesiog paimti drugį ranka bei išleisti, nes išsyk vaizduotėje išvysdavo Marianą, užrakintą tuščiame miegamajame.

Tačiau kitų vyrų glėbyje jis patyrė gydantį pasitenkinimą, kuris pasirodė besąs toks galingas, jog tapo jam apsivalymo malda.

Pyktis buvo nuodėmė. Nuodėmė — žiaurumas. Nuodėmę padarė tie žmonės Flovige, kurie sunaikino negimusius jo sūnus.

Bet niekas niekada neįstengtų jo įtikinti, esą nusidėjo mylėdamas Gvidą arba mylėdamas kardinolą.

Ir netgi karietoje su tuo grubiu tamsiaodžiu vaikinu jis nepadarė nuodėmės. Neįvykdė nuodėmės ir gondoloje, kurioje mažoji Betina padėdavo galvutę jam ant krūtinės.

Tačiau jis žinojo neįstengsiąs išreikšti visų šių jausmų kardinolui — Bažnyčios princui. Jis negalėjo suvienyti dviejų pasaulių: vieno — be galo galingo, ribojamo apreiškimų bei tradicijų, kito — įprasto, nerimastingo, viešpataujančio kiekviename tamsiame žemės kampelyje.

Jis piktinosi, kad kardinolas vis dėlto šito prašė. O kai pamatė bejėgiškumą bei liūdesį jo eminencijos akyse, pasijuto atskirtas nuo šio žmogaus, tarytum artimi juodu buvo prieš daugelį metų.

— Aš negaliu spręsti už tave, — sušnibždėjo kardinolas. — Kažkada sakei man, esą muzika tau — natūralus dalykas, sukurtas šiam pasauliui Viešpaties. Ir tu, toks egzotiškai gražus, atrodai natūralus tarsi vynmedžio žiedai. Ir nors man tu — blogis, dėl tavęs aš pasiryžęs kęsti amžinas kančias. Aš pats savęs nesuprantu.

— Ak, tuomet nelaukite atsakymų iš manęs! — šūktelėjo Tonijus.

Kardinolo akys žybtelėjo. Jis įtemptai žiūrėjo į ramų Tonijaus veidą.

— Bet argi tu nematai, jog vien tavęs pakanka, kad vyras išsikraustytų iš proto!

Jis neįtikėtinai stipriai sugriebė Tonijų už pečių. Vaikinas giliai atsiduso, stengdamasis atsikratyti įniršio ir tarė sau: „Šito skausmo nepakanka.“

— Mano pone, leiskite man dabar pat jus palikti, — paprašė. — Nes aš jaučiu jums vien tik meilę ir trokštu, kad šiame pasaulyje būtumėte pats savimi.

Kardinolas papurtė galvą, neatplėšdamas nuo vaikino akių. Kvapas šniokšdamas veržėsi jam iš krūtinės, veidas paraudo. Kalvino gniaužtai stiprėjo, ir Tonijus pajuto viduje užkunkuliuojantį pyktį.

Jam nepatiko, kad kardinolas štai šitaip jį laiko, erzino Kalvino rankų skleidžiama aistra bei jėga.

Vaikinas žinojo esąs bejėgis. Jis puikiai prisiminė, kokios stiprios šios rankos, varčiusios jį lovoje tarsi moterį arba vaiką. Tą akimirką pagalvojo apie rankas, besigrumiančias su juo fechtavimo salėje, įstumiančias į tamsius miegamuosius, prispaudžiančius prie odinės karietos sėdynės. Ir dar apie tą paslėptą energiją, trykštančią iš šio žmogaus, kai jis vėl mėgino surasti nuolankumo liudijimą ten, kur tebuvo vien tik aistra.

Tonijui aptemo akys. Rodos, jis riktelėjo. Ir staiga pasimuistė, tarsi ketindamas ištrūkti kardinolui iš rankų, tarsi netgi smogti jam, ir tuojau pat pajuto, kaip Kalvino gniaužtai dar sustiprėjo. Taip, jis buvo toks bejėgis, kaip ir įsivaizdavo. Kardinolas lengvai jį išlaikė.

Bet atrodė priblokštas. Tarsi savo konvulsyviu judesiu Tonijus būtų jį pažadinęs. Dabar vyras žvelgė į Tonijų lyg į persigandusį vaiką.

— Tu norėjai pakelti prieš mane ranką, Markai Antonijau? — paklausė taip, lyg bijotų išgirsti atsakymą.

— O ne, mano pone, — tyliai atsiliepė Tonijus. — Aš maniau, kad jūs norite pakelti prieš mane ranką. Suduokite man, pone! — jis susiraukė ir krūptelėjo. — Norėčiau tai pajusti, pajusti jėgą, kurios nesuprantu! — ištiesęs rankas, jis įsikibo kardinolui į pečius, o paskui prisispaudė prie jo, tarsi stengdamasis atpalaiduoti Kalvino kūną.

Kardinolas jį paleido ir atšlijo.

— Ar aš jums išties atrodau natūralus? Aš panašus į vynmedžio žiedus? — sukuždėjo Tonijus. — Jei tik suprasčiau jus ar jūsų jausmus! Ir jeigu suprasčiau ją, tą švelnumą, balselį, panašų į varpelio skambėjimą, jos slaptą pasaulį, paslėptą po sijonais! Ak, jei jūs abu man nebūtumėt paslaptis, jeigu aš tapčiau vieno iš judviejų arba netgi jūsų abiejų dalimi!

— Kalbi kaip pamišėlis! — šūktelėjo kardinolas ir išlaisvinęs ranką palietė Tonijaus skruostą.

— Kaip pamišėlis? — vos girdimai sumurmėjo Tonijus. — Pamišėlis! Jūs išsižadėjote manęs pavadindamas kartu ir natūraliu, ir nuodėmingu. Be to, pasakėte, esą aš varau vyrus iš proto. Ką šie žodžiai galėtų reikšti man? Kaip galėčiau visa tai iškęsti? Ir jūs dar sakote, kad pamišėlis — aš! Tačiau kas gi buvo beprotis Delfų orakulas, jei ne vargšas išsigimėlis, kurio galūnės, nelaimei, pavertė jį geismo objektu?

Jis nusibraukė burną atgalia ranka ir prispaudė ją prie lūpų, tarsi stengdamasis sulaikyti žodžių srautą.

Vaikinas žinojo, kad kardinolas žiūri į jį, ir kartu jautė, jog šis nusiramino.

Praslinko kelios tylos minutės.

— Atleisk, Markai Antonijau, pagaliau lėtai, žemu balsu pratarė kardinolas.

— Bet dėl ko, mano pone? Už ką? — paklausė Tonijus. — Jūs išliekate dosnus bei kantrus netgi šiuo atveju?

Kardinolas papurtė galvą, tarsi atsakydamas į savas mintis.

Paskui nenorom atplėšė akis nuo Tonijaus ir paėjėjęs keletą žingsnių iki rašomojo stalo atsisuko. Rankoje laikė sidabrinį kryžių, žvakių liepsna apšvietė raudoną žvilgantį mantijos šilką. Susiaurėjusios Kalvino akys virto plyšeliais, veide atsispindėjo neapsakomas liūdesys.

— Kaip siaubinga, — sušnibždėjo jis, — kad man lengviau gyventi plakant save, nei žinoti, kad tu patiri tokį skausmą. 11

Tą patį vakarą, kai Gvidas parėjo namo iš grafienės vilos, kardinolas pasikvietė jį ir paklausė, ar maestro nereikią pagalbos ruošiantis netrukus prasidėsiančiam operos sezonui.

Jis patikino Gvidą šiais metais būtinai lankysiąsis teatre, nors anksčiau niekada nenuomojęs ložės. Ir pasiūlė premjeros vakarą surengti puotą savo rūmuose, aišku, jei Gvidas to norės.

Gvidą kaip visuomet giliai sujaudino jo eminencijos gerumas. O paskui paprastai ir tiesiai paklausė, ar kardinolas galėtų skirti Tonijui kelis ginkluotus asmens sargybinius.

Taip pat paprastai jis paaiškino kardinolui, jog Tonijui uždrausta įvažiuoti į Veneciją, kur jis buvęs iškastruotas prieš trejus metus, kad vaikinas priklausąs senai giminei, kad visą šią istoriją gaubianti paslaptis, apie kurią Gvidas nieko nežinąs, ir kad dabar daugybė venecijiečių ketina atvykti į Romą.

Mažumėlę pasvarstęs, kardinolas linktelėjo:

— Man yra tekę girdėti panašių istorijų, — jis atsiduso.

Šiaip ar taip, prašymas skirti Markui Antonijui nuolatinę poros bravų apsaugą nesukėlė jokių sunkumų. Bet pats kardinolas ne itin išmanė tokius dalykus ir buvo linkęs pasikliauti kompetentingais žmonėmis.

— Pasirūpinkime tuo Markui Antonijui nežinant, — pasiūlė Kalvinas. — Nereikia jo jaudinti.

Gvidas negalėjo nuslėpti palengvėjimo, nes rimtai įtarė, jog Tonijus veikiausiai atsisakytų tokios apsaugos, jeigu jo kas paklaustų.

Maestro pabučiavo kardinolo žiedą ir pasistengė kaip galėdamas karščiau padėkoti.

O kardinolas kaip visad elgėsi maloniai bei dėmesingai. Bet prieš išleisdamas Gvidą uždavė jam tokį klausimą:

— Sakykite, kokia tikimybė, kad Marko Antonijaus scenoje laukia sėkmė?

Pamatęs Gvido veide išgąstį, išsyk paskubėjo paaiškinti nieko neišmanąs apie muziką ir negalįs vertinti Tonijaus balso.

Mafeo gan griežtai pareiškė, jog Tonijus dabartiniu momentu — pats geriausias dainininkas Romoje.

Sugrįžęs į savo kambarius, Gvidas ne juokais nusivylė pamatęs, kad mokinio nėra namuose.

Tonijaus jam reikėjo dabar pat. Maestro troško atrasti ramybę mylimojo glėbyje.

Paolas kietai miegojo. Pernelyg pavargęs ir susijaudinęs, dirbti nebepajėgiantis Gvidas tiesiog ilgai sėdėjo mėnesienos užlietame kambaryje žvelgdamas pro langą į žvaigždes.

O Tonijus tiesiog iš kardinolo apartamentų patraukė į fechtavimo salę, kur šiek tiek paklausinėjęs sužinojo, kur gyvena florencietis grafas Rafaelė di Stefanas, kuris anksčiau taip dažnai būdavo jo dvikovų partneris.

Reikiamą namą pasiekė jau tamsoje. Grafas buvo ne vienas. Drauge su juo pietavo keletas bičiulių, visi neabejotinai turtingi, dykinėjantys nerūpestingi žmonės. Jaunas kastratas moteriška suknele dainavo ir grojo liutnia.

Jis priklausė tai mažumai kastratų, kurie turėjo bemaž moterišką krūtinę. Neskoningos oranžinės suknelės iškirptė puikiai pabrėžė šias grožybes.

Ant stalo stovėjo keptos žvėrienos bei avienos dubenys, visi puotaujantys vyrai iš pažiūros gėrė jau ne vieną dieną iš eilės.

Kastratas, užsiauginęs ilgus kaip moters plaukus, paprašė Tonijaus padainuoti, prisipažindamas, jog šnekų apie Tonijaus Treskio balsą jau pilnos ausys.

Tonijus įdėmiai pasižiūrėjo į šią būtybę. Paskui nužvelgė vyrus. Pagaliau jo akys įsmigo į grafą di Stefaną, kuris liovėsi valgęs ir stebėjo jį šiek tiek sunerimusiu žvilgsniu. Tonijus atsistojo, ketindamas išeiti.

Bet di Stefanas tuojau pat prisiartino prie jo. Savo bičiuliams grafas leido sėdėti prie stalo nors ir visą naktį, jei tik jie pageidaus, o Tonijui pasiūlė užlipti į viršų.

Kai juodu atsidūrė miegamajame, grafas užsklendė duris, ir Tonijus sustingo žvelgdamas į skląstį. Di Stefanas tuo tarpu nuėjo uždegti žvakės. Liepsnelė apšvietė gigantišką lovą raižytinėmis atramomis. Už atviro lango kybojo gigantiškas mėnulis.

Apskritas grafo veidas tapo bauginamai rimtas. Žvilgančių juodų garbanų bei šeriuoto smakro ir net kaklo dėka atrodė šiek tiek panašus į semitą.

— Atsiprašau už savo draugus, — skubiai pratarė jis. — Jie tave įžeidė.

— Tavo draugai manęs neįžeidė, — ramiai atsakė Tonijus. — Bet įtariu, kad eunuchas ten, apačioje, puoselėja tam tikras viltis, kurių aš negaliu pateisinti. Aš noriu išeiti.

— Ne! — bemaž desperatiškai sušnibždėjo grafas.

Di Stefano akys keistai sublizgo, jis prisiartino prie Tonijaus, tarytum pastūmėtas, priėjo taip arti, jog prisilietimas tapo neišvengiamas. Bet kai pakėlė ranką, toji taip ir pakibo ore išskėstais pirštais.

Rodės, vyrukas pakvaišo nuo aistros. Toks susijaudinęs kartais atrodydavo kardinolas bei kiti kilmingi Tonijaus meilužiai. Be to, di Stefano elgesyje nesijautė išdidumo, jis nesipuikavo kaip kad tasai darbininkas, Tonijaus rastas gatvėje.

Tonijus suėmė durų rankeną, jusdamas viduje už verdančią aistrą ir jau pamesdamas galvą beveik kaip ir tasai vyras.

Jis atsisuko ir nejučia sušvokštė, nes grafas tuo momentu sugriebė jį ir prispaudė prie durų.

Kaip retai, kaip nepaprastai retai jo gyvenime pasitaikydavo tokių momentų, kai jis visiškai nebegalėdavo savęs valdyti!

O juk ilgą laiką manė lengvai galįs kontroliuoti savo aistrą! Kad ir greta Gvido arba bet kurio iš tų, kuriuos pasirinkdavo tarsi taurę vyno, ir kiek gi jų buvo, šitų taurių... O štai dabar visiškai sutriko, puikiai suprasdamas esąs po grafo stogu, jo namuose, absoliučioje jo valdžioje. Niekada anksčiau jis nebuvo atsidūręs jauno, nežaboto meilužio galioje.

Grafas persiplėšė ir nusimetė marškinius. Paskui ranka slystelėjo žemyn ir atsegė bridžius. Tamsūs jo šeriai skaudžiai badėsi, kai bučiniais apibėrė Tonijaus kaklą. Tuo pat metu Rafaelė it vaikas mėgino nuvilkti jam surdutą ir nutraukė prisegtą špagą.

Ginklas žvangėdamas nukrito ant grindų.

Tačiau kai grafas nuogu kūnu prisispaudė prie Tonijaus ir pajuto šio užantyje durklą, paliko pastarąjį vietoje. Vaitodamas jis prisitraukė Tonijų prie savęs, ir tas pamatė, kaip pakyla tvirtas, galingas jo penis.

— Duokš jį man, aš jo noriu, — sušniokštavo Tonijus ir atsiklaupęs paėmė organą į burną.

Buvo jau vidurnaktis, kai Tonijus pakilo iš lovos. Name viešpatavo visiška tyla. Grafas gulėjo pataluose visiškai nuogas, tik ant kairės rankos smiliaus ir bevardžio piršto blizgėjo auksiniai žiedai.

Žvelgdamas į jį iš viršaus Tonijus palietė šilkinę jo skruostų odą ir patylom išėjo iš kambario.

Įsėdęs karieton, liepė važiuoti į Ispanijos aikštę.

Privažiavęs prie aukštų Ispanų laiptų ilgai žiūrėjo pro langą į tamsoje pro šalį einančius žmones. Aukštai virš galvos mėnulio apšviesto dangaus fone mirguliavo daugybė įvairiausių langų, bet jis nepažinojo nei čionykščių namų, nei jų gyventojų.

Akimirksniui veidą nutvieskė šviesos spindulys, bet žibintą laikantis žmogus tuojau pat mandagiai nusuko jį į šalį.

Rodos, jis užmigo. Pats nežinojo, miegojo ar ne. Bet ūmai sukruto pajutęs Kristinos artumą, stengdamasis sulaikyti sapną, kuriame juodu gyvai šnekučiavosi, jis bergždžiai stengėsi kažką jai išaiškinti, o ji liūdėjo bei mėgino pabėgti...

Tonijus prisiminė esąs Ispanijos aikštėje ir turįs važiuoti namo. Tačiau kur tie namai, akimirksnį neįstengė prisiminti.

Nusišypsojęs liepė vežėjui judėti ir vėl užmigdamas spėjo pagalvoti: „Įdomu, kodėl iki šiol neatvažiavo Betikinas?“ Ir tik tuomet suvokė, jog iki operos sezono neliko nė dviejų savaičių. 12

Per Kalėdas mieste pasklido gandas, jog atvyko Betikinas.

Pirmojo šaltuko nuskaidrintą orą užpildė visų Romos varpų skambesys. Iš bažnyčių chorų aidėjo himnai, o vaikai senu papročiu sakė pamokslus iš sakyklų. Kūdikėlis Jėzus, švytintis tarp svaiginančių daugybės eilių žvakių žiburėlių, gulėjo tūkstančiuose nuostabiai išpuoštų lopšių.

Sužinojęs, jog Argentina teatro smuikininkai — puikūs muzikantai, Gvidas perrašė visas styginių partijas. Jis tik nusišypsojo, kai Betikinas pasiteisindamas negalavimu atsiprašė dėl to, kad negali atvykti mandagumo vizito, ir paklausė Gvido, ar šis nemalonėtų tiesiog atsiųsti jam partitūros.

Gvidas buvo pasirengęs visiems sunkumams. Jis žinojo žaidimo taisykles, todėl davė garsiajam dainininkui tris arijas, visais atžvilgiais pranokstančias skirtąsias Tonijui. Jų dėka Betikinas galėjo pademonstruoti visą savo meistriškumą. Gvidas nė trupučio nenustebo, kai po dvidešimt keturių valandų partitūra buvo grąžinta rūpestingai papildyta garsiojo dainininko pasiūlytais ornamentais. Dabar Gvidas galėjo imtis akompanimento. Ir nors Betikinas nepareiškė jokių komplimentų kūrėjui, skundų jis irgi neatsiuntė.

Gvidas žinojo, jog šnekos kavinėse pasiekė apogėjų. Ir visi kaip vienas stengėsi patekti į naująją Kristinos Grimaldi studiją, kur ši tik ir tekalbėjo apie Tonijų. Teatras turėtų būti perpildytas.

Dabar Gvidui svarbiausia užduotimi tapo nuslėpti nuo mokinio savo paties baimę.

Likus dviem dienoms iki premjeros, įvyko pirmoji ir paskutinė bendra dainininkų repeticija.

Praėjus porai valandų po vidurdienio, Tonijus su Gvidu patraukė į teatrą susitikti su priešininku, kurio gerbėjai ketino išvaryti Tonijų iš scenos.

Tačiau netrukus pasirodė Betikino impresarijus ir pranešė, esą dainininkas vis dar sirguliuojąs, todėl parepetuosiąs tik mizanscenas. Tenorai išsyk ėmė reikalauti tos pačios privilegijos, taigi Gvidas įsakė Tonijui irgi neprasižioti.

Tik Rubinas, senyvas kastratas, kuris turėjo atlikti antrą pagal svarbą vyrišką vaidmenį, ryžtingai pareiškė dainuosiąs. Muzikantai duobėje net atidėjo į šalį instrumentus, kad galėtų jam paploti. Rubinas iš visos širdies užtraukė vieną ariją, parašytą kontraltui ir idealiai tinkančią jam. Atliko kūrinį taip meistriškai bei skaidriai, jog klausytojai vos neapsiašarojo, susijaudino ir pats Gvidas, kuris pirmą kartą girdėjo nepažįstamo balso atgaivintą savo kūrinį.

Betikinas pasirodė kaip tik po šio mažo spektaklio. Tonijus pajuto, kaip kažkas praeidamas pro šalį švelniai jį užkliudė, nustebęs atsisuko ir pamatė ne šiaip žmogų, o tikrą gigantą. Kaklas apmuturiuotas storu vilnoniu šaliku, ant galvos pūpso kupeta plaukų — tokių šviesių, jog atrodo bemaž sidabriniai. Nugara siaura ir labai tiesi.

Tik pasiekęs kitą scenos pakraštį, taip pat abejingai praėjęs pro senąjį Rubiną, milžinas apsisuko aplink savo ašį ir pirmą kartą ryžtingai pažvelgė į Tonijų.

Pažvelgė ledinėmis mėlynomis akimis, šaltesnių vaikinui dar neteko matyti. Jose tarytum mirguliavo šiaurės pašvaistė. Tačiau įsmigęs į Tonijų šitų akių žvilgsnis ūmai virptelėjo, tarsi užkibęs ant kabliuko, ir negalėjo atsitraukti.

Tonijus nejudėjo ir nepratarė nė žodžio, bet pajuto kūnu perbėgantį virpulį, tarsi šis žmogus jam būtų padaręs tokį pat įspūdį kaip dar gyvas ungurys, besiraitantis ant smėlėto kranto.

Jis lėtai, beveik pagarbiai, nuleido, o paskui vėl pakėlė akis ir pažvelgė į mažiausiai šešeto pėdų bei trijų colių ūgio gigantą, kuris visiškai neabejotinai užtemdytų scenoje trapią jo paties figūrėlę.

Bet štai Betikinas nerūpestingu dešinės rankos judesiu trūktelėjo vilnonio šaliko galą, šis atsirišęs nuslydo nuo kaklo, visiškai atidengdamas stambų, kvadratinį dainininko veidą.

Jis buvo dailus, netgi didingas, kaip kad visi ir kalbėjo, pasižymėjo vidine jėga, kurią prieš daugelį metų Gvidas pavadino magija, būdinga tik nedaugeliui artistų. Kai Betikinas žengė žingsnį į priekį, šis žingsnis, rodės, gali paveikti visą pasaulį.

Dainininkas neatplėšė akių nuo Tonijaus. Stebeilijo tokiu šaltu, tokiu negailestingu veidu, jog visi aplinkui sutriko. Jusdami vykstant nebylią dvikovą, muzikantai ėmė kosčioti į kumščius, o impresarijus pradėjo nervingai trinti rankas.

Tonijus nepajudėjo iš vietos. Betikinas ėjo artyn lėtais, vienodais žingsniais. O paskui sustojęs priešais ištiesė baltą savo ranką.

Tonijus išsyk ją paspaudė ir sumurmėjo mandagius pasisveikinimo žodžius. Tuomet dainininkas apsisukęs, dar prieš atplėšdamas žvilgsnį, mostu liepė muzikantams pradėti.

Vakare apėjęs kavines sugrįžo Paolas ir pranešė, jog abatai grasina nušvilpsią Tonijų ir išginsią jį nuo scenos.

— Ką gi, nieko stebėtino, — sušnibždėjo Tonijus. Tuo metu jis grojo mažąją sonatą, tiesiog šiaip, savo malonumui, jam labiau patiko klausytis klavesino muzikos nei savo paties balso.

Kai atėjo Gvidas, Tonijus lyg tarp kitko jo paklausė, ar grafienės ložėje sėdės Kristina Grimaldi.

— Taip, tu iškart ją pastebėsi. Kristina sėdės tiesiai priešais sceną. Ji nori viską girdėti.

— Kaip ji laikosi? — paklausė Tonijus.

— Ką sakai? — tarstelėjo Gvidas.

— Kaip ji laikosi? — susierzinęs garsiai pakartojo Tonijus.

Maestro šaltai nusišypsojo.

— O kodėl tau nenuėjus ir nepaklausus jos pačios? 13

Likus valandai iki uždangos pakėlimo, dangus viršum Romos miesto kiurte prakiuro. Tačiau niekas — nei griaustinis, nei žaibai, nei vėjas, kuris riaumodamas daužėsi į užtemdytus teatro langus — negalėjo sulaikyti žiūrovų, plūstančių pro centrines duris.

Gatvę užtvindė karietos. Paauksuoti ekipažai vienas paskui kitą sustodavo išleisti damų bei ponų, žaižaruojančių brangenybėmis ir baltutėliais perukais. Viršutinius aukštus jau užpildė žiūrovai. Švilpimas, šūksniai bei nešvankios dainelės aidėjo po visą teatrą.

Laikydami rankose blankius žibintus, pirkliai vedėsi į viršutines ložes savo žmonas, o šios skubėjo greičiau užimti vietas, idant pamatytų už pačią muziką bei veiksmą scenoje ne mažiau įspūdingą prašmatnių apdarų paradą žemesniuose aukštuose.

Vos atsidūręs už scenos, visiškai nepaisydamas, jog peršlapo iki siūlo galo, Tonijus išsyk pripuolė prie plyšelio uždangoje.

Senjora Bjanka skubiai įniko šluostyti jam galvą.

— Ts-s-s, — pastūmėjo ją vaikinas, pasilenkė ir pažvelgė į salę.

Livrėjas vilkintys tarnai vaikščiojo nuo vieno pirmojo aukšto žibinto prie kito, įkvėpdami gyvybę aksominėms užuolaidoms, veidrodžiams, lakuotiems staliukams ir minkštiems krėslams.

Žemiau, parteryje, jau įsitaisė šimtai abatų, kiekvienas dešine ranka laikė žvakę, o kaire — atverstą partitūrą. Girdėjosi įnirtingai laidomos šiurkščios jų pastabos.

Duobėje kol kas sėdėjo vienui vienas smuikininkas. Bet štai pasirodė trimitininkas pigiu apšepusiu peruku, vos dengiančiu galvą.

Balkone pasigirdo šūksnis. Tamsoje prašvilpė kažin koks daiktas, o paskui iš parterio nuskambėjo grubus plūdimasis, kažkas pašoko ant kojų purtydamas kumštį, tačiau aplinkiniai tuojau pat jį pasodino atgal. Viršuje kilo peštynės, pasigirdo trepsėjimas ant medinių laiptų už sienos.

— Atsisuk į mane! — isteriškai reikalavo senjora Bjanka. — Pasižiūrėk į save! Gal tu įkritai į upę? Juk po valandos tau dings balsas! Privalau tave sušildyti!

— Aš jau įkaitęs, — sušnibždėjo Tonijus, bučiuodamas jos mažas, susiraukšlėjusias lūpas. — Įkaitęs kaip niekad!

Ir per užkulisiuose viešpataujantį chaosą nuskubėjo į savo grimo kambarį, kur senasis Ninas maišė inde žarijas, o oras jau buvo karštas it krosnyje.

Šį rytą Tonijus nubudo anksti ir vos pradėjęs dainuoti išsyk pajuto malonų jaudulį. Keletą valandų repetavo pačius sudėtingiausius pasažus, kol įsitikino, kad balsas nepaprastai lankstus bei stiprus.

Kai Gvidas išėjo į teatrą, Tonijus išbučiavo jį į abu skruostus. O Paolui liepė pasistumdyti tarp publikos ir stebėti, kas vyks.

Paskui, kai dangus dar buvo giedras ir šviesus, o ant levandos krūmuose skendinčių kalvų sumirguliavo namų langeliai, Tonijus patraukė į vargšų kvartalus palei Tiberį ir sutelkęs aplink save apiplyšusių vaikiūkščių būrį pradėjo jiems dainuoti.

Danguje žiebėsi žvaigždės. Pirmą kartą per pastaruosius trejus metus jis girdėjo savo balsą kylantį tarp ankštų akmeninių sienų. Ašarotomis akimis jis ringavo melodiją vis aukštyn bei aukštyn, kol pagaliau užkopė iki natų, kurių niekada nemėgino pasiekti, ir išgirdo jas nuplaukiant į aukštą nakties dangų pro siaurą properšą virš galvos. Iš visų pusių jo balso link skubėjo žmonės. Jie susispietė prie langų, tarpduriuose, artimiausiuose skersgatviuose. Kai dainininkas nutilo, klausytojai pasiūlė jam vyno bei maisto, atnešė taburetę, o paskui net gražią kėdę su pagalvėle. Ir jis uždainavo vėl, dainuodavo bet kokią dainą, kokią tik žmonės paminėdavo, traukė visu balsu, o ausyse skambėjo aikčiojimas, aplodismentai, šūksniai „Bravo!“, visuose veiduose aplinkui liepsnojo susižavėjimas, o paskui galiausiai prapliupo lyti.

Tonijus išbučiavo senjorą Bjanką ir senąjį Niną, o šie nuplėšė šlapius vaikino drabužius ir įniko rankšluosčiais trinti plaukus. Tegul sau plūstasi — jis nė trupučio nepyko.

— Nesijaudinkite, viskas bus gerai, — šnipštelėjo senjorai Bjankai. — Patikėkite, viskas bus gerai ir Gvidui, ir man.

O širdyje pats sau prisiekė mėgautis kiekviena būsima minute, nepaisant to, kas jo laukia: triumfas ar žlugimas, nes kaip tik čia išsišakoja kelias, vedantis į ateities tamsą, ir jis privalo įveikti šią reikšmingą ribą.

Tuo momentu pamėgino įsivaizduoti visus, kurie galėjo dabar sėdėti salėje. Pasižiūrėjo į priešais gulinčią puikią suknelę — moteriškus raukinukus, kaspinėlius, moterišką grimą. „Kristina!“ Ištarė šį vardą taip tyliai, jog iš lūpų išsiveržė tik atodūsis. Dabar jam nebeturėjo reikšmės nei skausmas, nei baimė.

Svarbus buvo tik būsimasis išėjimas į sceną; scena buvo kaip tik toji vieta, kur jis ir norėjo būti.

— Na, mieloji, — kreipėsi jaunuolis į senjorą Bjanką. — Atėjo metas jums griebtis savo kerų. Pasistenkite ištesėti pažadus. Paverskite mane tokiu dailiu ir tokiu moterišku, jog galėčiau apkvailinti savo paties tėvą, jei atsisėsčiau jam ant kelių!

— Nedoras berniūkšti! — senjora Bjanka žnybtelėjo jam į skruostą. — Pataupyk savo sidabrinį liežuvėlį publikai. Negąsdink manęs!

Atsilošęs krėsle jis pajuto pirmus švelnius teptuko, šukų bei šiltų jos pirštų prisilietimus.

Kai pagaliau atsistojo ir atsisuko į veidrodį, pajuto pažįstamą, bet dėl to ne mažesnį nerimą keliantį sumišimą. Kur šioje tamsiai raudonu atlasu aptaisytoje smėlio laikrodžio formos figūroje Tonijus? Argi čia berniukas šiomis juodais dažais apvedžiotomis akimis, ryškiai pridažytomis lūpomis ir puriais baltais plaukais, bangomis kylančiais nuo kaktos ir stambiomis garbanomis krintančiais ant nugaros?

Žvelgiant į veidrodį Tonijui apsvaigo galva, ir tuomet ten atsispindinti gražuolė sukuždėjo jo paties vardą, o tada atšoko it vaiduoklis, nesunkiai galintis akimirksniui atimti jam gyvastį.

Dainininkas pirštinėta ranka palietė nuogus savo pečius. Užsimerkęs apčiupinėjo pažįstamus veido bruožus.

Staiga jis pastebėjo, jog senjora Bjanka atsitraukė, norėdama įvertinti savo darbą. Ji ir anksčiau kartais taip elgdavosi, bet dabar rezultatas, atrodo, pribloškė ją pačią. O paskui, kai Tonijus lėtai atsisuko į moterį, vaikinui susidarė įspūdis, tarytum siuvėja jo bijo.

Kažkur tolumoje pasigirdo minios riaumojimas. Senasis Ninas pranešė, jog užžiebtas didysis sietynas. Teatras jau perpildytas, o juk dar liko nemažai laiko...

Tonijus žiūrėjo į mažąją senjorą Bjanką. Jos veide nesimatė nė menkiausio pasitenkinimo šešėlio, įkypose akyse atsispindėjo nerimas. Rodės, ji nori pasislėpti.

— Kas? — sušnibždėjo jis. — Kodėl taip į mane žiūrite?

— Mielasis, — ištarė ji keistu, nesavu balsu. — Tu nuostabus. Apmulkintum net mane...

— Ne, ne! Kodėl jūs taip žiūrite į mane? — pakartojo tuo pačiu šnabždančiu balsu, kurio, buvo tikras, nė vienas žmogus negalėjo palaikyti nemoterišku.

Jinai neatsakė.

Ir tuomet jis ėmė slinkti link siuvėjos, slydo grindimis lyg kokia mechaninė lėlė. Moteris staigiai atsitraukė nuo jo, netgi riktelėjo.

Tonijus nuožmiai stebeilijo į ją.

— Tonijau, liaukis! — sušuko prikandusi lūpą.

— Tuomet pasakykite, kas yra! — vėl pareikalavo vaikinas.

— Na, gerai. Supranti, tu panašus į velnią. Tobula moteris, bet tokia didžiulė, kokia negali būti moteris! Tu mane gąsdini, nes atrodo, tarsi į kambarį atskrido pats Viešpaties angelas ir užėmė visą kambarį savo sparnais, iš kurių krintančios plunksnos sukasi ore, aš net girdžiu, kaip tie sparnai čeža braukiami per lubas! Ir jo galva tokia didelė... Ir rankos... Štai kas tu toks! Tu tobulas, tu gražus, bet kartu tu...

— Monstras, mano brangioji, — užbaigė jaunuolis. Ir pasidavęs impulsui suėmė delnais jos veidą bei vėl stipriai pabučiavo.

Moteriai užėmė kvapą, ji sustingo užsimerkusi ir pravėrusi lūpas. O paskui sunkios jos krūtys susiūbavo nuo atodūsio.

— Tu priklausai kitam pasauliui... — sumurmėjo senjora Bjanka ir atsimerkė.

Iš pradžių tiesiog žiūrėjo į jį neatitraukdama akių, tada veidą nutvieskė pasitenkinimas bei pasididžiavimas, ir moteris apkabino Tonijų per juosmenį.

— Ar mylite mane? — paklausė jis.

— Ak! — ji žengtelėjo atgal. — Argi tau gali rūpėti mano jausmai! Visa Roma netrukus mylės tave, visa Roma bus pasirengusi kristi tau po kojų! O tu dar klausi, ar aš tave myliu. Kas aš tokia?

— Taip, taip, bet aš noriu, kad jūs mylėtumėte mane, čia, šiame kambaryje, dabar.

— Tau metas į sceną, — siuvėja nusišypsojo, pakėlė rankas ir paglostė baltas plaukų bangas, pataisė brangakmeniais nusagstytą smeigtuką. — Begalinė savimeilė, — atsiduso ji. — Ir toks pat begalinis godumas.

— Ar tikrai? — tyliai paklausė jis.

— Tu bijai, — sušnibždėjo siuvėja.

— Truputį, senjora. Tik mažumėlę, — jis nusišypsojo.

— Bet, mielasis... — pradėjo moteris.

Ūmai atsilapojo durys ir į kambarį šniokštuodamas įbėgo Paolas šlapiais susitaršiusiais plaukais.

— Tonijau, jei tik tu būtum girdėjęs tas nesąmones! Jie kalba, esą Rudžerius tau sumokėjęs daugiau nei Betikinui, ir jie trokšta muštis! Be to, čia pilna venecijiečių, Tonijau! Jie sukorė tokį kelią trokšdami išgirsti, kaip tu dainuoji. Be muštynių apsieita nebus, tačiau jie neketina tau palikti nė menkiausio šanso. 14

Laiko nebebuvo. Praeity liko dvidešimt penkeri metai įtempto darbo ir lėto judėjimo link lemtingojo momento. Šis laikas pirmiausia sutrumpėjo iki dvejų metų, o paskui tirpo mėnuo po mėnesio, diena po dienos, kol galutinai išseko.

Gvidas girdėjo, kaip derinasi orkestras. Senjora Bjanka jam pasakė, jog Tonijus pasirengęs, bet jis nenorėjo trukdyti jaunuoliui. Šiandien maestro su Tonijum švelniai apsikabino tardami vienas kitam švelnius žodžius ir susitarė, jog paskutiniosiomis akimirkomis nė vienas netrukdys kito savomis abejonėmis.

Gvidas paskutinį sykį nužvelgė save veidrodyje. Glotnus baltas perukas atrodė puikiai, auksu siuvinėto brokato surdutas po kelių siuvėjos pataisymų pagaliau gulėjo pakankamai laisvai ir nevaržė rankų judesių. Gvidas pasitaisė nėrinius ant krūtinės, krestelėjo rankogalius bei šiek tiek atlaisvino diržą tikėdamasis, kad niekas to nepastebės. Tada susirinko natas.

Tačiau prieš nusileisdamas į duobę stabtelėjo už uždangos ir pažvelgė į salę.

Didžiulis sietynas ką tik išnyko palubėje, nusinešdamas kartu ryškią, bemaž dienos šviesą.

Įsivyravusi tamsa tik sustiprino laukinį publikos riaumojimą. Žiūrovai balkone trypė kojomis, iš visų pusių aidėjo grubūs šūksniai.

Kaip jis ir tikėjosi, abatai užėmė visą priešakinę parterio dalį, o ložės buvo sausakimšos. Visur stovėjo įspraustos papildomos kėdės. Tiesiai virš savęs, dešinėje, Gvidas pamatė apie dešimtį venecijiečių, — jis buvo įsitikinęs regįs venecijiečius, — o tarp jų pastebėjo vieną pažįstamą, milžiną eunuchą iš šventojo Morkaus katedros, buvusį Tonijaus mokytoją ir bičiulį.

Susirinko ir visas būrys neapoliečių: grafienė Lamberti bei Kristina Grimaldi sėdėjo pirmojoje ložės eilėje, nusisukusios nuo stalo, prie kurio kiti gyvai lošė kortomis. Ložėje įsikūrė ir maestro Kavala, jau atsiuntęs į užkulisius pasveikinimus.

Kardinolas Kalvinas buvo tik vienas iš daugelio salėje sėdinčių kardinolų. Jį supo grupelė jaunų didikų, kurie laikydami rankose vyno taures linkčiojo bei šnekučiavosi tarpusavyje.

Netikėtai tarp eilių orkestro pusėn pasileido kažkoks žmogus ir prikišęs prie burnos suglaustus delnus išrėkė kažką pašaipaus. Gvidas įsitempė niršdamas, kad negali suprasti žodžių, ir staiga kažkur iš viršaus, nuo sijų, pasipylė baltų popierėlių sniegas, žmonės ėmė šokinėti iš vietų bei gaudyti popieriukus.

Daugelis įniko ūbauti ir trepsėti. Gvidas suprato, jog metas eiti.

Jis užsimerkęs atrėmė galvą į sieną. Ir staiga pajuto, jog kažkas krato jį už pečių. Sugriežė dantimis, pasiryžęs pareikalauti paskutinės ramybės akimirkos.

— Jūs tik pažvelkite!

Priešais jį purtydamas vieną iš palubės nusileidusį lapelį stovėjo senjoras Rudžerius.

Gvidas išplėšė jam iš rankų popieriuką ir pakreipė į šviesą. Grubokas sonetas tvirtino, esą Tonijus savo tėvynėje buvo apgailėtinas gondoljeras, tad dabar teturi vieną kelią: nešdintis atgal ir traukti kanaluose barkaroles.

— Tai siaubinga, siaubinga! — murmėjo Rudžerius. — Aš žinau, kai publika tokios būklės, ji gali uždaryti teatrą! Jie nieko neklausys! Jiems čia tik pramoga. Dabar jie tetrokšta vieno dalyko — išsityčioti iš Venecijos patricijaus, patekusio jiems į nagus. O Betikinas jų numylėtinis! Jie mus uždarys!

— Kur Betikinas? — paklausė Gvidas. — Jis už viską atsakingas! — Mafeo apsisuko sugniaužęs kumščius.

— Maestro, jau nebėra laiko! O be to, Betikinas jiems nenurodinėja. Jie težino tik tiek, kad teatrai atviri, o jūsų berniukas pretenzingu savo elgesiu įdavė jiems į rankas ginklą! Jei tik jis būtų pasivadinęs pseudonimu, jei tik nebūtų toks pakvaišęs dėl aristokratizmo ir kitų...

— Užsičiaupk! — riktelėjo Gvidas ir nustūmė impresarijų. — Kurių velnių man visa tai dabar sakai!

Jį apėmė įsiūtis. Atmintyje tuojau pat iškilo visos senos istorijos apie neteisingus sprendimus bei žlugimus: koks nelaimingas buvo Loretis tą vakarą, kai Domenikas patyrė triumfą, o kompozitorius — žlugimą, ir kaip neišpasakytai nusiminė Pergolezis, kuris po pralaimėjimo taip ir nebesugrįžo į Romą.

Ūmai pasijuto esąs visiškas mulkis, o toksai jausmas — pats nemaloniausias pasaulyje. Kodėl jis nusprendė, kad jų laukia tribunolas, kurio sprendimas bus kilnus ir teisingas? Gvidas žengtelėjo link laiptų.

— Maestro, nepameskite galvos, — šnipštelėjo Rudžerius. — Jeigu jie ims svaidyti į jus visokiausius daiktus, nieku gyvu neatsakykite tuo pačiu!

Gvidas garsiai nusikvatojo. Paskutinį kartą paniekinamai dėbtelėjo į impresarijų ir nusileidęs į orkestro duobę patraukė prie klavesino. Muzikantai pasitikdami jį skubiai sulinksėjo.

Teatras aprimo. O jeigu kas nors dar mėgino plyšoti, kiti tuojau pat jį apramindavo. Gvidas pradėjo groti pirmąją triumfo temą, kurią džiaugsmingai pasigavo styginiai.

Muzika užpildė erdvę, akimirksniui nuslopo visos baimės, ir Gvidui pasirodė, tarytum ne jis palaiko spartų tempą, o pati muzika jį neša.

Pakilo uždanga. Nugriaudėjo aplodismentai, žiūrovai sveikino viršuje, scenoje, stovintį Betikiną. Pakako vieno žvilgtelėjimo, kad suprastum, jog dainininkas tobulai įkūnijo dievybę: šviesūs plaukai žvilgėjo rampos šviesoje, o blyškią odą puikiai paryškino balta pudra. Gvidas suprato, jog dabar vyrai lankstosi jam iš ložių, nes akies krašteliu pamatė Betikiną nusilenkiantį jiems. Paskui į sceną išėjo Rubinas, o tada, tada... Gvidas pakėlė akis ir pamatė Tonijų.

Net muzika nenustelbė aikčiojimų bei murmesio, nusiritusio per visą salę. Šis šurmulys panėšėjo į gausmą, lydėjusį ankstesnį reginį — sietyno užžiebimą.

Reginys išties buvo įspūdingas. Rampos šviesoje stovėjo liekna moteris raudono atlaso suknele, išpuošta auksu siuvinėtais nėriniais. Juodai apvedžiotos Tonijaus akys panėšėjo į du žaižaruojančius briliantus. Jis prikaustė visų žvilgsnius, nors stovėjo nejudėdamas kaip manekenas. Šviesos spindulys gražiai išryškino jo veido bruožus.

Gvidas dar sykį dirstelėjo į viršų, tačiau nesulaukė iš Tonijaus jokio atsakomojo ženklo. Atrodė, jog jis nerūpestingai apžiūrinėja salę. Tik tuomet, kai Betikinas baigė nedidelį savo pasivaikščiojimą po sceną, Tonijus atsakė į jam skirtus pasveikinimus. Lėtai kreipdamas žvilgsnį iš dešinės į kairę, jis atliko gilų moterišką reveransą, o tada pakilo — lengvai ir stulbinamai grakščiai. Žinoma, visų akys tuojau pat nukrypo į jį.

Opera tęsėsi, neišvengiamai artinosi Gvido įstojimo momentas. Jau praėjo pusė įžanginio rečitatyvo. Betikino balsas buvo sklidinas jėgos.

Ir štai jis užtraukė pirmąją ariją. Dabar Gvidas turėjo būti pasirengęs menkiausiam pasikeitimui. Styginių skambesys nutilo, virto silpnu, nepertraukiamu sruvenimu, lydinčiu klavesiną.

Dainininkas žengė į avansceną. Žydra ilgo apsiausto spalva atsispindėjo jo akyse, ir šios žėrėjo dar ryškiau. O balsas skambėjo vis stipriau, vis garsiau, tarsi įrodydamas visą būsimojo ginčo beprasmiškumą.

Baigęs antrąją arijos dalį, Betikinas pradėjo kartoti pirmąją, mat tokia buvo standartinė kiekvienos arijos forma, bet, kaip ir derėjo, ėmė varijuoti, lėtai didindamas garso stiprumą, nors Gvidas puikiai suprato, jog čia dar vieni juokai palyginti su tikrąja jo galia, kurią dainininkas pademonstruos vėliau. Tačiau pasiekęs paskutinę natą jis pradėjo nuostabų crescendo, vis stiprindamas ir stiprindamas garsą vienui vienu ilgėliausiu įkvėpimu, kurio viduryje nebyli publika sustingo. Gvidas irgi nutilo. Ir smuikai liovėsi griežę. O dainininkas, stovėdamas visiškai ramiai, leido į orą begalinį garso srautą be menkiausių įtampos požymių, o paskui, kai visi manė, jog jis turi arba nutilti, arba numirti, staiga ėmė vėl didinti galią, iškeldamas skambesį į dar aukštesnę viršukalnę ir tik tada baigė.

Aplodismentai nugriaudėjo iš visų pusių. Abatai šaukė: „Bravo Betikinas!“, tokie pat šūksniai aidėjo iš balkono, galinių parterio eilių ir iš ložių. Dainininkas pasitraukė nuo scenos — kaip derėjo pasielgti kiekvienam užbaigus savo ariją. O Gvidas davė ženklą muzikantams tęsti.

Jis jautė, kaip liepsnoja veidas, ir nedrįso pažvelgti į sceną. Kai pradėjo groti, pirštai buvo tokie šlapi nuo prakaito, jog ėmė slydinėti ant klavišų. O juk grojo pirmosios Tonijaus arijos įžangą. Išsigandęs, kad nuvils Tonijų, sutramdė baimę ir pakėlė akis į sceną, į ten stovinčią moterišką figūrą.

Tonijus jo nematė, bent jau taip atrodė. Išraiškingos juodos akys buvo nukreiptos į pirmą aukštą, tarytum tyrinėjo ten sėdinčius žiūrovus. Ir štai jis uždainavo pačiu tyriausiu bei skaidriausiu balsu, kokį tik kada nors iš jo lūpų girdėjo Gvidas.

Bet jau iš visur pasigirdo triukšmas, trepsėjimas, galinėse eilėse kilo šnypštimas, viršuje — švilpesys.

O iš paties viršutinio aukšto ataidėjo šaižus riksmas:

— Nešdinkis atgal į savo Veneciją, į kanalus!

Kažkas iš abatų pašoko ir grūmodamas kumščiu balkonui sušuko:

— Ei, jūs ten, tyliau! Nagi, nutilkite!

Tačiau Tonijus nė nekrustelėdamas dainavo toliau. Jis nekėlė balso, kad perrėktų triukšmą, kas vis tiek buvo neįmanoma. Sukandęs dantis Gvidas pats to nepastebėdamas tiesiog tarškino klavišais, tarsi norėdamasis išgauti iš jų daugiau garso.

Prakaitas žliaugte žliaugė per veidą, rankas. Dabar jis apskritai liovėsi girdėjęs Tonijų. Negirdėjo net savo paties instrumento.

Tonijus užbaigė ariją, nusilenkė ir taip pat ramiai nužingsniavo į užkulisius.

Visas pirmas aukštas pratrūko ploti, tačiau aplodismentai, susilieję su švilpimu bei rėkavimu, virto bendru triukšmu, daugiau nieko.

Gvidui atrodė, jog tolesnės akimirkos virto tikru tikriausiu pragaru. Ant pakylų jau susirinko kitai scenai pasirengusi grupė, o kaip tik šiai baigiamajai pirmojo veiksmo daliai Gvidas parašė puikiausią ariją, meistriškai parinkdamas melodijas, idant pademonstruotų visą Tonijaus balso grožį, be to, ši kompozicijos dalis buvo pati sėkmingiausia, galinti sulaikyti tuos kilmingus romiečius bei romietes, kurie per pertrauką ketino abejingai palikti ložes.

Pati stipriausia Betikino arija turėjo nuskambėti prieš Tonijaus. Tačiau Betikinas bus išgirstas, o Tonijus ne! Gvidas jautė, jog kraustosi iš proto.

Vos tik Tonijus pasirodė scenoje, Gvidas akies krašteliu pastebėjo, kad nuo lubų vėl pabiro popierėlių lietus. Tikriausiai dar vienas paskvilis arba piktas eilėraštukas!

Betikinas išėjo avanscenon. Jam reikėjo atlikti rečitatyvą su akompanimentu — bemaž labiausiai kerintį ir originaliausią Gvido kūrinį. Ši operos dalis vienintelė apjungė veiksmą su dainavimu, nes čia dainininkas pasakojo operos siužetą sudarančią istoriją dainuodamas, o ne šiaip sakydamas tekstą, beje, dainuodamas jausmingai.

Kaip tik šiam momentui Gvidas parašė geriausią styginių partiją, tačiau dabar beveik nieko negirdėjo, visai negalėjo galvoti ir vos besuprato, ką groja. Betikinui pradėjus dainuoti, švilpesys ir šūkaliojimas nutilo, o paskui, po rečitatyvo, jis užtraukė pačią grandioziškiausią savo ariją.