Kastratai

— Kavala davė gerąjį vaidmenį Benedetui, savo mokiniui. Sako, tu galėsiąs sudainuoti ariją, kurią parašiau Paolui. Ten, pabaigoje.

Tonijus norėjo pasakyti apgailestaująs ir suprantąs, kaip nuliūdino Gvidą.

— Čia tavo muzika, Gvidai, — tesumurmėjo vaikinas, — ir visi ją išgirs...

— Bet aš troškau, kad visi išgirstų, kaip tu ją dainuoji! Tu esi mano mokinys, ir aš norėjau, jog jie išgirstų tave! 11

Velykinis pastišas sulaukė sėkmės. Tonijus padėjo perkurti libretą, talkino ruošiant kostiumus ir kiekvienos repeticijos metu triūsė už scenos, kol iš nuovargio nebesilaikydavo ant kojų.

Salė buvo pilna. Gvidas pirmą kartą atliko savo kūrinį teatre, tad Tonijus šia proga nupirko jam naują peruką ir madingą burgundiško vyno spalvos brokato surdutą.

Gvidas perrašė jam tą dainą, paversdamas arija cantabile, pilna subtilaus švelnumo, idealiai tinkančia kylančiam Tonijaus meistriškumui.

Žengiant link rampos, Tonijui nepaprastai norėjosi, kad ankstesnis nesaugumo jausmas virstų maloniu jauduliu, aplink plevenančio grožio, virpančio laukimo ir akivaizdžios, patikimos jo paties balso jėgos suvokimu.

Prieš pradėdamas dainuoti, jis pamažu nuramino kvėpavimą. Jusdamas ypatingą arijos liūdesį, dainavo kaip galėdamas jausmingiau ir buvo visiškai tikras, jog sujaudins publiką iki ašarų.

Bet kai pamatė, kad jam išties pavyko, kad priešais sėdintys žmonės iš tikrųjų verkia, taip apstulbo, jog vos neužmiršo turįs pasitraukti nuo scenos.

Šviesiaplaukė mergina, kaip ir tikėjosi, irgi sėdėjo tarp žiūrovų. Tonijus matė, kad ji kaip pakerėta išplėtusi akis žiūri į jį. Triumfas jį pribloškė, ypač sunku pasirodė besą ištverti ypatingą publikos susidomėjimą jo asmeniu.

Bet iš tiesų čia buvo Gvido vakaras, jo premjera, pirmas jo operos pristatymas rafinuotai Neapolio publikai, ir kai Tonijus pamatė mokytoją nusilenkinėjantį, užmiršo viską pasaulyje.

Vėliau, grafienės Lamberti namuose, jis vėl pamatė šviesiaplaukę merginą.

Susirinko labai daug žmonių. Gavėnia baigėsi, žmonės norėjo šokti ir gerti vyną. Kadangi vaidinimas konservatorijoje pavyko išties stulbinančiai, buvo pakviesti visi muzikantai. Vaikštinėdamas po kambarius su vyno taure rankoje, Tonijus netikėtai susidūrė su savo nepažįstamąja. Ji įėjo į salę įsikibusi į parankę labai senam tamsiaplaukiam ponui ir sutikusi Tonijaus žvilgsnį linktelėjo jam. O paskui pasuko šokančiųjų pusėn.

Žinoma, niekas nieko nepastebėjo. Niekam nė nedingtelėjo, jog įvyko kažkas ypatingo, tačiau Tonijui ėmė svaigti galva. Jis pasistengė kuo greičiau dingti merginai iš akių ir netikėtai irzliai pagalvojo: „Kodėl ji čia? Juk jinai dar tokia jauna. Tikriausiai dar neištekėjusi, o beveik visos jos amžiaus italės įkalintos vienuolynuose ir retai lankosi puotose.“

Jo buvusioji sužadėtinė Frančeska Lizani tūnojo taip rūpestingai paslėpta nuo pašalinių akių, jog sužinojęs apie numatytas vestuves jis vos beįstengė prisiminti, kaip toji mergina atrodo. Bet kokia ji pasirodė besanti gražuolė, kai juodu pagaliau susitiko vienuolyne! Jis prisiminė Frančeskos žvilgsnį iš už grotų. „Kodėl aš taip nustebau? — pagalvojo dabar. — Juk, šiaip ar taip, ji — Katrinos vaikas!“

Bet kam apie visa tai galvoti? Dabar tie dalykai jam absoliučiai nerealūs. Tiksliau, kažkurią akimirką buvo nerealūs, o kitą virto skausminga realybe. Tačiau neįveikiamai reali buvo kiekviena sekundė, kai kas nors nuolat jį sustabdydavo ir sakė komplimentus dėl pasirodymo.

Prašmatnūs nepažįstami ponai, pasiramsčiuojantys lazdelėmis, laikantys rankose dailiai sulankstytas nėriniuotas nosinaites, lenkėsi jam, tvirtino, esą jis buvęs nuostabus ir jie laukią naujų jo didingų pasirodymų. Didingų pasirodymų! Damos jam šypsojosi akimirksniui nuleisdamos margas vėduokles bei leisdamos suprasti, jog jis gali atsisėsti šalia, jei pageidauja.

O Gvidas? Kur visą tą laiką buvo Gvidas? Žmonių apsuptas maestro garsiai juokėsi, o mažoji grafienė Lamberti kybojo įsitvėrusi jam į ranką.

Tonijus sustojo, nemandagiai gurkštelėjo didelį gurkšnį vyno ir klajojo toliau. Atvyko dar svečių, o pro atsivėrusias duris įsiveržė gryno oro srovė.

Jis atsišliejo į išraižytus aukšto veidrodžio rėmus ir, pats to nenorėdamas, pagalvojo, jog toji diena, kai pamatė savo būsimąją žmoną, tapo jo paskutiniąja diena Venecijoje. Kiek daug visko tuomet nutiko! Jis permiegojo su Katrina, dainavo švento Morkaus katedroje.

Ir ūmai pasibaisėjo: kiek jau laiko praleido Neapolyje? Beveik metus!

Pamatęs, jog Gvidas jį kviečia, Tonijus patraukė link mokytojo.

— Ar matai tą nediduką žmogų? — šnipštelėjo Gvidas. — Ten rusų kunigaikštis Šeržinskis. Jis talentingas muzikantas mėgėjas, parašiau jam sonatą. Ko gero, jis gali ją sugroti.

— Ką gi, puiku, — irgi pašnibždom atsiliepė Tonijus. — Bet kodėl pats nesugroji?

— Ne, — papurtė galvą Gvidas. — Per anksti. Juk jie ką tik sužinojo, jog sugebu šį tą daugiau, ne vien...

Jis nurijo paskutiniuosius žodžius, ir Tonijus šyptelėjęs slapčia spustelėjo jam ranką.

Tarp naujai atvykusiųjų buvo daug konservatorijos muzikantų. Tereikėjo Gvidui pasitraukti, ir prie Tonijaus tuojau pat pribėgo Pjeras, šviesiaplaukis kastratas, kilęs iš Milano.

— Šiandien dainavai įstabiai, — pratarė jis. — Mes kiekvieną kartą iš tavęs mokomės.

Tolėliau Tonijus pastebėjo Benedetą, naująjį maestro Kavalos mokinį, kuris gavo vaidmenį, iš pradžių paskirtą Tonijui. Benedetas praėjo pro šalį, nesiteikdamas nė žvilgtelėti.

— Šis vakaras jo, — ištarė Tonijus nuolankiu balsu. — Ir, žinoma, Gvido.

Jis padėjo Benedetui rengtis, pats uždėjo jam ant galvos peruką. Kaip paniekinamai šis žmogus elgėsi su visais aplinkiniais! Ir į Tonijų kreipė ne daugiau dėmesio nei į eilinį patarnautoją. Jis turėjo ilgus tobulos formos nagus, puošiamus baltų pusmėnulių ties pagrindu. Likęs vienas, tikriausiai juos blizgindavo; kai išėjo į sceną, nagai žvilgėjo lyg nulakuoti. Vis dėlto šis žmogus turėjo kažin kokio apgailėtino grubumo. Balti nėriniai ir blizgučiai nedaug jį tepakeitė; tačiau dėvėjo juos nė truputėlio nesidrovėdamas. „Ką jis pagalvotų, — klausė savęs Tonijus, — sužinojęs, jog aš atsisakiau šio vaidmens, kad tik netektų vilktis tokių drabužių?“

— Jis buvo visiškai savimi patenkintas, kaip ir visada, — pastebėjo Pjeras, šaltai, vertinamai nužvelgdamas Benedetą.

Vaikinas nusivedė Tonijų į biliardo kambarį.

— Noriu su tavimi pasikalbėti.

Iš ten matėsi visa puotos salė ir ilga menuetą šokančių porų eilė, nors muzika girdėjosi silpnai bei iškreiptai. Kartais, kai pokalbis pagarsėdavo, atrodydavo, kad pasipuošę vyrai bei moterys šoka apskritai be muzikos.

— Aš dėl Džiovanio, Tonijau. Supranti, maestro nori, kad jis liktų dar metams, kadangi būtinai privalo išmėginti savo jėgas scenoje. Tačiau Džiovaniui pasiūlyta vieta viename chore Romoje, ir jis nori priimti pasiūlymą. Jeigu jį kviestų Popiežiaus koplyčia, maestro veikiausiai neprieštarautų, bet taip nėra... Ką tu manai?

— Nežinau, — gūžtelėjo pečiais Tonijus.

Bet jis buvo tikras, kad Džiovanis niekada netaps tinkamas scenai. Tonijus tą suprato vos pirmą kartą jį išgirdęs.

Tolumoje už arkinių durų pasirodė šviesiaplaukė mergina. Nejaugi vilki tą pačią violetinę suknelę? Tą, kurią vilkėjo bemaž prieš metus? Jos liemuo atrodė toks lieknas, jog Tonijus tikriausiai galėtų apimti jį pirštais, oda iškirptėje traukė žvilgsnį švelnumu. Nepažįstamosios antakiai buvo ne šviesūs, kaip galėjai tikėtis, o tamsūs, padūmavę, kaip ir jos akių mėlynumas, ir kaip tik šis bruožas teikė merginai rimtumo. Tonijus aiškiai matė jos veidą: štai ji šiek tiek susiraukė, štai truktelėjo viršutinę lūpą.

— Bet, Tonijau, Džiovanis nori važiuoti į Romą, štai kas baisiausia. Jo niekada netraukė scena ir niekada nepatrauks, tačiau visuomet, nuo pat vaikystės, jam patiko giedoti bažnyčioje.

Tonijus tai išgirdęs nusišypsojo.

— Kuo aš galėčiau padėti, Pjerai?

— Gali mums pasakyti, ką apie tai manai, — atsakė šis. — Kaip tau atrodo, ar Džiovanis galėtų atsidėti operai?

— Paklauskite Gvido, štai ką aš jums patarsiu.

— Bet, Tonijau, tu nesupranti. Maestro Gvidas niekada neprieštaraus maestro Kavalai, o Džiovanis iš tiesų nori važiuoti į Romą. Jam jau devyniolika, seniai čia gyvena, ir šis pasiūlymas geriausias iš visų kada nors gautų.

Susidarė neilga pauzė. Mergina tuo metu pasisuko, nusilenkė, paėmė partnerį už rankos ir susiūbavusi sijonais nužingsniavo į šokančiųjų gretas.

Netikėtai Pjeras nusijuokė bei kumštelėjo Tonijui į pašonę.

— Ak štai nuo ko tu negali atitraukti akių, — šnipštelėjo jis.

Tonijus užsiplieskė. Jis vos ne vos sutramdė įniršį.

— Nieko panašaus. Aš nė nežinau kas ji. Tiesiog gėriuosi jos grožiu.

Jis stengėsi kalbėti kuo nerūpestingiau. Mostelėjęs ranka pro šalį einančiam padavėjui, paėmė nuo padėklo balto vyno taurę ir pakėlė prieš šviesą, tarsi pakerėtas skysčio teliūškavimo krištole.

— Pasakyk jai keletą komplimentų, Tonijau, ir galbūt ji nupieš tavo portretą, — tarė Pjeras. — O jei panorėsi, nutapys tave nuogą.

— Ką čia paistai! — šiurkščiai pertraukė Tonijus.

— Jinai tapo nuogus vyrus, — Pjeras nusijuokė, lyg jam labai patiktų erzinti Tonijų. — Aišku, angelų arba šventųjų pavidalu, bet apskritai drabužių jie vilki nedaug. Nueik, apžiūrėk piešinius grafienės koplyčioje, jei netiki. Ji ištapę visas sienas virš altoriaus.

— Bet jinai tokia jauna!

— Teisybė! — sušnibždėjo Pjeras ir plačiai nusišypsojo.

— O kuo ji vardu?

— Nežinau. Paklausk grafienės, jos pažįstamos. Bet kodėl tau neatkreipus dėmesio į kokią nors simpatišką vyresnę damą? Mergužėlės visuomet sukelia tiek problemų...

— Et, visa tai niekai, — staigiai nutraukė jį Tonijus.

Dailininkė. Ištapę koplyčios sienas! Jis jautėsi priblokštas. Naujiena jį sujaudino, suteikė šiai merginai naujo vidinio žavesio, ir netikėtai lengvas išorinis jos nerūpestingumas pasirodė dar labiau viliojantis. Ji tarytum buvo susitelkusi į šį tą reikšmingesnio nei savas žavesys bei būtinybė jį pabrėžti. Bet ji tokia graži! Įdomu, ar Venecijos dailininkė Rozalba buvo tokia pat nuostabi? O jei taip, dėl ko ji tapė? Apskritai visa tai paistalai! Koks jam skirtumas, net jei ji pati geriausia tapytoja Italijoje?! Tačiau Tonijui svaigo galva, vos tik įsivaizduodavo merginą, laikančią rankoje teptuką.

Pjeras ūmai jam pasirodė toks pažeidžiamas. Tonijus pažvelgė į jį tarytum pirmą kartą. Vaikinas tik dabar pradėjo suvokti pašnekovo žodžių prasmę. Šis klausimas Džiovaniui turėjo lemiamą reikšmę. Nuo šito sprendimo priklausė tolimesnis dainininko gyvenimas, tad Pjeras nusprendė pasikviesti į pagalbą Tonijų. Kodėl būtent jį, Tonijui taip ir liko mįslė, nors jau ne pirmą kartą kiti į vaikiną kreipėsi.

— Tonijau, jeigu tu su juo pasikalbėsi, jis padarys taip, kaip tu pasakysi, — garsiai ištarė šią mintį Pjeras. — Mano manymu, Džiovanis turi važiuoti į Romą, bet jis manęs nepaklausys. Jeigu jis pamėgins stoti operon, jo lauks nusivylimas ir pažeminimas.

Tonijus linktelėjo.

— Gerai, Pjerai. Aš su juo pasikalbėsiu.

Šokiai baigėsi. Šviesiaplaukė kažkur dingo. O paskui Tonijus iš tolo pamatė ją einančią link durų, vėl įsikibusią į parankę senajam ponui, ir pajuto stiprų apgailestavimą. Žinoma, ji vilkėjo ne ankstesniąją violetinę suknelę, o kitą, panašios spalvos, plačiais sijonais, surauktais bei papuoštais mažomis gėlytėmis. „Tikriausiai jai patinka ši spalva...“

Bet Džiovanis? Ką pasakyti jam? Pamėgins pakreipti pokalbį taip, kad Džiovanis pats atsakytų į klausimą, ką jam daryti, ir tuomet įkalbės jį elgtis taip, kaip pats nusprendė.

Tonijui nerimą kėlė užkrauta atsakomybė. Bet kartu buvo malonu, kad kiti pripažino jį lyderiu. Dabar daugelis bendravo su juo, ir ne tik kastratai. Ne per seniausiai studentas kompozitorius Morelas padovanojo jam neseniai sukurtos savo „Stabat Mater“ kopiją, užrašęs: „Galbūt kada nors tai sudainuosi.“ Dusyk pastaruoju metu Gvidas leido jam vesti pamoką jaunesniesiems mokiniams, kas jaunuoliui irgi patiko, juolab kai pamatė susižavėjimą ir pagarbą berniukų akyse.

„Apie ką čia aš galvojau? Lyg ir apie koplyčią... Apie grafienės koplyčią! Kur ji yra?“ Vynas gerokai trinktelėjo jam į galvą. Grafienė lyg tyčia kažkur dingo. Aišku, kiekvienas tarnas galėjo jam parodyti, kur koplyčia. „Ir Gvidas tikriausiai žino. O kur Gvidas?“ Bet jis jautė, kad nederėtų klausti mokytojo.

— Aš gėdingai pasigėriau, — sušnibždėjo ir žvelgdamas į savo atspindį taurėje pridūrė: — Tu — savo motinos sūnus!

Rodos, liko vienas ištuštėjusioje salėje. Suprato, jog nepakenktų prigulti. Bet vis tiek, kai prisiartino tarnas, nešinas vėsaus balto vyno taure, Tonijus ją ištuštino, o paskui palietęs tarno rankovę paklausė:

— Kur čia yra koplyčia? Ar ji atvira svečiams?

Jis prisiminė, kad degdamas nekantrumu užlipo paskui tą žmogų plačiais centriniais laiptais, o paskui ėjo ilgu koridoriumi iki dvivėrių durų. Tarnas pakėlė žvakę prie žvakidės, o tada Tonijus liko vienas blankiai apšviestoje patalpoje.

Gražioje koplyčioje puikavosi daugybė nuostabių smulkių detalių. Visur tviskėjo neapoliečių pamėgtas auksas, išgraviruotos arkos ir kolonos su kaneliūromis, mirguliuojančios arabeskos palei langus bei lubas. Gyvus žmones primenančios statulos buvo aptaisytos tikru atlasu bei aksomu, o altoriaus užtiesalas nusagstytas brangakmeniais.

Tonijus tylėdamas patraukė tarp suolų, atsiklaupė ant aksominės pagalvėlės prie tvorelės ir suglaudė delnus, lyg ketindamas melstis.

Viršum jo blausioje šviesoje virpčiojo sienų piešiniai, ir atrodė absoliučiai neįtikėtina, kad toji mergina nutapė tokias didžiules bei nuostabias figūras: mergelę Mariją, kylančią į dangų, angelus išlenktais sparnais, žilagalvius šventuosius.

Tvirtos, galingos figūros buvo sklidinos gyvybės, žvelgiant į jas Tonijų užplūdo meilė merginai dailininkei, įsivaizdavo atsidūręs šalia jos ir negarsaus, karšto pašnekesio įkarštyje įstengė išgirsti, pagaliau išgirsti jos balsą. Ak, jei jam pavyktų kaip nors prisiartinti prie jos šokių metu, iš tiesų išgirstų merginos balsą, kai toji ką nors pasakytų savo partneriui! Tamsūs mergelės Marijos plaukai viršum jo galvos bangomis krito madonai ant pečių, jos veido ovalas buvo nepriekaištingas, blakstienos šiek tiek nuleistos. Nejaugi šituos piešinius tikrai nutapė tokia jauna dailininkė? Jam ūmai pasirodė, jog tokia užduotis per sunki bet kokiam meistrui. Jis užsimerkė. Nuleido galvą ant dešinės rankos.

Užplūdusių emocijų srautas jį išgąsdino. Ūmai pasijuto nelaimingas, iškilo poreikis pasiaiškinti Gvidui, kodėl čionai atėjo.

— Aš myliu tik tave, — sukuždėjo.

Nusilpęs nuo vyno, galutinai sugniuždytas, Tonijus nukiūtino nuo altoriaus durų link.

Jeigu nebūtų aptikęs kažkokios kušetės mažoje svetainėje viršuje, jam būtų buvę visai riesta.

Tonijus atsigulė ant kušetės ir užsimerkė. Aiškiai išgirdo motinos balsą: „Man derėjo pabėgti su operos teatru.“ Ir užmigo.

Kai nubudo, buvo tylu. Kviestinė vakarienė, aišku, jau seniai pasibaigė. Skubiai pakilęs, Tonijus pasuko link laiptų. Gvidas tikriausiai įtūžęs. Gal netgi išvažiavo namo vienas.

Didžiulėse salėse apačioje sukiojosi vos keletas svečių, visur vaikštinėjo tarnai ir krovė ant sidabrinių padėklų taures bei servetėles. Ore kvepėjo tabaku, o vienišas žmogus prie klavesino, mėgėjas, grojo aistringą melodiją.

Trys likę smuikininkai plepėjo tarpusavyje. Pastebėjęs tarp jų Frančeską, Tonijus pasileido laiptais žemyn.

— Ar nematei Gvido? — paklausė. — Gal jis išvažiavo namo?

Frančeskas, turėjęs groti beveik visą naktį, gerokai pavargo ir pirmą akimirką, rodos, nesuprato klausimo.

— Jis tikriausiai ant manęs pyksta, Frančeskai. Aš užmigau. Ko gero, maestro manęs ieškojo, — paaiškino Tonijus.

Ir tuomet Frančeskas nusišypsojo.

— Jis ant tavęs nepyks, — keistai, konfidencialiai sušnibždėjo.

Paskui atsargiai paguldė smuiką į dėklą ir užvožęs dangtį atsistojo. Bet pamatęs nieko nesuprantančio Tonijaus žvilgsnį vėl nusišypsojo bei reikšmingai pažvelgė į laiptus, vedančius į antrą aukštą.

Tonijus palinko į priekį, tarsi mėgindamas išgirsti neištartus žodžius. Frančeskas vėl akimis parodė į viršų.

— Jis su grafiene, — šnipštelėjo galų gale. — Taigi lauk.

Kurį laiką Tonijus tiesiog žiūrėjo į Frančeską. Žiūrėjo, kaip šis susirenka natas, kaip atsisveikina su kitais. Kaip išeina.

Likęs vienas ant didžiulės tuščios salės slenksčio, vaikinas tarytum iš naujo išgyveno trumpą pokalbį ir jo veikiamas lėtai prisiartino prie laiptų.

Ir tarė sau: „Tai netiesa. Kokie niekai. Tikriausiai aš neteisingai supratau.“

Aišku, Frančeskas negalėjo žinoti, kad juodu su Gvidu — meilužiai. Niekas to nežinojo.

Bet atsidūręs ilgo antro aukšto koridoriaus pradžioje Tonijus pajuto drebulį.

Atsirėmė į sieną. Galva apsvaigo, ir netikėtai apėmė noras atsidurti kur nors kitoje vietoje, kuo toliau nuo čia. Tačiau vis tiek stovėjo nejudėdamas.

Laukti teko neilgai.

Kitame koridoriaus gale atsivėrė durys, ir ant gėlėto kilimo plūstelėjusios šviesos sraute pasirodė grafienė su Gvidu. Putli nedidukė grafienė tebevilkėjo įmantrią balinę suknelę, bet dabar tamsūs plaukai laisvai krito ant pečių. Gvidas, švelniai atsisukęs į ją, pabučiavo bei nusilenkė.

Judviejų siluetai aiškiai matėsi prieblandoje. Grafienė dingo, kartu su ja išnyko ir šviesa. O Gvidas patraukė laiptų pusėn.

Tonijus nebyliai žvelgė į artėjantį neryškų siluetą.

Kai pamatė mokytojo miną ir judviejų akys susitiko, vaikinui nebeliko nė menkiausios abejonės. 12

Jis verkė. Verkė pasikūkčiodamas kaip vaikas, neįstengdamas susitaikyti su tuo, kas vyksta. Gvidas jį apgavo. Gvidas sąmoningai jį įskaudino. Ir jeigu iš pradžių pasakė mokytojui daug piktų žodžių, tokiu būdu tik paniškai, beviltiškai mėgino nuslėpti šio siaubingo momento skausmą.

O dabar Gvidas kalbėjo su juo įprastu šaltu, bejausmiu balsu nieko neaiškindamas! O ko jis, tiesą sakant, tikėjosi? Atsiprašymų ar net melo? Bet mokytojas sakė perspėjęs jį, kad susitikinės su moterimis tada ir ten, kur pasitaikys proga. Ir kad tokie susitikimai neturi nieko bendro su juodu siejančia meile.

— O-o, kaip tu mane apkvailinai! — sušnibždėjo Tonijus. Mintys pynėsi, jis nebegalėjo išdėstyti kaltinimų eilės tvarka.

— Kaip suprasti: apkvailinau? Manai, aš tavęs nemyliu? Tonijau, tu — mano gyvenimas!

Tačiau Gvidas neatsiprašinėjo, neatgailavo. Nežadėjo nutraukti santykių su grafiene. Tik kartojo savo žemu balsu tuos pačius žodžius.

— Ar tai nutiko tik šiąnakt, ar jau buvo ne kartą? Ak, jau buvo ne kartą.

Gvidas neatsakinėjo. Stovėjo tylėdamas, sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir žvelgdamas į Tonijų taip, lyg tyčia nuo jo atsiribotų bei nesuprastų, kokį skausmą jam sukėlė.

— Kiek laiko visa tai tęsiasi? Kada prasidėjo? — šaukė Tonijus. — Kada tau manęs pasidarė negana?

— Negana? Tu man — visas pasaulis, — švelniai paprieštaravo Gvidas.

— Bet juk tu jos nemesi...

Gvidas neatsakė.

Toliau kalbėtis buvo beprasmiška. Tonijus žinojo sulauksiąs tų pačių atsakymų; jis sustingo suvokdamas, jog po kojomis vėl gali atsiverti bedugnė, vėl gali užplūsti neviltis, nublokšdama į ankstesnes kančias. Skausmas atrodė nepakeliamas. Skausmas tvinkčiojo kiekvienoje jo esybės ląstelėje. Mažas jo susikurtas pasaulėlis susiūbavo ir, rodės, tuoj nugrius. Ir nesvarbu, kad kadaise pažino dar didesnį skausmą. Anas skausmas dabar atrodė nerealus, o tikruoju tapo šitas, dabartinis.

Jis norėjo atsistoti, išeiti, kad daugiau nebematytų nei Gvido, nei grafienės, apskritai nieko.

— Aš tave mylėjau, — sukuždėjo. — Man neegzistavo niekas daugiau, tiktai tu. Niekada neturėjau nieko kito.

— Tu myli mane ir dabar, ir aš neturiu nieko kito, tik tave, — atsakė Gvidas. — Tu žinai.

— Nebekalbėk daugiau. Gana. Kuo daugiau kalbi, tuo blogiau. Viskas baigta.

Bet dar nespėjęs ištarti šių žodžių Tonijus suprato, kad Gvidas artinasi jo pusėn.

Ir vos tik pagalvojo, jog neabejotinai trenks šiam žmogui, nejučia atsisuko į jį. Atrodo, tokios būklės jis negalėjo priešintis. Taigi tik pats Gvidas galėjo jį apsaugoti nuo Gvido žiaurumo. Ir kai mokytojas vėl sukuždėjo: „Tu — mano gyvenimas“, jo balse nuskambėjo tokia kančia ir tokia aistra, jog Tonijus tuojau pat jam atsidavė.

Gvidas bučiavo jį lėtai, pasimėgaudamas. Aistra ritosi bangomis, čia pakylėdama Tonijų į aukštybes, čia šiek tiek aprimdama, bet tik prieš naują pakilimą.

Kai viskas buvo baigta ir juodu gulėjo susiglaudę, susipynę rankomis bei kojomis, Tonijus šnipštelėjo Gvidui į ausį:

— Paaiškink man, kaip visa tai suprasti. Kaip tu galėjai taip stipriai mane įskaudinti ir nieko nepajusti? Aš nė už ką pasaulyje nesuteikčiau tau tokio skausmo, prisiekiu.

Jam pasirodė tamsoje, kad Gvidas nusišypsojo. Bet ne kreivu šypsniu, ne. Veikiau šioje šypsenoje slypėjo liūdesys, o jo atodūsyje — kadaise patirtų išgyvenimų sunkumas.

Jis apkabino Tonijų kažkaip įnirtingai: prisispaudė taip stipriai, lyg kas ketintų vaikiną atimti.

— Ateis metas, mano gražuoli, ir tu tą padarysi, — ištarė maestro. — O kol kas rodyk man savo kilnų dosnumą.

Tonijui lipte lipo akys. Nepaisant valios pastangų, jis užmigo. Norėjo paprieštarauti Gvidui, bet atrodė, tarsi pražiopsojo reikšmingą mįslės dalį, nors ir spėjo pamatyti, kokia toji sudėtinga. Širdyje kirbėjo baimės, kurių negalėjo apibūdinti, bet žinojo, kad šią akimirką Gvidas jį myli, o jis myli Gvidą, tačiau jeigu pamėgins apčiuopti prarastą galvosūkio dalį, vėl pasijus be galo nelaimingas.

Jis susitaikė su esama padėtim. Jausdamas, jog yra bejėgis ką nors pakeisti, susitaikė. Artimiausios dienos parodė jį pasielgus išmintingai: Gvidas dabar priklausė jam dar labiau nei anksčiau.

Tačiau vieną karčią pamoką Tonijus išmoko: ne Gvidas sulaikė jį nuo pažinties su šviesiaplauke mergina. Jos paveikslai tarytum šaipydamiesi iškildavo atmintyje. Jis jautė kaltę dėl to, kad tąnakt nuėjo į koplyčią, mat dabar žinojo, jog galėtų prie jos prisiartinti nieko neaiškindamas Gvidui, tačiau neišdrįso to padaryti, ir kaskart, kai susidurdavo su ja, tik nesmagiai tylėdavo ir jausdavosi klaikiai nelaimingas.

Bet artimiausiais mėnesiais meilė Gvidui jį užpildydavo ir nuramindavo širdį. Beje, kartais kamuodavo mintis, kad Gvidas dar turi ir grafienę. Tačiau maestro jam buvo švelnesnis nei anksčiau, galbūt todėl, kad pats pagaliau sulaukė pripažinimo kaip kompozitorius, o juk taip ilgai šito siekė.

Kai vėl prasidėjo šiltieji metų mėnesiai, o kartu ir šventės bei eisenos — ir periodiški pasivaikščiojimai su Paolu po vaizdingas apylinkes — tapo aišku, kad Gvidas pasidarė ypač populiarus.

Jam buvo patikėti geriausi studentai kompozitoriai, naujokėliai atimti, o su Tonijumi, dabar laikomu mokytojo sukurta žvaigžde, bei Paolu, galinčiu nustebinti kiekvieną, dabar jis pritraukdavo daugiau puikių dainininkų, nei galėjo pritraukti.

Mokyklos teatras bemaž atiteko jo žinion, ir, nors maestro negailestingai visus varinėjo, Tonijus vis labiau gėrėjosi mokytoju, besipuošiančiu naujais kostiumais, pirktais už Tonijaus pinigus.

Įgijęs autoritetą, Gvidas suminkštėjo. Dabar jis kur kas rečiau pykdavo. O jo valdingumas buvo toks natūralus, jog Tonijui stiprų slaptą pasitenkinimą suteikdavo vien mokytojo rankų prisilietimas.

Maestro Kavala prašė Gvido pernelyg nespausti Tonijaus. Vis dėlto tikras Gvido darbas su juo prasidėjo tik nuo to momento, kai mokinys ėmė rodytis scenoje.

Rampos šviesoje Gvidas geriau pastebėdavo Tonijaus silpnybes bei stipriąsias pusės. Ir nors maestro be gailesčio kamavo geriausią savo mokinį pratimais bei parašė jam daugybę įvairių arijų, tik liūdesio ir švelnių jausmų sklidinos arijos cantabile dėka jis suprato, kuo Tonijus iš tiesų ypatingas. Benedetui puikiai pavykdavo triukai. Jis galėjo virtuoziškai įveikti aukštas natas, o paskui stulbinamai lengvai pereiti į kontralto diapazoną. Klausydamasi jo, publika aikčiojo, bet tasai dainininkas neįstengdavo jos pravirkdyti.

O Tonijui pavykdavo kiekvieną kartą.

Tuo metu Neapolį jau dvejus metus valdantis karalius Karlas Trečiasis nusprendė pastatyti savo teatrą. Per keletą mėnesių statybos buvo užbaigtos, o senasis švento Bartolomėjaus teatras nugriautas.

Ir nors visi žavėjosi tokia statybų sparta, atidarymo vakarą būtent teatro interjeras sukėlė pasigėrėjimo bei pagarbos šūksnius.

Švento Bartolomėjaus teatre žiūrovų salė buvo pasenusios keturkampės formos. O naujoji priminė šešių aukštų pasagą. Tačiau ypač sužavėjo ne įspūdingas salės dydis, bet stulbinantis apšvietimas. Kiekvienos ložės priekyje stovėjo veidrodis, abipus kurio degė žvakės. Uždegus žvakes, veidrodžiai tūkstantį kartų visomis kryptimis sustiprindavo mažų liepsnelių šviesą. Šį neužmirštamą reginį užtemdyti galėjo nebent primadonos Anos Peruci talentas bei jos varžovės Vitorijos Teci, pagarsėjusios meistrišku vyriškų partijų atlikimu, kontraltas. Per atidarymą rodoma opera „Achilas Skire“ buvo parašyta neapoliečių jau daugelį metų mylimo kompozitoriaus Domeniko Sari pagal Metastazio libretą.

Sceną apipavidalino vienas iš geriausių tų laikų dekoratorių Pjetras Ridžini, ir visas spektaklis buvo išties neprilygstamas.

Gvidas su Tonijum turėjo visam sezonui išnuomotas vietas priešakinėje parterio dalyje, patogius krėslus su ranktūriais. Todėl jie laisvai galėjo kiek tinkami vėluoti, o kadangi krėslai pirmose eilėse stovėjo gan laisvai, atvykę pasirodymo viduryje niekam netrukdydavo eidami į savo vietas.

Be abejo, visi žinojo, kad monarchas ne itin domisi opera, ir juokavo, jog tokį didelį teatrą pastatė todėl, kad pats galėtų įsitaisyti atokiau nuo scenos.

Tačiau visos Europos akys labiau nei bet kada krypo į Neapolį. Jo dainininkai, kompozitoriai ir muzika gerokai pranoko Venecijos meistrus. O juk šie jau seniai užtemdė Romą.

Tačiau, Gvido žiniomis, Roma vis dar tebebuvo toji vieta, kur vykdavo dainininkų kastratų debiutai. Netgi nekurdama savų atlikėjų bei kūrėjų, Roma vis tiek buvo Roma. Ir maestro nuolat Tonijui tai primindavo.

Tonijaus progresas stulbino visus. Bet nors vaikinas sudainavo jau keturias arijas rudenį konservatorijoje pastatytoje operoje, o vakarus su Gvidu leisdavo kur nors mieste, jis ir toliau kartais vakarieniaudavo su savo bičiuliais studentais, ilsėdavosi drauge su jais po pietų bei neatsisakydavo atlikti visų būtiniausių darbų už scenos.

Tačiau netrukus po antrųjų Neapolyje praleistų Kalėdų Tonijus susikivirčijo su vienu fechtavimo pamokas lankančiu jaunuoliu, ir konfliktas pasirodė besąs toks pat pavojingas, kaip ir priešprieša su Lorencu prieš metus.

Tą dieną Tonijaus galva prastai veikė, jis jautėsi vangus, abejingas viskam, ką mato ir girdi.

Iš ryto perskaitė eilinį Katrinos Lizani laišką, kuriame tetulė pranešė, esą jo motina pagimdžiusi sveiką sūnų. Kūdikis gimė prieš penkis mėnesius: jau beveik pusę metų jis gyveno šiame pasaulyje.

Šlykštus silpnumas pasklido po visą Tonijaus kūną, ir jis nejučia pradėjo nebyliai melstis. „Kad tu būtum sveikas kūnu bei protu, — bemaž šnibždėjo jis. — Būk palaimintas ir Dievo, ir žmonių. Jei galėčiau dalyvauti tavo krikštynose, aš pats pabučiuočiau švelnią tavo kaktytę.“

Sąmonėje, rodos, savaime iškilo vizija. Jis išvydo save — aukštą, blyškų, veikiau panašų į vorą — einantį per drėgnus tamsius kambarius. Štai be galo ilga jo ranka pasiekusi ėmė supti kūdikio lopšį. O paskui pamatė motiną — verkiančią, vienišą.

„Bet kodėl jinai verkia?“ Jis pamėgino susikaupti ir suprato, jog motina sielvartauja dėl to, kad jis nužudė jos vyrą. Karlas mirė. Jinai vėl gedi, visos skaisčios žvakės jau baigė degti. Viršum žvakigalių rangosi menkas dūmelis. O koridoriais aukštyn ir žemyn sklando kanalo dvokas — tirštas, apčiuopiamas kaip žiemos rūkas.

— Ką gi, — galų gale ištarė balsu, lankstydamas kietą pergamento lapą. — O ko tu norėjai? Gauti daugiau laiko?

Dar vienas žingsnis buvo žengtas, dar vienas žingsnis. Katrina laiške rašė, kad motina vėl nėščia!

Ir štai, kai jis tokios būklės pasiekė fechtavimo salę, tarpduryje susidūrė su jaunu toskaniečiu iš Sjenos, ir nustūmęs jį įėjo pirmas. Paprasčiausias neatidumas, tik tiek.

Tačiau ruošdamasis pirmajai kovai Tonijus staiga aiškiai išgirdo už nugaros grėsmingą niurzgėjimą ir pakėlęs akis patyrė keistą dezorientacijos jausmą, panašų į tą, kuris jį užklupo prieš kelerius metus švento Morkaus aikštėje, kai pirmą kartą išgirdo apie Karlą. Trumpą, šiurpią akimirką atrodė, tarytum grimzta į sapną. O paskui krestelėjęs galvą nužvelgė poliruotas grindis, aukštus langus, ilgą, tuščią salę.

Sąmonę pasiekė žodžiai:

— Eunuchas? Aš nė nežinojau, kad kastruotiems gaidžiams leidžiama nešioti špagas!

Nieko netikėto, nieko originalaus. Jis tuojau pat vaizduotėje išvydo kastruotus gaidžius, tuos išromytus paukščius, paruoštus maistui, kybančius ant kablių mėsinėje. Fechtavimo salės veidrodžiuose atsispindėjo juos supantys jaunuoliai juodais bridžiais ir baltais marškiniais.

Tonijus suvokė, kad salėje įsiviešpatavo tyla ir kad jis pats lėtai atsigręžia. Jaunasis toskanietis nenuleido nuo jo akių. Tonijaus veidas išliko bereikšmis. Bet jis, rodos, girdėjo daugybę šnabždesių bei tų šnabždesių atgarsių, atsklindančių iš didelio pulko jaunų vyrų, su kuriais jis čia kovėsi ir kuriuos įveikdavo. Jis stovėjo labai ramiai, primerkęs akis, ir laukė, kada šnabždesys virs žodžiais, kuriuos galima suprasti.

Tonijus miglotai jautė, kad jaunasis toskanietis nervinasi. Kiti irgi jautėsi nesmagiai, ir Tonijui tiesiog kuteno odą salėje besisukantis įtampos srautas. Aplinkui susitelkė neperžvelgiami, niūrūs pietiečių veidai. Ore sustiprėjo aitrus prakaito kvapas.

Tonijus fiziškai pajuto jaunuolio baimę. Baimę, sumišusią su pašėlusiu, savižudišku išdidumu.

— Aš nekryžiuoju špagos su vištgaidžiais! — bemaž suspigo toskanietis, ir netgi nesutrinkantys pietiečiai patyrė tam tikrą šoką.

Keista mintis dingtelėjo Tonijui. Jis pamatė, koks šis jaunuolis kvailas, ir įsitikino, jog toskanietis veikiau mirs, nei patirs gėdą kitų akivaizdoje. O Tonijus nė kiek neabejojo nužudysiąs vyruką. Niekas čia nevaldė špagos geriau už jį. Fiziškai jusdamas savo ūgį, šaltą savo įniršį, jis tuo pat metu suvokė visą šio poelgio beprasmiškumą. Jis nenorėjo nieko žudyti. O tasai žmogus neabejotinai geidė jo mirties. Juk vaikinas puikiai suprato, kad toks įžeidimas negali neturėti pasekmių.

Tonijus jautėsi suglumęs, padėtis jį slėgė. O berniūkštis suteikė jam tokią galimybę! Tonijus pajuto gailestį jam. Tačiau stiprėjančios abejonės tik atims jėgas.

Jisai tarytum iš šalies pamatė iš susiaurėjusių savo akių plūstelintį įniršį, nukreiptą į jaunąjį toskanietį, lėtai pakylančią savo špagą.

Toskanietis išsitraukė rapyrą. Ši švilpdama perskrodė orą. Jaunuolio veidą perkreipė baimė bei pyktis. Tonijus, lėtai atmušęs smūgį, smogė priešininkui į kaklą.

Toskanietis išmetė ginklą ir abiem rankom griebėsi už gerklės.

Kambarys kaipmat sujudo. Keli žmonės pripuolė prie Tonijaus, įkalbinėdami atsitraukti. Kiti apsupo sužeistąjį. Tonijus matė, kaip jaunuolio marškinius permerkia kraujas. Fechtavimo mokytojas primygtinai prašė visų išeiti ir tęsti įvykio aptarimą už durų.

Visą kelią atgal iki konservatorijos Tonijus prisiminė tas nejaukias akimirkas, kai jaunuoliai jį apsupo, bičiuliškai apkabinę pečius, spausdami rankas.

Jau apie vidurnaktį atvyko jaunas Sicilijos didikas ir pranešė jam, kad toskanietis susirinko daiktus bei išvyko iš miesto. Tamsiame jaunuolio veide atsispindėjo panieka toskaniečiui, tačiau jis nekomentavo savo pranešimo. Matėsi, kad vyrukas ne itin smagiai jaučiasi rūsčioje konservatorijos svetainės aplinkoje, kur Tonijus jį priėmė. Bet svečias kiek padvejojęs paklausė Tonijaus, ar šis nesutiktų artimiausiu metu su juo pamedžioti. Girdi, jis ir jo bičiuliai, reguliariai vykstantys į kalnus, džiaugtųsi, jei senjoras Treskis prie jų prisijungtų. Tonijus padėkojo už kvietimą, bet teigiamo atsakymo neištarė.

O vos po keleto dienų Tonijus su Gvidu patys išvyko į kalnus, pietų pusėn.

Oras buvo švelnus ir šiltas. Juodu nusprendė aplankyti kurį nors mažą pakrantės miestelį, besišliejantį prie šlaitų, kylančių viršum mėlynos jūros, panašios į nepriekaištingą veidrodinį dangaus atspindį.

Po paprastų kaimiškų pietų mažoje kaimo aikštėje jie pasikvietė gatvės dainininkų būrelį, skurdžiai apsitaisiusių, bet kupinų aistros, ir šie sudainavo jiems daug barbariškų, išmoningų melodijų, kurių nesiryžtų atlikti nė vienas profesionalus muzikantas.

Naktį juodu praleido nakvynės namuose, šiaudiniame guolyje, prie lango, pro kurį dirsčiojo žvaigždės.

Auštant Tonijus išėjo į lauką ir patraukė link senos graikų šventyklos, dunksančios vidury pievos, kurią išmargino pirmieji pavasario žiedai.

Iš daugumos kolonų beliko tik marmuriniai pagrindai, išsibarstę tarp žolių, bet keturios kolonos, smingančios tiesiai į dangų, dar tebestovėjo.

Pamatė Tonijus ir šventyklos grindis. Apėjo palei akmenų nuolaužas, paskui atsigulė ant jaunos žolės, besikalančios iš visų spragų bei plyšelių. Žvelgdamas tiesiai į akinantį šviesos srautą galvojo apie tai, jog niekada gyvenime nepatyrė tokios ramybės, kokią pažino pastaraisiais metais.

Kur bepažvelgtų, atrodė, kad pasaulis trapus ir pilnas nesudrumsto grožio. Jame nebuvo grėsmingo paslaptingumo. Nebuvo kasdien kamuojančios įtampos.

Tonijui ramybės teikė meilė Gvidui, meilė Paolui, visiems tiems, kurie tapo jo naujaisiais draugais, beveik broliais, ir gyveno su juo po vienu stogu, berniukams, kurie kartu dirbo, mokėsi, ilsėjosi, repetavo bei dalyvavo spektakliuose.

Bet tamsa buvo šalia.

Ji visuomet išlikdavo šalia, laukdama čia Katrinos laiško, čia kvailo berniūkščio iš Toskanos įžeidimo. Vis dėlto Tonijui taip ilgai pavyko neįsileisti jos į savo gyvenimą!

Dabar jis stebėjosi, kaip galėjo apskritai tikėtis išlaikyti savyje neapykantą ir keršto jausmą tol, kol Karlas susilauks daug vaikų. Kaip tik tuomet jis ketino sugrįžti bei apmokėti seną sąskaitą.

Nejaugi jis jau taip ištižo, jog užmišo patirtą blogį, užmiršo pasaulį, kuris jį išstūmė iš savęs, ir taip lengvai pasidavė tam keistam neapolietiškam gyvenimui, dabar jam atrodančiam realesniam už pažintąjį Venecijoje. O nenoras žudyti toskanietį? Ar čia silpnybė? Ar atvirkščiai, jis tapo išmintingesnis ir tobulesnis?

Tonijus ūmai nepaprastai išsigando, jog jam niekada neteks šito sužinoti.

Dabar jam apskritai atrodė nerealus gyvenimas Venecijoje, ten regėtas rūkas, tarsi pagrobęs iš nejudrių kanalų švino spalvą, siauros gatvelės, namų sienos, kurios bemaž susiglaudžia virš galvos, tarsi norėtų šiais spąstais sugauti žvaigždes.

Sidabriniai kupolai, apskritos arkos, mozaikos, žėrinčios net per lietų — kas tai buvo?

Užsimerkęs jis pamėgino prisiminti motiną. Pasistengė išgirsti jos balsą, pamatyti, kaip ji šokdama sukasi ant dulkėtų grindų. Nejaugi kadaise jo gyvenime buvo diena, kai pamatęs ją prie lango prislinko iš už nugaros apsipylęs ašaromis? Ji dainavo kažkokią gatvės dainelę. Gal galvojo apie Stambulą? Jis ištiesė į ją ranką. Jinai atsisuko ir trenkė jam. Jis pasijuto krentąs...

Nejaugi šitaip kažkada buvo?

Netikėtai jis atsistojo tarp žolių. Aplinkui žaliavo pieva. Atokiau, tarp daugybės žiedų, pasklidusių po nuostabų bekraštį lauką, šmėžavo tamsi Gvido figūra. Jis stovėjo nejudėdamas, palenkęs galvą į šalį, tarsi klausydamasis paukščių giesmės tolumoje, o galbūt tylos aplinkui.

— Karlai, — sušnibždėjo Tonijus. — Karlai!

Tarsi negalėtų išeiti iš čia, kol neįsitikins, jog tėvas kažkur netoliese. O paskui užmerks akis, atgręžtas į švelnią saulę, begalinius laukus bei miestą tolumoje, kurį taip puikiai pažįsta, tada patrauks į priekį, tykindamas kaip šuoliui besiruošianti katė, užklups jį kokioje nors tamsioje netikėtoje vietoje, ir pamatys siaubą jo veide.

„Bet, Viešpatie, nežinia ką atiduočiau, kad galėčiau išgyventi bent dieną, tik vieną dieną, aplenktas šios taurės!“ 13

Praslinkus dar šešiems mėnesiams, Tonijus gavo laišką iš pačios Marianos, pranešančios apie antrojo sūnaus gimimą.

Pasijuto toks sukrėstas, pamatęs šį laišką, jog nešiojosi jį visą dieną ir atplėšė tik atsidūręs vienas jūros pakrantėje.

Atrodė, tarytum pro bangų ošimą girdi jos balsą — kerintį, pavojingą kaip sirenos kauksmas.

„Nebūna nė valandos, kad apie tave negalvočiau, nejausčiau skausmo dėl tavęs, nekaltinčiau savęs dėl skuboto, siaubingo tavo poelgio. Tu man nesi žuvęs, kad ir kaip būtum tuo tikras, kad ir koks beprotiškas bei piktas tavasis kelias.

Prieš savaitę šiuose namuose šviesą išvydo tavo jaunėlis broliukas, Marčelas Antonijus Tresksis. Tačiau nė vienas kūdikis neužims tavosios vietos mano širdyje.“

Vos po keleto dienų Tonijui reikėjo atlikti pagrindinę partiją operoje, kurią nuo pradžios iki galo sukūrė Gvidas konservatorijos scenai. Ir jis žinojo, kad negalės dainuoti, jei neužmirš šito laiško.

Artinantis spektakliui, vis labiau vargino save repeticijomis. Premjeros vakarą negalvojo apie nieką daugiau, išskyrus muziką. Jis tebuvo tik Tonijus Treskis, konservatorijos studentas, o dar — Gvido meilužis, ir tik aistringos meilės glamonės galėjo nuslopinti ovacijų aidą.

Bet vėliau, po šio mažo triumfo, be paliovos galvojo apie motiną, nors iš jo meilės jai, jos grožio bei retų švelnumo minučių prisiminimų nedaug kas teliko.

Ji dabar buvo Karlo žmona. Priklausė Karlui. Bet kaip ji galėjo po visko, kas įvyko, pasitikėti tuo žmogumi? O juk pasitikėjo, dėl to nekilo nė menkiausios abejonės.

Ir nors apmaudas jį beveik apakino, Tonijus, suprantama, žinojo atsakymą į šį klausimą. Ji patikėjo Karlu todėl, kad gyventų toliau, kad pabėgtų iš tuščio savo kambario ir tuščios lovos. Kas liko tuose namuose, jei ne Karlas?

Kartais, kai šios mintys bemaž be paliovos sukdavos galvoje, jis negalėdavo neprisiminti motinos kančių, vienatvės ir žiaurumo protrūkių, kurie net dabar, praėjus daugeliui metų, priversdavo pašiurpti odą.

Įkalinta moterų vienuolyne, ji būtų mirusi, Tonijus tuo neabejojo, o jo brolis, galingas gudrusis brolis, jo nuskriaustas, doras, užsispyręs brolis būtų vedęs kitą.

Ne, jai teko nepakeliamas pasirinkimas, o gyventi su vyru be meilės jai buvo taip pat sunku, kaip ir vienuolyno celėje. Jai būtinai reikėjo vyro meilės, jo apsaugos bei pavardės. Tačiau ką jai suteikė pavardė ir saugumas praeityje?

— O aš vėl pasmerksiu ją vienatvei, — sumurmėjo Tonijus. — Nusiųsiu atgal į vienuolyną...

Ir sūnus vėl prisiminė motiną po juodu našlės šydu.

Šis vaizdas jam buvo realus — labiau realus nei vaikų krikštynų scenos arba nebepažįstami namai, kuriuos vaizduotėje sukurdavo šie laiškai.

Atsisukusi į jį, motina plūdosi. Sugniaužusi kumščius žarstė prakeiksmus. Jis girdėjo, kaip iš už daugelio metų bei mylių, iš už miglotos įsivaizduojamos ateities vizijos, ji šaukia: „Aš bejėgė!“, ir jo pyktis neišvengiamai nuplaukdavo kažkur į šoną, nepaliesdavo jos, taigi ji pavirsdavo šešėliu, galinčiu paveikti jo ateitį ne daugiau, negu veikė praeitį. Jinai jam žuvusi, iš tiesų žuvusi. Tačiau Tonijaus akys nuolat apsiblausdavo, kai galvodavo apie ją, vaikinas staigiai nusisukdavo besidaužančia širdimi, kasdien bažnyčioje sutikdamas juodai apsitaisiusias moteris, senyvas ir jaunas našles, kurios uždegdavo žvakes, klūpodavo priešais altorių, it juodi šešėliai slinkdavo gatvėmis, lydimos senų tarnaičių.

Dabar jį užgriuvo daugybė pakvietimų padainuoti privačių vakarienių arba koncertų metu. Sykį net apsilankė tos senyvos markizės namuose, kurią sutiko pirmą kartą atvykęs į grafienės Lamberti rūmus.

Bet po kurio laiko pradėjo atsisakinėti visų pakvietimų.

Gvidas, be abejo, niršo.

— Reikia, kad žmonės tave girdėtų! — įtikinėjo jis. — Reikia, jog tave matytų ir girdėtų įtakingiausiuose namuose. Tonijau, apie tave turi išgirsti užsieniečiai, kaip tu nesupranti!

— Jie gali apie mane išgirsti ir ateiti manęs pasiklausyti čionai, — gūžtelėjo pečiais Tonijus. — Tu per daug iš manęs reikalauji! — karštai šūktelėjo vaikinas. — Be to, maestro nuolat skundžiasi, kad studentai per daug laiko praleidžia mieste, daug geria...

— Ak, liaukis! — piktai nutraukė Gvidas.

Šiaip ar taip, konservatorija tapo vienintele vieta, kur dabar pasirodydavo Tonijus.

Jis vis daugiau laiko praleisdavo klasėse — išskyrus tas valandas, kai mokėsi fechtavimo — ir niekada nepriimdavo jaunuolių kvietimo kartu išgerti ar pamedžioti.

Jis vis visur sutikdavo šviesiaplaukę dailininkę. Sykį ji pasirodė pranciškonų bažnyčioje, kur jis atėjo su kitais studentais atlikti įprastų giesmių. Kitą kartą pamatė ją švento Karlo teatre: prašmatniai apsitaisiusi sėdėjo grafienės ložėje, neatitraukdama akių žiūrėjo į sceną ir visą laiką atrodė pasinėrusi į muziką.

Be to, ji ateidavo į kiekvieną jo pasirodymą konservatorijoje.

Kartais jis grįždavo į grafienės namus vedinas vienintelio tikslo, nors niekada sau to nepripažindavo. Jis eidavo į koplyčią ir žiūrėdavo į subtilias tamsių atspalvių freskas, pailgą mergelės Marijos veidą, angelus galingais sparnais bei raumeningus šventuosius. Ateidavo visuomet vėlyvu metu, išgėręs šiek tiek daugiau vyno, nei derėtų. O sutikęs dailininkę puotos salėje žiūrėdavo į ją atvirai ir ilgai, tad jos šeima neabejotinai turėjo palaikyti tokį įžūlumą įžeidimu.

Tačiau taip niekada nenutikdavo.

Bet labiausiai jį įtraukdavo konservatorijos gyvenimas, ir niekas negalėjo iš tiesų sutrikdyti jo dienotvarkės bei kasdieninės laimės, išskyrus Katrinos laiškus, kurie, nepaisant retų jo paties atsakymų, tapo vis atviresni ir atviresni.

Šie laiškai, iš ambasados visuomet atgabenami to paties jauno venecijiečio, buvo aiškiai skirti skaitymui vienumoje.

Katrina irgi pranešė apie antrojo Marianos vaiko gimimą ir paprastai pridūrė, jog šis kūdikis, kaip ir pirmasis, yra sveikas.

„Tačiau ne santuokoje gimusių vaikų tavo brolis turi kur kas daugiau nei santuokinių, bent jau taip aš girdėjau, ir, atrodo, net stulbinantys jo pasiekimai Senate bei tarybose negali sutrukdyti nuolat mėgautis dailiąja lytimi.

Bet tavo motiną jis dievina, dėl to gali nė trupučio nesijaudinti.

Visus žavi jo energija, jėga ir sugebėjimas triūsti nuo aušros iki vidurnakčio. O tiems, kas susižavėjimą išsako garsiai, jis tuojau pat atsako, esą patirta tremtis ir nelaimės išmokiusios vertinti gyvenimą.

Žinoma, vos paminėjus brolį Tonijų, Karlui iš akių bemaž ištrykšta ašaros. Ak, koks jis laimingas girdėdamas, kad tau gerai sekasi ten, pietuose, vis dėlto jis labai susirūpinęs klausosi naujienų apie tavo dainavimą ir fechtavimo laimėjimus.

„Scena? — klausia jis manęs. — Manai, jis iš tiesų galėtų žengti ant scenos?“ Prisipažino man įsivaizduojąs tave tokį kaip tavo senasis mokytojas, Alesandras.

Tuomet aš pastebėjau, girdi tu veikiau ketinąs tapti naujuoju Kafareliu. Kad būtum matęs jo miną!

„Tokiu atveju visi jo gailėsis! Tu tik pagalvok! Įsivaizduoji, — sako jis, — kaip jis jausis, jei visi nuolat primins apie jo gėdą!“

„O tos dvikovos! — kalba jis man. — Ką tu pasakysi apie visas tas dvikovas? Juk aš tenoriu, kad jis gyventų ramiai ir saugiai.“

„Tas tiesa, — tuomet pastebiu aš. — Tačiau nerasi saugesnės vietos už kapą.“ Jis sureaguoja dar emocionaliau ir išeina iš mano namų apsipylęs ašaromis.

Bet gana greitai sugrįžta, apsunkęs nuo vyno, išvargintas lošimų namų. Ir žvelgdamas į mane apsiblaususiu žvilgsniu apkaltina persekiojimo manija bei sako: „Taip, tu turi žinoti, aš dažnai galvoju apie tai, jog nelaimingam mano broliui Tonijui būtų buvę kur kas geriau, jei chirurgas būtų netyčia jį per daug sužalojęs, ir dabar jis jau skrajotų danguje.“

„Bet kodėl? — apstulbstu aš. — Kokius siaubingus dalykus čia kalbi! Kodėl? Juk jis klesti!“

„O jeigu jį kas nors papjaus idiotiškos dvikovos metu? — klausia Karlas. — Aš jaudinuosi dėl jo dieną naktį.“ Ir sako niekada neišsiųsiąs tau špagų, kurių prašei.

„Bet juk špagų galima nusipirkti bet kur!“ — pastebiu aš.

„Ak, mano brolis, mano mažasis broliukas! — šūkteli jis taip karštai, jog galėtų išspausti ašaras publikai. — Ar kas nors žino, ką aš iškentėjau!“ Ir tuojau pat nusisuka nuo manęs, tarsi negalėtų pasitikėti manim, pernelyg kvaila, nesugebančia užjausti taip begaliniai apgailestaujančio žmogaus.

Bet, atvirai sakant, Tonijau, prašau tavęs, būk atsargus ir išmintingas. Jeigu jis išgirs apie tavo fechtavimo laimėjimus, dar nuspręs turįs išsiųsti į Neapolį porą tuzinų bravų, kad tave saugotų. Manau, tokių žmonių draugija tave išties varžytų, gal net dusintų. Taigi, Tonijau, elkis apdairiai ir protingai.

O kalbant apie sceną, tavąjį balsą, nejaugi kas nors galėtų pavydėti Dievo tau suteiktos dovanos? Naktimis, gulėdama ant pagalvių, aš girdžiu tave dainuojantį. Nežinia, ar kada galėsiu tai išgirsti iš tiesų ir apkabinti tave bei parodyti, jog myliu tave dabar dar labiau negu visada. Tavo brolis kvailys, jei nemato tavęs laukiančios didžios ateities.“

Prieš sudegindamas šį laišką, kaip ir visus kitus, Tonijus ilgai jį nešiojosi.

Laiškas jį gerokai pralinksmino bei keistai pakerėjo; perskaičius jo neapykanta Karlui įsiliepsnojo dar stipriau.

Prieš akis aiškiai iškilo brolis, siurbčiojantis iš gyvenimo taurės, vadinamos Venecija. Kaip ryškiai jis regėjo Karlą, keliaujantį iš puotos į senato salę, o paskui į Ridotto, kurtizanės glėbin.

Tačiau visi švelnūs Katrinos perspėjimai nė kiek nepaveikė Tonijaus. Jis nė trupučio nepakeitė savo gyvenimo.

Ir toliau aktyviai lankė fechtavimo salę. O kai pasitaikydavo laisva minutė, tobulino tire savąjį šaudymo iš pistoleto meną. Likęs vienas kambaryje tiek atkakliai treniruodavosi valdyti durklą, kiek tik įmanoma reguliariai nesusmeigiant ašmenų į minkštą žmogaus kūną.

Bet jis žinojo, kad ne karingumas ir narsa vertė jį taip valdingai elgtis su Džakomu Lizaniu arba taip tobulinti įvairių ginklų valdymo meną.

Tiesiog jis nebegalėjo nuo aplinkinių nuslėpti, kas iš tiesų esąs.

Vis dažniau ir dažniau iš sutiktųjų akių suprasdavo: jie žino, kad jis — kastratas. O jaunųjų neapoliečių žvilgsniai bylojo apie pelnytą besąlyginę pastarųjų pagarbą.

O kalbant apie sceną, apie jo virsmą naujuoju Kafareliu, kaip kad kilniaširdiškai suformulavo Katrina, jis kartu ir norėjo, ir bijojo šito taip stipriai, jog kartais apimdavo neviltis, galutinai susipynus mintims.

Jį jau spėjo apsvaiginti ovacijos, grimas, gražių dekoracijų prabanga ir tos akimirkos, kai girdėdavo savo balsą, skambantį viršum kitų balsų, apraizgantį neapčiuopiama, galinga magija visus tuos, kas norėdavo jį išgirsti.

Tačiau tereikėdavo pagalvoti apie didžiuosius teatrus, ir širdyje užsimegzdavo keistai jaudinanti baimė.

„Du kūdikiai per dvejus metus!“

Kartais ši mintis iškildavo sąmonėje taip aiškiai ir nutvilkydavo taip skaudžiai, jog jis net sustodavo. Du vaikai, ir abu — sveiki sūnūs!

Daugelis Venecijos šeimų tik tokiu būdu pretendavo į amžinybę.

O kaip jis norėjo, kaip norėjo, kad motina ir tėvas suteiktų jam dar truputį laiko! 14

Buvo vidurdienis. Minios apsuptas Tonijus žingsniavo Via Toledo ir staiga suprato, jog šią dieną, gegužės pirmąją, sukanka lygiai treji metai, kai gyvena Neapolyje.

Tiesiog galvoje netilpo. O paskui pradėjo atrodyti, jog praleido čia visą gyvenimą ir niekada nepažinojo kitokio pasaulio.

Sekundėlei stabtelėjo, nors minia trukdė stovėti, tempdamasi iš paskos. Pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į giedrą žydrą dangų, pajuto švelnią bei šiltą brizo glamonę.

Netoliese pastebėjo atdarą taverną. Keli staleliai stovėjo tiesiog ant akmenuoto grindinio, o pagrindinę patalpą užstojo pora senų gumbuotų figmedžių. Tonijus patraukė ten ir užsisakė butelį „Lagrima Kristi“, neapolietiško baltojo vyno, kurį labai mėgo.

Figų lapai metė ant grindinio didžiulius žmogaus delno formos šešėlius, o šitas oras, suspaustas tarp ankštų sienų, rodos, be paliovos judėjo.

Po minutės Tonijus jau buvo girtas. Jam pakako vos pusės taurės. Palaimingai atsipalaidavęs atsilošė į mažos, grubiai sukaltos kėdės atlošą ir ėmė stebėti žmonių srautą gatvėje. Dar niekad Neapolis jam neatrodė toks nuostabus. Ir nepaisant viso to, kas jam taip nepatiko — baisaus skurdo aplinkui bei begalinio aukštuomenės dykaduoniavimo, — jautėsi esąs šio miesto dalelė. Pagaliau tai suprato, pajuto visa esybe.

O gal taip jautėsi dėl to, kad sukaktys visuomet sukeldavo jam šventišką nuotaiką. Venecijoje jų būdavo tiek daug, ir kiekviena proga vykdavo šventė. Jos tapo ne šiaip galimybe pažymėti laiko atkarpas, o gyvenimo būdu.

Po visų šio ryto kančių jį aplankiusi ramybė buvo lyg tyli paguoda.

Keletą valandų jis praleido pas siuvėją, kur jautėsi kaip kalėjime. Negalėjo žiūrėti į veidrodį. Siuvėjo padėjėjos jam vis kartojo, jog dar labiau paaugęs. Dabar jo ūgis siekė jau šešias pėdas, ir niekas jį pamatęs nebegalėjo pavadinti berniuku.

Švytinti perregima oda, purūs plaukai, nekaltas veidas — visa tai drauge bei ilgos galūnės skelbė pasauliui, kas jis toks.

Pasitaikydavo minučių, kai bet kokie komplimentai sukeldavo jam įniršį ir iškildavo vos beapčiuopiamas prisiminimas apie vieną seną žmogų mansardoje, apie žmogų, smerkiantį pasaulį, kuriame viskas matuojama skoniu. Būtent skonio dėka jo figūra laikoma madinga; ne kas kitas, o skonis skatina moteris siųsti jam dovanas ir prisipažinti, kaip jį dievina, nors jis pats mato veidrodyje klaikią griuveną dieviškos būtybės vietoje. Patirdavo tikrą siaubą stebėdamas, kaip griūva Viešpaties sumanytas kūrinys. Kartais pasidarydavo įdomu, ar tą patį patiria mirtini ligoniai, kai ima nebejausti galūnių, kai dėl ligos jiems nuslenka plaukai. Mirtini ligoniai jį traukė, traukė išsigimėliai, nykštukai, neūžaugos, kuriuos kartais matydavo mažosiose scenose kur nors mieste; jis negalėjo užmiršti sykį matytos poros, tarpusavyje susijungusios šlaunimis: juodu juokėsi ir gėrė vyną sėdėdami ant vienos kėdės. Tos būtybės jam kėlė nerimą ir kartu pakerėdavo; paslapčiomis laikė save vienu iš jų, išsigimėliu, slepiančiu savo bjaurumą po nuostabiu nėriniuotu brokato kostiumu.

Jis nusipirko visus siuvėjo parodytus audinius ir dar tuziną nosinių, kaklaraiščių bei pirštinių, kurių jam visai nereikėjo.

— Viskas, kas geriausia, kad taptum nepastebimas, išstypėli, — sukuždėjo savo atspindžiui veidrodyje.

Ir štai dabar, pajutęs pirmą saldžią vyno sukeltą euforiją, žaibišką alkoholio ir vasaros karščio reakciją, jis nusišypsojo.

— O žinai, tu galėtum būti išsigimėlis, — tarė sau. — Galėtum netekti balso kaip Gvidas. Taigi tebūnie kaip bus.

Šis mažutis kankinimas siuvėjo ateljė priminė Tonijui neseniai įvykusius ginčus su Gvidu ir maestro Kavala — ginčus, kurie, matyt, negreitai turėjo liautis. Gvidas be galo nusivylė, kai Tonijus atsisakė pagrindinės moteriškos partijos pavasarį statytoje operoje, dar sykį pareiškęs, jog jis niekada — niekada, niekada! — nepasirodys scenoje vilkėdamas moterišką suknelę. Kapelmeisteris vėl nusprendė nubausti Tonijų, leisdamas jam suvaidinti tik nereikšmingą vaidmenį. Bet dainininkas kaip galėdamas demonstravo, jog nė trupučio nenusiminė.

Toji pavasarinė opera jį nuliūdino nebent tuo, kad į pasirodymą neatėjo šviesiaplaukė dailininkė. Kurį laiką jos nesimatė ir koplyčioje. Nesutiko jos nė paskutiniojoje grafienės puotoje. Štai dėl ko jis sielvartavo.

Na, o pasirodymo su moteriška suknele neužmirštantys mokytojai, atrodo, neketino palikti Tonijaus ramybėje. Jie nepritarė mokinio įsitikinimui, esą jis galįs atlikti tik vyriškas partijas. Prieš daugelį amžių pirmieji išromytieji pradėjo vaidinti moterų vaidmenis, nors dabar visur už Popiežiaus valstybės ribų operoje dainavo moterys, kastratus ir toliau garsino šie vaidmenys. Kadangi visos pagrindinės partijos operose rašomos aukštiems balsams, kiekvienas dainininkas turėjo būti pasirengęs bet kokiam vaidmeniui. Tokiu būdu, pavyzdžiui, ir moterys neretai atlikdavo vyrų vaidmenis.

Galų gale maestro Kavala išsikvietė Tonijų.

— Tu ne prasčiau už mane žinai, — pradėjo jis, — jog tau būtina įgyti patirties prieš paliekant konservatoriją. O tavojo debiuto laikas jau arti.

— Bet tai neįmanoma, — skubiai atsakė Tonijus. — Aš nepasirengęs...

— Nusiramink, — pertraukė maestro. — Man tavo pasiekimai matomi kur kas geriau nei tau pačiam. Ir tu žinai, jog aš šiuo atveju teisus. Ir dar aš teisus sakydamas, jog tu turi pasirodyti už konservatorijos ribų, bet tu šito atsisakai. Kiekvieną savaitę gauni pakvietimų į privačius namus, tačiau jų nepriimi. Tonijau, nejaugi nesupranti, jog mokykla tau virto slėptuve?

Tonijus krūptelėjo.

— Taip nėra, — sumurmėjo šiek tiek pyktelėjęs, bet suprasdamas, kad kapelmeisteris teisus.

— Tonijau, kai tu čionai tik atvažiavai, — tęsė maestro, — kai pirmą kartą atsisakei dainuoti, aš nemaniau, jog ištversi. Baiminausi, kad disciplina tau pasirodys besanti per žiauri, o aš negalėjau žiūrėti į nusivylusį Gvidą.

Tačiau tu mane nustebinai. Tu tapai žinomu šios vietos aristokratu, pavertei šitą miestą savąja Venecija. Tu čia spindėjai taip, kaip būtum spindėjęs ir ten. Bet čia ne visas pasaulis, Tonijau, nors ir didesnis už Veneciją. O tu dabar įstengtum apžavėti visą pasaulį.

Po ilgos pauzės Tonijus atsisuko į maestro ir sutiko jo žvilgsnį.

— Ar galiu jums patikėti vieną mažą paslaptį? — paklausė.

Kapelmeisteris linktelėjo.

— Niekada gyvenime aš nežinojau tokios laimės, kokią patyriau čia.

Kavala atsakė supratinga liūdnoka šypsena.

— Ar jūs nustebęs? — paklausė Tonijus.

— Ne, — papurtė galvą maestro. — Jeigu kas nors turi tokį balsą kaip tavasis, tuomet ne. — Jis palinko viršum stalo. — Čia tavoji galybė, tavo jėga. Aš kadaise tau pažadėjau, jog taip nutiks, jei leisi, kad nutiktų. Dabar pažadas tapo realybe. O dar aš tau turiu pasakyti štai ką. Gvidas irgi gali sužavėti pasaulį. Jis pasirengęs parašyti premjerinę operą Romos scenai. Jam tenka būti kantriam dirbant su tavimi ir laukti, nes jam nepakeliamos tavo kančios. Bet jums abiem metas išeiti į pasaulį. O Gvido darbas bei laukimas tęsiasi jau ilgai, pernelyg ilgai.

Tonijus neatsakė galvodamas apie kitus dalykus. Jis dar kartą suvokė, jog normaliai susiklosčius įvykiams jau būtų vyras. Atrodytų kaip jo antrininkas Venecijoje, ir jo balsas skambėtų taip pat. Pasidarė apmaudu, kad ne itin gerai prisimena to vyriškio balso tembrą. Jo paties balsas — tas, kokiu kalbėjo — irgi buvo švelnus bei žemas, bet jis įpratino save taip kalbėti ir niekada, niekada neužsimiršdavo, netgi juokdamasis.

— Būsiu dar negailestingesnis, — tęsė maestro. — Yra ir kitų, pasirengusių žengti rampos link. Yra kitų, pasiruošusių užimti tavo vietą.

Tonijus tik linktelėjo. Bet maestro kalbėjo toliau:

— Manai, nežinau, kas tau nutiko? Gvidas nenori apie tai kalbėti, beje, kaip ir tu pats. Bet aš įsivaizduoju, ką tau teko patirti...

— Jūs neįsivaizduojate, — šiurkščiai paprieštaravo Tonijus, — nes jums taip nenutiko.

— Tu neteisus. Tikrąjį blogį šiame pasaulyje kuria tie, kurie neturi vaizduotės. Aš turiu vaizduotę. Žinau, ką tu praradai.

Tonijus neatsakė. Jis negalėjo sutikti. Šie žodžiai jį užgavo, pasirodė pasipūtėliški, arogantiški. Bet visais kitais atžvilgiais maestro buvo teisus.

— Duokite man šiek tiek laiko, — pagaliau ištarė Tonijus veikiau sau nei maestro.

O kapelmeisteris, patenkintas dėl to, jog buvo suprastas, nebetęsė pašnekesio.

Taigi atėjo trečiųjų atvykimo į Neapolį metinių diena.

Šventiškai nusiteikęs, malonios euforijos apimtas Tonijus dar aiškiau suprato, jog maestro Kavala sakė tiesą.

Kol sugrįžo konservatorijon, bemaž sutemo. Prieš pareidamas užsuko į „Inghilterra“ viešbutį prie jūros ir nakčiai išnuomojo porą kambarių. Nusprendė vakare atsivesti čionai Gvidą, o prieš tai užsukti į netoliese esančią bažnyčią bei pasiklausyti Kafarelio. Garsusis dainininkas jau daugiau nei metus gyveno Neapolyje ir dažnai dainuodavo šventojo Karlo teatre, tačiau Tonijui buvo svarbu išgirsti jį būtent šią, ypatingą dieną.

Radęs tuščią Gvido klasę, patraukė į jo apartamentus.

Mokytojas buvo pasipuošęs vakarui: apsivilko Tonijaus pirktą prašmatnų raudono aksomo surdutą. Kai Tonijus įėjo, Gvidas ant bevardžio kairės rankos piršto movėsi žiedą. Kaštoninės, bemaž šokoladinės spalvos plaukai buvo rūpestingai susukti bei sušukuoti. Jis užsimovė naują porą balto šilko pirštinių, apsiavė batus kalnų krištolo sagtelėmis, ir įgavo išties nekasdieniško spindesio.

— O aš ieškau tavęs nuo pat pietų, — prabilo Gvidas. — Noriu, kad šį vakarą nuvažiuotum pas grafienę anksčiau. Šiek tiek užkąsk ir daugiau nebegerk vyno. Ši naktis ypatinga, turi elgtis taip, kaip aš pasakysiu. Ir, prašau, neieškok pretekstų atsisakyti. Žinau, kad nenori ten eiti, bet tu privalai.

— Kada jau aš nenorėjau ten eiti? — nusišypsojo Tonijus.

Tomis minutėmis, kai ruošdavosi kur nors išeiti, Gvidas jam atrodydavo itin patrauklus.

— Tu atmetei jau penkis ar šešis paskutiniuosius kvietimus, — priminė Gvidas, — bet šiandien būtinai turi nueiti.

— Kodėl gi? — šaltai paklausė Tonijus.

Jis vos begalėjo patikėti padėties ironiškumu. Prisiminė, kaip Domenikas kadaise irgi kūrė planus, tame pačiame viešbutyje išnuomojo apartamentus, iš kurių atsivėrė vaizdas į jūrą. Jis nusišypsojo. Ką galėjo pasakyti?

— Grafienė buvo išvykusi, jai teko patirti rūstų išmėginimą, o dabar ji sugrįžusi surengė pirmą puotą. Juk žinai, mirė jos pusbrolis, senasis sicilietis, daugelį metų gyvenęs Anglijoje. Taigi jai teko pergabenti giminaičio kūną į Palermą, idant palaidotų ten. Vargu ar tau kada nors teko matyti laidotuves Palerme.

— Man apskritai nieko neteko matyti Palerme, — burbtelėjo Tonijus.

Gvidas vartė natas ant stalo.

— Žodžiu, senuką pirmiausia reikėjo pasodinti krėslan bažnyčioje ir atlikti ceremoniją, o tada įkurdinti kapucinų katakombose šalia kitų giminaičių. Katakombos — tai požeminis nekropolis, kur ilsisi šimtai mirusiųjų, vieni stovėdami, kiti gulėdami, visi puikiai apsitaisę. Juos prižiūri vienuoliai.

Tonijus susiraukė. Jam buvo tekę girdėti apie tokias vietas, nors šiaurinėje Italijoje nieko panašaus nebuvo.

— Grafienė, žinoma, turi pakankamai sicilietiško kraujo, taigi jai tos apeigos nė motais. Bet senuko našlės, jaunosios anglės, vos neištiko isterijos priepuolis. Ją teko iš ten išvesti.

— Nieko nuostabaus.

— Šiaip ar taip, grafienė sugrįžo. Ji atliko savo pareigą, palaidojo pusbrolį, ir ši puota jai tiesiog būtina. Todėl prašau tavęs, atvažiuok ten anksčiau.

— Bet kuo aš čia dėtas?

— Grafienė tave myli, ji visuomet tave mylėjo, — pasakė Gvidas ir stipriai apkabino Tonijaus pečius. — Bet tik, kaip sakiau, negerk daug vyno.

Kai pasiekė grafienės rūmus, ten buvo tamsu. Iš bažnyčios išėjo iškart, kai Kafarelis sudainavo pirmąją ariją — klasikinį kūrinį kastratui, kuris jaudino ir kartu gniuždė. Ne, Tonijus neprisiminė Venecijos, juk nuo to laiko dažnai tekdavo girdėti Kafarelį, jis tiesiog troško dar kartą pasimėgauti šia tobulybe, ta aistra balse, begalės dalykų supratimu, kurį taip retai pavykdavo įžvelgti kituose žmonėse.

O dar jis norėjo, kad Kafarelis ypatingu būdu jį įkvėptų. Norėjo, jog dainininkas, pats to nežinodamas, suteiktų narsos, kurios jam taip stigo.

Ar gavo, ko ieškojo, ar ne, taip ir nesuprato.

Bet buvo malonu ateiti į grafienės namus anksti, dar prieš atvykstant svečiams. Jis atidavė apsiaustą šveicoriui, pasakė kol kas nieko nenorįs bei ėmė vienas vaikštinėti po tuščius kambarius. Paprasti baldai prieblandoje atrodė vaiduokliški ir tarsi pleveno virš kilimų, ant kurių išryškėjo margaspalviai ornamentai. Šiltas oras buvo gaivus, jame nesijautė nei dūmų, nei sudegusio vaško kvapo, nei prancūziškų kvepalų.

Iš tiesų Tonijus visai nebuvo nusiteikęs prieš vizitą čionai, kaip kad manė Gvidas. Jis tiesiog pradėjo pavargi nuo viso šito, ypač nuo tada, kai prieš penkis ar šešis mėnesius dingo šviesiaplaukė mergina. Bet galbūt ji pasirodys šiandien. Pro atlapotus langus į namus plūdo kvapni naktis, sklidina vabzdžių čirškimo, rožių aromato, kurie, ko gero, sudaro pačią pietų krašto esmę. Netgi neįtikėtina tarnų gausa atrodė tarsi šių vietų ypatybė, tarytum šis namas suteiktų prieglobstį visiems elgetoms, kurie išsipustę nėriniais bei atlasu dirbo čia už grašius.

Jis išėjo į sodą. Visai nesinorėjo, kad namas atgytų. Bet atsigręžęs atgal pro ką tik paliktos svetainės tamsą pamatė tolumoje, koridoriuje, pasirodančius muzikantus, nešinus kontrabosais ir violončelėmis ant nugarų. Drauge su jais atėjo Frančeskas. Jis tarsi negyvą paukštį ant peties laikė smuiką.

Tonijus pažvelgė į mėnulį aukštybėse, paskui nukreipė žvilgsnį į jį supančius, rūpestingai apkirptus citrinmedžius, menkai apšviestus marmurinius suolelius ir akmenimis grįstą takelį, tiesiai iš po kojų bėgantį tamson.

Jis nužingsniavo takeliu. Jusdamas už nugaros vis ryškiau įsižiebiančius žiburius, įėjo pro vartelius į rožyną, esantį, kaip žinojo, kairėje pusėje. Rožės čia augo tiesiog stebuklingos, grafienė pati jas prižiūrėjo. Norėjosi, kad ši palaima kuo ilgiau neatsitrauktų. Įsimintina data žadino įvairias mintis... Taigi reikėjo vienumos.

Bet įėjęs į rožyną, tolumoje, už gėlyno, ūmai pastebėjo šviesos srautą, sklindantį iš mažo namelio, netoli galinės palaco pusės. Durys buvo atdaros, ir Tonijus neskubėdamas patraukė link namelio, pakeliui perbraukdamas ranka per itin stambius žiedus, o prisiartinęs pamatė pro duris nuostabią spalvų bei veidų virtinę ir kažką, kas priminė žydro dangaus skiautę.

Jis sustojo. Įdomi iliuzija. Durys panėšėjo į vartus, vedančius į ypatingu, perpildytą ir neramų pasaulį.

Žengęs dar kelis žingsnius, dirstelėjo į kambarį, pilną paveikslų. Vienas, didžiulis, kybojo ant sienos, priešais jį, ant molberto, stovėjo dar keletas kitų, ir Tonijus kurį laiką apžiūrinėjo darbus. Iš tolo jie atrodė užbaigti bei kupini gyvybės: grupės biblinių personažų, taip pat tobulai nupieštų, kaip ir anksčiau matyti ant bažnyčių bei koplyčių sienų. Buvo čia ir arkangelas Mykolas, vedantis prakeiktuosius į pragarą. Už nugaros besiplaikstantis apsiaustas, veide — apačioje liepsnojančios pragaro ugnies atšvaitai. O šalimais pavaizduota jam nežinoma šventoji — moteris, spaudžianti prie krūtinės kryžių. Spalvos mirguliavo šviesoje. Visi paveikslai atrodė niūresni, liūdnesni už tuos, kuriuos būdamas vaikas matė Venecijoje.

Staiga išgirdo iš kambario gilumos sklindančius tylius garsus.

Sodo tyla bei tamsa jį paslėpė, apėmė malonus jausmas, jog yra nematomas, ir Tonijus priėjo dar arčiau prie paveikslų traukdamas į save dažų, terpentino bei aliejaus kvapą.

Bet peržengęs slenkstį suprato, jog viduje dirba dailininkas. „Čia negali būti ji“, — pagalvojo. Šiems paveikslams buvo būdingas toks valdingumas, gal net vyriškumas, kurio nesijautė šviesiose, lengvose freskose ant koplyčios sienų. Bet kai pamatė prie drobės palinkusią figūrą juodu drabužiu, suprato regįs moterį, laikančią rankoje teptuką. Jai ant nugaros krito švytinčių auksinių plaukų kupeta.

Čia dirbo toji pati dailininkė.

„Ir mudu čia dviese“, — pagalvojo jis, staiga sulaikęs kvapą.

Bet pažvelgęs į apnuogintas jos rankas, dažais išteptą drabužį, pajuto paniką. Ji atrodė tikra gražuolė. Tonijus neatitraukdamas akių stebeilijo į švelnų profilį, sodriai rožines lūpas, gilų akių mėlynumą.

Ir tuo momentu, kai suprato privaląs tučtuojau išeiti, mergina atsisuko šiugždėdama apatiniais taftos sijonais bei pažvelgė tiesiai jam į veidą.

— Senjore Treski, — ištarė, ir išgirdus jos balsą Tonijui sugniaužė krūtinę. Ji kalbėjo švelniu, saldžiu sopranu.

Netikėtai užkluptas jis tiesiog paliepė sau jai atsakyti.

— Senjorina, — sumurmėjo ir šiek tiek nusilenkė.

Ji nusišypsojo, mėlynose akyse įsižiebė žiburėliai. Kai pakilo nuo kėdės, tamsaus drabužio raišteliai atsirišo, ir jis pamatė švelnią rausvą odą viršum juodos suknelės korsažo. Merginos skruostai, kai šypsojosi, tapo putlūs, viskas joje ūmai jam pasirodė apskrita bei tikra, tarsi anksčiau būtų ją matęs tik scenoje. Dabar ji stovėjo visai arti.

Jos plaukai kaip visuomet buvo papurę, nors nesugarbanoti. Tiesiai perskirti per vidurį tiesiog laisvai krito ant pečių, ir išsyk kilo noras juos paliesti. Griežtumas galėjo pavesti žiauriu kiekvieną kitą veidą, bet tik ne mielą jos veidelį, kuriame labiausiai išryškėjo mėlynos akys po dūmų spalvos blakstienomis.

Dailininkės veido išraiška aiškiai pasikeitė, ir Tonijus pajuto, jog pasikeitė veikiausiai dėl jo. Akimoju suvokė jos išskirtinumą: ji nemokėjo slėpti savo jausmų bei emocijų kaip kitos moterys.

Ji nejudėjo, bet Tonijus pajuto jos skleidžiamą kvietimą. Buvo tikras, jog mergina nori jį paliesti, ir pats troško paliesti ją. Aiškiai įsivaizdavo, kokia glotni jos kaklo oda, koks švelnus skruostas. Norėjosi pirštu perbraukti per grakščius ausų išlinkimus. Mintyse regėjo darąs su ja siaubingus dalykus, ir pajuto, jog rausta. Jam atrodė absurdiška, kad ji apskritai apsirengusi. Švelnios jos rankos, ploni riešai, po suknele šmėkščiojanti rausva oda — visa tai kažin kokios nuostabios būtybės dalys, kurias kažkodėl slepia maskarado kostiumas.

Visa tai buvo siaubinga.

Kraujas plūstelėjo į veidą, ir Tonijus sekundei palenkė galvą, paskui nukreipė akis į paveikslus aplinkui, galingus raudonus, degančios gintarinės spalvos, auksinius bei baltus potėpius, kurie sudarė tą svaiginančią visatą, akivaizdžiai sukurtą jos teptuko.

Jis norėjo išeiti, pabėgti, pasislėpti — bet negalėjo žengti nė žingsnio. Toji moteris jį gąsdino. Jaudino net juoda suknelės tafta. Kodėl ji turi piešti apsitaisiusi juodai? Matinį audinį ištepė dažai, o pati mergina atrodė tokia jauna ir nekalta, kad juoda spalva jai visai netiko; kartu jai buvo būdingas mielas nerūpestingumas, kuris atsispindėjo akyse kiekvieną kartą, kai susitikdavo judviejų žvilgsniai.

Mergina vėl narsiai šypsojosi jam. Tonijus jautė turįs ją užkalbinti. Norėjo pasakyti ką nors mandagaus, deramo tokiomis aplinkybėmis, bet negalėjo nieko sugalvoti, ir tuomet, didžiausiam jo siaubui, dailininkė ištiesė apnuogintą ranką.

— Gal įeisite, senjore Treski? — pakvietė tuo pačiu melodingu sopranu. — Gal pasėdėsite su manimi truputį?

— O ne, senjorina, — šįkart jis žemiau nusilenkė ir atsitraukė atgal. — Nenoriu jums trukdyti, senjorina... Aš... mes... Aš norėčiau... Turiu omenyje, kad mes taip ir nebuvome iš tiesų vienas kitam pristatyti, ir aš...

— Bet visi jus pažįsta, senjore Treski, — ištarė mergina, švelniai linktelėdama šalia stovinčios kėdės pusėn, ir linksma kibirkštėlė vėl žybtelėjo jos akyse, o paskui tuojau pat išnyko.

Ji tylėdama žiūrėjo į Tonijų, o šis į ją, ir abu nejudėjo.

Taip jisai ir stovėjo sustingęs, kol išgirdo, kaip už nugaros grafienės liokajus keletą kartų pakartojo jo vardą bei pranešė, jog senjoro Treskio laukiama viršuje.

Jis pulte puolė ten, kur buvo kviečiamas. Name jau skambėjo juokas ir negarsi muzika. Liokajus nuvedė jį viršutiniu koridoriumi iki asmeninių grafienės apartamentų.

Įėjęs Tonijus pamatė prie stalelio tingiai sėdintį Gvidą. Po atlapotais nėriniuotais marškiniais matėsi krūtinė. Pati grafienė, akivaizdžiai ką tik užsimetusi raukčiais puoštą chalatą, stovėjo šalia didžiulės, prabangiai užtiestos lovos.

Vaikiną suėmė įtūžis, bet toji moteris nė nemėgino jo įžeisti, juk jinai nieko nežinojo apie mokinio ryšį su maestro. Pamačiusi Tonijų, grafienė išsyk nušvito.

— Ak, žavingasis vaikeli, — šūktelėjo ji. — Prieik. Eikš čionai ir paklausyk manęs.

Abiem rankom moteris pakvietė jį artyn iš kito kambario galo.

Tonijus nusišypsojo Gvido pusėn ledine šypsena ir trumpai linktelėjęs prisiartino. Tvirta grafienės figūrėlė dvelkė tokia šiluma, tarsi būtų ką tik išlindusi iš po šiltos antklodės arba mylėjusis.

— Na, koks šį vakarą tavo balsas, ką? — paklausė. — Padainuok man dabar!

Tonijus nesitvėrė pykčiu. Sužaibavo akimis į Gvidą. Jis įviliotas į spąstus.

— Pange Lingua, — pridūrė grafienė.

— Padainuok, Tonijau, — švelniai ištarė Gvidas. — Išties įdomu, kaip šiandien skamba tavo balsas. — Susitaršiusiais plaukais, atlapota apykakle, mokytojas atrodė atsipalaidavęs.

„Taigi tavo žavingasis vaikelis, — pagalvojo Tonijus, tavo cherubinas. O štai ką aš gaunu už meilę mužikui.“

Jis gūžtelėjo pečiais ir visu balsu užtraukė himno pradžią.

Grafienė atšlijusi aiktelėjo. O Tonijus nė kiek nenustebo, kad ankštame kambaryje jo balsas nuskambėjo pernelyg galingai bei nenatūraliai.

— Ką gi, — pratarė senjora Lamberti, išsiųsdama aplinkui su žvakėmis tūpčiojančias tarnaites. Pasiraususi lovos klostėse, ji surado natų lapus. — Ar galėsi sudainuoti štai šitą, žavingasis vaikeli? Šiandien, čia? — ir pati atsakė į savo klausimą švelniai linktelėdama. — Čia, su manimi.

Kelias akimirkas Tonijus stebeilijo į viršelį, niekaip negalėjo visko susieti. Jos balsas... Taip, jis, žinoma, girdėjo jos balsą ir anksčiau, girdėjo daug kartų. Grafienė Lamberti buvo puiki dainininkė mėgėja, bet jau seniai nebedainavo, o čia, šiuose namuose, šimtų svečių akivaizdoje, be to, Gvidas juk žino, kaip jis to nenori! Vaikinas atsisuko į mokytoją.

Šis nekantriai parodė į natas.

— Tonijau, būk malonus, nusileisk iš padebesių, kuriuose skrajoji, ir pažiūrėk, ką laikai rankose, — patarė jis. — Pasiruošimui turi valandą laiko...

— Aš nedainuosiu! — piktai pareiškė Tonijus. — Grafiene, aš negaliu to padaryti. Tiesiog neįmanoma, aš...

— Brangus vaikeli, tu privalai, privalai, — sumurkė ji. — Turi padainuoti dėl manęs. Aš ką tik patyriau šiurpų išmėginimą Palerme. Aš taip mylėjau savo pusbrolį, o jis buvo toks kvailas, mažoji jo žmona taip kentėjo, ir visiškai be reikalo. Tik vienas dalykas gali pakelti man nuotaiką: aš turiu vėl dainuoti, turiu sudainuoti Gvido kūrinį, ir aš noriu dainuoti su tavimi!

Jis įsistebeilijo į ją. Norėjo peržvelgti kiaurai, įtardamas slepiamą melą. Tačiau grafienė atrodė tokia nuoširdi! Ir pats to nenorėdamas jis pažvelgė į natas. Čia buvo geriausias Gvido kūrinys, serenada, Veneros bei Adonio duetas. Ir vos sekundei Tonijus įsivaizdavo, kaip dainuoja šį kūrinį per pamoką, su Pjeru, tačiau čia...

— Ne, tai neįmanoma, paprašykite ko nors kito...

— Jis nesuvokia, ką kalba, — įsiterpė Gvidas.

— Bet, Gvidai, juk aš šito net nerepetavau. Na, gal sudainavau porą sykių su Pjeru, — o paskui šnipštelėjo: — Kaip galėjai šitaip su manimi pasielgti?

— Mielas vaikeli, — kreipėsi grafienė, — apačioje yra maža svetainė. Eik ten ir parepetuok. Gali mokytis ištisą valandą. Ir nepyk ant Gvido. Čia mano prašymas.

— Tu nesupranti, kokia garbė tau suteikta! — šūktelėjo mokytojas. — Pati grafienė dainuos su tavimi.

„Spąstai, tikrų tikriausi spąstai, — pagalvojo Tonijus. — Po valandos po šiuo stogu susirinks trys šimtai žmonių!“ Ir tada vėl prisiminė natas. Jis puikiai mokėjo Adonio partiją — aukštą, švelnią, tyrą. Tuo metu apačioje jau rinkosi svečiai. Jie pasistengs palengvinti jam šį pasirodymą, juk tiesa? Jie atleis už dvasinį blaškymąsi bei ilgą jėgų kaupimą. Jis žinojo: taip ir bus; jam tereikia leisti, kad taip nutiktų, kad siaubas pavirstų euforija, vos tik pamatys susirinkusiųjų akis. Ir tuo pat metu žinojo tiesiog neturįs kitos išeities.

— Eik apačion, parepetuok, — Gvidas nuvedė jį link durų. Ir staiga sušnibždėjo, atkartojo it aidas: — Kaip gali šitaip su manimi elgtis?

Tonijus dėjosi niūrus ir nepalenkiamas, bet žinojo, jog veidas jau tapo bereikšmis, svajingas. Jis jautė, kaip atlyžta, suprato, jog mūšis pralaimėtas, ir žinojo, absoliučiai tiksliai žinojo, kad ateis momentas pasinaudoti ta galia, apie kurią svajojo šią vakarą klausydamasis Kafarelio.

— Tu tiki, kad man pavyks? — jis pažvelgė į Gvidą.

— Žinoma, — atsakė šis. — Tu patį pirmą kartą, dar dažams ant popieriaus neišdžiuvus, nuostabiai sudainavai šį kūrinį! — o paskui, padrąsindamas ir nuramindamas jaunuolį, maestro pažvelgė į jį meilės sklidinu žvilgsniu bei sušnibždėjo: — Tonijau, dabar tinkamas metas.

Ir štai atėjo momentas, kai nebeliko nė menkiausios abejonės dėl to, kad dainuoti teks, ir Tonijus pernelyg stipriai to norėjo, kad bijotų. Jis repetavo ištisą valandą ir dar pusvalandį, paskui nusibraukė nuo kaktos prakaitą, užpūtė žvakes ant klavesino bei išėjo į laiptų aikštelę.

Tuomet akimirksnį vėl patyrė baimę. Ne, blogiau: tikrą siaubą. Nes išmušė tasai neišvengiamas momentas tokio pobūdžio sambūryje, kai susirinkę jau visi pakviestieji. Tie, kurie atėjo anksti, dar neišėjo, o susivėlinusieji jau atvyko. Lengvos kalbos ir juoko bangos švelniai plakėsi į sienas, kur bepažvelgsi, visur matei vyrus bei moteris, margaspalvius šilkus, perukus, baltus it burės; jie plaukė per šią banguojančią jūrą, atsimušančią į veidrodžius ir besiveržiančią pro žiojinčias durų angas.

Dainininkas susuko natas į ritinėlį ir stengdamasis apie nieką negalvoti ėmė leistis laiptais. Bet vos pasukęs orkestro pusėn patyrė dar didesnį sukrėtimą. Ką tik atvyko pats Kafarelis: dabar jis bučiavo grafienei rankutę.

Tonijų apėmė jausmas, jog atėjo pasaulio pabaiga. Nejaugi bent kam nors galėjo dingtelėti, esą jis dainuos girdint Kafareliui! Kol jis svarstė, ar toks posūkis geras, ar blogas, pasirodė Gvidas.

— Tau reikia daugiau laiko? — skubiai paklausė jis. — Ar jau esi pasirengęs?

— Gvidai, atėjo Kafarelis, — sušnibždėjo Tonijus.

Rankos išsyk tapo lipnios bei drėgnos. Jis norėjo ir kuo greičiau pradėti pasirodymą, ir kokiu nors būdu to išvengti. Ne, jis negalėjo, negalėjo dainuoti Kafarelio akivaizdoje.

Bet Gvidas tik šyptelėjo. Vieną akimirką, kol minia dar neužstojo garsiojo dainininko, Tonijus žiūrėjo į jį, ir vėl, kaip prieš daugelį metų Venecijoje, pasirodė, jog netgi čia tasai žmogus skleidžia neįtikėtiną valdingumą.

— Viską daryk taip, kaip aš tau sakiau, — priminė Gvidas. — Tegu pradeda grafienė, aš seksiu jai iš paskos, o paskui prisijungsi tu.

— Bet, Gvidai, — pradėjo Tonijus, ir staiga tarytum nutirpo liežuvis. Įvyko kažkokia siaubinga klaida. Tačiau mokytojas jau nuėjo į šalį.

Tuo momentu pasirodė maestro Kavala su Benedetu, o skubiai prie Tonijaus sugrįžęs Gvidas ištarė:

— Eik prie klavesino ir lauk. Metas.

Jis nežinojo, kur dėti rankas. Tiesa, laikė natas, bet nenumanė, kaip aukštai derėjo jas pakelti. Netikėtai suvokė, jog dainuos pati namų šeimininkė, todėl visi klausysis itin dėmesingai. Tai štai ką padarė Gvidas! Ir, žinoma, maestro nenuleido nuo jo akių, suprantama, ir Benedetas žiūrėjo į jį; kažkas pasivedėjo į šalį Kafarelį, o šis linktelėjo. „O-o-o Viešpatie! Bet kodėl Kafarelis šiandien toks velniškai malonus, nors paprastai elgiasi absoliučiai nepakenčiamai?! Kodėl niekas nesibaimina, kad jis ims siautėti?“ Kafarelio akys akimirksniui įsmigo į Tonijų, kaip kartą jau buvo nutikę vienoje Venecijos svetainėje.

Bet salė jau rimo, tarnai iš visų pusių nešiojo minkštas kėdutes, damos sėdosi ant jų, o ponai įsitaisė tarpduriuose, tarsi tam, kad neleistų niekam pabėgti.

Staiga Tonijaus riešą palietė putlus grafienės delnas. Atsigręžęs jis pamatė, jog namų šeimininkės plaukai išpudruoti ir dailiai sugarbanoti. Ji atrodė labai dailutė. Grafienė lingavo galvą skaičiuodama pirmuosius melodijos, kuri turėjo nuskambėti išsyk po įžangos, taktus ir netikėtai pamerkė jam akį.

Tonijui atrodė, tarytum kažką užmiršo, lyg turi jos kažko paklausti. Toji mintis varė iš proto, bet jis negalėjo prisiminti, ko reikia paklausti. Ir tuomet suprato, jog iki šiol nepamatė šviesiaplaukės dailininkės. Kur ji? Negalima pradėti be jos, tikriausiai ji norėtų būti čia ir, be abejo, po sekundės ar kelių pamatys jos veidą.

Tačiau salėje jau viešpatavo visiška tyla, išskyrus taftos šiugždesį, ir Tonijų vėl apėmė panika, kai pastebėjo, kaip Gvidas uždėjo rankas ant klavišų, o smuikininkai pakėlė strykus. Suvirpėjo stygos, ir ėmė lietis muzika.

Rodos, akimirksniui Tonijus užsimerkė, o kai vėl atsimerkė, jį ūmai apgaubė visiška ramybė, šiluma, lengva, be galo raminanti šiluma, kūnas atsipalaidavo, kvėpavimas tapo lygus. Jis aiškiai matė kiekvieną veidą priešais save, sustingusių spalvų masė atitirpo, pavirto šimtais žmonių, pasirodo, užpildžiusių šią salę. Jis netgi spėjo dirstelėti ten, kur tarp paprastų vyrų ir moterų tarsi liūtas sėdėjo Kafarelis.

Smuikai nusklendė aukštyn. Tyrais balsais suskambo rageliai. Visi drauge jie suteikė melodijai tokio ritmingumo, jog Tonijus nejučia pradėjo linguoti kartu. Kai muzika nutilo, pabaigoje nuskambėjusi dar liūdniau bei melodingiau, Tonijus pasijuto kažkur plaukiąs ir dėl viso pikto užmerkė akis.

Atsimerkęs pirmiausiai išvydo mažąją grafienę. Klavesinas grojo jos dainos įžangą. Fone, švelnios lyg tylūs atodūsiai, skambėjo violončelės. Jos galvelė vėl pradėjo linguoti, kaip ir visas smulkus kūnas, ir staiga žemas, kibirkščiuojantis balsas išsiveržė iš jos gerklės taip energingai, taip svaiginamai melodingai, jog Tonijus užmiršo viską pasaulyje. Ji atitraukė akis nuo natų ir pažvelgė į jį. Vaikino lūpos pačios nusišypsojo.

Jos akys spinduliavo, putlūs skruostai išsipūsdavo tarsi dumplės, jinai dainavo jam, jog myli jį, jog jis tapsiąs jos meilužiu, kai pradėsiąs dainuoti.

Pirmoji jos dainos dalis baigėsi. Stojo neišvengiama tyla ir, subtiliai suskambus klavesinui, uždainavo Tonijus.

Jis neatitraukė akių nuo grafienės ir pastebėjo, kaip ji švelniai šyptelėjo bei nežymiai linktelėjo galvą. Bet tuojau pat pajuto, kaip švelnūs, aukšti fleitos garsai persipina su jo balsu, ir ėmė dainuoti kartu su fleita, sekdamas paskui ją aukštyn bei žemyn, aukščiau, aukščiau, o paskui vėl žemyn, o tada fleita įvedė jį į pasažų seriją, kuriuos jis lengvai įveikė.

Ir Tonijus suvokė iš tiesų norįs išgirsti grafienės balsą ir kad ji tai žino, o kai partnerė jam atsakė, jisai iš tikrųjų ją įsimylėjo. Skambant stygoms, Tonijus uždainavo jai stipriai, galingai, ir atrodė, tarytum dainuojami meilės žodžiai — gryna tiesa.

Jo balsas viliojo jos balsą ne tik vardan atsakymų, bet ir dėl to momento, kai juodu abu susilies. Net pačios švelniausios, labiausiai tęsiamos natos kalbėjo jai apie tai, o lėti jos pasažai, sklidini gilių, tamsių spalvų, tarsi aidas kartojo tą patį virpantį troškimą.

Pagaliau juodu sujungė pirmasis duetas, ir abu apėmė neapsakomai malonus jaudulys, Tonijus net ėmė linguoti drauge su ja, juodose moters akutėse sužiburiavo juokas. Žemos jos natos nuostabiai susiliejo su plevenančiais jo meilės prisipažinimais, tada prisijungė trečias garsas — nuostabus instrumentų skambesys, kylantis bei slopstantis, tarsi suteikiantis juodviem galimybę laisvai skrajoti.

Tonijaus-Adonio balsą užpildė kančia, kai turėjo sudainuoti atsisakąs Veneros, o grafienė atsakinėjo jam sklidina tokio pat veriančio skausmo.

Galų gale smuikai vėl nusklendė aukštyn, suskambo ragelis, vesdamasis Tonijų paskui save. Jis paskutinį sykį kvietė ją, ragino eiti drauge, susivienyti su juo. Grafienė palinko į priekį, pasistiebė ir, rodos, iš pačių sielos gelmių atsakinėjo į svaiginančius jo pakilimus. Ir pagaliau, po trumpučio atokvėpio, jie pradėjo finalinį duetą.

Jos balsas vėl susituokė su jo balsu. Grafienės skruostai liepsnojo, akyse žvilgėjo ašaros. Mažutis kūnas tarytum pleveno ore, ant lengvų įstabių vibracijų bangų, o Tonijaus balsas kilo vis aukščiau ir aukščiau, verždamasis iš didžiulių plaučių bei geibaus, menko karkaso — kūno, likusio stovėti nejudria, grakščia poza, kai balsas ištrūko į laisvę.

Viskas baigėsi.

Salė nušvito. Kafarelis atsistojo ir plačiu mostu pirmasis pradėjo tikrą ovacijų audrą.

Mažoji grafienė pasistiebė bei pabučiavo Tonijų. O sutikusi jo žvilgsnį, pilną neapsakomo liūdesio, apkabino jaunuolį ir padėjo galvą jam ant krūtinės.

Viskas įvyko be galo greitai. Rodos, Kafarelis uždėjo ranką jam ant peties bei linksėdamas visiems iš eilės dešinės rankos mostais prašė publikos nesiliauti plojus. Iš visų pusių skambėjo komplimentai — girdi jis dainavęs taip nuostabiai, net pati grafienė sudainavusi su juo duetu, o čia jau nemenkas pasiekimas, jis turįs ypatingą balsą, ir kaip gaila, kad jie negirdėję apie jį anksčiau, tai yra visus tuos metus, kuriuos jis praleido šventojo Angelo konservatorijoje, ir kur buvęs maestro!

Bet kodėl jam buvo taip sunku viso šito klausytis, kodėl beprotiškai norėjosi pabėgti? Gvido mokinys? Taip, Gvido mokinys. O kokia dieviška kompozicija! O tasai Gvidas, kur jis? Visa tai buvo pernelyg nuostabu ir kartu beveik nepakeliama. Jei tik Gvidas būtų čia!

— Kur jis? — šnipštelėjo Tonijus grafienei.

Vieną sekundę priešakyje šmėkštelėjo maestro Kavala, bet dingo, Tonijui nespėjus suprasti jo veido išraiškos. O paskui grafienė spustelėjo jam ranką atkreipdama dėmesį.

— Tonijau, susipažink su senjoru Rudžerium, — ištarė, tarsi būtų visiškai įmanoma pasikalbėti su kuo nors tokiame triukšme.

Jaunasis dainininkas nusilenkė nepažįstamam žmogui, paspaudė jam ranką. Pajuto, jog kažkas jį apkabino ir pamatė senyvąją markizę: ši vėl priglaudė sausas lūpas vaikinui prie skruosto. Jis pajuto meilės antplūdį šiai moteriai, blankioms jos akims, susiraukšlėjusiai odai, net jį apkabinusiai rankai — panašiai į reptilijos galūnę, bet kartu stebėtinai stipriai.

Vėliau šalia, taip pat netikėtai, išdygo dar kažkas. Grafienė tuo metu kalbėjosi su senjoru Rudžerium, o paskui minia staiga prispaudė juodu vieną prie kito, ir grafienė ranka apglėbė Tonijaus juosmenį. Ūmai jį pervėrė prisiminimas.

— Grafiene, — sukuždėjo jis. — Toji jauna moteris, šviesiaplaukė... — jis suprato, jog visą laiką laukė, kada ją pamatys, ir kad jos čia tiesiog nėra. Širdį apniko nusivylimas, ir Tonijus išsyk nutilo, nors ir toliau gestais vaizdavo purius jos plaukus. — Mėlynomis, tamsiai mėlynomis akimis, — sumurmėjo, — bei nuostabiais plaukais.

— Ak, žinoma, tu turi omenyje mano mažąją giminaitę, mano mažąją našlelę, — ištarė grafienė, pažindindama jį dar su vienu ponu, anglu iš pasiuntinybės. — Ji gedi, brangusis, gedi vyro, mano siciliečio pusbrolio... Bet argi aš tau nepasakojau? O dabar ji nenori grįžti Anglijon...

Grafienė palingavo galvą.

Našlė!

Ar gerai nugirdo? Dabar jis lenkėsi dar kažkam. Senjoras Rudžerius kalbėjo grafienei kažką labai svarbaus, ir štai grafienė jau nueina.

Našlė. Bet kurgi Gvidas? Mokytojo nesimatė. Netrukus Tonijus pastebėjo kitame salės pakraštyje maestro Kavalą, o šalia ir Gvidą, ir grafienę, ir tą mažą žmogelį, Rudžerių.

Dar kažkas paėmė jį už rankos bei nuoširdžiai pasakė, girdi jis turįs nepaprastą balsą ir jam reikią debiutuoti čia, švento Karlo teatre, o ne važiuoti į Romą. Ir kodėl visi būtinai vis dar turi važiuoti į Romą?

Bet jo galvoje tuo metu sukosi viena mintis: „Ji našlė“. Dailininkę tarytum apgaubė jausmingumo aureolė, pavertusi dar labiau gundančia, artimesne, visiems laikams išbraukė iš neprieinamų mergelių pulko, kuriam anksčiau buvo ją priskyręs.

Dabar jis visų atsiprašinėjo, bergždžiai stengdamasis prasibrauti prie tolumoje stovinčių Gvido bei maestro Kavalos.

Ir tuomet pamatė iš minios išpuolantį Paolą, pasipuošusį nauju kostiumu ir panašų į dailutį mažą princą. Berniukas skubiai apkabino Tonijų.

— Ką tu čia veiki? — paklausė Tonijus, tuo pat metu linktelėdamas senajam rusų grafui Šeržinskiui.

— Maestro man leido ateiti pasiklausyti tavęs, — Paolas prisiglaudė prie jo. Vaiką visi šie įvykiai taip sujaudino, jog jis beveik nebeįstengė kalbėti.

— Ką turi omenyje? Tu žinojai, kad aš dainuosiu?

— Visi žinojo, — sunkiai alsuodamas atsakė Paolas. — Čia ir Pjeras, ir Gaetanas, ir...

— Ak, tasai Gvidas! — sukuždėjo Tonijus.

Bet jis vos tramdė juoką.

Šįkart jis sparčiai nuėjo, kartu išsivesdamas ir Paolą, mat pastebėjo, kad Gvidas, maestro Kavala bei nepažįstamas ponas dingo.

Kol pasiekė koridorių, trijulė jau užėjo į kažkurią svetainę. Visos durys buvo uždarytos. Jam teko pastovėti, nuraminti alsavimą ir tiesiog pasimėgauti apėmusiu jauduliu.

Jautėsi toks laimingas, jog beliko tik užsimerkti bei nusišypsoti.

— Vadinasi, visi žinojo, — pasakė jis.

— Taip, — atsakė Paolas, — o tu niekada nedainavai geriau, niekada. Tonijau, aš gyvenime šito neužmiršiu.

Staiga vaiko veidelis susiraukė, atrodė, jis tuoj tuoj pravirks.

Berniukas prisispaudė prie Tonijaus. Dvylikametis buvo labai liesas — kaip nendrė, ir neaukštas, jo galva tesiekė Tonijaus pažastį. Akyse atsispindintis begalinis skausmas sukėlė Tonijui nerimą.

— Kas nutiko, Paolai?

— Atleisk, Tonijau. Bet mudu atvykome į Neapolį drauge. O dabar tu išvyksti. Aš liksiu vienas.

— Ką čia kalbi? Išvykstu? Tik todėl, kad...

Tuomet Tonijus išgirdo balsus už vienų uždarų durų tolėliau. Jis švelniai apkabino Paolą, raminamai patapšnojo per petį. Mažasis florencietis vis dar galynėjosi su ašaromis.

Tuo metu ginčas tęsėsi.

— Penki šimtai dukatų, — ištarė Gvidas.

— Leisk man viską sutvarkyti, — paprašė kapelmeisteris.

Tonijus tyliai stumtelėjo duris ir pamatė, jog jie šnekasi su tuo pačiu tamsiaplaukiu senjoru Rudžerium. Pastebėjusi Tonijų, grafienė nuskubėjo prie jo.

— Eik į viršų, žavingasis vaikeli, — pasakė ji išeidama į koridorių ir uždarydama duris.

— Bet kas tasai žmogus? — sušnibždėjo jis.

— Nenoriu tau sakyti, kol viskas nesutvarkyta, — tarstelėjo namų šeimininkė. — Eime. 15

Trečią valandą nakties pusė svečių vis dar nesiskirstė.

— Mielas vaikeli, — kreipėsi grafienė, uždarydama duris, — senjoras Rudžerius visai atsitiktinai užsuko čia. Mes visi buvome tikri, jog žinodamas tu tikrai būtum atsisakęs dainuoti!

Keletą valandų Tonijui teko vienam laukti erdviame antro aukšto kambaryje, kurio langas žvelgė į judrią gatvę.

„Penki šimtai dukatų! — svarstė jis. — Didžiulis turtas. Tikriausiai vyksta kažkokios teatrinės derybos. Bet dėl ko?“

Pakaitomis apimdavo čia baimė, čia klaikus nusivylimas. Vis dėlto pats Kafarelis jam plojo! Ne, ko gero, jis tiesiog maloniai parodė pagarbą grafienei. Tonijus visai susipainiojo. Ką visa tai reiškė?

Privažiuodavo ir nuvažiuodavo ekipažai. Svečiai neskubėjo leistis iš priebučio, juokėsi, glėbesčiavosi. Mirguliuojančioje fakelų šviesoje ant priešais stovinčios bažnyčios laiptelių matėsi elgetų siluetai, kuriems šią nuostabią šiltą naktį nereikėjo ieškoti prieglobsčio, jie galėjo išsitiesti tiesiog mėnesienoje.

Tonijus pasitraukė nuo lango ir ėmė žingsniuoti po kambarį.

Ant židinio lentynėlės tiksėjo laikrodis. Iki aušros liko trys valandos. Jis dar nenusirengė; Gvidas tikrai ateis čionai.

O jeigu Gvidas lovoje su grafiene? Ne, šią naktį mokytojas negalėjo taip pasielgti. O ir grafienė žadėjo ateiti, kai „viskas susitvarkys“.

„Gali paaiškėti, jog viskas čia gryniausi niekai, — tvirtai tarė sau septynioliktą kartą. — Tasai Rudžerius tikriausiai kokio nors mažo teatrėlio Amalfėje ar kur nors kitur direktorius. Taigi jie nori nuvežti mane tenai ir surengti patikrinimą... Bet už penkis šimtus dukatų?“ Jis pakraipė galvą.

Tačiau kad ir kokį nerimą kėlė visi šie įvykiai, Tonijus negalėjo negalvoti apie šviesiaplaukę dailininkę. Jis dar neatsigavo po sukrėtimo, kurį sukėlė naujiena apie jos našlystę, tereikėjo bent akimirkai atitrūkti nuo minčių, ir prieš akis vėl iškildavo jinai juodos taftos gedulo suknele ir tasai paveikslų pilnas kambarys.

Jokių violetinių juostų, kaspinų. Ir dabar ji našlė. Toji spalva vienintelė jai tiko, išskyrus šviesų plaukų atspalvį. Ir dar dažų, kuriais piešė savo paveikslus. Tie paveikslai neabejotinai jos.

Kaip idiotiškai jis elgėsi — tik nerišliai mykė ir vėpsojo į ją. O juk daugybę sykių svajojo likti su ja akis į akį! Ir kai pagaliau taip nutiko, viską sugadino!

O gal visai galimas daiktas, kad iš kokio nors palaco kampelio jinai girdėjo jį dainuojant.

Ūmai Tonijus prisiminė jos paveikslus. Neįtikėtina, kad jinai juos nutapė! Bet juk pats matė dailininkę tarp tapybos darbų. Drobė priešais ją buvo milžiniška, jei tik prisimintų ten pavaizduotas figūras, galėtų sulyginti jas su kitomis.

Įstabu, kad ji visa tai sukūrė. Dabar Tonijus suprato, jog šviesiaplaukė dailininkė buvo ištekėjusi už to senyvo pono, kurį visuomet laikė jos tėvu, ir visą moters gyvenimą tarytum nušvietė nauja šviesa. Jis aiškiai prisiminė pirmąjį judviejų susitikimą, jos ašaras, gilią kančią, su kuria susidūrė — girtas, grubus ir kartu kankinamas šviesiaplaukės nepažįstamosios grožio bei jaunystės.

Ji buvo to senio žmona, o dabar tapo laisva.

Ir tapė ji ne tik mergeles bei angeliukus. Ji vaizdavo milžinus, miškus, siautėjančią jūrą.

Tonijus stovėjo tamsiame miegamajame ir klausėsi tolimo varpų skambesio, panašaus į tylų, liūdną aidą. Mažas išmargintas židinio laikrodis skubėjo.

Jis užsisagstę liemenę, pasitaisė surdutą ir patraukė link durų. Ko gero, visi jį užmiršo. Ir Gvidas, žinoma, drauge su grafiene. Namuose viešpatavo tyla.

Tačiau tolimoje laiptinėje degė ryški šviesa. Įtempęs ausis Tonijus išgirdo balsus. Apsisuko ir nuskubėjo galinių laiptų pusėn.

Naktis tebebuvo labai šilta. Nužengęs ant žolės, jis pamatė virš galvos pasklidusias įvairaus ryškumo žvaigždes. Kai kurios matėsi be galo ryškiai, atrodė bemaž geltonos ar net rožinės, o kitos panėšėjo tik į mažučius baltos šviesos taškelius. Dangumi plaukė debesys. Užvertęs galvą, jis nejučia susverdėjo: pasirodė, tarsi juda pats dangus arba apskritai visa žemė.

Šviesa tryško pro svetainės langą. Prigludęs prie stiklo, Tonijus pamatė, kad maestro Kavala vis dar neišėjęs. Gvidas kalbėjosi su senjoru Rudžerium, o senjoras Rudžerius, rodos, kažką aiškino, braižydamas pirštu ant tuščio stalo paviršiaus. Grafienė juos stebėjo.

Tonijus pasuko šalin. Nepaisant susijaudinimo, vaikinas suvokė, jog eiti vidun jam nedera.

Jis skubiai perėjo per sodą, bemaž bėgte pasileido pro rožių krūmus ir sulėtino žingsnį, artindamasis prie nuošalaus pastato, skendinčio tamsoje. Akimirkai mėnulis skaisčiai apšvietė žemę ir, kol debesys vėl jį uždengė, Tonijus spėjo pamatyti vis dar atdaras duris. Jis lėtai patraukė ton pusėn. Po kojomis šnarėjo žolė. Ar pasielgs neteisingai, jei įeis, kai viskas taip lengvabūdiškai atlapota? Tarė sau: „Aš tik pastovėsiu prie durų“.

Nedrąsiai ranka pasirėmęs į staktą pamatė paveikslus. Tamsa pasiglemžė spalvas, bet veidai liko ryškūs. Pamažu išryškėjo archangelo Mykolo pavidalas, o paskui baltos dar nebaigto kūrinio dalys. Tonijaus žingsniai garsiai aidėjo ant akmeninių grindų; lėtai atsisėdęs ant suolelio, stovinčio priešais drobę, jis pradėjo apžiūrinėti baltų figūrų grupę, susipynusių tamsių medžių masę vaizduojančiame fone.

Jis kraustėsi iš proto, negalėdamas pamatyti dailininkės ir kartu nerimavo įsiveržęs čionai prieš jos valią. Nenorėjo liesti jos teptukų, rūpestingai uždarytų dažų indelių arba audinio, kuris sulankstytas gulėjo šone. Tačiau šie daiktai jį traukė. Jis prisiminė, kaip mergina sėdėjo čia, vėl išgirdo jos balsą, įstabų tembrą, kiek neaiškius žodžius ir tik dabar suprato, jog ji kalbėjo su šiokiu tokiu akcentu.

Sekundę padvejojęs, paėmė nuo šalia stovinčio stalo degtukus ir užsidegė žvakę.

Įsižiebė žiburėlis. Kai liepsnelė įsidegė, kambarį užliejo lygi šviesa. Didžiulėje drobėje prie sienos išryškėjo spalvos. Paveiksle pasirodė besančios pavaizduotos sode šokančios nimfos — auksaplaukės, bemaž perregimais drabužiais, vos dengiančiais lanksčius kūnus, mažomis rankomis laikančios gėlių girliandas.

Šie darbai nė kiek nepanėšėjo į tyras, rūsčias freskas grafienės koplyčioje. Paveikslai atrodė kur kas gyvesni ir kartu dar meistriškiau nutapyti. „O kodėl gi ne?“ — pagalvojo Tonijus. Juk ko tik pats neperpratau vokalo meno srityje per tuos trejus metus! Argi nenatūralu, kad ji savojoje irgi patobulėjo? Vis dėlto nimfų veiduose jis įžvelgė kažką, kas neabejotinai jas siejo su mergele Marija koplyčioje, kuria jisai taip žavėjosi. Jis negalėjo atplėšti akių nuo apnuogintų šokančių nimfų rankų bei kojų ir netgi šūktelėjo iš pasigėrėjimo, dėl ko pats susigėdo.

Dažai ant paveikslo dar buvo švieži, palietęs galėjo jį sugadinti. Bet Tonijus neketino liesti paveikslo. Pakako į jį žiūrėti ir žinoti, kad visa tai nutapė šviesiaplaukė moteris.

Jis prisiminė Gvido pasakojimą apie laidotuves Sicilijoje. Vadinasi, ji — toji pati anglė giminaitė, mažoji našlė, kurią taip išgąsdino šiurpios katakombos, jog teko ją iš ten išvesti. Taip, juk jis iš tiesų pastebėjo jos akcentą, teikiantį merginai dar daugiau žavesio. Tonijus pagalvojo, jog dabar, kai liko viena, be vyro, galbūt jai dar blogiau, nei gyvenant santuokoje.

Jam pasidarė liūdna, be galo liūdna. Vaikinas suprato, kad visuomet, kai matė ją, bet kokioje vietoje, net pačioje triukšmingiausioje minioje, ji visuomet atrodė labai vieniša.

Bet kuo labiau žavėjosi dailininke, tuo labiau dėl to kamavosi, taigi ryžtingai ištiesęs ranką, tyčia nusidegindamas pirštus, užgesino žvakę. Ir atsistojo, suprasdamas, jog reikia eiti. Galų gale ar jis galėjo ją sudominti? Kokią reikšmę turėjo jos meistriškumas ir talentas, jos kūryba, paverčianti ją ne eiline mergina, o fėja? Kažkur sąmonės gilumoje jis suvokė, kad tyrumas bei šioks toks manieringumas — tai tik paviršinis sluoksnis, o iš tiesų jos prigimtis kur kas sudėtingesnė, kitaip argi galėtų atsirasti tokie paveikslai.

Tačiau ką bendro visa tai turi su juo? Kodėl jis taip jaudinosi? Kodėl sudrėko delnai?

Kiūtindamas link durų, Tonijus staiga pagalvojo norįs, kad jinai paliktų jį ramybėje, bet paskui sumetė: juk ne dailininkė, o jisai pats be paliovos į ją spoksojo, taigi galų gale mergina jam linktelėjo. Bet kodėl tuomet ji kam nors nepasakė apie nederamą jo elgesį, velniai griebtų? Ūmai supyko ant merginos.

Ir tuomet pakėlęs akis pamatė ją.

Ji sėdėjo tarp rožių, o ilgas drabužis mėnesienoje atrodė skaidriai baltas.

Tonijus sulaikė kvapą. Stovėjo nustėręs ir jautėsi esąs visiškas mulkis. Jinai pamatė šviesą dirbtuvėse ir visą šį laiką jį stebėjo!

Kraujas plūstelėjo į veidą. O paskui apstulbęs pamatė, kaip ji pakilo nuo marmurinio suoliuko bei patraukė jo pusėn, taip lėtai ir tyliai, rodos, ne ėjo, o plaukė. Basos jos pėdos išryškėjo žolės fone, o paprasto, vėjo plaikstomo plonyčio apdaro sluoksniai prisiplojo prie figūros, ir atrodė nuausti vien iš šviesos.

Turbūt jam derėjo tik linktelėti merginai bei kuo greičiau nueiti. Bet Tonijus nekrustelėjo, tik žiūrėjo į ją. Ir kažkas, galbūt jos viduje slypintis ryžtas, ėmė jį bauginti.

Jinai vis artinosi bei artinosi, jau galėjo matyti jos veidą, įžiūrėjo net raukšlelę ant kaktos, atsiradusią, kai mergina šiek tiek kilstelėjo antakius, tarsi nusistebėdama. O paskui Tonijus pajuto jos kvapą: gaivų vasaros lietaus aromatą. Daugiau apie nieką nebegalvojo. Nepastebėjo nei apskritų skruostų, nei putlių lūpų. Veikiau aprėpė žvilgsniu ją visą, šitą fėją, virpančią po perregimo audinio skraiste, pasislėpusią po palaidais auksiniais plaukais, jos kūną — kaitrų, dvelkiantį drėgme lietaus, suplakančio palei takelius žydinčias gėles bei nukritusius lapus.

Neįtikėtinai stiprus geismas panėšėjo į agoniją. Jis visa savo esybe jos troško, tuo pat metu buvo ir įsitempęs, ir suparalyžiuotas. Jautėsi lyg košmariškame sapne, kai negali nei riktelėti, nei pajudėti iš vietos. Ūmai Tonijus pasibaisėjo: nejaugi ji tokia neapdairi, tokia neatsargi? Juodu stovėjo dviese didžiuliame tuščiame sode, toli nuo snūduriuojančio namo. Nejaugi nekalta mergina gali sau leisti štai taip susitikinėti su bet kokiu kitu vyru? Staiga jį užplūdo nežmoniškas pyktis, dailininkė tarsi virto pasibjaurėtinu padaru, o ne pačia nuostabiausia ir grakščiausia būtybe, kokią teko matyti.

Panoro ją įskaudinti, sugriebti, sugniaužti, atverti akis: tegul mato, kas jis iš tiesų yra! Tonijus visas drebėjo, girdėjo savo paties alsavimą.

Bet štai jos veidas pradėjo keistis: ji šiek tiek susiraukė, paskui palenkė galvą, susigūžė ir staigiai atsitraukė, tarsi nuo prarajos krašto.

Tonijus priblokštas žiūrėjo į nueinančią merginą. Paėjėjusi toliau, dailininkė ištiesė pečius bei pakėlė galvą. Ir, kol neišnyko tamsoje, auksiniai jos plaukai švytėjo naktyje.

Atsidūręs kambaryje, jis atsišliejo į uždarytas duris. Įrėmė kaktą į nulakuotą medieną.

Graužiamas gėdos, nelaimingas Tonijus negalėjo patikėti nuėjęs taip toli. Dingojosi, tarytum daugelį metų juodu buvo kažin kokio stebuklingo šokio partneriai ir visuomet egzistavo šis bauginantis, viliojantis artumo pažadas.

Ir štai kaip viskas įvyko!

Faktas, jog jinai pasiūlė jam save, nekėlė abejonių, ir susisielojęs, pažemintas, jis dabar žinojo, kas esąs, ir ji irgi žinojo. O jeigu danguje dar paliktas jam bent lašelis gailestingumo, netrukus turėjo ateiti Gvidas su grafiene bei pranešti, jog jis išvyksta į Romą — ten, kur daugiau niekada nebepamatys šviesiaplaukės dailininkės.

Jis taip ir užmigo apsirengęs, užsimetęs ant peties apklotą, o nubudęs šalimais pamatė grafienę su Gvidu.

— Žavusis vaikeli, pažadėk man kai ką, — pradėjo grafienė.

O Gvidas nė nežiūrėjo į jį. Vaikščiojo po kambarį čia suspausdamas, čia praverdamas lūpas, lyg sakytų begarsį monologą.

— Ką? Kas nutiko? — paklausė apsimiegojęs Tonijus.

Akimirksniui prieš akis šmėkštelėjo šviesiaplaukė mergina, bet tuojau pat išnyko. Jis pajuto daugiau nebegalįs ištverti laukimo.

— Pasakykite man, — paprašė. — Dabar pat!

— Taip, taip, mielas vaikeli, — kaip visuomet ramiai ir mandagiai atsiliepė grafienė, — pažadėk man, jog tapęs garsenybe visiems pasakosi, kad pirmą kartą dainavai mano namuose, Neapolyje.

— Garsenybe? — jis atsisėdo lovoje, o grafienė įsitaisė šalia ir pakštelėjo jam į skruostą.

— Mano nuostabusis, vaike, — pratarė ji, — aš ką tik parašiau savo giminaičiui, kardinolui Kalvinui, į Romą. Jis tavęs lauks, galėsi gyventi jo namuose, kiek panorėsi. Gvidas pageidauja išvykti nedelsiant, jis nekantrauja ištirti publiką ir pradėti rašyti operą. O aš, be abejo, atvyksiu į premjerą, norėsiu pamatyti jus abu. Ak, brangusis vaikeli! Viskas jau nuspręsta: tau teks atlikti pagrindinę Gvido operos partiją Romos Argentina teatre sausio pirmąją dieną. 16

Bet iš tiesų iki išvykimo dienos praėjo daugiau nei dvi savaitės.

Visi daiktai buvo supakuoti. Tonijaus kambariai liko tušti, tebestovėjo tik prabangusis klavesinas, kurį padovanojo kapelmeisteriui. Bagažo prigrūstos karietos laukė konservatorijos kieme.

Tonijus stabtelėjo prie lango ir paskutinį kartą pro dulkėtą arką pažvelgė į sodą.

Jis bijojo išsiskyrimo su Paolu momento, ir šis išties praėjo siaubingai, kaip kad ir numanė. Apatijos apimtas berniukas beveik nekalbėjo, tik kažką nerišliai burbuliavo. Jis nepajėgė ištverti Tonijaus bei Gvido išvykimo. Ir nors dabar vaikas jau išėjo, Tonijus žinojo negalįs štai šitaip palikti mažojo florenciečio.

Iš tikrųjų jis jau sugalvojo planą, bet baiminosi, kad šis nepavyks; taigi bemąstant, kokių veiksmų reikėtų imtis, į kambarį įėjo maestro Kavala.

— Ką gi, sunkusis momentas atėjo, — atsiduso maestro.

Tonijus žvelgė į jį meilės kupinu žvilgsniu, bet nepratarė nė žodžio. Maestro pabarbeno pirštais į dailiai išmargintą klavesino dangtį, ir Tonijui buvo malonu pastebėti, kad kapelmeisteris brangina dovaną.

— Ką gi, ar dabar atlaidžiau vertini nedidelį pokštą, kurį iškrėtėme tau grafienės namuose? — pasidomėjo maestro. — Aš tikėjausi, kad taip ir nutiks.

Tonijus tik šyptelėjo. Atlaidžiau, taip, atlaidžiau.

Bet veidas virptelėjo iš skausmo, ir vaikinas nežinojo, ar maestro Kavala atkreipė dėmesį į šį virptelėjimą. Nors, žinoma, maestro įdėmiai jį stebėjo.

— Apie ką galvoji? — paklausė Kavala. — Pasakyk man.

— Nieko rimto, — tyliai atsiliepė Tonijus. — Galvoju apie tą patį, apie ką galvoja visi, išvykdami iš čia. — Pamatęs klausiamą maestro miną, Tonijus prisipažino: — Bijau patirti nesėkmę Romoje.

Ir nukreipė žvilgsnį į šalį, supratęs, jog pagudravo. Jį slėgė kur kas daugiau dalykų, susijusių su gyvenimu apskritai, su galimais gyvenimo pasiūlymais jam, su tuo, kaip stipriai šito troško, bei su noru daug ką užmiršti.

Prieš trejus metus pasižadėjo dainuosiąs tik savo malonumui. Kaip naiviai dabar skambėjo šis pažadas, koks atrodė kvailas.

Dabar jis ketino tapti geriausiu dainininku Italijoje. Norėjo, kad Gvidas parašytų geriausią žmonių kada nors girdėtą operą. Ir dar bijojo, baiminosi dėl jų abiejų ir negalėjo įveikti baimės. Klausė savęs, ar bijojo visuomet, nuo pat to momento, kai sužinojo, kas jam liko, ar baimė buvo tokia stipri, jog teko susigalvoti kitą, ne tokį aukštą gyvenimo tikslą?

Miglotai prisiminė ankstesnius ketinimus ir neapykantą, niūrias savo priesaikas.

Bet gyvenimas — nuostabūs spąstai; ir dabar mintys sukosi apie vienintelį dalyką — apie gyvenimą. Beprotiškai panoro atsidurti karietoje, pakeliui į Romą.

Pakilimo apimtas Gvidas ne itin domėjosi jo rūpesčiais bei jauduliu. Mokytojas dieną naktį rašė scenas naujajai operai. Jis nuolatos niurnėjo panosėje, o kartais, pakėlęs akis, žvelgdavo į Tonijų, ir šis pajusdavo juodu vienijančią baimę, sumišusią su maloniu jauduliu.

— Tu nepatirsi nesėkmės, — švelniai patikino maestro Kavala. — Aš tavęs neišleisčiau, jei nebūčiau tikras, jog tau pavyks.

Tonijus linktelėjo, neatitraukdamas akių nuo apžėlusios arkos. Daugelis, išties daugelis išvykdavo iš šių namų kupini vilčių, palaiminti maestro, o sugrįždavo paniurę ir pažeminti, lyg primušti šunys.

„Bet nejaugi bent vienas iš jų jautė pralaimėjimą taip, kaip mes jį jaučiame, — svarstė Tonijus, — mes, taip žeminti ir kankinti vardan sėkmės akimirkos?“ Jis jautėsi esąs vienas iš tų dainininkų, vis labiau suvokė savo priklausomybę brolijai tų, kurie, žinia, visuomet stovėjo jo pusėje.

Kai išgirdo maestro prisiartinant, pastebėjo, kad Kavala sunerimęs, liūdnas ir susimąstęs/tuomet Tonijaus mintys ūmai pakrypo kita linkme.

O jeigu jo laukia triumfas? O jeigu viskas klostysis taip, kaip jis fantazavo, ir publika stovėdama apipils jį ovacijomis? Tik sekundėlei įsivaizdavo, jog taip ir nutiks ir jis patirs nenuginčijamą pergalę, prieš akis išryškėjo kelias, kuris ims driektis nuo tos akimirkos, kelias, kurį galima vadinti pačiu gyvenimu.

Ir vos tik vaizduotėje išvydo šį gyvenimą, jį apėmė siaubas.

— Viešpatie, — sušnibždėjo bei krestelėjo galvą, stengdamasis atsitokėti.

Kapelmeisteris palietė jo petį. Atsisukęs Tonijus atitrūko nuo savų minčių ir pažvelgė maestro į veidą.

Šis iš tiesų kažko nerimavo.

— Mudu turime pasikalbėti, — ryžtingai pasakė Kavala. — Kol neišvažiavai.

— Pasikalbėti?

Tonijus pasijuto nejaukiai. Atsisveikinti pasirodė besą be galo sunku.

Bet jam pasidingojo, kad maestro nori ne šiaip geros kelionės palinkėti. O dar Paolas. Tonijus žinojo negalįs palikti Paolo.

— Sykį aš pasakiau, — pradėjo maestro, — žinąs, kas tau nutiko.

— O aš jums atsakiau, — šiurkščiai atsiliepė Tonijus, — kad nežinote. — Jis pajuto viduje užverdantį ankstesnį apmaudą ir pasistengė nusiraminti.

Bet Kavala tęsė:

— Aš žinau, visus šiuos metus tu išlikai kantrus čionai tave pasiuntusių žmonių atžvilgiu...

— Jūs nežinote nieko, — Tonijus iš paskutiniųjų stengėsi išlikti mandagus. — Kodėl apie tai kalbate kaip tik dabar, nors iki šiol tylėjote?

— Kartoju: aš žinau. Visi žino. Manai, mes visi čia kvailiai, nusimanantys vien apie teatrinius siužetus? Aš žinau. Visada žinojau. Ir žinau, kad tavo brolis Venecijoje dabar augina du sveikus sūnus. Ir dar žinau, kad tu niekada nesiuntei ten samdomų žudikų. Venete nesklandė nė menkiausi gandai apie tokius mėginimus.

Tonijui šie žodžiai virto smūgiais į veidą. Trejus metus jis su niekuo apie tai nekalbėjo, o dabar viskas, ką slėpė, pasakyta garsiai.

Jis žinojo, kad įniršis jį visiškai pakeičia. Ir pasakė kaip įstengdamas šalčiau bei grubiau:

— Nekalbėkite su manimi apie tai!

Tačiau maestro nenutilo.

— Tonijau, be to, aš žinojau, kad tą žmogų dieną ir naktį saugo jo samdomų nuožmių galvažudžių gauja. Anot gandų, bravai niekada, net namuose, neatsitraukia nuo jo toliau nei per balso atstumą.

Tonijus patraukė link durų. Maestro sugriebė jį ir privertė pasilikti. Kelias akimirkas šio žmogaus valia grūmėsi su jaunuolio valia, paskui Tonijus, virpėdamas iš įniršio, nusileido.

— Kam mums pyktis? — tyliai paklausė. — Kodėl negalime tiesiog apsikabinti ir atsisveikinti?

— Bet mes nesipykstame, — paprieštaravo Kavala. — Tiesiog aš pranešu tau žinąs apie tavo ketinimus atsiteisti su broliu, — prisiartinęs jis pradėjo kalbėti pašnibždomis, Tonijus net jautė jo kvėpavimą. — Bet tasai žmogus laukia tavęs kaip voras voratinklyje. O įsakas, draudžiantis tau įkelti ten koją, visą Veneciją pavertė jo tinklu. Jis tave sunaikins, jei stosi prieš jį.

— Gana, — nukirto Tonijus. Jis taip niršo, jog vos tvardėsi, bet tuo pat metu matė, kad maestro visiškai nekreipia dėmesio į savo žodžių daromą įspūdį. — Jūs nieko apie mane nežinote, — piktinosi jaunuolis. — Nei iš kur aš atėjau, nei kodėl. Aš nestovėsiu čia ir nesiklausysiu, kaip jūs kalbate apie visa tai lyg apie pačius paprasčiausius dalykus! Ir, prašau, nekalbėkite apie juos tokiu pat tonu, kokiu auklėjate mokinius arba pranešate apie operos žlugimą!

— Bet man anaiptol nėra lengva apie tai kalbėti, — paprieštaravo Kavala. — Dėl Dievo meilės, paklausyk manęs! Pasiųsk ką nors kitą, tegul atlieka šį darbą už tave! Pasiųsk tokius pat galvažudžius kaip tie, kurie jį saugo. Bravai išmokyti žudyti. Užpjudyk juos tokiais pat kaip jie patys!

Tonijus bergždžiai mėgino išsivaduoti. Jis neįstengė pakelti rankos prieš šį žmogų. Ir kapelmeisteris dar aiškino jam, kas yra bravai! Argi jis daugybę kartų nenubusdavo vidury nakties po košmaro, kuriame vėl mėgino ištrūkti iš šiurpių jų letenų Flovigo kambarėlyje? Jis tebejautė tas rankas, jautė dvokiantį vyrų kvėpavimą. Ir puikiai prisiminė bejėgiškumą, apėmusį tuo momentu, kuo aiškiausiai jautė peilį, kuriuo buvo pjaustomas. Niekada to neužmirš.

— Tonijau, jeigu aš neteisus, — ištarė maestro, — jeigu tu siuntei samdomus žudikus, ir šie nieko nepešė, tuomet peršasi tik viena išvada: tu šio sumanymo neįstengsi įgyvendinti pats.

Kavala šiek tiek atpalaidavo gniaužtus, bet Tonijų ūmai apleido visos jėgos. Jis žvelgė į šalį. Retai kada jautėsi toks vienišas kaip dabar, nebent pirmosiomis čia praleistomis dienomis. Jis nebūtų galėjęs atsiminti ką tik pasakytų žodžių. Sutrikęs neįsidėmėjo beveik nieko, išskyrus tai, jog maestro tęsė ir tęsė šią temą, manydamas, jog supranta daug, bet iš tiesų neišmanė visiškai nieko.

— Jeigu tu būtum eilinis dainininkas... — senasis mokytojas atsiduso. — Jei neturėtum balso, apie kurį kiti gali tik svajoti, pasakyčiau: daryk, ką privalai padaryti.

Jis paleido Tonijų. Vaikino rankos nukaro išilgai kūno.

— O, aš buvau ne itin atidus, — tarstelėjo jis, — ir nesistengiau tavęs suprasti anksčiau. Man atrodė, jog esi čia viskuo patenkintas bei laimingas.

— O kas čia keisto, jei aš patenkintas? — paklausė Tonijus. — Kas čia blogo, jei atradau laimę? O gal jūs galvojate, kad drauge su visais kitais dalykais jie išpjovė ir mano sielą? Jūs taip ilgai vadovavote šitam kastratų sambūriui pats toks nebūdamas! Jūs užmiršote, koks yra tikras gyvenimas! O gal manote, kad pasaulį sudaro vien pažeminti luošiai, kurie apsipylę ašaromis ir krauju kiūtina į priekį persekiodami savo likimą? Bet juk čia nėra tikras gyvenimas!

— Tavo balsas — štai kas tavo gyvenimas! Jis sudaro tavo gyvenimą nuo tada, kai čionai atvykai! Juk nenori, kad netikėčiau savo paties juslėmis! — maldaujamai ištarė maestro.

— Ne, — papurtė galvą Tonijus. — Čia menas, išpuošta scena, muzika, mažas pasaulėlis, kurį susikūrėme sau. Bet čia ne gyvenimas! Jeigu jūs norite pasikalbėti su manimi apie mano brolį ir apie tai, ką jis padarė, turite kalbėti apie gyvenimą. Ir aš pasakysiu jums, jog už man padarytą blogį jam turi būti atkeršyta. Kiekvienas žmogus iš gatvės tą suprastų. Bet kodėl taip sunku suprasti jums?

Nors šie žodžiai akivaizdžiai paveikė kapelmeisterį, jis nepasidavė.

— Argi tu kalbi apie gyvenimą, ruošdamasis vykti Venecijon ir nužudyti savo brolį? — sušnibždėjo jis. — Tu kalbi apie mirtį, ir ne apie jo mirtį, o apie savo. Ak, jei tu būtum vienas iš daugelio! Ak, jeigu būtum ne tas, kas esi!

— Aš tiesiog vyras, — atsiduso Tonijus. — Štai kas aš. Aš gimiau vyru ir turėjau užaugti vyru, toks ir tapau, nepriklausomai nuo kažkieno mėginimų užkirsti tam kelią. O dabar pasakysiu jums: vyras negali pakęsti to, kas buvo padaryta man.

Maestro Kavala nusisuko. Rodės, jis nebeįstengia tvardytis. Tą akimirką kambarį apgaubė šalta tyla. Tonijus išsekęs atsišliejo į sieną ir vėl pamatė pro langą lapais apaugusią arką.

Prieš akis ėmė suktis kažkokie pavidalai, tarsi smegenys, atsiribojusios nuo visų minčių, tegalėjo kurti vizijas. Regėjo gan konkrečius daiktus, turinčius reikšmes: stalo sidabrą, žvakes ant koplyčios altoriaus, vestuvinius vualius, kūdikių lopšius, švelnų šilko šnarėjimą — moterų glamones. O visų vaizdinių fonu tapo milžiniška drobė — Venecija, papildyta garsais, trimitų gausmu, jūros brizo kvapu.

„Ko aš norėjau vos prieš akimirką?“ — galvojo Tonijus. Jis pamėgino pamažu persikelti į centrą susijaudinimo sūkurio, nuolatos laukiančio už teatro uždangos, užuodė grimo, pudros kvapą, išgirdo kitapus uždangos šaižiai, šiurkščiai sucirpiančius smuikus, trinksinčias atlenkiamas kėdes. „Apie ką aš galvojau?“ Jis išgirdo savo balsą, aiškiai išdainuojantį natas, ir šis balsas, rodos, neturėjo nieko bendro nei su vyrais, nei su moterimis, nei su gyvenimu, nei su mirtimi. Nė vienos iš šių minčių jis neištarė garsiai.

Tik po kurio laiko maestro vėl atsisuko į vaikiną.

Tonijaus akyse žvilgėjo ašaros.

— Aš nenorėjau iš čia išvykti štai šitaip, — pratarė Tonijus tyliai, tarsi pripažindamas savo pralaimėjimą. — Nors jūs ant manęs pykstate, aš myliu jus. Mylėjau nuo tada, kai čionai atvykau.

— Kaip mažai tu apie mane žinai, — atsiduso maestro. — Aš niekada ant tavęs nepykau. Meilę, kurią jaučiu tau, čia nedaugelis pelnė.

Jis priėjo prie Tonijaus, bet vis dar nesiryžo jo apkabinti. Ir tuo momentu Tonijus fiziškai pajuto šio žmogaus artumą, jo jėgą, grubumą — visiškai įprastus paprastų vyrų bruožus.

Ir tuo pat metu suvokė, kaip pats atrodo šio vyro akimis, tarytum iš šalies pamatė savo jaunumą, nenatūraliai baltą odą.

— Prieš išsiskiriant turėjau pasakyti jums keletą žodžių, — sumišęs pratarė Tonijus. — Norėjau padėkoti...

— Nebūtina. Visai netrukus aš atvažiuosiu į Romą ir pamatysiu tave scenoje.

— Bet yra dar kai kas, — paprieštaravo Tonijus, neatitraukdamas akių nuo maestro. — Norėjau jūsų kai ko paprašyti. Gailiuosi taip ilgai atidėliojęs. Dabar jūs galite nepatenkinti mano prašymo, o man jis — bemaž svarbiausias pasaulyje.

Kavala atsisuko ir pažvelgė Tonijui į akis.

— Pasaulyje. Prieš kelerius metus aš pamėginau tau paaiškinti, kas yra pasaulis — ne tas, iš kurio atėjai, o pasaulis, kurį gali pakerėti savo balsu. Maniau, jog įsiklausei į mano žodžius. Bet tu didis dainininkas, taip, didis dainininkas, o nori atsukti pasauliui nugarą.

— Kai ateis laikas, maestro, kai ateis laikas, — Tonijaus balse vėl suskambo pyktis. — Kiekvienas miršta savo laiku, — atkakliai pakartojo jis. — Aš skiriuosi tik tuo, kad galiu tiksliai įvardyti vietą, kurioje tai įvyks. Pats ją pasirinksiu. Aš galiu sugrįžti namo numirti, savanoriškai atsisakyti gyvenimo. Kai ateis laikas. Bet dabar aš gyvenu bei kvėpuoju, kaip ir kiekvienas kitas.

— Tuomet paaiškink man, ko tu nori, — pasakė maestro. — Aš pasirengęs išpildyti kiekvieną tavo norą.

— Maestro, man reikia Paolo. Noriu išsivežti jį į Romą, — pamatęs Kavalos veide nuostabą bei nepritarimą, skubiai pridūrė: — Aš juo rūpinsiuosi, jūs žinote, ir netgi, jei kada nors man teks vėl jį atsiųsti jums, vaikui nepakenks su manimi praleistas laikas. Juk atsverti neapykantą niekšams, kurie taip su manimi pasielgė, gali nebent meilė kitiems žmonėms. Meilė Gvidui, meilė Paolui ir jums.

Tonijus surado Paolą pačiame nuošaliausiame koplyčios kamputyje. Berniukas sėdėjo susigūžęs ant kėdės, mažas riestanosis veidelis plūdo ašaromis. Padėrusiu žvilgsniu jis stebeilijo į tabernakulį. Pamatęs sugrįžtantį Tonijų, lyg jam būtų per maža vieno atsisveikinimo, Paolas tikriausiai pasijuto išduotas.

Ir nusisuko.

— Tu tik nesijaudink bei paklausyk manęs, — skubiai prabilo Tonijus.

Vaikinas paglostė juodus berniuko plaukus ir uždėjo ranką ant kaklo, kuris jam pasirodė labai trapus. Toks pat trapus, kaip ir visas vaikas. Tonijus ūmai pajuto tokį meilės antplūdį mažajam florenciečiui, jog negalėjo pratarti nė vieno žodžio. Šiltame koplyčios ore tvyrojo vaško bei smilkalų kvapas, o paauksuotas altorius tarsi sutraukė visą saulę, besiskverbiančią vidun dulkėtais šviesos srautais.

— Užmerk akis ir minutėlę pasvajok, — sušnibždėjo Tonijus. — Ar norėtum gyventi rūmuose? Norėtum važinėti nuostabiomis karietomis bei valgyti iš sidabrinių lėkščių? Norėtum puošti pirštus brangakmeniais, vilkėti tik šilką ir atlasą? Ar norėtum gyventi su manimi bei Gvidu? Drauge su mumis vykti į Romą?

Berniuko veide atsispindėjo tokia neviltis, jog Tonijui užėmė kvapą.

— Bet tai neįmanoma! — slogiu balsu pralemeno Paolas.

— Įmanoma, — atsakė Tonijus. — Viskas yra įmanoma. O dar tiksliau: įmanoma tuomet, kai mažiausiai tikiesi.

Pamatęs Paolo veide sušvintantį tikėjimą ir viltį, jį apkabinti siekiančias rankutes, Tonijus prisitraukė berniuką prie savęs.

— Eime, — paragino. — Jeigu turi daiktų, kuriuos norėtum pasiimti, susirink juos dabar.

Kai karieta pagaliau pajudėjo, buvo jau po vidurdienio. Gvidas, Paolas ir Tonijus važiavo pirmuoju ekipažu, antrasis gabeno tarnus bei didžiąją dalį bagažo.

Leidžiantis Via Toledo link jūros, paskutinį kartą nužvelgęs miestą, Tonijus nejučia pasižiūrėjo į melsvą Vezuvijaus viršūnę, siunčiančią į dangų siaurą dūmelį.

Karietos įvažiavo į Molo. Tviskantis dangus driekėsi iki pas horizonto ir palaipsniui susiliejo su juo. Paskui jie pasuko į šiaurę, ir kalnas dingo iš akių. O po keleto valandų, kai naktis apgaubė nuostabius begalinius Kampanijos laukus, Tonijus vienintelis iš keleivių verkė.