Kastratai

Ketvirta dalis 1

Jau pirmą dieną konservatorijoje išsikraudamas daiktus, dėdamas į raudonai auksinę komodą kelis mėgstamus kostiumus, statydamas į lentynas knygas (ir suprasdamas, kad giminaičiai išties atsiuntė viską, kas jam priklausė), Tonijus žinojo, jog ant Vezuvijaus įvykęs virsmas dar turės išlaikyti rimtą išmėginimą.

Dėl šios priežasties jis atsisakė išsikraustyti iš savo mažojo kambarėlio, nors maestro Kavala nedelsdamas pasiūlė pasirinkti bet kuriuos laisvus apartamentus pirmame aukšte. Bet berniukas norėjo likti čia, kad pro langą matytų Vezuvijų. Gulėtų naktimis ant lovos ir žiūrėtų, kaip kalnas spjaudo ugnį į mėnulio apšviestą dangų. Tonijui buvo svarbu visuomet prisiminti ant kalno patirtą suvokimą, ką reiškia absoliučios vienatvės jausmas.

Nes kai ateitis pamažu atskleis tikrą naujojo gyvenimo prasmę, jis privalėjo neatitolti nuo priimtų sprendimų. Jis žinojo dar sulauksiąs nepakeliamo skausmo akimirkų. Ir negalėjo atsikratyti nuojautos, jog kad ir koks ryžtingas pats sau dabar atrodė, kad ir kokias klaikias kančias iškentėjo pastarąjį mėnesį, blogiausi dalykai dar prieš akis.

Ir jis nesuklydo.

Skausmo ilgai laukti neteko, nors kol kas dilgtelėjimai tetrukdavo sekundę. Patirdavo juos popiečio kaitros metu, kai imdavo traukti iš skrynių išsiuvinėtus aksominius apsiaustus. Kadaise vilkėjo juos Venecijoje eidamas į kviestinius vakarus bei puotas. O paskui paėmė į rankas kailiu pamuštą skraistę ir prisiminė, kaip įsisupęs į ją sėdėjo skersvėjų košiamame teatro parteryje, iš kur įtemptai stebeilijo į Kafarelio veidą.

Ir vėl pajuto skausmą, kai tos pačios dienos vakarą per vakarienę atsisėdo prie stalo tarp kitų kastratų, nepaisydamas sukrėtimo, atsispindinčio nedraugiškuose veiduose.

Bet jis visa tai ištvėrė nutaisęs beveik angelišką veidą. Linktelėjo bičiuliams, kerinamai nusišypsojo tiems, kurie iš jo juokėsi. Paglostė galvą Paolui, berniukui, kartu atvykusiam iš Florencijos, prie kurio paskui dažnai prieidavo ir kitomis dienomis.

Dėdamasis tokiu pat ramiu, atidavė kapelmeisteriui savo piniginę. Bet kai šis liepė atiduoti ir špagą bei durklą, tik mandagiai nusišypsojo ir papurtė galvą taip, lyg nesuprastų itališkai. Pistoletus? Žinoma, jis juos atiduos. Bet špagą?

— Ne, — vėl nusišypsojo Tonijus. — Negaliu.

— Tu ne universiteto studentas, — griežtai paprieštaravo maestro. — Ir negali kada panorėjęs ūžauti vietinėse tavernose. Priminsiu tau, jog Lorencas, tasai mokinys, kurį sužeidei, vis dar nesikelia iš lovos. Aš nenoriu naujų kivirčų bei sužalojimų. Būk malonus, atiduok ir špagą, ir durklą.

Dar sykį mandagiai nusišypsojęs, Tonijus atsakė apgailestaująs dėl to, kas nutiko, bet Lorencas įsibrovęs į jo kambarį, taigi buvęs priverstas gintis. Todėl jis negali savanoriškai atiduoti špagos. Lengvesnio patogaus durklo irgi.

Ir niekas nė nenumanė, kaip jis nustebo, kai maestro Kavala nusileido.

Bet tik likęs vienas mansardos kambarėlyje ėmė iš to juoktis. Jis tikėjosi, kad savitaiga: „Elkis taip, lyg būtum vyras“ — taps jam šarvais, apsaugančiais nuo pažeminimo, bet nenumatė, jog ši priemonė veiks ir kitus. Vaikinas tik dabar pradėjo suvokti nuo Vezuvijaus parsinešęs elgsenos stilių. Nesvarbu, ką jis jaučia. Jis elgsis taip, lyg jam nieko nebūtų nutikę, ir viskas bus gerai.

Žinoma, jis nuoširdžiai apgailestavo sužeidęs Lorencą. Ne todėl, kad berniukas nenusipelnė, o dėl to, jog šis incidentas galėjo sukelti nemalonumų ateityje.

Tonijus vis dar mąstė apie tai, kai praslinkus valandai nuo sutemų pradžios išgirdo koridoriuje vyresniųjų kastratų balsus — berniukų, įpareigotų palaikyti tvarką miegamajame. Tų pačių studentų, kurie kartu su Lorencu tuomet įsibrovė į Tonijaus kambarį, norėdami pasišaipyti.

Dabar Tonijus buvo pasirengęs jų pasirodymui. Pakvietė užeiti ir pasiūlęs butelį nuostabaus vyno iš pajūrio viešbučio atsiprašė, kad neturi taurių nė bokalų. Pasakė greitu laiku šį trūkumą ištaisysiąs ir paklausė, ar svečiai neišgertų drauge su juo. Mostu pakvietė atsisėsti ant lovos krašto, o sau atsistūmė rašomojo stalo kėdę. Vėl pasiūlė vyno. O paskui dar sykį, matydamas, kad vynas jiems patiko.

Suprantama, jie negalėjo atsispirti.

Pasiūlė taip ramiai ir drąsiai, jog berniukai nė nežinojo, ar turėtų atsisakyti, ar ne.

Tonijus pirmą kartą juos gerai apžiūrėjo. O beapžiūrinėdamas pradėjo kalbėti. Kad tyla jų neslėgtų, negarsiai pratarė kelis žodžius apie Neapolio orą, apie vietos savitumą.

Tačiau kartu jis anaiptol nesistengė sudaryti šnekaus žmogaus įspūdį, juolab kad iš tiesų toks nebuvo.

Jis norėjo berniukus įvertinti, nustatyti, ar kuris nors liko ištikimas Lorencui, vis dar nesikeliančiam iš lovos, nes žaizdon pateko užkratas.

Pats aukščiausias iš apsilankiusiųjų buvo Džiovanis, kilęs iš Italijos šiaurės. Aštuoniolikos metų vaikinas turėjo gan pakenčiamą balsą, kurį Tonijus girdėjo Gvido klasėje. Šis jaunuolis niekada nedainuos operoje, bet galėtų tapti neblogu jaunesniųjų berniukų mokytoju, o ir daugelis bažnytinių chorų neatsisakytų jo paslaugų. Minkštus juodus plaukus perrišęs šilkine juostele, suteikė jiems peruko su kasele formą. Jo akys buvo geros, liūdnos, beveik baikščios.

Atrodo, jis visai mielai būtų susidraugavęs su Tonijumi.

Antrasis — šviesiaplaukis Pjeras, irgi šiaurietis, kuris kadaise daug kartų šnypštė Tonijui už nugaros įvairius įžeidimus, kaskart nusisukdamas, tarsi taip sakė ne jis. Balsą turėjo geresnį — kontraltą, kuris kada nors galėjo tapti puikiu, bet kuriam kol kas kažko trūko. Tokią nuomonę Tonijus susidarė pasiklausęs jo bažnyčioje. Galbūt jam trūko aistros, o gal — vaizduotės. Dabar šis vyrukas nežymiai šypsodamasis gėrė vyną, o akys išliko šaltos bei įtarios. Bet kai Tonijus kreipėsi į jį, akimoju ištirpo ir mielai atsakinėjo į užduotus klausimus. Taigi jam labiausiai trūko dėmesio.

Trumpam jų vizitui baigiantis, Pjeras jau mėgino patraukti Tonijų į savo pusę, stengėsi padaryti jam įspūdį, lyg Tonijus būtų vyresnis (iš tiesų taip nebuvo) arba užimtų aukštesnę padėtį.

Ir pagaliau trečiasis, šešiolikmetis Domenikas — tokio rafinuoto grožio, jog laisvai galėjai palaikyti jį moterimi. Krūtinės ląsta dainavimo ištreniruotų plaučių bei lanksčių kaulų dėka buvo plati, net figūros forma irgi priminė moterišką — lieknas liemuo ir putloka krūtinė. Tamsios blakstienos bei rausvos lūpos buvo tokios išraiškingos, jog atrodė pridažytos, o žiedais apmaustyti pirštai — ilgi ir grakštūs. Juodi garbanoti plaukai bangomis krito ant pečių. Viso pašnekesio metu Domenikas nepratarė nė žodžio, ir Tonijus sumetė apskritai niekada negirdėjęs jo balso: nei kaip kalba, nei kaip dainuoja. Pasijuto suintriguotas. Domenikas tik neatitraukdamas akių žiūrėjo į jį. Lygiai taip pat, nė nepasikeitusia mina, jis anksčiau stebėjo, kaip Tonijus smogė peiliu Lorencui.

Dabar, paėmęs į rankas vyno butelį, jis pirmiausia nusišluostė lūpas nėriniuota servetėle, o paskui pažvelgė Tonijui į akis taip, jog šis sunerimo. Atrodė, Domenikas jį vertino kažin kokiu ypatingu požiūriu. Ir Tonijus pagalvojo: „Šis jaunuolis taip puikiai žino esąs gražus, jog čia net nebelieka vietos tuštybei.“

Mažojoje konservatorijos scenoje statomoje operoje Domenikas turėjo vaidinti pagrindinį moters vaidmenį. Ir Tonijus netikėtai suvokė nekantraująs pamatyti, kaip šis berniukas pavirs mergaite. Jis pamėgino įsivaizduoti, kaip korseto raišteliai suverš Domeniko liemenį, ir staiga taip nuraudo, kad net nebegirdėjo, ką jam sako Džiovanis.

Tuomet nuvijo šalin šias mintis. O paskui ūmai pagalvojo regįs priešais save moterį, kuri užsimovė bridžius, siekdama jį sutrikdyti. Jis nesmagiai atsiduso. Domenikas sėdėjo šiek tiek palenkęs galvą į šalį. Atrodo, jis šypsojosi. Žvakės šviesoje berniuko oda tapo beveik porcelianinė, o duobutė ant smakro pavertė jį dar labiau gundančiu.

Svečiams išėjus, Tonijus susimąstęs atsisėdo ant lovos. Paskui užpūtė žvakę, atsigulė ir pamėgino užmigti. Bet miegas neėmė, ir tuomet mintimis nukeliavo ant Vezuvijaus bei vėl pajuto, kaip dreba žemė.

Ši priemonė daugeliui metų tapo kasnaktiniu jo ritualu: susikoncentruoti ir pajusti drebančią žemę bei kalno dundesį. 2

Bet iš tiesų tą pirmąjį vakarą Tonijui ne itin reikėjo migdomųjų.

Kitą rytą, nepaisant mėlynių, likusių po žygio į Vezuvijų, jis nubudo ypač pakiliai nusiteikęs ir buvo pasirengęs tuojau pat eiti į Gvido pamoką.

Net konservatorijos spalvos bei kvapai dabar jam atrodė gan patrauklūs. Ypač į koridorių išneštų medinių instrumentų skleidžiamas aromatas. Patiko jam ir atgyjančių klasių garsai.

Mėgaudamasis pačiais paprasčiausiai pusryčiais ir ypač šviežiu pienu, jis kaip pakerėtas žiūrėjo į žvaigždes ryto danguje, kurios matėsi viršum sienos pro valgomojo langą.

„Oras lyg šilkinis“, — pagalvojo jis. Atmosferoje pasklido maloni šiluma. Ji tarytum kvietė pasivaikščioti nusirengus nuogai.

Toks ankstyvas kėlimasis jį jaudino.

Ir net Gvidas Mafeo jam atrodė labai mielas.

Maestro sėdėjo prie klavesino ir nusmailinta plunksna kažką žymėjosi natų lapuose. Atrodo, dirbo jau keletą valandų. Žvakė bemaž baigė degti. Tamsą už lango jau pakeitė ryto prieblanda. Atsisėdęs palaukti ant suolo prie sienos, Tonijus pirmą kartą nuodugniai apžiūrėjo mažą klasę.

Tai buvo akmeninis kambarys kietomis grindimis, pridengtomis tik grubiu dembliu. Tiesa, visus baldus — klavesiną, rašomąjį stalą, kėdę ir suolą — puošė gausūs ornamentai bei žvilgantis emalis, bet šaltumo ir oficialumo įspūdis dėl to nesumažėjo. Taigi maestro, apsitaisęs ilgu juodu drabužiu, pasirišęs platų baltą kaklaraištį ir primenantis dvasininką, čia puikiausiai derėjo.

„Jis ne visuomet atrodo baisus, — galvojo Tonijus. — Iš tiesų jis net savotiškai gražus.“

Tačiau Gvido veidą pernelyg dažnai perkreipdavo pyktis, o rudos akys, per didelės tokiam veidui, teikė jam aršumo. Bet kartu maestro veidas buvo toks judrus bei išraiškingas, sklidinas nerimo ir rūpesčio, kad Tonijus negalėjo atitraukti nuo jo žvilgsnio.

Vis dėlto berniukas stengėsi negalvoti apie tai, jog čia tas pats žmogus, kuris buvo šalia jo Flovige, Feraroje, tame Romos sodelyje, kur juodu apsikabino. Tereikėdavo prisiminti, ir ankstesnė neapykanta vėl sukildavo. Todėl vijo šalin tokias mintis.

Pagaliau maestro padėjo į šalį plunksną, užpūtė nebereikalingą žvakę bei prabilo be jokio formalaus pasisveikinimo.

— Tu turi išties nepaprastą balsą. Jau užtektinai esi apie tai prisiklausęs, — jis tarsi ginčijosi su kažkuo, — taigi nebesitikėk iš manęs daugiau pagyrimų, kol jų neužsitarnausi. Per daugelį metų tu įpratai daryti tai, kas tau patinka ir ko iš tikrųjų nesupranti. Tavo atlikimas toks tobulas atrodė tik todėl, kad turi absoliučią klausą, ir dėl to, kad tie, iš kurių išgirdai šias dainas, jas atliko teisingai. Tu vengei visko, kas tau atrodė sunku, vis ieškodamas prieglobsčio lengvuose, pasitenkinimo teikiančiuose kūriniuose. Todėl tu nemoki kaip reikiant valdyti savo balso ir turi daug blogų įpročių.

Jis nutilęs stipriai persibraukė per garbanotus kaštoninius plaukus taip, tarsi jų nekęstų. Jo plaukai buvo lyg cherubino, kokie šie vaizduojami praėjusio šimtmečio paveiksluose — vešlūs, į viršų užsirietusiais galiukais. Tačiau atrodė neplauti ir neprižiūrėti.

— Tau jau penkiolika. Per vėlu pradėti rimtai dainuoti, — tęsė jis. — Bet aš pasakysiu tau dabar, kad po trejų metų tu būsi pasirengęs pasirodyti bet kurioje Europos scenoje, jei vykdysi viską, ką liepsiu. Man nesvarbu, ar tu iš tiesų nori tapti didžiu atlikėju, ar ne. Man tas pats. Aš tavęs neklausiu. Tu turi neprilygstamą balsą, todėl padarysiu iš tavęs neprilygstamą dainininką. Aš paruošiu tave scenai, rūmams, visai Europai. O tuomet galėsi daryti, ką tik panorėsi.

Tonijus įtūžo. Jis pašoko ir pripuolė prie šio pikto plokščianosio žmogaus, sėdinčio prie klavesino.

— Jūs galėjote manęs paklausti, kodėl aš vakar sugrįžau čionai! — rėžė itin kandžiai bei šaltai.

— Niekada su manimi šitaip nekalbėk, — šyptelėjo Gvidas. — Aš esu tavo mokytojas.

Ir daugiau nieko netaręs išsitraukė pirmąjį pratimą.

Tą dieną jie pradėjo paprasčiausiu accentus22.

Tonijui buvo parodytos šešios natos kylančia tvarka: do, re, mi, fa, sol, la. O paskui tos pačios šešios natos buvo sudėtingiau išdėstytos ir virto grakščiai kylančia melodija su mažais pakilimais bei nusileidimais, kur kiekvieną toną puošė mažiausiai keturios natos, trys kylančios ir viena krintanti.

Visa tai jis turėjo išdainuoti vienu įkvėpimu, kiekvienai natai skirdamas vienodą dėmesį. Be to, balsius reikėjo tarti itin aiškiai, o viskas kartu turėjo skambėti sklandžiai.

Dainuoti šią melodiją reikėjo vėl ir vėl, diena po dienos, šiame tyliame tuščiame kambaryje be jokio akompanimento, tol, kol ji ims tekėti iš Tonijaus gerklės natūraliai, lygiai, be menkiausių įkvėpimo požymių pradžioje ir kvapo stygiaus pabaigoje.

Pirmą dieną Tonijui atrodė, kad pratimas išvarys jį iš proto.

Antrą dieną, įsitikinęs, kad monotonija — tai rafinuotas kankinimo būdas, jis staiga pastebėjo savyje pasikeitimą. Kažkurią akimirką po vidurdienio tarytum sprogo jo irzlumo išpūstas burbulas. Skutai išsilakstė į šalis tarsi pumpuro lapeliai, ir iš vidurio išaugo didžiulis žiedas.

Tasai žiedas — tai hipnotizuojantis dėmesys dainuojamiems garsams, plaukimas drauge su jais, lėtas tarsi sapne, suvokimas, jog kaskart atlikinėdamas accentus jis patiria kokį nors naują, kerintį aspektą, nors ir patį nereikšmingiausią.

Baigiantis pirmajai savaitei, jis jau liovėsi galvojęs apie įvairiausius uždavinius, kuriuos turėjo išspręsti, tik žinojo, kad jo balsas visiškai persimainė.

Vėl ir vėl Gvidas atkreipdavo jo dėmesį, jog do, re arba mi sudainavo meiliau nei kitas natas. „Ar tu jas myli labiau už kitas? Privalai jas vertinti vienodai.“ Vėl ir vėl Gvidas primindavo: „Legato.“ Tai reiškė: „Junk lėtai, sklandžiai.“ Gilumas neturėjo reikšmės. Jausmų raiška neturėjo reikšmės. Bet kiekvienas tonas privalėjo būti gražus. Nepakako sudainuoti absoliučiai tiksliai (Gvidas jau ganėtinai irzliai sakė Tonijui, jog šis turįs Dievo dovanotą absoliučią klausą, bet juk ir Alesandras kadaise jam tą patį sakė), tačiau reikėjo, kad kiekvienas garsas būtų gražus pats savaime, tarsi aukso lašelis.

Paskui mokytojas atsisėsdavo ir pareikšdavo: „Dar kartą, nuo pradžių“, ir Tonijus, nekreipdamas dėmesio, kad viskas ribuliuoja akyse, kad plyšta galva, pradėdavo nuo pirmosios natos ir pamažu įsitraukdavo į pratimą.

Bet tam tikru momentu, vadovaudamasis neklystančia uosle, kai išsekusiam Tonijui skausmas varstydavo visą kūną, Gvidas leisdavo užbaigti šį pratimą ir siųsdavo prie rašomojo stalo mokytis kompozicijos arba kontrapunkto. Bet tik atsistojus.

— Daugiau nebesėdėk prie rašomojo stalo. Tavo krūtinės ląstai kenkia sėdėjimas. Ir niekada, niekada nedaryk nieko, kas galėtų pakenkti tavo balsui arba krūtinės ląstai, — ne kartą perspėjo jis.

Ir Tonijus, nepaisant skaudamų kojų, linkčiojo, dėkingas už tai, kad gali bent trumpam užmiršti accentus.

Bet tuomet pasirodydavo koks nors jaunesnis mokinys ir imdavo kankintis, atlikinėdamas tą patį pratimą.

Jau nė nežinia, kiek laiko Tonijus dainavo tuos elementarius pasažus, kol Gvidas pagaliau pridėjo dvi natas viršuje bei dvi apačioje ir leido dainuoti vis greitesniu tempu, o paskui dar šiek tiek greitesniu. Keturios naujos natos — tai bent pasiekimas, ir Tonijus sarkastiškai pastebėjo, jog dabar jam būtinai turi būti leista atšvęsti šį įvykį bei prisigerti.

Gvidas nuleido negirdomis vaikino pastabą.

Bet kaitrią popietę, kai Tonijus jau buvo pasirengęs sukelti maištą, Gvidas ūmai davė jam keletą ką tik parašytų arijų ir pasakė, girdi galįs pasinaudoti klavesinu bei paakomponuoti sau.

Tonijus čiupo natas dėkingumo žodžiams dar nespėjus išsiveržti iš burnos. Jam tai prilygo niurktelėjimui į šiltą jūrą po vasaros žvaigždėmis. Tik beveik iki pat galo sudainavęs antrąją dainą, ūmai suprato, kad Gvidas, žinoma, jo klausosi. O paskui garantuotai pasakys, girdi atlikimas buvęs siaubingas.

Berniukas pamėgino sąmoningai pasinaudoti tuo, ko išmoko kartodamas accentus, bet netikėtai suvokė ir iki tol naudojęs įgytus įgūdžius. Dainų žodžius artikuliavo aiškiai, bet lengvai; dainavimas įgavo naujo sklandumo bei tapo labiau kontroliuojamas, kas nepaprastai palengvino betarpišką muzikos suvokimą.

Tą akimirką jis pirmą kartą pajuto savo galią.

Ir vėl pradėjęs atlikinėti pratimus, daug tvirčiau nei anksčiau valdė balsą. Vėlai vakare, kai jautėsi jau toks pavargęs, jog susmuko vos pagalvojęs apie savo kojas, rankas arba minkštą pagalvę, Tonijui dingtelėjo, kad iš žmogaus pavirto instrumentu, pradedančiu skambėti, kai kas nors juo užgroja.

Kopiant laiptais, galva buvo visiškai tuščia. Atsidūręs lovoje, staiga suvokė, jog mažiausiai dešimt dienų nė sykio neprisiminė to, kas jam nutiko prieš patenkant čionai.

Kitą rytą Gvidas pranešė, kad puikaus jo progreso dėka juodu imsis esclamazio. Girdi su bet kuriuo kitu mokiniu toks šuolis neįsivaizduojamas, bet Tonijui jis sudaręs visiškai atskirą programą.

Taigi esclamazio: lėtas ir absoliučiai valdomas garso stiprinimas bei silpninimas, pradedant švelniu intonavimu vis stiprinant garsą, o paskui lėtai susilpninant ir švelniai užbaigiant. Arba, atvirkščiai, garsi pradžia, švelnus garso susilpninimas viduryje, o paskui stiprinimas bei garsi pabaiga.

Apimtis vėl neturėjo reikšmės, pagrindinė užduotis — garso tobulinimas. Slinko dienos, o Tonijus atlikinėjo ir atlikinėjo šį pratimą skirtingais tonais, paskui vėl ir vėl grįžo prie accentus.

Ir visa tai skambėjo tylioje, aidinčioje akmeninėje Gvido klasėje, be klavesino akompanimento, ir visą laiką maestro buvo itin susikaupęs, tarytum klausėsi garsų, kurių pats dainininkas negirdėjo.

Kartais Tonijus manė nekenčiąs šio žmogaus taip stipriai, jog galėtų jam smogti. Jam buvo malonu įsivaizduoti, kaip iš tiesų muša Gvidą, o paskui dėl to pasidarydavo gėda.

Tačiau tarp šių užmaskuotų pykčio pliūpsnių Tonijus suvokdavo, kas iš tiesų jį kamuoja. Suvokimas, kad Gvidas neabejotinai jį niekina.

Iš pradžių Tonijus tikino save: „Tokios jo manieros. Jis barbaras.“ Bet Gvidas niekada nebuvo juo patenkintas, itin retai elgdavosi mandagiai, o įprastas jo grubumas, rodos, slėpė kur kas gilesnę neapykantą bei nepasitenkinimą. Tam tikrais momentais Tonijus juste jusdavo mokytojo spinduliuojamą panieką, tarsi tas iš tiesų būtų pasakęs užgaulų žodį, ir tuomet praeitis kartu su visais nežmoniškais pažeminimais iškildavo iš atminties gelmių.

Tomis akimirkomis, pats virpėdamas iš apmaudo, Tonijus pasiūlydavo maestro vienintelį dalyką, kurio šiam reikėjo: balsą, balsą, balsą. Paskui, eidamas miegoti, karštligiškai perkratydavo atmintyje visą dieną, stengdamasis prisiminti bent menkiausią mokytojo paskatinimą.

Pats to nesuvokdamas, Tonijus įkliuvo į spąstus, stengdamasis pelnyti Gvido simpatiją, sukelti bent šiokį tokį jo susidomėjimą.

Rytais jis mėgindavo užmegzti pokalbį. „Šiandien karščiau nei vakar, tiesa? Koks spektaklis vyksta konservatorijos teatre? Po kurio laiko aš galėsiu dalyvauti mokykliniuose vaidinimuose? Juk jūs leisite man pamatyti šį spektaklį?“

Gvidas kažką burbtelėdavo, bet ganėtinai abejingai. Paskui staigiai pakeldavo galvą nuo popierių bei pareikšdavo:

— Taigi šiandien mes kiekvieną natą išlaikysime dusyk ilgiau nei parašyta, ir aš noriu, kad esclamazio būtų atliktas nepriekaištingai.

— Ak, kaip visuomet nepriekaištingai, taip? — šnibždėdavo Tonijus.

Bet Gvidas nekreipdavo į šiuos žodžius jokio dėmesio.

Kartais mokytojas išleisdavo jį tik dešimtą vakaro, ir tuomet Tonijus girdėdavo esclamazio sapnuose. Ir nubusdavo skambant ausyse šiam sklandžiam garsui.

Galų gale jie ėmėsi ornamentikos.

Iki tol Tonijaus jau išmoko valdyti kvėpavimą, toną bei sutelkti dėmesį į dainą.

Tačiau melodijos ornamentavimo procesas kur kas labiau įtraukdavo jį patį. Reikėjo ne tik perprasti naujus garsus arba jų kombinacijas, bet išmokti papildyti jais melodiją savo nuožiūra.

Pirmasis jo išmoktas ornamentas vadinosi tremolo. Tą pačią natą reikėjo dainuoti keletą kartų. Pavyzdžiui, imti natą ir dainuoti taip: lia lia lia lia lia ir vėl, visiškai kontroliuojant garsus bei taip sklandžiai, kad šie persilietų vienas į kitą ir kartu girdėtųsi aiškūs lyg sprogimų serija smūgiai.

Kai šis ornamentas jau galutinai išsekindavo smegenis bei kai pavyko pasiekti šiokį tokį natūralumą, pradėjo gludinti trelę — greitą, vienu iškvėpimu atliekamą dviejų gretimų garsų kaitaliojimą.

Po ilgų accentus savaičių bei tęsiamų, sodrių esclamazio natų šis pratimas jam atrodė esąs tikra pramoga. O visiškas balso įvaldymas teikė dar daugiau malonumo.

Hipnotizuojantis skendėjimas muzikoje kasdien prasidėdavo vis anksčiau ir, rodos, tęsdavosi ilgiau nei praėjusią dieną. Kartais per vakarines pamokas Tonijus įgaudavo antrąjį kvėpavimą, ir tuos pačius pratimus atlikdavo lengvai, kupinas įkvėpimo bei pasiaukojimo.

Jis pats tarytum išnykdavo, pavirsdavo balsu. Mažąjį kambarėlį gaubdavo tamsa. Žvakė mirguliuodavo viršum ženklais išmarginto lapo, gulinčio priešais jį, o garsai, kuriuos girdėjo, atrodė nežemiški, baugino jį patį.

Bet jis tęsė ir tęsė, atkakliai tobulindamas sugebėjimus.

Kartais į klasę įeidavo maestro Kavala bei sakydavo, girdi metas baigti pamoką. Tada Tonijus krisdavo ant suolo ir atsirėmęs į sieną purtydavo galvą. O Gvidas prie klavesino imdavo improvizuoti. Sodrūs, skambūs garsai užpildydavo kambarį. Žiūrėdamas į mokytoją, Tonijus suvokdavo, kaip išseko fiziškai bei dvasiškai.

Paskui Gvidas tardavo:

— Išeik.

Ir Tonijus, jausdamasis pažemintas, kopdavo į viršų bei akimirksniu užmigdavo.

Atrodė, mokytojas daugiau niekada neleis jam pasimėgauti arijomis, ir netgi kompozicijos valandos buvo sutrumpintos, kad jis visą dieną galėtų skirti pratimams.

Bet jeigu intonacijose pasigirsdavo bent menkiausia įtampa, Gvidas išsyk siųsdavo berniuką ilsėtis. Kartais maestro pradėdavo mokyti kitus vaikus, o Tonijus stebėdavo šias pamokas, susidomėjęs atkreipdavo dėmesį į kitų pasiekimus bei klaidas.

Ir kaskart jis įsitikindavo, kad kitus mokinius Gvidas niekina nė kiek ne mažiau negu jį. Kartais pajusdavo dėl to malonų nusiraminimą. Bet dažniau susisielodavo, lyg būtų niekinamas pats. O kai Gvidas imdavo mokinius mušti, o šitaip nutikdavo neretai, Tonijus niršte įniršdavo.

Sykį, kai Mafeo prilupo mažąjį Paolą iš Florencijos, Tonijus galutinai pašėlo ir tiesiai pareiškė mokytojui, jog šis esąs grubus, neišauklėtas storžievis.

Iš visų mažylių, dažnai sužadinančių jo susidomėjimą, o kartais net gailestį, vienintelio Paolo Tonijus niekada neužmiršdavo. Bet labiausiai jį papiktino nepelnyta bausmė. Gvido vadovaujamas Paolas taip patobulėjo, kiek tik leido berniuko sugebėjimai. Vaikas buvo nutrūktgalvis iš prigimties, linksmas, nuolat besišypsantis, ir daugiausia dėl šių savybių, o ne dėl ko nors kito, užsitraukdavo bausmę. Todėl Tonijus tiesiog pabalo iš įtūžio.

Bet Gvidas tik nusijuokė.

Ir pateikė Tonijui pratimą, turėjusį tapti visų ankstesnių pamokų kulminacija — pasažų dainavimą.

Reikėjo suskaidyti kokią nors muzikinę frazę į daugybę atskirų garsų, išsaugojant jos vientisumą bei tarimo aiškumą. Pateikdamas pavyzdį, Gvidas panaudojo žodį „sanctus“. Kompozitorius gali išreikšti šį žodį dviem natom, beje, antroji bus aukštesnė už pirmą. Bet Tonijus turėjo mokėti padalyti pirmąją natą, skirtą skiemeniui „sanc“, į septynis ar aštuonis skirtingo ilgumo bei aukščio garsus ir palaipsniui kilti link antrosios skiemens „tus“ natos, kurią irgi deramai padalyti į septynis ar aštuonis garsus, o užbaigti viską sklandžia pradine nata.

Gvido parašyti melizmų bei pasažų pratimai buvo tik pradžia. Vėliau Tonijui reikėjo išmokti pasiėmus pliką bet kurios kompozicijos schemą skoningai, deramu ritmu ją papuošti. Mokinys turėjo suprasti, kada dera stiprinti ar silpninti garsą, kaip ilgai jį išlaikyti, kada suskaldyti pasažą į skirtingo ar vienodo ilgumo natas ir kiek kelti ar leisti moduliacijas. Be to, visuomet kantatos ar arijos žodžius artikuliuoti taip, kad, nepaisant rafinuotos ornamentikos, žodžių prasmė liktų kiekvienam aiški.

Štai tokių būtinų pagrindų mokė Gvidas savo ugdytinį. Visa kita daugeliu atžvilgių priklausė nuo jo paties.

Paprastai konservatorijos studentas tokį meistriškumą įvaldydavo per penkerius metus. Eilinis mokinys kur kas lėčiau pereidavo nuo accentus prie esclamazio, nuo esclamazio prie ornamentų. Bet Gvidas pagreitino mokymosi tempą dėl dviejų akivaizdžių priežasčių: pirma, kad Tonijui netaptų nuobodu, o antra, kadangi Tonijus įveikdavo užduotis be ypatingo vargo.

Jam pavykdavo tobulinti visus vokalinės technikos aspektus vienu metu, ir Gvidas sugalvodavo berniukui vis sudėtingesnių vokalizių. Žinoma, mokytojas turėjo daugybę senų knygų, parašytų praėjusio bei šio šimtmečio pradžios dėstytojų. Bet, kaip ir dauguma mokytojų, jis sudarinėjo savo pratimus žinodamas, ko konkrečiai trūksta Tonijui.

O kai Tonijus įsitikino perpratęs pagrindus, suprato, kad ateityje laukia tik balso tobulinimas pasitelkus įvairius pratimus, jis apsipylė ašaromis nuleidęs galvą ant rankų, padėtų ant klavesino.

Dabar jis jautė tokį protinį ir fizinį nuovargį, kad jam tapo aišku: niekada anksčiau dorai nesuvokė, ką reiškia miego stygius bei išsekimas. Berniukui visiškai nerūpėjo, kad Gvidas žiūri į jį kupinas paniekos ir pasipiktinimo.

Jis nekentė Gvido. Taip pat, kaip Gvidas nekentė jo. „Ir tegul! Juk visa tai darė dėl savęs, savo malonumui.“ Staiga Tonijus nepaprastai išsigando. Jeigu jis šito neteks, kas jam liks?

Apsvaigo galva tarsi praradus pusiausvyrą, ir netikėtai atmintyje iškilo tie sapnai, kuriuos iš ryto visuomet užmiršdavo. Rodės, tuoj gali atsiverti mažos durelės, už kurių laukė arba košmaras, arba nežinomybė. Jis karčiai pravirko karštai trokšdamas, kad Gvidas Mafeo dabar išeitų. „Nagi, išeik, palik mane bjaurėdamasis! Išeik iš čia!“

Iš tiesų kaip tik maestro jam ištars jau kitą akimirką: „Išeik iš čia!“

— Mano balsas tapo grubus, — pagaliau pratarė Tonijus. — Jis nelygus, virpa ir tarsi lūžta mano gerklėje. Aš teišmokau girdėti, koks jis prastas!

Gvidas piktai žvelgė į mokinį. O paskui mokytojo veide visiškai nebeliko emocijų.

— Ar galiu eiti miegoti? — sušnibždėjo Tonijus.

— Kol kas ne, — atsakė Gvidas. — Eik į savo kambarį ir apsirenk. Šiandien nusivesiu tave į operą.

— Ką? — Tonijus pakėlė galvą. Jis negalėjo patikėti savo ausimis. — Mes važiuosime į miestą, važiuosime į operą?!

— Jeigu liausies klykavęs kaip kūdikis, tuomet taip. Taigi greičiau renkis. 3

Tonijus skriete užskriejo į viršų, šokinėdamas per du laiptelius. Apsišlakstė veidą šaltu vandeniu ir išsitraukė puošnų kostiumą, kurio nedėvėjo išvykęs iš Venecijos. Po minutės jis jau vilkėjo geriausius nėriniuotus marškinius, mėlyną siuvinėtą švarką ir avėjo batus su sagtelėmis. Prisisegęs špagą, vaikinas akimirksniu atsidūrė ant Gvido apartamentų slenksčio pirmame aukšte.

Tik tuomet prisiminė nekenčiąs Gvido. Ir nebesąs vaikas, kuris niekada nesilankė operoje. Bet tuojau pat vėl užmiršo. Iš tiesų jautėsi toks laimingas, kad ne visai aiškiai suvokė, kas vyksta. Ir kažkodėl norėjosi juoktis.

Tada pasirodė Gvidas, ir Tonijus, įpratęs matyti mokytoją juodu apdaru, apstulbo. Maestro apsivilko prašmatnų aksominį šokolado spalvos švarką, idealiai derantį prie rudų akių bei glotniai sušukuotų plaukų, o po juo apsirengė auksinio šilko liemenę ir beveik tokius pat kaip Tonijaus nėriniuotus marškinius. Jeigu Gvido veide dar būtų nušvitusi bent menkutė šypsena, jis neabejotinai būtų virtęs gražuoliu. Tačiau mokytojas išliko niūrus ir nekalbus.

Tonijus viduje susigūžė pamatęs, koks rūškanas Gvidas. Ir patylom nusekė įkandin iki pirmos triukšmingos sankryžos, kur juodu pasisamdė kabrioletą, nuvežusį iki švento Bartolomėjaus teatro.

Nuostabiai apšviestą seną pastatą užpildė žmonės. Kortų lošimo kambariuose tvyrojo tabako dūmų migla, vyko garsūs pašnekesiai, o salėje, priešais vaikštinėjančią ir plepančią publiką, jau vyko vaidinimas. Šiame Neapolio teatre paprastai vyko herojinės, tai yra rimtos, operos, skirtos aristokratijai, užimančiai pirmąjį aukštą.

Reginys pavergė Tonijų, tarsi iki šiol nebūtų matęs tokios prabangos, nebūtų užaugęs tarp Murano stiklo sietynų ir nematęs tokios gausybės vaškinių žvakių.

Gvido laikysena tapo išdidi, akyse atsirado blizgesys. Jis atrodė beveik kaip kilmingas senjoras. Mokytojas nupirko ir libretu ir partitūrą ir nusivedė Tonijų ne į triukšmingas ložes, o žemyn, į brangesnes parterio vietas, priešais pačią rampą. Pirmasis veiksmas dar tik pasiekė vidurį, taigi svarbiausios arijos dar turėjo nuskambėti. Patogiai įsitaisęs krėsle, Gvidas pasisodino mokinį šalimais.

„Ar čia tas pats žvėris, kuris riaumojo ant manęs ištisą mėnesį?!“ — pagalvojo Tonijus, nustebintas bei suintriguotas.

Gvidas paaiškino, kad operoje dalyvauja du kastratai ir miela mažutė primadona. „Bet senasis eunuchas, — pranašavo maestro, — nustelbs visus, ir ne todėl, kad turi nuostabų balsą, o dėl to, kad yra puikus amatininkas.“

Vos kastratui uždainavus, Tonijų užbūrė jo balso švelnumas.

— Ir čia ne nuostabus balsas? — sukuždėjo berniukas.

— Aukštąsias natas jis paėmė falcetu, nes jo diapazonas nėra didelis. Bet dainininkas taip kontroliuoja balsą, kad tu to nė nepastebėjai, — paaiškino maestro. — Kitą kartą pasiklausyk ir suprasi, ką aš turiu omenyje. Be to, ši arija parašyta specialiai jam, šiek tiek sulėtintu tempu, kad atlikėjas galėtų įveikti visas natas. Jam pavaldūs tiktai viduriniai registrai, o visa kita — gryniausias amatas.

Pamažu Tonijus vis aiškiau suvokė, kad mokytojas teisus. O primadona pakerėjo visus emocionaliu dainavimu. „Ji užaugo gatvėse, — paaiškino Gvidas, — dainavo su klajojančiais muzikantais kaip tu“. Nors aukštosios jos natos kėlė virpulį, žemųjų ji apskritai nevaldė. Šios tiesiog nuskęsdavo klavesino garsuose. Matėsi, kad mergina judina lūpas, tačiau beveik nieko nesigirdėjo.

Jaunesnysis kastratas nustebino puikiu kontraltu. Tonijui nedaug sykių teko girdėti tokį vyriškos lyties atstovo balsą: švelnų it aksomas, kerintį. Deja, vos tik melodija pakilo aukštyn, garsas tapo nemaloniai šaižus, ir visas žavesys tuojau pat išnyko.

Abu jaunieji dainininkai galėjo pralenkti vyresnįjį savo įgimtos dovanos dėka, bet nė vienas nežinojo, kaip tą padaryti, taigi būtent senasis kastratas, vėl ir vėl žengdamas prie rampos, priversdavo publiką iš pradžių pritilti, o paskui pratrūkti aplodismentais.

Tačiau Gvidas nepasitenkino vien dainavimo nagrinėjimu. Jis kreipė Tonijaus dėmesį į partitūrą, į tai, kokiomis arijomis ši buvo papildyta specialiai vienam ar kitam balsui, į mažas varžybas, vykstančias tarp jaunojo kastrato ir primadonos. Ir į tai, kaip ramiai stovėjo senasis išdaris, atlikdamas ariją. Juk jeigu būtų pradėjęs mosuoti ilgomis plonomis rankomis, būtų atrodęs kaip tikras juokdarys. Jaunesnysis kastratas traukė publikos akį savo grožiu ir tą suprasdamas stovėjo it antikos statula. O mažoji primadona visai nesuvaldė kvėpavimo, tačiau jos balsas pasižymėjo įstabia šiluma.

Kai uždanga nusileido paskutinį sykį, pertraukų metu baltojo vyno kiek padauginęs Tonijus karštai paklausė Gvido, ar ši muzika buvo grynas Skarlačio pamėgdžiojimas, ar visai nauja. Gvidas įtikinėjo, jog muzikoje būta tam tikro originalumo, ir patarė Tonijui klausytis daugiau Neapolio kompozitorių. Juodu patys nepastebėjo, kaip atsidūrė vestibiulyje, suspausti link išėjimo judančios įsiaudrinusios minios.

Gvidą kalbino vyrai ir moterys; prie pravirų durų viena po kitos privažiuodavo karietos.

— Kur mes einam? — paklausė Tonijus.

Jam svaigo galva, ir karietai pajudėjus vaikinas vos neprarado pusiausvyros, o paskui suprato, jog priešais sėdi kažkokia moteris bei juokiasi iš jo. Ji buvo juodaplaukė, pieno baltumo kaklu, bemaž nuogais pečiais, su duobutėmis ant skruostų.

Tonijus vargiai beprisiminė, kaip jie įėjo į vidų. Jis žingsniavo begaline didžiulių kambarių anfilada, trykštančia ryškiomis spalvomis, rodos, tokiomis maloniomis neapoliečių akiai, pro palei sienas stovinčius paauksuotus, lakuotus baldus, pro siuvinėtų portjerų dengiamus langus, pro baltu vašku apvarvėjusias, švelnia šviesa apvainikuotas žvakides, pro šimtus muzikantų, virkdančių smuikus, pučiančių auksinius trimitus, užpildančių marmurinius koridorius šaižia, bemaž nepakenčiama muzika.

Balto vyno padėklai plaukiojo ore. Tonijus pagriebė taurę, ištuštino, paėmė kitą. Tarnas su peruku ir žydru švarku sustingęs stovėjo priešais jį.

Netikėtai Tonijus pasijuto pasiklydęs. Gvidas seniai kažkur dingo, o jį be paliovos kalbino kažkokios moterys čia prancūzų, čia anglų, čia italų kalba. Viena, gerokai pagyvenusi, ištiesė ilgą liesą ranką, užkabino jį riestu pirštu, prisitraukė ir palietusi skruostą sausomis lūpomis kreipėsi Neapolio dialektu:

— Spindulingasis kūdiki!

Jis išsivadavo, atšlijo ir pajuto panišką išgąstį. Atrodė, jog aplinkui vien tik tobula moteriška oda, viršum kaspinėlių bei juostų kyšantys moteriškų krūtų pusrutuliai. Viena moteris taip kvatojo, jog vos neužduso, abiem rankom prilaikydama gofruotu audiniu pridengtas krūtis, tarsi šios galėtų iškristi. Žaismingai žvilgtelėjusi į vaikiną, jis paslėpė lūpas už baltos nėriniuotos vėduoklės, ant kurios buvo pavaizduota baltų rožių arka.

Drebėdamas berniukas sustojo prie biliardo stalo. O paskui suprato, kad ant kambario slenksčio stovi išsekęs, liguistai atrodantis žmogus tokia balta balta oda, jog per ją bemaž persišvietė kaulai. Jis žiūrėjo į Tonijų ir šypsojosi.

Akimirksnį Tonijus nesuprato, kas priešais jį, nors neabejojo matęs šį žmogų anksčiau. O paskui staiga atpažino: čia buvo mirties vizija, tas pats gyvas numirėlis, kuris stovėjo šalia jo ant Vezuvijaus kalno. Tonijus žengė artyn ir įsitikino, kad čia išties tas pat džiovininkas, tik šįkart vilkintis auksu siuvinėtą švarką bei užsidėjęs pripudruotą peruką. Prašmatnus drabužis suteikė jo išvaizdai neskoningo rėksmingumo ir pavertė panašiu į vieną iš tų marmurinių statulų, kurias bažnyčioje tikintieji aptaiso tikrais drabužiais.

Įdubusios ir dėl to atrodančios neperžvelgiamos juodos vyro akys bemaž su simpatija stebėjo besiartinantį Tonijų.

Vėl vyno padėklas, siaura taurė rankoje. Tonijus atsidūrė tiesiog priešais tą žmogų, ir juodu pažvelgė vienas kitam į akis.

— Gyvas ir sveikas, — ištarė vyras nemaloniu kimiu balsu.

Bet staiga, tarsi pervertas skausmo, krūptelėjo bei priglaudė prie lūpų nosinę. Baltus kaulėtus pirštus juosė žiedai. Vyras šiek tiek susilenkęs atsitraukė atgal, ir tuojau pat ištisas sijonų sūkurys pasičiupo jį bei nusinešė.

— Aš noriu iš čia ištrūkti, — sušnibždėjo Tonijus. — Privalau iš čia ištrūkti.

Kai dar viena moteris prisiartino prie berniuko, jis nesąmoningai pažvelgė į ją taip atšiauriai, jog toji įsižeidusi atšoko. Vaikinas apsisukęs nukiūtino į tuščią valgomąjį, kur jau stovėjo padengti stalai.

Kitame salės pakrašty prie vieno arkinio lango stovėjo jauna moteris ir žiūrėjo į jį.

Akimirksnį palaikė ją jaunąja primadona iš operos. Tonijus prisiminė pastarosios balso jausmingumą, ugningas jo aukštumas. Mintyse išvydo mažas krūtis, pakylančias jai nemokšiškai alsuojant. Jį apėmė bemaž paniška neviltis.

Bet ten stovėjo ne primadona, o visai kita moteris, tokiais pat šviesiais plaukais, mėlynakė, tik aukšta ir liekna, o jos akys buvo tamsiai mėlynos, gal net pilkos.

Paprasta violetinio šilko suknelė be jokių raukčių ir kaspinų, stulbinamai pabrėžė jos rankas bei pečius. Atrodė, kad ji jau ilgai stebi jį bestovintį čia ir kad prieš jam įeinant ji verkė.

Tonijus norėjo išeiti iš kambario. Bet žiūrėdamas į nepažįstamąją pajuto susierzinimą, sumišusį su kažkokia girta aistra. Toji mergina atrodė tokia lanksti, aplink galvą it aureolė švytėjo iš dailios šukuosenos išsipešusios purios garbanėlės.

Nesuvokdamas, ką daro, Tonijus nužingsniavo prie jos. Tačiau jį traukė ne tik merginos grožis. Nepažįstamoji atrodė visų apleista, stokojanti užuojautos. „Verkė, verkė, — galvojo jis, — kodėl ji verkė?“ Tonijus buvo labai girtas. Kluptelėjęs apvertė žvakę, toji užgeso, link lubų nuvinguriavo aitrus dūmelis.

Ūmai jis atsidūrė prie pat nepažįstamosios ir susižavėjęs pažvelgė į pilkšvai mėlynas akis, kurios, rodos, žiūrėjo į jį be jokios baimės.

Jokios baimės. Jokios baimės. O kodėl, Viešpatie, jinai turėtų jo bijoti? Tonijus sukando dantis. Neketino jos liesti. Bet vis tiek ištiesė ranką.

Netikėtai, be jokios priežasties, jos akis vėl užpildė ašaros, mergina karčiai pravirko.

Ir pati padėjo galvą jam ant peties.

Skausmingas momentas. Kupinas siaubo. Minkšti auksiniai plaukai, liečiantys jo veidą, kvepėjo lietumi, suknelės iškirptėje Tonijus matė duobutę tarp krūtų. Jis suprato, jog jeigu dabar pat neišeis, neišvengiamai trenks merginai, griebsis kokios nors baisios prievartos, bet vis tiek stipriai, net skaudžiai, spaudė ją glėbyje.

Paskui kilstelėjo merginos smakrą ir užspaudė jos lūpas savosiomis. Ir tuomet riktelėjusi ji ėmė įnirtingai priešintis.

Rodos, Tonijus net pargriuvo. Nepažįstamoji buvo jau toli, toli nuo jo, o jos žvilgsnis prieblandoje atrodė toks nekaltas ir kartu sklidinas tokios vidinės kančios, kad jis apsisukęs galvotrūkčiais išlėkė iš kambario bei bėgo tol, kol atsidūrė šokančių porų spūstyje.

— Maestro, — murmėjo sukiodamas galvą į kairę ir į dešinę, o kai Gvidas staiga suėmė jį už parankės, puolė karštai įtikinėti mokytoją, jog jiems jau metas išeiti.

Kažkokia senyva moteris linkčiojo jam. Šalia stovintis žmogus aiškino, girdi markizė norinti su juo pašokti.

— Aš negaliu, — papurtė galvą vaikinas.

— Ne, gali, gali, — visai šalia nuskambėjo tylus Gvido balsas.

Tonijus pajuto maestro ranką ant juosmens.

— Prakeikimas, — sukuždėjo. — Aš noriu iš čia ištrūkti... jūs turite man padėti... pasiekti konservatoriją.

Bet jis jau lenkėsi tai senei, bučiavo ranką. Jos veidas buvo toks malonus, paženklintas buvusio grožio pėdsako, o ištiesta ranka atrodė be galo grakšti.

— Ne, maestro, — šnibždėjo jis tarsi kliedėdamas.

Moteris lengvai apsisuko ant baltų batelių kulnų. Kambarys skriejo ratu jam prieš akis. Kad tik nesutiktų tos šviesiaplaukės merginos! Jis išsikraustys iš proto, jei nepažįstamoji staiga pasirodys, vis dėlto jei tik galėtų jai paaiškinti...

Tačiau ką?

Kad jis nekaltas, kad ji nekalta.

Juodu stovėjo atsigręžę vienas į kitą, markizė ir jis. Driokstelėjo kadrilis, ir kažkaip stebuklingai Tonijus žengtelėjo į priekį, nusilenkė partnerei bei energingai pajudėjo išilgai ilgos porų linijos, lygiai taip, kaip darė tūkstančius kartų, bet vėl ir vėl tam tikrais momentais užmiršdamas, ką darąs.

Pasirodė Gvidas. Betgi kokios didelės jo akys, pernelyg didelės tokiam veidui!

Ir štai jis jau remiasi į Gvido ranką, kažkam kažką sako, atsiprašinėja, tikina turįs išeiti iš čia, turįs atsidurti savo kambaryje, savo nuosavame kambaryje arba jie privalą dabar užkopti ant kalno. Taip, užkopti ant kalno, juk čia vienintelis dalykas, kurio jis neįstengė sau leisti, tai buvo tiesiog nepakenčiama.

— Tu pavargai, — pasakė Gvidas.

— Ne, ne, ne, — papurtė galvą Tonijus.

Jis negalėjo niekam prisipažinti, bet mintis, jog niekada daugiau negalės atsigulti su moterimi, buvo nepakeliama. Jis norėjo rėkti, daužyti galvą į sieną. Kur ji, toji mergina? Jis niekada, nė akimirką netikėjo, kad Alesandras įstengtų taip pasielgti! Juk mama buvo tarsi vaikas, o Bepas... Neįtikėtina! O Kafarelis? Ką gi jis iš tiesų darydavo, kai likdavo vienas su jomis?

Gvidas padėjo berniukui įlipti į karietą.

— Aš noriu užkopti ant kalno! — įnirtingai kartojo Tonijus. — Palikite mane vieną! Aš noriu ten, aš žinau, ką darau!

Karieta judėjo. Tonijus matė virš galvos žvaigždes ir lapais apaugusias šakas, palinkusias taip žemai, lyg norėtų jį paliesti, jautė veidu šiltą brizą. Jeigu dabar būtų pagalvojęs apie Betiną, apie meiliai susipynusias jos rankas bei kojas, apie šilko švelnumo jos šlaunų odą, būtų pakvaišęs. „Uždrauskite man! Aš neįkelsiu ten kojos, kol... o tuomet...“

Jis užgriuvo ant Gvido. Juodu stovėjo prie konservatorijos vartų, ir Tonijus pasakė:

— Aš noriu numirti.

„Geriau jau mirti, nei atskleisti tau savo skausmą“.

Tuomet jis vėl išgirdo tėvo balsą: „Elkis kaip vyras“.

Lipdamas laiptais į savo kambarį, Tonijus jau nieko nebejautė. 4

Dabar, kai Gvidas matydavo, jog Tonijus pernelyg pavargęs ir negali dirbti, sugalvodavo jam kokį nors atlygį. Arba juodu važiuodavo į operą, arba Tonijus gaudavo iš jo paprastų arijų, kuriomis galėdavo mėgautis savo malonumui. Apmulkinti Gvidą buvo neįmanoma. Jis žinojo, kada mokiniui iš tiesų reikia poilsio. Sykį ankstyvą vakarą, kai Tonijų apėmė itin niūri nuotaika, Gvidas išsivedė vaikiną iš klasės ir palydėjo į konservatorijos teatrą.

— Sėskis čia. Žiūrėk bei klausykis, — pratarė palikdamas mokinį galinėje eilėje, kur šis pagaliau galėjo ištiesti maudžiančias kojas.

Tonijų ir anksčiau gerokai intrigavo iš šios salės sklindantys garsai.

Dabar pasijuto maloniai nustebęs, kai pamatė čia tikrą nediduką teatrą, prabangų kaip Venecijos rūmuose.

Buvo čia ir ložių aukštas, dengiamas smaragdų žalumos užuolaidų, o arka viršum scenos žėrėjo paauksuotais ornamentais bei angeliukais.

Orkestro duobėje tilpo maždaug dvidešimt penki muzikantai (šis skaičius kėlė pagarbą, juk kartais net ir didžiajame operos teatre orkestrą sudarydavo ne daugiau). Visi jie dabar repetavo kiekvienas sau, nekreipdami dėmesio nei į gamas dainuojančius dainininkus, nei į kompozitorių — studentą Loretį, susirūpinusį dėl to, kad nespės parengti spektaklio iki pirmojo pasirodymo, įvyksiančio po dviejų savaičių.

Išgirdęs Lorečio rypavimą, Gvidas stabtelėjo prie durų, trumpai nusijuokė ir pasakė Tonijui, jog viskas vyksta sklandžiai.

Tonijus tarytum pabudo iš miego, nes ant lentos, kur puikavosi kreida surašyti atlikėjai, pamatė Domeniko vardą, to dailaus berniuko — ne berniuko, o silfo — kurį pastaruoju metu pastebėdavo tik per vakarienę prie stalo.

Kiekvieną kartą pagalvojęs apie šią salę arba apie būsimąjį vaidinimą, jis prisimindavo Domeniką.

Ir štai kompozitorius paprašė visų dėmesio.

Pertrauka baigėsi, ir po keleto minučių teatre įsiviešpatavo tyla. O po akimirkos muzikantai užgrojo uvertiūrą.

Tonijų pribloškė garso spalvingumas. Šie jauni muzikantai grojo geriau už Venecijoje girdėtus profesionalus, o kai scenoje pasirodė pirmieji dainininkai, jis suprato, jog konservatorijos studentai pasirengę pasirodyti bet kurioje Europos scenoje.

Neapolis, be jokios abejonės, buvo visų pripažinta muzikinė Italijos sostinė, nors venecijiečiai paprastai šaipydavosi, išgirdę ką nors panašaus. Ir tą akimirką, jusdamas malonią ramybę, klausydamasis nuostabios, gyvybingos muzikos, Tonijus pagalvojo: „Neapolis — mano miestas“.

Jis jautė didžiulį palengvėjimą. Po tiekos stovėjimo valandų įskaudusias kojas užliejo beveik malonus sunkumas. Ir palinkęs prie užapvalinto, raižiniais puošto ir žaliu aksomu aptraukto priekyje stovinčio krėslo atlošo, vaikinas apsikabino jį rankomis bei pasidėjo smakrą.

Pasirodė Domenikas. Ir nors berniukas vilkėjo paprastą juodą tuniką, apjuostą raudona juosta, jis tarytum pavirto moterimi, kurios vaidmenį atliko. Kiekvienas lengvas jo judesys dvelkė grakštumu, dėl ko Tonijus staiga susinervino ir įsitempė.

Bet tuomet jį užvaldė Domeniko balsas. Aukštas, tyras, be menkiausių falceto požymių. Šio soprano diapazonas buvo išties fenomenalus, o sklandi garsų jungimo maniera privertė Tonijų susigėsti dėl apgailėtino savojo accentus atlikimo.

— Tokiam balsui negali likti abejingas, — iškvėpė jis, kai Domenikas baigė dainuoti ir pasitraukė.

Bet kadangi vyko tik repeticija, dainininkas neišėjo, o liko stovėti scenos pakraštyje, sustingęs tokia grakščia poza, tarytum atsirėmęs į orą. Ūmai jo žvilgsnis perskrodė salę ir įsmigo į Tonijų.

Tonijus taip įsistebeilijo į kampuotą berniuko figūrėlę, įdubusius skruostus ir gilias juodas akis, jog nė nepastebėjo, kaip kažkas prisiartino.

Netikėtai žmogaus šešėlis užstojo šviesą. Jis pakėlė galvą, vos tik nutilo muzika ir teatre įsivyravo tyla.

Priešais stovėjo Lorencas — kastratas, kuriam prieš mėnesį bakstelėjo peiliu už tai, kad tyčiojosi iš jo.

Tonijus suakmenėjo.

Paskui lėtai atsistojo. Žvilgsnis atsargiai slystelėjo vaikinu, kuris buvo aukštesnio ūgio už Tonijų. Tamsaus gymio, juodaplaukis, grubokos išorės. Beje, jo, kaip ir daugelio kitų kastratų, skruostai švietė raudoniu, nors veidas buvo gan neišraiškingas.

Jis neatplėšdamas akių spoksojo į Tonijų. Repeticija nutrūko.

Tonijus neturėjo jokio ginklo. Nepaisant to, linktelėjo Lorencui ir lėtai pakėlė ranką prie diržo, lyg norėtų išsitraukti špagą. O paskui vėl nuleido, tarytum ketintų kyštelėti po tunika ir išsiimti durklą. Judesys buvo tikslus, apskaičiuotas.

Bet berniukas tarsi nieko nepastebėjo. Įsitempęs kaip styga, sugniaužęs prie kūno priglaustų rankų kumščius, į Tonijaus linktelėjimą jis atsakė kreivu šypsniu.

Mažame teatre nesigirdėjo nė vieno garso.

Ir tuomet Lorencas atsargiai atsitraukęs atgal apsisuko bei išėjo.

Tonijus liko susimąstęs stovėti. Jis tikėjosi sulauksiąs išpuolio. Bet padėtis buvo blogesnė. Lorencas ketino jį užmušti.

Tą patį vakarą, Gvidui leidus, Tonijus išvyko iš konservatorijos į miestą parsigabenti spynų meistro ir įsistatė į kambario duris užraktą. Nuo šiol visada nešiojosi už diržo užkištą durklą ir, kur beeitų, niekada neprarado budrumo. Naktį kopdamas laiptais nuolat sustodavo, įsiklausydamas bei įsižiūrėdamas į tamsą.

Tačiau baimės nejautė. O supratęs priežastį nuraudo. Jis nebijojo Lorenco, nes šis buvo tik kastratas!

Vaikinas krestelėjo galvą, kad prašviesėtų mintys. Nejaugi kaip tik to ir tikėjosi Karlas? Kad Tonijus taps nepavojingu išdariu?

Staiga taip suskaudo smilkinius, jog norėjosi suspausti galvą delnais. Jis nežinojo, kaip jį paveiks metai ir kaip jau paveikė tą tamsiaplaukį berniuką, kuriam taip beatodairiškai smogė peiliu, kai jautėsi it į kampą įvarytas žvėris. Bet ar jis galėjo tikėtis iš jo mažiau, nei tikėjosi iš savęs?

Laikas slinko, ir vaikinas suvokė netgi norįs, kad Lorencas jį užpultų. Įdomu, kaip viskas įvyks?

Galvodamas apie tai, jautė keistą jaudulį, ypač prisimindamas momentus, kai savo jėgą priešpastatė kitų jėgai, bet ne tuos smūgius, kurie parbloškė jį Flovige, o momentą, kada bemaž visai išsivadavo. O paskui, nuvijęs bereikalingus prisiminimus, šaltai, abejingai pagalvojo: „Kai taip nutiks, aš būsiu pasirengęs.“

Bet artimiausiomis savaitėmis nieko nenutiko, tik Lorencas pakeitė savo vietą prie bendro stalo, kad Tonijus galėtų matyti grėsmingą jo šypseną.

Gvido pamokos vyko visuomet pagal tą patį įprastą modelį, periodiškai pražysdamos nuostabiomis mažutėmis pergalėmis. Gvidas elgėsi dar šalčiau nei visada, tačiau vis dažniau kur nors veždavosi Tonijų vakarais.

Juodu lankėsi komiškose operose, kurios Tonijui patiko labiau, nei tikėjosi (kadangi jose retai dalyvaudavo dainininkai kastratai), ir tos pačios tragiškos operos spektakliuose švento Bartolomėjaus teatre.

Tačiau po to pirmojo karto Tonijus nebelydėdavo Gvido į puotas bei kviestinius vakarus. Priežasčių maestro taip ir neatspėjo. Atrodė dėl to šiek tiek nusiminęs. Jis šaltai tvirtino, girdi tokios pramogos Tonijui išeitų į naudą. Bet šis atsakydavo esąs pavargęs arba kad jam naudingiau būsią pasimokyti. Gvidas gūžtelėjęs pečiais nusileisdavo.

Tokių mažų ginčų metu Tonijų mušdavo karštis ir krėsdavo šaltis. Tereikėjo pagalvoti apie gausybę moterų, besisukiojančių tokiose puotose, ir jį išsyk imdavo smaugti baimė. O paskui nejučia pradėdavo galvoti apie Betiną gondoloje. Prisiminimas iškildavo taip ryškiai, jog bemaž jausdavo valties supimą, vandens kvapą, kvėpuodavo Venecijos oru ir vėl patirdavo mažo, plaukuoto plyšelio tarp Betinos kojų drėgmę bei šilumą, neįtikėtinai šilkinę odą vidinėje šlaunų pusėje, kur kartais priglusdavo skruostu.

Tokiais momentais jis patylom ištiesdavo nugarą ir žvelgdavo pro karietos langą, tarsi skendėdavo filosofiniuose apmąstymuose.

Sykį naktį grįždamas iš teatro Tonijus pagalvojo tarp konservatorijos sienų niekada nebūsiąs visiškai saugus. Turint omeny, jog Lorencas kaskart pasitikdavo jį grėsmingai šypsodamasis, beliko stebėtis, kad tokia mintis nedingtelėjo gerokai anksčiau.

Vis dėlto tie vakarai Tonijui reiškė be galo daug. Jis mylėjo neapolietišką teatrą, visi spektaklių niuansai jam buvo svarbūs. Kartais po kelių vyno taurių jis tapdavo gan šnekus, ir juodu su Gvidu įsikarščiavę nuolatos pertraukinėdavo vienas kitą.

Bet kartais Tonijų persmelkdavo gluminantis įvykių keistumo suvokimas. Judviejų su Gvidu bendravimas dažniausiai panėšėjo į priešpriešą. Tonijus išlikdavo tiek pat išdidus, kiek Gvidas — paniuręs.

Vieną naktį juodu važiavo atviru ekipažu palei jūrą jusdami šiltą, druskingą orą, Gvidas atkimšo nusipirktą vyno butelį, o žvaigždės giedrame danguje, rodos, kybojo itin žemai ir žėrėjo ypač skaisčiai... Staiga Tonijus suprato nebegalįs kęsti tarp jų tvyrančio šaltumo. Jis žiūrėjo į Gvido profilį baltų putų fone ir galvojo: „Šis grubus tironas nelengvą mano gyvenimą paverčia dar sunkesniu, nors vos keliais pagyrimo žodžiais galėtų jį palengvinti. Bet tuo pat metu regiu prieš save dailiai pasipuošusį senjorą, kalbantį su manimi taip, lyg būtume svetainėje besišnekučiuojantys geri bičiuliai. Gvidas — tai du skirtingi žmonės.“ Tonijus atsiduso.

O maestro, atrodo, nesuprato, apie ką galvoja mokinys. Tyliu balsu jis pasakojo vaikinui apie nuo džiovos mirštantį talentingą kompozitorių Pergolezį, kuris taip ir neatsigavo po to, kai buvo išjuoktas Romoje per savo pirmosios operos premjerą.

— Romos publika — blogiausia iš visų, — atsiduso Gvidas.

O paskui pažvelgė į jūrą, tarsi pametęs mintį. Bet po kurio laiko papasakojo, kaip Pergolezis, jo bendraamžis, prieš daugelį metų įstojo į Jėzaus Kristaus vargšų vaikų konservatoriją. Ir jeigu jis pats, Gvidas, reikiamu laiku būtų pasinėręs į muzikos kūrybą, dabar jam, ko gero, nebereikėtų nerimauti dėl Romos publikos.

— O kodėl jūs nesigilinote į kūrybą? — paklausė Tonijus.

— Aš tapau dainininku, — burbtelėjo Gvidas.

Tada Tonijus prisiminė ugningą maestro Kavalos kalbą, pasakytą tą pačią naktį, kai jis kopė į kalną. Vaikinas susigėdo dėl to, kad ją užmiršo. Jis tiek daug galvojo apie save, savo skausmą, savo pasveikimą, mažas savo pergales, jog beveik niekada nesusimąstydavo apie visuomet šalia esantį žmogų. „Gal kaip tik todėl jis manęs nekenčia?“

— Ta muzika, kurią dažnai duodate man... Juk ji jūsų, taip? — paklausė Tonijus. — Ji tiesiog nuostabi!

— Tu neturi teisės vertinti mano muzikos! — staiga supyko Gvidas. — Aš pasakysiu tau, ar muzika yra gera ir ar gerai tu dainuoji!

Tonijus pajuto apmaudą. Jis gerokai siurbtelėjo vyno, o paskui be perspėjimo impulsyviai apkabino Gvidą.

Maestro įtūžęs grubiai jį atstūmė.

Bet Tonijus juokdamasis gūžtelėjo pečiais.

— Sykį jūs mane apkabinote, ne, dusyk, pamenate, — pasakė jis. — Taigi ir aš noriu kartais jus apkabinti...

— Kurių galų! — užriaumojo Gvidas.

Jis išplėšė butelį Tonijui iš rankų ir gurkštelėjo vyno.

— Todėl, kad aš nejaučiu jums paniekos, kaip kad jūs niekinate mane. Mano asmenybė nėra tokia susidvejinusi.

— Niekinu tave? — suniurzgė Gvidas. — Asmeniškai tu man apskritai nerūpi! Mane domina tik tavo balsas! Ar tu patenkintas?

Atsišliejęs į odinės sėdynės atlošą, Tonijus nukreipė žvilgsnį į dangų. Nuotaika galutinai sugedo. „Kas man darbo, ką jaučia šitas storžievis? Kodėl privalau jį mylėti? Kodėl negaliu tiesiog imti tai, ką jis man duoda?..“ Paskui vaikinas pajuto drebulį, perspėjantį apie atslenkantį seną skausmą, ir norėdamas užsimiršti pradėjo galvoti apie ką tik girdėtą operą, apie įvairias smulkias muzikines problemas, apie bet ką, kad tik negalvotų apie vienatvę, kurią staiga pajuto. Akimirką pasirodė, jog jo gyvenime apskritai niekada nebuvo didžiulio namo Venecijoje, kur gyveno su tėvu, motina bei mokytojais, sudariusiais tokią svarbią jo gyvenimo dalį, ir... Buvo tik Neapolis, ši jūra, šitie dabartiniai jo namai.

Po poros dienų, baigiantis itin nesėkmingai kaitriai dienai, Gvidas pranešė Tonijui, jog šis galėsiąs sudainuoti nedidelę partiją konservatorijos operos chore.

— Bet juk opera įvyks jau rytoj vakare! — išsigando Tonijus, kartu pašokdamas iš džiaugsmo.

— Tau reikės sudainuoti tik dvi eilutes pabaigoje, — nuramino Gvidas. — Išmoksi per sekundę. Tau bus naudinga jau dabar išmėginti save scenoje.

Tonijus nė svajoti nedrįso, kad viskas nutiks taip greitai.

Atsidūręs užkulisiuose, nesitvėrė savam kailyje, nespėdamas sužiūrėti visko, kas dedasi aplinkui. Dirsčiojo į grimo kambarius, kur ant staliukų stovėjo pudrinės bei skaistalų indeliai, pagarbiai ir baimingai žvelgė į didžiulę dažytų arkų eilę, lėtai virvėmis keliamą į juodą tuštumą viršum scenos, o paskui be garso leidžiamą žemyn. Didžiulėje erdvėje už galinės uždangos gulėjo sukrautos kitų operų dekoracijos, primenančios Tonijui begalinį painų labirintą. Jis aptiko auksinę karietą, nusagstytą popierinėmis gėlėmis, ir perregimus audinius, ant kurių matėsi vos pastebimi žvaigždžių bei debesų pėdsakai.

Pro šalį bėgiojo berniukai, nešini špagomis, aukso spalvos kartoninėmis urnomis, pilnomis popierinių lapų.

Ir vos prasidėjus repeticijai Tonijus apstulbo matydamas, kaip iš chaoso atsirado harmonija, prieš akis nukirbėjo atlikėjų virtinė, orkestras energingai driokstelėjo akompanimentą, viena nuostabi arija keitė kitą, o balsai stulbino virtuoziškumu.

Kitą dieną, neįstengdamas įveikti jaudulio, jis vos begalėjo sutelkti dėmesį į savo pratimus, kol pagaliau Gvidas paliko tik tas dvi eilutes, kurias reikėjo sudainuoti chore.

Tik likus valandai iki uždangos pakėlimo, Tonijus pamatė visus atlikėjus su teatro kostiumais.

Publika jau rinkosi. Pro vartus viena po kitos važiavo karietos. Koridoriuose girdėjosi linksmi balsai, visur degė žvakės, šventiškai sušildančios pastatą, atgaivinančios nišas ir užkaborius, kuriuos paprastai slėpdavo vakaro sutemos. Didžiojoje svetainėje susirinko vietinė diduomenė, atvykusi pasižiūrėti ateityje išgarsėsiančių dainininkų bei kompozitorių pasirodymo.

Tonijus nuskubėjo į užkulisius, ir tuomet kažkas jį sustabdė. Jam teko kareivio vaidmuo, todėl vilkėjo vieną iš spalvingiausių savo venecijietiškų švarkų — raudoną, siuvinėtą auksu, papuoštą juostele, pagal praėjusio šimtmečio madą besileidžiančią nuo peties iki špagos rankenos.

— Sėskis čionai, — išgirdo jis moterišką balsą ir pamatė prie sienos mažą stalelį su veidrodžiu.

Tuojau pat ant jo pabiro tiek pudros, jog juodi plaukai įgavo baltą spalvą. Jis krūptelėjo, kai vikrios rankos palietė veidą, ir kaip pakerėtas įsistebeilijo į savo atvaizdą, grimavimui pasibaigus.

Storai juodai apvedžiotos nuosavos akys kartu ir linksmino, ir erzino.

Tačiau visi veidai aplinkui buvo tokie pat išdažyti.

Dirstelėjęs pro plyšelį scenos pakraštyje, Tonijus pamatė, jog ložės jau pilnos: visur vien balti perukai, brangenybės, žvilgantis atlasas ir tafta. Tonijus atšlijo apimtas nesuprantamo jaudulio, pasijutęs keistai pažeidžiamas.

Negali būti, kad jis pasirodys šioje scenoje priešais visus tuos vyrus bei moteris, kurie vos prieš šešis mėnesius... Jis sustojo ir užsimerkė. Reikia įsakyti rankoms bei kojoms nevirpėti, liepti širdžiai taip pašėlusiai nesidaužyti! Bet ašarų sutramdyti jam nepavyko.

Gerai, kad jį tuojau pat įtraukė veiklos sūkurys, siautėjantis už uždangos. Veidrodyje tolėliau jis pamatė berniuką — save, iš pažiūros tokį nekaltą, jauną, tokiu pat romiu veidu, kaip tų vyrų baltais perukais, kurie žvelgė į jį iš portretų. Ir vos jo lūpas palietė šypsena, vidinis skausmas išgaravo, tarsi paklusęs komandai. „Turbūt kaskart, — pagalvojo jis, — bus vis lengviau.“

Tonijui išties patiko viskas, kas dėjosi aplink. Ir jeigu tam tikrais momentais pajusdavo pažeminimą, šis jausmas panėšėjo tik į prislopintą bosinės stygos garsą gražesnės, galingesnės muzikos fone. Jis palietė pripudruotą veidą, paskutinį kartą žvilgtelėjo į savo atspindį tolimame veidrodyje, nusišypsojo plačiau bei ramiau nei pirmą kartą, o paskui nukreipė žvilgsnį į šalį.

Maestro Kavala šmurkštelėjo į užkulisius ir abiem rankom apkabino ką tik pasirodžiusią jauną deivę ant nugaros krintančiomis baltomis garbanomis, porcelianine oda, šiek tiek parausvintais skruostais, tokią trapią bei nuostabią, jog pažvelgus į ją Tonijui užgniaužė kvapą.

Rodos, ištisą amžinybę jis žiūrėjo į šią prašmatnią lėlę, kol nustėręs susiprotėjo, jog scenoje negalėjo pasirodyti moteris. Čia buvo Domenikas!

Maestro Kavala davė jam paskutiniuosius nurodymus. Tamsios Domeniko akys slystelėjo į šalį ir šiek tiek išsiplėtė pastebėjusios Tonijų. Rausvos lūpos tuo pat metu be galo dailiai išlinko.

Bet nustėręs Tonijus neįstengė atsakyti nė menkiausiu judesiu. Tik išpūtęs akis žiūrėjo į liekną liemenį, rožinius raukčius, kurie vis platėjo artėdami prie krūtinės, ir vos pastebimą mažą duobutę tarp rausvo kaspino suspaustų nuostabių iškilumų. „Tai neįmanoma!“ — tvinkčiojo galvoje mintis.

Ir tada, abiem rankom suėmęs pūstus balto atlaso sijonus, Domenikas, nušnarėjęs pro maestro, visų akivaizdoje pabučiavo Tonijų į skruostą. Šis atšoko lyg nudegintas. Visi nusijuokė.

— Na, pakaks! — sudraudė maestro.

Domeniko negalėjai atskirti nuo moters! Nepaprastai grakščiai bei žaismingai apsisukęs, jis kimiu, bet švelniu balsu sukuždėjo, esą tiesiog įsijautęs į vaidmenį, nes juk turės virsti moterimi scenoje. Ir vėl visuotinis juokas.

Bet Tonijus jau atsitraukė į tamsą. Scenon nusileido pirmasis dažytų arkų rinkinys. Didžioji dalis veiksmo turėjo vykti klasikiniame sode, nors įvykiai, rodos, rutuliojosi senovės Graikijos kaime, o visos tos būtybės su perukais ir švarkais vaizdavo kaimo gyventojus.

Džiovanis, Pjeras bei kiti kastratai, atliekantys spektaklyje pagrindines partijas, užėmė savo vietas prie išėjimo, o tarnai įnirtingai purtė pudrą nuo jų drabužių.

Kažkas pasakė, girdi Lorečiui labai pasisekė: atvyko grafienė, ir jeigu viskas klostysis bent perpus taip, kaip turėtų, tuomet jau kitais metais jis rašys švento Bartolomėjaus teatrui.

Loretis pasirodė už uždangos, dar sykį perspėjo Domeniką, kad laiku įstotų, ir dainininkas grakščiai linktelėjo.

Loretis grįžo prie klavesino. Salėje užgeso šviesos, liko degti tik kelios ilgos vaškinės žvakės skirtinguose salės kampuose stovinčių tarnų rankose. Užkulisiuose kažkas užkliuvo už dekoracijos, bet paskui sušiugždėjo uždanga, ir orkestras užgrojo taip audringai bei puikiai, kaip sugeba tik rinktiniai karališkojo teatro muzikantai.

Ši naktis tęsėsi ir tęsėsi, pilna pačių įvairiausių nutikimų, vėl ir vėl rampos šviesoje besikartojančio nuostabaus veiksmo stebuklų, kur publikos akivaizdoje neprilygstamai dainavo mažas talentingų berniukų ansamblis. Garsai kilo į dangų bei krito žemyn skambančiu kriokliu, o viršum visų pleveno Domeniko balsas, tarsi dieviška fleita stebuklingame miške. Rampos šviesos gaubė jį antgamtiška šviesa, jis judėjo scenoje neįtikėtinai gracingai ir kartkartėmis apdovanodavo Tonijų spinduliuojančia šypsena.

Tonijaus galva jau plyšte plyšo tuo metu, kai pats išėjo į sceną, užvaldytas begalinio susijaudinimo, iki kaulų smegenų pajuto, jog ir jis tapo šios nuostabios iliuzijos dalimi. Jis girdėjo, kaip jo balsą sustiprina aplinkiniai balsai, o ten, kur turėjo sėdėti publika, matydamas tik vos pastebimą mirguliavimą, juto neregimą jos buvimą visur.

Po finalo pratrūkę aplodismentai priminė griaustinį.

Vargu ar dar kažkas galėjo labiau padėti dainininkams pajusti visus jungiantį pakilimą, nei susiėmimas už rankų priešais uždangą. Jie vis lankstėsi ir lankstėsi. Kažkas šnipštelėjo, esą Domenikui šlovė jau garantuota, nes sudainavęs geriau už visus, dainuojančius Neapolio scenose. „O jau Loretis! Jūs tik pažvelkite į jį!“

Maestro Kavala prasispraudė už uždangos ir pradėjo paeiliui glebėsčiuoti visus savo mokinius, kol pasiekė Domeniką. Tada apsimetė, neva nori pliaukštelėti šitai gražuolei, sukeldamas kimaus juoko protrūkį.

Maestro pasakė, jog jie visi iki vieno pakviesti pas grafienę. Suėmęs Tonijų už pečių, išbučiavo į abu skruostus, nuvalydamas truputį pudros, ir tarė:

— Matai, dabar scenos nuodai pateko į tavo kraują, ir jau niekada neišsigydysi šios ligos!

Tonijus nusišypsojo. Aplodismentai vis dar skambėjo ausyse.

Jis žinojo, kad neturi, negali važiuoti kartu su visais į grafienės namus.

Akimirksnį atrodė, jog nepavyks to išvengti. Tonijus nustebo, kiek daug žmonių norėjo, kad jis važiuotų drauge.

— Tu turi važiuoti, — neatlyžo Pjeras ir šnipštelėjo, kad Lorenco ten nebus.

Bet Tonijus, pakeliui atkabindamas žydrą juostą nuo špagos, nuskubėjo šalin, į sodą, kur vedė durys tiesiai nuo scenos. Tuomet kažkas pamojo jam, kviesdamas į grimo kambarį. Ten buvo ganėtinai tamsu, ir jis nejučia pasičiupinėjo durklą.

— Nagi, eikš vidun! — vėl pasigirdo šnabždesys.

Ir Tonijus žengtelėjo į priekį, pastumdamas duris kairės rankos pirštais.

Šalia didžiulio stovinčio veidrodžio degė žvakė. Visur ant kablių kybojo kostiumai, ant medinių formų pūpsojo perukai, mėtėsi krūvos batų. Pašaukė jį ne kas kitas, o Domenikas, kuris skubiai uždarė duris ir užstūmė skląstį.

Tonijus neatitraukė pirštų nuo durklo koto. Bet netrukus pamatė, jog kambaryje daugiau nieko nėra.

— Turiu eiti, — pratarė nusukdamas akis nuo mažutės odos raukšlės, sukuriančios tobulą moteriškos krūtinės iliuziją.

Domenikas laukė Tonijaus prie durų, prieblandoje jo veidas atrodė švytintis ir švelnus. Kai nusišypsojo, duobutės ant skruostų pagilėjo, šviesa sumirguliavo ant skruostikaulių, o kai prabilo, kimus, glostantis jo balsas priklausė moteriai.

— Nebijok jo, — sušnibždėjo berniukas.

Tonijus nejučia atsitraukė. Širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi.

— Nebijoti ko? — paklausė.

— Lorenco, suprantama, — atsiliepė kimus aksominis balsas. — Aš neleisiu, kad jis tau pakenktų.

— Nesiartink prie manęs! — šiurkščiai ištarė Tonijus. Ir atsitraukė dar per žingsnį.

Bet Domenikas tik nusišypsojo, jo galva šiek tiek pasviro į kairę, balti pripudruoti plaukai nusidriekė per petį ir užkrito ant iškilios krūties.

— Vadinasi, tu bijai manęs?

Tonijus sutrikęs nusuko akis.

— Aš turiu iš čia išeiti, — pasakė jis.

Domenikas gundomai atsiduso. O paskui netikėtai abiem rankom apsikabino Tonijų, prisispausdamas visais krūtinės raukiniais. Tonijus netvirtai žengė atatupstas ir atsidūrė jau prie veidrodžio. Jis ištiesė ranką atgal, mėgindamas užčiuopti stiklą, ir vėl nuleido ranką, kad išlaikytų pusiausvyrą.

— Tu bijai manęs, — šnibždėjo Domenikas.

— Aš nesuprantu, ko tu nori! — tvirtino Tonijus.

— Ak, užtat aš žinau, ko nori tu! Kodėl tu to bijai?

Tonijus norėjo papurtyti galvą, bet tuomet pažvelgė Domenikui į akis. Atrodė tiesiog neįtikėtina, jog po šiuo žavingu apvalkalu esama vyriškumo. O kai pamatė drėgnas, pravertas lūpas, artėjančias prie jo, užsimerkė, stengdamasis atsitraukti. Žinoma, jis galėjo vienu kumščio smūgiu nublokšti šitą būtybę ant grindų, tačiau traukėsi, tarsi baimintųsi sudegti vietoje.

Jis pajuto, kaip Domenikas prisispaudžia visu kūnu, pajuto jo šlaunies išlinkimą po atlaso sijonu, pamatė, kaip berniuko ranka artėjo prie priešakinio jo bridžių krašto.

Pirmiausia kilo mintis pliaukštelėti per šią ranką. Bet tuomet berniuko veidas palietė jo veidą, jo blakstienos skruostą pakuteno tuo pačiu momentu, kai Domeniko ranka surado jo vyrišką organą ir glostinėdama privertė atgyti.

Tonijus patyrė tokį sukrėtimą, jog vos nesudavė tai būtybei.

Tačiau, užuot sudavęs, vėl užsimerkė. O kai Domenikas jį pabučiavo, pajuto bundančią aistrą. Tuo metu įžūlioji ranka surado audinyje spragą ir išleido į laisvę jo organą. Berniukas trumpai riktelėjo dirstelėjęs į jo ilgį, o paskui vėl pakėlęs veidą įniko Tonijų bučiuoti, grubiai praskirdamas lūpas, ištraukdamas iš jo kvapą, įliedamas savojo, o tuo metu jo rankos suteikė tvirtą formą tam, ką taip stipriai laikė.

Tonijus pats nepastebėjo, kaip jo ranka įsigavo po Domeniko suknele, tačiau kai užčiuopė ten mažą tvirtą organą, išsyk atšoko, lyg nudeginta, o Domenikas vėl jį pabučiavo.

Vieną akimirką abu suklupo, o tada Domenikas atsigulė po Tonijumi ant akmeninių grindų ir pasiūlė save veidu į viršų, kaip moteris.

Ten buvo ankšta, ak, kaip ankšta, ir taip priminė moterį, bet kur kas labiau ankšta pačioje pradžioje ir taip grubu, jog jis sugriežė dantimis bei šiurpiai sudejavo. Jis smūgiavo vis stipriau ir stipriau, kol pasiekė orgazmą bei visas virpėdamas atsivertė ant grindų.

Nė pats nepastebėjo, kaip nuslinko į šalį, bet štai pasirodė, jog jau sėdi prie veidrodžio ir stebi merginą ant grindų, kaip ji tingiai, grakščiai atsikelia bei atsistoja šalia.

Apstulbęs Tonijus neįstengė nė kalbėti. Viskas nutiko taip greitai ir taip panėšėjo į anksčiau patirtus išgyvenimus, be menkiausio skirtumo! Apėmė nesąmoningas noras atsistoti, sugriebti tą figūrėlę bei apiberti bučiniais, suvalgyti bučiniais.

Ir dar nuplėšti nuo krūtinės tą raudoną kaspinėlį bei pažiūrėti, kas yra po juo!

Bet Domenikas jau segiojosi suknelę. Ši nukrito jam prie kojų. Pamatęs plonyčius apatinius marškinėlius, Tonijus krūptelėjo. Bet marškinėliai irgi nukrito ant grindų, o didelis baltas perukas buvo nuimtas bei padėtas į šalį, ir Domenikas krestelėjo drėgnas juodas garbanas, išlaisvindamas jas gan vyrišku judesiu.

Tonijus įsistebeilijo į jį išplėstomis akimis. Šis kūnas nebuvo moters, tikrai ne, bet jis nebuvo ir vyro kūnas.

Krūtinė buvo plokščia, tik plaučių dydis suteikė jai apvalumo, o oda, kaip ir visur, atrodė nepaprastai graži. Jo trumpas, bet gan storas bei tvirtas penis akivaizdžiai troško gauti tai, ką galėjo gauti. Bet keisčiausia, kad tamsūs plaukeliai aplinkui augo kaip ant moters kūno, ne pakrikai kilo pilvu į viršų, o sudarė apversto trikampio formą, tarytum skustuvu išlyginta viršutine linija, neįtikėtinai panašia į moters.

Visas Domeniko kūnas jaudino Tonijų: nuostabi oda, liaunos, grakščios kojos, dailus veidas su grimo likučiais ir vešlūs tamsūs plaukai, krintantys ant nugaros, panašūs į tų didelių marmurinių angelų.

Ir štai ši nežemiška būtybė atsiklaupė.

Tonijus nusisuko.

— Manai, aš noriu iš tavęs to, ko tu negali man duoti? — sušnibždėjo Domenikas. — Paimk mane dar kartą, ir šįsyk ant kietų grindų, kad po manimi tebūtų tik tavo ranka, — pasakė jis ir atsigulė veidu į grindis, prisitraukdamas Tonijų iš viršaus.

Tonijus atsitiesė bei pažvelgė žemyn, į mažus sėdmenis. Užliejo prisiminimas apie tą stangrią angą ir šilumą jos viduje. Ir nė pats nepajuto, kaip užsiropštė ant pliko kūno, pajusdamas jo nuogumą pro grubų savo drabužių audinį, suleido dantis į švelnų kaklą, kai Domenikas prisitraukė dešinę jo ranką po glotniu savo pilvu bei įdėjo į delną savo storą, tvirtą penį.

Tonijus jautė, kaip įsitempia jo kūnas. Jis gaudė kvapą. Dabar vėl atsidūrė berniuko viduje ir jojo ant jo, atlikdamas vieną įnirtingą stūmį po kito. Jis tvirtai laikė partnerio penį, spaudė jį, trūkčiojo, lyg norėtų nutraukti, o berniukas vaitojo ant šaltų grindų, ir kai Tonijus pasiekė pasitenkinimo viršūnę, pajuto, jog ir Domenikas po juo sukrūpčiojo, patirdamas orgazmą.

Tonijus atsivertė į šalį ir visiškai nusikamavęs atsigulė ant nugaros.

Kai atsimerkė, Domenikas stovėjo šalia jau apsirengęs, ant peties užsimetęs raudoną apsiaustą.

— Nagi, kelkis, juk mus kviečia! — nusišypsojo jis. — O tau dar reikia nusivalyti grimą!

Tonijus jo beveik nesiklausė. Atrodė, lyg regėtų moterį vyriškais drabužiais. Pasirėmęs alkūne, Tonijus pakilo ir pamėgino kažką pasakyti, bet neįstengė.

Sumaišties galvoje negalėjai pavadinti apmąstymais, viduje sukilusių jausmų — laime. Tačiau patyrė patį didžiausią gyvenime palengvėjimą. Jis patylom padarė viską, ką patarė Domenikas.

Karietos tamsoje, kol važiavo iki grafienės Lamberti namų, stovinčių šalia kelio į Sorentą, jis be paliovos bučiavo Domeniką. O kai berniukas įkišo jam ranką į kelnes bei užčiuopė randą už penio, Tonijus susitvardė ir netrenkė jam. Susitvardė todėl, kad lengvai galėjo sutriuškinti Domeniką plikomis rankomis, nes jisai pats norėjo būti sutremptas, prislėgtas viso Tonijaus kūno svorio, troško atsiduoti — net čia, šioje besikratančioje karietoje.

O baigiantis šiai ilgai nakčiai, Tonijus vėl pamatė jauną šviesiaplaukę merginą, kurią anąsyk sutiko grafienės namuose, tuščiame valgomajame. Dabar ji neliūdėjo kaip tuomet. Atvirkščiai, šokdama juokėsi ir kalbėjosi su savo partneriu. Kai ji judėjo kilstelėdama išsyk visus savo žydrus sijonus, krestelėdama auksinius plaukus, nerūpestingai apibarstytus baltomis gėlytėmis, smailūs maži, meiliai apvalėjantys pečiai teikė jai linksmo, bemaž lengvabūdiško grakštumo.

Bet kai jų akys susitiko, Tonijus nusuko žvilgsnį. Kaip tik šią naktį, vienintelę iš visų naktų, jis nenorėjo čia matyti tos moters. Jis pamiršo, kad jos kaklas toks nuostabus arba kad jos krūtys taip žavingai pūpso viršum korsažo, ir dabar, matydamas liekną liemenį aptempusį melsvą audinį, nejučia sukando dantis. Atrodė, tarsi girdi jos balsą tarp daugybės kitų balsų. Bet ji kukliai nusuko žvilgsnį, lyg akimirksniui susimąsčius. Nepažįstamoji dabar atrodė taip pat, kaip ir aną sykį, bemaž liūdna, o Tonijų apėmė begalinis noras pasikalbėti su ja.

Jis tuojau pat vaizduotėje išvydo juodu esančius kur nors dviese ir save, aiškinantį jai, jog anaiptol nesąs grubus ar nejautrus, jog nieku gyvu nenorėjęs jos įžeisti. „Man neapsakomai pasisekė, — pagalvojo vaikinas, — nes dabar jau du žmonės trokštų keršto — Lorencas ir šitos merginos tėvas!“

Kaip tik tada, kai mintys pasuko pačia nemaloniausia linkme, jį susirado Domenikas, ir pamatęs dailų berniuko veidą visai arti, suvokęs, jog ši žavinga būtybė, kurios draugijos troško daugelis, priklauso jam, Tonijus vėl pajuto aistros antplūdį. Jis galėjo paimti Domeniką tiesiog čia. Pakako tik kokio nors tamsaus kambarėlio ir rizikos būti aptiktiems.

Bet prieš akis vėl ir vėl iškildavo šviesiaplaukė mergina.

Kartais matydavo ją sėdinčią ant kėdės kraštelio, droviai susidėjusią ant kelių rankas, rimtu, mąsliu veidu.

Tokiais momentais jos veide tarsi išryškėdavo vaikiškas nerūpestingumas, kurį pajuto jau ir anksčiau. Atrodė, galėjai ją pakelti bei išsinešti, o ji nė nesumanytų protestuoti. Vaikinas įsivaizdavo save taršantį šviesius jos plaukus, nubraukiantį nuo kaktos išsipešusias garbanėles. Regėjo, kaip plaukai krinta ant nuožulnių jos pečių, o jis juos patraukia, kad pabučiuotų kaklą. Šios mintys varė iš proto.

Bet štai po kurio laiko mergina pažvelgė jam tiesiai į akis. Tonijus tuo metu stovėjo ganėtinai toli nuo jos. Nejaugi šviesiaplaukė žinojo, jog jis visą šį laiką nenuleido nuo jos akių? Tonijus pamatė gilų nepažįstamosios akių mėlynumą, bet nenusisuko, o stovėjo kaip pakerėtas ir galvojo: „Dieve, geriau niekada nebūčiau jos sutikęs!“ 5

Kelias kitas savaites Tonijui dingojosi, jog Gvidas neabejotinai žino apie mažutę jo ir Domeniko „intrigą“, nors mokytojas to neparodė.

Mafeo elgėsi šaltai kaip visuomet, tačiau stulbinantis Tonijaus progreso greitis jį valdyte užvaldydavo, nepalikdamas laiko nepagrįstam grubumui. Ilgas valandas juodu pasinerdavo į darbą, o Tonijaus dienotvarkė tapo įtempta kaip absolvento.

Jis dainuodavo dvi valandas, o paskui dar dvi — priešais veidrodį, stebėdamas savo laikyseną, judesius, tarsi stovėtų scenoje, vėliau, po pietų, studijavo įvairius libretus, tobulino dikciją. Dar valandą dainuodavo. Tada imdavosi kontrapunkto bei improvizacijos. Privalėjo išmokti atkartoti bet kokią melodiją ir tinkamai ją ornamentuoti pagal savo skonį. Jis įnirtingai darbuodavosi prie lentos, paskui Gvidas ištaisydavo jo darbą ir galų gale leisdavo sudainuoti.

Dar valanda kompozicijos, ir diena baigdavosi dainavimu. O tarp visų užsiėmimų dar būdavo pertraukos, per kurias dainuodavo konservatorijos chore arba teatre ruošdavosi kitai operai, planuojamai parodyti vasaros pabaigoje.

Kartais dieną berniukai eidavo giedoti į bažnyčias arba dalyvaudavo procesijose.

Pirmą kartą, kai Tonijus savanoriškai atsistojo į kastratų gretą, poromis lėtai žingsniuojančią per gatves, patyrė tokį pat siaubą, kokio ir tikėjosi. Tam tikra jo sielos dalis — išdidi, pasmerkta amžinoms kančioms — negalėjo susitaikyti su tuo, kad jis eina pro žioplių minias, vilkėdamas kastrato kostiumą.

Bet kaskart, kai pavykdavo įveikti šį pažeminimą, jo valia sustiprėdavo. O kai prasiveržęs pro savo nuoskaudą ramiai apsižvalgydavo, atrasdavo vis naujus savosios dabarties aspektus. Jis matė nuostabos sklidinas ant šaligatvių stovinčių žmonių akis. Susirinkusieji žvelgė į vyresniuosius kastratus pagarbiai, įdėmiai klausydamiesi nušlifuotų jų balsų, įsidėmėdami veidus.

Viskas kartu — ir himnai, pasklindantys vasaros ore, ir pati bažnyčia, pilna šviesos bei aromato, — sustiprindavo jutimų spindesį. Ir galų gale, užliūliuotas minčių nuotrupų arba užlietas savojo atlikimo tobulumo, Tonijus pradėdavo jausti miglotą pasitenkinimą. Tose paauksuotose bažnyčiose, pilnose stebėtinai realistiškų marmurinių šventųjų statulų bei mirguliuojančių žvakių, jis pažino romios laimės akimirkas.

Bet vis dažniau aplankydavo mintis, jog Gvidas žino apie naktinius pasimatymus su Domeniku ir žiūri į juos nepalankiai.

Iš tiesų ir pats Tonijus nepritarė tokiam savo elgesiui. Kiekvieną naktį jis užlipdavo laiptais į savo kambarį ir kaskart ten aptikdavo Domeniką. Berniukas visuomet dvelkė gaiva bei ypatingu odekolonu, o palaidi jo plaukai krisdavo ant pečių. Jis miegodavo Tonijaus lovoje, o šiam atėjus nubusdavo. Domeniko kūnas degte degdavo, galėjai pamanyti, kad jis karščiuoja. Tačiau jį mušdavo aistros karštis. Domenikas siūlė Tonijui savo lūpas, nuogas kojas ir rankas, jam buvo vis vien, ką Tonijus jam padarys.

Judviejų sueitis visuomet būdavo grubi, iš šalies panaši į prievartos aktą, kartais vartojant atitinkamą leksiką, o kartais imituojant pasipriešinimą ir kovą. Tonijus nuplėšdavo Domeniko nėriniuotus marškinius bei bridžius, braukdavo rankomis per elastingą, švelnią it kūdikio odą. Paskui arba apsimestinai užplodavo Domenikui, arba priversdavo atsiklaupti, tarsi meldžiantis, ir paimdavo jį tokioje padėtyje.

Bet vėliau, po ilgų įkalbinėjimų, Domenikas jį įtraukė į kitą, dar saldesnę parengiamojo žaidimo formą. Atsigulęs Tonijui tarp kojų berniukas įnikdavo godžiai jį čiulpti, kartkartėmis vaitodamas, tarsi šis veiksmas — Tonijus neįstengė to suvokti — jį puikiausiai patenkintų.

Bet viskas visuomet baigdavosi išprievartavimu. Skverbdamasis į Domeniką be menkiausio rūpesčio ar švelnumo, Tonijus taip grubiai spausdavo ranka jo penį, tarsi norėtų nubausti partnerį išsyk dviem būdais.

Jam taip ir liko mįslė, kodėl Domenikui nereikėjo nieko daugiau, kodėl jis nieko nereikalavo bei visuomet atrodė patenkintas slaptais jų pasimatymais.

Ir dieną, dažniausiai kaitriomis siestos valandomis, irgi pasitaikydavo pašėlusių akimirkų, kai Domenikas įviliodavo jį į kokią nors tuščią klasę, o įprastai judviejų kovai pikantiškumo suteikdavo pavojaus bei slaptumo atmosfera. Tonijus niekaip negalėjo pasisotinti Domeniku — nei nuogu, nei apsirengusiu; nė nežinojo, kuriuo būdu patiria didesnį pasitenkinimą, kurį nuolat sustiprindavo jausmas, jog Domenikas — moteris. Kartą ar du, įaudrintas mylimojo veido tobulumo, nuostabių jo bruožų ir iškvėpintų plaukų purumo, Tonijus kaip reikiant jam pliaukštelėjo.

Bet labiausiai Tonijų stebino, kad Domenikas jo lovoje buvo pasirengęs padaryti bet ką, nors kitų atžvilgiu išlikdavo šaltas ir nepalenkiamas. Jis visai nebuvo garbėtroška, kaip kad Tonijus sykį jau pastebėjo, mokėjo delikačiai bendrauti, tačiau su kitais elgdavosi gan nedraugiškai, kartais net ironiškai, bemaž įžeidinėdamas juos, ypač kastratus.

Tačiau tuo pat metu džiaugsmingai kasnakt pasitikdavo aistringą Tonijaus žiaurumą.

Tonijus gėdijosi dėl to, kad kiekvieną kartą įsitraukdavo į šį malonų prievartos aktą, bei nesuprasdavo, kodėl kartu jaučia ir gėdą, ir išdidumą pagalvojęs, jog kiti gali apie tai sužinoti.

Kai kartą išgirdo iškastruoto Pjero atsitiktinę pastabą, jog paskutinysis „labai geras Domeniko draugas“ buvo normalus vyrukas, smuikininkas, vardu Frančeskas, net pats nustebo, kaip smarkiai ši naujiena jį sudomino ir nudžiugino. Vadinasi, jis savo „pareigas“ atlieka taip pat gerai, kaip tasai plaukuotas vyras.

Bet kartu jausdavosi nesmagiai. O kai pagalvodavo, jog apie visa tai sužinos Gvidas, dar labiau susigėsdavo, nors nė pats nesuprasdavo kodėl.

Būtų jautęsis geriau, jei juodu su Domeniku bent kartais pasišnekučiuotų arba dalytųsi kokiais nors džiaugsmais. Bet jie bemaž nesikalbėdavo tarpusavyje.

Domenikas dažniau būdavo už konservatorijos sienų nei viduje. Jis dainavo švento Bartolomėjaus teatro chore, taigi ryškioje šviesoje juodu su Tonijumi dažniausiai susitikdavo per kokią nors puotą arba kviestinę vakarienę po operos.

Mat Tonijus vėl pradėjo ten lankytis, kai mokytojas pakviesdavo.

Gvidas dėl to išties džiaugėsi. Sykį mokytojas pastebėjo, girdi, jo manymu, toks laiko leidimas suteiktų malonumo bet kuriam jaunuoliui. Tonijus tik nusišypsojo. Kaip jis galėjo paaiškinti maestro, kokį gyvenimą gyveno Venecijoje? Jis tik burbtelėjo, girdi pietų aristokratai nedarą jam didelio įspūdžio.

— Jie pernelyg rūpinasi savo titulais ir atrodo tokie... savimi patenkinti dykaduoniai.

Ir tuojau pat pasigailėjo dėl savo grubumo bei pasipūtėliškumo. Tuojau Gvidas pašėls. Bet taip nenutiko. Gvidas apskritai nesureagavo, rodos, nepasijuto įžeistas.

Vieną naktį po ypač prabangios vakarienės grafienės Lamberti namuose, kur zujo daugybė tarnų — po patarnautoją stovėjo už kiekvieno svečio kėdės, begalė kitų išsirikiavę palei ornamentuotas sienas, vienas įpildavo vyno, kitas prikišdavo žvakę prie turkiškos cigaretės — Tonijus pamatė Gvidą netikėtu rakursu: mokytojas kuo natūraliausiai šnekučiavosi su moterimis, kurias, akivaizdu, puikiai pažinojo.

Maestro vilkėjo raudonai auksinį kostiumą, rudos akys švytėjo, kaštoniniai plaukai buvo dailiai sušukuoti. Aiškiai susidomėjęs pokalbio tema, jis elgėsi visiškai laisvai. Vienu momentu nusišypsojo, paskui nusijuokė ir tą akimirką pasirodė esąs toks jaunas (juk iš tiesų toks ir buvo), toks malonus bei švelnus, kokio Tonijus jo niekada nematė.

Vaikinas negalėjo atplėšti nuo mokytojo akių. Net tuo metu prie klavesino pradėjęs dainuoti Domenikas neatitraukė jo dėmesio. Jis stebėjo Gvido reakciją į šį balsą ir ilgai ilgai į jį žiūrėjo, bet paskui ūmai Gvido akys pastebėjo mokinį minioje, maestro veidas išsyk įsitempė, tapo rūstus.

Tonijus krūptelėjo ir ne išsyk nusuko akis. Paskui nukreipė žvilgsnį į Domeniką. Baigęs dainuoti, aidint aplodismentų audrai, berniukas pažvelgė į Tonijų pačiu ilgesingiausiu žvilgsniu, sakyte sakančiu: „Aš priklausau tau.“

„Kaip bjauru!“ — pagalvojo Tonijus.

Jis nekentė ir savęs, ir visų aplink save. „Kam apie visa tai galvoti?“ — burbtelėjo patyliukais bei nukiūtino į kambarį, apšviestą vien pro aukštas langų arkas trykštančios mėnesienos. Jį kankino mintis: „Na kodėl jisai mane niekina? Ir kodėl aš dėl to jaudinuosi? Tegu jį velniai!“

Vaikiną draskyte draskė gėda. Gėda dėl to, kad mylėjosi su kitu berniuku? Taip, išties siaubinga. Bet jis bent jau žinojo, kodėl negali šito atsisakyti. Mat per kiekvieną susitikimą su Domeniku įrodydavo sau galįs tai padaryti, vadinasi, įstengtų turėti ir moterį, jei panorėtų.

Vaikinas nustebo, kai už nugaros virstelėjo durys. Tikriausiai kuris nors tarnas surado jį čia. Stebėtina, kad šitie tarnai nekiūto kiekviename tamsiame kampe.

Tačiau atsisukęs pamatė Gvidą.

Tonijų užplūdo neapykanta. Apėmė noras įskaudinti tą žmogų. Į galvą ėmė lįsti beprotiškos mintys. O jeigu suvaidintų praradęs balsą? Tiesiog, kad pamatytų, ką pasakys Gvidas. Arba apsimestų sergantis ir stebėtų, ar mokytojas jaudinsis. Kvailystės! „Būk vyras!“ — tyliai burbtelėjo pats sau.

Žinoma, Tonijus neabejojo, jog Gvidas priešais save regi tik berniuką, ramiai laukiantį, kol bus užkalbintas. Ką gi, tebūnie.

— Pavargai nuo viso šito? — tyliai paklausė Gvidas.

— O ar jums rūpi? — atkirto Tonijus.

Gvidas apstulbo.

— Ne, nė kiek nerūpi. Tačiau visa tai išvargino mane, taigi noriu nuvažiuoti į žemutinę miesto dalį, į vieną nuošalią taverną ir pasėdėti ten mažumėlę.

— Jau vėlu, maestro, — pastebėjo Tonijus.

— Iš ryto galėsi pamiegoti, — atsiliepė Gvidas. — Tačiau kaip nori. Jei pageidauji, grįžk namo. Vienas. Na kaip, eini?

Tonijus neatsakė.

Sėdėti tavernoje kartu su kitu kastratu? Negalėjo šito įsivaizduoti. Aplinkui gruboki vyrai, aidi kimus juokas, moterys trumpais sijonėliais, gundančios jų šypsenos...

Atmintyje išsyk iškilo šiltos, sausakimšos Venecijos kavinės ir visos tos vietos, kur jis su Ernestinu bei kitais gatvės dainininkais taip dažnai lankydavosi tomis paskutinėmis dienomis.

Tonijui stigo viso šito, visuomet stigo. Puikus vynas, tabakas, ypatingas malonumas gerti jaukioje vyriškoje draugijoje.

Tačiau kartu jam trūko judėjimo laisvės, laisvės ramiai eiti ten, kur nori, nepatiriant slegiančio nesaugumo jausmo.

— Berniukai ten dažnai lankosi, — pasakė Gvidas. — Jie veikiausiai ir dabar ten, visi, kurie šiandien buvo operoje.

Tai reiškė, jog tavernoje lankosi vyresnieji kastratai ir kiti muzikantai. Tonijus nesunkiai išvydo juos vaizduotėje.

Tačiau Gvidas jau ėjo iš kambario, vėl tapęs šaltas, tolimas.

— Ką gi, važiuok namo, jei nori, — tarstelėjo per petį. — Manau, galiu tikėtis iš tavęs gero elgesio?

— Luktelėkite, — kreipėsi Tonijus. — Vykstu su jumis.

Pilnoje tavernoje buvo triukšminga. Ten susirinko ir konservatorijos muzikantai, ir dauguma operos teatro smuikininkų, kuriuos Tonijus tuojau pat pažino. Atėjo ir kelios aktorės, bet didžiąją daugumą sudarė vyrai, išskyrus dailutes padavėjas, džiugiai atbėgančias lankytojams pakvietus.

Tonijus matė, jog Gvidas čia jaučiasi kaip žuvis vandeny. Jis netgi pažinojo merginą, atėjusią priimti užsakymo. Gvidas paprašė atnešti geriausio vyno bei užkandžių — sūrio ir vaisių — tada atsirėmė į sieną medinėje nišoje, kur juodu buvo pasodinti, ištiesė kojas bei patenkintas ėmė tyrinėti minią.

Atrodo, jam patiko ir vyno skonis, kurio gurkštelėjo iš skardinio bokalo. „Verčiau būtų atėjęs čia vienas, — pagalvojo Tonijus. — O aš sėdžiu Venecijoje, Betinos tavernoje, ir jeigu dabar neatsistosiu bei nenueisiu pasitikti lūkuriuojančių savo brolio bravų, vadinasi, visa tai tik sapnas“. Jis krestelėjo galvą, nugėrė vyno ir pagalvojo: „Įdomu, ar visi šitie grubūs vyrai laiko mane berniuku ar kastratu?“

Iš tiesų patalpoje sėdėjo daug eunuchų, tačiau niekas to nepaisė — bent jau ne labiau nei publika Venecijos knygų krautuvėlėse, kur Alesandras užsukdavo išgerti kavos ir pasiklausyti teatro paskalų.

Bet Tonijus jautė, kaip liepsnoja veidas, todėl lengviau atsikvėpė, kai keli vyrai prie vieno ilgo stalo užtraukė dainą, ir visų žvilgsniai nukrypo į juos.

Tonijus ištuštino savo bokalą bei įsipylė dar vyno. Jis žiūrėjo į suskilinėjusį medinį stalą, į drėgmės lašus, šen bei ten susikaupusius ant riebaluoto paviršiaus. Ir nuvargęs pagalvojo apie tai, kiek praeis laiko, kol jis ir nuo Vezuvijaus nusileidęs žmogus taps viena būtybe.

Daina nutilo. Tuojau pat du dainininkai, turbūt paprasti gatvės muzikantai, užtraukė duetu, pritariant mandolinai. Laukiniu šėlsmu trykštanti jų daina priminė kalniečių arba gal ispanų motyvus.

Tonijus užsimerkęs leidosi nešamas tenoro balso. Kai vėl atmerkė akis, jo bokalas stovėjo tuščias. Pildamas sau trečią taurę pastebėjo, kad Gvidas žiūri į jį, nors ir nieko nesako.

Vaikinas nežinojo, kada prie jų stalo atsirado Lorencas, tik atkreipė dėmesį, jog kažkas ilgai stovi šalia, paskui pakėlė galvą ir pamatė kas. Berniuko galva užstojo žemai pakabintų lempų skleidžiamą šviesą, jo veido dorai nesimatė.

— Nešdinkis iš čia, Lorencai, — šaltai patarė Gvidas.

Lorencas, kilstelėjęs antakį, kažką piktai atrėžė Neapolio dialektu, kreipdamasis į Gvidą.

Tonijus pašoko. Lorencas tuojau pat išsitraukė durklą. Prie artimiausių staliukų visi nutilo, ir tyloje aiškiai nuskambėjo Gvido žodžiai, matyt, liepiantys Lorencui išeiti iš tavernos.

Bet kartu Tonijus suprato, jog mokytojo grasinimas nesuveikė. Atėjo lemiamas momentas. Iš Lorenco veido tryško neapykanta bei įniršis. Be to, jis buvo gerokai girtas ir artindamasis prie Tonijaus atrodė pavojingas kaip tikras vyras.

Tonijus žengtelėjo atgal. Mintyse viešpatavo sumaištis. Jis norėjo išsitraukti ginklą, bet žinojo, kas įvyks vos pajudinus ranką. Viena vietinė mergina traukė Lorencą už rankovės, keli vyrai pakilo iš už ilgo stalo kambario centre ir apsupo juos. Staiga Gvidas smarkiai stumtelėjo Lorencą. Minia prasiskyrė, bet vaikinas išsilaikė ant kojų.

Tačiau Tonijus spėjo išsitraukti ginklą.

— Aš nenoriu su tavimi pyktis, — ištarė jis itališkai.

Lorencas pratrūko plūstis neapolietiškai.

— Kalbėk taip, kad aš suprasčiau, — ryžtingai pareiškė Tonijus.

Vynas ūžė gyslose, nepaisant ramaus tono, viduje jis tirtėjo. Vieną akimirką ne juokais apėmė baimė pagalvojus, kaip plieniniai ašmenys sminga jam į kūną. Bet tą pat sekundę suvokė neturįs laiko bijoti. Žengė dar vieną žingsnį atgal, kad padidintų atstumą ir geriau matytų priešininką, gerokai aukštesnį ir jau tiesiantį ilgą — rodos, begalinę — kastrato ranką, besiruošiančią suvaryti pražūtingąjį durklą.

Gvidas išėjo į priekį, aiškiai ketindamas vėl stumtelėti Lorencą, ir šis tuojau pat atsisuko į jį. Visi suprato, kad berniukas rimtai kėsinasi smogti Gvidui.

Tuomet įsikišo kažkas trečias — prietemoje nesimatė kas — ir nutempė Gvidą į šalį.

Bet maestro vėl pamėgino sugriebti Lorencą, ir šis jau užsimojo jo pusėn, kai Tonijus, siekdamas apginti mokytoją, garsiai riktelėjęs puolė į priekį.

Lorencas staigiai atsisuko.

Paskui viskas įvyko taip greitai, kad Tonijus nieko nespėjo suprasti. Berniukas prišoko prie jo, ilga ranka išsitiesė, o Tonijus, išvengęs jos, pajuto, kaip peilis sminga į Lorenco kūną. Bet tada geležtė sustojo, ir jis iš visų jėgų ją spustelėjo, prasiskverbdamas pro drabužius arba kūną, arba kaulą, arba kažkokią kitą kliūtį, ir pajuto, kaip durklas staiga nuslydo lengvai, nekliudomas. Neišsilaikęs Tonijus užgriuvo ant Lorenco.

Kaire ranka priešininkas įsikibo jam į veidą, o kai Tonijus ištraukė durklą, žengtelėjo kelis netvirtus žingsnius atatupstas.

Minia aiktelėjo. Primerkęs neapykantos sklidinas akis, Lorencas laikė peilį aukštai virš galvos. Staiga jo akys išsiplėtė, ir užpuolikas be kvapo krito ant grindų, prie Tonijaus kojų.

O Tonijus įsistebeilijo į jį netikėdamas savo akimis.

Atrodė, tarytum minia tapo vienu kūnu, švelniai išstumiančiu jį iš tavernos. Klykė kažkokia moteris, o jis vis dar nesuprato, kas vyksta. Kažkieno rankos jį sukiojo, stūmė, tempė prie durų, išvedė į tamsią alėją. Kažkas skubiai jam kuždėjo: „Išeik, išeik, greičiau išeik iš čia!“ Ir netikėtai paaiškėjo, kad Gvidas stumia jį į priekį.

Tikriausiai minia instinktyviai puolė jo ginti. Reikėjo iškviesti policininkus, todėl žmonės išstūmė žudiką kuo toliau. Niekas nenorėjo, kad policija spręstų, kas teisus, o kas kaltas.

Tonijus jautėsi toks silpnas ir išsigandęs, jog Gvidui teko pirmiausia įstumti jį į kabrioletą, o paskui už parankės vesti pro konservatorijos vartus. Tonijus vis žvalgėsi atgal, ten, iš kur juodu atėjo, net kai Gvidas įsitempė vaikinuką į tamsią savo studiją.

Jis mėgino kažką pasakyti, bet Gvidas mostu paliepė tylėti.

— Bet aš... aš... — Tonijus duso, tarsi jam stigtų oro.

Gvidas papurtė galvą ir demonstratyviai suspaudė lūpas. Bet pamatęs, kad Tonijus nesuprato, sušnibždėjo:

— Nieko nesakyk!

Kitą dieną Tonijus mėgino mokytis stebėdamasis, kad kuo puikiausiai valdo balsą bei gali lengvai atlikti visus pratimus.

Jeigu ir buvo gautas oficialus Lorenco žūties patvirtinimas, jis nieko apie tai nežinojo.

Atsisakęs pusryčių bei pietų (vien mintis apie maistą kėlė šleikštulį), kartkartėmis atsiguldavo ant lovos savo kambaryje ir svarstė, kas jo laukia.

Aišku, faktas, kad Gvidas elgėsi kaip visuomet, teikė vilties. Tonijus žinojo, visiškai aiškiai žinojo, jog iškilus pavojui Gvidas būtinai jam pasakytų.

Bet kai visi susirinko vakarieniauti, vaikinas išgirdo šnabždesį, pasklidusį valgomajame jam pasirodžius. Visi iki vieno nuolat į jį žvilgčiojo.

Neiškastruoti berniukai, kurių jis visą laiką atkakliai vengė, tarsi šie nė neegzistuotų, vos pastebimai, bet labai reikšmingai jam linkčiojo, kai sutikdavo jų žvilgsnius. O mažasis Paolas iš Florencijos, kuris visuomet atsisėsdavo prie stalo netoli Tonijaus, nenuleido nuo jo akių ir visai užmiršo maistą. Apskritame riestanosio veidelyje švietė nuoširdus susižavėjimas, besikaitaliojantis su šelmiška šypsena. Kiti kastratai prie stalo akivaizdžiai pripažino Tonijaus autoritetą, kadangi jam pirmajam padavė duoną ir bendrą vyno ąsotį.

Tačiau niekur nesimatė Domeniko. Tonijus pirmą kartą norėjo matyti berniuką šalimais, ne nuogą palėpės lovoje, o čia, prie stalo.

Kai atėjo į teatrą dalyvauti vakarinėje repeticijoje, Frančeskas, smuikininkas iš Milano, priėjo prie jo ir mandagiai paklausė, ar Venecijoje jis kada nors girdėjęs didįjį Tarantinį.

Tonijus atsakė teigiamai. Paskutiniąją vasarą prie Brentos jis girdėjo ir Tarantinį, ir Vivaldį.

Visi įvykiai aplinkui atrodė tokie netikėti bei keisti!

Galų gale nusikamavęs Tonijus užkopė į savo kambarėlį. Tamsoje nė nematydamas Domeniko žinojo, kad šis čia. Ir išpoškino nebeįstengdamas tvardytis:

— Lorencas žuvo taip kvailai! Kvailai bei beprasmiškai!

— Tikriausiai tokia buvo Dievo valia, — atsakė Domenikas.

— Tu tyčiojiesi iš manęs! — užsiplieskė Tonijus.

— Ne, juk jis dorai nemokėjo dainuoti. Visi tą žinojo. O kas yra dainuoti nemokantis kastratas? Jam geriau jau mirti, — kuo nuoširdžiausiai gūžtelėjo Domenikas.

— Ir maestro Gvidas — išromytasis, negalintis dainuoti, — sušvokštė Tonijus.

— Ir maestro Gvidas dusyk mėgino nusižudyti, — šaltai pastebėjo Domenikas. — Be to, maestro Gvidas — geriausias konservatorijos mokytojas. Netgi maestro Kavala jam neprilygsta, visi tai žino. Bet Lorencas? Ką galėjo daryti Lorencas? Kvarkti kokioje nors kaimo bažnytėlėje, kur niekas negirdėjo nieko geresnio? Pasaulyje pilna tokių eunuchų. Tokia buvo Dievo valia.

Šįkart Domenikas gūžtelėjo pečiais gan vangiai, o paskui apglėbė Tonijaus liemenį.

— Ir apskritai, — tarstelėjo jis, — ko tau jaudintis? Jis neturėjo giminaičių.

— O policija?

Domenikas nusijuokė:

— Viešpatie, ko gero, Venecijoje viešpatauja ramybė bei tvarka. Eikš čionai! — ir jis įniko bučiuoti Tonijų.

Čia buvo pats ilgiausias judviejų pokalbis per visą bendravimo laiką, bet ir tas pasibaigė.

Vėlyvą naktį, kai Domenikas užmigo, Tonijus tylutėliai atsisėdo prie lango.

Lorenco mirtis jį sukrėtė. Vaikinas nenorėjo ištrinti jos iš atminties, nors kartais apmąstymų gija nutrūkdavo ir jis ilgai patylom žvelgdavo į tolimą Vezuvijaus viršukalnę, begarsius liepsnos žybsnius, dūmų pėdsakus, ženklinančius lavos kelią nuo kalno iki jūros.

Jis tarytum nusprendė apraudoti Lorencą, kadangi niekas daugiau nesikrimto dėl vaikino mirties.

Ir prieš savo paties valią mintimis nusklendė toli nuo čia, į mažą miestelį Venecijos valstybės pakraštyje. Prisiminė, kaip bėgo vienas po žvaigždėtu dangumi, kaip po kojomis šliurpsėjo purvas, o paskui bravai sugriebė jį, nutempė į tamsų kambarėlį, jis iš visų jėgų priešinosi, o tie, tarsi košmariškame sapne, vėl ir vėl jį pargriaudavo.

Vaikinas krūptelėjo. Pažvelgė į kalną. „Aš Neapolyje“, — pagalvojo, tačiau prisiminimai nesitraukė — nerealūs, panašūs į sapną.

Flovigą pakeitė Venecija. Naujajame prisiminime Tonijaus rankoje atsirado durklas, bet priešininkas šįsyk buvo kitas.

Motina kažką šaukė, kaip tą paskutinį vakarą valgomajame, plaukai užkrito jai ant veido. Juk juodu nė neatsisveikino. Kažin ar kada nors atsisveikins? Paskutinėmis akimirkomis jis galvojo, jog išsiskiria su ja. O ji šaukė taip, tarsi nė viena gyva būtybė negalėtų jos nuraminti.

Tonijus pakėlė peilį, tvirtai suspaudė kotą. O paskui pamatė pažįstamą išraišką Karlo veide. Ką įžvelgė? Siaubą? Nuostabą?

Įtampa atslūgo.

Jis sėdėjo prie lango Neapolyje, pasidėjęs nuvargusią galvą ant palangės.

Tonijus atsimerkė. Neapolis budo iš miego. Saulė pasiuntė pirmuosius savo spindulius išsklaidyti medžius apgaubusių ūkanų. Jūra įgavo metalo atspalvį.

„Lorencai, — pagalvojo vaikinas, — ten buvai ne tu.“ Ir tą akimirką berniukas buvo jau užmirštas. Tonijus pajuto išdidumą, prisiminęs tą pasibjaurėtiną momentą: į kūną lengvai smingantį peilį, ir negyvėlį, tįsantį ant tavernos grindų.

Apstulbęs nuleido galvą. Jis suvokė visas apgailėtinas šio išdidumo daleles, suvokė savo narsą bei siaubingo poelgio reikšmę.

Jeigu taip lengvai sugebėjo nužudyti, vadinasi, pasielgs taip ir dar kartą.

Nuostabus ant pagalvės gulinčio Domeniko veidas atrodė angeliškai ramus per miegus.

Tačiau žvelgdamas į šį gražuolį, atsiduodantį taip noriai ir taip dažnai, Tonijus jautėsi absoliučiai vienišas.

Po valandos Tonijus įėjo į klasę ir suprato, kaip jam trūko muzikos bei Gvido.

Tarsi atsiliepdamas į dienos sunkumus, balsas suskabo dar skaidriau ir galingiau. Įtrauktas pamokos, vaikinas užmiršo visas problemas, o prieš vidurdienį jautėsi užliūliuotas pačių paprasčiausių garsų grožio.

Tą patį vakarą vilkdamasis sudurtą prieš kelionę į miestą jis ūmai suprato, kad šis pastaruoju metu tapo trumpokas. Ištiesęs rankas, Tonijus ilgai jas apžiūrinėjo. O paskui, bemaž vogčiomis, dirstelėjo į veidrodį, stebėdamasis, kiek daug, pasirodo, besąs paaugęs. 6

Tonijus augo sparčiai, dėl to nekilo jokių abejonių, ir kaskart pastebėjęs savo augimą pajusdavo silpnumą, ūmai imdavo dusti.

Tačiau niekam neatskleidė savo pastebėjimų. Tiesiog užsisakė naujų surdutų ilgesnėmis rankovėmis žinodamas, kad netrukus išaugs ir šituos. Nors Gvidas negailestingai jį vertė dirbti, rodos, visas Neapolis sumanė išblaškyti niūrias vaikino mintis.

Liepą jis jau stebėjo nuostabią šventosios Rozalijos šventę, kai fejerverkai apšvietė visą jūrą, o viršum vandens įsižiebė tūkstančiai laivų žiburių.

O dabar, rugpjūtį, nuo atokių Apulijos ir Kalabrijos kalvų nusileido dūdelėmis bei Tonijui iki šiol negirdėtais styginiais instrumentais grojantys piemenys. Grubiais avikailiais apsitaisiusius piemenis galėjai pamatyti ir bažnyčiose, ir aristokratų rūmuose.

Rugsėjį vyko kasmetinė del Pie di Grotta Madonos procesija. Visi Neapolio konservatorijose besimokantys berniukai pražygiavo po šia proga prašmatniai išpuoštais balkonais ir langais. Oras sušvelnėjo, vasaros karščiai atslūgo.

O spalį devynetą dienų berniukai, dainininkai ir muzikantai, leisdavo rytus bei vakarus pranciškonų bažnyčioje. Už šią oficialią prievolę konservatorijos būdavo atleidžiamos nuo kai kurių mokesčių.

Netrukus Tonijaus galvoje susipynė ši begalinė virtinė šventųjų dienų, švenčių, gatvės mugių bei oficialiųjų ceremonijų, kuriose jam tekdavo pasirodyti. Kadangi nebuvo pakankamai pasirengęs, jis dažnai turėdavo tylėti, stovėdamas chore arba sudainuodavo vos keletą eilučių. Tačiau išmokdavo vis daugiau ir daugiau naujos muzikos bei dainų, Gvidas kaskart užlaikydavo jį iki vėlumos ir anksti keldavo, kad Tonijus viską suspėtų.

Dalyvaujant gausingose skirtingoms gildijoms rengiamose procesijose, berniukams tekdavo važinėti ant žemų ratuotų platformų. Dar jiems pasitaikydavo giedoti per laidotuves.

O tarp visų šitų renginių, kiekvieną laisvą valandėlę užimdavo Gvidas. Tuščias akmeninis kambarys, pratimai, ir Tonijaus balsas įgaudavo vis daugiau lankstumo bei tikslumo.

Rudens pradžioje Tonijus gavo laišką iš savo tetos Katrinos Lizani, ir apstulbo dėl to, kaip menkai šis jį tesujaudino.

Katrina rašė, jog ruošiasi atvykti į Neapolį jo aplankyti. Berniukas tuojau pat atrašė, reikalaudamas to nedaryti ir paaiškindamas, jog galutinai išsiskyręs su praeitimi bei nesusitiksiąs su ja, net jei teta pasirodysianti mieste.

Vylėsi, kad jinai daugiau neberašys; apskritai neturėjo kada apie tai svarstyti, prisiminti praeitį, leisti šiai daryti įtaką dabarčiai.

O kai tetulė vėl pažadėjo atvykti, sūnėnas mandagiai atsakė, jog, jei prireiksią, išvažiuosiąs iš Neapolio, idant išvengtų susikimo su ja.

Tada laiškai pasikeitė. Praradusi viltį susitikti, Katrina ūmai iškeitė santūrų stilių į emocionalesnį:

„ Visus be galo nuliūdino tavo išvykimas. Pasakyk, ko norėtum, ir aš tuojau pat tau atsiųsiu. Kol negavau tavojo laiško ir nepalyginau su senais tavo sąsiuviniais, netikėjau, kad esi gyvas, nors visi mane ir įtikinėjo.

Ką pageidautum apie mus sužinoti? Papasakosiu tau viską. Tavo motina sunkiai susirgo po to, kai išvykai, atsisakinėjo valgyti ir gerti, tačiau dabar jau sveiksta.

O tavo brolis, tavo mylintis brolis! Žinai, jis taip kaltina save dėl to, kad tau teko išvažiuoti, jog tik gausus nuostabių damų būrys teįstengia jį paguosti. Pastaruosius vaistus jis maišo su vynu ir vartoja didžiuliais kiekiais, tačiau visa tai netrukdo jam kas rytą dalyvauti Didžiosios tarybos posėdžiuose“.

Tonijus padėjo laišką į šalį. Paskutinieji žodžiai jį nutvilkė. „Tepraėjo taip nedaug laiko, o jis jau neištikimas Marianai! — pagalvojo vaikinas. — Ar ji apie tai žino?.. O dar ji sirgo. Ar tikrai? Ją neabejotinai apnuodijo melas, kuriuo buvo taip ilgai penima!“ Jis nežinojo, dėl ko turėtų visa tai skaityti. Vis dėlto vėl išskleidė pergamentą:

„Parašyk man, ko nori. Mano vyras nuolat gina tavo interesus Taryboje. Tavoji tremtis nesitęs amžinai. Myliu tave, brangusis mano sūnėne.“

Tik praslinkus keletui savaičių Tonijus susiruošė atsakyti. Vis kartojo sau, jog šie metai priklauso jam, o jis nenori, kad Katrina jam rašytų, nepageidauja apskritai gauti jokių laiškų iš Venecijos.

Bet sykį vakare netikėtai apėmė toks stiprus impulsas, jog sėdo ir parašė trumpą, bet mandagų atsakymą.

Paskui bemaž kas dvi savaites iš jos ateidavo po laišką, bet dažniausiai vaikinas juos sunaikindavo, idant išvengtų pagundos skaityti vėl ir vėl.

Iš Venecijos jis gavo dar vieną piniginę. Dabar pinigų turėjo daugiau, nei įstengė išleisti.

Žiemą Tonijus pardavė karietą. Niekada ja nesinaudojo ir nenorėjo pasilikti. Tiesiog manydamas, jog jeigu jau netrukus turės liesą bei ilgą kastrato kūną, turi nešvaistyti laiko ir geriau rengtis, Tonijus užsisakė daugiau prašmatnių kostiumų, nei turėjo kada nors anksčiau.

Maestro Kavala, beje, ir Gvidas, jį dėl to paerzindavo, bet vaikinas visuomet elgėsi dosniai, dalino auksą vargetoms gatvėje bei kiekvienai progai pasitaikius nupirkdavo dovanų mažajam Paolui.

Bet pinigų nesumažėjo. Karlas tuo pasirūpino. Derėjo kur nors investuoti lėšas. Tačiau nebuvo laiko.

Vis dėlto, kad ir koks užimtas buvo jo gyvenimas, pilnas įvykių bei nuolatinio triūso, Tonijus be galo nustebo, kai vieną rytą Gvidas pasakė, girdi jis dainuosiąs solo kalėdinėje oratorijoje.

Kalėdos. Jis jau ištisą pusmetį čia!

Tonijus ilgai neatsakė. Galvojo apie tai, jog kalėdinių mišių metu švento Morkaus bazilikoje pirmą kartą dainavo su Alesandru. Tuomet buvo penkerių.

Vaizduotėje išvydo gondolų virtinę, skrodžiančią lygų vandenį švento Jurgio salos pusėn. Karlas dabar turi būti ten.

Pasistengė apie tai negalvoti.

Pirmasis Domeniko pasirodymas Romoje turėjo įvykti Argentina teatre per naujametinio karnavalo atidarymą.

Ką pasakė Gvidas? Ką jis atliks — ką? Tonijus burbtelėjo miglotą atsiprašymą, o kai Gvidas pakartojo: Tonijus dainuos solo kalėdinėje oratorijoje, — papurtė galvą.

— Negaliu, — tarė. — Aš nepasirengęs.

— Kas tu toks, kad aiškintum man, ar esi pasirengęs, ar ne? — rimtai paklausė Gvidas. — Tu tikrai pasirengęs. Neversčiau tavęs dainuoti, jei nebūtum pasirengęs.

Tačiau Tonijui prieš akis vis dar mirguliavo žibintai, skrodžiantys lagūnos tamsą kalėdinės gondolų kelionės į švento Jurgio salą metu.

Ryto saulė už lango užliejo sodą ir pavertė kiekvieną pastato arką išbaigtu paveikslu, vaizduojančiu geltonos šviesos fone virpančius lapus. Tačiau Tonijus to nepastebėjo, dabar jis buvo toli — švento Morkaus katedroje. Motina šnibždėjo: „Žiūrėk, štai ten tavo tėvas!“

— Maestro, nerenkite man šio išmėginimo, — sumurmėjo, pasitelkęs visą venecijietišką auklėjimą. — Aš kol kas negaliu pasikliauti savo balsu. Jei priversite mane dainuoti solo, aš jus nuvilsiu.

Gvidas veikiau nustebo, nei supyko.

— Tonijau, argi esu tave kada nors apgaudinėjęs? Aš nustebęs. Tu pasirengęs dainuoti solo!

Tonijus neatsakė. Jis irgi nusistebėjo, nes negalėjo prisiminti, jog kada nors anksčiau Gvidas būtų vadinęs jį vardu. Vaikinas nebuvo pasirengęs jauduliui, kurį patyrė tą minutę.

Tačiau ir toliau tvirtino negalėsiąs dainuoti, tuo pat metu stengdamasis išsklaidyti švento Morkaus bazilikos atmosferą. Bet Alesandras stovėjo šalia. Ir Alesandras sakė: „Aš niekada tuo netikėjau!“

Dienai baigiantis, jautėsi visiškai nusikamavęs. Gvidas daugiau nė žodžiu neužsiminė apie būsimąjį pasirodymą, davė jam perskaityti keletą kalėdinių giesmių, tarp kurių, jis tuo nė kiek neabejojo, buvo ir tasai solo. Nuosavas balsas Tonijui atrodė nemelodingas bei grubus.

Lipdamas laiptas jautė nerimą ir dvejones. Nesinorėjo matyti Domeniko, tačiau siaura mirguliuojančios šviesos juostelė po durimis liudijo, jog jis ten. Domenikas buvo apsirengęs, pasiruošęs vakarinei išvykai.

— Aš pavargau, — ištarė Tonijus ir nusisuko, norėdamas patvirtinti šiuos žodžius visa povyza.

Neretai juodu su Domeniku spėdavo skubiai pasimylėti prieš šiam kur nors išeinant. Bet šį vakarą Tonijus negalėjo to daryti, vien ši mintis jį slėgė.

Jis žvelgė į savo rankas. Jau ir juoda konservatorijos uniforma tapo trumpa; Tonijus sąmoningai vengė žvilgtelėti į savo atspindį veidrodyje.

— Bet aš specialiai ruošiausi šiam vakarui, — paprieštaravo Domenikas. — Neprisimeni? Juk sakiau tau.

Balse girdėjosi vos juntamas drovumas. Tonijus atsisuko, norėdamas vienintelės žvakės šviesoje geriau įsižiūrėti į Domeniką. Jaunuolis pustyte išsipustė. Drabužiai grakščią jo figūrą apgaubė taip pat dailiai, kaip ir modelių, demonstruojančių prancūzišką madą graviūrose. Tonijus pirmą kartą pastebėjo, jog juodu su Domeniku tokio paties ūgio, nors pastarasis dvejais metais vyresnis. Ir dar jis pagalvojo tiesiog išsikraustysiąs iš proto, jeigu neatsikratysiąs vaikinuko.

— Aš pavargau, Domenikai, — sušnibždėjo, pykdamas ant savęs už grubumą. — Palik mane vieną...

— Bet Tonijau! — Domenikas apstulbo. — Aš jau viską suorganizavau. Aš tau sakiau. Juk iš ryto išvažiuoju. Tu negalėjai užmiršti, kad...

Jis nutilo.

Tonijus niekada nematė šio veido tokio susijaudinusio. Jaudulys teikė jam ypatingo patrauklumo, ir žvelgdamas į jį Tonijus nejučia pajuto susijaudinimą.

Staiga jis susiprotėjo, ką Domenikas mėgina jam pasakyti. Na žinoma! Juk čia paskutinioji jo naktis, nes dainininkas išvažiuoja į Romą! Pastaruoju metu visi aplinkui tik ir tekalbėjo apie jo išvykimą, ir štai tasai momentas atėjo. Maestro Kavala norėjo, kad vaikinukas nuvyktų ten anksčiau bei parepetuotų su Lorečiu. Loretis prašė maestro suteikti galimybę parašyti operą Domenikui, ir kapelmeisteris, kurio skonis gerokai pranoko talentą, sutiko.

Taigi išsiskyrimo akimirka priartėjo, o Tonijus šito nepastebėjo.

Jis tuojau pat pradėjo rengtis, veltui stengdamasis prisiminti, ką gi jam sakė Domenikas.

— Aš užsakiau mudviem numerį „Inghilterra“23 viešbutyje, — pranešė Domenikas.

Čia buvo tasai pats prabangus viešbutis, kuriame Tonijus ilsėjosi po nakties, praleistos ant kalno šlaito. Akimirksniui jis sustingo išgirdęs pavadinimą, bet paskui apsiavė ir nusikabino nuo kabliuko špagą.

— Atleisk. Nežinau, kur klajojo mano mintys, — sumurmėjo jis.

Vaikiną ėmė dar labiau deginti gėda, kai juodu įžengė į kambarį, ne į tuos pačius apartamentus, kuriuos gavo aną kartą, bet iš čia atsivėrė nuostabus jūros vaizdas, ir pro švariai išvalytus langų stiklus puikiai matėsi tobulas mėnesienos nutvieksto smėlio baltumas.

Atskirame mažame miegamajame stovėjo lova, o vakarienė buvo patiekta didžiajame kambaryje — ant balta staltiese užtiesto stalo, serviruoto sidabru.

Viskas atrodė be galo žavingai, bet Tonijus niekaip negalėjo sutelkti dėmesio į Domeniko žodžius.

O kalbėjo jis apie varžybas tarp Lorečio bei jo mokytojo, apie tai, kaip prisibijo Romos publikos, kodėl turįs važiuoti į Romą ir kodėl negalėjęs pirmiausia pasirodyti Neapolio scenoje.

— Tik pažiūrėk, ką romiečiai padarė Pergoleziui.

— Pergolezis... Pergolezis, — sušnibždėjo Tonijus. — Visur tik ir girdžiu šį vardą.

Bet čia tebuvo pokalbio iliuzija. Jo žvilgsnis slydo baltomis sienų plokštėmis, ant jų nupieštais tamsiai žaliais lapais, raudonomis ir mėlynomis gėlėmis. Miglotoje šviesoje viskas tarytum apdulkėjo, nublanko. Tačiau stangri Domeniko oda atrodė tokia švelni...

Privalėjo nupirkti jam kokią nors dovaną. Tiesiog siaubinga, kad nenupirko! Kaip dabar, velniai griebtų, pasiteisinti?

— Tu atvažiuosi! — pakartojo Domenikas.

— Ką? — nesuprato Tonijus.

Domenikas pasipiktinęs numetė peilį. Jis prikando lūpą ir tapo panašus į dailų, piktą, nuskriaustą vaiką. Pakui pažvelgė į Tonijų, lyg negalėdamas patikėti tuo, kas vyksta.

— Atvažiuosi į Romą, — pasakė. — Tu privalai atvažiuoti! Tonijau, juk tu ne iš tų studentų, kurie mokomi iš pasigailėjimo. Jeigu pasakysi maestro Mafeo turįs važiuoti, jis tau leis. Gali atvykti su grafiene! Kodėl apskritai...

— Domenikai! Aš negaliu atvažiuoti į Romą! Kodėl aš turiu važiuoti į Romą?

Dar nebaigus ištarti šių žodžių, atskiros pokalbio dalys staiga iškilo atmintyje.

Domeniko veide atsispindėjo toks skausmas, jog Tonijus negalėjo į jį žiūrėti.

— Tu tiesiog jaudiniesi be jokios priežasties, — nusprendė nuraminti berniuką Tonijus. — Tu sukelsi sensaciją!

— Aš nesijaudinu, — sušnibždėjo Domenikas. Jis nusisuko į šalį ir žvelgė kažkur į kampą. — Tonijau, aš maniau, tu norėsi ten važiuoti...

— Aš važiuočiau, jei galėčiau, bet negaliu taip imti ir išvažiuoti.

Buvo sunku matyti Domeniką tokios būklės. Berniukas atrodė be galo nelaimingas. Tonijus ranka persibraukė per plaukus. Jautė nuovargį: skaudėjo pečius, labiau už viską pasaulyje norėjo miego. Urnai perspektyva likti šiame kambaryje dar bent akimirksniui pasirodė nepakeliama.

— Domenikai, kai atsidursi Romoje, tu apie mane nebegalvosi, tikrai negalvosi, — ištarė jis. — Užmirši mane ir visus, kuriuos čia pažinojai.

Berniukas nežiūrėjo į jį. Sėdėjo įsistebeilijęs į vieną tašką, tarsi negirdėtų nė vieno Tonijaus žodžio.

— Tapsi įžymus, — tęsė Tonijus. — Dievulėliau, ką sakė „maestro? Jeigu panorėtum, galėtum važiuoti į Veneciją arba tiesiai į Londoną. Visa tai žinai ne prasčiau už mane...

Domenikas padėjo į šalį servetėlę bei pakilo nuo kėdės. Jis apėjo aplink stalą ir, Tonijui nespėjus jo sulaikyti, atsiklaupė.

— Tonijau! — šūktelėjo. — Aš noriu, kad tu vyktum drauge. Ne tik į Romą, bet ir toliau. Aš nevažiuosiu į Veneciją, jei tu nenorėsi ten važiuoti. Mudu galime keliauti į Boloniją, Milaną, o paskui į Vieną. Arba į Varšuvą, Drezdeną — nesvarbu kur, bet aš noriu, kad tu būtum drauge. Neketinau tavęs šito prašyti prieš Romą, nes mačiau, jog reikalai klostosi gerai, bet dabar, jeigu jau viskas taip pakrypo, aš... Aš neįstengiu apie tai galvoti. Bet argi... Tonijau...

— Ne. Ne, liaukis, — nutraukė Tonijus. — Tu nesuvoki, ką kalbi, ši tema neaptarinėtina. Aš negaliu mesti mokslo.

— Ne visam laikui, — įtikinėjo Domenikas. — Tik iš pradžių, galbūt pirmąjį pusmetį. Tonijau, tu turi lėšų! Jeigu būtum vargšas, bet tu niekada nepatyrei skurdo, ir tu...

— Lėšos čia niekuo dėtos! — šūktelėjo ūmai supykęs Tonijus. — Aš tiesiog nenoriu su tavimi važiuoti! Kodėl tau apskritai šovė į galvą, jog aš su tavimi važiuosiu?!

Jis tuojau pat pasigailėjo taip pasakęs. Bet jau buvo per vėlu.

Domenikas pasitraukė prie lango. Stovėjo nusisukęs, liesa jo figūrėlė krūpčiojo prieblandoje. Tonijus pajuto turįs jį paguosti.

Bet jis nesuvokė, kaip stipriai įskaudino Domeniką, kol berniukas neatsisuko ir vėl neprisiartino prie jo.

Mažas, susiraukęs Domeniko veidelis plūdo ašaromis. Jis kramtė lūpas, akys karštligiškai blizgėjo.

Tonijų apėmė neviltis.

— Nė nenutuokiau, kad tau taip manęs reikia, — pradėjo jis, bet išgąsdintas virpulio balse nutilo, galutinai sugniužęs.

Kaip galėjo šitaip nutikti.

Laikė tą berniuką tokiu stipriu, tokiu šaltakraujišku. Šaltumas sudarė tokią pat jo žavesio dalį, kaip ir daili burna, vikrios rankos, lieknas, lankstus kūnas.

Susigėdęs bei nelaimingas Tonijus pasijuto dar vienišensis nei kada nors anksčiau. Jei tik galėtų bent akimirkai apsimesti, jog myli Domeniką!

Bet tuomet, tarsi perskaitęs jo mintis, Domenikas tyliai pratarė:

— Tu manęs nemyli.

— Aš nežinojau, kad tau to reikia, — pratarė Tonijus. — Prisiekiu, nežinojau! — Pajutęs, kad pats gali pravirkti, jis supyko. Viduje prabudo žiaurumas, kuris taip dažnai prasiverždavo lovoje. — Viešpatie, — šūktelėjo jis, — kas gi mes apskritai buvome vienas kitam!

— Mes buvome meilužiai! — atsakė Domenikas pačiu tyliausiu, pačiu intymiausiu balsu.

— Nebuvome! — paprieštaravo Tonijus. — Čia tik žaidimai, kvailystės, nieko daugiau, išskyrus patį gėdingiausią...

Domenikas užsispaudė ausis rankomis, tarsi nenorėdamas girdėti...

— Ir, dėl Dievo meilės, liaukis verkti! Elgiesi kaip pats nepakenčiamiausias eunuchas!

Domenikas krūptelėjo. Kai prabilo, jo veidas buvo labai baltas.

— Kaip gali man taip sakyti? Turėtum nekęsti savęs už tai, jog taip su manimi kalbi! O Dieve, geriau tu niekada nebūtum atvažiavęs, geriau niekada nebūčiau tavęs sutikęs! Kad tu prasmegtum skradžiai! Kad sudegtum pragare...

Tonijui užgniaužė kvapą. Jis purtydamas galvą, apimtas nevilties, žvelgė į Domeniką, žingsniuojantį link durų.

Tačiau berniukas atsisuko. Net sielvartas neužtemdė tobulo jo veido žavesio. Emocijos jį nurausvino, išryškino bruožus, jis atrodė nekaltas ir nuskriaustas, tarsi mielas kūdikis, patyręs pirmąjį nusivylimą.

— Man... man nepakeliama mintis apie išsiskyrimą su tavimi, — prisipažino Domenikas. — Tonijau, aš negaliu... — jis nutilo, lyg kas būtų sugniaužęs gerklę. — Visą šį laiką maniau, kad myli mane. Kai atvažiavai, buvai toks nelaimingas, toks vienišas. Atrodė, jog visus niekini. O naktimis girdėjome, kaip verki manydamas, kad visi miega. Mes visa tai girdėjome. O paskui tu sugrįžai, užsijuosei juostą ir pasistengei mus apgauti. Bet aš žinojau, jog esi nelaimingas. Mes visi žinojome. Tereikėjo prie tavęs prisiartinti, ir galėjai pajusti šį skausmą. Aš jį jaučiau! Ir aš maniau... Aš maniau, tau su manimi gera. Tu nebeverkdavai, ir buvai su manimi. Aš maniau... maniau... kad tu mane myli!

Tonijus apglėbė rankomis galvą. Jis tyliai suvaitojo ir tuojau pat išgirdo, kaip užsivėrė durys, o Domenikas nubėgo laiptais žemyn. 7

Savaitė buvo klaiki. Bemiegės naktys, prasidėjusios Domenikui išvykus į Romą, galutinai nukamavo Tonijų. Vakare, sugrįžęs iš valgomojo, jis suprato daugiau nebegalįs dirbti.

Gvidui teks jį išleisti anksčiau. Nebepadės nei mokytojo pyktis, nei grasinimai.

Domenikas išvažiavo kartu su Lorečiu, auštant rytui po vakaro viešbutyje. Maestro Kavala turėjo nuvykti vėliau.

Tonijus išgirdo juoką ir trepsėjimą koridoriuje.

Kažkas riktelėjo:

— Bravo, Čelinai!

Taip skambėjo Domeniko sceninis pseudonimas.

Tuomet Tonijus pašoko iš įprastos savo vietos ant palangės, akimoju perskriejo per visų keturių aukštų laiptus ir prasibrovė pro berniukų minią prie durų. Šaltas oras akimirksniui jį nutvilkė, bet tuojau pat pamatė judėti pasirengusią karietą. Vežėjas laikė rankoje botagą.

Domenikas pažvelgė pro karietos langą, ir jo veidas, pamačius Tonijų, taip nušvito, jog šiam sugniaužė gerklę.

— Tu pakerėsi Romą, — pratarė jis. — Visi tuo įsitikinę. Nieko nebijok.

Domeniko veide pasirodė liūdna šypsena, ir Tonijus vos sutramdė ašaras. Jis stovėjo ant akmenuoto grindinio žvelgdamas į tolstančią karietą, kol kiaurai persmelkė šaltis.

Ir štai dabar tylutėliai sėdėjo ant suolo Gvido klasėje suprasdamas, jog šį vakarą nieko nebeįstengs nuveikti. Būtinai reikėjo pamiegoti. Arba tiesiog pagulėti mažajame savo kambarėlyje ir pasiilgėti Domeniko, pamąstyti apie tai, kaip jam stinga tų šiltų rankų bei kojų, jaukiai apsivejančių naktimis, to lankstaus, kvapnaus kūno, pasirengusio suteikti viską, ko panorės... Nors iš tikrųjų jam nė kiek nerūpėjo, ar kada nors teks pamatyti Domeniką, ar ne.

Jis nuginė šalin šias mintis ir nežymiai šyptelėjęs pagalvojo apie tai, jog, ko gero, būtų neblogai, jei Gvidas jį prikultų, kai atsisakys mokytis. „Įdomu, ką aš turiu padaryti, kad Gvidas man trenktų?“ Dabar Tonijus jau buvo aukštesnis už Gvidą. Ūmai vaizduotėje išvydo save vis augantį ir augantį, kol galva pasiekia lubas. Ir tarytum išgirdo balsą, paskelbiantį: „Pats aukščiausias kastratas krikščioniškame pasaulyje! Neprilygstamas, geriausias iš visų dainininkų, kurių ūgis didesnis nei septynetas pėdų!“

Tonijus pakėlė nuvargusią galvą ir pamatė, jog Gvidas, baigęs rašyti, įdėmiai į jį žiūri.

Vėl užvaldė keistas jausmas, kad Gvidas viską žino apie Domeniką, net apie tą apgailėtiną sceną viešbutyje. Prisiminė tuos kambarius, žvakes. Jūrą už lango. Suėmė noras pravirkti.

— Maestro, leiskite man šiandien išeiti, — paprašė. — Daugiau nebegaliu dainuoti.

— Bet tu gerai įsidainavai. Puikiai trauki aukštąsias natas, — švelniai paprieštaravo Gvidas. — Norėčiau, kad sudainuotum šį kūrinį man.

Jis čirkštelėjo sieros degtuką ir prikišo prie žvakės. Staiga viskas, išskyrus nedidelį plotą aplink juodu, nugrimzdo žiemos nakties tamson.

Tonijus, sustingęs bei mieguistas, pakėlė akis ir pamatė ką tik perrašytas natas.

— Šį kūrinį turėsi sudainuoti per Kalėdas, — paaiškino maestro. — Parašiau pats, tavo balsui, — o paskui labai tyliai, tarsi sau pačiam, pridūrė: — Pirmą kartą čia bus atliekama mano kūryba.

Tonijus įsižiūrėjo į mokytojo veidą, stengdamasis įžvelgti pykčio pėdsakus. Bet mirguliuojančioje šviesoje matėsi, kad Gvidas ramiai laukia. Tuo momentu Tonijus įžvelgė stulbinantį kontrastą tarp šio žmogaus ir Domeniko, bet kartu juos kažkas vienijo — jausmas, kurį juodu žadino Tonijui. „Ak, Domenikas — tai silfas, — pagalvojo jis. — O Gvidas — satyras. O kas tuomet aš? Didelis baltas Venecijos voras.“

Jis karčiai nusišypsojo, ir ūmai tapo įdomu, ką pagalvojo Gvidas, pamatęs pasikeitusį jo veidą.

— Aš noriu sudainuoti šį kūrinį, — sušnibždėjo Tonijus. — Bet dar per anksti. — Nepateisinsiu jūsų lūkesčių, jei pamėginsiu. Man bus gėda prieš save patį ir tuos, kurie ateis manęs pasiklausyti.

Gvidas papurtė galvą. Trumpai, bet švelniai nusišypsojo.

— Kodėl tu taip bijai?

— Ar galime šiandien baigti? Ar galite leisti man išeiti? — paklausė Tonijus ir staigiai atsistojo. — Aš noriu išvažiuoti iš čia. Noriu būti bet kur kitur, tiktai ne čia! — jis nužingsniavo link durų, bet paskui atsisuko. — Tad ar leidžiate man važiuoti į miestą?

— Ne per seniausiai lankeisi viešbutyje, — pastebėjo Gvidas, — ir jokio leidimo neprašei.

Jo žodžiai užklupo Tonijų nepasirengusį, išmušė pagrindą iš po kojų. Jis žvelgė į Gvidą išplėtęs akis, baimingai, bemaž paniškai.

Tačiau mokytojo veide vis dar nesimatė nei smerkimo, nei įtūžio pėdsakų.

Atrodė susimąstęs. Pagaliau maestro atsitiesė, tarsi apsisprendęs.

Jis įdėmiai pažvelgė į Tonijų, o paskui lėtai ir bemaž droviai pasakė:

— Tonijau, tu mylėjai tą berniuką. Visi tai žinojo.

Apstulbęs Tonijus neįstengė atsakyti.

— Manai, aš aklas ir nematau tavo būklės? — tęsė Gvidas. — Bet, Tonijau, tu patyrei jau tiek skausmo. Argi ši netektis tau tokia siaubinga? Tu tikrai sugebėsi vėl tęsti darbus, kaip sugebėdavai anksčiau, ir, žinoma, laikui bėgant jį užmirši. Galbūt ši žaizda užgis greičiau, nei manai.

— Mylėjau jį? — sušnibždėjo Tonijus. — Domeniką?

Gvidas kilstelėjo antakius beveik nustebęs.

— O ką gi kitą? — paklausė jis.

— Maestro, bet aš niekada jo nemylėjau! Aš nieko jam nejaučiau! Ak, jeigu Dievas pasiųstų man bausmę, kuri taptų atlygiu už visa tai!

Jis nutilo, tarsi išsigandęs savo atvirumo, nenuleisdamas akių nuo maestro.

— Iš tiesų? — paklausė Gvidas.

— Taip, iš tiesų. Bet blogiausia, kad tik aš tai žinojau. Ir man teko jam paaiškinti kaip tik tuomet, kai berniukas vyko į Romą, gavęs patį reikšmingiausią kvietimą, kokio galbūt gyvenime daugiau nebebus! Dievas mato, jeigu man kada nors teks leistis ton pačion kelionėn, kaip aš nekęsiu to, kuris išvarys mane taip, kaip aš išvariau jį! Aš mirtinai jį įžeidžiau, maestro, įskaudinau, ir taip kvailai, taip absurdiškai!

Tonijus vėl nutilo. Nejaugi visa tai pasakoja maestro Gvidui? Vaikinas žvelgė nosies tiesumu, stebėdamasis savo silpnumu. Nekentė savęs už tai, nekentė vienatvės, besislepiančios už šio silpnumo.

Tačiau Gvido veidas liko neperžvelgiamas. Jis kažko laukė netardamas nė žodžio. Tonijų ūmai užplūdo prisiminimai apie visas smulkias nuoskaudas, kurių sulaukė iš šio žmogaus. Vaikinas suprato turįs tučtuojau išeiti, nes jau ir taip pakankamai prišnekėjo bei nesugeba savęs kontroliuoti.

Bet netikėtai, visai neketindamas, prieš savo paties valią, prašneko vėl.

— Dieve, jei tik jūs nebūtumėte toks grubus ir bejausmis! — šūktelėjo jis. — Kodėl jūs kalbate su manimi apie visa tai? Aš iš paskutiniųjų stengiuosi patikėti, jog galiu būti geros širdies, galiu būti šio to vertas, nepaistant to, savo gyvenimą su Domeniku paverčiau gėdingu, purvinu! O jis po tokių naktų liejo ašaras! Nors kaltas esu aš.

Jis žaibavo akimis, žvelgdamas į Gvidą.

— Kodėl jūs tuomet norėjote nuskęsti? — paklausė. — Kas privertė jus taip pasielgti? Manojo balso, dėl kurio keliavote į Veneciją, praradimas? Ką gi. Bet juk aš esu ne tiktai balsas, aš dar ir kūnas bei kraujas! Be to, esu nei vyras, nei moteris, ir nėra skirtumo, su kuo miegu, todėl pats sau esu pasišlykštėtinas!

— Bet kas čia blogo, jei su juo miegojai? — sušnibždėjo Gvidas. — Kam dėl to blogai, dabar, kai tu esi toks, koks esi, o jis — toks, koks jis yra? Kas blogo, jei jūs norėjote vienas iš kito gauti bent kruopelę meilės?

— Blogai buvo tai, kad aš jį niekinau! Aš miegojau su juo, tarsi mylėčiau jį, bet iš tikrųjų nemylėjau. Ir jaučiuosi siaubingai. Netgi būdamas toks, koks esu.

Gvidas žvelgė tiesiai į priekį. O paskui labai lėtai linktelėjo.

— Bet tuomet kodėl taip elgeisi? — sušnibždėjo mokytojas.

— Todėl, kad man jo reikėjo! — šūktelėjo Tonijus. — Aš čia vienišas, ir man jo reikėjo! Aš nebegalėjau likti vienas! Mėginau ir pralaimėjau, o dabar vėl esu vienas, kas yra blogiau už bet kokį anksčiau patirtą skausmą. Aš tūkstantį kartų žvelgiau kančiai į veidą ir prisiekiau viską iškęsti. Bet kartais skausmas per stiprus, nepakeliamas. Jis suteikė man meilės imitaciją, leido vaidinti vyro vaidmenį, ir aš sutikau.

Vaikinas nusisuko nuo Gvido. Puiku, ar ne? Santūrumo užtvanka sugriuvo, ir visus jo ketinimus nuplovė nesulaikomas srautas. Jis tesuprato, jog verčia savo problemas kitam žmogui. Ir dar jautė neapykantą. Neapykantą bei pasibjaurėjimą, tokius pat aiškius, kokius jis jautė Domenikui.

— Kaip man visa tai ištverti? — paklausė lėtai atsisukdamas. — Kaip jūs visa tai iškenčiate, diena iš dienos toks šaltas ir piktas savo darbe? Jūsų balse vien tik rūstus, įsakmus tonas. O Dieve, nejaugi niekada nepanorote pamilti to, kurį mokote, kažką pajusti tam, kuris taip kamuojasi, stengdamasis ištverti jūsų nustatytą negailestingą ritmą?

— Tu nori mano meilės? — švelniai paklausė Gvidas.

— Taip, aš noriu jūsų meilės! — šūktelėjo Tonijus. — Atsiklaupčiau prieš jus ant kelių, kad tik mano mokytojas mane pamiltų. Jūs tas, kuris mane nukreipia, lipdo mane, girdi mano balsą taip, kaip niekas niekada negirdėjo. Jūs tas, kuris iš visų jėgų stengiasi jį patobulinti taip, kaip aš pats niekada neįstengčiau. Kaip jūs galite manęs klausti, ar noriu jūsų meilės? Argi viso to negalima atlikti mylint? Negi jūs nesuprantate, kad sulaukęs iš jūsų lašelio šilumos aš išsiskleisčiau lyg pavasarinis žiedas, stengčiausi dėl jūsų taip, jog visi dabartiniai mano pasiekimai atrodytų menki!

Aš dainuočiau jūsų parašytą muziką, jei mylėtumėt mane! Aš įstengčiau padaryti viską, ką, jūsų manymu, galiu padaryti, jeigu dovanotumėte man meilę kartu su pačiais rūsčiausiais, pačiais teisingiausiais vertinimais. Suvienykite tai ir duokite man, tuomet aš sugebėsiu surasti kelią tamsoje, sugebėsiu išsikapstyti, užaugti šioje man svetimoje vietoje, kur atsidūriau virtęs padaru, kurio net pavadinimo nevalioju ištarti. Padėkite man!

Tonijus nutilo, nebepajėgdamas dar ką nors pasakyti. Jis nė nenumanė, kad šis pokalbis taps toks skausmingas. Nenorėjo nė žiūrėti į tą grubų, abejingą veidą, akis, amžinai liepsnojančias įniršiu ir sklidinas paniekos bet kokiam skausmui ar silpnumui. Jis užsimerkė. Ir prisiminė, kaip sykį, labai seniai, Romoje, tasai žmogus jį apkabino. Dabar vos nesusijuokė balsu iš viso to, ką čia iškrėtė. Bet ūmai kambarys suribuliavo prieš akis, žvakė netikėtai užgeso, ir atsimerkęs aklinoje, viską ištrinančioje tamsoje, jis pagalvojo: „Ak, čia tebuvo žodžiai, o ne poelgiai. Šios akimirkos irgi praeis, kaip praeina viskas, o rytoj vėl viskas bus taip kaip anksčiau, kiekvienas iš mūsų vėl atsidurs savame pragare, tačiau aš tapsiu stipresnis, ištvermingesnis. Nes juk čia gyvenimas, ar ne? Čia gyvenimas, ir praeis daug metų tokių kaip šie, nes taip turi būti. Uždaryk duris, uždaryk duris, uždaryk duris! O peilis, atvedęs mane čionai, tebuvo aštri briauna lemties, laukiančios mūsų visų.“

Atsklido degančio vaško kvapas.

O paskui pasigirdo Gvido žvilgsniai už nugaros, ir vaikinas pagalvojo: „O štai ir finalinis pažeminimas. Jis išeina, palieka mane čia. Jo žiaurumas niekada nebuvo toks rafinuotas, toks gniuždantis. Ak, tos drauge praleistos valandos, toji bjauri sekinančio darbo sąjunga, vis sunkėjančio, sunkėjančio, atstojančio kankinimus. Ko gi aš išmokau? Jog čia, kaip ir visur kitur, esu vienas. Jau ir anksčiau žinojau, o dabar, kiekvieną pro šalį slenkančią dieną, turėsiu iš naujo suvokti savo vienatvę.“

Atrodė, tarsi žemė slysta iš po kojų.

O paskui suvokė girdįs durų skląsčio girgždesį ir suprato, jog Gvidas jo nepaliko.

Užėmė kvapą. Tonijus nieko nematė. Ir vieną akimirką nieko negirdėjo. Bet žinojo, kad maestro čia ir jį stebi. O tuomet pervėrė toks stiprus geismas, jog apėmė siaubas.

Jis spinduliuote spinduliavo tokią aistrą, jog ši, rodės, gali išsklaidyti sutemas lyg šviesos srautas, vaikinas stebeilijo į tamsą ir laukė, laukė...

— Tu nori, kad aš tave mylėčiau? — pasigirdo Gvido balsas. Be galo tylus, todėl Tonijus palinko į priekį, lyg mėgindamas jį sučiupti. — Mylėčiau?

— Taip, — atsakė Tonijus.

— Bet juk aistra tau baigia mane sudeginti! Nejaugi iki šiol nesupratai? Nejaugi niekada neįžvelgei, ką slepia mano šaltumas? Nejaugi esi aklas šiai kančiai? Per visą gyvenimą aš nieko taip netroškau kaip tavęs, ir niekada taip nekentėjau, kaip kenčiu dėl tavęs. Bet yra meilė ir meilė, aš nusikamavau, stengdamasis atskirti vieną nuo kitos...

— Neatskirkite jų! — sukuždėjo Tonijus. Jis ištiesė rankas tarsi vaikas, mėginantis sugriebti karštai trokštamą daiktą. — Duokite šią meilę man! Bet kur jūs? Maestro, kur jūs?

Jis pajuto oro dvelksmą, išgirdo drabužių šnaresį ir žingsnių garsą, paskui patyrė deginantį Gvido delnų prisilietimą — delnų, kurie anksčiau tik pliaukšėjo jam per skruostus. O tada Gvidas jį apkabino. Ir tą akimirką Tonijus suprato viską.

Tačiau nušvitimas virto paskutine minties properša, kai suvokė, kaip viskas buvo ir kaip bus, nes Gvidas jau prispaudė jį prie krūtinės ir įsisiurbė lūpomis.

— Taip, — šnabždėjo Tonijus, — taip, dabar, ir viską, viską iki galo...

Jis verkė.

Gvidas bučiavo jo lūpas, skruostus, gniaužė jį pirštais, pakeldamas nuo grindų, tarsi norėdamas suvalgyti, visas jo žiaurumas tarytum ištirpo, pavirto jausmų protrūkiu, ne keršto ar neapykantos, o kuo skubiausio ir karščiausio susiliejimo troškimu.

Tonijus atsiklaupė, nusitempdamas ir Gvidą. Vaikinas jį nukreipė, siūlė save, siūlė tai, ką Domenikas visuomet jam suteikdavo ir ko niekada iš jo nereikalaudavo.

Jis nė kiek nebijojo skausmo.

Tegul skauda. Ir nors labai nesinorėjo paleisti tų lūpų, pravėrusių jam burną, praplėšusių ją, įsiskverbusių į pačią gilumą, jis, atsigulęs ant akmeninių grindų veidu žemyn, pasakė: „Padarykite tai. Padarykite tai man, padarykite tai. Aš to noriu.“ Ir tada Gvidas užgriuvo iš viršaus visu svoriu, paspaudė jį po savim, nuplėšė drabužius, sukėlė siaubą pačiu pirmu stūmiu. Tonijus giliai atsikvėpė, o paskui kūnas tarytum pats atsivėrė, kviesdamas Gvidą, atsisakydamas priešintis, o kai šis įniko galingai smūgiuoti, Tonijus pradėjo judėti kartu su juo. Akimirksniui jie susiliejo, Gvido lūpos įsisiurbė Tonijui į kaklą, rankos suspaudė pečius prisitraukdamos vis arčiau ir arčiau, o paskui duslus maestro riksmas leido suprasti, jog tai baigėsi.

Sukrėstas Tonijus nusišluostė burną. Jis įsiaudrino, karštai maldavo tęsti. Negalėjo atitraukti rankų nuo Gvido, bet tasai pats jį pakėlė, tvirtai apkabino rankomis šlaunis ir pakėlė Tonijų į orą, apgaubdamas jo organą drėgna, saldžia šiluma. Jis tai atliko kur kas stipriau bei įnirtingiau nei Domenikas. Tonijus griežė dantimis, kad nesuriktų, o paskui atsilošė, pajutęs palengvėjimą, apsivertė įsikniaubdamas galva į rankas ir pritraukdamas kelius jautė gęstančius paskutinius pasitenkinimo tvinksnius.

Pasidarė baisu.

Jis buvo vienas. Vėl girdėjo tylą. Pasaulis grįžo atgal, o jis net galvos negalėjo pakelti.

Ir tardamas sau, kad nieko nelaukia, tą akimirką jautė, jog įmanytų parpulti ant kelių bei maldauti — maldauti ko nors. Bet tuojau pat pajuto šalia esantį Gvidą, ir sunkias, stiprias mokytojo rankas, keliančias jį. Jis staigiai pakilo bei krito įkaitusiu veidu maestro ant peties. Dulkėtos garbanos kuteno odą, ir atrodė, kad visas Gvido kūnas jį supa, linguoja, visas Gvidas, net jo pirštai, tvirti bei šilti, ir ne kas kitas, o Gvidas buvo dabar šalia, Gvidas jį dabar laikė, mylėjo bei bučiavo pačiomis švelniausiomis pasaulyje lūpomis, ir juodu iš tiesų buvo drauge.

Tonijui atrodė, tarytum sapnuoja atmerktomis akimis, jis nežinojo, kur eina, tik suvokė, kad žingsniuoja su Gvidu tuščiomis šaltomis gatvėmis, pastebėjo bauginamai gražų fakelų švytėjimą ant sienų. Orą užpildė virtuvės, degančių žarijų aromatai, langų namai švytėjo įstabia geltona šviesa, o paskui vėl tapdavo tamsu, nors į akį durk, ir tamsoje, šiugždant sausiems žiemos lapams, juodviejų su Gvidu lūpos susiliedavo įnirtingais bučiniais bei glamonėmis, sklidinomis ne švelnumo, o vien tiktai alkio.

Kai pasiekė taverną, durys atsilapojo, iš vidaus skverbėsi viliojanti šiluma, ir tarp riksmų, špagų žvangėjimo bei bokalų kaukšėjimo į medinius stalus juodu prasibrovė į pačią tolimiausią ir giliausią nišą. Kažkokia moteris dainavo žemu, giliu it vargonai balsu, kalnietis piemuo grojo dūdele, visi aplink irgi dainavo.

Ant stalo krito šešėliai nuo siūbuojančių žibintų ir judančios minios. Neatitraukdamas akių nuo taip arti priešais sėdinčio Gvido, Tonijus alpėjo iš laimės. Atsišliejęs į medinę mažos nišos sieną, jis žiūrėjo mokytojui į akis, matė begalinę meilę ir palaimingai šypsojosi siurbčiodamas vyną, kuriame jautėsi aitriai rūgštus vynuogių aromatas bei medinės statinės, kurioje šis buvo laikomas, prieskonis.

Juodu gėrė, gėrė, o paskui, kai Gvidas prabilo, Tonijus bemaž nesuvokė žodžių prasmės, bet suprato, kad mokytojas žemu, dusloku balsu, bemaž kuždesiu, sklindančiu iš krūtinės ląstos gelmių, pasakojo visas paslaptis, kurių niekada niekam nedrįsdavo atskleisti, ir Tonijus vėl jautė, kaip lūpos nejučia išsitempia pražysdamos šypsena, o galvoje skambėjo tik: „Meilė, meilė, tu — mano meilė“, o paskui vieną akimirką, šioje šiltoje, triukšmingoje užeigoje, jis ištarė tuos žodžius balsu bei pamatė Gvido akyse sutviskančią liepsną. „Meilė, meilė, tu — mano meilė, ir aš ne vienas, ne, ne vienas, bent trumpam. 8

Dabar juodu kasnakt mylėjosi, apimti nepasotinamo alkio, gyvuliško žiaurumo ir svaiginančio, nenusakomo, viską, apibendrinančio švelnumo po sueities. Užmigdavo apsikabinę vienas kitą rankomis bei kojomis, tarsi kūnas būtų barjeras, kurį reikia sugriauti tokiu glaudžiu apsikabinimu, o nubudę vėl aistringai, godžiai bučiuodavosi ir keldavosi prieš aušrą, genami vienintelės minties — greičiu pradėti pamoką Gvido klasėje.

Pačios pamokos irgi pasikeitė. Jos netapo mažiau varginančios, o Gvido karštakošiškumas nesumažėjo, jis išliko toks pat rūstus Tonijaus klaidoms. Tačiau pamokas nuspalvino naujas mokytojo ir mokinio artumas, jų domėjimasis vienas kitu.

Tuomet, to beprotiško monologo metu, išsiliejęs žodžių bei emocijų srautu, Tonijus pažadėjo išsiskleisiąs Gvido akivaizdoje. Bet dabar jis suvokė, jog visuomet buvo šalia jo išsiskleidęs, bent jau muzikos srityje, ir ne jis atsiskleidė Gvido akyse, o Gvidas — jo. Maestro pirmą kartą įsitikino, kad Tonijus nekvailas, ir pamažu patikėjo jam savo nepermaldaujamų praktinių užsiėmimų pagrindą sudarančius principus.

Iš tiesų šis polinkis kalbėti, kalbėti ir kalbėti nebuvo Gvidui naujiena, tačiau operoje arba per ilgus pasivaikščiojimus pajūriu, į kuriuos jie ir anksčiau leisdavosi po teatro, pokalbio tema neišvengiamai tapdavo kiti dainininkai. Taip susidarė distancijos tarp mokinio bei mokytojo regimybė ir netgi šioks toks santykių šaltumas, kur visas Gvido įkarštis nukrypdavo į kitą muziką, į kitus žmones.

O dabar Gvidas kalbėdavo apie muziką, kuri juodu jungė, ir pirmosiomis pačios godžiausios bei karščiausios meilės savaitėmis atrodė, jog pokalbiai jam buvo netgi svarbesni už aistringas glamones.

Nebuvo nė vieno vakaro, kad juodu neišvažiuotų iš konservatorijos. Pasisamdę karietą arba vykdavo jūros pakrantėn, arba susirasdavo mieste kokią nors ramią taverną, kur galėdavo kalbėtis ir kalbėtis karštai kuždėdamiesi, kol tam tikras vyno skonis burnose bei lengvumas galvose leisdavo suprasti, jog metas namo.

Dabar jie nebevakarieniaudavo konservatorijoje. Susiėmę už rankų klaidžiojo po tamsias gatves ir susiradę tarpdurį arba kelis medžius, po kuriais galėjo pasislėpti, liesdavo vienas kitą, priglusdavo vienas prie kito, mėgaudamiesi pavojumi, pamesdami galvas nuo pačios nakties, šiugždesių, netikėtai iš niekur išnyrančių įkalnėn dundančių karietų, kurių geltoni spinduliai išplėšdavo juos iš tamsos.

Bet galų gale atsidūrę Via Toledo, jie išsirinkdavo vieną iš geriausių tavernų, kadangi turėjo pakankamai pinigų, žvangančių Tonijaus kišenėse, ir netrukus jau ragaudavo kepsnio arba šviežios žuvies, užsigerdami abiejų mėgstamu vynu, „Lagrima Kristi“, ir kalbėjosi, kalbėjosi...

Gvidas vardijo Tonijui vardus senųjų meistrų, sukūrusių pratimus, kuriuos šis studijavo, ir aiškino, kuo nuo pastarųjų skiriasi jo paties parašytos vokalizės.

Tačiau didžiausią malonumą Tonijui teikė galimybė užduoti Gvidui bet kokį klausimą ir tuojau pat gauti atsakymą. Ar Gvidui teko matyti Alesandrą Skarlatį? Taip, žinoma, matė jį vaikystėje, be to, maestro Kavala dažnai veždavosi jį į švento Bartolomėjaus teatrą, ir jis stebėjo, kaip maestro Skarlatis dirigavo atliekant savo kūrinius.

Anot Gvido, būtent Skarlatis atnešė į Neapolį didybę. Anais laikais ieškoti naujų operų visi vykdavo į Veneciją arba Romą. Bet dabar operos sostine tapo Neapolis ir, kuo galėjo įsitikinti pats Tonijus, ne kur kitur, o į Neapolį atvykdavo mokytis užsienio studentai.

— Bet opera nuolatos kinta, — kalbėjo Gvidas. — Ilgi nuobodūs rečitatyvai, pateikiantys duomenis, kuriuos turi žinoti publika, darosi vis gyvesni, priešingai nei varginantys interliudai tarp arijų. Komiškai operai, ko gero, priklauso ateitis. Žmonėms norisi klausytis operos gimtąja kalba, o ne tik klasikine italų. Be to, operose atsiranda vis daugiau rečitatyvų su orkestru, nors anksčiau didžioji jų dalis būdavo atliekama be muzikinio akompanimento.

Bet visuomet tenka galvoti apie tai, ko nori žmonės, ir nesvarbu, kokie ilgi bei nuobodūs bus interliudai, žmonės juos pakęs vardan gražių arijų, ir tai niekada nepasikeis.

Nes arijos — tai pati operos esmė: gražus dainavimas. Nei smuikas, nei klavesinas niekada žmogaus nepaveiks taip, kaip vokalisto balsas.

Bent jau tuo metu ir pats Gvidas tuo tikėjo.

Kartais vakarais, kai nusibosdavo sėdėti tavernose, juodu patraukdavo į viena kitą vejančias puotas, pirmenybę teikdami rengiamoms grafienės Lamberti, žinomos meno globėjos. Bet ir ten begalinis jų dialogas nenutrūkdavo.

Paprastai juodu susirasdavo kokią nors nuošalią svetainę, pasistatydavo ant klavesino arba naujo fortepijono žvakides, Gvidas grodavo, pirštais skrajodamas viršum klavišų, o paskui įsitaisydavo ant aukštos kušetės bei atsakinėdavo į Tonijaus klausimus arba pats imdavo ką nors pasakoti.

Tokiomis akimirkomis maestro akys nušvisdavo nepaprastu palaimingu įkarščiu, nugludinančiu veido bruožus, suteikiančiu daugiau švelnumo. Ir negalėjai patikėti, kad šis žmogus kartais tampa žiaurus bei nepakenčiamas.

Vieną tokią naktį mažame muzikiniame salone grafienės namuose, kur juodu sėdėjo vienas priešais kitą prie apskrito kortų stalelio ir žvakių šviesoje pradėjo lošti kažkokį paprastą, trumpą lošimą, Tonijus, pagaliau pasiryžęs prašnekti šia tema, paprašė:

— Maestro, papasakokite apie mano balsą!

— Ne, pirmiausia tu man turi kai ką pasakyti, — atsiliepė Gvidas, ir jo balse pasigirdo susierzinimas, privertęs Tonijų krūptelėti. — Kodėl nenori dainuoti kalėdinio solo, nors pasakiau, kad jis paprastas bei parašytas specialiai tau?

Tonijus nusuko akis.

Jis nuleido ranką, kuria laikė vėduokle sudėtas kortas, ir pats nežinodamas kodėl išrinko karalių bei damą. O paskui, nesugebėdamas skubiai sugalvoti atsakymo į Gvido klausimą, staiga rado paprastą šio eilinio mūšio, kurį privalėjo laimėti, sprendimą. Jis sudainuos šį solo Gvidui, jei jau maestro taip nori. Sudainuos, net jei dar nėra pakankamai pasirengęs, vardan to jaunuolio, kuris sykį nusileido nuo kalno. Tonijus tvirtai apsisprendė, vis dėlto negalėjo atsikratyti baimės.

Jis žinojo, jog vos tik jo balsas koplyčioje nuskambės solo, jis taps tikru kastratu. Nors juk taip ir yra, argi ne? Tačiau čia didesnis žingsnis nei juodos tunikos apsirengimas bei raudonos juostos užsijuosimas. Didžiulis žingsnis, lyginant su dainavimu bendrame chore. Jisai stovės priekyje, ryškiai apšviestas, ir šviesa negailestingai išduos, kas jis dabar yra.

Tarytum išsirengęs nuogai parodytum visiems, kokią pažeminančią operaciją patyrei. Šiek tiek palinkęs į priekį, kad galėtų dėlioti kortas ant poliruoto medinio paviršiaus, jis patylom galvojo apie aukštą savo ūgį, ilgą liesą ranką ant stalo — savo paties ranką. „Ar mano balsas skambės kaip berniuko? Beje, ar aš esu berniukas? Ar dabar jau būčiau vyras?“

Vyras. Jis nusišypsojo pagalvojęs apie brutalų šio žodžio paprastumą ir reikšmės įvairiapusiškumą. Pirmą kartą gyvenime šis žodis pribloškė jį... savo grubumu. „Negalvok apie tai. Tu save apgaudinėji“, — vos nesukuždėjo balsu. Greta viso abstraktumo šis žodis dabar jam turėjo vieną, visiškai konkrečią reikšmę.

Jis žinojo esąs per jaunas tokiai didžiai gamtos permainai, kuri turėjo jį ištikti. Kadaise, labai seniai, miegamajame, visai kitame pasaulyje, moteris jį erzino sakydama, jog laukti liko visai nebedaug. Tuomet jis didžiavosi paprastais savo sugebėjimais, taip jais pasitikėjo ir kartu buvo toks apgailėtinas.

Bet tuomet gyveno visiškai kitame pasaulyje.

O dabar jis kastratas ir bus kastratas toje koplyčioje, kur suskambės vienišas jo balsas.

Ir čia įvyks tik pirmasis pasirodymas. Ateityje laukia daugybė kitų, o pagaliau ateis finalinis momentas: kai jis žengs į kokio nors didžiulio teatro sceną, vienas. Jeigu pasiseks! Jeigu jo balsas, pasirengimas bei mokytojo Gvido meistriškumas pasirodys esą pakankamai stiprūs, tuomet jis bus išromytasis, atsiskleidęs visam pasauliui.

Vaikinas pažvelgė į Gvidą. Jam pasirodė, kad šis skendi palaimingoje, nepasiekiamoje nežinioje ir nesikamuoja dėl šių sudėtingų, neįveikiamų dalykų. Jis myli Gvidą, todėl sudainuos jam.

Netikėtai prisiminė, jog pirmą kartą prakalbęs apie solo Gvidas pasakė: „Pirmą kartą čia bus atliekamas mano kūrinys.“ Viešpatie, nejaugi buvo toks kvailys ir nė nesumetė, ką tai gali reikšti mokytojui!

Juk žinojo: tos nuostabios arijos, kurias Gvidas duodavo jam dienos pabaigoje, parašytos paties maestro.

— Jums be galo svarbu, kad aš tai sudainuočiau, — ištarė Tonijus savo prielaidą garsiai, — nes kūrinį parašėte jūs?

Gvidas nuraudo, jo žvilgsnis krustelėjo.

— Svarbu, nes tu — mano mokinys ir jau esi pasirengęs! — piktai atšovė.

Tačiau pyktis plykstelėjo bei užgeso. Maestro pasidėjo alkūnę ant stalo ir ranka pasirėmė smakrą.

— Prašei papasakoti apie tavo balsą, — prabilo Gvidas. — Tikriausiai nuvyliau tave, nepapasakojęs visko kaip yra ir taip griežtai elgdamasis. Bet aš nežinojau kito būdo, kuris...

Į kambarį it vaiduoklis be garso įėjo tarnas. Supleveno melsvas atlasas, viršum stalo mirguliuojančioje žvakių šviesoje pasirodė ranka, pilanti į taures vyno.

Gvidas stebėjo, kaip taurė užsipildo, paskui mostu liepė tarnui palaukti, ištuštino taurę ir žiūrėjo, kaip ši tampa pilna vėl.

— Pasakysiu tau tiesiai, — pradėjo pagaliau. — Tu geriausias iš kada nors mano girdėtų dainininkų, nekalbant apie Farinelį. Tu galėjai sudainuoti šį solo pačią pirmąją dieną, kai atvykai į konservatoriją. Galėjai jį sudainuoti net Venecijoje.

Šiek tiek primerkęs akis jis įdėmiai tyrinėjo Tonijaus veidą. Lengvas girtumas sušvelnino mokytojo veidą, bet žvilgsnis skvarbumo neprarado.

— Šitas solo parašytas tau, — tęsė maestro. — Tiksliau, balsui, kurį girdėjau Venecijoje, dainuojančiam berniukui, kurį sekiau kiekvieną naktį. Jau tuomet žinojau tavo balso diapazoną ir stiprumą. Aš pastebėdavau mažutes tavo klaidas, kurių neįstengtų įžvelgti niekas kitas. Aš mačiau, kiek sugebėjai išmokti savarankiškai, tik šiek tiek padedamas mokytojų, ir buvau apstulbęs. Absoliuti klausa, įgimtas jausmingumas...

Gvidas pakraipė galvą bei švilptelėdamas įtraukė oro.

— Aš tau suteikiu tik lankstumo ir jėgos, — jis atsiduso. — Po dvejų metų tu sugebėsi atlikti bet kokią bet kokios operos ariją ir žinosi, kaip ją ornamentuoti bei tobulai pateikti bet kur, bet kada, vadovaujant bet kokiam dirigentui...

Jis nutilęs nukreipė akis į šalį. Kai vėl pažvelgė į Tonijų, šiam pasirodė, kad maestro akys pasidarė didelės ir tamsios, o balsas šiek tiek pažemėjo.

— Bet tu turi dar kažką, Tonijau, kažką greta balso, — pasakė jis. — Tie dainininkai, kurie šito neturi, beveik niekada ir nebeįgyja, o tiems, kurie turi, stinga tavojo garso skaidrumo bei jėgos. Kas tai? Kažin kokia paslaptinga galia, sukrečianti visus, kurie tave girdi. Tam tikra jėga, kuri taip uždega klausytojus, jog tu juos užvaldai, tu vienas. Kai dainuosi bažnyčioje per Kalėdas, žmonės atsisukinės, norėdami pamatyti tavo veidą, jie užmirš savo mintis ir smulkius nesutarimus, o eidami iš bažnyčios klausinės vienas kitą tavo vardo.

Daugelį metų aš analizavau šį reiškinį, stengiausi nustatyti, kas sudaro šį talentą. Vaikystėje pats turėjau tokią dovaną. Aš žinau, kaip ji pajuntama, bet negaliu viso to sudėlioti į lentynėles. Galbūt tai neapčiuopiamas ritmo jausmas, instinktyvus žinojimas, kada pradėti garso kėlimą, kada sustoti. O gal tai susiję su fiziniais duomenimis — akimis, veidu, kūno laikysena, kai balsas kyla vis aukščiau ir aukščiau. Nežinau.

Tonijus susijaudino. Jis prisiminė momentą, kai Kafarelis žengė link rampos Venecijoje, vėl pajuto jaudinančio laukimo virpulį, nuvilnijusį per minią. Tuomet pats nuskubėjo žemyn, į parterį, tarsi magneto pritrauktas to kastrato, kai šis tik vaikštinėjo po sceną pirmyn bei atgal, nesudainavęs nė vienos natos.

Nejaugi ir jis geba taip veikti žmones? Nejaugi gali taip būti?

— Bet yra dar kai kas, — tęsė Gvidas. — Ypatinga ugnis. Toji ypatinga ugnis liepsnotų tavyje, net jei būtum iškastruotas šešerių metų kaip aš. Bet tau tai nutiko vėliau...

Tonijus įsitempė pajutęs, kaip šie žodžiai nemaloniai jį užgavo.

Bet Gvidas ištiesė ranką ir ramindamas paglostė jaunuolį.

— Tu užaugai ketindamas galvoti, judėti ir elgtis kaip vyras, — tęsė jis. — O tai tau irgi suteikia ypatingos jėgos. Tu neturi minkštumo, kuriuo pasižymi daugelis eunuchų. Tu neturi jiems būdingo... belytiškumo.

Gvidas nutilo dvejodamas, ar derėtų tęsti.

— Bet, žinoma, — ištarė lėtai, tarsi pats sau svarstydamas, — pasitaiko ir anksti iškastruotų dainininkų, kuriems irgi būdinga ši jėga.

— Tačiau aš galiu pasikeisti, — sukuždėjo Tonijus. Jis sėdėjo tarsi suakmenėjęs, veide sustingo šalta šypsena, kuri ankstesniais laikais visuomet atsirasdavo tokiais momentais. Bet balsas išliko lygus, ramus. — Kai žiūriu į veidrodį, aš jau regiu priešais save Domeniką.

„Taip, Domeniką, — pagalvojo. — Ir savo senąjį antrininką iš Venecijos, Treskių namų šeimininką, besišypsantį iš už nugaros bei matantį, kokie mes tapome skirtingi užaugę.“

Jis pasijuto esąs lengvas, besvoris, kažin kokia bevardė būtybė, nepaisant visų vardų, kokiais kadaise kiti jį vadino, tarsi ką tik išsiritęs iš kiauto — to berniuko, kuriuo anksčiau buvo.

— Taip, — tuo metu kalbėjo Gvidas. — Tu daugeliu atžvilgiu tapsi panašus į Domeniką.

Tonijui nepavyko nuslėpti baimės bei priešiškumo; tai pajutęs Gvidas palietė mokinio ranką. Tačiau Karlo pavidalas jau nesitraukė iš galvos — miglotas prisiminimas tos akimirkos, kai prispaudė skruostą prie grubaus, dygaus smakro ir išgirdo atodūsį, kimų, prislopintą, dvelkiantį liūdesiu, nuovargiu bei neišvengiama, Dievo suteikta vyro jėga.

— Domenikas buvo gražus, — burbtelėjo Gvidas. — Nors vyriškos jėgos irgi turėjo.

— Domenikas? — nusistebėjo Tonijus. — Vyriškos jėgos? Juk jis — tikra Kirkė!

Taip pasakęs pagalvojo niekada neužmiršiąs Domeniko glamonių, ir netgi dabar jautė gėdą dėl ankstesnės aistros.

Ir vėl vaizduotėje sušmėžavo Karlo pavidalas. Atrodė, tarytum Karlas įžengė į šį kambarį bei sutrikdė judviejų su Gvidu ryšį, kurį taip brangino. Rodos, girdėjo Karlo juoką, aidintį koridoriais. Jis pažvelgė į maestro, ir širdį užplūdo meilė, o dirstelėjęs žemyn pamatė, kad Gvidas vis dar jį glosto. Domenikas. Jėga. Gvidas irgi juokėsi, švelniai juokėsi.

— Gal Domenikas ir buvo Kirkė lovoje, — kalbėjo Gvidas. — Deja, turiu patikėti tavo žodžiais. Bet Domenikui dainuojant pajusdavai kitokią galią, kurią jo grožis pabrėždavo ne mažiau nei balsas. Netgi moteriškai apsirengęs bei susišukavęs jis išlikdavo stiprus, plieninis, ir kiti jo bijodavo. O, tau reikėjo pamatyti jo dainavimo besiklausančių vyrų bei moterų veidus. Svarbi ne poza, ne plaukai ant krūtinės, o toji galybė. Ji sklinda iš vidaus, ir Domenikas ją turėjo. Domenikas nebijojo nei Dievo, nei velnio. O tu, mano mažyli, dar nė nepradėjai suprasti, koks gali būti kastratas.

— Aš noriu suprasti, — sušnibždėjo Tonijus. — Bet aš niekada nemačiau Domeniko tokio. Įžvelgiau jame silfą, o kartais galbūt netgi angelą, — Tonijus patylėjo. — O gal tiktai kastratą! — prisipažino.

Bet Gvidas nė kiek neįsižeidė.

Rodos, maestro susimąstė.

— Kastratą! — sušnibždėjo. — Įžvelgei jame tik tai, kuo lemta tapti tau. O jis regėjo tavyje savąjį grožio ir jėgos tipą. Jis visuomet bendraudavo su panašiais į save. Bet pastaruosius dvejus metus jį be galo kamavo vienatvė...

— Vienatvė? — nusistebėjo Tonijus.

Jis niekada neužmirš, kaip įskaudino Domeniką, nors pats berniukas tikriausiai jau užmiršo.

— Taip, jis jautėsi labai vienišas, — patvirtino Gvidas. — Nes buvo geresnis už visus aplinkinius, o čia pati blogiausia vienatvės rūšis. Kur jis bepažvelgtų, visur matė pavydą bei baimę. O paskui pasirodei tu, ir jis tave pamilo. Štai kodėl Lorencas iš tavęs tyčiojosi. Juk Lorencas mylėjo Domeniką, o tas nekreipė į jį dėmesio.

Tonijus visai sugniužo. Žvelgė į priešais gulinčias kortas, ir atrodė, jog ir karalius, ir dama stebeilija piktomis akimis. Damos akys buvo bizantiškai įkypos, o plaukai juodi. Be abejo, ji buvo pikų dama.

— Bet nesijaudink dėl Domeniko, — nuramino Gvidas. — Jeigu tu jį ir įžeidei, kaip pats sakai, tik suteikei berniukui nepaprastai vertingą pamoką. Nes esi panašus į jį tiktai savo elegancija. Tavo tokie pat smulkūs kaulai ir tokie pat plaukai, kurie labai patinka moterims. Bet apskritai esi už jį gerokai stambesnis. Tu užaugsi kur kas aukštesnis, o tavo veido bruožai... išties nepaprasti, nes jie... — Gvidas kiek sumišo, nenuleisdamas akių nuo Tonijaus ir judindamas lūpas. — Jie visai nežymiai skiriasi nuo bruožų, būdingų daugeliui vyrų. Stovėdamas scenoje tu akinsi lyg šviesos šaltinis. Visi šalia tavęs taps nepastebimi, net Domenikas, trapusis tavo šešėlis, jei kartais atsidurtų greta.

Tonijus tylėjo tol, kol juodu sugrįžo į konservatoriją ir įėjo į Gvido kambarius, čionykštėje aplinkoje atrodančius prabangiai, nors išties apstatytus gan skurdžiai.

Didžiulę lovą žiemos metu dengė paprastos tamsios užuolaidos. Tonijus įsitaisė ant užtiesalo ir ištiesė kojas, atsišliejęs į galvūgalio lentą. Tuo metu Gvidas uždegė žvakes, stovinčias ant klavesino, o tai reiškė, jog į lovą juodu atsiguls dar negreit.

— Ar aš užaugsiu labai aukštas? — tyliai paklausė Tonijus.

— Niekas nežino. Priklauso nuo to, kokio ūgio turėjai tapti iš prigimties. Bet dabar augi sparčiai.

Tonijus pajuto, kaip burna prisipildė tulžies, rodės, tuoj supykins. Jis privalėjo užduoti tuos klausimus dabar arba niekada, juk taip ilgai svajojo juos ištarti garsiai, balsu, bent jau atsigręžęs į riaumojančią jūrą.

— Kas dar man nutiks?

Gvidas atsisuko. „Įdomu, — pagalvojo Tonijus, — ar jis prisimena tą naktį Romoje, mažame sodelyje, kai aš dusdamas, iš tiesų dusdamas, tarsi merdėdamas, ištiesiau rankas į jį ir į tą statulą, kuri švytėjo mėnesienoje balta šviesa.

— Kas man nutiks? — sušnibždėjo dar kartą. — Visam kūnui. Jūs žinote.

Gvidas atrodė abejingas. Tamsus jo siluetas užstojo žvakidę, taigi maestro veido nesimatė.

— Tu augsi toliau. Tavo rankos ir kojos pailgės, tačiau kiek, vėlgi niekas nežino. Bet įsidėmėk, jog tau jos visuomet atrodys normalios. Ir būtent kaulų lankstumo dėka tavo balsas įgauna ypatingą jėgą. Kiekvieną mokymosi dieną didėja tavo plaučių tūris, o plaučiams augti leidžia elastingi kaulai. Taigi labai greitai aukštutiniame registre įgausi tokią galią, kokia nepasiekiama nė vienai moteriai. Tarp kitko, ir nė vienam berniukui. Ir nė vienam kitam vyrui. Bet ilgos tavo rankos kybos nutįsusios išilgai kūno, o pėdos susiplos. Ir tu niekada neturėsi įprasto vyriško raumenyno.

Išgirdęs visa tai, Tonijus staigiai nusisuko, o Gvidas tuojau pat jį apkabino.

— Užmiršk! — patarė jis. — Taip, taip, aš suprantu, ką kalbu. Užmiršk tuos dalykus. Nes kaskart, kai dėl to kankinsies, tai reikš, jog vis dar nesusitaikei su neišvengiamybe. Suprask, kur slypi tavoji galia.

Tonijus linktelėjo — karčiai, pašaipiai.

— O taip!

— Bet aš turiu išdėstyti tau dar vieną pamoką, — tęsė Gvidas. — Ji tau reikalinga labiausiai.

Tonijus linktelėjo, nežymiai šyptelėdamas.

— Ką gi, dėstykite!

— Tu nusigręžei nuo moterų, o tai nėra gerai.

Tonijus vos neužduso iš pykčio, norėjo paprieštarauti, bet Gvidas švelniai pabučiavo jį į kaktą.

— Ten, Venecijoje, turėjai merginą. Slėpdavaisi su ja gondoloje, kai dainininkai išsivaikščiodavo po namus. Aš tave stebėjau. Taip elgdavaisi kiekvieną naktį.

— Apie tai geriau užmiršti, — vėl nusišypsojo Tonijus jusdamas, jog veidą išmušė karštis.

— Ne, klysti. Niekada šito neužmiršk. Puoselėk šį prisiminimą, o kai tavyje įsižiebs ugnis — nesvarbu kada, nesvarbu kur — vos tik pasitaikys palanki proga, pakartok šį ritualą, privalai jį pakartoti. Galbūt liepsną sukels kitas vyras ar kitas kastratas, nesvarbu kas, išnaudok ją, nešvaistyk vėjais, neleisk tuščiai sudegti. Išnaudok garbingai ir neprarasdamas sveiko proto, bet nenusisuk nuo šito nei iš meilės man, nei iš meilės muzikai, nepasiduok abejingumui. Kaskart įsiklausyk į savo norus.

— Kodėl man tai sakote?

— Todėl, kad mes niekada nežinome, kada geismas mus apleis. Vyrai niekada nepraranda geismo, tačiau mums yra kitaip.

— O jūs?! Juk jūs nebijote šito prarasti! — šūktelėjo Tonijus.

— Ne. Dabar ne. Bet maniau jau jo netekęs, kol likimas nesuvedė manęs su tavimi. Geismas sugrįžo tame miestelyje, Feraroje, kai pamačiau tave. Tu gulėjai ant lovos, apimtas karštinės, toks bejėgis... — Gvidas patylėjo. — Aš maniau praradęs geismą kartu su balsu.

Tonijus žiūrėjo į mokytoją išplėtęs akis, netardamas nė žodžio. Berniukas akivaizdžiai apsvarstė išgirstus žodžius, ir Gvidas tik dabar suvokė, jog nedera daugiau niekada minėti to meto bei tos vietos.

Tonijaus veidas išblyško ir ištįso, jis tapo panašus nebe į save, o į sielvarto graužiamą, bauginančią savo šmėklą.

Vis dėlto vaikinas paėmė Gvidą už rankos ir prisitraukė artyn.

Po keleto valandų Tonijus nubudęs atsisėdo lovoje. Sapnavo patį baisiausią savo košmarą apie tikrus dalykus ir tikrus vyrus, apie kovą, kuri baigėsi galutiniu bei neatitaisomu pralaimėjimu.

Sėdėdamas tamsoje pajuto aplinkui kambario tylą ir saugumą, nepaisant aplinkui tvyrančio kartėlio bei liūdesio. Paskui suvokė jau ilgą laiką girdįs muziką, kuri čia prasidėdavo, čia nutrūkdavo, o netrukus išsiliejo iškilminga bažnytine melodija, colis po colio judančia į priekį.

Kitame apytamsio kambario gale, prie klavesino, pamatė Gvidą. Žvakių liepsnos panėšėjo į ore sustingusių liežuvėlių saujelę. Maestro veidą tarytum slėpė tamsus vualis.

Tonijus suuodė aitroką rašalo kvapą, o paskui išgirdo plunksnos krebždesį. Tuomet Gvidas dar kartą sugrojo melodiją, ir Tonijus pirmą kartą išgirdo jo balsą — žemą, bemaž begarsį. Jis tarytum šnibždėjo melodiją, kurios negalėjo sudainuoti.

Tonijus pajuto tokią meilę mokytojui, jog vėl atsilošęs ant pagalvių suvokė fiksuojąs šią akimirką laike ir niekada jos neužmiršiąs.

Atėjus rytui, Gvidas pranešė gerokai praplėtęs kūrinį, kurį Tonijui teksią dainuoti Kalėdų išvakarėse. Iš tiesų jis parašė ištisą kantatą, ir dabar, norint ją atlikti, reikėjo gauti tik kapelmeisterio, maestro Kavalos, leidimą.

Buvo jau vidurdienis, kai mokytojas sugrįžo į klasę ir pasakė, jog Kavala, kuris šiais metais taip daug laiko praleido su Domeniku, liko visiškai patenkintas Gvido darbu. Tonijus dainuos jo kūrinį. Taigi dabar juodu dviese privalo ištobulinti solo. Nevalia gaišti nė minutės. 9

Kalėdų išvakarėse konservatorijos koplyčia buvo sausakimša.

Oras tą dieną pasitaikė giedras, šaltas. Tonijus visą vakarą klaidžiojo po miestą ir visur matė neapoliečių taip mėgstamus natūralaus dydžio lopšius bei statulas, šeimose perduodamas iš kartos į kartą. Visur — ant stogų, verandose, vienuolynų soduose — vyko ritualiniai nuostabūs kalėdiniai vaidinimai, vaizduojantys mergelę Mariją, šventąjį Juozapą, piemenis bei angelus, laukiančius kūdikėlio Išganytojo.

Dar niekad anksčiau Tonijus taip aiškiai neįžvelgė šios nakties prasmės. Nuo tada, kai paliko Veneciją, jautė, jog širdyje neliko vietos nei tikėjimui, nei gailestingumui. Bet šią naktį atrodė, tarsi pasaulis gali ir privalo atsinaujinti. Šie ritualai, himnai, įstabūs paveikslai slėpė kažin kokią senovinę galią. Artėjant vidurnakčiui, ėmė vis labiau jaudintis. Į pasaulį ateina Kristus. Tamsoje sušvis šviesa. Visame kame jautėsi neįtikėtina, antgamtinė energija.

Bet kai nusileido laiptais žemyn, apsivilkęs juodą uniformą, rūpestingai kaip dera užsijuosęs raudoną diržą, pirmą sykį pajuto jaudulį dėl būsimojo pasirodymo, o žinodamas, kaip nerimas paveikia balsą, ne juokais išsigando.

Staiga nebeįstengė prisiminti nė vieno Gvido kantatos žodžio, užmiršo melodiją. Priminė sau, jog kūrinys ypatingas, jog maestro jau eina link klavesino, be to, jis pats laiko rankose natas, taigi nieko baisaus, jei negali prisiminti. Ši mintis privertė Tonijų nusišypsoti.

Kokia dovana! Įdomu, ką jis dabar jaustų, jei taip nebijotų savojo pasirodymo? Jau tuoj kastratų balsų choras nuplevens į padanges!

Žinoma, jis bijojo, bet taip bijo kiekvienas dainininkas. Be to, kaip sakė Gvidas, jis akimoju nusiramins, vos išgirs pirmuosius taktus, ir viskas klostysis kuo puikiausiai.

Bet kai nužingsniavo palei šoninę sieną, o paskui nusileido žemyn, pro berniukų chorą link priešakinių turėklų, pastebėjo apačioje, pirmoje parapijiečių eilėje, mažą šviesiaplaukę jaunos moters galvutę, palinkusią prie programėlės. Ji vilkėjo plačią tamsios taftos suknelę.

Jis tuojau pat nusuko žvilgsnį. Neįmanoma, kad ji būtų čia ne kurį kitą, o kaip tik šį vakarą! Bet Tonijus vėl pažvelgė į ją, tarsi kokia negailestinga ranka kreiptų jo veidą. Ir pamatė smulkias minkštas garbanėles, o paskui nepažįstamoji lėtai pakėlė galvą, ir akimirksnį juodu žvelgė tiesiai vienas kitam į akis.

Tikriausiai ji prisimena tą siaubingą incidentą grafienės namuose, girtą jo kvailystę, kurios pats niekada neužmirš. Tačiau merginos veide nesimatė pykčio. Jis atrodė mąslus, beveik svajingas.

Jį užplūdo kartėlis, apnuodijantis visą viliojantį šios vietos grožį, šios šventovės, išpuoštomis žvakių eilėmis ir gausybe kvapnių gėlių.

Tonijus pasistengė susitvardyti. Mergina pirmoji nukreipė žvilgsnį ir pradėjo mažomis rankomis dėlioti šnarantį popierių, gulintį jai ant kelių. Jis pajuto, kaip įsitempė raumenys, o paskui pamažu visiškai atsipalaidavo. Atrodė, tarsi skausmas perlieja jį it vanduo.

Tegalėjo galvoti tik apie tai, jog įkliuvo į spąstus. Ir apie tai, kad parapijiečių šnabždėjimas jau nutilo. Gvidas atsisėdo prie klavesino, o mažojo orkestro muzikantai pakėlė instrumentus. „Aš neįstengsiu to padaryti. Muzika — tai tik nesuvokiamų garsų rinkinys“, — tarė sau Tonijus. Ir tuomet netikėtai driokstelėjo trimitas.

Jis nužvelgė atsivėrusią erdvę. Ir pradėjo dainuoti.

Garsai kilo aukštyn, leisdamiesi ir vėl kildami, žodžiai vinguriavo be jokių pastangų, o natų ritinėlis taip ir liko rankoje neišskleistas. Ir ūmai Tonijus suprato, jog viskas gerai.

Jis nepasiklydo muzikoje. Atvirkščiai, dainavo tvirtai ir gražiai. Ir pajuto pirmą, nedrąsų išdidumo antplūdį.

Kai viskas baigėsi, jis suprato, jog įvyko mažas triumfas.

Publikai bažnyčioje neleidžiama ploti, tačiau šnaresys, kosėjimas, brūkšėjimas kojomis tapo subtiliais begalinio prielankumo signalais, kurie atsispindėjo ir žmonių veiduose. Kai Tonijus kartu su kitais kastratais patraukė link koplyčios durų, tetroško likti vienas su Gvidu. Šis poreikis buvo toks stiprus, jog vos begalėjo iškęsti pasveikinimus, šiltų rankų paspaudimus, tylų Frančesko šnipštelėjimą, jog Domenikas pakvaištų iš pavydo.

Jam pakako vienintelio pagyrimo — Gvido apkabinimo. Visa kita jis pats žinojo, tad klausydamasis jautė nuovargį.

Vis dėlto ganėtinai sąmoningai puolė į žmonių srautą, pajudėjusį iš koplyčios. O kai, kaip jis ir tikėjosi, tarpduryje pasirodė šviesiaplaukė mergina, pasijuto išmuštas karščio.

Gyvenime ji buvo tokia nuostabi! Atmintyje jos pavidalas jau pradėjo blukti, prarado ryškumą, ir staiga štai ji, prieš akis, auksiniai plaukai gaubė grakštų kaklą, o akys, be galo rimtos, mirguliavo giliu mėlynumu. Nepažįstamosios lūpos buvo šiek tiek papūstos, putlios, jis bemaž jautė jų minkštumą, lyg spustelėjęs pirštu prieš bučinį. Susijaudinęs ir sumišęs Tonijus nusisuko.

Ją lydėjo senyvas senjoras. Kas jis, jos tėvas? Ir kodėl šviesiaplaukė nepapasakojo jam apie tą mažą incidentą valgomajame? Kodėl ji nepradėjo šaukti?

Dabar mergina atsidūrė tiesiai priešais jį, pakėlęs galvą vaikinas vėl sutiko jos akis.

Nedvejodamas Tonijus mandagiai linktelėjo. O paskui, širdyje pykdamas ant savęs, vėl nusuko žvilgsnį į šalį. Pirmą kartą jautėsi stiprus, neapsakomai ramus, sąmoningas ir dabar ūmai suvokė, kad iš visų skaudžių gyvenimo emocijų tik liūdesys taip ypatingai švyti. Ir štai jo nebeliko.

Maestro Kavala plodamas delnais išėjo į priekį.

— Nuostabu! — šūktelėjo jis. — O man atrodė, kad jūs pernelyg sparčiai judate į priekį!

Paskui Tonijus pamatė Gvidą, ir mokytojo laimė atrodė tokia apčiuopiama, jog Tonijui užgniaužė kvapą. Kai grafienė Lamberti apkabinusi maestro nuėjo šalin, šis atsisuko į Tonijų bei švelniai nukreipdamas koridoriumi ketino pabučiuoti, bet apdairiai persigalvojo.

— Kas gi tau nutiko ten, viršuje? Maniau nebepradėsi. Tu mane išgąsdinai!

— Bet aš pradėjau. Ir pradėjau laiku, — pasakė Tonijus. — Nepykite ant manęs.

— Nepykti? — Gvidas nusijuokė. — Argi aš atrodau piktas? — jis impulsyviai pabučiavo Tonijų ir paleido. — Tu tikras stebuklas, — sušnibždėjo.

Paskutiniesiems svečiams išėjus bei užsivėrus laukujėms durims, Tonijus pastebėjo maestro Kavalą, besikalbantį su kažkokiu senjoru.

Gvidas jau atrakino savo duris, bet Tonijus žinojo nenueisiąs, kol neišgirsiąs to, ką turėjo pasakyti maestro.

Bet kai kapelmeisteris pasisuko ir nukreipė svečią jų pusėn, Tonijus patyrė sukrėtimą. Jis išsyk suprato regįs venecijietį, bet vargiai būtų įstengęs paaiškinti, iš kur sužinojo.

O paskui, kai nusisukti jau buvo per vėlu, pamatė, jog atvykėlis — šviesiaplaukis, tvirto sudėjimo jaunuolis — ne kas kitas, o vyriausias Katrinos sūnus Džakomas Lizanis.

Katrina jį išdavė! Pati neatvažiavo, bet atsiuntė šitą tipą! Nepaisant to, kad Tonijui norėjosi pabėgti, jis išsyk suprato, jog Džakomas jaučiasi taip pat nejaukiai, kaip ir jis pats. Jaunuolio skruostai liepsnojo, šviesiai mėlynos akys žvelgė žemyn.

Kaip jis pasikeitė, šis Tonijaus pažinotas nerangus paauglys, karštakošis Padujos universiteto studentas, nuolat besikuždantis ir kikenantis su savo broliu bei baksnojantis alkūne pastarajam į šonkaulius.

Dabar jo veidą ir kaklą dengė vos pastebimi šeriai. Jis žemai, ceremoningai nusilenkė Tonijui. Atrodo, atsakomybės svoris gerokai slėgė vyruką.

Maestro pristatė svečią. Išvengti bendravimo tapo nebeįmanoma. Džakomas pažvelgė Tonijui tiesiai į akis, o paskui skubiai nusuko žvilgsnį.

„Nejaugi aš jam toks pasibjaurėtinas?“ — šaltai pagalvojo Tonijus. Tačiau visi mėginimai įsivaizduoti save pusbrolio akimis pamažu virto nesąmoningu, iracionaliu priešiškumu. Vis dėlto jis negalėjo nesižavėti, kokį darbą atliko gamta, keisdama šį bręstantį vyrą, darbą, kurio vaisių jam nelemta pamatyti žvelgiant į gausybę studentų, dabar tapusių vienintele tikra jo šeima.

— Markai Antonijau, — pradėjo Džakomas. — Tavo brolis Karlas atsiuntė mane susitikti su tavimi.

Maestro Kavala nuėjo. Gvidas irgi pasitraukė į šalį ir atsistojo jaunuoliui už nugaros, nenuleisdamas akių nuo Tonijaus.

O Tonijus, pirmą kartą po ilgos pertraukos išgirdęs pažįstamą Venecijos dialektą, turėjo mintyse atskirti Džakomo žodžių prasmę nuo gilaus vyriško balso tembro, kuris tą sekundę jį paveikė bemaž magiškai. Koks nuostabus buvo šis dialektas, panašus į paauksuotas čionykštes sienas ir raitytus ornamentus! Žemą, lėtą Džakomo balsą, rodos, sudarė dešimtys harmoningų garsų, o kiekvienas žodis veikė Tonijų taip, tarytum gerklę spaustų maža kūdikio rankutė.

— Jis dėl tavęs nerimauja, — tęsė Džakomas. — Karlą pasiekė gandai, jog čionai patekai į bėdą, kad vos atvykęs įsigijai mirtiną priešą tarp studentų ir kad tasai studentas tave užpuolė, o tau teko gintis.

Džakomas suraukė antakius, parodydamas didį susirūpinimą, o jo tone suskambo globėjiškumas, kuris turėjo nuslėpti sumišimą. „Koks jisai dar berniūkštis!“ — pagalvojo Tonijus, tarsi pats būtų jau senis.

Paskui susidarė nejauki pauzė. Ir Tonijus pamatė staigų, akivaizdų perspėjimą Gvido veide. Signalą: „Pavojus“.

— Tavo brolis labai nerimauja, kad esi čia nesaugus, Markai Antonijau, — tęsė Džakomas. — Tu nepranešei apie įvykį mano motinai ir...

„Taip, pavojus, — pagalvojo Tonijus, — mano širdžiai ir sielai“. Pirmą kartą nuo pokalbio pradžios Džakomas žiūrėjo jam tiesiai į akis.

Ir vienu neapčiuopiamu momentu Tonijus suvokė šio pašnekesio esmę, suprato, apie ką iš tiesų šnekama, ko iš jo norima. „Nerimauja dėl mano saugumo!“ O šitas kvailas jaunikaitis nė nesuprato tikrosios savo misijos esmės!

— Jeigu tau grės pavojus, Markai Antonijau, privalai pranešti mums...

— Jokio pavojaus, — pertraukė pusbrolį Tonijus. Savo balso šaltis apstulbino jį patį, tačiau pratęsė: — Nė kalbos negali būti apie pavojų, — tarė bemaž paniekinamai, ir žodžiai skambėjo taip valdingai, jog pusbrolis net šiek tiek atšlijo. — Viskas susiklostė ganėtinai kvailai, tačiau aš nepajėgiau užkirsti kelio nelaimei. Perduok mano broliui, kad nesijaudintų dėl niekų ir kad visiškai bereikalingai rūpinosi bei išlaidavo siųsdamas tave čionai.

Jis pamatė, kaip atokiau šešėlyje stovintis Gvidas ėmė įnirtingai purtyti galvą.

Bet Tonijus jau tvirtai suėmė pusbrolį už rankos, apgręžė ir nusivedė link laukujų durų.

Džakomas, rodos, neįsižeidė, tik nustebo. Jis žvelgė į Tonijų kupinas šiek tiek užmaskuoto susižavėjimo, o kai prabilo, balse suskambo beveik palengvėjimas:

— Vadinasi, tu patenkintas, kad esi čia, Tonijau? — paklausė giminaitis.

— Nepaprastai patenkintas, — trumpai šyptelėjo Tonijus, toliau vesdamas Džakomą koridoriumi. — Ir savo motinai turi pasakyti, jog ji irgi dėl nieko nesijaudintų.

— Bet tasai chuliganas, kuris tave užpuolė...

— Tasai chuliganas, kaip kad tu jį pavadinai, — atsiliepė Tonijus, — dabar stovi už mudu kur kas rūstesnio teisėjo akivaizdoje. Pasimelsk už jį per mišias. Dabar Kalėdų rytas, vargu ar norėsi praleisti jį čia.

Prie durų Džakomas sustojo. Jam viskas vyko pernelyg greitai. Kad ir kaip jis dvejojo, neįstengė susiturėti ir skubiai, bemaž godžiai, nužvelgė Tonijų visą. O paskui šyptelėjo — trumpai, bet labai šiltai.

— Kaip malonu įsitikinti, kad tau viskas gerai, — prisipažino jis.

Akimirksnį pasirodė, tarytum svečias nori dar kažką pasakyti, bet, matyt, apsigalvojo ir įsistebeilijo į grindis. Jis tarsi sumažėjo, pavirto lygiai tokiu pat paaugliu, koks kadaise buvo Venecijoje, o Tonijus ūmai suprato, nors ir neparodė savo emocijų, kad pusbrolis jį myli ir iš tiesų dėl jo jaudinasi.

— Tu visuomet buvai nepaprastas žmogus, Tonijau, — bemaž pašnibždomis ištarė Džakomas bei neryžtingai pakėlė akis.

— Ką turi omenyje, Džakomai? — paklausė Tonijus bemaž nuvargusiu balsu, tarsi neštų sunkią naštą. Tuo metu jo balse nesijautė nė kruopelytės grubumo.

— Tu buvai... tu visuomet buvai mažas vyras, — reikšmingai atsakė Džakomas, ir Tonijus, supratęs, ką jis norėjo pasakyti, nusišypsojo. — Visada atrodė, kad tu augi pernelyg greitai, lyg būtum vyresnis už mus visus.

— Aš ne itin daug žinojau apie vaikus, — nusišypsojo Tonijus. Pamatęs netikėtą pusbrolio sutrikimą, nebevystė šios temos. — Vadinasi, tu džiaugiesi įsitikinęs, kad aš pernelyg nesikankinu toli nuo namų?

— Taip, labai, labai džiaugiuosi! — atsakė Džakomas.

Kai jie dar sykį pažvelgė vienas kitam į akis, jau nei vienas, nei kitas nenusuko žvilgsnio. Tyla užsitęsė. Blausioje, virpančioje žvakidžių šviesoje jų šešėliai čia pailgėdavo, čia sutrumpėdavo.

— Iki pasimatymo, Džakomai, — švelniai ištarė Tonijus ir tvirtai apkabino pusbrolį.

Akimirksnį Džakomas žiūrėjo į jį, paskui kyštelėjo ranką į vidinę aksominio surduto kišenę tardamas:

— Bet juk aš turiu tau laišką, Tonijau! Vos neužmiršau. Mama būtų klaikiai supykusi! — jis įdavė laišką Tonijui. — Ir dar... Kaip tu dainavai, — pradėjo jis. — Ten, koplyčioje. Ak, jei mokėčiau muzikos kalbą, galėčiau tau paaiškinti, kaip skambėjo giesmė.

— Muzikos kalba — tai tik garsai, Džakomai, — atsakė Tonijus.

Ir nė trupučio nedvejodami juodu apsikabino.

Juodviem įėjus į kambarį, Gvidas uždegė žvakes. Paskui jie ilgai stovėjo spausdami vienas kitą glėbyje.

Tačiau laiškas svilino Tonijui ranką. Todėl jis išsivadavo ir atsisėdo prie stalo. Gvidas žvelgė nustebęs, o kartu mažumėlę susierzinęs.

— Žinau, žinau, ką nori pasakyti, — sušnibždėjo Tonijus, atplėšdamas pergamentinį voką, paženklintą Katrinos antspaudu.

— Žinai? — užsipuolė Gvidas, bet, nors balse skambėjo apmaudas, jis švelniai pabučiavo Tonijų į galvą. — Tavo brolis atsiuntė jį čionai išsiaiškinti, ar palaužta tavoji dvasia! — sušnibždėjo mokytojas. — Nejaugi nė porai minučių negalėjai apsimesti kukliu, užguitu studentėliu?

— Kukliu, užguitu eunuchu, — atsakė Tonijus. — Juk tai turėjote omenyje! Tačiau aš nevaidinsiu šio vaidmens, niekam! Negaliu! Taigi tegul jis keliauja į Veneciją ir sako mano broliui, ką tik nori. Dieve mano, juk jis girdėjo, kaip dainuoju! Juk matė uolų studentėlį, klusnų kastratą. Argi to nepakanka?

Laiškas išskydo jam prieš akis. O gal apšvietimas buvo pernelyg blausus? Jis tūkstančius kartų prisiekinėjo sau nesakysiąs šito nė vienai gyvai būtybei, net dvasininkui išpažinties metu, ničniekam! Bet juk būtų tikras avigalvis, jei manytų, kad Gvidas nieko nesuprato. Ranka prilaikydamas ant stalo išskleistą pergamentą, Tonijus sėdėjo išoriškai ramus, bet kartu negalėjo nejausti slegiančių žodžių, kurių Gvidas, pamažu vaikštinėjantis po kambarį pirmyn bei atgal, taip ir neištarė.

Baigęs skaityti, Tonijus ištisą amžinybę sėdėjo nejudėdamas.

Paskui perskaitė laišką dar kartą. O tada prikišo prie žvakės liepsnos ir žiūrėjo, kaip įsidega ugnis, kaip pergamentas traškėdamas riečiasi bei virsta pelenais.

Gvidas tylėdamas jį stebėjo.

Pažįstama kambario aplinka dabar Tonijui atrodė visiškai svetima. Visi jausmai ir emocijos jį apleido. Jautėsi esąs menkysta tarp menkystų. Žvelgė į Gvidą taip, lyg nežinotų, kas šis žmogus, nors ką tik su juo ginčijosi, nors ant lūpų vis dar jautė Gvido bučinio skonį.

Vaikinas nusisuko suprasdamas, kokį įspūdį jo mina daro Gvidui. Bet dabar Tonijus žvelgė į veidą savo broliui. „Ne, tėvui“, — pagalvojo akimirksniui šyptelėdamas. Tėvas, brolis, o už viso to — aklinos tamsos bedugnė, tiesiog gyvenimo pabaiga.

O juk buvo Kalėdų rytas, ir varpų skambesys ritosi per visą Neapolį. Nuostabūs garsai skverbėsi per sienas lyg pulso ritmas. Bet vis tiek Tonijus nebegalėjo nei jausti, nei jaudintis. Nebenorėjo nieko, nebent to, kad šis gyvenimo periodas pasiektų neišvengiamą pabaigą.

Kodėl leido sau užmiršti jo laukiantį kerštą? Kaip įsigudrino gyventi taip, kaip gyvena kiti — jausti alkį, troškulį, meilės aistrą?

Gvidas įpylė vyno. Įdavė taurę Tonijui į dešinę ranką. Vynuogių aromatas pasklido po kambarį, ir Tonijus, atsirėmęs į kėdės atlošą, pažvairavo į pelenais virtusį laišką, į maistą, kuris gulėjo neliestas sidabriniame dubenyje it koks muliažas.

Jisai ją vedė.

Vedė ją! Štai ką pranešė laiškas.

Mandagus, paprastas, ne ką tesiskiriantis nuo oficialaus pranešimo. Jisai ją vedė! Tonijus skaudžiai sukando dantis, akyse aptemo, jis nieko aplinkui nematė. „Vedė savo tėvo žmoną, vedė savo pavainikio sūnaus motiną, vedė ją dožo, Tarybos, visų kilmingų Venecijos ponų ir damų akivaizdoje! Jis ją vedė! Ir dabar ims leisti į pasaulį tvirtus sūnus, mažus mano brolius!“ Tuos Džakomus, tuos brolius, amžinai nepasiekiamus brolius, tarsi pati brolybės idėja tebūtų fikcija. Tarytum ją sudarytų kiti — kiti, susikibę už rankų. Stebuklinga iliuzija!

— Tonijau, kad ir kas ten parašyta, išmesk iš galvos, — pasigirdo už nugaros švelnus, neįkyrus Gvido balsas. — Išmesk iš galvos juos visus. Jie pasirengę atkakti iš už devynių jūrų ir tave nugalabyti. Neleisk jiems.

— Ar tu mano brolis? — sukuždėjo Tonijus. — Pasakyk, — jis paėmė Gvidą už rankos, — tu mano brolis?

Išgirdęs nepaprastai jausmingai ištartus tokius žodžius, Gvidas įstengė tik sumišęs linktelėti:

— Taip.

Tonijus atsistojęs prisitraukė Gvidą, delnu uždengdamas jam lūpas, tarsi sakydamas: „Tylėk, tylėk!“ taip, kaip paskutiniąją naktį pasielgė ji, užspausdama delnu Karlo lūpas valgomajame. Bet Gvidas vis dėlto stengėsi prabilti.

— Užmiršk, užmiršk juos dabar pat.

— Taip, valandai, — atsakė Tonijus. — Dienai, savaitei. Kaip aš to norėčiau, — sušnibždėjo jis.

Bet vis tiek regėjo ją — gulinčią pradvokusiame, tamsiame miegamajame, miegančią girtu miegu, vaškiniu veidu, panašiu į mirties kaukę, nežmoniškai dejuojančią. O paskui įsivaizdavo namus Venecijoje — visas sales, kambarius, didžiulę svetainę — nutviekstus šviesos, pilnus žmonių, tokius, apie kokius visuomet svajojo, ir motina glūdėjo jo glėbyje, nes jis ją išgelbėjo! „Jis tave iškastravo, kad išgelbėtų ją. Dabar ji nebėra pasmerkta, pasmerktas tu, tu atsidūrei tamsiame kambaryje, iš kur nėra išėjimo, o ji iš to kambario išėjo!“

— Ak, jei tik galėčiau ištraukti tą skausmą iš tavo galvos, — kaip niekad švelniai pratarė Gvidas, spausdamas rankomis Tonijaus smilkinius. — Jei tik galėčiau jį iš ten iškrapštyti...

— Bet tu gali, gali, ko neįstengtų niekas kitas, — atsakė Tonijus.

Jie susituokė.

Susituokė. „O mažoji Frančeska Lizani prisispaudusi prie vienuolyno grotų žiūri į mane. Mano sužadėtinė, mano nuotaka.“ Susituokė. Jis pamatė motiną prie tualetinio stalelio, kuri žvelgdama į jį iš apačios į viršų netikėtai atmeta juodų plaukų kupetą ir nusijuokia.

„Ar jinai šoka, ar dainuoja, ar segi perlų vėrinį? O prie ilgo pietų stalo tikriausiai sėdi daugybė žmonių? Ar ji dabar turi kavalierių? Ir kas, jos manymu, nutiko jos sūnui? Kuo ji tiki?“

Jis pabučiavo praviras Gvido lūpas lėtai, jausmingai. Paskui suspaudė mokytojo rankas, paleido jas ir atsitraukė. „Niekada, — pagalvojo, — tu niekada nesužinosi, kas nutiko, ir kas turi nutikti, ir koks trumpas tas laikas, kurį mudu praleisime drauge, trumpa akimirka, kuri ir yra gyvenimas.“

Auštant jis nubudo bei parašė Katrinai atsakymą.

„Mano tėvo sandėliuose pirmame mūsų namo aukšte buvo keletas senų, bet vis dar puikių špagų. Prašau, pasiteiraukite mano brolio, ar galėčiau gauti tuos ginklus ir ar jis gali juos man atsiųsti bet kuriuo jam patogiu laiku. Jeigu jis panorėtų atsiųsti man kokią nors špagą, kuri priklausė mūsų tėvui, aš būčiau jam be galo dėkingas.“

Pasirašęs po laišku ir užantspaudavęs jį, berniukas atsisėdo prie lango bei ėmė stebėti, kaip ryto šviesa pamažu užlieja mažą kiemelį. Stebėjo nediduką, nebylų spektaklį, visuomet apgaubiantį Tonijų begaline ramybe. Iš pradžių po arkomis pasirodė tik neryškūs medžių siluetai, paskui įsiplieskė šviesos dėmės, ir galėjai įžiūrėti atskiras šakeles bei lapus. Paskiausiai atsirado spalva. Taip atėjo rytas, namas pradėjo kvėpuoti, vibruoti kaip gigantiškas instrumentas, skleidžiantis garsą didžiulės bažnyčios vargonų vamzdžiais.

Skausmas pasitraukė.

Sumaištis atslūgo. Jis žvelgė į glotnų it kaukė miegančio Gvido veidą ir netikėtai pusbalsiu uždaigavęs himną, kurį vakare atliko koplyčioje, pagalvojo: „Tu padovanojai man mažą dovanėlę, Džakomai. Kol neapsilankei, aš nė nežinojau, kaip stipriai myliu visa tai.“ 10

Domenikas Romoje sukėlė sensaciją, o štai Loretį publika nušvilpė ir iškritikavo, o ypač abatai — dvasininkai, visuomet užimantys pirmąsias vietas Romos operos teatre — apkaltino jį daug ką pavogus iš savojo dievaičio, kompozitoriaus Marčeskos! Todėl vykstant spektakliui jie šaukė: „Bravo, Marčeska! U-u-u, Loretis!“ — ir nutildavo tik tada, kai dainuodavo Domenikas.

Tokiomis aplinkybėmis kiekvienas prarastų pusiausvyrą, taigi Loretis sugrįžo į Neapolį, prisiekęs nė kojos nebekelti į Amžinąjį miestą.

Paskui Domenikas pagal susitarimą išvyko į vieno Vokietijos monarcho rūmus. Berniukai konservatorijoje juokėsi išgirdę, jog jis patyrė gan smagų nuotykį su kažkokiu grafu bei pastarojo žmona, lovoje vaidindamas moters vaidmenį vienam ir vyro — kitai.

Tonijus klausydamasis šių pasakojimų pajuto palengvėjimą. Jeigu Domenikas būtų sužlugęs, jis niekada nebūtų sau atleidęs. Vaikinas, išgirdęs pseudonimą Celinas, vis dar negalėjo atsikratyti gėdos jausmo ir apgailestavimo. Gvidą labai nuliūdino Lorečio nesėkmė, mokytojas kaip paprastai burbtelėjo, girdi nėra nieko baisesnio už Romos publiką.

Tačiau Tonijų pernelyg įtraukė jo paties gyvenimas, nebeliko jėgų galvoti apie ką nors kitą.

Netrukus po Kalėdų, vos radęs menkiausią galimybę, pradėjo lankyti fechtavimo pamokas. Nepaisant visų kitų įsipareigojimų, jam pavykdavo ištrūkti iš konservatorijos tris kartus per savaitę.

Gvidas niršo.

— Tau nederėtų tuo užsiimti, — tvirtino jis. — Visą dieną pamokos, paskui visą vakarą repeticijos, antradieniais opera, penktadieniais kviestinės vakarienės grafienės namuose. O dabar tu įsigeidi leisti valandas fechtavimo salėje, kokie niekai!

Tonijaus veidas tuojau pat ištįsdavo, ryžtingą miną papildydavo ledinė šypsena. Ir Gvidas nusileisdavo.

Tonijus save įtikinėjo, jog kartais, po ištisos dienos muzikos pamokų, prisiklausęs nervingų, amžinai besibarančių balsų, jis turi pabūti toli nuo mokyklos, tarp kitų žmonių, ne kastratų, nes kitaip gali išprotėti.

Iš tiesų viskas buvo kaip tik atvirkščiai. Jis vos ne vos prisiversdavo nueiti į fechtavimo salę, sveikintis su mokytoju prancūzu, užimti savo vietą tarp jaunuolių, dėvinčių nėriniuotus marškinius, vaikštinėjančių po salę ir visuomet pasirengusių pasiūlyti jam dvikovą.

Jautė, jog pastarieji jį apžiūrinėja, ir neabejojo, kad už nugaros iš jo šaiposi.

Nepaisant to, Tonijus šaltakraujiškai užimdavo poziciją, dailiai sulenkdavo kairę ranką, spyruokliuodavo kojomis, atlikinėjo išpuolius ir atremdavo smūgius, siekė judėti vis tiksliau bei greičiau, kaip įmanydamas naudojosi pranašumu, kurį teikė rankos ilgis, grakščios ir lengvos atakos metu.

Jis tęsdavo treniruotę net tuomet, kai kiti jau išsikvėpdavo, ir, jusdamas dilgčiojant stiprėjančius rankų bei kojų raumenis, nugalėdamas skausmą, išsiliejantį papildoma galia, pašėlusiai energingai nukreipdavo ją į savo partnerius, kartais spauste prispausdamas juos prie sienos, taigi fechtavimo mokytojui tekdavo įsikišti bei jį sulaikyti kuždant į ausį: „Ramiau, Tonijau, atsikvėpk truputį.“

Jau artinantis Gavėniai jis suvokė, jog niekas niekada nejuokaudavo jo akivaizdoje; niekas garsiai neištarė žodžio „eunuchas“, jam esant netoliese.

Jaunuoliai nuolat jį kur nors kviesdavo: pasėdėti tavernoje po pamokos, drauge pajodinėti arba pamedžioti. Tonijus visuomet atsisakydavo. Tačiau matė pelnęs šių tamsiaodžių ir dažniausiai nekalbių pietiečių pagarbą, kurie neabejotinai žinojo, jog Tonijus nėra vienas iš jų. Ši pagarba mažumėlę sušildydavo.

Jis vengė jaunuolių draugijos, tikrų vyrų, net tų konservatorijos studentų, ne kastratų, kurie irgi pripažindavo jo autoritetą.

Tačiau sukryžiuoti špagą su vyru? Jis privertė save tai padaryti. Ir netrukus tiek ištobulėjo, jog galėjo įveikti beveik kiekvieną, su kuriuo tekdavo susidurti.

Gvidas tokį elgesį vadino manija.

Mokytojas nenumanė apie širdį stingdančią žiaurią vienatvę, kurią Tonijus jausdavo karštų susirėmimų metu, ir apie tai, koks palengvėjimas jį paskui apimdavo, peržengus konservatorijos slenkstį.

Tačiau jis privalėjo taip elgtis. Privalėjo nukamuoti, išsekinti save per treniruotes.

Ir kaskart, suvokdamas savo keistumą — pernelyg aukštą ūgį arba nepaprastai perregimą odą — sustodavo bei sulaikydavo kvapą. O tada pradėdavo lėčiau judėti, lėčiau vaikščioti ir kalbėti; kiekvienas jo judesys tapdavo grakštus, neskubrus. Manė atrodysiąs ne taip juokingai, nors niekas niekada jam nesakė laikąs jį juokingu ar absurdišku.

Tuo tarpu maestro Kavala pradėjo įkalbinėti Tonijų įsikurti mažame kambarėlyje šalia Gvido apartamentų pirmame aukšte. Lorenco žūtis aiškiai nedavė jam ramybės. Kavala irgi nepritarė laiko gaišimui fechtavimo salėje. Kiti studentai žvelgė į Tonijų pagarbiai, laikė jį bemaž didvyriu.

— Vis dėlto aš turiu pripažinti, — pridūrė maestro, — jog kalėdine kantata tu nustebinai visus. Muzika — šios vietos kraujas ir pulsas, jeigu neturėtum talento, neįstengtum padaryti įspūdžio, kurį taip akivaizdžiai visiems darai.

Tonijus ėmė protestuoti. Jis nenorėjo prarasti kalno vaizdo, nenorėjo palikti jaukaus kambarėlio mansardoje, kurį laikė savu.

Bet paskui sumetė, jog visus apartamentus pirmame aukšte jungia durys, o jo kambarys šliesis prie Gvido miegamojo, ir sutiko, o vėliau patraukė į miestą, ketindamas apstatyti kambarį savo nuožiūra.

Maestro pasibaisėjo pamatęs visus atkeliaujančius turtus: Murano stiklo sietyną, sidabrines žvakides, emaliu padengtas spinteles, lovą su baldakimu, aptrauktą žaliu aksomu, rytietiškus kilimus ir pagaliau nuostabų dviejų klavišų eilių klavesiną ilgu trikampiu korpusu. Po lygiu lako sluoksniu ochros, aukso bei alyvų žalumos spalvomis ant jo buvo išpiešti šuoliuojantys satyrai ir nimfos.

Aišku, instrumentas — tai dovana Gvidui, tačiau įteikti ją tiesiogiai buvo nesmagu.

Naktį, kai langų užuolaidos buvo užtrauktos, o koridoriuose aidėjo neaiškūs garsai, niekas nesekė, kas kieno lovoje miega, į kurį kambarį įeina, iš kurio išeina, todėl apie Gvido bei Tonijaus meilę taip niekas ir nesužinojo.

Tuo metu Gvidas įtemptai dirbo, kūrė velykinį pasticcio24, kurį kapelmeisteris mielai jam patikėjo po kalėdinės kantatos sėkmės. Tasai pasticcio — tai ištisa opera, joje didžiąją dalį scenų sudarė perdaryti seni, visiems žinomi kūriniai. Taigi pirmojoje dalyje turėjo būti panaudota Skarlačio muzika kartu su dalimi Zeno libreto, antroje — kažkas iš Vivaldžio ir taip toliau. Tačiau Gvidui buvo suteikta galimybė paskutinį veiksmą parašyti pačiam.

Jis sukūrė partijas Tonijui, Paolui, kurio aukštas, malonus sopranas visus stulbino, ir dar vienam perspektyviam studentui Gaetanui, neseniai atsiųstam į Gvido pamokas po kalėdinio jo kūrinio pripažinimo.

Maestro patyrė ekstazę. Tonijus netrukus suprato, jog nors jis išgalėjo nusipirkti visą Gvido laiką, kad mokytų tik jį asmeniškai, mokytojas troško maestro Kavalos pripažinimo ir savo mokinių, ir kūrinių atžvilgiu; Gvidas dirbo geisdamas įgyvendinti slaptas savo svajones.

Tą dieną, kai Kavala priėmė operą, Gvidas jautėsi toks laimingas, jog net pamėtėjo į orą partitūros lapus.

Tonijus atsiklaupęs juos surinko ir privertė Gvidą pažadėti, kad porai dienų išvyks drauge su juo bei Paolu į netoliese esančią Kaprio salą.

Sužinojęs apie būsimą išvyką, Paolas tiesiog nušvito iš laimės. Riestanosis, apskritaveidis berniukas neklusniais kaštoniniais gaurais buvo ištikimas bei švelnus, negalėjai jo nemylėti. Vėlyvą vakarą nakvynės namuose Tonijui pavyko vaiką prašnekinti, ir jaunuolis nusiminė sužinojęs, jog šis visai neprisimena savo tėvų, mažylio atmintin įsispaudė tik prieglaudų virtinė bei senas chorvedys, kuris žadėjo, kad operacija nebus skausminga, nors iš tiesų tokia buvo.

Bet tik priartėjus Gavėniai Tonijus suprato, ką reiškia Gvido pergalė. Dabar jam reikėjo pasirodyti scenoje ne chore, o kaip solistui.

Kas čia baisesnio už pasirodymą koplyčioje ar žygiavimą pro paprastų žmonių minias pakeliui į bažnyčią?

Tačiau Tonijus klaikiai bijojo. Jis įsivaizdavo, kaip susirinks publika, kaip jis išeis į priekį, į skaisčiai apšviestą plotą, ir pajuto bemaž fizinį skausmą: iškilo ankstesnis senas nuogumo, nesaugumo jausmas ir... dar kažkas? Jo priklausomybė kitiems? Tiems, kurie privalo linksminti kitus, o ne tiems, kurie linksminami?

Bet juk jis šito norėjo! Jis svajojo, kad viską tektų išmėginti ir jam — grimą, ryškias rampos šviesas, susijaudinimą — ir prisiminė, kaip kadaise išgirdęs dainuojantį Domeniką pagalvojo: „Ateis diena, ir aš pasirodysiu geriau!“

Bet pagaliau atsivertęs Gvido partitūrą Tonijus pamatė, jog jam teks atlikti moters vaidmenį. Vaikinas nustėro.

Tik po kurio laiko jis rado savyje jėgų nusinešti partitūrą į tuščią mažojo teatro salę ir parepetuoti.

Silpni saulės spinduliai šykščiai apšvietė salę; žiojėjo tamsios tuščios ložės, o pati scena be uždangos bei kulisų atrodė apnuoginta, matėsi ir baldai, ir rekvizitas.

Sėdėdamas priešais klavišus bei žvelgdamas į natas, Tonijus ūmai pasijuto esąs išduotas.

Ir tuo pat metu aiškiai įsivaizdavo, kokia nuostaba išryškės Gvido veide, kai pasakys jam, kaip jaučiasi. Mokytojas šitaip pasielgė anaiptol ne tyčia, tiesiog tokiu būdu įsivaizdavo mokiniui būtino lavinimosi galimybę.

Tonijus prisivertė sugroti įžangą ir uždainuoti visu balsu. Jis išgirdo, kaip pirmieji garsai užpildė mažąjį teatrą. Visas būsimasis spektaklis iškilo jo sąmonėje. Jis įsivaizdavo minią, girdėjo orkestrą bei matė šviesiaplaukę merginą pirmoje eilėje.

O pačiame šitos šiurpios didybės vidury stovėjo jis — vyras moteriška suknele. „Ne, ne, ne vyras, tu užsimiršti.“ Jis nusišypsojo. Dabar, po kurio laiko, Domenikas jam atrodė pakylėtas, nekaltas ir neįtikėtinai stiprus.

Ir Tonijus pajuto, kaip perdžiūsta gerklė.

Jis žinojo privaląs tai padaryti. Privaląs susitaikyti su realybe. Jis išmoko kalno pamoką, o tarp susiglaudusių šio naujo siaubo žiedlapių glūdėjo didžiulės jėgos sėkla. Ak, kaip jis norėtų vėl užkopti į kalną! Kaip norėtų suprasti, kodėl pirmą kartą toji patirtis jam padėjo, taip pakeitė jį.

Nebesvarstydamas jis atsistojo ir užvožė klavesino dangtį.

Paskui suradęs miegamajame Gvido plunksną parašė mokytojui laiškelį pirmame partitūros puslapyje:

„Aš negaliu vaidinti moteriškų vaidmenų ir niekada neįstengsiu, tad jei neperrašysi man šios partitūros, aš apskritai nedalyvausiu pasirodyme

Atėjus Gvidui jis, žinoma, būtų paprašęs žodžiu, jei tik galėtų kalbėti. Beje, Tonijus puikiausiai suprato, jog visos diskusijos nieko neišspręs. Jis žinojo visus mokytojo argumentus. Kastratai visur vaidina moteriškus vaidmenis. Vadinasi, jis manąs sugebėsiąs išgyventi šiame pasaulyje vaidindamas tik vyrus? Ar suvokia, ką aukoja? Nejaugi mano visuomet turėsiąs pasirinkimo galimybę?

Taigi Tonijus tiesiog pakėlė akis ir tyliai pasakė:

— Gvidai, aš to nedarysiu.

Ir Gvidas išėjo iš kambario. Jis nuėjo prašyti maestro Kavalos leidimo perrašyti, visiškai perkurti paskutinį veiksmą.

Mokytojo nebuvo, rodos, ištisą valandą.

Visą šį laiką Tonijus jautė perdžiūvusioje gerklėje neįprastą sunkumą. Atrodė, jog apskritai negali dainuoti. Migloti prisiminimai apie kalną ir ten praleistą naktį nebeteikė nusiraminimo, jį kamavo baimė. Bijojo, jog susitaikymas su dabartiniu gyvenimu jį visiškai sunaikins. Buvimas paprastu, apgailėtinu padaru — tokiu, kokiu tik ir tegali būti kastratas — jam reiškė mirtį. Jis visuomet išliks tarsi perskeltas perpus. Skausmas nepasitrauks niekada. Skausmas ir pasitenkinimas, sumišę tarpusavyje, vienaip ar kitaip jį veiks, formuos, bet niekada vienas neišstums kito, ir atvirkščiai. Ramybės niekada nepatirs.

Jis nebuvo pasirengęs išvysti Gvidą tokį susirūpinusį. Maestro atsisėdo prie rašomojo stalo ir ilgai tylėjo. Paskui vargais negalais pratarė: