Kastratai

Antra dalis 1

Namas buvo pilnas mirties ir svetimų žmonių: senyvų ponų juodomis bei raudonomis mantijomis, be paliovos besikuždančių tarpusavyje. O paskui tėvo apartamentų gilumoje nuskambėjo tas siaubingas, nežmoniškas riksmas. Tonijus girdėjo, kaip užgimė šis šiurpus garsas ir kaip jis stiprėjo.

O kai pagaliau atsilapojo durys, į koridorių išėjo jo brolis Karlas ir sutikęs Tonijaus žvilgsnį vos pastebimai nusišypsojo. Šypsena buvo neryžtinga, liūdna. Tik plonas šydas, dengiantis šio žmogaus širdyje kunkuliuojantį apmaudą.

O dar anksčiau Tonijus stebėjo brolio atvykimą. Valtis plaukė aukštyn Didžiuoju kanalu. Brolis stovėjo valties priešakyje, drėgnas vėjas palengva plaikstė jo apsiaustą. Juodi Karlo plaukai ir galvos forma buvo pažįstami Tonijui. Pasitikdamas jį, berniukas žvelgė nuo viršutinės laiptų pakopos, kaip Karlas įplaukia prieplaukon.

Juodas akis, lygiai tokias kaip paties Tonijaus, užpildė nuostaba, kai Karlas pastebėjo judviejų su broliu panašumą. Jo veide, stambesniame bei labiau įdegusiame nei Tonijaus, netikėtai išryškėjo jaudulys. Brolis žengė į priekį, ištiesė rankas pasisveikindamas ir suėmęs Tonijų į glėbį taip stipriai prisispaudė, jog berniukas oda pajuto Karlo atodūsį, tik paskui jį išgirdo.

Bet ką jis tikėjosi pamatyti? Pyktį? Kartėlį? Perdegusią aistrą, virtusią klasta? Jo veidas buvo toks atviras, jog atrodė it natūralus vidinės šilumos atspindys. Rankos karštligiškai glostė Tonijaus plaukus, o lūpos prisispaudė jam prie kaktos. Šie švelnūs prisilietimai dvelkė savotišku savininkiškumu, ir tą akimirką, tebelaikomas brolio glėbyje, Tonijus patyrė patį slapčiausią, patį nuostabiausią palengvėjimą.

— Tu čia, — sukuždėjo jis.

Ir brolis ištarė taip švelniai, tarytum kalbėtų pati širdis iš masyvios krūtinės:

— Tonijau.

O vos po keleto minučių pasigirdo riaumojimas, iš pradžių duslus, bet pamažu stiprėjantis — urzgimas pro sukąstus dantis, beldimas kumščiu, vėl ir vėl trinktelinčiu į tėvo stalą.

— Karlas, — sušnibždėjo Katrina, kuri šiugždėdama šilkais išdygo Tonijui už nugaros, kai durys atsivėrė ir išleido jo brolį. Ji atmetė gedulo šydą. Tetulės veidas buvo sklidinas liūdesio.

Aplinkui girdėjosi tylūs balsai, šnabždesiai; senjoras Lemas patyliukais bėginėjo pirmyn ir atgal. Katrina patraukė koridoriumi paskui jį. O Mariana, apsitaisiusi gedulo drabužiais, žvelgė sau po kojomis įsistebeilijusi į vieną tašką.

Kartkartėmis Tonijus pastebėdavo blykstelint rožinio karoliuką tarp motinos pirštų ir akių blizgesį, kai ji retsykiais pakeldavo žvilgsnį.

Tačiau Karlui įžengus į kambarį Mariana nė nepajudino galvos. O šis akies krašteliu išsyk ją pastebėjo.

Nusilenkė ir ištarė žvelgdamas į grindis:

— Senjora Treski.

Jis buvo toks pat kaip portretuose, tik oda nuo Levanto saulės patamsėjo. Išorinę brolio rankų pusę dengė juodi plaukai, jis dvelkė rytietiškais muskuso bei prieskonių aromatais.

O dabar, kažkur už uždarų durų, Katrina, rodos, jo kažko prašė:

— Karlai, Karlai!

Laiptų viršuje pasirodė Bepas, už jo — augalota Alesandro figūra.

Alesandras apglėbė Tonijaus pečius. Juodu tylėdami lėtai nužingsniavo į Tonijaus kambarį. Sekundėlę iš už sienos girdėjosi Katrinos balsas:

— Tu namie, supranti, tu namie, esi dar jaunas, o visur aplink tave — gyvenimas...

Vietoje atsakymo nuskambėjo žemas, neaiškus įniršio proveržis, nustelbęs jos balsą.

Uždaręs duris, Alesandras nusivilko mėlyną apsiaustą, apkibusį lietaus lašais. Didelėse mąsliose dainininko akyse atsispindėjo nerimas.

— Taigi jis jau čia, — atsiduso Alesandras.

— Alesandrai, tu turi pasilikti, — maldaujamai pratarė Tonijus. — Tu reikalingas man po šiuo stogu dar ketverius metus, kol vesiu Frančeską Lizani. Visa tai surašyta mano tėvo testamente, jo nurodymuose globėjams. Bet ketverius metus, Alesandrai, aš kažkaip turėsiu gyventi su jais visais...

Dainininkas priglaudė pirštą Tonijui prie lūpų lyg angelas, uždedantis paskutinį atspaudą kūrimo momentu.

— Ne tu turėsi jiems priešintis, Tonijau. O tavo tėvo testamentas ir tie, kurie privalo jį vykdyti. Vadinasi, iš Karlo atimta paveldėjimo teisė?

Tariant paskutiniuosius žodžius, jo balsas pritilo. Juk jeigu jau taip, turėjo egzistuoti išties baisi priežastis. Taip galėjo nutikti tik tuomet, jei Karlas kada nors tyčia pakėlė prieš tėvą ranką. O šitaip niekada nėra buvę.

— Nuosavybė nedaloma, — sumurmėjo Tonijus. — Mano tėvo nurodymai visiškai aiškūs. Didžioji lėšų dalis skirta mano išsilavinimui, mokslams, o paskui visoms išlaidoms padengti, kai tapsiu valstybės veikėju. Karlui atiteko apgailėtini skatikai ir patarimas pasiaukoti vardan mano vaikų gerovės...

Aleksandras linktelėjo. Jis dėl to nenustebo.

— Alesandrai! Jis įniršęs! Jis nori žinoti, kodėl turėtų nusileisti. Juk jis vyresnis sūnus...

— Tonijau, Venecijoje tai nieko nereiškia, — priminė Alesandras. — Tėvo pasirinkimu tu turėsi vesti ir pratęsti giminę. Nebijok šio žmogaus, tave gina įstatymas bei globėjai.

— Alesandrai, jis norės žinoti, kodėl šių namų likimas turi priklausyti nuo kažkokio berniūkščio...

— Tonijau, Tonijau, — sušnibždėjo Alesandras. — Net jei panorėtum, negalėtum jam nusileisti. Nurimk. Kad ir kas nutiktų, aš čia esu tam, kad tau padėčiau.

Tonijus, sunkiai alsuodamas, žvelgė į šalį taip, tarsi visi įkalbinėjimai nebūtų jo pasiekę.

— Alesandrai, jei tik aš įstengčiau jo neapkęsti... — pradėjo berniukas.

Alesandras palenkė galvą į šoną, jo veide išryškėjo begalinė kantrybė.

— Bet jis atrodo... Jis toks...

— Tokie dalykai tau nepavaldūs, — papurtė galvą Alesandras.

— Ką tu apie jį žinojai? — neatlyžo Tonijus. — Juk tikrai apie jį žinojai?

— Žinojau, — atsakė Alesandras ir automatiškai nubraukė garbaną Tonijui nuo veido. — Bet tik tiek, kiek žinojo visi. Jis buvo visiškai nevaldomas. O šiuose namuose viešpatavo mirtis. Mirė motina, mirė broliai. Kažin ar įstengsiu papasakoti tau daugiau.

— Tačiau Katrina jo neniekina! — sumurmėjo Tonijus. — Jinai jo gailisi!

— Ak, Tonijau, nors ir gailisi, bet ji — tavo globėja ir palaikys tave. Kai suprasi esąs bejėgis ką nors pakeisti, tu nurimsi.

— Bet paklausyk... Toji moteris, kurios jis atsisakė. Kai prieš daugelį metų tėvas norėjo pasirūpinti jo santuoka...

— Aš nieko apie tai nežinau, — dainininkas vėl papurtė galvą.

— Jis atsisakė tėvo išrinktos nuotakos ir pabėgo su kažkokia mergina iš vienuolyno. O nuotakos atsisakė. Alesandrai, ar toji nuotaka — mano motina?

Alesandras jau ketino paprieštarauti, bet paskui sudvejojo.

— Jeigu ji — toji mergina, kurios atsisakė Karlas, gyvenimas čia taps jai nepakeliama našta...

Alesandras patylėjo.

— Ne, ji — ne ta mergina, kurios atsisakė Karlas, — pagaliau tyliai atsakė jis.

Tamsūs namai, tušti namai, svetimi garsai.

Tonijus užkopė laiptais į viršutinį aukštą.

Jis žinojo, kad Karlas savo kambaryje. Į dulkėtą koridorių skverbėsi šviesa pro praviras duris.

Šįryt brolis pakvietė jį drauge papusryčiauti, atsiuntė savo tarnus turkus, kurie perdavė kvietimą nusileisti. Atsisėdęs lovoje, rankomis apglėbęs galvą, Tonijus nerišliai vebleno atsisakymo žodžius svetimiems veidams.

O dabar jis ant pirštų galų atitykino prie durų ir pamatė brolį. Šis vaikščiojo tarp laiko apgadintų daiktų. Lova užversta purvinais skarmalais. Rankoje Karlas laikė nuo drėgmės išpampusią knygą. Versdamas sunkius, sudrėkusius puslapius, jis patyliukais skaitė balsu. Žydras dangus jam už nugaros atrodė apsiblausęs žvelgiant pro purvinus stiklus, o kuždesys šiame kambaryje skambėjo išties natūraliai. Karlas skaitė monotoniškai, vis garsiau ir garsiau, nors skaitė tik sau, ir ranka mušė ritmą.

Bet štai jis pastebėjo Tonijų. Veidas tuojau pat nušvito, jis švelniai nusišypsojo vien akimis ir užvertęs knygą pasidėjo ant dešinės rankos.

— Užeik, broleli, — pakvietė Karlas. — Kaip matai, aš... taip sakant, atsidūriau keblioje padėtyje. Negaliu tavęs pakviesti pasėdėti čia, mano kambaryje.

Jo tonas nedvelkė ironija nė pykčiu, bet kraujas plūstelėjo Tonijui į veidą, ir kamuojamas gėdos jis neįstengė nei atsakyti, nei pakelti akis.

Kodėl nepasiuntė tarnų sutvarkyti Karlo kambario? Kodėl nepagalvojo apie tai? Viešpatie, juk jis jau kuris laikas šeimininkas šiuose namuose, argi ne? O jeigu ne jis, tuomet kas gi kitas galėjo duoti tokį nurodymą? Tonijus susirūpinęs nužvelgė purvinas, apsilaupiusias sienas, apirusį kilimą.

— Bet tu matai, kaip visa čia alsuoja meile man? — atsiduso Karlas. Jis atidėjo knygą ir pažvelgė į suskeldėjusias lubas. — Matai, kaip saugomi mano turtai! Drabužiai išgelbėti nuo kandžių, o knygos guli saugiai bei sausai.

— Atleiskite man, senjore!

— Už ką?

Karlas ištiesė ranką, o kai Tonijus prisiartino, prisitraukė jį.

Vėl berniukas pajuto švelnią šio žmogaus šilumą ir jėgą. Tolimame, nerimo nepaliestame sąmonės kamputyje šmėstelėjo mintis: „Aš šitaip atrodysiu, kai tapsiu vyru. Aš matau save ateityje. Nedaugeliui tai pavyksta“.

Karlas švelniai pabučiavo jį į kaktą.

— Bet ką tu galėjai padaryti, broliuk?

Jis ir nelaukė atsakymo. Vėl atvertęs knygą, perbraukė ranka per išskydusias eilutes. „Audra“ — buvo parašyta angliškai, o paskui dviem stulpeliais rikiavosi tekstas. Karlas vėl pradėjo ritmingai šnibždėti:

— Kur guli tėvas, ten gilu21...

O kai jis vėl pakėlė akis, atrodo, nebesidžiaugė matydamas Tonijų.

„Bet kodėl? Ką tu matai? Nejaugi manęs nekenti?“ — svarstė Tonijus. Irimo atmosfera jį slėgė, jis duso nuo dulkių ir vos beįstengė kvėpuoti dvoku, kurį skleidė pūvantys bei dūlėjantys daiktai šiame kambaryje.

Bet brolis neatitraukė žvilgsnio. Juodose jo akyse atsirado keisti žiburėliai.

— Pirmasis meilės sąjungos kūdikis, — sušnibždėjo Karlas, — vaikas, gimęs aistros viršūnėje. Kaip sakoma, palaimintasis pirmagimis. — Ūmai jo antakiai susiraukė, o lūpų kampučiai nusileido. — Anuomet aš buvau paskutinioji tėvų atžala, mes tokie panašūs. Bet juk čia nėra jokių taisyklių, ar ne? Pirmasis vaikas, paskutinysis vaikas... Išskyrus tėvo jausmus pirmajam kūdikiui!

— Atleiskite, senjore, bet aš nesuprantu, apie ką kalbate.

— Taip, žinoma. O kodėl turėtum mane suprasti? — tęsė Karlas lygiu ankstesniuoju tonu be jokio priešiškumo. Brolis pažvelgė į Tonijų nustebęs, bet kartu taip, lyg jam būtų malonu į berniuką žiūrėti. Tačiau Tonijus nuo jo žvilgsnio viduje susigūžė ir pasijuto nelaimingas.

— O visa tai tu supranti? — pakėlė balsą Karlas. — Apsidairyk aplink!

Vėl pasigirdo grėsmė — tarsi įniršio riksmas veržtųsi jam iš krūtinės.

— Senjore, prašau jūsų, leiskite man atsiųsti tarnus, kad sutvarkytų šį kambarį...

— O, nejaugi jiems įsakysi? Juk tu čia šeimininkas, tiesa? — balsas suskambo dar šiurkščiau.

Tonijus pažvelgė broliui į akis ir, įžiūrėjęs jose tik užgaulią pajuoką, bejėgiškai nusuko žvilgsnį.

— Ne, broleli, tu dėl to nekaltas, — netikėtai pridūrė Karlas. — Žinai, tu kilnus, — kalbėjo jis, rodos, nuoširdžiai švelniai. — Kaip smarkiai jis turėjo tave mylėti. Bet, išdrįsiu pasakyti, jei aš būčiau tavo tėvas, mylėčiau tave ne mažiau.

— Bet pasufleruokite, senjore, kaip mums dabar pamilti vienam kitą?

— Aš myliu tave, — sukuždėjo Karlas. — Tačiau leisk man čia sustoti ir nepasakyti to, dėl ko vėliau gailėsiuos. Supranti, aš vis dar negaliu čia apsiprasti. Tarsi būčiau grįžęs tik tam, kad pamatyčiau esąs miręs ir visų jau palaidotas, tad man belikę tik klajoti po šį namą lyg vaiduokliui. O kai esi tokios būklės, netrunka rastis minčių bei žodžių, kurie gali pasirodyti besą tiesiog velniški.

— Tuomet išeikite iš čia, prašau. Prašau... Jo apartamentai antrame aukšte, senjore, galite juose įsikurti...

— Taigi tu man juos atiduoti, broliuk?

— Senjore, aš nenorėjau pasakyti, kad jums juos atiduotu. Aš jokiu būdu nenorėjau parodyti jums nepagarbos. Aš tik turėjau omenyje, kad jūs, žinoma, galite ten įsikurti.

Karlas nusišypsojo ir demonstratyviai užvertęs akis numetė knygą ant stalo. O paskui abiem rankom grubiai sugriebė Tonijaus galvą.

— Na kodėl tu nepasirodei esantis koks nors įžūlus arogantiškas berniūkštis? — sušnibždėjo jis. — Tuomet aš galėčiau ir toliau jį keikti už tai, kad šitaip tave išpaikino.

— Senjore, nereikia kalbėti tokių dalykų. Antraip mums nepavyks čia gyventi kartu.

— O dar protas, išmintis bei narsa, taip, narsa. Štai kuo tu pasižymi, broleli. Pats atėjai pasižiūrėti man į akis ir pasikalbėti su manimi. Prieš minutę prašei išmokyti tave, kaip mums pamilti vienam kitą?

Tonijus linktelėjo. Jis žinojo: jeigu pamėgins kažką pasakyti, balsas nepaklus. Tasai žmogus, stipriai spaudžiantis jį, buvo taip arti. Lėtai palinkęs į priekį, Tonijus palietė lūpomis brolio skruostą ir išgirdo, kaip glėbyje jį laikantis Karlas vėl atsiduso.

— Visa tai pernelyg sudėtinga, — pratarė Katrina.

Buvo jau po vidurnakčio, ir namas skendėjo tamsoj, išskyrus tą kambarį, pro kurį jis ėjo. Iš šiurkštaus, pustonių netekusio brolio balso Tonijus suprato, kad brolis išgėrė vyno.

— Bet tu sugrįžai turtingas, tebesi jaunas... Ir Dieve mano, nejaugi šiame mieste kažko maža, nejau negali pasitenkinti neturėdamas žmonos bei vaikų? Tu laisvas...

— Senjora, laisvė man įsipyko. Aš žinau, kad viską galima nupirkti. Taip, turtingas, jaunas bei laisvas, ir aš ištisus penkiolika metų toks buvau! Bet pasakysiu jums: kol jis buvo gyvas, tai buvo skaistyklos ugnis, o dabar, kai jis miręs, ji virto pragaru! Nekalbėkite man apie laisvę! Aš jau pakankamai prisikentėjau, savo kaltę išpirkau, taigi dabar galiu vesti ir...

— Karlai, tu negali priešintis jo valiai!

Tamsiaveidžiai tarnai šlavė koridorius. Kažkokie jaunuoliai sukiojosi prie Andrea apartamentų durų. Marčelas Lizanis atvyko iš pat ryto ir dabar kartu su Karlu pusryčiavo valgomajame.

— Užeik, Tonijau!

Pamatęs pro šalį einantį brolį, Karlas mostelėjo ranka ir staigiai pakilo. Kėdė nuslydo plytelėmis išklotomis grindimis.

Bet Tonijus, greitosiomis nusilenkęs, nuskubėjo šalin. O pagaliau įžengęs į savo kambarį patylom atsišliejo į duris ir kurį laiką stovėjo ten, tarsi atradęs slėptuvę.

— Nepasidavė, ne, vis dar nepasidavė, — papurtė galvą Katrina, akimirksniui primerkdama mėlynas akis.

Ji atėjo patikrinti Tonijaus pamokų. Peržiūrėjusi sugrąžino Alesandrui. Odiniame aplanke gulėjo popieriai, kuriuose buvo surašytos būsimos išlaidos: kiek sumokėti virėjai, kiek — liokajui, kiek — mokytojams, kiek atidėti maistui bei kitoms reikmėms.

— Bet tu privalai kęsti tylėdamas, — pasakė ji, uždedama delną ant Tonijaus rankų. — Neprovokuok jo.

Berniukas linktelėjo. Sutrikęs ir nusiminęs Andželas, sėdintis kitame kambario gale, nuolat dirsčiojo į juos pakeldamas galvą nuo brevijoriaus.

— Taigi leisk jam burti čionai senus draugus, suteik galimybę išsiaiškinti, kas dabar yra įtakingas, — nuleidusi balsą Katrina pasilenkė prie Tonijaus ir pažvelgė jam į akis. — Ir leisk jam išlaidauti, kiek širdis geidžia, juk jis parvežė namo didžiulį turtą. Jis skundžiasi dėl tamsių užuolaidų ir trokšta venecijietiškos prabangos, prancūziškų niekučių, prašmatnių apmušalų. Suteik jam visa tai...

— Taip, taip, — sutiko Tonijus.

Kiekvieną rytą Tonijus stebėjo iš namų išeinantį brolį. Karlas lėkte nulėkdavo laiptais žvangindamas raktais bei prie šono prisegta špaga. Jo batų trepsėjimas į marmurą taip neįprastai skambėjo šiuose namuose, jog Tonijui atrodė, tarytum tie batai gyvena kažkokį savą, atskirą gyvenimą. Pro durų plyšelį Tonijus matė baltus perukus ant nublizgintų medinių manekenų galvų ir girdėjo iš praeities kuždantį Andrea: „Dabita...“

— Broliuk, nusileisk, pavakarieniauk šiandien su manimi, — kartais Karlas išdygdavo iš tamsos, tarsi būtų jo laukęs.

— Prašau man atleisti, senjore, bet mano nuotaika, mano tėvas...

Iš kažkur pasigirdo dainavimas. Tonijus negalėjo suklysti: dainavo motina.

Buvo maždaug keturios valandos po vidurdienio. Alesandras sėdėjo prie stalo bibliotekoje — tyliai, nejudėdamas, kaip statula. Ant laiptų pasigirdo tylūs žingsniai. Pro praviras duris įplaukė motinos balsas: ji dainavo liūdną dainą, labai panašią į bažnytinį himną. O kai Tonijus atsistojo ir nuėjo pas ją, pamatė, jog ji kažkur ruošiasi.

Pasiėmusi maldaknygę, veidą prisidengusi gedulingu šydu, Mariana, atrodo, visai nenudžiugo pamačiusi sūnų.

— Lena eina su manimi.

Alesandro jai šiandien neprireiks.

— Mama, — Tonijus nuėjo palydėti jos iki durų. Ji kažką niurnėjo panosėje. — Ar tu laiminga čia, dabar? Pasakyk man!

— Ak, kodėl manęs šito klausi? — atsiliepė ji nerūpestingai, bet tuojau pat, iškišusi ranką iš po juodo apsiausto, netikėtai stipriai sugriebė sūnų už riešų.

Jis akimirksnį pajuto skausmą bei supyko.

— Jeigu tu čia nelaiminga, galėtum persikraustyti pas Katriną, — pasakė jis ir pasibaisėjo: jeigu ji išties nuspręs išvykti, jos kambariai tuojau pat ištuštės bei taps svetimi.

— Aš savo sūnaus namuose, — atsakė ji ir atsisuko į tarną. — Atidarykite duris!

Naktį jis negalėdamas užmigti gulėjo, klausydamasis tylos. Visas pasaulis už kambario durų atrodė lyg svetima teritorija. Koridoriai, pažįstami kambariai, net drėgni apleisti užkaboriai. Staiga iš apačios pasigirdo juokas. Tylus, bemaž negirdimas garsas, bylojantis apie žmogaus buvimą namuose. Niekas negalėjo jo išgirsti, bet Tonijus išgirdo.

Kažkur naktyje isteriškai klykė moteris. Berniukas apsivertė ant šono ir užsimerkė spėjęs pagalvoti, jog riksmas, rodos, skambėjo namo viduje.

Jis užmigo. Ir sapnavo, tarytum atidaręs duris vėl pamatė juos apačioje. Tas pats senas ginčas. Griežtas, aukštas Katrinos balsas. O brolis... Nejaugi jis verkė?

Buvo ankstyvas vakaras. Iš tolumos atsklido silpni spalio karnavalo atgarsiai. Vos už poros žingsnių esančiuose Trimanių rūmuose vyko puota. Tonijus vienas stovėjo ilgame valgomajame. Neatitraukdamas rankos nuo sunkios užuolaidos, jis žiūrėjo, kaip apačioje priplaukia ir nutolsta valtys.

Alesandro bei Lenos lydima motina stovėjo tiesiog po langu prieplaukoje ir laukė gondolos. Ilgas juodas šydas leidosi iki pat drabužių apačios. Vėjas priplakė plonytę medžiagą prie veido, išryškindamas Marianos profilį.

„O kur jis? Šiame name?“

Didžiulis valgomasis panėšėjo į aklinos tamsos jūrą.

Tačiau nespėjęs pasimėgauti tyla ir ramybe, Tonijus išgirdo pirmuosius garsus. Kažkas judėjo tamsoje. Paskui ore pasklido muskusinis rytietiškų kvepalų aromatas, girgžtelėjo durys, ir įėjusysis tyliai žengdamas akmeninėmis grindimis ėmė artintis prie jo.

„Sučiuptas atviroje jūroje“, — pagalvojo berniukas, neatitraukdamas akių nuo ribuliuojančio kanalo vandens. Tolumoje, viršum švento Morkaus aikštės, liepsnojo dangus.

Jis pajuto kažkieno artumą sau už nugaros, ir plaukai ant pakaušio pasišiaušė.

— Ankstesniais laikais, — sušnibždėjo Karlas, — visos moterys dėvėjo tokius šydus, kurie suteikdavo joms ypatingo žavesio. Jos turėjo paslaptį, kurią nešiojosi gatvėmis ir kuri dvelkė rytais...

Tonijus lėtai pakėlęs akis pamatė brolį visai arti. Balti nėriniai ant juodo Karlo švarko labiau panėšėjo į miglotą miražą nei į audinį, o puikiai sugarbanotas, aukštai nuo kaktos kylantis ir į tikrus plaukus panašus perukas nežymiai blizgėjo.

Brolis priėjo prie lango bei pažvelgė žemyn. Judviejų panašumas vėl apstulbino Tonijų, kaip kad apstulbindavo visuomet, kai jį suvokdavo. Silpnoje žvakės šviesoje Karlo oda atrodė nepriekaištinga. Vienintelis amžiaus požymis — smulkios raukšlelės akių kampučiuose, atsirandančios visuomet, kai jis plačiai šypsodavosi.

Ir dabar toji šypsena sušvelnino jo veidą spinduliuodama nuoširdžią šilumą. Atrodė neįmanoma patikėti, kad tarp brolių apskritai esama kokio nors priešiškumo.

— Tu kas vakarą manęs vengi, Tonijau, — kreipėsi Karlas. — Bet gal dabar vis dėlto imkim ir pavakarieniaukim drauge. Stalas jau padengtas.

Tonijus vėl nusisuko į vandenį. Motinos jau nesimatė. Naktyje nebeliko nieko daugiau, tik kanalu lėtai plaukiančios valtys.

— Mano mintys su mano tėvu, senjore, — atsiliepė jis.

— Ak taip, su tavo tėvu!

Bet Karlas nenusisuko. Prieblandoje nuslinko nekalbūs turkai, uždegė žvakes daugybėje žvakidžių visur aplinkui, ant paties stalo, ant indaujų tiesiog po siaubinguoju paveikslu.

— Sėskis, broleli!

„Aš noriu tave pamilti, — galvojo Tonijus, — kad ir ką tu padarei. Tikiuosi, šią kliūtį pavyks kažkaip įveikti“.

Nunarinęs galvą, Tonijus atsisėdo stalo gale, kur dažnai sėsdavosi ir anksčiau. Tik vėliau suvokė, ką iškrėtė, ir pakėlęs akis pažvelgė į brolį.

Širdis ėmė daužytis. Jis matė priešais save šypseną, spinduliuojančią vien draugiškumą. Sniego baltumo perukas dar labiau išryškino Karlo odos tamsumą bei pabrėžė aukštai išlenktų antakių grožį. Brolis žvelgė į jį nė kiek ne smerkiamai.

— Mudu nesutariame, — ištarė Karlas. — Galime apsimetinėti, bet neįstengiame to pakeisti. Mudu nesutariame. Praėjo beveik mėnuo, o mes negalime drauge perlaužti duonos.

Tonijus linktelėjo, į akis plūstelėjo ašaros.

— Tačiau mudviejų panašumas, — pridūrė Karlas, — beveik antgamtiškas.

Tonijus pagalvojo: „Ar įmanoma pajusti žodžiais neišsakytą kito meilę? Ar Karlas gali įžvelgti ją mano akyse?“ Ir pirmą kartą per visą šį laiką, neįstengdamas ištarti nė pačių paprasčiausių žodžių, jis suvokė, kaip norėtų atsiremti į brolį. „Pasipasakoti tau, paprašyti tavo pagalbos. Bet tai neįmanoma. Mudu nesutariame“. Berniuką apėmė noras tuojau pat išeiti iš kambario. Jis bijojo keisto brolio iškalbos.

— Nuostabus mažasis broliukas, — sušnibždėjo Karlas. — Prancūziški apdarai, — tęsė apžiūrinėdamas Tonijų, ir didelės tamsios jo akys žybtelėjo. — O koks grakštumas. Pastarąjį, manau, paveldėjai iš motinos, kaip ir balsą, nepaprastą, įstabų sopraną.

Tonijus ryžtingai nusuko akis. Pašnekesys virto kankyne.

„Bet jeigu mudu nepasikalbėsime dabar, bus dar blogiau“.

— Būdama mergaitė, ji dainavo koplyčioje, — tęsė Karlas, — ir savo giesmėmis išspausdavo mums ašaras. Ar ji tau apie tai pasakojo? Ak, kiek jinai gaudavo dovanų, kaip ją mylėjo gondoljerai!

Tonijus lėtai pažvelgė į brolį.

— Ji buvo tikra sirena, — kalbėjo Karlas. — Nejaugi niekas tau nesakė?

— Ne, — droviai atsakė Tonijus.

Pajutęs, jog brolis stebi, kaip jis muistosi ant kėdės, berniukas vėl skubiai nusuko žvilgsnį.

— O kokia ji buvo gražuolė! Netgi gražesnė negu dabar... — Karlo balsas virto šnabždesiu.

— Senjore, geriau nekalbėkite apie ją šitaip! — impulsyviai šūktelėjo Tonijus.

— Bet kodėl? Kas atsitiks, — ramiai tęsė Karlas, — jeigu aš šitaip apie ją kalbėsiu?

Tonijus pažvelgė į brolį. Pastarojo šypsena pasikeitė: ją persmelkė šaltis. „Ko gero, nebūna už tokią šypseną šiurpesnės veido išraiškos“, — pagalvojo Tonijus.

Berniukas jautė, jog Karlo šypsena slepia tą neviltį, nerimą ir įniršį, kuris prasiveržė kartu su riaumojimu už uždarų durų.

— Bet ne aš dėl to kaltas! — staiga sukuždėjo Tonijus.

— Tada nusileisk man!

Štai ir išmušė valanda.

Daugelį dienų Tonijus su siaubu laukė šio momento. Norėjosi pakilti bei išeiti, bet brolio delnas jau uždengė jo ranką ir prispaudė prie stalo. Jis pajuto po drabužiais ištrykštantį prakaitą, o kambaryje staiga pasidarė nepakeliamai šalta. Jisai žvelgė į žvakių liepsną, tarsi norėdamas, kad ši išdegintų jam akis, ir suvokė negalįs nieko padaryti, idant atitolintų bauginantį pokalbį.

— Nejaugi tu netrokšti išgirsti manąją įvykių versiją? — sušnibždėjo Karlas. — Juk vaikai smalsūs. Nejaugi neturi įgimto smalsumo? — jo veide liepsnojo įniršis, bet šypsena nedingo nuo lūpų, o balsas pažemėjo tariant paskutiniuosius skiemenis, lyg pats bijotų jo galios.

— Senjore, jūs priešinatės ne man. Tad kam visos šitos šnekos?

— Ak, broleli, tu mane stulbini. Tavęs neįmanoma priversti paklusti, ar ne? Tavo viduje geležis, kaip kad ir jo viduje buvo geležis. Ir aštrūs nekantrumo dygliai, kokius turi ji. Bet tu mane išklausysi.

— Jūs klystate, senjore. Aš jūsų nesiklausysiu. Papasakokite viską tiems, kurie paskirti vadovauti mums abiem, valdyti mūsų turtą, mūsų sprendimus.

Ūmai pajutęs pasibjaurėjimą broliu, Tonijus ištraukė savo ranką iš Karlo delno.

Bet jo veidas, stebėtinai jaunas, atspindintis įkarštį ir kančią, traukė. Brolis tarytum metė Tonijui iššūkį, maldavo jį, jis visiškai neturėjo tos „geležies“, paties Karlo žodžiais tariant, kokią Tonijus kartais išties jusdavo tėvo viduje.

— Ko jūs iš manęs norite, senjore? — paklausė Tonijus ir atsilošęs kėdėje lėtai atsiduso. — Pasakykite man, ką aš turiu padaryti!

— Aš jau sakiau tau: nusileisk man! — Karlas vėl pakėlė balsą. — Matai, ką jis man padarė? Apiplėšė mane — štai ką jis man padarė! Ir nori apiplėšti dar kartą! Bet aš tau pasakysiu: to nebus!

— O kodėl nebus? — nesusilaikęs paklausė Tonijus. Jis visas drebėjo, bet dabar susierzinimas išstūmė drovumą. — Ar aš turėčiau tam pasipriešinti? Liaukitės! Ar aš turėčiau priešintis savo tėvo valiai todėl, kad jūs manęs paprašėte taip pasielgti? Senjore, aš nežinau, ar manyje esama „geležies“, bet mano gyslomis teka Treskių kraujas, o jūs mane vertinate taip neteisingai, jog aš be galo sutrikęs ir nežinau, kokiu būdu jums paaiškinti, kaip smarkiai jūs klystate!

— O tu, pasirodo, visai ne vaikas!

— Ne, aš dar vaikas, ir kaip tik todėl visa tai dabar kenčiu, — ryžtingai paprieštaravo Tonijus. — Bet jūs, senjore, esate vyras ir turėjote gerai suprasti, kad aš visai ne tas teisėjas, į kurį reikėtų apeliuoti. Ne aš pasirašiau jums nuosprendį.

— Ak, nuosprendį! Taip, nuosprendį! — nelygiu balsu pratarė Karlas. — Kaip puikiai tu parenki žodžius, tėvas dabar tavimi be galo didžiuotųsi, tokiu jaunu ir tokiu protingu, o dar tokiu narsiu...

— Narsiu? — ištarė Tonijus švelniau. — Senjore, čia jūs verčiate mane kalbėti grubius žodžius. Aš nenoriu su jumis pyktis! Leiskite man išeiti! Man čia tikras pragaras: brolis prieš brolį!

— Taip, brolis prieš brolį, — atsiliepė Karlas. — O kaip kiti namo gyventojai? Kaip tavo motina? Kaip ji žiūri į visa tai? — sušnibždėjo jis pasilenkęs taip arti, kad Tonijus atšlijo, nors ir nenusuko žvilgsnio. — Tad kaip tavo motina?

Priblokštas bei išgąsdintas Tonijus neįstengė nieko atsakyti.

Prispaustas prie kėdės atlošo, berniukas žvelgė į savo antrininką. Miglotas pasibjaurėjimo pojūtis sugrįžo.

— Jūsų žodžiai man atrodo tokie keisti, senjore!

— Nejaugi? Pagalvok truputį, juk esi toks nuovokus, juk vedžioji už nosies savo mokytojus! Taigi pasakyk man, ar ji sutiktų nugyventi visą gyvenimą viena, sūnaus namuose, atlikdama gedinčios našlės vaidmenį?

— Bet ką gi daugiau ji galėtų daryti? — išlemeno Tonijus.

Ir vėl pasirodė toji šypsena, bemaž švelni, bet kartu tokia netvari. „Šio žmogaus viduje nėra tikro pykčio, — liūdnai pagalvojo Tonijus. — Nėra pykčio netgi dabar. Tik begalinis nepasitenkinimas. Neapsakomai skausmingas nepasitenkinimas, nepaliekantis vietos mintims apie pralaimėjimą arba kartėlį“.

— Jai dabar... kiek? — paklausė Karlas. — Dusyk daugiau nei tau? Ir kaip pavadinti jos ligšiolinį gyvenimą, jei ne įkalinimu iki gyvos galvos? Argi ji nebuvo dar visai mergaitė, kai atėjo į šiuos namus? Gali neatsakyti, aš ją ir taip prisimenu.

— Nekalbėkite apie mano motiną.

— Tu draudi man kalbėti apie tavo motiną? — Karlas palinko į priekį. — Argi ji ne iš kūno ir kraujo, kaip ir tu arba aš? Argi ji nekalėjo užmūryta šiuose namuose kartu su mano tėvu? Nagi pasakyk, Markai Antonijau, ar laikai save dailiu, kai žiūri į veidrodį? Ir argi neįžvelgi manyje to paties grožio? Didesnės ar mažesnės dalies?

— Jūs kalbate pasibjaurėtinus dalykus! — sušvokštė Tonijus. — Jei pasakysite apie ją dar bent vieną žodį...

— O, taigi tu man grasini, ar ne? Juk tavo špagos man tėra žaisliukai, berniuk! Dailiame tavo veidelyje nėra nė menkiausio barzdos pėdsako! O tavo balsas tebėra vaikiškai skambus, kaip ir jos, ką aš tau, beje, jau sakiau. Negrasink man. Kalbėsiu apie ją tiek, kiek panorėsiu. Bet įdomu, ar daug žodžių man reikės jai pasakyti, kad priversčiau prakeikti tuos metus?

— Dėl Dievo meilės, ji — jūsų tėvo žmona! — Tonijus sugriežė dantimis. — Smurtaukite prieš mane kiek tinkamas, aš jūsų nebijau. Bet ją palikite ramybėje, aišku? Net jei aš ir esu vaikas, galiu pasikviesti į pagalbą vyrus, kurie mane apgins!

O, čia buvo tikras pragaras, tas pats pragaras, apie kurį kalba kunigai ir kurį piešia dailininkai!

— Smurtauti? — rodos, nuoširdžiai nusijuokė Karlas. Jo veidas išsilygino. — Dėl ko turėčiau prieš ką nors smurtauti? Ji tebėra moteris, broliuk. Labai vieniša, geidžianti vyriško prisilietimo, jei tik prisimena, ką tai reiškia. Kai jinai vos neišsikraustė iš proto, jis pakišo jai eunuchą vietoj meilužio. Bet aš ne eunuchas. Aš vyras, Markai Antonijau.

Tonijus pašoko. Bet Karlas nė per žingsnį neatsitraukė.

— Jūs — pats velnias, kaip jis ir sakė! — sušnibždėjo Tonijus.

— Tai štai kaip jis apie mane kalbėjo! — šūktelėjo Karlas. Brolis sugriebė Tonijui už riešo ir suspaudė, tačiau veidą perkreipė kančia. Jo veide Tonijus matė, kokį skausmą jaučiąs brolis. — Jis vadino mane velniu, taip? O ar jis tau papasakojo, ką man padarė? Ar papasakojo, ką iš manęs atėmė? Penkiolika metų tremties! Kaip galima visa tai ištverti? Jeigu aš būčiau velnias, tuomet turėčiau ir velnišką galią ištverti tą pragarą!

— Aš jus užjaučiu! — Tonijus išsivadavo, staigiai ištraukdamas ranką. — Man jūsų gaila!

Juodu stovėjo vienas priešais kitą, vieni tuščiame kambaryje.

— Prisiekiu Dievu, aš jus užjaučiu! — pakartojo Tonijus. — Bet aš nieko negaliu padaryti, o ji tokia pat bejėgė, kaip ir aš.

— Bejėgė? Ji? Ar ilgai tu išsilaikysi, jei visas namas sukils prieš tave?

— Jinai mano motina, ji niekada nesukils prieš mane.

— Ar tu tuo tikras, Markai Antonijau? Geriau pirmiausia paklausk jos: koks yra tasai nusikaltimas, už kurį jai teko penkiolika metų kalėti? — Karlas žengė į priekį, kai Tonijus pamėgino kryptelėti į šalį. — Aš nusikaltau gimdamas po kita žvaigžde, turėdamas kitokį būdą. Jis nekentė manęs nuo pat gimimo dienos ir neįžvelgė manyje nė menkiausio dorybės pėdsako, nors kiti ir stengėsi jam parodyti. Tokia mano nuodėmė. Tačiau koks tavo motinos nusikaltimas, už kurį tasai žmogus teikėsi ją, dar visai vaiką, paversti savo nuotaka, o paskui palaidojo gyvą tarp keturių sienų.

— Palikite mane ramybėje! — pareikalavo Tonijus.

Už atvirų durų juodavo svetainė. Bet Tonijus niekaip negalėjo pajudėti ton pusėn, nors Karlas jo ir nebelaikė.

— Aš tau pasakysiu, kokia jos nuodėmė, — tęsė Karlas. — Ar tu pasirengęs išgirsti? O paskui pažiūrėsim, ar įstengsi man uždrausti apie ją kalbėti! Ji mylėjo mane, štai kokia jos kaltė! O kai aš atėjau į „Pietą“ jos išsivesti, Mariana išėjo su manimi!

— Jūs meluojate!

— Ne, Markai Antonijau...

— Viskas, ką pasakėte, kiekvienas žodis — melas!

— Ne, Markai Antonijau, aš nepasakiau nė vieno melagingo žodžio. Ir tu tai žinai. O jeigu taip nėra, eik paklausk savojo kastrato, tegul pasako tiesą! Arba paklausk mylimos savo tetulės Katrinos! Eik į gatves, ten tau pasakys kiekvienas! Aš išsivedžiau Marianą iš vienuolyno vidury baltos dienos, nes aš jos geidžiau, o ji geidė manęs, bet jis, jisai tetroško tik į ją žiūrėti.

— Aš jumis netikiu.

Tonijus pakėlė ranką, tarsi norėdamas smogti Karlui. Bet dabar prastai jį matė. Siluetas išskydo prieš akis, nors ir artinosi, užstodamas žvakių švieseles, dabar jau tamsias bei neryškias.

— Aš maldavau jį leisti man ją vesti! Prašiau atsiklaupęs! Žinai, ką jis man atsakė? „Aristokratė iš žemyno, — šaipėsi jis, — bekraitė našlaitė!“ Girdi, pats išrinksiąs man žmoną, sakė jis, ir išrinko kažkokią užgesusią baidyklę! Dėl jos turtų, padėties, o svarbiausia — iš neapykantos man! „Tėve! — meldžiau aš, — nuvažiuokite į „Pietą“, pasižiūrėkite į ją! Aš klūpodamas štai ant šių grindų maldavau jo. Kai įvyko blogiausia, kas galėjo nutikti, ir jis mane ištrėmė, tuomet išsirinko ją sau į nuotakas! Aristokratę iš žemyno, bekraitę našlaitę! Jisai ją vedė. Ir užmokėjo, kad ji būtų įtraukta į „Aukso knygą“. Juk galėjo tą patį padaryti dėl manęs, bet atsisakė! Ištrėmęs mane, pasiėmė Marianą pats, supranti? Budelis, broleli, tikras budelis! Apraudok ją ir mane! Apraudok beprotišką mūsų meilę bei beprotišką gyvenimą ir tą kainą, kurią mudu už tai sumokėjome!

— Liaukitės, aš negaliu to klausytis! — Tonijus užsispaudė rankomis ausis. Jo akys buvo užmerktos. — Jeigu jūs nesiliausite, tepadeda man Dievas...

Jis ištiesė ranką link durų ir užčiuopęs staktą atrėmė galvą, neįstengdamas pratarti nė vieno žodžio, nebesuvaldydamas beviltiškos raudos.

— Prieik šiąnakt prie jos durų, — išgirdo už nugaros tylų Karlo balsą, — pasiklausyk prie rakto skylutės, jei norėsi. Ji priklausė man tuomet, priklausys ir dabar. Jeigu netiki, paklausk jos!

Tonijus nedėvėjo nei kaukės, nei tabarro. Jis brovėsi per triukšmingą, šlapią minią, vėjo gūsių blaškomas lietus čaižė jam veidą. Pagaliau vaikinas atsidūrė kavinėje ir pajuto, kaip jį apgaubia karštas oras.

— Betina! — sušnibždėjo.

Akimirksnį mergina su juodu smailiu gobtuvu tarytum dvejojo, bet paskui prasibrovė pro kažkieno domino, šiurpokas bautas, dengiančias veidus, pro klounus, monstrus, priėjo ir skubiai jį apkabino.

— Čionai, jūsų prakilnybe! — mergina išsivedė jį į gatvelę link artimiausios prieplaukos.

Kai tik gondola atsiskyrė nuo kranto, mergina atsidūrė jo glėbyje ant kajutės grindų, nutraukė jam švarką, marškinius, pasikėlusi sijonus apsivijo jį kojomis.

Lietus šniokštė, kapsėjo į vandenį, barbeno į medinius tiltelius, nuolat atsirandančius virš galvos. Valtis pavojingai siūbavo, lyg neišlaikydama porelės svorio; kajutėje trenkė dulkėmis, šiltais kūnais, dūmų kvapu tarp nuogų Betinos kojų, kur plaukai pasirodė esantys drėgni bei karšti. Įkišęs ten galvą, Tonijus net sugriežė dantimis. Mažomis stipriomis rankomis Betina prispaudė jį prie savęs, ir jis jautė skruostais šilkinę jos šlaunų odą. Nenutylantis merginos kikenimas skambėjo ausyse, jos krūtys buvo tokios didelės, jog veržte įsiveržė jam į delnus. Ji perplėšė jo bridžius, o pati tarytum išslydo iš palaidinės ir sijono, balta bei saldi, jos pirštai jį glamonėjo, skatino, nukreipė.

Tonijus baiminosi, kad Betina juoksis sužinojusi, kad jis dar berniukas, bet ši tik prisitraukė jį, ir jisai įsiskverbė į ją, įsibrovė jausdamas, kaip sprogimas smegenyse nušluoja ir laiką, ir sumišimą, ir visą siaubą.

Būtų numiręs, jei bent akimirksnį būtų apie kažką pagalvojęs.

Todėl jo rankos godžiai lietė karštą kūną po jos keliais, drėgną šilumą po krūtimis, apskritas blauzdas bei atvirą, godžią burną, pilną pašėlusios narsos, tankaus alsavimo ir to lengvo, nekantraus kikenimo, daugybę smulkiausių linijų, raukšlelių, paslapčių. Vanduo teliūškavo į valties kraštus, atplaukdavo bei nutoldavo muzika, aukšti garsai, žemi garsai. Kartais jis guldavosi po Betina, mėgaudamasis jos svoriu, o paskui vėl paguldydavo ją ant nugaros, kilstelėdavo ranka kaitrias moteriško kūno klostes, lietė liežuviu mažą glotnų pilvą.

O kai pagaliau išsekęs tiesiog gulėjo prisispaudęs prie jos, atsklido jūros vandens kvapas, drėgnas apsamanojusių polių tvaikas ir dvelksmas tos minkštos žemės po jais, kuri irgi buvo Venecija. Visa tai siejosi su saldumu bei druska, su skambiu Betinos juoku, su sidabriniu įkypu lietumi, besiskverbiančiu pro mažus langelius ir krintančiu jam ant veido.

Ak, jei tik visa tai galėtų tęstis amžinai, jei tik galėtų ištrinti iš sąmonės visas mintis, visą skausmą, jei tik jis galėtų mylėti ją vėl ir vėl, o pasaulis nebesugrįžtų, ir jam nebetektų atsidurti tame name, tuose kambariuose, girdėti to balso. Tonijus apsivertė ant pilvo ir gulėjo tamsoje, prispaudęs veidą prie pagalvės, kad Betina neišgirstų jo verksmo.

Iš užmaršties pažadino balsai.

Ko gero, valtis plaukė tais mažais kanalėliais, virš kurių šviečia mažučiai langai, kur dienomis kabodavo skalbiniai, siaurose pakrantėse mėtėsi krūvos šiukšlių ir kur pakėlęs galvą galėjai pamatyti palei sienas šmirinėjančias žiurkes. Tamsoje spigiai kniaukė katės. Jis girdėjo teliūškuojantį bei pliuškenantį vandenį. Jautėsi esąs besvoris ir visiškai ramus, nepaisant merginos erzinimo:

— Myliu tave, myliu tave, myliu, myliu...

Ir vėl tie balsai. Tonijus pakėlė galvą. Tasai tenoras, kurį atpažintų bet kur, ir tasai bosas, taip, tas pats, ir dar fleita bei smuikas. Vaikinas pasirėmė alkūne pajusdamas, kaip pasvyra valtis. Ten buvo jo dainininkai!

— Kas, jūsų prakilnybe? — pašnibždom paklausė Betina.

Ji sėdėjo šalia nuogutėlė, tik beformė drabužių krūva dengė kelius. Grakštūs nuožulnūs pečiai, o akys tokios didelės, jog, rodos, egzistavo atskirai nuo baltutėlio veido ir stebėjo jį.

Tonijus atsisėdo tiesiai ir švelniai išsivadavo. „Aš ją turėjau, — pagalvojo. — Mylėjau ją, turėjau, pažinau“. Bet ši mintis nesuteikė nei pasimėgavimo, nei nuostabaus jaudulio. Akimirksniui jis prisispaudė prie Betinos, įkvėpė jos plaukų kvapo, pabučiavo kietą mažos kaktos nuožulnumą.

O balsai tuo metu artėjo. Ten išties buvo jo dainininkai! Veikiausiai traukė namo. Jeigu dabar galėtų juos sulaikyti... Vaikinas skubiai susikišo marškinius į bridžius, susirišo plaukus.

— Neišeikite, jūsų prakilnybe, — paprašė mergina.

— Mieloji, — pratarė jis, suberdamas jai į saują auksines monetas ir užlenkdamas jos pirštus, — rytoj vakare, kai sutems, lauk manęs.

Tonijus užtraukė sijoną jai per galvą, apvilko minkštą sulamdytą palaidinukę ir stipriai suvarstė korsetą, pajusdamas paskutinį pasitenkinimo dilgtelėjimą, kai ankštas drabužis apgaubė bei suspaudė ją. Dainininkai jau prisiartino prie kanalo. Ten buvo Ernestinas — kiek kartų Tonijui teko girdėti šį vardą po savo langu? Ir Pjetras, turintis nuostabų, gilų bosą. Griežė jiems šią naktį Feliksas.

Kai valtis nuslydo po artimiausiu tiltu bei dingo tamsoje, jis akimirksnį pasigailėjo nesąs girtas kaip pėdas ir nesusiprotėjęs aikštėje nusipirkti vyno ąsočio. Vaikinas nuslinko palei sieną siaura gatvele; akmenys po kojomis buvo tokie glitūs, jog vos nepaslydo ir nenugarmėjo į vandenį.

Kaip jie atrodo? Anksčiau, tamsoje, vargiai begalėdavo juos įžiūrėti. Ar jie jį pažins?

Tačiau šviesoje, sklindančioje pro praviras duris, jis išsyk pamatė mažąjį ansamblį. Aukštas, tvirtas barzdotas vyras pasirodė besąs Ernestinas. Jis dainavo serenadą susikūprinusiai moteriai putliomis rankomis, stovinčiai ant laiptelio. Toji švelniai šaipėsi iš jų. Smuikininkas siūbuodamas pirmyn ir atgal įnirtingai darbavosi stryku. Muzika skambėjo skvarbiai, griebė už širdies.

Ir tuomet įstojo Tonijus, oktava aukščiau už Ernestiną, unisonu kartodamas tas pačias frazes. Ernestino balsą nuspalvino jausmas, ir Tonijus pamatė, kaip persimainė jo veidas.

— Ak, tai neįmanoma! — šūktelėjo dainininkas. — Juk čia mano serafimas, mano princas iš Treskių palaco! — jis išskėtė rankas, čiupo Tonijų į glėbį ir apsukęs aplinkui pastatė į vietą. — Bet kaip jūs čia atsidūrėte, jūsų prakilnybe?

— Aš noriu dainuoti su jumis, — pasakė Tonijus ir paėmė vyno ąsotį. Gėrimas plūstelėjo jam į burną, nutekėjo smakru. — Kad ir kur eisite, aš noriu dainuoti su jumis.

Jis užvertė galvą. Lietus plakė blakstienas, o jis traukė be galo aukštą, tyrą, įstabiai koloratūrišką melodiją, kuri aidėjo tarp sienų ir, rodos, kilo iki pat dangaus, gaubiančio siauros gatvelės tamsą, kur šen bei ten švietė žiburėliai mažuose langeliuose. Ir tuomet, antrindamas jam, suskambo gilesnis Ernestino balsas, paremdamas jį, leisdamas pleventi aukštai aukštai bei laukdamas nepaprastos baigiamosios frazės harmonijos...

Kažkas šaižiai riktelėjo: „Bravo!“, ir tarsi nuo pačių sienų, iš visur, pasigirdo negarsūs komplimentų protrūkiai. Pasigirdo ir nutilo taip pat netikėtai. O kai ant šlapių akmenų pabiro monetos, Feliksas skubiai puolė jų rinkti.

Iki pat aušros klajojo jie visų vėjų košiamomis krantinėmis bei dainavo; surėmę alkūnes brovėsi siauručių gatvelių voratinkliu. Kartais sienos taip glaudžiai juos apsupdavo, jog tekdavo eiti vienam paskui kitą. Balsai čia skambėdavo keistai, antgamtiškai. Tonijus mintinai mokėjo visas jų pamėgtas dainas, o kitų jie greitai jį išmokė. Vaikinas vis glaudė lūpas prie ąsočio, o kai vynas baigėsi, nusipirko kitą.

Visur, kur jie ėjo, virš galvų atsidarinėjo langai, o kartais sustodavo ir dainuodavo serenadas kokiam nors miglotam siluetui tolumoje. Klaidžiodami palei rūmų sienas, jie atitraukdavo nuo kortų bei prabangių puotos stalų prašmatniai pasipuošusias moteris ir vyrus. Kraujas tvinkčiojo Tonijaus smilkiniuose, kojos nebeklausė, jis nuolat klupo ant slidžių akmenų, bet jo balsas, ko gero, niekad anksčiau nepasiekė tokios nesulaikomos galios. Ernestinas su Pjetru juo žavėte žavėjosi. Tereikėdavo jam uždainuoti šiek tiek tyliau, ir muzikantai, karštais aplodismentais pasitikdami skvarbias aukštąsias natas bei ilgus švelnius perėjimus, skatino atlikinėti naujus žygdarbius. Tačiau pamažu jo dainos darėsi vis lėtesnės, sklidinos švelnaus, pavergiančio liūdesio. Vėliau jis prisiminė, kaip stovėjo svyruodamas bei sukryžiavęs ant krūtinės rankas, sekdamas Ernestiną dainavo kažkokią lopšinę, o naktis vis nesibaigė, ir mėnulis nuolat dirsčiojo iš po debesų, apšviesdamas nebylias sidabrinio lietaus čiurkšles.

Liūdesys pasirodė besąs stulbinantis jausmas. Jis pagaliau suprato, ką reiškia posakis „širdis plyšta iš sielvarto“.

Patekėjo saulė.

Aikštėje mėtėsi šiukšlės. Iš po arkadų girdėjosi šūksniai. Šen bei ten, susiėmę už rankų, šoko kaukėti žmonės. Pati didingoji bazilika mirguliavo ir virpėjo merkiama lietaus, lyg paveikslas, nutapytas ant didžiulio šilko skiautės, nukarusios iš dangaus.

Betina užmiegotu veidu puolė prie Tonijaus, pakeliui segdamasi plaukus. Ji atnešė jam šiltos duonos su sviestu ir stiprios turkiškos kavos. Patiesė jam ant kelių servetėlę, bet matydama, kad jis nebenulaiko galvos, pati ėmė vaikiną maitinti.

Jis perbraukė pirštu per baltą merginos kaklą ir paklausė:

— Ar tu mane myli? 2

Tik praėjus savaitei jis sukaupė drąsą ir ryžosi prisiartinti prie motinos durų. Bet išgirdo, jog toji išėjusi į bažnyčią. Kitą sykį sužinojo, esą ji miega.

Kai pasibeldė dar sykį, Mariana jau buvo išvykusi į Lizanių rūmus.

Kaskart, kai Tonijus ateidavo aplankyti motinos, jos ten nebūdavo.

Penktąjį rytą eidamas nuo jos durų, sūnus garsiai nusikvatojo.

O paskui bejėgiškai nutilo ir jau nebegalėjo bei nebenorėjo jos persekioti.

Bet kad ir kaip plyšdavo galva nuo miego stygiaus, vaikinas nusiprausdavo, prarydavo kokio nors maisto ir kasdien traukdavo į biblioteką.

Katrina Lizani atvykusi pranešė jam, kad Karlas, Levante užgyvenęs solidų turtą, apmokėjo visas namų skolas, kurios, pasirodo, buvusios nemenkos, ir dabar ketina atstatyti senąją Treskių vilą prie Brentos.

Tonijus jautėsi toksai pavargęs po naktinių serenadų dainavimo, jog vos beįstengė nukreipti dėmesį į tetą.

— Juk jis teisingai elgiasi, kaip manai? — paklausė ji. — Vykdo savo pareigą. Tavo tėvas negalėjo daugiau nė norėti.

Kai ir kur Karlas eitų, įkandin nuolatos sekė trys bravai. Augaloti, nekalbūs asmens sargybiniai slankiojo po namus, stengdamiesi išnykti tamsoje. Jie lydėjo brolį kiekvieną rytą, kai šis apsisiautęs patricijaus mantija patraukdavo į Broglio nusilenkti senatoriams bei patarėjams.

Jo mėginimai sužavėti visus iš eilės akivaizdžiai bylojo, jog jis ketina vėl įsitraukti į aukštuomenės gyvenimą.

Kiekvieną rytą po nakties klajonių Tonijus ateidavo į aikštę. Čia jis galėjo stebėti brolį iš tolo, tik įsivaizduodamas trumpų jo pašnekesių turinį. Rankų paspaudimai, lankstymasis, santūrus juokas. Paskui pasirodydavo Marčelas Lizanis, ir juodu drauge imdavo vaikštinėti iš vieno aikštės galo į kitą, išnykdami minioje laivų stiebų bei blausiai mirguliuojančio vandens fone.

Įsitikinęs, kad Karlo netoliese nėra, Tonijus patyliukais prasmukdavo į namus ir, rodos, begaliniais koridoriais patraukdavo prie motinos apartamentų durų. Beldimas. Jokio atsako. Vis tas pats tarnų atsikalbinėjimas.

Katrinai neprireikė daug laiko, kad sužinotų, kur išeina Tonijus. Jis gyveno vien dėl tos akimirkos, kai iš žiemos dangaus staiga nusileisdavo tamsa ir apgaubdavo visą namą. Tuomet išsmukdavo į gatvę ir laukdavo pasirodančio Ernestino su draugija.

Katrina pašėlo.

— Vadinasi, tu esi tasai dainininkas, apie kurį kalba visas miestas? Bet paklausyk, Tonijau, šitaip negali tęstis. Nesileisk sunaikinamas jo įniršio...

„Ak, kodėl tu man nepasakei?“ — tepagalvojo jis.

Mokytojai kažką suniurnėjo, ir berniukas pažvelgė į juos. Suklysti negalėjo: Alesandro veide atsispindėjo išgąstis.

Artinosi vakaras. Daugiau jis nebegalėjo to ištverti. Apsiblausę, niūrūs namai, kur nenorom skverbėsi drovi pavasario šviesa. Atsišliejęs į motinos kambario duris, jis iš pradžių pajuto silpnumą. Bet paskui, apimtas įniršio, pradėjo taip purtyti dvigubas duris, jog geležinis skląstis sutrupino medį, ir Tonijus atsidūrė tuščiame kambaryje.

Ištisą akimirką jis negalėjo susiorientuoti tamsoje, neįžiūrėjo net pažįstamų daiktų. Bet pamažu įžvelgė motinos figūrą, ramiai sėdinčią prie tualetinio stalelio.

Šviesos atšvaitai mirguliavo ant sidabrinio jos šepečio bei šukų. Šviesos spindulys palietė perlus ant kaklo, ir Tonijus staiga suvokė, kad motina vilki anaiptol ne juodo šilko gedulo suknelę, o prabangų, skaisčiai raudoną drabužį, nusagstytą mirguliuojančiais brangakmenių žiburėliais. Žiburėliai išnyko, kai Mariana pakėlė rankas ir užsidengė veidą.

— Kodėl išlaužei duris? — sušnibždėjo ji.

— O kodėl tu neatsiliepi, kai aš beldžiu?

Jis matė baltus Marianos pirštus, įsikibusius į plaukus. Ji prisidengė rankomis krūtinę kaip šventoji, ir nulenkė galvą, lyg norėtų sukniubti. Matėsi baltas jos sprandas, o plaukai, pasidaliję į dvi dalis, priekyje krito tarsi vualis.

— Ką tu darysi? — staiga paklausė ji.

— Ką aš darysiu? O ką aš galiu padaryti? — Tonijus supyko. — Kodėl užduodi šį klausimą man? Klausk mano globėjų. Arba tėvo advokatų. Aš neturiu jokios galios ir niekada neturėjau. Bet tu pati, ką tu darai?

— Ko tu iš manęs nori? — sušnibždėjo ji.

— Kodėl niekada man nesakei? — karčiai paklausė sūnus, prisiartindamas prie motinos. Berniuko burną perkreipė grimasa. — Kodėl?! Kodėl man teko iš jo lūpų išgirsti, kad toji mergaitė buvai tu, kad tu ir jis...

— Liaukis! Dėl Dievo meilės, liaukis! — suriko ji. — Uždaryk duris, uždaryk duris!

Staigiai pašokusi, Mariana nulėkė pro sūnų prie išlaužtų durų ir uždarė jas. Paskui, pripuolusi prie lango, užtraukė sunkias aksomines užuolaidas taip sandariai, jog kambarį apgaubė tiršta tamsa.

— Kodėl mane kankini? — maldaujamai išlemeno ji. — Ką man daryti, kai judu varžotės? Viešpatie, Tonijau, aš pusę gyvenimo praleidau šiuose namuose sekdama tau stebuklingas pasakas! Aš tuomet buvau ne vyresnė už tave dabar! Aš visai nepažinojau pasaulio, todėl išėjau su Karlu, kai jis atėjo manęs išsivesti! Bet pasakyti tau? Kaip aš galėjau pasakyti tau?

Ištrėmęs Karlą, jo prakilnybė būtų uždaręs mane „Pietoje“ arba kokioje nors dar baisesnėje vietoje, ir aš ten būčiau tiesiog numirus! Aš nebeturėjau nei garbės, nei sugebėjimo priešintis, ir štai jis atsigabeno mane čionai, vedė bei suteikė savo pavardę. Dievas mato, aš penkiolika metų stengiausi būti senjora Treski, tavo motina, tokia, kokią jis norėjo mane matyti. Bet pasakyti tau... Kaip pasakyti tau?! Dievulėliau, juk ne kas kitas, o aš maldavau Karlo, kad nepasakotų tau! Bet, Tonijau, išskyrus tas kelias naktis, praleistas su juo jaunystėje, aš gyvenau vienuolės gyvenimą! O argi aš nusipelniau šio švento pašaukimo? Nejaugi turiu šventosios veidą ar figūrą? Aš moteris, Tonijau!

— Bet, mama, su juo, po mano tėvo namų stogu...

Tonijus pajuto ant veido jos rankas: motina stengėsi uždengti jam burną, akis, nors jis ir taip nieko negalėjo matyti. Šilti jos pirštai palietė sūnaus blakstienas, glotni bei šalta kaip marmuras kakta atsirėmė jam į lūpas.

— Prašau, Tonijau, — ji tyliai verkė. — Argi svarbu, kad dabar aš su juo... Aš niekaip negaliu panaikinti šitos konkurencijos. Tu neturi tokios galios, bet ir aš jos neturiu. Ak, prašau, prašau...

— Būk su manimi, mama, — sušnibždėjo jis. — Praeitis išties neturi reikšmės, bet būk su manimi dabar. Aš tavo sūnus, mama, tu esi man reikalinga.

— Aš su tavimi, su tavimi! Bet, kaip ir anksčiau, aš ir dabar neturiu jokių teisių.

Ji padėjo galvą sūnui ant peties, ir Tonijus pamažu pakėlęs dešinę ranką paglostė šilkinius jos plaukus.

— Visa tai turi baigtis, — sušnibždėjo jis.

Mėnesio pabaigoje Karlas pralaimėjo savo pirmuosius rinkimus. Vyriausieji Didžiosios tarybos nariai ėmė šnekėti apie jo išsiuntimą užsienin, tačiau, padedant jaunesniesiems bičiuliams, jam pavyko išsilaikyti Venecijoje.

Prieš daugybę laiko surašyti Andrea palikimo punktai buvo visiems laikams pripažinti aiškiais ir neginčytinais.

Tikslus bei griežtas jo draudimas vyresniajam sūnui vesti tapo absoliučiai neginčytina sąlyga.

Andrea paliko visą turtą vienam sūnui. Tai reiškė, jog nuosavybė niekada negali būti padalyta arba parduota. Paveldėti ją galėjo tik Marko Antonijaus Treskio sūnūs. Todėl, kad ir ko imtųsi Karlas, šeimos ateitis priklausė Tonijui.

Tik tuo atveju, jei Tonijus numirtų nepalikęs įpėdinio arba jeigu būtų įrodyta, kad jis negali turėti vaikų, galėjo būti pripažinti Karlo įpėdiniai.

Bet Karlas nesigriebė nei prievartos, nei kokių nors gėdingų veiksmų. Seni Andrea draugai patarė jam nesipriešinti mirusio tėvo valiai, idant išvengtų skandalo, ir jis sutiko. Savo pinigus jis ir toliau leido namų ūkiui, mokėjo net padidėjusias algas brolio mokytojams bei auklėtojams.

Jis uoliai vykdė visas pareigas valstybės tarnyboje, atkakliai stengėsi įsiteikti visiems bent kiek įtakingiems asmenims ir netrukus pavirto tikro patricijaus pavyzdžiu.

Tiems, kurie nematė, kiti paaiškindavo: norint užimti aukštą postą vyriausybėje, reikėjo pinigų; Respublikai ateityje tarnausiančių sūnų auklėjimui irgi reikėjo pinigų; ironiška, bet iš visų Treskių pinigų turėjo tiktai Karlas. Todėl visi tie, kuri tikėjosi sustiprinti savo įtaką, ėmė kreiptis į jį. Vyko natūralus politinis procesas.

O Karlas tuo tarpu kaip įmanydamas pramogavo. Jis nedarė nieko smerktino: visus lankė, visur pietavo, laisvalaikiu lošdavo, dažnai ėjo į teatrą, ir visi matė, kad jis — tikras savo gimtojo miesto kūdikis.

Tonijaus bemaž nebūdavo namie, dažnai jis netgi nakvodavo Betinos kambarėlyje viršum nedidukės merginos tėvo tavernos šalia aikštės. Dusyk antros eilės jo giminaičiai Lizaniai išsikvietę vaikiną ant kilimo barė už netikusį elgesį ir grasino Didžiosios tarybos rūstybe, jeigu jis nepradės gyventi kaip dera patricijui.

Tačiau jo gyvenimas slinko miesto užkampiuose, dažniausiai — Betinos glėbyje.

Tuo metu, kai suskambo Velykų ryto varpai, apie Tonijaus balsą Venecijoje jau sklandė legendos.

Siaurose gatvelėse už Didžiojo kanalo žmonės pradėjo specialiai jo laukti. Ernestinas niekada anksčiau nesimaudė tokiame auksinių monetų lietuje. Tonijus viską atiduodavo jam.

Neapsakomas pasitenkinimas, kurį patyrė tomis naktimis, buvo viskas, ko jis troško, nors vaikinas pats iki galo nesuvokė įvykių reikšmės.

Tik žinojo, kad žvaigždėmis nusagstytas dangus ir druskingo jūros vėjo prisilietimas prie odos jį veika stebuklingai, pažadina ypatingą įkvėpimą bei suteikia balsui nepaprastos galios. Galbūt berniukas suvokė, jog balsas — vienintelis jam likęs turtas iš tų nesenų laikų, kai buvo tėvas, motina ir sūnus bei patys Treskių namai. Galbūt priežastis buvo ta, kad dabar jis dainavo vienas, o ne kartu su motina. Ji išprašė jį lauk, jis išėjo į pasaulį, ir jam pavaldžių garsų diapazonas tapo beribis. Kartais bedainuodamas jis regėjo Kafarelį, įsivaizduodavo save stovintį ant scenos, vis dėlto jo paties atlikimą lydėjo kur kas didesnis įtaigumas bei jausmų gylis.

Žmonės verkdavo. Šūkaliojo meilės žodžius tuštindami savo pinigines. Reikalavo pasakyti angeliškojo soprano dainininko vardą, siuntė tarnus pageidaudami, kad jis ir mažasis jo orkestras užliptų į prašmatnias pietų sales. Jis niekada nepriimdavo kvietimo.

Bet paryčiais, kai dangus prašviesėdavo, eidavo paskui Ernestiną į bemaž mylimiausią savo vietelę.

— Per visą savo gyvenimą, — be paliovos tvirtino Ernestinas, — aš negirdėjau tokio balso. Jūs turite Dievo dovaną, senjore. Dainuokite, dainuokite, kol galite, juk greitai tos aukštos natos amžiams jus paliks.

Švelnaus girtumo svaigulio užlietą Tonijų pamažėle pasiekdavo tikroji šių žodžių reikšmė. Jis turi tapti vyru, ir šis praradimas taps vienu iš daugelio praradimų.

— Ar visa tai nutinka staiga? — sykį paklausė vaikinas, sustojęs siauroje gatvelėje bei atrėmęs galvą į namo sieną.

Jis pakėlė ąsotį ir kaip visuomet pajuto per smakrą nutekantį vyną. Bet reikėjo nuplauti burnoje jaučiamą kartėlį.

— Dieve mano, jūsų prakilnybe, nejaugi jūsų aplinkoje nebuvo nė vieno berniuko, kuriam pasikeitė balsas?

— Ne, aplink mane nebuvo berniukų, tik senyvas vyras ir labai jauna moteris. Aš nieko nežinau apie berniukus ir labai mažai teišmanau apie vyrus. Ir jeigu jau pradėjome šią temą, aš ir apie dainavimą beveik nieko nežinau.

Kitame gatvelės, kurioje jie stovėjo, gale pasirodė kažkieno figūra. Žmogus ėjo palei sieną, bemaž prisiplojęs prie jos, ir Tonijų apėmė miglotas nerimas.

— Kartais viskas nutinka greitai, — kalbėjo Ernestinas, — o kartais tęsiasi ir tęsiasi. Balsas lūžta, jūs negalite juo pasikliauti. Bet kadangi pagal savo amžių esate labai aukštas, jūsų prakilnybe, ir be to dar... — paėmęs į rankas ąsotį, jis nusišypsojo. Tonijus suprato, kad dainininkas galvoja apie Betiną. — Jūsų balsas gali imti keistis anksčiau nei daugumai kitų, — taip taręs, Emestinas uždėjo Tonijui ant pečių sunkią savo ranką ir nusivedė jį toliau.

Figūra kitapus gatvelės kažkur dingo.

Tonijus nusišypsojo tamsoje ir vėl nugrimzdo į apmąstymus. Prisiminė paskutiniuosius jam ištartus tėvo žodžius. Ir staiga nepakeliamas skausmas pervėrė jį. Vaikinas pasijuto be galo vienišas net šioje malonioje draugijoje.

„Kai nuspręsi tapti vyru, tuomet juo ir tapsi“. Bet argi smegenys gali valdyti kūną? Jis papurtė galvą, atsakydamas pats sau. Ir ūmai supyko ant Andrea.

Ir dar jam pasirodė nedovanotina, kad turi dabar būti čia, klajoti po purvinus užkampius su vargšais gatvės dainininkais. Bet jis ėjo į priekį, vis labiau remdamasis į Ernestiną.

Jie pasiekė kanalą. Priešakyje, po tilto arka, kur rinkosi gondoljerai, degė žibintai.

Ir tuomet vėl pasirodė toji figūra. Tonijus neabejojo, kad ten tas pats žmogus — tvirtas, aukšto ūgio. Nepažįstamasis jį stebėjo, tai buvo visiškai akivaizdu. Tonijus čiupo špagą, bet tuojau pat buvo sulaikytas.

— Kas jums, jūsų prakilnybe? — paklausė Ernestinas.

Jie buvo vos už poros žingsnių nuo Betinos tavernos.

— Antai tas žmogus, ten! — vos girdimai sumurmėjo Tonijus: įtarumo svoris jį palaužė, pavertė silpnu. „Jis geidžia mano mirties? Pasiuntė samdomą žudiką?“ Vaikinui atrodė, kad smūgis jau smogtas ir kad gyvenimo nebėra, liko tik ši košmariška vieta: prie tilto šmėkščioja šiurpus nepažįstamasis, o svetimi žmonės velka jį link kažkokių nežinomų vartų.

— Nesijaudinkite, jūsų prakilnybe, — nuramino Ernestinas. — Ten tik maestro iš Neapolio. Dainavimo mokytojas atvyko čionai, ieškodamas talentingų berniukų. Negi anksčiau jo nematėte? Juk jis kaip šešėlis vaikšto jums įkandin.

Kai Tonijus pabudo iš girto miego ir atplėšė galvą nuo stalo tavernoje, buvo jau išaušę. Šalia sėdinti Betina laikė jį apkabinusi, lyg norėdama apsaugoti nuo tekančios saulės, o Ernestinas nerišliai ir piktai plūdosi su merginos tėvu.

Prie durų atsirėmęs į sieną stovėjo tvirto sudėjimo dar visai jaunas vyras kaštoniniais plaukais, nepaprastai didelėmis rūsčiomis akimis ir plokščia, tarytum suplota, nosimi. Nepažįstamasis vilkėjo aptrintą švarką, o jam prie šono kabojo špaga žalvario rankena. Dainavimo mokytojas įžūliai stebeilijo į Tonijų. Šis kilstelėjo bokalą. 3

Švento Morkaus bazilikoje buvo bemaž tamsu, tik kelių pavienių švieselių, išsibarsčiusių po visą bažnyčią, atšvaitai mirguliavo ant senovinių mozaikų. Senasis Bepas, mokytojas kastratas, laikydamas rankoje ploną vaškinę žvakę, susirūpinęs žvelgė į Gvidą Mafeo, jauną maestro iš Neapolio.

Tonijus stovėjo vienas kairiajame chore. Jis ką tik baigė dainuoti, ir tolimas paskutiniosios natos aidas tebeskambėjo po skliautais.

Alesandras patylom, susidėjęs rankas už nugaros, iš viršaus į apačią žvelgė į šalia stovinčius Bepą ir Gvidą Mafeo. Jis pirmasis pastebėjo, kaip persikreipė Gvido veidas. Bepas šito nematė, todėl išgirdęs piktą pietiečio toną senukas apstulbo.

— Iš garbingiausios Venecijos giminės! — pakartojo Gvidas paskutiniuosius Bepo žodžius ir šiek tiek palinko į priekį, kad pažvelgtų žaibuojančiomis akimis senajam išdariui į veidą. — Jūs atvedėte mane čionai pasiklausyti Venecijos patricijaus!

— Bet, senjore, šis balsas geriausias Venecijoje.

— Venecijos patricijus!

— Bet, senjore...

— Senjore, — švelniai įsiterpė Alesandras. — Bepas tikriausiai nesuprato, kad jūs ieškote studentų konservatorijai. — Alesandras pajuto šį nesusipratimą nuo pat pradžių.

O Bepas vis dar negalėjo nurimti.

— Bet, senjore, — neatlyžo jis, — aš norėjau... Aš norėjau, kad jūs pasiklausytumėte šio balso savo malonumui!

— Savo malonumui, — suniurzgė Gvidas, — aš galėjau pasilikti Neapolyje!

Alesandras atsisuko į Bepą ir aiškiai ignoruodamas nepakenčiamąjį pietietį tyliai ištarė venecijietišku dialektu:

— Bepai, maestro ieško berniukų kastratų.

Bepas atrodė apgailėtinai.

Tonijus nusileido iš viršutinio aukšto, ir lydimas žingsnių aido prieblandoje pasirodė lieknas jo siluetas.

Jis dainavo be akompanimento, tačiau jo balsas lengvai užpildė visą katedrą, sukeldamas Gvidui prietaringą virpulį.

Berniukas taip greitai turėjo tapti vyru, jog jo balsas jau prarado vaikišką tyrumą. Tokio tobulumo jis neabejotinai pasiekė ilgus metus mokydamasis. Bet kartu turėjo įgimtą balsą, skambantį nepriekaištingai ir be jokių pastangų. Ir nors skambėjo berniukiškas sopranas, kuris dar nepradėjo keistis, jį nuspalvino tikras vyriškas jausmingumas.

Pasižymėjo šis dainavimas ir kitais pranašumais, kuriuos įniršęs ir nusivylęs Gvidas atsisakė įvardinti.

Maestro žvelgė į berniuką, bemaž tokio pat ūgio, kaip jis pats. Ir suprato nesuklydęs, kai akimirką, vos išgirdęs jo balsą katedroje, pagalvojo: čia tas pats kilmingasis valkata, naktimis klajojantis gatvėmis — tamsiaakis, šviesiaodis, tarytum iš gryno marmuro nukaltu veidu. Jis buvo lieknas, grakštus ir priminė tamsiaplaukį Botičelį. O kai nusilenkė savo mokytojams — tarsi šių padėtis nebūtų žemesnė už jo — nepademonstravo nė lašo arogancijos, kuri Gvidui asocijavosi su visais aristokratais.

Bet tokia pat buvo visa Venecijos patricijų klasė. Nuo visų kitų kilmingų ponų, kuriuos Gvidui teko pažinti, jie skyrėsi aplinkiniams rodoma pagarba. Galbūt taip buvo todėl, kad Venecijoje visi vaikščiojo pėsčiomis. Beje, Gvidui visa tai nerūpėjo: jis virte virė pykčiu.

Tačiau, nepaisant berniuko mandagumo, jautėsi šaltumas. Gan abejingai atsiprašęs, mažasis dainininkas jau ketino palikti susirinkusiuosius.

Atsivėrus durims, saulės šviesa akimirksniui apakino pasilikusiuosius katedroje.

— Jūs turite priimti mano atsiprašymą, senjore, — ištarė Alesandras. — Bepas visai neketino veltui švaistyti jūsų laiko.

— O ne. Ne, ne, ne-e-e-e! — patvirtino Bepas pačiomis įvairiausiomis intonacijomis, įmanomomis tokiame paprastame žodyje.

— Tad kas toks tasai įžūlus berniūkštis? — reikliai paklausė Gvidas. — Patricijaus sūnus dieviška gerkle, nė kiek nesirūpinantis paliekamu įspūdžiu?

Bepui to jau buvo per daug, ir Alesandras perėmė iniciatyvą. Grubumas anaiptol nebuvo būdingas Alesandrui, bet dabar ir jo kantrybė baigėsi. Širdies gilumoje jis slėpė neapykantą tiems, kurie ieškojo iškastruotų berniukų Neapolio konservatorijoms. Jo paties mokymosi metai viename nuošaliame pietų miestelyje buvo tokie žiaurūs ir liūdni, jog ištrynė iš atminties visus ankstesnius vaikystės prisiminimus. Alesandras buvo jau dvidešimties, kai aikštėje priešais švento Morkaus baziliką sutiko vieną savo brolį ir nepažino žmogaus, kuris pasakė: „Štai kryželis, kurį nešiojai vaikystėje. Motulė siunčia jį tau“. Jis prisiminė kryželį, bet negalėjo prisiminti motinos.

— Prašau atleisti, maestro, — pasakė jis, pasilenkęs prie įniršusio Gvido (žvakę jis jau paėmė iš Bepo), — berniukas nė kiek neabejoja tuo, jog jo balsas teikia pasitenkinimo kiekvienam, kas jį išgirsta. Tačiau jis pernelyg gerai išauklėtas ir to neparodo. Ir prašau jūsų suprasti, jog šiandien jis atėjo čionai vien tik iš pagarbos savo mokytojui.

Tačiau neapolietis pasirodė besąs ne tik grubus, bet ir storžievis. Jis bemaž nesiklausė Alesandro, trindamasis smilkinius, tarsi jį kamuotų galvos skausmas. Didžiulėse jo akyse žybčiojo bemaž laukinis pyktis.

Ir tik tą akimirką, stovėdamas visai arti bei laikydamas rankoje žvakę, Alesandras staiga suvokė žvelgiąs į kastratą — tiesa, nepaprastai tvirtai sudėtą kastratą. Jis įsižiūrėjo į glotnų veidą. Taip, ant šio veido niekada neaugo barzda. Priešais jį stovėjo dar vienas išromytasis.

Dainininkas vos nesusijuokė. O juk laikė jį pilnaverčiu vyru, nešiojančiu užantyje peilį! Ūmai Alesandras nenorom pajuto simpatiją šiam žmogui. Ne todėl, kad gailėjosi jo, o todėl, kad pats priklausė didžiajai brolijai, sugebančiai deramai įvertinti tyrą Tonijaus balso grožį.

— Jei leisite, senjore, aš galėčiau rekomenduoti jums keletą kitų berniukų. Yra vienas kastratas švento Jurgio katedroje...

— Aš jį girdėjau, — sušnibždėjo Gvidas, kreipdamasis veikiau į save nei į Alesandrą. — Bet ar yra bent menkiausia galimybė, kad berniukas... Aš turiu omenyje, ar jis suvokia, ką jam pačiam gali reikšti ši dieviška dovana?

Bet dar nė nepažvelgęs į Alesandrą, jis jau suprato, koks absurdiškas šis klausimas.

Dainininkas nė nesiteikė atsakyti.

Trumpam įsivyravo tyla. Gvidas susimąstęs žengė kelis žingsnius nelygiomis akmeninėmis grindimis. Žvakės liepsnelė virpėjo Alesandro rankose. Ir šioje prietemoje jis bemaž aiškiai išgirdo atodūsį, išsiveržusį maestro iš krūtinės.

Alesandras pamatė, kaip nusviro neapoliečio pečiai. Ir pajuto iš šio žmogaus sklindantį liūdesį. Liūdesį, sumišusį dar su kažkuo. Su jėga. Šis kastratas turėjo tokios jėgos, su kokia Alesandrui retai tekdavo susidurti. Akimirksniui jį staiga persmelkė prisiminimas apie žiaurumus, kuriuos teko patirti Neapolyje, apie auką, kurią teko paaukoti. Jis pajuto pagarbą Gvidui Mafeo.

— Juk jūs padėkosite už mane jūsų bičiuliui patricijui? Prašau jūsų, — sumurmėjo Gvidas, pripažindamas savo pralaimėjimą.

Jie patraukė link durų.

Bet, jau suėmęs durų rankeną, Alesandras sustojo.

— Vis dėlto pasakykite, — ištarė konfidencialiu tonu, — ką iš tiesų apie jį manote?

Ir tuojau pat pasigailėjo paklausęs. Tasai tamsaus gymio žmogėnas galėjo padaryti bet ką.

Jo nuostabai, Gvidas nieko neatsakė. Jis stovėjo neatitraukdamas žvilgsnio nuo virpančios žvakės šviesos, o išsilyginusiame veide sustingo mąsli filosofo mina. Ir vėl Alesandras pajuto šį žmogų užplūdusias stiprias, įvairialypes emocijas.

O paskui Gvidas nusišypsojo Alesandrui bei pratarė ilgesingu balsu:

— Štai ką aš apie tai manau: geriau nebūčiau išgirdęs jo dainuojant.

Alesandras irgi jam nusišypsojo.

Juodu buvo muzikantai; juodu buvo kastratai; juodu vienas kitą suprato.

Kai pasiekė palaco, prasidėjo lietus. Jis vylėsi rasiąs Tonijų laukiantį prie bažnyčios durų, bet neaptiko berniuko ten. Ir kai Alesandras, perėjęs didžiąją svetainę, įžengė į biblioteką, suprato, kad Bepas vis dar nenurimęs. Mokytojas pasakojo apie patirtą pažeminimą Andželui, o šis reagavo taip, lyg Treskių šeima būtų patyrusi didžiausią įžeidimą.

— Dėl visko kaltas Tonijus, — apibendrino Andželas. — Jam derėjo baigti tuos dainavimus. Ar kalbėjaisi su senjora? Jeigu tu jai nepasakysi, pasakysiu aš.

— Kuo čia dėtas Tonijus? — šūktelėjo Bepas. — Iš kur aš galėjau žinoti, kad tasai žmogus ieško iškastruotų berniukų? Jis kalbėjo su manimi apie balsus, ypatingus balsus. Jis paprašė: „Pasufleruokite man, kur galėčiau rasti...“ Ak, kaip baisu, kaip baisu.

— Viskas jau praeity, — ramiai ištarė Alesandras.

Jis ką tik išgirdo apačioje trinktelinčias laukujės duris. Dabar jis jau puikiai pažino Karlo žingsnius.

— Tonijus tokiu metu paprastai būna čia, bibliotekoje, — susijaudinęs pastebėjo Andželas.

— Bet iš kur aš galėjau žinoti? — tarsi negirdėdamas jo, toliau teisinosi Bepas. — Juk jis manęs paklausė, kur galima rasti pačius geriausius balsus. Ir aš jam atsakiau: „Senjore, jūs atvykote į miestą, kuriame išgirsite pačius geriausius balsus pasaulyje, bet jeigu jūs... jeigu jūs...“

— Tad ar pasikalbėsi su senjora? — pertraukė Bepą Andželas, žvilgtelėjęs į Alesandrą.

— O Tonijus buvo nuostabus, Alesandrai, juk tu žinai, kad kalbu tiesą...

— Ar pasikalbėsi su senjora? — Andželas net trinktelėjo kumščiu į stalą.

— Apie ką? Apie ką derėtų pasikalbėti su senjora?

Andželas pašoko ant kojų. Šiuos žodžius ištarė į kambarį ką tik įėjęs Karlas.

Alesandras skubiai mostelėjo ranka, ragindamas elgtis atsargiau. Jis nežiūrėjo į Karlą, nes nepripažino jokios šio žmogaus valdžios jaunesniojo brolio atžvilgiu. Ramiu tonu dainininkas paaiškino:

— Tonijus išėjo su manimi į aikštę, nors tuo metu privalėjo namie mokytis prižiūrimas mokytojų. Čia mano kaltė, jūsų prakilnybe, prašau atleisti. Pasistengsiu, kad daugiau taip nenutiktų.

Kaip ir tikėjosi, ši tema namų šeimininko nė kiek nedomino.

— Ir čia viskas, apie ką jūs kalbėjotės? — jis aiškiai tikėjosi išgirsti daugiau.

— Ak, įvyko siaubinga klaida, bjauri klaida, — ėmė rypuoti Bepas, — o tasai žmogus dabar pyksta ant manęs. Jis mane įžeidė. Ir taip grubiai elgėsi su jaunuoju šeimininku! Tačiau ką turėjau jam pasakyti?

Šito jau buvo per daug! Alesandras skėstelėjo rankomis ir paprašė leidimo išeiti. O Bepas išklojo Karlui visą istoriją, atskleidė netgi himno, kurį katedroje sugiedojo Tonijus, pavadinimą bei papasakojo, kaip puikiai berniukas kūrinį atliko.

Karlas trumpai nusijuokė ir jau pasuko laiptų pusėn.

Bet ūmai sustojęs sustingo, uždėjęs ranką ant marmurinių turėklų. Atrodė tarytum pervertas aštraus skausmo, kuris nuo kiekvieno judesio tik stiprėjo. Paskui labai pamažu pasuko galvą ir pažvelgė į senąjį kastratą.

Pasibjaurėjimo kupinas Andželas demonstratyviai įsigilinęs skaitė knygą. O senasis išdaris lingavo galvą.

Karlas žengė kelis žingsnius kambario pusėn.

— Nagi, papasakok dar sykį, — tyliai paprašė jis. 4

Dangus švytėjo perlamutru. Ilgą laiką kitapus kanalo nesimatė nė vieno žiburėlio, po to staiga jų išsyk atsirado daug, išsibarsčiusių tarp mauriškų arkų ir grotuotų langelių: sumirguliavo kybantys fakelai, apšviečiantys vartus bei durų angas. Tonijus sėdėjo prie pietų stalo ir žvelgė pro artimiausią langą, sudarytą iš keturiasdešimties stikliukų. Žydra užuolaida buvo nustumta į šalį. Į langą barbeno lietaus lašai, kartkartėmis sužimbantys auksu nuo žibinto šviesos iš pro šalį praplaukiančios valties. Tuo momentu viskas aplink žibintą paskęsdavo tamsoje. Kai šviesa išnykdavo, vėl išryškėdavo migloti siluetai kitapus vandens, o dangus tapdavo skaidrus ir perlamutrinis.

Tonijus balsu kūrė dainelę, kuriai beveik nereikėjo melodijos. Kažką tokio: „Tamsa nusileidžia anksti, tamsa atlapoja duris, tamsa paslepia gatves, ir aš galiu išeiti iš namų“. Jis jautė nežmonišką nuovargį, bet dar stipresnis buvo gėdos jausmas. O jeigu Emestinas su kitais nesiryžtų išeiti laukan per lietų, jis tuomet patrauktų vienas, susirastų kokią nors vietą, kur jo niekas nepažįsta, ir girtutėlis dainuotų tol, kol iš atminties išgaruotų pastarieji įvykiai.

Tą dieną Tonijus išėjo iš švento Morkaus bazilikos apimtas nevilties. Jis prisiminė gausybę vaikystėje matytų procesijų.

Įsivaizdavo tėvą, žengiantį paskui dožo baldakimą, tarytum užuodė smilkalų kvapą, išgirdo skaidrias, begalines lengvos, nežemiškos dainos bangas.

Paskui kartu su Katrina nuvyko aplankyti jos dukters Frančeskos į vienuolyną, kur toji turėjo gyventi, kol taps jo žmona. O lietus vis lijo ir lijo, juodu su Katrina sugrįžo namo bei liko vienu du.

Žinoma, jie neketino mylėtis — moteris, vyresnė už jo motiną, ir jisai. Bet taip atsitiko. Šiltą kambarį apšvietė židinio liepsna, dvelkė kvepalais. Katrina susižavėjo jo sugebėjimais bei energingais judesiais tarp jos šlaunų. O jos kūnas buvo toks putlus ir nuostabus, kokį Tonijus visuomet jį įsivaizdavo. Tačiau paskui vaikinas pajuto neapsakomą gėdą, ir tarytum visi gyvenimo ramsčiai subyrėjo po juo.

— Bet kodėl tu taip elgiesi? — kamantinėjo tetulė.

Ji reikalavo liautis šlaisčiusis naktimis, nes atėjo laikas, kai svarbu tapti tikru pavyzdžiu kitiems.

— Keistas pamokymas, — švelniai pastebėjo jis iš kvapnių patalų.

— Bet kodėl jo pyktis taip tave griaužia? — stebėjosi Katrina.

Jis neturėjo atsakymo. Ką galėjo pasakyti?

„Kodėl tu manęs neperspėjai, kad motina buvo toji mergaitė?! Kodėl niekas manęs neperspėjo?!“

Bet Tonijus negalėjo kalbėti, nes jo širdyje telkėsti baimė, kuri kasdien vis stiprėjo ir stiprėjo, baimė tokia klaiki, kad jis negalėjo net sau pačiam jos pripažinti, jau nekalbant apie kitus. Vaikinas nusisuko nuo Katrinos.

— Ką gi, mano trubadūre, — sušnibždėjo ji. — Dainuok, kol gali. Jauni žmonės prikrečia kur kas bjauresnių dalykų. Mes galime dar truputį pakentėti. Galų gale, kad ir kaip absurdiškai atrodo, nieko pernelyg blogo čia nėra, — o paskui, glamonėdama jį, pridūrė: — Dievas liudininkas, nebeilgai tu mėgausies tuo nuostabiu sopranu.

Balsas tuščioje bažnyčioje atsimušė į auksines sienas ir sugrįžo atgal pasijuokti iš jo.

Ir štai jis parėjo namo. Dėl ko? Tik tam, kad išgirstų iš Lenos, jog jo brolis išprašė Alesandrą iš namų pareiškęs, esą jo auklėtojo paslaugų nebereikią. O motina slėpėsi už uždarų durų ir tapo jam visiškai nepasiekiama.

Štai dabar, sėdėdamas prie stalo, prie kurio pietavo jau daugelį mėnesių, Tonijus nė nekrustelėjo, išgirdęs artėjančius žingsnius ir trinksinčias duris, iš pradžių pirmąsias, paskui antrąsias.

„Negaliu jo vengti amžinai“.

Dangus tamsėjo. Iš savo vietos jis galėjo matyti net patį tolimiausią vandens pakraštį. Ir neatitraukė nuo pastarojo taško žvilgsnio, nors tuodu — atrodo, jie buvo dviese — jau artinosi prie jo. Jis bemaž desperatiškai ištuštino vyno taurę. „Ji irgi atėjo, — pagalvojo vaikinas. — Tikra kančia“.

Kažkieno ranka vėl įpylė vyno.

— Dabar palik mus vienus, — pasakė Karlas.

Jis kreipėsi į liokajų, kuris pastatė butelį ir skubiai nušlepsėjo akmeninėmis grindimis. Tarsi žiurkė perbėgo dulkėtu koridoriumi.

Tonijus, lėtai pasukęs galvą, pažvelgė į juos abu. Taip, čia buvo Mariana. Su juo. Žvakės jį apakino, ir atgalia ranka prisidengęs akis jis pamatė tai, ką, rodos, pastebėjo anksčiau. Motinos veidas buvo paraudęs, sutinęs.

Brolis atrodė kaip niekad netvarkingas, tarytum susitaršęs po kažkokio ginčo. Ir kai jis atsisėdo priešais Tonijų bei palinko į priekį pasidėjęs ant stalo abi rankas, Tonijus pirmą kartą pagalvojo: „Aš tave niekinu! Taip, tikrai, dabar aš tave niekinu!“

Karlo veide nesimatė nė menkiausio šypsenos šešėlio. Ir jokios vaidybos. Veide atsispindėjo įtampa, akys keistai sustingo, tarsi nušvitus naujam suvokimui.

Tonijus pakėlė sidabrinę taurę, pirštais jusdamas ją puošiantį akmenį. Nukreipė žvilgsnį į vandenį. Paskui į dangų, paskutinį sykį žybtelėjusį sidabru.

— Pasakyk jam! — pareikalavo brolis.

Tonijus lėtai pakėlė akis.

Motina žvelgė į Karlą taip, lyg šis būtų ištaręs užgaulius žodžius.

— Pasakyk jam! — pakartojo brolis.

Mariana nusisuko, ketindama išeiti iš kambario, bet Karlas aplenkęs ją sugriebė už riešo.

— Pasakyk jam!

Ji papurtė galvą. Ir dirstelėjo į Karlą, tarsi negalėdama patikėti, kad šis taip elgiasi.

Tonijus lėtai pakilo iš užstalės, įdėmiau pasižiūrėjo į motiną žvakės šviesoje ir pamatė, kaip jos veidas patamsėjo iš apmaudo.

— Pasakyk jam dabar, man girdint! — suniurzgė Karlas.

Tuomet ji, tarsi užsikrėtusi jo pykčiu, suriko:

— Aš niekada to nepadarysiu, nei dabar, nei kada nors vėliau!

Ją pradėjo krėsti drebulys. Veidas susiraukė, lyg prieš pravirkstant. Ir staiga Karlas, sugriebęs Marianą abiem rankom, pradėjo purtyti.

Tonijus nekrustelėjo. Jis žinojo, jog pajudėjęs jau nebegalės susivaldyti. Jo motina priklausė šiam žmogui, dėl to nebekilo abejonių.

Bet Karlas liovėsi.

Mariana stovėjo užsispaudusi rankomis ausis. Paskui vėl pažvelgė į Karlą ir vien lūpomis ištarė:

— Ne.

Jos veidas neatpažįstamai persikreipė.

Ir tuomet Karlas vėl šiurpiai užriaumojo, tarsi žmogus, apraudantis mirtį, kurios niekada neįstengs pripažinti. Jis pakėlė dešinę ranką ir stipriai trenkė Marianai.

Ji nulėkė kelis žingsnius atatupsta bei parkrito.

— Jeigu tu dar sykį jai smogsi, Karlai, — prabilo Tonijus, — viskas tarp mūsų išsispręs sykį ir visiems laikams.

Jis pirmą kartą pavadino brolį vardu, bet negalėjo tvirtinti, kad Karlas išgirdo.

Brolis žvelgė tiesiai prieš save. Atrodo, jis negirdėjo nė Marianos raudos. Ji tirtėjo vis stipriau bei stipriau ir staiga suriko:

— Aš nesirinksiu, nesirinksiu nė vieno iš jūsų!

— Pasakyk jam tiesą Dievo ir mano akivaizdoje, dabar! — riaumojo Karlas.

— Pakaks! — įsiterpė Tonijus. — Nekankink jos! Ji tokia pat bejėgė, kaip ir aš. Ką ji gali man pasakyti naujo ir kas dėl to pasikeis? Kad tu — jos meilužis?

Tonijus negalėjo žiūrėti į motinos kančias, rodos, didesnes nei visos, patirtos per šiurpius vienatvės metus.

Jam norėjosi kažkaip leisti jai suprasti — nebyliai, vien akimis, galbūt balso tonu — kad myli ją. Ir kad nieko daugiau iš jos nesitiki.

Jis nusuko žvilgsnį į šalį, o paskui vėl pažvelgė į brolį, kuris atsigręžė į jį.

— Visa tai beprasmiška, — pareiškė Tonijus. — Netgi vardan jūsų abiejų aš negaliu priešintis savo tėvo valiai.

— Savo tėvo? — sušvokštė Karlas. — Savo tėvo! — spjaute išspjovė jis. Atrodo, jį bemaž apėmė isterija. — Pažvelk į mane, Markai Antonijau! — jis grėsmingai priartėjo prie Tonijaus. — Pasižiūrėk į mane! Tavo tėvas — aš!

Tonijus užsimerkė.

Bet ir toliau girdėjo tą balsą, kuris darėsi vis garsesnis, plonesnis, jau bemaž trūkinėjo:

— Ji nešiojo tave savo įsčiose, kai atėjo į šiuos namus! Tu — mano meilės jai vaisius! Aš tavo tėvas, o turiu užleisti vietą pavainikiui sūnui! Ar tu girdi mane? Ir ar girdi mane Viešpats? Tu mano sūnus, o esi iškeltas aukščiau už mane. Štai ką ji gali ir privalo tau pasakyti!

Jis nutilo, tarsi jam būtų užgniaužę gerklę.

Atmerkęs akis, Tonijus pro ašaras pamatė, jog jo veidas virto skausmo kauke, o Mariana stovėjo šalia drebančiomis rankomis užspaudusi jam burną. Karlas staigiai ją nustūmė.

— Jis pavogė iš manęs žmoną! — suriko jisai. — Pavogė sūnų! Pavogė šiuos namus! Atėmė iš manęs Veneciją, atėmė mano jaunystę! Bet aš pasakysiu tau: daugiau jis manęs nebevaldys! Pažiūrėk į mane, Tonijau, pažiūrėk! Patikėk manim ir paklausyk manęs! Priešingu atveju — te padeda man Dievas — aš pareiškiu, kad neketinu atsakyti už tai, kas gali tau nutikti!

Tonijus krūptelėjo.

Šie žodžiai tarsi smogė jam fiziškai, nors buvo ištarti taip greitai, jog vos beprisiminė jų skambesį, tiesioginę reikšmę. Tačiau frazė panėšėjo į negailestingą begarsį smūgį.

Jis pajuto, kaip kambaryje telkiasi nevilties bei baimės atmosfera. Tarytum milžiniškas debesis pradėjo tirštėti aplink jį mirtinu žiedu ir per kelias akimirkas apgaubė tarsi skraistė. Paslėpė Marianą su Karlu, paliko šioje niūrioje vietoje vieną, stovintį be žado ir be paliovos žvelgiantį į mirguliuojančius žiburėlius, lėtai plaukiančius už lango, ten, apačioje, kanalu.

Tonijus viską žinojo, žinojo jau tuomet, kai šis žmogus pirmą kartą jį apkabino, jis be paliovos girdėjo tai sapnuose. Žinojo, kai motina bėgo per tamsų kambarį šnabždėdama: „Uždaryk duris! Uždaryk duris!“ Taip, jis žinojo.

Vis dėlto visuomet išliko tikimybė, kad tai netiesa, tiesiog naktinis košmaras, neturintis jokio pagrindo, klaidingas apibendrinimas, labiau paremtas vaizduote, o ne realiais faktais.

Bet visa tai buvo tiesa. O jei taip, vadinasi, Andrea irgi tai žinojo.

Dabar čia įvykęs susidūrimas neturėjo reikšmės. Buvo nesvarbu, ar jis tuojau pat išeis, ar pasiliks, kažką pasakys ar nepasakys. Jis nebeturėjo nei valios, nei tikslo. Ir buvo nesvarbu, kad kažkur kažkas suteikė balsą jo sielvartui. Verkė motina.

— Įsidėmėk mano žodžius, — sušnypštė Karlas.

Miglotas jo siluetas vėl materializavosi priešais Tonijų.

— Ką reiškia tie jūsų žodžiai? — atsiduso Tonijus. „Mano tėvas. Šitas žmogus — mano tėvas!“ — Jūs man grasinate? — sukuždėjo ir atsitiesęs pažvelgė tiesiai prieš save. — Jūs man duodate patarimą, ir štai mes staiga susivienijame kaip tėvas su sūnum?

— Pasinaudok mano patarimu! — riktelėjo Karlas. — Pasakyk, kad negali vesti! Pasakyk, kad stoji į dvasininkijos luomą! Pasakyk, kad gydytojai tave pripažino fiziškai nepilnaverčiu! Man nesvarbu, ką pasakysi! Bet pasakyk kažką ir paklusk man!

— Visa tai — melas, — atkirto Tonijus. — Aš negaliu to pasakyti.

Jis pajuto keistą nuovargį. „Mano tėvas“. Ši mintis suardė sąmonę, kurios periferijoje vis labiau grimzdamas į chaosą bolavo Andrea. Pati karčiausia, pati baisiausia neviltis apėmė dėl to, kad Andrea buvo jo senelis, o ne tėvas. O tikrasis jo tėvas — šitas pamišęs, paklaikęs žmogus, stovintis priešais.

— Aš gimiau ne jūsų pavainikiu! — paprieštaravo Tonijus, vos ne vos ištardamas šiuos žodžius. — Aš gimiau po šių namų stogu kaip teisėtas Andrea sūnus. Aš neįstengsiu to pakeisti, net jei jūsų prakeiksmai nusiris nuo vieno Veneto krašto iki kito. Aš esu Markas Antonijus Treskis, ir aš privalau įvykdyti pareigą, kurią man patikėjo Andrea Treskis. Aš neištverčiau nei jo pomirtinių prakeiksmų, nei prakeiksmų visų tų, kurie mus supa ir nežino nė pusės visų mūsų paslapčių!

— Vadinasi, tu priešinsies savo tėvui! — sugriežė dantimis Karlas. — Tuomet tau teks kęsti mano prakeiksmą!

— Tebūnie! — pakėlė balsą Tonijus. Pasilikti čia, tęsti šį pokalbį, atsakyti išsyk ir už viską jam buvo didžiausias gyvenimo išbandymas. — Aš negaliu priešintis šiems namams, šiai šeimai bei žmogui, kuris viską žinojo ir išrinko kelius mums abiem.

— Ak, kokia ištikimybė! — Karlas atsiduso, jo lūpas vėl ištempė šypsena. — Nesvarbu, kaip smarkiai manęs nekenti, kaip labai trokšti mane sunaikinti, tu niekada nepasipriešinsi šiems namams!

— Bet aš visai nejaučiu jums neapykantos! — šūktelėjo Tonijus.

Ir jam pasirodė, kad Karlas, netikėtai užkluptas šio šūksnio aistros, pažvelgė į jį apimtas staiga užplūdusio galingo jausmo.

— Bet juk ir aš niekada nejaučiau tau neapykantos! — atsiduso jis, tarsi pirmą kartą tai suvokęs. — Markai Antonijau, — pratarė Karlas ir, Tonijui nespėjus jo sulaikyti, prisitraukė berniuką; juodu atsidūrė taip arti, jog galėjo suspausti vienas kitą glėbyje.

Karlo veide atsispindėjo nuostaba ir bemaž siaubas.

— Markai Antonijau! — pratarė trūkčiojančiu balsu. — Argi aš kada nors jaučiau tau neapykantą... 5

Lijo lietus, tikriausiai paskutinis šį pavasarį. Ir buvo toks šiltas, jog niekam neįsipyko. Lietaus permerkta aikštė iš pradžių atrodė sidabrinė, o paskui — sidabriškai melsva, o kartkartėm jos plotas virsdavo glotniu mirguliuojančiu vandens paviršiumi. Į apsiaustus įsisupusios figūros šmirinėjo tarp penkių švento Morkaus arkų. Atvirose kavinėse smilko žibintai.

Gvidas niekaip negalėjo prisigerti, nors troško nugrimzti svaigion užmarštin. Jam nepatiko ši triukšminga, ryškiai apšviesta vieta, bet kartu čia jautėsi saugus. Jis ką tik gavo iš Neapolio savo algą ir dabar svarstė, kur geriau važiuoti — į Veroną ar į Paduvą. O šis miestas išties buvo nuostabus. Per visą klajonių laiką ši vieta pasirodė besanti vienintelė, verta to, kas apie ją kalbama. Tačiau buvo pernelyg ankšta, pernelyg tamsu, pernelyg maža erdvės. Kiekvieną vakarą Gvidas traukdavo į aikštę pamatyti plačios žemės ir dangaus juostos bei pajusti galimybę laisvai kvėpuoti.

Jis žiūrėjo, kaip lietus įkypai krenta po arkomis. Tamsi figūra pasirodė ant slenksčio ir įsmuko į vidų. Pro atsivėrusias duris įsiveržė vėjo gūsis, o jo atnešto lietaus lašai nukrito ant įkaitusio Gvido veido. Jis ištuštino stiklinę ir užmerkė akis.

O paskui staigiai atsimerkė, nes pajuto kažką atsisėdus greta.

Maestro lėtai, atsargiai atsisuko ir pamatė eilinį gan grubios išvaizdos vyruką, seniai nesiskutusį, apžėlusį melsvais šeriais.

— Ar maestro iš Neapolio surado, ko ieškojo? — pašnibždomis paklausė nepažįstamasis.

Gvidas atsakė ne iškart. Jis gurkštelėjo balto vyno. Paskui atsigėrė deginančios karštos kavos. Jam patiko, kaip kava suardo vyno sukurtą glebumą.

— Aš jūsų nepažįstu, — burbtelėjo Mafeo, žvelgdamas į praviras duris. — Iš kur jūs mane pažįstate?

— Aš turiu mokinį, kuris jus sudomins. Jis pageidauja, kad nedelsiant išgabentumėte jį į Neapolį.

— Kodėl jūs toks tikras, jog jis mane sudomins? — šyptelėjo Gvidas. — Ir kas jis per vienas, kad įsakytų man vežtis jį Neapolin?

— Jumis dėtas, tik kvailys nesusidomėtų.

Nepažįstamasis prisislinko taip arti Gvido, jog šis pajuto jo alsavimą. Ir kvapą.

Gvidas mechaniškai nukreipė žvilgsnį į pašnekovą.

— Kalbėkite iš esmės, — tarstelėjo jis, — arba nešdinkitės.

Vyras kreivai šyptelėjo.

— Nelemtas kastratas, — burbtelėjo jis.

Gvidas lėtai, bet atvirai pasikišo ranką po apsiaustu ir pirštais apglėbė durklo kotą. Ir nusišypsojo, nė pats nenutuokdamas, kokie grėsmingi kontrastiški jo veido bruožai — jausminga burna, bjauriai suplota nosis ir didžiulės akys, kurios, atskirai paėmus, atrodė išties gražios.

— Paklausykite, — vyras prakalbo prislopintu tonu. — Jeigu jūs kada nors kam nors perduosite mano žodžius, nepatariu jums ateityje pasirodyti šiame mieste, — jis dirstelėjo į duris ir tęsė: — Berniukas aukštos kilmės. Svajoja pasiaukoti vardan savo balso. Bet kai kas gali pamėginti jį perkalbėti. Todėl viską reikia atlikti vikriai ir labai greitai. Jis trokšta išvykti iš čia, kai tik reikalas bus atliktas, aišku? Į pietus nuo Venecijos yra Flovigo miestelis. Važiuokite šį vakarą į tenykštę smuklę. Berniukas atvyks tenai.

— Koks berniukas? Kas jis? — Gvido akys susiaurėjo. — Tėvai turi duoti sutikimą. Valstybės inkvizitoriai gali...

— Aš venecijietis, — tęsė nepažįstamasis šypsodamasis, — o jūs ne venecijietis. Jūs išsivešite berniuką į Neapolį, ir to pakaks.

— Pasakykite man, kas tasai berniukas! — pratarė Gvidas grasinamai.

— Jūs jį pažįstate. Klausėtės jo šiandien švento Morkaus bazilikoje. Girdėjote jį, kai klaidžiojo su dainininkais po gatves.

— Aš jumis netikiu! — sušnibždėjo Gvidas.

Žmogus parodė Gvidui odinę piniginę.

— Eikite į viešbutį, — pasakė jis, — ir ruoškitės. Turite išvykti tenai tuojau pat.

Atsidūręs už durų, Gvidas kurį laiką stovėjo po lietumi, tarsi vandens čiurkšlės galėtų padėti jam atsipeikėti. Jis įtempė tas smegenų sritis, kuriomis gyvenime nesinaudojo. Užplūdo nepaprastas jaudulys. Viduje tarytum grūmėsi du žmonės: vienas patarė nešti iš čia kudašių pirmuoju pasitaikiusiu laivu, o kitas tikino, kad neišvengiamas dalykas įvyks nepriklausomai nuo to, ar jis nori tuo pasinaudoti, ar ne. Tačiau kas turėjo įvykti?

Mafeo krūptelėjo, pajutęs prisilietimą prie rankos. O juk nė nepastebėjo, kaip kažkas prisiartino. Pro plonytę lietaus uždangą negalėjo įžiūrėti žmogaus veido, tik pajuto, kad nepažįstamasis skaudžiai sugriebė už rankos ir sušnibždėjo į ausį:

— Maestro, eime, dabar pat.

Tonijus sėdėjo tavernoje, kai pirmą sykį pastebėjo trijulę.

Jis buvo kaip reikiant girtas. Iš pradžių užkopęs pas Betiną, paskui jau vos ne vos nusileido žemyn, į padūmavusį bendrą kambarį, ir žnektelėjo ant suolo prie sienos, nebepajėgdamas pajudėti. Reikia pasikalbėti su Ernestinu, paaiškinti jam, kad šiąnakt nebegalės eiti drauge su juo ir kitais. Šitos košmarų raizgalynės neįmanoma perteikti balsu. Tokia muzika dar neparašyta.

Ir stebeilydamas į dūmų apgaubtą tamsą jis ūmai pagalvojo: kaip gera būtų visiškai prarasti sąmonę. Dar niekad anksčiau nebuvo tiek prisigėręs, ir dabar, išlikdamas budrus, turėjo stebėti savo paties degradaciją.

Viskas plaukė prieš akis: pats kambarys, po aprūkusiais žibintais judantys sunkūs kūnai, ant stalo nusileidžiantis bokalas.

Jis ketino dar išgerti, bet tuomet pastebėjo tuos veidus, įžvelgė juos vieną po kito; visi išsidėstė tokiu kampu, jog atrodė, tarytum į jį tiriamai žiūri viena akis.

Sugretinęs visus tris veidus, išsyk prisiminė, kur matė tuos žmones, ir pro girtumo miglą prasiveržė panika.

Kambaryje niekas nepasikeitė. Tonijus kaip įmanydamas stengėsi neužsimerkti. Netgi pakėlė taurę ir iki dugno išgėrė visą vyną, nesuvokdamas, ką daro. Paskui palinko į priekį, žybtelėdamas akimis trijų vyrų pusėn, lyg mesdamas jiems iššūkį, ir atsilošė atgal, trinktelėdamas galvą į sieną.

Galvoje išryškėjo miglotas planas. Bet negalėjo jo kaip reikiant apsvarstyti. Reikėjo įvertinti atstumą iki Lizanių namų ir pasirinkti saugiausią kelią iki ten. Tonijus kilstelėjo ranką, tarsi mėgindamas sučiupti gijas, kurios vedė jį gatvelėmis bei kanalais, bet staiga jos visos dingo. Jis pamatė vieną iš trijų vyrų, traukiantį jo pusėn.

Vaikino lūpos sukrutėjo tardamos žodžius, kurių pats neišgirdo aplinkiniame triukšme. Tie žodžiai buvo:

— Mano brolis ketina mane nužudyti.

Jo tone jautėsi nuostaba, tarsi negalėtų patikėti, kad viskas vyksta iš tiesų.

Karlas? Karlas, kuris taip beatodairiškai troško, kad Tonijus jį suprastų? Protu nesuvokiama! Bet vis dėlto taip nutiko. Jis privalėjo kuo greičiau iš čia išsinešdinti.

O tasai žmogus — ne šiaip bravas, o tikras velnias — atsisėdo priešais berniuką, galingais pečiais užstodamas visą taverną, ir prikišęs marmūzę sušnibždėjo:

— Eime namo, senjore. Jūsų brolis nori su jumis pasikalbėti.

— O-o-o, ne, — papurtė galvą Tonijus.

Jis kilstelėjo ranką, norėdamas pakviesti Betiną, bet ūmai pajuto, kaip bravas jį pakėlė it šapelį — kojos tuojau pat sulinko, vaikinas vos nepargriuvo — ir nešte išnešė į lauką. Jis godžiai įkvėpė oro. Lietus plakė veidą. Stengdamasis išsilaikyti ant kojų, Tonijus atsirėmė į drėgną sieną.

Tuomet atsargiai pasukęs galvą suprato esąs laisvas. Ir puolė bėgti. Skausmas varstė sustingusias kojas, bet Tonijus jautė bėgąs greitai, skriete skriejąs kanalą apgaubusio rūko pusėn. Jis jau pamatė prieplaukos žibintus, kai persekiotojai sugriebė jį iš už nugaros ir, nepaisant įnirtingo priešinimosi, nusitempė į tamsą. Jis išsitraukė durklą ir suvarė į minkštą kūną. Paskui kažkas ginklą išmušė, ir šis žvangtelėjo žemėn. Stipriai laikydami Tonijų, bravai praplėšė jam burną.

Jis raitėsi ir draskėsi, stengdamasis išsivaduoti. Paskui springdamas ir dusdamas stūmė pagalį, kurį skriaudikai įkišo tarp dantų, pajuto, jog išgertas vynas veržiasi laukan.

Krūpčiodamas jis švirkštė viską lauk, skausmingos konvulsijos apjuosė šonkaulius. Prasidėjo dar vienas priepuolis. Berniukas jautė, jog jeigu neįstengs užsičiaupti arba išsivaduoti, išsikraustys iš proto. Arba pasprings.

Gvidas nemiegojo. Apėmė tam tikra būsena, kuri kartais suteikia daugiau poilsio nei miegas, nes ją galima palaimingai tęsti. Gulėdamas ant nugaros mažame Flovigo miesteliūkščio viešbučio kambarėlyje, maestro žvelgė pro medinį langą su langinėmis, kurias atlapojo pavasario lietui.

Dangus šviesėjo. Iki saulėtekio liko maždaug valanda. Ir jeigu šiaip jau būtų gerokai sustiręs (gulėjo apsirengęs, tačiau vidun besiveržiantis vėjas bloškė lietų tiesiai į kambarį), dabar šalčio nejautė. Oras atvėsino odą, tačiau neprasiskverbė iki kaulų.

Jau keletą valandų jis be paliovos mąstė — ir tuo pat metu apie nieką negalvojo. Dar niekad per visą gyvenimą jo galva nebuvo tokia tuščia ir kartu tokia perkrauta.

Jis daug ką prisiminė. Nors stengėsi apie tai negalvoti, tos pačios mintys vis grįždavo ir grįždavo.

Pavyzdžiui, apie tai, jog Venecijoje sukiojasi daugybė valstybės inkvizicijos šnipų, kurie žino viską apie visus: kas penktadieniais valgo mėsą, kas muša savo žmoną. O patys inkvizitoriai gali bet kada slapta suimti ir įmesti kalėjiman bet kurį žmogų, kur jo laukia neišvengiama mirtis nuo nuodų arba ant kaklo užmestos virvės.

Be to, Gvidas žinojo, kad Treskiai — galinga šeima, o Tonijus — mylimiausias sūnus.

Ir dar žinojo, jog daugelio Italijos vietovių įstatymai draudžia kastruoti vaikus, jei nėra ypatingų medicininių priežasčių, tėvų bei paties berniuko sutikimo.

Vargšams šie įstatymai nieko nereiškė. O turtuoliui tokia operacija — negirdėtas dalykas.

Gvidas neužmiršo, jog net ir šiame nuošaliame miesteliūkštyje jis vis dar tebėra Venecijos valstybės teritorijoje, ir troško atsidurti kuo toliau nuo čia.

Jis pastebėjo, kokia iškrypusi bei korumpuota yra Pietų Italija. Tačiau kokia iškrypusi ir pagedusi yra Venecija, tik pradėjo patirti.

Visi jo pažįstami kastratai buvo išromyti ankstyvoje vaikystėje, bet jis nenutuokė, dėl ko taip elgiamasi: dėl balso ar siekiant palengvinti pačią operaciją.

Tonijui Treskiui jau sukako penkiolika. Gvidas žinojo, kad balsas paprastai lūžta dar po kokių trejų metų. O tasai balsas, kurį girdėjo bažnyčioje, dar nepradėjo keistis ir buvo absoliučiai tyras.

Visa tai maestro žinojo. Ir negalvojo apie tai. Negalvojo nei apie ateitį, nei apie tai, kas jam gali nutikti po valandos ar dienos.

Bet kartkartėmis visos žinios jį apleisdavo, ir Mafeo pasinerdavo į prisiminimus — vėl be jokios analizės — apie tai, kaip pirmą sykį išgirdo Tonijaus Treskio balsą.

Buvo ūkanota naktis, Gvidas gulėjo ant lovos, lygiai taip, kaip gulėjo dabar šioje Flovigo kamaraitėje, nenusirengęs, prie atviro lango. Žiemos šalčiai jau atsitraukė, ir laukė kelionė namo.

Jis apgailestavo išvykdamas iš Venecijos, kuri jį ir pakerėjo, ir šiurpino. Jam kėlė siaubą ir klestinti pirklių klasė, ir uždara įmantri valdžia. Diena po dienos jis klaidžiojo po Broglio bei po švento Morkaus aikštę stebėdamas visą šį spektaklį, begalines ceremonijas prie vyriausybės pastatų. Ir vietiniai turtingi muzikantai diletantai, apdovanoti ne didesniu talentu bei meistriškumu už visus kitus, pažinotus anksčiau, elgėsi su juo nepaprastai maloniai.

Bet atėjo metas iškeliauti. Laikas grįžti namo į Neapolį drauge su dviem berniukais, laukiančiais Florencijoje. Dabar skaudu buvo juos prisiminti: nei vienas, nei kitas niekuo neypatingas. Be to, šiek tiek prisibijojo galimo savo valdžios nepasitenkinimo.

Bet apskritai jam nerūpėjo. Pernelyg pavargo nuo viso šito. Kaip gera bus vėl pradėti dėstyti, nesvarbu, kas iš to išeis. Gvidas troško vėl atsidurti Neapolyje, konservatorijoje, kambariuose, kur praleido visą gyvenimą.

Ir tuo momentu išgirdo dainavimą.

Iš pradžių nusprendė girdįs eilinį gatvės vaidinimą, neblogą, bet ne daugiau. Tokių į valias prisiklausė Neapolyje.

Tačiau paskui kitus balsus nustelbė sopranas, pribloškiantis tono gražumu ir nuostabiu gyvumu.

Gvidas pakilęs nuo lovos priėjo prie lango.

Priešais dunksančios sienos uždengė dangų. O apačioje, aplink fakelus bei žibintus, išilgai kanalo sūkuriavo rūkas. Tasai rūkas atrodė kaip gyvas, slenkantis paskui tėkmę ir čiuptuvais apraizgantis šviesos šaltinius. Nemalonu buvo į jį žiūrėti.

Netikėtai kanalų bei gatvių labirinte Gvidas pasijuto tarsi spąstuose ir neapsakomai panoro ištrūkti į atvirą plotą, vėl pamatyti, kaip žvaigždės slysta dangaus skliautu bei krinta į Neapolio įlanką.

Bet tasai balsas, tarytum kylantis kartu su rūku, sukėlė jam skausmą. Pirmą kartą gyvenime jis išgirdo balsą, kurio negalėjo perprasti. Kas dainavo: vyras, moteris ar vaikas?

Koloratūra buvo tokia lengva ir lanksti, jog galbūt balsas priklausė moteriai. Bet ne. Jame jautėsi aštrus, nenusakomas, neabejotinai vyriškas šiurkštumas. Dainuojantysis buvo jaunas, labai jaunas. Tačiau kas švaistytų energiją mokydamas vokalo eilinį berniuką? Kas gi taip dosniai perteikinėtų jam begalę paslapčių?

Balsas skambėjo nepriekaištingai tiksliai. Jis pynėsi su jį lydinčiais smuikais, kilo virš pastarųjų, leidosi žemyn, be jokių pastangų sužibėdavo naujomis spalvomis.

Jame nesijautė vario šiurkštumo; veikiau asocijavosi su medžiu, o ne su metalu, sielvartingu smuiko garsu, o ne žvaliu trimitu.

Dainavo kastratas! Dainininkas turėjo būti kastratas!

Akimirksnį Gvidas dvejojo, draskomas troškimo tuojau pat surasti dainininką bei noro tiesiog klausytis. Jis žavėjosi jaunuolio sugebėjimu dainuoti taip jausmingai. Tiesiog neįtikėtina! Vis dėlto Mafeo girdėjo savo ausimis. Akrobatiniu lankstumu pasižymintis balsas, nuspalvintas tokio begalinio liūdesio, apstulbino maestro.

Taip, liūdesys, štai kas jame slypėjo. Gvidas apsiavė batus, įsisupo į sunkų apsiaustą ir patraukė ieškoti dainininko.

Tai, ką aptiko, jį nustebino, bet ne itin.

Pasekęs mažąjį gatvės dainininkų ansamblį iki tavernos, Gvidas netrukus pamatė, jog stebuklingasis balsas — aukšto, lankstaus paauglio, angeliškos išvaizdos vaiko vyro manieromis. Jis neabejotinai priklausė aukščiausiajai klasei: kaklą gaubė puikūs venecijietiški nėriniai, ant pirštų mirgėjo įmantrūs sidabro žiedai su granatais. O visi aplinkiniai pagarbiai jį vadino „prakilnybe“.

„Aš gyvas“, — pagalvojo Tonijus. Jis girdėjo aplinkui judančius ir šnekančius žmones. O jeigu jis buvo gyvas, vadinasi, labai tikėtina, kad ir toliau toks liks. Jis neklydo, Karlas negalėjo taip pasielgti, Karlas tiesiog negalėjo. Neįtikėtinų pastangų dėka pavyko praplėšti blakstienas. Berniuką užgriuvo tamsa, ir jis vėl užsimerkė, bet paskui atsimerkė. Pamatė sienomis ir žemomis lubomis slystančius besišnekančių žmonių šešėlius.

Vieną balsą atpažino — Džovanio, to paties bravo, kuris visuomet stypsodavo prie Karlo durų. Jis kažką kalbėjo žemu, grėsmingu tonu.

Bet kodėl jie iki šiol jo neužmušė? Kas vyksta? Tonijus nedrįso krustelėti, kol nesijautė esąs pasirengęs judėti, ir mažumėlę pramerkęs akis žvelgė į kaulėtą, apšepusį žmogų, kuris laikė rankose kažin kokį lagaminą ir kalbėjo:

— Aš to nedarysiu! Berniukas per didelis.

— Visai jis ne per didelis! — Džovanio kantrybė baigė išsekti. — Daryk, kas liepta, ir daryk kaip reikiant.

Apie ką jis? Ką „daryti“? Kairėje stypsojo bravas, vardu Alonsas. Liesas žmogus įdubusiais skruostais stovėjo nugara į duris.

— Aš šiame reikale nedalyvausiu, — pagaliau ryžtingai pareiškė lagaminėlį laikantis žmogus ir pasuko link durų. — Aš ne mėsininkas, aš chirurgas...

Bet Džovanis grubiai sučiupo vyrą ir pastūmėjo į priekį. Jis pažvelgė į Tonijų.

— Ne-e-e-e...

Tonijus pašoko, išsisuko iš Alonso rankų ir staigiai puolė į priekį, parblokšdamas kaulėtąjį vyrą. Bet buvo tuojau pat sugautas bei atplėštas nuo grindų. Vaikinas įnirtingai spardėsi, mėgindamas pasipriešinti, visas kambarys mirguliavo prieš akis. Jis pamatė, kaip atsilapojo lagaminas, iš kurio iškrito peilis. Paskui pasigirdo maldos žodžiai: juos karštligiškai murmėjo liesasis žmogus. Kaire ranka Tonijus įsirėmė jam į veidą, dešiniu kumščiu smogė į pilvą ir nubloškė atgal. Aplinkui mėtėsi kažkokie daiktai, braškėjo mediena, ir staiga rankos jį paleido, berniukas iš netikėtumo parkrito. Tuomet veidu pajuto lietaus lašus. Vadinasi, ištrūko!

Drėgna žemė slidinėjo po kojomis, akmenys ritinėjosi po batais, akimirksnį tikėjo įstengsiąs išsigelbėti, pasislėpti nakties prieglobstyje. Bet tuojau pat išgirdo artėjančius persekiotojus.

Bravai vėl jį sugavo, nunešė atgal į kambarį, parbloškė ant gulto.

Jis įsikirto dantimis į kažkieno raumenis ir plaukus, raitėsi visu kūnu jusdamas, kaip išskečiamos į šalis jo kojos ir perplėšiami drabužiai. Į nuogą odą padvelkė šaltas oras.

— N-E-E-E-E! — riaumojo sukandęs dantis, o paskui riaumojimas išstūmė visus žodžius, virto nežmogišku, šiurpiu, kurtinančiu ir akinančiu jį patį.

Pirmą kartą paliestas peilio, jis suvokė pralaimėjęs mūšį ir suprato, ką jam padarys.

Gvidas pamatė, kad dangus viršum Flovigo miestelio jau balkšvai gelsvas. Maestro gulėjo nejudėdamas ir žiūrėjo, kaip toji šviesa paverčia lietų miglotu šydu, pakibusiu viršum už lango nusidriekusių laukų.

Kažkas pabeldė į duris. Gvidas nesitikėjo tokio jaudulio, kokį sukėlė šis beldimas.

Už durų stovėjo tas pats žmogus, kuris kalbėjosi su juo Venecijos kavinėje. Jis įsmuko į kambarį ir netardamas nė žodžio išvyniojo odinį paketą, kur gulėjo keletas dokumentų.

Apsižvalgęs vyras nepatenkintas šniurkštelėjo pamatęs, kad kambaryje nėra žvakių. Svečias prisiartino prie lango ir ištyrinėjo kiekvieną dokumentą ne itin raštingo žmogaus žvilgsniu. Paskui atidavė juos Gvidui kartu su dar vienu ryšulėliu.

Gvidas išsyk pažino šį paketą. Ten gulėjo visi jo rekomendaciniai laiškai iš Neapolio. Maestro nė nežinojo, kad popieriai buvo pavogti, todėl dabar įtūžo.

Vis dėlto atkreipė dėmesį į dokumentus. Visi jie buvo surašyti lotyniškai ir pasirašyti Marko Antonijaus Treskio. Dokumentuose vaikinas pranešė apie savo ketinimą tapti kastratu siekiant išsaugoti balsą, kartu jis prašė nieko nekaltinti dėl tokio apsisprendimo. Chirurgo vardas nebuvo paminėtas vardan jo paties saugumo.

Paskutiniajame laiške, adresuotame šeimai, kurio kopiją Gvidas laikė rankose, buvo aiškiai suformuluotas berniuko noras įstoti į Neapolio šventojo Angelo konservatoriją, Gvido Mafeo klasę.

Gvidas apstulbęs žvelgė į visa tai.

— Bet aš jūsų nepastūmėjau tokiam žingsniui!

Bravas tik nusišypsojo.

— Apačioje jūsų laukia ekipažas, kuriuo išvyksite į pietus. Turėsite pakankamai pinigų ir galėsite keisti arklius bei vežikus iki pat Neapolio, — pareiškė jis. — O štai čia berniuko piniginė. Jis turtingas, aš jums sakiau. Bet nepamatys daugiau nė skatiko, kol neįstos į jūsų konservatoriją.

— Šeima turi žinoti, jog aš su šiuo reikalu nesusijęs! — neatlyžo Gvidas. — Venecijos vyriausybė privalo žinoti, kad čia ne mano darbas.

Bravas prunkštelėjo.

— Kas tuo patikės, maestro?

Gvidas staigiai atsisuko į jį. Paskui vėl pasižiūrėjo į dokumentus. Bravas stovėjo šalia tarsi demonas gundytojas.

— Maestro, jumis dėtas, aš nelaukčiau, kol berniukas nubus. Jis gavo labai stiprią opiumo dozę. Aš privalėjau jį atgabenti ir dingti. Turiu kuo greičiau išvykti iš Venecijos. O jūs, maestro, pasirūpinkite berniuku. Jis — vienintelis jūsų pasiteisinimas.

Gvidas įėjo į mažą namuką, kuriame miegojo Tonijus. Mafeo pamatė, kad berniuko veidas visas kruvinas, aplink burną ir ant kaklo — mėlynės, o rankos ir kojos surištos grubia kanapine virve. Jo veidas atrodė negyvas.

Žengtelėjęs atatupstas, Gvidas pratisai suvaitojo žemu balsu, nepajėgdamas suturėti siaubo. Paskui gerklę sugniaužė vėmulio spazmas. Jis pažvelgė į kruviną gultą, peilius, gulinčius ant šiaudų ir purvinų grindų. Tuomet ėmė drebėti ir vėl suvaitojo.

Kai pagaliau mažumėlę atitoko, pasirodė, jog kambaryje nieko daugiau nėra, išskyrus jį ir Tonijų, kad bravas išėjo, o durys praviros. Miestelis kitapus durų dunksojo toks tylus, tarytum apleistas visų gyventojų.

Gvidas prisiartino prie lovos. Berniukas atrodė miręs, maestro ilgai nesiryžo pakelti rankos prie jo burnos. Kai pagaliau išdrįso, pajuto silpną alsavimą.

Tonijus buvo gyvas.

Tuomet Gvidas kilstelėjo perplėštą audinį ir pažvelgė į operacijos rezultatus.

Kapšelis buvo išskrostas, turinys išpjautas, žaizda grubiai prideginta. Bet pats pjūvis nedidelis, operacija atlikta maksimaliai saugiai, paburkimų nesimatė. Palaipsniui kapšelis susitrauks ir taps niekingai mažas.

Bet, pakėlus akis nuo kapšelio, Gvidą sukrėtė dar vienas akivaizdus atradimas.

Jis pažvelgė į ramiai gulintį Tonijaus organą ir pamatė, jog šis siekia keletą colių, bemaž kaip vyro.

Jį apėmė siaubas. Klaikus siaubas, nustelbęs šio kambario košmarą, kur gulėjo kruvinas, sumuštas berniukas ir kur grėsmingai dirsčiojo už durų slankiojantis bravas.

Gvidas nedaug teišmanė apie žmogaus kūną. Jis nesuprato paslaptingų procesų, vykusių jo paties viduje ir atėmusių balsą ties didybės slenksčiu. Tik žinojo, kad greta neapsakomo žiaurumo čia slypėjo, ko gero, tokia pat šiurpi neteisybė.

Jis atsargiai palietė miegančio berniuko veidą, stengdamasis užčiuopti bent menkiausius prasikalusios barzdos požymius.

Bet nieko neužčiuopė.

Ant krūtinės plaukai irgi neaugo. Užsimerkęs Gvidas unikalioje atmintyje atkūrė aukšto tyro balso skambesį, kurį girdėjo po švento Morkaus bazilikos skliautais, taip įstabiai jį sustiprinusiais.

Tasai balsas buvo tyras, jis buvo tobulas.

Bet priešais gulėjo bemaž subrendęs vyras.

Už nugaros tarpduryje vėl pasirodė bravas. Galingais pečiais jis užstojo šviesą, trykštančią pro angą, taigi negalėjai įžiūrėti jo veido, tačiau balsas nuskambėjo žemai, grėsmingai:

— Nugabenkite jį į Neapolį, maestro. Išmokykite dainuoti. Pasakykite jam: jeigu nepasiliks ten, mirs badu, nes negaus iš šeimos nė skatiko. Ir įkalkite į galvą, tegul dėkoja mums už tai, kad palikome gyvą. Ir lai neužmiršta: jis garantuotai atsisveikins su gyvybe, jei tik kada nors mėgins sugrįžti į Venetą. 6

Tą pačią valandą Venecijoje Karlą Treskį iš lovos pakėlė įsiutusi Katrina Lizani, laikanti rankose ilgą ir įmantrų Tonijaus laišką, kuriame šis prisipažino ketinąs gultis po peiliu vardan balso bei įstoti į Neapolio šventojo Angelo konservatoriją. Tučtuojau buvo išsiųsti pasiuntiniai į valstybės kanceliariją, ir dar prieš vidurdienį visi slaptosios policijos agentai laigė po miestą, ieškodami Tonijaus Treskio.

Ernestinas ir visi jo ansamblio dainininkai buvo suimti.

Andželas, Bepas bei Alesandras — iškviesti apklausai.

Iki saulėtekio po visus Venecijos kvartalus pasklido gandas apie „klajojančio patricijaus auką“ vardan balso. Visas miestas apie tai tik ir tekalbėjo. Visi gydytojai vienas po kito stojo prieš Aukščiausiąjį tribunolą.

Mažiausiai septyni patricijai, vyrai ir moterys, prisipažino gėrę vyną bei pietavę drauge su jaunuoju maestro iš Neapolio konservatorijos, kuris ne kartą klausinėjo apie kilmingąjį gatvės dainininką.

Galų gale ašaromis apsipylęs Bepas prisipažino nusivedęs tą žmogų į švento Morkaus baziliką pasiklausyti Tonijaus. Vargšelis Bepas buvo tuojau pat įmestas belangėn.

Nuoširdžiausiai apsiašarojęs Karlas nepakartojamai iškalbingai kaltino save dėl tokio siaubingo įvykių posūkio, kadangi laiku neužkirto kelio tokiam perdėtam brolio susidomėjimui muzika. Jis neįžvelgęs tokio pavojaus. Jis netgi girdėjęs apie Tonijaus susitikimą su maestro iš Neapolio, bet per kvailumą nesuteikęs tam įvykiui reikšmės.

Kaltindamas save tardytojų akivaizdoje, Karlas, nuo ašarų ištinusiu veidu ir drebančiomis rankomis, atrodė palaužtas sielvarto.

Vaidinti sekėsi ganėtinai natūraliai, nes tuo metu jis jau pradėjo abejoti, ar sumanymas pavyks, ir vos betramdė paniką.

Tuo metu Mariana Treski mėgino iššokti pro palaco langą į kanalą, tačiau tarnai ją sulaikė.

Mažoji Betina, mergina iš tavernos, raudojo pasakodama, kad nei gėrimas, nei maistas, nei netgi moterys negalėjo sulaikyti dainuoti besiveržiančio Tonijaus.

Atėjo vidurnaktis, bet nei Tonijaus, nei maestro iš Neapolio rasti nepavyko. Policija naršė po visus miestelius ir kaimus aplink Veneciją, išversdavo iš lovos kiekvieną gydytoją, įtariamą dainininkų kastravimu.

Laisvėn išleistas Ernestinas įniko pasakoti, kaip Tonijus nerimavęs dėl neišvengiamo balso praradimo; visose kavinėse bei tavernose žmonės negalėjo kalbėti apie nieką daugiau, tik apie berniuko talentą, jo grožį ir beatodairišką poelgį.

Kai ankstų rytą senjoras Lizanis pagaliau sugrįžo namo, rado savo žmoną Katriną apimtą isterijos.

— Turbūt visi šiame mieste išsikraustė iš proto, jeigu tuo patikėjo! — šaukė moteris. — Kodėl jūs nesuėmėte Karlo, neapkaltinote jo brolio žmogžudyste! Kodėl Karlas iki šiol gyvas?

— Senjora, — pratarė jos vyras ir nuvargęs atsisėdo krėslan, — už lango aštuonioliktas amžius, o mes ne Bordžija. Šioje byloje nėra jokių įkalčių, bylojančių apie žmogžudystę ar kitokį nusikaltimą.

Katrina pratrūko klykti. Kai pagaliau įstengė rišliai kalbėti, pareiškė, girdi, jeigu iki rytojaus vidurdienio Tonijus neatsirasiąs gyvas, Karlas Treskis būsiąs nužudytas. Jinai pati jį nugalabysianti.

— Senjora, — vėl kreipėsi senatorius. — Iš tiesų labiausiai tikėtina, kad berniukas yra arba miręs, arba iškastruotas. Bet jeigu jūs ryžtatės įvykdyti bausmę ir atimti gyvybę Karlui Treskiui, tuomet prisiimkite amžiną atsakomybę, kurios nepateisins nė vienas valstybės vyras. Atsakomybę už Treskių giminės nutraukimą.