Kastratai

Tik po poros valandų Tonijus pagaliau leidosi įkalbamas išvykti prie Brentos. Alesandras du kartus lankėsi Andrea apartamentuose ir abusyk grįžęs patikino, kad tėvo įsakymas neabejotinas.

Atėjo metas iškeliauti į Lizanių vilą. Andrea nerimavo dėl to, kad Mariana su Tonijum jau ir taip vėluoja, todėl norėjo kuo greičiau juos išsiųsti.

Pagaliau senjoras Lemas įsakė krauti daiktus gondolon ir pakvietė Tonijų į šalį.

— Jis kenčia skausmą, — pasakė sekretorius. — Ir nenori, kad tu arba tavo motina matytų jį tokios būklės. O dabar paklausyk manęs. Nereikia jam parodyti, koks esi susirūpinęs. Jeigu nutiks kas nors rimto, mano pasiuntinys tau praneš.

Jiems beeinant mažąja prieplauka, Tonijus vos tramdė ašaras.

— Nusišluostyk akis, — šnipštelėjo Alesandras, padėdamas jam įlipti į valtį. — Jisai stovi balkone, išėjo palinkėti mums laimingos kelionės.

Tonijus pažvelgė į viršų ir pamatė iš abiejų pusių prilaikomą pamėklišką figūrą. Andrea apsisiautė raudoną mantiją; plaukai sušukuoti, o lūpose tarytum baltame marmure sustingusi šypsena.

— Aš niekada daugiau jo nebepamatysiu, — sušnibždėjo Tonijus.

Dėkui Dievui už valties greitumą bei vingiuotą kanalo vagą. Kai namas dingo iš akių ir Tonijus pagaliau atsidūrė mažoje kajutėje, jis tyliai, bet netramdomai pravirko.

Alesandras stipriai spaudė jo ranką.

Kai pagaliau Tonijus pakėlė galvą, pamatė Marijaną kuo svajingiausiai žvelgiančią pro langą.

— Brenta! — bemaž išdainavo ji. — Aš neregėjau didžiosios žemės nuo pat ankstyvos vaikystės! 19

Neapolio karalystėje ir Sicilijoje Gvidas nesurado nė vieno mokinio, dėl kurio vertėtų leistis atgalios. Čia vienur, čia kitur jam pristatydavo vilčių teikiančių berniukų, bet mokytojui nepakako narsos rekomenduoti jų tėvams pasmerkti vaiką operacijai.

O tarp jau iškastruotų vaikų neaptiko nė vieno talento.

Tuomet jis patraukė toliau, į Popiežiaus sritį, paskui į pačią Romą, tuomet gilyn į šiaurę, į Toskaną.

Leisdamas naktis triukšminguose nakvynės namuose, o dienas — samdomose karietose, kartkartėmis pietaudamas drauge su kilmingų šeimų išlaikytiniais, jis pats nešiojosi savo mantą apšepusiame odiniame lagamine, dešine ranka po apsiaustu spausdamas durklą, idant apsigintų nuo plėšikų, kurie visur tykojo keliautojų.

Mažuose miesteliuose užsukdavo į bažnyčias. Ir visur — kaimuose bei miestuose — klausėsi operos.

Išvykdamas iš Florencijos, Gvidas jau turėjo du šiokių tokių vilčių teikiančius berniukus. Jis apgyvendino juodu viename vienuolyne ir ketino iš ten pasiimti grįždamas į Neapolį. Ne dievaži koks stebuklas, bet jie buvo geriausi iš visų, kurių teko klausytis kelionės metu, o grįžti tuščiomis jam atrodė tiesiog neįmanoma.

Bolonijoje jis dažnai lankėsi kavinėse, susitikdavo su garsiais teatro impresarijais, ilgas valandas leido su dainininkais, kurie susirinkdavo ten, tikėdamiesi pasiūlymo sudaryti sezoninę sutartį, ir vis vylėsi sutikti apsiskarmalavusį berniuką, apdovanotą nuostabiu balsu bei svajojantį apie sceną.

Seni bičiuliai nupirkdavo jam išgerti — dainininkai, mokęsi su Gvidu vienoje klasėje. Pastarieji džiaugėsi jį sutikę ir jausdami neabejotiną dabartinį savo pranašumą išdidžiai pasakodavo apie savo gyvenimą.

Bet ir čia jis nieko nesurado.

Kai atėjo pavasaris, oras pasidarė šiltesnis bei kvapnesnis, o tuopos pasidabino žaliais lapeliais, Gvidas patraukė dar toliau į šiaurę, link didžiosios Italijos paslapties: senos ir didingos Venecijos respublikos. 20

Andrea Treskis mirė pačiame rugpjūčio kaitros įkarštyje. Senjoras Lemas tuojau pat pranešė Tonijui, kad nuo šiol Katrina Lizani ir jos vyras tampa berniuko globėjais. O Karlas Treskis, kuriam tėvas pasiuntė žinią pajutęs besiartinančią mirties valandą, jau išvyko iš Stambulo ir įtempęs visas bures skrieja namo.