Kastratai

Trečia dalis 1

Dar nesutemus jie pasiekė Ferarą. Tonijus sąmonės neatgavo. Kai derlinga lyguma dardantis vežimas šokinėjo per duobes, berniukas atmerkdavo akis, bet, atrodo, nieko nematė.

Mažuose nakvynės namuose miestelio pakraštyje Gvidas nunešė jį į lovą. Surišo rankas. Pačiupinėjo kaktą.

Už nediduko langelio virpėjo žalios tuopos. Prieš pat saulės laidą pradėjo lyti.

Gvidas išsitraukė vyno butelį. Pastatė žvakę ant stovelio netoli Tonijaus galvos, atsisėdo kojūgalyje ir ėmė laukti, periodiškai užsnūsdamas.

Mafeo staigiai atsimerkė, pats nesuprasdamas, kodėl nubudo. Akimirksnį pamanė esąs Venecijoje. O paskui prisiminė viską, kas nutiko. Prisimerkęs pasižiūrėjo į mažutį žvakės žiburėlį. Ir tuomet jam užėmė kvapą.

Tonijus Treskis sėdėjo atsirėmęs į sieną. Tamsoje jo akys virto švytinčiais plyšeliais. Gvidas nė nenumanė, kaip seniai berniukas nubudo.

Bet maestro pajuto pavojų. Ir ištarė itališkai:

— Išgerk vyno.

Tonijus neatsakė. Gvidas pastebėjo, kad jo rankos laisvos, o skarmalas, kuriuo buvo surištas, guli ant grindų.

Berniukas nė sekundei nenuleido nuo Gvido žvilgsnio. Violetinės mėlynės paakiuose, paburkę vokai pavertė šį žvilgsnį šiurpiai pagiežingu.

Gvidas gurkštelėjo iš šalia stovinčio bokalo. Paskui išsitraukė iš krepšio dokumentus ir padėjo priešais Tonijų ant grubios baltos antklodės.

Berniukas lėtai nukreipė žvilgsnį į lotyniškas raides. Bet dokumentų neskaitė, tik užmetė akį.

Ir taip staigiai iššoko iš lovos bei prispaudė Gvidą prie sienos, kad šis ne iškart suprato, kas įvyko. Tonijaus rankos suspaudė Gvido gerklę, ir maestro prireikė visų jėgų, kad jį atplėštų nuo savęs. Stiprus smūgis į galvą nubloškė berniuką, jis spėjo pasiremti rankomis, kad nepargriūtų. Drebėjo visu kūnu. Buvo akivaizdu, kad yra dar per silpnas ir negali apsiginti. Vaikinas nuraudo ir užsimerkė.

Tonijus nesipriešino, kai Gvidas jį pakėlė ir atrėmė į sieną. Jo lūpos pamažu prasivėrė, kūnas suglebo, tarsi prarandant sąmonę.

Gvidas abiem rankom sugriebė berniuką už pečių ir pažvelgęs į veidą krūptelėjo: Tonijaus žvilgsnis buvo bemaž pamišęs.

— Paklausyk, — tyliai prabilo maestro. — Aš niekaip nesusijęs su tuo, kas tau nutiko. Gydytojas, kuris atliko operaciją, tikriausiai jau nužudytas. Tie, kurie nužudė jį, būtų nužudę ir mane, jei nebūčiau sutikęs išgabenti tavęs iš Veneto. Jie būtų nužudę ir tave. Jie taip ir pasakė, tiesiai šviesiai.

Berniuko burna judėjo: atrodo, jis kaupė seiles.

— Aš nežinau, kas tie žmonės. O tu žinai? — paklausė Mafeo.

Staiga Tonijus taip spjovė jam į veidą, kad Gvidas jį paleido, atsistojo ir sekundę stovėjo, užsidengęs veidą rankomis.

Kai paskui pažvelgė į savo delnus, pamatė, jog šie kruvini.

Maestro žengtelėjo atgal, atsisėdo ant medinės kėdės, ant kurios sėdėjo iki tol, ir atrėmė pakaušį į sieną.

Berniuko akių išraiška nesikeitė, bet jo kūną, kuris tamsoje atrodė bemaž perregimas, purtė negailestingi traukuliai, pamažu virstantys drebuliu.

Kai Gvidas prisiartino jo apkloti, Tonijus atšoko šnypšdamas venecijietiškai: „Neliesk manęs“. Ar kažką panašaus.

Gvidas sugrįžo į savo vietą ir ištisą valandą sėdėjo, stebėdamas berniuką, kurio mina nesikeitė. Ir niekas nesikeitė. Nieko nevyko. Tačiau pamažu silpnumas bei skausmas įveikė Tonijų, ir vaikinas nuslydo ant gulto.

Kai Gvidas berniuką užklojo, šis jau nebepajėgė priešintis. Ir nebeturėjo jėgų protestuoti, kai maestro kilstelėjęs jo galvą liepė išgerti truputį vyno.

Kai vėl atsigulė aukštielninkas, jo akys tapo lyg stiklinės. Kol Gvidas kalbėjo, berniukas neatplėšė žvilgsnio nuo kažkokio taško ant lubų.

Nakvynės namuose viešpatavo tyla. Žvaigždės ką tik pasirodė danguje — mažučiai žvilgantys taškeliai už judrių tuopų šešėlių. Prislopintu, tolygiu balsu Gvidas apibūdino žmogų, kuris priėjo prie jo Venecijoje, ir tuos, kurie jėga atgabeno į Flovigą. Paskui perpasakojo popierių, ant kurių buvo Tonijaus parašas, turinį.

Atsargiai, nors ir ne itin smulkiai, paaiškino, kokiu būdu pats buvo įtrauktas į šį reikalą ir kaip tie žmonės privertė jį išgabenti Tonijų už Venecijos valstybės ribų. Pagaliau jis pranešė berniukui gavęs karietą bei storą piniginę ir pasakė, jog tuo atveju, jei Tonijus panorėsiąs, jis, Gvidas, nuvešiąs jį šventojo Angelo konservatoriją, į Neapolį.

Paaiškino, kad pasirinkimas Tonijaus rankose. Bet paskui patylėjęs pridūrė, jog, anot tų žmonių, berniukas neteksiąs tolesnės finansinės paramos, jei atsisakysiąs važiuoti į konservatoriją ir pasilikti ten.

— Nepaisant to, esi laisvas ir gali arba važiuoti su manimi, arba elgtis kaip tinkamas.

Piniginė buvo ganėtinai sunki.

Po šių žodžių berniukas nusuko galvą ir užsimerkė, iškalbingai mostelėdamas ranka. Supratęs gesto prasmę, Gvidas nutilo.

Jis stovėjo prie sienos sukryžiavęs rankas ant krūtinės, kol išgirdo lygų berniuko kvėpavimą.

Ant pagalvės baltuojantis veidas sušvelnėjo, pamišimo požymiai išnyko. Daili berniukiška burna atrodė tokia taisyklinga ir kartu judri. Ant grakščių skruostikaulių mirguliuojantys silpnos šviesos atšvaitai dar labiau išryškino jo grožį.

Šviesa krito ant smakro linijos, skruostų, lygios kaktos.

Gvidas prisiartino. Ir ilgai žiūrėjo į plonas, atsipalaidavusias miegančio berniuko rankas, į pusiau ištiestą delną ant antklodės.

Dabar kakta buvo šilta. Tonijus nė nesujudėjo, kai Gvidas ją palietė.

Išsmukęs pro duris, maestro patraukė į atvirą lauką, prasidedantį prie pat namo.

Mėnulį slėpė debesys. Miestelyje nešvietė nė vienas žiburėlis. Bent jau nesimatė iš tos vietos, kur jis stovėjo. Gvidas ilgai brido per aukštą drėgną žolę, kol surado kiek sausesnę vietą, atsigulė ant nugaros ir pakėlė akis į retas žvaigždes, dirsčiojančias pro rausvus debesis.

Pažįstama klaiki neviltis pamažu apgaubė Mafeo.

Ji smelkėsi tarytum kiaurai veriantis žiemos šaltis. Jos artėjimą visuomet išduodavo ištikimas palydovas drebulys ir tas ypatingas prieskonis burnoje, jaučiamas ligos metu.

Bet Gvidas nesirgo. Jis buvo sveikas, tačiau išsunktas, visas gyvenimas jam atrodė beprasmis, daugių daugiausia absurdiška atsitiktinių įvykių mišrainė; jame nebuvo nieko kilnaus, nieko malonaus, ničnieko, kas galėtų teikti bent šiokios tokios paguodos.

Visa tai neturėjo nieko bendra su iškilusia mirties grėsme. Ko gero, pastaroji reiškė jam ne daugiau nei visi kiti gyvenimo nutikimai. Pats to nenorėdamas, jis mintimis sugrįžo į Neapolį, į tą kambarį, kuriame kadaise mėgino nusižudyti, prisigėręs iki sąmonės netekimo ir persipjovęs venas.

Gvidas kuo smulkiausiai įsivaizdavo tą kambarį: išdažytas sienas, gėlėtą kraštelį palei lubas. Ir puikiai prisiminė, kaip paskutiniosiomis akimirkomis mintimis veržėsi į jūrą ir kokio pasitenkinimo teikė įsivaizduojamas bekraštis vandens paviršius.

Akys sudrėko. Dangus virš galvos, rodos, spinduliavo nemalonią silpną šviesą, kurią nuslopinti galėjo tik palaiminga tamsa.

Ir vėl prieš savo paties norą jis išgirdo Tonijaus Treskio balsą, kylantį iki dangaus iš kreivų Venecijos skersgatvių, bei pajuto, kaip sąmonėje susipina šios dvi vietos: kambarys Neapolyje, kur jautėsi toks nenusakomai laimingas manydamas, jog miršta, ir Venecija, kur išgirdo šį dangišką dainavimą.

Ūmai maestro suprato, ką slėpė toji šiurpi, neįžengiama dvasios tamsa, kuri kėsinosi jį praryti.

„Jeigu tasai berniukas neišgyvens, jeigu jis neįstengs ištverti patirtos prievartos, tuomet negyvensiu ir aš.“

Netrukus Gvidas, pakilęs iš žolės guolio, nukiūtino atgal į nakvynės namus. Bet nerado savyje jėgų užlipti į viršų ir atsisėdęs ant akmeninio laiptelio, apglėbęs rankomis galvą, tyliai pravirko.

Praėjo jau daug metų nuo to laiko, kai paskutinį sykį liejo ašaras, arba bent taip jam atrodė. Bet jau tikrai daugelį metų neleido joms srūti taip gausiai.

Susitvardė tik išgirdęs savo paties verksmą.

Gvidas nustebęs pakėlė galvą. Dangus prašviesėjo, pirmosios žydros gijos nusidriekė per begalinį debesų lauką. Jis rankove nusibraukė akis ir atsistojo.

Bet kai atsisukęs pažvelgė į viršų, palei sieną kylančių akmeninių laiptų viršuje pamatė liesą Tonijaus figūrėlę.

Berniukas žiūrėjo į jį. Jis nenuleido juodų savo akių nuo Gvido, kol šis kopė artyn.

— Ar jūs tasai maestro, su kuriuo buvau susitikęs? — tyliai paklausė Tonijus. — Ar jums dainavau švento Morkaus bazilikoje?

Gvidas linktelėjo įsižiūrėdamas į išblyškusį veidą, drėgnas lūpas, vis dar nesveikai blizgančias akis.

Jis vos bevaliojo pakelti sudaužytos, sutriuškintos nekaltybės vaizdą. Ir pakėlė akis į dangų, nebyliai melsdamasis, kad šis berniukas nusigręžtų nuo jo.

— Ir jūs dėl manęs dabar verkėte? — paklausė Tonijus.

Akimirksniui Gvidas neteko žado. Paskui pajuto suliepsnojantį įprastą įniršį, nuo kurio veidas įraudo, sutrūkčiojo lūpos. Bet dar po akimirkos suvokė visiškai aiškiai, tarsi kažkam sukuždėjus į ausį: taip, iš tikrųjų, jis verkė dėl šio berniuko.

Maestro nurijo gerklėje įstrigusį gumulą ir nieko nepasakė. Tiesiog žvelgė į Tonijų apimtas niūrios nuostabos.

Ūmai vaikinui į veidą, dar prieš akimirką tokį ramų, plūstelėjo kartėlis. Paskui pastarąjį pakeitė pyktis, dar labiau išryškinantis bruožus, akyse sužibo pavojingas švytėjimas, privertęs Gvidą pamažu nusukti žvilgsnį.

— Ką gi, mes turime išsidanginti iš šios vietos, — sušnibždėjo Tonijus. — Privalome tęsti kelionę. Aš turiu neatidėliotiną reikalą.

Gvidas stebėjo, kaip jis apsisuka ir nužingsniuoja į kambarį. Visi dokumentai gulėjo išdėlioti ant stalo. Berniukas juos surinko ir grąžino maestro.

— Kas buvo tie žmonės, kurie visa tai įvykdė? — netikėtai paklausė Gvidas. Tonijus tuo metu vilkosi apsiaustą. Jis pažvelgė į Mafeo taip, tarsi skendėdamas giliuose apmąstymuose.

— Kvailiai, — atsakė jis. — Kvailiai, vadovaujami bailio. 2

Visą kelią iki Bolonijos, didingosios judrios šiaurinės sostinės, Tonijus bemaž neištarė nė žodžio.

Jeigu ir jautėsi blogai, to neparodė, o kai Gvidas kalbėjo jam, girdi reikią kreiptis į gydytoją, nes tokiais atvejais visuomet egzistuojąs užkrato pavojus, ryžtingai nusigręždavo.

Berniuko veidas vis labiau keitėsi: tapo ištįsęs, lūpų linija sugriežtėjo. O padidėjusiose akyse išliko karštligiškas blizgesys.

Jis, rodos, nematė pavasariško Italijos provincijos grožio. Lygiai taip pat nenorėjo pastebėti nei fontanų, nei rūmų, nei žmonių užtvindytų didžiulio miesto gatvių.

Pareikalavęs nupirkti brangakmeniais inkrustuotą špagą, durklą ir du pistoletus perlamutrinėmis rankenomis, Tonijus dar įsigijo naują kostiumą bei apsiaustą. Paskui mandagiai (jis visuomet elgėsi mandagiai, nors niekada nebuvo iš tiesų paklusnus nė nuolaidus) paprašė Gvido surasti advokatą, išmanantį muzikantų reikalus.

Bolonijoje dėl to problemų nekilo. Čionykštėse kavinėse knibždėte knibždėjo muzikantų bei dainininkų, suplūstančių čionai iš visos Europos su viltimi sutikti agentą ar impresarijų, kuris aprūpintų juos darbu visam sezonui. Šen bei ten pasiteiravę, Gvidas su Tonijumi patraukė į kompetentingo advokato kontorą.

Tonijus ėmė diktuoti laišką Aukščiausiajam Venecijos tribunolui.

Jis tokiu būdu pasiaukojęs vardan savo balso, pareiškė jaunuolis, ir reikalaująs, kad niekas Venecijoje nebūtų dėl to apkaltintas.

Išteisindamas savo mokytojus ir visus tuos, kurie įdiegė jam meilę muzikai, be to, Gvidą Mafeo bei kitus šventojo Angelo konservatorijos darbuotojus, jis patvirtino, jog nė vienas iš jų nežinojo apie planuojamus veiksmus, kol šie nebuvo įvykdyti.

Bet visų pirma jis norėjo panaikinti bet kokius kaltinimus savo broliui Karlui.

„Kadangi šis žmogus dabar tapo vieninteliu mūsų velionio tėvo įpėdiniu, yra sveiko kūno ir gali vesti, jis žūtbūt privalo būti išvaduotas nuo bet kokios atsakomybės už mano veiksmus, idant galėtų įvykdyti savo pareigą būsimos žmonos bei vaikų atžvilgiu“, — padiktavo Tonijus.

Paskui jis pasirašė laišką. Nepaisant tokio keisto turinio, advokatas nė nemirktelėjęs dokumentą patvirtino, tą patį padarė Gvidas.

Laiško kopija buvo išsiųsta Katrinai Lizani kartu su prašymu nedelsiant persiųsti į Neapolį visus asmeninius Tonijaus daiktus. Be to, berniukas prašė sužinoti, ar galima išmokėti nedidelį kraitį Betinai Sanfredo, patarnaujančiai savo tėvo kavinėje, švento Morkaus aikštėje, kad mergina galėtų susirasti deramą jaunikį.

Viską baigęs, Tonijus sugrįžo į vienuolyną, kuriame juodu apsistojo, ir išsekęs parkrito ant lovos.

Gvidas dažnai nubusdavo vidury nakties ir matė Tonijų apsirengusį, sėdintį kitapus kambario bei laukiantį ryto. Iš vakaro, prieš vidurnaktį, berniukas kartais blaškėsi per miegus ir netgi šaukė, bet paskui nubusdavo, o jo veidas vėl tapdavo toks pat negyvas bei neperžvelgiamas.

Suprasti, kaip giliai sužalota jo dvasia, buvo neįmanoma, nors kartais Gvidui atrodė, tarsi jaučia skausmą, slypintį už ramios karietos kampe sustingusios Tonijaus išorės. Net kai norėdavo jį pašnekinti, Gvidas neišdrįsdavo to padaryti, ir akimirksniui užplūsdavo toji pati neviltis, kurią patyrė naktį Feraroje. Tuo pat metu jautėsi pažemintas dėl to, kad berniukas užklupo jį raudantį ir netgi tiesiai paklausė, ar ne jis esąs maestro ašarų priežastis. Tačiau Gvidas išties užmiršo, kad tuomet nieko neatsakė Tonijui.

Florencijoje jie susirado tuodu berniukus, kuriuos Gvidas ten paliko ir planavo pasiimti grįždamas į Neapolį. Tonijui akivaizdžiai trukdė nauji bendrakeleiviai karietoje, bet jis visą kelią neatplėšė nuo vaikų akių.

Sjenoje vaikinas nupirko berniukams naujus batus ir apsiaustus, o prie stalo užsakė jiems saldumynų. Drovūs, paklusnūs devynerių bei dešimties metų vaikai nedrįsdavo nei ko nors pasakyti, nei padaryti be leidimo. Tačiau matėsi, kad jaunesnysis, Paolas, gan linksmo būdo. Pastarasis dažnai plačiai šypsojosi Tonijui, ir šis skubiai nusukdavo žvilgsnį.

Sykį Gvidas užsnūdo, o nubudęs pamatė berniuką besėdintį šalia Tonijaus. Lijo lietus, viršum aptakių tamsiai žalių kalvų tvyksčiojo žaibai. Sulig kiekvienu griaustinio trinktelėjimu Paolas slinkosi vis arčiau ir arčiau Tonijaus, ir galų gale Tonijus nežiūrėdamas jį apsikabino. Karietai krestelėjus, jo pirštai įsikibo berniukui į koją, kad sulaikytų jį, ir matėsi, kad vaikiną ūmai užplūdo kažkoks stiprus jausmas. Bet paskui jis užsimerkė bei nukorę galvą į šalį, tarsi kaklas būtų sulaužytas. O karieta vis kratėsi po pavasario lietumi riedėdama keliu, vedančiu Amžinojo miesto pusėn.

Tonijaus nė kiek nesujaudino niūri Romos didybė, bet tuomet, kai jie pasiekė Porto del Populo, įtemptas vaikino dėmesys atsiplėšė nuo abiejų berniukų ir nukrypo į Gvidą. Nebylus įniršis šiame žvilgsnyje nesumažėjo nė per nago juodymą. Jis negailestingai įsmigdavo į Gvidą, fiksuodamas pastarojo eiseną, sėdėjimo manierą, net tamsius plaukelius išorinėje plaštakų pusėje. Kambariuose, kuriuose jie apsistodavo pernakvoti, Tonijus įžūliai spoksojo, kaip Gvidas persirenginėja, apžiūrinėjo ilgas, iš pažiūros stiprias rankas, galingą krūtinės ląstą, plačius pečius.

Gvidas patylom visa tai kentė.

Bet pamažu pradėjo niršti, nors pats nežinojo kodėl. Nuosavas kūnas jam nedaug tereiškė. Jis nuo mažens rodėsi konservatorijos scenoje, keitė kostiumus, grimavosi, dėvėjo pačius įvairiausius drabužius bei kaukes, taigi puikiai ištyrinėjo savo išorės ypatybes. Pavyzdžiui, žinojo, kad plačios krūtinės dėka neblogai atrodo atlikdamas vyriškus vaidmenis, o didžiulės akys atrodo antgamtiškai, kai tinkamai padažai.

Bet nuogumas, nuodugnus apžiūrinėjimas, trūkumai jam ničnieko nereiškė.

Vis dėlto berniuko žvilgsnis buvo toks įžūlus bei įdėmus, jog pradėjo jį erzinti. Sykį vakare nebepajėgdamas to ištverti Gvidas padėjo šaukštą ir pažvelgė tiesiai į Tonijų.

O susidūręs su stikliniu žvilgsniu išsigando, ar tik berniukui nepasimaišė protas. Bet paskui suprato, kad Tonijus taip susikaupęs į jį stebeilijo, jog nė nepastebėjo į save įsmeigtų Gvido akių. Tarsi maestro būtų negyvas daiktas. Kai Tonijaus akys šiek tiek atgijo, atrodė, lyg jos keliautų savo maršrutu: žvilgsnis nukrypo į Gvido gerklę. O gal į baltą lininį kaklaraištį? Gvidas taip ir nesuprato. Dabar Tonijus jau spoksojo į jo rankas, o paskui vėl į akis, tarytum maestro būtų paveikslas.

Jo neapykanta Gvidui buvo tokia totali, tokia akivaizdi, kad maestro pajuto savyje užverdantį pyktį. Gvidas pasižymėjo nepaprastai ūmiu charakteriu, pačiu bjauriausiu visoje konservatorijoje, kuo jau spėjo įsitikinti keli jo mokiniai. Ir dabar, pirmą kartą per visą laiką, prasiveržė jo karštakošiškumas, kurstomas tūkstančio smulkių nuoskaudų.

Galų gale tiek nusirito, jog tapo šio berniūkščio pasiuntiniu, lyg tebūtų jam koks liokajus. Iškilo įgimta neapykanta aristokratijai. Bet maestro tuojau pat suvokė verčiąs viską į vieną krūvą.

Tuo tarpu Tonijus jau padėjo į šalį servetėlę ir pakilo iš užstalės.

Tą naktį, kaip ir visas ankstesnes, jie gavo pačius geriausius apartamentus, kokius tik galėjo pasiūlyti miestas — šįkart apsistojo turtingame vienuolyne, nuomojančiame didelius, dailiai apstatytus kambarius keliautojams, kuriems tokie įkandami.

Berniukai dar tuštino savo lėkštes. Tonijus išėjo iš valgomojo ir patraukė į nedidelį, aukštų sienų apsuptą sodelį.

Gvidas liko sėdėti valgomajame. Jam reikėjo pagalvoti. Ir vesdamas vaikus miegoti, ir apklostydamas juodu, jis tebemąstė.

Ir vis tiek, žengdamas į naktį, neįstengė suprasti savo įniršio. Tik žinojo jaučiąsis be galo įžeistas to berniuko, priešiško jo žvilgsnio, amžino tylėjimo. Jis prisiminė skausmą, kurį turėjo patirti Tonijus, jo kančias, tačiau šios mintys pernelyg slėgė. Mafeo apskritai uždraudė sau apie tai galvoti pirmiausia todėl, kad tokie apmąstymai kėlė siaubą.

Ir kaskart, kai mintyse Gvidas savęs klausdavo, kas gi dedasi berniuko viduje, apie ką jis galvoja, ką jaučia, kažin koks užsispyręs vidinis balsas tuojau pat šnipštelėdavo pašaipaus pranašumo persmelktu tonu: „Ak, juk tu visuomet buvo kastratas, tu tikrai negali to žinoti!“

Šiaip ar taip, bet tuo momentu, kai patraukė į sodą, Gvidą ne juokais suėmė įniršis. Mėnesienoje viršum baseino jis pamatė didžiulėje kriauklėje pusiau gulomis išsitiesusią statulą, o priešais — liekną Tonijaus Treskio figūrėlę.

Romoje gausybė tokių skulptūrų, dydžiu tris ar keturis kartus pranokstančių normalų žmogų. Susidaro įspūdis, tarytum šios statulos dygsta visuose miesto užkaboriuose, palei sienas, viršum vartų, virš be galo įvairių fontanų. Ir jeigu kur nors bažnyčioje ar rūmuose jos dera, mažuose sodeliuose atrodo be galo keistai ir netgi grėsmingai, ypač jei aptinki jas netikėtai.

Tokiais momentais žmogus pajunta prieš akis iškilusio reginio absurdiškumą. Statulos panašios į ankštoje erdvėje suspaustus gigantus — tokius realistiškus, rodos, galinčius staiga atgyti ir pulti viską triuškinti galingais kumščiais.

Net atskiros kolosų detalės savaime darė įspūdį. Ryškūs, tarytum judantys po marmuru balti raumenys, ant rankų išryškėjusios venos, įdubos ant kojų pirštų nagų. Tačiau bendras vaizdas tiesiog šiurpus.

Šit ir Gvidą apėmė nemalonus jausmas, kai iš už nugaros artinosi prie Tonijaus.

Marmurinis dievas pusiau gulom tįsojo prie sienos, palenkęs į priekį gigantišką barzdotą veidą. Iš dangun atgręžto jo delno išskėstais pirštais vanduo sruvo į mėnesienos nutviekstą baseino paviršių.

Tonijus Treskis nejudėdamas stebeilijo į nuogą statulos krūtinę, plačias šlaunis, pereinančias į laisvomis klostėmis krintantį audinį, iš po kurio kyšojo raumeninga koja, laikanti visą giganto svorį.

Gvidas atplėšė žvilgsnį nuo baisingo dievo. Jį pakerėjo mėnulio šviesos žaismas ribuliuojančiame vandenyje. O paskui akies krašteliu pastebėjo, kad berniukas atsigręžė į jį. Negailestingos akys vėl ėmė jį apžiūrinėti.

— Kodėl tu amžinai į mane spoksai? — paklausė maestro ir nė nepajuto, kaip įsikibo į audinio klostę Tonijui ant peties.

Jis fiziškai pajuto berniuko nuostabą. Mėnesienoje matėsi, kaip susiraukė jo veidas, prasivėrė burna, lėtai sujudėjo lūpos.

Griežti, ryškūs jauno veido bruožai bejėgiškai, atgailaujamai išskydo. Tikriausiai, jei būtų įstengęs, Tonijus būtų paprieštaravęs; jis mėgino kažką sumurmėti, bet nutilo ir papurtė galvą, nevaliodamas tęsti.

Gvidą apėmė neviltis. Jis vėl ištiesė ranką berniuko pusėn, bet ranka taip ir pakibo ore, kai pasibaisėjęs pamatė, jog vaikiną visiškai apleido jėgos.

Tonijus žiūrėjo į savo delnus — čia į vieną, čia į kitą. Paskui atkišo rankas į priekį, lyg norėdamas kažką sugauti ore. O gal tiesiog jas apžiūrinėjo? Taip, jis tyrinėjo savo rankas, ir tuomet jam iš gerklės išsiveržė kažkoks švokštimas, prislopinta dejonė.

Atsisukęs į Gvidą, jaunuolis sunkiai alsavo ir panėšėjo į nebylų žvėrį, o išplėstose akyse atsispindėjo vis didėjanti neviltis.

Ir staiga Gvidas viską suprato.

Berniukas tebešniokštavo atkišęs į priekį rankas, nenuleisdamas nuo jų akių. Paskui netikėtai pliaukštelėjo sau per krūtinę, ir slopi dejonė virto gomuriniu riksmu, tolydžio garsėjančiu bei garsėjančiu.

Tuomet Gvidas ištiesė rankas, apglėbė Tonijų ir stipriai spaudė prie savęs įsitempusį kūną, kol pajuto, kaip šis suglebo bei nurimo.

Paskui maestro tylėdamas nuvedė vaikinuką į lovą. Bet pakeliui berniukas spėjo sukuždėti jam vienui vieną žodį: „Siaubūnas“. 3

Į Neapolį jie atvyko gegužės pirmąją. Ir netgi ilga kelionė per žaliuojančius kviečių laukus negalėjo jų parengti vaizdui plačiai nusidriekusio didingo miesto, skendinčio saulės spinduliuose, kaskadomis krintančio nuo kalvų, žvilgančio pastelinėmis sienomis bei ant stogų žydinčiais sodais, apglėbiančio skaisčiai mėlynos įlankos, baltomis burėmis nusagstyto uosto panoramą ir Vezuvijų, siunčiantį dūmų sroveles į giedrą dangų.

Miestelėnų spiečiaus apsupta karieta sunkiai skynėsi kelią į priekį. Atrodė, tarytum pati aromatinga oro šiluma pažadino visą šią judančią gyvastį. Pirmyn bei atgal zujo karietos, vežimai, kelią nuolat pastodavo asiliukai, garsiai gyrė savo prekes gatvės pardavėjai, kartais prieinantys prie pat langų ir siūlantys ledus, atšaldytą vandenį, prisirpusio meliono griežinėlius.

Vežėjas pliaukšėjo botagu, arkliai įsiręžę tempė karietą į kalvą, o už kiekvieno vingiuotos gatvelės posūkio atsiverdavo naujas kvapą gniaužiantis vaizdas.

Tikrų tikriausias rojus. Ūmai Gvidas pajuto, jog dėl to nekyla nė menkiausių abejonių. Jis nebuvo pasirengęs užplūdusiam būties džiaugsmui.

Negalėjai žiūrėti į šį vešliai žaliuojantį, žydintį miestą, į laužytą kranto liniją, grėsmingą kalną ir nepatirti iki pat širdies gelmių įsiskverbiančio džiaugsmo.

Maestro matė, kokie susijaudinę mažieji berniukai, ypač jaunesnysis, Paolas: jis iki pečių išlindo pro langą, įsitaisęs Tonijui ant kelių. Net ir Tonijus atrodė užsimiršęs. Vaikinas apžiūrinėjo Vezuvijų visais įmanomais kampais.

— Bet juk jisai alsuoja dūmais, — sušnibždėjo.

— Jis alsuoja dūmais! — lyg aidas atsiliepė Paolas.

— Taigi, — atsakė Gvidas. — Taip elgiasi jau labai seniai. Ir nekreipkite į jį pernelyg didelio dėmesio. Niekas nežino, kada jis nuspręs iš tiesų pademonstruoti charakterį.

Tonijaus lūpos sukrutėjo, lyg melstųsi.

Pagaliau arklių kanopos nukaukšėjo per konservatorijos arklidžių kiemą. Tonijus pirmas nušoko nuo karietos laiptelio ir nukėlė Paolą. Pastatęs berniuką ant žemės, išsyk nuskubėjo paskui jį į vidinį kiemą. Vaikino žvilgsnis klaidžiojo po aplinkines sienas, kilo viršum keturkampės dengtos romėniškų arkų arkados, apaugusios vešliais vynmedžiais.

Pro praviras duris aidėjo instrumentų kakofonija. Iš už stiklo žvilgčiojo maži veidai. Laiko išblukintais angeliukais papuoštas fontanas tryško galinga srove, tviskančia prieš saulę.

Pro direkcijos duris tuojau pat pasirodė maestro Kavala ir skubiai apkabino Gvidą.

Našlys maestro, kurio suaugę sūnūs seniai pasklido po įvairias šalis, mylėjo Gvidą ypatinga meile. Gvidas visuomet tai žinojo, ir dabar patyrė šiltų jausmų antplūdį šiam žmogui. Jam pasirodė, kad Kavala paseno. Nejaugi tai taip neišvengiama? Jis beveik visai žilas.

Gan atsainiai pasveikinęs jaunesniuosius berniukus, maestro Kavala juos paleido. Mokytojo žvilgsnį patraukė vieniša venecijiečio figūra, vaikštinėjanti tarp arkadą supančių apelsinmedžių, jau nužydėjusių ir aplipusių mažais užsimezgusiais vaisiais.

— Paaiškink man, kas vyksta, — tyliai pratarė maestro.

Tačiau tereikėjo jam vėl pažvelgti į Gvidą, ir jis dar sykį pastarąjį apkabino, akimirksniui suspaudė glėbyje, tarsi klausydamasis kažin kokio tolimo garso.

Gvido kakta tuojau pat išrasojo.

— Juk jūs gavote mano laišką iš Bolonijos?

— Taip, gavau, ir kiekvieną dieną mane aplanko žmonės iš Venecijos ambasados. Jie kone kaltina mane šio kunigaikštuko iškastravimu po konservatorijos stogu ir grasina gausią kratos orderį.

— Ką gi, tokiu atveju liepkite juos pakviesti, — suniurzgė Gvidas. Iš tiesų jis išsigando.

— Kodėl tu dėl šio berniuko pasirengęs padaryti bet ką? — kantriai paklausė maestro.

— Kai išgirsite jo balsą, suprasite, — atsakė Gvidas.

Kavala nusišypsojo:

— Na, matau, likai toks pat nė kiek nepasikeitei!

Sekundėlę padvejojęs, jis sutiko bent laikinai skirti Tonijui atskirą kambarį palėpėje.

Tonijus lėtai užkopė laiptais, nejučia atsigręžė į pilnas klases, kuriose pro atviras duris galėjai pamatyti šimtą ar net daugiau berniukų, grojančių įvairiais muzikos instrumentais. Bendrame triukšme išryškėjo violončelių, kontrabosų, fleitų bei trimitų garsai. Čia vienur, čia kitur mažiausiai dešimt vaikų tarškino klavesinų klavišus.

Berniukai ruošė pamokas koridoriuose, atsisėdę ant įvairiausių suolelių; vienas laiptų kamputyje mokėsi griežti smuiku, kitas kūrė kompoziciją įsitaisęs ant pakopos, laiptų aikštelę pavertęs rašomuoju stalu. Kai Tonijus su Gvidu ėjo pro šalį, vaikas krestelėjo galvą vos nepraleidęs reikiamo štricho penklinėje.

Laiptus per ilgus amžius nugludino daugybė kojų, ir apskritai visa aplinka čia atrodė skurdi, apšepusi, ko anksčiau Gvidas nepastebėdavo.

Jis negalėjo atspėti, apie ką galvoja Tonijus, ir nežinojo, jog šis berniukas per visą gyvenimą nepraleido nė vienos dienos paklusdamas kokios nors įstaigos taisyklėms bei disciplinai.

Be to, Tonijus visiškai nieko nežinojo apie vaikus. Todėl žiūrėjo į juos lyg į didžiausią keistenybę.

Jis stabtelėjo prie durų, vedančių į ilgą miegamąjį, kur vaikystėje daugybę naktų praleido pats Gvidas, o paskui noriai nusekė įkandin ilgu mansardos koridoriumi į mažą kambarėlį nuožulniomis lubomis, kuris turėjo tapti jo buveine.

Kambarėlis buvo švarus, tvarkingas, skirtas ypatingiems gyventojams, pavyzdžiui, kokiam nors kastratui, sugebėjusiam pasižymėti savo paskutiniaisiais metais konservatorijoje. Sykį ir Gvidui teko čia nakvoti.

Į vidų atsiveriančios palėpės langinės buvo išpaišytos žaliais lapais bei švelniomis išsiskleidusiomis rožėmis. Sienomis palei lubas driekėsi kraštelis, atkartojantis šį ornamentą.

Rašomąjį stalą ir kėdę puošė ryškus emalis. Raudonmedžio komoda paauksuotais kraštais stovėjo laukdama Tonijaus daiktų.

Apsižvalgęs berniukas staiga pro pravirą langą pamatė padūmavusią kalno viršūnę tolumoje ir beveik nesąmoningai patraukė prie lango.

Ištisą amžinybę stovėjo, tarsi pakerėtas žiūrėjo į dūmų srovelę, kylančią link retų debesėlių, o paskui vėl atsisuko į Gvidą. Žvilgsnyje susitelkė tyli nuostaba. Tuomet dar sykį nužvelgė mažą kambarėlį, neparodydamas nė menkiausio nepasitenkinimo. Tarytum jam bent trumpą akimirką patiko visa tai, ką pamatė. Tarytum slegiantis jo skausmas būtų kasdieniškas dalykas ir kiekvienas žmogus galėtų jį įveikti diena po dienos, valanda po valandos, nesulaukdamas galutinio palengvėjimo. Paskui Tonijus vėl nusigręžė į kalną.

— Ar norėtum užkopti į Vezuvijų? — paklausė Gvidas.

Tonijus atsisuko toks nušvitęs, kad Gvidas net apstulbo. Priešais jį vėl stovėjo paprasčiausias vaikas, naivus ir nudžiugęs.

— Kada nors mes ten užlipsim, jei norėsi, — pasiūlė Gvidas.

Ir Tonijus pirmą kartą jam nusišypsojo.

Bet, Gvido liūdesiui, kai paaiškino, jog Tonijui teks susitikti su Venecijos atstovais, berniuko veidas apniuko.

— Aš nenoriu, — sušnibždėjo.

— Nieko nepadarysi, — atsiduso Gvidas.

Kai visi jie susirinko pirmame aukšte, dideliame maestro Kavalos kabinete, Gvidas suprato Tonijaus nekalbumo priežastį.

Tiedu venecijiečiai, kurių berniukas akivaizdžiai nepažinojo, įėjo į kambarį kaip įmanydami pompastiškiau. Kitaip tariant, su tais milžiniškais perukais ant galvų ir ilgomis mantijomis jie panėšėjo į galionus, visomis burėmis įplaukiančius į siaurą uostą.

Jie žiūrėjo į Tonijų neslėpdami paniekos. Jų klausimai buvo trumpi ir priešiški.

Tonijaus blakstienos suvirpėjo. Jis mirtinai išblyško bei sugniaužė už nugaros rankas. Berniukas atsakinėjo pats priėmęs tokį sprendimą, niekas iš šios konservatorijos nedaręs jam įtakos. Taip, operacija buvo atlikta. Ne, jis nesileisiąs apžiūrimas. Ne, jis negali atskleisti chirurgo vardo. Ir vėl: ne, niekas iš šios konservatorijos nežinojo apie jo planus...

Tuo momentu maestro Kavala piktai pertraukė apklausą ne prastesniu už Tonijaus greitu bei taisyklingu venecijietišku dialektu pareikšdamas, jog jo konservatorija — muzikantų, o ne chirurgų prieglobstis. Berniukai čia niekada neoperuojami. „Mes su tuo neturime nieko bendro!“

Venecijiečiai po šių žodžių pašaipiai nusijuokė.

Ir pats Gvidas vos nešyptelėjo juos išgirdęs, tačiau sugebėjo nuslėpti savo jausmus.

Tardymas aiškiai ėjo į pabaigą. Susirinkusieji nejaukiai nutilo. Vyresnysis venecijietis, rodos, stengėsi nugalėti kažkokį užslėptą jausmą.

Galų gale atsikrenkštė ir kimiu, bemaž grubiu balsu paklausė:

— Markai Antonijau, ar tu neturi daugiau ko pridurti?

Jis užklupo Tonijų nepasirengusį. Šis suspaudė pabalusias lūpas ir papurtė galvą, neįstengdamas nė žodžio pratarti. Vaikinas žvelgė į šalį išplėtęs akis, rodos, tik tam, kad nieko nepamatytų.

— Markai Antonijau, ar tu šitaip pasielgei savo valia? — venecijietis žengtelėjo į priekį.

— Senjore, — pradėjo Tonijus neatpažįstamu balsu, — šis sprendimas neatšaukiamas. Ar jūsų tikslas — priversti mane gailėtis?

Venecijietis krūptelėjo, tarytum žodžių, kuriuos ketino ištarti, sakyti nederėjo. Jis dešine ranka pakėlė mažą ritinėlį, kuris visą laiką kabojo jam ant šono. Ir karčiai pareiškė:

— Markai Antonijau, aš kariavau su tavo tėvu Levante. Stovėjau ant jo laivo denio prie Pirėjo. Man anaiptol nėra malonu sakyti tai, kas tau ir taip turi būti žinoma, o tiksliau: kad tu išdavei savo tėvą, savo šeimą bei savo tėvynę. Todėl nuo šiol ir visam laikui tau uždrausta įkelti koją į Veneciją. Na, o tavieji giminaičiai įpareigoja tave mokytis šioje konservatorijoje, kurioje privalai likti, jei nenori prarasti tolesnės jų paramos.

Maestro Kavala nesitvėrė pykčiu. Jis nustėręs spoksojo į užsivėrusias duris, o viduje kunkuliavo įtūžis.

Paskui atsisėdo prie savo stalo, sudėjo Tonijaus popierius į juodą aplanką ir piktai nušveitė į šalį.

Gvidas mostelėjo ranka, ragindamas pasitelkti kantrybę.

Tonijus nejudėjo. Kai pagaliau atsisuko į maestro, veide atsispindėjo visiška tuštuma. Tik raudonai švytinčios akys jį išdavė.

Bet maestro Kavala jautėsi pernelyg įžeistas, pernelyg supykęs, kad pastebėtų, kas vyksta.

Jo požiūriu, venecijiečių elgesys buvo absoliučiai nedovanotinas. Apimtas staigaus įtūžio, jis net burbtelėjo panosėje, girdi jų pasipūtėliški pareiškimai beveik nieko nereiškią. „Uždrausta įkelti koją! Vaikui!“

Ji išbėrė ant stalo Tonijaus piniginės turinį, perskaičiavo, sužėrė į viršutinį stalo stalčių ir ramiausiai pastarąjį užrakino. Tada kreipėsi į Tonijų:

— Dabar tu esi šios mokyklos mokinys. Atsižvelgiant į tavo amžių, suteikiau tau kambarį viršutiniame aukšte, toliau nuo kitų kastratų. Bet tu, kaip ir visi berniukai kastratai, turi dėvėti juodą tuniką, apjuostą raudona juosta. Keliamasi mūsų konservatorijoje likus dviem valandom iki aušros, o pamokos baigiasi aštuntą valandą vakaro. Tau priklauso valanda poilsio po vidurdienio ir dvi valandos dienos miego. Kai tik bus patikrintas tavo balsas...

— Bet balso man neprireiks, — tyliai pratarė Tonijus.

— Ką? — apstulbo maestro.

— Aš neketinu mokytis dainuoti, — paaiškino Tonijus.

— Ką?!

— Jeigu jus dar sykį peržiūrėsite dokumentus, pamatysite, kad aš ketinu mokytis muzikos, bet ten niekur neparašyta, jog aš turiu mokytis dainavimo...

Tonijaus veidas vėl suakmenėjo, nors balsas šiek tiek virpėjo.

— Maestro, leiskite man pasikalbėti su berniuku, — įsiterpė Gvidas.

— Be to, aš neketinu dėvėti jokių ypatingų drabužių, — tęsė Tonijus, — kurie visiems skelbtų, jog esu... kastratas.

— Ką tai reiškia? — maestro atsistojo ir taip prispaudė prie stalo krumplius, jog šie pabalo.

— Aš mokysiuos muzikos... groti klavišiniais, styginiais, kompozicijos, visko, ko reikia, bet nesimokysiu dainuoti! — pareiškė Tonijus. — Aš nedainuosiu dabar, nedainuosiu niekada. Ir nesirengsiu kaip kastruotas gaidys!

— Gryniausia beprotybė! — maestro atsisuko į Gvidą. — Jie visi kaip vienas pamišo tose šiaurinėse pelkėse! Pasakyk man, dėl Dievo meilės, kodėl tuomet tu sutikai būti iškastruotas? Nagi, pakviesk gydytoją! — liepė jis Gvidui.

— Maestro, berniukas iš tiesų buvo išoperuotas. Leiskite man jį įkalbėti.

— Įkalbėti! — maestro piktai pasižiūrėjo į Tonijų. — Tu esi mano globotinis ir privalai paklusti, — jis parodė ranka į tvarkingai sulankstytą juodą uniformą, gulinčią ant stalo šalimais. — Ir tu apsivilksi kastrato uniformą.

— Niekada. Aš klusniai vykdysiu visus kitus nurodymus, bet nedainuosiu ir niekada neapsivilksiu šio kostiumo.

— Prašau, maestro, išleiskite jį, — paprašė Gvidas.

Vos tik Tonijui išėjus, Kavala susmuko ant kėdės.

— Kas čia vyksta? — paklausė jis. — Aš po šiuo stogu turiu du šimtus studentų ir neketinu...

— Maestro, leiskite berniukui įsitraukti į bendrąją programą, ir prašau, suteikite man galimybę jį įkalbėti.

Maestro atsakė ne iškart. Paskui šiek tiek nurimęs paklausė:

— Ar tu girdėjai tą berniuką dainuojant?

— Taip, — atsakė Gvidas. — Ir ne kartą.

— Kokio tipo jo balsas?

Gvidas susimąstė.

— Įsivaizduokite, kad skaitote naujas natas. Ir akimirksniui užsimerkiate, jog išgirstumėte, kaip šis kūrinys gali būti sudainuotas — sudainuotas idealiai. Tai štai, jo balsas ir skamba jūsų galvoje.

Maestro pamėgino įsivaizduoti. Paskui linktelėjo.

— Na gerai, pamėgink jį įkalbėti. Bet jeigu nesugebėsi, žinok: aš neleisiu, kad man įsakinėtų kažkoks Venecijos patricijus! 4

Tai buvo košmaras, iš kurio neįmanoma nei ištrūkti, nei nubusti. Košmaras vis tęsėsi ir tęsėsi, ir kaskart, kai Tonijus atsimerkdavo, jis vis tiek nesibaigdavo.

Likus dviem valandoms iki aušros, nuskambėjo pirmasis skambutis. Tonijus staigiai atsisėdo ant lovos, lyg truktelėtas už grandinės. Išpiltas prakaito įsmeigė akis į juodą dangų, nubarstytą lėtai slenkančiomis žvaigždėmis, ir akimirksnį — tik akimirksnį — nustėręs gėrėjosi šiuo neapsakomu grožiu.

Atrodė neįtikėtina, kad visa tai ištiko jį, ir ne kas kitas, o jis guli dabar kambarėlyje žemomis lubomis už penkių šimtų mylių nuo Venecijos.

Jis atsistojo, nusiprausė, išslinko į koridorių ir kartu su dar trisdešimčia kastratų, žąsele tursenančių iš bendro miegamojo, nusileido akmeniniais laiptais.

Du šimtai mokinių zujo koridoriais it skruzdės, nepratardami nė žodžio sėdosi į savo vietas prie klavesinų, violončelių, mokymosi stalų. Kažkur tolumoje pasikūkčiodamas raudojo mažas vaikas.

Namas atgijo, pasklido šaižūs garsai, skirtingų melodijų fragmentai, susiliejantys į bendrą kakofoniją. Trinksėjo durys. Tonijus stengėsi klausytis maestro, bet viskas liejosi prieš akis. Mokytojo žodžiai sparčiai sklendė į priekį aiškindami idėjas, kurių jis neįstengė suvokti. Kiti mokiniai įniko krebždėti plunksnomis. Tonijus sutelkė dėmesį į pratimą ir pradėjo kažką keverzoti, pats netikėdamas, jog įveiks užduotį.

Galų gale atsisėdęs prie klavišų grojo, kol įskaudo nugarą. Visi dabartiniai vargai ir nelaimės atitolo, kai keletą malonių valandų darė, ką visuomet mokėjo daryti. Tuo metu tapo vienu iš tų berniukų, savo bendraamžių, kurie negyveno čia nuo ankstyvos vaikystės, o buvo priimti į konservatoriją vėlai, tik dėl ypatingo meistriškumo bei talento.

— Tu netgi nežinai, kaip laikyti smuiką? Negi niekada negriežei smuiku?

Jis stengėsi vedžioti stryku per stygas be spigaus, nedarnaus garso.

Nežmoniškai skaudėjo pečius, karkartėm jis susikūprindavo, pasvirdavo į priekį, nekreipdamas dėmesio į piktus žodžius, staigų bizūno pliaukštelėjimą per priešais stovintį piupitrą.

Ak, jei jis bent minutėlei galėtų pasinerti į muziką, pajusti, kaip ši jį kelia, neša aukštyn. Bet košmariškoje klaikioje realybėje tai neįmanoma. Šiame košmare muzika tėra triukšmas, muzika — bausmė, muzika — į smilkinius trinksintys plaktukai. Tonijus pajuto stiprų skausmą nuo rimbo smūgio per ranką ir, krūptelėjęs visu kūnu, įsistebeilijo į paliktą žymę. Juostelė paraudo bei išpampo, lyg gyventų atskirą gyvenimą.

Paskui buvo pusryčiai. Ilgas stalas. Karšto garuojančio, šleikštulį keliančio maisto dubenėliai. Dabar jam bet koks maistas atrodė šlykštus, tarsi menkiausias pasitenkinimas būtų tapęs nepasiekiamas. Jis atsisakė sėdėti šalia kitų kastratų. Mandagiai, tyliu balsu paprašė jį persodinti.

— Tu sėdėsi čia!

Jis atsitraukė nuo prisiartinusio žmogaus, užgriuvusio jo petį kumščiu ir štai taip kategoriškai išrėžusio.

Tonijus pajuto, kaip liepsnoja veidas. Liepsnoja! Jis negalėjo patikėti, kad kūne gali slypėti tiek ugnies.

Kambaryje tvyrojo tyla, ir visos akys įsmigo į jį. Jautėsi tarytum malamas į miltus — jis, „Venecijos princas“ — kaip kad girdėjo esąs vadinamas šituo neapolietišku dialektu. Juk čia visi iki vieno žinojo, kas jam padaryta, kad jis vienas iš jų, šitų būtybių nuleistomis galvomis, suluošintais kūnais, šitų berniukų, kurie nėra ir niekada netaps vyrais.

— Užsijuosk raudoną juostą!

— Nesijuosiu!

Visa tai nevyksta. Viso šito nėra. Norėjosi atsistoti ir išeiti į lauką, į sodą, bet netgi elementari judėjimo laisvė čia buvo uždrausta, tyla prikaustydavo visus berniukus prie suolo, kur kiekvienas turėjo savo vietą. Vis dėlto už nugaros jis išgirdo kuždesį:

— Kodėl jums nepasiėmus juostos, senjore, ir nepaslėpus bridžuose? Tuomet niekas nesužinos!

Jis staigiai atsisuko. Kas ištarė šiuos žodžius? Pašaipias, gudrias šypsenas akimoju pakeitė abejingumas.

Atsivėrė durys, įėjo Gvidas Mafeo. Tebus palaimintas tylėjimas, jei bent dvi valandas jis privalės žiūrėti į šį šaltą bejausmį veidą, piktas akutes. Kastratas, kastrato šeimininkas. O blogiausia, kad jis žinojo, kas iš tiesų nutiko, kas išties yra šis košmaras. Jo žinojimą slėpė šalta pykčio kaukė.

„Kodėl tu amžinai į mane spoksai?“

„Kodėl, kaip manai, aš į tave žiūriu? Todėl, kad aš siaubūnas ir tu siaubūnas, aš noriu pamatyti, kuo pavirsiu!“

Kodėl maestro netrenkė jam? Ko jis laukė? Ką slėpė nekintama žiaurumo užsklanda patraukliame, dailiame veide, kodėl neįmanoma nukreipti nuo jo žvilgsnio? Sykį vaikystėje motina aptalžė jį per skruostus šaukdama: „Liaukis verkęs, liaukis verkęs, dėl Dievo, ko tau iš manęs reikia, liaukis!“ Žvelgdamas į Gvidą Mafeo, jis pagalvojo: „Aš pirmą kartą supratau, ką ji turėjo omenyje. Tavo kamantinėjimas nepakeliamas, palik mane vieną! Šiame kambaryje, dabar, prašau, Viešpatie, palik mane vieną.“

„Tuomet sėdėk ramiai. Žiūrėk. Ir klausyk.“

„Jis atveda į kambarį tą baltaveidį iškastruotą monstrą. Aš nenoriu to nė girdėti, kokia kankynė. O jisai pradeda pamokymus, jis ne kvailys, jis tikriausiai geresnis už juos visus drauge sudėtus, bet jis niekada, niekada manęs nemokys.“

Aštuntą valandą, nuskambėjus paskutiniajam skambučiui, Tonijus nukėblino laiptais aukštyn toks pavargęs, jog vos kilojo kojas. Jis ėmė smigti, kristi vis žemyn ir žemyn, į vienas kitą keičiančius košmarus. „Meldžiu, bent šią naktį neleisk man sapnuoti. Aš taip pavargau. Aš nebegaliu kovoti sapnuose, aš išprotėsiu.“

Vėl už durų kažkas stovėjo. Tonijus pasirėmė alkūne. Paskui taip netikėtai atlapojo duris, kad už jų stovėjęs berniukas nespėjo pabėgti. Tiksliau, jie buvo dviese. Juodu kryptelėjo į priekį, lyg norėdami įeiti.

— Nešdinkitės iš čia! — riktelėjo Tonijus.

— Mes tik norėjome pasižiūrėti į Venecijos princą, kuris pernelyg puikus, kad ryšėtų raudoną juostą.

Juokas, juokas, juokas.

— Perspėju jus: geriau nešdinkitės iš čia.

— Nejaugi? Tu ne itin draugiškas, bičiuli! Nemandagu laikyti mus už durų...

— Aš jus perspėjau...

— Oho! Ką tu sakai? O kas čia?

Abu įsistebeilijo į durklą. Aukštesnysis, ilgomis plonomis rankomis, jau darėsi panašus į siaubūną. Jis nervingai nusijuokė:

— Ar maestro žino, kad turi šį daikčiuką?

Kaire ranka Tonijus staigiai jį stumtelėjo, ir abu įsibrovėliai, praradę pusiausvyrą, baimingai inkštelėję išsmuko iš kambario. Net kalbėjo jie keistais, nenatūraliais balsais, kažkaip nepakeliamai spigiai bei šaižiai. Taigi dar ir šis dalykas. Tonijus numatė laiką, kai liausis net balsiai kalbėti.

Vaikinas trūktelėjo už sunkios lovos atkaltės. Iš pradžių toji nejudėjo, bet paskui netikėtai lengvai nuslydo plikomis grindimis, tarsi nutrūkusi nuo grandinės. Tonijus užbarikadavo duris ir tik tuomet krito miegoti.

Bet tada akies krašteliu pastebėjo staiga paraudusį dangų, ir jam pasidingojo, tarytum girdi keistą tylų garsą. Pastate prasidėjo judėjimas. Prisiartinęs prie lango pamatė, jog kalną tolumoje apgaubė ugnis.

Tonijų nuolatos lankė du klaikūs sapnai.

Pirmasis.

Jis bėga siaura gatvele — ir štai pavyksta pasislėpti. Bet užpuolikai jį pačiumpa bei tempia atgal, jis draskosi, atsiduria krantinėje, nusirita į vandenį, ir štai jis jau saugus. Plaukia kaip žiurkė, sklandžiai skrosdamas vandenį, o jie bejėgiškai bėga krantu. Tonijus apimtas siaubo. Bet jis sprunka! Meta daiktus į kelionės skrynias, lagaminus, bėga palaco laiptais žemyn, išvyksta iš Venecijos, jis išgelbėtas.

O paskui ūmai atslenka šiurpus suvokimas. Tarytum aušra nušviečia tamsius sapno užkaborius. Jis suvokia, kad miega, kad viskas vyksta ne iš tikrųjų!

Štai kas įvyko realybėje. Ak, kaip jis jiems pasitarnavo! Dainavo, dainavo, dainavo...

Akimirką atrodė, lyg girdi savo paties balsą, aidintį tarp tamsių drėgnų sienų, sustiprintą taip, jog pranoko pačius drąsiausius lūkesčius, balsą, kurio galima klausytis be kurtinančio apmaudo.

Antrasis sapnas.

Jie tebėra. Tonijus gali juos pajusti tarp kojų, nes jie vėl užaugo. O gal tiesiog nebuvo išpjauti taip, kaip reikia? Tam tikra dalelė liko, ir iš jos viskas vėl užaugo. Padarė baisią klaidą. Šiaip ar taip, jie tebėra, ir chirurgas visa tai jam paaiškina. Tiesa, šitaip nutinka tuomet, kai operacija atlikta nepakankamai skrupulingai, teisingai, jie tebėra, pats patikrink, jei nori.

Tonijus atsisėdo tamsoje. Nepastebėjęs, kaip paliko šiltą lovos spragą, atsidūrė prie lango, veidu pajuto jūros brizą, sugautą kambario žemomis lubomis spąstų. Pagalvojus, jog galva gali paliesti stogą, staiga užgriuvo siaubo banga. Jis susigūžė ant palangės, apglėbęs save rankomis. Miesto žiburiai pasklido prieš akis. Iš tolo, iš kažin kokios tavernos, ataidėjo ritminga muzika. O gal koncertavo gatvės dainininkai, klaidžiojantys nuožulniais šlaitais? Jis prasižiojo, lyg norėdamas gurkštelėti daugiau oro, ir užsimerkė.

Vėl sapnai.

Vasara. Kaitra. Tokia kaip dabar. Ji vėl tvyro milžiniškose tuščiose palaco salėse. Tonijus skaičiuoja stiklo gabalėlius, iš kurių sudarytas langas. Jų maždaug keturiasdešimt. Berniukas guli nuogas motinos lovoje. Jos krūtinė nuoga, ir jis gėrisi nuostabiomis krūtimis. Kaitra sudrėkina jos garbanas, krintančias ant kaktos, skruostų. Ji sujuda, atsisuka į jį taip, kad suvaitoja čiužinys, kilsteli jį, prisitraukia, ir jis nuoga nugara jaučia jos krūtų karštį... Jos lūpos kutena plaukus jam ant pakaušio...

O-o-o-o-o-o Dieve, n-e-e-e-e, čia sapnas!

Skamba skambutis.

Viskas prasideda iš naujo.

— Užsijuosk juostą!

— Nesijuosiu!

— Ar nori gauti už tai rykščių?

— Aš nieko nenoriu.

„Kodėl niekada nesapnuoju, kad laikau jį rankose, jis negali ištrūkti, pabėgti nuo manęs, ir aš galiu padaryti jam tą patį, ką jis padarė man, padarė man? Kur toksai sapnas?“

— Ką tu tikiesi pasieksiąs? — Gvidas Mafeo vaikštinėja po kambarį pirmyn ir atgal. — Pasakyk man, Tonijau, pasikalbėk su manimi. Juk pats sutikai čia būti, aš tavęs neverčiau. Ko tu sieki savo tylėjimu, savo...

— Aš negaliu to pakęsti. Aš negaliu pakęsti tų įniršiu alsuojančių veidų.

— Meldžiu jūsų, neplakite jo. Jeigu tik patikėtumėte jį man.

— Aš patikėjau jį tau, bet jis ir toliau atkakliai atsisako...

— Užsijuosk juostą.

— Nesijuosiu.

— Pirmas smūgis — skausmas, nuo kurio turi save apsaugoti, bet negali. Antras — tai kažkas, ko neįmanoma ištverti. Trečias, ketvirtas, penktas... „Negalvok apie tai, galvok apie ką nors kitą, apie kokią nors kitą vietą, apie ką nors kita, ką nors kita.“

— Užsijuosk juostą.

— Ne.

— Tada pasakyk man, jei tu toks protingas, žavingasis mažasis venecijieti, kas nutinka kastratui, kuris nedainuoja?

Visi išsirikiavo prie didžiųjų vartų ir patraukė poromis, rankos už nugaros, raudonos juostos lygiai perpus dalina minkštą juodą tunikos audinį, juodos juostelės užrištos prie kaklo. Visi kartu, pradėję dešine koja, pajudėjo pro vartus. „Ar įmanoma, kad aš eičiau pro šiuos vartus kartu su jais, kad žygiuočiau vienoje procesijoje su šitais eunuchais, iškastruotais gaidžiais, siaubūnais?“

Didesnis pažeminimas, nei būti nuogai išrengtam. O vis dėlto jis ėjo, dėliojo kojas, ir jam atrodė, kad visas pasaulis sudarytas vien iš žmonių. Žmonių sienos susiglaudžia aplink, idant galėtų apžiūrėti iš arčiau, jų balsai kyla, susimaišo. Ir iš pradžių jie tokie gražūs, tokie tvirti, tie balsai, skriejantys aukštyn, aukštyn, į atvirą dangų. Kiekvienas, kas tik dirsteli į einančiuosius, žino, žino, nesvarbu, ar jis ryši raudoną juostą, ar ne, tiksliai žino, kas jis toks.

Nepakeliama kančia, panaši į barbariškų kankynių aprašymus. Neįmanoma įsivaizduoti minčių ir jausmų to, kuris pačiame įvykių centre, to, kuris vedamas į pačią minios gilumą, surištomis rankomis, todėl net negali prisidengti veido. Viskas, kas tu esi, dabar priklauso šiam pasauliui aplink tave, nors žvelgi į priekį taip, lyg nieko panašaus nepatirtum, pastebi jūros brizo lengvai nešamus debesis, matai bažnyčios fasadą.

Kas jie, šitie pietų italai, kas jie tokie, jei ne pasaulis, ne ištisas pasaulis!

Eik iš čia, išeik.

— Jeigu tu išeisi, — šnypščia piktasis Gvidas Mafeo, tas pats, kuris viską žino, — kur eisi?

— Aš neišeisiu.

— Nori būti iš čia išmestas!

Dabar, kai atėjo pėrimo metas, galvok apie skausmą, o ne apie tai, kaip jį nugalėti, nes nei praeityje, nei dabartyje, nei ateityje nėra nė vienos tavo gyvenimo pusės, kuri nevarytų tavęs iš proto, vos tik apie ją pagalvojus. Galvok apie skausmą. Šis skausmas bent jau turi ribas. Gali susekti, kokiomis kryptimis jis juda tavo kūnu. Egzistuoja jo pradžia, vidurys ir pabaiga. Įsivaizduok, kad jis turi spalvą. Pavyzdžiui, pirmasis skausmo dryžis. Kokios jis spalvos? Raudonos? Raudonos, virstančios švytinčia geltona. O paskui vėl raudonos, raudonos, jokios geltonos, o tada baltos, baltos, baltos.

— Prašau jūsų, maestro, palikite jį man.

— Tu dainuosi, jei ne, būsi išmestas iš mokyklos!

— Kur tu eisi?

Taigi. Kur tu eisi? Kodėl įkurdinai save šiuose rūmuose, sudarytuose iš kankinimo kamerų, kodėl neišeini iš čia? Todėl, kad esi monstras, o čia monstrų mokykla, ir jeigu iš čia išeisi, liksi vienas, visiškai vienas. Akis į akį su siaubu!

Neverk šių žmonių akivaizdoje. Nuryk ašaras. Neverk matant svetimiems. Nukreipk savo raudą į dangų. Raudok dangaus akivaizdoje. Regint dangui. 5

— Ką mėgini laimėti? Ar bent pats žinai, ko nori?

Gvidas blaškėsi pirmyn bei atgal. Veidas perkreiptas įniršio. Jis užrakino klasės duris ir pasikabino raktą prie diržo.

— Kodėl supjaustei tą berniuką?

— Visai nesupjausčiau. Tik šiek tiek apibraižiau. Gyvens.

— Taip, šį kartą liks gyvas.

— Jis įsiveržė į mano kambarį. Jis tyčiojosi iš manęs!

— O kas bus kitą kartą? Juk žinai, kad maestro liepė atimti iš tavęs špagą, durklą ir pistoletus, kuriuos nusipirkai. Bet juk tai nesiliaus, ar ne?

— Ne, jeigu jie ir toliau iš manęs tyčiosis. Mane supa vieni kankintojai! Ir tai nesiliaus!

— Negi tu nesupranti? Jeigu ir toliau taip elgsies, būsi išvarytas iš konservatorijos. Tavo sužalotas Lorencas galėjo numirti!

— Palikite mane vieną.

— Ak štai dėl ko tau akys ašaroja. Nagi, pasakyk dar kartą, aš noriu išgirsti.

— Palikite mane vieną!

— Aš nepaliksiu tavęs vieno, aš niekada nepaliksiu tavęs vieno, kol nepradėsi dainuoti! Manai, aš nesuprantu, kas tave kamuoja? Manai, nežinau, kas tau darosi? Dievulėliau, tu beprotis, jei nesupranti, jog aš rizikavau gyvybe gabendamas tave čionai, nors man būtų buvę geriau atsikratyti tavęs ir tavo kankintojų? Bet aš atgabenau tave iš Veneto čionai, kur jūsų vyriausybė gali atsiųsti samdomus žudikus, ir šie be vargo papjaus mane kokioje nors ramioje gatvelėje!

— Bet kodėl jūs taip pasielgėte? Argi aš jūsų prašiau? Ko jūs iš manęs norite, ko visuomet iš manęs norėjote?

Gvidas jam trenkė. Nesusivaldęs taip stipriai vožė Tonijui per skruostą, jog šis, nublokštas atgal, griebėsi už galvos. Gvidas plojo dar kartą. O paskui suspaudė abiem rankom ir trinktelėjo galvą į sieną.

Tonijui užgniaužė kvapą, jis trumpai riktelėjo gerkliniu balsu. Gvidas čiupo jį už kaklo, ėmė sukti galvą.

Ir staiga atšoko nuo berniuko, dešine ranka suspaudęs kairės riešą, lyg neleisdamas sau smogti naujo smūgio. Jis stovėjo nusisukęs nuo Tonijaus, bet matėsi, koks yra įsitempęs.

Nekęsdamas savęs, Tonijus nebesutramdė iš akių pasruvusių tylių ašarų. Sekundėlę padvejojęs, jis išsitraukė nosinę ir piktai nusišluostė veidą.

— Na gerai, — vos girdimai per petį ištarė Gvidas. — Sėsk ten. Vėl. Ir žiūrėk.

Akmenines grindis bei sieną įkaitino popiečio saulė. Perstūmęs suolą į saulėtą vietą, Tonijus atsisėdo ir užsimerkė.

Pirmasis mokinys buvo Paolas, kurio stiprus balsas užpildė kambarį lyg skaistus auksinis varpelis. Jis lengvai slydo aukštyn ir žemyn, tęsdamas kiekvieną natą, pripildydavo ją tikro džiaugsmo.

Atsimerkęs Tonijus pamatė berniuko pakaušį. Klausydamasis užsnūdo, todėl šiek tiek nustebo išgirdęs Gvidą aiškinant, kokias berniukas padaręs klaidas. Argi jis klydo? Gvidas pastebėjo: „Aš girdžiu tavo kvėpavimą, galiu jį pamatyti. Pirmiausia pamėgink lėčiau.“ Ir šį kartą... šį kartą... mažasis balselis vėl pakilo bei nukrito... vėl pratisos, šaižios natos...

Kai Tonijus vėl nubudo, klasėje mokėsi kitas berniukas, vyresnis. Dabar jau skambėjo kastrato balsas, ar ne? Šiek tiek sodresnis ir galbūt tvirtesnis nei berniuko. Gvidas niršo. Staigiai užtrenkė langą. Berniukas išėjo. Tonijus pasitrynė akis. Atrodo, kambaryje tapo vėsiau? Saulė jau pasislėpė, bet ten, kur jis sėdėjo, dar laikėsi šiluma. Palei visą pirmojo aukšto palangę pirmame aukšte baltavo begalinio vijoklio žiedai.

Jis atsistojo, nugarą netikėtai nutvilkė skausmas. Ką Gvidas veikia prie lango? Tonijus nematė jo veido, tik nusvirusius pečius. Ten, už lango, sode vyko judėjimas, bėgiojo ir šūkavo vaikai.

Paskui Gvidas atsitiesė atsidusdamas, rodos, visu sunkiu kūnu, masyviais pečiais, susitaršiusiais plaukais.

Jis atsisuko į Tonijų. Mokytojo veidą vos galėjai įžiūrėti ryškios arkos, dar apšviestos saulės spindulių, dėmės fone.

— Jeigu tavo elgesys nepasikeis, — pradėjo jis, — maestro Kavala po savaitės tave išmes, — balsas buvo toks žemas ir kimus, kad Tonijus nė už ką nebūtų patikėjęs girdįs kalbantį Gvidą, tačiau šis tęsė: — Aš nieko nebegaliu padaryti. Jau padariau viską, ką įstengiau.

Tonijus žiūrėjo į jį apstulbęs. Berniukas matė, kad šiuos griežtus bruožus, kurie jam taip dažnai atrodė esą ideali įniršio išraiškos priemonė, sušvelnino kažkoks siaubingas pralaimėjimas, kurio jis nesuprato. Norėjosi paklausti: „Kodėl jums taip svarbu? Kodėl jūs privalote manimi rūpintis? Kodėl aš jums rūpėjau Feraroje? Kodėl rūpiu dabar?“ Jis pasijuto bejėgis, kaip ir tą naktį Romoje, kai mažam vienuolyno sodelyje tasai žmogus įniršęs paklausė: „Ko amžinai į mane spoksai?“

Tonijus papurtė galvą, mėgindamas kažką pasakyti, bet negalėjo. Norėjo paprieštarauti, jog perprato visus kitus dalykus, kurių buvo mokomas, kad laikėsi taisyklių, rūsčių ir negailestingų, laikėsi pats nežinodamas kodėl... Bet jis žinojo kodėl. Taisyklės reikalavo vieno dalyko: kad jis taptų tuo, kas buvo. Ir nieko daugiau.

— Maestro! — sušnibždėjo berniukas. Žodžiai strigo gerklėje. — Neprašykite manęs. Čia mano balsas, ir aš negaliu jo atiduoti jums. Jis ne jūsų, nepaisant to, kokį kelią sukorėte jo ieškodamas, ką iškentėte Venecijoje, idant atgabentumėte mane čionai, siekdamas savų tikslų! Balsas mano, o aš dainuoti negaliu. Negaliu! Nejaugi jūs nesuprantate prašąs neįmanomo dalyko! Aš niekada daugiau nedainuosiu, nei jums, nei sau, niekam!

Kambaryje buvo tamsu, nors lauke, viršum aukštų pastato frontonų, dangus švytėjo lygia perlamutrine šviesa. Prieblandos šešėliai iš visų keturių aukštų leidosi į sodą, kur kartkartėmis šmėžavo kažin kokie siluetai, linko prie žemės sunkios šakos, apkibusios apelsinais, ir, tarsi vaškinės žvakės tamsoje mirguliavo linijos. Iš visų nišų sklido vėlaus vakaro garsai — greitos, laisvai besiliejančios melodijos, visais instrumentais atliekamos geriausių muzikantų visuose aukštuose.

Čia jau skambėjo ne kakofonija; visas pastatas gaudė tarsi gyva būtybė, ir Tonijų apėmė keistas ramybės pojūtis.

Galbūt jį taip nukamavo pyktis bei apmaudas, jog leido šiems jausmams trumpam išgaruoti? Pasakė jiems: leiskite man minutėlę pabūti vienam. Negalvojo apie Veneciją, negalvojo apie Karlą, nesiblaškė po tuos atminties užkaborius, kur slypėjo pastarosios mintys. Dabar jo smegenys veikiau panėšėjo į daugybę tuščių kambarių.

Ir patyrė ramybę, viešpataujančią šioje vietoje, kuri galėjo jam pasirodyti tokia nuostabi, jei tik įstengtų tai jausti.

Taigi dabar, bent akimirką, tebūnie taip.

Įsivaizduok, jei nori, kad gyvenimas dar įmanomas, kad gyvenimas teisingas — ką gi, gerai. Ir kad panorėjęs galėtum, tarkim, prisiartinti prie šio didžiulio instrumento, o atsisėdęs prie jo, uždėjęs pirštus ant klavišų, galėtum uždainuoti, jei panorėtum. Galėtum dainuoti apie liūdesį, apie žodžiais nenusakomą skausmą. Iš tiesų tu galėtum daryti viską, ką nori, nes viskas, kas tau neleidžia taip elgtis, jau nustumta į šalį, palikta toli už nugaros, tarsi žvynai, kuriuos nusimetė kūnas — žmogaus kūnas, nežmoniškos neteisybės paverstas siaubūnu, bet dabar laisvas ir galintis vėl atrasti save.

Jis gulėjo atmerktomis akimis ant žemo gulto, ant kurio galbūt kartais ilsėdavosi pats Gvidas per pertraukas tarp įtemptų pamokų, ir galvojo: „Tu tik įsivaizduok, kiek daug gali“.

Dangus patamsėjo, ir sodas pasikeitė. Apelsinmedžiai šalia arkos, iš pradžių apgaubti prieblandos, dabar beveik ištirpo tamsoje. Jau negalėjai įžiūrėti nei fontano, nei baltų lelijų. Ir tik langeliai kitapus kiemo švytėjo tamsoje lyg daugybė švyturių.

Tonijus gulėjo ramiai, stebėdamasis, kad niekas jam nedraudžia būti šiame tuščiame kambaryje ir skendėti tokiame giliame, tuščiame miege.

Pamažu atslinko mintis, jog esant uždarytam langui ir durims jis dabar galėtų prieiti prie klavesino, uždėti rankas ant klavišų ir... Ne, jeigu leis mintims nuskrieti taip toli, gali prarasti viską. Ir jis vėl užsimerkė.

Pati mintis apie nuosavą balsą dabar nebebuvo nepakeliama. Nekėlė skausmo nė akimirksniui šmėstelėjęs prisiminimas apie naktis, kai klajojo Venecijos gatvelėmis ir įsimylėjęs savojo balso skambesį padarė paslaugą broliui. Bet jeigu nesiliaus dabar, vaizduotė neišvengiamai, negailestingai įsisiūbuos, ir prasidės spėlionės, ką jie dabar apie jį kalba, ar kas nors tiki, jog pats taip pasielgė savo atžvilgiu, kaip kad tvirtino laiškuose.

Tačiau dabar daug kas pasikeitė. Ko gero, jeigu išleis balsą į laisvę, skambės ne karštai dainuojančio berniuko balsas, o klaikaus siaubūno, kuriuo pavirto ir kuriuo liks amžinai. Ši mintis jį pakirto; Tonijus tarsi pasidavė, tarsi prisiėmė visus jam parašytus košmariškus vaidmenis, lyg gyvenimas būtų opera, kurioje jam paskirta ši siaubinga partija.

Vos aplankius šiai minčiai, jis pajuto ne ką kita, o gėdą. Juk būtų tas pats, jei persiplėštų drabužius ir leistų jiems spoksoti į savo randus, į tą susitraukusį, tuščią...

Ši mintis ėmė dusinti, ir jis nusipurtęs atsisėdo ant lovos.

Išgirdęs atsiveriančias duris, pakėlė rankas bei suėmė svyrančią galvą.

Jis žinojo, kad į kambarį įėjo Gvidas, nors ir nesuprato, iš kur žino. Jis pajuto, jog realus pasaulis pasirengęs jį išplėšti iš svajonių.

Tonijus pakėlė akis, ryžtingai nusiteikęs dar kartą pasipriešinti, ir pamatė priešais save stovintį kapelmeisterį senjorą Kavalą, abiem rankom tiesiantį neseniai atimtą špagą.

— Paimk, — sušnibždėjo maestro.

Tonijus nesuprato. Paskui pamatė ant stalo savo durklą, pistoletus ir piniginę.

Maestro veidas buvo mirtinai išblyškęs, be menkiausio pykčio pėdsako, persmelktas keistos, bauginančios išraiškos, kurios Tonijus negalėjo perprasti. Jis nieko nebesupaisė.

— Nebėra prasmės tau čia ilgiau būti, — pasakė Kavala. — Aš parašiau tavo giminaičiams į Veneciją, kad jie turi pakeisti savo potvarkius. Bet tau nereikia laukti atsakymo. Tu privalai išvažiuoti.

Jis nutilo. Net tamsoje Tonijus pamatė, kaip virpa kapelmeisterio smakras. Bet ne iš pykčio.

— Tavo kelioninės skrynios atgabentos. Karieta arklidžių kieme. Tu turi eiti.

Tonijus nepratarė nė žodžio. Jis netgi nepaėmė špagos.

— Vadinasi, čia maestro Gvido sprendimas? — paklausė jis.

Kapelmeisteris žengtelėjo į šoną ir padėjo špagą ant lovos. Atsitiesęs ilgai žiūrėjo į Tonijų.

— Aš norėčiau... pasikalbėti su juo, — paprašė Tonijus.

— Ne.

— Negaliu išvykti nepasikalbėjęs su juo!

— Ne.

— Bet juk jūs negalite man uždrausti...

— Kol esi po šiuo stogu, galiu uždrausti tau viską! — rūsčiai ištarė maestro. — O dabar eik iš čia ir pasiimk draugę visą sielvartą, kurį atsinešei! Eik!

Tonijus sumišęs žiūrėjo, kaip maestro išeina iš kambario.

Kurį laiką stovėjo nejudėdamas, paskui, prisisegęs špagą, vėl apsiginklavęs pistoletais bei durklu, pasiėmė piniginę ir lėtai atidarė duris.

Koridorius priešais didžiąsias konservatorijos duris buvo tuščias. Žiojėjo durys į maestro kabinetą, dėl ko šis panėšėjo į tamsią apleistą olą, nes paprastai bet kokiomis aplinkybėmis šios durys būdavo uždarytos.

Visame pastate nesigirdėjo nė garso. Tvyrojo stulbinanti tyla, net iš ilgojo užsiėmimų kambario, kur tokiu metu paprastai mokydavosi keletas berniukų, nesklido joks triukšmas.

Tonijus nužingsniavo koridoriumi iki galo ir dirstelėjo į kitą, nusidriekusį į pastato gilumą, kur pro vienas duris tryško šviesa.

Jam pasirodė, tarytum pamatė kapelmeisterio siluetą, artėjantį lėtais, ritmingais žingsniais. Jį gaubė tamsa, bet eisena bylojo apie ryžtą. Tonijus žvelgė į maestro apimtas migloto, nemalonaus smalsumo. Pagaliau jis ir tas žmogus sustojo vienas priešais kitą.

— Nori pamatyti savo užsispyrimo rezultatą? Pageidauji pažvelgti savo akimis?

Kavala sugriebė berniuką už riešo ir nusitempė į priekį. Tonijus mėgino priešintis, bet šis trūktelėjo stipriau.

— Kur jūs mane tempiate? — paklausė Tonijus. — Kodėl?

Tyla.

Jis ėjo greitai, nepaisydamas skaudančio riešo, neatitraukdamas akių nuo maestro profilio.

— Paleiskite mane! — pareikalavo, kai juodu prisiartino prie paskutiniųjų durų. Bet maestro Kavala piktai trūktelėjo jį už rankos ir įstūmė į apšviestą kambarį.

Akimirksnį Tonijus nieko neįžiūrėjo. Jis pakėlė ranką, prisidengdamas akis nuo ryškios šviesos ir pamatė eilę lovų, didžiulį kryžių ant sienos. Prie kiekvienos lovos stovėjo spintelė. Grindys buvo plikos. Visame šiame ilgame kambaryje tvyrojo ligos kvapas. Kitame gale dviejose lovose gulėjo berniukai, kurie, matyt, miegojo.

O ant tolimiausios lovos kairėje pusėje ilsėjosi dar vienas žmogus. Jo kūnas po antklode atrodė didelis ir sunkus.

Tonijus negalėjo pajudėti iš vietos. Maestro Kavala stipriai trinktelėjo jam tarp menčių. Bet jis vis tiek nekrustelėjo. Tada maestro nutempė jį į priekį ir pastatė lovos kojūgalyje.

Ten gulėjo Gvidas.

Jo plaukai atrodė šlapi. Blausiai apšviestas veidas nepanėšėjo į gyvo žmogus.

Tonijus prasižiojo, bet nieko nepasakė, tik vėl suspaudė lūpas ir suvirpėjo. Galvoje pasklido keistas lengvumas, kuris vis stiprėjo ir stiprėjo. Tarytum kūnas pamažu neteko svorio, lyg būtų staiga pakilęs į orą bei išplaukęs iš šio kambario. Jis vėl mėgino prabilti, jautė, kaip prasiveria burna, juda lūpos. Lovoje gulinti į numirėlį panaši žmogaus figūra išskydo prieš akis, lyg žiūrėtų pro lietaus užlietą langą.

Aplinkui buvo daug veidų, jaunų mokytojų veidų, mokiusių tų visų dalykų, kurių dėka jis stengėsi užsimiršti, ir visi žvelgė nebyliai smerkdami, paskui jis išgirdo šiurpią, nežmonišką dejonę ir suvokė, jog vaitoja pats.

— Maestro, — išlemeno jusdamas burną užpildančią tulžį.

O tada jo akivaizdoje įvyko mažas stebuklas. Lovoje gulėjo ne numirėlis. Blakstienos virptelėjo, pasigirdo silpnas kvėpavimas.

Ūmai Tonijus susivokė bestovįs palinkęs prie Gvido. Jei būtų panorėjęs, būtų galėjęs paliesti jo veidą. Niekas neketino sutrukdyti. Niekas nesiruošė ginti maestro nuo jo. Tada vėl pašaukė mokytoją.

Vokai pakilo ir didelės rydos akys nieko nematydamos įsistebeilijo į jį. O paskui lėtai užsimerkė.

Kažkas grubiai sugriebė Tonijų, nutempė pro ligoninės duris į koridorių. Maestro Kavala nesitvėrė pykčiu.

— Jį pamatė žvejai, pamatė mėnulio šviesoje. Jis plaukė į atvirą jūrą. Jeigu žvejai nebūtų jo pastebėję, jeigu ne mėnesiena...

Jo akys žybtelėjo, sunkus žandikaulis virptelėjo.

— Aš globojau šį mažylį kaip savo, šį berniuką, turintį angelo balsą. Ir dusyk išplėšiau iš pačios mirties nagų. Vieną kartą, kai jis prarado balsą, ir dabar antrą sykį, per tave!

Kavala nusivedė Tonijų prie pastato durų ir sugriebęs už pečių pažvelgė į veidą, lyg galėtų matyti tamsoje.

— Manai, aš nežinau, ką tau padarė! Manai, nemačiau tokių žmonių daugybę kartų! Bet čia — o! — tragedijos esmė ta, kad taip pasielgta su tavimi, Venecijos aristokratu! Turtingu, gražiu, stovinčiu ant brandos slenksčio; tavęs laukė gyvenimas, panašus į virtinę malonumų, kuriuos būtum galėjęs skinti kaip vaisius nuo kiekvieno tau patikusio medžio! Ak, tragedija, tragedija! — atsiduso maestro. — O kas ištiko jį? Ir visus kitus čia esančius? O gal jie — tikrų tikriausi išsigimėliai, suluošinti ankstyvoje vaikystėje, beje, tokioje, kuri apskritai neverta tapti gyvenimo pradžia? Ar tau taip atrodo?

O kuo turėjai tapti tu? Pasipūtusiu Broglio povu tame valdingame tuščiagarbių imperijos mieste, perpuvusiame iki pačios šerdies? Mantijų ir perukų vyriausybės nariu, vaikštinėjančiu pirmyn bei atgal priešais veidrodžius, besigėrinčiu savuoju atvaizdu, kai už mažulytės jų orbitos ribų ištisas pasaulis... taip, ištisas pasaulis... ošia, kyla, slenka pro šalį. O ar žinai, išdidusis, elegantiškasis jaunasis prince, kad man visiškai nerūpi tavo prarasta karalystė, tavo akla, taukais apaugusi aristokratija, niūrūs vyrai bei išsidažiusios šliundros. Aš prisigulėjau tarp tų šlaunų, prisigėriau iki žemės graibymo tame maskarade, kuriuo pavertėte gyvenimą, ir pasakysiu tau, jog visa tai neverta dulkių po mūsų kojomis.

Visą gyvenimą susiduriu su tais dykaduoniais, įžūliais, pagedusiais, susirūpinusiais tik arogantišku teisės gyventi absoliučiai beprasmišką gyvenimą gynimu, aukščiausiąja privilegija nedaryti ničnieko reikšmingo nuo lopšio iki pat kapo!

Bet tavo balsas! Ak, tavo balsas, kuris tapo mano mylimojo Gvido naktiniu košmaru ir išvarė jį iš proto — čia kita kalba! Nes jeigu tu turi bent pusę talento, apie kurį jis man pasakojo, bent pusę tos dieviškos ugnies, tuomet galėtum paprastus žmones paversti nykštukais ir monstrais! Londonas, Praha, Viena, Drezdenas, Varšuva, gali vardinti bet kokius miestus, juk kuriame nors dvokiančio miesto kampe turėjo mėtytis bent vienas gaublys! Nejaugi tu nežinai, kokia didžiulė Europa, nejaugi tau niekas niekada šito nesakė?

Taigi visos tos sostinės sukluptų priešais tave ant kelių, tavęs klausytųsi tūkstančių tūkstančiai žmonių, nešdami tavo vardą iš operos teatrų bei bažnyčių į gatves. Perdavinėtų tarsi maldą iš vieno kontinento pakraščio į kitą, kalbėtų apie tave taip, kaip kalbama apie valdovus, didvyrius, nemirtinguosius!

Štai kuo galėtų tapti tavo balsas, jei leistum jam pakilti iš griuvėsių, kuriuose atsidūrei, jei išsikapstytum iš kančių bei skausmo, ir grąžintum Dievui dovaną, kurią Jis tau suteikė!

Bet tu priklausai tai senai padermei, kuri nepripažįsta jokios aristokratijos, išskyrus save, tiems paauksuotiems kirminams, tunkantiems iš Venecijos valstybės lavono, padermei narsuolių, besinaudojančių privilegija nieko, nieko, ničnieko nedaryti! Ir štai tu atsisakai vienintelės galios, kurią pasitelkęs galėtum įveikti bet kurį paprastą vyrą!

Maestro Kavala atidarė Tonijui duris.

— Ką gi, daugiau tavęs nebekentėsiu po savo stogu. Nebejaučiu tau jokio gailesčio ir daugiau nebepadėsiu. Be savojo talento, esi tiesiog išsigimėlis, nėra už tave niekingesnės būtybės. Eik iš čia, nešdinkis lauk! Turi pakankamai lėšų ir nesunkiai susirasi kitą vietą, kur galėsi mėgautis savo nelaime. 6

Kalnas vėl prabilo.

Tolimas dundesys ritos per mėnulio nutviekstus šlaitus — silpnas, neaiškus, šiurpus garsas, tarytum kylantis iš žemės gelmių. Gilus atodūsis sklido iš visų senų, vingiuotų gatvelių plyšių ir spragų, perspėdamas, kad kiekvienu momentu žemė gali išlinkti bei sudrebėti, kaip ne sykį yra nutikę praeityje, ir sugriauti lūšneles bei rūmus, dėl žmogui nežinomos priežasties ištvėrusius ankstesnius išsiveržimus.

Visur, balkonuose ir ant stogų, stovėjo susijaudinę žmonės. Blausiai apšviesti veidai krypo į žaibus bei dūmus, kylančius į bekraštį dangų, taip nuostabiai nutviekstą pilnaties, jog atrodė, tarytum užlietas ne mėnulio, o saulės šviesos. Tonijus leidosi nuo kalvos, kojos pačios nešė į plačias žemutinės miesto dalies aikštes ir prospektus.

Jo nugara buvo tiesi; jis ėjo lėtai, grakščiai, persimetęs per petį sunkų, šilku pamuštą apsiaustą, uždėjęs ranką ant špagos rankenos; ėjo taip tvirtai, lyg žinotų, kur eina, ką darys, kas jam nutiks.

Tačiau skausmas paralyžiavo Tonijų. Atrodė, tarytum galingam ledinio vėjo gūsiui sušaldžius odą, ūmai pajuto atskiras savo kūno dalis: sustingusį veidą, padėrusias rankas, suragėjusias kojas, nesąmoningai nešančias link jūros, link Molo krantinės, dundančios po karietų ratais ir pliumažais išpuoštų arklių kanopomis.

Kartkartėmis jis sustodavo, kai nuožmus drebulys supurtydavo kūną taip, jog akimirksniui sulinkdavo kojos. Atsisėsdavo ant žemės nesuprasdamas, kur esąs, bet nevalinga dejonė tuojau pat nuskęsdavo minioje, kuri kaskart pagriebdavo jį ir nunešdavo į priekį.

Skynėsi kelią pro prekeivius bei išnešiotojus, siūlančius saldumynus, vaisinius gėrimus bei baltąjį vyną, klajojančius muzikantus ir gražias gatvės moteris, užkliudančias jį rankovėmis bei sijonais; jų juokas skambėjo lyg šimtai mažų varpelių, ir visa tai panėšėjo į šventę, tarsi prieš vulkanui susprogstant bei palaidojant visus po pelenais, žmonės staiga nusprendė gyventi taip, tarytum rytojus niekada neateis.

Bet šį vakarą vulkanas nepražudys nieko. Jis tik pariaumos, spjaudydamasis karštais akmenimis bei garais į giedrą dangų, kol mėnulis nuostabiu švytėjimu švies į bangas, į visus, kas plaukioja šiltoje jūroje, visus, kas vaikštinėja pakrante.

Čia buvo tiesiog Neapolis. Tiesiog rojus — žemė, dangus, Dievas bei žmogus. Ir niekas iš jų visų nelietė Tonijaus.

Jo negalėjo paveikti niekas daugiau, tiktai skausmas, kuris stingdė odą, skverbėsi iki pat kaulų ir taip sukaustė, jog viduje įkalinta siela nugeibo bei nuvyto. Galų gale jis sukniubo ant smėlio į patį Viduržemio jūros vandenį, susirietė dvilinkas, lyg po paskutinio mirtino smūgio, ir pajuto, kaip vanduo skalauja jį savo šiluma.

Vanduo užpildė batus, jis šlakstėsi vandeniu veidą, o paskui išgirdo viršum bangų ošimo savo klyksmą.

Jis buvo ten, ant putoto jūros kranto, ir žvelgė atgal, į paauksuotų ratų, pėsčiųjų, judančių it vaiduokliai, vos liečiantys kojomis žemę, skambalėliais, plunksnomis bei gėlėmis apkabinėtų arklių knibždėlyną. Ūmai pamatė, kaip iš šio srauto, užpildžiusio visą platų kelią, it arka juosiantį miestą nuo vieno krašto iki kito, atsiskyrė vežimas ir dardėdamas per akmenis pasuko jo pusėn. Vežikas nušoko žemėn, nupurtė Tonijaus apsiaustą ir plačiu mostu pasiūlė įsitaisyti ant vienos minkštos sėdynės.

Kurį laiką Tonijus tylėdamas žiūrėjo į jį, šiek tiek apstulbintas neapolietiškos tarmės.

Jūra plakėsi jam į kojas. Vežikas pavedėjo vaikiną toliau nuo vandens, išraiškingai demonstruodamas rūpestį puikiais jo drabužiais. Tonijaus kelnės aplipo smėliu, lašai žvilgėjo ant nėriniuotos marškinių krūtinės.

Netikėtai Tonijus nusijuokė. Jis išsitiesė ir perrėkdamas bangų ošimą bei gatvės triukšmą ištarė sunkiai rankiodamas neapolietiškus žodžius:

— Nuvežk mane ant kalno.

Žmogus atšoko.

— Dabar? Dabar pat? Geriau važiuokite ten dieną, kai...

Tonijus papurtė galvą. Ištraukė iš piniginės dvi auksines monetas ir įspaudė vežikui į ranką. Nusišypsojo šiurpia savo jėgomis pasitikinčio, viskam abejingo žmogaus šypsena bei pasakė:

— Ne. Nuvežk taip aukštai, kaip tik gali. Dabar. Ant kalno.

Per priemiesčius vežimas riedėjo pakankamai greitai, tačiau kelias iki nuožulnaus šlaito, kur po gigantišku mėnuliu gražiai driekėsi sodai ir alyvmedžių giraitės, pasirodė besąs ganėtinai ilgas. Vulkano gausmas tolydžio garsėjo.

Tonijus jau užuodė degėsių kvapą. Pelenai krito ant veido, skverbėsi į plaučius. Jis prisidengė burną ir užsikosėjo.

Pro melsvą miglą vos matėsi maži namukai. Prie atvirų durų sėdintys gyventojai stojosi, pamatę šokčiojantį vežimo žibintą ir tuojau pat vėl sėsdavosi išgirdę, kaip vežikas pliaukši botagu, ragindamas arklį.

Įkalnė vis statėjo, bei statėjo. Pagaliau pasiekė ribą, kai aukščiau eiti arklys nebegalėjo.

Jie sustojo alyvų giraitėje. Toli apačioje mirgėjo į milžinišką pusmėnulį panašaus Neapolio žiburiai.

O paskui pasigirdo gausmas, iš pradžių silpnas, išsisklaidęs, bet palaipsniui taip sustiprėjo, jog Tonijus išgąstingai prisispaudė prie vežimo šono. Gausmą užbaigė kurtinantis dundesys, o nušvitusiame danguje iškilo milžiniškas dūmų stulpas, kurį lygiai perpus dalijo žėrintis liepsnos liežuvis.

Tonijus, nušokęs ant žemės, liepė vežikui skubėti žemyn. Šis, rodos, ėmė protestuoti. Neklausydamas jo, vaikinas žengė kelis žingsnius į šalį, bet tuomet iš krūmų, dengiančių uolėtą šlaitą, išniro dvi tamsios figūros — vedliai, dienos metu padedantys žmonėms pasiekti vulkano kūgį.

Vežikas nenorėjo leisti Tonijui eiti toliau, vienas iš vedlių, rodos, irgi. Bet užbėgdamas ginčams už akių jaunuolis sumokėjo antrajam ir, paėmęs pasiūlytą lazdą, įkišo laisvą ranką į kilpą, nukarusią nuo vyro diržo. Tokiu būdu susirišęs su vedliu, Tonijus nusekė paskui jį į tamsą.

Iš žemės gelmių vėl atsirito dundesys, lydimas šviesos pliūpsnio. Nušvito kaip dieną, ir brūzgynuose Tonijus pamatė mažą namelį bei dar kažkokį žmogų. Tuojau pat iš oro pasipylė kruša smulkių akmenėlių, kurie kaukšėdami krito žemėn. Vienas akmenukas pataikė Tonijui į petį, bet nestipriai.

Ką tik pasirodęs žmogus mojavo rankomis.

— Aukščiau eiti negalima! — šaukė artindamasis prie Tonijaus. Mėnulio šviesoje pro alyvų šakas matėsi suvargęs veidas ir liguistai išsprogintos akys. — Eikite žemyn! Negi nematote, jog čia pavojinga?

— Pirmyn! — įsakė Tonijus vedliui.

Bet šis sustojo.

Tuomet žmogus parodė į didžiulę suverstų žemių krūvą, dunksančią priešais.

— Vakar naktį čia augo giraitė, tokia pat kaip ši, — pasakė jis. — Mano akivaizdoje žemė atsistojo piestu, ir štai, matote, kas liko. Kopdami aukščiau žaidžiate su mirtimi.

Jis nuklibikščiavo į šalį, kadangi tuo metu vėl pasipylė akmenų kruša, ir šįkart Tonijus pajuto ant skruosto kraują, nors ir nepastebėjo jį užkliudžiusio akmens.

— Eik į priekį! — liepė vedliui.

Šis pasiknaisiojo po savo daiktus. Paskui nutempė Tonijų kelis jardus šlaitu aukštyn. Ir sustojo. Jis kažką kalbėjo bei mosikavo rankomis, tačiau kalno gausmas neleido suprasti žodžių. Tonijus dar sykį riktelėjo: „Eik!“ Bet jam tapo aišku, kad nusikamavusio, persigandusio vedlio niekas pasaulyje nebeprivers tęsti kelionės. Neapolietišku dialektu jis maldavo Tonijaus sustoti. Kai išvadavo vaikiną iš diržo kilpos, ir šis ėmė ropštis aukštyn keturpėsčias, kabindamasis rankomis į purvą, vedlys riktelėjo itališkai, kad berniukas suprastų:

— Senjore, šiąnakt iš kalno išsiverš lava! Pažiūrėkite ten, į viršų. Toliau eiti negalima!

Tonijus atsigulė ant žemės, dešine ranka prisidengęs akis, o kaire — burną. Pro ore kybančias pelenų daleles jis galėjo pamatyti silpną švytintį srautą, išryškinusį šlaito liniją dešinėje: tenai žemyn tekėjo lava, išnykstanti beformiuose krūmynuose. Tonijus nejudėdamas, neatitraukdamas akių žiūrėjo į ugninę upę. Iš viršaus biro pelenai, o paskui vėl ėmė kristi akmenys, trinksėdami į nugarą ir galvą. Jis užsidengė galvą rankomis.

— Senjore! — pratisai suriko vedlys.

— Eik iš čia! — atsiliepė Tonijus.

Ir neatsisukdamas patikrinti, ar vedlys pakluso, ar ne, sparčiai nuropojo šlaitu aukštyn, kad būtų greičiau, kabindamasis į šaknis bei apsvilusias medžių šakas, batų priešakiais įsirausdamas į minkštą masę po kojomis.

Vėl pasipylė akmenys. Šitie sprogimai vyko keistu ritmu, bet Tonijus negalėjo jo nustatyti ir nė nemėgino. Jis tiesiog priglusdavo prie žemės, rankomis užsidengęs veidą bei galvą, ir vėl pakildavo, kai tik tapdavo įmanoma. Ugnis viršuje apšvietė dangų net pro tirštą pelenų debesį.

Vaikiną sustabdė kosulio priepuolis. Jis užsirišo skarele burną ir traukė toliau, dabar jau lėčiau. Delnus bei kelius nusėjo sumušimai ir įbrėžimai, akmenys sužeidė kaktą bei petį.

Kalnas vėl prabilo. Iš pradžių pasigirdo gaudesys, kuris vis stiprėjo ir stiprėjo, kol baigėsi šiurpiu griausmu. Nakties dangus vėl visiškai nušvito.

Ir tuomet už priešakyje nusidriekusių pusgyvių medžių Tonijus pamatė pasiekęs gigantiško kūgio papėdę. Jis stovėjo bemaž pačioje Vezuvijaus viršūnėje.

Ėmė kabintis į žemę, o toji slinko žemyn, smulkūs akmenėliai biro į burną. Pati žemė judėjo, kildama į viršų! Košmariškas driokstelėjimas jį apkurtino. Dūmai ir pelenai sukosi aplink akinančios ugnies stulpą, kurio šviesoje matėsi į dangų smingantis aukštas plikas kūgis. Tonijus vėl pajudėjo į priekį. Lyg atkaklus, nusikamavęs paskutinysis sargybinis, ištiesė ranką link medžio, stovinčio vos už keleto jardų aukštėliau, bet parkrito ir pajuto esąs pamėtėtas į viršų, o medis šiurpiai triokštelėjęs perskilo perpus.

Visur vėrėsi plyšiai, iš kurių veržėsi kunkuliuojantys garai. Tonijus ėmė pamažu šliaužti atgal.

Į burną lindo purvas, prie blakstienų lipo nukritę lapai. Tačiau pusiau apakusios akys vis dar regėjo sprogimą primenantį raudoną žybsnį. Jis iš paskutiniųjų kabinosi į žemę, kuri jį kilojo, vartė nuo vieno šono ant kito. Vėl sudundėjo, smūgis supurtė vaikiną. Bet nors gerklę gniaužė riksmo spazmai, nors rankos kabinosi į akmenis, jis negirdėjo nė menkiausio garso, besiveržiančio iš savęs paties, apskritai nejautė savyje gyvybės, nes tapo kalno bei jo viduje riaumojančio katilo dalimi. 7

Veidą palietė šilti saulės spinduliai.

Ore tvyrojo begalė smulkučių dūmų dalelių. Bet kažkur toli čiulbėjo paukščiai. Buvo anaiptol ne ankstyvas rytas, o jau po vidurdienio, apie ką bylojo ir saulės padėtis danguje, ir veidą bei rankas glostanti šiluma. Aprimęs kalnas patylom niurzgėjo.

Tonijus ką tik atsimerkė. Ilgai gulėjo nejudėdamas, o paskui suprato, jog šalia stovi žmogus.

Jo siluetas žydro dangaus fone buvo neryškus, o pats jis toks sunykęs, išblyškęs, tokiom paklaikusiom išplėstom akim, jog atrodė lyg atgijęs numirėlis.

Pirmą akimirką išsigandęs Tonijus netrukus įžvelgė jam už nugaros nuostabius žalius šlaitus, apačioje susiliejančius su derlinga lyguma, kurioje išryškėjo skaisčių spalvų bei šviesos mozaika — Neapolis. Šalia stovėjo tik vietinis gyventojas, kiek anksčiau išėjęs iš savo trobelės perspėti Tonijaus.

Netardamas nė žodžio, žmogus ištiesė ranką, ištraukė Tonijų iš purvo ir pamažu nusivedė žemyn nuo kalno.

Pasiekęs miestą, Tonijus užėjo į vieną iš geriausių Molo viešbučių ir išsinuomojo brangius keleto kambarių apartamentus. Pasiuntė tarną krautuvėn švarių baltinių ir pagaliau galėjo nusiprausti.

Išsimaudęs įsakė išnešti iš kambario kubilą ir kurį laiką stovėjo prieš veidrodį nuogas, apžiūrinėdamas save. Paskui apsivilko švarius marškinius, rūpestingai ištiesino apykaklės bei rankogalių nėrinius, užsimovė bridžius, kojines, užsimetė apsiaustą ir išėjo į verandą.

Pusryčiams jam buvo patiekta vaisių, šokolado ir turkiškos kavos, kurią taip mėgo gerti Venecijoje.

Tonijus atsisėdo gryname ore, žvelgdamas į baltą paplūdimį bei žalsvai mėlyną jūrą.

Jūroje plaukiojo daugybė žvejų valčių ir laivų, slenkančių į uostą.

Tiesiog po veranda plytėjo aikštė, vadinama Largo, sklidina tos judrios, bruzdančios gyvybės, kurią jau įprato čia matyti.

Tonijus įtemptai mąstė.

Nors atėjo jo gyvenime retas momentas, kai nebuvo jokio reikalo to daryti.

Praėjo jau keturiolika dienų nuo tada, kai atvyko į Neapolį. Dar keturiolika praleido kelionėje, palikęs atgrasų kambarėlį Flovige. Ir visą šį laiką jis, ko gero, nė karto rimtai nesinaudojo protu.

Visos jį ištikusios negandos užgriuvo nepakeliamu sunkumu. Berniukas niekaip negalėjo įsivaizduoti ir apsvarstyti bendro įvykių vaizdo. Tik paskiri aspektai sukosi aplinkui lyg zvimbiančios musės, pragaro pasiuntiniai, pašaukti išvaryti jį iš proto, kas jiems beveik pavyko. Draskomas neapykantos, gedėdamas vyro, kuriuo niekada nebetaps, jis priešinosi kiekvienam sutiktajam ir net sau pačiam, be jokio tikslo bei be vilties, nieko neištaisydamas ir nieko nenugalėdamas.

Ką gi, visa tai praeityje.

Viskas pasikeitė.

Nors jis dar galutinai nesijautė tikras, kad pasikeitė. Bet po nakties, praleistos Vezuvijaus viršūnėje, kai galėjo judėti tik tuomet, jei kalnas nuspręsdavo jį pajudinti, Tonijus suprato, jog blogiausi, baisiausi dalykai jam jau atsitiko ir dabar liko praeityje.

Svarbiausias šiame pasikeitime tapo suvokimas — nušvitęs ne pykčio įkarštyje, bet šaltai, neišvengiamai atslinkęs pavojaus akimirką — jis liko vienas, absoliučiai vienas.

Jis nieko neturėjo.

Karlo įvykdytas neatšaukiamas blogis atskyrė Tonijų nuo visų, kuriuos jis mylėjo. Visiškai atskyrė. Jis niekada nebegalės gyventi tarp giminaičių bei draugų. O net jei ir būtų įmanoma, pastarųjų gailestis, smalsumas, pasibjaurėjimas jį tiesiog sunaikintų.

Net jei jam nebūtų uždrausta atvykti į Veneciją, jam niekada neleistų ten grįžti skausmingas pažeminimo jausmas. Venecija ir visi, kuriuos jis pažino bei mylėjo, prarasti amžiams.

Ką gi. Čia paprastesnioji apmąstymų dalis.

Dabar — sudėtingesnioji.

Andrea jį irgi išdavė. Andrea neabejotinai žinojo, kad Tonijus — ne jo sūnus. Ir vis tiek privertė tuo patikėti, nuteikdamas Tonijų prieš Karlą, kad berniukas pratęstų Andrea mūšį po pastarojo mirties. Siaubinga, nepakeliama išdavystė.

Bet netgi dabar Tonijus žinojo, kaip Andrea pasiteisintų. Jeigu ne Andrea, kuo jis būtų tapęs? Pirmuoju gėdingos netikėlių vados palikuonimi, savo reputaciją suteršusio aristokrato ir garbę praradusios merginos iš vienuolyno nesantuokiniu vaiku? Koks tuomet būtų buvęs jo gyvenimas? O Andrea nubaudė neklusnią atžalą, kuri nieko daugiau ir nenusipelnė, išgelbėjo šeimos garbę bei pavertė Tonijų savo sūnumi.

Bet netgi Andrea valia negalėjo daryti stebuklų. Jam mirus namuose jo sukurtos iliuzijos bei tvarka subyrėjo. Senasis Treskis nė karto neleido Tonijui suprasti, kas jo laukia. Išsiuntė berniuką į kovą, pagrįstą vien melu bei pusine tiesa.

Gal čia galų gale tebuvo klaidingai suprantamas išdidumas? Tonijui nebuvo lemta sužinoti.

Bet dabar jis žinojo ir suprato nesąs Andrea sūnus, o žmogus, padovanojęs jam istoriją bei likimą, jį apleido, kartu su juo išnyko jo išmintis, ketinimai, kurie amžiams tapo nepasiekiami.

Taip, jis prarado Andrea.

O kas liko iš Treskių giminės? Karlas. Karlas, kuris šitaip su juo pasielgė, Karlas, kuriam nepakako narsos jį nužudyti, bet užteko gudrumo suprasti, kad dėl Treskių giminės Tonijus niekada niekuo jo neapkaltins.

Sumanu. Bailu, bet labai sumanu. Tasai pagedęs maištautojas, kuris iš meilės moteriai kadaise grasino savo šeimai nutrauksiąs giminę, dabar ją kurs remdamasis žiaurumu bei prievarta, nukreipta į nekaltą savo sūnų.

Taigi Treskių šeimos narius jis prarado visiems laikams, ir Andrea, ir Karlą.

Vis dėlto Treskių kraujas ir toliau tekėjo jo venomis. Viduje tebegyvavo meilė tiems Treskiams, kurie išėjo anksčiau už tuodu, tėvą bei senelį, ir tiems, kurie, atėję vėliau, turės paveldėti tradicijas bei galią pasaulyje, kur nedaugelis beprisimins Tonijų, Karlą ir Andrea, šį siaubingą neteisybės bei kančių raizginį.

Taigi visa tai buvo sunku.

Bet sunkiausioji dalis priešaky.

Kas laukė Tonijaus? Kas išplaukė iš šito chaoso? Kuo pavirto Tonijus Treskis, sėdintis pietų miesto Neapolio verandoje, visiškai vienas, žvelgiantis iš Vezuvijaus paunksnės į nuolatos besikeičiantį jūros paviršių?

Tonijus Treskis tapo kastratu.

Tonijus Treskis tapo pusiau vyru, nevisaverčiu vyru, žadinančiu kiekvieno pilnaverčio vyro panieką. Tonijus Treskis tapo būtybe, prie kurios limpa moterys, kurią vyrai laiko be galo erzinančia, bauginančia, apgailėtina; pajuokos ir begalinių patyčių objektu, neišvengiama bažnyčių chorų bei operos scenų blogybe, kuri, išskyrus vikrumą, grakštumą ir plevenantį balsą, yra tiesiog pasišlykštėtina.

Visą gyvenimą jis girdėjo šnabždesį iškastruotiesiems už nugarų, matė paniekinamas šypsenas, mirkčiojimą, idiotiškus gestus. Dabar jis puikiai suprato to išdidaus dainininko Kafarelio įniršį, kai šis stovėjo prie rampos, piktai žaibuodamas akimis į venecijiečius, sumokėjusius už galimybę paspoksoti į jį lyg į rūmų beždžionę, atlikinėjančią vokalinės akrobatikos triukus.

Dar tarp sienų konservatorijos, prie kurios jis prisiplakė, kaip svetimuose vandenyse kalinys prisiplaka prie avariją patyrusio kalėjimo laivo nuolaužų, jisai pamatė, kaip patys savim bjaurisi tie belyčiai vaikai, raginę jį priimti tą patį žeminantį statusą. Jie atslinkdavo naktimis prie Tonijaus kambario durų ir nepaprastai žiauriai šaipydamiesi šnibždėdavo tamsoje: „Tu toks pat, kaip ir mes!“

Tiesa, jis buvo toks pat, kaip ir jie. Ak, kaip pasaulis visa tai sutvarkė! Santuoka jam neįmanoma, jo pavardė jam nebepriklauso, nebegali jos suteikti nei pačiai menkiausiai moteriai, nei labiausiai globos reikalingam įvaikiui. Bažnyčia irgi niekada jo nepriims, nebent žemiausi gyventojų sluoksniai, bet tik gavus specialų leidimą.

Taigi jis atstumtasis, atskirtas nuo šeimos, bažnyčios, bet kokios reikšmingos institucijos šiame pasaulyje, kuris iki tol buvo jo pasaulis, išskyrus vieną: konservatoriją. Ir muzikos pasaulį, kuriam konservatorija jį parengs ir kuris neturi ničnieko bendro su tuo, ką Tonijui padarė brolio pasiųsti žmonės.

Jeigu neegzistuotų konservatorija, jeigu neegzistuotų muzika, tuomet ši nelaimė išties galėjo būti baisesnė už mirtį.

Bet taip nebuvo.

Kai tuomet gulėjo ant lovos Flovige, ir tasai bravas, Alonsas, prikišęs jam prie galvos pistoletą pasakė: „Tavo gyvenimas priklauso tau, pasiimk jį ir nešdinkis iš čia“, vaikinas pagalvojo, jog jį ištikęs pažeminimas — baisesnis už mirtį. „Užmuškite mane“, — norėjo ištarti, bet nė tiek nepajėgė.

Tačiau šiandien ten, ant kalno, nenorėjo mirti. Juk dar liko konservatorija, liko muzika, kuri net paties didžiausio skausmo akimirkomis skambėjo galvoje — tyra ir didinga.

Tonijaus veidas nežymiai virptelėjo. Jis žvelgė į jūros krantą, kur kregždučių pulką primenantys vaikai šėliojo bangose.

Tad ką reikia daryti?

Jis žinojo. Žinojo jau tuomet, kai leidosi nuo kalno. Reikės atlikti dvi užduotis.

Pirmoji — kerštas Karlui. Tam prireiks laiko.

Mat Karlas pirmiausia, turi vesti, susilaukti vaikų — stiprių, sveikų vaikų, kurie ramiai sau augs, kol ateis diena, ir jie patys galės vesti bei susilaukti savų palikuonių.

Štai tada jis užklups Karlą. Ir nesvarbu, ar pats liks gyvas, ar ne. Veikiausiai neliks. Jį pražudys arba Venecija, arba Karlo pasamdytas žudikas. Bet tik po to, kai jis pričiups Karlą ir sušnibždės jam į ausį: „Dabar čia tik mudviejų reikalas.“

Jis dar nežinojo, kaip atkeršys. Kai pagalvodavo apie tuos žmones Flovige, apie peilį, klastą, apie neatitaisomą žiaurumą, mirtis atrodydavo pernelyg paprasta ir pernelyg lengva bausmė jo tėvui, per trisdešimt penkerius metus tiek daug patyrusiam bei tiek mylėjusiam.

Tiktai žinojo, kad ateis diena — ir Karlas pateks jam į rankas lygiai taip pat, kaip pats tuomet pateko tiems žmonėms į nagus Flovige. Ateis momentas, ir Karlas geis mirties taip, kaip Tonijus troško tuo momentu, kai bravas pasakė į ausį: „Tavo gyvenimas priklauso tau.“

O jau paskui Karlo sargybiniai galės jį sučiupti, Venecija galės sučiupti, Karlo sūnūs galės sučiupti, nesvarbu. Karlas jau bus susimokėjęs.

Dabar antroji užduotis.

Jis dainuos.

Dainuos dėl savęs paties, nes šito nori, nesvarbu, ar čia vienintelė galimybė kastrato gyvenime, ar ne. Ir nesvarbu, kad šį pasirinkimą jam numatė Karlas bei pastarojo pakalikai. Jis dainuos, nes jam patinka dainuoti, nes dainuoti trokšta jo balsas — vienintelis, likęs iš viso to, ką kadaise mylėjo.

Ak, kokia nepaprasta ironija! Dabar balsas niekada jo neapleis, niekada nepasikeis.

Pasielgs taip vardan savęs paties ir paaukos viską, ką turi, leisis nugabenamas šios lemties bet kur.

Ir kas žino, kaip nuostabu visa tai gali būti? Dangiška bažnyčios chorų didybė, netgi grandioziniai teatrų reginiai, jis nė nedrįso rimtai apie tai galvoti, bet visa tai galėjo suteikti jam vienintelę galimybę bent akimirką pabūti šalia Viešpaties angelų.

Saulė švietė jau aukštai danguje. Konservatorijos mokiniai senokai nugrimzdo į kaitrų, neramų siestos miegą.

Bet Largo aikštėje apačioje ir toliau virė gyvybė. Nešini laimikiu, grįžo žvejai. O prie tolimosios sienos stovėjo nedidukė scena, ant kurios priešais kirbančią minią vulgariai gestikuliavo akį rėžiantis Punčinelas.

Kurį laiką Tonijus stebėjo ilgą jo figūrą ir klausėsi grubaus balso, perrėkiančio minią, paskui atsistojo ir patraukė į mažą kambarėlį susirinkti negausios mantos.

Bet nuo Vezuvijaus jis parsinešė dar kai ką. Buvo tuo įsitikinęs labiau nei visais kitais dalykais. Žinojo kuo aiškiausiai, nors ir negalėjo išreikšti žodžiais; žinojo jau tuomet, kai atsipeikėjo ten, ant kalno, veidu pajuto saulės spindulius bei pamatė palinkusį žmogų.

Staiga jis prisiminė Andrea žodžius: „Tu privalai įsikalti į galvą, kad jau tapai vyru. Elkis taip, tarytum čia būtų absoliuti tiesa, tuomet ir kiti dalykai atsistos į savo vietas.“

Tonijus prisisegė špagą, užsimetė ant pečių apsiaustą ir dar sykį dirstelėjo į veidrodį, į ten atsispindintį jauną kūną bei veidą.

— Taip, — sukuždėjo, — įsikalk į galvą, kad esi vyras, ir juo tapsi! Ir tebus prakeiktas tas, kuris pasakys, jog taip nėra!

Egzistavo vienas šios kliūties įveikimo būdas. Vienintelis. Ir šią ramybės akimirką, stovėdamas prieš veidrodį, vaikinas leido sau priimti visą „tėvo“, Andrea Treskio, kadaise suteiktą gėrį. Pyktis atsitraukė. Neapykanta išnyko. Aklas įniršis išgaravo.

Bet liko baimė, kurios neįstengė išanalizuoti, nepaisant proto aiškumo. Žinojo, kad baimė yra. Jautė jos sunkumą taip pat aiškiai, kaip žmogus jaučia netoliese liepsnojančios ugnies skleidžiamą grėsmę. Bet kartu negalėjo pažvelgti tai baimei į akis, pripažinti jos.

Nusprendė palikti tai ateičiai. Tarė sau: „Aš apie tai negalvosiu, ir pamažu ji atsitrauks.“ Ši baimė kažkaip siejosi su stipriais, jaudinančiais prisiminimais apie Katriną Lizani, gulinčią ant pagalvių savo lovoje, apie mažąją Betiną, jo mergaitę iš tavernos, keliančią sijonus kajutės tamsoje. Bet, ko gero, baisiausia, kad baimė kažkaip siejosi su prisiminimais apie motiną, besiblaškančią tamsiame miegamajame ir šnabždančią: „Uždaryk duris, uždaryk duris, uždaryk duris!“

Šios mintys taip jį užgriuvo, kad Tonijus net užmiršo ketinęs išeiti iš viešbučio kambarių. Stovėjo susigūžęs tarsi ką tik gavęs stiprų smūgį į krūtinę. Bet paskui sąmonė prašviesėjo. Trijų moterų pavidalai išnyko.

O ten, viršuje, tarp Neapolio kalvų, blankiomis šviesomis mirguliavo konservatorija, kuri dabar traukė jį tarsi meilužė. 8

Tyliam siestos metui dar nepasibaigus, jis įžengė pro vartus ir niekieno nepastebėtas užkopė laiptais į savo mažąjį kambarėlį, kur beveik niekas nepasikeitė. Žvelgdamas į keletą kostiumų, kuriuos kažkas rūpestingai išėmė iš komodos ir sudėjo į jam paruoštą kelioninę skrynią, Tonijus pajuto bemaž apčiuopiamą šios vietos ramybę.

Juodoji tunika gulėjo savo vietoje. Nusimetęs apsiaustą, jis apsivilko tuniką, pakėlė nuo grindų raudoną juostą ir užsijuosę ją. Tyliai praėjęs pro snaudžiančius miegamuosius, nusileido žemyn, prie Gvido studijos durų.

Gvidas nesiilsėjo.

Jis atsitraukė nuo klavesino, veidą užliejo ūmus įniršis, kuris visuomet užgriūdavo trukdančiuosius dirbti. Tačiau pamatęs priešais save Tonijų, neteko žado.

— Ar aš galėčiau įtikinti maestro suteikti man dar vieną galimybę? — paklausė Tonijus.

Jis laukė sunėręs rankas už nugaros.

Gvidas tylėjo. Veide atsispindėjo tokia grėsmė, jog akimirksniui Tonijų apniko patys prieštaringiausi jausmai. Bet sąmonėje šmėstelėjo suvokimas: tiktai šis žmogus turi tapti jo mokytoju čia. Mintis, jog jį mokys kas nors kitas, buvo nepakeliama, o kai pagalvojo apie Gvidą, brendantį į jūrą ir ketinantį nusiskandinti, akimirksniui pajuto visą dvidešimt aštuonias dienas slėgusio neapsakomo jausmo sunkumą. Jis pasistengė suprasti širdimi. Jis laukė.

Gvidas mostu pakvietė prieiti ir ėmė karštligiškai vartyti natas.

Ant mažo stalelio prie klavesino Tonijus pastebėjo stiklinę vandens ir išgėrė iki dugno.

Dirstelėjęs į natas, pamatė Skarlačio kantatą. Kūrinys nežinomas, bet Skarlatį jis žinojo.

Gvidas užgrojo įžangą; jaudulį išdavė ant klavišų šokčiojantys trumpoki pirštai. Ir tuomet uždainavo Tonijus, laiku pradėdamas pirmąją natą.

Bet jo balsas skambėjo taip galingai, nenatūraliai ir visiškai nevaldomai, kad tik ypatingų valios pastangų dėka prisivertė toliau judėti aukštyn bei žemyn pasažais, kuriuos mokytojas įterpė į kompozitoriaus tekstą, jį pagražindamas ir papuošdamas.

Pagaliau ėmė atrodyti, kad balsas susitvarkė, pajuto jau galįs puikiai jį suvaldyti, o baigęs dainuoti, patyrė keistą jausmą: tarytum būtų skrajojęs kažkur toli toli ir praleidęs ten labai daug laiko.

Tuomet suprato, kad Gvidas žvelgia kažkur pro šalį. Pro praviras duris įėjo maestro Kavala, ir dabar juodu su Gvidu žiūrėjo vienas į kitą.

— Padainuok dar sykį man, — paprašė kapelmeisteris.

Tonijus nežymiai gūžtelėjo pečiais. Jis vis dar negalėjo pažvelgti šiam žmogui tiesiai į akis. Nudelbęs žvilgsnį, lėtai pakėlė dešinę ranką, palietė juodos tunikos audinį, tarsi pasitaisydamas paprastą apykaklę. Pasidingojo, lyg apykaklė jį smaugtų, primindama, jog dabar jisai tapo tuo, kuo niekada nebuvo; ir išsyk iškilo nuožmūs kaltinimai, kuriuos jam metė šis žmogus.

Rodos, viskas nutiko praeitame amžiuje, ir kadaise ištarti žodžiai dabar nebeteko reikšmės.

Vaikinas žvelgė į dideles maestro rankas, apaugusias juodais plaukais, pirštus. Paskui nukreipė žvilgsnį į platų juodą odinį diržą, juosiantį sutaną. Ir be jokių pastangų galėjo po ja įžiūrėti nesuluošintą vyro anatomiją. Pamažu pakėlęs akis jis pamatė, kad maestro veidą ir kaklą dengia melsvi šeriai.

Bet pagaliau sutikęs maestro Kavalos žvilgsnį, Tonijus nustebo.

Kapelmeisteris žvelgė švelniai, pagarbiai bei laukiamai. Lygiai taip pat į Tonijų žiūrėjo Gvidas. Abu laukė neatitraukdami nuo jo akių.

Tonijus giliai įkvėpė ir uždainavo. Šįkart puikiai girdėjo savo balsą.

Leido garsams kilti aukštyn, mintimis sekdamas įkandin be menkiausio mėginimo juos moduliuoti. Paskui atėjo paprastesnių bei jausmingesnių kantatos dalių eilė. Jo balsas skriejo. Ir vieną nenusakomą akimirką sugrįžo pats tyriausias džiaugsmas.

Jeigu dabar būtų turėjęs ašarų, būtų pravirkęs nepaisydamas to, kad yra ne vienas, kad jį pamatys kiti.

Balsas vėl priklausė jam.

Daina baigėsi. Tonijus pažvelgė pro langą į saulės šviesą, besiskverbiančią pro lapiją. Ir tuomet pajuto užgriūvantį nežmonišką nuovargį. Diena buvo šilta. Iš tolo atsklido skirtingų instrumentų, kuriais grojo vaikai, kakofonija.

Šalimais atsirado šešėlis. Beveik nenorom atsisukęs, Tonijus pažvelgė Gvidui į veidą.

Bet mokytojas apglėbė jį abiem rankom, ir Tonijus lėtai, neryžtingai atsiliepė į šį apkabinimą.

Staiga prisiminė kažkokį kitą momentą, kai lygiai taip laikė kažin ką glėbyje ir jautė tą patį saldų, stiprų, giliai užmaskuotą jausmą. Nežinia kas tai buvo, nežinia kada buvo, bet jau liko praeityje.

Maestro Kavala žengtelėjo artyn.

— Tavo balsas nuostabus.