Kastratai

Šešta dalis 1

Paskutinį sykį nusilenkęs Tonijus prasibrovė pro tankią gerbėjų minią į grimo kambarį, liepė senjorai Bjankai mandagiai atsiprašius išsiųsti namo grafo vežėją bei skubiai persirengė.

Po antrosios pertraukos jis nusiuntė Kristinai raštelį ir paskutinioji spektaklio dalis jam virto tikra kankyne.

Tik tuomet, kai uždanga nusileido paskutinį sykį, Paolas įteikė jam dailininkės atsakymą.

Tačiau tik visiškai persirengęs ir vėl tapęs pačiu savimi, tik susivėlusiais, susitaršiusiais plaukais, Tonijus išskleidė laiškelį:

„Ispanijos aikštė, Sanfredo rūmai, mano dirbtuvė, viršutinis aukštas.“

Akimirksnį jis stovėjo nustėręs. Ir net ne iškart pastebėjo įėjusį Gvidą, kuris atnešė svarbių naujienų apie būsimąjį velykinį sezoną Florencijoje ir pirmą kartą prakalbo, jog prieš išvykdami iš šalies jie turi pasirodyti kiekviename geriausiame Italijos teatre.

— Mūsų atsakymo laukiama artimiausiu metu, — pasakė Gvidas, baksnodamas pirštu į rankoje laikomą popieriaus lapą.

— Bet kodėl jiems reikia sužinoti dabar? — sumurmėjo Tonijus.

Įėjo senjora Bjanka. Jai vos ne vos pavyko uždaryti duris.

— Tu privalai išeiti bent kelioms minutėms, — tarė ji, kaip kad sakydavo kiekvieną vakarą.

— ...Todėl, kad mes kalbame apie Velykas, o Velykos bus praėjus vos keletui dienų po to, kai baigsime pasirodymus čia. Kalbame apie Florenciją, Tonijau! — šūktelėjo Gvidas.

— Gerai, taip... Tai yra žinoma... Mes dar apie tai pasikalbėsime, — burbtelėjo Tonijus, bergždžiai stengdamasis susišukuoti.

Ar jis sulankstė raštelį? Ar įsikišo į kišenę?

Gvidas tuo tarpu įsipylė vyno.

Į kambarį įsmuko įraudęs Paolas ir su perdėtu palengvėjimu žnektelėjo prie durų ant grindų.

— Eik pas juos, Tonijau, dabar pat ir užbaik šį reikalą! — senjora Bjanka apsuko jį bei išstūmė į minią.

Bet kodėl jam buvo taip sunku? Rodos, visi norėjo jį paliesti, pabučiuoti, sugriebti už rankos ir pasakyti, koks jis jiems svarbus. O jis jautė, jog nenori nieko įžeisti. Tačiau kuo daugiau šypsojosi bei linkčiojo, tuo įnirtingiau atakavo gerbėjai, taigi galų gale prasiveržęs atgal į kambarį vaikinas virte virė iš įniršio ir vienu mauku išgėrė Gvido pasiūlytą vyną.

Į grimo kambarį vėl plūdo gėlės: milžiniškos puokštės iš oranžerijų. Senjora Bjanka jam šnipštelėjo, jog už durų laukia di Stefano žmonės.

— Prakeikimas! — šūktelėjo jis ir pačiupinėjo kišenėje Kristinos raštelį. Mergina nepasirašė, bet jis ūmai ištraukė laiškelį ir nekreipdamas dėmesio į Gvidą, Paolą bei senjorą Bjanką, spoksančius į jį kaip į pamišėlį, sudegino popierėlį žvakės liepsnoje.

— Luktelėk! — šūktelėjo senjora Bjanka, kai jis nusisuko, ketindamas išeiti. — Kur tu susiruošei? Pasakyk man, pasakyk maestro, kol neišėjai!

— Koks skirtumas! — susierzinęs atsakė jis. Ir pamatęs Gvidą nežymiai besišypsantį iš vaikiškų aistrų besijuokiančio suaugusiojo šypsena, užvirė tyliu įniršiu.

Vos įžengęs į koridorių, pamatė Rafaelės žmones. Bet jo laukė ne tarnai, o grafo bravai.

— Senjore, jo prakilnybė nori jus matyti...

— Gerai, bet ne šiandien. Šiandien nepavyks, — skubiai pasakė Tonijus ir patraukė laukan.

Akimirksnį pasirodė, jog šie žmonės pastos jam kelią. Tačiau prieš išsitraukdamas špagą ar iškrėsdamas kitą kvailystę jis lediniu tonu pakartojo neigiamą atsakymą. Matyt, Rafaelės asmens sargybiniai buvo visiškai nepasirengę tokiam posūkiui, todėl nebežinojo, kaip pasielgti, sutriko ir nesiryžo jėga įbrukti Tonijaus į gatvėje laukiančią karietą.

Bet įsėdęs į savo ekipažą dainininkas pamatė grafo vyrukus irgi užšokant ant žirgų. Todėl Tonijus, sugalvojęs gudrų planą, įsakė vežėjui nugabenti jį į Ispanijos aikštę.

Prie Sanfredo rūmų jo karieta sulėtino greitį ir ėmė šliaužti kaip vėžlys. Pravažiavęs pro rūmus, Tonijus pasiekė antrą skersgatvį, kur kelias tapo itin siauras, ir karieta bemaž kliudė sienas, nepastebimai išsmuko laukan bei uždarė dureles, o tada pasislėpęs tamsoje palaukė, kol bravai prajos pro šalį.

Taigi išmušė lauktoji valanda.

Tonijus atidarė rūmų pirmojo aukšto duris ir pamatęs fakelą, apšviečiantį laiptų aikštelę, sustojo bei pažvelgė į viršų. Apleistas ir šaltas laiptų šulinys atrodė tarsi gatvės tąsa. Žvelgdamas į jį Tonijus pasistengė apie nieką negalvoti. Kitaip mintys neišvengiamai imtų suktis apie tai, jog jau trejus, ne, ketverius metus jis negulėjo su moterimi, ir apie tai, jog jis neįstengs išvengti to, kas laukia, nors ir neturėjo nė menkiausio supratimo, kuo visa tai galėtų baigtis.

Vienu momentu jis net balsu sumurmėjo, nors ir gan neaiškiai, kad galima rasti sprendimą. Reikia įtikinti save, jog ji negraži, nepatraukli. Ir tuomet išsivaduos iš jos kerų.

Tačiau nepajudėjo iš vietos.

Ūmai visiškai netikėtai jį užklupo dviejų anglų pasirodymas pro duris. Juodu kalbėjo savo gimtąja kalba ir beveik bičiuliškai pasisveikino su vaikinu. Tonijui pasirodė, jog svetimšaliai bemaž apimti pagarbaus siaubo žvilgčioja į jo ūgį, nors ir patys buvo šiek tiek aukštesni už italus. Jaunuolis tiesiog suakmenėjo. Jis nė neabejojo, kad nepažįstamieji spokso į jį, nes jis atgrasus. Lediniu žvilgsniu nulydėjo juodu laiptais aukštyn.

Jam dingtelėjo, jog aptikęs čia veidrodį galėtų pasižiūrėti į jį ir pamatyti, kas vis dėlto esąs. Peraugėlis vaikas, kaip pačiam kai kada atrodydavo, o gal siaubūnas visiems laikams? Jis susimąstė. Užplūdus liūdesiui, darėsi silpna, bet staiga dingtelėjo mintis, jog laisvai galėtų šį vakarą nuvykti pas grafą, tuomet toji mergina, galutinai įžeista, imtų jo vengti.

Tad pagaliau pastatęs koją ant laiptelio ir pradėdamas lipti aukštyn, Tonijus pats save šiek tiek nustebino.

Studijos durys buvo atidarytos, ir pirmiausia į akis krito dangaus skliautas, visiškai juoda padangė, nusėta skaisčių žvaigždžių.

Kambaryje nedegė šviesos, tačiau pro didžiulius langus — tiesiai priešais Tonijų ir dešinėje — bei šiek tiek nuožulnias stiklines lubas atsivėrė vaizdas į naktį.

Dusliai skambėjo žingsniai; akimirksniui jis prarado pusiausvyrą, jam pasidingojo, tarsi dangus viršum šio mažučio žemės lopinėlio Romos viduryje juda, lyg viršum vandenyne plaukiančio laivo.

Žvaigždės spindėjo įstabiai. Neįtikėtinai aiškiai matėsi žvaigždynai. Giliai traukdamas į save kambarin besismelkiantį gaivų orą, jis lėtai pasisuko po dangumi, tarsi visiškai neturėtų ko bijoti šiame pasaulyje, ir netikėtai pasijuto esąs labai mažas bei visiškai laisvas.

Tik vėliau pastebėjo, jog kambaryje vis dėlto esama daiktų: stalas, kėdės, paveikslai ant molbertų, o juose — tamsios figūros, išryškėjančios šviesiame fone; eilėmis rikiavosi buteliukai bei stiklainėliai... užuodė stiprų terpentino kvapą, staiga nustelbusį sodrų ir malonų dailininkų naudojamo aliejaus aromatą.

O paskui pamatė ją, Kristiną, stovinčią šešėlyje, pačiame tolimiausiame nuo langų kampe. Jos galvą dengė laisvos gobtuvo klostės.

Baimė jį surakino, sukaustė, atėmė jėgas. Visi sunkumai, kuriuos įsivaizdavo, vėl pradėjo kamuoti. Ką jis jai pasakys? Kaip juodu pradės? Kas apskritai gali tarp judviejų įvykti? Kas laikoma savaime suprantamu dalyku? Ką apskritai juodu abu čia veikia?

Galūnės ėmė virpėti, džiaugdamasis, kad kambaryje tamsu, jis palenkė galvą. Aukštą, į dangų atsiveriantį kambarį užpildė liūdesys, liūdesys iškilo lyg siena, juodesnis už pačią naktį. Jam atrodė, kad ši mergina pernelyg nekalta, o prisiminimas apie jos grožį sukūrė sąmonėje absoliučiai nežemišką pavidalą.

Tačiau realybėje tamsi figūra jau artinosi link jo, staiga tuščiame kambaryje nuskambėjo Kristinos balsas, ir šis balsas ištarė jo vardą.

— Tonijau, — pratarė ji, tarsi juodu jau sietų tam tikras artumas, ir vos išgirdęs žemą, melodingą jos balsą, vaikinas nejučia priglaudė prie lūpų pirštą.

Dabar matė jos veidą po gobtuvu, o pats gobtuvas staiga sukėlė mintis apie vienuolius, paprastai lydinčius ant ešafoto pasmerktuosius myriop, tuomet skubiai ištiesė ranką, lengvai įveikdamas juodu dar skiriantį atstumą, ir nutraukė gobtuvą nuo jos plaukų.

Ji nekrustelėjo. Ir neišsigando. Net ir tada, kai jo pirštai pasinėrė į stangrias sruogas bei praskyrę jas susiglaudė ant pakaušio. Ji žengtelėjo artyn.

Ir netikėtai pasistiebusi prisiglaudė visu jaunu savo kūnu, gaubiamu plono vilnonio audinio bei nėrinių. Jis lietė minkštą smakrą, putlias, nekaltas lūpas, o paskui, jai staigiai suvirpėjus, pajuto merginą apėmusį geismą.

Šis geismas jį pavergė, persidavė visam kūnui, traukiančiam aistrą iš jos lūpų, šiltos, saldžios kaklo duobutės, o paskui ir iš aukštų, plonu audiniu pridengtų krūtų apvalumo.

Tonijus prisispaudė jos galvą sau prie krūtinės taip stipriai, jog tikriausiai net sukėlė Kristinai skausmą, paskui veidu įsirausė jai į plaukus žarstydamas juos žvilgančiomis rieškučiomis, kurios net ir šiame tamsiame vėsiame kambaryje švytėjo auksu. Mažutės garbanėlės sukuteno veidą, tuomet atsitraukęs nuo merginos jis tyliai atsiduso, ir šis vos girdimas garsas tuojau pat ištirpo ore.

Kristina žengtelėjo atgal ir paėmusi jį už rankos nusivedė į gretimą kambarį.

Palietus net jos pirštai atrodė keisti — trapūs it brangenybės. Jis pakėlė jos ranką prie lūpų.

Priešakyje prie sienos stovėjo lova. Visi kiti baldai buvo uždengti; kambarys atrodė seniai nenaudojamas.

— Žvakių, — sušnibždėjo jis. — Šviesos.

Ji sustingo, tarsi nesupratusi. O paskui papurtė galvą.

— Ne, leisk man tave matyti, — sušnibždėjo Tonijus ir prisitraukė ją, priversdamas vėl pasistiebti.

Bet šito jam pasirodė negana, tuomet lengvai pakėlė ją taip, kad jos akys susilygintų su jo. Merginos plaukai sukrito į priekį apgaubdami juos abu, ir akimirksnį jis nejautė nieko, išskyrus savo paties drebulį bei jos virpėjimą, tekantį į jo kūną.

Pakėlęs Kristiną lyg mažą vaiką viena ranka ir gan miglotai suvokdamas, ką daro, jis užstūmė durų skląstį. Paskui paėmęs mažą žvakidę pastatė ją prie pat lovos, kurią iš visų pusių uždengė sunkiomis aksominėmis užuolaidomis. Nuo užuolaidų sklido slogus dulkių kvapas. Tonijus užžiebė degtuką, vieną po kitos uždegė tris žvakes, ir mažą kambarėlį, sudarytą vien iš užuolaidų, minkštų patalų bei pagalvių, nutvieskė mirguliuojanti šviesa. Kristina klūpojo priešais jį. Jos veide išryškėjo įstabūs kontrastai. Tamsiai pilkos blakstienos, gaubiančios pilkšvas akis, sudrėko, tarsi ji ką tik būtų verkusi, o skaisčios rožinės lūpos atrodė niekada nepažinusios dažų. Ir staiga jis be galo nustebęs pamatė, jog po juodu apsiaustu ji vilki tą pačią nuostabią šilkinę suknelę, kurios violetiniai atšvaitai teikė skruostams nežemiško blizgesio bei pritemdė viršum korsažo nėrinių bemaž švytinčių apskritų krūtų antgamtišką baltumą. Violetinė spalva išryškino jos bruožus, vos pastebimu šešėliu paliesdama švelniais pūkeliais padengtą veido odą.

Visa tai jis aprėpė vienu žvilgsniu, bet paskui įsižiūrėjo į merginos veidą ir pasijuto sukrėstas. Ši išraiška jį išgąsdino sustiprindama jau ir taip pašėlusiai tvinkčiojantį pulsą, nes vaikinas suprato: šiame kūne gyvena tokia pat geležinė, rūsti siela, kaip ir jo paties. Kristina jo nebijojo. Ji skleidė susikaupimą, narsą ir valią. Ištiesusi ranką link žvakidės, mergina žvilgsniu paprašė užgesinti žvakes.

— Ne... — sušnibždėjo jis.

Ištiesė ranką, bet vis dar nedrįso paliesti jos veido. Kur kas lengviau buvo liesti visą jos kūną tamsoje! Vos pajutęs pirštais šilkinius pūkelius ir odą po jais, Tonijus susiraukė tarsi nuo skausmo. Ir išsyk iš merginos veido dingo rimtumas. Suraukti dulsvi antakiai išsilygino ir dabar atrodė it pieštuku nubrauktos linijos viršum žibančių akių. O akis užpildė ašaros, šiek tiek užtemdančios, bet kartu ir išryškinančios jų mėlynumą. Tačiau matėsi, kad mergina bijo pravirkti.

Tonijus užpūtęs žvakes atitraukė užuolaidas, įsileisdamas po baldakimu žvaigždžių šviesą, o paskui atsisuko į Kristiną liepsnodamas geismu ir nekreipdamas dėmesio į tai, jog ji atšoko, išgąsdinta jo atkaklumo, nuplėšė šilkus bei nėrinius ir išlaisvino krūtis.

Mergina riktelėjusi pradėjo priešintis. Bet jis vėl ją sugriebė bei apibėrė bučiniais, ir staiga jos lūpos prasivėrė, jo liežuvis prasiveržė iki jos dantų, ir Tonijus pajuto, kaip nuolankiai tirpsta viršutinė jos lūpa, ir jam ėmė atrodyti, kad jos burna — jau ne šiaip burna, o maži, gyvi atsiveriantys kūno vartai.

Paskui jis nusimetė savo drabužius, išmėtydamas aplink, ir šie atsidūrė po judviejų kūnais, kai užsiropštęs ant Kristinos ir išsitiesęs jai tarp kojų nuleido galvą tarp krūtų.

Aistra pavertė jį grubiu, varė iš proto. Merginos pavidalas bei kvapas susimaišė jo sąmonėje. Suėmęs lūpomis iš pradžių vieną, o paskui kitą spenelį jis pajuto, kaip jinai įsitempė po juo, ir tuomet kilstelėjęs aukščiau kelius pakėlė ir ją, tarsi mėgindamas apsaugoti nuo savęs paties.

Kristinos plaukai krito ant nuogų jo pečių; kakta, į kurį trynėsi jo skruostas, atrodė it šiltas akmuo; o po juo siūbuojančių minkštų krūtų karštis panėšėjo į sapną atmerktomis akimis, ir visa mergina buvo pati saldybė, nuolankumo įsikūnijimas. Tačiau skverbdamasis į slapčiausias jos vieteles, išskleisdamas ją tarsi gėlę, žiedlapis po žiedlapio, Tonijus pajuto nebegalįs ilgiau laukti, vilkinti šio momento ištisą amžinybę, pajuto privaląs paimti ją tuojau pat.

Bet kai ūmai į ją įsiskverbė, pajuto pasipriešinimą. Mergina staigiai įsitempė, ramindamas ją lūpomis Tonijus ištiesęs ranką palietė drėgnus plaukelius jai tarp kojų.

Kristina tyliai riktelėjo, tuomet jis atsitraukė ir pradėjo laukti, laukti liesdamas patį slapčiausią jos taškelį ir jusdamas, kaip šis paburksta, o aitrus kvapas prasiskverbia į pačias jo smegenis.

Mergina apsivijo jį rankomis, tarsi norėdama jame nuskęsti, o paskui pagaliau kilstelėjo šlaunis, ir jis įsigavo vidun, o patyręs aplink susiglaudusią ankštumą liovėsi valdyti savo kūną. Staiga ties pačia kantrybės riba pajuto atsirėmęs į nekaltybės barjerą, ir prasibrovė pro jį į pačią pasitenkinimo viršūnę.

Ji verkė. Verkė prisispaudusi prie jo. O paskui pakėlė mažą rankutę ir nusibraukė nuo veido šlapias sruogas. Tonijus sėdėjo ant lovos neatitraukdamas nuo jos rankų bei neatplėšdamas akių nuo trapaus kūno išlinkimų po plaukų lietumi. Ir kilstelėdamas jos veidą suprato mirsiąs, jei ji dabar jį atstums.

— Aš nenorėjau sukelti tau skausmo, — sušnibždėjo. — Juk aš nežinojau...

Bet mažutė jos burna prasivėrė pasitikdama jį taip pat noriai, kaip ir anksčiau.

Nuogas jos kūnas, nuostabūs, kvapnūs apvalumai ir duobutės šliete šliejosi prie jo, o ant paklodės juodavo mergiško jos kraujo dėmė.

Ir nors ramindamas merginą jis pradėjo meiliai kalbėtis su ja, apsupo švelniausiais žodžiais bei bučiniais, jam atrodė, kad šnekos skamba kažkur labai toli ir kad kalba kažkas kitas. Jis tiesiog mylėjo ją, beprotiškai ją mylėjo. Jinai priklausė jam. O kraujas ant paklodės išstūmė iš jo sąmonės bet kokias racionalias mintis. Kristina iki tol nepriklausė nė vienam vyrui! Aistra varė Tonijų iš proto. Jis jautė, jog visa jo gyvenimo vaga sudrebėjo ir dingo migloje, o siauras takelis, vingiuojantis į šiaurę, po žemės drebėjimo pasislėpė rūke. Jis pajuto siaubą, o dar absoliučiai aklą poreikį padaryti taip, kad mylimoji patirtų pasitenkinimą. Lygiai tokį pat poreikį, tik jau jo paties atžvilgiu, Tonijus pastebėjo kardinolo aistroje pirmosiomis judviejų naktimis prieš keletą mėnesių.

Prieš keletą mėnesių! O, rodės, praėjo jau daugelis metų. Visa tai tapo lyg tolima fantazija po laiko mėnesiena, kokia jau seniai pasidarė Venecija.

Jam norėjosi vėl ją paimti. Dabar jis parodytų mylimajai tokį meistriškumą ir tokį švelnumą, jog visas jos skausmas išnyktų kaip kraujas, tekantis jai tarp kojų. Jis bučiuotų tą įstabųjį taškelį bei šilkinę šlaunų odą, ir po pažastimis, ir po sunkiomis baltomis krūtimis. Jis jai suteiktų ne tik tai, ką gali suteikti kiekvienas vyras, o visas savo kantrybės, išmanymo paslaptis, visą kvapnųjį vyną naktų, praleistų vardan meilės bei skendint meilėje, kai savo glėbyje dar neturėjo šios brangiausios, virpančios, pažeidžiamos moters.

— Tai paslaptis, paslaptis! — sukuždėjo jis, ir širdis vėl ėmė daužytis. 2

Dešimtą valandą ryto nubudęs savo lovoje, Tonijus skubiai ėmėsi darbo ir sušildė balsą atlikdamas seriją sudėtingų duetų su Paolu. Paskui apsivilko sniego baltumo nėriniuotus marškinius, siuvinėtą liemenę, savo mėgstamiausią pilko aksomo švarką ir prisisegęs pačią sunkiausią špagą tuojau pat išvyko į Via del Corso. Ten jo karieta kurį laiką judėjo greta Kristinos, o paskui jis kuo nepastebimiau įsmuko pas ją.

Mergina atrodė nepaprastai žavi. Atsidūręs šalia, jis išsyk puolė ją aistringai bučiuoti ir neabejotinai būtų pradėjęs mylėtis čia pat, karietoje, jei tik būtų pavykę ją įkalbėti.

Kristinos plaukai buvo šilti, sklidini ryto saulės sušildyto aromato, o kai ji šiek tiek prisimerkė, tamsių blakstienų dėka akys tapdavo skaidriai mėlynos. Jis palietė tas blakstienas pirštų galiukais. Ir pajuto esąs įsimylėjęs šią kiek paburkusią apatinę lūpą.

Bet jei tik leistųsi, liūdesys vėl būtų jį užvaldęs; kai tai pajuto, liovėsi bučiavęs Kristiną, nors ir nepaleido. Pasisodino ją ant kelių, sūpavo dešine ranka, merginos plaukai užliejo jį aukso lietumi, o paskui, kai jos veide vėl apgaulingai sumišo naivumas ir rimtumas, Tonijus pirmą kartą ištarė mylimosios vardą:

— Kristina.

Juokaudamas pamėgino ištarti taip, kaip taria anglai, kaip tardavo ji pati, paversdama garsą stangria užtvara. Tačiau pasirodė besą taip sunku, jog suraukė kaktą bei ištarė jos vardą itališkai, palikdamas liežuvį priešakinėje burnos dalyje ir leisdamas orui laisvai pereiti nuo skiemens prie skiemens: Tonijus jį išdainavo.

Mergina nusijuokė įstabiu čiurlenančiu juoku.

— Ar tu niekam nepasakei, kur aš buvau šią naktį? — netikėtai paklausė jis.

— Ne. Bet kodėl aš neturiu niekam sakyti? — nusistebėjo Kristina.

Skambus merginos balselis jį užburdavo. Buvo beveik neįmanoma klausytis ne balso muzikos, o žodžių.

— Tu jauna, naivi ir akivaizdžiai nepažįsti pasaulio, — paaiškino jis. — Aš negaliu leisti tau kentėti. Jau vien mintis apie tai nepakeliama. O tu visai nesirūpini savimi.

— Ar tu ketini netrukus mane palikti?

Jį pribloškė šis klausimas. Nežinojo, ar jo jausmai atsispindi veide. Dabar negalėjo sutelkti dėmesio į nieką, tegalvojo tik apie tai, jog ji šalia, kad laiko ją savo glėbyje.

— Tuomet leisk man tave atbaidyti kartą ir visiems laikams, — pratarė ji. — Leisk pasakyti tau, kad man nerūpi pasaulio nuomonė.

— Hm-m-m...

Jis iš paskutiniųjų stengėsi klausytis. Bet Kristina buvo tokia gundanti, o įžūlumas tariant pastaruosius žodžius jį ypač sujaudino. Ji tiesiog liepsnote liepsnojo ryžtu, tarsi būtų paprasčiausias žmogus, o ne spinduliuojanti būtybė, nors, žinoma, ji negalėjo būti paprasta moteris, nes už šitokio grožio negalėjo slypėti dar ir protas.

Ne, kokie niekai! Nepaisant nepaprasto patrauklumo, dailininkės kalboje išryškėdavo neginčijamas bei galingas intelektas.

— Man nesvarbu, ką kiti apie mane galvoja, — aiškino ji. — Aš buvau ištekėjusi. Buvau paklusni. Ir dariau, kas man buvo liepiama.

— Bet tu buvai ištekėjusi už pernelyg seno žmogaus, nebeprisimenančio savo teisių arba privilegijų, — atsakė Tonijus. — Esi jauna, paveldėjai palikimą, gali vėl ištekėti.

— Aš neketinu vėl tekėti! — šūktelėjo Kristina primerktomis akimis žvelgdama į saulę, šmėkščiojančią tarp lapų. — Ir kodėl tu man visa tai sakai? — paklausė ji nuoširdžiai susidomėjusi. — Kodėl tau taip sunku suprasti, kad aš noriu būti laisva, noriu piešti, noriu dirbti savo dirbtuvėje, noriu gyventi tokį gyvenimą, koks man prie širdies?

— Ak, šitaip kalbi dabar, — pastebėjo jis, — bet paskui gali pasakyti visiškai priešingą dalyką, o juk labiausiai tau kenksmingas lengvabūdiškumas.

— Ne, — ji priglaudė pirštą jam prie lūpų. — Aš nesu lengvabūdė. Aš myliu tave. Visuomet tave mylėjau. Mylėjau tave nuo pirmos akimirkos, kai pamačiau prieš daugelį metų, ir tu tai žinojai. Tu žinojai netgi tuomet.

— Ne, — Tonijus papurtė galvą. — Tu mylėjai tą, kurį matei scenoje, bažnyčių choruose...

Kristina vos sutramdė juoką.

— Aš mylėjau tave, Tonijau, aš myliu tave dabar, — pasakė ji. — Ir savo meilėje neįžvelgiu jokio lengvabūdiškumo. O jeigu čia netgi ir esama šiokio tokio neapdairumo, man nė trupučio nerūpi.

Jis pasilenkė jos pabučiuoti, tikėdamas mylimąja tą minutę. O kai apkabino Kristiną, jam pasirodė, tarytum jos jaunystės ir tyrumo žavesys įgavo galingesnį bei nuostabesnį pavidalą.

Vis dėlto jis švelniai pratarė:

— Aš baiminuosi dėl tavęs. Ir dorai nesuprantu.

— Ką čia suprasti? — sušnibždėjo ji jam į ausį. — Argi tais metais Neapolyje tu bent akies krašteliu neįžvelgei, kokia aš nelaiminga? Juk visą laiką mane stebėjai, — mergina jį pabučiavo ir padėjo galvą jam ant krūtinės. — Ką aš galiu tau papasakoti apie savo gyvenimą? Kad tapau nuo aušros iki sutemų. Kad dirbu naktimis, esant prastam apšvietimui. Kad svajoju apie užsakymus, apie koplyčių bei didžiųjų bažnyčių sienas. Bet vis dažniau pastebiu, jog labiausiai man patinka piešti veidus — vargšų ir turtingų, tų kurie užkelia mane į mados aukštybes, ir tų, kuriuos matau gatvėse. Nejaugi visa tai taip sunku suprasti? Tokį gyvenimą?

Jo rankos be paliovos lietė mylimąją, glamonėjo, braukė atgal banguotas sruogas, o šios tuojau pat grįždavo į ankstesnę vietą.

— Žinai, kas aš? — paklausė Kristina žavingai šypsodamasi. — Ispanijos aikštėje aš patyriau tokią laimę, jog akimirksniu tapau naivuole.

Tonijus nusijuokė.

Bet netrukus jo veidas pasikeitė, nes vaikinas susimąstė.

— Naivuole, — sušnibždėjo jis.

— Na, taip. Gryniausia naivuole, — ji suraukė kaktą. — Aš nubundu, galvoju apie tapybą, eidama gulti irgi galvoju apie tapybą, apskritai man rūpi vienintelė problema: kaip prailginti dieną...

Ir jis suprato. Pačiais šiurpiausiais momentais, kai negalėdavo išguiti iš galvos minčių apie Karlą bei Veneciją, kai jam atrodydavo, kad pačios Treskių rūmų sienos suspaudžia jį, o aplinkui trykštanti šviesa — Venecijos šviesa, jis svajodavo apie tokį paprastumą, apie kokį ji kalbėjo. Kitokiomis aplinkybėmis jis irgi būtų tapęs toks pat. Gvidas pasižymėjo tuo dievišku paprastumu, nes muzika tapo visa apimančia jo aistra, jo esybe, jo svajonėmis. Paskutiniąsias septynias dienas ir naktis, kai Gvidas dirbo peržengęs išsekimo ribą, šiuo paprastumu persismelkęs jo veidas tapo keistai bereikšmis.

— Tačiau meilei bei vienatvei, — kalbėjo ji dabar, ir balse jautėsi kartėlis, — meilei bei vienatvei mano esamas gyvenimas būtų Dievo dovana.

— Vadinasi, tetrūksta tik meilės? — sušnibždėjo Tonijus. — Vadinasi, tetrūksta tik mano meilės, kad tavo gyvenimas taptų Dievo dovana?

Kristina atsistojusi apsivijo rankomis jo kaklą. Šviesa mirguliavo lapijoje jai už nugaros auksinėmis, žaliomis, tamsiomis dėmėmis, ir Tonijus užsimerkė, prispaudė ją prie savęs, apkabinęs savo ilgomis, plačiomis rankomis pajuto, kokia ji mažutė bei švelni. Atrodė, jog jeigu kada nors anksčiau jam teko patirti tokią laimę, jau seniai ją užmiršo, o šios akimirkos neužmirš niekada, kad ir kas vėliau benutiktų.

Visus jų veiksmus tą rytą ir tą dieną lydėjo lengvumas bei veržlumas.

Juodu perėjo per krautuvėles. Kristina ieškojo senų paveikslų, dėl kurių derėjosi kietai kaip vyras. Ji pažinojo savininkus, o kai kurie netgi specialiai jos laukė. Mergina ryžtingai judėjo tarp dulkėtų vertybių kalnų ir, rodos, akimirksniui užmiršo šalia esantį Tonijų.

Tamsios, įvairiausių daiktų prikimštos krautuvėlės jam labai patiko. Jis apžiūrinėjo senus rankraščius, žemėlapius, kardus. O suradęs pluoštelį Vivaldžio natų ir keletą senesnių kompozitorių rinkinių, tuojau pat juos nusipirko.

Didžiąją laiko dalį jis tiesiog susižavėjęs stebėjo Kristiną, kol meno krautuvėlių savininkai su ja derėjosi bei įkalbinėjo, o paskui vis tiek sutikdavo su jos kaina. Dailininkė nusipirko keletą romėniškų statulų fragmentų, paaiškinusi, jog naudos juos kaip modelius tapybai, ir Tonijus padėjo vežėjui rūpestingai suvynioti vertybes į senas paklodes bei nunešti iki karietos. Dar mergina įsigijo kelis portretus, suskeldėjusius ir patamsėjusius, bet sklidinus įdomių, reikšmingų detalių.

Tonijui buvo labai lengva bendrauti su Kristina. Jį žavėjo jos savitvarda. Be to, jam patiko, nors ir nesusimąstė apie tai, jos gyvenimo pilnatvės pojūtis. Jis klausėsi, kaip jinai kalba apie savo brangenybes, apie tai, jog turi išmokti geriau piešti rankas bei pėdas, privalo ištyrinėti gėles, audinius, išmokti suprasti, kas gerai, o kas blogai.

Užplūdo nepaprastas pojūtis, tarytum pažinojo šią moterį visuomet, visada buvo drauge su ja ir mėgavosi miela jos draugija, bet tuo pat metu jį stulbino kiekvienas jos judesys, kiekvienas auksinių plaukų krestelėjimas.

Karieta išvažiavo iš Romos ir atvira vietove riedėjo į pietus. Pakeliui dažnai pasitaikantys griuvėsiai teikė kraštovaizdžiui romantiško žavesio. Čia už vynuogienojų šmėkštelėdavo akvedukas, čia staiga iškildavo vieniša kolona, nuspalvinanti peizažą nykiomis irimo spalvomis. Kristina jausmingu balsu pasakojo apie įstabų Italijos grožį bei apie tai, esą ji sapnuodavusi Italijos gamtovaizdį ir tai supratusi išsyk, kai tik jį išvydo; o jos vyras, kuris visuomet buvęs jai labai geras, vežiojęs ją po visą Italiją bei suteikdavęs galimybę piešti eskizus ir tapyti, kada tik ji panorėdavo.

Kurį laiką Tonijus dar suprato, kur jie yra, kadangi kelias driekėsi netoli grafienės vilos, bet paskui karieta pasuko toliau į pietus, jūros pusėn, ir netrukus atsidūrė ilgoje alėjoje, iš abiejų pusių apsodintoje smailiaviršūnėmis tuopomis, besistiebiančiomis į žydrą dangų.

Priešakyje išniro namas, kurio stačiakampį fasadą, nusidriekusį į kairę ir į dešinę, statmenai alėjai, išmargino gilūs įskilimai bei drėgmės dėmės, o geltoni dažai, kadaise dengę sienas, nusilupo ir kai kur karojo atplaišos. Vis dėlto saulės užlietas namas švytėte švytėjo, tik langinių dengiami langai juodavo it tamsios dėmės. Juodviem privažiavus artyn, Kristina paėmė Tonijų už rankos ir nusivedė vidun pro pagrindines duris.

Tamsias akmenines grindis nuklojo lapai. Kampe kažkas sušnarėjo, į šviesą išlėkė kelios vištelės. Paskui po aukštomis lubomis nuaidėjo duslokas įkyrus avių bliovimas. Palei išpieštas sienas mėtėsi šiaudų kuokštai. Tiesiog per freskas, ant senų aplūžusių baldų, tekėjo lietaus kriokliai.

— Koks čia namas? — paklausė jis Kristinos, kuri ėjo priekyje, prilaikydama sijonus kaip princesė.

Staiga jis sustojo ir sustingo. Šių griuvėsių vaizdas sukėlė drebulį. Tonijus prisiminė, kaip prieš daugelį metų Venecijoje stovėjo tokiuose tuščiuose, saulės užlietuose kambariuose, laikydamas rankoje tamburiną; galinga ritmiška muzika suskambo ausyse bei nutilo, kai užsimerkė ir akių vokais pajuto saulės šilumą.

Gaivus oras pleveno aplinkui. Jisai nejautė nei liūdesio, nei apgailestavimo. O vėl atsimerkęs pamatė už langų ryškius saulės spindulius bei iškilusią žemę tolumoje, ir ši vieta jam pasirodė panaši į milžiniškus namo griaučius, atvirus lietui ir vėjams, žalumos ir visa ko augančio kvapams.

Kristina stovėdama ant laiptų pašaukė jį.

— Čia mano namas, — pasakė ji, kai Tonijus priėjęs paėmė ją už parankės. — Jeigu aš panorėsiu. Ar suteiksi palaiminimą? — ji žvilgtelėjo visiškai nekaltu pažeidžiamos moters žvilgsniu. — Aš galiu keliauti po visą Europą ir piešti, galiu tapyti portretus, o gal net freskas bažnyčiose, kaip kad svajojau, bet paskui grįžčiau čionai, į šį namą, namo.

Kristinai įkandin jis užkopė laiptais į erdvią salę, iš kur atsivėrė vaizdas į kaimo peizažą. Už ilgos pilkos tuopų tvoros vėjui lenkėsi aukšta kaip kviečiai žolė. Žemai viršum lauko karojo tarytum auksu apvedžioti debesys.

Mergina patylom stovėjo priešais jį pakėlusi apskritą veidelį, jos skruostai atrodė tokie minkšti, kad norėjosi tuojau pat suimti delnais mylimosios veidą.

Ir tą pat akimirką pajuto jos gyvybinę jėgą. Lygiai taip pat, kaip pajuto prieš keletą minučių, kai mergina patikėjo jam savo svajones. Staiga dingtelėjo mintis, jog aplinkui gyvena daugybė vyrų bei moterų, kurie nepažįsta tokios energijos, tokių svajonių. Tačiau jos, be abejo, pažįstamos Gvidui. Ir Betikinui. Ir visiems tiems, kurie gyvena bei dirba vardan muzikos. Ir Kristinai.

Šis žinojimas skyrė jį nuo visų grafienių, markizų bei grafų, visų tų išsipuošusių, prisidažiusių žmonių, kurie sudarė teatrą kas vakarą užpildančią publiką. Ir jis pajuto esąs pasirengęs suprasti šią moterį, suprasti, ką ji kalba bei ką daro, suprasti tikrąją jos jėgą ir suvokti, kodėl ji visuomet jam atrodė tokia vieniša, net kai šokdavo pilnose puotų salėse.

Tonijus žiūrėjo į merginą, į patamsėjusias, sunerimusias akis.

Ir stebėjosi, jog anksčiau laikė dailininkę tiesiog žemiško grožio įsikūnijimu, galinčiu jam sugrąžinti didžią prarastą galią. O štai dabar ji stovėjo priešais jį, ir jis suprato, kad šis naivios bei neprieinamos gražuolės pavidalas tebuvo kiautas, kuris dabar atsivėrė, parodydamas visą stulbinančią tikrosios jos esybės gelmę. Pamatęs liūdesį jos veide, — jam pasirodė, jog regi būtent liūdesį, — Tonijus prisitraukė Kristiną ir stipriai apkabino.

Laikė jos veidą delnuose, glostė plaukus, atsidavė jai, jusdamas, kaip ji atsiduoda jam, ir juodu mylėjosi šiaudų guolyje, šildydami vienas kitą savo šiluma.

Jisai sapnavo sniegą.

Nematė sniego nuo tada, kai išvyko iš Venecijos, ir apskritai niekada neregėjo tokios galingos pūgos, padengiančios žemę balta antklode, viską paslepiančios po savimi. Sapnavo, tarytum nubudo toje pačioje vietoje ir pamatė, jog viską aplinkui, nuo pat horizonto, dengia švarus, baltas sniegas. Plikos tuopos žvilgėjo ledu, nuostabios minkštutės, besvorės snaigės sukosi ore ir krito, krito žemėn. Įsigavusios pro atvirus langus, jos lygiu ir stebėtinai baltu kilimu užklojo grindis.

Kristina buvo čia, su juo. Bet ne taip arti, kad galėtų ją paliesti. Ir tuomet pamatė ant tolimosios sienos nupieštus šimtus anksčiau nepastebėtų figūrų: archangelus galingais sparnais bei liepsnojančiais kalavijais, siunčiančius prakeiktuosius į pragarą, ir šventuosius į dangų nukreiptais kankinių žvilgsniais. Juoda kreida nupiešti pavidalai buvo tokie gyvybingi, tarsi dailininkės ranka būtų ištraukusi juos iš sienos, kur jie anksčiau glūdėjo užmūryti. Tonijus žvelgė į surauktus jų antakius, virš galvų sūkuriuojančius debesis bei liepsnos liežuvius, pasirengusius praryti pasmerktus nusidėjėlius.

Šis paveikslas savo didybe kėlė siaubą. Kristinos figūrėlė greta atrodė tokia mažutė! Palaidais plaukais, nuo judesių besiplaikstančiu sijonu ji vaikščiojo iš vienos vietos į kitą ištiesusi į priekį ranką, keitė formą to, kas atrodė nepakeičiama ir neišreiškiama.

Kristinai atsigręžus, vaikinas pamatė, jog ir ją padengė sniegas, krintantis ant sijono, krūtų, nuožulnių pečių. Jos plaukai tapo balti nuo sniego, švelniai užklojančio juos abu.

Bet ką visa tai reiškė? Ką reiškė pūga tokioje neįtikėtinoje vietoje? Net sapnuodamas Tonijus neapsakomai troško gauti atsakymą į šį klausimą. Iš kur tokia nepaprasta ramybė, toks žiburiuojantis grožis? Ir dar sykį pažvelgęs į kalvotą žemę, nusidriekusią po perlamutriniu dangumi, jis suprato apskritai esąs ne Italijoje, o toli toli nuo visų tų vietų, kurios jam brangios, kurių jis bijo, kurios jam reikšmingos. O Venecija, Karlas, visas tas lėtas gyvenimo grimzdimas į chaosą tiesiog neegzistuoja! Jis buvo plačiajame pasaulyje ir kartu jokioje konkrečioje vietoje — visur bei niekur, o krintantis sniegas vis tankėjo ir tankėjo, darėsi baltesnis, labiau akinantis.

Stovėdamas sniege pajuto, kaip jį apsivijo Kristinos rankos. Angelai su šventaisiais žvelgė į juodu nuo sienos, o Tonijus žinojo, kad myli ją ir nebebijo.

Jis nubudo.

Šilti besileidžiančios saulės spinduliai lietė veidą. Jis gulėjo vienas ant šiaudų. Kurį laiką nejudėjo. Ir staiga iš tamsos pamažu išryškėjo didžiulis paveikslas ant sienos, lygiai toks, kokį regėjo sapne. Suprantama, pamatė jį prieš užmigdamas, nors ir neprisiminė. O priešais paveikslą stovėjo ji, mergina auksiniais plaukais. 3

Kiekvieną naktį, vos tik nusileidus uždangai, Tonijus išbėgdavo iš teatro, iššokdavo iš karietos Via del Korso ir slapstydamasis nuo jį vis dar persekiojančių Rafaelės bravų purvinomis, painiomis gatvelėmis skubėdavo pas ją, į Ispanijos aikštę.

Tarnaitė, tamsiaodė susiraukšlėjusi senutė, nuolatos šmirinėjo po kambarį valydama dulkes, bereikalingai sukiojosi aplink ir varstė Tonijų mažomis juodomis akutėmis, tarsi jis priklausytų jos nekenčiamų „vyrų“ padermei. Pamačius senę, jį apimdavo pašėlęs įniršis. Bet tuojau pat iš tamsios kambario gelmės pasirodydavo Kristina ir jį nuramindavo. Jinai gėrė jo bučinius prisimerkus, lyg narkotikus, ir tirpte tirpdavo glėbyje, o paskui maldaudavo jo truputį papozuoti.

Jį krėsdavo drebulys. Meilė atrodė esanti kančia. Visas tyras susijaudinimas, kurį patirdavo scenoje, virsdavo liepsnojančiu, laukiniu geismu.

Netrukus visą dirbtuvę nutvieksdavo žvakės, ir ryški šviesa paversdavo aukštus langus veidrodžiais. Kristina pasodindavo Tonijų priešais, išsitraukdavo popierių, pritvirtindavo ant lentos ir pradėdavo piešti pastelėmis, sparčiai tušuodama kontūrus, tad netrukus jos pirštų galiukai pasidarydavo spalvoti.

Ritmingas kreidos čežėjimas jį neretai užliūliuodavo. Iš visų pusių tarsi gyvi į jį žvelgė portretai — sodrūs, ryškūs. Kai kuriuos veidus pažinojo, kiti priklausė mistinio dydžio personažams, nutapytiems gigantiškos padangės bei debesų fone taip realistiškai, jog, rodės, tuoj ims judėti. Iš aukšto, visu ūgiu nutapyto portreto švelniai, kaip gyvas, žvelgė pats kardinolas Kalvinas, absoliučiai panašus į save, įamžintas tiksliai ir dėl to sužadinantis Tonijaus širdyje slaptą kančią.

Kristinos talentas nekėlė abejonių. Tos tvirtos pažįstamos ir nepažįstamos figūros slėgė jį visa nesutramdoma savo galia.

O tarp gausybės veidų bei figūrų dirbo dailininkė. Prieš šviesą banguojantys gyvi jos plaukai atrodė vis įstabesni ir įstabesni. Pasidarė smalsu, ar ji supyktų, jei atspėtų jo mintis: ji jam atrodė tokia egzotiška kaip balta balandėlė, nusileidusi iš dangaus aukštybių tik tam, kad pažaistų ant klavesino dangčio. Ji spinduliavo tokį jausmingumą, jog atrodė tikras geismo įsikūnijimas. Ir kaip tokiame apvalkale galėjo tūnoti protas, talentas bei šitokia valia? Šios neįmenamos mįslės vis sukosi ir sukosi jo galvoje.

Jau bemaž kraustydamasis iš proto ir savo paties malonumui tebekankindamas save, Tonijus įsivaizduodavo Kristiną skaitančią knygas, nes ji neabejotinai nuolatos skaitė knygas, arba rašančią filosofinius traktatus, kadangi jinai, aišku, sugebėjo juos rašyti, o paskui vėl žiūrėjo ir žiūrėjo į įnirtingai judančią kreiduotą jos ranką, laužančią perpus kreideles, gabalėlis po gabalėlio, kuriančią savo darbo vietoje nediduką chaosą. Kad galėtų štai šitaip karštligiškai vieną po kitos tepti spalvas, jai būtinai reikėjo laisvės. Jos veide švytėte švytėjo susikaupimas, o jis žvelgė į ją ir tesvajojo apie vieną dalyką: pagrobti bei išsinešti.

Tačiau meilės reikalams laiko likdavo pakankamai.

Ir jis bijojo to neišvengiamo ateities momento, kai užplūs skausmas.

Sąmonėje ruseno vienas miglotas prisiminimas: jis gyveno nuostabioje, stebuklingoje vietoje, pilnoje muzikos, ir staiga toji muzika nutilo, jis pajuto į sielą tykinančią klaikią baimę. Rodos, skambėjo Vivaldis, veržlieji smuikai iš „Metų laikų“. Tą akimirką, kai muzika nutilo, jis fiziškai pajuto oro tuštumą.

Galų gale paveikslas buvo baigtas. Dešimt dienų Tonijus išbuvo dailininkės nelaisvėje, atsidavęs vien tik operai, jai ir niekam daugiau.

Jau besibaigiant nakčiai, Kristina parodė jam portretą, ir jis tyliai aiktelėjo.

Emalio miniatiūroje, kurią perdavė per Gvidą, dailininkė užfiksavo jo švelnumą ir tyrumą. Tačiau naujajame portrete jautėsi niūrumas, slogus mąslumas, netgi šaltumas. Jis nė neįtarė, kad menininkė visa tai mato.

Nenorėdamas jos nuvilti, sumurmėjo kažkokius susižavėjimo žodžius. Atidėjo portretą į šalį, priėjo prie jos, atsisėdo šalia ant medinio suolo ir atėmė kreidą.

„Mylėti ją, mylėti ją“ — štai viskas, apie ką galėjo galvoti Tonijus, ką galėjo jausti, kur galėjo kreipti savo veiksmus. Ir jis stipriai apkabino Kristiną, vėl stebėdamasis, kokia siaurutė riba skiria prievartą nuo nežabotos aistros.

Mylėti tokį žmogų kaip ji reiškė priklausyti tam žmogui. Laisvė pakluso protui, ir laimė atrado geriausią vietą, geriausią laiką. Jis prispaudė ją prie savęs, nenorėdamas nieko kalbėti, ir atrodė, jog karštas, minkštas jos kūnas, linkstantis priešais jį, atskleidžia jam pačias baisiausias paslaptis.

Mylėti, mylėti, turėti ją.

Jis nunešė merginą ant lovos, nurengė, paguldė. Troško užsimiršti.

O paskui atėjo visiško atsipalaidavimo akimirka, kurią taip dažnai anksčiau patirdavo su Gvidu: kūnas pagaliau nurimo, ir jam norėjosi tiesiog būti šalia mylimosios.

Ant juodviem padengto stalo degė žvakės. Kristina apgaubė jo pečius chalatu ir nusivedė prie stalo, ant kurio tarnaitė jau pastatė vyną bei garuojančių spagečių prikrautas lėkštes. Juodu kimšte prisikimšo keptos veršienos su karšta duona, tuomet Tonijus pasisodino bičiulę ant kelių ir užsimerkę juodu pradėjo mažutį rankų bei bučinių žaidimą.

Netrukus viskas atrodė taip: kai Tonijus aklai čiupinėjo Kristinos veidelį, jinai darė tą patį, kai jis spaudė trapius jos petukus, ji įsikibdavo į jo pečius, ir šitaip tęsėsi tol, kol juodu galutinai ištyrinėjo vienas kitą.

Jis nusijuokė, ir mergina, tarsi gavusi jo sutikimą, taip pat prajuko kaip vaikas, nes absoliučiai visais atžvilgiais judviejų kūnai skyrėsi. Vaikinas pabučiavo jos šilkinę apatinę lūpą, glostė glotnų apskritą pilvą bei švelnią odą vidinėje kelių pusėje, o paskui pagriebęs ant rankų vėl nusinešė į lovą, idant surastų visus tuos drėgnus plyšelius, pūkuotas klosteles, šiltus virpančius taškus, kurie priklausė tiktai jai. O pro langus tuo metu jau dirsčiojo rytas.

Išaušo. Saulės šviesa skverbėsi į kambarį. Tonijus atsisėdo prie lango pasidėjęs rankas ant palangės ir staiga, pats nusistebėjęs, pradėjo galvoti apie Domeniką, Rafaelę, kardinolą Kalviną, kurį prisiminus širdį vis dar persmelkdavo skausmas, panašus į smuikų skambesį.

Kadaise mylėjo juos visus, štai kas įdomu. Tačiau šią tylią minutę iš tos meilės nebeliko ničnieko, kas jį kamuotų. O Gvidas? Gvidą dabar mylėjo labiau nei kada nors anksčiau, bet šita meilė buvo gili, rami ir nebereikalavo aistros.

Tačiau ką jautė dabar?

Jam atrodė, jog kraustosi iš proto. Ir toji ramybė, apgaubusi penketą minučių trukusiame sapne apie sniegą, dabar pasitraukė.

Jis pažiūrėjo į Kristiną.

Mergina ramiai miegojo savo lovoje. Jis jautėsi esąs vyras, brolis, tėvas. Norėjosi pasiimti ją iš čia ir išsigabenti toli toli — tiktai kur? Kur nors, kur krinta sniegas? Arba atgal į tą vilą už vartų, kur juodu galėtų amžiams įsikurti dviese. Užvaldė siaubingas fatališkumo jausmas. Ką jis iškrėtė? Ko iš tiesų nori? Argi jis laisvas? Ne, jam negalima nieko mylėti, jam nevalia mylėti net paties gyvenimo.

Ir staiga suvokė: jeigu nepaliks Kristinos dabar, ji amžiams jo neteks. Bet kadangi jautė begalinę šios moters galią, norėjosi verkti. Arba tiesiog gulėti šalia ir laikyti ją apkabinus.

Jis taip beprotiškai mylėjo Kristiną, jog suprato: netrukus ji galės su juo daryti ką tik panorėjusi, net ir iškrėsti kažką žiauraus. O dar jis suprato, jog anksčiau mylėdamas niekada nebijojo, nebijojo net ir Gvido. O jos bijojo ir pats nežinojo kodėl. Žinojo tik tiek, kad baimė susijusi su skausmu, kuris laukia, kai mylimoji tiesiog privalės jį atstumti.

Bet ji niekada taip nepasielgs su juo. Tonijus pažinojo Kristiną. Žinojo slaptąsias jos vietas. Jautė jos širdyje slypintį didį, paprastą gėrį, kurio ilgėjosi jo siela.

Skubiai priėjęs prie lovos apkabino Kristiną ir suspaudė glėbyje. Jos akys lėtai prasivėrė, ji sumirksėjo, žvelgdama į viršų neregės žvilgsniu.

— Ar tu mane myli? — sušnibždėjo jis. — Ar myli mane?

Staiga išsiplėtusias jos akis užpildė švelnumas ir liūdesys, kai pamatė, kokia jo būsena. O Tonijus suprato, kad mergina permato jį kiaurai.

— Taip! — atsakė ji, tarsi ką tik tai suvokusi.

Vieną vidudienį po keleto dienų, kai, rodos, pusė Romos susirinko jos studijoje, saulė liejosi pro nepridengtus langus, ponios ir ponai plepėjo, gėrė vyną bei anglišką arbatą, skaitė angliškus laikraščius, Kristina stovejo palinkusi prie molberto, išsitepusi skruostą kreida, nerūpestingai persirišusi plaukus violetiniu kaspinu. O Tonijus, žvelgdamas į dailininkę kažkur iš šono, suprato priklausąs jai. „Koks tu kvailys, — galvojo jis, — tu tik didini savo skausmą.“ Tačiau šis suvokimas nieko nekeitė. 4

Gvidas jautė: kažkas nutiko, bet buvo tikras, jog Kristina čia niekuo dėta.

Sparčiai artinosi Romos karnavalas. Opera sėkmingai vyko jau keletą savaičių, bet Tonijus vis tiek kaip įmanydamas vengė aptarinėti būsimuosius angažementus. Nepaisant Gvido spaudimo, jaunuolis meldė palikti jį vieną.

Dainininkas skundėsi esąs be galo pavargęs, prastai nusiteikęs, įtikinėjo privaląs skubiai susitikti su Kristina. Tvirtino, jeigu jau juodu abu trečiai valandai pakviesti į pobūvį, apie nieką daugiau tiesiog neįmanoma galvoti.

Atsiprašymų ir pretekstų atsirado begalė. O kai Gvidas kartais tiesiog priremdavo Tonijų prie sienos kur nors nuošaliame teatro grimo kambario kampe, vaikino veidas tuojau pat suakmenėdavo sukaustytas šalčio, kuris maestro visuomet keldavo siaubą. Tokiomis akimirkomis Tonijus tik piktai burbtelėdavo:

— Aš negaliu dabar apie tai galvoti, Gvidai. Nejaugi viso to nepakanka?

— Pakanka? Bet juk čia tik pradžia, Tonijau, — paprastai atsakydavo Gvidas.

Iš pradžių maestro nusprendė, jog dėl visko kalta Kristina.

Visų pirma, jis niekada nematė Tonijaus tokio, koks šis tapo dabar: visiškai pasinėrusio į meilę, užimančią visą laiką už teatro ribų.

Bet sykį, pasinaudojęs tuo, kad Tonijus išvyko į priėmimą, kurio niekaip negalėjo išvengti, Gvidas pagaliau aplankė Kristiną ir ne itin nustebo pamatęs nuoširdžią merginos nuostabą.

Suprantama, dailininkė nė neketino įkalbinėti Tonijaus atsisakyti velykinės sutarties Florencijoje. Juodu apskritai apie tai nesišnekėję.

— Gvidai, aš pasirengusi sekti paskui jį bet kur, — paprastai pasakė Kristina. — Tapyti aš laisvai galiu bet kurioje kitoje vietoje. Man reikia tik molberto, dažų ir drobės. Man nieko nereiškia patraukti net į pasaulio kraštą, — merginos balsas virptelėjo, — kol jis su manimi.

Seimininkė ką tik išlydėjo paskutiniuosius svečius. Kambarinės rinko taures ir arbatos puodelius. O dailininkė, pasiraitojusi rankoves, ruošė aliejų bei dažiklius. Priešais ją stovėjo karmazininių dažų, cinoberio ir ochros stiklainėliai. Merginos pirštų galiukai buvo raudoni.

— Bet kodėl, — paklausė ji nusibraukdama nuo kaktos plaukus, — kodėl jis nenori kalbėti apie ateitį, Gvidai? — jam pasirodė, jog Kristina bijo išgirsti atsakymą. — Kodėl jis primygtinai reikalauja viską slėpti, kad visi mus laikytų tiesiog gerais bičiuliais? Aš jam sakiau esanti laisva ir galinti elgtis taip, kaip man šaus į galvą, jog jis privalo persikraustyti pas mane! Gvidai, visi, kuriems įdomu, puikiai žino, kad jis — mano meilužis. Bet žinai, ką jis man ne per seniausiai pasakė? Buvo jau vėlu, o jis išgėrė pernelyg daug vyno. Tai štai, Tonijus pasakė nė kiek neabejojąs, jog nepaisant to, ką tu esi jo labui padaręs, tau padam būtų geriau, jeigu tu jį suprastum. „Štai tuomet vėjas išpūs Gvido bures“, — pareiškė jis. O apie mane pasakė, girdi man visai nebūsią gerai, jei jisai mane paliks suteršęs reputaciją ir jog nė už ką pasaulyje negalėtų to leisti. Bet kodėl jis kalba apie pasitraukimą, Gvidai? Iki šios nakties maniau, kad kaip tik tu reikalauji, jog mes išsiskirtume.

Žinodamas, kad Kristina žiūri į jį neatitraukdama akių, Gvidas dar stipriau suspaudė merginos ranką, bet nebeturėjo ką jai pasakyti. Jis žvelgė į stogus pro aukštus atvirus langus ir jautė širdyje nubundantį seną priešą, seną savo košmarą.

Jis nepasakė merginai nieko daugiau, tik pažadėjo pasikalbėti su Tonijumi ir švelniai palietęs lūpomis jos skruostą išėjo už durų.

Pamiršo Kristinos studijoje trikampę skrybėlę, bet negrįžo pasiimti, nusileido nykiais laiptais bei išėjo į žmonių užtvindytą Ispanijos aikštę, o paskui pasuko link Tiberio ir, nuleidęs galvą, sunėręs už nugaros rankas, nukiūtino šalin.

Roma apraizgė jį tinklu kreivų gatvelių, kurios vedė nuo vienos nedidukės aikštės iki kitos, pro milžiniškas statulas, žėrinčius fontanus, o jis bergždžiai stengėsi negalvoti apie tai, kas vyksta.

Po keleto valandų pastatė koją ant nuostabių įvairiaspalvių Vatikano Šventojo Petro bazilikos grindų. Praėjo pro didingus popiežių kapus. Meistriškai nukaltos akmeninės skulptūros viršum antkapių tarytum šaipėsi iš jo. Tikintieji pasauliečiai stumdėsi iš visų pusių.

Gvidas žinojo, kas darosi Tonijui. Žinojo dar prieš aplankydamas Kristiną, bet privalėjo įsitikinti.

Lakia vaizduote nepasižyminčioje, įpratusioje viską tiesiogiai suvokti sąmonėje vėl iškilo tasai vaizdas, kurį nupiešė šnekusis maestro Kavala: Tonijus, pamažu plėšiamas perpus.

Dabar jis kaip tik ir matė dviejų dvynių kovą: vieno, trokštančio gyventi, ir antrojo, kuris negalėjo gyventi be vilties atkeršyti.

Ir dabar, kai Kristina spaudė glėbyje šviesųjį dvynį, kai opera apgaubė jį palaiminimais bei pažadais, tamsusis dvynys iš paskutiniųjų stengėsi pražudyti mylintįjį iš baimės, jog to nepadaręs gali žūti pats.

Gvidas neįstengė iki galo viso to suvokti. Jo sąmonei šis paveikslas buvo pernelyg sudėtingas. Bet jis suprato: kuo daugiau gyvenimas duoda Tonijui, tuo daugiau vaikinas suvokia negalįs niekuo mėgautis, kol nesumokėtos senos sąskaitos Venecijoje.

Dabar Gvidas stovėjo vienas vidury begalinės minios, plūstančios per pačią didžiausią pasaulio bažnyčią, ir žinojo, kad niekas pasaulyje jam nepadės.

— Negaliu, — sušnibždėjo maestro ir aiškiai išgirdo savo žodžius tarp daugybės aplinkinių garsų. — Negaliu be tavęs gyventi.

Ryškūs saulės spinduliai užtemdė akis. Niekas nekreipė į jį dėmesio, ir Gvidas nejudėdamas iš vietos kalbėjo toliau.

— Mano meile, mano gyvenime, mano balse, — kuždėjo jis. — Be tavęs joks vėjas neišpūs mano burių. Be tavęs nebus nieko.

Ir toji nuojauta, kuri kankino jį pakeliui į Romą — baimė prarasti jauną bei ištikimą mylimąjį — tebuvo menkas niekas greta šios besiartinančios prarajos.

Prasidėjo karnavalas. Naktys tapo šiltesnės. Publika blaškėsi nuo vieno reginio prie kito. Į Romą sugrįžusi grafienė kas vakarą kėlė puotas.

Gvidas atsisakė visų pavasario planų. Tačiau agentams iš Florencijos vis dar nepateikė jokio atsakymo. Jei tik jam pavyktų priversti Tonijų sutikti sudaryti dar vieną sutartį! Juk davęs žodį Tonijus nieku gyvu jo nesulaužys, taigi tokiu būdu laimėtų laiko. Laimėti laiko — tik tiek jam ir tepavyko sugalvoti.

Bet sykį, netrukus po vidurdienio, kai Gvidas rašė Betikinui su Tonijum naują duetą, norėdamas patikrinti, ar jiems visa tai neįsipyko — o dainininkams jau išties spėjo nusibosti — jį aplankė vienas iš vyriausiųjų kardinolo padėjėjų ir pranešė, jog senjoras Džakomas Lizanis, atvykęs iš Venecijos, pageidauja susitikti su Tonijumi.

— Kas jis toks? — susierzinęs paklausė Gvidas.

Tonijaus nebuvo namie — juodu su Kristina linksminosi karnavale.

Bet vos tik Gvidas pamatė šviesiaplaukį jaunuolį, išsyk jį prisiminė. Prieš kelerius metus Kalėdų išvakarėse jis lankė Tonijų Neapolyje.

Tasai vaikinas buvo Tonijaus pusbrolis, moters, kuri taip dažnai jam rašydavo, sūnus. Rankose jis laikė nedidelį lagaminėlį, arba veikiau dėžutę, ir pageidavo asmeniškai įteikti ją Tonijui.

Atrodė labai nusiminęs, kai išgirdo, jog Tonijaus dabar nėra. Gvidui prisistačius, svečias paaiškino, kas nutiko: daugiau nei prieš dvi savaites Venecijoje po ilgos ligos mirė Tonijaus motina.

— Taigi jūs suprantate, — pratarė jaunuolis. — Aš privalau pranešti jam asmeniškai.

Susiklostė taip, kad Tonijus nepasirodė iki pat vaidinimo, o prieš spektaklį Gvidas nesiryžo pranešti jam slogios naujienos.

Taigi tą padaryti teko jau po vidurnakčio, kai jaunasis venecijietis sugrįžo į kardinolo rūmus nešinas skrynute ir kaip galėdamas švelniau pranešė Tonijui liūdną žinią.

Pažvelgęs tą akimirką jaunuoliui į veidą, Gvidas suprato daugiau niekada nenorįs pamatyti tokios išraiškos.

Paskui Tonijus pabučiavo pusbrolį, nusinešė dėžutę į savo kambarį, atidarė ir ilgai žiūrėjo į jos turinį, o po kurio laiko ramiai pasakė Gvidui norįs išeiti į lauką.

— Leisk man eiti su tavimi arba palydėti tave pas Kristiną, — paprašė Gvidas. — Nesistenk šios naštos pakelti vienas, be mūsų.

Tonijus ilgai žiūrėjo į maestro, tarsi nesuprasdamas žodžių prasmės. Ir Gvidas pajuto, kokia bedugnė jį skiria bei visuomet skirs nuo Tonijaus. Jam nežinoma šio žmogaus gyvenimo dalis, susijusi su tais, kuriuos jis pažinojo ir mylėjo Venecijoje, buvo vaikino paslaptis, kurion jis negalėjo įsileisti nieko.

— Prašau, — vos girdimai perdžiūvusiomis lūpomis ištarė Gvidas. Jo rankos drebėjo.

— Gvidai, jei tu mane myli, — pasakė Tonijus, — leisk man dabar pabūti vienam.

Net tokios būklės jis išliko švelnus, mėgino nusišypsoti, ramindamas ištiesė į Gvidą ranką... Ir išėjo iš kambario.

Visai netrukus pasirodė kardinolas.

Gvidas sėdėjo vienas ir apžiūrinėjo daiktus skrynutėje, kurią Tonijus paliko atidarytą.

Įdėmiai apžiūrinėdamas dėžutės turinį, jautėsi toks sugniuždytas, jog neįstengė pratarti nė žodžio.

O daiktų buvo daug.

Ten gulėjo natos, daugiausiai Vivaldžio muzika senais aptaisais, o ant viršelio mergiška rašysena buvo išvedžiotas Marianos Treski vardas. Dar knygos, prancūzų stebuklinės pasakos ir pasakos apie graikų dievus bei didvyrius — žodžiu, knygelės, paprastai skaitomos vaikams.

Bet labiausiai, perverdami skausmingu nelaimės pajautimu, Gvidą sukrėtė įvairūs vaikiški, kūdikio daikteliai.

Ten gulėjo balti krikšto marškinėliai, be abejonės, Tonijaus, pustuzinis išsaugotų mažų kostiumėlių, mažulyčiai batukai ir netgi pora mažučių pirštinėlių.

O galiausiai pastebėjo portretus, emalio miniatiūras ir vieną nuostabų paveikslą, vaizduojantį dailų tamsiaakį berniuką, koks kadaise buvo Tonijus.

Žvelgdamas į tokius įvairius daiktus, Gvidas suprato regįs žmogaus gyvenimo relikvijas, kažkam be galo brangias, bet retai kada saugomas tų, kuriems kažkada priklausė.

Ir štai dabar jos buvo nuvalytos, supakuotos ir išsiųstos į Romą kaip neabejotinas liudijimas, jog Treskių giminėje neliko nė vieno žmogaus, kuris mylėtų kadaise ten gyvenusį jaunuolį. Atrodė, tarsi Tonijus ir visi tie, drauge su kuriais jis kažkada gyveno, jau mirė.

Kardinolas švelniai paklausė Gvido, ar nereikią jo pagalbos. Išsiuntęs tarnus stovėjo vienas — kantrus, be galo kilniaširdis — ir laukė paprasto muzikanto, kuris privertė jį mindžikuoti prie durų lyg kokį liokajų.

Gvidas pakėlė į jį akis. Sumurmėjo mandagius atsiprašymo žodžius už šį konfūzą. Jis negalėjo suprasti, kaip šį žmogų jaudina tiesa apie Tonijų ir ar jis pajėgus kaip nors pakeisti padėtį.

Jis pasekė kardinolo žvilgsnį, nukrypusį į keistą ant stalo išdėliotų daiktų rinkinį.

— Numirė Tonijaus motina, — tyliai pasakė maestro.

Šie paprasti žodžiai slėpė suvokimą, jog Mariana Treski, kurios Gvidas niekada nematė ir nepažinojo, buvo veikiausiai vienintelė aplinkybė, kuri iki šiol sulaikydavo Tonijų nuo neišvengiamos kelionės į Veneciją. 5

Romos karnavalas pasiekė patį įkarštį; vyko paskutinieji, patys siautulingiausi operos sezono vakarai. Nuo ankstyvo ryto iki sutemų siaurąją Via del Corso užtvindydavo linksmi maskarado dalyviai. Abipus šios gatvės, pagrindinės miesto arterijos, stovėjo tribūnos, kimšte prikimštos kaukėtų žiūrovų. Prašmatniai išpuošti kilmingų šeimų iškilmių vežimai lėtai slinko gatve, linkdami prie žemės nuo fantastiškai apsitaisiusių indėnų, sultonų, dievų ir deivių. Didžiulė Lamberčių platforma buvo skirta iš jūros putos žengiančios Veneros temai. Pati mažoji grafienė, papuošta gėlių girliandomis, stovėjo ant jos milžiniškoje jūros kriauklėje, pagamintoje iš papjė mašė. Iš paskos lėtai, judėdamos colis po colio, dardėjo karietos. Jų keleiviai irgi dėvėjo kaukes, į abi puses barstė cukruotų migdolų konfeti, o visur aplink vaikštinėjo vyrai moteriškomis suknelėmis, moterys, persirengusios princais, jūreiviais, kaukių komedijos personažais. Tos pačios senos temos, tas pats amžinas pamišimas...

Tonijus — su kauke, apsisiautęs ilgu juodu tabarro, slepiančiu drabužius — vedėsi iš paskos Kristiną, kurios maža figūrėlė nuostabiai atrodė aptaisyta karininko kostiumu. Plaukus ji vyriškai suėmė už nugaros. Porelė čia prasibraudavo prie scenos ir kvatodavo iš kvailų Pulčinelos pokštų, čia keletui minučių nubėgdavo į kokią nors tarpuvartę pasibučiuoti, pasiglamonėti arba tiesiog atgauti kvapą.

Vakarėjant minia išsisklaidydavo, nes artinosi jaudinantis reginys — žirgų lenktynių finalas. Penkiolika arklių pirmiausia už apynasrio būdavo nuvedami iš Liaudies aikštės į Venecijos aikštę, o paskui atgal į pirmąją, kur žmonės juos paleisdavo, ir žirgai šuoliais, visiškai laisvai, lėkdavo į antrąją aikštę. Reginys buvo žiaurus, kupinas jaudinančio pavojaus. Gyvuliai stumdėsi, neišvengiamai sutrypdavo kažką iš minios ir galų gale įsiverždavo Venecijos aikštėn, kur paaiškėdavo nugalėtojas.

Paskui, kai saulė nusileisdavo, maskarado dalyviai nusiimdavo kaukes, gatvės ištuštėdavo, visi patraukdavo toliau — į puotas, gaudžiančias visame mieste, arba į pagrindinę pramogą — į teatrą.

Operos publika šėlo kaip niekad. Ir nors kaukės jau buvo nuimtos, dauguma žmonių salėje vilkėjo maskarado kostiumus, ypač laisvės suteikiančius tabarro. Moterys vyriškais kariškių kostiumais mėgavosi kelnių teikiamomis galimybėmis. Priešiškos Betikino ir Tonijaus gerbėjų stovyklos siautėjo besistengdamos perrėkti viena kitą.

Ložės atrodė tokios perpildytos, jog galėjo bet kurią akimirką sugriūti; teatrą periodiškai drebino aplodismentai bei šūksniai „bravo!“

Paskui visi vykdavo namo, o Tonijus su Kristina — į vienas kito glėbį, kad nubustų auštant bei vėl pasinertų į karnavalo sūkurį.

Bet kartais sumaišties vidury Tonijus staiga sustingdavo vietoje, užsimerkdavo ir supdamasis ant kulnų įsivaizduodavo esąs šventojo Morkaus aikštėje. Artimiausios sienos išnykdavo, jas pakeisdavo atviras dangus bei auksinė mozaika, tviskanti viršum gausios minios lyg didžiulės nemirksinčio akys. Jam atrodė, tarytum užuodžia jūros kvapą.

Greta buvo jo motina ir Alesandras, viskas vyko puikiojo paties pirmojo karnavalo metu, kai jie pagaliau gavo laisvę, o pasaulis atrodė toks nuostabus bei pilnas neįtikėtinų stebuklų. Vaikinas girdėjo jos juoką, jautė rankos paspaudimą, ir atrodė, jog visi prisiminimai apie ją buvo tobuli, nepaliesti tolimesnių nelaimių. Juodu siejo bendras gyvenimas, ir šitaip bus visados.

Jam patiko galvoti, jog ji šalia, jog kažin kokiu būdu ji žino bei supranta visa tai.

Šiomis slaptos širdgėlos dienomis jį varstė skausmas tik dėl to, kad jam taip daugiau ir nepavyko pasišnekėti su motina, pasėdėti šalia spaudžiant jos rankas savosiose, dėl to, kad nespėjo pasakyti, kaip stipriai ją myli ir dėl to, kad neįstengė ko nors pakeisti.

Ir jos mirtis atrodė sklidina to paties bejėgiškumo, kaip ir gyvenimas.

Tačiau atmerkęs akis Tonijus vėl atsidurdavo Romoje, romietės merginos, bėgiodamos aplink, vytelių šluotelėmis kuteno tuos, kurie nedėvėjo kaukių, vyrai advokatų kostiumais plūdo minią, o patys įžūliausieji — jaunuoliai moteriškomis suknelėmis — siūlėsi kitiems apnuogindami krūtines ir demonstruodami šlaunis. Matydamas aplinkui kunkuliuojantį gyvenimą, Tonijus nebe pirmą kartą suvokdavo tai, ką žinojo visuomet: jis niekada, niekada neketino skirtis su motina. Niekada, net košmariškuose sapnuose apie kerštą bei atlygį jis nesapnavo atsisveikinimo, nei ištiestos rankos, nei meilės atodūsio. Jis veikiau miglotai įsivaizdavo ją gedulo drabužiais, verkiančią tarp našlaičiais tapusių vaikų, nes jo vyras, vienintelis vyras, kurį ji išties pažino, nužudytas ir atimtas iš jos.

Mariana buvo apsaugota nuo viso šito. Visa tai atimta iš jo. Jai nebeteks apsivilkti gedulo suknelės. Ji miegojo karste. O Karlas ją apraudojo. „Jis sugniuždytas sielvarto, — rašė Katrina. — Jis kaip nesavas ir žada nieko negailėti savo vaikams. Bet nors jis dirba vis daugiau ir daugiau prisiekinėdamas, jog atstos savo vaikams ir tėvą, ir motiną, Karlo būklė tokia apgailėtina, kad jis gali bet kuriuo momentu išeiti iš valstybinės kanceliarijos pastato bei leistis klajoti po aikštę kaip beprotis.“

Tonijus pajuto, kaip Kristina suspaudė jo ranką.

Minia stumdėsi iš visų pusių ir vos jo nepargriovė. Jis vėl regėjo Marianą. Motina gulėjo karste. „Įdomu, pagalvojo Tonijus, — kaip jie ją aprengė? Ar užsegė tuos nuostabius baltus perlus, dovanotus Andrea?“ Prieš akis praplaukė laidotuvių procesija — jūra žmonių, apsitaisiusi raudonai — mirties spalva — judėjo link juodų gondolų, banguojanti minia, banguojanti jūra, jis girdėjo tylų raudotojų rypavimą, ištirpstantį sūriame vėjyje.

Kristinos veidas buvo pilnas meilės ir liūdesio.

Ji stovėjo pasistiebusi, apsikabinusi jį. Ji buvo tokia įstabiai tikra, tokia šilta, švelniai bučiuojančios jos lūpos tarytum prašė: sugrįžk pas mane.

Juodu nuskubėjo Via Condotti. Užbėgo laiptais aukštyn, į studiją Ispanijos aikštėje. Dideliais gurkšniais tiesiai iš kakliuko ištuštinę vyno butelį, užsitraukė sunkias lovos užuolaidas ir įniko karštligiškai mylėtis.

Paskui tylėdami gulėjo bei klausėsi tolimo minios gaudesio. Staiga apačioje kažkas skambiai nusijuokė. Juokas tarytum užkilo sienomis ir nusklendė į atvirą dangų.

— Kas tau, pasakyk? — pagaliau paprašė ji. — Apie ką tu galvoji?

— Apie tai, kad aš gyvas, — atsiduso Tonijus. — Tiesiog apie tai, kad aš gyvas ir labai labai laimingas.

— Eime, — Kristina staigiai pakilo. Trūktelėdama ištraukė jį iš šiltos lovos, užmetė ant pečių marškinius. — Turi dar valandą iki teatro. Jei paskubėsime, pamatysime lenktynes.

— Laiko nelabai daug, — nusišypsojo jis, vildamasis sulaikyti ją namie.

— O naktį, — kalbėjo mergina vėl ir vėl jį bučiuodama, — eisime pas grafienę, ir šį sykį tu su manimi pašoksi. Juk mudu niekada nešokome. Nė vienoje puotoje Neapolyje, kur lankėmės... drauge.

Jisai nejudėjo, ir tuomet Kristina aprengė jį tarsi vaiką, savo piršteliais rūpestingai užsagstė perlų sagutes.

— O ar tu apsivilksi violetinę suknelę? — sušnibždėjo jai į ausį Tonijus. — Jei apsivilksi, pašoksiu su tavimi.

Pirmą kartą po ilgos pertraukos jis kaip reikiant prisigėrė. Žinojo, kad apsvaigimas — liūdesio priešas. Kaip ten rašė Katrina? „Karlas slankioja po aikštę kaip pamišėlis, o vynas — vienintelis jo palydovas“?

Bet salė buvo pilna žmonių, sūkuriu skriejo ryškios spalvos, skambėjo nepailstantis muzikos ritmas. O Tonijus šoko.

Šoko taip, kaip nebuvo šokęs jau daugelį metų, atmintyje stebuklingu būdu atgijo visi senieji pa. Matydamas priešais save susižavėjusį Kristinos veidelį, jis kaskart pasilenkdavo bei vogčiomis ją pabučiuodavo, ir jautėsi tarytum atsidūręs Neapolyje, tais senais laikais, kai nuolatos svajojo apie ją.

O dar jis dabar buvo Venecijoje, Katrinos namuose. Arba tą tolimą vasarą prie Brentos.

Visas jo gyvenimas staiga jam pasirodė gigantiškas ratas, kuriame jis šoko, šoko ir šoko, apsisukdamas bei lankstydamasis energingu menueto tempu, o visi, kuriuos mylėjo, buvo šalia.

Gvidas buvo čia, ir pastarojo meilužis Marčelas — gražus jaunas eunuchas iš Palermo, ir grafienė, ir Betikinas su savo garbintojais.

Tonijui įėjus, visos galvos, rodos, pasisuko į jį. Jis tarsi išgirdo, kaip visi ėmė šnibždėtis: „Tonijus, čia Tonijus!“

Muzika plaukė ore aplink jį, o pasibaigus eiliniam šokiui, Tonijus pačiupo taurę vyno bei akimirksniu ištuštino.

Kristina, atrodo, ketino kviesti jį šokti kadrilio, bet jis švelniai pabučiavo mylimajai ranką ir pasakė verčiau pasigėrėsiąs ja iš šalies.

Jis negalėjo nustatyti, kuriuo tiksliai momentu suprato sulauksiąs nemalonumų arba kada pirmą kartą pamatė besiartinantį Gvidą.

Gal tą akimirką, kai įėjęs į salę pajuto, jog Gvidui kažkas negerai. Tonijus tuojau pat apkabino maestro ir pamėgino jį pralinksminti, kad šis nusišypsotų, net jei visiškai to nenorėjo.

Tačiau Gvido veide atsispindėjo tik nerimas, o kuždesys dvelkė neviltim.

— Eik ir pats pasakyk grafienei, kodėl mes nevažiuojame į Florenciją, — sušnibždėjo jis.

— Nevažiuojam į Florenciją?

Kada jie taip nusprendė? Ir viskas aplinkui išsyk tarsi apsiblausė, ir jau tapo nebeįmanoma apsimesti, esą čia Neapolis arba Venecija. Čia buvo Roma, artinosi operos sezono pabaiga, jo motina numirė, buvo perplukdyta per jūrą ir paguldyta į žemę, o Karlas slankiojo po švento Morkaus aikštę laukdamas jo.

Niūrus Gvido veidas atrodė patinęs, jis skubiai bei vos girdimai pakartojo:

— Taip, pasakyk grafienei, pasakyk jai, kodėl mes nevažiuojame į Florenciją.

Ir, rodos, tuo pačiu momentu Tonijus, savo paties pykčiui, pasijuto tarsi ištremtas.

— Mes nevažiuojam, nevažiuojam... — sukuždėjo jis, o tuomet Gvidas išstūmė vaikiną į blankiai apšviestą koridorių ir nusitempė pro neseniai išdažytas sienas, apdailintas tamsiai raudonu brokatu, išsiuvinėtu auksinėmis lelijomis, link kažin kokių atvirų durų.

Eidamas maestro vis kalbėjo, kalbėjo, žarstė grasinimus bei baisius, šiurpius kaltinimus.

— Ir ką gi mes darysime vėliau? — pats savęs klausė Gvidas. — Na, gerai, net jei mes nevažiuojame į Florenciją, rudenį, žinoma, galėsime vykti į Milaną. Esame kviečiami į Milaną. Dar mes kviečiami į Boloniją.

Ir jis žinojo: jeigu sustos, pasakys kažką baisaus, neatitaisomo. Kažką, kas gali išsiveržti iš tamsos, kur iki tol tūnojo.

Kambaryje laukė grafienė. Mažas apskritas jos veidas atrodė pablyškęs. Viena ranka ji prilaikė sijonus, o kita meiliai tapšnojo Gvidui per petį.

— ...Niekada ir niekur neketini važiuoti, taip? Atsakyk man, atsakyk! Tu neturi teisės šitaip su manimi elgtis! — matėsi, jog Gvido širdis sruvo krauju.

„Nereikalauk, neversk manęs to pasakyti. Nes pasakęs aš negalėsiu atsiimti savo žodžių.“ Tonijų užplūdo džiugus jaudulys, jautėsi tarsi pakylėtas. Bet kartu atrodė, tarytum stovi ant bedugnės krašto. Tereikia žengti porą žingsnelių, ir jau nebepajėgs išsilaikyti.

— Tu žinojai, tu visuomet žinojai.

Nejaugi Tonijus taip pasakė?

— Juk buvai ten, mano bičiuli, mano tikrasis, pats brangiausias bičiuli, mano vienintelis broli žemėje, tu buvai ten, tu matei savo akimis! Mano atvejis nė kiek nepanėšėjo į operacijas, atliekamas mažiems berniukams, kurie yra prausiami, puoselėjami ir globojami, o paskui gretomis siunčiami į konservatoriją lyg gaideliai į turgų! Gvidai...

— Tuomet nukreipk pyktį į mane! — meldė maestro. — Nes aš irgi ten dalyvavau! Aš buvau tavo brolio įnagis, ir tu tai žinai...

Apkabinusi Gvidą grafienė mėgino jį nuraminti. Ir tarytum iš tolo atsklido maestro aimana: „Aš negaliu be tavęs gyventi, Tonijau, negaliu gyventi be tavęs...“

Bet Tonijus buvo šaltas kaip ledas. Viskas nutolo, liūdnai ir nebesugrąžinamai. Jis išspaudė žodžius:

— Tu ten nedalyvavai. Tu tebuvai šachmatų figūrėlė, stumdoma iš vieno langelio į kitą.

Gvidas šaukė, jog jis sėdėjo šventojo Morkaus aikštės kavinėje, jog buvo ten, kai tie žmonės atėjo ir pasakė, girdi jis privalo nugabenti Tonijų į Neapolį.

— Nekalbėk apie visa tai! — maldavo grafienė.

— Aš kaltas! Aš galėjau visa tai sustabdyti! Jeigu nori keršyti, keršyk man! — šaukė Gvidas.

Nutempusi jį atgal, grafienė pasivedėjo Tonijų į šalį. Jos veidas atrodė labai senas, ir kalbėjo ji be galo tyliu balsu, nes šnekėjo apie šiurpią paslaptį, esą čia sena sąskaita ir reikią pasiųsti samdomus žudikus, o jam nesą reikalo teptis savo rankų, nejaugi jis nežinąs, jog turi draugų, kurie gali visu tuo pasirūpinti? „Tu tik tark žodį!“ Bet Tonijus beveik nesiklausydamas jos žvelgė pro langą, kur alsavo mėnesienos nutviekstas sodas, o kitapus sodo plieskė puotos salės šviesos, kur jis pats visai neseniai buvo. Ir vaikinas pagalvojo: „Kažin ar Kristina dar ten?“ Ir pamėgino įsivaizduoti ją šokančią su Alesandru.

— Aš gyvas, — sušnibždėjo.

— Ak, spindulingasis vaikeli, — pratarė grafienė.

Gvidas raudojo.

— Bet juk jis visuomet žinojo, kad ateis laikas, kai jam teks likti vienam. Aš jo nepaleisčiau, — prisipažino Tonijus grafienei, — jei jis nebūtų pasirengęs. Bet Milano žiūrovai panorės jį pamatyti ir be manęs. Ir jūs pati tą žinote...

Ji palingavo galvą.

— Bet, spindulingasis vaikeli, juk žinai, kas nutiks, jei tu dabar nuvažiuosi į Veneciją! Kaip man tave perkalbėti...

Taigi šie žodžiai nuskambėjo. Tai įvyko. Padaras, kuris tamsoje taip ilgai laukė savo valandos, pagaliau išsiveržė į laisvę, ir dabar tapo nebesutramdomas.

Ir vėl Tonijų užvaldė džiugus jaudulys. „Važiuok į Veneciją. Padaryk, ką privalai. Tegul tai įvyksta. Ir daugiau nebereikės laukti, laukti, dusti iš neapykantos bei kartėlio. Daugiau nebereikės žiūrėti į tviskantį, nuostabų gyvenimą, aplinkui besivaržantį su tamsa, begaline širdgėla...“

Bet tuomet Gvidas puolė prie jo, grafienei teko pakibti ant jo visu kūnu stengiantis sulaikyti. Dabar maestro veide atsispindėjo neužmaskuotas įniršis.

— Sakyk, kaip tu gali taip su manimi elgtis! — šaukė jis. — Pasakyk man, pasakyk, kaip gali taip elgtis mano atžvilgiu! Net jei aš tebuvau figūrėlė tavo brolio rankose, aš išgabenau tave iš to miesto, aš išvežiau tave, kai buvai sužalotas ir palaužtas...

Grafienė bergždžiai stengėsi jį nuvesti į šalį.

— ...pasakyk, ar būtum norėjęs, kad aš būčiau palikęs tave ten numirti?

Taip, jie būtų tave užmušę, jei būčiau ten tave palikęs! Ir pasakyk man, jog tu nenorėjai ničnieko, nenorėjai nieko iš to, kas vėliau tau nutiko!

— Ne! Liaukis! — grafienė iškėlė rankas.

Ir tuomet Tonijų užvaldęs džiugus jaudulys virto įniršiu. Jis atsigręžė į Gvidą ir išgirdo šiurkštų, šaižų savo balsą:

— Tu žinai priežastį. Žinai geriau nei bet kas kitas! Žmogus, kuris taip su manimi pasielgė, vis dar gyvas ir nesulaukė bausmės. Ar aš galiu vadintis vyru, pasakyk man, ar galiu vadintis vyru jos neįvykdęs!

Ūmai jį apėmė silpnumas, ir Tonijus išsverdėjo į sodą.

Prie puotos salės durų būtų tikrai parkritęs, tačiau už parankės sugriebė tarnas.

— Namo, — pratarė Tonijus, pamatęs šalia apsiverkusią Kristiną.

Buvo rytas.

Rodos, visą naktį juodu kariavo. Jis su Gvidu. Ir šie kambariai, dabar tokie šalti, iš miegamųjų virto šiurpiu mūšio lauku.

O kažkur toli už šių namų sienų jo laukė Kristina. Nesigulė, sėdėjo apsirengusi, galbūt prie lango, ranka parėmusi smakrą, žvelgdama žemyn, į Ispanijos aikštę.

Bet Tonijus neskubėjo eiti jos guosti. Jis buvo vienas. Ir matė savo atvaizdą kitapus kambario stovinčiame blausiame veidrodyje. Bereikšmis žvilgsnis pavertė jį panašiu į demoną angelo veidu. Visas pasaulis pasikeitė.

Paolas verkė.

Berniukas viską girdėjo. Ir atėjo pas jį, o jis tegalėjo atstumti vaiką tylėjimu.

Ir dabar, susirietęs kažkur prieblandoje, Paolas karčiai raudojo. Jo verksmo garsas kilo ir krito, aidėjo, kaip kad kadaise didžiulio apgriuvusio namo koridoriuose, kur Tonijus slinko palei sieną basomis, apdulkėjusiomis kojomis, ašaromis paplūdusiu veidu, o įėjęs į kambarį pamatė motiną, persisvėrusią per palangę. Bejėgiškumo bei siaubo gniužulas įstrigo gerklėje, kai atsistojęs traukė ją už sijono, o paskui nuskambėjo aido išnešiojamas jo riksmas, vis garsėjantis ir garsėjantis. Marianai atsisukus berniukas užsidengė rankomis akis, kad nematytų jos veido. O po to pasijuto krentąs. Jo galva daužėsi į sienas, į marmurines pakopas, jis negalėjo sustoti. Ir šaižiai suriko, o tada jinai, besiplaikstančiu sijonu, nusileido prie jo, pasigavo jo šauksmą bei pavertė klyksmu, kuris darėsi vis labiau veriantis.

Jis atsistojo, žengė į kambario vidurį ir vėl pažvelgė į veidrodį. „Ar tu mane myli?“ — sušnibždėjo nejudindamas lūpų. Ir pamatė Kristinos akis atsimerkiančias lyg mechaninės lėlės, ir jos burnytę, kuri sužvilgusi ištarė vienui vieną žodį: „Taaaaip“.

Paolas atsidūrė šalia. Berniukas pasirodė besąs ganėtinai sunkus, kai netikėtai pakibo ant jo. Tonijus vos išstovėjo ant kojų. Paolo verksmas aidėjo tarytum iš tolo. Vaikas taip stipriai įsikibo į Tonijų, jog šiam teko ilgais baltais pirštais atgniaužti jo rankas. Laikydamas Paolą už rankų, jaunuolis vėl pažvelgė į veidrodį.

— Kodėl tu manęs neperspėjai? — ištarė savo atvaizdui, blyškiaveidžiam milžinui juodu venecijietišku apsiaustu, už kurio, nuleidęs galvą ir žūtbūtinai prisispaudęs rankomis bei kojomis, stovėjo vaikas. — Kodėl neperspėjai manęs, kad laikas baigėsi? Jis jau beveik išseko.

Tonijus nerangiai nužingsniavo iki lovos, vilkdamas iš paskos Paolą. Krito ant pagalvių. Berniukas prisiglaudė šalia. Ir Tonijui atrodė, jog net per miegus girdi vaiko verksmą. 6

Pasiekęs teatrą jis vis dar jautė nuovargį. Kiek anksčiau nuvedė Paolą į mažą kavinukę, kur juodu abu sočiai papietavo. Dabar jam šiek tiek ūžė galvoje, ir pasaulis aplinkui žaižaravo, nors spalvas truputį išblukino lietus, išvaikęs maskarado dalyvius. Paolas nelietė maisto, kol nepamatė, kaip Tonijus pradėjo valgyti. Rodos, Tonijus leido jam išgerti per daug vyno.

Manė šiandien negalėsiąs dainuoti. Bet kartu suvokė, jog niekas neįstengtų jam to uždrausti.

Ir vos tik išgirdo žiūrovų minios trepsėjimą bei riaumojimą, vos pamatė nusigrimavusį, kostiumą apsivilkusį Betikiną — didingą apdarą sudarė šilkas ir šarvai — jam į pagalbą kartu su valios jėga atskubėjo įprastas jaudulys.

Jaunasis dainininkas rengėsi rūpestingiau nei paprastai ir baltais dažais pasišviesino veidą taip pat subtiliai bei profesionaliai kaip Betikinas. Kai pagaliau atsistojo rampos šviesoje, vėl buvo pats savimi, o balsas, priešinęsis tik pačioje pradžioje, paskui suskambo visu galingumu. Tonijus jautė karnavališką žiūrovų pagyvėjimą, skambantį kimiuose, meilės sklidinuose šūksniuose „bravo!“ Jis leido sau sekundėlei nužvelgti salę — daugybę miglotų, į jį nukreiptų veidų — ir suprato, jog ši naktis sukurta rizikingiems pasažams, įvairiausiems triukams, įvairiaspalviam fantazijos polėkiui.

Po pirmojo veiksmo į užkulisius atėjo Kristina. Pirmą kartą jinai taip iš arti matė jį vilkinį moterišką apdarą, todėl prieš įsileisdamas merginą į grimo kambarį Tonijus užsidėjo brangakmeniais nusagstytą kaukę.

O ji, žvelgdama į mylimąjį, nesusilaikiusi šūktelėjo iš nuostabos. Tiksliau, ne į jį, o į moterį tamsiai violetinio aksomo suknele, papuoštą balto atlaso rožytėmis.

— Prieik prie manęs, mielasis, — grėsmingai sukuždėjo jis, norėdamas tiesiog išgąsdinti merginą.

Pati Kristina buvo tapusi mažučiu karininku, vilkinčiu švarką su epoletais bei mūvinčiu ankštus bridžius, gundomai aptempusius lieknas jos kojytes. Panaši į drovų berniūkštį, ji prisiartino bemaž baimingai ir iškėlusi ranką palietė jo veidą. Jis jai nusišypsojo, puikiai matydamas veidrodyje, kaip atrodo saldi judviejų porelė. Artistas pasitaisė sijonus ir atsisėdo krėslan, o Kristiną pasisodino ant kelių. Ryškios trikampės medžiagos raukšlės jai tarp kojų tuojau pat sužadino nenumaldomą norą jas paliesti.

Tačiau teko pasitenkinti švelniu balto jos kaklo šilku.

Kristina pakėlė vyno taurę bei padavė jam, o paskui godžiai pabučiavo. Tonijus lėtai atsuko merginą taip, kad ši galėtų matyti jų atspindį veidrodyje: augalota moteris su tviskančia katės kauke, baltu pripudruotu veidu ir ryškiai pridažytomis lūpomis, o jai ant kelių — dailutis berniukas.

Jinai atsisuko į jį, palietė museles ant veido. Jis nusiėmė kaukę, o pamačiusi apvedžiotas jo akis Kristina dar kartą nejučia aiktelėjo.

— Jūs mane gąsdinate, senjore, — sušnibždėjo jis tuo pačiu gundančiu moterišku šnabždesiu, ir ji, jusdama gerklėje lengvą pulsaciją, apsimetė, tarsi nori jį išprievartauti.

Maža jos rankutė palindo jam po sijonais, palietė nuogas kojas, o paskui, užčiuopusi sukietėjusį penį, taip grubiai jį sugriebė, jog Tonijus vos girdimai sumurmėjo:

— Atsargiai, mielasis, nepražudyk to, kas ten dar liko!

Ji sukrūpčiojo iš juoko. Paskui prisispaudė prie jo ir atsiduso. Juodu pasistengė nusiraminti. Niekada anksčiau jis nekalbėjo jai nieko panašaus, niekada nė frivolišku tonu nešnekėjo apie tai, kas jis iš tiesų yra. Tačiau dabar galėjo juokauti šia tema ir atlaidžiu žvilgsniu žiūrėti į Kristiną tarsi į vaiką.

— Myliu tave, — sukuždėjo ji.

Jis užsimerkė. Veidrodis išnyko, o drauge ir juodu dengiantys drabužiai. O gal taip tik atrodė? Tonijus vėl svajingai pagalvojo apie taip, kaip vaikystėje mėgdavo slėptis tamsoje. Niekas negalėjo jo įskaudinti, kai tapdavo nematomas. Bet kai vėl pažvelgė į ją, suprato, jog jinai mato ne dažus, ne peruką, ne aksomą ar atlasą, o tik jį patį, tarsi juodu abu būtų nematomi tamsoje.

— Kas? — paklausė Kristina. — Apie ką tu galvoji, kai taip žiūri?

Jis papurtė galvą. Nusišypsojo. Pabučiavo ją. Ir vėl pažvelgė į žvilgantį atspindį veidrodyje. Net užsimaskavę maskarado kostiumais, juodu atrodė puiki pora.

Tą patį vakarą, tik šiek tiek vėliau, kai juodu pasiekė Kristinos dirbtuvę, Tonijus sužinojo, kad Gvidas jau pasišnekėjo su ja.

Dailininkė buvo pasirengusi palikti viską, kad tik per Velykas atsidurtų Florencijoje. Visus užsakytus portretus spėtų užbaigti iki Gavėnios pabaigos ir, žinoma, jis galėtų palaukti iki to laiko. O tuomet juodu vyktų į Florenciją drauge.

Lengvais, skubriais žingsniais vaikščiodama po studiją, ji aiškino rodydama savo darbus, girdi šitą galinti užbaigti tuomet, o šitas jau beveik baigtas. Ji jau nusipirkusi naują odinį lagaminą pastelėms; ji taip trokštanti tapyti Florencijos bažnyčiose. Kristina prisipažino niekada nesilankiusi Florencijoje. O paskui — reikiamu momentu — išsitraukė kaspiną bei išsileido plaukus.

Kaip visuomet po spektaklio, Tonijus jautėsi žvalus ir beveik besvoris; savas vyriškas kostiumas atrodė toks lengvas po visų tų graikiškų šarvų bei moteriškų sijonų. O Kristina vis dar vaidino berniūkštį, tik išleisti auksiniai plaukai suteikė jai panašumo į pažą arba angelą iš senovinio paveikslo.

Jis žiūrėjo į ją netardamas nė žodžio ir galvodamas apie tai, jog verčiau Gvidas būtų nieko jai nesakęs, ir kartu žinodamas, kad Gvidas kažkiek palengvino pasiaiškinimą jam. Bet paskutiniosios naktys su ja... paskutiniosios naktys... kaip jis nori jas praleisti?

Teisybė, dabar, žiūrėdamas į ją, nenorėjo nieko. Ir joje neįžvelgė nei liūdesio, nei baimės.

Tonijus pašaukė Kristiną į miegamąjį, ir ši tuojau pat atbėgo pas jį. Jis pastvėrė merginą bei nusinešė šnipštelėjęs: „Ganimedas“, jusdamas moterišką jos figūrą po bridžiais ir po tankiu dvieiliu švarku.

Jautėsi taip pat, kaip tuomet kavinėje su Paolu: nepaisant mieguistumo, viduje pulsavo gyvybė. Ir spalvos aplinkui buvo ryškios, sodrios. Jis glamžė pirštais plonytes paklodes, glamonėjo švelnią jos kelių lenkmenų odą. Jos pečiai atrodė tarytum nuskalauti melsva šviesa. Ir prispaudęs mylimąją prie savęs jis pagalvojo: kiek dar įstengs visa tai išlaikyti? Kada užplūs nepakeliamas, veriantis skausmas?

Meilės suminkštinta Kristina vėl uždegė žvakes, įpylė jiems abiem vyno ir pradėjo kalbėti.

— Aš važiuosiu su tavimi nors ir į pasaulio kraštą, bet kur, — pratarė ji. — Tapysiu kilmingų Drezdeno bei Londono damų portretus. Tapysiu rusus Maskvoje, tapysiu karalius ir karalienes. O Vokietija! Tu tik pagalvok, Tonijau, apie visas tas bažnyčias, muziejus bei pilis su bokštais ir bokšteliais ant aukštų kalvų! O ar tu kada nors matei šiaurės šventoves? Ten tiek vitražų! Tik įsivaizduok tokią bažnyčią, ne marmurinę, o akmeninę, aukštais, siaurais skliautais, smingančią į dangų, ir daugelį žvilgančių įvairiaspalvių stikliukų, iš kurių susidėlioja angelų bei šventųjų veidai! Tu tik pagalvok apie tai, Tonijau! O Sankt Peterburgas žiemą! Naujas miestas, pastatytas Venecijos pavyzdžiu, apgaubtas nuostabaus balto sniego antklode...

Jos balse nesijautė nevilties, o akys svajingai švytėjo, jis neatsakydamas spustelėjo mylimajai ranką, tarsi skatindamas tęsti.

— Mes keliautume visur keturiese, — kalbėjo ji. — Tu, Gvidas, Paolas bei aš. Nusipirktume pačią brangiausią kelioninę karietą ir galėtume netgi pasiimti drauge nepakenčiamąją senjorą Bjanką. O galbūt Gvidas pasikviestų ir savo gražuoliuką Marčelą. Kiekviename mieste išsinuomotume prašmatnų būstą, pietautume drauge, ginčytumėmės, lankytume teatrą! Dienomis aš tapyčiau, o vakarais tu dainuotum. O jeigu kokia nors vieta mums patiktų labiau už kitas, pasiliktume ten ir galbūt kartais išvyktume užmiestin pabūti vieni, toli nuo visų bei visko. Juk mudu dar labiau mylėtume ir suprastume vienas kitą. Tu tik įsivaizduok, Tonijau!

— Man derėjo pabėgti su keliaujančia opera, — tyliai sumurmėjo jis.

Ji pasilenkė prie jo, susikaupusi suraukė auksinius antakius, bet supratusi, jog jis nekartos to, ką pasakė, tiesiog pabučiavo jį į lūpas.

— Mes nusipirktume vilą, kurią rodžiau tau prieš mėnesį, ir ši taptų mūsų tikraisiais namais. Pavargę nuo užsienio kalbų mes sugrįžtume namo, ir Italija pasitiktų mus ryškiu savo švytėjimu! O, tu nė negali įsivaizduoti, kaip būtų nuostabu! Gvidas galėtų vakarais rašyti sonatas, o Padas užaugtų ir taptų puikiu dainininku. Jisai irgi debiutuotų Romoje.

Mes visi priklausytume vienas kitam. Kad ir kas nutiktų, liktume drauge, būtume viena didelė šeima, vienas didis klanas. Aš tūkstantį kartų apie tai svajojau, — prisipažino ji. — Ir jeigu po visų mano mergiškų svajonių gyvenimas galėjo padovanoti man tave, tuomet ir visa kita gali tapti tikrove.

Kristina patylėjo įdėmiai žvelgdama į jį.

— Ką tu pasakei Paolui, kai išsigabenai jį iš Neapolio? Paolas pats man papasakojo. Pareiškei, jog viskas yra įmanoma tuomet, kai mažiausiai tikiesi. O dabar jo gyvenimas pavirto pasaka, pilna rūmų, turtuolių ir begalinių dainų. Tonijau, viskas yra įmanoma — čia tavo žodžiai.

— Koks naivumas, — atsakė jis.

Ir pasilenkęs pabučiavo Kristiną, paglostė jos veidą žavėdamasis įstabiai minkštais, beveik nepastebimais pūkeliais, dengiančiais jos skruostus. Paskui piršto galiuku palietė jos lūpas. Ji niekada nebuvo gražesnė nei dabar.

— Ne, ne naivumas, — užprotestavo ji. — Tonijau, čia įžvalgumas.

— Paklausyk manęs, gražuole, — ištarė Tonijus šiurkščiau, negu pats norėjo. — Tu labai stipriai mane myli. Taip pat stipriai, kaip ir aš tave. Bet tu niekada iš tiesų nepažinai vyriškos meilės. Tu nepažįsti vyriškos jėgos, vyriškų poreikių, vyriškos ugnies. Tu kalbi apie šiaurės šventyklas, apie akmenis, vitražus, apie skirtingus grožio tipus. Taigi vyrai tokie pat. Yra skirtingi meilės tipai. Ir vyriška meilė — kitokia. Ateis laikas, ir tu sužinosi, jog didžiulis pasaulis pilnas paslapčių, slypinčių paprasčiausiuose dalykuose, kuriuos kiti laiko savaime suprantamais. Kalbu apie paprastą kiekvieno vyro jėgą. Ir argi tu nematai, kai viskas jau pasakyta bei padaryta, jog toji galia ir yra kaip tik tai, kas buvo atimta iš mūsų abiejų, kas buvo atimta iš manęs?

Kaip manai, ką man reiškia nuolatinis suvokimas, jog niekada negalėsiu suteikti tau to, ką gali bet kuris vyriokas, eilinis darbininkas: gyvybės kibirkštėlę tavo viduje, kūdikį, kuriame susijungtume mudu abu? Kad ir kaip karštai tvirtintum dabar mylinti mane, kaip gali būti tikra, kad neateis diena, kai tau atsiskleis tikroji mano esybė!

Jis pamatė išgąsdinęs merginą. Tvirtai lakė ją už pečių — tokių trapių, dailių, jos lūpos virpėjo, o akys blizgėjo, pilnos ašarų.

— Tu pats nežinai, kas esi, — riktelėjo Kristina, — kitaip nesakytum man viso šito!

— Aš nebekalbu apie respektabilumą, — paprieštaravo jis. — Dabar aš galiu patikėti tavimi, kai tvirtini negalvojanti apie santuoką, sakai, esą tau nerūpi šnekos, pasmerkimas dėl meilės dainininkui kastratui. Tu mane įtikinai esanti pakankamai stipri, galinti nepaisyti liežuvavimo. Bet tu nežinai, ką reiškia laikyti glėbyje vyrą! Negi, tavo manymu, aš įstengsiu ištverti akimirką, kai pamatysiu tavo akyse, jog tau nusibodau ir tu pasirengusi susirasti kitą...

— Argi jau taip blogai, kad aš myliu tavyje vyrams nebūdingą švelnumą? — piktai paklausė ji. — Ar keista, kad mieliau renkuosi tavo ugnį, o ne bet kurią kitą, kuri galėtų mane sunaikinti? Nejaugi tu nematai, koks galėtų būti mūsų gyvenimas dviese! Kodėl aš turiu norėti to, ką man gali duoti kiekvienas, kai turiu tave! Argi po tavęs kas nors kitas man gali turėti reikšmės? Kas dar gali turėti bent šiokios tokios vertės? Tu — Tonijus Treskis, talentingas ir didingas, kiti to įnirtingai siekia visą gyvenimą ir nieko nepeša. Ak, kaip aš dabar pykstu ant tavęs! Net panorau tave įskaudinti! Nirštu todėl, kad netiki manimi! Netiki, jog mudu galėtume gyventi drauge ir kaip būtų nuostabu! Tu pasirenki už mus abu, niekada tau šito neatleisiu! Supranti? Tu padovanojai man save tokiam trumpam laikui! Niekada tau šito neatleisiu!

Kristina sėdėjo palinkusi į priekį. Nuogas krūtis slėpė auksinių plaukų šydas. Užsidengusi rankomis veidą, ji tankiai krūpčiojo nuo slopinamos raudos.

Tonijus norėjo ją paliesti, paguosti, bet pats irgi jautėsi piktas ir nelaimingas.

— Tu negailestinga, — netikėtai ištarė jis. O kai mergina pakėlė užverktą, nuo ašarų ištinusį veidą, paaiškino: — Tu negailestinga berniukui, kuriuo aš buvau, ir vyrui, kuriuo galėjau tapti. Tu negailestinga, nes nematai, jog kaskart spausdamas tave glėbyje aš žinau, kas galėtų tarp mūsų būti, jeigu...

Ji uždengė delnais jam burną. Tonijus nustebęs pažvelgė į ją, o paskui atitraukė jos ranką.

— Ne! — papurtė galvą Kristina. — Tuomet mes apskritai niekada nebūtume susitikę. Ir aš prisiekiu tau visu kuo, kas man šventa, jog tavo priešai yra ir mano priešai; tie, kurie žeidžia tave, žeidžia ir mane. Bet juk tu kalbi ne apie kerštą, o apie mirtį. Vardan šito ketini nutraukti savo gyvybę. Gvidas tai žino. Ir aš žinau. O kodėl? Todėl, kad tasai žmogus turi žinoti, ar ne? Jis privalo žinoti, jog ne kas kitas, o tu atėjai jo nužudyti po viso to, ką jis tau padarė. Jis privalo žinoti, jog atėjai tu!

— Taip, tu teisi, — tyliai atsakė Tonijus. — Tikra tiesa. Tu viską suformulavai geriau ir aiškiau, nei pavyktų man pačiam.

Gerokai vėliau, kai Tonijus nusprendė, kad Kristina, išverkusi visas ašaras, užmigo, susipynusi su juo karštomis rankomis bei kojomis, jis tyliai išslydo iš merginos glėbio, atsargiai pataisė pagalvę jai po galva, nuėjo į dirbtuvę ir atsisėdęs prie lango įsmeigė akis į smulkias žvaigždes.

Vikruolis vėjas jau išvaikė sunkius debesis, bet miestas vis dar žvilgėjo, nupraustas lietaus, ir atrodė toks nuostabus mėnesienoje. Šimtai žiburėlių mirgėjo balkonuose bei languose, pro sulūžusių langinių plyšius visose siaurose gatvelėse apačioje, po blizgančiais stogais.

Jis pagalvojo: ar Kristina jį kada nors supras? Jei atsitrauks dabar, tai reikš, jog atsitraukė visiems laikams. O kaip jis galės gyventi nuolat jusdamas šį savo silpnumą, košmariško pralaimėjimo pripažinimą, suvokimą, jog leido Karlui sumaitoti ir sugriauti jo gyvenimą, o tuomet paliko jį gyventi lyg niekur nieko?

Prieš akis iškilo namai Venecijoje. Žmonos, kurios niekada nepažino, šmėkla ir vaikų šmėklų pulkelis. Išvydo žiburius viršum kanalo bei švytinčius rūmus, lėtai išnykstančius po vandeniu. „Kodėl taip pasielgta su manimi?“ Norėjosi rėkti, ir staiga pajuto Kristiną stovint šalia, jam prie šono.

Mergina atrėmė mažą galvutę jam į petį, Tonijus pažvelgė jai į akis ir išsigando pražiopsojęs svarbiausią savo gyvenimo momentą. Tikriausiai kažkada padarė kažką siaubingai blogo, priešingu atveju tiesiog negalėjo šitaip nutikti Tonijui Treskiui, gimusiam dideliems darbams!

Kliedesiai.

Tūkstančius piktadarysčių įvykdė tie, kurie niekada nebuvo nei apkaltinti, nei nubausti; nepaisant didingų pažadų, niekada nebuvo nieko daugiau, tik nelaimės bei nepritekliai — štai kur slypėjo šio pasaulio siaubas. Vaikai, suluošinti tam, kad būtų paversti serafimų choru, jų daina virto rauda, nukreipta į dangų — į dangų, kuris jų negirdi.

O jam pačiam visa tai nutiko gryno atsitiktinumo dėka — įstabaus atsitiktinumo — tik todėl, kad vieną tolimą žiemą naktimis dainuodavo siaurose Venecijos gatvelėse, apnuogindamas širdį po tokiomis pat kaip ir šios žvaigždėmis.

„O jeigu vis dėlto įsivaizduočiau, kad išties yra taip, kaip pasakė ji...“ Tonijus stovėjo tamsoje ir žiūrėjo į Kristiną, į jos galvos linkį, nuogus pečius po laisvai krintančiu apklotu, kuriuo ji apsigaubė, o kai mylimoji pakėlė į jį akis, jis pamatė kaktos baltumą bei tamsius veido kontūrus.

„Jeigu įsivaizduočiau, jog visa tai išties įmanoma... Jog kažkur žemės pakrašty, žėruojančiame jų pačių pasaulio kampelyje, juodu galėtų gyventi drauge ir mylėti vienas kitą, o visa kita — tai, kas duota kitiems — teprasmenga skradžiai!“

— Aš myliu tave, — pasakė jis bei pagalvojo: „Ir tu beveik privertei mane tuo patikėti.“

Tonijaus balsas virptelėjo. Tačiau kaip jis gali ją palikti? Kaip gali palikti Gvidą? Kaip gali išsiskirti pats su savimi?

— Taigi kada tu išvyksti? — paklausė Kristina. — Jei jau nusprendei taip pasielgti ir niekas pasaulyje negali tavęs sulaikyti...

Tonijus papurtė galvą. Kad tik ji daugiau nieko nesakytų! Mylimoji dar nesusitaikė su šia mintim, ne, dar nesusitaikė, ir bent jau šią akimirką jis negalėjo pakęsti, girdėdamas ją apsimetinėjant. Paskutinysis operos pasirodymas turėjo įvykti kitą vakarą. Bent jau tiek laiko jiems dar liko. 7

Ir štai atėjo baigiamųjų žirgų lenktynių metas. Arkliai veržėsi į priekį, įsirėždavo į minią mindydami žiūrovus, ir nors orą drebino šaižūs klyksmai, niekas negalėjo sulaikyti gyvulių veržimosi Venecijos aikštės link. Žuvusieji bei sužeistieji buvo tuojau pat nunešami į šalį. Tonijus stovėjo tribūnos viršuje spausdamas prie savęs Kristiną ir žvelgė į aikštę, kur ant pakvaišusių, suplukusių arklių galvų žmonės metė pilkus skarmalus.

Tamsa pamažu leidosi ant namų stogų. Prasidėjo didysis karnavalo užbaigimo ritualas, skelbiantis paskutiniąsias valandas prieš Gavėnios pradžią: moccoli26.

Žvakės visur.

Jos suplazdėjo visuose siauros gatvelės languose; įsižiebė ant karietų stogų, ant karčių, tarpduriuose sėdinčių moterų, vaikų, vyrų rankose... ir štai jau aplinkui mirguliavo tūkstančių tūkstančiai žvakių. Tonijus skubiai sugriebė šalimais stovinčio žmogaus žvakigalį ir palietė Kristinos žvakę, nes aplinkui jau pasigirdo grėsmingas kuždesys: „Sia ammazzato chi non porta moccolo“ — „Mirtis tam, kuris nelaiko žvakės!“

Tuojau pat kažin kokia tamsi figūra puolė į priekį ir užpūtė Kristinos žvakę, nors toji ir mėgino pridengti liepsną ranka. Nuskambėjo šūksnis: „Sia ammazzato la signorina!27 Tonijus tuojau pat vėl uždegė bičiulės žvakę, o paskui, pridengęs savąją ugnelę nuo to paties nenaudėlio, stipriu iškvėpimu iš galingų savo plaučių užpūtė jo žvakę ir ištarė tą patį prakeiksmą: „Sia ammazzato il signore!“28

Visa gatvė apačioje virto blausiai apšviestų veidų jūra. Kiekvienas stengėsi apsaugoti savosios žvakės liepsną ir tuo pat metu užpūsti kito žvakelę. „Mirtis tau, mirtis tau, mirtis tau...“

Paėmęs Kristiną už rankos, Tonijus nusivedė ją žemyn nuo tribūnos, užpūsdamas silpnus žiburėlius kairėje ir dešinėje, o žmonės aplinkui mėgino jam atkeršyti. Prasispraudęs į pačią minios tankumą, Tonijus prisitraukė Kristiną bei apkabino. Jis svajojo apie kokią nors nuošalią gatvelę, kur juodu galėtų atsikvėpti ir vėl pradėti tą mažą meilės žaidimą, kuriuo kankino vienas kitą visą šią dieną atskiesdami visa tai vynu, juoku bei bemaž desperatišku linksmumu.

Šį vakarą operos vaidinimas turėjo būti trumpas ir baigtis prieš dvyliktą, tai yra dar prieš prasidedant Pelenų dienai, o dabar jis negalvojo apie nieką daugiau, tik apie žvaigždėtą dangų, apie juodu supantį mažučių žiburėlių vandenyną bei šnabždesius aplinkui: „Mirtis tau, mirtis tau, mirtis tau...“ Ūmai jo liepsnelė užgeso, Kristinos irgi. Mergina aiktelėjo, bet tuo momentu iš visų pusių stumdomas ir kumščiuojamas Tonijus prisispaudė mylimąją bei pravėrė jos lūpas savosiomis, nekreipdamas jokio dėmesio į užgesusias abiejų žvakeles. Minia pasigavusi nusinešė juos drauge tarsi jūros banga.

— Duokite man savo ugnelės, — skubiai kreipėsi Kristina į šalimais stovintį augalotą žmogų. Uždegė savo žvakę ir perdavė liepsnelę Tonijui.

Iš apačios apšviestas jos veidas atrodė šiurpokai. Minkštos garbanėlės mirguliavo auksu. Mergina pasidėjo galvą mylimajam ant krūtinės ir priglaudė prie jo žvakės savąją, kad dideli jo delnai galėtų pridengti abu liepsnos liežuvėlius.

Galų gale atėjo metas išeiti. Minia pamažėle sklaidėsi. Vaikai vis dar užpūtinėjo žvakes tėvams bei erzino juos ritualiniu prakeiksmu, tėvai atsakydavo tuo pačiu, ir šis pamišimas pamažu persikėlė į šonines gatveles. Tačiau Tonijus stovėjo nejudėdamas, nenorėdamas palikti šios paskutinės karnavalo salelės net vardan paskutiniųjų teatrinės ekstazės momentų.

Visuose languose tebedegė žiburiukai. Gatvėse kybojo daugybė žibintų, pro šalį pravažiuojančiose karietose ribuliavo švieselės.

— Tonijau, turime mažai laiko... — sušnibždėjo Kristina.

Jis be jokių pastangų sulaikė mažą merginos rankutę prieš jos valią. Bičiulė tempė jį, bet vaikinas nejudėjo. Tuomet Kristina pasistiebė ir uždėjo ranką jam ant pakaušio.

— Tonijau, tu apie kažką svajoji...

— Taip, — sumurmėjo jis. — Apie amžinąjį gyvenimą...

Dailininkė nusivedė jį į Via Condotti. Ji bemaž šoko priešakyje ir tempė draugužį už ilgos rankos lyg už pavadėlio.

Staiga prišokęs kažkoks berniūkštis sušnypštė:

— Sia ammazzato...

Įžūliai šyptelėjęs, Tonijus iškėlė ranką ir išgelbėjo savo liepsnelę.

Vėliau viskas įvyko taip greitai, jog paskui jis nebeįstengė sudėlioti mozaikos gabalėlių į vieną visumą. Netikėtai priešakyje išdygo siluetas, paskui pasirodė grimasos perkreiptas veidas, pasigirdo šnabždesys: „Mirtis tau!“, o tada Kristina paleido jo ranką, jis parkrito praradęs pusiausvyrą ir išgirdo draugės riksmą.

Jaunuolis išsitraukė durklą tuo momentu, kai pajuto kito peilio ašmenis sau prie gerklės.

Jis numušė ginklą aukštyn, geležtė tespėjo brūkštelėti per veidą, ir atkišo į priekį savąjį durklą, smogė vieną kartą, antrą, trečią į žmogų, mėginusį prispausti jį prie sienos.

Bet tą akimirką, kai tasai žmogus ėmė visu svoriu kristi ant jo, vaikinas pajuto už nugaros esant dar vieną užpuoliką, ir staiga kaklą sugniaužė kilpa.

Užvaldytas absoliutaus siaubo, jis ėmė grumtis, kaire ranka pasiekė iš už nugaros puolantį vyrą, o dešine sukiojo durklą kito žarnose.

Pasigirdo trepsėjimas, riksmas, Kristinos riksmas. O jis jau duso, virvė įsirėžė jam į kūną... Ir staiga kilpos nebeliko.

Tonijus atsisukęs puolė smaugiką, tačiau kažkas sugriebęs jį už rankų sušuko:

— Senjore, senjore, mes jūsų paslaugoms!

Atsigręžęs išvydo niekad anksčiau nematytą žmogų, šiam už nugaros stovėjo Rafaelės bravai, tie patys, kurie persekiojo jį keletą savaičių, o tarp tų vyrukų — Kristina; bravai laikė ją, tačiau taip, tarsi gintų, anaiptol neketindami skriausti. Tonijui prie kojų gulėjo jo paties nužudytas žmogus.

Vaikino krūtinė sunkiai kilnojosi. Jis prisispaudė prie sienos, lyg niekuo nepasitikintis, į kampą įvarytas žvėris.

— Mes tarnaujame kardinolui Kalvinui, — pasakė jam nepažįstamasis.

Aiškiai matėsi, kad Rafaelės žmonės jo nepuolė. Jie stovėjo čia pat.

Aplinkui susigrūdo minia, šimtai žvakelių. Ir pamažu Tonijus suvokė: visi šie žmonės atėjo jo apginti.

Jis žiūrėjo į nužudytąjį.

Atbėgo mažų vaikų pulkelis ir tuojau pat atšoko pamatę negyvėlį. Vaikų pirštukai atrodė raudoni bei perregimi žvakių liepsnos fone.

— Jūs turite kuo greičiau eiti iš čia, senjore! — patarė jam asmens sargybinis, o Rafaelės vyrukai pritariamai sulinksėjo. — Čia gali atsirasti ir daugiau norinčiųjų jus užpulti.

Keli bravai nuvedė jį šalin, o vienas pasilenkęs apieškojo lavoną. 8

Jis sėdėjo prie pat slenksčio. Kardinolas Kalvinas nesitvėrė pykčiu.

Pasikvietęs grafą Rafaelę di Stefaną, Kalvinas karštai padėkojo už pagalbą, kurią pastarojo žmonės suteikė gindami Tonijų ir Kristiną, saugiai nugabentą į grafienės namus.

Rafaelė pareiškė nepasitenkinimą dėl to, kad užpuolikai galėjo prieiti taip arti prie Tonijaus.

Tačiau kas buvo tie plėšikai? Ir kardinolas, ir Rafaelė uždavė šį klausimą Tonijui, kuris tik pakraipė galvą bei pasakė žinąs ne daugiau už juodu.

Netrukus paaiškėjo, jog abu užpuolikai buvo užkietėję galvažudžiai. Jų kišenėse buvo rasti Venecijos pasai, aptikta venecijietiškų monetų. Vieną nudūrė kardinolo sargybinis, kitą nugalabijo pats Tonijus.

— Kas Venecijoje gali geisti tavo mirties? — kamantinėjo Rafaelė. Mažos juodos jo akutės gręžte gręžė Tonijų. Dainininko ramybė varė jį iš proto.

Tonijus vėl papurtė galvą.

Faktas, jog sugebėjo nusigauti iki teatro ir įstengė išeiti į sceną, atrodė jam tikras stebuklas, o susidoroti su savo darbu padėjo profesinis meistriškumas bei įpratimas, kurių jis nevertino iki pat pastarojo momento.

Tačiau šis kambarys jam tapo dar didesne bausme negu šviesų nutvieksta scena, kur tarytum iš tolo klausydamasis savo paties balso galėjo pasinerti į savas mintis.

Jautė malonų jaudulį, panašų į patirtąjį prieš dvi dienas, kai atvėrė Gvidui širdį, jaudulį, kuris paversdavo jį šaltu ir tvirtu, kurį lengvai galėjo paslėpti grimas bei kostiumas.

Dabar jis prisivertė sėdėti ramiai ir nejudėti. Tačiau negalėjo užmiršti žymės ant kaklo, negalėjo atsikratyti minties apie tai, kaip giliai turėjo įsirėžti virvė, kad visiems laikams atimtų iš jo balsą, o gal net gyvybę.

Be to, prisiminė prie gerklės prikištą peilį. Peilis prie gerklės, kilpa ant kaklo.

Jis pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį į Gvidą, kuris stebėjo kamantinėjimą taip, lyg jaustųsi susirūpinęs bei išgąsdintas ne mažiau už kitus.

Maestro veidas tapo neišskaitomas. Galėjai neabejoti: mokytojas neketina niekam nieko sakyti.

— Nuo šiol Marką Antonijų saugos keturi žmonės, — tarė kardinolas.

Nepaisant viduje vis dar kunkuliuojančio įniršio, Kalvinas elgėsi taktiškai ir neklausė Rafaelės, iš kur ten staiga atsirado jo žmonės. Kardinolo sargybiniai kalbėjo su tais vyrais taip, lyg būtų geri pažįstami bei nesistebėtų juos ten sutikę.

„O jeigu nė vieno iš jų ten nebūtų buvę?“

Tonijus prisimerkė ir nusuko akis, kai Rafaelė pasilenkė pabučiuoti žiedo ant kardinolo piršto.

Ramybės kauke prisidengęs Gvidas kitame kambario gale atrodė paniuręs. Tarsi jau matytų krauju paplūdusį Tonijaus kūną miesto gatvėje.

Tonijus vėl pasičiupinėjo įpjovą. Rafaelė jau išėjo. Bravai liks stovėti sargyboje visuose rūmų koridoriuose. Lygiai taip pat Karlo apsaugininkai kadaise slėpėsi visuose Treskių palaco koridoriuose.

— Išeik, Gvidai, — sušnibždėjo Tonijus.

Pagaliau juodu su kardinolu Kalvinu liko vieni.

— Pone, — prabilo Tonijus. — Ar po tiekos malonių nesuteiktumėte man dar vienos? Ar negalėtume dabar mudu abu nueiti į koplyčią ir ar nemalonėtumėte ten išklausyti mano išpažinties? 9

Juodu tylėdami nužingsniavo koridoriumi. O atidarę koplyčios duris pajuto iš vidaus sklindančią šilumą. Priešais marmurinius šventuosius mirgėjo žvakės, o auksinės tabernakulio durelės švelniai švytėjo viršum baltutėliu audiniu apdengto altoriaus.

Kardinolas nuėjo iki pirmosios raižytinių kėdžių eilės priešais Dievo stalą ir atsisėdo, pasiūlęs Tonijui gretimą krėslą. Juodviem nebuvo būtinybės naudotis medine klausykla. Kardinolas palenkė galvą, leisdamas Tonijui suprasti, jog šis gali pradėti, kada panorės.

— Mano pone, — kreipėsi Tonijus. — Viskas, ką jums pasakysiu, privalo išlikti išpažinties paslaptimi. Šito negalima atskleisti niekam.

Kardinolas suraukė kaktą.

— Markai Antonijau, kodėl man tai primeni?

Jis pakėlė dešinę ranką ir ryžtingu mostu palaimino.

— Nes aš neprašau formalaus nuodėmių atleidimo, mano pone. Galbūt tiesiog ieškau teisingumo. Ieškau tiesos dangaus akivaizdoje. Aš tiksliai nežinau, ko ieškau, bet turiu jums pasakyti, kad žmogus, pasiuntęs man samdomus žudikus, yra mano tėvas, visų ir kiekvieno laikomas mano broliu.

Tolesnis pasakojimas vystėsi sparčiai, aiškiai, tarsi metai būtų nuplovę visas banalybes bei nereikalingas smulkmenas, palikdami tik esmę. Kardinolo veidas įsitempė iš skausmo ir nuo sutelkto dėmesio. Nuleisti glotnūs vokai atrodė tarytum pusrutuliai virš akių. Kartais jis palinguodavo galvą nenutraukdamas iškalbingos tylos.

— Visa tai, kas buvo padaryta man, kitą žmogų būtų seniai pastūmėję įvykdyti kerštą, — sušnibždėjo Tonijus. — Ir aš žinau, kad tik mano laimė vertė mane atidėlioti šio tikslo siekimą. Aš nejaučiu savo gyvenimui neapykantos nė paniekos. Aš jį vertinu. Balsas man ne tik Dievo dovana, bet ir džiaugsmas, ir visi aplinkiniai žmonės mane džiugino, nors geidulingumo niekad netrūko, o šit aistros akivaizdžiai stigo. Aš negaliu šito neigti. Bet aš gyvenu. Kartais pats sau atrodau tarsi vandens stiklinė, į kurią pataikius saulės spinduliui šviesa susprogsta, ir stiklinė tampa pačia šviesa.

Tad kaip aš galėjau jį nužudyti? Vėl paversti savo motiną našle, o jų vaikus — našlaičiais? Kaip galėjau į tuos namus atnešti tamsą bei mirtį? Ir kaip galėjau pakelti prieš jį ranką, kai jis — mano tėvas, kuris mylėdamas mano motiną padovanojo man gyvybę? Kaip galėjau šitaip padaryti tuo metu, kai, nepaisant mano neapykantos jam, gyvenau toks laimingas bei patenkintas, koks nesijaučiau niekad, netgi vaikystėje?

Todėl aš vis atidėliojau savo užmačias. Nusprendžiau, jog Karlas privalo turėti du vaikus. Aš laukiau. Ir netgi tuomet, kai neliko nieko, kas mane sulaikytų, kai nebeliko įsipareigojimų tiems, kuriuos mylėjau, bei kliūčių mano kelyje, baimė sugriauti savo paties laimę vertė mane nesiimti veiksmų. Bet dar svarbiau, pone, kad mano laimė vertė mane jausti kaltę dėl to, jog ketinu jį nužudyti. Kodėl jis privalo mirti, kai aš turiu visą pasaulį, meilę ir viską, apie ką tik gali svajoti vyras! Štai ko pats savęs klausinėjau.

Bet netgi šiandien, šią pat dieną, aš vis dar laukiau kovodamas su savo sąžine ir išsikeltu tikslu. Ginčijausi ne su kitais, o pats su savimi.

Akimirksnį patylėjęs, Tonijus karčiai atsiduso.

— Ir štai dabar, jūs matote, jis pats perkirto šį mazgą: pasiuntė samdomus žudikus, kad mane užmuštų. Dabar jis gali taip elgtis. Mano motina mirė ir yra palaidota. Ketveri metai praėjo nuo to laiko, kai kas nors galėjo rasti nenuginčijamų motyvų, kurie mano nužudymo atveju užtikrintų jam mirties nuosprendį. O aš visus tuos metus buvau ištikimas namams, šeimai ir net jam, paskutiniajam mūsų giminės palikuoniui.

Pasiųsdamas tuos galvažudžius nužudyti manęs jis pamėgino sugriauti patį gyvenimą, kuris laikė mane atokiau nuo jo, tą gyvenimą, kuris man sakė: užmiršk jį, lai gyvena!

Bet aš negaliu jo užmiršti. O dabar jis nepaliko man pasirinkimo. Aš privalau važiuoti tenai bei užmušti jį, ir Dievas liudininkas: nėra priežasties, dėl kurios negalėčiau to padaryti, o paskui sugrįžti pas tuos, kuriuos myliu ir kurie manęs laukia. Pasakykite man, jog nėra priežasties, dėl kurios aš privalėčiau sunaikinti save, idant atsiskaityčiau su tuo žmogumi, šiandien pamėginusiu mane nužudyti. — — Bet ar gali tu su juo atsiskaityti, Markai Antonijau, — paklausė kardinolas, — neaukodamas savo paties gyvybės?

— Taip, mano pone, — tvirtai atsakė Tonijus. — Aš galiu taip padaryti. Jau seniai radau būdą įvilioti jį į savo tinklus minimaliai rizikuodamas.

Kardinolas patylom mąstė apie viską, ką išgirdo, ir prisimerkęs žvelgė į tolį, į tabernakulį.

— Ak, kaip menkai aš tave pažinojau, kaip mažai težinojau apie tai, ką tu išgyvenai... — pagaliau ištarė jis.

— Mano galvoje sukasi vienas vaizdinys, — tęsė Tonijus. — Visą vakarą jis mane kamavo. Prisiminiau seną legendą, kurioje didžiajam užkariautojui Aleksandrui buvo pateiktas vadinamasis Gordijaus mazgas, o jis perkirto šį kalaviju. Mat šita metafora labai taikliai atspindi mano sielos būseną. Tikras Gordijaus mazgas, kur susipina troškimas gyventi bei tikėjimas, jog neįstengsiu gyventi, kol nesunaikinsiu jo ir kartu nesusinaikinsiu pats. Ką gi, jisai perkirto Gordijaus mazgą savųjų samdinių peiliais. Ir šiandien vakare, kai aš scenoje šypsojausi, kalbėjau ar net dainavau, be paliovos galvojau pagaliau supratęs, kodėl man niekad nepatiko ši sena legenda. Kokia gi čia išmintis — tiesiog imti ir perkirsti bei sunaikinti mįslę, kuri įvarė aklavietėn kur kas šviesesnes galvas? Koks grubus, tragiškas nesupratingumas! Bet vyrai paprastai taip ir elgiasi, mano pone: jie perkerta arba nukerta. Ir, ko gero, tik tie iš mūsų, kurių negalima priskirti vyrų giminei, įstengia aiškiau pamatyti gėrio bei blogio išmintį ir patirti paralyžiuojančią jos jėgą.

Ak, jei turėčiau laisvę rinktis, aš visą laiką leisčiau eunuchų, moterų, vaikų ir kalavijų vulgarumą niekinančių šventųjų draugijoje! Bet aš nesu laisvas. Jis ateina manęs. Jis man primena, jog vyriškos prigimties taip lengvai nesunaikinsi, jog ją galima pažadinti giliausiose mano gelmėse ir nukreipti prieš jį. Viskas yra taip, kaip aš visuomet maniau: aš ne vyras ir kartu vyras, ir aš negaliu gyventi nei kaip vienas, nei kaip kitas, kol jisai nesusilaukė bausmės!

— Tuomet yra tik vienas teisingas kelias iš aklavietės, — kardinolas pagaliau atsisuko į jį. — Tu negali pakelti rankos prieš tėvą už tai nesumokėdamas. Pats man taip pasakei. Nėra reikalo cituoti tau Šventojo Rašto. Tačiau tavo tėvas mėgino tave nužudyti, nes jisai tavęs bijo. Išgirdęs apie tavąjį triumfą scenoje, tavo turtą, fechtavimo įgūdžius, apie tai, kokie įtakingi žmonės tapo tavo draugais, jis negalėjo nepagalvoti, jog ketini stoti prieš jį.

Taigi tu privalai nuvykti į Veneciją. Tu turi priversti jį paklusti. Aš galiu pasiųsti drauge su tavimi savo arba grafo di Stefano vyrus, kaip panorėsi. Ir surenk su juo akistatą, jei tu šito taip trokšti. Įsitikink, jog visus šiuos metus jis kentėjo bei atliko bausmę už tau padarytą blogį. O paskui paleisk jį. Ir tuomet jis galų gale įsitikins, jog tu niekada jam nepakenksi. Tu irgi būsi patenkintas. Gordijaus mazgas atsiriš, ir kalavijų neprireiks.

Sakau tau visa tai ne kaip dvasininkas. Kalbu kaip žmogus, jaučiantis pagarbią baimę, žinantis, ką tu išgyvenai, ką praradai ir kiek, nepaisant nieko, pasiekei. Dievas niekada nebandė manęs taip, kaip bandė tave. O kai aš nusidėjau savo Viešpačiui, tu buvai man, nuodėmingajam, atlaidus ir neparodei nei paniekos, nei begalinio pranašumo mano silpnybės akivaizdoje.

Elkis taip, kaip aš tau pasakiau. Žmogus, leidęs tau taip ilgai gyventi, iš tiesų nenori tavęs žudyti. Jis labiausiai trokšta gauti tavo atleidimą. Ir tik pamatęs jį klūpantį prieš save ant kelių, galėsi savo tėvą įtikinti, jog tau pakanka stiprybės jam atleisti.

— Bet argi man pakanka stiprybės? — paklausė Tonijus.

— Kai suprasi, jog ši stiprybė — pati galingiausia iš visų, tu jos įgysi. Tu tapsi tuo, kuo nori būti. O tavo tėvas bus amžinas šio tapsmo liudininkas.

Gvidas nemiegojo, kai įėjo Tonijus. Maestro sėdėjo tamsoje prie savo rašomojo stalo, iš ten sklido tylūs garsai: štai jis pakėlė taurę, štai gurkštelėjo iš jos, štai beveik be garso pastatė taurę ant medinio stalo paviršiaus.

Paolas gulėjo susirietęs į kamuoliuką Gvido lovos viduryje. Mėnesiena apšvietė ašarotą berniuko veidą bei pasklidusius plaukus; matėsi, kad vaikas užmigo nenusirengęs ir kad jam buvo šalta, nes gulėjo apglėbęs save abiem rankom.

Tonijus, pakėlęs sulankstytą apklotą, užklojo berniuką. O paskui pasilenkęs pabučiavo Paolą.

— Juk ir tu apraudi mane? — atsisuko jis į Gvidą.

— Galbūt, — atsakė Gvidas. — Gal tave. O gal save. Ir Paolą. Kristiną irgi.

Tonijus priėjo prie stalo. Luktelėjo, kol tamsoje pamažu išryškėjo Gvido veidas.

— Ar spėsi parašyti operą iki Velykų?

Maestro padvejojęs linktelėjo.

— Tuomet nueik pas impresarijų ir susitark su juo. Pasamdyk karietą, pakankamai didelę, kad jūs visi — Kristina, Paolas, senjora Bjanka — galėtumėte nukakti į Florenciją ir ten išnuomoti mums namą. O aš pažadu: jeigu negrįšiu anksčiau, tuomet Velykų sekmadienį būsiu šalia tavęs dar prieš atsiveriant teatro durims.

Net po pamažėle smarkėjančio lietaus šydu šis miestas atrodė pernelyg gražus, kad būtų realus. Jis labiau panėšėjo į protu nesuvokiamą svajonę. Senoviniai rūmai dunksojo viršum ribuliuojančio vandens, sukurdami vieną didingą, nuostabų, nesibaigiantį miražą. Saulė skverbėsi pro pradriskusius debesis sidabru ataustais krašteliais, viršum styrančių laivų stiebų sklandė žuvėdros, pleveno ir nuo vėjo plaikstėsi vėliavos, panašios į ryškius šviesos žybsnius blankiai švytinčio dangaus fone.