Kastratai

Septinta dalis 1

Vėjas plakė visą aikštę dengiančią ploną vandens plėvelę, o kažkur tolumoje skambėjo varpai — taip suspausti šalčio, jog jų garsas atrodė panašus į žuvėdrų klykavimą.

Prasidėjo šventas senovinis spektaklis — Šviesiausios Tarybos narių išėjimas pro valstybinės kanceliarijos portikus. Raudonos mantijos vilkosi per vandenį, vėjas plėšė baltus perukus, bet eisena judėjo kranto link, valstybės vyrai vienas paskui kitą lipo į juodutėlius gedulo barkasus ir plaukė aukštyn neprilygstamos didybės prospektu — Didžiuoju kanalu.

Ak, nejau šis vaizdas niekada nesiliaus stulbinęs, nesiliaus alinęs širdį ir protą? O gal šito niekuomet nebūna gana dėl tų penkiolikos karčios tremties metų Stambule? Amžinai kankinantis, amžinai paslaptingas, amžinai negailestingas miestas, Venecija — svajonė, kuri vėl ir vėl tampa realybe.

Karlas pakėlė prie lūpų brendį, šis išsyk nudegino gerklę. Viskas aplinkui susiūbavo ir atsistojo į savo vietas. Sustingo į dangų besiveržiančios žuvėdros. Vėjas degino akis.

Jis atsisuko bei vos neprarado pusiausvyros. Ir pamatė savo patikėtinius, savo bravus, kurie iki tol stovėjo it neryškūs šešėliai, o dabar prislinko arčiau, dvejodami, ar jam reikalinga pagalba, ar ne, bet pasirengę tuojau pat pribėgti, jei jis pargriūtų.

Karlas nusišypsojo. Pakėlęs prie burnos gertuvę, gurkštelėjo didelį gurkšnį. Minia tuojau pat pavirto lėtai judančių spalvų telkiniu, atsispindinčiu vandenyje, tokiu pat nematerialiu, kaip ir pats lietus, ištirpstantis nebylioje migloje.

— Už tave, — sukuždėjo jis orui, dangui bei jį supančiam materialiai efemeriškam stebuklui, — už tave kiekviena ir visokeriopa auka, mano kraujau, mano prakaite, mano sąžine. — Užsimerkęs susiūbavo praūžus vėjo gūsiui. Jam patiko, kaip vėjas vėdino odą, patiko skendėti nuostabiame svaigulyje, kai nebejauti nei skausmo, nei sielvarto. — Už tave aš žudau, — sušnibždėjo. — Už tave aš nužudysiu.

Jis atsimerkė. Patricijų raudonomis mantijomis jau nebebuvo. Ir akimirksniui jis įsivaizdavo — patirdamas ganėtinai malonų jausmą — jog jie vienas po kito nuskendo jūroje.

— Jūsų prakilnybe, leiskite parvesti jus namo.

Atsisukęs jis pamatė Frederiką, įžūloką vyruką, laikantį save ne tik asmens sargybiniu, bet ir jo tarnu.

Ir brendis atsidūrė prie lūpų anksčiau, nei apsisprendė išgerti.

— Tuoj, tuoj... — Karlas norėjo kažką pasakyti, bet pajuto akis aptraukiantį ašarų šydą, sudrumsčiantį iškilusią viziją: tušti kambariai, tuščia lova, jos suknelės, vis dar kybančios ant kabliukų, ir netgi ore tebesklandantis jos kvepalų aromatas. — Laikas nieko nesušvelnina, — ištarė balsu. — Nei mirties, nei netekties, nei fakto, kad netgi mirties patale jinai ištarė jo vardą!

— Senjore!

Frederikas akimis parodė tamsų siluetą, kuris išsyk pasistengė dingti iš akių — vieną iš kas žingsnis pasitaikančių valstybės šnipų.

Karlas nusijuokė.

— Apskųsk mane! Ei tu, girdi? „Jis šlaistosi girtutėlis, nes jo žmoną po žeme graužia kirminai!“

Jis nustūmė į šalį tarną.

Minia išpampo lyg gyvas padaras, ir išsikleidė tik tam, kad vėl susiglaustų. Vėjo blaškomas lietus plakėsi į akių vokus, lūpas, virtusias šypsena, perkreipusia veidą. Karlas susverdėjo, bet tuojau pat vėl išsitiesė ir gurkštelėjęs dar vieną gurkšnį pasakė:

— Laikas.

Pasakė garsiai, beatodairiškai, kaip šneka tik kaip reikiant įkaušęs žmogus, ir pagalvojo: „Kartais laikas nė kiek nepadeda“, o paskui sušnibždėjo:

— Girtumo svaigulys irgi. Nesuteikia nieko, tik galimybę kaskart matyti šį grožį ir jo slepiamą visa ko prasmę.

Debesų kraštus puošė sidabras, žaižaruojanti auksinė mozaika atrodė gyva. Įdomu, o ką ji regėdavo apsvaigusi, tomis minutėmis, kai plėšdavo jam iš rankų vyną, o jis jos prašydavo: „Mariana, lik su manimi, nebegerk, lik su manimi!“? Ir apskritai, ar ji ką nors sapnuodavo, kai gulėdavo be sąmonės savo lovoje?

— Jūsų prakilnybe, — sušnibždėjo Frederikas.

— Palik mane vieną!

Deginantis brendis panėšėjo į skystą ugnį; gėrimo šiluma palaikė Karlą nepraleisdama ledinio oro, ir staiga jį pervėrė mintis, jog visas šis grožis, pasirodo, labiausiai reikalingas tuomet, kai kažkas pats pasiekia ribą, už kurios nebejaučia skausmo.

Lietus dar stipriau pliūptelėjo iš dangaus. Įkypos čiurkšlės šnypšdamos tiško į didžiulę balą, tyvuliuojančią priešaky.

— Ką gi, labai greitai jis bus su tavimi, mano meile, — sušnibždėjo Karlas perkreipęs lūpas. — Jis bus su tavimi, judu gulėsite drauge didžiajame žemės patale.

Kaip žemai ji galų gale puolė! „Aš važiuosiu pas jį! Supranti, aš važiuosiu pas jį! Nedrįsk laikyti manęs čia įkalintos! Jisai Romoje, ir aš važiuosiu pas jį!“ O jis jai atsakydavo: „Ak, brangioji, argi tu įstengtum bent batus ar šukas pati susirasti?“

— Ta-a-aip! Judu vėl būsite drauge, — šie žodžiai išsiveržė tarsi oras. — O tuomet, tuomet aš galėsiu kvėpuoti!

Jis užsimerkė, vildamasis, jog atmerkęs akis vėl išvys šitą grožį, sidabrinį saulės šviesos sprogimą ir aukso bokštus, dunksančius viršum žėrinčios mozaikos.

— Mirtis ištaisys visas mano praeities klaidas, mirtis padarys taip, kad daugiau nebebus jokio Tonijaus, kastrato Tonijaus, dainininko Tonijaus! — sušvokštė jis. — Mirties patale ji šaukėsi tavęs, supranti? Jinai tarė tavo vardą!

Jis vėl gurkštelėjo brendžio, pajuto malonų virpulį visame kūne ir apsilaižė lūpas, norėdamas ilgiau jausti skonį.

— Ir tu sužinosi, kaip aš už visa tai sumokėjau, kaip kankinausi, kaip brangiai man kainavo kiekviena akimirka, kurią atidaviau tau! O dabar jau nebeturiu ko tau atiduoti, mano pavainikis sūnau, nuolatinis, nenuramdomas mano varžove! Ir štai dabar tu mirsi, mirsi dėl to, kad aš galėčiau gyventi!

Vėjas plaikstė jo plaukus, degino veidą, skverbėsi per ploną surduto audinį, subrukdamas tarp kojų ilgus juodo apsiausto skvernus.

Bet netgi pasviręs į šoną, nuvydamas mirties kambario viziją, kurios pastarosiomis savaitėmis nepavykdavo nė akimirksniui atsikratyti, Karlas pastebėjo, jog tiesiai į jį per visą aikštę žingsniuoja — visiškai reali — gedulo drabužiais apsitaisiusios moters figūra, kurią jis jau ne sykį matė šiomis girtomis, priešiškumo sklidinomis, karčiomis dienomis čia gatvelėje, čia krantinėje, čia vėl gatvelėje.

Jis prisimerkė nukoręs galvą į šalį.

Jos sijonai taip pamažu plaukė viršum žvilgančio vandens, jog atrodė, tarytum ji juda ne raumenų dėka, o karštligiškos gedinčios sąmonės pastangomis.

— O tu esi viso šito dalis, brangioji, — sukuždėjo jis, mėgaudamasis savo paties balso skambesiu galvoje, nors niekas kitas nepastebėjo nei jo paties, nei atkimšto butelio rankoje. — Ar tu tai žinai? Tu viso šito dalis, bevarde, beveide, bet tokia daili būtybe! Lyg šiai vietai nepakaktų savo grožio, ji dar pagimdė tave, apsitaisiusią kaip mirtis, juodą kaip mirtis, amžinai besiartinančią prie manęs, tarsi mes būtume meilužiai, tu ir aš, mirtie...

Aikštė susiūbavo, bet vėl atsistojo savo vieton.

Ir tuomet brendis, vynas bei kančia, keistai susimaišę, atliko savo darbą: atėjo momentas, kai jis galėjo iškęsti viską. „Taip, Tonijui teks mirti, nes aš neturiu pasirinkimo, nes aš negaliu pasielgti kitaip! Ir tegul — jei reikia — šitai ištirpsta poezijoje, mano giedantis paukštužėli, mano dainininke, mano sūnau kastrate! Ilga mano ranka pasieks Romą, sugriebs tave už gerklės, ir tu nutilsi amžiams, užtat aš pagaliau galėsiu kvėpuoti!“

Po arkada šmėžavo jo bravai, niekada pernelyg neatsitolinantys.

Karlas panoro vėl nusišypsoti, pajusti šypseną savo veide. Taip skaisčiai žaižaruojanti aikštė tiesiog turi susprogti beformiu švytėjimu.

Tačiau jį jau slėgė kitas jausmas, kita vizija, kažkas, kas ištirpdė šį patrauklų malonumą, siūlantį jam skonį... ko? Kažin ko panašaus į begarsį riksmą iš pražiotos burnos.

Karlas išgėrė brendžio. Gal dėl visko kalta toji moteris arba judantys jos sijonai, jos šydas, vėjo prilipintas prie veido, sužadinantis keistą nežymią paniką, skatinančią gurkštelėti dar sykį ir dar?

Jinai ėjo artyn taip pat, kaip artinosi ir anksčiau!

Kas ji? Gal kurtizanė, Gavėnios proga apsirengusi juodai? Ji lėtai eina jo pusėn, ji artinasi! Rodos, iš visos aplinkui šmirinėjančios minios tos moters pasirinktas tikslas — būtent jis, ta-a-a-aip! Jinai jį persekioja, dėl to jau nebekyla abejonių. O kur jos tarnaitės? Gal slepiasi atokiau, kaip ir Karlo vyrukai?

Jam patiko įsivaizduoti, kad jinai jį persekioja. Taip, jinai jį persekioja. Iš po juodojo savo šydo ji matė jo šypseną. Ir mato jo šypseną dabar.

„Aš noriu šito, aš noriu viso šito! — jis net sugriežė dantimis. — Aš noriu šito, aš visai nenoriu kentėti, tik pasakyk man, tik pasakyk man, tik tegul jie man pasako, kad jis nebegyvas!“

Karlas plačiai atmerkė akis. O kai pamatė miglotą jos veido ovalą ir rankų judesius po plevenančiu vualiu, ji pasirodė jam esanti ne žmogiška būtybė, o kažin kokia šmėkla, pasiųsta sekti įkandin bei guosti.

Ūmai ji nusisuko, bet nesiliovė judėjusi. Reginys buvo toks įstabus, jog Karlas šiek tiek palenkęs galvą vėl prisimerkė, kad geriau matytų.

Jinai tolo, ir dabar visos gazo klostės išsiskleidė, o sijonai susiūbavo nuo vėjo. Nepaisant kulniukų, ji nė sykio nekluptelėjo, ėjo ryžtinga vyriška eisena, o paskui vėl apsisuko aplink.

Karlas tyliai nusijuokė. Jis niekad gyvenime nematė šitaip besielgiančios moters.

O kai ji atsisuko, sijonai išsiskleisdami apsisuko kartu su ja, ir nepažįstamoji vėl pradėjo artintis šiurpoku besvoriu žingsniu; Karlui šoną pervėrė staigus skausmas.

Kartu su iškvėpimu iš krūtinės išsiveržė švilpesys.

„Girta, kvaila kurtizanė, našlė — kad ir kas tu būtum, — galvojo jis, ir pyktis skverbėsi vidun, tarsi kūne staiga būtų atsiradusi tamsi dėmė, pro kurią galėjo prasiskverbti nuodai, — ką tu žinai apie tai, kas yra aplink tave, ir ar tu gali įsivaizduoti, jog esi viso šito grožio dalis! Tu sudarai dalį šio grožio, nepaisant tavo atgrasių, banalių bei neišvengiamai pasibjaurėtinų minčių!“

Butelis buvo tuščias.

Visai neketino jo išmesti, bet staiga šis sudužo į šipulius ant šlapių akmenų jam po kojomis. Plonytis vandens sluoksnis suribuliavo. Po vandeniu blizgančios šukės nugrimzdo į dugną. Karlas jas užmynė. Jam patiko traiškomo stiklo garsas.

— Dar vieną! — mostelėjo ranka. Ir akies krašteliu pamatė, kaip vienas šešėlis artėdamas vis didėja bei aukštėja.

— Senjore! — tarnas įteikė butelį. — Prašau, eime namo.

— Ak! — jis atkimšo butelį. — Argi aš šiandien neturiu dėl ko liūdėti? — jis piktai pažvelgė Frederikui į veidą. — Dabar, kai mes stovime čia, jis veikiausiai jau pradėjo irti, ir visos tos moterys, alpusios nuo jo balso, dabar verkia bei rauda, o jo bičiuliai, turtingi ir įtakingi Romos bei Neapolio ponai, tikriausiai ruošia jam prašmatnias laidotuves.

— Senjore, meldžiu...

Karlas papurtė galvą. Vėl tasai klaikus kambarys ir tas... kas ten buvo?... Tasai siaubas, kurį juste pajuto, tarsi prieskonį ant liežuvio, kai ji staiga atsisėdo lovoje: „Tonijau!“

Jis uždėjo ranką Frederikui ant krūtinės bei atstūmė jį.

Ir pradėjo gerti lėtai, dideliais gurkšniais, svajodamas, kad sugrįžtų liūdesys, šviesus bedugnis jausmas be jaudulio bei nerimo.

O kurgi ji, juodai apsirengusi moteris? Kur ji dingo?

Apsisukęs ant kulnų pamatė ją vos už dešimties žingsnių nuo savęs. Neabejojo, jog ji pasuko galvą ir pažvelgė į jį, vos tik Karlas dirstelėjo nepažįstamosios pusėn!

Taip, jinai pažvelgė į jį.

Žvelgė į jį iš nakties tamsos. Jisai ją niekino ir kartu žinojo, jog tuo momentu, kai nusišypsojo jai susižavėjusia šypsena, jo akys geidulingai sužibo. Visuomet tas pats įžūlumas, tas pat koketavimas, tas pats slėpynių žaidimas, nors iš vidaus jį griaužia sielvartas. „Manai, aš tavęs noriu, manai, geidžiu tavęs! Taip, aš trokštu išgerti tave tarsi vyną, o paskui numesti šalikelėn tau dar nespėjus suprasti, kas įvyko. Bet ji! Tai buvo laikui nepavaldi meilė. Ir aš ją pražudžiau! „Tonijau!“ — ir daugiau nė vieno žodžio iki pat mirties.“

Jis gėrė brendį pernelyg godžiai: gėrimas tekėjo smakru, varvėjo ant drabužių.

Kažkas su juo pasisveikino, nusilenkė ir skubiai nuėjo šalin pamatęs, kokios jis būklėn. Bet jie atleis! Visi jam atleisdavo. Juk suprantama: žmona numirė, vaikai rauda gedėdami motinos, verkia ir jis. O kažkur už penkių šimtų mylių į pietus toji negarbė, senas skandalas. „Ak, senatorius Karlas Treskis! — tikriausiai kalba jie. — Kiek jam teko ištverti!“

Dar kažkas. Frederikas palietė alkūnę. O jis neatitraukė akių nuo moters juodais drabužiais. Toji aiškiai bandė jį suvilioti.

— Juk sakiau, palik mane vieną.

— ...Atplaukė, ir jame nieko nebuvo, senjore.

— Jame? Neišgirdau, ką sakei.

— Pašto laive, senjore. Ten nebuvo...

Kekšė grakštumu priminė katę; ji dvelkė elegancija — suknelės plevėsavimas arba jos žingsniavimas prieš vėją. Jis jos geidė, jisai jos geidė! O kai viskas bus baigta, jis atsiklaups ir prisipažins: „Aš jį nužudžiau. Aš neturėjau pasirinkimo, aš ne...“ Karlas apsisuko aplink ir įdėmiau pasižiūrėjo į Frederiką.

— Ką tu pasakei?

— Pašto laive nieko nebuvo, senjore. Jokio pranešimo negavome, — ir nuleidęs balsą bemaž pašnibždomis pridūrė: — Jokio pranešimo iš Romos.

— Jei nebuvo, tuomet bus.

Karlas ištiesė pečius. Taigi laukimas tęsiasi, o kartu ir kaltės jausmas. Ne, ne kaltė, tiesiog nesmagumas, įtampa, trukdanti kvėpuoti.

Dabar jis laukė to pranešimo bemaž apimtas siaubo. Po pirmojo įtūžio protrūkio, kai paklausė, ar gali pasikliauti jų ištikimybe, šie atsakė: „Mes atgabensime jums įrodymą.“ — „Nejaugi? Ir kokį gi? — paklausė jis tuomet. — Kruviną galvą maiše?“

Tada Karlas nusijuokė, ir netgi jie, galvažudžiai, nustėro iš siaubo, nors ir pamėgino nuslėpti išgąstį, nutaisę neišskaitomus veidus — tarsi nukaltus iš medžio, grubius, nenušlifuotus. „Nereikia vežti man įrodymų. Reikia tik įvykdyti užduotį. O naujiena greitai mane pasieks.“

Dainininkas Tonijus Treskis! Kaip tik taip jisai vadinamas, netgi girdinti Karlui, net kreipiantis į jį, jo brolį, drįstama sakyti: „Dainininkas Tonijus Treskis!“

Prieš daugelį metų kiti irgi žadėjo atvežti įrodymą, bet Karlas atsisakė. O kai jie vis dėlto išvyniojo jo akivaizdoje krauju nudažytą skarmalą, ir jis išvydo kruviną masę, atšoko už kėdės, kad nebematytų, ir subliuvo: „Patraukite šalin, patraukite!“

— Jūsų prakilnybe... — Frederikas kreipėsi į jį.

— Aš neisiu namo.

— Jūsų prakilnybe, jeigu pranešimo vis dar nėra, vadinasi, tikėtina, kad...

— Kas tikėtina?!

— Tikėtina, kad jiems nepavyko.

Frederiko balse skambėjo šioks toks susierzinimas ir nerimas. Jo akys bėgiojo po aikštę, bet tik aklai nuslydo pro netikėtai pasirodžiusią moterį juodais drabužiais. „Taigi tu jos nematai? O aš matau!“ — nusišypsojo Karlas.

— Nepavyko? — nusišaipė jis. — Dėl Dievo meilės, juk jis tik sumautas kastratas! Jie galėjo plikomis rankomis jį pasmaugti.

Karlas kilstelėjo butelį ir beveik bičiulišku mostu pastūmėjo Frederiką, kad neužstotų nepažįstamosios. Moteris vėl buvo čia. „Puiku, gražuole, nagi eikš pas mane!“ — sumurmėjo jis patylom ir skubiai nurijo brendį.

Deginantis gėrimas praskalavo burną, praskaidrino akis. Besvoris lietus krito be garso, panašus į sidabro nėrinius.

Šiluma krūtinėje atrodė tikra prabanga; Karlas neatitraukė nuo burnos butelio.

Paskutiniosiomis savo dienomis Mariana blaškėsi po kambarį ištraukinėdama spintų bei komodų stalčius: „Atiduok! Tu neturi teisės jo iš manęs atimti! Aš jį čia pasidėjau! Tu manęs nesulaikysi!“

O paskui nuskambėjo senojo gydytojo perspėjimas: „Ji save nužudys“. O galų gale koridoriumi bėgančios Ninos klyksmas: „Ji nekalba, ji nejuda!“ — ir verksmas, verksmas...

Likus keturioms valandoms iki mirties ji tai žinojo. Jinai atsimerkė ir pasakė: „Karlai, aš mirštu.“

„Aš neleisiu tau numirti, Mariana!“ — šaukė jis. O paskui ji akimirksniui atsipeikėjo, atsisėdo lovoje, išplėtė akis. „Tonijau!“ — ir daugiau nepratarė nė žodžio.

Tonijus, Tonijus, amžinai vien tiktai Tonijus.

— Senjore, metas namo... Jeigu užduoties nepavyko įvykdyti taip, kaip derėjo, esama pavojaus, jog...

— Ką? Jiems tereikėjo nusukti sprandą vištgaidžiui! Jeigu jie to dar nepadarė, vadinasi, padarys. Nebenoriu daugiau apie tai kalbėti. Eik!

„Dainininkas Tonijus Treskis!“ — paniekinamai išsišiepė Karlas.

— Bet pašto laive turėjo būti koks nors pranešimas.

— Aha, įrodymas, — pratarė jis. — Įrodymas.

Galva kruviname maiše.

„Patraukite šalin, patraukite šalin, patraukite šali-i-i-n!“

Jinai niekad nesiliovė kamantinėjusi: „Juk ne tu tą padarei? Juk ne tu?“ Ir jis tūkstantį kartų kuždėjo neigimo žodžius. Tūkstantį kartų pirmosiomis dienomis, kai visi buvo pasirengę jį užpulti kaip maitvanagiai. Ten, už uždarų durų, ji spaudėsi prie jo, kabinosi nagais it paukštis: „Mano sūnus! Mano vienintelis sūnus! Mūsų sūnus! Tu to nepadarei!“

„Tad pasakyk dabar!“ Jis juokėsi, juokėsi: „Ne, brangioji, tūkstantį kartų ne! Aš negalėčiau padaryti nieko panašaus. Jis pats žengė šį neapgalvotą žingsnį.“ Ir tuomet jos veidas sušvelnėdavo, jinai juo patikėdavo, bent jau tą akimirką, kai būdavo jo glėbyje.

— ...Kam šitaip gedėti?

Kas taip pasakė?

Karlas skubiai atsigręžė ir pamatė dvi skubiai nutolstančias figūras: sunkūs ilgi patricijų drabužiai, balti perukai... Budrūs bei amžinai smerkiantys varžovai!

Frederikas buvo jau toli, labai toli, stebėjo iš arkados, o greta jo ir kiti. Keturi puikūs durklai, keturi raumenų kalnai — pakaktų apginti jį nuo bet ko, išskyrus beprotybę, išskyrus kartėlį, išskyrus jos mirtį, begalinius, klaikius metus be jos, begalinius metus...

Girtas ilgesys griūte užgriuvo. „Kaip aš jos geidžiau, savosios Marianos! Kaip nupasakoti tą jausmą?“ Net kai verkdavo ant jo rankų, net kai klykė, kad atiduotų butelį, net kai girtos akys žvelgdavo smerkiamai, o lūpos nuslysdavo į šalis atidengdamos akinamai baltus dantis! „Argi tu nematai, kad aš dabar su tavimi, — kalbėdavo jai. — Mudu drauge, o jie visi pasitraukė, ir jau niekada neįstengs mūsų išskirti, tu tokia pat graži kaip visuomet, ne, ne, nenusigręžk nuo manęs, pažvelk į mane, Mariana!“

Ir tik trumpai akimirkai tas neišvengiamas švelnumas, nuolankumas: „Aš žinau, tu negalėtum taip pasielgti, nuskriaustum bet ką, tiktai ne Tonijų! O jis laimingas, tiesa? Juk ne tu... ir jis laimingas.“

„Ne, mano mieloji, mano brangenybe, — atsakydavo jis. — Jis būtų mane apkaltinęs, jei būčiau tą padaręs. Juk savo akimis matei jo pasirašytus popierius. Ką jis laimėtų neapkaltindamas manęs?“

„Tik laiko, kol sugalvos, kaip mane nužudyti. Štai ką jis laimėjo. Ak, pirmiausia mano sūnūs, mano sūnūs Treskių giminei, o taip, viskas Treskių giminei, štai dėl ko jis nuslėpė tiesą, dainininkas Tonijus, fechtuotojas Tonijus, Tonijus iš Treskių giminės!“

Ar paskalos kada nors baigsis?

„Neapoliečiai, pasakysiu jums, siaubingai jo bijo, jie uoliai stengiasi jo nesupykdyti. Girdėjau, jisai įniršęs, kai jį įžeidęs tasai jaunas toskanietis, ir perrėžęs berniukui gerklę! O tos peštynės tavernoje, kai jis nužudė kitą berniuką? O-o, jis pavojingas — jis vienas iš pavojingiausių kastratų, pačių pavojingiausių...“

„O kur manoji kekšė juodais drabužiais? — ūmai pagalvojo Karlas. — Kur mano gražioji dama Mirtis, mano kurtizanė, taip narsiai viena vaikštinėjanti po aikštę? Galvok apie gyvą, užmiršk mirusią. Mirusią, mirusią, mirusią.

Taip, galvok apie gyvą kūną, šiltą kūną, slypintį po juodais apdarais. Kad tik tu būtum graži, kad tik būtum verta kiekvieno cechino29!“

Tuo tarpu milžiniška bala, nuo kurios paviršiaus vėjas nuvijo lietų, vėl virto nuostabiu veidrodžiu. Ir tame veidrodyje jis pamatė artėjančią figūrą tamsiais apdarais. Ne, jau stovinčią priešais.

Ak!

Karlas nusišypsojo žvelgdamas į jos atspindį vandenyje. „Taigi, narsioji, gundanti kekše juodais drabužiais, reikalai pasistūmėjo į priekį!“

Bet balsiai jam iš lūpų išsiveržė vienui vienas žodis:

— Gražuolė.

Ar ji tai pamatė?

„O jeigu aš nutrauksiu tavo skraistę? Tu neišdrįsi manęs mulkinti, tiesa? Ne, tu būsi graži! Ir dar pamaiva, lengvabūdė, turinti aštrų liežuvėlį! Derėsies bei koketuosi, ir visą laiką manysi, jog aš tavęs geidžiu. O juk visus tuos metus aš netroškau nieko, išskyrus vienintelę moterį, tiktai vieną gražią ir pamišusią moterį. Kuri sušuko: „Tonijau!“ — ir numirė ant mano rankų.“

Dabar gedulą dėvinti nepažįstamoji buvo taip arti, jog galėjo įžiūrėti išsiuvinėtą vualio kraštelį. Juodo šilko siūlai, nuostabios gėlės, juodo gintaro lašeliai.

Ir staiga po šydu kažkas subolavo. Nuogos jos rankos!

„Veidas, koks jos veidas? Nagi, atidenk veidą!“

Ji stovėjo ramiai ir gan toli, kur kas toliau, nei atrodė, kai žiūrėjo į jos atspindį baloje. „Juk ji tiesiog milžinė, o ne moteris! Ar taip tik atrodo? Tegu sau eina! Aš neisiu įkandin. Išgėriau per daug brendžio ir jaučiuosi pernelyg nelaimingas.“ Jis jau buvo pasirengęs kilstelėti ranką ir pakviesti Frederiką.

Bet moteris nenuėjo.

Rodos, jos galva po šydu grakščiai palinko į šoną. Visas ilgas jos kūnas tarytum krypo jo pusėn, ir miglotos, sentimentalios mintys staiga išsisklaidė.

— Taip, mieloji? — sušnibždėjo Karlas, tarsi iš taip toli ji galėtų išgirsti.

Bet tuo metu pro šalį ėjo kiti žmonės; keli vyrai tamsiais, vėjo plaikstomais apsiaustais atskyrė jį nuo nepažįstamosios to neįtardami, tačiau Karlas neatplėšė akių nuo vienišos, gundančios jos figūros, o moteris — Karlas jautė — žvelgė tiesiai į jį iš po savo gedulo šydo.

Ir kaip tik tuomet, kai jis staiga išsigando pamesiąs ją iš akių, pro tuo momentu priešais ją atsidūrusio žmogaus petį pamatė, kaip nepažįstamoji baltomis savo rankomis pakėlė vualį. Ir Karlas išvydo jos veidą.

Akimirksniui nustėro.

Ir tuomet jinai priėjo. Karlas žinojo nesąs toks girtas, kad regėtų haliucinacijas. Ji buvo graži! Ji buvo tokia pat graži, kaip ir viskas aplink, ir pati tai žinojo! Moteris ėjo artyn, tarsi jo paties iškviesta dvasia, ji turėjo neįtikėtiną manekeno veidą, lėlės, didumo sulig žmogumi.

Tasai veidas atrodė porcelianinis, tobulai baltas. O dar tos akys!

Dabar jau jisai ėjo jos pusėn, ir lietus sukosi sidabrinėje šviesoje, taigi jam teko prisimerkti, kad geriau ją įžiūrėtų, kai grįžtelėjusi per petį nepažįstamoji vėl parodė savo veidą. „Taip, paskui ją! Paskui ją!“

Dabar gražuolė narsiai, žavingai įžūliai kvietė jį paskui save!

Ak, buvo taip keista, taip malonu, jam taip šito reikėjo dabar, nes skausmas bent trumpam atsitraukdavo.

Moteris ėjo vis greičiau ir greičiau.

O pasiekusi priešais nusidriekusį kanalą atsisuko.

Vualis lėtai nusileido.

Bet ir puiku, atrodė be galo gundomai. Karlas ėmė ją vytis ir žengęs kelis žingsnius atsidūrė beveik šalia jos. Jos sijonai bemaž lietė vandenį. Jam atrodė, jog mato, kaip alsuojant pakyla ir nusileidžia jos krūtinė.

— Įžūli tiek pat, kiek ir graži! — pratarė jai, nors ji vis dar buvo pernelyg toli ir negalėjo išgirsti. Moteris pasisuko ir mostelėjo gondoljerui.

Jis pastebėjo už nugaros susiburiančius savo žmones, o Frederiką einantį artyn.

Ir tuomet bėgte pasileido jai įkandin, sunkiai bei nerangiai žengė į valtį, kuri išsyk susiūbavo po juo ir tarsi įstūmė Karlą į uždarą kajutę, kur jau dingo moteris.

Atsilošęs ant sėdynės jis tuojau pat pajuto jos suknelės taftos prisilietimą.

Valtis pajudėjo. Tvokstelėjo kanalo dvokas. O priešais jį sėdėjo toji gražuolė nuostabiu apdaru, jisai girdėjo jos alsavimą.

Širdis daužėsi, upeliais žliaugė prakaitas. Štai pabėgimo kaina! Bet Karlas turėjo ją! Nors vos galėjo ją įžiūrėti; šviesa skverbėsi į kajutę pro užuolaidų plyšelį.

— Aš noriu tave matyti, — sušnibždėjo, stengdamasis nugalėti nemalonų maudulį krūtinėje, — aš noriu matyti...

— Ką jūs norite matyti? — sušnibždėjo ji.

Jos žemas kimokas balsas skambėjo be jokios baimės. Be to, ji buvo venecijietė, kaip jis ir tikėjosi!

Karlas nusijuokė! Ir atsisukęs į ją trūktelėjo į viršų vualį.

— Tavo veidą!

Jis užgriuvo ant jos ir uždengė jos burną savąja, įspausdamas moterį į pagalves. Ir išsyk pajuto, kaip įsitempė jos kūnas, nepažįstamoji kilstelėjo rankas, norėdama jį sulaikyti.

— O ką tu sau manei? — jis atsitiesė, apsilaižė lūpas ir pažvelgė tiesiai į prieblandoje švytinčias juodas jos akis. — Manei galinti su manimi žaisti?

Moteris žvelgė į jį nepaprastai keistu, nustebusiu žvilgsniu. Jos veide nesimatė nei koketiško pasipiktinimo, nei apsimestinio išgąsčio. Ji tiesiog žiūrėjo į jį tarytum jo pakerėta, tarsi tyrinėdama jį, kaip kad tyrinėtų kokį negyvą daiktą, ir dabar, prietemoje, nepažįstamoji jam atrodė gražesnė už visas kada nors matytas būtybes.

Neįtikėtinas grožis! Karlas laukė, kada visa tai baigsis, kada sulauks neišvengiamo nusivylimo ir pamatys neabejotinus jos trūkumus. Bet kol kas nepažįstamoji išliko tokia nuostabi, jog jam atrodė, tarytum pažinojo šį grožį visada, jog jis slypėjo mažoje sielos slaptavietėje, kur jis geidulingai bei begėdiškai kuždėjo meilės dievui: „Duok man tai, kaip tik tai, ir tai, būtent tai!“ Ir štai jinai prieš akis! Ir niekas šiame veide jam neatrodo svetima. Nei jos akys, tokios juodos, riestomis blakstienomis, nei stangri skruostų oda, nei didelė, gundanti, stebėtinai daili burna!

Karlas palietė jos odą. Ak! Atitraukė pirštus, o paskui perbraukė per juodus antakius, per skruostikaulius, per lūpas.

— Ar tau nešalta? — iškvėpė. — O dabar noriu, kad iš tikrųjų mane pabučiuotum!

Šie žodžiai nuskambėjo kaip išsprūdusi dejonė; suėmęs delnais jos veidą, jis prispaudė moterį prie sėdynės atlošo ir ėmė aistringai bučiuoti, akimirksniui atsiplėšdamas ir vėl bučiuodamas.

Atrodo, gražuolė dvejojo. Sekundėlei jam pasirodė, jog ji tarsi suakmenėjo, o paskui kupina ryžto, kuris jį pralinksmino, atsidavė bučiniui: jos lūpos prasivėrė, kūnas suglebo, ir tuomet jis — nepaisant girtumo — pajuto pirmąjį krustelėjimą tarp kojų.

Ir nusijuokė.

Atsilošė ant pagalvių. Pro užuolaidėles šmėsčiojo blausūs šviesos žybsniai. O jos veidas atrodė pernelyg baltas, net nežmogiškas. Tačiau ji buvo žmogus. Taip, taip, tuo jis jau įsitikino!

— Jūsų kaina, senjora? — Karlas atsisuko į ją ir atsidūrė taip arti, jog balti pripudruoti plaukai pakuteno veidą. Moteris pažvelgė į jį bemaž paliesdama blakstienomis. — Ko jums reikia, ko jūs norite?

— O ko norite jūs? — nuskambėjo tas pats gilus, šiek tiek kimus balsas. Nuo šio garso Karlas pajuto spazmą gerklėje.

— Tu žinai, ką aš turiu omenyje, mieloji... — sumurkė jis. — Kiek tau sumokėti už malonumą nurengti tave? Toks grožis reikalauja atlygio, — ir jis švelniai palietė lūpomis moters skruostą.

Bet toji kilstelėjo ranką.

— Jūs veltui švaistote tai, kuo galėtumėte ilgai mėgautis, — atsakė. — O iš jūsų aš nepaimsiu nieko.

Juodu buvo kambaryje.

Iš pradžių ilgai kopė laiptais — vis aukštyn, aukštyn drėgnomis pakopomis, ir jam tai nepatiko. Tokia apleista vieta! Aplinkui šmirinėjo žiurkės, Karlas net girdėjo jas cypsint. Visa tai tapo nesvarbu: paslaptingoji gražuolė pagirdė jį tokiu aistringu bučiniu, ir jos oda buvo tokia, tokia oda, už kokią galėjai nužudyti!

O dabar juodu buvo kambaryje.

Jinai vis vertė Karlą valgyti, o vynas po brendžio atrodė panašus į vandenį.

Šis namas jam buvo nepažįstamas.

Patį rajoną žinojo, ir aplinkinius namus, pilnus šiltų mažų miegamųjų bei kurtizanių, kurios jam visai patiko. Bet šitas namas...

Žvakės spigino į akis. Ant stalo stovėjo atšalę valgiai, o atokiau matėsi lova, gan nerūpestingai pridengta auksu ataustomis užuolaidomis. Nuo židinyje liepsnojančios ugnies pasidarė nepakenčiamai karšta.

— Pernelyg karšta, — pastebėjo Karlas.

Moteris uždarė visas langines. Kai kas šiame kambaryje jam kėlė nerimą: per daug voratinklių palubėje, aplinkui tokia drėgmė, drėgmė ir puvėsių kvapas.

O greta prabanga: taurės, sidabrinis dubuo... Visa tai panėšėjo į teatro dekoracijas: kai prieini pernelyg arti scenos, staiga pamatai gegnes ir užkulisius.

Tačiau dar kažkas jam kėlė nerimą, kažkas ypatingo. Kas gi? Ogi... jos rankos.

— Dieve, jos tokios didelės... — sušnibždėjo Karlas. Nuosavo balso garsas bei ilgėliausių baltų pirštų vaizdas privertė suakmenėti, nors tuo pat metu jis miglotai nerimavo, ypač dėl šiandieninių atminties spragų.

Ką ji pasakė? Negalėjo prisiminti, kaip juodu išlipo iš gondolos.

— Per karšta? — paklausė moteris. Tuo pačiu kimiu kuždesiu, kuris kėlė norą paliesti jos gerklę.

Tuo momentu Karlui vėl prašviesėjo akyse, ir jis pirmą kartą išvydo visą nepažįstamąją. Ne rankas, o ją visą. Jeigu ir buvo koks nors kitas momentas, kai matė ją visu ūgiu, negalėjo šito prisiminti. Ir tuomet pagalvojo, veikiausiai tiesiog iš įpročio, jog jo žmonės, be abejo, sukiojasi netoliese.

Bet jinai buvo tokia nuostabi!.. Kilstelėjęs taurę, Karlas žvelgė į miglotą gražuolės siluetą, tankiai mirksėdamas ir stengdamasis įveikti girtą svaigulį. Burgundiškasis buvo malonaus skonio, bet per silpnas.

— Neprieštarauji, mieloji? — paklausė atkimšdamas gertuvę.

— Jūs jau nebe pirmą kartą klausiate, — nusišypsojo toji. Jos balsas panėšėjo į alsavimą. Ir argi kada nors bent viena pažinota moteris turėjo tokį balsą?

Ji dėvėjo prancūzišką peruką. Nepriekaištingos baltos garbanos, nusagstytos mažučiais perlais, bangomis krito jai ant pečių. Ir dar ji buvo tokia jauna! Kur kas jaunesnė, nei pamanė gondoloje, kur ji atrodė čia apskritai neturinti amžiaus, čia visai sena. Be to, ji akivaizdžiai gimusi Venecijoje. Nė pats nežinojo kodėl, bet tuo nė kiek neabejojo.

— Dar visai vaikelis, — švelniai ištarė Karlas.

Ūmai jo galva staigiai linktelėjo į priekį, ir jis suprato, kaip smarkiai įkaušo. Stengdamasis išsaugoti orumą, atsitiesė. Gražuolės lūpos buvo ne tamsiai rožinės, ne šviesiai rožinės, o kažin kokios sodresnės, natūralios spalvos. Ne, nepridažytos. Gondoloje jis paragavo šių lūpų, pajuto jų skonį bei kvapą. Nepažįstamoji buvo nepaprastai daili. Ypač traukė jos akys, kurios žvelgė į jį neatsiplėšdamos.

O jos suknutė ir išsiuvinėta juosta, aptempusi iškirptės kraštą! Išsyk apėmė noras kyštelėti tenai ranką, perplėšti juostą bei išleisti krūtis laisvėn.

— Kodėl laukei tiek metų, kodėl anksčiau neatėjai pas mane?! — žaismingai nusijuokė jis.

Tačiau jos veidas netikėtai persimainė.

Ji visa tarytum nusipurtė. Tačiau viskas įvyko taip greitai, kad Karlas suabejojo, ar tik nebus pasivaidenę. O dabar atsilošusi kėdėje gražuolė plačiai nusišypsojo ir šiek tiek primerkė akis.

— Atrodo, laikas pats tinkamiausias, — atsakė ji.

— Taigi tinkamiausias, — it aidas atsiliepė jis.

„Ak, jei tu žinotum, jei tik tu žinotum!“ Kaskart laikydamas glėbyje moterį, Karlas įsivaizduodavo glamonėjąs savo žmoną, kiekvieną kartą savo žmoną jis vis tvirčiau bei tvirčiau spaudė prie savęs, o paskui ateidavo šiurpus momentas, ir jis pamatydavo laikąs ne Marianą, o tiesiog nieką, tiesiog kažką... kaip kad ir ši... kaip ši kekšė.

Geriau negalvoti dabar apie visa tai. Geriau apie nieką negalvoti.

Karlas ištiesė ranką ir pastatė liepsnojančią žvakę sau iš dešinės.

— Kad tave geriau matyčiau, vaikeli, — ironiškai pamėgdžiojo prancūzišką pasaką.

Paskui nusijuokęs atrėmė galvą į aukštą sunkaus ąžuolinio krėslo atlošą.

Bet kai moteris pasilenkė į priekį, pasirėmė alkūnėmis į stalą ir priartino veidą prie šviesos, jis ūmai pasijuto sukrėstas. Užėmė kvapą, Karlas sustingo šiek tiek kilstelėdamas pečius.

— Ar aš jus gąsdinu? — sušnibždėjo nepažįstamoji.

Karlas neatsakė. Buvo kvaila jos bijoti! Bet jis pajuto viduje užverdantį įniršį, prisiminė, jog jo laukia neišvengiamas nusivylimas, kai galų gale išryškės paslaptinga veido išraiška maskuojamas koketavimas, o galbūt ir vulgarumas, ir, savaime suprantama, godumas. Jis pajuto košmarišką nuovargį. Pasijuto išsekęs. O tasai kambarys toks ankštas... Jis įsivaizdavo, kaip atsigula į savo lovą, įsivaizdavo Marianą, gulinčią greta... O paskui lėtai, karčiai pagalvojo: „Ji kape.“

Ir apskritai jis pernelyg girtas tokiems dalykams. Baiminosi, jog tuoj susivems. Be to, visiškai aiškiai žinojo nepatirsiąs pilno malonumo.

— Bet kodėl jūs toks liūdnas? — paklausė kambario šeimininkė murkiančiu balsu.

Jam pasirodė, jog moteris iš tiesų nori išgirsti atsakymą. Ir dar joje slypėjo kažin koks valdingumas... Tačiau kas tai? Negailestingumo bei grožio derinys. Nepažįstamoji išties galėjo jį priversti... Bet juk iš pradžių jis visuomet taip galvodavo, o kuo viskas pasibaigdavo? Grumtynės ant paklodės, paskui — jo žiaurumo protrūkis, nors ir ganėtinai silpnas, o tada neišvengiamos derybos bei kartais grasinimai. Taip, jis pernelyg girtas tokiems dalykams, pernelyg apsvaigęs.

— Aš turiu eiti, — pratarė Karlas vos judindamas lūpas.

Dabar derėtų išsiimti piniginę, jei tik ją turėtų. Apsiaustas! Kur dingo jo apsiaustas? A, štai jis, ant grindų. Gražuolė būtų visiška kvaiša, jei sumanytų jį apvogti. Ir ji puikiai tą žino.

Moters veidas jam atrodė... pernelyg didelis. Nenatūraliai didelis. Tačiau juodos, viena nuo kitos nutolusios akys buvo tiesiog neįtikėtinos. Jis žvelgė į gražuolės pirštus, kuriais ši suko garbanėles prie smilkinių, dailią kaktą, nepriekaištingai kylančią iki brangaus prancūziško peruko. Tačiau jokia moteris neturi tokių didžiulių rankų. O dar tos akys! Ūmai Karlui suribuliavo akyse, ir jis nebesuvokė, kur esąs. Prisiminė, jog lygiai tą patį patyrė gondoloje, ir ši būsena neturėjo nieko bendro su vandeniu. Ar turėjo?

Atrodė, jog kambarys juda, tarsi juodu vis dar sėdėtų ankštoje valtyje.

— Aš turiu... eiti. Man reikia atsigulti.

Ir tuomet jis pamatė, kaip moteris atsistoja.

Stojasi, stojasi ir stojasi.

— Bet tai neįmanoma, — sumurmėjo Karlas.

— Kas neįmanoma? — sukuždėjo jinai.

Gražuolė atsistojo šalia, jis traukė į save jos aromatą, ne tiek prancūziškų kvepalų kvapą, o jos pačios gaivą, jos saldumą, jos jaunystę. Gražuolė kažką laikė rankose; kažką panašaus į didelę kilpą iš... iš odos. Diržą su sagtimi.

— Neįmanoma, kad tu... būtum tokia aukšta, — atsakė Karlas.

O ji pakėlė kilpą jam virš galvos.

— Jūs tik dabar pastebėjote? — paklausė šypsodamasi.

„Velniškai daili!“

Tuo momentu atrodė, jog gali ją įsimylėti, įsivaizduoti tai, pamilti šią moterį. Dingojosi, tarytum joje esama kažko... Ne nuspėjamas paslaptingumas ir neišvengiamas vulgarumas, o kažin koks begalę kartų stipresnis įnirtis...

— Bet ką tu darai? — nusistebėjo jis. — Kas čia... tavo rankose?

Tos rankos visai nepanėšėjo į žmogaus rankas.

Moteris užmetė ant jo odinę kilpą. „Kaip keistai ji elgiasi!“ Karlas pažvelgė žemyn ir pamatė, jog kilpa suveržė jam krūtinę bei rankas.

— Ką tu padarei? — vėl paklausė Karlas.

O paskui, pamėginęs pajudėti, suprato.

Ji užmetė kilpą ir ant kėdės atlošo, ir užveržė taip stipriai, jog jis negalėjo pasilenkti į priekį, o rankas įstengė pakelti tik iki alkūnių. Visa tai buvo neapsakomai keista!

— Ne! — pratarė jis šypsodamasis. Paskui staigiai sulenkė rankas per alkūnes, kilstelėjo į viršų ir vos neišlaistė brendžio iš gertuvės. Tada ūmai kryptelėjo į priekį.

Pajudėti pasirodė besą neįmanoma. Didžiulis, sunkus krėslas nė nekrustelėjo.

— Ne! — pakartojo vėl. Jo šypsena tapo šalta. — Man taip nepatinka, — ir, tarsi auklėdamas mažą vaiką, švelniai papurtė galvą.

Tačiau moteris užėjo jam už nugaros, taigi jis nebegalėjo jos matyti. Pamėginęs ištempti diržą dešine ranka suprato, kad kilpa užveržta pernelyg stipriai.

Tada sukryžiavęs rankas jis sugriebė diržą pirštais. Brendis apvirto ant stalo. Slapi pirštai slydo diržo oda. Kažkas tvirtai laikė diržą už nugaros.

Keistoji moteris pasirodė prie jo dešinio peties.

— Taigi jums nepatinka? — paklausė ji.

Karlas vėl pažvelgė į ją šaltai šypsodamasis. Kai šis kvailiojimas baigsis, privers ją kaip reikiant sumokėti. Kai nuplėš jai drabužius ir užspaus burną ranka, ji atsidurs visiškoje jo valioje. Nieko itin žiauraus, šiaip, nedidelė pamoka. Jis jau įsivaizdavo, kaip užkiša pirštus už šios plačios išsiuvinėtos juostos bei perplėšia ją.

— Nagi, nusek visa tai, brangioji, — tyliu lediniu ir įsakmiu tonu paliepė jis. — Nusek nuo manęs visa tai, vikriau!

Jinai stovėjo šalia nuleidusi rankas išilgai kūno, o Karlas žvelgė į gigantišką plaštaką, neįtikėtinai ilgus pirštus, plonus bei baltus, ant kurių netgi žiedai atrodė pernelyg dideli: rubinai ir smaragdai. Šita moteris anaiptol nebuvo vargšė! Rubinai, smaragdai bei perlai plaukuose!

Netikėtai atkišęs į priekį dešinę ranką, Karlas sugriebė gražuolę už riešo ir prisitraukė ant kelių.

— Man visa tai nepatinka, — šnipštelėjo jai į ausį. — Ir aš įkąsiu tau į dailų kakliuką, jei dabar pat neištiesi rankos bei neatsegsi sagties.

— Ak, nejaugi jūs taip pasielgsite? Nejaugi? — paklausė moteris be menkiausios baimės.

Tuo tarpu jam kažkas darėsi. Kai žvelgė į ją, į tobulą jos veidą, sąmonė prašviesėjo, tačiau kūną dar kaustė girtas silpnumas. Priešakinėje kaktos dalyje telkėsi skausmas. Diržas taip stipriai suveržė rankas, jog kaire jis veikiausiai negalėtų pasiekti moters kaklo. Tačiau, jei prireiktų, akimoju sulaužytų jai ranką bei pargriautų ant grindų. Ir tuomet viskas baigtųsi. Bet Karlas buvo pernelyg girtas. Jam apskritai nereikėjo čionai ateiti.

— Nusek diržą! — įsakė dar kartą. — Mikliau!

Nepažįstamoji neatsiliepdama žvelgė tiesiai į jį. Ir staiga jis pajuto, jog ji kažkaip suglebo bei subruzdo jam ant kelių. Ir tuo pačiu momentu pastebėjo, kad juodos jos akys pačiame centre nežymiai švyti mėlynai. Artėjantis jos veidas užstojo Karlui šviesą. Ji buvo taip arti, jog juto jos alsavimą — tokį gaivų ir tyrą, kad vėl ėmė jos geisti, kaip užsigeistų net tuomet, jei ji būtų neišvaizdi, vien dėl jos jaunystės.

Tą akimirką jam reikėjo kūno. Jos lūpos palietė Karlo lūpas, ir jis netikėtai atsimerkė bei nejučia paleido nepažįstamosios riešą. Tačiau toji nepajudėjo iš vietos. O užsitęsęs bučinys sukrėtė jį, sužadino tokį stiprų geismą, jog, atrodė, tą akimirką nebuvo nieko svarbesnio.

Jis atsitraukė nuo jos ir palietė galva krėslo atlošą.

— Nurišk diržą, — ištarė tyliai, švelniai. — Nagi, aš noriu tavęs! Aš tavęs geidžiu... — pakartojo pašnibždomis. — Kodėl mane provokuoji, kvaila moterie?

— Bet aš ne moteris, — sukuždėjo ji kaip tik tuo momentu, kai jis uždengė jai burną bučiniu.

— Hm-m-m-m... — Karlas šiek tiek suraukė kaktą. Kvailame jos pokšte slypėjo prieštaravimas, klaikus prieštaravimas. O jo pasimėgavimas buvo tingus, kovojantis su svaiguliu, taigi jis tik miglotai suvokė, jog nepažįstamoji perkėlė jo rankas ant krėslo ranktūrių ir prispaudė delnais. Švelniai, žaismingai, kankindama jį kiekvienu judesiu ir labai, labai keistai...

— Ne moteris? — jos oda atrodė kažin kokia nežemiška, tokia saldi, minkšta ir kartu ne... — Tuomet kas tu? — sukuždėjo jis nusišypsodamas, nenutraukdamas bučinio, — jeigu ne moteris?

— Aš esu Tonijus, — iškvėpė ji jam į burną. — Jūsų sūnus.

— Tonijus.

Karlas atsimerkė ir dar nesuvokus ištartų žodžių prasmės kūnu perbėgo košmariški, karštligiški traukuliai, galvoje suūžė, rankos trūktelėjo, mėgindamos kartu ir nublokšti moterį, ir sulaikyti, ir sugriebti, ir numesti. Iš gerklės išsiveržė laukinis riksmas.

O gražuolės jau nebebuvo ant kelių. Ji stovėjo priešais, tiksliau — dunksojo priešais ir žvelgė į jį; tą akimirką Karlas suprato viską, suvokė visą šį maskaradą, supaisė, kas vyksta, bei pakvaišo.

Jo pėdos slidinėjo ir daužėsi į grindis, rankos mėgino ištrūkti iš diržo kilpos, galva maskatavo į šalis.

— Frederikai! — baubė jis. — Frederikai! — riaumojo ir toliau įnirtingai blaškydamasis, stengdamasis ištrūkti, riaumojo be žodžių, bergždžiai kojomis talžydamas akmenines grindis.

O paskui staiga, visiškai netikėtai, tarsi akimoju supratęs, kad krėslas nejuda, kad jis bejėgis, kad negali ničnieko padaryti, nutilo ir sustingo.

O jinai žvelgė į jį iš viršaus į apačią bei šypsojosi.

Palenkęs galvą į šalį jis atsišliejo į krėslo atlošą. Išplėstos jo akys varstė ją, o ji juokėsi žemu, paslaptingu juoku, tokiu pat kimiu bei jausmingu, kaip ir anksčiau skambėjęs jos balsas.

— Gal norėtumėte dar kartą mane pabučiuoti, tėve? — sušnibždėjo ji, o dailiame, nepriekaištingame veide tą akimirką sustingo neįtikėtinai miela, nerūpestinga šypsena.

Karlas spjovė į ją.

Sukandęs dantis, ištiesęs rankas, mėgindamas sugriebti ją išskėstais pirštais, spjovė dar kartą.

O paskui atšlijo atgal virpėdamas, dar labiau nukardamas galvą į šoną: viskas jam staiga pasidarė absoliučiai aišku, o sumanyto ir įgyvendinto plano tobulumas jį pribloškė.

Scena, nesibaigiančios šnekos apie jo grožį ir meistriškai kuriamas iliuzijas, apie tai, jog rampos šviesoje jis atrodo lyg moters įsikūnijimas, o dar tos rankos, tos klaikios, košmariškos rankos, bei toji oda!

Karlas pajuto gerkle kylantį šleikštulį. Sukandęs dantis įtempė visą valią, kad nepasiduotų panikai ir neleistų jai pasimėgauti jo pažeminimu.

Tačiau liautis riaumojęs bei dejavęs — riaumojęs bei dejavęs pro sukąstus dantis — jis neįstengė.

Jinai! Karlas užsimerkė krūpčiodamas. Jį pykino. Jis nurijo šleikštulį ir ėmė tirtėti dar smarkiau. O kai atsimerkė, priešais jį stovėjo Tonijus, žinoma, Tonijus, laikantis rankose didžiulį prancūzišką, perlais nusagstytą baltų plaukų peruką.

Šypsena dingo iš jo veido. Stikliniame išplėstų akių žvilgsnyje atsispindėjo panieka.

Vaikinas tarsi šarvus nusimetė juodą korsetą. Nusirišo sijonus, ir šie nukrito ant grindų. Ir štai, vienais sulamdytais baltais marškiniais bei bridžiais, drėgnais susitaršiusiais plaukais, priešais Karlą stojo gigantiškas, pavojingas lyg plėšrūnas vyras. Už diržo kyšojo durklas brangakmeniais inkrustuotu kotu. Žengtelėjęs iš taftos krūvos, sumestos ant grindų, jis paėmė durklą į ranką — ilgą savo ranką.

Karlas vėl nuslopino šleikštulį. Burnoje jautėsi pasibjaurėtinas skonis. Tyla tvyrojo tarp judviejų tarytum plonytės vielos vibracija.

Juodu ilgai žvelgė vienas į kitą — demonas ledinėmis akimis, angelo veidu, ir jis, Karlas, tyliai, kvailai prunkštelėjęs.

Jis apsilaižė lūpas. Perdžiūvusias, rūgštokas. Ant suskeldėjusios apatinės lūpos sukepė kraujas.

— Mano žmonės... — pratarė jis.

— ...pernelyg toli ir jūsų neišgirs.

— Ateis...

— ...dar labai labai negreitai.

Ir Karlas vėl prisiminė — nors ir gan miglotai — laiptus, kylančius vis aukštyn, aukštyn. Tuomet dar pasakė jai: „Girdžiu kažkur tekantį vandenį. Gal prasiveržė kanalas...“ Jis užuodė kanalo smarvę. O ji, toji būtybė, pabaisa, tasai demonas, atsakė jam: „Nesvarbu. Čia nėra nė gyvos dvasios...“

Nieko, visame name nė vienos gyvos dvasios, kuri galėtų jį išgirsti. Nieko visame didžiuliame apgriuvusiame sename name.

O čia, šiame kambaryje, kur liepsnoja židinys, jis tuomet priėjo prie lango įkvėpti oro, ir savo akimis pamatė ne gatvę, kurioje stovi ir laukia jo žmonės, o tamsų vidinio kiemo šulinį, smingantį per keturis aukštus žemyn! Juodu vieni atsidūrė pačiame šio namo viduryje, ir Tonijus žingsnis po žingsnio leido jam visa tai suprasti!

Ak, visas šis sumanymas buvo pernelyg tobulas, pernelyg gudrus!

Prakaitas žliaugė kūnu. „Ir prieš šį padarą aš pasiunčiau tik porą primityvių galvažudžių!“ Prakaitas sruvo nugara bei po pažastimis. Karlas pajuto, kokie drėgni ir slidūs pasidarė delnai, kai suspaudė bei atgniaužė kumščius, vėl grumdamasis su panika, primygtiniu poreikiu priešintis, nors ąžuolinis krėslas nepasislinko nė per colį.

O juk kiek kartų perspėjo Frederiką netrukdyti, kai jis su moterimi! Kiek sykių uždraudė ištempti jį iš lovos!

Pastatymas išties puikus, tik deja, čia ne opera. O jis dar sakė: „Juk jisai apgailėtinas kastratas! Jie gali jį pasmaugti plikomis rankomis!“

Karlas pamatė, kaip Tonijus atsisėdo prie stalo veidu į jį. Marškinių apykaklė atrišta, šviesa mirguliavo ant skruostikaulių, ir kiekvienas šiurpiai grakštus judesys priminė gigantiškos katės, panteros judesius.

Karlas pajuto užverdančią neapykantą, pavojingą neapykantą, nukreiptą į šį veidą, tobulą veidą, į kiekvieną atsiveriančią smulkmeną, į viską, ką visuomet žinojo ir taip skausmingai troško sužinoti apie dainininką Tonijų, apie Tonijų — raganą rampos šviesoje, jauną bei nuostabų Tonijų, garsųjį Tonijų. Kūdikį, užaugintą Andrea, palaimintą, apgaubtą atlaidumo, po tuo pačiu stogu, tais pačiais metais, kai jis nesitvėrė įniršiu Stambule, Tonijų, turėjusį viską, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nuo kurio nė akimirksniui negali pasislėpti, Tonijų, Tonijų, Tonijų, kurio vardą ji išrėkė net mirties patale. Tonijų, kurio rankose jis dabar atsidūrė, tapo bejėgiu belaisviu, nepaisant peilio ir ilgų, silpnų kastrato galūnių, nepaisant visų bravų bei apsaugos priemonių.

Jeigu jis nebūtų šiurpiai, klaikiai užriaumojęs, toji neapykanta būtų išvariusi jį iš proto.

Bet jis galvojo, galvojo. Jo žmonėms reikėjo laiko. Laiko suprasti, kad namas tuščias, kad viduje pernelyg tamsu. Laiko, jog pradėtų nerimauti.

— Kodėl tu manęs nenužudei? — paklausė Karlas ir staigiai įtempė raumenis, tikrindamas diržo tvirtumą, rankomis kabindamasis už oro. — Kodėl nepadarei to gondoloje? Kodėl nenužudei manę-ę-ęs?

— Greitai, slapta? — pasigirdo pažįstamas kimus kuždesys. — Be jokio paaiškinimo? Taip, kaip jūsų žmonės ketino nužudyti mane Romoje?

Karlas prisimerkė.

Laiko, jam reikia laimėti laiko. Frederikas uoste užuodžia pavojų. Jis supras, jog kažkas ne taip. Juk, žinoma, jis kažkur netoliese, kažkur šalia šio namo.

— Noriu vyno, — pratarė Karlas.

Jo akys nukrypo į stalą, į mėson įbestą peilį kauliniu kotu, kurio pasiekti niekaip negalėjo, į taures ir ant šono gulinčią brendžio gertuvę.

— Noriu vyno! — pareikalavo garsiau. — Kad tu prasmegtum, bet jeigu jau neužmušei manęs gondoloje, tuomet duok man vyno!

Tonijus tiriamai žvelgė į jį, tarsi turėtų savo žinioje visą pasaulio laiką.

O paskui neįtikėtinai ilga ranka pastūmėjo taurę Karlui.

— Prašau, tėve, — ištarė.

Karlas pakėlė taurę, bet norint gurkštelėti, teko pasilenkti. Siurbtelėjęs į burną vyno jis praskalavo burną, nuplaudamas šlykštų skonį, o kai vėl pakėlė akis, galva taip stipriai apsvaigo, jog vėl nusviro į šoną.

Jis ištuštino taurę.

— Duok dar, — pareikalavo.

Peilis buvo per toli. Net jei pavyktų kaip nors prisitraukti stalą, dar sunkesnį už krėslą, kuriame sėdėjo surištas ir bejėgis, jis nieku gyvu nesuspėtų laiku sugriebti peilio.

Tonijus pakėlė butelį.

Frederikas supras, kad susiklostė nenumatytos aplinkybės. Jis prieis prie durų. Durys. Durys.

Kopdamas laiptais priešais gražuolę, Karlas girdėjo name nuaidėjusį triukšmu tarsi patrankos dundėjimą. Tuomet dingtelėjo mintis, kad moteris negalėtų taip lengvai užstumti skląsčio, kaip kad pavyko jai.

Tačiau jo žmonėms ir toks skląstis nesukliudys.

— Kodėl tu to nepadarei? — vėl paklausė jis. — Kodėl nenužudei manęs anksčiau?

— Todėl, kad norėjau pasikalbėti su jumis, — atsakė Tonijus taip tyliai, jog jo žodžiai panėšėjo į kuždesį. — Aš norėjau sužinoti... kodėl jūs mėginote mane nužudyti. — Iki tol bejausmis jo veidas dabar raustelėjo. — Kodėl pasiuntėte į Romą samdomus žudikus, nors per ketverius metus nė trupučio jums nepakenkiau ir nieko jūsų neprašiau? Gal mano motina sulaikydavo jūsų ranką?

— Tu žinai, kodėl aš juos pasiunčiau! — pareiškė Karlas. — Kiek dar ketinai laukti prieš prisikasdamas iki manęs? — Jis pajuto, kaip užsiplieskė ir išrasojo veidas, apsilaižė sūrias lūpas. — Visi tavo veiksmai bylojo, kad atvažiuosi! Tu paprašei atsiųsti tėvo špagas, galybę laiko praleisdavai fechtavimo salonuose, Neapolyje sugebėjai papjauti eunuchą, o kažkokį jauną vyruką iš Toskanos privertei sprukti. Visi tavęs bijojo!

O tavo bičiuliai! Galingi bičiuliai, apie kuriuos man be paliovos visi pasakojo. Lamberti, kardinolas Kalvinas, di Stefanas iš Florencijos... O paskui scenoje tu išdrįsai pasinaudoti mano vardu. Juk čia buvo man į veidą sviesta pirštinė! Tu sąmoningai gyvenai taip, tarsi tyčiotumeisi iš manęs. Tau taip gyvenant, durklo smaigalys vis artėjo ir artėjo prie mano gerklės!

Jis atsilošė krėsle. Krūtinę draskė skausmas, bet vis dėlto jautė didžiulį palengvėjimą. Kaip puiku, ak, kaip puiku buvo pagaliau išsakyti visa tai balsu, jausti, kaip žodžiai veržiasi nevaldomu nuodų bei karščio srautu.

— O tu manei, kad pulsiu viską neigti? — liepsnojančiu žvilgsniu jis stebeilijo į priešais patylom sėdinčią figūrą, į ilgas baltas rankas, klaikius pirštus, žaidžiančius su kauliniu ilgo peilio kotu. — Kadaise palikau tau gyvybę manydamas, jog suspaudęs ją tarp kojų paspruksi kuo toliausi. Bet tu pavertei mane kvailiu. Dieve, nepasitaikė nė vienos dienos, kad negirdėčiau apie tave, nebūčiau priverstas kalbėti apie tave, neigti tą, neigti aną, prisiekinėti esąs nekaltas, lieti netikras ašaras, pliurpti visokias banalybes, įteikinėti atstatydinimo prašymus, meluoti, meluoti be galo. Tu pavertei mane kvailiu, be to, be galo sentimentaliu kvailiu, bijančiu pralieti tavo kraują!

— Ak, tėve, prikąskite liežuvį! — pasigirdo nustebinto Tonijaus kuždesys. — Ne itin išmintingai elgiatės!

Karlas nusijuokė nelinksmu, sausu juoku, nuo kurio skaudžiai nudiegė smilkinius.

Pats to nepastebėdamas, jis vienu mauku išgėrė vyną ir pamėgino pasiekti butelį. Tas ūmai pats palinko, ir skystis išbėgo į taurę.

— Neišmintingai elgiuosi? — jis tebesijuokė. — O tu nori, kad aš viską neigčiau? Arba svajoji išgirsti maldavimą pasigailėti? Ką gi, tada tau teks gerokai nusivilti! Greičiau trauk savo špagą, įžymiąją špagą, kurią tikriausiai turi čia kažkur paslėpęs, ir panaudok ją pagal paskirtį. Praliek savo tėvo kraują! Parodyk man, jog nesugebi pasielgti gailestingai, kaip kad aš pasielgiau su tavimi!

Vienam akimirksniui dideli burgundiškojo gurkšniai jį atvėsino, nuplaudami skausmą ir sausą juoką, tarsi nusitempiantį drauge žodžius.

Jis norėjo ranka nusibraukti lūpas bei siuto, negalėdamas to padaryti.

Ir dėl to, kad negalėjo nusivalyti lūpų, vėl supanikavo, pajuto stiprų — bei neįgyvendinamą — norą ištrūkti iš šių spąstų.

— Aš nenorėjau siųsti tų žmonių į Romą! — išrėkė jis. — Bet aš neturėjau pasirinkimo! Jeigu viskas būtų susiklostę kitaip, jeigu būčiau išgirdęs, jog tu užaugai ramus, drovus, nuolankus, bijantis savo paties šešėlio! Pažinojau daug tokių eunuchų. Toks, pavyzdžiui, buvo tasai apgailėtinas senis Bepas, kuris pasikorė savo celėje išsyk po tavo išvykimo. Toks ir tasai tylenis Alesandras. Nepaisant įžūlumo, nepasižymintis nė menkiausia dvasios stiprybe. Argi gali bijoti tokių kastratų? Bet tu! Tavo atveju šis mechanizmas nesuveikė! Tu buvai pernelyg stiprus, pernelyg gražus, pernelyg kilmingas! O galbūt buvai tiesiog pernelyg suaugęs? Gandai apie tave nesiliovė. Žinai, kartais man atrodydavo, kad tu guli su manimi ant vienos pagalvės, gyveni ir kvėpuoji po mano stogu! Ką man beliko daryti? Pasakyk! Aš neturėjau pasirinkimo!

Pro žvakių skleidžiamų dūmų uždangą jis matė Tonijaus veide tą pačią nuostabą, bet kartu sūnaus veidas tapo labiau susimąstęs ir bemaž liūdnas.

— Ak jūs neturėjote pasirinkimo! — karčiai sušnibždėjo Tonijus. — O kodėl jūs nesumanėte tiesiog atvažiuoti į Romą? Kodėl mudu negalėjome susitikti taip, kaip susitikome dabar, ir aptarti to, ką aptarinėjame dabar?

— Susitikti? Aptarti? — pakartojo Karlas paniekos kupinu balsu. — Ir kuo gi visa tai būtų pasibaigę? Mano maldavimu atleisti už tai, kad paverčiau tave kastratu? — jis nusijuokė. — Argi neprisimeni, kaip vis meldžiau tavęs nusileisti man, paklusti? Tavęs, savo pavainikio sūnaus! O tu atsisakei. Tu pats nulėmei savo likimą. Tu taip nusprendei, ne aš!

— Vargu ar pats tuo tikite, — sušnibždėjo Tonijus.

— Aš neturėjau pasirinkimo! — užriaumojo Karlas. — Sakau tau dar kartą: aš neturėjau pasirinkimo. Velniop žmones, kuriuos pasiunčiau į Romą, niekai. Kur kas geriau tai, kad jie pastūmėjo tave apsispręsti įvykdyti savo misiją ir atvykti čionai. Ir tu tą žinai. Kartoju tau: aš neturėjau pasirinkimo!

Jo žvilgsnis apsiblausė. Bet jis vis tiek matė, koks dailus to velniško padaro veidas, ir — kokia ironija — toks jaunas. Jaunystė, jaunystė, štai ką jis labiausiai apraudojo!

Tačiau taurė vėl buvo tuščia. Vynas varvėjo per smakrą. Jis ištiesė ranką link butelio.

— Susitikti su tavimi, aptarti... — Karlas atsiduso. Jo krūtinė kilnojosi, akys buvo primerktos.

Jis menkai tesuprato, ką daro, ką kalba. Jo žvilgsnis klaidžiojo po tolimas, vorų apgyvendintas lubas, didžiulį apytamsį skliautą, ant kurio vos pastebimai mirguliavo žvakių liepsnelės ir žvilgėjo lietaus lašai, prasiskverbiantys pro plonytį įtrūkų tinklą.

Jam reikėjo laiko, reikėjo sulaukti, kol sutems, o visi iš vidaus besiliejantys žodžiai panėšėjo į nuodus, besisunkiančius iš senų žaizdų.

Karlas jautė viduje pasklindančią vyno šilumą, visą kūną apimantį vangumą ir begalinį silpnumą, bet jam nerūpėjo.

Jį siutino visa ši neteisybė, žiauri, negailestinga neteisybė, besitęsianti metų metus. Begalinė melo bei kaltinimų virtinė, ir už viską reikėjo mokėti, mokėti, mokėti! Čia slypėjo kažin kokia paslaptis: viskas, ko jis pasiekdavo, jam taip brangiai kainuodavo, jog galiausiai kaina pasirodydavo besanti per didelė. Argi jisai kada nors mėgavosi kuo nors, už ką nereikėtų sumokėti jaunyste, krauju bei begaliniais ginčais, ir ar patyrė kada nors bent lašelį supratimo, bent vieną akimirką, kai galėjo visa tai kažkam iškloti?

— Ką tu apie tai žinai? — ūmai užlietas naujos energijos paklausė jis. — Apie mano Stambule praleistus metus, kai tu tuo tarpu buvai lepinamas, paikinamas ir puoselėjamas! Apie tai, jog Mariana buvo iš manęs atimta, o kai sugrįžau, jinai dėl visko apkaltino mane, apkaltino mane! Žinai, ji niekada manimi netikėjo! Visuomet buvo tiktai Tonijus, Tonijus, vien tik Tonijus! Aš tūkstantį kartų jos maldavau mesti gerti, atvesdavau gydytojus, slauges. Ko tik aš nedariau! Ji turėjo brangenybių, paryžietiškų suknelių, tarnų, pasirengusių išpildyti kiekvieną jos įgeidį, švelniausias aukles mūsų mažyliams! Aš jai daviau viską! Tačiau ko ji norėjo, kai viskas buvo pasakyta ir padaryta? Tiktai Tonijaus! O dar ji norėjo vyno, vyno, kuris paguldė ją mirties patalan, o mirties patale ji šaukėsi tavęs!

Karlas pasižiūrėjo, kokį įspūdį jo žodžiai padarė Tonijui. Ką jis pamatė? Nepatiklų žvilgsnį? Nevalingą skausmą? Jis negalėjo to pasakyti. Bet jam nerūpėjo.

— Ko gero, visa tai turėtų tave paguosti, — karčiai pastebėjo vėl palinkdamas į priekį gurkštelėti vėsaus vyno. Galva visai apsunko. — O jos paskutinės dienos! Žinai, ką ji man pasakė prieš mirtį? Kad aš ją pražudžiau, sužlugdžiau, išvariau iš proto, paverčiau girtuokle ir atėmiau vienintelį džiaugsmą, mūsų sūnų! Štai ką ji man pasakė!

— O jūs ja, žinoma, nepatikėjote? — sušnibždėjo Tonijus.

— Patikėti tuo? Po to, ką dėl jos iškentėjau?! — įsitempęs odinis diržas taip stipriai įsirėžė į kūną, jog Karlas atsišliejo į kėdės atlošą, tebespausdamas rankoje butelį. — Po to, ką dėl jos padariau! Išvykau tremtin iš meilės jai! Kas apskritai po visų Stambule praleistų metų, kai ji tuo tarpu gyveno mano tėvo namuose, suktų dėl jos galvą!

Bet aš ją mylėjau, toji aistra tęsėsi penkiolika metų. O kas ją pražudė? Anaiptol ne laikas ir ne mano tėvas, turėk omeny. Ją pražudei tu! „Tonijau!“ — ištarė ji ir numirė. Ji nė nežiūrėjo į mūsų vaikus...

Jo balsas virptelėjo. Pats dėl to nustebo. Dabar, jei būtų galėjęs, būtų užsidengęs veidą rankomis.

Diržas veržė nepakeliamai skaudžiai, bet būtų buvę kur kas blogiau, jei jis būtų mėginęs ištrūkti iš šios kilpos, išmėginti jos stiprumą. Ir jis iš paskutiniųjų stengėsi save tuo įtikinti sėdėdamas ramiai, bet bandydamas ranka pasiekti veidą bei pamažėle purtydamas galvą.

— Tu klausi, ar aš ja patikėjau. Kokią teisę tu turi manęs klausinėti! Kokią teisę turi čia sėdėti ir mane teisti!

Jis pasiekė gertuvę bei skubiai išpylė brendį į taurę. Išgėrė iki dugno mėgaudamasis gėrimo stiprumu, ir visas kambarys ūmai susiūbavo, viskas tarytum ėmė virsti aukštyn kojomis. Staiga sąmonėje iškilo skausmingas vaizdas: jauna, graži Mariana tą dieną, kai jis pirmą kartą pasiėmė ją iš vienuolyno ir atsigabeno į savo buveinę, ir kaip ji suriko supratusi, kad jis neketina jos vesti.

Karlas krūptelėjo prisiminęs piktų žodžių laviną, kuria jinai jį užtvindė, kai pamėgino ją nuraminti tikindamas, girdi jam tereikią laiko laimėti prieš tėvą.“ Aš vienintelis jo sūnus, supranti, jis tiesiog privalo man nusileisti!“

Ne, šito dabar nereikia. Karlas jau bemaž kliedėjo. Jį kamavo miglotas, žodžiais nenusakomas to meto pojūtis, kai dar buvo gyva motina, visi broliai, pasaulis atrodė toks džiugus, sklidinas vilties ir meilės. Tuomet tarp jo bei tėvo egzistavo galingas buferis, ir nebuvo nieko, ko jis negalėtų atitaisyti. Bet visa tai buvo iš jo atimta taip pat žiauriai, kaip paskui buvo atimta ji, atimta jaunystė, ir dabar atrodė, jog atmintyje teliko tik kova bei kartėlis, ištrynę visa kita.

Jis suvaitojo. Ilgai žvelgė į pietų stalą. Miglotai prisiminė, kur esąs ir kas jį čia laiko. Jis pajuto esąs surištas, pajuto skaudžiai veržiantį diržą, o paskui, vėl kažkur prasmegęs, priminė sau, jog dabar jam tereikia vieno dalyko — laimėti laiko.

Žvakės jau baigė degti, o liepsna židinyje virto rusenančių žarijų krūva. Kai tą rytą jis girtas patraukė į Broglio ir prisiekė vesti ją, nesvarbu ar gaus leidimą, ar ne, tėvas, atgręžęs jam nugarą, tos siaubingos savitvardos sklidinu balsu ištarė: „Tu drįsti pasipriešinti man?“ O ji raudojo ant lovos purviname jo kambaryje: „O Viešpatie švenčiausias! Ką tu man padarei?“

Rodos, jis vėl suvaitojo.

Staiga belaisvis nustebęs pastebėjo, kad kambaryje tapo tamsiau, o pati patalpa pradėjo atrodyti didesnė. Tonijus sėdėjo priešais ir žvelgė į jį, nutaisęs tą pačią miną. Tik lūpų linija pasidarė griežtesnė.

Juodi jo plaukai išdžiūvo, švelnios garbanos įrėmino veidą. Į ką jis dabar panėšėjo? Net peilis nesutrukdė išlikti panašiam į portretus, dešimtis portretų, nutapytų prieš daugel daugel metų, kai jie visi dar buvo drauge, jo broliai ir jis, ir motina tebegyveno... Tačiau čia buvo Tonijus!

Karlą vėl supykino.

— Tu... — viduje užvirė įniršis, kūnu perbėgo virpulys. — Tu laikai mane čia nelaisvėje, tu surengei man teismą! Tai štai ko tu čionai atvykai! Manęs nuteisti! Tu, likimo numylėtini, — jis nusišypsojo, o paskui nusijuokė tuo pačiu, tyliu šiugždančiu juoku, drauge nusinešančiu žodžius, — mano tėvo išrinktasis, o dar dainininkas, ta-ai-aip, garsusis dainininkas, Romos įžymybė, kurio karietą moterys apiberia gėlėmis, kurį savo rūmuose priima karaliai, kurio piniginėn teka aukso upeliai. Pats Tonijus, kurio kiekvieną norą išpildo didysis kardinolas Kalvinas!

Tonijaus veide šmėkštelėjo kažkoks jausmas.

— Taip, taip! — sausai nusijuokė Karlas. — Manai, aš nieko nežinau apie atgrasią lemtį, į kurią taip neapgalvotai, pasidavęs impulsui, tave pastūmėjau? Manai, nieko negirdėjau apie tavo meilužius, gerbėjus, draugužius? Argi liko bent vienerios durys, kurios tau neatsilapotų? Argi tu negavai bent ko nors, ko panorėjai? Kastratas! Dieve mano, ar jie apskritai tau ką nors išpjovė, jei romiečių lovose sukėlei tokią apgultį, kokios neregėjo nė barbarų ordos! Ir štai tu pasirodai čia — turtingas, jaunas, dievų numylėtas, nepaisant, jog esi siaubūnas, sugundai savo tėvą ir surengi man teismą. Klausi manęs, kodėl padariau taip, kodėl padariau kitaip!

Karlas nutilo, bergždžiai stengdamasis pirštais nusibraukti lūpas. Taurės dugne likęs brendis nudegino burną.

— Sakyk, — jis palinko į priekį, galva vėl nusviro į šoną, — nejaugi tu pasiliktum visa tai, jei galėtum susigrąžinti, Tonijau? Ar visko atsisakytum vardan gyvenimo, kurį aš nuo to laiko gyvenu? — jis įsmeigė žvilgsnį į sūnų. — Pagalvok prieš atsakydamas. Gal pirmiausia man derėtų papasakoti, koks tasai gyvenimas. Jau nekalbant apie žmoną, be paliovos raudančią sūnelio, nekalbant apie brangiąją tavo tetulę Katriną, kuri dieną ir naktį puldinėjo mane it harpija vis giliau bei giliau suleisdama nagus, laukdama, kada mane išduos menkiausias nuo liežuvio nusprūdęs žodelis! O visi tie sukriošę senatoriai ir patarėjai, jo šalininkai? Tikri maitvanagiai, nė sekundei nenuleidžiantys nuo manęs akių!

Ne, aš kalbu ne apie juos, dabar kalbu apie Veneciją, apie pareigų ir atsakomybės sklidiną gyvenimą, kurį taip žiauriai iš tavęs pavogiau, dainininke Tonijau, įžymusis Tonijau, kastrate! Ką gi, įdėmiai manęs paklausyk.

Karlas sušvelnino bei nuleido balsą, tarsi ketindamas atskleisti svarbią paslaptį, ir prabilo karštligiškai greitai:

— Štai pirmiausia didžiuliai pūvantys rūmai, palengva iščiulpiantys iš tavęs visą turtą begale savo kambarių, irstančiomis sienomis, griūvančiais pamatais, kurie lyg gigantiška jūrų pintis susiurbia viską, ką duodi, ir be paliovos reikalauja daugiau, galų gale virsdami pačios Respublikos simboliu. O didžioji vyriausybė kiekvieną tavo gyvenimo dieną kviečia tave į valstybės kanceliariją, kur privalai lankstytis, šypsotis, derėtis, meluoti, prašyti bei pirmininkauti, kol vyksta nesibaigiantys, amžini pakriki plepalai, sudarantys kasdieninės išdidžiojo miesto veiklos esmę, miesto, neturinčio nei valdžios, nei ateities! Šnipai ir inkvizitoriai, ritualai ir tradicijos, ant beprotybės ribos balansuojanti pompastika! O juk dėl kiekvieno naujo spektaklio, reginio, šventės, jubiliejaus, iškilmių arba ekstravagantiško pasirodymo jie vis lenda bei lenda į tavo kišenę!

O kas po to, kai tu pagaliau atsikratai sunkių drabužių ir būtinybės paistyti visokius niekus? Štai pagaliau, nutrintomis kojomis bei nuo amžino apsimetinėjimo įskaudusiais veido raumenimis, tu laisvas ir gali šimtąjį kartą išleisti pinigus Ridotto arba permiegoti su ta pačia kurtizane, arba ta pačia mergina iš tavernos, arba su neištikima kieno nors žmona, su kuria jau vien praėjusią savaitę septynis kartus susikivirčijai... Tačiau valstybės šnipai amžinai šmirinėja panosėje, o tavo priešai tik ir temoka tave smerkti, narstyti tavo elgesį, o kai supranti, kaip nuo viso šito pavargai, kaip tau viskas įsipyko, kaip tau stinga oro, apsidairai aplink, žvalgaisi į šalis, nužvelgi ankštą salą nuo vieno krašto iki kito ir supranti, jog kitą dieną vėl viskas prasidės nuo pradžių!

Ir tu sugrįžai namo manęs teisti!

Tu nori visa tai susigrąžinti! Nori gauti tai vietoje operos, vietoje savo gražuolės anglės iš Ispanijos aikštės, nori atsisakyti savojo balso, pavertusio tave dievu tarp žmonių, neprilygstamu bei vieninteliu, tik tam, kad sugrįžtum čionai ir taptum vienu iš tūkstančio godžių aristokratų, besipešančių už tas pačias brangias bei beviltiškai nuobodžias valstybines pareigybes šioje Respublikoje, kad tik pasiliktų tarp šių sienų, supančių tą pačią aikštę, kurioje tu šiandien sušokai savo klastingą šokį!

Vėl tylus juokas. Jis, kaip ir žodžiai, paklusdavo savam impulsui, prasiverždavo, kada norėdavo, negalėjai jo sulaikyti.

— Pasiimk tą prakeiktą dvokiantį namą! Pasiimk prakeiktą prasmirdusią vyriausybę! Pasiimk visa tai ir...

Jis netikėtai nutilo.

Karlas žvelgė priešais save, ir akimirksnį jam pasidingojo, kad smegenys tapo absoliučiai tuščios, energijos sprogimas, uždegęs jas, dabar išblėso, palikdamas jį silpną bei išsekusį.

Smegenys mėgino į kažką įsitverti, bet jis nė pats nesuvokė, į ką.

Nepaisant to, čia slypėjo esminė gija. Ir jeigu tik jis į ją įsikabintų, o įsikibęs patrauktų į savo haliucinacijų bei kliedesių labirintą, neabejotinai atsidurtų aikštėje lyjant lietui, tuo momentu, kai virš galvos skrajojo žuvėdros, o vėjas plaikstė vėliavas. Jis prisiminė tą šviesų liūdesį, tokį išbaigtą ir visa apimantį, o dabar tokį tolimą, ir tą momentą, kai apgaubė ramybė, viltis bei gilus dėkingumas už tai, kad bent akimirkai viskas įgavo prasmę. Jei tik Tonijus būtų miręs, jei tik Tonijus pagaliau būtų palaidotas, jeigu tik... tuomet jis galėtų kvėpuoti.

Karlas žvelgė į sūnų. Rodės, jau ištisą amžinybę juodu praleido drauge šiame kambaryje.

Šnypštė vaškiniai žvakigaliai, ugnies beveik nebeliko, bet kambaryje tebebuvo šilta, o galva... Galva plyšte plyšo!

Bet kažkas buvo ne taip.

Kažkas buvo visiškai ne taip. Ir tasai „ne taip“ egzistavo jo galvoje. Kažkas buvo ne taip, nes jo žodžiai nebuvo melas ar tiesiog gudrybė, tauškalai, padedantys laimėti laiko, kad suspėtų ateiti jo žmonės. Iš jo veržėsi visai kas kita, ir šis prisipažinimas pasižymėjo tiesos švytėjimu bei jėga, bet negalėjo būti tiesa — ne jo kalbos, o pats jo gyvenimas.

Tonijaus veidas dabar atrodė kitoks. Jis tarsi akimoju suaugo, veide atsispindėjo gilūs ir sudėtingi jausmai. Tarsi šios gundytojos, šios kerėtojos viduje ūmai būtų atgijusi siela.

Bet Karlui visai nerūpėjo, ką dabar išgyveno Tonijus.

Jis stebeilijo į chaosą, viešpataujantį jo paties galvoje. Siaubas buvo šalia, visai arti, tasai siaubas, kurį pajuto aikštėje, kurį pats pasikvietė, siaubas, susisukęs jam ant liežuvio it nebylus riksmas!

Jis iš paskutiniųjų stengėsi kažką paaiškinti, kažką, kas niekada, niekada nebuvo suprantama.

Argi jis apskritai norėjo ką nors žudyti, kastruoti? Argi jis apskritai norėjo kovoti? Jis tiesiog buvo priverstas...

Tylėjimas jį slėgė. Klaikiai kamavo ramybės būsena! O paskui, tarsi tylėjimui nebetekus galios jį sulaikyti, Tonijus pakilo iš savo vietos.

Karlas neatplėšė akių nuo ilgų jo rankų, pakėlusių juodus drabužius — korsetą bei sijonus, perlais nusagstytą baltą peruką.

Ir pasibaisėjęs pamatė, jog Tonijus užmetė visa tai ant rusenančių žarijų krūvelės, ir pajuodusias plyteles, kuriomis buvo išklotas židinys, nušvietė užsiplieskusi liepsna. Kiaurymę peruko viduje užpildė dūmai.

Perlai sutvisko prieš šviesą, o paskui perukas, akimoju apimtas mažų liepsnos liežuvėlių, pradėjo raukšlėtis, traškėdamas trauktis, tarsi iš abiejų pusių sugnybta burna. Po juo skaisčiai liepsnojo juoda tafta.

— Kodėl tu visa tai degini? — išgirdo Karlas savo paties balsą. Ir vėl apsilaižė lūpas. Gertuvė ištuštėjo, taurė irgi...

Niekad anksčiau jis nejautė nieko panašaus. Suprato privaląs kažką pasakyti, suprato turįs pradėti kalbėti, surasti būdą atitolinti pabaigą, kad vyrukai spėtų jį surasti... Bet negalėjo atsikratyti siaubo.

— Mane privertė, — sušnibždėjo taip tyliai, kad tik pats galėjo save išgirsti. — Mane verste privertė! Aš už viską sumokėjau milžinišką kainą! Bet ar vertėjo? Ar buvo verta? — jis papurtė galvą, jo žodžiai nebuvo skirti Tonijui. Jis kalbėjo sau pačiam.

Bet Tonijus išgirdo.

Rankoje jis laikė žarsteklį, kurio įkaitęs galas švytėjo tamsoje. Lėta, katiniška eisena Tonijus prisiartino prie Karlo, laikydamas rankoje žarsteklį.

— Bet jūs užmiršote dar vieną dalyką, tėve, — prabilo vaikinas ramiu, šaltu balsu, lyg šnekučiuotųsi su bičiuliu. — Jūs man papasakojote apie žmoną, kuri jus nuvylė, vyriausybę, išsunkiančią iš jūsų visus syvus ir jus žlugdančią, apie varžovus, kurie jus persekioja, apie mano tetą, nuolatos jus kaltinančią, papasakojote apie daugelį dalykų, kurie jus kamuoja ir paverčia jūsų egzistenciją kančia. Bet iki šiol jūs man ničnieko nepasakojote apie savo sūnus!

— Savo sūnus... — Karlas prisimerkė.

— Jūsų sūnus, — sušnibždėjo Tonijus. — Apie jaunuosius Treskius, mano brolius. Kuo jie nusikalto, tėve? Juk jie dar kūdikiai! Kaipgi jie jus kankina, kokią neteisybę patiriate iš jų? Gal jų verksmas pažadina jus naktimis? Gal jie vagia iš jūsų užsitarnautą poilsio laiką?

Karlas kažką nerišliai burbtelėjo.

— Nagi, tėve! — tyliai pro dantis iškošė Tonijus. — Juk tikriausiai, jei visa kita — tik pareigos ir sunkus, nuobodus darbas, tikriausiai jie to verti, tėve, jei prieš ketverius metus jūs taip šiurkščiai suardėte mano gyvenimo tėkmę!

Karlas žvelgė priešais save. Dvejodamas papurtė galvą, paskui pasitempė, kilstelėjo pečius, prispaudė pėdas prie grindų.

— Mano sūnūs... — pratarė, — mano sūnūs... Ogi mano sūnūs užaugs, suras tave ir užmuš už tai! — suriko jis.

— Ne, tėve, — Tonijus nusisukęs nerūpestingai nusviedė į ugnį žarsteklį. — Jūsų sūnūs niekada nesužinos, kas jums nutiko, — sukuždėjo jis. — Jeigu jūs čia numirsite.

— Šlykštus melas! Jie užaugs geisdami tavo mirties, jie gyvens laukdami dienos, kai...

— Ne, tėve. Juos išauklės Lizaniai, ir jie niekada beveik nieko nesužinos nei apie kurį nors iš mūsų, nei apie seną mudviejų vaidą.

— Melas, melas, mano žmonės niekada nepaliks...

— Jūsų žmonės pabėgs iš šio miesto kaip žiurkės, vos išgirdę, jog nesugebėjo jūsų apsaugoti.

— Valstybės inkvizitoriai tave suras ir...

— Jeigu jie žinotų mane čia esant, būtų seniai areštavę, — ramiai atsakė Tonijus. — O daugybė žmonių matė, kaip jūs išplaukėte iš aikštės kekšės draugijoje.

Karlas mėgino sudeginti jį žvilgsniu, neįstengdamas pratarti nė žodžio.

— Taigi niekas nesužinos, kas jums nutiko, tėve, — atsiduso Tonijus, — jeigu jūs čia mirsite.

Vaikinas nusisukęs perėjo per kambarį — jam teprireikė keleto žingsnių — ir atidarė lakuotą ginklų spintą.

Tarsi suakmenėjęs Karlas stebėjo, kaip lengvai, grakščiais judesiais Tonijus ištraukė iš spintos padėvėtą surdutą bei apsivilko, paskui prisisegė prie šono špagą ir užsimetęs ant pečių apsiaustą susirišo po kaklu. Gilios juodos vilnos klostės krito ant grindų.

Ilgi pirštai užmetė ant galvos gobtuvą, tamsiame trikampyje subolavo Tonijaus veidas.

Karlas šoktelėjo į priekį. Jį krėtė traukuliai. Sukandęs dantis jis visu svoriu pamėgino nustumti kėdę atgal. Bet kėdė nejudėjo.

Figūra artinosi. Juodas apsiaustas plaikstėsi tuo pačiu ritmu kaip sijonas tuomet aikštėje. Tonijus dirstelėjo į vakarienės likučius ir ištraukė iš paukštienos peilį ilgu kauliniu kotu.

Įniršio ašarų sklidinos Karlo akys nemirksėjo. Ne, dar ne viskas baigta. Ne, dar ne pabaiga. Jei bent minutei pagalvotų, kad čia galas, imtų rėkti kaip beprotis, nes viskas negalėjo šitaip pasibaigti, negalėjo pasibaigti štai šitaip neteisingai, taip pat neteisingai! Jo sąmonėje tvinkčiojo tik neapykanta Tonijui, neapykanta ir baisus apgailestavimas, kad kadaise jo nenužudė.

— Žinai, ką aš visuomet maniau padarysiąs tuo momentu, — sukuždėjo Tonijus, — kai jis ateis?

Jis laikė peilį priešais Karlą. Ašmenys blizgėjo nuo paukštienos riebalų ir šviesos žaismo.

Karlas prisispaudė prie kėdės atlošo.

— Aš visuomet galvojau atimsiąs iš tavęs akis, — sušvokštė Tonijus, atsargiai pakeldamas peilį, — kad tu, kuris mylėjai taip, kaip aš niekada negalėsiu mylėti, ir kuris pradėjai sūnus, kurių aš niekada negalėsiu pradėti, taptum taip pat atkirstas nuo gyvenimo, kaip buvau atkirstas aš, bet kartu liktum gyvas, kaip ir aš!

Ašaros, prasiveržusios Karlui iš akių, nusirito skruostais. Jis krutino lūpas ir tylėdamas žvelgė į Tonijų. O paskui sutelkęs visą turimą valią, spjovė jam į veidą.

Tonijaus akys išsiplėtė.

Beveik automatiškai jis kilstelėjo apsiausto kraštą ir nusišluostė seiles.

— Labai narsus poelgis, ar ne, tėve? — sukuždėjo. — Narsos tu turi? Tiesa? Prieš daugelį metų tu pasakei, jog šia narsa pasižymiu ir aš. Prisimeni? Bet argi narsa, tėve, skatina tave priešintis man dabar, kai mano valioje tavo gyvybė ir mirtis? Argi čia narsa, kai atsisakai paklusti, nesutinki nusilenkti net vardan sūnų, net vardan Venecijos, net vardan paties gyvenimo?

O gal čia kur kas grubesnis dalykas, kur kas primityvesnis? Ar tik ne išdidumas ir savimeilė pavertė tave tiesiog nežabotos savo valios vergu, taigi kiekvienas prieštaravimas jai žaibiškai sužadina tavo širdyje mirtiną priešiškumą, nepriklausomai nuo to, kas pastatyta ant kortos?

Priėjęs arčiau, jis prakalbo dar aistringiau:

— Argi ne išdidumas, savimeilė bei nežabota savivalė privertė tave išsigabenti mano motiną iš ją priglobusio vienuolyno, sugriauti jos gyvenimą ir išvaryti iš proto, kai jai tuomet galėjo pasitaikyti dešimtis puikiausių partijų, ji dešimt kartų galėjo ištekėti ir gyventi sveika bei laiminga? Ji buvo „Pietos“ numylėtinė, jos dainavimas tapo legenda. Bet tu įsigeidei ją turėti, nepaisant to, ar ji taps tavo žmona, ar ne!

Argi ne savimeilė, išdidumas bei savivalė paskatino tave pasipriešinti savo tėvui grasinant nutraukti giminę, kuri tęsėsi tūkstantį metų prieš tavo gimimą!

O ką tu padarei, kai sugrįžęs namo pamatei, jog bausmė už visus tuos nusikaltimus dar nepanaikinta? Apimtas išdidumo, savimeilės ir savivalės tu pamėginai susigrąžinti tai, kai laikei savo nuosavybe, net jei tai reiškė prievartą, išdavystę bei melą! „Nusileisk man!“ — kalbėjai tu, o kai aš negalėjau tau nusileisti, įsakei mane iškastruoti, išvaryti iš tėvynės ir išskirti su visais bei viskuo, ką pažinau ir mylėjau. Tu supratai, kad aš verčiau niekada negrįšiu į Veneciją, bet neapkaltinsiu tavęs, nes mane mažiau baugina sava negarbė negu mūsų giminės išnykimo grėsmė. O dabar tu man sakai, jog visa tai, dėl ko tu mane pažeminai bei suluošinai, tėra tik persekiojimas, nepakeliamos pareigos ir vieni nemalonumai!

Dieve mano, tu nusmukdei bei bemaž sunaikinai mūsų namus, tu pražudei ir išvarei iš proto žmoną, iškastravai savo sūnų bei sugriovei jam gyvenimą, o dabar drįsti skųstis dėl kaltinimų bei įtarinėjimų ir pareiški buvęs priverstas meluoti!

Gailestingasis Dieve, kas gi tu toks iš tiesų, jei tavo savivalė, tavoji savimeilė bei išdidumas reikalauja tokios kainos!

— Aš tavęs nekenčiu! — suriko Karlas. — Aš tave prakeikiu! Gailiuosi, kad tavęs nenužudžiau! Jei tik galėčiau, nudėčiau tave dabar!

— O, tikrai tikiu, — atsiliepė Tonijus silpnu, virpančiu balsu. — Bet tu ir vėl man pasakytum, jei tau pasitaikytų tokia proga, jog šiuo atveju, kaip ir visais kitais, tu neturėjai pasirinkimo!

— Taip, taip ir dar kartą taip! — subliuvo Karlas.

Tonijus nutilo. Jis vis dar virpėjo, veikiamas savųjų žodžių jėgos ir dabar, rodos, mėgino nusiraminti, tyla atvėsinti užvirusį pyktį. Jo akys žvelgė į Karlą be jokių emocijų. Tiksliau, visas veidas vėl nušvito nekaltumu.

— O dabar tu nepalikai man pasirinkimo, ar ne? — paklausė jis. — Tu padarytum viską, kad aš būčiau priverstas tave užmušti, čia, dabar, nors visi instinktyvūs jausmai manyje mėgina tave išgelbėti, nepaisant tavo paties noro.

Karlo veidas, sustingdytas įniršio, vos pastebimai virptelėjo.

— Aš nenoriu tavęs žudyti! — sušnibždėjo Tonijus. — Nepaisant visos tavo neapykantos, negailestingumo bei begalinio pykčio, aš nenoriu tavęs žudyti. Ne iš gailesčio tau, nelaimingam žmogui, o dėl priežasčių, kurių tu niekada negerbei ir niekada, niekada nesupratai.

Jis patylėjo laukdamas, kol atgaus kvapą. Jo veide atsispindėjo židinio ugnis.

— Aš turiu omenyje, kad tu — Andrea sūnus, — paaiškino lėtai, bemaž nuvargusiu balsu. — Kad tu — jo kūnas ir kraujas, tu — mano kūnas ir kraujas. Tu — Treskis, mano senelio namų šeimininkas. Tu globoji mažamečius mano brolius, kurių aš nenoriu palikti visiškais našlaičiais. Ir tu, nepaisant karčių tavo skundų, Venecijos vyriausybėje atstovauji mūsų šeimai!

Vardan viso šito aš palikčiau tave gyvą. Dėl to aš atvažiavau čionai vildamasis, kad įstengsiu išsaugoti tavo gyvybę, o dar ir dėl liūdnos tiesos, kad tu — mano tėvas, ir aš nenoriu susitepti rankų tavo krauju!

Tonijus vėl nutilo. Peilį tebelaikė rankose, o apsiblaususios akys žvelgė į tolį. Rodos, jį užgriuvo nepakeliamas nuovargis, jo nuotaika ryškiai pasikeitė.

Įžvalgusis Karlas pasikeitimą pastebėjo, nors jo veidas išliko pašaipus, bylojantis, jog jis netiki Tonijaus nuoširdumu.

— O dar galbūt pagaliau todėl, — sukuždėjo Tonijus, — kad aš nenoriu leistis tavo priverčiamas taip padaryti. Nenoriu stoti priešais Viešpatį kaip tėvažudis ir inkšti, kaip inkšti tu: „Aš neturėjau pasirinkimo!“ Bet ar tu gali suprasti? Ar gali suprasti išmintį, pranokstančią tavo savivalės bei išdidumo ribas? Ir sutikti, jog nėra kito būdo išnarplioti šį keršto, neteisybės bei kraujo mazgą?

Palenkęs galvą į šalį, Karlas žiūrėjo į Tonijų viena primerkta akimi. Neapykanta sūnui pulsavo viduje širdies plakimo ritmu.

— Aš pavargau tavęs nekęsti, — tyliai kalbėjo Tonijus. — Pavargau tavęs bijoti. Man dabar atrodo, kad tu man — niekas, atgrasi audra, paklaidinusi neapsaugotą mano laivelį. To, ką praradau, neįmanoma sugrąžinti. Bet aš nebenoriu vaidytis su tavimi. Nebenoriu neapykantos, nebenoriu pykčio.

Pasakyk man, tėve, nors tu nieko manęs neprašei, ar tu gali patikėti tuo, kad man iš tavęs nereikia nieko daugiau, tik tavojo pažado? Tu prižadi nuo šiol nemėginsiąs manęs nužudyti, o aš tuomet palieku tave čia

gyvą bei sveiką. Aš išvyksiu iš Venecijos taip pat, kaip atvykau, ir niekada nemėginsiu pakenkti nei tau, nei tiems, kuriuos myli. Jeigu tu netiki tuo dabar, patikėsi, kai paliksiu tave. Bet dėl to, tėve, dabar tu turi nusileisti. Privalai duoti man žodį. Štai dėl ko aš čionai atvažiavau. Štai kodėl iki šiol tavęs nenužudžiau. Aš noriu, kad tarp mūsų viskas būtų baigta! Noriu, jog tu sugrįžtum į mūsų namus, pas mano broliukus. Noriu, kad tu duotum žodį!

Karlas lėtai suraukė antakius. Žemu, gomuriniu balsu sumurmėjo:

— Tu tyčiojiesi iš manęs...

Tonijaus veidas mėšlungiškai persikreipė, bet jau po sekundės išsilygino. Jis nuleido akis.

— Tėve, dėl Dievo meilės! — sukuždėjo jis. — Dėl paties gyvenimo!

Karlas įdėmiai žiūrėjo į sūnų. Jo regėjimas tapo skvarbus, skausmingai skvarbus, nors visas kambarys jau skendėjo tamsoje. Jis jautė tokią neapykantą šalia dunksančiai tamsiai figūrai, jog kitos mintys vargiai tegalėjo prasmukti jo sąmonėn.

Jis pamatė, jog peilis Tonijaus rankoje sujudėjo. Tonijus grakščiai jį apsuko ir laikė kotu į Karlą. Panorėjęs šis galėjo ginklą sugriebti.

— Tėve, tavo pažadas! Tavo gyvenimas už mano gyvenimą, dabar ir visiems laikams. Pasakyk tai! — pratarė Tonijus. — Pasakyk taip, kad aš tavimi patikėčiau.

Karlas lėtai lėtai linktelėjo.

— Pasakyk tėve! — pakartojo Tonijus.

— Aš pažadu... kad niekada daugiau... nemėginsiu tavęs nužudyti... — sumurmėjo jis.

Ir apstulbęs pamatė, kaip Tonijus ištiesė peilį.

— Paimk, perpjauk diržą. Ir mes būsime laisvi vienas nuo kito visiems laikams.

Karlas paėmė peilį, akimirksniu prikišo prie diržo bei perpjovė iš vidinės pusės prie kairiojo dilbio. Oda garsiai pokštelėjusi nutrūko, jo krūtinė ir rankos tapo laisvos. Atsargiai, laikydamas rankoje peilį, jis atsistojo.

Tonijus paėjo kelis žingsnius atgal, bet judėjo sulėtintai. Ilgas juodas apsiaustas plaikstėsi aplink jį, ugnis auksu atsispindėjo apsiausto pakraščiuose ir žybčiojo tamsiose Tonijaus akyse.

Karlo akys lėtai išsiplėtė. Jei tik jis galėtų pamatyti, kas slypi po juodomis vilnos klostėmis, visiškai paslėpusiomis Tonijaus figūrą! Jei tik galėtų geriau įžiūrėti jo veido išraišką! Tačiau sugebėjimas racionaliai mąstyti dabar tapo pajungtas neapykantai, visą vakarą maitintai įtūžio protrūkiais, kilusiais dėl to, kad ne kas kitas, o Tonijus laikė jį čia, Tonijus, kurio nekentė ir kurį seniai turėjo nužudyti, o svarbiausia, Tonijus kastratas, pavertęs jį visišku kvailiu.

Ir tuomet paskutinį sykį jo akys lėtai bei iškalbingai nužvelgė priešais stovinčią figūrą, lūpos išsitempė ir nusišypsojo didžiausios paniekos kupina šypsena.

Tą pačią akimirką jis puolė į priekį atkišęs peilį.

Bet aukšta tamsi figūra išsisuko lyg vaiduoklis tokiu neįtikėtinai staigiu judesiu, kad Karlas vos jį pastebėjo. Ir tuojau pat pasisukęs išgirdo žvangant Tonijaus špagą. Siauras šviesos spindulys pervėrė juodu skiriančią erdvę, o aštrus skausmas — Karlo krūtinę.

Peilis skimbtelėdamas nukrito ant grindų.

Karlas pirštais įsikibo į špagos ašmenis, jį pervėrusius ugnimi, o kai pamėgino kažką pasakyti, burnon plūstelėjo šiltas skystis, kuris tuojau pat nusruveno per smakrą.

Ne, viskas dar nebaigta, nebaigta! Bet jo balsas nuskendo klaikiame gargaliavime.

Kai pasijuto krentąs, kai aplinkui susitvenkė tamsa, o sąmonę užpildė absoliutus siaubas, jis pamatė, jog mirguliavimas Tonijaus akyse virptelėjo ir išsiliejo, o veidas persikreipė iš skausmo, bet paskui vėl išsilygino bei nušvito įprasta nekaltybės šviesa. 2

Dvi valandas Tonijus praleido kambaryje šalia tėvo.

Nužudytojo kūnas atšalo, visos ugnys užgeso. Žvakės ištirpo, o žarijos židinyje virto pelenais. Tonijus norėjo užkloti Karlą juodu jo tabarro. Norėjo priglausti jo rankas prie kūno. Bet nieko nepadarė. O kai visiškai sutemo, atsistojo bei išėjo iš namo.

Jeigu kas nors ir matė jį pasirodant pro šonines duris, jis pats to nepastebėjo. Niekas jo nepersekiojo, kai ėjo taip gerai pažįstamomis gatvelėmis. Nė vienas šešėlis neslinko iš paskos, kai traukė per plačią tuščią aikštę.

Kai prisiartino prie šventojo Morkaus bazilikos durų ir pamatė šias esant užrakintas, sutrikęs sustojo kaip žmogus, nesugebantis iškart suvokti, jog niekaip negali įeiti ten, kur nori.

Galų gale atsišliejo į portiko koloną ir pažvelgė į juodą dangų viršum miglotų varpinės kontūrų.

Valstybės kanceliarijos languose degė tik keli žiburiai. Bet kai kurių aikštės kavinių durys, nepaisant lietaus, tebebuvo atviros. Per aikštę prieš vėją skubantys žmonės nekreipė į jį jokio dėmesio.

Netrukus Tonijaus veidas ir rankos visai sustingo nuo šalčio. Bet jis vis tiek nejudėjo iš vietos. Įkypos lietaus čiurkšlės permerkė drabužius.

Naktis tęsėsi. Laikrodis mušė vieną valandą po kitos. Kavinėse užgeso šviesos, ir net elgetos pasitraukė iš arkadų. Miestas aplinkui užmigo.

Iš civilizacijos ženklų teliko tik laiką mušantis laikrodis bokšte bei nelygi keleto fakelų šviesa tolumoje.

Tonijui atrodė, kad skausmas ir šaltis, kuriuos jautė, susilieja į vieną visumą. Jis negalėjo patikėti savo poelgio teisingumu bei jautė poreikį įsivaizduoti tuos, kuriuos mylėjo, pajusti jų buvimą. Nepakako it maldą kartoti jų vardus. Jis vaizdavosi esąs kažkokioje ramioje, saugioje vietoje su kardinolu Kalvinu ir mėginąs jam paaiškinti, kas įvyko.

Bet visa tai tebuvo svajonės.

Jis stovėjo vienas, ir jis nužudė savo tėvą.

Ir jeigu jam lemta dabar išeiti, jam teks nešti šią naštą visą likusį gyvenimą. Jis niekada niekam nepapasakos, kas nutiko. Jis niekada nieko neprašys atleisti nuodėmes ar dovanoti.

Galų gale, kai beveik išaušo, Tonijus smarkiau užsitraukė apsiausto gobtuvą, kad paslėptų veidą, ir patraukė į aikštę.

Iš ten pažvelgė į didingus pastatus, kuriuos kadaise laikė pasaulio riba, o paskui apsisukęs visiems laikams išvyko iš Venecijos. 3

Keletą dienų Tonijus keliavo į pietus, Florencijos pusėn. Žiema dar nesibaigė, ir laukus naktimis nubalindavo šalna. Svetimų žmonių draugija pašto karietose jam buvo nepakeliama, taigi jis verčiau kiekvienoje stotyje pasiimdavo pabalnotą žirgą. Kartais tiesiog eidavo kelio pakraščiu vesdamasis arklį už apynasrio, dėl to retsykiais likdavo be nakvynės.

Į Boloniją įžengė pėsčiomis: purvu aptaškytu apsiaustu, suplyšusiais batais; jei ne špaga, galėjai palaikyti jį valkata.

Gatvėse jį erzino triukšmas ir šurmulys. Tonijus taip mažai valgė, jog galvoje viešpatavo spengianti tuštuma; jis visiškai nepasikliovė savo juslėmis.

Vėl atsidūręs už miesto, suprato daugiau nebegalįs eiti. Pasibeldęs į artimiausio vienuolyno duris, įteikė pusę turimų pinigų vienuolyno viršininkui.

Jis lengviau atsikvėpė, kai vienuolis nuvedė jį į lovą, paskui atnešė duonos bei vyno, o drabužius ir batus nunešė išvalyti bei pataisyti. Už lango matėsi mažas saulės užlietas sodelis. Prieš užmerkdamas akis Tonijus paklausė, kelinta šiandien diena ir kiek liko iki Velykų sekmadienio.

Neabejojo tik dėl vieno dalyko: Velykų sekmadienį būtinai turi būti kartu su Gvidu bei Kristina.

Slinko dienos, iš jų susidarė savaitės.

Tonijus gulėjo lovoje ir žvelgė į sodą, kuris jam priminė kitus laikus, kai buvo patenkintas gyvenimu, saulė glostė plytelėmis išklotus takelius bei žybčiojo fontano čiurkšlėse, arkados nišos skendėjo šešėlyje. Bet kada tai buvo ir kur, jis negalėjo tiksliai prisiminti. Galvoje viešpatavo tuštuma.

Jis apgailestavo, kad dabar Gavėnia ir negali pasiklausyti vienuolių giesmių.

O kai ateidavo naktis ir likdavo celėje vienas, apimdavo neįtikėtinos nevilties jausmas, ir jis paniškai bijojo, kad dabar kasmet šis jausmas stiprės bei darysis skausmingesnis. Tonijus įsivaizdavo motiną, miegančią savo lovoje girtu miegu, ir negalėjo atsikratyti minties, kad ji nusinešė į kapus kažin kokią išminties kupiną paslaptį.

Viduje nevyko jokių pokyčių. O gal taip tik atrodė. Bet pamažu jis pradėjo daugiau valgyti. Paskui ėmė vis anksčiau keltis ir eidavo su vienuoliais į rytines mišias. Be to, vis dažniau susizgribdavo galvojąs apie Gvidą bei Kristiną.

Ar sėkmingai pavyko jų kelionė iš Romos? Ar Paolas dėl jo jaudinosi? Tonijus vylėsi, kad Marčelas, dainininkas iš Sicilijos, irgi išvažiavo drauge, ir, žinoma, jie negalėjo išvykti be senjoros Bjankos.

Kartais ne tiek galvodavo apie juos, kiek įsivaizduodavo. Matė juos pietaujančius drauge, besišnekučiuojančius tarpusavyje. Nerimavo, kad tiksliai nežino, kur jie dabar. Gal išsinuomojo vilą ant kalvų? Vilą su terasa, kurioje galėtų sėdėti vakarais? O gal jie pačioje miesto širdyje, kokioje nors triukšmingoje gatvėje šalia teatro ir Mediči rūmų?

Pagaliau vieną rytą, be išankstinio apsisprendimo bei plano, jis apsirengė, apsiavė batus, prisisegė špagą, užsimetė ant rankos apsiaustą ir patraukė pas vienuolyno vyriausiąjį pranešti, jog iškeliauja.

Vienuoliai sode genėjo palmių šakas bei krovė į medinį vežimą. Jis žinojo, kad šiandien penktadienis prieš Didžiąją savaitę, Švenčiausios Mergelės Marijos Septynių skausmų diena. Iki operos premjeros liko dvylika dienų.

Kol pasiekė pašto stotį, Tonijus žvėriškai išalko. Sočiai pavalgęs ėmė nepaprastai susidomėjęs stebėti atvykstančius ir išvykstančius keleivius. Paskui išsinuomojo geriausią arklį, kokį tik išgalėjo, bei nušuoliavo Florencijos pusėn.

O atjojęs į mažą Fiesole miestelį pamatė pirmąją operos afišą.

Buvo ankstyvas rytas, prieš pat aušrą. Moterys ir darbininkai kaip tik traukė iš pačių pirmųjų Verbų sekmadienio mišių nešini pašventintomis palmių šakelėmis. Pro atviras bažnyčios duris ant akmeninių laiptelių krito šilta geltona šviesa.

Tonijus vedėsi žirgą už apynasrio per aikštę ir staiga pamatė ant lietaus bei vėjų išblukintos sienos didžiosiomis raidėmis parašytą savo vardą: SENJORAS TONIJUS TRESKIS.

Iš pradžių pamanė regįs haliucinaciją. Bet paskui apėmė nevaldomas susijaudinimas. Ir, nors toks elgesys pačiam atrodė be galo kvailas, privedė arklį prie sienos bei įsistebeilijo į sulamdytą afišą.

Ryškiai apvedžiota raudona ir auksine spalvomis afiša skelbė, jog per Velykas Della Pergola gatvėje įvyks operos „Kserksas“ premjera. Afišoje puikavosi netgi Gvido vardas, įrašytas smulkesnėmis — kuklesnėmis — raidelėmis. Dar ten buvo gan dailus Tonijaus portretas ovaliuose rėmeliuose ir įmantrios eilės, liaupsinančios jo balsą.

Tonijus vedžiojo arklį pirmyn bei atgal, ranka ramstydamas sieną. Vėl ir vėl skaitė plakatą.

O paskui paklausė pirmo pasitaikiusio praeivio, ar dar toli miestas.

— Užkopkite ant kalvos ir pamatysite, — nuskambėjo atsakymas.

Tamsiai mėlyname danguje dar mirguliavo smulkios žvaigždelės, kai jis pasiekė kalvos viršūnę, ir apačioje prieš akis nusidriekė didžiulis miestas — Florencija. Matė rūke skendinčias varpines, šimtus ribuliuojančių žiburių bei Arno upės juostą, kurioje kol kas nevyko joks judėjimas. Miestas jam atrodė toks pat gražus kaip miegantis Betliejus kalėdiniuose paveikslėliuose.

Žvelgdamas į tolimus bokštus, Tonijus pagalvojo niekad gyvenime dar nepatyręs tokios akimirkos.

Gal nebent premjeros vakarą stovėdamas Romos teatro užkulisiuose išgyveno panašų vis stiprėjantį jaudinantį laukimą. O galbūt tą patį jautė prieš daugelį metų, Venecijoje, kai dalyvavo Senza šventėje ant vandens.

Bet jis nepasinėrė į šiuos prisiminimus.

Saulei dar nespėjus patekėti, jis jau susitiks su Gvidu bei Kristina. Ir pirmą kartą jie iš tiesų bus drauge.