Durys į vasarą

8

Kitą rytą, penktadienį, gegužės 4 dieną, užuot ėjęs į darbą, nuvažiavau į apygardos archyvų saugyklą. Įstaiga kraustėsi į kitą vietą, ir man buvo pasiūlyta užeiti sekantį mėnesį, taigi patraukiau į Times redakciją ir tol sėdėjau prie portatyvinio displėjaus, kol įskaudo sprandą. Bet sužinojau: jei Mailsas mirė praėjus ne mažiau kaip dvylikai ir ne daugiau kaip trisdešimt šešiems mėnesiams po to, kai aš buvau įkištas į ledainę — jis tai padarė ne Los Andželo apygardoje, jei skelbimai teisingi.

Aišku, nėra įstatymo, reikalaujančio mirti būtent Los Andželo apskrityje. Mirti galima bet kur. To dar nepavyko sureguliuoti.

Gal Sakramente yra visos valstijos protokolų suvestinė? Nusprendęs, kad reikės kokią dieną tai patikrinti, nuėjau užkąsti ir galiausiai parsiradau į darbovietę.

Manęs laukė dvi telefonogramos ir laiškas — visi nuo Belos. Perskaičiau žodžius „Brangusis Deni”, suplėšiau laišką ir pasakiau budėtojams, kad neperdavinėtų man jokių žinučių nuo misis Šulc. Tada nuėjau į buhalteriją ir paklausiau vyriausiojo buhalterio, ar galima kaip nors patikrinti, kam seniau priklausė dabar jau išėję iš apyvartos akcijos. Jis pažadėjo pabandyti, ir aš išvardijau — atmintinai — pirmųjų „Tarnaitės” akcijų savosios dalies numerius. Tam nereikėjo ypatingai geros atminties: iš pradžių mes išleidom lygiai tūkstantį akcijų, ir man priklausė pirmieji penki šimtai dešimt, o Belai įteikta „sužadėtuvių dovana”— pirmosios iš eilės.

Grįžau į savo kambarėlį, o ten radau belaukiantį Makbį.

— Kur buvot? — pasidomėjo jis.

— Vaikštinėjau. O ką?

— Vargu ar tai tinkamas atsakymas. Misteris Gelouvis šiandien jau dukart jūsų teiravosi. Buvau priverstas pasakyti, kad nežinau, kur jūs.

— O viešpatie! Jei Gelouviui manęs reikia — suras. Jeigu bent pusę to laiko, kurį sugaišta, kurdamas vis naujas gudrybes, jis skirtų prekių išnešiojimui — firmai būtų naudingiau.

Gelouvis jau ima mane erzinti. Jo pareiga — rūpintis prekyba, bet man atrodo, kad jis persistengia vis kaišiodamas savo trigrašį į prekių balansą tvarkančią reklamos agentūrą. Bet gal čia kaltas mano išankstinis nusistatymas: aš tesidomiu vien projektavimu. Visa kita laikau popieriaus gadinimu, nereikalingomis išlaidomis.

Žinojau, kam Gelouviui manęs prireikė ir, teisybę sakant, delsiau tyčia. Jis nori mane apvilkti 1900 metų mados rūbais ir fotografuoti. Jau sakiau jam, kad apsirengusį 1970 metų rūbais mane gali fotografuoti kiek tik nori, bet 1900 metais net mano tėvas dar nebuvo gimęs. Gelouvis pasakė, kad nieks nesupras ir kad mano požiūris neteisingas.

Žmonės, kurių darbas — muilinti publikai akis, įsivaizduoja, kad kiti nemoka nei skaityti, nei rašyti. Makbis tarė:

— Jūsų požiūris neteisingas, misteri Deivi.

— Tikrai? Gaila.

— O padėtis savotiška. Esat paskirtas į mano skyrių, bet aš privalau užtikrinti, kad prireikus reklamos ir prekybos darbuotojai galėtų naudotis jūsų paslaugomis. Manau, kad nuo šios dienos turėtumėt laikytis tvarkaraščio kaip ir visi kiti… Ir pranešti man, kai išeinat darbo metu. Prašyčiau to neužmiršti.

Lėtai suskaičiavau nuo vieno iki dešimties ir nuo dešimties iki vieno.

— Makai, o jūs pats laikotės tvarkaraščio?

— Ką? Aišku, ne. Aš — vyriausias inžinierius.

— Teisingai. Taip ir ant durų užrašyta. Bet įsidėkite į galvą, Makai: jums dar barzda nežėlė, kai aš buvau vyriausias šitos geležies krautuvėlės inžinierius. Jūs iš tiesų manot, kad aš ketinu laikytis kokio nors tvarkaraščio?

Jis paraudo.

— Gal ir ne. Bet galiu pasakyti štai ką: jei nesilaikysit, negausit atlyginimo.

— Tikrai? Ne jūs mane samdėt, ne jūs ir atleisit.

— Mm… Pažiūrėsim. Blogiausiu atveju galiu jus perkelti iš savo skyriaus į reklamos skyrių, kur jums ir dera būti. Jei apskritai jums dera kur nors būti.

Jis pažvelgė į mano braižymo mašiną.

— Čia jūs tikrai ničnieko nedirbat. Aš nežadu ilgiau pakęsti, kad ši brangi mašina stovėtų be naudos. Šaltai linktelėjo:

— Viso geriausio.

Išėjau paskui jį. Įriedėjo „Pasiuntinukas” ir padėjo ant mano stalo didelį voką, bet aš nė nestabtelėjau pasižiūrėti, kas ten; nusileidau į įstaigos kavinukę ir piktai užplėšiau dūmą. Kaip ir daugybė kitų grafikasmegenių, Makas įsivaizduoja, kad kūrybinis darbas dirbamas konvejerio principu. Nenuostabu, kad senoji firma jau metų metai neišleidžia nieko naujo.

Et, velniop. Vis vien nežadu ilgai čia trainiotis.

Po kokios valandos nukeliavau atgal ir ant stalo radau firminį mūsų įstaigos voką. Atplėšiau, galvodamas, kad Makas nutarė susidoroti su manimi nedelsdamas.

Bet laiškas buvo iš buhalterijos. Štai ką perskaičiau:

Gerbiamasis pone Deivi,

Atsakome į jūsų klausimą apie pajų.

Pirminių akcijų didesniosios dalies dividendai nuo pirmojo 1971 m. ketvirčio iki antrojo 1980 m. ketvirčio buvo išmokami bankui p. Heinikės sąskaitos naudai. 1980 m. įstaiga buvo pertvarkoma, ir tolimesnis pajaus likimas nelabai aiškus, bet atrodo, kad po pertvarkymo lygiavertė akcijų dalis perduota Tarptautinio draudimo grupei, kuriai ir priklauso šiuo metu. Mažesnioji dalis (jūsų pageidavimu) priklausė Belai D. Džentri iki 1972 m.; 1972 m. akcijos perduotos Kalnų bendrovei, kuri jas išskirstė ir laisvai išpardavinėjo dalimis. Reikalui esant, galima tiksliai atsekti tolesnį kiekvienos dalies likimą, bet tam prireiktų daugiau laiko.

Jei mūsų skyrius gali dar kuo jums pasitarnauti, prašome nesivaržyti ir kreiptis.

Vyr. buh. Y. E. Roiteris

Paskambinau Roiteriui, padėkojau ir pasakiau, kad sužinojau viską, ko norėjau. Dabar aišku — Rika mano akcijų taip ir negavo. Kadangi užregistruotas pajaus perdavimas — aiški apgaulė, matyt, čia pasistengė Bela: tas trečiasis dalininkas — arba dar viena Belos marionetė, arba — tikriausiai — fiktyvi būtybė; turbūt Bela jau tada ketino apmauti Mailsą.

Matyt, po Mailso mirties jai pritrūko pinigų, ir ji pardavė mažesnę akcijų dalį. Bet man nerūpi, kam atiteko akcijos, jei jau jos išsprūdo iš Belos rankų. Užmiršau paprašyti Roiterio patikrinti Mailso dalį. Gal tai padėtų surasti Riką — nors ji jų ir nebeturi. Bet šiandien jau penktadienio popietė. Paskambinsiu Roiteriui pirmadienį. O dabar man rūpėjo atplėšti didesnį voką, nes atpažinau atgalinį adresą.

Kovo pradžioje buvau parašęs laišką patentų skyriui, prašydamas pirmųjų „Stropuolio” ir „Braižytojo Denio” patentų kopijų. Pirmąkart išvydęs „Braižytoją Denį” sutrikau ir ėmiau abejoti, ar tikrai „Stropuolis”— perkrikštytas „Sumanusis Frenkas”; jei jau tas nežinomas genijus sukūrė „Denį” beveik visiškai tokį, kokį įsivaizdavau aš, labai gali būti, kad jis sukonstravo ir „Sumaniojo Frenko” atitikmenį. Šį spėjimą patvirtino toks faktas: abu patentai išduoti tais pat metais, ir abu priklausė (bent jau kol baigėsi jų galiojimo laikas) tai pačiai kompanijai —”Aladinui”.

Bet turėjau įsitikinti. Ir jei tas išradėjas dar gyvas, reikia su juo susitikti. Jis galėtų mane šio to išmokyti.

Pirmiausia parašiau į patentų skyrių; man atsiuntė standartinį raštą, iš kurio tesužinojau, kad visi nebegaliojantys patentai šiuo metu saugomi Valstybinių Karlsbado archyvų požemiuose. Tada parašiau tenai ir gavau kitą standartinį raštą — kainoraštį. Tada parašiau trečią laišką ir išsiunčiau perlaidą („Prašome nesiųsti asmeninių čekių”) — užsisakiau visų dokumentų kopijas: abiejų patentų aprašymus, paraiškas, brėžinius, istorijas.

Atrodo, šiame storame voke ir bus atsakymas.

Viršuje buvo Nr. 4.307.909, nuodugnus „Stropuolio” aprašymas. Ėmiausi brėžinių, kol kas atidėjęs į šalį aprašymą ir paraiškas. Paraiškos būtinos tik teisme: paraiškos patentui gauti rašomos norint pareikšti pretenzijas visam plačiajam pasauliui, reikalaujant kuo palankesnių sąlygų, kad po to patentų revizoriai nušluostytų tau nosį — tam ir gimsta patentavimo juristai. Aprašymai, priešingai, turi būti konkretūs, bet aš brėžinius skaitau greičiau, negu aprašymus.

Teko pripažinti, kad automatas nelabai panašus į „Sumanųjį Frenką”. Geresnis už „Sumanųjį Frenką ”; atlieka daugiau operacijų, schema vietomis paprastesnė. Idėja ta pati — bet taip ir turi būti, kadangi Torseno blokų pagalba valdoma mašina, be to dar „Stropuolio” prosenelė, turėjo būti sukonstruota, remiantis tais pačiais principais, pagal kuriuos kūriau „Sumanųjį Frenką”.

Tiesiog mačiau save bekonstruojantį tokį pat mechanizmą — lyg ir kokį antros kartos „Frenko” modelį, apie kurį buvau galvojęs —”Frenką”, sugebantį daugiau nei „Frenkas”— namų darbininkas.

Galų gale ėmiau paraiškose ir aprašymuose ieškoti išradėjo pavardės. Kaipgi, pažįstu. D. B. Deivis.

Žiūrėjau į tą pavardę, lėtai ir neteisinga gaida švilpaudamas „Yra dar laiko”. Taigi, Bela vėl pamelavo. Kažin, ar buvo bent lašas tiesos tame nesąmonių sraute, kuriuo ji mane privaišino? Aišku, Bela — patologiška melagė, bet kažkur skaičiau, kad įprastas toki ų melagių stilius — greičiau jau pagražinti tiesą, nei visiškai atsiduoti fantazavimui. Matyt, manojo „Frenko” modelio niekas nepavogė: jis buvo atiduotas kažkokiam kitam inžinieriui išbaigti, paskui mano vardu parašyta paraiška.

Bet suokalbis su Maniksu neišdegė — tai faktas; žinau iš kompanijos užrašų. Anot Belos, nieko neišėjo todėl, kad nepavyko ištesėti pažado — pristatyti „Sumaniojo Frenko”.

Ar tik Mailsas nepasičiupo „Frenko” sau, įtikinęs Belą, kad automatas pavogtas? Tikriau, ir vėl pavogtas.

Tokiu atveju… Mečiau spėliojęs — tai beviltiška, dar beviltiškiau, negu ieškoti Rikos. Tikriausiai teks įsidarbinti „Aladino” firmoje, kad galėčiau iššniukštinėti, iš kur jie gavo pirmąjį patentą ir kas iš to pasipelnė. Nors turbūt neverta — patentas nebegalioja, Mailsas mirė, o jei Belai ir nubyrėjo keli skatikai, tai ji jau seniai juos iššvaistė. Abejonių vieninteliu svarbiu klausimu, kurį ir norėjau išsiaiškinti, nebeliko: išradėjas — aš pats. Profesinė ambicija paglostyta, o pinigai — kam jie rūpės, kai turi kuo užmokėti už pusryčius, pietus ir vakarienę? Tik ne man.

Taigi ėmiausi Nr. 4.307.910 — pirmojo „Braižytojo Denio”.

Brėžiniai akį džiugina. Aš pats geriau nesuprojektuočiau; tas vaikinas — talentas. Nuostabu: ekonomiškas montažas, kur tik įmanoma — vietoj judančių dalių išmintingai panaudotos elektroninės grandys. Judančios dalys — kaip apendiksas, bėdų šaltinis, kurio, jei tik galima, reikia atsikratyti.

Išradėjas net panaudojo elektrinės rašomosios mašinėlės klaviatūrą, brėžinyje pažymėdamas, kad mašinėlė padaryta pagal vieną IBM patentų. Čia tai darbas, čia tai projektavimas: niekad neišradinėk to, ką gali nusipirkti savo gatvėje.

Turiu sužinoti, kas tas galvotas vaikinas, todėl imuosi popierių. D. B. Deivis.

Po geros valandos paskambinau gydytojui Albrechtui. Kai pagaliau sulaukiau jo atsiliepiant, pasisakiau, kas esu, nes mano kabinete nebuvo videofono,

— Pažinau iš balso, — atsakė jis, — sveikas, drauguži. Kaip susidorojate su nauju darbu?

— Neblogai. Dalininku būti niekas dar nepasiūlė.

— Palūkėkite, pasiūlys. O šiaip patenkintas? Apsipratote?

— O taip! Jei būčiau žinojęs, kaip puiku čia ir dabar, būčiau užmigęs anksčiau. Už jokius pinigus negrįžčiau į 1970uosius.

— Na, na! Aš neblogai pamenu tuos metus. Buvau mažas ir gyvenau Nebraskoje, fermoje. Medžiojau, žvejojau. Linksmai leidau laiką. Linksmiau negu dabar.

— Na, kas kam. Man dabar patinka. Bet paklausykit, daktare, aš skambinu ne vien norėdamas pafilosofuoti. Turiu nedidelį rūpesti.

— Ką gi, pasakokit. Turėtumėt džiaugtis — daugumos žmonių rūpesčiai dideli.

— Daktare, ar gali ilgasis miegas sukelti amneziją?

Prieš atsakydamas gydytojas padvejojo.

— Iš principo tai įmanoma, tačiau man neteko susidurti su tokiu reiškiniu. Paprastai amnezijos priežastys kitokios.

— O kokios?

— Įvairiausios. Dažniausiai, matyt, kalta pati paciento pasąmonė. Pacientas užmiršta arba pertvarko įvykių seką, nes faktai jam nepakeliami. Tokia, bendrais bruožais, funkcinė amnezija. Dar galimas senamadiškas smūgis į galvą — amnezija, sukelta traumos. Arba amnezija dėl įtaigos, paveikus narkotikams ar hipnozei. Kas atsitiko, mažyli? Nerandate čekių knygelės?

— Ne dėl to. Kaip žinau, šiuo metu man puikiai sekasi. Bet ne viską gerai suprantu, kas įvyko prieš man užmiegant… štai dėl ko nerimauju.

— Mmm… Ar kartais ne kuri iš mano suminėtų priežasčių?

— Taip, — lėtai pasakiau, — visos, išskyrus gal tik sutrenktą galvą… O galėjau ir susitrenkti, būdamas girtas.

— Nepaminėjau, — sausai tarė gydytojas, — kad dažniausiai pasitaikanti laikina amnezija — sąmonės aptemimas apsinuodijus alkoholiu. Klausykite, drauguži, kodėl neužeinate pas mane aptarti visko smulkiai? Jei aš nenustatysiu, kas jus kamuoja, — nesu, kaip žinote, psichiatras, — galėsiu perduoti psichoanalitikui, kuris išlukštens jūsų atmintį kaip svogūną ir pasakys, kodėl mokydamasis antroje klasėje vasario ketvirtą dieną pavėlavote į mokyklą. Bet tai nepigiai kainuoja, tai kodėl iš pradžių neužsukus pas mane?

Pasakiau:

— Ką jūs, daktare, aš ir taip jau pridariau jums rūpesčio. O jūs baisiai užsispyręs ir nenorit imti pinigų.

— Drauguži, aš visad domiuosi savo pacientais — tai vieninteliai mano artimieji.

Išsisukau, prižadėjęs užeiti pirmadienį, jei nepasitaisysiu. Šiaip ar taip, turiu pats viską apmąstyti.

Visur, išskyrus mano kabinetą, užgeso šviesos; „Tarnaitė” valytoja pažvelgė vidun, suprato, kad kambarys dar užimtas ir tyliai nuriedėjo sau. Aš tebesėdėjau.

Netrukus įkišo galvą Čakas Froidenbergas ir tarė:

— Maniau, kad jau seniai išėjai. Pabusk — išsimiegosi namie. Pakėliau akis:

— Čakai, sugalvojau nuostabų dalyką. Nusipirkim statinę alaus ir du šiaudelius. Jis rimtai apsvarstė pasiūlymą.

— Ką gi, šiandien penktadienis… O pirmadieniais mėgstu pagiriotis — iš to sprendžiu, kuri diena.

— Priimta vienbalsiai. Luktelk — įsimesiu šį tą į portfelį.

Išgėrėm kelis bokalus alaus, paskui užkandom, paskui vėl išgėrė m alaus bare, kur grojo gera muzika, paskui patraukėm į aludę, kur muzika negrojo ir kabinos buvo išmuštos garso izoliacija, ir niekas netrukdė, jei maždaug kas valandą ką nors užsisakydavai. Kalbėjomės. Parodžiau patentų aprašymus. Čakas peržiūrėjo „Stropuolio” prototipo dokumentus.

— Tikrai puikus darbas, Deni. Didžiuojuos tavimi, vaikine. Norėčiau tavo autografo.

— Bet pažiūrėk čia.

Padaviau jam braižymo aparato popierius.

— Šis kai kuo net geresnis. Deni, ar tu supranti, kad dabartiniam inžinerijos menui esi padaręs gal net daugiau įtakos, negu, sakysim, Edisonas savo metu? Žinai tai, vaikine?

— Liaukis, Čakai — aš nejuokauju, — mostelėjau link fotostatų pluošto. — Gerai, vieno prietaiso autorius aš. Bet jokiu būdu ne antrojo. Aš jo nesukūriau… Arba visiškai klaidingai įsivaizduoju, ką veikiau prieš užmigdamas. Arba man amnezija.

— Jau dvidešimt minučių apie tai šneki. Bet neatrodo, kad tavyje būtų nutrūkusi kokia grandis. Esi iškvaišęs tik tiek, kiek reikia inžinieriui.

Trinktelėjau į stalą, net bokalai pašoko:

— Aš noriu žinoti!

— Netriukšmauk. Tai ką ketini daryti?

— Ką? — Susimąsčiau. — Užmokėsiu psichiatrui, kad išraustų mano smegeninę. Jis atsiduso.

— To iš tavęs ir tikėjausi. Paklausyk, Deni, sakykim, užmoki tam smegenų mechanikui, jis padaro, ko prašai, ir praneša, kad viskas gerai, tavo atmintis puiki ir visos relės uždaros. Kaip tada?

— Tai neįmanoma.

— Ir Kolumbui taip žmonės sakė. Tau net į galvą neatėjo pats įtikinamiausias paaiškinimas.

— Kaip? Koks?

Neatsakydamas man, jis mostelėjo padavėjui ir paprašė atnešti didžiąją papildytą telefonų knygą. Paklausiau:

— Kam? Iškviesi man greitąją?

— Dar ne.

Jis ėmė vartalioti didžiulę knygą, paskui, suradęs reikiamą vietą, tarė:

— Užmesk akį, Deni.

Pažiūrėjau. Jis laikė pirštą prie „Deivių”. Puslapyje buvo keli stulpeliai Deivių. Bet jis rodė pirštu į tuziną „D. B. Deivių”— nuo „Dabnio” iki „Dunkano”.

Tarp jų buvo trys „Danieliai B. Deiviai”. Vienas jų — aš.

— Čia mažiau nei septyni milijonai žmonių,— nurodė Čakas, — gal nori pabandyti laimę ir patikrinti dar du šimtus penkiasdešimt milijonų pavardžių?

Netvirtai pasakiau:

— Tai nieko neįrodo.

— Ne, — sutiko jis, — neįrodo. Mielai sutinku, beveik neįtikėtina, kad du vienodai gabūs inžinieriai vienu metu projektuotų vieną ir tą patį daiktą ir dar turėtų tokią pat pavardę ir inicialus. Remdamiesi statistikos dėsniais tikriausiai galėtume apytikriai nustatyti, kokia maža tokio atvejo tikimybė. Bet žmonės vis užmiršta — ypač tie, kurie turėtų išmanyti, pavyzdžiui, tu — kad nurodydami labai mažą tam tikro sutapimo tikimybę, statistikos dėsniai taip pat griežtai teigia, kad sutapimų vis dėlto būna. Ir, atrodo, tavasis atvejis kaip tik toks. Aš jau verčiau patikėsiu tokia galimybe, o ne tuo, kad draugužiui, su kuriuo mėgstu gerti alų, varžteliai atsileido. Ne taip jau lengva rasti žmogų, su kuriuo malonu pasėdėti prie alaus bokalo.

— Ką tu patartum?

— Pirmiausia — neeikvoti pinigų ir laiko psichiatrui, kol nepatikrinsi antrosios versijos. O tam reikia sužinoti to „D. B. Deivio”, kuriam išduotas šis patentas, vardą. Tai neturėtų būti sunku. Tikriausiai išaiškės, kad jo vardas — Deksteris. Ar net Dorotėja. Bet nepulk į paniką, jei pasirodys, kad tai Danielius, nes antrasis vardas gali būti „Berzovskis”, ir draudimo numeris ne toks kaip tavo. Ir trečia, ką turi daryti, o tikriau, pirma — šiam vakarui užmiršti visa tai ir užsisakyti dar alaus.

Taip ir padarėm: sušnekom apie kitus dalykus, daugiausia apie moteris. Čakas išdėstė savo teoriją; kad moterys labai panašios į mechanizmus, tik jų veiksmų negalima logiškai numatyti. Įrodinėdamas šią tezę, jis piešė alumi ant stalo grafikus.

Kiek vėliau aš staiga pasakiau:

— Jei būtų galima iš tikro keliauti po laiką, žinau, ką daryčiau.

— A? Apie ką tu?

— Apie savo galvosūkį. Matai, Čakai, aš čia — į „dabar”— atkeliavau neišbaigtu, senamadišku laiko transportu. Bet štai kur bėda: negaliu grįžti atgal. Visa tai, kas mane jaudina, atsitiko prieš trisdešimt metų. Grįžčiau ir sužinočiau tiesą… Jei būtų toks dalykas, kaip tikros laiko kelionės.

Čakas įsispoksojo į mane:

— Bet juk yra.

— Ką?!

Jis staiga išsiblaivė.

— Neturėjau to sakyti.

— Gal ir ne, bet jau pasakei. Užtat geriau paaiškink, ką turėjai omeny, jei nenori, kad išversčiau šitą bokalą ant tavo galvos.

— Užmiršk, Deni. Išsprūdo.

— Sakyk!

— Tu prašai to, ko aš negaliu.

Jis apsidairė. Netoliese nieko nebuvo.

— Tai įslaptinta.

— Laiko kelionės įslaptintos? Viešpatėli, kodėl?

— Velniai tave rautų, argi niekad nedirbai vyriausybei? Jie seksą įslaptintų, jei galėtų. Ir tam nereikia jokių priežasčių: tai POLITIKA. Bet dalykas įslaptintas, ir aš privalau tylėti. Todėl atsikabink.

— Bet… Baik kvailioti, Čakai — man tai svarbu. Baisiai svarbu.

Kai jis neatsakė ir nutaisė atkaklią miną, pasakiau:

— Jau man tai gali pasakyti. Po galais, pats turėjau „Q” klasės pažymėjimą. Ir nesu nušalintas. Paprasčiausiai kitur tarnauju.

— Kas ta „Q” klasė?

Paaiškinau, ir galų gale jis linktelėjo:

Tu turi omenyje Alfa statusą. Geras bonza buvai, vaikine; aš tesu gavęs Beta.

— Tai kodėl negali man pasakyti?

E? Pats žinai. Nepaisant tavo klasės, trūksta būtinos kvalifikacijos —”Privalu žinoti”.

— Nė velnio! Man kaip tik to ir netrūksta. Bet jis nepasidavė, ir galų gale aš pasipiktinau:

— Man atrodo, tokio dalyko iš viso nėra. Manau, tu pats viską išsigalvojai. Kurį laiką Čakas gūdžiai spoksojo į mane, paskui tarė:

— Deni.

— Ko?

— Pasakysiu. Prisimink savo Alfa statusą, vaikine. Pasakysiu, nes dėl to niekas nenukentės, o aš noriu, kad suprastum — tai nepadės išspręsti tavo problemos. Teisingai, tai laiko kelionės, bet tik teoriškai. Tuo nepasinaudosi.

— Kodėl?

— Būk geras, nepertraukinėk. Tas darbas neužbaigtas, ir neverta net tikėtis, kad bus užbaigtas. Jis neturi jokios praktinės vertės — net moksliniams tyrimams. Tai tik šalutinis 0Grav produktas, todėl jis ir įslaptintas.

— Bet, po velnių, nulinė gravitacija neįslaptinta.

— Ir kas iš to? Gal ir laiko keliones išpakuotų, jei jos būtų naudingos komercijai. O dabar užsičiaupk.

Aš, žinoma, neužsičiaupiau, bet verčiau papasakosiu viską taip, lyg būčiau tylėjęs. Kai Čakas mokėsi Kolorado, tai yra Baulderio universiteto paskutiniame kurse, jam trūko pinigų, ir jis dirbo asistentu laboratorijoje. Universitete buvo didelė kriogenikos laboratorija, ir iš pradžių jis dirbo joje. Bet universitetui sudarius įdomią sutartį, susijusią su Edinburgo lauko teorija, kalnuose už miesto buvo pastatyta nauja didelė fizikos laboratorija. Čakas buvo paskirtas padėti profesoriui Tvitčelui — daktarui Hubertui Tvitčelui, žmogui, kuris vos negavo Nobelio premijos ir dėl to įniršo.

— Tvičui šovė į galvą, kad poliarizuojant gravitacijos lauką, galima jį apgręžti, užuot panaikinus. Nieko neišėjo. Tada profesorius įvedė bandymo duomenis į kompiuterį, o kai gavo atsakymą, jam net akys išvirto. Man, aišku, rezultatų nerodė. Įdėjo į bandymų kamerą du sidabrinius dolerius, — tose vietovėse dar buvo vartojamos metalinės monetos, — prieš tai liepęs man juos paženklinti. Paspaudė solenoido mygtuką, ir doleriai dingo.

— Tiesa, tai nenaujas pokštas, — tęsė Čakas, — iš teisybės, po to Tvičas būtų turėjęs iškviesti į sceną savanorį berniuką ir išimti monetas jam iš nosies. Bet profesorius, matyt, buvo patenkintas, ir aš taip pat — man buvo mokama už valandas.

Po savaitės viena tų griozdiškų monetų vėl atsirado. Bet dar anksčiau, kai kartą po pietų, profesoriui išėjus, tvarkiau laboratoriją, bandymų kameroje buvau radęs jūrų kiaulytę. Laboratorijai ji nepriklausė, anksčiau nebuvau jos čia matęs, todėl eidamas namo pasiėmiau ją ir nunešiau į biolaboratoriją. Biologai suskaičiavo savo kiaulytes, ir pasirodė, kad nė vienos netrūksta, — nors apie jūrų kiaulytes sunku pasakyti ką tikro, — taigi parsinešiau ją namo ir prisijaukinau.

Po to, kai grįžo tas vienas sidabrinis doleris, Tvičas taip pasinėrė į darbą, kad net skustis nustojo. Sekančiam bandymui jis pasiėmė iš biolaboratorijos dvi jūrų kiaulytes. Viena man pasirodė labai pažįstama, bet trumpai ją temačiau, nes profesorius paspaudė raudoną mygtuką, ir abi kiaulytės pradingo.

Kai po kokių dešimties dienų viena kiaulytė — ne ta, kuri buvo panaši į manąją — vėl pasirodė, Tvičas įsitikino, kad pavyko. O paskui apsireiškė Gynybos departamento rezidentas — toks kabinetinis pulkininkas, pats buvęs profesorius, botanikas. Baisus kareiva… Tvičas jį niekino. Tas pulkininkas mus abu kuo griežčiausiai prisaikdino laikyti paslaptį — prisaikdino, nors ir taip buvom davę „statuso” priesaikas. Jis tarėsi gavęs pati didžiausią po Cezario kalkės atradimą karo logikos srityje. Manė galėsiąs siuntinėti divizijas šen ir ten, — kur buvo ar dar bus pralaimėtas mūšis, — ir pataisyti reikalus. Pulkininkas, aišku, buvo kvailas kaip aulas. Ir negavo žvaigždės, dėl kurios taip stengėsi. Bet jo prilipdytas „Ypatingai slaptas” išliko, kaip žinau, iki pat šios dienos. Negirdėjau, kad darbas būtų buvęs paskelbtas.

Nesutikau:

— Man atrodo, keliones laiku būtų galima pritaikyti kariniams tikslams, jei pavyktų sukonstruoti aparatą, galintį iškart permesti visą diviziją. Ne, palauk. Viskas aišku. Reikia poros, taigi dviejų divizijų — viena keliaus pirmyn, kita atgal. Viena divizija bus visiškai prarasta… Mano manymu, žymiai naudingiau turėti diviziją savo laiku.

— Žinoma, bet samprotauji tu klaidingai. Nebūtinos nei dvi divizijos, nei dvi jūrų kiaulytės, nei kokia kita pora. Būtinos tik dvi vienodos masės. Galima imti diviziją karių ir tiek pat sveriančią krūvą akmenų. Tai atvejis, kai veiksmas lygus atoveiksmiui, Trečiojo Niutono dėsnio išdava.

Čakas vėl ėmė paišyti alumi ant stalo:

— MV = MV — svarbiausia kosminių laivų formulė… Atitinkama perkėlimo laike formulė — MT = mt.

— Vis vien nesuprantu. Akmenys pigūs.

— Pasuk galvą, Deni. Raketą galima nutaikyti kur tik nori. Bet kurioje pusėje praėjusi savaitė? Parodyk. Pamėgink. Visiškai neaišku, kuri masė keliaus į praeitį, o kuri — į ateitį. Nėr į ką taikytis.

Netekau žado. Generolas, laukęs smogiamųjų dalių divizijos, tikriausiai sutriktų, gavęs tik krūvą žvyro. Nenuostabu, kad eksprofesorius netapo brigados vadu. Bet Čakas kalbėjo toliau:

— Tos dvi masės — tarsi kondensatoriaus plokštės, tarp kurių susidaro vienodas laiko potencialas. Jų iškrovos grafikas beveik vertikalus. Šmaukšt! — viena masė keliauja į sekančių metų vidurį, kita tampa istorija. Bet niekas nežino, kuri. Ir tai dar ne blogiausia. Negalima grįžti.

— Na? O kam grįžti?

— Pagalvok, jei grįžti negalima, kokia iš to nauda mokslui? Arba komercijai? Kuria kryptim bešoktum, tavo pinigai prarasti, o susisiekti su savuoju laikmečiu nebegali. Neturi reikiamų prietaisų — o, patikėk, tam reikia prietaisų ir energijos. Mes naudojome Arko reaktorių energiją. Brangiai kainuoja — tai dar vienas trūkumas.

— Galima grįžti, — nurodžiau, — užmigus šaltuoju miegu.

— Kaip? Nebent jeigu patektum į praeitį. O iš kur žinai, kad ne į ateitį? Be to, jeigu grįžtum į tuos laikus, kai jau buvo atrastas šaltasis miegas… O kam to reikia? Jei nori ką sužinoti, tarkim, apie 1980 metus, paklausk arba pavartyk senus laikraščius. Štai jei būtų galima nufotografuoti nukryžiavimą — bet to nepadarysi. Neįmanoma. Ne tik negrįžtum iš ten — visame žemės rutulyje nėra tokio kiekio energijos, kad pakaktų kelionei į ten. Čia galioja dar ir energijos tvarumo dėsnis.

— Nepaisant to, yra žmonių, kurie išbandytų laiko kelionę vien iš smalsumo. Nejaugi niekas nebandė? Čakas vėl apsidairė:

— Jau ir taip daug prišnekėjau.

— Blogiau nebus.

— Manau, kad trys žmonės pabandė. Bet aš tik taip manau. Vienas jų — dėstytojas. Aš buvau laboratorijoje, kai atėjo Tvičas ir tas paukštelis, Leo Vincentas. Tvičas liepė man eiti namo. Aš pasitrainiojau aplink pastatą. Netrukus išėjo Tvičas — be Vincento. Mano duomenimis, jis vis dar ten. Bent jau Baulderyje jis po to nebedėstė.

— O kiti du?

— Studentai. Į laboratoriją įėjo trise. Išėjo tik Tvičas. Bet vienas studentas sekančią dieną atėjo į paskaitas, o antrasis nesirodė savaitę. Pats pagalvok.

— O tu nesusigundei?

— Aš? Tu mane kvailiu laikai? Tvičas tikino, kad pasisiūlyti bandymui — vos ne mano pareiga mokslui. Aš pasakiau — ačiū, ne, verčiau jau stipraus alaus išgersiu… Bet mielai paspausčiau jungiklį, jei pats profesorius sumanytų pakeliauti. Jis manęs taip ir neprikalbino.

— Aš pabandyčiau. Patikrinčiau, kas man rūpi… Ir vėl grįžčiau, užmigęs šaltuoju miegu. Manau, verta. Čakas sunkiai atsiduso:

— Mano drauge, tau nebegalima gerti alaus — esi girtas. Neklausei mano pasakojimo. Pirmiausia, — jis ėmė brėžti brūkšnius ant stalo, — tu anaiptol nesi tikras, kad pakliūsi į praeitį; gali atsidurti ateityje.

— Rizikuočiau. Dabartis man daug labiau patinka, negu praeitis, tai gal po trisdešimties metų bus dar geriau.

— Gerai, tada vėl užmik Ilguoju Miegu — taip saugiau. Arba sėdėk ir lauk, kol ateis 2031 — aš taip ir darysiu. Nepertraukinėk. Antra — net jei nukeliautum į praeitį, gali patekti visai ne į 1970uosius. Kaip žinau, Tvičas šaudė aklai: nemanau, kad jis būtų sukalibravęs savo mašiną. Bet, aišku, aš tebuvau liokajus. Trečia — laboratorija pastatyta 1980 m., pušyne. O jei tu, atsirasi dešimt metų prieš jos pastatymą kokios geltonos vakarų pušies kamiene? Nieko sau būtų trenksmas, maždaug kaip susprogdinus kobalto bombą, ką? Tik tu to nesužinotum.

— Bet… Tiesą sakant, nesuprantu, kodėl turėčiau atsirasti kur nors netoliese laboratorijos. Kodėl ne erdvės taške, kur turėjo būti laboratorija… Noriu pasakyti, kur ji buvo… tai yra…

— Nieko tu nenori pasakyti. Liktum tose pačiose pasaulio ribose. Gali neskaičiuoti — prisimink, kas atsitiko jūrų kiaulytei. Bet jei grįžtum į tuos laikus, kai laboratorija dar nebuvo pastatyta, gali imti ir baigti kelionę medyje. Ketvirta — kaip tu grįžtum į dabartį — kad ir šaltuoju miegu — net jei iš tiesų pavyktų nukeliauti į praeitį, atsirasti ten kaip tik tada, kai tau reikia, ir nenusibaigti?

— O ką? Kartą jau pasinaudojau šaltuoju miegu, tai kodėl antrą kartą turėtų nepavykti?

— Kaipgi. O pinigai?

Prasižiojau ir užsičiaupiau. Sutrikau. Kažkada turėjau pinigų — dabar nebeturiu. Net to, ką man pavyko sutaupyti (toli gražu iki reikiamos sumos), negalėčiau pasiimti. Kur ten — net jei banką apiplėščiau ir pasičiupčiau gražų milijoną, 1970 metais juo nepasinaudočiau. Mane įkištų į kalėjimą už bandymą prastumti netikrus pinigus. Jų forma — ir ta dabar kitokia, nekalbant jau apie serijų numerius, datas, spalvas ir piešinį.

— Tikriausiai tektų taupyti.

— Geras vaikas. Betaupydamas ko gero vėl patektum į šiuos laikus — be jokių pastangų… O taipogi be plaukų ir be dantų.

— Gerai jau, gerai. Bet grįžkim prie paskutinio punkto. Ar ten kada nors kas sprogo? Ten, kur laboratorija?

— Ne, nemanau.

— Vadinas, aš nepateksiu į medžio kamieną — nes nepatekau! Supranti?

— Geriau už tave. Vėl senasis laiko paradoksas — tik manęs tuo nenusodinsi. Aš irgi galvojau apie laiko teoriją, gal net daugiau nei tu. Tik tu ją apvertei aukštyn kojom. Jokio sprogimo nebuvo, ir tu nepakliūsi į medį — nes nepadarysi laiko šuolio. Supranti?

— O jeigu?

— Nieko panašaus. Yra dar penktas punktas. Pats rimčiausias, todėl klausyk atidžiai. Tu jokiu būdu nekeliausi po laiką, nes tai uždrausta, ir viskas. Tavęs niekas neleis. Todėl užmirškim, Deni. Vakarą praleidom baisiai įdomiai ir intelektualiai, rytą manęs jau ieškos FTB. Taigi išgeriam dar po bokalą, o pirmadienį priešpiet, jei nesėdėsiu kalėjime, paskambinsiu vyriausiajam „Aladino” inžinieriui ir sužinosiu to „D. B. Deivio” vardą, kas jis toks buvo ar yra. Gal jis netgi dirba toje firmoje ir mudu galėsim pakviesti jį priešpiečių ir pasišnekėti apie projektavimą. Aš ir šiaip noriu supažindinti tave su Springeriu, „Aladino” galva — jis puikus vaikinas. Ir užmiršk tas kvailas laiko keliones — jų technika niekad nebus ištobulinta. Neturėjau teisės apie jas užsiminti… O jei tu sugalvosi prasitarti, kad sakiau tau ką nors panašaus, pažiūrėsiu tiesiai į akis ir apšauksiu tave melagiu. Man gali dar kada prireikti Beta statuso.

Taigi išgėrėm dar po bokalą. Kai parsiradau namo, nusiprausiau po dušu ir pašalinau iš savo organizmo dalį alaus, supratau, kad Froidenbergas sakė tiesą. Laiko kelionė — maždaug tokia pat praktiška išeitis iš keblios mano padėties, kaip galvasopio gydymas persipjaunant gerklę. Be to, Čakas išgaus iš Springerio tai, kas mane domina, valgydamas keptas bulves su mišraine — nei tau vargo, nei išlaidų, nei rizikos. O man patinka metai, kuriuose gyvenu.

Atsigulęs į lovą, ištiesiau ranką ir pasiėmiau per savaitę susikaupusius laikraščius. Dabar aš jau rimtas pilietis, todėl kasryt gaunu Times. Tačiau skaitau retai, mat kai galva plyšta nuo minčių apie kokį išradimą — o taip būna beveik visada — kasdieniai laikraštiniai perliukai mane erzina — arba todėl, kad juos skaityti nuobodu, arba, dar blogiau, todėl, kad pasitaiko įdomių straipsnių, kurie išblaško į darbą sutelktą dėmesį.

Vis dėlto niekad neišmetu laikraščio bent prabėgom nežvilgtelėję s į antraštes ir nepatikrinęs individualių skelbimų skilties; pastarąją skaitau ne todėl, kad domėčiausi, kas gimė, mirė ar vedė, o dėl „prisikėlimų”— žmonių, pabudusių po šaltojo miego. Man atrodė, kad vieną dieną pamatysiu kadaise pažinoto žmogaus pavardę, ir tada nuvažiuosiu pasakyti „sveiki atvykę” ir, jei reikės, padėti. Aišku, vargu ar taip atsitiks, bet aš vis vien skaitau tuos skelbimus, ir tai visuomet praskaidrina man nuotaiką.

Matyt, nesąmoningai laikiau visus prisikėlėlius savo artimaisiais — žmones, kartu tarnavusius viename daliny, visada sieja bičiulystė — bent jau tokia, kad galima drauge išgerti.

Laikraščiuose nieko įdomaus neradau, nebent tiek, kad laivas, dingęs pakeliui į Marsą, vis dar neatrastas — ir tai ne naujiena, o nelinksmas senas faktas. Ir tarp šiomis dienomis prisikėlusių žmonių neaptikau jokio pažįstamo. Todėl išsitiesiau lovoje ir palaukiau, kol užges šviesa.

Maždaug trečią valandą ryto staiga atsisėdau. Miego kaip nebūta. Užsidegė šviesa, aš sumirksėjau. Sapnavau labai keistą sapną — dar ne košmarą, bet jau kažką panašaus — apie tai, kad skaitydamas skelbimus nepastebėjau mažosios Rikos.

Žinau, kad nieko nepraleidau. Bet vis vien man tarsi akmuo nuo širdies nuslinko, kai pamačiau, kad laikraščiai dar čia, o juk galėjau prieš užmigdamas sukišti juos į šiukšlių nuleidėją, kaip kartais darau.

Vėl atsinešiau juos į lovą ir ėmiau skaityti iš naujo. Šįkart skaičiau viską — kas gimė, kas mirė, kas susituokė, išsiskyrė, įsūnijo vaiką, pakeitė pavardę, užmigo ir prisikėlė, nes pamaniau, kad ieškodamas puslapyje mane dominusios paantraštės žvilgsniu užkliuvau už Rikos pavardės, bet neatkreipiau dėmesio. Gal Rika ištekėjo, arba susilaukė kūdikio, ar dar kas panašaus.

Vos nepraleidau eilutės, kuri tikriausiai ir sukėlė tą bjaurų sapną. 2001 gegužės 2 dienos, trečiadienio, laikraštyje buvo išvardinti žmonės, pažadinti iš šaltojo miego antradienį: „Riversaido prieglobstis… F. V. Heinikė”.

„F. V. Heinikė”!

„Heinikė ”—Rikos senelės pavardė… Žinau. Tikrai! Nežinau, iš kur žinau. Bet jaučiu, kad pavardė glūdėjo mano pasąmonėje, ir tik vėl perskaitęs skelbimą sąmoningai ją prisiminiau. Gal kada esu tą pavardę matęs, ar girdėjau iš Rikos arba Mailso, o gal net buvau senąją mergužėlę susitikęs Sandijoje. Nesvarbu — pavardė, perskaityta laikraštyje, užpildė tuštumą mano atmintyje, ir tada viską supratau.

Bet tai dar reikia įrodyti. Turiu įsitikinti, kad „F. V. Heinikė”— tai „Frederika Heinikė”.

Drebėjau iš susijaudinimo, vilties ir baimės. Nors jau spėjau išsiugdyti naujus įgūdžius, užuot sulipdę s siūles, bandžiau segiotis drabužius, ir vos ne vos apsirengiau. Bet po kelių minučių buvau vestibiulyje, telefono kabinoje; skambinčiau iš savo kambario, bet neturiu telefono: mano pavardė teįrašyta į bendro telefono abonentų sąrašą. Paskui teko vėl bėgti į viršų: susigriebiau pamiršęs asmeninę abonentų įskaitos kortelę — toks buvau sutrikęs.

Kai ją susiradau, drebėjau taip, kad negalėjau įtaikyti kortelės į įpjovą. Bet pagaliau pavyko, ir atsiliepė komutatorius.

— Abonentas?

— E… Norėčiau Riversaido prieglobsčio. Jis Riversaido priemiestyje.

— Ieškom… Kviečiam… Neužimta. Jungiam. Galų gale ekranas nušvito ir į mane piktai sužiuro vyriškis.

— Jūs tikriausiai supainiojot numerius. Čia prieglobstis. Mes užsidarę nakčiai.

— Maldauju, nepadėkit ragelio. Jei čia Riversaido prieglobstis, kaip tik jo man ir reikia.

— Na, ko jums reikia? Tokiu metu?

— Prieglobstyje yra klientė, F. V. Heinikė, neseniai prabudusi. Norėčiau sužinoti… Jis papurtė galvą.

— Telefonu informacijos apie klientus neteikiame. Ir tik jau ne vidurnaktį. Geriau paskambinkit po dešimtos. Dar geriau — atvažiuokit.

— Būtinai, būtinai. Bet pasakykit man vieną vienintelį dalyką. Ką reiškia inicialai „F. V.”?

— Jau sakiau, kad…

— Na, prašau, išklausykit. Aš skambinu ne tam, kad iš jūsų pasišaipyčiau, aš pats prisikėlėlis. Iš Sotelio. Visai neseniai prižadintas. Ir pats žinau apie „konfidencialius santykius” ir apie tai, kas dera. O jūs jau paskelbėt klientės pavardę laikraštyje. Mes abu žinome, kad prieglobsčiai pateikia spaudai pilnus užmigdytų ir prikeltų klientų vardus — bet laikraščiai, taupydami vietą, palieka tik inicialus. Juk tiesa? Jis pagalvojo.

— Gali būti.

— Tai kas čia blogo, jei pasakysit, ką reiškia „F. V.”? Jis dar ilgiau pasvarstė.

— Manau, nieko, jei tenorit sužinoti tik tiek. Tai viskas, ką išgirsit. Palaukit.

Jis dingo iš ekrano; man rodėsi, kad laukiau valandą, kol jis vėl grįžo, nešinas kortele.

— Prastas apšvietimas, — pasakė jis, žvelgdamas į kortelę,— Frensė — ne, Frederika. Frederika Virdžinija. Ausyse suūžė, vos neapalpau.

— Ačiū dievui!

— Jums negera?

— Ne, niekis. Dėkoju. Dėkoju iš visos širdies. Man gera.

— Hm. Manau, blogiau nebus, jei pasakysiu dar vieną dalyką. Ji jau išrašyta.