Durys į vasarą

2

Automobilį buvau palikęs Peršingo skvero stovėjimo aikštelėje. Įmečiau monetą į saugojimo automatą, išvairavau mašiną į Vakarų magistralę, iškrausčiau Pitą iš krepšio, įtaisiau ant sėdynės ir atsipūčiau.

Tikriau ― pabandžiau atsipūsti. Judėjimas Los Anžele per daug greitas ir nuožmus, kad galėčiau visai ramiai atsiduoti automatinio vairuotojo malonei; ketinau visą tą įrenginį perkonstruoti ― tai toli gražu ne „absoliučiai patikimas” naujausios laidos prietaisas. Kai išvažiavau iš Vakarų prospekto ir galėjau pats imtis vairo, jau buvau suirzęs ir norėjau išgerti.

― Štai oazė, Pitai.

― Kurrr?

― Čia pat, priešais.

Bet ieškodamas vietos mašinai pastatyti (Los Anželo niekas neužkariaus: okupantai neras kur pastatyti mašinų), prisiminiau gydytojo perspėjimą dėl svaigalų.

Nuoširdžiai išdėjau, kur jis gali susikišti savo nurodymus.

Kažin ar jis suprastų beveik parai praėjus, gėriau aš ar ne? Lyg ir buvau skaitęs apie tai kažkokį straipsnį, bet nelabai įdėmiai, nes tai ne mano sritis.

Velniai rautų, jis tikrai gali uždrausti man užmigti šaltuoju miegu. Verčiau bėgti nuo pagundos ir neliesti to skysčio.

― Na? ― pasiteiravo Pitas.

― Vėliau. Geriau susirasim kokį įvažiuojamą restoraną. Staiga pajutau, kad gerti, tiesą sakant, nenoriu ― tik pavalgyti ir išsimiegoti. Gydytojo teisybė: jau kelias savaites nesu buvęs toks blaivas ir žvalus. Gal į mano sėdimąją buvo paprasčiausiai suleista arkliška vitamino B1 dozė? Taigi susiradome restoraną, kur galima užkąsti neišlipant Aš mašinos. Sau užsisakiau ant iešmo keptą viščiuką, o Pitui ― pussvarį šnicelio ir pieno. Kol visa tai bus atnešta, kai kur su katinu suvaikščiosime. Mudu su Pitu dažnai valgome tokiuose restoranuose ― čia nereikia katino slapstyti.

Po pusvalandžio išvairavau automobilį iš važiuojamosios dalies, sustojau, užsidegiau cigaretę, pakasiau Pitui pakaklę ir susimąsčiau.

Deni, vaikuti, gydytojas sakė tiesą: tu bandei pasislėpti butelyje. Tavo smailėjanti galva pro kakliuką pralenda, bet va pečiai kliūva. Dabar esi blaivut blaivutėlis, pilvas prikimštas, pirmąkart po daugybės dienų ramiai ilsiesi. Ir tau geriau.

Kas dar? Ar dėl viso kito taip pat gydytojo teisybė? Tu tikrai toks jau skystas, kad ir apsiginti negali? Kam šis žingsnis? Nuotykiai vilioja? Ar slepiesi pats nuo savęs, kaip koks psichopatas, bandantis grįžti į motinos įsčias?

Betgi aš tikrai noriu, tikinau save, tikrai noriu pamatyti dutūkstantuosius. Viešpatie! Gerai, nori. Bet ar dėl to reikia bėgti, taip ir nesuvedus sąskaitų čia, dabartyje?

Na žinoma žinoma, bet kaip jas suvesti? Visai nenoriu, kad Bela grįžtų ― tik jau ne po to, ką ji padarė. O ką dar galėčiau? Paduoti juos į teismą? Kvailystės. Neturiu jokių įrodymų. Ir iš viso ― bylos niekas niekad nelaimi, tik patys teisininkai.

Pitas tarė:

― Naaaa? Neee!

Pažvelgiau į jo skersai išilgai randuotą galvą. Pitas po teismus nesitampytų: jei jam nepatinka kokio katino ūsai, jis paprasčiausiai išsikviečia jį kautis kaip dera katinui.

― Žinai, Pitai, tavo teisybė. Surasiu Mailsą, išlaušiu ranką ir tol ja velėsiu jam galvą, kol tas tipas prabils. O po to galėsim miegoti. Bet pirmiausia turim išsiaiškinti, ką būtent jie padarė ir kas visa tai sugalvojo.

Netoli stovėjo telefonas automatas. Paskambinau Mailsui, radau jį namie ir pasakiau, kad niekur neišeitų, aš netrukus būsiu.

Tėvas davė man Danieliaus Buno Deivio vardą, taip pademonstruodamas asmeninę nepriklausomybę ir pasitikėjimą savimi. Aš gimiau 1940 metais, kai visi tvirtino, kad individualybė pasmerkta, kad ateitis priklauso stereotipams. Tėvas tuo netikėjo: man duotas vardas buvo jo iššūkis opinijai.

Kai prasidėjo Šešių savaičių karas, aš jau buvau kvalifikuotas inžinierius mechanikas ir tarnavau armijoje. Su savo diplomu galėjau tapti karininku, bet nenorėjau, nes iš tėvo paveldėjau vieną dalyką ― nenugalimą troškimą priklausyti tik nuo savęs: neįsakinėti, neklausyti įsakymų, nepaisyti tvarkaraščių; tenorėjau atitarnauti privalomą laiką ir nešdintis sau. Baigiantis šaltajam karui, buvau seržantas technikas Sandijos arsenale Niu Mechike ― kimšau į bombas atominį įdarą ir planavau, ką veiksiu atitarnavęs. Tą dieną, kai Sandija išlėkė į orą, aš buvau Dalase ― turėjau apiforminti naują „Schrecklichkeit” siuntą. Radioaktyvios nuosėdos iškrito Oklahomos pusėje, taigi likau gyvas pasidžiaugti tuo, ką užsitarnavau armijoje.

Pitas išgyveno panašiai. Turėjau tokį bičiulį, Mailsą Džentrį, veteraną, vėl pašauktą į veikiančiąsias pajėgas. Jis buvo vedęs našlę, kuri turėjo dukrą, bet kai Mailsas buvo pašauktas tarnybon, jo žmoną mirė. Jis negyveno dalinyje, o nuomojo butą Elbekverke, kad turėtų kur laikyti podukrą Frederiką. Mažoji Rika (mes niekad nevadinome jos Frederika) globojo Pitą. Ačiū kačių patronei Bubastei ― Mailsas, Rika ir Pitas tą siaubingąjį savaitgalį buvo išvykę; Rika pasiėmė Pitą, nes aš negalėjau vežtis katino į Dalasą.

Kai pasirodė, kad Tale ir kitose vietovėse laikomos ištisos atsarginė s divizijos, apie kurias niekas net neįtarė, nustebau ne mažiau už kitus. Jau nuo trisdešimtųjų metų buvo žinoma, kad žmogaus organizmą galima užšaldyti, ir jame vykstantys procesai sulėtėja, beveik sustoja. Bet prieš Šešių savaičių karą tai buvo tik laboratoriniai eksperimentai, arba paskutinė priemonė, kurios griebiamasi beviltiškais atvejais. Štai ką pasakyčiau karinių mokslinių tyrimų naudai: jei tik pinigai ir žmonės gali išspręsti problemą ― rezultatas bus. Išleidžiamas dar milijardas, pasamdomas dar tūkstantis mokslininkų bei inžinierių ― ir kažkokiu neįtikėtinu, negirdėtu, net nemokslišku būdu išdygsta sprendimai. Stazė, šaltasis miegas, hibernacija, hipotermija, sulėtinta medžiagų apykaita ― vadink kaip nori, bet medicinos logikos mokslinio tyrimo grupės išrado būdą sukrauti žmones rietuvė mis kaip malkas, kad reikalui esant būtų galima juos panaudoti. Pirmiausia narkozė, paskui hipnozė, paskui ― užšaldymas iki 4ºC pastoviai palaikant tokią temperatūrą, tai yra, konservavimas, esant didžiausiam vandens tankumui, bet be ledo kristalų. Jei žmogaus skubiai prireikia, diatermija ir pohipnozinė komanda gali jį prikelti per dešimt minučių (Noume užtekdavo ir septynių), bet toks procedūros greitis sendina audinius, o pats objektas gali visam gyvenimui likti priekvailis. Jei skubėti nereikia, patartinas dviejų valandų minimumas. Karo profesionalai greitąjį metodą vadina „numatyta rizika”.

Viską nulėmė rizika, kurios priešas nenumatė, todėl karui pasibaigus buvau išleistas į atsargą, ir mudu su Mailsu ėmėmės darbo; maždaug tuo pat metu draudimo kompanijos pradėjo pardavinėti šaltąjį miegą.

Mohavos Dykynėje, nenaudojamame pastate, priklausančiame Karinėms oro pajėgoms, įrengėm nedidukę gamyklą ir pasitelkę maną jį gebėjimą konstruoti ir Mailso juridinę bei prekybinę patirtį, pradėjome gaminti „Tarnaitę”. Taip, tai aš sukūriau „Tarnaitę” ir jos giminaičius ― „Langavalį Vilį” ir visus kitus, ― nors mano vardo ant jų nerasite. Dar armijoje įtemptai svarsčiau, ką vienas inžinierius gali veikti. Dirbti Standard, arba Diuponui, arba General Motors? Po trisdešimties metų tau surengiami atsisveikinimo pietūs ir esi išleidžiamas į pensiją. Dirbdamas kurioje šių firmų nebadausi, skraidysi kompanijos lėktuvais, bet nebūsi laisvas. Valstybinėms įmonėms taip pat reikia daugybės inžinierių: vos pradėjus dirbti ― geras atlyginimas, nemaža pensija, jokių rūpesčių, kasmet mėnuo atostogų. gausios lengvatos… Bet valstybinių atostogų man jau iki kaklo pakako, ir aš norėjau būti nepriklausomas.

Kam galėtų užtekti vieno inžinieriaus ir kas nereikalautų šešių milijonų darbo valandų, kad rinkoje pasirodytų pirmasis modelis? Žmonės sakė, kad nebegrįš tie laikai, kai galėjai atidaryti dviračių gamyklą, turėdamas vos kelis dolerius pradinio kapitalo kaip Fordas ar broliai Raitai. Aš tuo netikėjau.

Automatizacija augo kaip ant mielių: kilo chemijos gamyklos, kuriose tereikėjo dviejų žmonių prietaisams stebėti ir vieno sargo; mašinos, viename mieste spaudžiančios bilietus ir dar šešiuose miestuose žyminčios juos antspaudu „Parduota”; plieniniai kurmiai, patys rausiantys anglį ― prižiūrėtojams bereikia patogiai įsitaisyti prieš ekraną ir stebėti darbą. Taigi, kol dar figūravau dėdės Semo algalapyje, kimšausi į smegeninę elektronikos, grandinių teorijos, kibernetikos žinias ― visą lektūrą, prieinamą asmeniui, turinčiam „Q” pažymėjimą.

Kas mažiausiai automatizuota? Atsakau: namų šeimininkės ūkis. Visai nebandžiau sukurti protingai, moksliškai suplanuotų namų: moterims tokių ir nereikia, jos tenori geriau įrengtos olos, Namų šeimininkės vis dar pasigenda tarnų, nors pastarieji seniai išnyko ― kaip ir mastodontai. Mažai tepažįstu šeimininkių, neturinčių vergvaldžio polinkių: jos kuo rimčiausiai mano, kad tiesiog privalo egzistuoti žaliūkės kaimo merginos, dėkingos už galimybę keturiolika valandų per parą šveisti grindis, valgyti nuoliekas nuo darbdavių stalo ir gauti atlyginimą, į kokį spjautų net santechniko padėjėjas.

Štai kodėl savo pabaisą mes pavadinom „Tarnaite”― pavadinimas kėlė atminimus apie tą jaunutę imigrantę, pusiau vergę, kurią vaikydavo senelė. O iš tiesų tai buvo kiek patobulintas dulkių siurblys, kurį ketinome pardavinėti paprasto dulkių siurblio kaina.

„Tarnaitės” (pirmojo modelio, o ne vėliau sukurto gana sumanaus roboto) paskirtis ― grindų valymas. Mašina ištisą dieną be jokios priežiūros galėjo valyti bet kokias grindis. O namuose visad atsiras valytinos grindys.

„Tarnaitė” šlavė, šluostė, siurbė, blizgino ― įrašai jos debiliškoje atmintyje padėdavo pasirinkti valymo būdą. Radusi ką didesnį už cigaretės nuorūką, pakeldavo ir padėdavo ant viršuje įtaisyto padėklo, kad kas protingesnis nuspręstų, reikia tai išmesti ar ne. Ji ištisą dieną tyliai ieškodavo nešvarumų, nieko nepraleisdama spirale slydo švariomis grindimis, be perstojo žvalgydamasi šiukšlių. Jei kambaryje būdavo žmonių, ji, kaip gerai išauklėta tarnaitė, pasišalindavo, nebent pasivijusi šeimininkė paspausdavo jungiklį, tuo pasakydama, kad vargšė mašina gali sau būti. Apie pietus „Tarnaitė” keliaudavo prie stovo pasikrauti; vėliau ėmėme gaminti automatus su įmontuotais „amžinais” energijos blokais.

„Tarnaitė1” nedaug tesiskyrė nuo dulkių siurblio. Bet užteko ir to „nedaug”: mašina dirbo neprižiūrima, ir žmonės ją pirko.

Nukniaukiau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Scientiiic American aprašytą „Elektrinių vėžlių” važiuoklės konstrukciją, atminties bloką nuplagijavau nuo balistinės raketos „smegenų”: (štai kuo geri visi griežtai įslaptinti žaisliukai: jie neužpatentuojami), o valymo įtaisus ir sujungimus perėmiau iš tuzino įvairių reikmenų, pradedant grindų šveistuvu, naudojamu karinėse ligoninėse, gazuoto vandens automatu, ir baigiant manipuliatoriais, atliekančiais operacijas su pavojingomis medžiagomis atominės energetikos bazėse. Nieko iš tiesų naujo nesukūriau ― paprasčiausiai neįprastai suderinau įprastus dalykus. O norint, kad mūsų įstatymai pripažintų ką turint išradėjo „gyslelę”, reikia susirasti gerą patentų juristą.

Bet štai masinės produkcijos gaminimui prireikė tikro genialumo. Visą prietaisą buvo galima surinkti iš standartinių detalių, siūlomų Svito kataloge, trūko tik poros trimačių diskų ir vienos spausdintos plokštė s. Plokštę užsisakėm pagal perįgaliotas sutartis, diskus gaminau pats pašiūrėje, kurią vadinome savo „fabriku”, naudodamasis karinėms gamykloms nebereikalingais prietaisais. Iš pradžių visą konvejerį aptarnavome mudu su Mailsu: patys derinom, patys šlifavom, patys dažė m. Mūsų pirmagimio savikaina buvo 4317 dolerių 9 centai; pirmojo šimto ― apie 39 dolerius vienetas; Los Anželo komisas nupirko juos po 60 dolerių, o pardavinėjo po 85. Teko automatus parduoti perpirkliams, kad kaip nors jų atsikratytume, nes neįstengėme gauti prekybinės paskolos: vos nemirėm badu, kol gavom pirmąsias pajamas. Paskui Life pasirodė dviejų puslapių straipsnis apie „Tarnaitę” ― tada jau beliko susirasti padėjėjų pabaisai montuoti.

Netrukus prie mūsų prisidėjo Bela Darkin. Mudu su Mailsu stuksendavome laiškus 1908 metų laidos Underwood markės mašinėle; Belą pasamdėme mašininkė s bei buhalterės pareigoms ir išsinuomojome elektrinę rašomąją mašinėlę su automatine klaviatūra bei kopijavimo juosta, o aš sukūriau firmos blanką. Visas pajamas vėl dėjome į gamybą: aš su Pitu miegojau dirbtuvėje, o Mailsas ir Rika gyveno namelyje gretimai. Gynybos tikslais sudarėm sąjungą. Susivienijime privalo būti bent trys asmenys, todėl paskyrėme dalį akcijų Belai ir patikėjome jai iždininkės postą. Mailsą paskyrėme direktoriumi ir vyriausiuoju ūkvedžiu, aš tapau vyriausiuoju inžinieriumi bei tarybos pirmininku… Ir pasilikau 51 % akcijų.

Noriu paaiškinti, kodėl kontrolinį paketą pasilikau sau. Aš ne toks jau kiaulė, bet norėjau būti pats sau ponas. Pripažįstu, kad Mailsas dirbo kaip jautis. Bet daugiau nei 60 % pradinio kapitalo buvo mano santaupos, ir visą 100 % projektavimo bei konstravimo darbų atlikau aš. Pats Mailsas nebūtų pagaminęs „Tarnaitės”, o aš galėjau ją padaryti su bet kuriuo iš tuzino galimų partnerių, ir net be jokio partnerio, nors tikriausiai pelno išspausti man nebūtų pavykę: Mailsas ― apsigimęs biznierius, o aš ― ne.

Bet norėjau būti tikras, kad dirbtuvės priklauso man, o prekybinius reikalus visiškai patikėjau Mailsui… Kaip išaiškėjo vėliau, patikėjau per daug.

„Tarnaitę1” žmonės pirko kaip alų stadione, ir kurį laiką teko rūpintis jos tobulinimu, tikro konvejerio įrengimu, dirbtuvių viršininko ieškojimu. Kai visa tai sutvarkiau, patenkintas sėdau projektuoti kitų prietaisų. Namų ruošai skiriama stebėtinai mažai dėmesio, nors ji sudaro mažiausia 50 % visame pasaulyje atliekamo darbo. Žurnalai moterims kalba apie „namų ruošos lengvinimą”, „ekonomiškas virtuves”, bet visa tai tauškalai: dailiose žurnalų iliustracijose demonstruojami įnagiai iš esmės nesiskiria nuo Šekspyro laikų namų apyvokos reikmenų. Šios srities dar nepalietė mokslinė techninė revoliucija.

Niekas nepakeis mano nuomonės, kad namų šeimininkės ― reakcionierės. Joms nereikia viską mokančių mašinų, jos geidžia prietaisų, kurie atstotų išnykusius tarnus ― valytų, virtų ir prižiūrėtų vaikus.

Ėmiau galvoti apie purvinus langus ir vonioje liekančią nešvarumų juostą, kurią taip sunku ir nepatogu valyti. Pasirodo, tam tikras elektrostatinis prietaisas gali žaibiškai nuluobti nešvarumus nuo bet kokio šlifuoto silikatinio paviršiaus, langų stiklo, vonių, klozetų ir panašių daiktų. Tai ― „Vilis Langavalys”, ir tikrai keista, kad niekas apie tokį įtaisą nebuvo pagalvojęs anksčiau. Tačiau gaminti „Vilio” pardavimui neleidau tol, kol galėjau pasiūlyti jį už pirkėjams įkandamą kainą. Žinot, kiek anksčiau kainuodavo valanda langų plovimo?

Mailsui toks delsimas anaiptol nepatiko. Jis norėjo paleisti aparatą į rinką, kai tik tas atpigs. Bet aš spyriausi: „Vilis” turi būti dar ir lengvai pataisomas. Svarbiausias daugumos namų ruošos automatų trūkumas tas, kad kuo jie geresni ir kuo daugiau darbų moka, tuo dažniau genda ― ir kaip tik tada, kai jų labiausiai prireikia, o atgaivinti juos tegali specialistas, kuriam tenka mokėti po penkis dolerius už valandą. O po savaitės vėl kas nors sugenda ― jei ne indų plovimo, tai oro kondicionavimo įtaisas, ir sugenda paprastai šeštadienį, vakare, pūgai siaučiant.

Norėjau, kad mano sukurti aparatai dirbtų nestabčiodami ir nevarytų savo šeimininkams vėžio.

Bet automatai genda ― net manieji. Kol neišauš ta didi diena, kai mašinose neliks judančių detalių, aparatūra eis iš rikiuotės. Jei jūsų namai pilni įvairiausių prietaisų, tai kuris nors vis vien bus sugedęs.

Tiktai kariniai moksliniai tyrimai nelieka be rezultatų, ir karo mokslas jau seniai susidorojo su šia problema. Juk negali sau leisti pralaimėti mūšį, paaukoti tūkstančius ar milijonus žmonių, gal net visą karą prakišti vien dėl to, kad sugenda koks nykščio didumo prietaisėlis. Karinėje aparatūroje daugybė gudrių įtaisų: kontrolinės grandys, pagalbinės grandys, sutrigubintos schemos ir taip toliau. O karinė gudrybė, kurią galima pritaikyti namų ruošos automatams ― keičiamų blokų principas.

Idiotiškai paprasta mintis: ne taisyti, o keisti. Norėjau visas galinčias sugesti „Vilio Langavalio” dalis sumontuoti lengvai pakeičiamais blokais ir prie kiekvieno „Vilio” pridėti atsarginių blokų rinkinį. Vienas detales bus galima išmesti, kitas ― pasiųsti taisyti, bet pats „Vilis” niekad nesuges ilgesniam laikui, negu reikia blokui pakeisti.

Pirmąkart susikirtom su Mailsu. Aš tvirtinau, kad būtent inžinierius turi nuspręsti, kada laikas pereiti prie masinės gamybos; Mailsas spyrėsi, jog tai esąs prekybininko reikalas. Jei ne mano kontrolinis paketas, parduotuvėse pasirodęs „Vilis” būtų buvęs toks pat nepakenčiamai liguistas kaip ir visi kiti netobuli, prastai sukonstruoti agregatai „darbui palengvinti”.

Mus sutaikė Bela Darkin. Jei ji būtų stojusi Mailso pusėn, aš tikriausiai būčiau leidęs pradėti masinę gamybą anksčiau nei norėjau, nes kvailiojau dėl Belos kaip koks pienburnis.

Bela ne tik puikiai ėjo sekretorės ir padėjėjos pareigas ― jos kūno proporcijos būtų sužavėję patį Praksitelį, o jos kvapas kvaitino mane taip, kaip Pitą valerijonai. Kai šitaip trūksta kvalifikuotų sekretorių, o viena geriausių sutinka dirbti batraiščių fabrikėlyje už atlyginimą, kurio net vidutiniu nepavadinsi, tikrai derėtų susidomėti kodėl. Bet mes taip apsidžiaugėm, kai Bela išgelbėjo mus nuo popierių tvano, ėmus pardavinėti „Tarnaitę”, kad net nepaklausėme, kur ji dirbo anksčiau.

O vėliau aš būčiau piktai atmetęs net mintį apie Belos patikrinimą, nes jos biusto apimtis jau buvo spėjusi gerokai iškreipti mano mąstyseną. Bela leido man išsipasakoti, koks buvau vienišas prieš jai pasirodant, ir švelniai tikino turinti geriau mane pažinti, nors ir linkusi jausti man kažką panašaus.

Numaldžiusi mudviejų ginčą su Mailsu ji netrukus sutiko tapti mano gyvenimo drauge.

― Deni, mielasis, tau lemta būti didžiu žmogumi… Ir aš tikiuosi, kad esu kaip tik ta moteris, kuriai skirta tau padėti.

― Šventa teisybė!

― Luktelk, brangusis. Aš negaliu dabar už tavęs tekėti, negaliu apkrauti tavęs vaikais ir mirtinai nukamuoti. Pirmiausia noriu padėti tau tvirtai atsistoti ant kojų. O paskui susituoksim.

Prieštaravau, bet Bela nenusileido.

― Ne, brangusis. Mudviejų laukia dar didelis darbas. „Tarnaitės” firma išgarsės kaip General Electric. Bet po vestuvių aš noriu užmiršti firmos reikalus ir visa atsiduoti rūpesčiui tavo laime. O dabar turiu pasiaukoti tavo labui, tavo ateičiai. Tikėk manim, brangusis.

Ir aš tikėjau. Norėjau nupirkti jai brangų sužadėtuvių žiedą, bet Bela neleido; vietoj žiedo, kaip sužadėtuvių dovaną, perrašiau jai dalį savo akcijų. Sprendžiant firmos ginčus, aišku, los akcijos turėjo ir toliau remti mano balsą.

Kai dabar pagalvoju, man nebeaišku, kas sumanė tą dovaną.

Po to dar giliau pasinėriau į darbą. Galvojau apie šiukšlių dėžes, kurios savaime ištuštėtų, apie įrenginį, kuris sudėtų į vietą išplautas lėkštes. Visi buvo patenkinti. Tai yra, visi, išskyrus Pitą ir Riką. Pitas nekreipė į Belą dėmesio ― jis ignoruoja viską, ko nemėgsta, bet negali pakeisti. O Rika buvo iš tiesų nelaiminga.

Vis per mane. Vadinau Riką „savo mergaite” dar nuo Sandijos laikų, kai Rika tebuvo šešerių metų amžiaus vaikas didelėmis, rimtomis, tamsiomis akimis, su kaspinėliais plaukuose. Žadėjau „vesti ją”, kai užaugs ― tada mudu kartu globosime Pitą. Maniau, kad čia tik toks mūsų išgalvotas žaidimas ― gal taip ir buvo, nes Rikai labiausiai rūpėjo tapti pilnateise katino globėja. Bet kas atspės vaiko mintis?

Apskritai aš nesižaviu vaikais. Dauguma vaikų ― maži pabaisos, nepasiduodantys civilizavimui iki pat subrendimo, o kartais net ir ilgiau. Bet mažoji Frederika priminė mano seserį, kai ta buvo tokio pat amžiaus, o be to, ji mylėjo Pitą ir gerai su katinu elgėsi. O aš patikau mergaitei turbūt todėl, kad niekad nekalbėjau su ja iš aukšto (pats negalėjau to pakęsti, kai buvau mažas) ir rimtai žiūrėjau į jos vaikiškus darbus. Rika buvo puiki: rami, rimta, nemėgo trankytis, žvygauti ir sėdėti ant kelių. Mes draugavom, padėjom viens kitam rūpintis Pitu, ir, kiek žinau, mūsų „sužadėtuvės” tebuvo savotiškas žaidimas.

Kai per bombardavimą žuvo mano motina ir sesuo, mečiau jį žaidęs. Padariau tą nesąmoningai ― aš paprasčiausiai nebegalėjau juokauti ir prie to nebegrįžau. Rikai tada buvo jau septyneri metai; pasirodžius Belai, Rikai sukako dešimt, o kai susižadėjau su Bela ― gal jau vienuolika. Kaip mergaitė nemėgo Belos, manau, supratau tik aš ― savo neapykantą Rika reiškė vien nenoru kalbėtis. Bela vadino tai „drovumu”; Mailsas tikriausiai irgi taip galvojo.

Bet aš viską supratau ir bandžiau Riką perkalbėti. Ar esat mėginę dar nepasiekusį paauglystės amžiaus vaiką įtikinėti kuo nors, apie ką jis nenori šnekėti? Tai tas pat, ką berti žirnius į sieną. Tariau sau ― praeis, kai Rika supras, kokia Bela miela.

Visai kas kita ― Pitas. Jei nebūčiau buvęs taip įsimylėjęs, Pito elgesys būtų aiškiai parodęs, kad mudu su Bela niekad viens kito nesuprasim. Ak, kaipgi, katinas Belai „patiko”. Katės jai esančios mielos, mano plinkanti galva ― žavi, mano mėgstami restoranai ― nuostabūs, ir jai patinka viskas, kas patinka man.

Bet katės neapgausi. Yra „katiški” ir „nekatiški” žmonės, ir pastarieji, „negalintys pakęsti gero, naudingo gyvulėlio”, tikriausiai sudaro daugumą. Jeigu jie iš mandagumo ar dėl kokios kitos priežasties bando tai nuslėpti, jiems nepavyksta, nes jie nemoka bendrauti su katėmis ― o kačių kodeksas kur kas griežtesnis negu diplomatų.

Tas kodeksas pagrįstas savigarba ir tarpusavio pagarba; jis panašus į Lotynų Amerikos dignidad de hombre, kurio pažeidėjas rizikuoja gyvybe.

Katės neturi jumoro jausmo, jų „aš” baisiai išpūstas, ir jos labai jautrios. Jei paklaustumėt, kam gaišti laiką, tupinėjant apie katę, būčiau priverstas atsakyti, kad logiškos priežasties nėra. Bene paaiškinsi žmogui, nemėgstančiam aštrių sūrių, kodėl jam „turėtų patikti” Limburgo sūris. Šiaip ar taip, visiškai suprantu kinų mandariną, nurėžusį neįkainojamą auksu siuvinėtą rankovę, nes ant jos miegojo kačiukas.

Bela bandė pademonstruoti „meilę” Pitui taip, lyg Pitas būtų buvęs šuo… Ir Pitas ją apdraskė. Po to, kaip išmintingas katinas, skubiai pasišalino ir ilgai nesirodė ― ir gerai, nes būtų gavęs į kailį, o Pito aš niekad nemušiau. Suduoti katinui kvailiau negu kvaila: kates paveikia vien kantrybė, tik jau ne smūgiai.

Taigi tepiau įdrėskimus jodu ir bandžiau paaiškinti, ką Bela padarė ne taip: ― Atleisk, man iš tiesų nemalonu, baisiai nemalonu, kad taip išėjo. Bet taip bus ir kitą kartą, jei vėl taip darysi!

― Aš juk tenorėjau jį pamyluoti!

― Taip, tiesa… Bet šitaip myluojami šunys, o ne katės. Katės negalima plekšnoti, ją reikia glostyti. Negalima daryti staigių judesių ten, kur gali pasiekti jos nagai. Negalima katės liesti, kai ji nemato… Ir visad reikia stebėti, ar jai patiks. Jei katė nenori būti glostoma, ji iš mandagumo pakentės ― katės labai mandagios, ― bet aiškiai matosi, ar katei glostymas patinka, o jei ne, reikia baigti, kol neišseko jos kantrybė.

Sudvejojau:

― Tu juk nemėgsti kačių?

― Kačių? Oi, kokie niekai. Aišku, aš mėgstu kates, ― o paskui pridūrė: ― Gal tik anksčiau aš su jomis nesusidurdavau. O ji labai greit įsižeidžia, ar ne?

― Jis. Tai Pitas, katinas. Ne, tiesą sakant, jis ne toks jau užgaulus, nes su juo visad buvo gerai elgiamasi. Bet tau teks išmokti bendrauti su katėmis. Žinai, iš kačių negalima juoktis.

― Ką? Dėl dievo, kodėl gi?

― Ne todėl, kad jos nejuokingos. Katės baisiai komiškos. Bet jos neturi jumoro jausmo, ir juokas jas įžeidžia. Aišku, katė nedrėks, jei iš jos pasišaipysi, tik tyliai nutapens šalin, ir paskui nelengvai su ja besusidraugausi. Bet ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau mokėti paimti katę ant rankų. Kai grįš Pitas, parodysiu, kaip tai daroma.

Bet Pitas net nemanė grįžti, ir aš nebeparodžiau Belai, kaip elgtis su katinu. Po to Bela jo nebelietė. Ji kalbindavo Pitą ir stengėsi pasirodyti jį mėgstanti, bet prie katino nesiartino, o tas savo ruožtu nesiartino prie Belos. Aš pasistengiau užmiršti incidentą ― juk negalėjau dėl tokio nieko suabejoti moterimi, kuri man brangesnė už visą pasaulį.

Bet vėliau konfliktas dėl Pito vos nesibaigė krize. Svarstėm, kur gyvensime. Nors Bela vis dar nenorėjo paskirti sutuoktuvių datos, mudu dažnai ir smulkiai nagrinėdavome tokius dalykus. Aš norėjau pirkti sodybą kur nors netoli gamyklos, Belai labiau prie širdies buvo butas mieste, o vėliau, prasigyvenus ― prašmatni vila BelEre.

Aš kalbėjau:

— Mieloji, tai nepraktiška. Aš turiu gyventi arti gamyklos. O be to, ar esi bandžiusi laikyti katiną miesto apartamentuose?

— Ak, tiesa! Štai kas, brangusis, gerai, kad priminei. Pastaruoju metu aš daug, tikrai daug sužinojau apie kates. Mes atiduosim Pitą išoperuoti. Tada jis bus daug ramesnis ir gyvens miesto bute patenkintas.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Įsispoksojau į Belą. Padaryti iš senojo kario eunuchą? Paversti jį židinio puošmena?

— Bela, tu nesupranti, ką šneki!

Ji nutildė mane įprastu „mama geriau žino” ir ėmė žerti argumentus, kurių paprastai griebiasi žmonės, laikantys kates daiktais: kad Pitui visai neskaudės, kad išeis tik į gera, kad ji supranta, koks brangus man tas katinas, ir todėl niekados nedrįstų mudviejų išskirti, kad tai labai paprasta, visai nepavojinga ir daroma visų mūsų labui.

Grubiai nutraukiau:

— O kodėl nesiūlai to paties ir mums?

— Ko, brangusis?

— To paties. Aš irgi suskystėčiau, vakarais sėdėčiau namie ir niekad su tavim nesiginčyčiau. Pati sakei — operacija neskausminga, ir tikriausiai aš būčiau kur kas laimingesnis.

Ji paraudo.

— Kvailys!

— Kaip ir tu!

Bela nebegrįžo prie tos temos. Ji niekad neleisdavo nuomonių skirtumui išaugti į barnį: ji nutilo ir ėmė laukti. Bet nepasidavė — nieko panašaus. Bela pati buvo daug kuo panaši į katę. Gal kaip tik dėl to aš ir neįstengiau atsispirti jos kerams.

Džiaugiausi, kad nebereikia ginčytis. Buvau iki ausų apsivertęs darbais — projektavau „Sumanųjį Frenką”. „Vilis” ir „Tarnaitė” žadėjo didžiules pajamas, bet mane persekiojo įkyrus noras sukurti tobulą, universalų namų apyvokos automatą, viską mokantį tarną. Prašom, galit vadinti jį robotu, nors šis žodis baisiai nuvalkiotas, o aš anaiptol nemaniau konstruoti mechaninį žmogų.

Norėjau padaryti prietaisą, galintį nudirbti visus darbus kurie tik pasitaiko namuose: ne tik virti, valyti — tai jau savaime aišku, — bet ir susidoroti su tikrai sudėtingais darbais, tokiais kaip kūdikio pervystymas ar rašomosios mašinėlės juostos pakeitimas. Norėjau, kad vietoj gaujos „Tarnaičių”, „Vilių Langavalių”, „Auklių Nensių”, „Pasiuntinukų Harių” bei „Sodininkų Gus ų” vyras ir žmona galėtų įsigyti vieną mašiną, kainuojančių, tarkim, tiek, kiek geras automobilis, bet galinčią atstoti tarną kinietį, apie kurį visi yra skaitę, bet nė vienas mano kartos žmogus nėra regėjęs.

Jei man pavyktų — tai būtų antroji emancipacijos deklaracija, išvaduojanti moterį iš šimtmečius trukusios vergijos. Norėjau, kad nebeliktų to amžinojo „Moters darbai begaliniai”. Namų ruoša — nuobodus ir nereikalingas vargas, ir tai žeidžia mano, kaip inžinieriaus, savigarbą.

Kad galėčiau pats vienas susidoroti su šia problema, visos „Sumaniojo Frenko” detalės turėjo būti standartinės, ir reikėjo vadovautis įprastais principais. Fundamentalūs tyrimai — ne vieno žmogaus darbas: aš tegalėjau tobulinti ankstesnius atradimus, kitaip nebūčiau įstengęs pats apsidirbti.

Laimė, inžinerinė technika buvo jau labai daug pasiekusi, o aš, turėdamas „Q” pažymėjimą, neleidau laiko veltui. Reikalavimai, keliami balistinei raketai, kur kas sudėtingesni už tuos, kuriuos numačiau savo automatui.

Taigi, ką turėjo dirbti „Sumanusis Frenkas”? Atsakau: viską, ką kiekvienas žmogus daro namuose. „Frenkui” nereikia lošti kortomis, myluotis, valgyti, miegoti, bet jis privalo viską sutvarkyti, kai lošimas baigtas, gaminti valgį, kloti lovas, prižiūrėti kūdikį — bent jau stebėti vaiko kvėpavimą ir, jam pakitus, pranešti žmogui. Nutariau, kad atsakinėti į telefono skambučius „Frenkui” nereiks, nes Ryšių kompanija jau nuomoja tam tikslui savo prietaisą, Durų atidarinėti — taip pat ne, nes daugumoje naujų namų jau įmontuoti atitinkami automatai.

Bet kad „Frenkas” išmoktų nuveikti daugybę mano numatytų darbų, jam būtinai reikia rankų, akių, ausų ir smegenų… Pakankamai smegenų.

Rankas galiu užsisakyti atominės inžinerijos tiekimo kompanijose, kurios gamina ir „Tarnaitės” rankas, tik šįkart reiks pačių geriausių, su sudėtingais pagalbiniais mechanizmais ir jautria grįžtamojo ryšio grandimi, kokia įvedama mikroanalizei ir radioaktyvių izotopų svėrimui. Akis užsakysiu ten pat, tik paprastesnes, nes „Frenkui” nereikės matyti ir valdyti operacijų, vykstančių už kelių jardų storumo betoninių sienų, kaip atominių reaktorių gamyklose.

Ausis nusipirksiu bet kurioje radijo ir televizijos firmoje, nors tikriausiai teks suprojektuoti papildomą schemą, kad „Frenko” rankas valdytų regėjimas, klausa ir lytėjimas kartu — taip, kaip valdomos žmogaus rankos.

Bet tranzistoriai ir integralinės schemos sutaupo labai daug vietos.

Kopėčių „Frenkui” nereikės. Sumontuosiu išsitempiantį it stručio kaklą ir rankas, panašias į sudedamas žnyples. O ar reikia jį išmokyti vaikščioti laiptais?

Beje, yra toks elektrinis krėslas su ratukais, galintis užvažiuoti ir nusileisti laiptais. Gal nusipirkti ir panaudoti kaip šasi? Jo talpa ir keliamoji jėga apribotų eksperimentinio modelio dydi ir svorį — štai ir turėčiau pradinius matmenis. Maitinimo ir valdymo blokus įmontuočiau į „Frenko” smegenis.

Smegenys — štai kas kebliausia. Galima padaryti žmogaus skeleto tipo ir net geresnį karkasą. Galima įvesti grįžtamojo ryšio grandis, ir tas daiktas kals vinis, šveis grindis, muš kiaušinius arba nemuš. Tačiau be to, ką žmogus turi tarp ausų, to padaro ne tik žmogum, bet net lavonu nepavadinsi.

Laimė, žmogaus smegenų man nereikėjo, tenorėjau sukurti klusnų kvaišelį, gebantį atlikti nuolat pasikartojančias namų ruošos operacijas,

Štai čia ir pravertė Torseno atminties vamzdeliai.

Mūsų tarpkontinentinės raketos „mąstė” Torseno vamzdeliais; supaprastintais Torseno vamzdeliais naudojosi Los Anželo ir panašių vietų eismo reguliavimo sistemos. Gilintis į elektroninės atminties teoriją neverta — net Belo laboratorijų darbuotojai jos dorai nesupranta; svarbiausia — įmontavus Torseno vamzdelį į kontrolės grandį ir rankiniu būdu „nurodžius” mašinai, kaip atliekama ta ar kita operacija, vamzdelis „įsidėmės”, kaip tai daroma, ir sekantį kartą — dar daug kartų — jau pats, be žmogaus pagalbos, valdys tos operacijos atlikimą. Automatiniam įrankiui to gana; balistinėms raketoms ir „Sumaniajam Frenkui” reikia dar ir pagalbinių grandžių, įgalinančių mašiną „mąstyti”. Tiesą sakant, anoks čia mąstymas (mano manymu, mąstyti nesugeba jokia mašina); pagalbinė schema — tai „ieškanti” grandis, kuriai duota programa: „Ieškok to ir to tokiose ir tokiose ribose; kai rasi — vykdyk pagrindinę instrukciją”. Pagrindinės instrukcijos sudėtingumas priklauso nuo Torseno atminties vamzdelio talpos — o ta talpa tikrai didžiulė — ir, be to, „mąstančias grandis” (kaip kažin ką, jos primena skystagalvius patarinėtojus) galima užprogramuoti nutraukti pagrindinių instrukcijų vykdymą, jei procesas nesutampa su įrašytuoju į atmintį.

Tai reiškia, kad užteks „Sumaniajam Frenkui” kartą parodyti, kaip nurinkti nuo stalo, išgrandyti bei išplauti lėkštes, ir po to jis susidoros su visomis nešvariomis lėkštėmis, kokios tik pasitaikytų. Dar daugiau — galima į jo galvą įbrukti elektroninę jau užprogramuoto Torseno vamzdelio kopiją, ir „Frenkas” suplaus nešvarias lėkštes, pirmąkart jas išvydęs — ir nė vienos nesukuls.

Dar vienas mokytas vamzdelis — ir „Frenkas”, pirmąkart pamatęs apsišlapinusį kūdikį, iškart pakeis vystyklus, ir niekad o niekad mažylio neužgaus.

Į kvadratinę „Frenko” galvą lengvai tilps šimtas Torseno vamzdelių, ir kiekviename bus įrašyta vis kito namų ruošos darbo programa. Tada visas „mąstančias” grandis sujungsim su apsauga — schema, kuri lieps „Frenkui” mesti darbą ir šauktis pagalbos, susidūrus su reiškiniu, nenumatytu instrukcijoje. Kad nebūtų vaikų ar lėkščių nuostolio.

Taigi ėmiau ir sumontavau „Frenką” elektriniame krėsle. Automatas panėšėjo į kabyklą, besimyluojančią su aštuonkoju… Bet kad žinotumėt, kaip jis šveitė stalo sidabrą!

Mailsas apėjo pirmąjį „Frenką” iš visų pusių ir nenuleisdamas akių žiūrėjo, kaip tas maišo ir paduoda martinį, krato ir valo pelenines (švarių peleninių „Frenkas” nelietė), atidaro ir įtvirtina langą, tvarko knygas spintoje ir šluosto nuo jų dulkes. Sriūbtelėjęs martinio, Mailsas tarė:

— Per daug vermuto.

— Aš tokį mėgstu. Bet galim liepti, kad tau kokteilį sumaišytų vienaip, o man — kitaip. Dar daug atminties blokų neužpildyta. Juk tai „Sumanusis”!

Mailsas gurkštelėjo dar martinio.

Mailsas kostelėjo ir tarė:

— Pradėsime.

— Gerai, — sutikau. — Brangioji, jei pasitarimas oficialus, protokolą teks surašyti pagal visas taisykles. Taigi, 1970 metai, lapkričio 18, trečiadienis, 21 val. 20 min. Visi akcininkai dalyvauja — surašyk pavardes — D. B. Deivis, tarybos pirmininkas ir pirmininkaujantis. Koks nors senas reikalas?

— Jokio.

— Tvarka. Pradėk, Mailsai. Kas nors naujo? Mailsas krenkštelėjo:

— Aš noriu peržiūrėti firmos veiklos kursą, pasiūlyti programą ateičiai ir pateikti tarybai apsvarstyti finansavimo projektą.

— Finansavimo? Nekvailiok. Skolų mes neturim, o pelnas kas mėnuo auga. Kas tau atsitiko, Mailsai? Nepatenkintas einamąja sąskaita? Ją galima padidinti.

— Įgyvendinus naują programą, skolų atsiras. Mes turim išplėsti gamybą.

— Kokią naują programą?

— Paprašyčiau, Deni. Aš nepatingėjau viską smulkiai išdėstyti raštu. Tegu Bela perskaito.

— Ką gi… Tegu.

Atmetus visas įmantrybes — kaip tikras teisininkas, Mailsas mėgo daugiaskiemenius žodžius — jis norėjo trijų dalykų: a) atimti iš manęs „Sumanųjį Frenką”, perduoti jį inžinierių konstruotojų grupei ir nedelsiant pradėti gaminti pardavimui; b) — bet čia įsikišau aš:

— Ne!

— Luktelk valandėlę, Deni. Kaip valdytojas ir vyriausiasis ūkvedys, aš turiu teisę pateikti savo pasiūlymus įprasta tvarka. Pataupyk pastabas. Tegu Bela baigia skaityti.

Punktas „b” reikalavo mesti gaišatį su namudiniu cechu. Mūsų galimybės — kaip kadaise automobilio išradėjų — didžiulė s, ir pradininkai — mes, taigi turime kuo skubiau plėstis ir imtis organizuoti prekybą — ir atitinkamą gamybą — šalies ir net pasaulio mastu.

Pradėjau barbenti pirštais į stalą. Puikiai įsivaizduoju save vyriausio tokios kompanijos inžinieriaus poste. Man tikriausiai net braižomojo stalo neduotų, o jei paimčiau į rankas lituoklį, profsąjunga organizuotų streiką. Jau geriau būčiau pasilikęs armijoje ir bandęs prasimušti į generolus.

Bet nepertraukinėjau. Punktas „c” skelbė, kad su skatikais neišsiversim — prireiks milijonų. Mus finansuos Manikso susivienijimas, o tai reiškia, kad parsiduosime Maniksui su visu kūnu, siela bei „Sumaniuoju Frenku” ir tapsime dukterine įmone. Mailsas liks filialo direktoriumi, aš — vyriausiu inžinieriumi mokslinio tyrimo reikalams, bet sudie laisvoms dienelėms — abu būsim samdiniai.

Paklausiau:;

— Viskas?

— Mmm… Taip. Beliko aptarimas ir balsavimas.

— Reikalauju pridėti punktą, suteikiantį teisę sėdėti naktimis ant lūšnos slenksčio ir giedoti religines giesmes.

— Aš nejuokauju, Deni. Taip turi būti.

— Ir aš nejuokauju. Vergui reikia lengvatų, kad jis nemaištautų. Taigi, dabar mano eilė?

— Kalbėk.

Iškėliau priešingą pasiūlymą, apie kurį jau anksčiau galvojau. Atsisakyti gamybos. Džeikas Smitas, vyriausias mūsų gamyklos meistras — geras žmogelis; nepaisant to, jis amžinai mane ištraukia iš malonios kūrybinės miglos taisyti gamybos broko — o tai beveik tas pat, kaip būti išverstam iš šiltos lovos į ledinį vandenį. Štai kodėl dirbu naktimis ir vengiu rodytis dirbtuvėse dieną. O kadangi užimame vis daugiau nebenaudojamų karinių pastatu ir jau numatyta įvesti naktinę pamainą, jaučiu, kad greit ateis toks laikas, kai neberasiu ramios vietos kūrybai, net jei atsisakytume to anaiptol neviliojančio plano broliautis su General Motors ir Consolidated. Aš tikrai ne dvigubas — negaliu išradinėti ir kartu vadovauti gamybai.

Todėl pasiūliau ne plėstis, o trauktis — parduoti „Tarnaitės” bei „Vilio Langavalio” patentus, leisti kitiems juos gaminti ir prekiauti, o patiems krautis patentų teikiamą pelną. Kai baigsiu „Sumanųjį Frenką”, jo patentą taip pat parduosime. Jei licenzijų nori Maniksas — prašom! Tegu tik pasiūlo daugiau, negu kitos firmos. O mes tuo tarpu perkrikštysime savo kompaniją — pasivadinsime Deivio ir Džentrio mokslinių tyrimų korporacija — ir trise jai vadovausime, pasisamdę vieną ar du šaltkalvius, kad padėtų man montuoti naujus automatus. Mailsas ir Bela galės sau atsilošę skaičiuoti įplaukas. Mailsas lėtai palingavo galva:

— Ne, Deni. Kas tiesa, tai tiesa — pardavę licenzijas, šiek tiek uždirbtume, Bet toli gražu ne tiek, kiek patys valdydami gamybą.

— Po perkūnais, Mailsai, mes jos patys nevaldysime, tai ir svarbiausia. Mes parduosime savo sielas Maniksui. O pinigai — kiekgi tau reikia? Juk neplaukiosi iškart dviem jachtomis ir nesimaudysi iškart dviejuose baseinuose. O tu dar šiemet turėsi ir tą, ir aną — jei tik nori.

— Nenoriu.

— Tai ko tu nori?

— Deni, tu nori išradinėti. Mano plane tai numatyta: gausi viską — aparatūrą, darbo jėgą, lėšas — viską, kas tik įmanoma. O aš — aš noriu vadovauti stambioms prekybinėms operacijoms. Stambioms! Aš tai sugebu.

Jis pažvelgė į Belą.

— Nenoriu visą gyvenimą kiurksoti Mohavo dykynėje ir būti vieno vienintelio išradėjo ūkvedžiu. Išverčiau akis:

— Sandijoje tu taip nekalbėjai. Traukies, brolyti? Belai ir man bus gaila su tavim skirtis… Bet kad jau taip trokšti, manau, užstatysiu gamyklą ar dar ką sugalvosiu ir atpirksiu tavo dalį. Nenoriu varžyti niekieno laisvės.

Buvau giliai sukrėstas, bet jei draugužis Mailsas nestygsta, neturiu teisės laikyti jį pririštą.

— Ne, aš nesitraukiu, aš noriu, kad firma augtų. Savo pasiūlymą dėl korporacijos veiklos pateikiu oficialiam svarstymui. Reikalauju balsuoti.

Tikriausiai aš atrodžiau pasimetęs.

— Būtinai piktuoju? Gerai. Aš — prieš, taip ir užrašyk, Bela. O savo pasiūlymo šiandien svarstyti nepateiksiu. Mes jį dar aptarsim ir pasidalinsim nuomonėmis. Aš linkiu tau tik gero, Mailsai.

Mailsas spyrėsi:

— Balsuosim pagal taisykles. Kviesk paeiliui, Bela.

— Tuojau pat, sere. Mailsas Džentris, kontrolinės akcijos… — ji perskaitė eilės numerius, — jūs balsuojat už?

— Už.

Ji užsirašė.

— Danielis B. Deivis, kontrolinės akcijos… — ji vėl išbėrė eilę skaitmenų, kurių aš nesiklausiau, — jūs balsuojat už?

— Prieš. Nuspręsta. Nepyk, Mailsai.

— Bela S. Darkin, — tęsė ji, — kontrolinės akcijos… — vėl išvardijo skaitmenis, — balsuoju „už”.

Išsižiojau. Kai pagaliau šiaip taip atgavau žadą, pasakiau:

— Vaikuti, betgi tai neįmanoma! Akcijos, aišku, tavo, bet juk puikiai žinai, kad…

— Paskelbk rezultatą,— suurzgė Mailsas.

— Dauguma „už”. Pasiūlymas priimtas.

— Užrašyk.

— Taip, sere.

Tada pratrūkau. Pirmiausia aprėkiau Belą, paskui bandžiau įtikinti, galiausiai prikalbėjau jai grubių žodžių, sakiau, kad tai nesąžininga — akcijas, teisybė, dovanojau Belai, bet ji ne blogiau už mane žinojo, kad jos visad rėmė mano balsą, kad visai neketinau paleisti iš rankų kompanijos vairo, kad tai sužadėtuvių dovana — nei daugiau, nei mažiau. Velniai rautų, balandžio mėnesį pats sumokėjau pajamų mokestį už tas akcijas. Jei Bela iškrėtė tokį pokštą prieš vestuves, tai kas bus, kai susituoksim?

Bela pažvelgė tiesiai į mane. Nepažinau jos veido.

— Deni Deivi, jei manai, kad po to, ką čia prišnekėjai, mes vis dar susižadėję, tai esi dar kvailesnis, negu visad maniau.

Ji kreipėsi į Džentrį:

— Nuveši mane namo, Mailsai?

— Aišku, brangioji.

Norėjau kažką sakyti, paskui užsičiaupiau ir išsvyravau lauk, palikęs skrybėlę. Išėjau pačiu laiku, kitaip tikriausiai būčiau užmušęs Mailsą — Belos negalėjau paliesti.

Suprantama, neužmigau. Kokią ketvirtą valandą ryto išlipau iš lovos, čiupau telefono ragelį, pažadėjau didelius pinigus ir apie pusę šešių su pikapu privažiavau prie gamyklos. Nuėjau prie vartų, norėdamas juos atrakinti ir privažiuoti prie pakrovimo aikštelės, kad galėčiau įkelti „Sumanųjį Frenką” per užpakalinį bortą—”Frenkas” sveria keturis šimtus svarų.

Ant vartų kabojo nauja spyna.

Besiropšdamas per tvorą, susibraižiau į spygliuotą vielą. Viduje su vartais vargo nebus — dirbtuvėje rasiu šimtą įrankių spynai nuimti.

Bet durų užraktas irgi buvo pakeistas.

Tuo metu, kai aš žiūrėjau į duris, svarstydamas, kas lengviau — iškulti langą pompa ar, atsinešus iš sunkvežimio domkratą, įgrūsti jį tarp staktos ir rankenos, kažkas riktelėjo:

— Ei tu! Rankas aukštyn!

Rankų nepakėliau, bet atsigręžiau. Vidutinio amžiaus vyriškis taikėsi į mane didžiuliu revolveriu — su tokiu miestą galima išsprogdinti.

— Kas per vienas?

— O tu kas toks?

— Aš Denis Deivis, vyriausias gamyklos inžinierius. Jis aprimo, bet patrankos nenuleido.

— Teisingai, panašus. Bet jei turi kokį atpažinimo dokumentą, geriau parodyk.

— Kokiu pagrindu? Aš klausiu, kas jūs toks?

— Aš? Nebūsi girdėjęs. Džo Todas iš vietinės Patrulių kompanijos. Privatus, turiu pažymėjimą. Turėtumėt mus pažinoti: jau ne pirmą mėnesį naktimis saugom jūsų įmonę. Bet šiąnakt man pavesta ypatinga užduotis.

— Ypatinga? Tokiu atveju, jei jums davė patalpos raktą, atrakinkit. Man reikia įeiti. Ir nukreipkit pagaliau tą muškietą.

Jis vis dar taikėsi į mane.

— Jokiu būdu negaliu, misteri Deivi. Pirma, neturiu rakto. Antra, dėl jūsų duoti ypatingi nurodymai. Į vidų neįeisit. Atrakinsiu jums vartus.

Apsidairiau, ieškodamas akmens langui išmušti.

— Prašyčiau, misteri Deivi…

— A?

— Nenorėčiau, tikrai nenorėčiau, kad spirtumėtės. Nes šauti į kojas nerizikuosiu: šaulys iš manęs prastas. O šis geležėkas užtaisytas bukomis kulkomis — labai jau jus sudarkys.

Tikriausiai tai ir privertė mane persigalvoti, nors man mieliau manyti, kad visai kas kita: mat vėl pažvelgęs pro langą pamačiau — ten, kur buvau palikęs „Sumanųjį Frenką”, jo nebėra.

Išleidęs mane pro vartus, Todas įteikė voką:

— Liepta atiduoti, jei pasirodysit.

Laišką perskaičiau sunkvežimyje. Štai kas jame buvo parašyta:

Tik dukart perskaitęs laišką susiprotėjau, kad nesu pasirašęs su korporacija jokios sutarties, pagal kurią turėčiau vykdyti trečio ar kurio kito punkto sąlygas.

Dieną į motelį, kur laikiau baltinių pamainą, specialus pasiuntinys pristatė paketą. Jame buvo mano skrybėlė, plunksnakotis, antroji logaritminė liniuotė ir keli dokumentai. Bet „Sumaniojo Frenko” brėžinių ir užrašų nebuvo.

Kai kurie popieriai labai mane sudomino. Pavyzdžiui, „sutartis”— kaipgi, trečias punktas davė teisę mane atleisti iš anksto neperspėjus, bet sumokėjus trigubą mėnesinį atlyginimą. Bet dar įdomesnis buvo septintas punktas, naujausios laidos šunybė: pagal jį tarnautojas pasižada penkerius metus nedirbti jokiai konkuruojančiai firmai, o buvę darbdaviai turi pirmumo teisę pirkti jo paslaugas už grynus pinigus, t. y. aš galiu bet kada grįžti, jei tik nukėlęs kepurę paprašysiu darbo Mailso ir Belos; jie man ir skrybėlę tikriausiai dėl to grąžino.

Bet ištisus penkerius metus nebegalėsiu konstruoti namų apyvokos prietaisų, negavęs jų leidimo. Verčiau jau gerklę persirėšiu.

Čia buvo visų perdavimo aktų kopijos, tvarkingai užpildytos, liudijančios, kad „Tarnaitę”, „Vilį Langavalį” ir dar kelis smulkesnius išradimus atidaviau „Tarnaitės” susivienijimui („Sumanusis Frenkas”, aišku, nebuvo užpatentuotas, tai yra, aš maniau, kad jis neužpatentuotas — tiesą sužinojau vėliau).

Bet aš niekam nebuvau perdavęs jokių patentų, net oficialiai nebuvau apiforminęs dokumentų, patvirtinančių „Tarnaitės” susivienijimo teisę į mano išradimus: korporaciją sukūriau aš ir maniau, kad nėra ko skubėti.

Liko dar trys popieriai: mano akcijų (neatiduotų Belai) sertifikatas, patvirtintas čekis ir laiškas, kuriame buvo papunkčiui paaiškinta, už ką man duotas čekis: tai susikaupęs „užmokestis”, išskaičiavus sumas, kurios jau anksčiau buvo išmokėtos grynais, trigubas mėnesinis atlyginimas už atleidimą neperspėjus, pinigai pagal „septintą punktą”— ir premija — tūkstantis dolerių —”atsidėkojant už suteiktas paslaugas”. Tikrai mieli žmonės.

Vėl skaitydamas t ą nuostabų rinkinį, spėjau suprasti, kad elgiausi, matyt, nelabai protingai, kai pasirašinėdavau viską, ką Bela padėdavo ant mano stalo. Parašai ant šių popierių tikrai mano.

Kitą dieną aprimau tiek, kad jau galėjau kalbėtis su advokatu — su labai protingu ir labai mėgstančiu pinigus advokatu, besikaunančiu ragais ir nagais ir nevengiančiu smogti priešininkui žemiau juostos. Iš pradžių jis mielai sutiko imtis mano bylos už atitinkamą atlyginimą. Bet, peržiūrėjęs visus daiktinius įrodymus ir išgirdęs viską iki galo, susinėrė pirštus ant pilvo ir apniuko.

— Deni, duosiu patarimą, kuris jums nieko nekainuos.

— Na?

— Nevarkit. Beviltiška.

— Bet jūs sakėt…

— Pats žinau. Jus švariai apmovė. Bet kaip tai įrodysit? Jie ne tokie jau kvaili — nepasisavino jūsų akcijų ir neišvarė neužmokėję. Davė lygiai tiek, kiek galėtumėt tikėtis, jei viskas būtų teisėta ir jūs atsistatydintumėt ar būtumėt išvytas — kaip čia nurodoma — nesutapus nuomonėms dėl firmos veiklos kurso. Gavot viską, kas priklauso… Ir apčiulptą tūkstantėlį priedo, kad visi matytų — nepykstama.

— Bet aš nepasirašiau jokios sutarties! Ir neperdavinėjau patentų!

— Šie popieriai rodo ką kita. Juk pripažįstat, kad parašas jūsų. Ar dar kas nors gali patvirtinti, kad sakot tiesą?

Pagalvojau. Ne, niekas. Net Džeikas Šmitas nežinojo, ką veikia administracija. Vieninteliai liudininkai — Mailsas ir Bela.

Advokatas tęsė:

— Pakalbėkim apie dovanotas akcijas — tai vienintelė galimybė išsipainioti iš to kebelio. Jeigu jūs…

— Betgi iš visų dokumentų tik tas vienas nesuklastotas! Aš perrašiau jai akcijas.

— Taip, bet kodėl? Sakotės perleidęs jai akcijas kaip sužadėtuvių dovaną, tikėdamasis vedybų. Nekreipkit dėmesio, kad ji balsavo, remdamasi tomis akcijomis — ne čia esmė. Jei įrodysit, kad tai buvo sužadėtuvių dovana, neabejotinai tikintis vedybų, ir kad Bela tai žinojo, galit priversti ją arba tekėti už jūsų, arba grąžinti akcijas. Tada kontrolė vėl jūsų rankose, ir tie paukšteliai skrenda lauk. Galit įrodyti?

— Po velnių, aš nebenoriu jos vesti. Negalėčiau pakęsti.

— Jūsų reikalas. Bet nenorėkit visko iškart. Ar turit liudininkų arba įrodymų — laiškų, šiaip ko, — kurie patvirtintų, kad ji priėmė dovaną, žinodama, kad dovanojate jai akcijas kaip būsimai žmonai?

Pagalvojau. Aišku, liudininkai — ta pati porelė. Mailsas ir Bela,

— Matot? Prieš jų parodymus ir krūvą dokumentų tegalit priešpastatyti savo žodžius, o taip ne tik nieko nelaimėsit, bet, ko gero, pakliūsit į beprotnamį, kaip paranojikas. Patariu imtis darbo kurioje kitoje srityje… Arba, geriausia, sukurti konkuruojančią firmą kaip atsakymą į tą suklastotą sutartį. Norėčiau pamatyti, kaip tie punktai atlaikytų patikrinimą — aišku, jei ne man tektų tuo užsiimti. Bet nekaltinkit jų suokalbiu. Jie laimės, o tada iškels ieškinį jums ir atims net tuos skatikus, kuriuos dar leido pasilaikyti.

Advokatas atsistojo.

Paklausiau tik dalies jo patarimo. Pirmame to paties pastato aukšte buvo baras. Užėjau ir išgėriau porą, o gal devynetą taurelių.

Važiuodamas pas Mailsą, turėjau pakankamai laiko prisiminimams, Kai susikalėm kiek pinigo, Mailsas su Rika išsinuomojo gražią sodybėlę San Fernando slėnyje, pabėgo nuo alinančios Mohavo kaitros ir į darbą ėmė skraidyti lėktuvu. Apsidžiaugiau, prisiminęs, kad Rikos šiuo metu ten nėra — išsiųsta į skautų stovyklą prie Didžiojo Lokio ežero. Nenorėjau, kad Rika matytų, kai barsiuosi su jos patėviu.

Judėjau suspaustas mašinų srauto Sepulvedos tunelyje, ir staiga man dingtelėjo, kad prieš pasirodant Mailsui būtų nekvaila atsikratyti sertifikato. Nesitikėjau skandalo (nebent pats užvirčiau košę), bet mintis atrodė verta dėmesio… Pasidariau įtarus kaip katinas, kurio uodegą kartą prignybo suveriamos durys.

Palikti popierių mašinoje? O jei mane suims už įžeidimą veiksmu? Kvailai išeis, jei popierius liks automobilyje, o automobilį konfiskuos.

Galėčiau išsiųsti jį pats sau, bet pastaruoju metu siuntas atsiimu Centriniame pašte pagal pareikalavimą, nes tenka kilnotis iš viešbučio į viešbutį, kai išaiškėja, kad su manimi gyvena katinas.

Geriausia pasiųsti dokumentą patikimam žmogui. Bet tokių nepažįstu.

Ir tada prisiminiau, kuo tikrai galiu pasitikėti. Rika.

Aš gal atrodau esąs didelis mėgėjas gauti per nagus, jei pasitikiu moterimi, kai visai neseniai viena moteris mane apšvarino. Bet šiedu atvejai visiškai nepanašūs. Riką pažinojau dar visai mažą, ir jei pasaulyje yra nors vienas tikrai sąžiningas žmogus — tai Rika. Ir Pitas taip mano. Be to, Rikos išvaizda nevaro vyrų iš proto. Jos tik veidas moteriškas, o kūnas dar ne.

Kai pavyko ištrūkti iš Sepulvedos tunelio grūsties, išvairavau iš autostrados ir susiradau vaistinę. Ten nusipirkau pašto ženklų, didelį voką, mažą voką ir popieriaus laiškams. Pradėjau rašyti:

Brangioji Rikitikitavi,

Tikiuosi netrukus Tave pamatyti, bet, kol atvažiuosiu, prašau pasaugoti voką, kurį rasi viduje. Tai paslaptis, ir tik mudu turim ją žinoti.

Stabtelėjau ir susimąsčiau. Prakeikimas, jei man kas atsitiks… Kad ir autoavarija, ar dar kas, nuo ko nustoji kvėpavęs… Jei popierių turės Rika, gali baigtis tuo, kad jis paklius į Mailso ir Belos rankas. Nebent pasirūpinčiau, kad tatai jiems nepavyktų. Galvodamas apie tai, supratau, kad pasąmonėje jau apsisprendžiau: apsieisiu be šaltojo miego. Prablaivėjimas ir gydytojo išrėžta paskaita pažadino mano atkaklumą: nebėgsiu, o pasiliksiu kautis, ir geriausias mano ginklas — štai šios akcijos: jas turėdamas, galiu kištis į visus kompanijos reikalus. Jei vėl pabandytų manęs neįsileisti, pasamdę paprastą sargybinį — sekantį kartą ateisiu su teismo atstovu, šerifo įgaliotiniu ir teismo išduotu orderiu.

Ir ieškinį galiu iškelti. Kad ir nelaimėsiu, užtat būsiu padaręs šunybę, o gal net atbaidysiu Manikso žmones nuo sandėrio.

Gal net nesiųsti popieriaus Rikai?

Ne, jei man kas atsitiktų, tegu akcijos lieka jai. Rika ir Pitas — visa mano „šeima”. Rašom toliau:

Jeigu kartais nepasirodyčiau visus metus, žinok, kad man kažkas atsitiko. Tada pasirūpink Pitu, jei pavyks jį surasti, ir niekam nieko nesakiusi nunešk mažąjį voką į artimiausią Amerikos Banko skyrių, paduok banko įgaliotiniui ir paprašyk atplėšti.

Myliu, bučiuoju — dėdė Denis

Paskui paėmiau kitą lapą ir parašiau:

1970, gruodžio 3, Los Andželas, Kalifornija. Vienas doleris rinkliavai apmokėti; kitas vertybes —čia išvardijau savųjų „Tarnaitės” akcijų aprašus ir eilės numerius — patikiu Amerikos Bankui saugoti Frederikos Virdžinijos Džentri vardu, kol jai sukaks dvidešimt vieneri metai; sukaktuvių dieną perduoti jai.

Pasirašiau. Tikslas aiškus, o ko nors geresnio prie vaistinė s stalo, muzikos automatui staugiant tiesiai į ausį, nesugalvosiu. Dabar, jei man kas atsitiktų, Rika tikrai gaus akcijas, o Mailsas su Bela negalės susigrobti jų sau.

O jei viskas baigsis laimingai, paprasčiausiai paprašysiu Riką grąžinti voką, kai prireiks. Nepasinaudojau antroje sertifikato pusėje atspausta perdavimo forma, kad išvengčiau kebeknės, kai norėsiu dokumentą vėl susigrąžinti; dabar tam pakaks suplėšyti atskirą popieriaus lapą.

Užklijavau sertifikatą ir perdavimo raštą mažesniame voke, įdėjau jį ir laišką Rikai į didesnįjį voką, užrašiau skautų stovyklos adresą ir į mečiau voką į pašto dėžutę greta vaistinės. Paskaičiavau, kad laiškai iš dėžutės bus išimti maždaug po keturiasdešimties minučių, ir grįžau į automobilį pralinksmėjęs — ne todėl, kad apsaugojau akcijas, o todėl, kad atsikračiau rimtesnių problemų.

Na, gal ir neatsikračiau, bet nusprendžiau drąsiai atremti bėdas, užuot pabėgęs ir įlindęs olon žaisti slėpynių… Ar vėl bandęs paskandinti jas įvairiaskoniuose etilo junginiuose. Aišku, norėčiau išvysti dutūkstantuosius, bet galiu ir taip jų sulaukti. Tuomet būsiu šešiasdešimtmetis ir, ko gero, vis dar švilpčiosiu pamatęs dailią mergytę. Skubėti neverta. Normaliam žmogui peršokti į sekantį amžių vienu ilgu prigulimu — tas pat, ką pamatyti filmo pabaigą, nesužinojus, kas vyko pradžioje. Ir geriausia džiaugtis tais trisdešimčia metų, jiems slenkant vieniems po kitų; tada, atėjus 2000, nereikės stebėtis.

O dabar manęs laukia didžiosios grumtynės su Mailsu ir Bela. Nors ir nelaimėsiu, bet paliksiu jiems ką prisiminti — kaip Pitas, kai grįžta namo srūdamas krauju, bet garsiai skelbdamas: „Kad pamatytum, į ką panašus tas kitas katinas!”

Iš pasikalbėjimo šįvakar ypatingos naudos nesitikėjau. Tai bus tik oficialus karo paskelbimas. Norėjau sutrikdyti Mailso miegą — o jis galės paskambinti Belai ir tokią pat paslaugą padaryti jai.