Durys į vasarą

3

Priartėjęs prie Mailso namų jau švilpavau. Išmečiau mieląją porelę iš galvos ir, kol nuvažiavau paskutines penkiasdešimt mylių, spėjau sugalvoti du naujutėlaičius aparatus. Bet kuris jų gali padėti man praturtėti. Vienas — automatas braižymui, valdomas kaip elektrinė rašomoji mašinėlė. Manau, JAV ne mažiau kaip penkiasdešimt tūkstančių inžinierių kasdien susirietę kiurkso prie braižymo lentų ir keikia savo darbą, nes jis įgrysta iki gyvo kaulo ir gadina akis. Nesakau, kad inžinieriai nenori projektuoti — jie nori, bet tai baisiai varginantis darbas.

O turėdami manąjį prietaisą, jie galės sėdėti ant patogi6s kėdės, spaudyti klavišus ir žiūrėti, kaip ekrane virš klaviatūros auga brėžinys. Nuspaudžiame tris klavišus iškart — horizontali tiesė gula kaip tik ten, kur reikia; dar vieną — papuošiame ją vertikalia linija; spustelim dar du, paskui dar du klavišus paeiliui — ir linija palinksta reikiamu kampu.

Ką čia, už nedidelę priemoką primontuočiau pagalbinį ekraną, kad architektas galėtų projektuoti izometriškai (tai vienintelis lengvas būdas), ir antrasis ekranas pateiktų stereometrinį brėžinį, projektuotojui net nežiūrint. Dar daugiau, galiu padaryti, kad prietaisas pats braižytų kambarių išdėstymo ir fasadų planus tiesiog iš izometrinio vaizdo.

Svarbiausia — visą aparatą galima surinkti iš standartinių detalių, parduodamų radijo ir fotoreikmenų parduotuvėse. Išskyrus, žinoma, valdymo pultą, bet neabejoju, kad sukurpsiu tą įtaisą, nusipirkęs elektrinę rašomąją mašinėlę, išlupęs jos vidurius ir pritaikęs klaviatūrą braižymo operacijų valdymui. Mėnuo primityvaus modelio konstravimui, dar šešios savaitės tobulinimui…

Bet mintis apie tą išradimą nugrūdau į antrą planą, nes žinojau — tikrai padarysiu, ir aparatą žmonės tikrai pirks. Labiausiai mane džiugino tai, kad sugalvojau, kaip nurungti vargšelį „Sumanųjį Frenką”. Apie „Frenką” žinau daugiau, nei bet kas sužinotų, tyrinėdamas jį kad ir ištisus metus. Nieks nė nenumano — to užrašuose nepažymėjau, — kad kiekviena mano sukurta schema turi dar bent vieną darbinį variantą ir kad „Frenko” galimybės ribotos, nes ketinau sukurti namų tarną. Pradžiai galima išvaduoti j į nuo būtinybės „gyventi” elektra varomoje kėdėje. O jau toliau galiu daryti kas tik šaus į galvą — tiktai reikės Torseno atminties vamzdelių, o Mailsui nepavyks uždrausti man jais naudotis: vamzdeliai parduodami visiems, kas tik nori sukonstruoti kibernetinę sistemą.

Braižymo aparatas palauks: imsiuos neribotų galimybių visur pritaikomo automato, kurį galima užprogramuoti atlikti bet kokį žmogaus darbą, jei tik darbas nereikalauja tikrai žmogiško protavimo.

Ne, pirmiausia padarysiu braižymo mašiną ir panaudosiu ją „Pito Protėjaus” projektavimui.

— Ką tu į tai, Pitai? Pavadinsime pirmą pasaulyje tikrą robotą tavo vardu.

— Mrrarr?

— Nebūk toks įtarus, tai garbė.

Dabar, kai įgudau, konstruodamas „Frenką”, „Pitą” galėsiu suprojektuoti ir ištobulinti nesitraukdamas nuo savo braižomojo aparato, ir tai neilgai tetruks. Sukursiu žudiką, neįveikiamą demoną, kuris išstums „Frenką”, dar nepradėjus pastarojo gaminti. Jei man bent truputį šyptels laimė, priversiu juos bankrutuoti ir maldauti, kad grįžčiau. Norėjot papjauti žąsį, dedančią aukso kiaušinius?

Mailso name degė šviesa, jo automobilis stovėjo prie šaligatvio. Sustojau priešais Mailso automobilį, pasakiau Pitui:

— Tu, drauguži, geriau pasilik saugoti mašinos. Jei kas prisiartintų, triskart skubiai riktelk „Stok”! ir šauk, kad kristų vietoje.

— Neeee!

— Jei nori eiti į vidų, teks sėdėti krepšy.

— Narrrn?

— Nesiginčyk. Jei nori kartu, kraustykis į krepšį.

Pitas liuoktelėjo į krepšį.

Mane įleido Mailsas. Nei jis, nei aš neištiesėm rankos. Įsivedė į svetainę ir parodė kėdę. Kambaryje buvo Bela. Nesitikėjau, bet tikriausiai stebėtis nevertėjo. Pažvelgiau į ją ir šyptelėjau:

— Nuostabu, ir tu čia! Tik nesakyk, kad atvažiavai iš pat Mohavo vien šnektelti su senuoju mažyliu Deniu.

O, kai aš užsivedu, galiu bet ką iš klumpių išversti. Pamatytumėt, kaip demonstruoju moteriškas skrybėlaites vakarėliuose!

Bela susiraukė:

— Nekvailiok, Deni. Sakyk, ką turi sakomo, jei turi, ir išeik.

— Neversk manęs skubėti. Čia visai jauku… Mano buvęs partneri… Mano buvusi sužadėtine. Trūksta tik mano buvusia darbo.

Mailsas įtaikiai tarė:

— Na, Deni, nesimaivyk. Mes viską padarėm tik tavo labui… O grįžti į darbą gali kada tik nori. Man bus labai malonu.

— Tik mano labui, ar ne? Kažkas panašaus buvo pasakyta ir kariamam arkliavagiui. O grįžti — kaip manai, Bela? Ar galima?

Ji prikando lūpą.

— Aišku, jei Mailsas taip sako.

— Rodos, dar vakar būdavo „Aišku, jei Denis taip sako”. Nebijokit, vaikučiai, aš nežadu grįžti. Paprasčiausiai šįvakar atkakau šio to išsiaiškinti.

Mailsas žvilgtelėjo į Belą.

— Pavyzdžiui? — paklausė ji.

— Na, pirmiausia — kuris judviejų sumanė mane apsukti? O gal kartu planavot? Mailsas lėtai pasakė:

— Tai bjaurus žodis, Deni. Man nepatinka.

— Ką jūs, ką jūs, nesaldžiažodžiaukim. Jei žodis bjaurus, darbas dešimteriopai bjauresnis. Turiu omeny suklastotą neteisėtą sutartį, patentų perdavimo aktų klastotes — o tai, Mailsai, valstybinės reikšmės nusikaltimas; manau, kas kažkelintą trečiadienį ir tavo darbeliai tikrinami. Nesu tuo tikras, bet FTB, be abejo, man pasakys. Rytoj, — pridūriau, pamatęs, kad Mailsas krūptelėjo.

— Deni, tu tikrai toks kvailas, kad bandysi kelti triukšmą?

— Triukšmą? Aš visus kodeksus į darbą paleisiu, civilinius ir kriminalinius, gausit pagal visus straipsnius. Kasytis nespėsit… Nebent sutiktumėt padaryti vieną dalyką. Bet aš dar nepaminėjau trečios jūsų nuodėmėlės —”Sumaniojo Frenko” brėžinių vagystės… Ir veikiančio modelio taipogi, nors galit priversti mane sumokėti už detales, nes tikrai užsakinėjau jas kompanijos sąskaita.

— Vagystę — nesąmonė! — rėžė Bela, — tu dirbai kompanijai.

— Nejaugi? Didžiumą darbo nuveikiau naktimis. Ir niekad nebuvau kompanijos samdinys, Bela — patys žinot. Aš tik ėmiau pragyvenimui pinigus iš procentų, gautų už savo akcijas. Ką pasakys Maniksas, kai pateiksiu kriminalinį ieškinį, pareiškęs, kad tai, ką jie nori pirkti —”Tarnaitė”, „Vilis”, „Frenkas”— niekad nepriklausė kompanijai, o buvo pavogta iš manęs?

— Nesąmonė,— nuožmiai pakartojo Bela, — tu dirbai kompanijai. Pagal sutartį.

— Klausykit, vaikučiai, neverta dabar meluoti, pasilaikykit apgavystes parodymams teisme. Čia nieko nėra, išskyrus mus, mielieji. O iš tiesų aš tenoriu sužinoti, kas tai sumanė. Pats žinau, kaip planas buvo įgyvendintas. Bela, tu man atnešdavai popierius pasirašyti. Jei reikėdavo pasirašyti kelis dokumentus, tu juos susegdavai — aišku, kad man būtų patogiau; visad buvai puiki sekretorė — ir apatiniuose popieriuose aš tematydavau vietą parašui. Dabar žinau, kad į tuos dailius pluoštus įkišai kelias klastotes. Taigi aišku, mechaniškai suktybę pravairavai tu — Mailsas negalėjo. Kur ten, jis net spausdinti dorai nemoka. Bet kas sukūrė tekstą tų dokumentų, kuriuos man nemačiom pakišai? Tu? Nemanau… Arba esi juridiškai išsilavinusi, o to niekad neminėjai. Tai kaip, Mailsai? Ar galėjo paprasta sekretorė taip dailiai išdėstyti tą nuostabų septintąjį punktą? Ar tam reikėjo teisininko? Tai yra, tavęs?

Mailso cigaras jau seniai buvo užgesęs. Išsiėmęs jį iš burnos ir apžiūrėjęs, Mailsas atsargiai pasakė:

— Deni, drauguži, jei galvoji, kad priversi mane prisipažinti, esi beprotis.

— Ak, liaukis, mes vieni. Vis vien kalti jūs abu. Bet norėčiau tikėti, kad štai ši Dalilė atnešė tau paruoštą planą ant padėklo ir suviliojo tave silpnumo akimirką. Bet žinau, kad tai netiesa. Jei pati Bela ne juristė, judu tai sumanėt kartu ir esat nusikaltimo bendrininkai nuo pradžios iki galo. Tas gudrybes surašei tu; ji atspausdino ir pakišo man, nieko neįtariančiam, pasirašyti. Teisingai?

— Neatsakyk, Mailsai!

— Aišku, neatsakysiu, — sutiko Mailsas, — tame krepšyje gali būti paslėptas diktofonas.

— Reikėjo įsidėti, — pripažinau, — bet neįsidėjau. Praskleidžiau krepšio kraštus, ir išlindo Pito galva.

— Viską girdi, Pitai? Galvokit, ką šnekat, mielieji: Pito atmintis kaip dramblio. Ne, diktofono aš neatsinešiau — esu tik doras bukagalvis senukas Denis Deivis, kuris nieko neapgalvoja iš anksto. Šleivoju kaip aklas, pasitikėdamas draugais…

Kaip pasitikėjau jumis. Ar Bela juristė, Mailsai? Ar tu pats sėdai ir šaltakraujiškai suplanavai, kaip mane apgauti, apiplėšti, ir dar taip, kad visa tai teisėtai atrodytų?

— Mailsai, — įsiterpė Bela, — turint jo gabumus, galima pasidaryti cigarečių pakelio dydžio diktofoną. Gal diktofonas ne krepšyje. Gal jo kišenėje.

— Gera mintis, Bela. Kitąkart turėsiu.

— Pats žinau, mieloji, — atsakė Mailsas, — bet jei taip, tu per daug kalbi. Prikąsk liežuvį.

Bela atsakė žodžiu, kokio iš jos lūpų dar nebuvau girdėjęs. Pakėliau antakius:

— Žodžiuojatės? Jau prasidėjo vagių tarpusavio rietenos? Patenkintas pamačiau, kad Mailso kantrybė senka.

— Prikąsk liežuvį, Deni, jei nori likti sveikas.

— Ša ša! Aš jaunesnis už tave ir dar nespėjau užmiršti dziudo. O tu žmogaus nenušausi: mieliau pritrėkši jį kokiu suklastotu juridiniu dokumentu. Sakau „vagys”— ir laikau jus vagimis. Vagys ir apgavikai — abu.

O Belai pasakiau šitaip:

— Tėvas mane mokė niekad nevadinti ledi melage, veidmaine, bet tu ne ledi. Tu melagė. Ir vagilė. Ir kekšė. Bela nuraudo ir pažvelgė į mane žvilgsniu, sunaikinusiu visą jos grožį — teliko anksčiau slapstęsis grobuonis.

— Mailsai! — sugergždė ji, — tu ir toliau sau sėdėsi leisdamas jam…

— Nurimk! — paliepė Mailsas. — Jis tyčia grubiai kalba. Jis nori, kad įnirštume ir prišnekėtume dalykų, kurių vėliau gailėsimės. Tu beveik taip ir darai. Todėl nutilk.

Bela užsičiaupė, bet jos veidas vis dar buvo nuožmus. Mailsas atsigręžė į mane:

— Deni, aš tikiuosi, kad visad esu praktiškas. Bandžiau atvesti tave į protą, kai dar dirbai firmoje. Norėjau sutvarkyti viską taip, kad nepykdamas sutiktum su tuo, kas neišvengiama.

— Tai yra, kad nerėkčiau prievartaujamas.

— Kaip sau nori. Aš vis vien linkęs tartis taikiai. Jokio proceso tu nelaimėsi, bet aš pats teisininkas ir žinau, kad geriau neprasidėti su teismais, negu laimėti. Jei tik įmanoma. Neseniai sakei, kad galėčiau padaryti vieną dalyką, kuris tave nuramintų. Pasakyk, ko nori — gal ir susitarsim.

— Ak, taip, aš jau ir pats ketinau apie tai kalbėti. Tu to nepadarysi, bet gal įstengsi susitarti. Čia nieko sunkaus. Liepk Belai grąžinti man akcijas, kurias padovanojau jai sužadėtuvių proga.

— Ne! — pasakė Bela. Mailsas tarė:

— Sakiau, tylėk.

Pažvelgiau į Belą ir paklausiau:

— Kodėl ne, mano buvusi brangioji? Aš tuo klausimu, kaip sako juristai, konsultavausi, ir kadangi dovana įteikta turint omenyje tavo pažadą tekėti už manęs, ne tik moraliniai, bet ir teisiniai nuostatai reikalauja ją grąžinti. Tai nė ra „neatlyginama dovana”— manau, pavartojau teisingą terminą — tai daiktas, perleistas tikintis sutarto atlyginimo, tai yra tavo tam tikrais atžvilgiais patrauklios ypatos, kurios aš taip ir negavau. Tai gal atrysi tą kąsnį, ką? Ar vėl persigalvojai ir jau trokšti už manęs tekėti?

Ji paaiškino, kur ir kaip galiu tikėtis santuokos. Mailsas nuvargusiu balsu tarė:

— Bela, tu viską tik gadini. Argi nesupranti, kad jis bando mus įsiutinti? Tada atsisuko į mane:

— Deni, jei dėl to atvažiavai, gali keliauti sau. Jeigu aplinkybės būtų buvusios tokios, kaip tu nepagrįstai teigi, gal ir galėtum ko reikalauti. Bet aplinkybės ne tokios. Tu perleidai Belai akcijas atsidėkodamas.

— Kaip? Atsidėkodamas? Kur patvirtintas čekis?

— Jis visai nebūtinas. Atsidėkojai Belai už suteiktas firmai paslaugas, neįeinančias į sekretorės pareigas. Išverčiau akis:

— Tai bent puiki teorija! Klausyk, Mailsai, senuk, jeigu tai — atlyginimas už paslaugas firmai, o ne man asmeniškai, tu turėjai apie tai žinoti ir pats pasiūlyti jai tokią pat dalį. Galų gale pelną mes dalinomės po lygiai, nors aš ir turėjau — maniausi turįs — kontrolinį paketą. Tik nesakyk, kad pats davei Belai tokią pat akcijų dalį.

Pamačiau, kaip jiedu susižvalgė, ir man šovė beprotiškas įtarimas.

— O gal?! Kertu lažybų, kad mano spurgelė išplėšė savo dalį, antraip nebūtų tau padėjusi. Teisingai? Jei taip, galvą dedu — perdavimą ji nedelsdama užregistravo… Ir datos parodys, kad aš perleidau Belai akcijas kaip tik tada, kai mudu susižadėjome — ei, juk apie sužadėtuves rašė Desert Herald! — o tu ją apdovanojai, kai ėmei kaišioti pagalius į mano ratus, ir Bela mane metė — visa tai galima patikrinti! Gal teisėjas vis dėlto patikės manimi, Mailsai? Kaip tau rodos?

Pataikiau, pataikiau! Iš papilkėjusių porelės veidų pamačiau netyčia užkliudęs tai, ko jie negali paaiškinti ir ko aš neturiu žinoti. Prispeičiau… Dar viena beprotiška mintis. Beprotiška? Ne, logiška.

— Kiekgi, Bela? Tiek, kiek iš manęs gavai vien už „susižadėjimą”? Jam padarei daugiau — ir gauti turėjai daugiau… — Staiga nutilau. — Nagi… Man pasirodė keista, kad Bela sukorė tokį kelią vien tam, kad pasikalbėtų su manimi, ypač kai jai tai anaiptol nepatinka. Gal tu visai neatvažiavai, gal visą laiką buvai čia? Susimetėt? Ar sakyti — ”susižadėjot”? Ar… Judu jau susituokę?

Pasvarsčiau.

— Galiu kirsti — judu susituokę. Mailsai, tu ne toks vėpla kaip aš. Statau paskutinius marškinius — tu niekados, niekados nedovanotum Belai akcijų vien už pažadą ištekėti. Bet kaip vestuvinę dovaną tikriausiai įteiktum, pirma užsitikrinęs sau teisę remtis tomis akcijomis balsuojant. Neatsakyk, nesivargink — rytoj pradedu ieškoti faktų. Jie taip pat bus užregistruoti!

Mailsas žvilgtelėjo į Belą ir tarė:

— Negaišk veltui laiko. Leisk pristatyti — misis Džentri.

— Taip? Sveikinu abu. Judu verti viens kito. Dabar dėl manosios dalies, Kadangi misis Džentri, kaip matau, negali už manęs tekėti, tai…

— Nebūk kvailas, Deni. Aš jau sugrioviau tavo juokingą teoriją. Aš iš tiesų perleidau Belai dalį akcijų — kaip ir tu. Už tą patį — už paslaugas firmai. Mes su Bela susituokėm prieš savaitę… O akcijų perdavimas užregistruotas kur kas seniau — pats pamatysi, jei nepatingėsi patikrinti. Ir tų dviejų dalykų, nesusiesi. Ne, Bela gavo po dalį akcijų iš mūsų abiejų, nes labai nusipelnė firmai. O kai tu ją metei ir pasitraukei iš firmos, mudu susituokėm.

Tai mane atvėsino. Mailsas per daug protingas, kad meluotų apie tai, ką galima lengvai patikrinti. Bet kažkas čia ne taip, kažkas, ko dar neperpratau.

— Kada ir kur jūs susituokėt?

— Santa Barbaros merijoje, praeitą penktadienį. Tik tai ne tavo reikalas.

— Gali būti. O kada perdavei akcijas?

— Tiksliai nepamenu. Tau reikia — pats ir ieškok.

Po velnių, negali būti, kad Mailsas perduotų Belai akcijas, kol ji teisėtai nepriklauso jam. Tokios sentimentalios kvailystės būdingos man, bet tik ne Mailsui.

— Aš dar ne viską supratau, Mailsai. Jei pasamdyčiau seklį, ar kartais nepaaiškėtų, kad judu jau buvot kartą susituokę? Ankstėliau? Gal Jumoje? Ar Las Vege? O gal šoktelėjot iki Reno, kai abu važiavot į šiaurę aptarti kainų? Galgi pasirodys, kad tokia santuoka yra užregistruota, ir akcijų perdavimo bei mano pasirašytų patentų perdavimo firmai aktų datos susirikiuos į dailią eilutę? A?

Mailsas nepasidavė — net į Belą nepažvelgė. O Bela — net taikliai movęs peiliu nepelnytum didesnės jos neapykantos. Bet atrodė, kad einu teisinga kryptimi, tad nusprendžiau išspausti viską, kas įmanoma.

Mailsas pasakė tik tiek:

— Deni, aš buvau kantrus ir bandžiau tave apraminti. Bet įžeidinėjimų klausytis nenoriu. Taigi manau, kad tau laikas išeiti. Arba, kaip mane gyvą matai, grūsiu tave už durų — kartu su tavo utėlėtu katinu.

— Oho! Šįvakar tai pirmi vyriški žodžiai iš tavo lūpų. Bet nevadink Pito utėlėtu. Jis supranta anglų kalbą ir gali tave paauklėti. Gerai, eksbičiuli, keliausiu… Bet noriu pasakyti atsisveikinimo kalbą — visai neilgą. Gal tai paskutinis mano tau tartas žodis. Galima?

— Ką gi… Gerai. Tik trumpiau. Bela skubiai tarė:

— Mailsai, man reikia su tavim pasikalbėti. Jis net neatsisukdamas mostelėjo nutilti.

— Nagi. Tik trumpiau. Atsisukau į Belą:

— Tu tikriausiai nenori to klausytis, Bela. Patarčiau išeiti. Ji, suprantama, pasiliko. To ir siekiau. Vėl kreipiausi į Mailsą.

— Mailsai, ant tavęs aš nelabai pykstu. Neįtikėtina, ką klastinga moteris gali išdarinėti su vyrais. Jei neatsispyrė Samsonas ir Markas Antonijus, ar gali to norėti iš tavęs? Tiesą sakant, užuot pykęs, turėčiau dėkoti tau. Gal ir esu dėkingas — truputėlį. Bet tikrai žinau, kad man tavęs gaila. — Vėl pažvelgiau į Belą.— Dabar ji priklauso tau — ir čia tavo nelaimė… Man tai tekainavo truputį pinigų ir laikinai prarastą ramybę. Bet kiek ji kainuos tau? Ji apgavo mane, jai net pavyko įkalbėti tave, draugą, kuriuo tikėjau, apgauti mane… Kada ji susiras kitą dvikojį įrankį ir ims apgaudinėti tave? Sekančią savaitę? Sekantį mėnesį? Ar gal tik po metų? Kaip kad šuo, grįžtantis prie savo vėmalų…

— Mailsai! — sužvigo Bela. Mailsas grėsmingai tarė:

— Eik lauk!

Mačiau, kad jis nejuokauja. Atsistojau.

— Mes jau einam. Gaila tavęs, drauguži. Mudu iš pat pradžių padarėm vieną klaidą — tai ir mano kaltė. Bet užmokėsi tu vienas. Ir tai labai negerai… Nes klaida buvo tokia nekalta.

Mailsą pagavo smalsumas:

— Ką tu nori pasakyti?

— Turėjom pasidomėti, kodėl tokia protinga, graži, išprususi, visais atžvilgiais neeilinė moteris sutinka mums dirbti už mašininkės atlyginimą. Jei būtume paėmę jos pirštų atspaudus, kaip daroma rimtose firmose, ir, kaip įprasta, patikrinę, tikriausiai nebūtume jos samdę… Ir būtume likę partneriais.

Vėl kaip pirštu į akį! Mailsas pažvelgė į žmoną, o ji atrodė — kaip užspeista į kampą žiurkė — nors ne, žiurkės ne tokios grakščios.

O aš negalėjau nurimti — būtinai turėjau erzintis toliau, Priėjau prie Belos ir sakau:

— Na, Bela? Jei paimčiau tą taurę, stovinčią prie tavęs, ir paprašyčiau patikrinti pirštų atspaudus, ką rasčiau? Nuotraukas pašto skyriuose? Dideles apgavystes? Ar bigamiją? O gal santuokas su pienburniais, gviešiantis jų turto? Mailsas — teisėtas tavo vyras?

Ištiesiau ranką ir pakėliau taurę. Bela išmušė ją man iš rankos. Mailsas ant manęs suriko.

O aš per ilgai bandžiau laimę. Kvailai pasielgiau, eidamas į pavojingų žvėrių narvą be ginklo, o dabar pamiršau svarbiausią tramdytojo priesaką — atsukau nugarą. Mailsui riktelėjus, atsigręžiau į jį. Bela siekė rankinuko… O aš, pamenu, pagalvojau, kad jai seniai laikas užsitraukti cigaretę.

Tada pajutau adatos dūrį.

Prisimenu, kad smukdamas ant kilimo jaučiau tik didelę nuostabą, kad Bela gali taip su manimi pasielgti. Pasirodo, aš vis dar ja tikėjau.