Durys į vasarą

10

Jau jam tvojant per mygtuką, bandžiau sušukti — nereikia! Bet nespėjau: jau kritau. Mane dar spėjo skaudžiai nutvilkyti mintis, kad visai to nenorėjau. Viską mečiau ir kone mirtinai nukamavau vargšą senuką, nieko blogo man nepadariusį — ir net nežinau, į kurią pusę keliauju. Dar blogiau — nežinau, ar iš viso kur nors nuvyksiu.

Paskui į kažką atsitrenkiau. Nemanau, kad kritau daugiau nei keturias pėdas, bet nebuvau tam pasiruošęs. Kritau kaip pagalys, sudribau kaip maišas.

Paskui išgirdau kažką sakant:

— Kaip, po velnių, jūs čia patekot?

Kalbėjo vyriškis — maždaug keturiasdešimties, praplikęs, bet gerai sudėtas ir lieknas. Jis stovėjo priešais mane, įsirėmęs kumščiais į klubikaulius. Jo veidas atrodė protingas, įžvalgus, ir būtų buvęs malonus, jei vyriškis tą akimirką nebūtų ant manęs pykęs.

Pasikėlęs pamačiau, kad sėdžiu ant granito žvyro ir pušų spyglių. Šalia vyro stovėjo moteris, maloni, daili, kiek jaunesnė už jį. Ji žiūrėjo į mane išplėtusi akis, bet nekalbėjo.

— Kur aš? — kvailai paklausiau. Turėjau paklausti „Kada?”, bet „kada” būtų nuskambėję dar kvailiau, o be to, neatėjo į galvą. Užteko pažvelgti į juodu, kad suprasčiau, kokiame laike nesu — tik jau ne 1970. Ir ne 2001: 2001 tokie dalykai būtų galimi tik paplūdimy. Taigi būsiu nukeliavęs į priešingą pusę,

Nes visą jų abiejų tualetą sudarė vien lygaus įdegimo danga — daugiau nieko. Net stiktito. Bet, atrodė, jiems to pakanka. Jie anaiptol nesivaržė.

Vyriškis nesileido į kalbas:

— Ne viskas iš karto. Aš klausiau, kaip jūs čia atsidūrėt, — pažvelgė aukštyn, — gal kartais jūsų parašiutas už medžių užkliuvo? Šiaip ar taip, ką čia veikiat? Čia — saugoma privati nuosavybė: jūs pažeidėt privataus sklypo ribas. Ir kam jums tas karnavalinis kostiumas?

Nesupratau, kuo jam kliūva mano rūbai, ypač palyginus su jų pačių apsirengimu. Bet tylėjau. Kiti laikai — kiti papročiai: supratau apturėsiąs nemalonumų.

Moteriškė uždėjo ranką vyrui ant peties.

— Nereikia, Džonai, — švelniai tarė ji, — man rodos, žmogus sužeistas.

Vyras pažiūrėjo į ją, vėl rūsčiai pažvelgė į mane:

— Jūs sužeistas?

Pabandžiau atsistoti — pavyko.

— Nemanau. Gal kiek apsibraižiau. Sakykit, kokia šiandien diena?

— Ką? Pirmas gegužės sekmadienis. Jei neklystu, gegužės trečioji. Teisingai, Džene?

— Klausykit, — nekantriai tariau, — aš baisiai susitrenkiau galvą. Nieko nepamenu. Kokia data? Pilna data?

— Ką?

Reikėjo patylėti, kol kaip nors pavyks pačiam sužinoti datą iš kokio kalendoriaus ar laikraščio. Bet turėjau sužinoti iškart, negalėjau laukti.

— Kurie metai?

— Brolau, na ir trinktelėjai. Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji. Vėl pamačiau jį bespoksant į mano rūbus.

Vos neapalpau — taip palengvėjo. Pavyko, pavyko! Nepavėlavau.

— Ačiū,— pasakiau, — labai, labai ačiū. Jūs neįsivaizduojat! Vis dar atrodė, kad jis linkęs pakviesti sargybą, todėl nervingai pridūriau:

— Mane ištinka staigūs amnezijos priepuoliai. Kartą praradau… ištisus penkerius metus.

— Ko gero, iš tiesų nemalonu, — lėtai tarė jis. — Ar pajėgsit atsakyti į mano klausimus?

— Nekamuok jo, mielasis, — negarsiai tarė moteris, — atrodo, čia geras žmogus. Manau, jis paprasčiausiai suklydo.

— Pamatysim. Na?

— Jaučiuosi gerai… Dabar. Bet kokią minutę buvau tikrai apkvaitęs.

— Gerai. Kaip jūs čia patekot? Ir kodėl taip apsirengęs?

— Tiesą sakant, nesu tikras, kaip čia patekau. Ir tikrai nežinau, kur esu. Tie priepuoliai mane ištinka staiga. O apranga…

Galite ją vertinti kaip ekscentriškumą. Hm… Kaip ir savo apsirengimą. Arba neapsirengimą.

Jis pažiūrėjo į save ir šyptelėjo.

— O taip, suprantu, kad mano ir žmonos apsirengimą — ar neapsirengimą — tam tikromis aplinkybėmis tektų aiškinti. Bet mes pratę, kad aiškinasi pažeidėjai. Matot, jūs čia svetimas, nesvarbu, kaip apsirengęs, o mes savi — tokie, kokie esam. Čia Denverio Saulėkaitos klubo parkas.

Džonas ir Dženė Satenai buvo iš tų rafinuotų, nesukrečiamų, draugiškų žmonių, kurie galėtų net žemės drebėjimą pakviesti išgerti arbatos. Džono aiškiai nepatenkino mano abejotini paaiškinimai, ir jis norėjo rimtai mane ištardyti, bet Dženė jį numaldė. Įsikandau savo „priepuolių” ir pasakiau, kad vėliausia, ką pamenu — tai vakarykštis vakaras naujuosiuose Denverio ruduosiuose rūmuose.

Galiausiai Džonas tarė:

— Ką gi, tai įdomu, netgi jaudina, ir, manau, jei kas važiuos į Baulderį — pavėžės jus, o į Denverį galėsit grįžti autobusu. Jis vėl pažvelgė į mane.

— Bet jei nusivesiu jus į klubą, žmonės labai, labai susidomės.

Apžiūrėjau save. Jaučiausi kažkaip nesmagiai, nes buvau apsirengęs, o jiedu — ne; noriu pasakyti, ne jie man atrodė keisti, o aš pats.

— Džonai… Ar nebūtų geriau, jei ir aš nusimesčiau skudurus?

Tokia perspektyva manęs netrikdė: anksčiau nelankiau nudistų stovyklų, nes nemaniau, kad verta. Bet porą savaitgalių mudu su Čaku praleidome Santa Barbaroje, ir vieną — Lagūnos pakrantėje; paplūdimyje protingai atrodo oda, o rūbai — kvailai.

Jis linktelėjo:

— Tikrai būtų geriau.

— Brangusis, — tarė Dženė,— jis galėtų pasisvečiuoti pas mus.

— Mmm… Taip. Mano mylimiausioji, nuplukdyk savo žaviąją ypatą pas kitus. Pavaikštinėk ir pasistenk paskleisti žinią, kad laukiam svečio iš… Iš kur turėtume laukti, Deni?

— E — iš Kalifornijos. Los Andželas. Aš tikrai tenykštis. Vos neleptelėjau: „Didysis Los Andželas”; teks šnekėti atsargiau. — Iš Los Andželo. To ir „Denio” visiškai pakaks: mes nesikreipiame vienas į kitą pavardėmis, nebent žmogus pats to norėtų. Taigi, mieloji, paskleisk naujieną taip, kad atrodytų, lyg visi ir patys jau žino, Paskui po kokio pusvalandžio pasitik mudu prie vartų. Ne, geriau grįžk čionai. Ir atnešk mano kelioninį krepšį.

— Kam tau krepšys, brangusis?

— Paslėpsim tą karnavalinį kostiumą. Jis per daug ryškus net tokiam ekscentrikui, koks sakosi esąs Denis.

Atsikėliau ir nedelsdamas nuėjau už krūmų nusirengti — kai šalia nebebus Dženės Saten, neturėsiu ko varžytis. Taip reikia: juk negaliu nusimesti rūbų ir parodyti, kad apie mano liemenį privyniota aukso už dvidešimt tūkstančių dolerių, skaičiuojant 1970 metų kainomis — po 60 dolerių uncija. Ilgai neužtrukau, nes iš aukso juostos buvau pasidaręs diržą — pirmąkart su juosta nuėjęs į vonią, gerokai privargau, tad sulankstęs vielą sukabinau priekyje.

Nusirengęs ir susukęs auksą į drabužius, bandžiau apsimesti, kad visa tai sveria tik tiek, kiek turi sverti drabužiai. Džonas Satenas pažvelgė į ryšulį, bet nieko nesakė. Pasiūlė cigaretę — nešiojosi cigaretes prisirišęs prie kulkšnies. Nebesitikėjau kada nors tokias bepamatysiąs.

Mostelėjau, bet cigaretė neužsidegė. Tada leidau pridegti. Satenas ramiai pasakė:

— Dabar, kai mudu vieni, gal norit man ką pasakyti? Jei žadu klube už jus laiduoti, privalau tikrai žinoti bent jau tiek, kad nepridarysit bėdos.

Užsitraukiau. Dūmai graužė gerklę.

— Džonai, aš tikrai nepridarysiu bėdos. Ko jau ko, o to pats tikrai nenoriu.

— Mmm… Gali būti. Taigi —”priepuoliai”.

Galvojau. Bjauri padėtis. Šis žmogus turi teisę žinoti. Bet jei pasakysiu tiesą — jokiu būdu nepatikės… Bent aš, juo dėtas, nepatikėčiau. Bet būtų dar blogiau, jei patikėtų: tada kiltų triukšmas, kurio kaip tik noriu išvengti. Manau, jei būčiau tikras, sąžiningas, teisė tas keliautojas laiku, atliekantis mokslinius tyrimus, stengčiausi patraukti į save dėmesį, pateikčiau nenuginčijamus įrodymus ir leisčiausi mokslininkų tikrinamas.

Bet aš — ne toks; aš — neoficialus ir beveik įtartinas pilietis, gudraujantis ir vengiantis viešumos. Aš tik ieškau savųjų Durų į Vasarą — kaip galima tyliau.

— Džonai, jei pasakysiu tiesą, nepatikėsi.

— Mmm… Gal. Bet juk aš mačiau, kaip žmogus nukrito iš tuščio dangaus, ir net nesusižeidė kaip reikiant. Jis keistai apsirengęs. Jis, atrodo, nežino, kur esąs ir kokia šiandien diena. Deni, aš, kaip ir dauguma žmonių, esu skaitęs Čarlzo Forto knygų. Bet niekad nemaniau pats išvysiąs tai, apie ką jis rašo. Taigi nesitikiu, kad paaiškinimas bus paprastas tarsi pokštas su kortomis. Na?

— Džonai, iš vieno tavo anksčiau pasakyto dalyko — iš išdėstymo — supratau, kad tu juristas.

— Teisingai. O ką?

— Ar galiu pasikalbėti konfidencialiai?

— Hmm — nori tapti mano klientu?

— Galima sakyti — taip. Man tikriausiai prireiks patarimo.

— Dėstyk. Konfidencialiai.

— Gerai. Aš iš ateities. Kelionė laiku.

Kelias akimirkas jis tylėjo. Mes tysojome saulė kaitoje. Aš — kad nesušalčiau: gegužės mėnuo Kolorade saulėtas, bet vėsus. Džonas Satenas, rodos, prie to pripratęs: jis sau poilsiavo ir kramtė pušies spyglį,

— Tavo teisybė,— atsakė jis, — netikiu. Verčiau laikykimės „priepuolių”.

— Sakiau, nepatikėsi, Jis atsiduso:

— Sakykim — nenoriu. Taip pat nenoriu tikėti šmėklomis, persikūnijimu, ir išvis jokiais metafizikos fokusais. Mėgstu paprastus dalykus, kuriuos galiu suprasti. Manau, dauguma žmonių tokie. Taigi pirmas mano patarimas — tegu tai ir lieka tarp mūsų. Kitiems nesigarsink.

— Tinka. Jis apsivertė.

— Bet man rodos, kad reikėtų sudeginti tuos drabužius. Aš surasiu tau ką apsivilkti. Jie dega?

— Nelabai. Jie tirpsta.

— Batus geriau apsiauk. Mes retai vaikštom basi, o šitie tiks. Jei kas ims klausinėti — jie pasiūti pagal užsakymą. Gydomieji batai.

— Jie tokie ir yra.

— Gerai.

Jis pradėjo vynioti mano drabužius — nespėjau sukliudyti.

— Kas per velnias! Per vėlu — išvyniojo.

— Deni, — keistu balsu tarė Džonas, — ar šitas dalykas yra tai, į ką jis panašus?

— O į ką jis panašus?

— Į auksą.

— Taip.

— Kur gavai?

— Pirkau.

Satenas pačiupinėjo švelnutėlį, standų tarsi glaistas metalą, pasvarino rankoje.

— Tai bent! Deni… Klausyk atidžiai. Užduosiu tau vieną klausimą, o tu labai rimtai pasvarstyk prieš atsakydamas. Nes nenoriu kliento, kuris man meluoja. Aš tokį pavarau. Ir nežadu tapti kriminalinio nusikaltimo bendrininku. Ar legaliai įsigijai šitą daiktą?

— Taip.

— Gal nesi girdėjęs apie 1968 metų įstatymą dėl aukso atsargų apribojimo?

— Girdėjau. Įsigijau legaliai. Ketinu parduoti už dolerius Denverio pinigų kalyklai.

— Gal turi juvelyro licenziją?

— Ne. Džonai, aš pasakiau gryną tiesą, ar tu tikėsi manim, ar ne. Ten, iš kur atvykau, nusipirkti jį parduotuvėje taip pat legalu, kaip kvėpuoti. Dabar noriu kaip galima greičiau iškeisti jį į dolerius. Aš žinau, kad neturiu teisės jį laikyti. Kas man būtų, jei padėčiau jį kalykloje ant stalo ir paprašyčiau pasverti?

— Gal ir — nieko… Jei laikysiesi savo „priepuolių”. Bet šiuo metu jis tau tikrai gali apkartinti gyvenimą. Jis pažvelgė į auksą.

— Manau, vertėtų ant jo truputį žemės pakapstyti.

— Užkasti?

— Kam, neverta. Bet jei sakei tiesą, tai radai šitą daiktą kalnuose. Aukso ieškotojai paprastai jį ten ir randa.

— Ką gi… Tebūnie kaip sakai. Tai nekaltas melas, nes auksas vis vien teisėtai priklauso man.

— Bet argi tai melas? Kada pirmą kartą išvydai šį auksą? Kokia pati ankstyviausia jo priklausymo tau data?

Bandžiau prisiminti. Ta pati diena, kai išvykau iš Jumos, kažkada gegužės mėnesį, 2001 metais. Maždaug prieš dvi savaites.

Ėhė!

— Šitaip formuluojant, Džonai… Ankstyviausia data, kai pamačiau tą auksą…— ši diena, 1970 gegužės 3. Jis linktelėjo.

— Taigi radai jį kalnuose.

Satenai viešėjo klube iki pirmadienio ryto, tai pasilikau ir aš. Kiti klubo nariai buvo draugiški, bet stebėtinai nesmalsūs — mano asmeniniai reikalai domino juos kur kas mažiau negu bet kokią kitą draugiją, kur man yra tekę sukiotis. Vėliau sužinojau, kad tokios manieros įprastos nuogalių klubuose, bet tuo pačiu jie buvo diskretiškiausi ir mandagiausi žmonės iš visų, kokius tik esu sutikęs.

Džonas ir Dženė turėjo savo namuką, o aš miegojau mažoje lovelėje klubo miegamajame. Visą naktį šalau. Kitą rytą Džonas davė man marškinius ir mėlynus džinsus. Manieji drabužiai, apvynioti apie auksą, gulėjo krepšyje, Džono mašinos bagažinėje; pats Džono automobilis, „Jaguaras Imperatorius”, aiškiai rodė kad jo savininkas — ne kokia smulkmė. Bet aš tai supratau jau iš Džono elgesio.

Pernakvojau pas juos, o antradienį jau turėjau šiek tiek pinigų. Aukso nebepamačiau, bet per kelias sekančias savaites Džonas išmokė jo man pinigus už visą auksą pagal nustatytas kalyklos kainas, atmetus mokesčius, priklausančius teisėtiems prekiautojams auksu. Žinojau, kad Satenas auksą pardavė ne pačiai kalyklai, nes jis įteikdavo man kvitus, gautus iš aukso supirkėjų. Mokesčio už savo tarpininkavimą Džonas neišskaitė ir smulkmenų man nepasakojo.

Aš ir neklausinėjau. Kai tik įsigijau grynų, ėmiausi darbo. Tą pirmąjį antradienį, tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtųjų gegužės 5tą dieną Dženė pavežiojo mane po miestą, ir aš išsinuomojau palėpėlę sename komerciniame rajone. Įsitaisiau stalą braižymui, varstotą, sudedamą lovelę — ir viskas; bute jau buvo elektros instaliacija, dujos, vandentiekis ir vis užankantis tualetas. Daugiau nieko ir nenorėjau, be to, turėjau taupyti.

Projektuoti senais būdais, naudojantis vien skriestuvu ir reišina — ilgas, varginantis ir daug laiko suryjantis darbas, todėl prieš perkonstruodamas „Sumanųjį Frenką” pasidirbau „Braižytoją Denį”. Bet dabar „Sumanusis Frenkas” tapo „Pitu Protėjumi”— visų galų meistru, sugebančiu dirbti beveik viską, ką dirba žmogus, jei tik automato atmintis teisingai užprogramuota. Žinojau, kad „Pitas Protėjus” pakis — jo palikuonys virs specializuotų prietaisų orda, bet norėjau užgriebti kuo daugiau.

Norint gauti patentą, veikiantis modelis nebūtinas, pakanka brėžinių ir aprašymų. Bet man reikė jo gerų modelių, modelių, veikiančių be sutrikimų, ir kad veikimą bet kas galėtų pademonstruoti, nes šie aparatai turės kalbėti patys už save, iš paties jų praktiškumo ir akivaizdžiai ekonomiško konstravimo turės matytis, kad jie ne tik veikia, bet ir yra verti į juos įdėtų pinigų: patentų skyriuje pilna automatų, kurie veikia, bet komerciškai yra beverčiai.

Dirbti sekėsi kartu ir greit, ir lėtai: greitai, nes gerai žinojau, ką darau; lėtai, nes neturėjau tinkamos dirbtuvės ir padėjėjų. Pagaliau nenoriai pakračiau piniginę ir išsinuomojau kelis automatinius įrankius, tada reikalai pasitaisė. Dirbau nuo pusryčių iki visiško išsekimo, septynias dienas per savaitę, išskyrus maždaug vieną savaitgalį per mėnesį, praleistą su Džonu ir Džene plikšių klube prie Baulderio. Rugsėjo pirmą ją abu modeliai jau veikė, ir galėjau imtis brėžinių bei aprašymų. Nubraižiau ir išsiunčiau gamyklai užsakymą, kad padarytų abiem gražutes lakuotas dangos plokštes, o išorines judančias dalis atidaviau padengti chromu; tai buvo vieninteliai darbai, atlikti ne mano paties, ir baisiai apmaudavau, kad tenka leisti pinigus, bet jaučiau, kad tai būtina. Aišku, kur tik galėjau, naudojau prekybos katalogų siūlomas standartines detales, kitaip nebūčiau surinkęs automatų, o jei ir būčiau, jie netiktų serijinei gamybai. Bet nemėgstu leisti pinigų gražumynams, gaminamiems pagal užsakymą.

Po miestą vaikščioti neturėjau laiko — ir gerai. Kartą, išėjęs nusipirkti servomotoro, susidūriau su pažįstamu iš Kalifornijos. Jis mane užkalbino, o aš nepagalvojęs atsakiau.

— Ei, Deni! Deni Deivi! Iš kur tu čia? Maniau, tu Mohave. Padaviau jam ranką.

— Užsukau su reikalais. Po kelių dienų grįžtu.

— Aš grįžtu šiandien po pietų. Paskambinsiu Mailsui ir pasakysiu, kad buvom susitikę. Išsigandau.

— Prašau, tik neskambink.

— Kodėl? Argi tu ir Mailsas — nebe du pramonės magnatai, kurie neapsieina vienas be kito?

— Na… Klausyk, Morti, Mailsas nežino, kad aš čia. Aš turiu tvarkyti kompanijos reikalus Elbekverke. Bet šoktelėjau į šalį, čionai — turiu asmeninį ir slaptą reikalą. Supratai? Firmos tai visai neliečia. Ir nenoriu kalbėti apie tai su Mailsu.

Jis nutaisė nuovokią miną:

— Moteris?

— Na… Taip.

— Ištekėjusi?

— Panašiai.

Jis niuktelėjo man į šoną ir mirktelėjo:

— Aišku. Senis Mailsas — baisus puritonas, ar ne? Tvarka, aš pridengsiu tave, o tu kada nors pridengsi mane. O ji kaip — nieko?

Pats sau pagalvojau: „Mielai pridengčiau tave kastuvu, ketvirtarūši birzgale”. Mortas — iš tų niekam tikusių keliaujančių prekijų, kurie daugiau laiko sugaišta bandydami suvilioti padavėjas, negu ieškodami pirkėjų; be to, ir jo prekės buvo tokios pat niekų vertos, kaip ir jis — šlamštas, ir tiek.

Bet pakviečiau jį išgerti ir privaišinau pasakomis apie pramanytąją „ištekėjusią moterį”, ir klausiausi, kaip jis gyrėsi savo žygdarbiais, be abejo, tokiais pat išgalvotais. Paskui jo atsikračiau.

Kitą kartą bandžiau pavaišinti daktarą Tvitčelą, bet nepavyko.

Atsisėdau šalia jo prie baro Čampa Strito vaistinėje, paskui pamačiau veidrody jo veido atspindį. Vos nepuoliau slėptis po stalu.

Paskui susivaldžiau ir supratau, kad iš visų tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtais metais gyvenančių asmenų profesorius man mažiausiai pavojingas. Nieko blogo negali atsitikti, nes nieko neatsitiko — noriu pasakyti, neatsitiks… ne… Tada nustojau bandęs išreikšti tai žodžiais, nes supratau: jei kada nors laiko kelionės išplis, anglų kalbos gramatikoje atsiras visa eilė naujų laikų sangrąžinėms situacijoms reikšti, o prieš tokį asmenavimą nublanks ir prancūziški literatūriniai, ir lotyniški istoriniai gramatiniai laikai.

Šiaip ar taip, praeitis ar ateitis, ar dar kas nors, Tvitčelas šiuo metu manęs nejaudina. Galiu nurimti.

Apžiūrinėjau jo atspindį veidrodyje, galvodamas, ar manęs nebus suklaidinęs atsitiktinis panašumas. Bet ne. Tvitčelo veidas — tai ne mano standartinė fizionomija; jo griežta, pasitikinti savim, kiek arogantiška ir gana maloni išvaizda pritiktų pačiam Dzeusui. Aš prisiminiau vien to veido liekanas, bet neabejojau — tas pats, ir mane persmelkė skausmas, kai pagalvojau apie senį ir apie tai, kaip bjauriai su juo pasielgiau. Kažin, kuo galėčiau tai išpirkti.

Tvitčelas pamatė, kad spoksau į jo atvaizdą, ir kreipėsi į mane:

— Kas atsitiko?

— Nieko… Juk jūs — profesorius Tvitčelas? Iš universiteto?

— Iš Denverio universiteto, taip. Mes buvome susitikę? Vos neprasitariau, užmiršęs, kad šiuo metu jis dėsto universitete. Sunku prisiminti iškart praeitį ir ateitį.

— Ne, sere, bet esu klausęsis jūsų paskaitų. Galit laikyti mane vienu iš jūsų gerbėjų.

Tvitčelas šyptelėjo puse burnos, bet ant jauko neužkibo. Iš to ir iš kitų dalykų supratau, kad jo dar negraužia liaupsių geismas; dabar profesorius pasitiki savimi, ir jam terūpi jo paties nuomonė.

— Jūs įsitikinęs, kad nesupainiojot manęs su kokia ekrano žvaigžde?

— O ne! Jūs — daktaras Hubertas Tvitčelas, didysis fizikas. Jo lūpos vėl kryptelėjo.

— Sakykim, kad aš — fizikas. Ar bent stengiuosi būti fiziku.

Kur į laiką plepėjome, ir, jam baigus sumuštinį, bandžiau jo nepaleisti. Pasakiau, kad jis suteiktų man didelę malonę, jei leistųsi pavaišinamas stikleliu. Jis papurtė galvą:

— Aš beveik negeriu, ir jau tikrai negeriu nesutemus. Bet vis vien dėkoju. Malonu su jumis pasišnekėti. Jei kada būsit universiteto miestelyje, užsukit į mano laboratoriją.

Prižadėjau.

Bet antrą kartą gyvendamas tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtais metais daug žioplysčių nepridariau, nes supratau tuos laikus, o be to, dauguma žmonių, galinčių mane atpažinti, buvo Kalifornijoje. Nutariau — jei vėl sutiksiu kokį pažįstamą, šaltai nužvelgsiu ir kuo greičiau pavarysiu šalin — neberizikuosiu.

Bet ir smulkmenos gali apkartinti gyvenimą. Kad ir tas kartas, kai užsikirto užtrauktukas — vien todėl, kad jau buvau pripratęs prie patogesnių ir žymiai patikimesnių stiktito užsegimų. Pasigedau daugybės panašių smulkių patogumų, prie kurių buvau spėjęs priprasti net ir per šešis mėnesius. Skustis — vėl turėjau SKUSTIS! Kartą netgi persišaldžiau. Ta siaubinga praeities šmėkla sučiupo mane todėl, kad užmiršau — drabužiai lyjant gali permirkti. Norėčiau, kad rafinuotieji estetai, kurie tyčiojasi iš pažangos ir tauškia apie neprilygstamas praeities grožybes, pabūtų mano vietoje — pasidžiaugtų lėkštė mis, kuriose valgis ataušta, marškiniais, kuriuos reikia skalbti ir lyginti, vonios veidrodžiais, kurie aprasoja kaip tik tada, kai jų prireikia, varvančiomis nosimis, purvu po kojomis ir purvu plaučiuose, — jau buvau pripratęs prie geresnio gyvenimo, ir šie metai man atrodė tarsi ištisa smulkių nemalonumų virtinė, kol vėl su jais susigyvenau.

Bet pripratau — ir šuo prie blusų pripranta. Septyniasdešimtųjų metų Denveris — nuostabi, senove dvelkianti vieta; labai jį pamėgau. Miestas dar netapo klastingu Naujojo plano labirintu, koks buvo (ar bus), kai atvykau (ar atvyksiu) iš Jumos; čia gyveno dar tik nepilni du milijonai žmonių, gatvėmis dar važinėjo autobusai ir kitos ratuotos transporto priemonės — čia dar buvo GATVIŲ: lengvai radau Kolfakso aveniu.

Denveris dar tik mokėsi būti valstybės centru, ir nelabai tuo vaidmeniu džiaugėsi — kaip berniukas pirmais oficialiais vakariniais rūbais. Jo dvasia vis dar ilgėjosi aukštakulnių jojimo batų ir Laukinių Vakarų skambesio, nors miestas žinojo, kad teks išaugti ir tapti tarptautiniu metropoliu — su ambasadomis, šnipais ir garsiais gurmaniškais restoranais. Miestas buvo paskubomis plečiamas į visas puses, kad galėtų sutalpinti biurokratus, užkulisių politikus, agentus, plunksnagraužius ir liokajus; namai augo kaip ant mielių — statant tokiais greičiais, tarp sienų lengvai galėjo pasilikti kokia karvė. Vis dėlto miestas teišsiplėtė rytuose vos kelias mylias už Auroros, šiaurėje — iki Hendersono ir pietuose — iki Litltono; tarp miesto ir Aviacijos Akademijos dar driekėsi laukai. Vakaruose, aišku, miestas kopė aukštyn, o valstybinės įstaigos rausėsi po kalnais.

Man patiko Denveris federalinio pakilimo metu. Bet vis vien laukiau nesulaukdamas, kada galėsiu grįžti į savąjį laiką.

Vis dėl tų smulkmenų. Netrukus po to, kai gavau darbą „Tarnaitės” susivienijime ir įsigijau pinigų, susitaisiau dantis. Nemaniau, kad teks dar kada lankytis pas stomatologą. Bet 1970 neturėjau antikariesinių tablečių, ir vienas dantis prakiuro — ir ėmė baisiai skaudėti, šiaip nebūčiau kreipęs į tą skylę dėmesio. Taigi nuėjau pas dantistą. Ir, viešpatėli, užmiršau, ką jis pamatys, pažvelgęs į mano burną. Gydytojas sumirksėjo, pasukiojo savo veidrodėlį ir tarė:

— Didis dieve! Kas jums taisė dantis?

— Kho huh nohih?

Jis ištraukė rankas iš mano burnos.

— Kas juos taisė? Ir kaip?

— Ką? Mano dantis? A, tai eksperimentas, atliktas… Indijoje.

— Kaip tai daroma?

— O ką aš žinau?

— Mmm… Valandėlę. Turiu tai nufotografuoti. Gydytojas ėmė sukalioti rentgeno spindulių aparatą.

— Oi, ne, — pasipriešinau, — išvalykit tą krūminį, kuo nors užlopykit ir paleiskit mane.

— Bet…

— Nepykit, daktare. Bet aš baisiai skubu.

Taigi jis ėmė taisyti, vis stabtelėdamas apžiūrėti mano dantų. Užmokė jau grynais, pavardės nepasisakiau. Manau, galėjau leisti jam nufotografuoti dantis, bet slapstymasis jau buvo tapęs refleksu. Tos nuotraukos nebūtų niekam pakenkę. Ir padėję nebūtų, nes rentgeno spinduliai nepaaiškins, kaip atlikta regeneracija, o ir aš negalėčiau to pasakyti.

Praeitis — pats geriausias laikas reikalų tvarkymui. Kasdien po šešiolika valandų prakaituodamas prie „Braižytojo Denio” bei „Pito Protėjaus”, sugebėjau ir dar šį tą nuveikti. Pats neprisistatydamas, per Džono juridinį kabinetą užmokėjau seklių agentūrai, turinčiai valstybinius skyrius, kad pasikapstytų po Belos praeitį. Daviau jos adresą, vairuotojo pažymėjimo numerį, pasakiau, koks jos automobilis (nes ant vairo lieka aiškūs pirštų atspaudai) ir užsiminiau, kad ji gali turėti kelis vyrus, o gal net jau yra patekusi į policijos įskaitą. Turėjau griežtai riboti biudžetą — negalėjau pasamdyti tokio seklio, apie kokius rašoma knygose.

Kai per dešimt dienų negavau atsakymo, pasakiau sudie pinigėliams. Bet dar po kelių dienų Džono kabinete atsirado storas vokas.

Bela — veikli mergelė. Gimė šešeriais metais anksčiau, negu sakėsi, dar nesulaukusi aštuoniolikos spėjo dukart ištekėti. Vienas kartas nesiskaito, nes tas vyras jau turėjo, žmoną; jei Bela ir išsiskyrė su antruoju, agentūra to nesužinojo.

Po to ji, atrodo, ištekėjo dar keturis kartus, nors vienas kartas abejotinas: tai tikriausiai „kario našlės” gudrybė, nes žmogus jau buvo miręs ir negalėjo prieštarauti. Kartą išsiskyrė (vyrui reikalaujant), vienas jos vyrų, mirė. Gali būti, ji „susituokusi” dar su kitais.

Policija surašė ilgą ir įdomią charakteristiką, bet teista už kriminalinį nusikaltimą Bela tik kartą, Nebraskoje, ir tai lygtinai — neįkalinta. Tai nustatyta tik pagal pirštų atspaudus, nes mergužėlė paspruko, pakeitė vardą ir įsigijo naują socialinio draudimo numerį. Agentūra klausė, ar perspėti Nebraskos valdymo organus.

Atsakiau, kad nesivargintų: bylai jau devyneri metai, o ir nuteista Bela tik už tai, kad buvo šantažuotojų jaukas. Kažin, kaip pasielgčiau, jei ji būtų buvusi apkaltinta narkotikų prekyba? Atgaliniai sprendimai turi savų plonybių.

Vėlavau su brėžiniais ir nepajutau, kaip atėjo spalis. Aprašymus vos teįpusėjau, kadangi jie turi atitikti brėžinius, o paraiškų net nepradėjau. Dar blogiau — nieko nepadariau tvirtai sutarčiai užtikrinti; negaliu, kol neturiu užbaigto darbo. Ir dalykinių pažinčių neužmezgiau — trūksta laiko. Pradėjau galvoti, kad suklydau, nepaprašęs daktaro Tvitčelo nustatyti aparatą bent trisdešimt dviejų metų perkėlimui, o ne trisdešimt vieneriems metams ir varganoms trims savaitėms: neįvertinau man prireiksiančio laiko ir pervertinau savo sugebėjimus.

Žaisliukų savo bičiuliams Satenams nerodžiau — ne todėl, kad būčiau norėjęs juos nuslėpti, bet todėl, kad nenorėjau ilgų šnekų ir nereikalingų patarinėjimų, kol aparatai nebaigti. Pagal planą paskutinį rugsėjo šeštadienį turėjau su Satenais važiuoti į klubo stovyklą. Kadangi darbai spaudė, iš vakaro vargau iki vėlumos, paskui ankstybėse mane prižadino įkyrus žadintuvo skambesys — prieš jiems užsukant norėjau spėti nusiskusti ir susiruošti. Nutildžiau tą sadistą ir padėkojau dievui, kad du tūkstančiai pirmaisiais tokių siaubingų mechanizmų nebebus, paskui šiaip taip atsikėliau ir nusvyravau iki vaistinės gatvės kampe paskambinti ir pasakyti, kad važiuoti negaliu, turiu dirbti.

Atsiliepė Dženė:

— Deni, tu persidirbi. Savaitgalis užmiestyje tau išeis tik į naudą.

— Nieko nepadarysi, Džene. Reikia. Nepykit. Džonas pakėlė paralelinio telefono ragelį ir tarė:

— Ką tu čia dabar šneki?

— Aš privalau dirbti, Džonai. Privalau, ir viskas. Perduok klube nuo manęs linkėjimus.

Užlipau į savo palėpę, prisvilinau kelis skrebučius, suvulkanizavau kelis kiaušinius ir vėl sėdau prie „Braižytojo Denio”. Po valandos į duris ėmė trankyti Satenai.

Tą savaitgalį nė vienas mūsų neišvažiavo į kalnus. Užtat aš pademonstravau abu prietaisus. „Braižytojas Denis” Dženei didelio įspūdžio nepadarė (tai ne moteriškas žaisliukas, nebent moteris pati inžinierė), bet į „Pitą Protėjų” ji žiūrėjo išplėstomis akimis. Namuose apsiruošti Dženei padėjo „Tarnaitė2”, ir Dženė suprato, kad šis automatas moka kur kas daugiau.

Bet Džonas matė, ko vertas „Braižytojas Denis”. Kai parodžiau, koks parašas — tikrai mano parašas — išeina, paspaudus kelis klavišus (prisipažįstu, treniravausi anksčiau), jo antakiai pakilo.

— Bičiuli, per tave tūkstančiai inžinierių neteks darbo.

— Nieko panašaus. Šaliai kasmet vis labiau trūksta inžinierių. Šis prietaisas tik padės užpildyti spragą. Praeis dar pora dešimtmečių, ir pamatysi — visi iki vieno konstruktorių ir architektų biurai naudosis šiuo prietaisu. Jie neišsivers be jo taip pat, kaip šiuolaikinis mechanikas — be elektrinių įrankių.

— Kalbi kaip žinodamas.

— Žinau.

Džonas pažvelgė į „Pitą Protėjų”,— tas, mano palieptas, tvarkė darbastalį,— paskui vėl į „Braižytoją Denį”.

— Deni… Kartais pagalvoju, kad gal ir teisybę sakei tada — tą dieną, kai susitikom.

— Sakykim, tai — nuojauta… Bet aš iš tiesų žinau. Užtikrinu. Argi tai svarbu?

— Manau, ne. Ką žadi daryti su šitais daiktais? Suraukiau kaktą.

— Čia ir bėda, Džonai. Aš — geras inžinierius ir, jei reikia, pakenčiamas amatininkas. Bet aš ne prekybininkas — tuo jau įsitikinau. Nesi turėjęs reikalų su patentavimu?

— Jau sakiau. Tam reikia specialisto.

— Gal pažįsti sąžiningą tos srities veikėją? Kuris būtų dar ir gudrus kaip lapė? Aš jau nebegaliu išsiversti be juristo. O dar turiu sudaryti prekybinę korporaciją. Ir paruošti finansavimo planą. Bet man trūksta laiko, man baisiai trūksta laiko.

— Kodėl?

— Grįžtu iš kur atkeliavęs.

Kurį laiką Džonas sėdėjo tylėdamas. Pagaliau tarė:

— Kada?

— Na, maždaug po devynių savaičių. O jei tiksliai — po devynių savaičių nuo sekančio ketvirtadienio. Jis pažvelgė į abi mašinas, vėl į mane.

— Verčiau peržiūrėk savo tvarkaraštį. Tavęs laukia darbas, kurio užteks greičiau jau devyniems mėnesiams. Ir net tada nepradėsi prekiauti — tik būsi, jei pasiseks, viską paruošęs gamybai.

— Džonai, aš negaliu.

— Pats matau.

— Noriu pasakyti, negaliu pakeisti tvarkaraščio. Tai nuo manęs nepriklauso… Dabar.

Užsidengiau delnais veidą. Mane marino nuovargis — buvau temiegojęs nepilnas penkias valandas, ir jau ne pirmą naktį. Tokioje būklėje norėjosi patikėti, kad vis dėlto egzistuoja lemtis — žmogus gali jai priešintis, bet nugalėti — ne. Pakėliau akis:

— Gal tu imtumeis?

— Ko?

— Visko. Ką pats moku, jau padariau.

— Čia rimtas prašymas, Deni. Aš galiu švariai tave apiplėšti. Tu juk tai supranti, ar ne? O čia gali būti tikros aukso kasyklos.

— Bus. Žinau.

— Tai kam patiki viską man? Verčiau pasamdyk mane advokatu, apmokamu patarėju.

Bandžiau galvoti sopančia galva. Kartą jau turėjau partnerį — bet, prakeikimas, kad ir kiek kartų nusviltum nagus, vis vien turi tikėti žmonėmis. Antraip tu atsiskyrėlis oloje, miegi tik vieną akį užmerkęs. Nuo pavojų niekur nepabėgsi: jau pats gyvenimas baisiai pavojingas… lemtingas, šiaip ar taip.

— Niekai, Džonai, pats žinai, ką atsakysiu. Tu juk manim patikėjai. Dabar man vėl reikia tavo pagalbos. Ar padėsi?

— Aišku, padės, — švelniai įsiterpė Dženė, — nors aš ir negirdėjau, apie ką judu kalbėjotės. Deni? Ar šitas daiktas gali plauti lėkštes? Visut visos tavo lėkštės užterštos.

— Ką, Džene? Kodėl gi, manau, gali. Taip, aišku, gali.

— Tai paliepk jam, prašau. Noriu pamatyti.

— Oi! Nesu jo tam darbui užprogramavęs. Bet užprogramuosiu, jei nori. Tik prireiks kelių valandų, kol jis kaip reikiant išmoks. Po to automatas, aišku, visada tai mokės. Bet pirmą kartą… Matai, lėkščių plovimas susijęs su daugybe kintančių operacijų. Tas darbas reikalauja protavimo, tai ne palyginti paprasta mūrijimo ar sunkvežimio vairavimo rutina.

— Viešpatie! Iš tiesų džiugu girdėti, kad bent vienas vyriškis supranta namų ruošą. Girdėjai, mielasis, ką jis sakė? Bet dabar negaišk laiko automato apmokymui, Deni. Aš pati jas suplausiu.

Dženė apsidairė.

— Deni, švelniai tariant, gyveni kaip kiaulė.

Atvirai kalbant, visiškai nepagalvojau, kad „Pitas Protėjus” gali dirbti man. Įsigilinęs planavau, kokius komerciškai naudingus darbus jis dirbs kitiems žmonėms, o pats paprasčiausiai šlaviau šiukšles į kampą arba visai nekreipiau į jas dėmesio. Dabar ėmiau „Pitą” mokyti visų namų ruošos užduočių, kurias kadaise išmoko „Sumanusis Frenkas”; gabumų „Pitui” užteko: buvau į jį sudėjęs triskart daugiau Torseno vamzdelių, negu į „Frenką”.

Laiko užteko — darbo ėmėsi Džonas.

Dženė mums spausdino aprašymus; Džonas pasamdė patentavimo juristą, kad pagelbėtų sudaryti paraiškas. Nežinau, ar Džonas jam mokėjo grynais, ar priėmė dalininku — neklausinėjau. Viską patikėjau Džonui, net ir tai, kaip dalinsimės akcijas, ir ne vien dėl to, kad atsikratyčiau papildomų rūpesčių ir galėčiau dirbti savo darbą; samprotavau taip: jei Džonas pats bus už viską atsakingas, jo nesuvilios tai, kas suviliojo Mailsą. Ir, garbės žodis, nebijojau: ne patys pinigai svarbiausia. Arba Džonas ir Dženė tokie, kokiais juos laikau, arba galiu sau eiti ieškotis olos ir tapti atsiskyrėliu.

Primygtinai reikalavau tik dviejų dalykų.

— Džonai, aš manau, kad firmą turėtume pavadinti Aladino autoinžinerijos korporacija.

— Egzotiškai skamba. Kodėl ne Deivis ir Satenas?

— Taip turi būti, Džonai.

— Tikrai? Taip tavo nuojauta sako?

— Gali būti, gali būti. Firmos ženklas — Aladinas, trinantis lempą, ir viršuje bepasirodąs džinas. Nupiešiu eskizą. Ir dar vienas dalykas: centras geriau tegu būna Los Andžele.

— Ką? Čia jau perlenkei. Kuo tau nepatinka Denveris?

— Denveris — puikus miestas ir man patinka. Bet gamyklos jame statyti neverta. Išsirinksi čia gerą sklypą, o vieną gražų rytą prabudęs pamatysi besąs apsuptas federalinių valdų, ir gamyba nutrūks, ir teks kurtis iš naujo. Be to, čia trūksta darbo jėgos, žaliavos įvežamos, statybinės medžiagos sunkiai gaunamos. Tuo tarpu Los Andžele gausu kvalifikuotų darbininkų, ir jų kasdien gausėja. Los Andželas — uostas, Los Andželas…

— O smogas? Vien smogas ką reiškia!

— Smogo netrukus nebeliks. Patikėk. O tu nepastebėjai, kad Denveris taip pat gaubiasi smogu?

— Palūkėk, Deni. Tu jau aiškiai pasakei, kad man teks rūpintis firma, kol pats kažkur trankysies kažkokiais savo reikalais. Gerai, aš sutikau. Bet turėtum leisti man pasirinkti bent šiokias tokias darbo sąlygas.

— Tai būtina, Džonai.

— Deni, joks pilnaprotis žmogus nesikraustys iš Kolorado į Kaliforniją. Karo metu tarnavau ten — žinau. Paklausk Dženės — ji gimė Kalifornijoje, ir tai slapta jos gėda. Ji ten už jokius pinigus negrįžtų. Čia būna žiemos, keičiasi metų laikai, čia grynas kalnų oras, nuostabus…

Dženė pakėlė akis:

— O, aš negalėčiau tvirtinti, kad niekad negrįšiu į Kaliforniją.

— Ką tu čia šneki, brangioji?

Dženė tyliai mezgė — ji niekad nekalba, jei tikrai neturi ko pasakyti. Dabar ji padėjo mezginį — aiškus ženklas.

— Jei persikeltume tenai, mielasis, galėtume įstoti į Oukdeilo klubą: jie ištisus metus maudosi lauke. Kaip tik apie tai galvojau praėjusį savaitgalį, kai pamačiau, kad tvenkinys Baulderyje užšalęs.

Pasilikau iki 1970 metų gruodžio 2os dienos vakaro, iki paskutinės minutės. Teko pasiskolinti iš Džono tris tūkstančius dolerių,— už detales nuo manęs nuplėšė tiesiog begėdiškus pinigus, — bet kaip užstatą pasiūliau jam savo akcijas. Jis leido man pasirašyti vekselį, paskui suplėšė ir išmetė į šiukšlių dėžę.

— Grąžinsi, kai galėsi.

— Tau teks laukti trisdešimt metų, Džonai.

— Net tiek?

Svarsčiau. Nuo tos popietės prieš šešis mėnesius, — kai jis atvirai pasakė, kad netiki tuo, kas svarbiausia — bet vis vien laidavo už mane klube — Džonas niekad neprašė, kad papasakočiau visą savo istoriją.

Pasakiau manąs, kad atėjo metas išsipasakoti.

— Ar žadinsim Dženę? Ji taip pat turi teisę išgirsti.

— Mmm… Ne. Tegu pasnaudžia, kol dar neatsisveikini. Dženės charakteris labai nesudėtingas, Deni. Jai nesvarbu, kas tu toks ir iš kur atsiradai, jei tik jai patinki. Jei bus įdomu, galėsiu vėliau pats Dženei papasakoti.

— Kaip nori.

Man kalbant, jis nesikišo, nutraukdamas pasakojimą tik tada, kai reikėjo pripilti taures — manąją imbierinės giros: buvo priežastis, dėl kurios negalėjau gerti alkoholio. Kai papasakojau, kaip nusileidau ant kalvos Baulderyje, baigiau.

— Štai taip, — pasakiau, — nors vienas dalykas buvo man neaiškus. Vėliau pažiūrėjau į žemėlapį, ir nemanau, kad būčiau kritęs daugiau nei dvi pėdas. Jei vieta laboratorijai statyti būtų buvusi — noriu pasakyti „bus” nukasta kiek giliau, aš būčiau gyvas palaidotas. Gal ir jus abu būčiau užmušęs — jei ne visą apylinkę išsprogdinęs. Nežinau, kas iš tiesų atsitinka, kai poliarizuota banga vėl tampa mase ten, kur jau yra kita masė. Džonas rūkė toliau. Aš pasakiau:

— Na? Ką pasakysi?

— Deni, tu daug pripasakojai apie tai, koks bus Los Andželas, tai yra, „Didysis Los Andželas”. Kai susitiksim, pasakysiu, kiek tavo pasakojime teisybės.

— Viskas teisybė. Gal tik vieną kitą smulkmeną būsiu užmiršęs.

— Mmm… Viskas, ką kalbėjai, tikrai skamba logiškai. Bet šiuo metu aš manau, kad tu — pats maloniausias pakvaišėlis, kokį tik esu sutikęs. Nors tai nekliudo tau būti geru inžinieriumi… Ar draugu. Patinki man, vaikine. Per Kalėdas dovanosiu tau naujus tramdomuosius marškinius.

— Galvok kaip nori.

— Aš negaliu kitaip galvoti. Priešingu atveju pats būčiau visiškai iš proto išsikraustęs… O tai anaiptol nenudžiugintų Dženės.

Jis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Reikėtų ją pažadinti. Ji mane nuskalpuos, jei leisiu tau išvykti neatsisveikinus su ja.

— Net nemanau taip negražiai pasielgti.

Jie nuvežė mane iki Denverio tarptautinio aerouosto, ir prie vartų atsisveikinant Dženė mane pabučiavo. Spėjau į lėktuvą, išskrendantį į Los Andželą vienuoliktą valandą.