Durys į vasarą

11

Sekantį vakarą, 1970 metų gruodžio 3 dieną, pasisamdžiau, taksi ir išlipau per kvartalą nuo Mailso namų gana anksti, nes tiksliai nežinojau, kelintą valandą atvažiavau čionai pirmą kartą. Kai pasiekiau namą, jau buvo tamsu, bet prie šaligatvio pamačiau tik Mailso automobilį, taigi pasitraukiau kokį šimtą jardų atgal, iš kur galėjau stebėti tą šaligatvio atkarpą, ir ėmiau laukti.

Surūkęs dvi cigaretes, pamačiau, kaip privažiavo kitas automobilis, sustojo, jo šviesos užgeso. Palaukęs dar porą minučių, nuskubėjau prie jo. Tai buvo mano automobilis.

Rakto neturėjau, bet tai ne kliūtis: visada iki ausų pasinėręs į kokį projektą, amžinai užmiršdavau raktus; jau seniai išsiugdžiau įprotį įsimesti atsarginį raktą į bagažinę. Dabar jį susiradau ir sėdau į automobilį. Buvau pastatęs mašiną nežymioje nuokalnėje nosimi žemyn, taigi, neįjungdamas šviesų nei variklio, nuriedėjau iki kampo ir pasukau, tada įjungiau variklį — šviesų neįžiebiau — ir vėl sustojau skersgatvyje už Mailso namo, priešais garažą.

Garažas buvo užrakintas. Spoksodamas pro purviną stiklą, pamačiau kažkokį daiktą, uždengtą drobe. Iš kontūrų pažinau senąjį savo draugą, „Sumanųjį Frenką”.

Garažų durys, bent pietų Kalifornijoje 1970 metais, ne tokios tvirtos, kad galėtų sustabdyti žmogų, apsiginklavusį domkratu ir ryžtu. Atidariau per kelias sekundes. Žymiai daugiau laiko prireikė „Frenko” supjaustymui į tokio dydžio gabalus, kokius galiu panešti ir sukrauti į automobilį. Bet pirmiausia patikrinau, ar užrašai ir brėžiniai ten, kur maniau; jie iš tiesų ten buvo, taigi ištraukiau ir išverčiau ant automobilio grindų, po to ėmiausi paties „Frenko ”. Niekas geriau už mane nežino, kaip jis sumontuotas, o tai, kad nekreipiau dėmesio į daromą žalą, baisiai pagreitino darbą. Bet vis dėlto prakaitavau vos ne valandą, lyg vienas aptarnaudamas visą konvejerį.

Vos spėjau sukišti paskutinę dalį — šasi iš vežiojamo krėslo — į bagažinę ir nuleisti dangtį, kiek jis leidosi, sustūgo Pitas. Mintyse keikdamasis, kad taip ilgai teko ardyti „Frenką”, nubėgau aplink garažą į užpakalinį kiemą. Tada ir prasidėjo sąmyšis.

Buvau sau pažadėjęs pasimėgauti kiekviena Pito triumfo sekunde. Bet nepamačiau. Užpakalinės durys buvo atviros, pro tinklines duris sruveno šviesa, bet, nors ir girdėjau bėginėjimą, trinkčiojimą, kraują stingdantį Pito kovos šūkį, Belos žvygavimą, veikėjai nesuteikė man malonumo ir nepasirodė mano regėjimo lauke. Todėl nusėlinau prie tinklinių durų, vildamasis bent viena akimi išvysti mūšio lauką.

Prakeiktos durys buvo užkabintos! Tai vienintelis dalykas ne pagal scenarijų. Kaip paklaikęs puoliau raustis kišenėje, nusilaužiau nagą lenkdamas peilį, smeigiau per tinklą ir atkabinau kaip tik laiku — vos spėjau atšokti, kai Pitas trenkėsi į duris kaip koks motokrosininkas.

Nuvirtau į rožių krūmą. Nežinau, ar Mailsas ir Bela bandė vytis katiną lauke. Abejoju — aš, jų dėtas, nerizikuočiau. Bet taip įnikęs vadavausi iš krūmo, kad žiūrėti neturėjau kada.

Kai vėl atsistojau ant kojų, nuslinkau prie sienos, nelįsdamas iš krūmų: nenorėjau patekti į šviesą, sklindančią pro tas atviras duris. Tada beliko palaukti, kol nurims Pitas. Nebandžiau jo liesti, juo labiau — imti į rankas. Aš pažįstu kates.

Bet kaskart, kai Pitas ieškodamas įėjimo ir visa gerkle skardendamas iššūkį praeidavo pro mane, tyliai kviečiau:

— Pitai. Eikš, Pitai. Nurimk, vaikuti, viskas gerai.

Jis žinojo, kad aš čia, ir du kartus į mane žvilgtelėjo, bet šiaip nekreipė dėmesio. Katės iškart dviejų darbų nedirba: būtent dabar Pitas tvarkė neatidėliojamą reikalą ir neturėjo laiko bendrauti su tėveliu. Bet aš žinojau — ateis, kai atslūgs jo įniršis.

Tupėdamas ir laukdamas išgirdau vonios kambariuose bėgant vandenį, ir atspėjau, kad Mailsas ir Bela nuėjo apsišvarinti, palikę mane kambaryje. Tada man šovė šiurpi mintis: kas atsitiktų, jei įsėlinčiau ir perrėžčiau bejėgio savo kūno gerklę? Bet nuvijau tą mintį šalin: ne taip baisiai tuo domėjausi, kad imčiausi tokio labai jau galutinio eksperimento — savižudybės, netgi tada, kai sąlygos matematiškai intriguoja.

Taip ir neištyriau.

Be to, nė už ką nenorėjau eiti vidun. Dar susidursiu su Mailsu — o su mirusiu žmogumi neverta prasidėti. Pagaliau Pitas sustojo už kokių trijų pėdų priešais mane.

— Mrrraurr? — tarė jis, o tai reiškė: „Eime atgal ir išvaikysim tuos padugnes. Tu smogsi iš viršaus, aš — iš apačios”.

— Ne, mažyli. Balius baigtas.

— Oiii, naaae!

— Laikas namo, Pitai. Eikš pas Denį.

Katinas atsitūpė ir ėmė praustis. Kai pažvelgė aukštyn, ištiesiau rankas, ir jis liuoktelėjo man į glėbį.

— Kneeerrt? („Kur, po velnių, tu buvai, kai kilo veltynės?”)

Nusinešiau jį į automobilį ir plestelėjau ant vairuotojo kėdės. Katinas pauostė geležgalius, sukrautus jo įprastoje vietoje, ir priekaištingai apsižvalgė.

— Teks pasėdėti ant mano kelių,— pasakiau aš,— nesispyriok. Kai privažiavome gatvę, įjungiau šviesas. Tada pasukau į rytus ir nuspaudžiau link Didžiojo Lokio ežero ir skautų stovyklos. Per dešimt minučių išmėčiau lauk pakankamai „Frenko” liekanų, kad Pitas galėtų grįžti į savo teisėtą vietą — taip mums abiems geriau. Kai dar po kelių mylių ištuštėjo ir grindys, sustojau ir subrukau užrašus ir brėžinius į kanalizacijos liuką. Šasi iš elektrinio krėslo atsikračiau tik įvažiavęs į kalnus — ten ji nuriedėjo į gilią griovą, lydima nuostabaus garsinio efekto.

Apie trečią ryto įvažiavau į motokempingą šalia kelio truputį už posūkio į mergaičių skautų stovyklą ir permokėjau už pašiūrę; Pitas vos visko nesugadino, iškišęs galvą ir pareiškęs savo nuomonę, pasirodžius šeimininkui.

— Kada, — paklausiau pastarojo, — čia atvežamas rytinis paštas iš Los Andželo?

— Helikopteris būna septintą trisdešimt, tiksliai kaip laikrodis.

— Puiku. Ar nepažadintumėt manęs septintą?

— Misteri, jei jums čia pavyks išmiegoti iki septynių, jūs sveikesnis už mane. Bet užsirašysiu.

Aštuntą valandą mudu su Pitu buvom jau papusryčiavę, aš spėjau išsimaudyti ir nusiskusti. Dienos šviesoje apžiūrėjau Pitą ir nutariau, kad mūšyje jis nenukentė jo, gal tik įsigijo kokią mėlynę ar dvi. Atsiskaitėme, ir aš nuvairavau mašiną keliu, vedančiu į stovyklą. Pašto mašina įvažiavo tiesiai priešais mane: nusprendžiau, kad šiandien man sekasi.

Niekad gyvenime nemačiau tiek mažų mergaičių. Jos buvo linksmos tarsi kačiukai ir su savo žaliomis uniformomis atrodė visos kaip viena. Tos, pro kurias ėjau, norėjo pažiūrėti į Pitą, nors dauguma tik droviai spoksojo ir nesiartino. Įėjau į namuką su užrašu „Štabas”, kur sutikau dar vieną uniformuotą skautę, jau išaugusią iš mergaitės amžiaus.

Kaip ir reikėjo tikėtis, ji žiūrėjo į mane įtariai: nepažįstamus vyriškius, norinčius aplankyti mažas mergaites, jau pradedančias darytis didelėmis mergaitėmis, visuomet reikia įtarinėti.

Paaiškinau, kad esu vaiko dėdė, Danielius B. Deivis, ir turiu perduoti žinią, liečiančią vaiko šeimą. Skautė atsakė, kad lankytojai įleidžiami tik kartu su vienu iš tėvų, ir apskritai lankymas prasideda nuo keturių.

— Aš nenoriu užsibūti pas Frederiką, bet privalau perduoti jai žinią. Tai išimtinis atvejis.

— Tada galit viską surašyti, ir aš perduosiu jai laišką, kai tik baigsis mankšta. Nutaisiau prislėgtą veidą ir pasakiau:

— Nenorėčiau rašyti. Būtų kur kas taktiškiau pasakyti tai pačiai mergaitei.

— Šeimoje kas nors mirė?

— Ne visai. Šeimoje nelaimė, taip. Atleiskit, mem, bet neturiu teisės pasakoti kam kitam. Tai liečia mano dukterėčios motiną.

Ji svyravo, bet dar neapsisprendė. Tada į diskusiją įsijungė Pitas. Nešiausi jį pasodinęs ant sulenktos kairės rankos, dešine prilaikydamas per krūtinę: nenorėjau palikti katino mašinoje ir žinojau, kad Rika norės jį pamatyti. Jis gali kurį laiką pakęsti tokią padėtį, bet dabar jam jau ėmė įgristi.

— Khdarrr?

Skautė pažvelgė į jį ir tarė:

— Gražuolis. Turiu namuose panašų rainį, gal net iš tos pačios vados. Rimtai pasakiau:

— Tai Frederikos katinas. Turėjau jį atsivežti, nes… Na, reikėjo. Nebėra kam juo rūpintis.

— Ak, vargšas mažylis!

Ji pakasė Pito pakaklę, ačiū dievui, taip, kaip reikia, o Pitas — vėl ačiū dievui — nesipriešino, atlošė galvą, užsimerkė ir atrodė tiesiog nepadoriai patenkintas. Jis sugeba labai griežtai elgtis su nepažįstamais, jei nepageidauja jų meilinimosi.

Jaunimo sergėtoja paliepė man atsisėsti prie stalo po medžiais netoliese štabo. Stalas buvo pakankamai toli, kad pašaliniai negirdėtų pokalbio, bet budrus globėjos žvilgsnis jį puikiausiai siekė. Padėkojau ir sėdau laukti.

Nemačiau Rikos prieinant. Išgirdau šūktelėjimą: „Dėdė Denis!”, o apsisukęs — dar vieną:

— Ir Pitą atsivežei! Oi, tai puiku!

Pitas išmurkė ilgą burbuliuojantį „blerrrbt” ir liuoktelėjo iš manųjų į Rikos rankas. Ji vikriai j į sugavo, įtaisė taip, kaip jis labiausiai mėgsta būti laikomas, ir valandėlę jiedu kaitaliojosi kačių mandagybėmis, nekreipdami į mane dėmesio. Paskui Rika pažvelgė aukštyn ir rimtai tarė:

— Dėde Deni, aš baisiai džiaugiuosi, kad atvažiavai.

Nebučiavau jos — visai neliečiau. Niekad nemėgau glamžuoti vaikų, o Rika — iš tų mergyčių, kurios glamones pakenčia tik tada, kai negali jų išvengti. Savotiški mudviejų tarpusavio santykiai, dar Rikai tebesant šešerių, buvo pagrįsti nuoširdžia pagarba vienas kito individualybei ir orumui.

Bet žiūrėt — žiūrėjau. Išsišovę keliai, liesa, greit tįstanti, dar neišbaigta, ji nebe tokia graži, kokia buvo visai mažytė. Jos vilkimi šortai ir teniso marškinėliai, besilupanti nuo įdegimo oda su įbrėžimais, mėlynė mis bei atitinkamu purvo kiekiu temdė jos moterišką žavumą. Ji — dar tik paskubomis nubrėžtas moters, kuria taps, eskizas, jos paauglišką nerangumą švelnina tik didžiulės rimtos akys ir dangiškas smulkaus, įdegusio veido grožis.

Ji žavinga. Pasakiau:

— Ir aš baisiai džiaugiuosi, Rika.

Nevikriai bandydama nulaikyti Pitą viena ranka, kita ji siektelėjo išsipūtusios šortų kišenės.

— Bet kaip keista. Tik prieš minutę gavau nuo tavęs laišką — mane ištempė iš pašto kambario, nespėjau net atplėšti. Čia parašyta, kad šiandien atvažiuoji?

Ji ištraukė voką, suglamžytą ir netvarkingą, nes kišenė buvo jam per maža.

— Ne, Rika. Ten parašyta, kad aš išvažiuoju. Bet kai jį išsiunčiau, nusprendžiau, kad turiu pats atvažiuoti atsisveikinti. Ji paniuro ir nudelbė akis:

— Išvažiuoji?

— Taip. Aš paaiškinsiu, Rika, bet pasakojimas gana ilgas. Atsisėskim.

Taigi atsisėdom vienas viename, kitas kitame lauko stalelio gale po vijokliais, ir aš prabilau. Tarp mūsų ant stalo kaip koks bibliotekos liūtas drybsojo Pitas, susidėjęs priekines letenas ant suglamžyto laiško, ir merkdamasis iš pasitenkinimo tyliai niūniavo dainelę, panašią į bičių dūzgimą tirštuose dobiluose.

Pajutau palengvėjimą išgirdęs, kad Rika jau žino apie Mailso ir Belos vedybas — menkas džiaugsmas pirmam apie tai pranešti. Ji pakėlė ir tuojau nuleido akis.

— Taip, žinau. Tėtė man rašė,— pasakė bespalviu balsu.

— Ak štai kaip.

Jos veidas staiga tapo nuožmus ir visai nevaikiškas:

— Aš ten negrįšiu, Deni. Tikrai negrįšiu.

— Bet… Paklausyk, Rikitikitavi, aš žinau, kaip tu jautiesi. Visai nenoriu, kad ten grįžtum — jei galėčiau, pasiimčiau tave su savimi. Bet kaip tu gali negrįžti? Jis tavo tėtė, o tau tik vienuolika metų.

— Man nereikia grįžti. Jis netikras mano tėtė. Manęs pasiimti atvažiuos senelė.

— Kaip? Kada atvažiuos?

— Rytoj. Jai reikia važiuoti iš Braulio. Aš jai parašiau ir paklausiau, ar galėčiau gyventi pas ją, nes nenoriu daugiau būti pas tėtę — kai ji tenai.

Rikai pavyko į vieną įvardį sudėti daugiau paniekos, negu suaugęs išspaustų iš keiksmažodžio.

— Senelė atrašė, kad nėra man ko ten gyventi, jei nenoriu, nes jis manęs neįdukrino, ir mano „teisėta globėja”— senelė.

Rika neramiai pažiūrėjo į mane:

— Tai tiesa, ar ne? Manęs negali priversti?

Pajutau neapsakomą palengvėjimą. To vieno klausimo niekaip neįstengiau išspręsti, dėl to krimtausi mėnesių mėnesius: kaip apsaugoti Riką nuo nuodijančios Belos įtakos bent — na, dvejiem metams; atrodė neabejotina, kad maždaug dvejiem.

— Jei jis tavęs neįdukrino, Rika, esu tikras, kad galėsi likti su senele, jei tik abi tvirtai laikysitės. Tada susiraukiau ir prikandau lūpą.

— Bet ryt tau gali būti nelengva. Tau gali uždrausti išvažiuoti su senele.

— Kaip mane sulaikys? Aš paprasčiausiai sėsiu į automobilį ir išvažiuosiu.

— Tai ne taip paprasta, Rika. Žmonės, kurie vadovauja stovyklai — jie turi laikytis taisyklių. Tave jiems patikėjo tėvelis — noriu pasakyti, Mailsas, — ir jie nenorės atiduoti tavęs kam kitam.

Rika patempė apatinę lūpą:

— Negrįšiu. Važiuosiu su senele.

— Taip. Bet gal galėčiau tau patarti, kaip lengviau išsisukti. Tavo dėtas, nesakyčiau, kad palieku stovyklą, pasakyčiau, kad noriu pasivažinėti su senele, o paskui negrįžčiau.

Rika kiek atsileido.

— Gerai.

— Tik nesivežk krepšio ar dar ko, nes jie gali atspėti, ką darai. Neimk jokių drabužių — tik tuos, kuriais tuo metu vilkėsi. Pinigus ar kitką, ką tikrai nori pasilikti, įsidėk į kišenes. Manau, neturi čia tokių daiktų, kurių tikrai nenorėtum prarasti?

— Turbūt ne.

Bet ji atrodė sunerimusi:

— Turiu naujutėlį maudymosi kostiumą.

Kaip paaiškinsi vaikui, kad kartais tenka mesti bagažą? Nepaaiškinsi — vaikai puola į degantį namą gelbėti lėlės ar žaislinio drambliuko.

— Mmm… Rika, paprašyk senelės pasakyti, kad ji vežasi tave į Erouhedą pasimaudyti… Ir kad tikriausiai pietausite ten, viešbutyje, bet tave parveš prieš signalą gultis. Tada galėsi pasiimti maudymosi kostiumą ir rankšluosti. Bet daugiau nieko. Ar tavo senelė sutiks pasakyti tuos prasimanymus?

— Turbūt sutiks. Taip, tikrai suliks. Ji sako, kad žmonėms kartais tenka nekaltai pameluoti, kitaip jie negalėtų viens kito pakęsti. Bet ji sako, kad prasimanymais reikia naudotis, o ne piktnaudžiauti.

— Atrodo, turi protingą senelę. Padarysi kaip sakiau?

— Viską taip ir padarysiu, Deni. Paėmiau sumaigytą laišką.

— Rika, sakiau, kad turiu išvažiuoti. Turiu išvažiuoti labai ilgam laikui.

— Kiek?

— Trisdešimčiai metų.

Jos akys, jei tik tai įmanoma, dar labiau išsiplėtė. Kai tau vienuolika, trisdešimt metų — ne ilgai; tai — amžinai. Pridūriau:

— Man gaila, Rika. Bet reikia.

— Kodėl?

Negalėjau atsakyti. Tiesa — neįtikėtina, o meluoti negalima.

— Rika, tai labai labai sunku paaiškinti. Bet aš turiu išvykti. Negaliu neišvykti. Padvejojęs pridūriau:

— Aš užmigsiu ilguoju miegu. Šaltuoju miegu — supranti, ką noriu pasakyti.

Ji suprato. Vaikai prie naujovių pripranta greičiau, negu suaugusieji; šaltasis miegas — mėgstama komiksų tema. Rika pasibaisėjusi užprotestavo:

— Bet, Deni, aš daugiau tavęs nebepamatysiu!

— Pamatysi. Negreit, bet pamatysi vėl. Ir Pitą. Nes Pitas keliaus su manim — jis taip pat miegos šaltuoju miegu. Ji pažvelgė į Pitą ir visiškai nuliūdo.

— Bet… Deni, kodėl jūs su Pitu negalit važiuoti į Braulį gyventi su mumis? Taip būtų daug, daug geriau. Senelei Pitas patiks. Ir tu patiksi — ji sako, kad labai gerai, kai namuose yra vyriškis.

— Rika… Brangioji Rika… Aš negaliu. Prašau, neįkalbinėk.

Rika supyko, o jos smakras ėmė virpėti:

— Man atrodo, čia ji kalta!

— Ką? Jei turi omeny Belą — ne. Bent jau ne visai.

— Ji nemiegos šaltuoju miegu su tavim? Manau, sudrebėjau.

— O viešpatie, ne! Mylių mylias bėgčiau, kad tik jos išvengčiau. Rodos, Rika aprimo.

— Žinai, aš taip pykau ant tavęs dėl jos. Siaubingai siutau.

— Nepyk, Rika. Tikrai apgailestauju. Tu sakei teisybę, o aš klydau. Bet čia ji niekuo dėta. Su ja baigta — baigta amžinai, ir kad aš prasmegčiau, jei meluoju. Dabar štai kas.

Parodžiau jai savo nuosavybės „Tarnaitės” susivienijime sertifikatą.

— Žinai, kas čia?

— Ne. Paaiškinau.

— Atiduodu jį tau, Rika. Manęs labai ilgai nebus, todėl noriu, kad tu jį turėtum.

Paėmiau popierių, ant kurio buvau surašęs perdavimo aktą, suplėšiau ir įsidėjau skutus į kišenę; negalima šitaip rizikuoti — Bela labai jau lengvai gali suplėšyti atskirą lapą, o mūsų uostas dar už jūrų marių. Apverčiau sertifikatą ir atidžiai perskaičiau standartinį perdavimo blanką antroje pusėje, bandydamas sugalvoti, kaip čia jį įdavus Amerikos Bankui saugoti…

— Rika, koks tavo pilnas Vardas?

— Frederika Virdžinija. Frederika Virdžinija Džentri. Juk žinai.

— Argi „Džentri”? Man rodos, sakei, kad Mailsas tavęs neįdukrino?

— Oi! Kiek pamenu, visad buvau Rika Džentri. Bet tu klausi tikros pavardės. Ji tokia pat, kaip senelės… Tokia, kaip mano tikro tėtės pavardė. Heinikė. Bet manęs niekas taip nevadina.

— Dabar vadins.

— Įrašiau: „Saugoti Frederikos Virdžinijos Heinikės vardu” ir pridėjau: „bei atiduoti aukščiau minėtajai, kai jai sukaks dvidešimt vieneri metai”, o mano nugara nubėgo šiurpuliukai: juk ankstesnysis mano perdavimo raštas šiaip ar taip galėjo pasirodyti negaliojantis.

Pasirašinėdamas pamačiau, kaip iš savo kabineto kyštelėjo galvą mūsų sergėtoja. Žvilgtelėjęs į laikrodį supratau, kad kalbamės jau valandą — man beliko vos kelios minutės.

Bet norėjau, kad viskas būtų užtikrinta.

— Mem!

— Taip?

— Ar čia kur nors kartais nėra notaro? Ar jį galima rasti tik kaime?

— Aš notaras. Ko norėtumėt?

— O, puiku! Nuostabu! Turit antspaudą?

— Niekur be jo neinu.

Taigi globėjai matant pasirašiau, o vieną punktą (Rikai patikinus, kad ji mane pažįsta, ir Pitui tyliai paliudijus, kad kačių brolijoje esu gerbiama persona) ji net praplėtė ir parašė ištęsta forma: „…pažįstamas man asmeniškai Danieliaus B. Deivio pavarde…”. Kai mano ir jos parašus papuošė antspaudas, lengviau atsidusau. Tegu dabar Bela pabando sugalvoti, kaip štai šitą iškraipyti!

Globėja smalsiai pažvelgė į popierių, bet nieko nesakė: Aš oriai pareiškiau:

— Tragedijos neatitaisysi, bet nors tokia pagalba. Vaiko išmokslinimui.

Ji atsisakė užmokesčio ir grįžo į savo kabinetą. Atsigręžiau į Riką ir pasakiau:

— Atiduok senelei. Tegu nuneša į Amerikos Banko skyrių Braulyje. Visa kita padarys banko tarnautojai. Padėjau dokumentą priešais Riką. Ji jo nelietė.

— Jis vertas labai didelių pinigų, ar ne?

— Nemažų. Vėliau bus vertas daugiau.

— Nenoriu.

— Bet, Rika, aš noriu, kad tu juos turėtum.

— Nenoriu. Neimsiu.

Rikos akys paplūdo ašaromis, balsas suvirpėjo:

— Tu išvažiuoji visam laikui ir… Ir daugiau apie mane nebegalvoji. Ji šniurkštelėjo:

— Visai kaip tada, kai susižadėjai su ja. O juk galėtum pasiimti Pitą ir apsigyventi pas senelę ir mane. Nenoriu tavo pinigų!

— Rika. Paklausyk, Rika. Vėlu. Aš net norėdamas nebegalėčiau jų atsiimti. Jie jau tavo.

— Man nerūpi. Aš jų niekad neliesiu. Ji ištiesė ranką ir paglostė Pitą.

— Pitas neišvažiuotų ir nepaliktų manęs. Tik tu jį priversi. Dabar aš net Pito nebeturėsiu. Netvirtai atsiliepiau:

— Rika? Rikitikitavi? Tu nori vėl pamatyti Pitą… Ir mane?

Vos išgirdau:

— Aišku, noriu. Bet nebepamatysiu.

— O galėtum.

— A? Kaip? Tu sakei, kad užmigsi ilguoju miegu… Trisdešimt metų, sakei.

— Taip. Reikia. Bet, Rika, štai ką tu gali padaryti. Būk gerutė, važiuok gyventi pas senelę, mokykis — o pinigai tegu sau kaupiasi. Kai tau bus dvidešimt vieneri — jei dar norėsi mane pamatyti — turėsi pakankamai pinigų ir pati galėsi užmigti ilguoju miegu. Kai prabusi, aš būsiu ten ir lauksiu tavęs. Pitas ir aš — abu lauksim tavęs. Iškilmingai pasižadu.

Rikos veido išraiška pasikeitė, bet mergaitė nenusišypsojo.

Ilgokai pagalvojusi, tarė:

— Tu tikrai ten būsi?

— Taip. Bet turim susitarti dėl datos. Jei darysi, Rika, daryk viską taip, kaip pasakysiu. Susitark su Tarptautinio draudimo kompanija ir užsitikrink vietą Riversaido prieglobstyje… Ir būtinai būtiniausiai palik patvarkymą prikelti tave tiksliai 2001 metų gegužės pirmą dieną. Tą dieną aš būsiu ten ir lauksiu. Jei nori, kad būčiau šalia, kai pramerksi akis, turėsi palikti ir tokį nurodymą, kitaip manęs neleis toliau laukiamojo; žinau tą prieglobstį — jo darbuotojai baisiai smulkmeniški.

Išėmiau voką, kurį buvau paruošęs išvykdamas iš Denverio.

— Tau nereiks įsiminti, aš viską surašiau. Tik saugok voką, o dvidešimt pirmąją savo gimimo dieną galėsi apsispręsti. Bet žinok — Pitas ir aš tikrai tavęs lauksime, nesvarbu, pasirodysi ar ne.

Padėjau paruoštas instrukcijas ant sertifikato.

Maniau, kad įtikinau Riką, bet ji nepalietė nė vieno popieriaus. Žiūrėjo į juos, galiausiai tarė:

— Deni?

— Taip, Rika?

Rika nepakėlė akių, o jos balsas buvo toks tylus, kad vos girdėjau.

— Jei padarysiu, kaip sakai… Ar vesi mane? Ausyse sugriaudė, akyse sužaibavo. Bet atsakiau tvirtu ir daug garsesniu už jos balsu:

— Taip, Rika. To aš ir noriu. Todėl taip ir darau.

Beliko atiduoti jai dar vieną dalyką — paruoštą voką, ant kurio buvo užrašyta: „Atplėšti mirus Mailsui Džentriui”. Nieko Rikai neaiškinau, tik pasakiau, kad saugotų voką. Jame buvo margos Belos karjeros — šeimyninės ir kitokios — įrodymai. Teisininko rankose jie turėtų bylos dėl Mailso palikimo baigtį nulemti iš anksto.

Tada padaviau Rikai savo mokyklinį žiedą (daugiau nieko nebeturėjau) ir pasakiau, kad dabar jis jos: mudu susižadėję.

— Tau jis per didelis, bet turėk. Kai atbusi, įteiksiu tau kitą. Ji tvirtai sugniaužė žiedą.

— Nenorėsiu kito.

— Gerai. Dabar galėtum atsisveikinti su Pitu, Rika. Aš turiu vykti. Nebegaliu delsti nė minutės.

Rika priglaudė Pitą prie savęs, paskui atidavė man ir atidžiai pažiūrėjo į akis, nors per jos nosį tekėjo ašaros, palikdamos švarius dryžius.

— Lik sveikas, Deni.

— Ne „lik sveikas”, Rika. „Iki pasimatymo”. Mes lauksim tavęs.

Kai grįžau į kaimą, buvo ketvirtis vienuoliktos. Sužinojau, kad helikopteris į miesto centrą išvyks po dvidešimt penkių minučių, po to susiradau vienintelę naudotų automobilių parduotuvę ir atlikau vieną trumpiausių istorijoje prekybinių operacijų, pardavęs automobilį už pusę kainos su sąlyga, kad gausiu grynus tuoj pat. Liko laiko slapčia įsigabenti Pitą į helikopterį (transporto darbuotojai nemėgsta katinų, nes skrendant jiems gali pasidaryti bloga), ir Pauelo kabinetą pasiekiau truputį po vienuoliktos.

Pauelas baisiai pasipiktino tuo, kad atšaukiau sutartį, leidžiančią kompanijai tvarkyti mano turtą, ir labai geidė išdėstyti, ką reiškia popierių praradimas.

— Nelabai galiu prašyti, kad tas pats teisėjas antrą kartą per dvidešimt keturias valandas pasirašytų leidimą. Tai visiškai neįprasta.

Pamosavau jam prieš nosį pinigais, banknotais, ant kurių švietė įtikinantys skaičiai.

— Neėskit manęs be druskos, seržante. Tvarkysit mano reikalą ar ne? Jei ne, taip ir sakykit, ir aš persiverbuosiu Vidurio Slėniui. Nes užmiegu šiandien.

Pauelas vis dar pyko, bet pasidavė. Paskui ėmė bambėti dėl to, kad pratęsiau miego laiką šešiais mėnesiais, ir nenorėjo užtikrinti tikslios prisikėlimo datos.

— Kontraktuose paprastai rašoma „plius minus mėnuo” priklausomai nuo administracinių sunkumų.

— Šiame taip nerašoma. Čia parašyta: 2001 metai, balandžio 27 diena. Bet man nerūpi, ar viršuje užrašytas jūsų, ar Vidurio Slėnio kompanijos pavadinimas. Misteri Pauelai, aš perku, jūs parduodat. Jei negalit parduoti to, ką noriu pirkti, kreipsiuos į galinčius.

Jis pakeitė sutartį, ir abu padėjome inicialus.

Lygiai dvyliktą vėl prisistačiau pas gydytoją galutiniam patikrinimui. Jis pažvelgė į mane:

— Negirtas?

— Blaivus kaip teisėjas.

— Tai ne rekomendacija. Pažiūrėsim.

Ištyrinėjo mane beveik taip pat atidžiai, kaip „vakar”. Galų gale padėjo savo guminį plaktukėlį ir pasakė:

— Keista. Jūsų organizmo būklė žymiai geresnė nei vakar. Daug geresnė. Net nuostabu.

— Daktare, kad jūs žinotumėt!

Laikiau ir raminau Pitą, kai jam leido pirmą raminančių dozę. Paskui pats atsiguliau, kad ir mane apdorotų. Manau, puikiausiai būčiau galėjęs palaukti dar dieną ar net daugiau, bet kad baisiai troškau kuo greičiau grįžti į 2001 metus.

Maždaug ketvirtą valandą po pietų, plokščiai Pito galvai ilsintis ant mano krūtinės, laimingas užmigau vėl.