Durys į vasarą

4

Visiškai sąmonės nepraradau. Kai narkotikas ėmė veikti — o jis suveikė net už morfijų greičiau — apsvaigau ir pasidariau viskam abejingas. Mailsas kažką riktelėjo Belai ir, kai man ėmė linkti keliai, sugriebė mane į glėbį. Kai buvau nuvilktas ir nudrėbtas ant kėdės, praėjo net svaigulys.

Nors ir nemiegojau, buvau pusiau miręs. Dabar jau žinau, kuo mane apsvaigino: tai „numirėlių” narkotikas. Dabar jis vartojamas vienkartinio psichoanalizės seanso metu, bet, atrodo, net psichiatras turi tam gauti teismo leidimą.

Dievas žino, kaip narkotikas pateko į Belos rankas. Ir jau tikrai tik vienas dievas žino, kokius dar žioplius Bela vedžiojasi už virvelės.

Bet tada apie tad negalvojau — apie nieką negalvojau. Tysojau susmukęs, bejėgis tarsi lapas, viską girdėjau, viską, kas vyko priešais mane, mačiau — bet jeigu net pati ledi Godaiva būtų pražingsniavusi be savo arklio, nebūčiau sekęs jos akimis.

Nebent kas būtų paliepęs.

Pitas iššoko iš krepšio, pribėgo prie mano iškamšos ir paklausė, kas atsitiko. Neatsakiau, ir jis prisispyręs ėmė trainiotis man apie blauzdas reikalaudamas paaiškinimo. Man vis neatsiliepiant, užšoko ant kelių, pasidėjo priekines letenas ant krūtinės ir žiūrėdamas tiesiai į akis pareikalavo, kad tuojau pat neišsisukinėdamas pasakyčiau, kas gi atsitiko.

Aš neatsakiau, ir Pitas sustūgo.

Tai privertė Mailsą ir Belą atkreipti dėmesį į katiną. Įtaisęs mane ant kėdės, Mailsas atsisuko į Belą ir piktai tarė:

— Nuveikei! Gal iš proto išsikraustei? Bela atsakė:

— Valdykis, rubuili! Atsikratysim jo visam laikui.

— Ką? Jei manai, kad aš padėsiu žudyti…

— Liaukis! Pribaigti jį būtų protingiausia… Bet tam tu per skystas. Laimė, tai nebūtina, kai suleistas šis preparatas.

— Kaip tai suprasti?

— Dabar jis mūsų rankose. Padarys viską, ką liepsiu. Su juo bėdos nebebus.

— Bet… Viešpatie, Bela, juk nelaikysi jo visą amžių narkozės būsenoje! O kai išsiblaivys…

— Teisininko šnekos! Aš žinau, kaip veikia šis narkotikas, o tu nežinai. Atsipeikėjęs Denis darys tai, ką būsiu jam įsakiusi. Paliepsiu nekelti mums bylos — nekels. Paliepsiu nekišti nosies į mūsų reikalus — paliks mus ramybėje. Paliepsiu išvažiuoti į Timbuktu — išvažiuos. Paliepsiu viską užmiršti — užmirš. Bet vis vien padarys, kas įsakyta.

Klausiausi ir viską supratau, bet tai manęs visai nedomino. Jei kas būtų riktelėjęs: „Degam!”— būčiau ir tai supratęs, bet vis vien nebūčiau susijaudinęs.

— Netikiu.

Bela keistai pažvelgė į Mailsą:

— Ne? O turėtum tikėti.

— Kaip? Ką tu nori pasakyti?

— Nieko, ničnieko. Preparatas veikia, rubuili. Bet pirmiausia turim…

Štai tada sustūgo Pitas. Nedažnai išgirsi katę staugiant — galima visą gyvenimą nugyventi ir neišgirsti. Katės nestaugia besipešdamos, kad ir kaip skaudžiai sužeistos; jos niekad nestaugia, kai kas atsitinka. Katė staugia tik kraštutinės nelaimės atveju, kai padėtis visiškai nepakeliama, bet katė jos nesupranta, ir nieko nebelieka, tik raudoti.

Žmogų tas garsas veikia kaip mirties šmėklos klyksmas. Ir jį sunku ištverti — jo dažnumas drasko nervus. Mailsas atsisuko ir tarė:

— Prakeiktas katinas! Reikia jį išprašydinti.

— Pribaik jį,— nusprendė Bela.

— Ką? Bela, tu visuomet per daug drastiška. Juk dėl to niekam verto gyvulio Denis sukels daugiau triukšmo, negu tuomet, jeigu jį apšvarintume iki siūlo galo.

Mailsas pasisuko ir pakėlė Pito kelioninį krepšį.

— Tada aš jį pribaigsiu, — niršiai tarė Bela, — aš jau kuris mėnuo noriu nudobti tą prakeiktą katiną! Ji apsidairė ieškodama ginklo; židinio rinkinyje pamačiusi žarsteklį, pribėgo ir pačiupo.

Mailsas pakėlė Pitą ir bandė įdėti į krepšį.

Taigi, bandė. Pitas nemėgsta, kai jį kas kilnoja, išskyrus mane ar Riką, ir net aš neliesčiau jo staugiančio, prieš tai ypač atsargiai nepasiderėjęs, nes suerzintas katinas jautrus kaip Bertoleto druska. Tačiau net ir nesuirzęs Pitas nieku būdu nesileidžia keliamas už pakarpos.

Pitas suleido nagus į Mailso ranką žemiau alkūnės, o dantis — į kairiojo nykščio minkštimą. Mailsas aiktelėjo ir metė katiną.

Bela spygtelėjo:

— Pasitrauk, rubuili! — ir švystelėjo žarstekliu.

Belos tikslas buvo pakankamai aiškus. Ji buvo stipresnė ir turėjo ginklą, bet nemokėjo to ginklo vartoti, o Pitas puikiai naudojosi savuoju. Išsilenkęs žaibiško smūgio, jis įsikibo į Belą iškart keturiose vietose — kiekvieną jos koją akėjo dvi Pito letenos.

Bela sužviegė ir paleido iš nagų žarsteklį.

Kas vyko toliau, nebemačiau. Žiūrėjau tiesiai prieš save, mačiau beveik visą svetainę, bet į šalis nesidairiau, nes niekas neliepė. Taigi apie tolesnius įvykius sprendžiau daugiausia iš garsų; tik kartą trijulė buvo patekusi į mano regėjimo lauką — prabėgo pro šalį į vieną, paskui į kitą pusę: du žmonės, besiveją katiną, ir — neįtikėtinai greit — du žmonės, bėgą nuo katino. Neskaitant šios trumpos scenos, sekiau kovą pagal garsus — trenksmą, bėgiojimą, riksmus, keiksmus, klyksmą.

Bet nemanau, kad jiems būtų pavykę Pitą prigriebti.

Tai — pati didžiausia nelaimė iš visų, ištikusių mane tą naktį: Pito triumfo valandą, kai jis pasiekė šauniausią savo šlovingiausios kovos pergalę, aš ne tik nemačiau visų smulkmenų, bet ir visiškai nesugebėjau nieko įvertinti; didžiąją Pito atsiteisimo akimirką buvau bejausmis.

Dabar, viską prisiminęs, sužadinu savo vaizduotėje visa, ko negalėjau pajusti tada. Bet tai — ne tas pat; aš apiplėštas amžiams — kaip narkoleptikas per savo medaus mėnesį.

Bildesys bei keiksmai staiga nutilo, ir netrukus Bela su Mailsu grįžo į svetainę. Gaudydama kvapą Bela paklausė:

— Kas paliko neužkabintas tas prakeiktas tinklines duris?

— Tu. Neaušink burnos. Jo jau nebėr.

Mailso veidas ir delnai buvo kruvini, jis veltui tapšnojo nosine šviežius randus veide. Tikriausiai Mailsas suklupęs parvirto — jo rūbai buvo purvini, švarko nugaros siūlė iširusi.

— Tuoj nebeaušinsiu. Ar čia kur yra šautuvas?

— Ką?

— Nušausiu tą prakeiktą katiną.

Bela atrodė net už Mailsą prasčiau: Pitas galėjo pasiekti daugiau — kojos, rankos, pečiai buvo nepridengti. Aišku, kad Bela negreit beužsivilks dekoltuotą suknelę, o jeigu jai nebus nedelsiant suteikta kvalifikuota pagalba, tikriausiai liks randai. Ji atrodė tarsi harpija po aršių peštynių su seserimis.

Mailsas tarė:

— Sėsk!

Bela atsakė trumpai ir iš esmės neigiamai:

— Užmušiu tą katiną.

— Tai nesėsk. Eik nusiprausti. Aš padėsiu tau pasitepti jodu ir susitvarstyti, o tu galėsi padėti man. Katiną užmiršk, gana, kad jo atsikratėm.

Belos atsakymas buvo neaiškus, bet Mailsas suprato ir atkirto:

— Tu irgi. Ir dar toliau. Klausyk, Bela, jei ir turėčiau šautuvą,— nesakau, kad turiu, — o tu išeitum ir imtum pyškinti, į katiną gal pataikytum, o gal ir ne, bet jau policija prisistatytų per dešimt minučių, imtų visur šniukštinėti ir klausinėti. Tu to nori, kai jis, — mostelėjo nykščiu į mano pusę,— čia pas mus? O jei šiąnakt išeisi iš namų be šautuvo, tas žvėris, ko gero, tave papjaus, — užbaigė jis ir dar labiau paniuro. — Reikėtų įstatymo, draudžiančio laikyti tokius padarus. Jie pavojingi visuomenei. Tik paklausyk.

Girdėjosi, kaip Pitas slankioja aplink namą. Jis nebestaugė: dabar jis skelbė karo šūkį, ragindamas priešus išsirinkti ginklus ir pasirodyti — po vieną ar krūvomis.

Bela sukluso ir krūptelėjo. Mailsas tarė:

— Nebijok, neįeis. Aš ne tik užkabinau tinklines duris, kurias buvai palikusi, bet ir iš vidaus užsirakinau.

— Aš nepalikau durų!

— Tegu bus tavo teisybė.

Mailsas ėjo nuo lango prie lango tikrindamas sklendes. Netrukus Bela išėjo iš kambario, o jis nusekė paskui. Pitas nutilo. Nežinau, ar ilgai buvau vienas: laikas man nieko nereiškė.

Pirma grįžo Bela, nepriekaištingai pasidažiusi ir susišukavusi, apsivilkusi suknelę ilgomis rankovėmis, aukšta apykakle, persimovusi kojines. Peštynių nė žymės neliko, jei neskaitysim siaurų tvarsčio juostelių ant veido. Jeigu ne niūri fizionomija, kitomis aplinkybėmis būčiau ja susižavėjęs.

Ji priėjo tiesiai prie manęs ir liepė atsistoti. Paklusau. Bela vikriai, meistriškai mane iškrėtė, neužmiršdama kišenėlės laikrodžiui, marškinių kišenių ir įstrižos vidinės švarko kišenėlės, nors jų kostiumuose dažniausiai nebūna. Laimikis buvo menkas: šiek tiek pinigų piniginėje, vizitinės kortelės, vairuotojo pažymėjimas ir panašūs daiktai, raktai, smulkios monetos, inhaliatorius nuo smogo, šiaip visoks šlamštas ir registruotas čekis voke, kurį ji pati man išsiuntė. Bela apvertė čekį, perskaitė mano pasirašytą sutarties patvirtinimą ir nustebo.

— Kas čia, Deni? Apsidraudei?

— Ne.

Būčiau viską papasakojęs, bet teįstengiau atsakyti į paskutinį man duotą klausimą.

Bela susiraukė ir padėjo voką prie kitų daiktų, išimtų iš mano kišenių. Tada jos žvilgsnis užkliuvo už Pito krepšio, ir ji, matyt, prisiminė skyrių, kuriame laikydavau popierius, nes pakėlė krepšį ir atidarė tą skyrių.

Ir iškart surado pusantro tuzino kopijų dokumentų, kuriuos buvau pasirašęs Abipusio draudimo kompanijoje. Atsisėdo ir ėmė skaityti. Aš stovėjau kaip stovėjęs — tarsi siuvėjo manekenas, laukiantis, kada jį išneš.

Netrukus įėjo Mailsas, pasipuošęs chalatu, šlepetėmis ir gausybe tvarsčių bei pleistro juostelių. Jis atrodė kaip ketvirtarūšis vidutinio svorio boksininkas, kuriam menedžeris leido pralaimėti. Visa jo plikė buvo apvyniota tvarsčiais kaip kokiu turbanu — tikriausiai Pitas jį parkritusį išgražino.

Bela pakėlė akis, mostelėjo tylėti ir parodė pluoštą jau perskaitytų popierių. Mailsas atsisėdo ir ėmė skaityti. Jis prisivijo Belą ir paskutinį lapą baigė žvelgdamas per jos petį.

Bela tarė:

— Tai keičia padėtį.

— Per švelniai pasakei. Užsakymas gruodžio ketvirtajai — rytdienai! Bela, jis dar priešpiet turi būti Mohave! Reikia kuo greičiau jo atsikratyti!

Mailsas žvilgtelėjo į laikrodį.

— Jo ieškos jau iš ryto.

— Mailsai, tu visad imi panikuoti, kai tik dūmais pakvimpa. Juk šitai viską išsprendžia — vargu ar galėtume tikėtis ko geresnio.

— Ką tu sumanei?

— Tas kvaišinantis skystimėlis, kad ir koks geras, turi vieną trūkumą. Sakysim, apsvaiginam juo ką nors ir apkraunam nurodymais. Tvarka — viskas bus padaryta. Jis įvykdys visus paliepimus, negalės neįvykdyti. Ar išmanai ką nors apie hipnozę?

— Mažai.

— Ar tu, rubuili, išvis išmanai bent ką, išskyrus teisę? Tu niekuo nesidomi. Pohipnozinė komanda — o tai ir yra pohipnozinė komanda — gali nesutapti, faktiškai beveik visada nesutampa su paties užhipnotizuotojo norais. O tai gali baigtis tuo, kad jis atsidurs pas psichiatrą. Jei pasitaikys išmanantis medikas, jis gali suprasti, kur čia šuo pakastas. O Denis, ko gero, ims ir nueis pas gydytoją ir atsikratys visų mano paliepimų. Nors jis tikriausiai neis. Bet jei nueitų, gali privirti mums košės.

— Velniai rautų, juk sakei, kad narkotikas užtikrintas.

— Viešpatie, rubuili, kol gyveni — rizikuoji. Kitaip būtų neįdomu gyventi. Netrukdyk man galvoti. Pagaliau ji tarė:

— Paprasčiausia ir saugiausia — netrukdyti, tegu sau miega, kad jau susiruošė. Taip jis kliudys mums ne daugiau negu miręs, ir rizikuoti nereiks. Užuot davus krūvą sudėtingų įsakymų ir po to meldus dievą, kad tik Denis jų neatsikratytų, tereikia paliepti keliauti, kur susiruošė — miegoti, paskui išblaivyti ir iškraustyti iš čia… Arba iškraustyti iš čia, o tada išblaivyti.

Ji atsigręžė į mane:

— Deni, kada žadi užmigti?

— Nežadu.

— Kaip? O čia kas?

Bela parodė popierius iš mano krepšio.

— Dokumentai šaltajam miegui. Sutartys su Abipusiu draudimu.

— Pakvaišęs, — pareiškė Mailsas.

— Hm… Teisingai. Vis užmirštu, kad šitaip apsvaiginti žmonės negali galvoti. Jie girdi, kalba, atsakinėja į klausimus — bet klausimai turi būti konkretūs. Jie negalvoja.

Bela priėjo labai arti ir pažvelgė man tiesiai į akis.

— Deni, aš noriu, kad papasakotum viską apie tą šaltąjį miegą. Štai visi jau apiforminti dokumentai: matyt, pasirašei juos tik šiandien. O dabar sakai, kad nežadi užmigti. Pasakok viską, nes aš turiu žinoti, kodėl anksčiau norėjai, o dabar sakai, kad nebenori šaltojo miego.

Ir papasakojau. Šitaip paklaustas, galėjau atsakyti. Kalbėjau ilgai, kadangi tiksliai vykdžiau Belos nurodymus ir apsakiau viską smulkiai nuo pat pradžios.

— Taigi persigalvojai sėdėdamas toje užkandinėje? Nusprendei verčiau atvažiuoti ir pridaryti mums nemalonumų?

— Taip.

Jau norėjau tęsti, papasakoti apie pasivaikščiojimą, apie tai, ką pasakiau Pitui ir ką Pitas pasakė man, papasakoti, kaip sustojau vaistinėje pasirūpinti „Tarnaitės” akcijomis, kaip privažiavau prie Mailso namų, kaip Pitas nenorėjo laukti mašinoje, kaip…

Bet Bela sutrukdė. Ji tarė:

— Tu vėl persigalvojai, Deni. Tu labai nori užmigti šaltuoju miegu. Tu užmigsi. Tu niekam pasaulyje neleisi tau sukliudyti. Supratai? Ką tu darysi?

— Užmigsiu šaltuoju miegu. Noriu užmigti…

Pasvirau. Stovėjau tarsi mietas jau turbūt ilgiau kaip valandą ir nepajudinau nė vieno raumens, nes niekas man neliepė judėti. Lėtai smukau link Belos.

Ji atšoko ir griežtai tarė:

— Sėsk! Atsisėdau.

Bela atsisuko į Mailsą:

— Veikia. Tol kalsiu tą mintį į jo galvą, kol būsiu tikra, kad būtinai paklausys. Mailsas pažvelgė į laikrodį.

— Sakė, kad gydytojas liepė atvykti priešpiet.

— Marios laiko. Bet geriau patys jį nuvešim — dėl visa ko… Ne, velniai rautų!

— Kas atsitiko?

— Tikrai trūksta laiko. Aš suleidau jam arklišką preparato dozę, nes norėjau, kad suveiktų pirmiau, negu Denis man trenks. Apie vidurdienį jis jau atrodys blaivus daugumai žmonių. Bet tik ne gydytojui.

— Gal tas patikrinimas — šiaip formalumas? Juk sveikatos pažyma jau pasirašyta.

— Girdėjai, ką jis sakė apie gydytojo nurodymus. Gydytojas tikrins, ar Denis negėrė. O tai reiškia — bandys refleksus ir matuos reagavimo trukmę, ir spoksos į akis, ir — ak, darys visa tai, kas mums anaiptol neparanku. Tai, ko mes gydytojui negalim leisti. Mailsai, neišdegs.

— O jei sekančią dieną? Gal paskambinti ir pasakyti, kad jis kiek užtruks?

— Užsičiaupk ir leisk man pagalvoti.

Netrukus ji ėmė apžiūrinėti mano atsivežtus popierius. Paskui išėjo iš kambario ir tuojau pat grįžo, nešina juvelyro padidinamuoju stiklu, kur į įsistatė į dešinę akį kaip monoklį, ir itin atidžiai tyrinėjo dokumentus toliau. Mailsas paklausė, ką ji daro, bet Bela mostelėjo, kad nutiltų.

Netrukus išsiėmė stiklą ir tarė:

— Ačiū dievui, kad visi privalo naudoti vienodus valstybinius blankus. Rubuili, atnešk tarnybinių telefonų knygą.

— Kam?

— Atnešk, atnešk. Reikia sužinoti tikslų firmos pavadinimą — tiesa, aš ir taip žinau, bet noriu įsitikinti.

Mailsas niurnėdamas atnešė knygą. Pasklaidžiusi ją, Bela tarė:

— Taip, Kalifornijos Pagrindinio draudimo kompanija. Geriau jau būtų Automobilių draudimo kompanija — taip tikriau, bet neturiu su ja jokių ryšių, o be to, nemanau, kad jie užsiimtų hibernacija — man rodos, jie tik apdraudžia automobilius ir sunkvežimius.

Ji pakėlė akis:

— Rubuili, tuojau pat vežk mane į gamyklą.

— A?

— Nebent žinai, kur greičiau rasti elektrinę rašomąją mašinėlę su automatine klaviatūra ir kopijavimo juosta. Ne, važiuok vienas ir atvežk mašinėlę. Aš turiu šen ten paskambinti.

Jis susiraukė:

— Man jau beveik aišku, ką tu sumanei. Bet, Bela, tai beprotybė. Tai baisiai pavojinga. Ji nusijuokė:

— Taip tau atrodo. Sakiau, kad turėjau gerų pažinčių dar prieš mums pradedant bendradarbiauti. Argi būtum galėjęs pats susitarti su Maniksu?

— Na… Nežinau.

— Užtat aš žinau, Tikriausiai tu nežinai ir to, kad Pagrindinis draudimas — dalis Manikso grupės.

— Ne, nežinojau. Ir nesuprantu, kas iš to.

— Tas, kad mano pažintys neprarado vertės. Žinok, rubuili: firma, kurioje dirbau, padėdavo Manikso įmonėms išvengti mokestinių nuostolių… Kol mano bosas neišvyko. Kaip manai, kodėl mums pasisekė sudaryti tokią puikią sutartį, nors negalėjom užtikrinti, kad Denis nesipriešins? Aš viską žinau apie Maniksą. Taigi paskubėk ir atvežk mašinėlę, o tada parodysiu, kaip dirba menininkas. Saugokis to katino.

Mailsas niurzgėdamas išėjo ir vėl grįžo.

— Bela? Ar Denis nepaliko mašinos priešais namą?

— O ką?

— Automobilio ten nėra. Mailsas atrodė sunerimęs.

— Na, jis tikriausiai sustojo už kampo. Nesvarbu. Keliauk rašomosios mašinėlės. Paskubėk!

Jis vėl išėjo. Galėjau pasakyti, kur palikau automobilį, bet manęs neklausė, tai ir nepagalvojau. Aš iš viso negalvojau.

Bela kažkur nuėjo ir paliko mane vieną. Jau švintant grįžo nuvargęs Mailsas, nešdamas sunkią rašomąją mašinėlę. Paskui vėl likau vienas.

Dar kartą pasirodė Bela ir tarė:

— Deni, tu pasirašei dokumentą, leidžiantį draudimo kompanijai tvarkyti tavąsias „Tarnaitės” akcijas. Tu to nenori, tu nori atiduoti akcijas man.

Neatsakiau. Ji pyktelėjo.

— Štai kas. Tu labai nori atiduoti akcijas man. Pats žinai, kad nori atiduoti jas man. Žinai ar ne?

— Taip. Noriu atiduoti jas tau.

— Gerai. Nori atiduoti jas man. Turi atiduoti. Nenurimsi, kol neatiduosi. Taigi, kur jos? Tavo automobilyje?

— Ne.

— Tai kur?

— Išsiunčiau paštu.

— Ką? — Belos balsas sugergždė.— Kada išsiuntei? Kam išsiuntei? Kodėl?

Jei antras klausimas būtų buvęs paskutinis, būčiau atsakęs į jį. Bet atsakiau į paskutinį klausimą — tiek tesugebėjau:

— Dovanojau. Įėjo Mailsas.

— Kur jis jas padėjo?

— Sakosi išsiuntęs — nes dovanojo! Reikėjo surasti ir apieškoti jo automobilį — gal Denis tik įsivaizduoja, kad išsiuntė akcijas, Draudimo kompanijoje jis tikrai jas turėjo.

— Dovanojo! — pakartojo Mailsas. — Viešpatie! Kam?

— Paklausiu. Deni, kam perdavei savo akcijas?

— Amerikos Bankui.

Ji neklausė, kodėl — būčiau papasakojęs apie Riką.

Ji tik sugniužo ir atsiduso:

— Neišdegė, rubuili. Galim užmiršti akcijas. Iš banko nagų jų taip pigiai neišplėši. Staiga atsitiesė:

— Nebent iš tiesų jis dar nebūtų jų išsiuntęs. Jei neišsiuntė, aš taip švariai nuvalysiu perdavimo raštą antroje sertifikato pusėje, kad jis atrodys tarsi grįžęs iš skalbyklos. Tada Denis vėl padovanos… man.

— Mums, — pataisė Mailsas.

— Nesvarbu. Eik, surask automobilį. Grįžęs Mailsas pareiškė:

— Jo nėra per šešis kvartalus nuo čia. Išnaršiau visas gatves ir skersgatvius. Denis tikriausiai atvažiavo taksi.

— Girdėjai — sakėsi atvažiavęs savo mašina.

— Bet mašinos nėra. Paklausk, kada ir iš kur jis išsiuntė akcijas.

Bela taip ir padarė, o aš atsakiau:

— Prieš pat atvykdamas pas jus. Įmečiau voką į pašto dėžutę Sepulvedos ir Venturos bulvaro sankryžoje. Mailsas paklausė:

— Kaip manai, meluoja?

— Tokioje būsenoje jis negali meluoti. Ir nieko nepainioja — labai jau įsitikinęs kalba. Tiek to, Mailsai. Gal po to, kai jis bus pašalintas, išaiškės, kad perdavimas negalioja, nes Denis jau anksčiau pardavęs akcijas mums… Bent jau priversiu jį pasirašyti ant kelių tuščių lapų, o paskui žiūrėsim.

Ji tikrai bandė išgauti mano parašą, o aš bandžiau pasirašyti. Bet veikiamas narkotiko negalėjau rašyti taip, kad Bela būtų patenkinta. Galų gale ji išplėšė lapą man iš rankos ir apmaudžiai tarė:

— Man nuo tavęs silpna darosi! Aš pati kur kas geriau moku už tave pasirašyti. Paskui palinko prie manęs ir aršiai pasakė:

— Kaip gaila, kad nepribaigiau tavo katino. Kurį laiką jie paliko mane ramybėje. Vėliau pasirodė Bela ir tarė:

— Deni, vaikuti, aš suleisiu tau po oda vaistų, ir pasijusi daug geriau. Galėsi keltis, vaikščioti ir elgtis taip, kaip visuomet. Ant nieko nepyksi, ypač ant Mailso ir manęs. Mudu — geriausi tavo draugai. Juk taip? Kas tavo geriausi draugai?

— Judu. Tu ir Mailsas.

— Bet aš — dar daugiau. — Aš tavo sesuo. Pakartok.

— Tu — mano sesuo.

— Gerai. Dabar važiuosim pasivažinėti, o paskui tu ilgam užmigsi. Tu sergi, o kai atsibusi — būsi sveikas. Supratai?

— Taip.

— Kas aš?

— Mano geriausia draugė. Mano sesuo.

— Geras vaikas. Atsiraitok rankovę.

Adatos bakstelėjimo nejutau, bet Belai ją ištraukus suskaudo. Atsisėdau, pasipurčiau ir pasakiau:

— Oi, sese, skauda. Kas tai?

— Vaistai, kad geriau jaustumeis. Tu sergi.

— Tikrai, sergu. Kur Mailsas?

— Tuoj ateis. Nagi, duok kitą ranką. Atsmauk rankovę. Paklausiau:

— Kam?

Bet rankovę atsismaukiau ir leidausi vėl įduriamas. Pašokau.

Ji nusišypsojo:

— Juk ir neskaudėjo, ką?

— A? Ne, neskaudėjo. Kam tie vaistai?

— Kad važiuodamas miegotum. Kai nuvyksim į vietą, prabusi.

— Gerai. Mielai numigčiau. Noriu ilgam užmigti. Tada sutrikau ir apsidairiau:

— Kur Pitas? Pitas turėjo miegoti su manimi.

— Pitas? — tarė Bela. — Mielasis, nejau neprisimeni? Tu išsiuntei Pitą gyventi pas Riką. Ji juo rūpinsis.

— O, taip!

Šyptelėjau, pajutęs palengvėjimą. Aš išsiunčiau Pitą pas Riką: prisimenu, kaip įdėjau jį į pašto dėžutę. Tai gerai. Rika myli Pitą ir gerai jį prižiūrės, kol aš miegosiu.

Mane nuvežė į Jungtinį prieglobstį Sotelyje — tokiais naudojasi mažesnės draudimo kompanijos, neturinčios nuosavų šaltojo miego namų. Visą kelią miegojau, bet kai tik Bela kreipėsi į mane, iškart pabudau. Mailsas pasiliko automobilyje, o Bela nulydėjo mane pro duris. Mergaitė už registracijos stalo pakėlė akis ir tarė:

— Deivis?

— Taip, — pritarė Bela, — aš — jo sesuo. Ar draudimo kompanijos atstovas čia?

— Rasite jį devintoje palatoje. Viskas paruošta, jūs jau laukiami. Dokumentus galite atiduoti atstovui. — Ji susidomėjusi pažvelgė į mane: — Ar sveikata patikrinta?

— O taip! — patikino Bela, — žinot, brolis nusprendė užmigti, tikėdamasis, kad ateities medikai jam padės. Jam suleista raminančių… Nuo skausmo.

Registratorė užjaučiamai sukvaksėjo:

— O, tada paskubėkit. Štai pro tas duris ir į kairę.

Devintoje palatoje buvo kostiumuotas vyriškis, kitas — baltu chalatu ir moteris slaugės uniforma. Jie padėjo man nusirengti ir elgė si su manimi kaip su silpnapročiu vaiku, o Bela vėl aiškino, kad man suleista nuskausminančių vaistų. Nurengęs ir paguldęs ant stalo, žmogus baltu chalatu ėmė maigyti mano pilvą giliai įspausdamas pirštus.

— Su šituo bėdos nebus, — pareiškė jis, — tuščias.

— Nieko nevalgė ir negėrė nuo vakar vakaro, — patvirtino Bela.

— Puiku. Kartais pacientai atvyksta prikimšti tarsi kalėdų kalakutai. Yra vis dėlto neprotingų žmonių.

— Teisybė. Šventa teisybė.

— Aha. Gerai, vyruti, kietai sugniaužk kumštį ir laikyk, kol įdursiu.

Paklusau, ir viskas aplink ėmė trauktis migla. Staiga prisiminiau ir pabandžiau atsisėsti.

— Kur Pitas? Noriu pamatyti Pitą. Bela suėmė ir pabučiavo mano galvą:

— Nurimk, drauguži, nurimk! Pitas negalėjo važiuoti kartu, pameni? Pitas turėjo likti su Rika. Aš nurimau, o ji švelniai pasakė kitiems:

— Mūsų brolis Pitas namuose slaugo mažą sergančią mergytę.

Aš užmigau.

Netrukus pasidarė labai šalta. Bet negalėjau pajudėti ir pasiekti antklodės.