Durys į vasarą

1

Vieną žiemą, prieš prasidedant Šešių savaičių karui, mano katinas Petronijus Arbitras ir aš gyvenome Konektikute, senoje sodyboje. Abejoju, ar ji tebestovi — raketa pataikė visai šalia miesto, o sodyba buvo netoli sprogimo zonos ribos. Tie senieji karkasiniai pastatai dega kaip rūkomasis popierius. Net jei namas ir išliko, kažin ar kas jį benuomoja — juk iškrito radioaktyvios nuosėdos; bet tuo metu mudviem su Pitu ten buvo gera gyventi. Nuomos mokėjau nedaug, nes nebuvo vandentiekio, o valgomajame prie šiaurinio lango pasistačiau stalą braižymui — ten buvo geras apšvietimas.

Vienintelis namo trūkumas — vienuolika durų į kiemą.

Netgi dvylika, jei priskaičiuosime dar ir Pito duris. Aš visad stengiuosi įtaisyti Pitui atskiras duris; šiuo atveju tam pasitarnavo nenaudojamo miegamojo lange įstatyta lenta, kurioje išpjoviau siaurą, vos katino ūsų pločio landą. Labai jau didelę savo gyvenimo dalį esu praleidęs atidarinėdamas katėms duris. Kartą paskaičiavau, kad nuo civilizacijos aušros šitaip jau sugaišta 97 800 žmogaus darbo metų. Galiu parodyti apskaičiavimus.

Pitas paprastai vaikščioja pro savąsias duris, nebent — o tai jam labiau prie širdies — pavyksta priversti mane atidaryti kurias kitas. Bet jei lauke prisnigta, pro savo duris katinas neis už jokius pinigus.

Būdamas dar visai mažas murkiantis pūkų kamuolėlis, Pitas susikūrė nesudėtingą filosofiją. Aš privalau rūpintis gyvenamuoju plotu, maistu ir oru; visa kita — jo darbas. Bet svarbiausia mano prievolė — rūpintis oru. Konektikuto žiemos gražios tik kalėdiniuose atvirukuose — tą žiemą patikrinęs savąsias duris Pitas vis nesutikdavo išeiti, nes už jų buvo pilna (o Pitas nekvailas!) nemalonios baltos masės, ir imdavo kaulyti, kad atidaryčiau didžiąsias duris.

Katinas tvirtai tikėjo, kad bent už vienų durų turi būti vasara. O tai reiškė, kad aš kaskart turiu apkeliauti su juo visas vienuolika durų, ir kiekvienas palaikyti atviras, kol Pitas įsitikins, kad ir čia žiema, vis labiau niaukdamasis dėl tokio netikusio mano šeimininkavimo.

Po to jis pasilikdavo viduje, ir tik nenumaldomas hidraulinis spaudimas išvydavo jį lauk. Katinui sugrįžus, pėdelėse įšalęs, ledas kaukšėdavo ant medinių grindų tarsi mažytės klumpelės; Pitas rūsčiai žvelgdavo į mane ir jau nebemurkdavo, kol neišsilaižydavo… Tada atleisdavo man — iki kito karto.

Bet jis taip ir nenustojo ieškoti Durų į Vasarą. 1970 metų gruodžio 3 dieną aš taip pat jų ieškojau.

Mano paieškos buvo beviltiškos — kaip ir Pito sausio mėnesį Konektikute. Sniegas, kiek jo pasitaiko pietų Kalifornijoje, rezervuotas kalnų slidininkams, miestui nelieka; jis turbūt ir šiaip nepasiektų Los Anželo per smogą. Bet mano širdy buvo žiema.

Sveikata (jei nepaisysim vis sunkėjančių pagirių) nesiskundžiau, mano amžius pats tas — be kelių dienų trisdešimt, ir toli gražu nebuvau bankrutavęs. Manęs neieškojo nei policija, nei apgauti vyrai, nei pareigūnai — jokios bėdos, nuo kurios neišvaduotų lengva amnezija. Bet mano širdy buvo žiema, ir aš ieškojau durų į vasarą.

Jei manot. kad pernelyg savęs gailiuosi — neklystat. Planetoje geri du milijardai žmonių tikriausiai gyvena kur kas prasčiau nei aš. Bet aš vis vien ieškojau Durų į Vasarą.

Daugumas mano išbandytųjų pastaruoju metu buvo besisukančios durys — prieš tokias aš kaip tik dabar ir stovėjau. Užrašas skelbė: Baras restoranas „Be rūpesčių”. Įėjau, išsirinkau tolimesnę kabiną, atsargiai padėjau ant kėdės kelioninį krepšį, įsitaisiau šalia ir pakviečiau padavėją.

Krepšys pasakė:

— Kuurrrr? Aš pasakiau:

— Nurimk, Pitai.

— Neeu!

— Niekai, ką tik buvai. Tupėk ramiai, ateina padavėjas. Pitas nutilo. Aš pažvelgiau i palinkusį virš stalo padavėją ir pasakiau:

— Dvigubą jūsų škotiškojo, stiklą vandens ir pusbutelį imbierinės giros.

Padavėjas sumišo:

— Imbierinės giros, sere? Su viskiu?

— Neturit?

— Turim, kaipgi. Bet…

— Tai atneškit. Gerti giros neketinu, paprasčiausiai noriu pasišaipyti į ją žiūrėdamas. Ir dar atneškit lėkštelę.

— Tuojau pat, sere. Jis pašluostė stalą.

— O ar nenorėtumėt nedidelio kepsnio? Arba — šiandien turime ypač gardžių austrių?

— Klausyk, drauguži, užmokėsiu už tas austres, jei pažadėsi jų nepatiekti. Ko man reikia, tą ir užsisakiau. Ir nepamiršk lėkštelės.

Jis užsičiaupė ir nuėjo. Vėl pasakiau Pitui, kad nesijaudintų — jūreiviai pasiekė uostą. Grįžo padavėjas apmaudžiai nešdamas ant lėkštelės pusbutelį giros. Liepiau jį atidaryti, o pats sumaišiau viskį su vandeniu.

— Gal atnešti kitą stiklą girai, sere?

— Aš tikras laukinis — geriu iš butelio.

Padavėjas nutilo ir teikėsi paimti užmokestį bei arbatpinigius, neužmiršdamas priedo už austres. Jam nuėjus, pripyliau į lėkštelę giros ir plekštelėjau per krepšį:

— Sriuba įpilta, Piteri.

Krepšys buvo neužsegtas: niekad jo neužsegu, kai viduje Pitas. Katinas praskleidė krepšio kraštus letenėlėmis, iškišo galvą, po to pasistiebė ir pasidėjo priekines letenėles ant stalo krašto. Pakėliau stiklą, susižvalgėme:

— Už moterų giminę, Pitai, — mylėk ir užmiršk! Jis linktelėjo: tostas visiškai atitiko jo filosofiją. Grakščiai palenkęs galvą, ėmė lakti imbierinę girą.

— Žinoma, jei gali, — pridūriau aš ir truktelėjau gerą gurkšnį. Pitas neatsakė. Jam visai nesunku užmiršti moteriškos lyties būtybę — tai apsigimęs viengungis.

Priešais mane už baro lango vis kaitaliojosi reklaminis užrašas. Frazę „MIEGODAMAS — DIRBK” keitė „IR SAPNE UŽMIRŠK VARGUS”. Po to plykstelėdavo dvigubai didesnės raidės:

ABIPUSIO DRAUDIMO KOMPANIJA

Visas tris frazes perskaičiau kelis kartus, visai to nepastebėdamas.

Apie sulėtintą egzistavimą žinojau tiek, kiek ir visi — nei daug, nei mažai. Kai pirmą kartą apie tai buvo paskelbta, perskaičiau vieną kitą straipsnį, be to, du ar tris kartus per savaitę su rytiniu paštu gaudavau draudimo kompanijos reklaminį lapelį, kurį paprastai išmesdavau net nežvilgtelėjęs, nes mane tai tedomino tiek, kiek ir lūpų dažų reklamos.

Pirma, ne taip seniai aš nebūčiau galėjęs sumokėti už šaltąjį miegą — brangiai kainuoja. Antra, kodėl vyriškis, mėgstantis savo darbą, uždirbantis pinigų ir besitikintis uždirbti dar daugiau, įsimylėjęs ir susižadėjęs, turėtų nusižudyti — pusiau nusižudyti?

Jei neišgydomas ligonis, kuriam vis vien teks mirti, tikisi, kad sekančios kartos gydytojai galės jam padėti, ir jei turi pinigų apsimokėti už sulėtintą animaciją, kol medicina ras vaistų jo ligai pagydyti, tada šaltasis miegas — logiškas žingsnis. Arba jei žmogus trokšta nukeliauti į Marsą ir, iškirpęs vieną kartą iš savo asmeninio filmo juostos, tikisi nusipirkti bilietą — ir tai turbūt logiška. Girdėjau, kad viena aukštuomenės pora susituokė ir tiesiai iš registracijos rūmų nukako į Vakarų draudimo kompanijos prieglobstį miegoti, pasiskelbę miegosią tol, kol bus galima praleisti medaus mėnesį tarpplanetiniame laineryje… Nors aš įtariu, kad tai draudimo kompanijos sumanytas reklaminis triukas ir kad porelė, pakeitusi pavardes, šmurkštelėjo lauk pro užpakalines duris. Nelabai panašu į tiesą, kad jaunieji būtų linkę praleisti vestuvių naktį užšaldyti tarsi makrelės.

Galima dar paprasčiausiai susivilioti praktine nauda; draudimo kompanijos pabrėžia: miegodamas — dirbk. Gulėk sau ramiai ir lauk, kol tavo santaupos išaugs į solidžią sumą. Jei tau penkiasdešimt penkeri, o kapitalo, kurį turi atsistatydinęs, procentai sudaro du šimtus per mėnesį, kodėl nepamiegojus keliolika metų — prabusi vis dar penkiasdešimt penkerių ir gausi tūkstantį per mėnesį. Nekalbant jau apie tai, kad išvysi nuostabų naują pasaulį, kuriame galbūt būsi sveikesnis ir ilgiau naudosies savo mėnesiniu tūkstančiu. Štai šis punktas tikrai skatina susimąstyti, ir kiekviena kompanija demonstruoja skaičius, nenuginčijamai teigiančius, kad būtent jos, o ne kurios kitos kompanijos kredito akcijos per trumpiausią laiką daugiausiai pelno. „Miegodamas — dirbk!”

Manęs tai visai neviliojo. Man dar nebuvo sukakę penkiasdešimt penkerių, neketinau atsistatydinti, ir tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji metai neatrodė tokie jau blogi.

Tikriau — taip buvo dar neseniai. O dabar aš atstatydintas, patinka man tai ar ne (visai ne), ir užuot džiaugęsis medaus mėnesiu, sėdžiu antros rūšies bare ir vien dėl anestezijos geriu škotišką viskį: šalia manęs — ne žmona, o apdraskytas, turintis neurotišką polinkį į imbierinę girą katinas; o kai dėl dabarties, tai galėčiau iškeisti ją į dėžę džino, o paskui sukulti visus butelius. Bet aš anaiptol nebankrutavęs.

Kyštelėjau ranką į kišenę, išsiėmiau voką ir pažvelgiau vidun. Ten buvo du popieriai. Vienas — patvirtintas čekis sumai, kokios anksčiau dar nesu turėjęs, kitas — „Tarnaitės” susivienijimo akcijų paketo sertifikatas. Abu lapai atrodė nelabai tvarkingai — nešiojausi juos nuo tos akimirkos, kai buvo man įteikti.

Kodėl ne?

Kodėl neužmigus ir visko neužmiršus? Vis geriau, negu stoti į svetimšalių legioną, ir žmoniškiau, negu žudytis, be to, aš visam laikui atsikratyčiau įvykių ir asmenų, dėl kurių mano gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos. Tai kodėl ne?

Praturtėti ne taip jau trokštu. Kaipgi, skaičiau Velso „Prabudimą”, ir ne tada, kai kompanijos ėmė dalinti šią knygą nemokamai, bet anksčiau, kai „Prabudimas” buvo šiaip vienas iš daugelio klasikinių romanų; žinau, ko verti procentų procentai ir akcijų kilimas. Bet abejoju, ar man užteks pinigų ir šaltajam miegui apmokėti, ir pakankamam pradiniam kapitalui palikti. Labiau vilioja kitas argumentas: čiūčialiūlia, o kai prabusi, pasaulis bus kitoks. Gal daug geresnis, kaip tikina draudimo kompanijos… O gal blogesnis. Bet būtinai kitoks.

Vienas svarbus pasikeitimas garantuotas: galiu snausti tol, kol pasaulyje nebebus Belos Darkin — ir Mailso Džentrio taipogi, bet svarbiausia — Belos. Jei Bela būtų mirusi, palaidota, aš įstengčiau užmiršti — užmiršti, ką ji man padarė, ištrinti ją iš atminties… Ir nereikėtų kankintis, žinant, kad ji netoli, vos už keleto mylių.

Taigi, kiek reikėtų laiko? Belai dvidešimt' treji, bent jau pati taip sako (menu, ji kartą netyčia prasitarė prisimenanti Ruzvelto prezidentavimo laikus). Šiaip ar taip, Belai ne daugiau trisdešimties. Jei išmiegočiau septyniasdešimt metų, man prabudus, Belai jau būtų parašytas nekrologas. Na, dėl tikrumo imkim septyniasdešimt penkerius metus.

Paskui prisiminiau, kaip veržliai vystosi geriatrija; girdėjau šnekų apie galimą „normalų” amžių — šimtą dvidešimt metų. Tai gal teks miegoti šimtą metų? Kažin ar bent viena kompanija apsiims ką užmigdyti tokiam ilgam laikui.

Ir tada mieloji škotiško viskio dvasia įkvėpė man velnionišką mintį. Visai nebūtina laukti Belos mirties, gana — daugiau nei gana, tai pats tikriausias kerštas moteriai — išlikti jaunam, kai ji jau senė. Kokių trisdešimties metų kaip tik pakaks — atsiskaitysim, kad geriau nė nereikia.

Ant rankos pajutau švelnią tarsi snaigė letenėlę:

— Daarrr! — pareikalavo Pitas.

— Besotis, — pasakiau jam ir vėl pripyliau į lėkštę giros. Jis dėkodamas mandagiai luktelėjo, paskui ėmė lakti. Bet saldi mano piktadariškų minčių gija nutrūko. Kur dėti Pitą?

Katinas — ne šuo, jo niekam neatiduosi; katės to nepakenčia.

Kartais šeimininkams išsikrausčius katė lieka namuose, kur išaugo, bet Pitas ne toks: nuo to laiko, kai prieš devynerius metus Pitas buvo atskirtas nuo motinos, vienintelis pastovus dalykas kintančiame pasaulyje jam buvau aš… Aš net armijoje tarnaudamas įsigudrinau laikyti jį netoliese, o tam, patikėkit, reikia neeilinių sugebėjimų.

Katino sveikata puiki, ir neatrodo, kad ji galėtų sušlubuoti, nors visas Pito kūnas skersai išilgai randuotas. Jei tik jis atsikratytų įpročio drėksti vien iš dešinės, dar bent penkerius metus neturėtų sau lygių kautynėse ir sėtų palikuonis.

Galėčiau sumokėti, kad jis būtų laikomas narve ir prižiūrimas, kol nugaiš (neįmanoma!), arba užchloroformuoti (taip pat neįmanoma), — arba palikti jį likimo valiai. Štai taip išeina su katėmis — arba vilk kartą užsikrautą kryželį, arba apleisk vargšą padarėlį, palik jį sulaukėti, sutrypk jo tikėjimą amžinuoju teisingumu.

Taip, kaip Bela sutrypė manąjį.

Taigi, mielasis Deni, mesk visa tai iš galvos. Nors tavo gyvenimas sulūžusio skatiko nebevertas, tai anaiptol neatleidžia tavęs nuo įsipareigojimų šiam baisiai išlepintam katinui.

Tą akimirką. kai įsisąmoninau šitą filosofinę tiesą, Pitas sučiaudėjo, nes jam į nosį pakliuvo burbuliukų.

— Į sveikatą,— pasakiau. — Ir ko taip skubi lakti?

Pitas nekreipė dėmesio. Prie stalo katinas elgiasi daug geriau už mane, ir pats tai žino. Mūsų padavėjas stoviniavo prie kasos, šnekučiuodamasis su kasininku. Pietų metas baigė si, lankytojų buvo nedaug, ir tie patys sėdėjo prie baro. Kai pasakiau Pitui „į sveikatą”, padavėjas žvilgtelėjo į viršų ir kažką burbtelėjo kasininkui. Abu sužiuro į mus, po to kasininkas pakėlė baro užtvarą ir ėmė eiti artyn. Tyliai pasakiau:

— Pitai, patrulis.

Katinas apsidairė ir nėrė į krepšį, aš suskleidžiau krepšio kraštus. Priėjęs kasininkas remdamasis į stalą greit apžvelgė visas kėdes kabinoje.

— Atleiskite, drauguži, — griežtai tarė jis, — bet katiną teks išprašyti.

— Kokį katiną?

— Kurį šėrėte iš tos lėkštės.

— Nematau jokio katino.

Dabar jis pasilenkė, pažiūrėjo po stalu ir pareiškė:

— Katinas krepšyje. Aš mąsliai pasakiau:

— Krepšys? Katinas? Mielas drauge, man rodos, jūs švaistotės nepagarbiais išsireiškimais.

— Negudraukit. Krepšyje yra katinas. Atidenkit krepšį.

— Kur orderis kratai?

— Kas? Nekalbėkite kvailysčių.

— Tamsta pats kalbi kvailystes, reikalaudamas parodyti krepšio vidų ir nepateikdamas orderio. Taigi, šiuo klausimu viskas. Prašau pasakyti padavėjui — kartoju užsakymą. Arba atneškite pats.

Kasininkas užsigavo:

— Klausykite, gerbiamasis, aš nenusistatęs prieš jus asmeniškai, bet privalau laikytis taisyklių. Štai, čia pat ant sienos skelbimas: „Šunis ir kates įsivesti draudžiama”. Mes stengiamės nenusižengti higienos reikalavimams.

— Vadinasi, prastai stengiatės, — pakėliau stiklą,— matote lūpų dažų žymes? Užuot kabinėjęsi prie lankytojų, turėtumėt prižiūrėti savo indų plovėją.

— Nematau jokių lūpų dažų.

— Didžiumą nuvaliau. Ką gi, teks neštis stiklą į Sveikatos apsaugos departamentą bakteriologiniams tyrimams.

Kasininkas atsiduso:

— Ar neišsitepėt?

— Ne.

— Tai lygiosios. Aš nelendu į jūsų krepšį, jūs nesivedate manęs į Sveikatos apsaugos departamentą. O jei norit dar išgerti, eikit prie baro… Mūsų sąskaita. Bet čia — ne.

Apsisuko ir nuėjo pirmas. Truktelėjau pečiais:

— Mes ir taip ruošėmės išeiti.

Kai ėjau pro kasą, kasininkas pažvelgė į mane:

— Nepykstate?

— Visai ne. Bet žadėjau pakviesti čia pasivaišinti savo arklį. O dabar nebesivesiu.

— Kaip norite. Taisyklėse nėra nė žodžio apie arklius. Dar vienas klausimėlis: nejau tas katinas tikrai geria imbierinę girą? Aš neprašau parodyti katino, man paprasčiausiai įdomu.

— Tiesą sakant, — prisipažinau, — jis labiau mėgsta imbierinę girą, paskanintą karčiu alumi, bet geria ir gryną, kai kitokios nėra.

— Sugadins inkstus. Žvilgtelkite čionai, bičiuli.

— Kur?

— Atsiloškite, palenkite galvą greta manosios. Dabar pažiūrėkite į lubas virš kabinų — į veidrodžius tarp dekoracijų. Aš tikrai žinau, kad katinas yra — pats mačiau.

Atsilošiau ir pažiūrėjau. Lindynės lubos buvo nuraizgytos puošmenų, panašių į metalo laužą su daugybe veidrodžių; dabar pamačiau, jog kai kurie veidrodžiai, maskuojami konstrukcijos, įmontuoti tokiu kampu, kad kasininkas galėtų nepasitraukdamas iš savo vietos matyti, kas vyksta kabinose. Kasininkas lyg atsiprašydamas paaiškino:

— Jie labai reikalingi. Pasibaisėtumėt, išvydęs, kas vyksta tose kabinose, jei jos neprižiūrimos. Pasaulis liūdnas.

— Amen, broli. Išėjau.

Lauke pravėriau krepšį ir paėmiau už vienos rankenos. Pitas iškišo galvą.

— Girdėjai, Pitai, ką sakė tas žmogus: pasaulis liūdnas. Blogiau nei liūdnas, jeigu du draugai negali ramiai, nešnipinėjami pasivaišinti. Taigi, nuspręsta.

— Jau? — paklausė Pitas.

— Jei neprieštarausi. Kad jau apsisprendėm, ko mums delsti.

— Jaauu! — tvirtai atsakė Pitas.

— Vienbalsiai. Čia netoli — kitoje gatvės pusėje. Sekretorė Abipusio draudimo laukiamajame — nuostabus funkcinio dizaino grožio pavyzdys. Nepaisant beveik tobulų formų, ant jos galvos puikavosi ausinės, o po ranka buvo visa kita, ko reikėjo pagrindinių pareigų vykdymui. Priminiau sau, kad tuo laiku, kai aš sugrįšiu, ji tiks man į bobutes, ir pasakiau, jog norėčiau pasikalbėti su kompanijos atstovu.

— Prašau sėstis. Pažiūrėsiu, kuris administratorius šiuo metu laisvas.

Man dar nespėjus atsisėsti, pridūrė:

— Jus priims mūsų misteris Pauelas. Prašom čionai. Pamatęs Mūsų Misterio Pauelo kabinetą, nusprendžiau, kad kompanijos reikalai klostosi puikiai. Administratorius glebiai paspaudė man ranką, pasodino, pasiūlė cigaretę ir norėjo paimti krepšį. Krepšio nepaleidau.

— Na, sere, kuo galime būti naudingi?

— Noriu užmigti ilguoju miegu.

Administratoriaus antakiai pakilo, manieros sušvelnėjo. Kompanija, aišku, ir už septynis dolerius apdraus tave nuo gaisro ar vagystės, bet ilgasis miegas — tai proga suleisti nagelius į visą kliento nuosavybę.

Administratorius pagarbiai tarė:

— Išmintingas sprendimas. Pats mielai taip padaryčiau, jei galėčiau. Bet, žinot — pareiga šeimai… Jis ištiesė ranką ir paėmė blanką:

— Tokie klientai, kaip jūs, paprastai skuba. Leiskite man užpildyti šią formą, kad jums nereiktų gaišti ir vargti. Tuomet galėsime nedelsdami pereiti prie sveikatos patikrinimo.

— Atleiskite…

— Taip?

— Vienas klausimas. Ar jūsų kompanija gali padaryti tokią paslaugą katinui?

Administratorius nustebo ir užsigavo:

— Juokaujat.

Praskleidžiau krepšio kraštus: išlindo Pito galva.

— Susipažinkite — mano bičiulis. O dabar atsakykite į klausimą. Jei ne, aš to paties paklausiu Vidurio Slėnio draudėjų Juk tos įstaigos patalpos taip pat šiame pastate?

Dabar administratorius pasibaisėjo:

— Misteri… Ak, nežinau jūsų pavardės…

— Denis Deivis.

— Misteri Deivi, mūsų kompanija nesavanaudiškai globoja kiekvieną žmogų, peržengusį šios įstaigos slenkstį. Aš jokiu būdu neleisiu jūsų pas Vidurio Slėnio draudėjus.

— Ir kaip ketinat mane sulaikyti? Dziudo?

— Meldžiamasis! — jis apsidairė priblokšto žmogaus žvilgsniu, — mūsų kompanija nepažeidinėja moralės normų.

— Jūs norite pasakyti, kad Vidurio Slėnis jas pažeidinėja?

— Ne aš, o jūs taip pasakėte. Misteri Deivi, nenoriu jūsų prievartauti…

— Ir nepavyktų.

— … Bet palyginkite abiejų kompanijų sutarčių pavyzdžius. Pažiūrėkite, ką siūlome — ir ištesime — mes, ir ką gali — bent sakosi galį pasiūlyti — jie.

Administratorius vėl apsidairė ir palinko artyn:

— Neturėčiau to sakyti, — ir, tikiuosi, jūs niekam neprasitarsit, — bet jie net nenaudoja standartinių registracijos kortelių.

— Bet gal sudaro klientui palankesnes sąlygas?

— Kaip? Brangusis misteri Deivi, priaugusius procentus mes atiduodame iki paskutinio cento. To reikalauja mūsų taisyklės… O Vidurio Slėnio kompanija — akcininkai.

— Matyt, reikės nusipirkti tų… Ne, misteri Pauelai, mes veltui gaištam laiką. Ar Abipusio draudimo kompanija priims mano bičiulį? Ar nepriims? Jei ne, aš turbūt jau per ilgai čia užsisėdėjau?

— Jūs norite pasakyti, kad užmokėsite už to sutvėrimo hipoterminį išlaikymą?

— Aš noriu pasakyti, kad mes abu ketiname užmigti ilguoju miegu. Ir nevadinkit jo „tuo sutvėrimu”, jo vardas — Petronijus.

— Atleiskit. Suformuluosiu klausimą kitaip. Jūs pasirengęs sumokėti už abiejų, jūsų ir… ir Petronijaus priežiūrą mūsų, prieglobstyje?

— Taip. Tik antra sąskaita neturi būti standartinė. Sumokėsiu, aišku, daugiau, negu nustatyta, bet galit mus abu sutalpinti viename karste; juk nereikalausit, kad už Pitą mokėčiau tiek pat, kiek už žmogų.

— Tai labai neįprasta.

— Savaime aišku. Bet dėl kainos pasiderėsim vėliau… Arba aš derėsiuos su Vidurio Slėnio kompanija. O dabar man terūpi, ar jūs galit patenkinti mano prašymą.

— Eee… — pabarbeno pirštais į stalą misteris Pauelas, — valandėlę.

Pakėlęs ragelį, tarė:

— Oupeli, sujunkit mane su daktaru Berkvistu. Pokalbio neišgirdau, nes administratorius įjungė garso blokuotę, bet netrukus jis padėjo ragelį ir nusišypsojo tarsi išgirdęs apie turtingo dėdės mirtį.

— Galiu pradžiuginti, sere! Buvau užmiršęs tą faktą, kad pirmi sėkmingi eksperimentai buvo atlikti kaip tik su katėmis. Technologija ir kritiniai faktoriai tiksliai nustatyti. Tiesą sakant, Karinio jūrų laivyno mokslinių tyrimų laboratorijoje Anapolyje jau daugiau kaip dvidešimt metų hipotermoje laikoma gyva katė.

Ir dar vienas puikus technikos tobulumo įrodymas: daugiau nei dvejus metus gyvulėlį prižiūrėjo vien automatai. O katė gyva, nepasenusi. Kaip ir jūs nepasensit, sere, per visą tą laikotarpį, kuriam nuspręsit atsiduoti mūsų kompanijos globai.

Jau maniau, kad ims žegnotis.

— Gerai, gerai, dabar galime pereiti prie smulkmenų. Reikė jo aptarti keturis punktus: pirma — užmokestis už mūsų priežiūrą, kol žiemosime; antra — kiek laiko žadame miegoti; trečia — kaip investuoti mano kapitalą, kai būsiu užšaldytas; ketvirta — ką daryti, jei išeisiu iš rikiuotės ir nebeprabusiu.

Galiausiai pasirinkau dutūkstantuosius metus — gražus apskritas skaičius, ir temiegosiu trisdešimt metų. Bijojau, kad vėliau prabudęs galiu visai nebesusigaudyti. Per pastaruosius trisdešimt metų (tiek esu nugyvenęs) įvykę pasikeitimai ką nori priblokštų — du globaliniai karai, tuzinas smulkesnių tarptautinių peštynių, Didžioji panika, dirbtiniai palydovai, perėjimas prie atominės energijos — ką čia kalbėti, mano vaikystės laikais net multimorfų nebuvo.

Gal ir dutūkstantieji mūsų eros metai pasirodys keisti. Bet jei prabusiu anksčiau, Bela gali nespėti pasipuošti raukšlėmis ir raukšlelėmis.

Kai reikė jo apsispręsti dėl turto investavimo, apie valstybines obligacijas ir kitus tradicinius būdus net negalvojau: infliacija įgimta mūsų finansinei sistemai. Nutariau pasilikti „Tarnaitės” akcijas, o už grynus nusipirkti kitų pramoninių akcijų; ypatingą dėmesį skyriau šakoms, kurios, mano manymu, turėtų augti. Pavyzdžiui, automatizacija. Dar pasirinkau San Francisko trąšų firmą, kuri darė bandymus su mielėmis ir valgomais dumbliais; žmonių kasmet vis daugiau, taigi kepsniai tikrai neatpigs. Likutį pasiūliau kompanijos kredito fondui.

Bet sunkiausia nuspręsti, ką daryti, jei mirsiu nepabudęs. Kompanija tvirtina: mažiausia septyni iš dešimties užšaldytų žmonių gali išlikti gyvi trisdešimt metų. Kompanija nenukentės jokiu atveju. Šansai nelygūs — aš to ir nesitikėjau: sąžiningai lošiant, birža nuostolių neturi. Vien sukčiai, maustantys geltonsnapius, sakosi sudarą partneriui idealias sąlygas, o draudimas — legalizuotas lošimas. Seniausiai, garbiausiai pasaulio draudimo firmai, Londono Loidams, nėra ko bijoti — Loidų partneriams viskas į naudą. Bet neverta tikėtis ypač gerų sąlygų: kažkas juk turi mokėti siuvėjams už Mūsų Misterio Pauelo kostiumus.

Nusprendžiau: mano mirties atveju viskas iki paskutinio cento atiteks kompanijos kredito fondui. Ponas Pauelas panoro mane išbučiuoti, o aš suabejojau tų „septynių iš dešimties” atvejų tikimybe. Bet sprendimo nepakeičiau, nes šitaip paveldėsiu (jei nemirsiu) visų kitų, sudariusių tokias pat sutartis, turtą (jei tie kiti mirs). Rusiška ruletė — gyvieji susižeria banką… O kompanijai, kaip jau įprasta, atitenka procentai. priklausą lošimo namų savininkui.

Pasirinkau lyg ir naudingiausias sąlygas, bet nežinau, ar nesuklydau: misteris Pauelas mane pamilo tarsi krupjė pienburnį, vis sužaidžiantį „zero”. Baigdamas tvarkyti finansinius reikalus, jis jau kuo nuolaidžiausiai žiūrėjo į Pitą: sulygome dėl penkiolikos procentų žmogaus užšaldymo kainos už Pito hibernaciją ir surašėme atskirą sutartį.

Trūko dar teismo leidimo ir sveikatos patikrinimo. Dėl pastarojo nesijaudinau: nujaučiau, kad mano pasirinktomis sąlygomis kompanija mane priglobs net maru mirštantį. Bet bijojau, kad susitarti su teisėju bus nelengva. Taip ir turi būti— juk žmogus, miegantis šaltuoju miegu, juridiškai visiškai neveiksnus — gyvas, bet bejėgis.

O bijojau visai be reikalo. Mūsų Misteris Pauelas turėjo devyniolika įvairių dokumentų, visų po keturis egzempliorius. Pasirašinėjau, kol nutirpo pirštai; man beeinant pasitikrinti sveikatos, pasiuntinys su visais tais popieriais bėgte išbėgo pro duris — aš pats teisėjo net nepamačiau.

Patikrinimas buvo nuobodus, niekuo nesiskiriantis nuo kitų, jei neminėsim vieno dalyko. Baigdamas apžiūrinėti, gydytojas griežtai pažvelgė man į akis ir paklausė:

— Tamstytė jau seniai šitaip laki?

— Laku?

— Laki.

— Kodėl jums taip atrodo, daktare? Aš blaivut blaivutėlis. „Geri vyrai geroj girioj gerą girą…”

— Aš rimtai klausiu.

— Hm… Gal kokias dvi savaites. Truputėlį ilgiau.

— Girtuoklis per prievartą? Seniau dažnai taip užeidavo?

— Atvirai šnekant, nė karto. Suprantat, — ir aš pradėjau pasakoti, ką man iškrėtė Bela ir Mailsas ir kodėl taip bjauriai jaučiuosi.

Gydytojas atstatė delną:

— Paprašyčiau. Pats turiu savo bėdų ir nesu psichiatras. Iš tiesų mane tedomina tik tai, ar paciento širdis atlaikys kūno šaldymo iki 4 °C išbandymą.O ji atlaikys. Ir paprastai man nesvarbu, kodėl žmogus sukvailioja ir lenda slėptis kaip kurapka į sniegą,— vienu pusgalviu mažiau. Bet kažkokia atavistinė mano profesinės sąžinės dalis reikalauja neleisti žmogui, kad ir kokiam apgailėtinam egzemplioriui, gultis į vieną tų karstų alkoholio persunktomis smegenimis. Apsisukite.

— Ką?

— Apsisukite. Bakstelsiu į kairįjį sėdmenį.

Apsisukau. Įdūrė. Man besikasant, gydytojas kalbėjo toliau:

— Dabar išgerkite štai šitą. Po kokių dvidešimties minučių būsit blaivesnis negu kada nors šį mėnesį. Tada, jei bent kiek sugebate mąstyti, — kuo aš abejoju, — galėsite vėl apgalvoti savo padėtį ir nuspręsti, ar geriau bėgti nuo nesėkmių, ar vyriškai jas atremti.

Išgėriau.

― Viskas, prašom rengtis. Dokumentus pasirašau, bet perspėju: galiu atšaukti leidimą pačią paskutinę akimirką. Daugiau nė lašo alkoholio, kukli vakarienė, jokių pusryčių. Ryt priešpiet ― galutinis patikrinimas.

Nusisuko net neatsisveikinęs. Apsirengiau ir išėjau iš kabineto blaivut blaivutėlis. Pauelas buvo spėjęs sutvarkyti visus popierius. Kai susirinkau juos, pasakė:

― Jei norit, galit palikti dokumentus čia ir pasiimti rytoj rytą… Tai yra, tą egzempliorių, kuris priklauso jums.

― O kiti?

― Vieną egzempliorių pasiliekame mes, kitą, jums užmigus, išsiunčiame juristams, o trečią ― į archyvą. Gydytojas perspėjo dėl dietos?

― O kaipgi,― nukreipiau žvilgsnį į popierius norėdamas paslėpti pyktį.

Pauelas ištiesė ranką:

― Pasaugosiu per naktį. Patraukiau popierius į save:

― Pats galiu. Gal sugalvosiu pakeisti kurias akcijas kitomis.

― Ee… Vėloka ką nors keisti, mielasis misteri Deivi.

― Neskubinkit manęs. Jei ką pakeisiu, atvyksiu anksčiau. Atidariau krepšį ir įkišau popierius į šoninį skyrių šalia Pito. Vertingus dokumentus visuomet laikau čia: gal ir ne tokia saugi vieta, kaip valstybiniai archyvai Karlsbado požemiuose, bet saugesnė, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Kartą vienas kišenvagis bandė kažką ištraukti iš to skyriaus. Vargšelis ir dabar dar tikriausiai nešiojasi randus, paliktus Pito dantų ir nagų.