Vidurdienis, XXII amzius

BEVEIK TOKIE PATYS

Žinodami, kad tučtuojau bus pašaukti, juodu sėdėjo koridoriuje ant palangės, priešais duris. Serioža Kondratjevas maskatavo kojomis, o Paninas, pakreipęs trumpą sprandą, žiūrėjo pro langą į parką, kur tinklinio aikštelėje prie tinklo šokinėjo Distancinio Valdymo fakulteto merginos. Serioža Kondratjevas, pasikišęs po sėdyne delnus, žiūrėjo į duris, į blizgančią juodą lentelę su užrašu „Didžioji Centrifuga“. Aukštojoje Kosmogacijos mokykloje — keturi fakultetai, ir trys iš jų turi treniravimosi sales, ant kurių durų kabo lentelės su tokiais pat užrašais. Visuomet labai neramu laukti, kol būsi pašauktas į Didžiąją Centrifugą. Paninas, pavyzdžiui, dirsčioja į merginas tik todėl, kad niekas nematytų, jog jis nerimauja. O juk Paninui šiandien paprasčiausia treniruotė.

— Gerai žaidžia, — bosu sububeno Paninas.

— Gerai, — neatsigręždamas pritarė Serioža.

— „Ketvirtukas“ puikiai pasuoja.

— Taip, — pritarė Serioža ir trūktelėjo pečiais. Jis taip pat gerai pasuodavo, bet neatsigręžė.

Paninas dirstelėjo į Seriožą, dirstelėjo į duris ir tarė:

— Šiandien tave iš čia išneš.

Serioža patylėjo.

— Kojomis į priekį, — pridūrė Paninas.

— Tik pamanyk, — prabilo valdydamasis Serioža. — O tavęs tai neišneš.

— Ramiau, sportininke, — tarė Paninas. — Sportininkas privalo būti ramus, susitvardantis ir visuomet pasirengęs.

— Aš ir esu ramus, — atkirto Serioža.

— Tu ramus? — toliau kibo Paninas, pirštu baksnodamas bičiuliui į krūtinę. — Tu vibruoji. Drebi kaip mažylis starte. Biauru žiūrėti, kaip tu drebi.

— O tu nežiūrėk, — patarė Serioža. — Geriau žiūrėk į merginas. Geras pasas ir visa kita.

— Tu nedorėlis, — pasakė Paninas ir pažvelgė pro langą. — Puikios merginos! Ir puikiai žaidžia.

— Ir žiūrėk sau, — atkirto Serioža. — Ir stenkis nekalenti dantimis.

— Bene aš kalenu, — nustebo Paninas. — Tai tu kaleni dantimis.

Serioža nieko neatsakė.

— Man kalenti dantimis galima, — kiek. pagalvojęs, tarė Paninas. — Aš ne sportininkas. — Jis atsiduso, pažvelgė į duris ir pridūrė: — Kad bent greičiau pakviestų…

Kairėje pusėje, koridoriaus gale, pasirodė antrojo kurso seniūnas Griša Bystrovas. Jis vilkėjo kombinezoną, ėjo palengvėle, braukdamas pirštu per sieną. Jo veidas buvo susimąstęs. Priešais Kondratjevą ir Paniną jis sustojo ir pasakė:

— Sveiki gyvi. — Jo balsas buvo liūdnas.

Serioža linktelėjo. Paninas išdidžiai atsakė:

— Sveikas, Grigorijau. Ar vibruoji prieš Centrįfugą, Grigorijau?

— Taip, — atsakė Griša Bystrovas. — Truputį.

— Stai, — kreipėsi Paninas į Seriožą, — Grigorijus tik trupučiuką jaudinasi. O juk Grigorijus viso labo tik mažylis.

Mažyliais mokykloje buvo vadinami jaunesniųjų kursų studentai.

Griša atsiduso ir taip pat atsisėdo ant palangės.

— Serioža, — tarė jis. — Ar teisybė, kad šiandien tu pirmą kartą bandai aštuongubą perkrovą?

— Taip, — atsakė Serioža. Jis visai neturėjc“ noro kalbėli, bet bijojo įžeisti Bystrovą. — Žinoma, jeigu leis, — pridūrė jis.

Tikriausiai leis, — pasakė Griša.

— Tik pamanykit, aštuongubos perkrovos bandymas! — lengvabūdiškai įsiterpė Paninas.

O tu ar bandei aštuongubą? — susidomėjo Griša.

— Ne, — tarė Paninas. — Bet juk aš ne sportininkas.

— O gal pabandysi? — paklausė Serioža. — Stai dabar pat, drauge su manim. A?

— Aš žmogus paprastas, be pretenzijų, — atsakė Paninas. — Yra norma. Norma laikoma penkiaguba perkrova. Paprastas, nepretenzingas mano organizmas nepakelia nieko, kas viršija normą. Kartą jis pabandė šešiagubą perkrovą ir septintą minutę buvo išneštas. Drauge su manim.

— Ką išnešė? — nesuprato Griša.

— Mano organizmą, — paaiškino Paninas.

— Taip, — vos šyptelėjęs, tarė Griša. — O štai aš dar nepriėjau ir penkiagubo.

— Antrame kurse penkiagubo ir nereikia, — pasakė Serioža. Jis nušoko nuo palangės ir ėmė tūpčioti paeiliui kairiąja ir dešiniąja koja.

— Na, aš einu, — tarė Griša ir taip pat nušoko nuo palangės.

— Kas atsitiko, seniūne? — paklausė Paninas. — Ko toks nusiminęs?

— Kažkas Kopylovui iškrėtė išdaigą, — liūdnai atsakė Griša.

— Vėl? — tarė Paninas. — Kokią išdaigą?

Antrakursis Valia Kopylovas garsėjo fakultete skaičiavimo technikos pamėgimu. Neseniai fakultete buvo pastatyta nauja, labai gera bangolaidė skaičiavimo mašina LIANTI, ir Valia prie jos tupinėjo visą laisvalaikį. Prie šios mašinos Valia būtų kunksojęs ir naktį, bet naktimis LIANTI mašina dirbdavo diplomatams, ir Valentinas būdavo negailestingai išvaromas.

— Kažkas iš mūsiškių užprogramavo meilės laišką,— tarė Griša. — Dabar LIANTI paskutiniame cikle; išpoškįna;

,Be Kopylovo sunku gyventi, myliu, siunčiu linkėjimų. Lianti.“ Paprastu raidžių kodu.

— „Siunčiu linkėjimų. Lianti…“ — įsiterpė Serioža, masažuodamasis pečius. — Poetai. Pasmaugtum iš gailesčio.

— Tik pamanykit, — tarė Paninas. — Kokie linksmi dabar mažyliai.

— Ir sąmojingi, — pridūrė Serioža.

— Ko jūs man visa tai sakote, — atkirto Griša Bystrovas. — Jūs tiems kvailiams sakykite. Iš tiesų, „siunčiu linkėjimų. Lianti“. Šiandien naktį Kanas skaičiavo, ir vietoj atsakymo — šast! — „siunčiu linkėjimų. Lianti“. Dabar jis mane kviečia.

Todoras Kanas, geležinis Kanas, buvo Šturmanų fakulteto viršininkas.

— O! — šūktelėjo Paninas. — Tavęs laukia įdomus pusvalandis, seniūne. Geležinis Kanas labai gyvas pašnekovas.

— Geležinis Kanas didelis estetas, — tarė Serioža Kondratjevas. — Jis nepakęs seniūno, kurio kursantai negali suregzti dviejų eilučių.

— Aš žmogus paprastas, be pretenzijų, — pradėjo Paninas, bet tuo melu pro prasivėrusias duris kyštelėjo budėtojo galva.

— Kondratjevai, Paninai, pasiruošti, — pasakė budėtojas.

Paninas sumiksėjo ir pasitaisė palaidinę.

— Eiva, — pasakė jis.

Kondratjevas linktelėjo Grišai ir nuėjo paskui Paniną į treniravimosi salę. Salė buvo didelė, viduryje jos ant kubinio stovo žvilgėjo keturių metrų ilgio svirtis — Didžioji Centrifuga. Svirtis sukosi. Kabinos jos galuose, išcentrinės jėgos traukiamos, lėkė beveik horizontaliai. Langelių kabinose nebuvo, ir kursantai buvo stebimi iš stovo vidaus per veidrodžių sistemą. Prie sienos, ant švediško suolelio, ilsėjosi keletas kursantų. Atlošę galvas, jie stebėjo besisukančias kabinas.

— Keturguba, — tarė Paninas, žiūrėdamas į kabinas.

— Penkiaguba, — pataisė Kondratjevas. — Kas ten dabar?

— Nguenas ir Gurgenidzė, — atsakė budėtojas.

Jis atnešė du perkrovos kostiumus, padėjo Kondratjevui ir Paninui apsirengti ir už varstė raištelius. Užsivilkęs perkrovos kostiumą, žmogus panašus į šilkaverpio kokoną.

— Laukit, — tarė budėtojas ir nuėjo prie stovo.

Kartą per savaitę kiekvienas kursantas sukosi išcentriniame įrenginyje, pratindamasis prie perkrovos. Kartą per savaitę po valandą visus penkerius metus. Reikėjo sėdėti ir kentėti, ir klausyti, kaip traška kaulai, ir jausti, kaip platūs diržai įsiveržia per storą kostiumo audinį į išpurtusį kūną, kaip ištįsta veidas ir kaip sunku mirkčioti — apsunksta vokai. O sukantis reikėjo spręsti kažkokius ne per įdomiausius uždavinėlius arba sudarinėti standartines papildomas programas skaičiavimo mašinai, ir šitai buvo visai nelengva, nors ir uždavinėliai, ir papildomosios programos buvo pažįstamos nuo pirmojo kurso. Kai kurie kursantai ištverdavo septyngubą perkrovą, o kiti neištverdavo nė trigubos — jie kurį laiką netekdavo regėjimo ir būdavo perkeliami į Distancinio Valdymo fakultetą.

Svirtis ėmė suktis lėčiau, kabinos pakibo vertikaliai. Iš vienos išlipo liesas juodbruvas Nguen Fu Datas ir sustojo, įsitvėręs į praviras dureles. Jis svirduliavo. Iš kitos kabinos it maišas išdribo Gurgenidzė. Ant švediško suolelio sėdėję kursantai pašoko, bet budėtojas jau padėjo jam pasikelti, ir jis atsisėdo, atsiremdamas rankomis į grindis.

— Laikykis, Liova! — šūktelėjo vienas kursantas.

Visi nusikvatojo. Tik Paninas nesijuokė.

— Nieko, vaikinai, — dusliai tarė Gurgenidzė ir atsistojo. — Vieni niekai! — Jis ėmė baisiai kraipyti veidą, mankštindamas paburkusius skruostų raumenis. — Vieni niekai! — pakartojo jis.

— Na, ir neš tave šiandien, sportininke! — negarsiai, bet ryžtingai prabilo Paninas.

Kondratjevas dėjosi negirdįs. „Jeigu mane šiandien išneštų, — pagalvojo jis, — viskas žlugtų. Negali šiandien manęs nešti. Neturi nešti.“

— Per riebus esi, Liova, tarė jis. — Rubuiliai perkrovą sunkiai pakelia.

— Sulys, — guviai įsiterpė Paninas. — Panorės — ir sulys.

Paninas neteko šešių kilogramų svorio, kol išmoko pakelti penkiagubą perkrovą, kuri buvo laikoma norma. Tai buvo gana sunku, bet jis labai nenorėjo tapti distancininku, troško būti šturmanu.

Atsidarė stovo liukas, ir išlindo baltą chalatą vilkintis instruktorius. Iš Ngueno ir Gurgenidzės jis paėmė įskaitų lapelius.

— Kondratjevas ir Paninas pasiruošę? — paklausė jis.

— Pasiruošę, — atsakė budėtojas.

Instruktorius greitomis permetė akimis lapelius.

— Taip, — tarė jis. — Nguenas ir Gurgenidzė laisvi. Jums įskaityta.

— Puiku, — nudžiugo Gurgenidzė. Jis išsyk atsipeikėjo. — Man, vadinasi, taip pat įskaityta?

— Jums taip pat.

Gurgenidzė staiga garsiai sužagsėjo. Visi vėl nusikvatojo, netgi Paninas, ir Gurgenidzė labai sumišo. Juokėsi ir Nguen Fu Datas, atvarstydamas kostiumo juosmenį. Matyt, jo savijauta buvo gera.

Instruktorius pašaukė:

— Paninai ir Kondratjevai, į kabinas.

— Vitalijau Jefremovičiau, — kreipėsi Kondratjevas.

— Ak, taip, — atsakė instruktorius, ir jo veide pasirodė susirūpinimas. — Man labai gaila, Sergejau, bet perkrovą virš normos gydytojas jums uždraudė. Laikinai.

— Kaip čia dabar? — baikščiai paklausė Kondratjevas.

— Kategoriškai uždraudė.

— Bet juk aš jau pripratau prie septyngubos, — nenusileido Kondratjevas.

— Labai apgailestauju, Sergejau, — pakartojo instruktorius.

— Cia kažkokia klaida, — tarė Kondratjevas. — Taip negali būti. Instruktorius patraukė pečiais.

— Taip negalima, — pasakė nusiminęs Kondratjevas. — Aš prarasiu formą. — Jis žvilgtelėjo į Paniną. (Paninas žiūrėjo į grindis.) Kondratjevas vėl pažvelgė į instruktorių. — Juk aš viską prarasiu.

— Tik laikinai, — ramino instruktorius.

— Kiek šitai — laikinai?

— Ligi naujo įsakymo. Pora mėnesių, ne daugiau. Kartais taip būna. O kol kas treniruositės penkiagubai perkrovai. Paskui pasivysite.

— Nieko, Serioža, — bosu tarė Paninas. — Truputį pailsėk nuo savo daugiagubo.

— Vis dėlto prašyčiau… — pradėjo Kondratjevas nemaloniu meilikaujamu balsu, kuriuo kaip gyvas nebuvo kalbėjęs.

Instruktorius susiraukė.

— Mes gaištam laiką, Kondratjevai, — tarė jis. — Eikit į kabiną.

— Klausau, — tyliai pasakė Serioža ir įlindo į kabiną.

Jis atsisėdo ant sėdynės, prisisegė plačiais diržais ir ėmė laukti. Priešais sėdynę buvo veidrodis, ir Kondratjevas jame išvydo niūrų, piktą savo veidą. „Jau geriau būtų mane išnešę, — pagalvojo jis. — Dabar raumenys suglebs, ir pradėk viską iš pradžių. Kada dabar beprisigausiu iki dešimtgubo! Ar bent ligi aštuongubo. Visi jie laiko mane sportininku, — piktai pagalvojo jis. — Ir gydytojas. O gal jam papasakoti?“ Jis vaizdavosi, kaip pasakoja gydytojui, kam jam visa tai reikalinga, o gydytojas žiūri į jį linksmomis išblukusiomis akimis ir sako:,Nuosaikumas, Sergejau, nuosaikumas…

— Apsidraudėlis, — garsiai tarė Kondratjevas.

Jis taikė gydytojui, bet tučtuojau pagalvojo, kad per telefono ragelį gali išgirsti Vitalijus Jefremovičius ir pamanyti, jog čia kalbama apie jį.

— Na, ir gerai, — tarė jis garsiai.

Kabina ėmė krypti. Treniruotė prasidėjo.

…Kai jie išėjo iš treniravimosi salės, Paninas tuojau ėmė masažuotis pabrinkusius paakius. Pasisukus Didžiojoje Centrifugoje, jam, kaip ir visiems linkusiems tukti kursantams, visuomet pabrinkdavo paakiai. Paninas labai rūpinosi savo išvaizda. Jis buvo gražus ir įpratęs patikti. Todėl tučtuojau po treniruotės Didžiojoje Centrifugoje jis imdavo masažuotis paakius.

— O šit tokia biaurybė tau niekada nepasidaro, — tarė jis Kondratjevui.

Kondratjevas nutylėjo.

— Tavo puiki konstitucija, sportininke. Kaip džiovintos raudės.

— Kad man tavo rūpesčiai, — atsakė Kondratjevas.

— Juk tau pasakyta, kad visa tai tik laikinai, keistuoli.

— Galcevui taip pat sakė, kad tik laikinai, o paskui perkėlė į distancininkus.

— Na, ką gi, — išmaniai tarė Paninas, — vadinasi, jam nebuvo lemta.

Kondratjevas sukando dantis.

— Tik pamanyk, — pasakė Paninas, — jam uždraudė aštuongubą perkrovą. Stai aš, pavyzdžiui, žmogus paprastas, be pretenzijų…

Kondratjevas sustojo.

— Klausyk, tu, — tarė jis. — Bykovas iš Jupiterio „Tachmasibą“ pilotavo tik dv51ikaguba perkrova. O gal tu šito nežinai?

— Kur nežinosi, — ; atsakė Paninas.

— O Jusupovas žuvo todėl, kad neištvėrė aštuongubo. Sitai taip pat žinai?

— Jusupovas — šturmanas bandytojas, — tarė Paninas, — ir ne mums pora. O Bykovas, tarp kitko, kaip gyvas niekad nesitreniravo Centrifuga.

— Esi tikras? — kandžiai paklausė Kondratjevas.

— Na, gal būt, treniravosi, bet tik ne patrūktinai, kaip kad tu, sportininke.

— Borka, ar tu iš tiesų manai, kad aš sportininkas? — paklausė Kondratjevas.

Paninas pažvelgė į jį suglumęs.

— Matai, — tarė is, — juk aš nesakau, kad tai blogai… Tai, žinoma, Erdvėje naudingas dalykas…

— Gerai, — nutraukė jį Kondratjevas. — Eiva į parką. Prasimankštinsim.

Jie nuėjo koridoriumi. Paninas, nenustodamas masažuotis paakių, žvilgčiojo į kiekvieną langą.

— O merginos vis dar žaidžia, — tarė jis. Jis sustojo prie lango ir ištempė kaklą. — Aha. Stai ji!

— Kas? — paklausė Kondratjevas.

— Nežinau — tarė Paninas.

— Negali būti, — suabejojo Kondratjevas.

— Ne, teisybė, su ja užvakar šokau. Bet kuo ji vardu — nežinau.

Serioža Kondratjevas taip pat pažvelgė pro langą.

— Antai, matai, — pasakė Paninas, — su aprištu keliu.

Serioža pamatė merginą aprištu keliu.

— Matau, — tarė jis. — Einam.

— Labai graži mergaitė, — pagyrė Paninas. — Labai. Ir protinga.

— Einam, einam, — paragino Kondratjevas. Jis paėmė Paniną už parankės ir ėmė tempti.

— Kur tu taip skubi? — nustebo Paninas.

Jie praėjo pro tuščias auditorijas ir užėjo į trenažinę. Trenažinė buvo įrengta kaip šturmano kabina tikrame fotoniniame planetolaivyje, tik viršum valdymo pulto vietoj videoekrano buvo įmontuotas didelis Jaltas stachostinės mašinos kubas. Tai buvo kosmogacinių uždavinių daviklis. Įjungtas jis atsitiktinai siuntė registruojantiems pulto prietaisams įvedamuosius duomenis. Kursantas turėjo sudaryti uždavinio sąlygas optimaliai atitinkančią valdymo komandų sistemą.

Dabar pultą buvo apspitęs visas būrys mažylių. Jie ginčijosi, mosavo rankomis, stumdėsi. Paskui staiga stojo tyla, ir buvo girdėti, kaip sausai klapsi pulto klavišai: kažkas rinko komandą. Slogioje tyloje sugaudė skaičiavimo mašina, ir viršum pulto užsidegė raudona lemputė — netikslaus sprendimo signalas. Mažyliai ėmė šiikauti. Vieną nutraukė nuo sėdynės ir nustūmė šalin. Jis buvo pasišiaušęs ir garsiai šaukė: „Juk aš sakiau!“

— Kodėl tu toks suprakaitavęs? — pašaipiai paklausė jį Paninas.

— Iš pykčio, — atsakė mažylis.

Skaičiavimo mašina vėl sugaudė, ir vėl viršum pulto užsidegė raudona lemputė.

— Juk aš sakiau! — suriko mažjdis.

— Einam, — tarė Paninas ir ėmė petimi spraustis per būrį.

Mažyliai nuščiuvo. Kondratjevas pamatė, kaip Paninas pasilenkė prie pulto, paskui greitai ir ritmingai suklapsėjo klavišai, skaičiavimo mašina suūžė, ir viršum pulto užsidegė žalia lemputė. Mažyliai sudejavo.

— Bet čia Paninas, — kažkas pasakė.

— Juk tai Paninas, — pasiguodė Kondratjevui suprakaitavęs mažylis.

— Ramios plazmos, — palinkėjo Paninas, sprausdamasis iš pulko. — Varykit toliau. Eiva, Sergejau Ivanyčiau.

Paskui juodu užėjo į skaičiavimo sektorių. Ten vyko pratybos, o prie dailaus pilko LIANTI korpuso tupėjo trys operatoriai ir rausėsi schemoje. Cia pat tupėjo liūdnas antrojo kurso seniūnas Griša Bystrovas.

— Linkėjimai nuo Lianti, — pasakė Paninas. — Bystrovas, pasirodo, dar gyvas. Keista.

Jis pažvelgė į Kondratjevą ir patapšnojo jam delnu per nugarą. Koridoriumi nuaidėjo traškesys.

— Liaukis tylėjęs, — tarė Paninas.

— Nereikia, Borka, — pridūrė Kondratjevas.

Jie nulipo laiptais, perėjo vestibiulį, kur stovėjo didelis bronzinis Ciolkovskio biustas, ir atsidūrė parke. Prie vartų kažkoks antrakursis iš šlango laistė gazonuose gėles. Eidamas pro jį, Paninas, smarkiai gestikuliuodamas, padeklamavo:

Be Kopylovo sunku gyventi.

Myliu, siunčiu linkėjimų.

Lianti, Antrakursis droviai nusišypsojo ir pažvelgė į antrojo aukšto langus.

Jie ėjo siaura alėja, apsodinta ievomis. Paninas buvo garsiai beuždainuojąs, bet už posūkio pasirodė būrys merginų. Jos ėjo iš tinklinio aikštelės vien sportinėmis kelnaitėmis ir berankoviais marškinėliais. Priekyje, po pažastimi laikydama kamuolį, ėjo Katia. „Dar to betrūko, — pamanė Kondratjevas. — Dabar ji įsispoksos į mane savo apvaliomis akutėmis, iškalbingu žvilgsniu.“ Jis net stabtelėjo. Jam baisiai norėjosi peršokti ievų krūmus ir mauti kur nors toliau. Jis dėbtelėjo į Paniną. Sis maloniai nusišypsojo, išsitiesė ir švelniai tarė:

— Sveikos gyvos, mergaitės!

Distancinio Valdymo fakultetas apdovanojo jį baltadanlo šypsena. Katia žiurėjo tik į Kondratjevą. „O viešpalie“, — pamanė jis ir tuojau tarė:

— Sveika, Katia.

— Sveikas, Serioža, — atsakė Kalia, nuleido akis ir praėjo.

Paninas sus lojo.

— Na, ko tu sustingai? — tarė Kondratjevas.

— Cia jinai, — pasakė Paninas.

Kondratjevas atsigręžė. Katia stovėjo, taisydamasi išsitaršiusius plaukus, ir žiūrėjo į jį. Dešinysis jos kelis buvo aprištas dulkinu tvarsčiu. Valandėlę juodu žiūrėjo į kits kitą. Kalios akys pasidarė visai apvalios. Kondratjevas prikando lūpą, apsisuko ir nuėjo, nelaukdamas Panino. Sis jį prisivijo.

— Kokios gražios akys, — tarė jis.

— Apvalios,šyptelėjo Kondratjevas.

— Tu pats apvalus, — piktai atkirto Paninas. — Ji labai šauni mergaitė. Palauk, — pridūrė jis. — Iš kur ji tave pažįsta?

Kondratjevas neatsakė, ir Paninas nutilo.

Parko centre buvo didelė pievelė, prižėlusi tankios švelnios žolės. Kursantai prieš egzaminus čia paprastai kaldavo teorinius dalykus, ilsėdavosi po perkrovos treniruočių, o vasaros vakarais kartais ateidavo bučiuotis. Dabar čia buvo susirinkęs Šturmanų fakulteto penktas kursas. Daugiausia kursantų spietėsi po baltu tentu, kur buvo žaidžiama keturmačiais šachmatais. Sį didžiai intelektualų žaidimą, kurio lenta ir figūros buvo keturių erdvinių matmenų ir egzistavo tik žaidėjų vaizduotėje, prieš kelerius metus į mokyklą atnešė Žilinąs, tas pats, kuris dabar dirbo bortinžinieriumi transmarsiniame laive „Tachmasibas“. Vyrcsniųjų kursų studentai labai mėgo šį žaidimĄ, bet jį žaisti galėjo toli gražu ne bet kas. Užtat sirgalių galėjo būti kiekvienas, kas tik netingėjo. Sirgalių balsai skardėjo po visą parką.

— Reikėjo eiti pėstininku į e-vienas-delta-haš…

— Tuomet krinta ketvirtas žirgas.

— Tegu. Pėstininkai eina į rikių erdvę…

— Kokią rikių erdvę? Iš kur ištraukei rikių erdvę?! Netiksliai užrašei devintą ėjimą!

— Klausykit, vyručiai, išveskit Sašką ir pririškit prie medžio! Tegu pastovi.

Matyt, pasipiktino vienas žaidėjas:

— Tyliau! Juk trukdote!

— Eiva, pažiūrėsim, — tarė Paninas. Jis labai mėgo keturmačius šachmatus.

— Nenoriu, — atsakė Kondratjevas.

Jis peržengė per Gurgėnidzę, kuris buvo užgulęs Malyševą ir ligi pat pakaušio užlaužęs jam ranką. Malyševas dar spurdėjo, bet viskas buvo aišku. Kondratjevas kelis žingsnius paėjėjo nuo jų į šalį ir išsitiesė žolėje. Po perkrovos truputį skaudėjo raumenis, bet tai buvo labai naudinga, ir Kondratjevas padarė „tiltelį“, paskui „statramstį“, paskui dar kartą „tiltelį“ ir pagaliau atsigulė ant nugaros ir įsmeigė akis į dangų. Paninas atsisėdo šalia ir, kramsnodamas žolelę, ėmė klausytis sirgalių šūkaliojimo.

„O gal nueiti pas Kaną? — pagalvojo Serioža. — Nueiti ir pasakyti: „Draugas Kanai, ką jūs galvojate apie tarpžvaigždinius skridimus?“ Ne, ne taip. „Draugas Kanai, aš noriu užkariauti Visatą.“ Fu, kokia nesąmonė!“ Serioža apsivertė ant pilvo ir parėmė kumščiais pasmakrę.

Gurgenidzė ir Malyševas baigė imtis ir susėdo prie Panino. Malyševas, sunkiai alsuodamas, paklausė:

— Ką vakar rodė Es Ve[1]?

— „Žydruosius laukus“, — atsakė Paninas. — Transliavo iš Argentinos.

— Na ir kaip?

— Galėjo ir ne transliuoti, — numojo Paninas.

— A, — tarė Malyševas, — tai tas, kur jis visą laiką mėto šaldytuvą?

— Dulkių siurblį, — pataisė Paninas.

— Sitą aš mačiau, — tarė Malyševas. — Ne, kodėl, filmas neblogas. Muzika gera. Ir kvapų gama gera. Atsimeni, kai jie i)rie j ii ros?

— Gal būt, — pasakė Paninas. — Tik mano smelfideris sugedęs. Visą laiką trenkia rūkyta žuvimi. Labai pritiko, kai jis ten užėjo į gėlių parduotuvę ir uostė rožes.

— Se tau kad nori, — įsiterpė Gurgenidzė. — O kodėl, Borka, nepataisai?

Malyševas susimąstęs tarė:

— Būtų puiku išrasti kinui lytėjimo pojūčių perteikimo metodus. Įsivaizduoji, Borka, ekrane kažkas kažką bučiuoja, o tu jauti smūgį per veidą…

— Įsivaizduoju, — atsakė Paninas. — Šitaip man kartą jau buvo atsitikę. Be jokio kino.

„O paskui aš pasirinkčiau vaikinus, — galvojo Serioža. — Siam reikalui jau dabar galima pasirinkti tinkamus vaikinus. Madedovą, Valką Petrovą, Seriožką Zavialovą iš Inžinerijos fakulteto. Vitka Briuškovas iš trečio kurso pakelia dvylikagubą perkrovą. Jam net treniruotis nereikia: turi kažkokią ypatingą vidurinę ausį. Bet jis mažylis ir dar nieko nenutuokia.“ Serioža prisiminė, kaip Briuškovas, Panino paklaustas, kam jam tai reikalinga, pasipūtė ir tarė: „O tu pamėgink, kaip aš.“ „Mažylis, visai nepakenčiamas, žalias mažylis. Taip, apskritai visi jie sportininkai — ir mažyliai, ir absolventai. S tai nebent Valia Petrovas…“

Serioža vėl apsivertė ant nugaros. „Valia Petrovas. „Neklasikinių mechanikų akademijos darbai“, septintas tomas. Na, Valka Petrovas su šia knyga ir miega, ir valgo. Bet juk ir kiti ją skaito. Juk ji nuolat skaitoma! Bibliotekoje trys egzemplioriai, ir visi nučiurę, ir ne visuomet juos gauni. Vadinasi, ne aš vienas? Vadinasi, juos taip pat domina,Pi-kvantų laikysena greitintuvuose“, ir jie taip pat daro išvadas? Susirasiu Valką Petrovą, — pagalvojo Serioža, — ir pakalbėsiu…“

— Na, ko tu į mane įsistebeilijai? — paklausė Paninas. — Vyručiai, ko jis į mane įsistebeilijo? Man baisu!

Serioža susigriebė, kad jis pasikėlęs keturpėsčias ir spoksąs tiesiai Paninui į veidą.

— Koks rakursas! — šūktelėjo Gurgenidzė — Tau pozuojant, aš lipdysiu „Susimąstymą“.

Serioža atsistojo ir apžvelgė pievelę. Petrovo nebuvo matyti. Jis vėl atsigulė ir padėjo skruostą ant žolės.

— Sergejau, — pašaukė Malyševas. — O kaip tu visa tai pakomentuosi?

— Ką būtent? — paklausė Serioža, nepakeldamas veido nuo žolės.

— „Junaited Roket Konstrakšn“ nacionalizavimą.

— „Siai misterio Hopkinso akcijai pritariu. Laukiu tokių pat tolimesnių akcijų. Kondratjevas“, — atsakė Serioža. — Telegramą pasiųsti išperkamuoju mokesčiu, valiuta per Tarybinį Valstybės banką.

„Junaited Roket“ inžinieriai geri. Mūsų inžinieriai taip pat geri. Pats laikas jiems visiems susivienyti ir statyti tiesiasrovius. Dabar svarbiausia inžinieriai, o jau mes savo darbą padarysim. Mes pasiruošę.“ Serioža vaizdavosi startuojančias, o paskui Erdvėje skriejančias milžiniškų žvaigždėlaivių eskadras. Jos lėkė greičiu, kone prilygstančiu šviesos barjerui, su dešimtguba, dvidešimtguba perkrova, ryte rydamos išsklaidytą materiją, tonas tarpžvaigždinių dulkių ir dujų… Didžiuliai pagreičiai, galingi dirbtinės gravitacijos laukai… Specialioji reliatyvumo teorija nebetinka, apvirsta aukštyn kojomis. Dešimtys metų prabėga žvaigždėlaivyje ir tik mėnesiai Žemėje. Ir tegu nėra teorijos, užtat yra pi-kvantai supergreitintuvuose, pi-kvantai, pagreitinti kone šviesos greičiais, pi-kvantai, kurie sensta dešimt, šimtą kartų greičiau, negu yra nustačiusi klasikinė teorija. Apskristi visą matomą Visatą per dešimt — penkiolika lokalinių metų ir grįžti į 2emę, praėjus metams po. starto… Nugalėti Erdvę, nutraukti Laiko grandines, padovanoti savo kartai Svetimuosius Pasaulius, tik šit biaurybė gydytojas, — kad jį kur velniai! — neapibrėžtam laikui uždraudė perkrovą!..

— Va kur jis guli, — tarė Paninas. — Tik jis apimtas depresijos.

— Jis labai nusiminęs, — pridūrė Gurgenidzė.

— Jam uždrausta treniruotis, — paaiškino Paninas.

Serioža pakėlė galvą ir pamatė, kad prie jų priėjo Tania Gorbunova Distancinio Valdymo fakulteto antro kurso studentė.

— Tu tikrai apimtas depresijos, Serioža? — paklausė ji.

— Taip, — atsakė Kondratjevas. Jis prisiminė, kad Tania — Katios draugė, ir jam pasidarė visai nemalonu.

— Sėskis prie mūsų, Tanečka, — pasiūlė Malyševas.

— Ne, — atsakė Tania. — Man reikia pasikalbėti su Serioža.

— A, — tarė Malyševas.

Gurgenidzė šūktelėjo:

— Vyručiai, einam skirti sirgalių!

Jie atsistojo ir nuėjo, o Tania atsisėdo šalia Kondratjevo. Ji buvo liesutė, linksmų akių, stačiai nuostabiai malonu į ją žiūrėti, nors ji ir Katios draugė.

— Ko pyksti ant Katios? — paklausė ji.

— Nepykstu, — niūriai atsakė Kondratjevas.

— Nemeluok, — tarė Tania. — Pyksti.

Kondratjevas papurtė galvą ir nukreipė žvilgsnį į šalį.

— Vadinasi, nemyli, — pasakė Tania.

— Klausyk, Taniitša, — tarė Kondratjevas. — Tu myli tą savo Malyševą?

— Myliu.

— Tai štai ką. Jūs susiginčijot, o aš imuosi jus taikyti.

— Vadinasi, jūs susiginčijot? — paklausė Tania.

Kondratjevas nutylėjo.

— Supranti, Sergejau, jeigu mudu su Mišką susiginčysim, tai būtinai susitaikysim. Patys. O tu…

— O mudu nesUsitaikysim, — atsakė Kondratjevas.

— Vadinasi, jūs vis dėlto susiginčijot!

— Mes nesusitaikysim, — pabrėžtinai pasakė Kondratjevas ir pažvelgė tiesiai į linksmąsias Tanios akis.

— O Katia ir nežino, kad judu susiginčiję. Ji nieko nesupranta, ir man jos stačiai gaila.

— O kas man claiyti, Tania? — tarė Kondratjevas. — Bent tu mane suprask. Juk ir tau tikriausiai taip yra pasitaikę.

— Vieną kartą, — prisipažino Tania. — Tik aš tučtuojau jam pasakiau.

— Na štai, matai! — nudžiugo Serioža. — O ką jis?

Tania patraukė pečiais.

— Nežinau, — tarė ji. — Tik žinau, kad jis nemirė.

Ji atsistojo, pasitaisė sijonėlį ir paklausė:

— Tau iš tiesų uždrausta perkrova?

— Uždrausta, — atsakė keldamasis Kondratjevas. — Tau gerai, tu mergaitė, o kaip aš pasakysiu?

— Geriau pasakyti.

Ji apsisuko ir nuėjo pas keturmačių šachmatų mėgėjus. Ten Mišką Malyševas kažką šūkavo apie besmegenius. Kondratjevas jai įkandin tarė:

— Taniuška… (Ji stabtelėjo ir atsigręžė.) Nežinau, gal visa tai praeis… Dabar man rūpi visai kas kita.

Jis žinojo, kad tai nepraeis. Ir žinojo, kad Tania šitai supranta. Tania nusišypsojo ir linktelėjo galva.

Po viso to, kas buvo, Kondratjevas visai nenorėjo valgyti. Jis nenoromis mirkė džiuvėsius į stiprią saldžią arbatą ir klausėsi, kaip Paninas, Malyševas ir Gurgenidzė aptaria savo meniu. Paskui jie ėmė valgyti, ir valandžiukę prie stalo viešpatavo tyla. Buvo girdėti, kaip prie gretimo staliuko kažkas tvirtina:

— Rašyti taip, kaip Hemingvėjus, dabar nebegalima. Reikia rašyti trumpai ir duoti maksimumą informacijos. Hemingvėjus netikslus…

— Ir gerai, kad netikslus! Tiksli politechninė enciklopedija…

— Enciklopedija? O tu paimk Strogovą, „Kelių kelią“. Skaitei?

— „Tikslumas, tikslumas“! — įsiterpė kažkoks bosas. — Pats nežinai, ką kalbi……

Paninas padėjo šakutę, pažvelgė į Malyševą ir tarė:

— O dabar papasakok apie banginio vidurius.

Kol dar nesimokė, Malyšcvas dirbo banginių medžiojimo kombinate.

— Palauk, palauk, — tarė Gurgenidzė.

— Aš jums geriau papasakosiu, kaip Miaoledajuje gaudo sepijas, — pasiūlė Malyševas.

— Liaukitės! — susierzinęs tarė Kondratjevas.

Visi sužiuro į jį ir nutilo. Paskui Paninas pasakė:

— Ne, negalima šitaip, Sergejau. Tvardykis.

Gurgenidzė atsistojo ir tarė:

— Taip! Vadinasi, laikas išgerti.

Jis nuėjo prie bufeto, grįžo su grafinu pomidorų sunkos ir susijaudinęs pranešė:

— Vyručiai, Fu Datas sako, kad septynioliktą dieną Liachovas išskrenda į Pirmąją Tarpžvaigždinę!

Kondratjevas išsyk pakėlė galvą:

— Tikrai?

— Septynioliktą dieną, — pakartojo Gurgenidzė. — „Žaibu“.

Fotoninis laivas „Chijus-Zaibas“ buvo pirmas pasaulyje polituojamas tiesiasrovis. Jis buvo statomas dvejus metus, ir jau treji metai jį bandė geriausi tarpplanetininkai.

„Sit kaip, prasidėjo!“ — pagalvojo Kondratjevas ir paklausė:

— Distancija nežinoma?

— Fu Datas sako, pusantro šviesmėnesio.

— Draugai tarpplanetininkai, — tarė Malyševas. — Sia proga reikia išgerti. — Jis iškilmingai pripilstė į stiklines pomidorų sulčių. — Pakelsim, — paragino jis.

— Nepamiršk pasisūdyti, — tarė Paninas.

Visa ketveriukė susidaužė ir išgėrė. „Prasidėjo, prasidėjo“, — galvojo Kondratjevas.

— O aš „Chijus-Zaibą“ mačiau, — pasakė Malyševas. — Praeitais metais, kai stažavausi „Žvaigždutėje“. Toks milžinas.

— Paviršiaus skersmuo — septyni šimtai metrų, — tarė Gurgenidzė. — Ne taip jau daug. Užtat rinktuvo anga — Oho! — šeši kilometrai. O ilgis nuo briaunos iki briaunos — beveik aštuoni kilometrai.

„Masė — tūkstantis šešiolika tonų — automatiškai atsiminė Serioža. — Vidutinė trauka — aštuoniolika megazengerių, reisinis greitis — aštuoniasdešimt megametrų per sekundę, projektinis perkrovos maksimumas — šeši „že“… Mažai… Projektinis užgriebio maksimumas — penkiolika varų… Mažai, mažai..

— Šturmanai, — svajingai tarė Malyševas. — O juk tai mūsų laivas. Juk mes tokiais skraidysime.

— Oversanu Zemė — Plutonas! — pasakė Gurgenidzė.

Kitame salės gale skambiu tenoru kažkas sušuko:

— Draugai! Girdėjot? Septynioliktą dieną „Žaibas“ išskrenda į Pirmąją Tarpžvaigždinę!

Salė suūžė. Nuo gretimo staliuko pakilo trejetas Pilotų fakulteto studentų ir skubiai nuėjo balso link.

— Asai pelenguoja, — tarė Malyševas, palydėdamas juos akimis.

— Aš žmogus paprastas, be pretenzijų, — staiga prabilo Paninas, pildamas į stiklinę pomidorų sunkos. — Ir štai vis dėlto ko negaliu suprasti. Kuriem galam mums šitos žvaigždės?

— Ką reiškia — kuriem galam? — nustebo Gurgenidzė.

— Na, Mėnulis — tai starto aikštelė ir observatorija. Venera — tai aktinidai. Marsas — violetinis kopūstas, atmosferos generacija, kolonizacija. Puiku. O žvaigždės?

— Tai yra, — tarė Malyševas, — tau nesuprantama, kodėl Liachovas skrenda į Tarpžvaigždinę?

— Išsigimėlis, — įsiterpė Gurgenidzė. — Mutacijos auka.

— Paklausykite, — pasakė Paninas. — Aš jau seniai apie tai galvoju. Stai mes — astronautai, išskrendam į Banginio UV žvaigždę. Du su puse parseko.

— Du ir keturios dešimtosios, — pataisė Kondratjevas, žiūrėdamas į stiklinę.

— Skrendam, — tęsė Paninas. — Ilgai skrendam. Tegu ten netgi yra planetų. Išsilaipinam, tyrinėjam, čia stalas, čia gryčios galas, kaip sako mano senelis.

— Mano senelis — estetas, — įterpė dvylekį Gurgenidzė.

— Paskui ilgai skrendam atgal. Mes nusenę ir iškaršę, ir visi susipykę. Bent jau Seriožka nė su kuo nesikalba.

Ir mums jau po šešiasdešimt. O tuo metu Žemėje, ačiū Einšteinui, praėję šimtas penkiasdešimt metų. Mus pasitinka kažkokie labai jauni piliečiai. Iš pradžių viskas eina kaip iš pypkės: muzika, gėlės ir šašlikai. Bet paskui aš noriu nuvažiuoti į savo Vologdą. Ir štai pasirodo, kad ten negyvenama. Ten, matot, muziejus.

— Boriso Panino miestas muziejus, — tarė Malyševas. — Visur memorialinės lentos.

— Taip, — tęsė Paninas. — Visur. Apskritai, gyventi Vologdoje negalima, užtat — jums patinka šitas „užtat“? — ten pastatytas paminklas. Paminklas man. Žiūriu pats į save ir teiraujuos, kodėl aš raguotas. Atsakymo nesuprantu. Aišku tik viena, kad tai ne ragai. Man paaiškina, kad prieš pusantro šimto metų aš mūvėjęs tokį šalmą. „Ne, — sakau, — tokio šalmo aš nemūvėjau.“ „Ak, kaip įdomu! ~ sako miesto muziejaus prižiūrėtojas ir ima užsirašinėti. — Sitai, — sako jis, — reikia tučtuojau pranešti Amžinojo Atminimo Centriniam biurui.“ Žodžiai „Amžinasis Atminimas“ man kelia negerų asociacijų. Bet šitai paaiškinti prižiūrėtojui aš nepajėgiu.

— Pratrūkai, — tarė Malyševas. — Nenukrypk nuo temos.

— Apskritai pradedu suprasti, kad vėl pataikiau į svetimą pasaulį. Mes pranešame mūsų skridimo rezultatus, bet juos sutinka kažkaip keistai. Girdi, šie rezultatai beturį siaurą istorinę reikšmę. Jau penkiasdešimt metų visa tai žinoma, nes Banginio UV žvaigždėje — rodos, mes ten skridom? — po mūsų žmonės lankėsi jau dvidešimt kartų. Ir apskritai ten pastatė tris dirbtines Žemės dydžio planetas. Tokį nuotolį jie sulaksto per du mėnesius, nes, matote, yra suradę tokią erdvės ir laiko savybę, kurios mes nesuprantam ir kurią jie vadina, sakykime, tirjampampacija. Galiausiai mums rodo filmą „Dienos naujienos“, kuriame vaizduojamas mūsų laivo įteikimas Archeologijos muziejui. Mes žiūrim, klausom…

— Na, ir įsitraukei, — tarė Malyševas.

— Aš žmogus atviraširdis, — grėsmingai atsakė Paninas. — Mano fantazija įsisiūbavo…

— Tu negerai kalbi, — tyliai pasakė Kondratjevas.

Paninas išsyk surimtėjo.

— Taip, — irgi tyliai tarė jis. — Tuomet sakyk, kur aš klystu. Vis dėlto sakyk, kuriem galam mums žvaigždės.

— Palūkėkit, — nutraukė Malyševas. — Cia du klausimai. Pirmas — ar žvaigždės gali būti naudingos?

— Taip, ar gali? — paklausė Paninas.

— Antras klausimas: jeigu jos gali būti naudingos, tai ar gali būti naudingos mūsų kartai? Taip, Borka?

— Taip, — tarė Paninas. Jis nebesišypsojo ir žiūrėjo tiesiai į Kondratjevą. Kondratjevas tylėjo.

— Atsakau į pirmą klausimą, — tarė Malyševas. — Tu nori žinoti, kas dedasi Banginio U V žvaigždės sistemoje?

— Na, noriu, — atsakė Paninas. — Maža ko aš noriu.

— O aš labai noriu. Ir jeigu visą gyvenimą norėsiu ir stengsiuos sužinoti, tai prieš mirtį — tikiuosi, pirmalaikę, — padėkosiu dievui, kurio nėra, kad jis sukūrė žvaigždes ir įprasmino mano gyvenimą.

— Ak! — tarė Gurgenidzė. — Kaip gražu!

— Supranti, Borisai, — pridūrė Malyševas. — Žmogus!

— Na, ir kas? — paklausė rausdamas Paninas.

— Viskas! — tarė Malyševas. — Iš pradžių jis sako: „Noriu valgyti.“ Tuomet jis dar ne žmogus. O paskui jis sako: „Noriu žinoti.“ Stai tada jis jau Žmogus. Tu jauti, kuris jų rašomas iš didžiosios raidės?

— Tas jūsų Žmogus, — piktai pasakė Paninas, — dar gerai nežino, kas yra po jo kojomis, o jau veržiasi į žvaigždes.

— Kaip tik todėl jis ir Žmogus, — atsakė Malyševas. — Toks jau jis yra. Žiūrėk, Borisai, neik prieš gamtos dėsnius. Tai nuo mūsų nepriklauso. Yra dėsnis: troškimas tynnėti, kad būtų galima gyventi, neišvengiamai virsta troškimu gyventi, kad būtų galima pažinti. Neišvengiamai! Ar pažinti žvaigždes, ar pažinti vaikų sielas…

— Gerai, — tarė Paninas. — Būsiu mokytojas. Vaikų sielas tyrinėsiu visų labui. O štai kieno labui tu tyrinėsi žvaigždes?

— Sitai antras klausimas, — buvo bepradedąs Malyševas, bet pašoko Gurgenidzė ir suriko, svaidydamas akimis žaibus:

— Tu nori palaukti, kol bus išrasta tavo tirjampampacija? Lauk! O aš nenoriu laukti! Aš skrisiu į žvaigždes!

— Se tau kad nori, — tarė Paninas. — Pasiduok, Liova.

— Bet tu nebijok, Boria, — tarė Kondratjevas, nepakeldamas akių. — Į žvaigždes niekas tavęs nesiųs.

— Kodėl gi? — pasiteiravo Paninas.

— Kam tu reikalingas? — sušuko Gurgenidzė. — Sėdėk Mėnulio trasoje.

— Pasigailės tavo jaunystės, — tarė Kondratjevas. — Kieno gi labui tyrinėsim žvaigždes… Sau, visiems. Tau taip pat. O tu netyrinėsi. Tu apie jas sužinosi. Iš laikraščių. Juk tu bijai perkrovos.

— Liaukitės, vyručiai, — sutrikęs tarė Malyševas. — Ginčas grynai teorinis.

Tačiau Serioža jautė, jeigu dar kiek, — jis bematant prišnekės šiurkštybių ir pradės įrodinėti, jog jis ne sporti: ninkas. Jis atsistojo ir greitai išėjo iš kavinės.

— Gavai? — pasakė Paninui Gurgenidzė.

— Ką gi, — atsakė Paninas. — Kas nori tokiomis aplinkybėmis likti žmogumi, turi sužvėrėti.

Jis čiupo Gurgenidzę už sprando ir surietė. Kavinėje nieko nebebuvo, tik prie bufeto trys asai iš Pilotų fakulteto kilnojo stiklines pomidorų sulčių. Jie gėrė už Liachovą, už Pirmąją Tarpžvaigždinę.

…Serioža Kondratjevas žengė tiesiai prie videofono. „Pirma reikia viską sutvarkyti, — galvojo jis. — Iš pradžių Katia. Ak, kaip negražiai viskas susiklostė! Vargšė Katia! Teisybę sakant, aš taipogi vargšas.“

Jis paėmė ragelį ir sustojo, stengdamasis prisiminti Kati os kambario numerį. Ir staiga surinko Valios Petrovo kambario numerį. Ligi paskutinės sekundės jis buvo galvojęs, kad reikia tučtuojau pakalbėti su Katia, ir todėl dabar kurį laiką tylėjo, žiūrėdamas į ekrane pasirodžiusį liesą Petrovo veidą. Petrovas taip pat tylėjo, iš nuostabos pakėlęs praretėjusius antakius. Serioža tarė:

— Tu neužsiėmęs?

— Ne per labiausiai, — atsakė Valia.

— Noriu pasikalbėti. Tuoj pat ateisiu.

— Tau reikalingas septintas tomas? — paklausė prisimerkdamas Valia. — Ateik. Dar kai ką pakviesiu. Gal pašaukti Kaną?

— Ne, — tarė Kondratjevas. — Dar anksti. Pirma patys.