Vidurdienis, XXII amzius

DVEJETAS IŠ „TAIMYRO“

Po pietų Sergejus Kondratjevas trupučiuką nusnūdo, o jam pabudus, atėjo Ženia Slavinas. Zenios garbanos, tarsi saulėlydžio žara, nutvieskė sienas rausva šviesa. Ženia buvo stipriai prisikvėpinęs kažkokiu odekolonu.

— Sveikas, mielasis Seriožka! — šūktelėjo jis ant slenksčio.

Ir tuojau pat kažkas griežtai nukirto:

— Tyliau, susimUdami.

Ženia, atsigręžęs į koridorių, paklusniai linktelėjo galvą, pirštų galais priėjo prie lovos ir atsisėdo taip, kad Kondratjevas galėtų jį matyti, nepasukdamas galvos. Zenios veidas buvo džiaugsmingas ir susijaudinęs. Kondratjevas jau nebeatsiminė, kada paskutinį kartą buvo jį tokį matęs. O ilgą rausvą randą ant Zenios veido jis iš viso matė pirmą kartą.

— Sveikas, Ženia, — tarė Kondratjevas.

Ugniaspalvės Zenios garbanos staiga suliepsnojo. Kondratjevas užsimerkė ir sukūkčiojo.

— Tfu, — piktai sumurmėjo jis. — Tu man atleisk. Visai praskydau. Na, kaip tau ten sekasi?

— Gerai, viskas gerai, — graudžiai atsakė Ženia. — Viskas įstabių įstabiausiai! Svarbiausia, jie tave išslaugė. Kaip aš dėl tavęs bijojau, Sergejau… Ypač pradžioje. Aš vienas. o toks ilgesys, toks ilgesys!.. Veržiuosi pas tave — neleidžia. Baruosi — lyg niekur nieko. Įtikinėju, mėginu įrodyti, kad vis dėlto aš pats gydytojas… nors koks, apskritai imant, dabar aš gydytojas…

— Na, gerai, tikiu, tikiu, — meiliai pasakė Kondratjevas.

— Ir staiga šiandien Protosas pats man skambina. Tu gerai taisaisi, Serioža! Po pusantros savaitės mokysiu tave vairuoti pterokarą! Jau užsakiau tau pterokarą!

— Taip? — nusistebėjo Kondratjevas.

Keturiose vietose jam buvo sulaužytas stuburas, sudraskyta diafragma ir išsiskyrusios kaukolės siūlės. Kliedėdamas jis visą laiką įsivaizdavo esąs sunkvežimio vikšrų sutraiškyta skudurinė lėlė. Beje, gydytoju Protosu buvo galima pasikliauti. Tai buvo storas raudonskruostis penkiasdešimties metų (arba šimto, kas dabar besupaistys) žmogus, labai nekalbus ir labai geraširdis. Jis ateidavo kas rytą ir kas vakarą, atsisėsdavo greta ir taip maloniai pūškuodavo, kad Kondratjevui išsyk pasidarydavo lengviau. Ir iš viso tai buvo puikus gydytojas, jeigu ligi šiol neleido mirti sunkvežimio vikšrų sutraiškytai skudurinei lėlei.

— Ką gi, — tarė Kondratjevas. — Gal būt…

— O-o! — džiaugsmingai sušuko Ženia. — Po pusantros savaitės tu vairuosi pterokarą! Protosas — burtininkas, patikėk manim, kaip buvusiu gydytoju!

— Taip, — pritarė Kondratjevas, — Protosas labai geras žmogus…!

— Puikus gydytojas! Kai sužinojau, ką jis veikia, supratau, kad reikia keisti profesiją. Keičiu profesiją, Sergejau Ivanovičiau! Būsiu rašytojas!

— Taip, — pasakė Kondratjevas. — Vadinasi, rašytojai nepasidarė geresni?

— Matai, — tarė Ženia, — aišku viena: visi jie modernistai, o aš būsiu vienintelis klasikas. Kaip Trediakovskis: „Jekaterina Didžioji — O! — važiavo į Carskoje Selo.“

Kondratjevas prisimerkęs pažvelgė į Zenią. Taip, jis tuščiai laiko neleidžia. Apsirengęs pagal paskutinę madą, neabejotinai, — trumpos kelnės ir minkšta laisva striukė trumpom rankovėm ir atvira apykakle. Nė vienos siūlės, viskas švelniai šviesaus atspalvio. Susišukavęs kiek nerūpestingai, gerai nusiskutęs ir prisikvėpinęs odekolonu. Netgi kalbėti stengiasi taip, kaip kalba proproanūkiai, — tvirtai ir skambiai, ir nebegestikuliuoja rankomis. Pterokaras… O juk praėjo tik kelios savaitės…

— Vėl pamiršau, kurie čia pas juos metai, — tarė Kondratjevas.

— Du tūkstančiai šimtas devynioliktieji, — iškilmingai atsakė Ženia. — Jie juos vadina stačiai šimtas devynioliktais.

— Na ir ką, Jevgenijau, — labai rimtai tarė Kondratjevas, — kaip rudaplaukiai — ar dvidešimt antrame amžiuje jie išliko, ar visai išnyko?

Ženia vis taip pat iškilmingai atsakė:

— Vakar turėjau garbės kalbėtis su Siaurės vakarų Azijos Ekonominės Tarybos sekretoriumi. Didžiai protingas žmogus ir visai infraraudonas.

Jie nusijuokė, žiūrėdami į kits kitą. Paskui Kondratjevas paklausė:

— Klausyk, Ženia, iš kur per tavo fizionomiją šita trasa?

— Sita? — Ženia pačiupinėjo pirštais randą. — Nejaugi dar matyti? — nusiminė jis.

— O kaipgi, — tarė Kondratjevas. — Raudona ant balto.

— Man nuo tada, kaip ir tau. Bet jie žadėjo, kad šitai greitai praeis. Gircjii, išnyksią be pėdsako. Ir aš tikiu, nes jie viską gali.

— Kas jie? — sunkiai paklausė Kondratjevas.

— Kaip tai — kas? Žmonės… Iš Žemės.

— Tai yra mes?

Ženia sumirksėjo.

— Žinoma, — netvirtai tarė jis. — Tam tikra prasme… mes.

Jis nustojo šypsotis ir atidžiai pažvelgė į Kondratjevą.

— Serioža, — pasakė jis tyliai. — Tau labai skauda, Serioža?

Kondratjevas truputį šyptelėjo ir parodė akimis: ne, nelabai. „Bet greitai bus labai“, — pamanė jis. Vis viena Ženia gerai pasakė: „Serioža. Tau labai skauda, Serioža?“ Geri žodžiai, ir jis gerai juos pasakė. Jis pasakė juos visai

7fi taip pat, kaip tą nelaimingą dieną, kai „Taimyras“ bevardėje planetoje įklimpo į klampias dulkes ir Kondratjevas, lįsdamas lauk, susižeidė koją. Labai skaudėjo, nors, žinoma, ne taip, kaip kad dabar. Ženia, metęs kino kameras, šliaužė byrančiu kopos šlaitu, vilkdamas Kondratjevą, ir baisiai barėsi, o paskui, kai jiems pavyko pagaliau užsiropšti ant kopos keteros, jis apčiupinėjo pro skafandro audeklą Kondratjevo koją ir staiga tyliai paklausė: „Serioža. Tau labai skauda, Serioža?“ Viršum mėlynos dykumos į violetinį dangų šliaužė karštas baltas diskas, ausinės erzinančiai terškė. Juodu ilgai sėdėjo, laukdami sugrįžtant žvalgo roboto. Žvalgas robotas negrįžo — matyt, įklimpo dulkėse. Tuomet juodu nušliaužė atgal į „Taimyrą“.

— Apie ką tu nori rašyti? — paklausė Kondratjevas, — Apie mūsų reisą?

Ženia įsitraukė pasakoti apie knygos dalis ir skyrius, bet Kondratjevas jo nebegirdėjo. Jis žiūrėjo į lubas ir galvojo: „Skauda, skauda, skauda… Kaip ir visuomet, kai skausmas pasidarydavo nepakeliamas, lubose atsidarė apvalaina anga, tyliai išlindo pilkas grublėtas vamzdis su žaliais blykčiojančiais langeliais. Vamzdis sklandžiai nusileido beveik iki pat Kondratjevo krūtinės ir sustojo. Paskui pasigirdo tylus vibruojantis gaudesys.

— Kas čia? — pasiteiravo Ženia ir atsistojo.

Kondratjevas užsimerkęs patenkintas tylėjo, jausdamas, kaip silpnėja, nyksta baisus skausmas.

— Gal man geriau eiti? — paklausė Ženia apsidairydamas.

Skausmas išnyko. Vamzdis tyliai pakilo aukštyn, anga lubose užsidarė.

— Ne, ne, — sulaikė jį Kondratjevas. — Cia tokia procedūra. Sėskis, Ženia…

Jis mėgino prisiminti, ką pasakojo Ženia. Taip, apie apysaką-apybraižą „Už šviesos barjero“. Apie „Taimyro“ reisą. Apie bandymą peršokti šviesos barjerą. Apie katastrofą, kuri nunešė „Taimyrą“ šimtmetį į priekį…

— Klausyk, Jevgenijau, — tarė Kondratjevas. — Ar jie supranta, kas mums atsitiko?

— Taip, Žinoma, — atsakė Ženia.

— Na?

— Hm, — murmtelėjo Ženia. — Žinoma, jie šitai supranta. Bet mums dėl to ne lengviau. Aš, pavyzdžiui, negaliu suprasti, ką jie supranta.

— O vis dėlto?

— Aš viską jiems papasakojau, o jie pasakė: „Suprantama. Sigma-deritrinitacija.“

— Kaip? — paklausė Kondratjevas.

— De-ri-tri-ni-ta-ci-ja. Ir dar sigma.

— Tirjampampacįja, — sumurmėjo Kondratjevas. — Gal jie dar ką pasakė?

— Jie man tiesiai pasakė: „Jūsų „Taimyras“ priartėjo prie pat šviesos barjero su legeniniu pagreičiu ir sigmaderitrinitavo erdvinį-laikinį kontinuumą.“ Jie pasakė, kad mums nereikėjo griebtis legeninio pagreičio.

— Taip, — tarė Kondratjevas. — Vadinasi, nereikėjo griebtis, o mes vis dėlto griebėmės… Deri… teri… Kaip tai vadinasi?

— Deritrinitacija. Įsiminiau iš trečio karto. Vienu žodžiu, kiek supratau, kiekvienas kūnas prie šviesos barjero tam tikromis sąlygomis nepaprastai stipriai iškreipia pasaulio linijų formą ir tarsi perduria Rimano erdvę. Na… tai yra apytikriai tas pat, ką mūsų laikais pranašavo Bykovas jaunesnysis. („Aha“, — įsiterpė Kondratjevas.) Sitą perdūrimą jie vadina deritrinitacija. Visi toliaskraidžiai jų laivai dirba šiuo principu. D-kosmolaiviai. („Aha“, — vėl įsiterpė Kondratjeyas.) Susidarius deritrinitacijai, šie legeniniai pagreičiai — ypač pavojingi. Iš kur jie atsiranda ir kokia yra jų esmė — visai nesupratau. Kažkokie lokaliniai vibracijos laukai, plazmos hiperperėjimai ir taip toliau. Faktas tas, kad legeniniu kliūčių sąlygomis neišvengiamai susidaro nepaprastai stiprūs laiko mastų iškraipymai. Stai kas ir ištiko mūsų „Taimyrą“.

— Deritrinitacija, — liūdnai tarė Kondratjevas ir užsimerkė.

Juodu patylėjo. „Prasti reikalai, — pagalvojo Kondratjevas. — D-kosmolaiviai. Deritrinitacija. Sito aš niekad neperprasiu. Ir sulaužytas stuburas.“

Ženia paglostė jo skruostą ir tarė:

— Nieko, Serioža. Aš manau, ilgainiui mes viską suprasim. Žinoma, reikės labai ilgai mokytis…

— Mokytis iš naujo, — sušnabždėjo Kondratjevas neatsimerkdamas. — Nesižavėk, Ženia. Mokytis iš naujo. Visko iš pat pradžių.

— Ką gi, aš nebijau, — žvaliai tarė Ženia. — Svarbiausia — panorėti.

— Norėti, vadinasi, galėti? — kandžiai paklausė Kondratjevas.

— Būtent taip.

— Sį priežodį sugalvojo žmonės, kurie galėjo net nenorėdami. Geležiniai žmonės.

— Na, na, — tarė Ženia. — Tu taip pat ne popierinis. Stai paklausyk. Prieš dešimt dienų susipažinau su viena jauna moterim…

— Stai kaip? — nusistebėjo Kondratjevas. (Ženia labai mėgo pažintis su jaunomis moterimis.)

— Ji kalbininkė. Gudruolė, nuostabus, puikus žmogus.

— Na, žinoma, — įsiterpė Kondratjevas.

— Leisk man papasakoti, Sergejau. Aš viską suprantu. Tu bijai. O čia negalima būti vienišam. Cia nėra vienišų. Greičiau sveik, šturmane. Tu tyžti.

Kondratjevas patylėjo, o paskui paprašė:

— Jevgenijau, būk geras, prieik prie lango.

Ženia atsistojo ir tyliai priėjo prie didžiulio — per visą sieną — mėlyno lango. Pro langą Kondratjevas nematė nieko daugiau, kaip tik dangų. Naktį langas buvo panašus į tamsiai mėlyną prarają, prisagstytą dygių žvaigždžių, ir kartą ar du kartus šturmanas matė, kaip ten nušvinta rausva žara — nušvinta ir greitai gęsta.

— Priėjau, — tarė Ženia.

— Kas ten?

— Ten balkonas.

— O toliau?

— O po balkonu aikštė, — atsakė Ženia ir atsisuko į Kondratjevą.

Kondratjevas susiraukė. Netgi Zenka nesupranta. Visiškai vienišas. Ligi šiol jis nieko nežino. Nieko. Jis net nežino, kokios jo kambaryje grindys, kodėl visi vaikšto šiomis grindimis be jokio garso. Vakar vakare šturmanas mėgino kiek pasikelti ir apžiūrėti kambarį, bet tučtuojau nualpo. Daugiau jis to nedarė, nes būti be sąmonės buvo nepakenčiama.

— Stai šitas pastatas, kuriame tu guli, — tarė Ženia, — tai sanatorija sunkiems ligoniams. Pastatas šešiolikos aukštų, ir tavo kambarys…

— Palata, — pataisė Kondratjevas.

— …ir tavo kambarys yra devintame aukšte. Balkonas. Aplink kalnai — Uralas — ir pušų miškas. Pirmiausia iš čia matyti antra tokia pat sanatorija. Maždaug už dvidešimties kilometrų. Toliau ten Sverdlovskas, už kokio šimto kilometrų. Antra, matyti pterokarų starto aikštelė. Ak, iš tiesų puikios mašinos. Dabar jų ten keturios. Taip. Kas dar? Trečia, matyti aikštelė ir gėlynas su fontanu. Prie fontano stovi kažkoks berniukas ir tikriausiai galvoja, kaip pasprukti į mišką…

— Taip pat sunkus ligonis.? — paklausė susidomėjęs šturmanas.

— Galimas daiktas. Nors nepanašu. Taip. Pasprukti jam nepasiseka, nes jį sučiupo viena plikakojė teta. Tą tetą jau pažįstu, ji čia dirba. Labai maloni asmenybė. Dvidešimties metų. Andai ji mane klausinėjo, ar aš kartais nepažinojęs Norberto Vinerio arba Antono Makarenkos. Dabar ji veda už rankos sunkiai sergantį berniuką ir, matyt, kartu jį auklėja. O štai leidžiasi dar vienas pterokaras. Nors ne, tai ne pterokaras… O tu, Serioža, paprašyk gydytoją stereovizoriaus.

— Prašiau, — liūdnai atsakė šturmanas. — Jis neleidžia.

— Kodėl?

— Bene aš žinau?

Ženia grįžo prie lovos.

— Visa tai tuštybių tuštybė, — tarė jis. — Visa tai,tu pamatysi, sužinosi ir nebepastebėsi. Nereikia būti tokiam jautriam. Prisimeni Kenigą?

— O ką?

Prisimeni, kaip jam pasakojau apie tavo sulaužytą koją, o jis garsiai šaukė puikiu akcentu: „Ak, koks aš jautrus! Ak!“

Kondratjevas nusišypsojo.

— O paryčiu atėjau pas tave, — toliau pasakojo Ženia, — ir paklausiau, kaip jautiesi, o tu piktai atsakei, kad praleidai „permainingą naktį“.

— Prisimenu, — tarė Kondratjevas. — Ir štai čia aš praleidau daug permainingų naktų. Ir kiek jų dar manęs laukia?

— Ak, koks aš jautrus! — tuojau pat sušuko Ženia.

Kondratjevas vėl užsimerkė ir kurį laiką gulėjo tylėdamas.

— Klausyk, Jevgenijau, — tarė jis neatsimerkdamas. — O kaip jie įvertino tavo meną vairuoti žvaigždėlaivį?

Ženia linksmai nusijuokė.

— Mandagiai, bet labai barė. Pasirodo, aš sudaužiau kažkokį didžiulį teleskopą, garbės žodis, net nepastebėjau kada. Observatorijos viršininkas kad kiek būtų puolęs muštis, tik sulaikė geras išsiauklėjimas.

Kondratjevas atsimerkė:

— Na, ir… — susidomėjo jis.

— Bet paskui, sužinoję, kad aš ne pilotas, atlyžo. Net pagyrė. Observatorijos viršininkas įsikarščiavęs netgi pasiūlė man dalyvauti teleskopo atstatymo darbuose.

— Sutikai? — paklausė Kondratjevas.

Ženia atsiduso.

— Nieko neišėjo. Gydytojai uždraudė.

Atsivėrė durys, į kambarį užėjo juodbruva mergina su baltu chalatu, labai įsmaugtu per liemenį. Mergina griežtai pažvelgė į ligonį, paskui į svečią ir pasakė:

— Laikas, drauge Slavinai.

— Tuojau išeinu, — tarė Ženia.

Mergina linktelėjo ir uždarė duris. Kondratjevas liūdnai pasakė:

— Stai ir išeini.

— Netrukus vėl ateisiu! — šūktelėjo Ženia. — Ir, susimildamas, neištižk. Dar paskraidysi, dar būsi diplomuotas D-astronautas.

— D-astronautas… — Šturmanas kreivai šyptelėjo. — Gerai, keliauk. Dabar D-astronautą maitins koše. Su šaukšteliu.

Ženia atsistojo.

— Lig pasimatymo, Serioža, — tarė jis, atsargiai patapšnojęs Kondratjevui per ranką, padėtą ant paklodės. — Sveik. Ir žinok, kad naujasis pasaulis — labai geras pasaulis.

— Lig pasimatymo, klasike, — prabilo Kondratjjevas. — Dar ateik. Ir atsivesk savo gudruolę… Kuo ji vardu?

— Seila, — tarė Ženia. — Seila Kadar.

Jis išėjo. Jis išėjo į nepažįstamą ir, apskritai imant, į svetimą gyvenimą, į begalinę padangę, į bekraščių sodų žalumą. Į pasaulį, kur, tikriausiai, už horizonto it strėlės šauna stiklinės autostrados, kur dailūs pastatai meta į aikštes ažūrinius šešėlius. Kur lekia mašinos be žmonių ir su žmonėmis, vilkinčiais keistus drabužius. Tie žmonės ramūs, protingi, geraširdžiai, visuomet labai užsiėmę ir tuo labai patenkinti. Jis išėjo ir toliau klaidžios po planetą, panašią ir nepanašią į Zemę, kurią jis buvo palikęs taip seniai ir taip neseniai. Jis bastysis su savo Seila Kadar ir greitai parašys knygą, ir ši knyga, žinoma, bus labai gera, nes Ženia tikrai gali parašyti gerą, protingą knygą…

Kondratjevas atsimerkė. Salia lovos sėdėjo storas raudonveidis gydytojas Protosas ir tylėdamas žiūrėjo į jį. Gydytojas Protosas nusišypsojo, palingavo galvą ir pusbalsiu tarė:

— Viskas bus gerai, Sergejau Ivanovičiau.