Vidurdienis, XXII amzius

STEBUKLINGASIS STALAS

Ženia ir Seila dirbo. Ženia sėdėjo prie stalo ir skaitė Hardvėjo „Greičio filosofiją“. Stalas buvo užverstas knygomis, mikroknygų juostomis, albumais, senų laikraščių komplektais. Ant grindų, tarp išmėtytų dėklų mikroknygoms, stovėjo kilnojamas pultas, kuriuo palaikomas ryšys su Informariumu. Ženia skaitė sparčiai, nekantravo ir dažnai rašė bloknote pastabas. Seila sėdėjo giliame krėsle, užsidėjusi koją ant kojos, ir skaitė Zenios rankraštį. Kambaryje buvo šviesu ir beveik tylu, stereovizoriaus ekrane švysčiojo spalvoti šešėliai, tylutėliai skambėjo švelniausi senovinės Pietų Amerikos melodijos garsai.

— Nuostabi knyga, — tarė Ženia. — Negaliu lėtai jos skaityti. Kaip jis tai padarė?

— Hardvėjus? — išsiblaškiusi paklausė Seila. — Taip, Hardvėjus — didelis meistras.

— Kaip jis tai pasiekė? Nesuprantu, kame paslaptis.

— Nežinau, drauguži, — tarė Seila, neatsitraukdama nuo rankraščio. — Ir niekas nežino. Ir jis pats nežino.

— Kaip nuostabiai jis jaučia minties ir žodžio ritmą. Kas jis? — Ženia dirstelėjo į pratarmę. — Struktūrinės kalbotyros profesorius. A! Tuomet suprantama.

— Niekas tau nesuprantama, — tarė Seila. — Aš taip pat kalbininkė struktūralistė.

Ženia pažvelgė į ją ir vėl įniko skaityti. Už atviro lango tirštėjo sutemos. Tamsiuose krūmuose švysčiojo jonvabaliai. Mieguistai čireno vėlyvi paukščiai.

Seila surinko lapus.

— Mes ir patys šito dar gerai nesuprantam. Juk tai svajonė. Visagalis Žmogus. Kiekvieno Visatos atomo šeimininkas. Gamtoje labai daug dėsnių. Mes juos atrandam ir panaudojam, ir visi jie mums trukdo. Gamtos dėsnio pažeisti negalima. Jo reikia tik laikytis. Sitai, gerai pagalvojus, labai nuobodu. Taigi Visagalis Žmogus stačiai keis dėsnius, kurie jam neparankūs. Ims ir pakeis.

Ženia tarė:

— Senais laikais tokie žmonės buvo vadinami burtininkais. Ir gyveno jie daugiausia pasakose.

— Visagalis Žmogus gyvens Visatoje. Kaip mudu šiame kambaryje.

— Ne, — tarė Ženia, — šito nesuprantu. Sitai kažkaip mane pranoksta. Aš tikriausiai galvoju labai prozaiškai. Man vakar net pasakė, kad su manim nuobodu kalbėtis. Ir aš neįsižeidžiau. Iš tiesų dar ne viską suprantu.

— Kas pasakė, kad tu nuobodus? — piktai paklausė Seila.

— Ogi ten… Nesvarbu. Aš iš tiesų buvau kaip nesavas. Labai skubėjau namo.

Seila suėmė jį už ausų ir pažvelgė į akis.

— Tas, kuris tau taip pasakė, — prabilo ji, — nedėkingas asilas. Tu turėjai pažvelgti į jį iš aukšto ir atsakyti: „Aš nutiesiau tau kelią į žvaigždes, o mano tėvas nutiesė tau kelią į viską, ką tu dabar turi.“

Ženia nusišypsojo:

— Na, šitai pamirštama. Palikuonių įledėkingumas — įprastas reiškinys. Mano prosenelis, pavyzdžiui, žuvo prie Leningrado, o aš net neatsimenu, kuo jis buvo vardu.

— Įstabūs žmonės, — garsiai tarė ji. — Drąsus žmonės.

— Teisybė? — džiaugsrriingai sušuko Ženia, atsigręždamas į ją.

— Nejau jūs visa tai pergyvenot? — Seila žiūrėjo į Zenią plačiai atmerktomis akimis. — Viską pergyvenot ir likot žmonės. Nemirėt iš baimės. Neišėjot iš proto nuo vienumos. Garbės žodis, Zenka, kartais man rodosi, kad tu iš tiesų vyresnis už mane šimtą metų.

— Taigi, — tarė Ženia.

Jis atsistojo, perėjo per kambarį ir atsisėdo prie Seilos kojų. Seila panardino pirštus į rudus jo plaukus, o jis prispaudė skruostą prie jos kelio.

— Zinai, kada buvo baisiausia? — tarė jis. — Po antrojo efiro tilto. Kai Seriožka pakėlė mane iš amortizatoriaus ir aš norėjau įeiti į kabiną, o jis manęs neleido.

— Tu apie tai nerašei, — pasakė Seila.

— Kabinoje liko Falinas ir Polakas, — tarė Ženia. — Juodu žuvo, — pridūrė jis patylėjęs.

Seila tylėdama glostė jo galvą.

— Žinai, — tarė jis, — tam tikra prasme protėviai visuomet turtingesni už palikuonis. Turtingesni svajonėmis. Protėviai svajoja apie tai, kas palikuonims virsta rutina. Ak Seila, kokia tai buvo svajonė — pasiekti žvaigždes! Mes viską aukojom už šią svajonę. O jūs skraidot į žvaigždes, kaip mes skraidėm pas mamą per vasaros atostogas. Vargšai jūs, vargšai!

— Kiekvienas laikmetis turi savo svajonę, — tarė Seila. — Jūsų svajonė nunešė žmogų į žvaigždes, o mūsų svajonė grąžins jį į Zemę: Bet tai bus jau visai kitas žmogus.

— Nesuprantu, — nusistebėjo Ženia.

— Ir labai blogai, — tarė Seila.

— Seiločka, Seiločka, — lengvapėdiškai pasakė Ženia, — palikuonys todėl ir užmaršūs, kad protėviai neįžeidūs. S tai aš, pavyzdžiui, pirmasis Marse gimęs žmogus. O kas šitai žino?

Jis čiupo ją į glėbį ir ėmė bučiuoti. Į duris kažkas pasibeldė, ir Ženia nepatenkintas burbtelėjo: „Na, štai!“

— Prašom! — šūktelėjo Seila.

Durys prasivėrė, ir kaimynas, inžinierius asenizatorius Jura, paklausė:

— Labai sutrukdžiau?

— Prašom, prašom, Jura, — tarė Seila.

— Ek, kad sutrukdžiau, tai ir trukdysiu, — tarė Jura ir įėjo. — Nagi, eime į sodą, — pareikalavo jis.

— Ko sode dar nematėm? — nustebo Ženia. — Geriau žiūrėkim stereovizorių.

— Stereovizorių ir aš turiu, — tarė Jura. — Einam, Ženia, mums su Seila papasakosit ką nors apie Liudviką Pasterą.

— Kokią supilamąją stotį jūs aptarnaujat? — pasiteiravo Ženia.

— Supilamąją stotį? O kas tai yra?

— Paprasčiausia supilamoji stotis. Ten suvežamos visokios… šiukšlės, paplavos… O ji perdirba ir, vadinasi, supila. Į kanalizaciją.

— A! — linksmai šūktelėjo inžinierius asenizatorius. — Kaipgi, prisiminiau. Supilamieji bokštai. Bet Planetoje jau seniai nebėra supilamųjų bokštų, Ženia!

— O aš gimiau pusantro šimto metų po Pastero, — tarė Ženia.

— Na, tuomet papasakokit apie daktarą Morgenau.

— Daktaras Morgenau, kiek žinau, gimė praėjus metams po „Taimyro“ atarto, — atsikalbinėjo Ženia.

— Vienu žodžiu, eime į sodą. Seila, veskitės jį.

Jie išėjo į sodą ir susėdo ant suoliuko po obelimi. Buvo visai tamsu, medžiai sode atrodė juodi. Seilą ėmė krėsti šiurpas, ir Ženia atnešė iš namų striukę. Kurį laiką visi tylėjo. Paskui nuo šakos atitrūko didelis obuolys ir dusliai šleptelėjo žemėn.

— Obuoliai tebekrinta, — tarė Ženia. — O Niutonų kažkodėl nematyti.

— Turi galvoj mokslininkus polilogus? — rimtai paklausė Seila.

— Taip, — atsakė Ženia. Apskritai, jis tenorėjo pajuokauti.

— Pirma, dabar mes visi polilogai, — netikėtai susierzinęs, tarė Jura. — Žinoma, jūsų prieštvaniniu požiūriu. Mat, nėra biologo, kuris nemokėtų matematikos ir fizikos, o toks kalbininkas, kaip kd Seila, išsyk prapultų, pavyzdžiui, be psichofizikos ir istorinių sekų teorijos. Bet juk aš suprantu, ką norit pasakyti! Tik pamanykit, nėra Niutonų! Duok šen jam enciklopedinį protą! Girdi, siaurai dirbate. Seila — tik kalbininkė, aš — tik asenizatorius, o Okada — viso labo tik okeanologas! Kodėl, girdi, ne viskas iš karto, viename asmenyje?..

— Vajergau! — suriko Ženia. — Nenorėjau nieko įžeisti! Aš tik pajuokavau!

— …Ar žinote, Zenečka, kas yra šiuolaikinė vadinamoji opioji problema? Visą gyvenimą ją kramtai, ir nematyti nei galo, nei krašto. Juk tai netikėčiausių uždavinių kamuolys. Imkim kad ir šita obuoli. Kodėl nukrito būtent šitas obuolys? Kodėl būtent šią akimirką? Obuolio susilietimo su žeme mechanika. Impulso perdavimo procesas. Kritimo sąlygos. Kvantinis kritimo vaizdas. Pagaliau, kaip, kad jis kur skradžiai, iš šio kritimo išspausti naudą…

— Tai visai nesunku, — taikiai tarė Ženia. Jis pasilenkė, pagraibė žemę ir paėmė obuolį. — Aš jį suvalgysiu.

— Dar nežinia, ar tai bus maksimali nauda, — kandžiai tarė Jura.

— Tuomet aš suvalgysiu, — prabilo Seila ir atėmė obuolį iš Zenios.

— Beje, apie naudą, — piktai tarė Ženia. — Jūs, Jura, labai mėgstat samprotauti apie naudą. O aplink laksto neįsivaizduojamai sudėtingi kiberkiemsargiai, kibersodininkai, kibermusgaudžiai ir kibervikšragaudžiai, kiberdarytojai sumuštinių su kumpiu ir sūriu. Juk tai klaikybė. Tai netgi ne žvirblių šaudymas patrankomis, kaip buvo sakoma mūsų laikais. Tai vieno kambario individualių butų statyba skruzdėlėms. Juk tai gryniausias sibaritizmas!

— Zenečka! — kreipėsi Seila.

Jura linksmai nusikvatojo.

— Tai visai ne sibaritizmas, — pasakė jis. — Atvirkščiai. Minties atpalaidavimas, patogumas, ekonomija. Po velnių, kas gi eis dirbti šiukšlių rinkėju? O jei ir atsirastų toks mėgėjas, tai vis tiek jis dirbtų lėčiau ir prasčiau už kiberius. Be to, gaminti tuos kiberius — ne taip jau sunku, kaip jūs manote. Sunku buvo juos sugalvoti, tai teisybė. Sunku juos tobulinti. Tai taip pat teisybė. Bet kai jau jie pateko į serijinę gamybą, su jais kur kas mažiau terlionės, negu su… ė-ė… kaip ten jūs seniau vadinote batus?

— Batais, — trumpai tarė Ženia.

— Ir svarbiausia, kad mūsų laikais niekas negamina vienos paskirties mašinų. Pirma, jūs visiškai be reikalo skiriate kiberkiemsargius ir kibersodininkus. Tai vienos ir tos pačios mašinos.

— Atleiskite, — nusistebėjo Ženia. — Juk aš mačiau. Kiberkiemsargiai — jie su tokiais kastuvais, su dulkių siurbliais… O kibersodininkai…

— Paprasčių paprasčiausiai jie aprūpinti keičiamais manipuliatoriais. Ir ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad visi šie kiberiai… ir išvis visos buitinės mašinos ir prietaisai… tai vis puikūs ozonatoriai. Jie ėda šiukšles, sausas šakeles ir lapus, riebalus nuo nešvarių lėkščių, ir visa tai suvartoja kaip kurą. Supraskite, Ženia, tai ne primityvūs jūsų laikų mechanizmai. Iš esmės imant, tai kvaziorganizmai. Ir savo kvazigyvenimo proce jie dar ozonuoja orą, vitaminizuoja orą, prisotina orą lengvųjų jonų. Tai didžiulės garbingos asenizacijos armijos maži geri kareivėliai.

— Pasiduodu, — nusileido Ženia.

— Dabartinė asenizacija, Ženia, — tai ne supilamieji bokštai. Mes ne šiaip naikinam šiukšles, suversdami vandenynų dugne biaurius sąvartynus. Mes paverčiame šiukšles grynu oru ir saulės šviesa.

— Pasiduodu, pasiduodu, — tarė Ženia. — Šlovė asenizatoriams. Paverskite mane saulės šviesa.

Jura patenkintas pasitempė.

— Malonu sutikti žmogų, kuris nieko nežino. Geriausias poilsis — aiškinti visiems žinomas tiesas.

— Kaip man nusibodo būti žmogumi, su kuriuo ilsimasi! — tarė Ženia.

Seila paėmė jį už rankos, ir jis nutilo.

Supypsėjo radiofo](ias.

— Čia mane, — sušnabždėjo Jura ir atsiliepė: — Klausau.

— Kur tu? — paklausė piktas balsas.

— Sode… Sėdžiu, ilsiuosi.

— Ar ką nors sugalvojai?

— Ne.

— Na, ir tipas! Sėdi ir ilsisi! Man galva susisuko, o jis ilsisi! Drauge Slavinai, Seila, varykit jį šalin!

— Na, einu, einu, ko šūkauji! — tarė Jura stodamasis.

— Einu tiesiai prie ekrano. Ir štai ką — dabar man visai aišku, kad benzoliniai procesai čia netinka…

— O ką aš sakiau? — riktelėjo Jura, braudamasis per krūmus prie savo kotedžo.

Seila ir Ženia grįžo namo.

— Eisim vakarieniauti? — paklausė Ženia.

— Nesinori.

— Visada taip. Prisikerti obuolių ir paskui nieko nevalgai.

— Neburbėk ant manęs! — tarė Seila. (Ženia priėjo jos apkabinti.) — Aš sušalau! — nusiskundė ji.

— Ogi todėl, kad esi išalkusi, — paaiškino Ženia. — Aš taip pat truputį sušalau, ir man baisiai nesinori eiti į kavinę. Nejau neįmanoma taip sutvarkyti, kad būtų galima vakarieniauti namie?

— Sutvarkyti galima viską, — atsakė Seila. — Tik kokia prasmė? Kas gi namie valgo?

— Aš valgau namie.

— Na, Zenečka, — tarė Seila, — jei nori, galim persikelti į miestą? Ten yra Tiekimo Linija, ir galėsi namie valgyti kiek tinkamas.

— Į miestą nenoriu, — spyrėsi Ženia. — Aš noriu gamtos prieglobstyje.

Seila susimąsčiusi kurį laiką žiūrėjo į jį.

— Nori, nueisiu į kavinę ir atnešiu tau vakarienę? Tik dvi minutės kelio…. O gal vis dėlto eisim drauge? Pasėdėsim su vaikinais, paplepėsim.

— Aš noriu dviese, — tarė Ženia. Ir vis dėlto jis nusikabino striukę ir ėmė rengtis. — Zinai, Seila, turiu idėją, — staiga pasakė jis ir įkišo ranką į kišenę. — Stai paklausyk.

— Kas čia? — paklausė Seila.

— Reklama. Kažkaip atsidūrė mano kišenėje. Klausyk. „Krasnodaro buitinių prietaisų fabrikas..Na, šitai galima ir praleisti. Stai. „Universalinė virtuvės mašina UVM207 „Krasnojarskas“ yra lengvai eksploatuojamas kibernetinis automatas, atliekantis šešiolika keičiamų programų. UVM-207 turi mechanizmą perdirbti žaliavai ir pusfabrikačiams, o taip pat mechanizmą plauti ir džiovinti indams. UVM-207 gali vienu metu virti dvejus pietus iš trijų patiekalų, jų tarpe pirmą patiekalą — įvairias sriubas, barščius, buljonus, kiaušinius..

— Ženia! — Seila nusikvatojo. — Juk tai reklama kavinėms ir valgykloms!

— Na ir kas? — spyrėsi Ženia.

Seila mėgino paaiškinti:

— Įsivaizduok naują gyvenvietę. Arba laikiną gyvenvietę, stovyklą. Tiekimo Linija toli. Ryšių su „Tiekimu į Namus“ nėra. Tiekimas centralizuotas. S tai kur reikalinga toji UVM.

Ženia labai nusiminė.

— Vadinasi, mums tokios neduotų? — susikrimto jis.

— Ne, kodėl, žinoma, duotų, tik… Zinai, o šitai jau grynas sibaritizmas.

— Seiločka! Drauguže! Būk gera, užsisakykim tokią mašiną. Juk niekam šitai nepakenks! Užtat niekur nereikės vakarais eiti.

— Kaip nori, — trumpai tarė Seila. — Bet šiandien vakarieniausim dar kavinėje.

Ji išėjo, ir Ženia paklusniai nusekė paskui ją.

Anksti rytą Zenią Slaviną pažadino sunkaus malūnsparnio burzgimas. Jis pašoko iš lovos ir pribėgo prie lango.

Ženia tespėjo pamatyti mėlyną malūnsparnio liemenį, ant kurio didelėmis baltomis raidėmis buvo parašyta: „Tiekimas į Namus“. Malūnsparnis praskrido viršum sodo ir pasislėpė už medžių, kurie žvilgėjo rasa ir buvo pilni paukščių klegesio. Ant sodo takelio prie prieangio stovėjo didelė geltona dėžė. Prie j dėžės, trypčiodamas nariuotomis letenomis, sukinėjosi smaragdo žalumo kibersodininkas.

— Aš tau parodysiu, asenizatoriau! — suriko Ženia ir išlindo pro langą. — Seila! Seiločka! Atvežė!

Kibersodininkas movė į krūmus. Ženia pribėgo prie dėžės ir neliesdamas apėjo ją iš visų pusių.

— Ji! — nudžiugo jis. — Šaunuoliai, „Tiekimas į Namus“! „Krasnojarskas“, — perskaitė jis ant dėžės šono. — Ji!

Į prieangį, gaubdamasi chalatėliu, išėjo Seila.

— Koks stebuklingas rytas! — tarė ji, saldžiai žiovaudama. — Ko taip šūkauji? Pažadinsi kaimyną.

Ženia pasižiūrėjo į sodą, kur už medžių baltavo Juros kotedžo sienos. Ten kažkas staiga sudundėjo, ir pasigirdo neaiškus šūkaliojimas.

— Jis jau pakirdo, — pranešė Ženia. — Padėk man, Seiločka, a?

Seila priėjo.

— O čia kas? — paklausė ji.

Salia dėžės gulėjo didelis ryšulys, apklijuotas marga banderole su įvairių valgių reklamomis.

— Cia? — Ženia sutrikęs įsispoksojo į margą banderolę. — Cia, tikriausiai, žaliava ir pusfabrikačiai.

Seila atsidususi tarė:

— Na, gerai. Neškim tavo žaisliukus.

Dėžė buvo lengva, ir juodu nesunkiai įtempė ją į namus. Ir tik čia Ženia suprato, kad kotedže nėra virtuvės. „Ką daryti?“ — pamanė jis.

— Na, ką darysim? — paklausė Seila.

Nežmoniškomis proto pastangomis Ženia tučtuojau surado išeitį:

— Į vonios kambarį, — lyg niekur nieko tarė jis. — Kurgi kitur?

Juodu pastatė dėžę vonios kambaryje, ir Ženia nubėgo paimti ryšulio. Kai jis grįžo, Seila darė mankštą. „Seksnos auksinė sterlė… — dirbtinai paniūniavo Ženia ir nuplėšė dėžės šoną. Mašina UVM-207 „Krasnojarskas“ atrodė labai solidžiai. Kur kas solidžiau, negu Ženia tikėjosi.

— Na, kaip? — paklausė Seila.

— Tuojau išsiaiškinsim, — žvaliai tarė Ženia. — Tuoj pradėsiu tave maitinti.

— Patariu iškviesti instruktorių.

— Nieku būdu. Imu šią mašiną savo atsakomybėn. Juk pasakyta: „Lengvai eksploatuojama“.

Lygus plastmasinis mašinos apvalkalas išdidžiai blykčiojo tarp sulamdytų popierių,

— Viskas labai paprasta, — pasakė Ženia. — Stai keturi mygtukai. Kiekvienam aišku, kad jie atitinka pirmą, antrą, trečią…

— …ir ketvirtą patiekalą, — tyliai įsiterpė Seila.

— Taip, ir ketvirtą, — pritarė Ženia. — Pavyzdžiui, arbata. Arba kakava.

Jis atsitūpė ir nuėmė dangtį, ant kurio buvo užrašyta: „Valdymo sistema“.

— Kiek čia vamzdžių vamzdelių! — sumurmėjo jis. — Neduok dieve, ko gero dar suges. — Jis atsistojo. — Dabar aišku, kam ketvirtasis mygtukas: duonai raikyti.

— Įdomūs samprotavimai, — mįslingai tarė Seila. — Ar tau neatrodo, kad šie keturi mygtukai gali atitikti keturias Mileto Taleso stichijas? Vanduo, ugnis, oras, žemė.

Ženia nenoromis nusišypsojo.

— Arba keturis aritmetikos veiksmus, — pridūrė Seila.

— Gerai, — tarė Ženia ir ėmėsi išpakuoti ryšulį. — Šnekos šnekom, o aš noriu guliašo. Tu dar nežinai, Seila, kaip aš taisau guliašą. Stai mėsa, štai bulvės… Taip… Petražolės… Svogūnai… Noriu guliašo! Su kibernetiniu indų plovimu! Ir kad lėkštėse likę riebalai virstų oru ir saulės energija!

Seila nuėjo į svetainę ir atnešė kėdę. Ženia, vienoje rankoje laikydamas gabalą mėsos, antroje — keturias dideles bulves, nesiryždamas stovėjo prie mašinos. Seila pastatė kėdę prie praustuvo ir patogiai atsisėdo. Ženia tarė, į nieką nesikreipdamas: *

— Jei kas nors pasakytų, kur įdedami produktai, būčiau labai dėkingas.

Seila pasakė: |

— Kibervirtuvę mačiau prieš dvejus metus. Teisybė, ji buvo visai nepanaši į šią, bet, prisimenu, dešinėje jos pusėje buvo toks langelis įdėti produktams.

— Taip ir maniau! — nudžiugo Ženia. — Cia du langeliai. Vadinasi, dešinėje produktams, kairėje — pagamintiems pietums.

— Zinai, Zenečka, — tarė Seila, — geriau eiva į kavinę.

Ženia neatsakė. Jis įdėjo mėsą ir bulves pro dešinįjį langelį ir su laidu rankoje žengė prie rozetės.

— Junk, — pasakė jis iš tolo.

— Kaip? — paklausė Seila.

— Paspausk mygtuką.

— Kurį?

— Antrą, Seiločka. Aš taisau guliašą. lOR

— Verčiau eitumėm į kavinę, — pakartojo Seila, nenomis stodamasi.

Paspaudus mygtuką, mašina dusliai subirbė. Priekiniame jos skydelyje užsidegė balta lemputė, ir Seila, dirstelėjusi pro dešinįjį langelį, pamatė, kad ten nieko nėra.

— Regis, mėsą priėmė, — nusistebėjo ji. Sito ji nesitikėjo.

— Na, matai! — išdidžiai tarė Ženia.

Jis stovėjo, gėrėjosi savo mašina ir girdėjo, kaip ji tarška ir ūžia. Paskui balta lemputė užgeso ir užsidegė raudona. Mašina nustojo ūžusi.

— Viskas, Seiločka, — mirktelėjo Ženia.

Jis pasilenkė ir ištraukė iš ryšulio lėkštes. Lėkštės buvo lengvos, blizgančios. Jis paėmė dvi lėkštes, įkišo jas pro kairįjį langelį, paskui žingsnį pasitraukė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. Valandėlę juodu tylėjo. Pagaliau Seila, sumišusi žiūrėdama čia į Zenią, čia į mašiną, paklausė:

— Ko dar lauki?

Zenios akyse pasirodė išgąstis. Jis staiga suprato, kad guliašas, jeigu jis jau pagamintas, turėjo atsirasti kairiajame langelyje, nors ten ir nebūtų buvę lėkščių. Jis pasižiūrėjo į kairįjį langelį ir pamatė, kad lėkštės tuščios.

— Kur guliašas? — paklausė jis suglumęs.

Kur guliašas, Seila nežinojo.

— Cia kažkokios rankenėlės, — pasakė jil

Viršutinėje mašinos dalyje buvo kažkokios rankenėlės. Seila kibo į jas abiem rankom ir patraukė į save. Iš mašinos išlindo baltas stalčius, ir kambaryje pasklido keistas kvapas.

— Kas ten? — paklausė Ženia.

— Pats pažiūrėk, — atsakė Seila. Ji stovėjo, laikydama rankose stalčių, ir pasilenkusi apžiūrinėjo, kas jame yra. — Tavo UVM pavertė mėsą oru ir saulės energija. Gal čia buvo instrukcija?

Ženia dirstelėjo ir aiktelėjo. Stalčiuje gulėjo pluoštelis kažkokių plonų lapų — raudonų, išmargintų baltomis dėmėmis. Nuo lapų sklido smarvė.

— Kas čia? — suglumęs paklausė Ženia ir paėmė viršutinį lapą abiem rankom. Lapas sutrupėjo, ir jo gabalai nukrito ant grindų, tarškėdami kaip konservų skarda.

— Puikus guliašas, — tarė Seila. — Tarškantis guliašas. Penktoji stichija. Įdomu, koks jo skonis?

Ženia, gerokai paraudęs, įsidėjo gabaliuką „guliašo“ į burną.

— Narsuolis! — pavydžiai tarė Seila. — Didvyris!

Ženia ėmė tylomis raustis po produktų ryšulį. Seila apsidairė, kur būtų galima dėti šiukšles, ir iš stalčiaus viską suvertė į vyniojamojo popieriaus krūvą. Kvapas sustiprėjo. Ženia išėmė kepaliuką duonos.

— Kurį mygtuką paspaudei? — rūsčiai tarė jis.

— Antrą iš viršaus, — baikščiai atsakė Seila, ir jai išsyk ėmė rodytis, kad ji paspaudė antrą mygtuką iš apačios.

— Esu tikras, kad paspaudei ketvirtą mygtuką, — pareiškė Ženia. Jis ryžtingai įkišo kepaliuką pro dešinįjį langelį. — Juk čia duonos mygtukas!

Seila buvo beklausianti, kaip galima paaiškinti keistas metamorfozes, kurios ištiko mėsą ir bulves, bet Ženia, nustūmęs ją nuo mašinos, paspaudė ketvirtą mygtuką. Kažkas sužvangėjo, pasigirdo dažni negarsūs smūgiai.

— Matai, — tarė Ženia, lengvai atsidusęs, — raiko duoną. Norėčiau žinoti, kas dabar ten dedasi.

Jis vaizdavosi, kas dabar dedasi mašinoje, ir sudrebėjo.

— Kažkodėl neužsidega lemputė, — pasakė jis.

Mašina stuksėjo ir burzgė, ir šitai truko gan ilgai. Ženia jau ėmė žiūrėti, kur reikėtų paspausti, kad mašina sustotų. Tačiau mašina ėmė maloniai gausti ir mirksėti raudonąja lempute, nesiliaudama ūžti ir stuksėti.

Ženia dirstelėjo į laikrodį ir tarė:

— Visuomet maniau, kad pagaminti guliašą lengviau, negu priraikyti duonos.

— Ženia, verčiau eime į kavinę, — baikščiai tarė Seila.

Ženia tylėjo. Po trijų minučių jis apėjo mašiną ir žvilgtelėjo vidun. Jis nepamatė ten nieko, kas būtų teikę pagrindą samprotavimams. Bet taip pat nepamatė nieko, ką būtų galima valgyti. Išsitiesęs jis susidūrė akimis su žmo na… Atsakydamas į klausiamą jos žvilgsnį, jis palingavo galvą.

— Ten viskas tvarkoj.

Šitaip pareikšdamas, jis niekuo nerizikavo. Dar buvo likę du neišbandyti mygtukai ir daugybė visokiausių jungimo derinių…

— Ar negalėtum ją sustabdyti? — paklausė jis Seilą.

Seila patraukė pečiais, ir kurį laiką jie dar stovėjo laukdami, žiūrėdami, kaip mirksi mašinos lemputės — čia baltoji, čia raudonoji.

Paskui Seila ištiesė ranką ir bakstelėjo pirštu į patį viršutinį mygtuką. Mašina skambtelėjo ir sustojo. Įsiviešpatavo tyla.

— Kaip gerai, — išsprūdo Zeniai.

Buvo girdėti, kaip už lango ošia vėjas ir čirškia žiogai.

— O kur stalčius? — išgąstingai paklausė Ženia.

Seila apsidairė. Stalčius gulėjo ant grindų tarp lėkščių.

— G kas? — paklausė ji.

— Nepadėjom stalčiaus į vietą, ir dabar nežinau, kur suraikyta duona.

Ženia apėjo mašiną ir žvilgtelėjo pro abu langelius — pro dešinįjį ir pro kairįjį. Duonos nebuvo. Jis su baime pažvelgė į juodą gilų plyšį, kur pirma buvo stalčius. Mašina atsakė grėsmingu raudonosios lemputės žvilgsniu. Ženia sukando dantis, užsimerkė ir įkišo ranką į plyšį.

Mašinoje buvo karšta. Ženia užčiuopė kažkokius lygius paviršius, bet tai buvo ne duona. Jis ištraukė ranką ir gūžtelėjo pečiais.

— Duonos nėra.

Seila pasilenkusi žvilgterėjo po mašina.

— Cia kažkoks vamzdis, — prabilo ji.

— Vamzdis? — paklausė pasibaisėdamas Ženia.

— Ne, ne, tai ne duona. Su duona tai neturi nieko bendro. Cia iš tiesų vamzdis.

Ji ištraukė iš po mašinos ilgą gofruotą vamzdį su blizgančiu žiedu gale.

— Kvailas. Neprijungei prie mašinos vandens. Supranti — vandens! Stai kodėl išėjo toks guliašas…

— Taip, — tarė Ženia, šnairuodamas į guliašo likučius. — Vandens jame iš tiesų ne per daugiausia… Bet kur vis dėlto duona?

— Na, ar ne vis vien? — linksmai tarė Seila. — Apskritai, konfūzas, bet duona — ne problema. Žiūrėk, štai prijungiu vamzdį prie vandentiekio.

— O gal neverta? — ėmė baimintis Ženia.

— Kvailystė. Jei tyrinėti, tai tyrinėti. Darysim ragu. Ryšulyje yra daržovių.

Sį kartą, paspaudus pirmą mygtuką iš viršaus, mašina dirbo apie minutę.

— Nejau ragu taip pat suverčiamas į stalčių? — suabejojo Ženia, imdamas rankenėlę.

— Trauk, trauk, — tarė Seila.

Stalčius ligi kraštų buvo pripildytas rausvos košės, neturinčios jokio kvapo.

— Ukrainietiški barščiai, — liūdnai tarė Ženia. — Tai panašu į…

— Pati matau. Kokia šlykštynė! Net instruktorių gėda kviesti. Gal geriau pasikvieskim kaimyną?

— Taip, — liūdnai tarė Ženia. — Cfa labiau tiks asenizatorius. Einu pakviesti.

Jis labai norėjo valgyti.

— Prašom, — pasigirdo Juros balsas.

Ženia įėjo ir suglumęs sustojo prie durų.

— Tikiuosi, jūs be žmonos, — tarė Jura. — Aš neapsirengęs.

Visas jo apdaras buvo prastai išlyginti marškiniai. Iš po marškinių kyšojo plikos įdegusios kojos. Ant grindų po visą kambarį buvo išmėtytos kažkokios keistos detalės ir popieriaus lapai. Jura sėdėjo stačiai ant grindų, laikydamas rankose dėžutę su langeliais, kuriuose šokinėjo saulės atšvaitai.

— Kas čia? — paklausė Ženia.

— Cia testeris, — atsakė išvargęs Jura.

— Ne, va visa tai?.,

Jura apsidairė.

— Tai USM-16. Pusiau kibernetiškai valdoma universalinė skalbimo mašina. Skalbia, lygina ir prisiuva sagas. Atsargiau! Neužminkite.

Ženia žvilgtelėjo po kojomis ir išvydo krūvą juodų skudurų, kurie gulėjo vandens klane. Skudurai garavo.

— Tai mano kelnės, — paaiškino Jura.

— Vadinasi, jūsų mašina taip pat sugedusi? — paklausė Ženia.

Viltis gauti konsultaciją ir pusryčius išgaravo.

— Ji visai nesugedusi, — piktai atkirto Jura. — Aš atsukinėjau visus varžtelius ir supratau veikimo principą. Štai paduodamasis mechanizmas. Stai analizatorius — aš jo neardžiau: jis ir šiaip tvarkoj. Stai transportinis mechanizmas ir šilumos reguliavimo sistema. Teisybė, kol kas dar neradau siuvamojo prietaiso, bet mašina visai tvarkoj. Manau, visa bėda, kad joje kažkodėl yra dvylika programavimo mygtukų, o prospekte buvo pasakyta — keturi…

— Keturi? — paklausė Ženia.

— Keturi, — atsakė Jura, išsiblaškęs kasydamasis kelį. — O kodėl pasakėt: „Jūsų mašina taip pat“? Jūs taip pat turit skalbimo mašiną? Maniškę atvežė tik prieš valandą. Tiekimas į Namus.

— Keturi, — džiūgaudamas pakartojo Ženia. — Keturi, o ne dvylika… Sakykite, Jura, ar nemėginote į ją įdėti mėsos?