Vidurdienis, XXII amzius

GERAI SUTVARKYTA PLANETA

Riu stovėjo ligi juosmens sultingoje žalioje žolėje ir žiūrėjo, kaip leidžiasi malūnsparnis. Nuo sraigtų sukelto vėjo žole ritosi plačios sidabrinės ir tamsiai žalios bangos. Riu rodėsi, kad malūnsparnis leidžiasi labai lėtai, ir jis nekantriai mindžiukavo. Buvo labai karšta ir tvanku. Maža balta saulė buvo aukštai pakilusi, iš žolės sklido drėgna kaitra. Sraigtai suūžė garsiau, malūnsparnis pakrypo į Riu pusę, paskui smuko apie pusantro metro žemyn ir pasinėrė kalvos viršūnės žolėje. Riu leidosi bėgti šlaitu aukštyn.

Variklis nutilo, sraigtai ėmė lėčiau suktis ir sustojo. Iš malūnsparnio pradėjo lįsti žmonės. Pirmasis išlindo ilgšis, vilkintis striuke su atraitytomis rankovėmis. Jis buvo be šalmo, išblukę jo plaukai styrojo piestu viršum ilgo rudo jo veido. Riu jį pažino: tai buvo grupės viršininkas Pėdsekys Genadijus Komovas.

— Sveikas, šeimininke, — linksmai kreipėsi jis, tiesdamas ranką. — Koniti-va!

— Koniti-va, Pėdsekiai, — atsakė Riu. — Sveiki atvykę į Leonidą.

Jis taip pat ištiesė ranką, bet jiems iki kits kito dar reikėjo paėjėti apie dešimtį žingsnių.

— Labai, labai jumiis džiaugiuosi, — pasakė Riu, visa burna šypsodamasis.

— Pasiilgot?

— Labai, labai pasiilgau. Vienas visoje planetoje.

Popovui už nugaros kažkas tarė: „Ak, tu“, kažkas garsiai išsitiesė žolėje.

— Tai Borisas Fokinas, — paaiškino Komovas neatsigręždamas. — Autojnatiškai krintantis archeologas.

— Jeigu tokia klaiki žolė, — tarė Borisas Fokinas keldamasis. Jis buvo su rudais ūsiukais, šlakuota nosimi ir ant šono pakreiptu baltu plastmasiniu šalmu. Jis nusišluostė į kelnes žalėsiais išteptus delnus ir prisistatė: — Fokinas. Pėdsekys archeologas.

— Sveikas atvykęs, Fokinai, — pasisveikino Riu.

— O čia Tatjana Palej, inžinierė archeologė, — pristatė Komovas.

Riu priėjo ir pagarbiai linktelėjo galvą. Inžinierė archeologė buvo pilkų drąsių akių ir akinančiai baltų dantų. Inžinierės archeologės ranka buvo tvirta ir šiurkšti. Ji vilkėjo labai dailiai gulinčiu kombinezonu.

— Tania, — prisistatė inžinierė archeologė.

— Riu Vaseda, — tarė Riu. — Riu — vardas, Vaseda — pavardė.

— Mboga, — supažindino Komovas. — Biologas ir medžiotojas.

— Kur? — paklausė Riu. — Ak, atleiskite. Labai atsiprašau.

— Nieko, drauge Vaseda, — tarė Mboga. — Sveiki.

Mboga buvo Kongo pigmėjas, ir iš žolės kyšojo tik juoda jo galva, standžiai aprišta balta skarele. Salia galvos stirksojo juodas karabino vamzdis.

— Tai Tora Medžiotojas, — pasakė Tatjana.

Riu turėjo pasilenkti, kad galėtų paspausti ranką Torai Medžiotojui. Dabar jis žinojo, kas yra tas Mboga. Tora Medžiotojas, kitų planetų gyvūnijos apsaugos komiteto narys. Biologas, atradęs Pandoroje „gyvybės bakteriją“. Zoopsichologas, prijaukinęs siaubingas Marso „sora-tabu chiru“ — „skraidančiąsias dėles“. Riu dėl savo neapdairumo baisiai susinepatogino.

— Matau, kad jūs be ginklo, drauge Vaseda, — tarė Mboga.

— Apskritai aš turiu pistoletą, — paaiškino Riu. — Bet jis labai sunkus.

— Suprantu, — Mboga pritariamai palingavo galvą ir apsidairė. — Vis dėlto stepę padegė, — negarsiai pasakė jis.

Riu atsigręžė. Nuo kalvos ligi pat horizonto plytėjo plokščia lyguma, apaugusi blizgančia sultinga žole. Už trijų kilometrų nuo kalvos degė žolė, padegta boto reaktoriaus. I balkšvą padangę kilo tiršti baltų dūmų kamuoliai. Už dūmų šmėkšojo botas — tamsus kiaušinis ant trijų išskėstų atramų. Aplink botą juodavo platus išdegęs apskritimas.

— Ugnis greitai užges, — tarė Riu. — Cia labai drėgna. Eime, aš jums parodysiu jūsų ūkį.

Jis paėmė Komovą už parankės ir nuvedė jį pro malūnsparnį į kitą kalvos pusę. Likusieji patraukė iš paskos. Riu keletą kartų atsigręžė, linksmai jiems pamodamas. Komovas pasiguodė:

— Visuomet nemalonu, kai tūpdamas pridarai kiaulysčių.

— Greitai užges, — pakartojo Riu. Fokinas rūpinosi inžiniere archeologe: „Atsargiai, Tanečka, čia, rodos, kupstas… — „Matau, — atsakė inžinierė archeologė. — Žiūrėk sau po kojomis.“

— Stai jūsų ūkis, — tarė Riu.

Žalią lygumą kirto plati rami upė. Upės vingyje blizgėjo gofruotas stogas.

— Tai mano laboratorija, — pasakė Riu.

Į dešinę nuo laboratorijos kilo raudoni ir juodi dūmai.

— Ten statomas sandėlis.

Buvo matyti, kaip dūmuose blaškosi kažkokie šešėliai. Valandėlei pasirodė didžiulė nevikri mašina su vikšrais — robotas močia — ir dūmuose kažkas švystelėjo, pasigirdo dundesys, ėmė verstis tirštesni dūmai.

— O štai ten miestas, — tarė Riu.

Nuo bazės ligi miesto buvo ne ką daugiau kaip kilometras kelio. Nuo kalvos pastatai atrodė kaip pilkos žemos plytos. Šešiolika pilkų plokščių plytų, kyšančių iš žalios žolės.

— Taip, — pasakė Fokinas, — visai neįprastas išplanavimas.

Komovas tylėdamas linktelėjo. Sis miestas buvo visiškai nepanašus į kitus. Ligi Leonidos atradimo Pėdsekiai — darbuotojai Komisijos, tyrinėjančios svetimo, nehumanoidinio proto veiklos pėdsakus kosmose — buvo aptikę tik du miestus. Tuščią miestą Marse ir tuščią miestą Vladislavoje. Abu miestus buvo statęs tas pats architektas: jų trobesiai buvo cilindro pavidalo, iš švytinčio organinio silicio, daugelis jų aukštų ėjo po žeme, jie buvo išdėstyti koncent riniais apskritimais. O štai Leonidos miestas buvo visai kitoks. Dvi eilės pilkų dėžučių iš akytų klinčių.

— Ar lankėtės ten po Gorbovskio? — paklausė Komovas.

— Ne, — atsakė Riu, — nė karto. Teisybę sakant, nebuvo kada. Aš juk ne archeologas, o atmosferos fizikas. Be to, Gorbovskis prašė, kad ten nekiščiau nosies.

Ba-bach! — sudundėjo statybos vietoje. Į padangę iškilo raudoni dūmų kamuoliai. Pro juos jau ryškėjo lygios sandėlio sienos. Robotas močia išvažiavo iš dūmų į žolę. Salia jo šokinėjo juodi kiberstatytojai, panašūs į maldininkus. Paskui kiberiai išsirikiavo grandine ir nubėgo prie upės.

— Kur jie taip skuba? — smalsiai paklausė Fokinas.

— Maudytis, — atsakė Tania.

— Jie lygina užvirtimą, — paaiškino Riu. — Sandėlis beveik baigtas. Dabar pertvarkoma visa sistema. Jie statys angarą ir vandentiekį.

— Vandentiekį! — nusistebėjo Fokinas.

— Vis dėlto būtų buvę geriau statyti bazę toliau nuo miesto, — tarė Komovas.

— Taip nurodė Gorbovskis, — pasakė Riu. — Per daug nutolti nuo bazės negerai.

— Taip pat teisybė, — sutiko Komovas. — Tik kad kiberiai neapgriautų miesto…

— Ką jūs! Jie į miestą nevaikšto.

— Kaip gerai sutvarkyta planeta! — pasigėrėjo Mboga.

— Taip, taip! — džiaugsmingai patvirtino Riu. — Upė, oras, žalumynai, ir nė vieno uodo, nė vieno žalingo vabzdžio!..

— Labai gerai sutvarkyta planeta, — pakartojo Mboga.

— Ar maudytis galima? — paklausė Tania.

Riu pažvelgė į upę. Upė buvo žalsva, drumsta, bet tikra upė su tikru vandeniu. Leonidą buvo pirmoji planeta su tinkamu kvėpuoti oru ir tikru vandeniu.

— Manau, kad maudytis galima, — tarė Riu. — Teisybė, pats aš nesimaudžiau — neturėjau laiko.

— Mes maudysimės kasdien, — pasakė Tania.

— Dar ką prasimanysit! — suriko Fokinas. — Kasdien! Triskart per dieną! Nieko daugiau neveiksim, tik maudysimės!

— Na, gerai, — pertraukė Komovas. — O ten kas? — Jis parodė į plokščių kalvų virtinę horizonte.

— Nežinau, — tarė Riu. — Ten dar niekas nėra buvęs. Valkenšteinas staiga susirgo, ir Gorbovskiui teko išskristi. Jis tesuspėjo iškrauti man įrengimus ir išskrido.

Kurį laiką visi stovėjo tylėdami ir žiūrėjo į horizonte stūksančias kalvas. Paskui Komovas tarė:

— Po kokių trijų dienų aš pats paskridėsiu palei upę.

— Jeigu iš viso tebėra kokių pėdsakų, — tarė Fokinas, — jų ieškoti reikia, be abejo, prie upės.

— Tikriausiai, — mandagiai sutiko Riu. — O dabar eime pas mane.

Komovas atsisuko į malūnsparnį.

— Nieko, tegu lieka čia, — tarė Riu. — Begemotai ant kalnų nelipa.

— O, — nustebo Mboga. — Begemotai?

— Aš juos taip praminiau. Iš tolo jie panašūs į begemotus, o iš arti aš jų nesu matęs.

Jie ėmė leistis nuo kalvos.

— Anoj pusėj žolė labai aukšta, aš mačiau tik jų nugaras.

Mboga ėjo šalia Riu taip lengvai, lyg plaukte plaukdamas, ir žolė tarytum pati skyrėsi.

— Be to, čia yra paukščių, — toliau pasakojo Riu. — Jie labai dideU ir kartais skraido labai žemai. Vienas vos nenumušė man lokatoriaus.

Komovas, nelėtindamas žingsnio, pažvelgė į padangę, prisidengęs delnu akis nuo saulės.

— Beje, — tarė jis. — Turiu pasiųsti radiogramą į „Saulėgrąžą“. Ar galima pasinaudoti jūsų siųstuvu?

— Kiek tik reikia, — atsakė Riu. — Žinot, Perais Diksonas norėjo vieną pašauti. Turiu galvoje paukščius. Bet Gorbovskis neleido.

— Kodėl? — paklausė Mboga.

— Nežinau, — tarė Riu. — Bet jis buvo labai įtūžęs ir net norėjo iš visų atimti ginklus.

— Iš mūsų jis ir atėmė, — pasakė Fokinas. — Buvo didelis skandalas Taryboje. Mano galva, išėjo labai negražiai — savo autoritetu Gorbovskis visus mus stačiai pribloškė.

— Tik ne Torą Medžiotoją, — įsiterpė Tania.

Taip, aš pasiėmiau šautuvą, — tarė Mboga. — Bet suprantu Leonidą Andrejevičių. Cia nesinori šaudyti.

— Ir vis dėlto Gorbovskis keistas žmogus, — pasakė Fokinas.

— Galimas daiktas, — santūriai tarė Riu.

Jie priėjo prie didelio laboratorijos kupolo, kur buvo žemos apvalios durelės. Viršum kupolo į visas puses sukaliojosi trys grotelinės lokatorių lėkštės.

— S tai čia galit pasistatyti savo palapines, — pasakė Riu. — O jei reikia, duosiu komandą kiberiams, ir jie pastatys jums kokį tvirtesnį būstą.

Komovas pažvelgė į kupolą, pažvelgė į raudonų ir juodų dūmų kamuolius už laboratorijos, paskui atsigręžė į pilkus miesto stogus ir ėmė atsikalbinėti:

— Žinote, Riu, bijau, kad mes čia jums trukdysim. Gal geriau mums įsikurti mieste, ar ne?

— Be to, čia kvepia degėsiais, — pridūrė Tania, — ir aš bijau kiberių…

— Ir aš bijau kiberių, — ryžtingai tarė Fokinas.

Riu patraukė pečiais.

— Kaip norit, — pasakė jis. — Mano manymu, čia labai gerai.

— Kai pasistatysim palapines, — tarė Tania, — persikraustykit pas mus. Jums patiks, pamatysit.

— M-m-m… — sumurmėjo Riu. — Gal būt… O dabar prašom pas mane.

Archeologai, iš anksto pasilenkę, patraukė prie žemųjų durelių. Mboga ėjo paskutinis, jam nereikėjo net palenkti galvos.

Ant slenksčio Riu sustojo. Jis apsidairė ir išvydo ištryptą žemę, pageltusią žolę, niūrius akmenų klojimus ir pagalvojo, kad čia iš tiesų trenkia degėsiais.

Mieste buvo vienintelė gatvė, labai plati, apaugusi tankia žole. Gatvė ėjo beveik tiesiai per dienovidinį ir baigėsi netoli upės. Įsirengti stovyklą Komovas nusprendė miesto centre. Statyti stovyklą jie pradėjo trečią valandą po vidurdienio vietos laiku (Leonidoje parą sudarė dvidešimt septynios valandos su minutėmis).

Kaitra lyg ir sustiprėjo. Vėjo nebuvo, viršum pilkų pastatų gretasienių virpėjo karštas oras, ir tik pietinėje miesto dalyje, arčiau prie upės, buvo kiek vėsiau. Pasak Fokino, kvepėjo šienu ir „trupučiuką chlorelos plantacija“.

Komovas paėmė Mbogą ir Riu, pasiūliusį savo paslaugas, sėdo į malūnsparnį ir nuskrido į botą atsigabenti įrengimų ir maisto produktų, o Tatjana ir Fokinas filmavo miestą. Įrengimų buvo nedaug, ir Komovas atgabeno juos per du kartus. Kai jis atskrido pirmą kartą, Fokinas, padėjęs įrengimus iškrauti, daug reiškiančiu veidu pranešė, kad visi miesto pastatai yra kone vienodo dydžio. „Labai įdomu“, — tarė mandagusis Riu. Tai įrodo, pasakė Fokinas, kad visi pastatai yra tos pačios paskirties. „Belieka nustatyti, kokia toji paskirtis“, — pagalvojęs pridūrė jis.

Kai malūnsparnis grįžo antrą kartą, Komovas pamatė, kad Tania ir Fokinas spėjo pastatyti aukštą smaigą ir iškelti viršum miesto neoficialią Pėdsekių vėliavą — baltą drobę su stilizuotu septynbriaunės veržlės piešiniu. Seniai seniai, beveik prieš šimtmetį, vienas stambus tarpplanetininkas, įnirtingai neigęs idėją tyrinėti svetimo proto veiklos pėdsakus kosmose, kartą įsikarščiavęs pasakė, kad nesugriaunamu tokios veiklos įrodymu jis linkęs laikyti tik ratą su ašimi, uoloje iškaltą jPitagoro teoremos brėžinį ir septynbriaunę veržlę. Pėdsekiai priėmė iššūkį ir papuošė savo vėliavą septynbriaunės veržlės piešiniu.

Komovas džiaugsmingai saliutavo vėliavai. Nuo to laiko, kai atsirado ši vėliava, buvo išeikvota daug degąlų ir nuskrista daug parseku. Pirmąkart ji buvo iškelta viršum

Marse atrasto tuščio miesto. Tuomet dar tebegyvavo fantastinių hipotezių, teigiančių, kad ir Marso miestas, ir jo palydovai gali būti natūralios kilmės. Tuomet dar patys drąsiausieji Pėdsekiai manė, kad miestas ir palydovai yra vieninteliai paslaptingai išnykusios Marso civilizacijos pėdsakai. Ir daug reikėjo nuskristi parseku ir išrausti žemės, kol beliko nenuneigta vienintelė hipotezė: tuščius miestus ir apleistus palydovus pastatė ateiviai iš tolimos ir nepažįstamos planetų sistemos. Bet štai šis miestas Leonidoje…

Komovas išmetė iš malūnsparnio kabinos paskutinį ryšulį, nušoko ant žolės ir stipriai užtrenkė dureles. Riu priėjo prie jo, nuleisdamas atraitytas rankoves, ir tarė:

— Dabar leiskite jus palikti, Genadijau. Po dvidešimties minučių man reikia zonduoti.

— Žinoma, — tarė Komovas. — Ačiū, Riu… Ateikite pas mus vakarieniauti.

Riu dirstelėjo į laikrodį ir pasakė:

— Ačiū. Neprižadu.

Mboga, atrėmęs karabiną į artimiausio pastato sieną, pačiame gatvės viduryje pūtė palapinę. Jis pažvelgė į nueinantį Riu ir nusišypsojo Komovui. Mažame raukšlėtame jo veide išsitempė pilkos lūpos.

— Tikrai gerai sutvarkyta planeta, Genadijau, — tarė jis. — Cia žmonės vaikšto be ginklo, stato palapines stačiai ant žolės… Ir štai…

Jis mostelėjo į Fokino ir Tanios pusę. Pėdsekys archeologas ir inžinierė archeologė, ištrypę aplink save žolę, pastato paunksnėje knebinėjosi apie savo ekspreslaborątoriją. Inžinierė archeologė vilkėjo šilkine liemene ir trumpomis kelnėmis. Jos sunkūs pusbačiai kėksojo ant pastato stogo, o kombinezonas buvo numestas ant greta padėto ryšulio. Fokinas įsikarščiavęs traukė per galvą prakaituotą striukę, norėdamas greičiau likti vienomis tinklinio kelnaitėmis.

— Varge tu mano, — tratėjo Tania. — Kur tu prijungei akumuliatorius?

— Tuojau, tuojau, Tanečka, — neaiškiai atsakė Fokinas.

— Taip, — tarė Komovas. — Cia ne Pandora.

Jis ištraukė iš ryšulio antrą palapinę ir jungė prie jos išcentrinį siurblį. „Taip, čia ne Pandora“, — pamanė jis ir prisiminė, kaip Pandoroje jie skynėsi kelią per tamsias džiungles, užsidėję sunkius, ypatingai saugius skafandrus ir vilkdami gremėzdišką dezintegratorių su nuimtu saugikliu. Po kojomis žliugsėjo, ir kas žingsnis į šalis spruko daugiakojės biaurybės, o viršum galvos, pro lipnias susiraizgiusias šakas, niūriai švietė dvi artimos raudonos saulės. Ir bene tik Pandora! Visose planetose, kur yra atmosfera, Pėdsekiai ir Desantininkai vaikščiojo labai atsargiai, siuntė pirma savęs robotų žvalgų kolonas, savaeiges kibernetines biolaboratorijas, toksinoanalizatorius, kondensuotus universalių virusofobų debesis. Laivui nutūpus, jo kapitonas privalėjo tučtuojau termitu išdeginti saugią zoną. Ir didžiausiu nusikaltimu buvo laikomas grįžimas į laivą be kruopščios dezinfekcijos ir dezinsekcijos. Neatsartykojo pabaisos, kur kas baisesnės už marą ir raupsus. Šitaip buvo dar prieš trisdešimt metų.

Taip galėjo būti ir dabar, ir gerai sutvarkytoje Leonidoje. Cia taip pat yra mikrofaunos, ir netgi labai daug. Tačiau prieš trisdešimt metų mažasis daktaras Mboga baisiojoje Pandoroje rado „gyvybės bakteriją“, ir profesorius Karpenka Žemėje atrado bioblokadą. Vieną injekciją per parą. Galima netgi vieną per savaitę. Komovas nusišluostė suprakaitavusį veidą ir ėmė sagstytis striukę.

Kai saulė pakrypo į vakarus ir balkšva padangė rytuose pasidarė tamsiai violetinė, jie susėdo vakarieniauti. Stovykla buvo įrengta. Skersai gatvės stovėjo trys palapinės, ryšuliai ir dėžės su įrengimais buvo tvarkingai sukrauti vieno pastato pasienyje. Fokinas dūsaudamas pataisė vakarienę. Visi buvo išalkę, todėl Riu ateinant nelaukė. Iš stovyklos buvo matyti, kad Riu sėdi ant savo laboratorijos stogo ir kažką išdarinėja su antenomis.

— Nieko, mes jam paliksim, — pažadėjo Tania.

— Žinoma, — tarė Fokinas, kramtydamas virtą veršieną. — Praalks ir ateis.

— Gena, nevykusiai pastatei malūnsparnį, — pasakė Tatjana. — Užstoja vaizdą į upę.

Visi sužiuro į malūnsparnį. Upės išties nebuvo matyti.

— Upė gerai matyti nuo stogo, — šaltakraujiškai tarė Komovas.

— Is tiesų, — burbtelėjo Fokinas, atsukęs nugarą į upės pusę. — Visai nėra kuo pasidžiaugti.

— Kaip tai nėra kuo? — vėl šaltakraujiškai tarė Komovas. — O veršiena?

Jis atsigulė ant nugaros ir įsižiūrėjo į dangų.

— Stai ką galvoju, — pradėjo Fokinas, šluostydamasis staltiesėle ūsus. — Kaip mes brausimės į šiuos grabus? — Jis parodė pirštu į artimiausią pastatą. — Kasim ar piausim sieną?

— Anokia čia problema, — tingiai atsakė Komovas. — Įdomu, kaip ten įeidavo šeimininkai — va kur problema. Jie taip pat piaudavo sienas?

Fokinas mąsliai pažvelgė į Komovą ir paklausė:

— O ką, teisybę sakant, apie tuos šeimininkus tu žinai? O gal jiems ir nereikėjo ten vaikščioti?

— Aha, — įsiterpė Tania. — Naujas architektūrinis principas. Zinogus atsisėsdavo ant žolės, ręsdavo aplink save sienas, lubas ir… ir…

— Ir pasitraukdavo, — užbaigė Mboga.

— O gal čia tikrai antkapiai? — iššaukiančiai paklausė Fokinas.

Kurį laiką visi galvojo apie šį spėjimą.

— Tatjana, o kaip analizės? — paklausė Komovas.

— Klintys, — atsakė Tania. — Kalcio karbonatas. Žinoma, daug priemaišų. Bet iš viso, žinot, į ką panašu? Į koralų rifus. Ir dar panašiau, kad pastatas — iš vieno gabalo…

— Natūralios kilmės monolitas.

— Sit jau ir natūralios! — sušuko Fokinas. — Būdingas dėsningumas: vos tik surandami nauji pėdsakai, tučtuojau atsiranda draugų, kurie pareiškia, kad tai natūralūs dariniai…

— Natūrali prielaida, — tarė Komovas.

— O šit rytoj sumontuosim intravizorių ir pažiūrėsim, — pažadėjo Tania. — Svarbiausia, kad šios klintys neturi nie ko bendro su gintarinu, iš kurio pastatytas Marso miętas. Ir Vladislavos miestas.

— Vadinasi, dar kažkas klaidžioja po planetas, — tarė Komovas, — Gerai, jei šį kartą jie bus mums palikę kokių reikšmingesnių daiktų.

— Kad rastume biblioteką, — sudejavo Fokinas. — Ar ko kių nors mašinų!

Jie nutilo. Mboga išsitraukė ir ėmė kimšti trumpą pypkutę. Jis tupėjo ir susimąstęs žvelgė viršum palapinių į šviesią padangę. Mažame jo veide atsispindėjo visiška ramybė ir pasitenkinimas.

— Kaip tylu, — tarė Tania.

Pykšt! Pokšt! Triokšt! — pasigirdo bazės pusėje.

— O, velnias! — suburbėjo Fokinas. — Kas ten?

Mboga išleido dūmų kamuolį ir, lydėdamas jį akimis, tyliai pasakė:

— Suprantu jus, Boria. Aš pats pirmąkart gyvenime nejaučiu džiaugsmo, girdėdamas, kaip mūsų mašinos dirba svetimoje planetoje.

— Ji kažkokia nesvetima, štai kas svarbiausia, — tarė Tania.

Nežinia iš kur atskrido didelis juodas vabalas. Biauriai zvimbdamas, jis apsuko du ratus apie Pėdsekius ir nuskrido. Fokinas tyliai sudejavo, įrėmęs nosį į sulenktą alkūnę. Tania atsistojo ir nuėjo į palapinę. Komovas taip pat atsistojo ir patenkintas pasirąžė. Buvo taip tylu ir gera, kad jis visiškai sutriko, kai Mboga lyg spyruoklė staiga pašoko ir nustėro, atsisukęs į upę. Komovas taip pat atsigręžė į upę.

Prie stovyklos artėjo kažkoks milžiniškas juodas padaras. Dalį jo užstojo malūnsparnis, bet buvo matyti, kaip jis eidamas kreta, kaip vakaro saulė atsispindi nuo drėgnų blizgančių jo šonų, išpampusių nelyginant hipopotamo pilvas. Padaras ėjo gana sparčiai, skirdamas žolę, ir Komovas baisėdamasis pamatė, kaip ėmė svirti ir virsti ant šono malūnsparnis. Tarp pastato sienos ir malūnsparnio apačios kyštelėjo žema masyvi kakta su dviem dideliais gumbūrais. Komovas išvydo dvi mažas bukaprotiškas akis, įsmeigtas, kaip jam pasirodė, tiesiai į jį.

— Atsargiau! — suriko jis.

Malūnsparnis apvirto, atsiremdamas į žolę sraigtų mentėmis. Pabaisa ėjo į stovyklą. Ji buvo ne mažiau kaip trijų metrų aukščio, nuotakūs jos šonai ritmingai kilsavo, ir buvo girdėti lygus garsus alsavimas.

Už Komovo nugaros Mboga spragtelėjo karabino spyną. Tuomet Komovas atsitokėjo ir puolė prie palapinių. Jį aplenkdamas, labai greitai keturpėsčiom rmropojo Fokinas. Pabaisa buvo jau už dvidešimties žingsnių.

— Suspėsit išardyti stovyklą? — greitai paklausė Mboga.

— Ne, — atsakė Komovas.

— Sausiu, — tarė Mboga.

— Palaukit, — šūktelėjo Komovas. Jis žengė į priekį, mostelėjo ranka ir suriko: — Stok!

Akimirką gyvos mėsos kalnas stabtelėjo. Gumburuota kakta staiga kilstelėjo, ir atsivėrė dideli, kaip malūnsparnio kabina, nasrai, pilni gromuliuojamų žalėsių.

— Gena, — sušuko Tania. — Tuojau atgal!

Pabaisa tęsiamai sušnypštė ir dar greičiau pajudėjo į priekį.

— Stok! — vėl riktelėjo Komovas, bet jau be entuziazmo. — Matyt, tai žolėdis, — pasakė jis ir puolė prie palapinių.

Jis atsigręžė. Mboga stovėjo pakėlęs karabiną, ir Tania užsikimšo ausis. Salia Tanios su ryšuliu ant pečių stovėjo Fokinas. Jo ūsai buvo pasišiaušę.

— Ar pagaliau šaus šiandien į jį, ar ne? — suriko Fokinas. — Gelbėti intravizorių ar…

— Bu-bum! Pusiau automatinis medžioklinis Mbogos karabinas buvo 16,3 milimetro kalibro, ir kulkos smūgio gyvoji jėga iš dešimties žingsnių prilygo aštuonioms tonoms. Smūgis pataikė į patį kaktos vidurį tarp dviejų gumburų. Pabaisa pritūpė ant užpakalinių kojų. Bum! Antras smūgis parbloškė pabaisą ant nugaros. Trumpas storas kojas sutraukė mėšlungis. „Ch-ch-a-a“ — sušvarkštė balsas iš tankios žolės. Išsipūtė ir subliiiško juodas piivas, ir viskas nutilo. Mboga nuleido karabiną.

— Eime pažiūrėti, — tarė jis.

Pabaisa buvo ne mažesnė už suaugusį Afrikos dramblį, bet labiausiai ji panėšėjo į milžinišką hipopotamą.

— Kraujas raudonas, — pasakė Fokinas. — O čia kas?

Pabaisa gulėjo ant šono, ir per jos pilvą ėjo trys eilės minkštų kumščio dydžio išaugų. Iš išaugų sunkėsi blizgantis tirštas skystis. Mboga staiga smarkiaį patraukė nosimi orą, paėmė piršto galu skysčio lašą ir lyžtelėjo.

— Tfu! — pasišlykštėjo Fokinas.

Visų veiduose pasirodė pasidygėjimo išraiška.

— Medus, — tarė Mboga.

— Kur ten! — nustebo Komovas. Jis padvejojo ir taip pat atkišo pirštą. (Tania ir Fokinas pasibiaurėdami stebėjo jo judesius.) — Tikras medus! — sušuko jis. — Liepų medus!

— Daktaras Diksonas sakė, kad šioje žolėje daug sacharidų, — paaiškino Mboga.

— Medingas monstras, — tarė Fokinas. — Be reikalo mes jį nudėjom.

— Mes! — riktelėjo Tania. — Varge tu mano, eikš pakuoti intravizoriaus.

— Na, gerai, — tarė Komovas. — Ką toliau darysim? Cia karšta, ir tokia maita prie pat stovyklos…

— Aš pasirūpinsiu, — pasakė Mboga. — Panėšėkite palapines kokius dvidešimt metrų toliau. Aš jį apmatuosiu, apžiūrėsiu ir sunaikinsiu.

— Kaip? — paklausė Tania.

— Dezintegratoriumi. Aš turiu dezintegratorių. O tu. Tania, pasitrauk iš čia: dabar imsiuos labai neapetitiško darbo.

Pasigirdo trepsėjimas, ir iš už palapinių iššoko Riu su dideliu automatiniu pistoletu.

— Kas atsitiko?! — uždusęs paklausė jis.

— Mes nudėjom vieną jūsų begemotą, — Oriai paaiškino Fokinas.

Riu greitai visus apžvelgė ir nurimo. Pistoletą jis užsikišo už juosmens.

— Užpuolė? — paklausė jis.

— Teisybę sakant, ne, — sutrikęs tarė Komovas. — Mano manymu, jis šiaip vaikščiojo, bet jį reikėjo sustabdyti.

Riu dirstelėjo į apverstą malūnsparnį ir linktelėjo galvą.

— O gal jis valgomas? — šūktelėjo iš palapinės Fokinas.

Mboga lėtai pasakė:

— Rodos, kažkas jau mėgino jį valgyti.

Komovas ir Riu priėjo prie jo. Mboga čiupinėjo pirštais plačius ir gilius tiesius randus ant gyvūno nugaros.

— Tai didelių ilčių žymės, — tarė Mboga. — Ir aštrių kaip peiliai. Kažkas plėšė jam nuo nugaros dviejų trijų kilogramų luitus.

— Stačiai siaubinga, — labai nuoširdžiai prabilo Riu.

Aukštai padangėje pasigirdo keistas pratisas klyksmas.

Visi pakėlė akis.

— Stai jie, — tarė Riu.

Į miestą smarkiai krito dideli šviesiai pilki paukščiai, panašūs į erelius. Jie krito vienas paskui kitą iš labai aukštai, paskui prie pat žmonių galvų išskleidė plačius minkštus sparnus ir taip pat greitai kilo aukštyn, padvelkdami į žmo“ nes šilto oro bangomis. Tai buvo didžiuliai paukščiai, stambesni už Žemės kondorus ir net už skraidančiuosius Pandoros drakonus.

— Grobuonys! — sunerimęs tarė Riu. Jis buvo beišsitraukiąs pistoletą, bet Mboga tvirtai sugriebė jį už rankos.

Paukščiai pralėkė viršum miesto ir nuskrido į vakarus — į violetinę vakaro padangę. Kai paskutinis jų dingo iš akių, pasigirdo tas pats neramus pratisas klyksmas.

— Aš jau norėjau šaudyti, — lengviau atsikvėpęs, prabilo Riu.

— Žinau, — tarė Mboga. — Bet man pasirodė… — Jis sukluso.

— Taip, — pasakė Komovas. — Ir man pasirodė…

Pagalvojęs Komovas liepė ne tik patraukti palapines dvidešimt žingsnių, bet ir užkelti jas ant vieno pastato plokščio stogo. Pastatai buvo neaukšti — tik dviejų metrų aukščio, — ir užsiropšti ant jų buvo nesunku. Ant kaimyninio pastato stogo Tania ir Fokinas užkėlė ryšulius su vertingiausiais prietaisais. Paaiškėjo, kad malūnsparnis nenukentėjęs. Komovas juo pakilo ir atsargiai nutupdė jį ant trečio pastato stogo.

Mboga prožektorių šviesoje visą naktį triūsė prie nudėtos pabaisos. Auštant gatvėje suskardėjo šaižus šnypštimas, viršum miesto pakilo didelis baltų garų debesis ir švystelėjo oranžinė žara. Fokinas, dar niekad nematęs, kaip veikia organinis dezintegratorius, vienomis glaudėmis išpuolė iš palapinės, bet pamatė tik Mbogą, kuris neskubėdamas gesino prožektorius, ir didelę smulkių pilkų dulkių krūvą ant pajuodusios žolės. Iš medingojo monstro beliko tik gerai preparuota, permatoma plastmase aplieta baisi galva. Ji buvo skirta Keiptauno Kosmozoologijos muziejui.

Fokinas palinkėjo Mbogai labo ryto ir buvo begrįžtąs į palapinę dar snūstelėti, bet susitiko Komovą. „Kur?“ — paklausė Komovas. „Apsirengti, žinoma“, — Oriai atsakė Fokinas. Rytas buvo gaivus ir giedras, tik pietuose violetinėje padangėje tvyrojo balti padriki debesys. Komovas nušoko ant žolės ir nuėjo taisyti pusryčių. Jis norėjo iškepti kiaušinienės, bet susigriebė nežinąs, kur padėtas sviestas.

— Borisai, — šūktelėjo jis. — Kur sviestas?

Fokinas keista poza stovėjo ant stogo: jis gimnastikavo, pagal jogų sistemą.

— Nežinau, — išdidžiai tarė jis.

— Juk tu vakar budėjai.

— Ė-ė… Taip. Vadinasi, sviestas ten, kur buvo vakar vakare.

— O kur jis buvo vakar vakare? — valdydamasis paklausė Komovas.

Fokinas nepatenkintas ištraukė galvą iš po dešinės kojos kelio.

— Iš kur galiu žinoti? — tarė jis. — Juk paskui kilnojau visas dėžes.

Komovas atsiduso ir ėmė kantriai iš eilės apžiūrinėti visas dėžes. Sviesto nebuvo. Tuomet jis priėjo prie pastato ir nutraukė Fokiną už kojos žemyn.

— Kur sviestas? — paklausė jis.

Fokinas buvo beprasižiojąs, bet tą akimirką iš už kampo išėjo Tania, vilkinti liemene ir trumpomis kelnėmis. Jos plaukai buvo šlapi.

— Labas rytas, berniukai, — tarė ji.

— Labas rytas, Tanečka, — atsakė Fokinas. — Gal kartais matei dėžę su sviestu?

— Kur buvai? — piktai paklausė Komovas.

— Maudžiausi, — atsakė Tania.

— Kaip suprasti — „maudžiausi“? — kamantinėjo Komovas. — Kas tau leido?

Tania atsisegė nuo diržo ir numetė ant dėžių elektrinį kirtiklį, įdėtą į plastmasinį dėklą.

— Genočka, — tarė ji. — Ten nėra jokių krokodilų. Puikus vanduo ir žolėtas dugnas.

— Ar nematei sviesto? — paklausė Komovas.

— Sviesto nemačiau. O gal kas matėt mano batelius?

— Aš mačiau, — tarė Fokinas. — Jie ant ano stogo.

— Ant ano stogo jų nėra.

Visi trys atsigręžė ir pažiūrėjo į stogą. Batelių tikrai nebuvo. Tuomet Komovas pažvelgė į daktarą Mbogą. Daktaras Mboga gulėjo pavėsyje ant žolės ir kietai miegojo, pasidėjęs po skruostu mažą kumštelį.

— Ką čia prasimanai, — pasakė Tatjana. — Kam jam mano bateliai?

— Arba sviestas, — pridūrė Fokinas.

— Gal jie jam trukdė, — sumurmėjo Komovas. — Na, gerai, aš pataisysiu ką nors be sviesto…

— Ir be batelių.

— Gerai, geraitarė Komovas. — Eik montuoti intravizoriaus. Ir tu, Tania. Ir pasistenkite greičiau sumontuoti.

Pusryčių atėjo Riu. Jis varėsi priešais save didelę juodą mašiną su šešiomis hemomechaninėmis kojomis. Paskui mašiną žolėje driekėsi plačios vėžės. Jos ėjo nuo pat bazės. Riu užsiropštė ant stogo ir atsisėdo prie stalo, o mašina sustojo vidury gatvės.

— Klausykit, Riu, — tarė Komovas. — Jūsų bazėje niekas nedingsta?

— Kokia prasme? — paklausė Riu.

— Na… jūs paliekat ką nors nakčiai kieme, o iš ryto negalite rasti.

— Lyg ir nepasitaikė, — patraukė pečiais Riu. — Kartais dingsta smulkmenos, visokios atliekos… laidų gabaliukai, plastolito nuopiovos. Bet manau, kad šį šlamštą surenka mano kiberiai. Jie labai nagingi darbininkai, jų rankose viskas tirpte tirpsta.

— Ar gali jų rankose ištirpti mano bateliai? — paklausė Tania.

Riu nusijuokė.

— Nežinau, — pasakė jis. — Vargu bau.

— Ar gali jų rankose ištirpti dėžė su sviestu? — paklausė Fokinas.

Riu liovėsi juoktis.

— Jums dingo sviestas? — paklausė jis.

— Ir bateliai.

— Ne, — tarė Riu, — Kiberiai į miestą nevaikšto.

Ant stogo mikliai, kaip driežas, užropojo Mboga.

— Labas rytas, — pasisveikino jis. — Aš pavėlavau…

Tania įpylė jam kavos. Mboga pusryčių visuomet gėrė vieną puodelį kavos.

— Taigi mes apvogti, — tarė jis šypsodamasis.

— Vadinasi, jūs čia niekuo nedėtas? — paklausė Fokinas

— Ne, aš čia niekup nedėtas. Bet naktį viršum miesto dukart praskrido vakarykščiai paukščiai.

— Se tau ir bateliai, — sumurmėjo Fokinas. — Aš kažkur…

— O dėžė sviesto? — nekantriai tarė Komovas.

Niekas neatsakė. Mboga susimąstęs gėrė kavą.

— Per du mėnesius man niekas neprapuolė, — pasakė Riu. — Teisybė, aš viską laikau kupole…Ir, be to, turiu kiberių. Ir visą laiką dūmai ir trenksmas.

— Gerai, — tarė keldamasis Fokinas. — Eiva dirbti, Tanečka. Tik pamanyk, bateliai…

Juodu nuėjo, ir Komovas ėmė rinkti indus.

— Dar šiandien vakare, — pasakė Riu, — pastatysiu aplink jus sargybą.

— Gal ir gerai, — susimąstęs burbtelėjo Mboga. — Bet iš pradžių verčiau pasaugosiu aš pats. Genadijau, dabar aš galiu pamiegoti, o naktį surengsiu msižyią pasalą.

— Gerai, daktare Mboga, — nenoromis sutiko Komovas.

— Aš taip pat ateisiu, — pasisiūlė Riu.

— Ateikite, — sutiko Mboga. — Bet, susimildami, be kiDerių.

Ant kaimyninio stogo suskardėjo pasipiktinimo šūksniai.

— Varge tu mano, juk prašiau išdėstyti ryšulius montavimo eilės tvarka!

— O kaip išdėsčiau? Aš taip ir išdėsčiau!

— Ir tai vadinasi montavimo eilės tvarka? Indeksas „E-7“, „A-2“, „B-16“… Vėl „E“!..

— Tanečka! Garbės žodis! Draugai! — suklykė per gatvę Fokinas. — Kas sumaišė ryšulius?

— Stai! — riktelėjo Tania. — O ryšulio „E-9“ iš viso nėra!

Mboga tyliai tarė:

— Misis, o mums dingo paklodė!

— Ką? — apstulbo Komovas. Jis buvo išblyškęs. — Gerai paieškokit! — riktelėjo jis, nušoko nuo stogo ir nubėgo pas Fokiną ir Tanią.

Mboga palydėjo jį akimis ir ėmė žiūrėti į pietus, už upės. Buvo girdėti, kaip Komovas ant kaimyninio stogo pasakė: „Kas, teisybę sakant, dingo?“ — „VCG“, — atsakė Tania. „Na, ir ko čia dabar kudakuojat? Sumontuokit naują.“ — „Sitai truks dvi dienas“, — piktai atšovė Tania. „Tuomet ką tu siūlai?“ — „Reikia piauti“, — pasakė Fokinas. Ant stogo įsiviešpatavo tyla.

— Žiūrėkit, Riu, — staiga prabilo Mboga. Jis stovėjo ir, prisidengęs akis nuo saulės, žiūrėjo už upės.

Riu atsisuko. Žalioje lygumoje už upės knibždėte knibždėjo juodų dėmių. Tai buvo „begemotų“ nugaros. Jų buvo labai daug. Riu niekad nebuvo atėję į galvą, kad už upės tiek daug „begemotų“. Dėmės lėtai slinko į pietus.

— Mano manymu, jie traukiasi, — tarė Mboga.

Komovas nusprendė nakvoti po atviru dangum. Jis ištraukė iš palapinės savo patalą ir atsigulė ant stogo, susi dėjęs rankas po galva. Dangus buvo juodai mėlynas, rytų horizonte lėtai kilo didelis žalsvai oranžinis diskas su neaiškiais kraštais — Palmyra, Leonidos mėnulis. Iš tamsios lygumos už upės aidėjo duslūs pratisi šūksniai — tur būt, klykė paukščiai. Viršum bazės protarpiais švysčiojo pašvaistės, ir kažkas negarsiai girgždėjo ir traškėjo.

„Reikia statyti užtvarą, — galvojo Komovas. — Aptverti miestą viela ir paleisti nelabai stiprią srovę. Beje, jeigu ten paukščiai, užtvara nieko nepadės. O veikiausiai — ten paukščiai. Tokiam milžinui vieni niekai nusinešti ryšulį. Jam tikriausiai vieni niekai nusinešti ir žmogų. Juk yra pasitaikę, kad Pandoroje sparnuotas drakonas pagriebė žmogų su ypatingai tvirtu apsauginiu skafandru, sveriančiu pusantro centnerio. Taip ir yra — iš pradžių bateliai, paskui ryšuliukas… O visame būryje — vienas karabinas. Kodėl Leonidas Andrejevičius andai taip kratėsi ginklo? Žinoma, reikėjo šaudyti tuomet — bent būtume juos nubaidę… Kodėl daktaras nešaudė? Todėl, kad jam „pasirodė“… Ir aš būčiau nešovęs, nes ir man „pasirodė“… O kas man, teisybę sakant, pasirodė? — Komovas stipriai pasitrynė ranka susiraukšlėjusią nuo įtampos kaktą. — Didžiuliai paukščiai, laBai gražūs paukščiai, ir kaip jie skrido! Koks tylus, lengvas ir darnus skrydis… Ką gi, ir medžiotojai kartais pasigaili laukinių paukščių, o aš net ne medžiotojas.“

Tarp mirgančių žvaigždių per zenitą lėtai praslinko ryški balta dėmė. Komovas pasikėlė ant alkūnių, lydėdamas ją akimis. Tai buvo „Saulėgrąža“ — pusantro kilometro ypatingai toli skraidantis desantinis žvaigždėtai vis. Dabar jis sukosi apie Leonidą dviejų megametrų atstumu nuo paviršiaus. Tereikia duoti nelaimės signalą, ir iš ten būtų atsiųsta pagalba. Bet ar verta duoti nelaimės signalą? Prapuolė pora batelių, du ryšuliai, ir viršininkui kažkas pasirodė…

Baltoji dėmė nublanko ir dingo — „Saulėgrąža“ įėjo į Leonidos šešėlį. Komovas vėl atsigulė ir susidėjo rankas už galvos. „Ar ne perdaug gerai sutvarkyta? — pamanė jis. — Šiltos žalios lygumos, kvapnus oras, idiliškas upelis be krokodilų… O gal visa tai tik uždanga, už kurios veikia kažkokios nesuprantamos jėgos? Arba viskas kur kas paprasčiau? Gal batelius Tania nudaigojo kur nors žolėje? O Fokinas, kaip žinia, vėpla, ir dingę ryšuliai guli kur nors po ekskavatoriaus detalių krūva. Matyt, todėl jis šiandien ir bėgiojo, vogčiomis dairydamasis, nuo rietuvės prie rietuvės.“

Rodos, Komovas užsnūdo, o kai nubudo. Palmyra buvo jau aukštai pakilusi. Palapinėje, kur miegojo Fokinas, girdėjosi čepsėjimas ir knarkimas. Ant gretimo stogo kažkas šnibždėjosi.

— …Kai tik trosas nutrūko, mes išskridom, o Saburas liko apačioj. Jis mus vijosi ir šaukė, kad mes sustotumėm, paskui paskyrė mane kapitonu ir įsakė, kad aš sustočiau. Aš, žinoma, tuojau ėmiau vairuoti į relinį stiebą. Ten mes pakibom ir prakybojom kiaurą naktį. Ir visą naktį mes rėkėm ant kits kito — ar Saburui eiti pas mokytoją, ar ne. Saburas galėjo eiti, bet nenorėjo, o mes norėjom, bet negalėjom, o rytą mus pastebėjo ir nukėlė.

— O aš buvau rami mergaitė. Ir visuomet labai bijojau visokių mechanizmų. Kiberių štai lig šiol bijau.

— Kiberių bijoti nereikia, Taniuša. Jie geri.

— Aš jų nemėgstu. Nemalonu, kad jie kažkokie ir gyvi ir negyvi…

Komovas apsivertė ant šono ir dirstelėjo. Ant kaimyninio stogo, nukorę kojas, sėdėjo Tania ir Riu. „Žvirbliukai, — pamanė Komovas. — O rytoj visą dieną žiovaus.“

— Tatjana, — pusbalsiu tarė jis. — Laikas miegoti.

— Nesinori, — gynėsi Tania. — Mes vaikščiojom pakrante. (Riu sumišęs krustelėjo.) — Prie upės labai smagu. Mėnulis. Žuvys šokinėja.

Riu įsiterpė:

— Ė-ė… O kur daktaras Mboga?

— Daktaras Mboga dirba, — atsakė Komovas.

— Teisybė, Riu, — nudžiugo Tania. — Eiva ieškoti daktaro Mbogos!

„Beviltiška“, — pamanė Komovas ir apsivertė ant kito šono. Šnabždesys nesiliovė. Komovas ryžtingai atsikėlė, susiglėbė patalą ir grįžo į palapinę. Palapinėje kiek įmanydamas parpė Fokinas. „Vėpla tu, vėpla, — pamanė Komovas, taisydamasis gultą. — Tokią naktį kaip tik meilintis. O tu ūsus užsiauginai ir tariesi visiems nušluostęs nosis.“ Jis įsi vyniojo į paklodę ir kaip mat užmigo.

Iš gulto jį mestelėjo kurtinantis driokstelėjimas. Palapinėje buvo tamsu. „Bu-bum! Bu-bum! — trinktelėjo dar du šūviai. „Velniava! — suriko tamsoje Fokinas. — Kas čia?“ Pasigirdo trumpas riktelėjimas ir triumfuojantis Fokino šauksmas: „Aha-a! Čionai, pas mane!“ Komovas įsipainiojo į paklodę ir nieku būdu negalėjo atsistoti. Jis išgirdo duslų smūgį, Fokinas aiktelėjo, ir tučtuojau kažkoks tamsus ir mažas padaras šmėstelėjo ir dingo šviesiame angos trikampyje. Komovas šoko į priekį. Fokinas taip pat stryktelėjo įkandin, ir juodu susitrenkė galvomis. Komovas sugriežė dantimis ir pagaliau išlėkė laukan. Kaimyninis stogas buvo tuščias. Apsidairęs Komovas pamatė, kad Mboga bėga gatve prie upės, o paskui jį paknopstom lekia Riu ir Tatjana. Be to, Komovas pastebėjo dar štai ką: toli priešais Mbogą kažkas bėga, vikriai skirdamas žolę. Bėga kur kas greičiau už Mbogą. Mboga sustojo, viena ranka iškėlė aukštyn karabiną ir dar kartą iššovė. Brydė žolėje vikstelėjo į šalį ir dingo už kraštinio pastato kampo. O iš ten, plačiai ir lengvai plasnodamas didžiuliais sparnais, mėnesienoje tučtuojau pakilo baltas paukštis.

— Saukit! — suriko Fokinas.

Jis jau bėgo gatve ir kas penki žingsniai klupo. Mboga stovėjo nejudėdamas. Nuleidęs karabiną ir atlošęs galvą, jis sekė paukštį akimis. Paukštis tyliai apsuko ratą aplink miestą, pakilo ir nuskrido į pietus. Po valandėlės jis dingo iš akių. Ir tuomet Komovas pamatė, kaip visai žemai viršum bazės praskrenda dar daugiau paukščių — trys, keturi, penki, — penki didžiuliai balti paukščiai pakilo viršum kiberių darbo vietos ir išnyko.

Komovas nulipo nuo stogo. Nuo negyvų pastatų gretasienių ant žolės krito tiršti juodi šešėliai. 2olė atrodė sidabrinė. Kažkas po kojomis skambtelėjo. Komovas pasilenkė. Žolėje sublizgėjo patronas. Komovas perėjo nykų ma lūnsparnio šešėlį. Pasigirdo balsai. Mboga, Fokinas, Riu ir Tania pamažu ėjo priešais.

— Aš laikiau jį rankose! — susijaudinęs pasakojo Fokinas. — Bet jis smogė man į kaktą ir ištrūko. Jei jis būtų nesmogęs, aš jo nebūčiau paleidęs! Jis minkštas ir šiltas, nelyginant kūdikis. Ir plikas…

— Mes taip pat buvom jį bepagauną, — tarė Tania, — bet jis pasivertė paukščiu ir nuskrido.

— Na na, — sumurmėjo Fokinas. — Pasivertė paukščiu…

— Iš tiesų, — tarė Riu. — Jis užsuko už kampo, ir iš ten tučtuojau išskrido paukštis.

— Na ir kas? — pasakė Fokinas. — Jis išbaidė paukštį, o jūs išsižiojot.

— Sutapimas, — tarė Mboga.

Komovas priėjo prie jų, ir jie sustojo.

— Kas, teisybę sakant, atsitiko? — paklausė Komovas.

— Aš jį jau laikiau rankose, — pasakė Fokinas, — bet jis smogė man į kaktą.

— Sitą jau girdėjau, — tarė Komovas. — Kaip viskas prasidėjo?

— Aš sėdėjau tarp ryšulių, pasaloje, — ėmė pasakoti Mboga. — Pamačiau, kad pačiu gatvės viduriu kažkas šliaužia. Norėjau jį sugauti ir išėjau priešais, bet jis mane pastebėjo ir pasuko atgal. Pamačiau, kad aš jo nepavysiu, ir iššoviau aukštyn. Labai gaila, Genadijau, bet, rodos, aš juos išgąsdinau.

Stojo tyla. Paskui Fokinas stebėdamasis paklausė:

— O ko gi jums taip gaila, daktare Mboga?

Mboga atsakė ne išsyk. Visi laukė.

— Jų buvo mažių mažiausiai du, — tarė jis. — Vieną aptikau aš, kitas buvo jūsų palapinėje. Bet kai aš bėgau pro malūnsparnį… Stai ką, — jis netikėtai užkando žadą. — Reikia pažiūrėti. Tur būt, aš apsirikau.

Mboga ėmė tyliai eiti stovyklos link. Likusieji susižvalgę pasekė juo. Prie pastato, ant kurio stovėjo malūnsparnis, Mboga sustojo.

— Kažkur čia, — tarė jis.

Fokinas ir Tania tuojau pat puolė į juodą sienos paunksnę, Riu ir Komovas iš viršaus nekantriai žvelgė į Mbogą. Mboga galvojo.

— Nieko čia nėra, — piktai tarė Fokinas.

— Ką aš matau?.. Ką aš matau? — murmėjo Mboga. — Ką aš matau? įniršęs Fokinas išėjo iš paunksnės. Jo veidu nuslinko juodas malūnsparnio menčių šešėlis.

— AI — riktelėjo Mboga. — Keistas šešėlis!

Jis numetė karabiną ir įsibėgėjęs užšoko ant sienos.

— Prašom! — tarė jis nuo stogo.

Ant stogo, už malūnsparnio liemens, tarytum krautuvės vitrinoje, buvo tvarkingai išdėlioti daiktai. Cia buvo sviesto dėžė, ryšulys su indeksu „E-9“, pora batelių, kišeninis mikroelektrometras plastmasiniame dėkle, keturi neutroniniai akumuliatoriai, gabalas sustingusio stikloplasto ir juodi akiniai.

— O štai ir bateliai, — nudžiugo Tania. — Ir akiniai. Jie man vakar nuskendo upelyje…

— Tai-i-ip… — tarė Fokinas ir atsargiai apsidairė.

Komovas tartum atsikvošėjo.

— Riu! — greitai tarė jis. — Man reikia tučtuojau susižinoti su „Saulėgrąža“. Fokinai, Tania, nufotografuokite šią parodą! Po pusvalandžio aš grįšiu.

Jis nušoko nuo stogo ir skubiai nuėjo, paskui gatve leidosi bėgti į bazę. Riu tylėdamas nusekė paskui jį.

— Kas gi čia?! — suriko Fokinas.

Mboga atsitūpė, išsitraukė pypkutę, neskubėdamas ją išrūkė ir tarė:

— Tai žmonės, Boria. Vogti daiktus gali ir žvėrys, bet grąžinti gali tik žmonės.

Fokinas pasitraukė atatupstas ir atsisėdo ant malūnsparnio rato.“

Komovas grįžo vienas. Jis buvo labai susijaudinęs ir aukštu metaliniu balsu įsakė tučtuojau nurinkti stovyklą. Fokinas pripuolė jį klausinėti. Jis reikalavo paaiškinimų. Tuomet Komovas tokiu pat metaliniu balsu pacitavo:

„Zvaigždėlaivio „Saulėgrąža“ kapitono įsakymas. Per tris valandas likviduoti sinoptinę bazę laboratoriją ir archeologinę stovyklą, demobilizuoti visas kibernetines sistemas, visiems, įskaitant atmosferos fiziką Vasedą, grįžti į „Saulėgrąžą“. Fokinas apstulbo, pakluso ir nepaprastai stropiai ėmėsi darbo.

Per dvi valandas malūnsparnis padarė aštuonis reisus, o krovinių kiberiai nuo bazės iki boto išmynė žolėje platų kelią. Iš bazės beliko tik tušti pastatai, visos trys robotų statybininkų sistemos buvo suvarytos į sandėlį ir visiškai deprogramuotos.

Šeštą valandą rytą vietos laiku, kai rytuose sušvito žalia aušra, visai išvargę žmonės susirinko prie boto, ir Fokinui čia pagaliau trūko kantrybė.

— Na, gerai, — pradėjo jis grėsmingai šnabždėti kimiu balsu. — Tu, Genadijau, mums įsakinėjai, o aš uoliai klausiau. Bet pagaliau noriu žinoti, kodėl mes iš čia traukiamės?! Kaip?! — staiga suriko jis falcetu, išraiškingai pakėlęs ranką. (Visi krūptelėjo, o Mbogai iš dantų iškrito pypkutė.) — Kaip?! Tris šimtus metų ieškoti Proto Brolių ir gėdingai bėgti, vos tik juos aptikus? Geriausieji žmonijos protai…

— Varge tu mano, — tarė Tania, ir Fokinas nutilo.

— Nieko nesuprantu, — sušnabždėjo jis kimiai.

— Jūs manot, Borisai, kad mes galim atstovauti geriausiems žmonijos protams? — paklausė Mboga.

Komovas rūsčiai sumurmėjo:

— Kiek mes čia pribiaurojom. Nudeginom visą lauką, ištrypėm pasėlius, ėmėm šaudyti… O bazės rajone! — Jis mostelėjo ranka.

— Bet kas galėjo žinoti? — gailiai tarė Riu.

— Taip, — pasakė Mboga, — pridarėm daug eibių. Bet tikiuosi, kad jie mus suprato. Jie ganėtinai civilizuoti.

— Kokia čia civilizacija! — tarė Fokinas. — O kur mašinos? Kur darbo įrankiai? Kur pagaliau miestai?

— Nutilk, Borisai, — sudraudė Komovas. — „Mašinos, miestai“… Bent jau dabar praregėk! Ar mes mokam skraidyii ant paukščių? Ar turim medingų monstrų? Ar seniai pas mus sunaikintas paskutinis uodas? Mašinos…

— Biologinė civilizacija, — tarė Mboga.

— Kaip?

— Biologinė civilizacija. Ne mašinos, o selekcija, genetika, dresūra. Kas žino, kokias jėgas jie įveikė? Ir kas gali pasakyti, kieno civilizacija aukštesnė?

— Įsivaizduoji, Borka, — įsiterpė Tania. — Dresiruotos bakterijos!

Fokinas piktai suko ūsą.

— Ir pasitraukiam iš čia todėl, — tarė Komovas, — kad niekas iš mūsų neturi teisės imtis atsakomybės už pirmąjį kontaktą.

„Ak, kaip gaila iš čia trauktis, — pagalvojo jis. — Nenoriu trauktis, noriu juos surasti, susitikti su jais, pasikalbėti, pažiūrėti, kokie gi jie yra. Nejau pagaliau šitai įvyko? Ne kokie nors besmegeniai driežai, ne kokios nors dėlės, o tikri žmonės. Visas pasaulis, visa istorija… Ar pas jus buvo karų ir revoliucijų? O ką pirmiausia atradot — garą ar elektrą? O kokia jūsų gyvenimo prasmė? Ar galima iš jūsų gauti ką nors paskaityti? Pirmasis žmonijos lyginamosios istorijos bandymas… Ir reikia nešdintis. Ai-ai-ai, kaip nesinori nešdintis! Tačiau Žemėje jau penkiasdešimt metų veikia Kontaktų Koįmisija, kuri penkiasdešimt metų tyrinėja lyginamąją žuvų ir skruzdžių psichologiją ir ginčijasi, kuria kalba ištarti pirmąjį „e“. Tik dabar iš jų nebepasijuoksi… Įdomu, ar kas nors iš jų buvo numatęs biologinę civilizaciją? Tikriausiai. Ko tik jie ten nebuvo numatę…

— Leonidas Andrejevičius vis dėlto fenomenaliai įžvalgus žmogus, — prabilo Mboga.

— Taip, — tarė Tania. — Baisu ir pagalvoti, ką čia būtų pridaręs Borka, turėdamas ginklą.

— Kodėl būtinai aš? — pasipiktino Fokinas. — O tu? Kas ėjo maudytis su kirtikliu?

— Visi mes geri, — atsidusęs tarė Riu.

Komovas dirstelėjo į laikrodį.

— Startas po dvidešimties minučių, — pranešė jis. — Prašom į vietas.

Mboga stabtelėjo kesone ir apsidairė. Baltoji žvaigždė EH 23 jau buvo pakilusi viršum žaliosios lygumos. Dvelkė drėgna žole, šilta žeme, šviežiu medum.

— Taip, — pasakė Mboga. — Labai gerai sutvarkyta planeta. Nejau tai pačios gamtos darbas?