Vidurdienis, XXII amzius

UŽPAKALINĖS KOJOS MĮSLĖ

— Pirmoji jūsų knyga man nepatiko, — tarė Parnkala. — Joje nėra nieko, kas galėtų sukrėsti rimto žmogaus vaizduotę.

Juodu gulėjo šezlonguose po išblukusiu karštu tentu Kold Kriko posto verandoje — Gibsono draustinio biotechnikas Žanas Parnkala ir Europos informacijos centro korespondentas Jevgenijus Slavinas. Tarp šezlongų ant žemo stalelio stovėjo aprasojęs penkių litrų sifonas. Kold Kriko postas stūksojo kalvos viršūnėje, ir iš verandos buvo matyti puikus vaizdas — kaitri melsvai žalia Vakarų Australijos savana.

— Knyga būtinai turi žadinti vaizduotę, — tęsė Parnkala, — kitaip tai ne knyga, o kvailas vadovėlis. Tiksliau tariant, galima sakyti taip: knygos paskirtis — žadinti skaitytojo vaizduotę. Teisybė, pirmoji jūsų knyga turėjo atlikti ir kitą, ne mažiau svarbų uždavinį, būtent, — perteikti mums jūsų herojiškos epochos žmogaus požiūrį. Aš daug tikėjausi iš šios. knygos, bet — deja! — matyt, darbo procese šį požiūrį jūs praradote. Jūs labai pasiduodat įspūdžiams, bičiuli Ženia!

— Viskas paprasčiau, Žanai, — tingiai pasakė Ženia. — Kur kas paprasčiau, mano bičiuli. Aš baisiai nenorėjau pafft.O sirodyti žmonijai kaip koks atvirkščias Kampanela. O apskritai tikrai taip — knygiūkštė pilka…

Jis persisvėrė iš šezlongo ir į ilgą siaurą bokalą iš sifono prisipylė putojančio kokosų pieno. Bokalas bematant aprasojo.

— Taip, — tarė Parnkala, — jūs labai nenorėjot būti atvirkščias Kampanela. Jūs labai skubėjot pakeisti psichologiją, Ženia. Jūs labai norėjot čia nustoti buvęs svetimas. Ir be reikalo. Jums reikėtų daugiau likti svetimam: galėtumėt pamatyti daug ką, ko mes nepastebim. O nejaugi tai ne svarbiausias kiekvieno rašytojo uždaviays — pastebėti tai, ko nemato kiti? Tai žadina vaizduotę ir verčia galvoti.

— Gal būt, — pasakė Ženia.

Jie nutilo. Aplink viešpatavo gili ramybė — mieguista savanos vidudienio ramybė. Be perstojo čirškėjo cikados. Padvelkė lengvas vėjelis, suošė žolė. Tolumoje pasigirdo vedantys balsai — šaukė emu. Ženia staiga atsisėdo ir ištempė kaklą.

— Kas tai? — paklausė jis.

Pro postą, nardydama aukštoje žolėje, važiavo keista mašina — ilga vertikali kartis, matyt, ant ratų, su blizgančiu besisukančiu disku gale. Mašina, kaip reta, buvo labai negraži. Sokinėdamą ir svyrinėdama ji važiavo į pietų pusę.

Parnkala pakėlėalvą ir pasižiūrėjo.

— A, — tarė jis. — Pamiršau jums papasakoti. Tai išsigimėlės.

— Kokios išsigimėlės?

— Niekas nežino, — ramiai atsakė Parnkala.

Ženia pašoko ir pribėgo prie turėklų. Ilga biauri kartis svyrinėdama greitai tolo ir netrukus dingo iš akių. Ženia atsisuko i Parnkalą.

— Kaipgi taip — niekas nežino? — paklausė jis.

Parnkala gėrė kokosų sultis.

— Niekas nežino, — pakartojo jis, šluostydamasis lūpas. — Tai labai įdomi istorija, ji patiks jums. Pirmą kartą jos pasirodė prieš penkiolika dienų — štai tokios kartys su vienu ratu ir šliaužiančios lėkštės. Žmonės dažnai jas ma to savanoje tarp Kold Kriko ir Roaldo, o vakar viena kartis perbėgo per pagrindinę Gibsono gatvę. Vieną lėkštę sutrypė mano emu. Aš mačiau — didelė krūva prastos plastmasės skeveldrų ir radijo montažo likučių ant visai biaurios keramikos. Panašu į mokyklinius modelius. Mes susisiekėm su Gibsonu, bet ten niekas nieko nežinojo. Ir apskritai paaiškėjo, kad niekas nieko nežino.

Parnkala vėl pakėlė bokalą prie lūpų.

— Nuostabiai ramiai jūs šitai pasakojat, bičiuli Žanai! — neiškentė Ženia. Jo vaizduotėje kilo vaizdai, vienas už kitą fantastiškesni.

Parnkala nusišypsojo:

— Sėskite, Ženia. Nerimauti nėra jokio pagrindo. Išsigimėlės niekam nedaro žalos, emu ir kengūros jų nebijo, he to, — jūs neleidot man užbaigti, — jas jau tyrinėja Džakojuje gyvenantys draugai. Jie… Kur jūs, Ženia?

Ženia skubiai ruošėsi. Jis susikaišiojo į kišenes diktofono juostų ritinius, makštis su mikroknygomis ir nuzulintas užrašų knygutes.

— Džakojus — taX rodos, Australijos kibernetikos centras, — tarė jis. — Ten pagaminta kažkokia įdomi mašina, ar ne?

— Taip, mašina IIK, — atsakė nepatenkintas Parnkala.

Jis buvo nusiminęs, kad korespondentas Slavinas taip greitai išvažiuoja. Su Ženia buvo malonu pasikalbėti — jis labai mėgo klausytis.

— Kodėl IIK?

— Išsklaidytos Informacijos Kolektorius. Esu girdėjęs, kad tai mašina archeologė,

Ženia sustojo.

— Tai gal iš ten ir šios išsigimėlės?

— Juk sakau — nežinoma, — apmaudžiai atsakė Parnkala. — Niekas nieko nežino. Nei Džakojuje, nei Gibsone, nei visame pasaulyje… Bent vakarienę pasiimkit, Ženia…

— Ne, ne, ačiū, aš labai skubu. Na, brangusis Žanai, ačiū už vaišingumą. Mudu dar pasimatysim. — Ženia vienu mauku baigė gerti savo bokalą, linksmai linktelėjo ir, peršokęs per turėklus, nubėgo nuo kalno prie savo pterokaro.

Mokslinė Džakojaus gyvenvietė buvo įsikūrusi tarp nuostabių juodų akacijų, kurių lajos buvo keturiasdešimt — penkiasdešimt metrų skersmens. Tolumoje, ant gilaus ir skaidraus mėlyno ežero kranto, baltavo kažkokio senovės persikėlėlio fermos griuvėsiai. Tarp gyvenvietės ir griuvėsių krito į akis stačiakampė nutūpimo aikštelė. Mašinų aikštelėje nebuvo. Žmonių taip pat.

Beje, pterokarui nutūpimo aikštelė nebuvo reikalinga, ir Ženia apskrido akacijas, rinkdamasis vietą arčiau prie gyvenvietės. Už pusės kilometro nuo gyvenvietės jis staiga pastebėjo nepaprastą sujudimą. Iš pradžių jam pasirodė, kad ten kažkas žaidžia regbį. Žolėje krutėjo ir vartėsi krūva juodų ir baltų žmonių kūnų. Iš krūvos aidėjo azartiški šūksniai. „Puiku, — pamanė Ženia. — Puikiai žaidžia!“ Tuo tarpu krūva išsisklaidė, atidengdama kažkokį apvalų, juodą, blizgantį daiktą, vienas žaidėjas kūlvartomis nuriedėjo į šalį, parvirto ir liko gulėti, susigūžęs, susiėmė rankomis pilvą. „Ė, ne, — pamanė Ženia, — čia ne žaidimas.“ Iš po akacijos šakų išniro dar trejetas ir bėgdami nusimetė striukes. Ženia skubiai pradėjo leistis.

Kai jis iššoko iš kabinos, susigūžęs žmogus jau sėdėjo ir, kaip ir pirma, susiėmęs už pilvo, garsiai šaukė:

— Saugokitės užpakalinės kojos! Ei! Saugokitės užpakalinės kojos!

Ženia šuoliais prabėgo pro jį. Iš knibždančios kūnų krūvos aidėjo šauksmai. Saukė rusiškai ir angliškai:

— Kojas prie žemės! Spauskite prie žemės!

— Antenos! Nelaužykite antenų!

— Padėkite, vyručiai! Rausiasi!

— Laikykite, kad jus kur velniai!

— Oi, Persi, paleisk man galvą!

— Rausiasi!

„Pagavo kažkokį driežą“, — šmėstelėjo Zeniai galvoje, ir jis išvydo užpakalinę koją. Ji buvo juoda, blizganti, su aštriais rantais, panaši į milžiniško vabalo koją. Si koja vilkosi žeme, versdama gilias vagas. Ten buvo dar daug kitų kojų — juodų, rudų ir baltų, — kurios taip pat krutėja, trūkčiojo ir rėmėsi, bet tai buvo paprastos žmonių kojos. Valandėlę Ženia apstulbęs stebėjo užpakalinę koją. Ji vis susilenkdavo, giliai įsirausdavo į žemę ir įsiręžusi išsitiesdavo, ir kas kartą rėkianti krūva pasislinkdavo apie pusantro metro.

— Duok šen! — baisiai suriko Ženia, abiem rankom čiupdamas užpakalinę koją prie sąnario, ir patraukė į save.

Garsiai sutraškėjo. Užpakalinė koja lengvai nutrūko, ir Ženia kaip ilgas išsitiesė ant nugaros.

— Nedrįsk laužyti! — sugriaudė piktas balsas. — Vykit šalin kvailį!

Ženia pagulėjo, laikydamas glėbyje užpakalinę koją, paskui palengva atsistojo.

— Dar truputį! Dar trupučiuką, Džo! — griaudėjo tas pats balsas. — Leisk man ranką… Aha!.. Aha!.. Stai kur tu, brangusis!

Kažkas gailiai suspigo, ir stojo tyla. Krūva kūnų sustingo, buvo girdėti tik sunkus, trūkuojantis kvėpavimas. Paskui visi išsyk ėmė Italbėti ir juoktis, stodamiesi, šluostydamiesi suprakaitavusius veidus. Ištryptoje žolėje liko didelis nejudantis juodas kauburys. Kažkas nusivylęs tarė:

— Vėl toks pat!

— Vėžlys! Septynkojis!

— Įsirausė, biaurybė!..

— Dar truputį, ir būtų pasprukęs…

— Taip, gerai mus prišokdino…

— O kur užpakalinė koja?

Visų žvilgsniai nukrypo į Zenią. Ženia drąsiai pasakė:

— Stai užpakalinė koja. Ji nutrūko. Visai nesitikėjau, kad ji taip lengvai nutrūks.

Žmonės apstojo, smalsiai apžiūrinėjo. Didžiulis pusplikis žaliūkas su ištaršytų plaukų kupeta ant galvos ir šiaudų spalvos barzdele ištiesė tvirtą subraižytą ranką:

— Duokit šen.

Antroje rankoje žaliūkas laikė blizgantį laidą. Ženia mielai atidavė koją.

— Aš Jevgenijus Slavinas, — tarė jis. — Europos informacijos centro korespondentas. Atskridau, sužinojęs, kad čia įdomu.

Mįslingas žaliūkas kelis kartus sulenkė ir ištiesė juodą krumpliuotą strampą. Koja cypčiojo.

— Aš Išsklaidytos Informacijos Kolektoriaus direktoriaus pavaduotojas Pavelas Rudakas, — tarė žaliūkas. — O čia, — jis mostelėjo strampu į likusiųjų pusę, — kiti Didžiojo IIK tarnai. Su jais susipažinsit vėliau, kai jie nuneš vėžlį.

— Ar verta? — paklausė mažas garbanotas australietis. — Du tokius pat jau turim. Tegu brinkso čia…

— Tokie, bet ne tokie pat, Tapi, — tarė Rudakas. — Sio užpakalinė koja turi tik vieną sąnarį.

— Teisybė? — Tapis čiupo iš Rudako užpakalinę koją ir taip pat keliskart ją sulenkė ir ištiesė. — Taip, iš tiesų. Gaila, kad ji nulaužta…

— Nežinojau, — pasiteisino Ženia.

Bet jo niekas nesiklausė. Visi apspito Tapį, paskui visu būriu patraukė prie juodojo kauburio ir pasilenkė. Rudakas ir Ženia liko vieni.

— Kas čia per septynkojis? — paklausė Ženia.

— Vienas iš Didžiojo IIK išsigimėlių, — atsakė Rudakas.

— A, — nusivylęsi tarė Ženia. — Vadinasi, tai vis dėlto jūsų išsigimėliai?

— Ne taip šitai paprasta, drauge Slavinai, nė taip paprasta. Aš juk nesakiau, kad tai mūsų išsigimėliai, aš sakiau, kad tai Didžiojo IIK išsigimėliai… — Jis pasilenkė, pagraibė žolėje ir paėmė keletą akmenėlių. — Ir mes juos medžiojame. Pastarąjį dešimtdienį mes nieko daugiau nedarom, o tik medžiojam. Apskritai turiu pasakyti, atvažiavot pačiu laiku, drauge korespondente…

Jis ėmė labai taikliai mėtyti akmenėlius į nelaimingąjį vėžlį, kurį jo bendrai vilko į gyvenvietę. Akmenėliai pokšėjo į kietus šarvus…

— Pauliau Rudakai! — suriko vienas velkančiųjų. — Mūsų našta sunki! Kur tavo tvirtos rankos?

— O apsileidėliai! — sušuko Rudakas. — Mano tvirtos rankos neš užpakalinę koją! Tapi, kur tu ją dėjai?

— Žolėje! Ieškok žolėje, Pauli!

— Aš nešiu užpakalinę koją, — tarė Ženia. — Aš ją nutraukiau, aš ją ir nešiu.

— Neškite, — linksmai sutiko Rudakas. — O aš padėsiu vaikinams.

Jis dviem šuoliais pasivijo,apsileidėlius“, nustumdė juos, palindo po vėžliu, ūktelėjo ir užsivertė jį ant pečių.

— Vykitės! — dusliai sududeno jis ir leidosi risčia bėgti į gyvenvietę.

„Apsileidėliai“ klykaudami puolė jį vytis. Ženia čiupo užpakalinę koją, kaip naščius užsimetė ją ant peties ir nubidzeno iš paskos. Koja buvo dygi ir gana sunki.

— Kertu lažybų iš užpakalinės kojos, — paskelbė Pavlas Rudakas, išėjęs pro laboratorijos duris. — Pasiryžęs lažintis net iš savo užpakalinės kojos, kad korespondentas kenčia troškulį!

Ženia sėdėjo prie laboratorijos sienos, tyliai dūsavo ir vėdavosi šiaudine skrybėle. Jam perštėjo sprandą.

— Išlošėt, — sudejavo jis.

— O kur apsileidėliai tarnai? Kaip jie drįso palikti tokį garbingą svečią? Gėda visam Europos informacijos centrui!

— Jūsų apsileidėliai tarnai aname va pastate garbina užpakalinę koją, — atsakė keldamasis Ženia. — Jie paprašė mane palaukti čia. Jie pasakė, kad netrukus grįšite jūs. Tai buvo kaip tik prieš pusvalandį.

— Nesąmonė! — kiek sutrikęs, tarė Rudakas. — Einam, drauge Slavinai, pamėginsiu jų kaltę išpirkti. Aš numalšinsiu jūsų troškulį ir atidarysiu jums refrežeratorių angas.

— Greičiau!

Rudakas paėmė jį už alkūnės, nuvedė skersai gatvės į tvarkingą baltą kotedžą. Kotedže buvo švaru ir vėsu. Rudakas pasodino Zenią už stalo, pastatė prie jo stiklinę, grafiną ir dubenėlį su ledu. Pats ėmė šeimininkauti.

— Tiekimo Linijos čia nėra, — griaudėjo jis. — Verdame patys. Kibervirtuvėse.

— UVM-207? — paklausė Ženia.

— Ne, čia amerikinė sistema.

Ženia nevalgė. Jis gėrė ir žiūrėjo, kaip valgo Rudakas. Rudakas tuštino lėkštes bei puodelius ir tikino:

— Nereikia į mane taip žiūrėti. Cia mano vakarykštė vakarienė, šios dienos pusryčiai ir šios dienos pietūs.

Ženia vogčiomis suskaičiavo puodelius ir pagalvojo: „Ir šios dienos vakarienė.“

— Jums pasisekė, korespondente, — toliau kalbėjo Rudakas. — Pas mus dabar iš tiesų labai įdomu. Įdomiausia bus šiandien vakare, kai grįš profesorius Lomba, IIK direktorius.

— Profesorių Lombą jau mačiau, — atsakė Ženia.

Rudakas nustojo valgęs ir greitai paklausė:

— Kada?

— Šiandien anksti rytą Gibsone. Jis konsultavo vieną mano pažįstamą. Tik nežinojau, kad jis IIK direktorius.

Rudakas nuleido akis ir vėl ėmė valgyti.

— Ir koks jis jums pasirodė? — kiek linktelėjęs, paklausė jis. — Linksmas seniokas, ar ne?

— Kaip čia jums pasakius… — tarė Slavinas. — Veikiau kažkoks paniuręs…

— Tai-ip! — nutęsė Rudakas ir atstūmė lėkštę. — Šiandien vakare bus labai įdomu. — Jis atsiduso. — Na, ką gi, drauge Slavinai, leidžiu klausinėti.

Ženia skubiai užtaisė diktofoną.

— Pirmiausia, — tarė jis, — kas yra tas Didysis IIK?

— Valandžiukę. — Rudakas atsilošė į krėslo atkaltę ir susidėjo už galvos rankas. — Iš pradžių paklausiu vis dėlto aš. Koks jūsų išsilavinimas?

— Baigiau medicinos institutą, žurnalistikos institutą ir gydytojo tarpplanetininko speckursus.

— Ir visa tai prieš pusantro šimtmečio, — patikslino Rudakas. — Ir daugiau nieko?

— Išvažinėjau visą Planetą, esu korespondentas, sena plunksnos hiena… Mokslinių interesų sritis — lyginamoji kalbotyra.

— Taip, — tarė Rudakas. — Ir nieko negirdėjot apie septynis Komacuvaros principus?

— Nieko.

— Ir, žinoma, apie informacinių laukų algebrą?

— Ne.

— Ir apie pagrindinę informacijos disipacijos teoremą?

Ženia tylėjo. Rudakas pagalvojo ir tarė:

— Gerai. Tarybai viskas aišku. Pasistengsim padaryti viską, ką galim. Tik labai gerai klausykit ir, jeigu per daug įsileisiu, čiupkit mane už užpakalinės kojos.

Stai ką Ženia suprato. Išsklaidytos Informacijos Kolektorius buvo skirtas daugiausia rinkti išsklaidytai informacijai, bet šitai aiškėjo iš paties pavadinimo. Išsklaidytos informacijos terminu buvo vadinami Erdvėje ir Laike pasklidę bet kurių įvykių ir reiškinių pėdsakai. Pirmasis Komacuvaros principas (vienintelis, kuris Zeniai buvo prieinamas) skelbė, kad niekas gamtoje ir juo labiau visuomenėje nepraeina be pėdsakų, viskas palieka savo žymes. Dauguma šių pėdsakų lieka nepaprastai išsklaidtos informacijos pavidalu. Galiausiai jie yra vienokios arba kitokios formos energija, ir jų rinkimo problemą labai komplikuoja tai, kad per milijonus metų pirmykštės formos daug kartų pasikeičia. Kitais žodžiais tariant, pėdsakai kits kitą uždengia, susimaišo, iš dalies juos nutrina vėlesnių įvykių ir reiškinių pėdsakai. Teoriškai galima surasti ir atnaujinti kiekvieną pėdsaką — ir šviesos kvanto susidūrimą su brontozauro odos molekule, ir brontozauro dantų žymes ant didžiųjų paparčių. Šiems pėdsakams rinkti, rūšiuoti, gretinti ir jiems paversti įprastinėmis informacijos formomis — pavyzdžiui, paveikslais — kaip tik ir buvo pastatytas Didysis IIK.

Apie tai, kaip Didysis IIK dirba, Ženia susidarė labai neaiškų vaizdą. Iš pradžių jis vaizdavosi milijardų milijardus kibernetinių infuzorijų mikroinformatorių, kurie būriais klaidžioja po visą pasaulį, nusigaudami ligi pat žvaigždžių, rinkdami išsklaidytus senos praeities pėdsakus ir fiksuodami juos neaprėpiamuose mechaninės atminties sandėliuose. Paskui jis įsivaizdavo laidų tinklą: laidai buvo apraizgę visą Planetą, ištempti ant milžiniškų bokštų, kurių šimtų šimtai stūksojo salose ir žemynuose nuo vieno iki antro ašigalio. Trumpiau tariant, jis nieko nesuprato, bet neklausinėjo: nusprendė, kad, laisvalaikiu keletą kartų pasiklausęs diktofono įrašų ir pavartęs reikiamas knygas, jis išsyk viską supras. O kai Rudakas ėmė pasakoti apie darbo rezultatus, Ženia pamiršo net išsigimėlius.

— Mums pavyko atkurti labai įdomius vaizdus ir net ištisus epizodus, — pasakojo Rudakas. — Žinoma, dauguma medžiagos yra brokas — šimtai ir tūkstančiai kadrų uždengia kits kitą, ir, mėginant juos išskirti, informacijos filtras stačiai išeina iš rikiuotės. Bet vis dėlto šį tą pamatėm. Mes tapom liudininkais to reginio, kaip prieš šimtą milijonų metų netoli Saulės įsižiebė supernova. Mes matėm dinozaurų grumtynes ir Puatje mūšio epizodus, ateivių žvaigždėlaivius ir dar kažkokių keistų ir nesuvokiamų dalykų, kurių neturim su kuo palyginti.

— Ar bus galima pažiūrėti? — nekantriai paklausė Ženia.

— Kaipgi ne, galima… Bet grįžkim prie temos.

Didysis IIK nebuvo tik išsklaidytos informacijos kolektorius. Tai buvo nepaprastai sudėtinga ir labai savarankiška skaičiavimo-logikos mašina. Jos aukštuose, be milijardų atminties narvelių ir loginiii elementų, be įvairiausių keitiklių ir informacijos filtrų, buvo nuosavos dirbtuvės, kurias ji pati tvarkė. Prireikus ji pati save derino, kūrė naujus elementus, modelius ir rengė savo informaciją. Tai teikė plačias galimybes ją panaudoti ne pagal tiesioginę paskirtį. Siuo metu ji, pavyzdžiui, papildomai kalkuliavo visą Australijos ekonomikos sferą, sprendė daugelį bendrosios kibernetikos uždavinių, vykdė tiksliausio diagnostiko funkcijas. Visuose stambiausiuose Planetos miestuose ir kai kuriose bazėse už Žemės ribų ši mašina turėjo savo skyrius. Be to. Didysis IIK ėmė „pranašauti ateitį“.

Dabartinis IIK direktorius, Komacuvaros mokinys, kongietis Augustas Lomba, užprogramavo keletą uždavinių, susijusių su gyvo organizmo elgesio numatymu. Su bestuburių elgesio determinizmo uždaviniais IIK susidorojo paly ginti lengvai, ir prieš dvejus metus Lomba užprogramavo ir davė mašinai nepaprastai sudėtingą uždavinį.

Uždavinys pavadintas „Buridano avinu“. Iš jauno merinoso Kasparo-Karpovo metodu buvo paimtas biologinis kodas tą akimirką, kai šis merinosas stovėjo tarp dviejų ėdžių su kombinuotu pašaru. Sis kodas, papildytas kai kuriais kitais duomenis apie avinus, buvo duotas IIK mašinai. Iš mašinos buvo reikalaujama: a) numatyti, kurias ėdžias merinosas pasirinks, ir b) nusakyti psichofiziologinius tokio pasirinkimo motyvus.

— O kaip čia suprasti valios laisvę? — paklausė Ženia.

— Kaip tik ir norim išaiškinti valios laisvę, — atsakė Rudakas. — O gal jos visai nėra?

Jis patylėjo.

Kontroliniame eksperimente avinas pasirinko dešiniąsias ėdžias. Iškilo klausimas: kodėl? Dvejus metus mašina galvojo. Paskui ėmė kurti modelius. Efektorinės mašinos dažnai sprendžia uždavinius pagal modelius. Antai, spręsdamas slieko uždavinį, IIK sukūrė tokį puikų modelį, kad mes iš jo pasivogėm idėją ir ėmėm gaminti kalnakas5bos įrenginius. Puikūs įrenginiai.

Rudakas susimąstė. Ženia nekantriai subruzdo kėdėje.

— Jums nepatogu? — paklausė Rudakas.

— Ne, ne, man labai įdomu.

— Ak, ir jums įdomu? Kaip čia jums nesumelavus papasakoti?

„Matyt, jis kažką suka“, — pamanė Ženia ir tarė:

— Tikriausiai vieną iš tų modelių, apie kuriuos pasakojat, esu jaumatęs. Tokia kartis su veidrodžiu. Tik vargu ar tai avino modelis. Ir dar Buridano.

— Tas ir yra, — atsidusęs tarė Rudakas. — Niekas netiki, kad tai avino modelis. Tėtušis Lomba, pavyzdžiui, nepatikėjo. Susirinko visą programavimo medžiagą ir išvažiavo į Centrą tikrinti. — Rudakas vėl atsiduso. — S tai šiandien vakare turėtų grįžti.

— O kokia čia problema? — paklausė Ženia.

— Ogi ta, kad IIK daro kartis su ratukais ir septynkojus vabalus. Kartais dar tokias plokščias lėkštes be kojų, be rankų, bet su giroskopu. Ir niekas nesupranta, kuo čia dėtas avinas.

— Iš tiesų, — nusistebėjo Ženia, — kam avinui tiek daug kojų?

Rudakas įtariai jį apžvelgė.

— Iš tiesų, kam? — nenatūraliai entuziastingai pakartojo jis.

Kurį laiką juodu tylėdami žiūrėjo į kits kitą. „Kažką jis suka, oi, suka, barzdyla!“ — galvojo Ženia.

Rudakas vikriai, nesiremdamas rankomis, atsistojo ant vienos kojos.

— O dabar eiva, drauge Slavinai, aš jus pristatysiu filmotekos vedėjai.

— Dar vienas klausimas, — tarė Ženia, užtaisydamas diktofoną. — Kur yra tas jūsų Didysis IIK?

— Jūs ant jo sėdite. O dabar atsistosite ir eisite. Jis po žeme, dvidešimt aštuoni aukštai, šeši hektarai. Smegenys, dirbtuvės, energogeneratoriai — viskas. Eiva.

…IIK filmoteka buvo kitame gyvenvietės gale, žemame paviljone, ant kurio stogo blizgėjo groteliai stereosineraminio demonstratoriaus skydai. Prie pat paviljono plytėjo savana.

Paviljone kvepėjo ozonu ir kokosų pienu. Filmotekos vedėja sėdėjo prie stalo ir pro binokuliarinį mikroskopą tyrinėjo puikią užpakalihės kojos sąnario fotonuotrauką. Vedėja buvo graži, maždaug dvidešimt penkerių metų taitietė.

— Sveika, mergaite, — švelniai kreipėsi Rudakas.

Vedėja atsitraukė nuo mikroskopo ir maloniai nusišypsojo.

— Sveikas, Poli, — atsakė ji.

— Stai čia Europos Centro korespondentas draugas Slavinas, — tarė Rudakas. — Elkis su juo pagarbiai. Parodyk jam du šimtai šešiasdešimt septintą, trys šimtai penkioliktą ir septyni tūkstančiai penki šimtai dvyliktą kadrus…

— Jeigu, žinoma, jums nebus sunku, — galantiškai pridūrė Ženia. Vedėja labai priminė Seilą.

— Mielu noru, — atsakė vedėja. — Ar draugas Slavinas moraliai pasiruošęs?

— Ė-ė… Drauge Slavinai, ar jūs pasiruošęs?

— Puikiausiai, — tvirtai atsakė Ženia.

— Tuomet aš jus paliksiu, — tarė Rudakas. — Manęs laukia išsigimėliai.

Jis mostelėjo ranka ir išėjo. Buvo girdėti, kaip jis šūktelėjo: „Akitada! Ar įrengimus atvežė?“ Atsakymo nebuvo girdėti. Vedėja atsiduso ir pasakė:

— Pasiimkite sudedamą kėdę, drauge Slavinai, ir eime.

Ženia išėjo ir atsisėdo prie paviljono sienos. Vedėja iš akies nustatė saulės aukštį, kažką paskaičiavo, krutindama lūpas, ir grįžo į paviljoną.

— Du šimtai šešiasdešimt septintas kadras, — pranešė ji pro atvirą langą.

Saulės šviesa užgeso. Ženia išvydo tamsiai violetinį nakties dangų su ryškiomis nepažįstamomis žvaigždėmis. Viršum horizonto nutįso žemi plokšti debesys, lėtai pasirodė juodi senovinių medžių siluetai. Medžiai buvo panašūs lyg į palmes, lyg į milžiniškus kalafijorų daigus. Juodame vandenyje virpėjo žvaigždžių atšvaitai. Paskui viršum debesų nušvito baltas ežeras. Jis darėsi vis ryškesnis, juodu žvilgančiu paviršiumi ėmė šliaužioti luoši šešėliai, ir staiga iš už horizonto švystelėjo akinantis baltas pulsuojantis šviesulys. Jis trūkčiodamas leidosi padangėmis, gesindamas žvaigždes. Tarp keistų medžių pakilo pilkas rūkas, sumirgėjo vaivorykštiniai atšvaitai, ir viskas išnyko. Ženia vėl matė saulės nužertą savaną.

— Toliau ištisai eina trukdymai, — tarė vedėja.

— O kas tai buvo? — paklausė Ženia. Jis buvo daugiau tikėjęsis.

— Tai supernovos patekėjimas. Daugiau kaip prieš šimtą milijonų metų. Ji pagimdė dinozaurus. Dabar trys šimtai penkioliktas kadras. Tai mūsų pasididžiavimas. Po penkiasdešimt milijonų metų.

Savana vėl išnyko. Ženia išvydo pilką, vandens apsemtą lygumą. Iš vandens visur stirksojo sultingi kažkokių augalų stiebai. Per lygumą ligi kelių vandenyje klampojo ilgas pilkas gyvūnas. Ženia ne išsyk suprato, kur gyvūno galva. Slapias cisternos pavidalo liemuo, apkibęs žalia žole, vienodai siaurėjo į abu galus, baigdamasis ilga lanksčia uodega ir visai į ją panašiu kaklu. Paskui Ženia pamatė mažytę plokščią galvą su belūpėmis rupūžės žiotimis. Pabaisa savo elgsena kažkuo priminė vištas — kiekviename žingsnyje ji nardino galvą vandenyje ir tučtuojau ją traukė atgal, greitai greitai kramtydama žiotyse kažkokius žalumynus.

— Diplodokas, — tarė vedėja. — Dvidešimt keturių metrų ilgio.

Vėliau Ženia išvydo kitą pabaisą. Lyg gyvatė ji šliaužė greta pirmosios, palikdama drumsto vandens ruožą. Vienąkart jos vos neužmynė milžiniška diplodoko koja, ir Ženia tą akimirką pamatė didžiulius blyškius dantingus nasrus. „Kažkas bus“, — pagalvojo jis. Tai buvo kur kas įdomiau už supernovos sprogimą. Matyt, diplodokas arba visai nejautė, kad jį lydi tokia dantinga pabaisa, arba stačiai nekreipė į ją dėmesio. O toji, vikriai laviruodama palei jo kojas, prisėlino prie galvos, staiga išniro iš vandens, nukando galvą ir vėl panėrė.

Ženia užsičiaupė ir sugriežė dantimis. Vaizdas buvo nepaprastai aiškus ir ryškus. Diplodokas stabtelėjo, aukštai iškėlė be galvos likusį kaklą ir… nuėjo tolyn, tolydžio kaišiodamas kraujuojantį kaklą į drumstą vandenį. Tik už kelių žingsnių jam sulinko priekinės kojos. O užpakalinės kojos dar žengė, ir milžiniška uodega lyg niekur nieko judėjo į šalis. Kaklas paskutinį kartą pakilo aukštyn ir bejėgiškai pliumptelėjo į vandenį. Priekinė liemens dalis ėmė svirti į šalį, o užpakalinė dar vis judėjo į priekį. Bet štai sulinko ir užpakalinės kojos, tą valandėlę iš drumsto putojančio vandens išniro ir puolė auką dešimtys išsižiojusių dantingų nasrų…

— Tfu! — tarė Ženia, šluostydamasis prakaitą. — Baisus reginys…

— Tipiška scena — plėšrūs dinozaurai užpuola stambų diplodoką, — žinovės tonu paaiškino vedėja. — Jie be paliovos rijo kits kitą. Beveik visa informacija, kurią gaunam iš tų epochų,— tai nesiliaujantis rijimas. Tačiau, drauge Slavinai, kaip jums patiko vaizdo kokybė?

— Puiki kokybė, — atsakė 2enia. — Tik kažkodėl visą laiką mirkčioja…

Viršum akacijų lajų griausmingai praskrido pilvota šešiamotorė mašina. Vedėja išbėgo iš paviljono.

— Aparatūra! — sušuko ji. — Eime, drauge Slavinai, atvežė aparatūrą!

— Atleiskite! — sumurmėjo Ženia. — O kur dar? Žadėjote dar parodyti!

— Neverta, tikrai neverta, — primygtinai įkalbinėjo vedėja. Ji skubiai sudėjo kėdę. — Nežinau, kas čia dabar šovė Poliui į galvą. Septyni tūkstančiai penki šimtai dvyliktas — tai skerdynės Konstantinopolyje… Penkioliktas amžius… Vaizdo kokybė puiki, bet… Toks nemalonus reginys… Tikrai neverta, drauge Slavinai… Geriau eime pažiūrėti, kaip Polis gaudo išsigimėlius.

Didžiulis šešių sraigtų malūnsparnis nutūpė netoli nuo tos vietos, kur Ženia buvo palikęs savo pterokarą. Iš malūnsparnio skubiai krovė įrengimus. Triumai buvo atidaryti, iš jų krovėjai rideho platformas aukštais ratais, prikrautas geltonų matinių dėžių. Dėžės buvo vežamos prie vienos akacijos papėdės, kur dviejų stambių šaknų šakumoje nenuilstantis Rudakas vadovavo montavimui. Skardus jo balsas aidėjo vakaro sutemų gaubiamoje savanoje.

Filmotekos vedėja atsiprašė ir kažkur dingo. Ženia ėmė sukiotis apie Rudaką. Jį pagavo smalsumas. Riedėjo platformos aukštais ratais, iš jų buvo kraunamas krovinys, „IIK tarnai“ — vaikinai ir merginos — atidarinėjo geltonas dėžes, ir po akacija greitai ryškėjo gremėzdiško kampuoto įrenginio kontūrai. Rudakas knibinėjosi kažkur jo viduje, šnopavo, švilpavo ir skardžiai šūkavo. Buvo triukšminga ir linksma.

— Strongai ir Džojau, tvarkykite intravizorių!

— Tram-tara-ram, taram-pam-pam! Duokit šen paskutinę, kas ten!

— Fideriai! Kur prapuolė fideriai?

— O lia-lia! Dar labiau į dešinę! Stai taip…

— Frostai, eik iškrauti!

Ženią iš visų pusių nepiktai kumščiavo ir prašė pasitraukti į šalį. Didžiulis malūnsparnis galiausiai buvo iškrautas. Jis sugaudė, sukėlė oro ir žolės srautą ir iš po akacijos nuriedėjo į tūpimo aikštelę. Iš po įrenginio keturpėsčias išropojo Rudakas. Jis atsistojo, nusivalė delnus ir tarė:

— Na, galima pradėti. Visi į vietas!

Jis užšoko ant platformos, kur buvo įtaisytas nedidelis aldymo pultas. Platforma sudundėjo.

— Melskis, Didysis IIK! — riktelėjo Rudakas.

— Stanislovas dar negrįžo! — sušuko kažkas.

— Negerai, — tarė Rudakas ir nulipo nuo platformos.

— Ar profesorius Lomba žino? — droviai paklausė liesutė, berniokiškai kirpta mergaitė.

— Profesorius sužinos, — įtaigiai atsakė Rudakas. — O kurgi Stanislovas?

Aikštelėje prie akacijos iškilo ir trūko žemės kauburys. Ženia atšoko visą metrą atgal. Jam pasirodė, kad iš žolės išlindo blyškūs dantingi dinozauro nasrai.

— Pagaliau! — tarė Rudakas. — Aš jau buvau ėmęs nerimauti: juk deguonį jis išbaigė prieš minutę… O gal prieš dvi…

Iš žemės lėtai ir nerangiai lindo pusės metro storio metalinis nariuotas kūnas, panašus į didžiulį slieką. Jis vis šliaužė ir šliaužė, ir buvo nežinia, kiek dar žiedų slypi po žeme. Staiga jo priekis ėmė suktis ir nukrito ant žolės. Pro juodą angą kyštelėjo tamsiai raudona, šlapia fizionomija su išsižiojusia burna.

— Oho-ho! — sušuko Rudakas. — Sveikas sugrįžęs, Stanislovai!

Fizionomija persisvėrė per kraštą, nusispiovė ir kimiai paskelbė:

— Jis ten turi visą arsenalą. Ištisos armados šliaužiančių lėkščių. Ištraukite mane iš čia…

Nariuotas kirminas vis lindo ir lindo iš žemės, ir ant jo metalinių šonų tviskėjo besileidžiančios raudonos saulės atšvaitai.

— Pradėsim, — paskelbė Rudakas ir vėl užsiropštė ant platformos.

Jis pasiglostė barzdą iš kairės ir dešinės, apačioje susispietusioms merginoms nuožmiai susiraukė ir lyg pianistas uždėjo rankas ant pulto. Pulte įsižiebė indikatorinės lemputės.

Ir aikštelėje tučtuojau viskas apmirė. Ženia, keldamas kinoaparatą, sunerimęs pastebėjo, kad keli žmonės skubiai užsikorė ant akacijos ir susėdo ant šakų, o mergaitės glaudžiau apstojo platformą. Dėl visa ko jis taip pat priėjo arčiau prie platformos.

— Strongai ir Džojau, pasiruošti! — sugriaudėjo Rudako balsas.

— Pasiruošėm! — atsiliepė du balsai.

— Dainuoju pagrindiniu dažnumu. Pritarkite sparnuose. Ir daugiau triukšmo.

Ženia manė, kad visi dabar uždainuos ir ims mušti būgnus, bet pasidarė dar tyliau. Praėjo minutė.

— Padidinti įtampą, — negarsiai įsakė Rudakas.

Praėjo dar minutė. Saulė nusileido, dangų nusėjo stambios žvaigždės. Kažkur tingiai suklego emu. Mergaitė, stovinti šalia Zenios, konvulsiškai atsiduso. Staiga viršuje, ant akacijos šakos, kažkas sujudo, ir drebantis nuo susijaudinimo balsas šūktelėjo:

— Stai kur jie! Antai, aikštelėje! Ne ten žiūrite!

Ženia nematė, kur reikia žiūrėti, ir nežinojo, kas buvo tie,jie“ ir ko buvo galima iš jų tikėtis. Jis pakėlė kino aparatą, dar truputį patrypčiojo, spausdamas prie platformos mergaites, ir staiga pamatė. Iš pradžių jis pamanė, kad jam pasirodė, kad raibsta išvargusios jo akys. Juoda savana po žvaigždėta padange sujudo. Joje ėmė šmėsčioti juodi šešėliai, tylūs ir grėsmingi, sušnarėjo žolė, kažkas sugirgždėjo, ėmė stuksenti, žvangėti, tarškėti. Ir vienu akimirksniu tyla prisipildė nesuprantamo krebždėjimo.

— Šviesą! — suriko Rudakas. — Eina kareivėliai!

Akacijoje pasigirdo džiaugsmingas gaudesys. Pabiro sausi lapai ir šakelės. Tą akimirką aikštelėje nušvito akinanti šviesa.

Per savaną ėjo Didžiojo IIK armija. Ji ėjo pasiduoti. Tokio mechaninių išsigimėlių parado Ženia kaip gyvas nebuvo matęs. Matyt, Didžiojo IIK tarnai taip pat jį regėjo pirmą kartą. Akaciją supurtė homeriškas juokas. Konstruktoriai, seni kovotojai už mechanikos tobulumą, šėlte šėlo. Jie krūvomis krito nuo šakų ir vartėsi aikštelėje.

— Ne, tu pažiūrėk! Tu tik pažiūrėk!

— Septynioliktas amžius! Vato kulisai!

— Kur Robinzonas? Robinzonai, ar ne tu manei, kad IIK už tave protingesnis?

— Valio Robinzonas! Ant rankų Robinzoną!

— Vyručiai i kuris nors paremkite tuos ratus! Jie neprivažiuos ligi mūsų!

— Berniukai! Berniukai! Pažiūrėkit! Garo mašina!

— Autorių! Autorių!

Į aikštę plūdo siaubingos baidyklės. Garu varomi kreivašoniai triračiai. Žvangantys lyg skarda, kibirkščiuojantys ir svilėsiais trenkiantys, panašūs į lėkštes aparatai. Jau pažįstami vėžliai, pašėlusiai švaistąsi garsiąja užpakaline koja. Į vorą panašus mechanizmai su ilgomis vielinėmis kojomis, kurios nuolat painiojosi. Iš paskos, gailiai sverdėdamos, artėjo kartys su ratukais ir nulinkusiais veidrodžiais galuose. Visi šie griozdai svyrinėjo, šlubavo, stumdėsi, barškėjo, lūžinėjo, leido garą ir kibirkštis. Ženia užsimiršęs filmavo.

— Nebebūsiu tarnas! — rėkė kažkas iš akacijos.

— Ir aš!

— Kam čia užpakalinės kojos!

Priekinės mechaninių pabaisų eilės, pasiekusios aikštę, sustojo. Užpakalinės brovėsi ant jų ir susipainiojusios taip pat sustojo, atkišusios luošas galūnes. Viršuje, traškėdamos ir lūždamos pusiau, suvirto kartys su ratukais. Vienas ratas skambančiomis spyruoklėmis atriedėjo ligi patformos, kiek pasisuko ir nuvirto prie Zenios kojų. Tuomet Ženia žvilg telėjo į Rudaką. Rudakas stovėjo ant platformos, įsisprend(,s į šonus. Jo barzda judėjo.

— Stai, vyručiai, — tarė jis, — visa tai atiduodu jums siaubti ir plėšti. Dabar tikriausiai sužinosim, kaip ir kodėl jie tiksi.

Nugalėtojai puolė kritusią armiją.

— Nejaugi Didysis IIK visa tai pagamino Buridano avino laikysenai tyrinėti? — baisėdamasis paklausė Ženia.

— O kodėl ne? — atsakė Rudakas. — Visai galimas daiktas. Netgi visai galimas daiktas. — Jis nepaprastai šelmiškai mirktelėjo. — Žinoma, apskritai imant, čia kažkas ne taip.

Du augaloti konstruktoriai už užpakalinės kojos pro šalį pravilko metalinį vabalą. Kaip tik prie platformos koja nutrūko, ir konstruktoriai išsitiesė ant žolės.

— Išsigimėliai, — sumurmėjo Rudakas.

— Juk sakiau, kad ji silpnai laikosi, — tarė Ženia.

Linksmą erzelį nutraukė šaižus senio balsas:

— Kas čia dedasi?

Bemat stojo tyla.

— Ai-ai-ai, — sušnibždėjo Rudakas, lipdamas nuo platformos. Zeniai pasirodė, kad Rudakas kažkaip išsyk nugeibo.

Prie platformos šlubčiodamas artėjo senas žilas negras baltu chalatu. Ženia jį pažino — tai buvo profesorius Lomba.

— Kur čia mano Polis? — švelniu balsu grėsmingai paklausė jis. — Vaikučiai, kas man pasakys, kur mano pavaduotojas?

Rudakas tylėjo. Lomba ėjo tiesiai į jį, Rudakas ėmė trauktis, atsitrenkė nugara į platformą ir sustojo.

— Kas gi čia dedasi, Poli, sūneli? — paklausė visai arti priėjęs Lomba.

Rudakas liūdnai atsakė:

— Mes pagrobėm iš IIK valdymą ir… suvarėm visus išsigimėlius į vieną krūvą…

— A, išsigimėlius? — vylingai tarė Lomba. — Svarbi problema! Iš kur atsiranda septintoji koja? Svarbi problema, mano vaikučiai! Labai svarbi problema!

Staiga jis čiupo Rudaką už barzdos ir pro prasiskyrusius žmones ėmė jį tempti į aikštės vidurį.

— Pažvelkite į jį, vaikai! — triumfuodamas sušuko jis. — Mes stebimės! Mes sukam galvą! Mes puolam į neviltį! Mes vaizduojamės, kad IIK mus apgavo!

Po kiekvieno „mes“ jis timpčiojo Rudaką už barzdos, tarytum būtų skambinęs varpu. Rudako galva paklusniai linkčiojo.

— Kas atsitiko, mokytojau? — droviai paklausė viena mergaitė. Iš jos veido buvo matyti, kad Rudako jai labai gaila.

— Kas atsitiko, vaikeli? — Lomba pagaliau paleido Rudaką. — Senis Lomba važiuoja į Centrą. Atitraukia nuo darbo geriausius specialistus. Ir ką jis sužino? Kokia gėda! Ką jis sužino, tu, rudas biaurybe? — Jis vėl sugriebė Rudaką už barzdos, ir Ženia skubiai ėmė filmuoti. — Iš senio Lombos juokiasi! Senis Lomba tapo visų kibernetikų pajuokos objektu! Apie senį Lombą jau pasakojami anekdotai! — Jis paleido barzdą ir kaulėtu kumščiu pabaksnojo Rudakui į plačią krūtinę. — Nagi, apsiausties bokšte! Kiek kojų turi paprastas Australijos meririosas? O gal jau pamiršai?

Ženia staiga pastebėjo, kad keletas jaunuolių po šių žodžių ėmė trauktis, neabejotinai ketindami pasislėpti tarp žmonių.

— Programistų neišleisti, — nepasukdamas galvos, įsakė Lomba.

Minia subruzdo, ir jaunuoliai buvo išstumti į rato vidurį.

— Ką daro šie intelektualiniai piratai? — paklausė Lomba, staiga atsigręždamas į juos. — Avinui jie užprogramuoja septynias kojas…

Minia suūžė.

— Avinui jie neužprogramuoja smegenėlių…

Minia pradėjo kvatoti ir, kaip pasirodė Zeniai, pritariamai.

— Vargšas, šaunus, sąžiningas IIK! — Lomba iškėlė į dangų rankas. — Jis krauna nesąmonę ant nesąmonės! Ar galėjo jis numanyti, kad rudabarzdis chuliganaujantis jo šeimininkas duos jam penkiakampio trikampio uždavinį?

Rudakas gailiai subambėjo:

— Daugiau taip nedarysiu. Garbės žodis, nedarysiu.

Susirinkusieji kvatodami bubino programistams per nugaras.

Ženia nakvojo pas Rudaką. Rudakas paklojo jam kabinete, uoliai išsišukavo barzdą ir grįžo prie akacijų. Pro atlapą langą žvelgė didžiulis oranžinis mėnulis, sužymėtas pilkais D-kosmodromų kvadratais. Ženia žiūrėjo į jį ir linksmai kikeno, su pasitenkinimu prisimindamas dienos įvykius. Jis labai džiaugėsi tokiomis dienomis, kai pavykdavo susipažinti su gerais, linksmais arba tiesiog puikiais žmonėmis. Su tokiais, kaip kad susimąstęs Parnkala arba šaunusis Rudakas, arba rūstusis Lomba…

„Sitai aš būtinai aprašysiu, — pagalvojo jis. — Būtinai! Kaip linksmi, protingi jaunuoliai savo rizika nepaprastai sudėtingai ir protingai mašinai sąmoningai davė beprasmišką programą, norėdami pažiūrėti, kaip ši mašina pasielgs. Ir kaip ji elgėsi, tuščiai stengdamasi sukurti avino su septyniomis kojomis ir be smegenėlių neprieštaringą modelį. Ir kaip per juodą šiltą savaną ėjo šių išsigimusių modelių armija, ėjo pasiduoti rudabarzdžiui intelektualiam piratui. Ir kaip intelektualusis piratas buvo tampomas už barzdos — tikriausiai ne pirmą ir ne paskutinį kartą, nes jį labai domina penkiakampių trikampių ir kvadratinių rutulių uždaviniai, kurie įžeidžia doros ir sąžiningos mašinos orumą… Gali išeiti visai neblogas apsakymas apie… intelektualinį chuliganizmą…

Ženia užmigo ir pabudo tik išaušus. Valgomajame tyliai tarškėjo indai ir pusbalsiu kažkas svarstė:

— …Dabar viskas eis kaip sviestu patepta. Tėtušis Lomba nurimo ir susidomėjo.

— Kaipgi, tokia medžiaga mašinų klaidų teorijai!

— Vyručiai, o IIK vis dėlto pasirodė esąs gana primityvus. Tikėjausi, kad jis bus kur kas išmoningesnis.

Kažkas staiga nusikvatojo ir tarė:

— Septynkojis avinas visai be jokių pusiausvyros organų! Vargšas IIKI

— Tyliau, pažadinsi korespondentą!

Po ilgos pauzės, kai Ženia buvo vėl beužsnūstąs, kažkas apgailestaudamas prasitarė:

— O gaila, kad viskas jau praėjo. Kaip buvo įdomu! O septynkoji avine! Kaip liūdna, kad nebėra tavo mįslės!