Nenugalimasis

ROHANO GRUPĖ

Koloną, kuriai vadovavo Rohanas, sudarė du dideli energobotai, keturi vikšriniai visureigiai ir nedidelė amfibija. Joje buvo Rohanas, Jargas ir bocmanas Terneris. Jie stumėsi išsirikiavę III laipsnio procedūros tvarka. Pirmasis riedėjo energobotas be žmonių, paskui jį važiavo žvalgomoji Rohano amfibija, toliau — keturios mašinos, kuriose sėdėjo po du žmones. O kolonos gale slinko antrasis energobotas, kuris drauge su pirmuoju visą grupę dengė jėgų lauko kupolu.

Šiam žygiui Rohanas riosi todėl, kad dar krateryje su „elektriniais šunimis” — olfaktometriniais indikatoriais — pasisekė aptikti keturių dingusių Renjaro grupės žmonių pėdsakus. Buvo aišku: jeigu nepavyks surasti, tai paklydėliai žu nuo bado arba troškulio, klaidžiodami duobėtais uolų keliais, kaip bejėgiai vaikai. Pirmuosius kelio kilometrus Rohano žmonės važiavo, pasikliaudami indikatoriais. Apie septintą valandą prie vieno plataus ir negilaus šioje vietoje tarpeklio, jie rado aiškiai atsispaudusius kojų pėdsakus dumble, kurį paliko išdžiūvęs upokšnis. Visi iš karto pastebėjo, kad ten eita trijų žmonių — jų pėdos gerai matėsi minkštame dumble, kuris per dieną tik truputėlį pradžiūvo. Ketvirtojo pėdsakai atrodė neryškūs, gerokai išplauti čiurlenančio tarp akmenų vandens. Iš būdingos formos galėjai suprasti, kad tuos pėdsakus čia įspaudė sunkiais batais apsiavę Renjaro grupės vyrai, traukdamiesi i tarpeklio gilumą. Kiek toliau jie dingo ant uolos, tačiau tai, žinoma, nesustabdė Rohano, nes jis pamatė, kad tarpeklio šlaitai gilumoje darosi vis statesni. Buvo neįtikėtina, kad amnezijos ištikti bėgliai būtų galėję jais užkopti aukštyn. Rohanas tikėjosi netrukus rasti juos tarpeklyje, kurio dėl daugybės staigių posūkių viso iš karto negalėjai apžvelgti. Trumpai pasitarę, ieškotojai traukė toliau, kol pasiekė vietą, kur abiejuose šlaituose augo keisti, nepaprastai tankūs metaliniai krūmai. Tai buvo žemi, kuokštuoti kokio pusantro metro aukščio dariniai. Jie augo iš plikos uolos plyšių, pilnų juosvo dimiblo. Iš pradžių styrojo po vieną, paskiau prasidėjo ištisa tankynė, kuri surūdijusiu sluoksniu lyg šepečiu dengė abu tarpeklio šlaitus beveik iki pat dugno, kur, pasislėpusi po akmenimis, vinguriavo vandens sroveliukė.

Sen bei ten tarp „krūmų” juodavo urvų angos. Iš vienų tekėjo siauros vandens srovelės, kitos buvo sausos arba atrodė išdžiūvusios. Į tuos urvus, kurių angos buvo žemai, Rohano žmonės mėgino pažiūrėti, pasišviesdami prožektoriais. Vienoje grotoje jie rado daugybę smulkių trikampių kristalėlių, pusiau apsemtų vandens, kuris varvėjo nuo skliautų. Rohanas jų visą saują susipylė j kišenę. Kokį puskilom.etrį jie važiavo aukštyn tarpekliu, kurio šlaitai darėsi vis statesni. Kaip ir lig tol, mašinų vikšrai lengvai įveikė pakilumą, o kadangi dviejo.se vietose prie upokšnio sudžiūvusiame dumble vėl pasirodė pėdsakai, niekas neabejojo, kad važiuoja teisingu keliu. Už vieno posūkio radijo ryšys su superkopteriu žymiai pablogėjo. Ro-

hano nuomone, tai įvyko dėl ekranuojančio metalinės tankynės veikimo. Viršuje tarpeklis buvo kokių dvidešimt metrų, o apačioje dvylikos metrų pločio. Jo abiem šonais kilo vietomis beveik statmenos sienos, lyg standžių juodu kailiu apaugusios vielų krūmais. Siu krūmų abiejose tarpeklio pusėse buvo tiek, kad jie sudarė vientisą tankumyną iki pat pakilimo viršūnės.

Mašinų vora pravažiavo dvejus gana plačius vartus tarp uolų; tai kiek tižtruko, nes technikai turėjo labai preciziškai susiaurinti jėpų lauko veikimo plotą, kad nepalie.stij uolų. Jos buvo pevokai aptrupėjusios ir sutrūkinėjusios nuo erozijos; net mažiausias energetinio lauko smūgis į uolų kolonas galėjo nuversti ištisą akm.enų laviną. Žinoma, Rohano žmonės bijojo ne dėl savęs, o dėl dingusiųjų, kuriuos, jeigu tik jie būtų arti, tokia griūtis galėjo sužeisti arba užmušti.

Nutrukus radijo ryšiui, po kokios valandos, magnetinių indikatorių ekranuose pasirodė dažni blyksniai. Pelengatoriai, matyt, sugedo, nes, pamėginus nustatyti kryptį, iš kurios eina šie impulsai, rodė iš karto visas pasaulio šalis. Tiktai įtampos skaitikliais ir poliarizatoriais pasisekė nustatyti, kad magnetinio lauko svyravimo priežastis yra tarpeklio sienas užgožusieji krūmynai. Tada buvo pastebėta, kad ši tankmė kitokia, negu pravažiuotoje tarpeklio dalyje: ji neturėjo rūdžių, krūmai pasidarė aukštesni, didesni ir tartum juodesni, nes jų vielas ar šakeles buvo aplipę keisti gumburai. Rohanas nesiryžo jų tyrinėti, nes nerizikavo atidaryti jėgų lauko.

Jie ėmė važiuoti kiek greičiau, tuo tarpu impulsometrai ir magnetiniai indikatoriai rodė vis nevienodesnį aktyvumą. Pažvelgus aukštyn, galima buvo pamatyti, kaip viršum visos juosvos tankynės įvairiose vietose virpa oras, tarsi būtų labai įkaitęs, o už kitos angos tarp uolų jie pastebėjo, jog viršum krūmų plevena nežymios juostelės, panašios į besisklaidančius dūmus. Tačiau visa tai vko ant šlaito taip aukštai, kad, net žiūrėdami pro žiūroną, jie negalėjo suprasti, kas ten dedasi. Tiesa, Jargas, dabar vairavęs Rohano mašiną, turėjo aštrias akis ir sakė, kad šie „dūmeliai” panašūs j mažų vabzdžių spiečius.

Rohanas pradėjo truputį nerimauti, nes kelionė užtruko ilgiau, negu tikėjosi, o vingiuoto tarpeklio galo vis dar nesimatė, Užtat galima buvo greičiau važiuoti, nes upokšnio vagoje jau nebepasitaikydavo suvirtusių akmenų, o pats upokšnis irgi beveik pranyko, pasislėpęs giliai po uolų nuobiromis, ir tik, mašinoms trumpam sustojus, tyloje buvo girdėti, kaip čiurlena nematomas vanduo.

Už vieno posukio tarp uolų pasirodė vartai, kurie buvo siauresni už kitus. Technikai nustatė, kad pro juos negalima pravažiuoti su Įjungtu jėgų lauku. Kaip žinoma, toks laukas negali btiti bet kokio dydžio, bet visada sudaro sukinio, vadinasi, rutulio, elipsoido arba hiperboloido variantą.

Anksčiau jiems pasisekdavo prasmukti pro siauresnius tarpeklius, pavertus apsaugos lauką lyg suplotu stratosferiniu balionu, žinoma, nematomu.

Tačiau dabar to nebūtų pavykę padaryti jokiu būdu. Rohanas pasitarė su fiziku Tomanu ir abiem jėgų lauko technikais. Buvo nutarta surizikuoti — apsaugą išjungti tik vienu momentu ir tik dalinai. Energobotas be žmonių turėjo pirmasis išjungti lauko emiterius, bet, pravažiavęs uolas, tuojau pat vėl juos įjungti ir duoti iš priekio pilną gaubto skydo formos apsaugą. Važiuojant pro siaurąjį tarpą keturioms didelėms ir mažajai Rohano žvalgybinei mašinai, žmonės turėjo likti be apsaugos tik iš viršaus; paskutinis, slenkąs kolonos gale energobotas turėjo savo „skydą” sujungti su pirmojo „skydu” tuoj pat už uolų vartų ir tuo būdu atstatyti visišką apsaugą.

Viskas vyko pagal šj planą, bet kai paskutinė iš keturių vikšrinių mašinų kaip tik važiavo tarp uolų stulpų, orą sudrebino keistas smūgis — ne garsas, bet smūgis, tartum kažkur arti būtų nukritusi didžiulė uola; šepečių pavidalo tarpeklio sienos ėmė rūkti, iš jų išlėkė juodas debesis ir pašėlusiu greičiu užgriuvo koloną.

Rohanas, nusprendęs pirma savo amfibijos praleisti didžiuosius transporterius, tą akimirką stovėjo, laukdamas, kol pravažiuos paskutinis. Staiga jis pamatė, kaip iš tarpeklio šlaitų pliūptelėjo juoda masė. Priekyje smarkiai tvykstelėjo — tai jau iš uolinių vartų esantis priekinis energobotas įjungė lauką, kuriame ėmė degti puolančio debesies kamuoliai. Tačiau didesnė jo dalis pralėkė virš liepsnų ir užgriuvo iš karto visas mašinas. Rohanas sušuko Jargui, liepdamas nedelsiant įjungti užpakalinį energobotą ir jo lauką sujungti su priešakiniu, nes, dabar uolų gruities pavojus jau neturėjo reikšmės. Jargas stengėsi tai padaryti, bet įjungti lauko nepasisekė. Matyti — kaip vėliau pastebėjo vyriausiasis inžinierius — buvo perkaitę aparatūros klistronai. Jeigu technikas juos btitų palaikęs sužadinamojoje srovėje kelias sekundes ilgiau, tai laukas, be abejo, būtų „užsisklendęs”, tačiau Jargas neteko galvos ir, užuot dar kartą pamėginęs, iššoko iš mašinos. Rohanas griebė jį už kombinezono, bet pamišęs iš baimės Jargas ištrūko ir pasileido bėgti tarpekliu žemyn. Kai Rohanas pats prišoko prie aparatūros, buvo jau per vėlu.

Žmonės, netikėtai užklupti transporteriuose, šokinėjo laukan ir bėgo į visas puses beveik nematomi kunkuliuojančio debesies kamuoliuose. Vaizdas buvo toks neįtikimas, kad Rohanas jau nė nemėgino ką nors daryti. (Tai pagaliau buvo neįmanoma — įjungdamas lauką, jis būtų sunaikinęs draugus, kurie stengėsi net įkopti į šlaitą, tarsi ieškodami apsaugos metalinėje tankynėje.) Jis. tik stovėjo ištuštėjusioje mašinoje ir laukė, kada ištiks toks pat likimas. Už jo nugaros Terneris, iki pusės išlindęs iš savo šaudymo bokštelio, pliekė suslėgtais lazeriais į viršų, tačiau tai nieko nepadėjo, nes didesnioji debesies dalis buvo jau pernelyg arti. Nuo likusios kolonos iki Rohano tebuvo ne daugiau kaip šešiasdešimt metrų. Siame ruože, tartum apimti juodų liepsnų, blaškėsi ir raitėsi ant žemės nelaimingieji. Tikriausiai jie rėkė, tačiau nesigirdėjo nei jų balsų, nei gaudimo, sklindančio iš priešakinio energoboto, viršum kurio apsauginės dangos krūpsinčiomis liepsnomis tebedegė vis nauji miriadai užpuolikų. Visus garsus nustelbė pratisas debesies baubimas.

Rohanas tebestovėjo ligi pusės išlindęs iš savo amfibijos, net nemėgindamas joje slėptis — ne dėl desperatiškos drąsos, kaip vėliau sakė, bet paprasčiausiai todėl, kad apie tai — kaip ir apskritai apie nieką — negalvojo.

Sis reginys, kurio jis negalėjo užmiršti, — žmonės po juod ja lavina, — staiga nuostabiai pasikeitė. Užpultieji liovėsi raitytis ant akmenų„niekur nebėgo ir nešliaužė į vielų tankumyną. Jie iš lėto kėlėsi arba sėdosi, o debesis, pasidalijęs į keletą piltuvų, virš kiekvieno žmogaus sudarė tartum lokalini sūkurį, staiga apsupdavo liemenį arba tiktai galvą. Pagaliau, piktai gausdamas, jis ėmė kilti vis aukščiau tarp tarpekliosienų, kol uždengė temstančio dangaus šviesą, o paskiau pamažu aprimo, — sulindo į uolas, prasmego juodosiose džiunglėse ir išnyko. Vien tik mažyčiai, juodi reti taškeliai tarp nejudančių žmonių, rodė, kad visa tai, kas neseniai įvyko, yra realu.

Rohanas, vis dar netikėdamas, kad išliko sveikas ir nesuprasdamas, kuo tai paaiškinti, pažiūrėjo, kur Terneris. Tačiau šaudymo bokštelis buvo tuščias. Matyt, bocmanas iššoko iš jo nežinia kaip ir kada. Rohanas pamatė jį netoliese gulintį su lazeriais, vis dar tebespaudžiantį prie krūtinės jų buožes ir sustingusiomis akimis žiūrintį tiesiai j priekį.

Rohanas išlipo ir ėmė bėgioti nuo vieno žmogaus prie kito. Draugai jo nepažino, nekalbėjo. Daugelis atrodė ramūs; gulėjo ant akmenų arba sėdėjo, o du ar trys atsistojo ir, priėję prie mašinų, ėmė čiupinėti jų, šonus — lėtai, negrabiai, lyg būtų apakę.

Rohanas pamatė, kaip puikus radistas, Jargo draugas Dženlisas, nelyginant laukinis, pirmą kartą gyvenime pamatęs mašiną, prasižiojęs mėgino pajudinti transporterio dangčio rankeną.

Sekančią akimirką Rohanas suprato, ką reiškė apskrita skylė, išdeginta vienoje „Kondoro” vairinės pertvaroje. Kai jis atsiklaupęs paėmė daktarą Baiminą už pečių ir ėmė desperatiškai purtyti, tartum įsitikinęs, kad šitaip pasiseks jį prablaivyti, ties pat galva su dideliu trenksmu pliūptelėjo violetinė liepsna. Mat, vienas iš toliau sėdinčiųjų, išsiėmęs iš dėklo Veiro svaidytuvą, netyčia paspaudė gaiduką. Rohanas užriko ant jo, tačiau žmogus neatkreipė nė mažiausio dėmesio. Galimas daiktas, blykstelėjimas jam patiko, kaip mažam vaikui fejerverkas, nes jis ėmė šaudyti, tuštindamas atominio šautuvo apkabą taip, kad net oras sušnypštė nuo karščio. Rohanas krito ant žemės ir įsispraudė tarp akmenų. Staiga pasigirdo smarkus trepsėjimas — iš už posūkio išbėgo uždusęs, žvilgančiu nuo prakaito veidu Jargas. Jis bėgo tiesiai į patrakėlį, kuris smaginosi, šaudydamas iš veiro.

— Stok! Gulk! Gulk!!! — visu balsu suriko Rohanas, tačiau, kol Jargas sumišęs sustojo, baisus šūvis trenkė jam į kairįjį petį. Rohanas pamatė sužeistojo veidą tuo metu, kai visas nutrauktas petys jau lėkė oru, o iš baisios žaizdos pliūptelėjo kraujas. Šaudantysis to tarytum nė nepastebėjo, o Jargas, iš pradžių labai nustebęs, pažvelgė į kraujuojantį petį, paskiau į nutrauktą ranką, apsisuko ir griuvo ant žemės.

Žmogus su veiru atsistojo. Rohanas matė, kaip kaistančio svaidytuvo liepsna tolydžio skelia iš akmenų titnagžemio dūmais kvepiančias kibirkštis. Žmogus ėjo krypuodamas, tartum kūdikis su barškučiu. Liepsna perskrodė orą tarp dviejų greta sėdinčių žmonių, kurie net neužsimerkė nuo akinančio tvykstelėjimo. Dar akimirka, ir vienas iš jų būtų gavęs visą užtaisą į veidą. Rohanas — ir vėl tai buvo ne sprendimas, o tik refleksas — išsitraukė iš dėklo veirą ir šovė, tik vieną kartą. Patrakėlis trenkė abiem sulenktomis rankomis sau į krūtinę, ginklas džerkštelėjo į akmenį, o jis pats parkrito ant jo kniūbsčias.

Tada Rohanas pašoko. Jau temo. Reikėjo kuo greičiausiai visus nugabenti į bazę. Jis turėjo tik savo mažąją amfibiją, o kai norėjo paleisti vieną iš transporterių, pasirodė, kad du iš jų susidūrę siauriausioje praėjimo vietoje, ir kad juos būtų galima išskirti tiktai su kranu. Liko užpakalinis energobotas, kuris galėjo paimti daugiausia penkis žmones, o jų — gyvų, nors ir be sąmonės — buvo devyni. Rohanas pagalvojo, jog geriausia bus surinkti visus, surišti, kad negalėtų niekur pabėgti ar susižaloti, įjungti abiejų energobotų laukus, o pačiam važiuoti pagalbos. Su savim pasumti jis nieko nesiryžo, nes mažasis visureigis buvo visiškai beginklis. Jeigu kas užpultų, Rohanas norėjo rizikuoti pats vienas.

Buvo jau tamsi naktis, kai jis baigė šį kraupų darbą; žmonės visai nesipriešino ir leidosi surišami. Paskutiniuoju energobotų jis pavažiavo į šalį, kad laisvame ruože galėtų atsistoti amfibija, sustatė abu emiterius, distanciniu būdu įjungė jėg lauko apsaugą, Jos viduje paliko visus surištuosius, o pats išvyko atgal į bazę.

Vadinasi, dvidešimt septintąją dieną po laivo nusileidimo beveik pusė „Nenugalimojo” įgulos jau buvo išėjusi iš rikiuotės.