Nenugalimasis

TARP GRIUVĖSIŲ

„Nenugalimasis” nusileido kruopščiai parinktoje vietoje, beveik už šešių kilometrų į šiaurę nuo išorinės vadinamojo „miesto” ribos. Iš vairinės tasai „miestas” buvo matomas visai neblogai. Įspūdis, kad tai dirbtinės konstrukcijos, dabar buvo net didesnis, negu žiūrint į palydovo atsiųstas nuotraukas. Kampuoti, daugiausia platesni prie pagrindo, negu viršuje, nevienodo aukščio, juosvi, vielomis metalu žvilgą statiniai užėmė daugelio kilometrų plotą, tačiau net per stipriausius žiūronus negalima buvo išskirti detali. Atrodė, kad dauguma jų skylėti lyg rėtis.

Sį kartą, dar tebeskambčiojant auštančioms išmetamosioms angoms, laivas išstūmė iš vidaus pandusą ir keltuvo fermą, apsistatė energobotų ratu. Bet tai dar ne viskas. Vienoje vietoje, tiesiai priešais „miestą” (stovėdamas žemai, jo negalėjai pastebėti, nes buvo pasislėpęs už neaukštų kalvų), energetinės uždangos viduje susibūrė penkių visureigių grupė, prie kurios dar prisijungė dukart didesnis už juos, panašus į apokaliptinį vabalą melsvais šarvais, savaeigis antimaterijos svaidytuvas.

Operatyvinės grupės vadas buvo Rohanas. Jis tiesiai stovėjo atvirame pirmojo visureigio bokštelyje, laukdamas, kada pagal duotą iš „Nenugalimojo” įsakymą bus atidarytas praėjimas pro jėgų lauką. Ant dviejų artimiausių kalvų du inforobotai iššovė seriją žalių negęstančių liepsnelių, pažymėdami kelią, ir, išsirikiavusi dviem kolonomis, mažoji ekspedicija su Rohano mašina priekyje leidosi į kelionę.

Mašinų varikliai baubė, iš po milžinų balioninių ratų mušė smėlio fontanai. Priekyje, gal kokie du šimtai metrų nuo pirmojo visureigio, lėkė pakilęs } viršų žvalgybinis robotas, panašus į plokščią lėkštę su virpančiais čiuptuvėliais. Jo svaidomi oro srautai ardė kopų viršūnes, ir atrodė, kad robotas jose uždega nematomą ugnį. Mašinos kėlė lakias smiltis, kurios ilgai laikėsi gana ramiame ore ir, sukdamosi kamuoliais, žymėjo ekspedicijos kelią raudonu ruožu.

Mašinų šešėliai darėsi vis ilgesni. Artėjo saulėlydis. Kolona aplenkė kelyje pasitaikiusį beveik visiškai užverstą kraterį ir po dvidešimt minučių pasiekė griuvėsių pakraštį. Cia žygio tvarka pasikeitė. Trys mašinos, kuriose nebuvo žmonių, išėjo išorėn ir uždegė ryškiai žydrus žiburius, rodydamos, kad sudarytas lokalinis jėgų laukas. Dvi mašinos su žmonėmis slinko judančios priedangos viduje. Joms iš paskos už penkiasdešimt metrų žingsniavo milžiniškas antimaterijos svaidytuvas su daugiaaukštėmis, lenktomis kojomis. Po kurio laiko, pravažiavus kažkokį kauburį, panašų į užverstą sutraukytų metalinių lynų ar vielų kamuolį, reikėjo sustoti, nes viena svaidytuvo koja įsmuko pro smėlį į nematomą plyšį. Iš vado visureigio nušoko du arktanai ir išlaisvino įklimpusį milžiną. Po to kolona pajudėjo toliau.

Tai, ką jie pavadino miestu, iš tikrųjų nė kiek nebuvo panašu į gyvenvietę Žemėje. Nežinia kaip giliai paskendę į judančias smėlio kopas, stovėjo tamsūs masyvai pasišiaušusiais tarsi šepečiai paviršiais, nepanašūs į nieką, ką buvo matę žmonės. Žodžiais nenusakomi pastatai buvo keleto aukštų dydžio. Jie neturėjo langų, durų, netgi sienų. Vieni atrodė lyg banguoti, visaip išsišakoję nepaprastai tankiai supinti tinklai su pastorėjimais sujungimo vietose. Kiti priminė sudėtingus erdvinius arabeskus, kokius sudarytų įsiskverbę vieni į kitus bičių koriai arba rėčiai su trikampėmis ir penkiakampėmis skylutėmis. Kiekviename didesniame elemente ir kiekvienoje matomoje plokštumoje buvo kažkoks taisyklingumas, ne toks vienalytis, kaip kristale, bet neabejotinas.

pasikartojantis tam tikru ritmu, nors daugelyje vietų ir matėsi naikinimo pėdsakai. Kai kurios konstrukcijos, sudarytos tarsi iš apkapotų prizpiės pavidalo šakų (jos nebuvo laisvai išaugusios, kaip medžio ar krūmo, — arba sudarė dalį lanko, arba priešingomis kryptimis susuktą spiralę) šovė iš smėlio tiesiai Į viršų, nors buvo matyti ir pasvirusių, primenančių pakeliamojo tilto skliautus. Vėjai, kurie pūtė daugiausia iš šiaurės, visas horizontalias plokštumas ir nuotakius šlaitus užnešė lekiančiu smėliu. Todėl, žiūrint iš tolo, daugelis šių griuvėsių buvo panašūs į žemas, viršuje nuplautas piramides. Tačiau iš arti galėjai pamatyti, kad tas tariamai lygus jų paviršius tai visa sistema išsišakojusių, smailių strypelių ir lapelių, vietomis tuip susipynusių, kad toje tankmėje laikėsi net smėlis.

Rolianui pasirodė, kad tai kažkokios kubo ir piramidės pavidalo uolų nuolaužos, apaugusios negyva išdžiūvusia augmenija. Bet ir tas įspūdis išnykdavo, atsitraukus keletą žingsnių, kada taine sunaikinimo chaose išryškėdavo gyvoms formoms svetimas taisklingum.as. Tai nebuvo paprasti monolitiniai griuvėsiai, nes pro metalinės tankmės plyšius galėjai pažvelgti į jų vidų, bet nebuvo jie ir tušti, o ištisai užpildyti tos tankmės. Iš visur dvelkė negyva nykuma. Rohanas pagalvojo apie svcidyiuvą, tačiau net ir jėgą naudoti atrodė beprasmiška, nes nebuvo kur veržtis. Viesulas tarp aukštų bastionų varė aitfų dulkių debesis. Taisyklingą juoduojančių angų mozaiką buvo užpustęs smėlis, kuris visą laiką byrėjo srovelėmis sudarydamas apačioje stačius, nelyginant miniatiūrinių lavinų, kauburius. Visos kelionės metu buvo girdėti, kaip be paliovos čeža byrantis smėlis. Besisukiojančios antenos, švytuokliniai judančių Geigerio skaitiklių vamzdžiai, ultragarsiniai mikrofonai ir spindulių indikatoriai nedavė jokuj signalų. Girgždėjo tiktai smėlis po ratais ir, persirikiuojant posūkiuose, trūkčiojamai kaukė įsismagindami varikliai. Kolona čia pradingdavo tamsiuose ir šaltuose pakelėje sutinkamų kolonų šešėliuose, čia vėl išnirdavo į skaisčiai raudona šviesa nužertą smėlį.

Pagaliau jie pasiekė tektoninį plyšį. Tai buvo šimto metrų pločio tarpeklis, bedugnė praraja, tikriausiai nepaprastai gili, nes jos nepajėgė užversti ištisi smėlio kriokliai, kuriuos nepaliaujamai varė žemyn vėjas. Cia kolona sustojo, ir Rohanas pasiuntė į kitą tarpeklio pusę skraidantį robotą-žvalgą. Paskui ėmė stebėti ekrane visa, ką robotas matė savo televiziniais objektyvais, bet vaizdas buvo toks pat — visiems jau žinomas. Po valandos žvalgas buvo grąžintas, ir, kai jis prisijungė prie grupės, Rohanas, pasitaręs su Baiminu ir fiziku Gralevu, kurie sėdėjo jo mašinoje, nusprendė nuodugniau apžiūrėti keletą griuvėsirĮ.

Pirmiausia, panaudoję ultragarsinius zondus, jie pamėgino ištirti, kokio storio smėlio sluoksnis dengia negyvojo „miesto” gatves. Tai buvo gana vargingas darbas. Iš eilės atliekamų zondavimų duomenys nesutapo, matyti, dėl to, kad uoloje, kuri per sukrėtimą buvo perskelta tokiu plačiu plyšiu, įvyko vidinė dekristalizacija. Galima buvo manyti, kad šią didžiulę duburiuotą lomą dengė kokių septynių — devynių metrų storumo smėlio sluoksnis. Jie pasuko į rytus, prie vandenyno, ir, visaip išvingiavę vienuolika kilometrų tarp juoduojančių griuvėsuį, kurie darėsi vis žemesni, vis mažiau išsikišę iš smėlio, kol pagaliau išnyko visai, pasiekė plikas uolas. Kolona sustojo ties tokiu aukštu skardžiu, kad apačioje dtižtančių į jį bangų ošimas čia buvo vos girdimas. Skardžio pakraščiu ėjo plika, vėjo nugairinta ir nepaprastai glotni uola; į šiaurę ji kilo aukštyn, virsdama kalnų grandine, kurios viršunės, tarytum šuoliavo į tviskantį vandenyną.

Užpakaly stovėjo „miestas”, kuris dabar atrodė kaip juoda taisyklingų kontūrų linija, skęstanti rusvame rūke. Rohanas susisiekė su „Nenugalimuoju”, perdavė astrogatoriui surinktą informaciją, kuri faktiškai buvo lygi nuliui, ir visa kolona, kaip ir anksčiau laikydamasi visų atsargumo priemonių, grįžo į griuvėsius.

Kelyje atsitiko nedidelis nuotykis. Kairysis kraštinis energobotas, matyti, truputį nukrypęsnuo kurso, per daug išplėtė jėgų lauką, kuris užkliudė palinkusį į jo pusę smailiaviršūnį korėtą statinį. Sujungtas su prietaisu sunaudojamam lauko pajėgumui matuoti, antimaterijos svaidytuvas, kurį kažkas buvo paruošęs automatiškai smogti, jeigu kas užpultų, s naudojamo pajėgumo padidėjimą palaikė ženklu, jog kažkas stengiasi pramušti jėgų laulią, ir šovė į niekuo nekaltus griuvėsius. Visa viršutinė pasviro „statinio”, kuris buvo Žemės dangoraižio dydžio, sekcija prarado savo purvinai juodą spalvą, įkaito, akinamai sužibo ir sekančią alcimirką pavirto išlydyto metalo srautu. Nė vienas trupinėlis nenukrito ant važiuojančiųjų, nes liepsnojančios atplaišos nuslydo nematomuoju kupolu, kurį sudarė apsauginis jėgų laukas. Nespėjusios pasiekti žemės, jos visiškai išgaravo nuo terminio smūgio. Tačiau padidėjo airihiliacijos sukeltas radioaktyvumas, skaitikliai automatiškai įjungė aliarmo signalą, ir Rohanas, keikdamasis ir žadėdamas sulaužyti kaulus tam, kas šitaip užprogramavo aparatūrą, gerokai sugaišo, kol atšaukė aliarmą ir paaiškino „Nenugalimajam”, kuris, pastebėjęs tvykstelėjimą; tuojau pat paklausė, kas atsitiko.

— Kol kas težinome, kad tai metalas. Tur būt, plienas su volframo ir nikelio priemaiša, — pasakė Balminas, kuris, nekreipdamas dėmesio į kilusią netvarką, pasinaudojo proga ir atliko spektroskopinę griuvėsius apėmusios liepsnos analizę.

— Ar galite nustatyti amžių? — paklausė Rohanas, nusivalydamas nuo rankų ir veido smėlio dulkes. Užpakalyje pasiliko nuo karščio susiraičiusi griuvėsių dalis, kuri, it lūžęs sparnas, kybojo dabar viršum pravažiuoto kelio.

— Ne. Tiktai galiu pasakyti, kad velniškai seni. Velniškai seni, — pakartojo Balminas.

— Reikia geriau ištirti… Ir neatsiklausus senio, — staiga ryžtingai pridūrė Rohanas.

Jie sustojo prie sudėtingo objekto, sudaryto iš kelių centre susisiekiančių skliautų. Jėgų lauke prasivėrė dviem liepsnelėmis pažymėti varteliai. Iš arti viskas atrodė chaotiškai. Statinio frontonas buvo sudarytas iš vielų „šepečiais” padengtų trikampių plokščių, kurias iš vidaus laikė storų kaip medžio šakos strypų sistema; paviršiuje šie strypai dar turėjo šiokią tokią tvarką, bet gilumoje, kur jie stengėsi pažvelgti šviesdami stipriais reflektoriais, strypų miškas vis labiau kerojosi, šakojosi iš stambių mazgų, vėl raizgėsi, ir visa ta drauge buvo panašu į gigantišką vielų pynę, suraizgytą iš milijonų kabelių. Mėginimai aptikti juose elektros srovės, poliarizacijos, liktinio magnetizmo ir pagaliau radioaktyvumo pėdsakų nedavė jokių rezultatų.

Neramiai blykčiojo žaliosios liepsnelės, rodančios įėjimą į jėgų lauko vidų. Švilpė vėjas, oro masės, pučiamos į plieno tankmę kraupiai kaukė.

— Ką galėtų reikšti šitos velniškos džiunglės?!

Rohanas šluostėsi nuo veido smėlį, kuris lipo prie prakaituotos odos. Drauge su Baiminu Jie stovėjo ant žema baliustrada aptvertos skraidančio žvalgo platformos, pakilę keliolika metrų virš „gatvės”, o tiksliau sakant, virš smėlio kalvelėmis apneštos trikampės aikštės tarp dviejų susisiekiančių griuvėsių. Toli apačioje stovėjo mašinos ir maži it žaislinės figūrėlės žmonės, kurie žiūrėjo į juos, užvertę galvas.

Žvalgas nusklendė kitur. Cia paviršius apačioje buvo nelygus, išraižytas, pasišiaušęs juosvo metalo smaigais, o vietomis padengtas tomis trikampėmis plokštėmis, išdėstytomis vis dėlto ne viename lygyje. Jos gulėjo atverstos į viršų arba į šonus, ir todėl buvo galima pažvelgti į tamsų vidų. Pertvarų, strypų, korėtų įdubų raizginys buvo toks tankus, kad pro jį neprasiskverbė ne tik saulės šviesa, bet ir galingų prožektorių spinduliai.

— Kaip jūs manote. Baiminai, kas tai galėtų būti? — vėl paklausė Rohanas. Jis buvo piktas. Visą laiką šluostoma jo kakta paraudo, odą perštėjo, akys kaito; už kelių minučių jis turėjo perduoti „Nenugalimajam” sekantį pranešimą, bet negalėjo netgi rasti žodžių apibūdinti tam, ką matė.

— Aš ne aiškiaregys, — atsakė mokslininkas. — Aš net ne archeologas. Pagaliau ir archeologas jums, tur būt, nieko nepasakytų. Man neatrodo… — Jis nutilo.

— Na, sakykite gi!

— Man neatrodo, kad tai būtų gyvenamųjų patalpų konstrukcijos, kokių nors būtybių gyvenamųjų būstų griuvėsiai, suprantate? Jeigu tatai iš viso galima su kuo nors palyginti, tai jau veikiau su mašina.

— Ką, su mašina? Su kokia? Kaupiančia informaciją? O gal tai buvo savotiškos elektroninės smegenys?..

— Tur būt, jūs ir pats tuo netikite… — atsakė flegmatiškas planetologas.

Robotas pasislinko į šalį, vis dar vos neliesdamas strypų, pakrikai styrinčių tarp susilanksčiusių plokščių.

— Ne. Cia nebuvo jokių elektros grandinių. Kur čia jūs matote kokius nors jungiklius, izoliatorius, ekranus?

— Gal jie buvo iš degamos medžiagos. Ugnis galėjo juos sunaikinti. Juk tai griuvėsiai, — netvirtai atsakė Rohanas.

— Galimas daiktas, — nelauktai sutiko Balminas.

— Tai ką pasakyti astrogatoriui?

— Geriausiai parodykite jam tą visą kratinį tiesiog per televiziją.

— Tai buvo ne miestas… — staiga pasakė Rohanas, tartum susumavęs mintyse visa tai, ką buvo matęs.

— Tikriausiai ne, — pritarė planetologas. — Bent jau ne toks, kokį galime įsivaizduoti. Cia negyveno nei žmogiškos, nei bent kiek į žmogų panašios būtybės. Vandenyne rastos gyvybės formos aa visai artimos žemiškosioms. Taigi, logiškai galvojant, jos gal egzistavo ir sausumoje.

— Taip. Aš visą laiką apie tai galvoju. Nė vienas biologas nenori šia tema kalbėti. O kaip jūs manote?

— Nenori apie tai kalbėti todėl, kad tai labai jau neįtikimas dalykas: atrodo taip, tartum kažkas neleido atsirasti gyvybei sausumoje… Tarsi buvo neįmanoma jai išeiti iš vandens…

— Tokia priežastis kadaise galėjo paveikti vieną sykį. Pavyzdžiui, labai arti sprogo supernova. Juk žinote, kad Lyros dzeta prieš kelis milijonus metų buvo nova. Galimas daiktas, kad didelis spinduliavimas sunaikino gyvybę kontinentuose, tuo tarpu organizmai vandenyno gilumoje galėjo išlikti…

— Jeigu spinduliavimas būtų buvęs toks, kaip sakote, tai ir šiandien būtų galima rasti kokių nors pėdsakų. Tuo tarpu grunto aktyvumas, palyginus su šia Galaktikos sritimi, nepaprastai mažas. Be to, per tuos milijonus metų evoliucija būt pažengusi vėl j priekį; žinoma, nebūtų jokių stuburinių, bet primityvios pakrančių formos… Ar jūs pastebėjote, kad krantas atrodo visiškai negyvas?

— Pastebėjau. Bet argi tai jau taip svarbu?

— Labai. Gyvybė visada pirmiausia atsiranda pakrantės seklumoje ir tiktai paskui leidžiasi į vandenyno gilumą. Cia irgi negalėjo būti kitaip. Kažkas ją išstūmė. Ir aš manau, kad iki šiol neleidžia grįžti j sausumą.

— Kodėl?

— Todėl, kad žuvys bijo zondų. Planetose, kurias žinau, gyvūnai nebijojo aparatų. Jie niekada nesibijo to, ko nėra matę.

— Jūs norite pasakyti, kad jie jau yra matę zondus?

— Nežinau, ką jie yra matę. Bet kuriems galams jie jautrūs magnetizmui?

— Tai kažkokia velniška istorija! — sumurmėjo Rohanas.Jis žiūrėjo į apdraskytus metalo festonus, persilenkė per turėklus. Roboto išpučiamo oro srovėje virpėjo iškraipyti juodi virbų galai. Balminas ilgomis žnyplėmis iš eilės laužė tunelio angoje kyšančias vielas.

— Žinote, ką jums pasakysiu, — tarė jis. — Cia net nebuvo perdaug aukštos temperatūros, niekada nebuvo, nes metalas būtų išsilydęs. Taigi ir jūsiškė gaisro hipotezė atpuola…

— Cia griūva bet kuri hipotezė, — sumurmėjo Rohanas. — Be to, nesuprantu, kokiu būdu galima šią beprotišką tankmę susieti su „Kondoro” dingimu. Juk visa tai absoliučiai negyva.

— Ne visada šitaip buvo.

— Prieš tūkstanti metų — sutinku, bet ne prieš kelis metus… Cia mums nebėra ko veikti. Grįžkime žemyn.

Daugiau jie nebesikalbėjo tol, kol mašina nusileido prie žalių signalinių ekspedicijos ženklų. Rohanas įsakė technikams įjungti televizijos kameras ir situacijos duomenis perduoti „Nenugalimajam”.

Jis pats su mokslininkais užsidarė pagrindinio visureigio kabinoje. Įleidę į miniatiūrinę patalpą deguonies, jie ėmė valgyti sumuštinius, gurkšnodami iš termosų kavą. Virš galvų degė apvalus žibintas. Rohanui buvo maloni jo balta šviesa.

Jis jau nemėgo planetos rausvos dienos. Balminas spiaudėsi, nes klastingai įsibrovęs po kauke smėlis valgant grikšėjo tarp dantų.

— Tai man kažką primena.„— netikėtai prabilo Gralevas, užsukdamas termoso dangtelį. Jo juodi, tankūs plaukai blizgėjo lempos šviesoje. — Papasakočiau jums. Bet su sąlyga, kad nepažiūrėsite į tai perdaug rimtai.

— Jeigu tai tau kažką primena, tai jau labai daug, — atsakė Rohanas pilna burna. — Sakyk, ką gi tau primena?

— Tiesiogiai nieko. Tačiau esu girdėjęs tokią istoriją… tiesą sakant, tai tokia pasaka… Apie lyriečius…

— Tai ne pasaka. Jie iš tikrųjų egzistavo. Apie juos Achramianas yra parašęs ištisą monografiją, — pastebėjo Rohanas.

Už Gralevo nugaros pulte pradėjo pulsuoti švieselė — ženklas, kad užmegztas tiesioginis ryšys su „Nenugalimuoju”.

— Taip. Peinas manė, kad kai kuriems jų pasisekė išsigelbėti. Bet aš esu beveik tikras, kad tai netiesa. Jie visi žuvo Novos sprogimo metu.

— Iš čia iki ten šešiolika šviesmečių, — pasakė Gralevas. — Neskaičiau tos Achramiano knygos. Bet girdėjau, net neatsimenu kur, pasakojimą, kaip jie mėgino gelbėtis. Rodos, siuntė laivus į visas artimų žvaigždžių planetas. Jie jau gana gerai nusimanė subšviesos astrogacijoje.

— Ir kas toliau?

— Tiesą sakant, tai viskas. Šešiolika šviesmečių — ne toks jau didelis atstumas. Gal būt, kuris nors iš jų laivų nusileido čia?..

— Manai, kad jie čia? Tai yra — jų palikuonys?

— Nežinau. Tiesiog susiejau su jais šiuos griuvėsius. Jie galėjo tai pastatyti…

— O kaip jie, tiesą sakant, atrodė? — paklausė Rohanas. — Buvo panašūs į žmones?

— Achramianas mano, kad taip, — atsakė Balminas. — Tačiau tai tik hipotezė. Apie juos liko mažiau žinių, negu apie australopiteką.

— Keista…

— Visai nekeista. Jų planeta keliolika tūkstantmečių išbuvo Novos chromosferoje. Kartais temperatūra paviršiuje pakildavo per dešimt tūkstančių laipsnių, Visiškai pasikeitė net apatiniųjų planetos plutos sluoksnių granitas. Vandenynų neliko nė pėdsako, visas rutulys perdegė, kaip kaulas ugnyje. Tik pamanykite, išbūti šimtą amžių. Novos gaisre!

— Lyriečiai? Bet kodėl jie turėtų slėptis? Ir kur?

— Gal jau išmirė? Pagaliau nenorėkite iš manęs per daug. Aš tik pasakiau, kas atėjo man į galvą.

Stojo tyla. Vairų pulte tvykstelėjo aliarmo signalas. Rohanas pašoko ir užsidėjo ausines.

— Cia Rohanas… Ką? Tai jūs? Taip! Taip! Klausau… Gerai, tuojau grįžtame! — Išbalęs jis atsigręžė j esančius kabinoje.

— Antroji grupė surado „Kondorą”… Už trijų šimtų kilometrų…