Nenugalimasis

„NENUGALIMASIS”

Auštant nuo panduso nuriedėjo pirmieji du visureigiai. Smėlio kalvos įsaulyje buvo dar juodos kaip nakties tamsa. Jėgų laukas prasivėrė, praleido mašinas ir vėl užsisklendė, sužibęs žydromis ugnelėmis. Ant trečiojo visureigio užpakalinio laiptelio, prie pat kreiserio paskuigalio, be šalmo ir apsauginių akinių, tik su kombinezonu ir maža deguonies aparato kauke sėdėjo Rohanas, sunertomis rankomis apkabinęs kelius, — šitaip jam buvo patogiau žiūrėti į šokinėjančią sekundmačio rodyklę.

Kairėje viršutinėje kombinezono kišenėje jis lurėjo keturias ampules, dešinėje — plokščuį maistingo koncentrato tablečių, o antkelių kišenės buvo prikimštos smulku} įrankių; ten buvo spinduliavimo indikatorius, mažas magnetinis matuoklis, kompasas, ir ne didesnis už pašto atviruką mikrofotogrametrinis vietovės žemėlapis, j kurį žiūrėti reikėjo pro stiprią lupą. Jis buvo apsijuosęs šešialinka plonutėlio plastmasinio lyno vija, o visoje aprangoje nebuvo jokių metalinių dalių. Plaukuose paslėpto vielinio tinkliuko jis visai nejautė — nebent kai tyčia pajudindavo galvos odą; įiejautė ir cirkuliuojančios jame srovės, bet, pridėjęs prie jo pirštą, galėjo tikrinti apykaklėn įsiūto mikrogeneratoriaus darbą — šis kietas cilindrėlis tolygiai tiksėjo, ir palietęs galėjai jausti jo pulsą.

Rytuose pasirodė raudonas rėžis, papūtė vėjas, užgriebdamas smėlėtas kalvų viršūnes. Horizonte kyšantis žemas kraterio piūklas tarsi tirpte tirpo gaisuose. Rohanas pakėlė galvą. Abipusis ryšys su laivu nebuvo numatytas, nes siųstuvas tuoj pat išduotų jo vietą. Tačiau ausyje jis buvo įsikišęs mažutį kaip vaisiaus kauliukas imtuvėlĮ. „Nenugalimasis” bent retkarčiais galėjo siųsti jam savo signalus. Kaip tik dabar aparatėlis prabilo, ir atrodė, kad balsas skamba pačioje galvoje.

— Dėmesio, Rohanai. Cia Horpachas… Priekiniai indikatoriai registruoja, kad ėmė didėti magnetinis aktyvumas. Tur būt, visureigiai jau po debesim… siunčiu zondą…

Rohanas žiūrėjo į šviesėjantį dangų. Jis nepastebėjo, kaip startavo raketa, kuri staiga vertikaliai pakilo į viršų, palikdama paskui save plonytę baltų dūmų juostą ir jais padengdama laivo viršūnę. Nepaprastu greičiu ji nulėkė j šiaurės rytus. Slinko minutės. Pusė išsipūtusio blausios saulės disko jau tarsi apžargomis sėdėjo ant kraterio pylimo.

— Nedidelis debesis puola pirmąjį visureigį… — pasigirdo balsas galvoje. — Antrasis kol kas eina be kliūčių… pirmasis artėja prie uolinių vartų… Dėmesio! Šiuo momentu jau nebekontroliuojame pirmojo. Netekome ir optinės kontrolės — debesis jį uždengė. Antrasis prieina posūkį prie šeštojo susiaurėjimo… jo nepuola… prasidėjo! Nekontroliuojame antrojo. Ja ji uždengė… Rohanai! Dėmesio! Tavo visureigis pajudės po penkiolikos sekundžių nuo šiol veiksi savo nuožiūra, Įjungiu starto automatą — sėkmės…

Dorpacho balsas staiga nutilo. Jį pakeitė mechaniškas, sekundes skaičiuojantis tiksėjimas. Rolianas atsisėdo geriau, atsirėmė kojomis, įkišo ranką į elektrinę kilpą, pritvirtintą prie viršutinių visureigio turėklų. Lengva mašina staiga virptelėjo ir lygiai nuriedėjo pirmyn. Visus žmones Horpachas laikė laivo viduje, už tai Rohanas buvo jam dėkingas, nes labai sunku būtų buvę atsisveikinti. Įsitvirtinęs ant visureigio šokinėjančio laiptelio, jis matė tiktai didžiulę, iš lėto mažėjančią „Nenugalimojo” koloną. Žydri atšvaitai, kurie prieš valandėlę suvirpėjo kalvų šlaituose, rodė, kad mašina kaip tik važiuoja pro jėgų lauko ribą. Tačiau tuojau po to greitis padidėjo, ir balioninių padangų sukeltas rudas debesis užstojo reginį; virš jo Rohanas vos įžiūrėjo prasišviečiantį dangų. Tai nežadėjo nieko gero — jį galėjo užpulti net nežinia kada. Taigi, užuot sėdėjęs, kaip buvo užplanuota, jis apsigręžė, atsistojo ir, laikydamasis už turėklų, ėmė stovėti ant laiptelio. Šitaip jis galėjo per plokščią tuščio, be žmonių važiuojančio visureigio keterą stebėti priešais slenkančią dykumą. Mašina lėkė didžiausiu greičiu, šokuodama ir trūkčiodama taip, kad Rohanui teko laikytis iš visų jėgų. Variklio beveik nesigirdėjo, tiktai aplink galvą švilpė vėjas, smiltys čaižė akis, o iš abiejų mašinos pusių kilo smėlio fontanai, sudarydami nepermatomą sieną. Todėl jis net nepajuto, kada atsidūrė už kraterio žiedo. Matyti, visureigis pralėkė pro vieną smėlėtą jo angą šiauriniame pylime.

Staiga pasigirdo artėjantis melodingas signalas: tai veikė siųstuvas telezonde, kuris buvo paleistas kažkur į tokį aukštį, jog Rohanas jo niekaip nepamatė danguje, nors ir labai žiūrėjo. Matyt, zondas iškilo aukštai, kad neatkreiptų debesies dėmesio. Jis buvo būtinai reikalingas — kitaip laivas negalėjo valdyti visureigio. Kad lengviau būtų orientuotis, užpakalinė mašinos sienelė turėjo specialiai įtaisytą spidometrą. Nuvažiavęs devyniolika kilometrų, Rohanas kiekvienu momentu ėmė laukti pasirodant pirmųjų uolų. Tačiau žemai kabantis saulė diskas, ligi šiol dešinėje pusėje vos raudonavęs pro kylančias dulkes, šiek tiek pasislinko atgal. Vadinasi, visureigis suko į kairę. Veltui Rohanas stengėsi įspėti, ar šis posūkis atitinka anksčiau nubrėžtą kursą, ar vairinėje žmonės pastebėjo kažkokį nenumatytą debesies manevrą ir nori visureigį nuo jo nukreipti. Po valandėlės saulė dingo už pirmos nuotakios uolų keteros. Paskiau vėl pasirodė. Įstrižų spindulių apšviestas kraštovaizdis atrodė klaikus ir panašus į tą, kurį Rohanas matė per paskutinę išvyką. Tačiau tada jis stebėjo jį iš didesnio aukščio — iš transporterio bokštelio. Staiga visureigį pradėjo baisiai mėtyti, Rohanas keletą kartų skaudžiai atsitrenkė krritine į šarvus. Jis įtempė visas jėgas, kad dėl šitokio pašėlusio kratymo, kurio neįstengė amortizuoti net balioninės padangos, nenulėktų nuo siauro laiptelio. Ratai šokinėjo per akmenis, aukštai į orą mėtė žvyrą, triukšmingai žėrė jį į šlaito apačią, tarpais pašėlusiai buksavo. Rohanui atrodė, kad šis pragariškas važiavimas matyti už daugelio kilometrų aplinkui, ir jis rimtai pradėjo galvoti, ar nesulaikius mašinos — čia pat žemiau peties kyšojo išvesta į lauko pusę stabdžio rankena — ir neiššokus. Bet tada reikėtų daug kilometrų žygiuoti pėsčiomis, ir menka galimybė greitai pasiekti tikslą dar labiau sumažėtų. Todėl, sukandęs dantis, rankomis mėšlungiškai spausdamas rankenas, kurios jau visai nebeatrodė tokios patikimos, kaip anksčiau, jis tik prisimerkęs žiūrėjo per plokščią mašinos keterą į šlaito viršų. Retkarčiais radiozondo melodija pritildavo, tačiau jis, matyt, sklandė virš Rohano, nes visureigis vikriai manevravo, apeidamas uolų sąvartynus, kartais pasvirdavo j šoną, sumažindavo greitį ir vėl iš visų jėgų imdavo ropšti į kalną.

Spidometras rodė, kad nuvažiuoti 27 kilometrai. Žemėlapyje nurodytas kelias sudarė 60 kilometrų, bet tikriausiai buvo ilgesnis dėl daugybės zigzagų ir posukių. Smėlio dabar jau nesimatė nė žymės; didžiulis, beveik nešildantis saulės diskas, vis dar siekiąs uolų plūkią, kybojo sunkiai ir tarytum grėsmingai: mašina įnirtingai veržėsi per nuobirų krvivas, kartais įsmukdama kartu su girgždančia lava; padangos švilpdamos kaukė, bejėgiškai besitrindamos į akmenis vis, stačiau kylančioje įkalnėje. 29 kilometrai — be melodingo zondo signalo, Rohanas nieko negirdėjo. „Nenugalimasis” tylėjo. Kodėl? Jam atrodė, kad neryškus juosvų kontūrų skardis po raudona saule — tai viršutinis tarpeklio kraštas, kur reikėjo išlipti, tik ne čia, o žymiai aukščiau, iš šiaurės pusės. 30 kilometrų. Šiaip ar taip, Rohanas nematė jokio juodojo debesies. Jis, matyt, jau buvo susidorojęs su abiem pirmosiomis mašinomis. O gal paprastai paliko jas, pasitenkinęs tuo, kad užblokavo ryšį ir atskyrė nuo laivo? Visureigis blaškėsi, tartum nevilties apimtas žvėris; kartais nuo maksimaliu greičiu dirbančio variklio vibracijos Rohanui pasidarydavo šleikštu. Tempas vis mažėjo, tačiau ir taip jis važiavo nuostabiai gerai. Gal reikėjo panaudoti mašiną ant oro pagalvės? Tačiąu ji perdaug didelė ir sunki, o, be to, neverta apie tai galvoti, nes dabar jau nieko negalima pakeisti…

Jis norėjo žvilgtelėti į laikrodį, bet negalėjo nė sekundei pakelti prie akių rankos. Kad ne taip kratytų, teko stovėti sulenkus per kelius kojas. Staiga mašina pašoko į viršų ir galvotrūkčiais griuvo kartu į šoną ir žemyn, stabdžiai sužviegė, bet uolų nuolaužos jau lėkė iš visų pusių, žvangindamos plono šarvo plokštes; visureigis staigiai pasisuko, užmetė užpakalį ir kurį laiką riedėjo šonu per nuolaužų srautą, paskui truputį sustojo…

Mašina pamažu išsikapanojo ir vėl ėmė atkakliai kopti į šlaito viršų. Dabar Rohanas jau matė tarpeklį. Pažino jį iš juosvų biauriosios tankynės lopų, kurie dengė stačias uolas. Iki tarpeklio krašto buvo gal koks pusmylis. Trisdešimt ketvirtas kilometras…

Šlaitas, kurį dar reikėjo pravažiuoti, atrodė kaip ištisa chaotiškai suverstų griuvėsių jūra. Atrodė neįtikima, kad mašina suras tarp jų kelią. Rohanas jau nebežiūrejo, kur pavyktų pravažiuoti, nes vis vien negalėjo manevruoti visureigiu. Stengėsi tiktai nenuleisti akių nuo supančių prarają uolų. Bet kurią akimirką iš ten galėjo išlįsti juodasis debesis.

— Rohanai… Rohanai… — staiga išgirdo jis. Širdis suplakė smarkiau. Iš balso pažino, kad tai Horpachas. — Galimas daiktas, visureigis tavęs nenuves, kur reikia. Iš čia sunku tiksliai nustatyti šlaito nuolydį, bet atrodb, kad važiuoti galėsi tik penkis ar šešis kilometrus — kai visureigis įstrigs, toliau eisi pėsčias… Kartoju…

Horpathas dar kartą pasakė tą patį.

„Daugiausia 42–43 kilometrai… man liks beveik septyniolika — šioje vietovėje reikės mažiausiai keturių valandų, jeigu ne daugiau, — žaibo greitumu apskaičiavo Rohanas. — Bet gal jie klysta, gal visureigis praeis…”

Balsas nutilo, ir vėl buvo girdėti tik ritmingai besikartojąs melodingas zondo garsas. Rohanas sukando kaukės kandiklį, nes dėl smarkaus kratymo jis iš vidaus trynė burną. Saulė jau nesiekė artimiausio kalno, bet ir nekilo aukštyn. Akyse šmėkščiojo didesni ir mažesni akmenys, uolų plokštės, tarpais užslinkdavo tamsus šešėlis. Mašina dabar riedėjo daug lėčiau. Pažvelgęs aukštyn, Rohanas išvydo danguje besisklaidančius mažus plunksninius debesis. Ten švietė keletas žvaigždžių. Staiga visureigiui atsitiko kažkas keista. Užpakalinė dalis nusmuko, priekis ėmė kilti į viršų… valandėlę jis visas sverdėjo, lyg piestu atsistojęs arklys… Dar sekundė, ir gal būtų griuvęs, palaidodamas po savimi Rohaną, jeigu šis nebūtų staiga iššokęs. Jis krito ant kelių ir rankų, pro storas apsaugines pirštines bei antkelius pajuto skaudų smūgį ir, nučiuožęs žvirgždynu apie du metrus, pagaliau sustojo. Visureigis dar kartą suspiegė ratais ir apmirė.

— Dėmesio… Rohanai… tai 39 kilometras… Toliau mašina nepraeis — eisi pėsčias… susiorientuosi pagal žemėlapį… visureigis liks šioje vietoje — tam atvejui, jei kitaip negalėtum grįžti… esi 46 ir 192 koordinatų susikirtime…

Rohanas palengva atsistojo. Skaudėjo visus raumenis. Tačiau tik pirmi žingsniai buvo sunkūs; pamažu išsijudino. Norėjo kuo greičiausiai pasišalinti nuo visureigio, įstrigusio tarp dviejų uolos plokščių. Atsisėdo po didžiuliu obelisku, išsitraukė iš kišenės žemėlapį ir pamėgino orientuotis. Tai buvo nelengva. Pagaliau surado savo vietą. Iki tarpeklio viršutinio krašto tiesia linija buvo koks kilometras, bet šioje vietoje nusileisti apačion negalėjai nė svajoti — šlaitus visur ištisai dengė metalinė tankynė. Todėl jis nuėjo į viršų, visą laik galvodamas, ar nepamėginus nusileisti į tarpeklio dugną arčiau numatytos vietos. Iki tikslo tada reikėtų eiti mažiausiai keturias valandas. Net jeigu pasisektų grįžti visureigiu, kelionei atgal reikėtų sugaišti dar penkias valandas, o kiek laiko atimtų nusileidimas į tarpeklį, jau nekalbant apie dingusiųjų ieškojimą? Staiga visas planas pasirodė visiškai beprasmis. Tai buvo ir tuščias, ir kartu herojiškas gestas, kuriuo Horpachas, paaukodamas jį, galėjo nuraminti savo paties sąžinę. Kurį laiką Rohaną buvo apėmęs toks įniršis (juk leidosi apgaunamas, lyg koks pienburnis, nes aštrogatorius viską numatė iš anksto), kad jis beveik nematė nieko aplinkui. Paskui pamažu nusiramino.

„Kelio atgal nėra, — kartojo pats sau. — Pamėginsiu. Jeigu nepavyks nusileisti, jeigu nieko nerasiu iki trečios, — grįšiu.”

Buvo penkiolika minučių aštuntos. Rohanas stengėsi eiti dideliais ir vienodais žingsniais, bet. neskubėdamas, kad nesuvartotų per daug deguonies. Ant dešinės rankos riešo prisisegė kompasą, kad nenukryptų nuo pasirinktos krypties. Tačiau keletą kartų teko apeiti plyšius su statmenais kraštais. Traukos jėga Regyje buvo žymiai mažesnė, negu Žemėje, todėl net tokioje sunkioje vietovėje eiti sekėsi palyginti lengvai. Saulė pakilo aukščiau. Rohano klausa, pripratusi prie nuolatinio visokių garsų akompanimento, kuriuo, tartum apsauginiu barjeru, lig šiol žygiuose apsupdavo mašinos, dabar buvo tarsi apnuoginta ir ypatingai aštri. Kartkartėmis jis tegirdėjo ritmingus ir labai susilpnėjusius zondo signalus, užtat kiekvienas vėjo šuoras į uolų smaigalius dirgino dėmesį, nes ūtrodė panašus į taip gerai žinomą ir į atmintį įstrigusį silpną žvangčiojimą. Pamažu Rohanas įsiėjo ir jau galėjo laisvai svarstyti, mašinaliai žengdamas nuo akmens ant akmens. Kišenėje buvo žingsniamatis, bet jis nenorėjo perdaug anksti žiūrėti į jo skalę ir nusprendė tai padaryti tik po valandos. Tačiau neištvėrė ir jau anksčiau išsitraukė panašų į laikrodį prietaisą. Teko skaudžiai nusivilti: nebuvo nuėjęs nė trijų kilometrų. Matyt, daug — pastangų atėmė kopimas į viršų, ir dėl to žygis užsitęsė. „Vadinasi, ne trys ir ne keturios valandos, o mažiausiai dar šešios…” — pagalvojo jis. Išsiėmė žemėlapį ir priklaupęs susiorientavo dar kartą. Viršutinis tarpeklio kraštas buvo matyti už kokių septynių ar aštuonių šimtų metrų į rytus; jis visą laiką ėjo maždaug lygiagrečiai su juo. Vienoje vietoje juodą šlaito tankynę skyrė plonutis vingiuotas ruožas, matyt, išdžiūvusio upokšnio vaga. Rohanas pamėgino šią vietą apžiūrėti geriau. Vėjo gūsiams švilpiant virš galvos, jis klūpodamas valandėlę galvojo. Tartum dar nežinodamas, ką darys, atsistojo, mašinaliai įsidėjo žemėlapį į kišenę ir stačiu kampu pasuko iš ligi šiol eito kelio tarpeklio skardžių link.

Prie tylių vėjo nugairintų uolų Rohanas ėjo taip atsargiai, tarsi kiekvieną akimirką būtų galėjusi prasiverti žemė. Šlykšti baimė spaudė širdį. Tačiau jis ėjo, vis taip pat mostaguodamas rankomis, kurios buvo kraupiai tuščios. Staiga sustojo ir pažvelgė į slėnius, į dykumą, kur stovėjo „Nenugalimasis”. Jo pamatyti negalėjo — laivas buvo už horizonto. Jis tai žinojo, tačiau žiūrėjo į parudavusį palei horizontą dangų, iš lėto besiniaukiantį kamuoliniais debesimis. Zondo signalai pasidarė tokie silpni, jog nebegalėjai būti tikras, ar tai nėra tiktai iliuzija. Kodėl „Nenugalimasis” tylėjo?

„Todėl, kad jau neturi nieko pasakyti tau”, — atsakė Rohanas pats sau. Uolų viršūnės panašios į groteskines, erozijos išėstas statulas, buvo jau čia pat. Tarpeklis atsivėrė prieš akis tarsi didžiulis, labai tamsus griovys; saulės spinduliai dar nesiekė nė pusės juoduma apaugusių uolų. Šen bei ten iš tankynės šepečio kyšojo baltos, tarsi kalkinės, viršūnėlės. Jis iš karto apžvelgė visą didžiulį plotą net ligi pat akmenuoto dugno, esančio pusantro kilometro gilumoje, ir, pasijutęs visiškai bejėgis ir beginklis, instinktyviai priklaupė, norėdamas priglusti prie akmenų ir tarytum pavirsti vienu iš jų. Tatai neturėjo prasmės, nes juk nebuvo pavojaus, kad Ws pastebėtas. Tai, ko reikėjo bijoti, neturėjo akių. Gulėdamas ant šiek tiek įšilusios akmens plokštės, jis žiūrėjo apačion. Fotogrametrinis žemėlapis buvo visiškai nenaudingas, nes jame vietovė buvo pavaizduota iš padangių aukštybių, biaurioje vertikalioje perspektyvoje. Apie nusileidimą siaura proskyna tarp dviejų juodųjų tankynių nebuvo ir kalbos. Tam reikėjo turėti ne dvidešimt penkių, o mažiausiai kokio šimto metrų ilgio lyną, ir tai dar būtų reikalingi kokie nors kabliai, plaktukas, o jis nieko panašaus neturėjo; nebuvo pasiruošęs kopti į uolas. Iš pradžių tasai siauras griovelis leidosi gana patogiai, bet toliau nutrūko, dingo iš akių po pakibusia sienos ketera ir pasirodė toli apačioje, jau vos matomas pro melsvą ūkaną. Į galvą atėjo idiotiška mintis — jeigu taip būtų parašiutas…

Įsispraudęs po dideliu grybo pavidalo akmeniu, Rohanas atidžiai dairėsi į abi puses apžiūrinėdamas šlaitus. Tiktai dabar jis pajuto, kad, iš didelės apačioje atsivėrusios tuštumos, sklinda švelni šilto oro srovė. Ir iš tiesų, priešais esančių šlaitų kontūrai švelniai virpėjo. Tankynė buvo saulės spindulių akumuliatorius. Metęs žvilgsnį į pietvakarius, jis surado viršūnes stulpų, kurių pagrindai sudarė uolinius vartus — katastrofos vietą. Būtų jų nepažinęs, bet jos, ne taip, kaip visos kitos uolos, buvo visiškai juodos ir žvilgėjo, lyg padengtos stora glazūros pluta. Tuo metu, kai „Ciklopas” kovojo su debesimi, jų viršutiniai sluoksniai tikriausiai virė nuo karščio… Tačiau nei transporterių, nei atominio sprogimo pėdsakų tarpeklio dugne jis iš savo vietos nepastebėjo. Šitaip begulint, staiga apėmė neviltis: reikėjo nusileisti ten, apačion, o kelio nebuvo. Užuot pajutęs palengvėjimą, kad štai gali grįžti ir pasakyti astrogatoriui, jog padarė visa, kas buvo galima padaryti, Rohanas pasiryžo.

Jis atsistojo. Akies krašteliu pastebėjęs, kad tarpeklio gilumoje kažkas juda, vėl instinktyviai palinko prie akmenų, tačiau paskui atsitiesė. „Jeigu visą laiką taip griuvinėsiu kniūbsčias, nedaug tenuveiksiu…” — pagalvojo jis. Dabar, ieškodamas praėjimo, Rohanas ėjo uolos pakraščiu; kas keli šimtai žingsnių pasilenkdavo į tuštumą ir matydavo vis tą patį reginį — ten, kur šlaitas leidosi nuožulniau, augo juodi tankumynai, o kur jų nebuvo, šlaitas leidosi vertikaliai. Kartą jam iš po kojos išsprūdo akmuo ir nuriedėjo žemyn. Bematant pasipylė kiti, ir nedidelė griūtis bildėdama trenkė į apžėlusią sieną už kokio šimto žingsnių žemiau po juo. Iš ten, blyksėdama saulės spinduliuose, išslinko dūmų juosta, išsiskleidė ir šitaip valandėlę kybojo ore, tarsi žvalgydamasi, o jis visas nustėro. Po geros minutės dūmai praretėjo ir be garso sulindo į blizgančią tankynę.

Buvo beveik devynios, kai, Rohanas, pažvelgęs iš už gretimo akmens, apačioje, pačiame slėnio dugne, kuris čia buvo žymiai paplatėjęs, pamatė šviesią judančią dėmelę. Drebančia ranka jis išsitraukė iš kišenės mažą sudedamą žiūronėlį ir pažvelgė…

Tai buvo žmogus. Žiūronas didino pernelyg menkai, ir Rohanas negalėjo įžiūrėti veido, bet puikiai matė ritmingus kojų judesius. Žmogus ėjo iš lėto, truputį šlubčiodamas, tarsi vilkdamas sužeistą koją. Gal reikėjo jam sušukti? Rohanas neišdrįso. Tiesą sakant, mėgino, bet balsas įstrigo gerklėje. Jis neapkentė savęs dėl šios prakeiktos baimės, tačiau žinojo, kad dabar jau tikrai nebeeis atgal. Gerai įsidėmėjo, kur žengia tasai žmogus (jis ėjo į platėjančio slėnio viršų, kur kūpsojo balsvos griūčių krūvos), ir pasileido pakraščiu bėgti ta pačia kryptimi, šokinėdamas per akmenis, per žiojinčius plyšius. Kandiklis švilpė nuo smarkaus alsavimo, greitai pritrūko oro, širdis pradėjo daužytis. „Tai beprotybė, šitaip negalima…” — bejėgiškai pagalvojo Rohanas. Jis sulėtino žingsnius, ir kaip tik tada priešais, lyg kviesdamas eiti, atsivėrė platus takas. Žemiau iš abiejų pusių prie jo šliejosi juodos tankynės. Apačioje šlaitas statėjo… Gal ten buvo perėja?

Ką reikia daryti, nulėmė laikrodis; buvo beveik pusė dešimtos. Rohanas pradėjo leistis, iš pradžių žiūrėdamas į prarają, paskiau, kai šlaitas pasidarė pernelyg status, apsigręžė ir ėmė lipti prisilaikydamas rankomis, žingsnis po žingsnio. Juodoji tankynė buvo arti ir tarsi degino nejudančia, tylia kaitra. Smilkiniuose ūžė. Jis sustojo ant įstrižos akmeninės plokštės, įspraudė kairės kojos batą tarp jos ir kitos plokštės ir pažvelgė žemyn. Apačioje pamatė plačią atbrailą, nuo kurios ėjo aiškiai matoma plika uolų ežia, iškilusi viršum styrinčių negyvų juodųjų krūmynų. Tačiau iki tos išganingos atbrailos buvo apie keturiasdešimt metrų. Pasižiūrėjo į viršų: jau buvo nusileidęs kokius du šimtus metrų, o gal ir daugiau. Širdis smarkiai plakė ir tartum virpino orą. Jis kelis kartus sumirksėjo. Paskiau palengva apčiuopomis ėmė vynioti lyną. „Nebūsi gi toks pakvaišęs…” — pasakė kažkoks vidinis balsas. Slinkdamas šonu žemyn, jis pasiekė artimausią krūmokšnį. Jo aštrios atžalos buvo aprūdijusios, palietus dulkėjo. Rohanas pajudino krūmą, galvodamas, kas bus — tas. Tačiau nieko neatsitiko. Tik pasigirdo šlamesys, sugirgždėjo. Jis patraukė stipriau — krūmas nė iš vietos. Tada apvyniojo jį apačioje lynu ir vėl patraukė… Staiga padrąsėjęs, apvyniojo antrą ir trečią krūmokšnį, atsispyrė ir patempė iš visų jėgų. Įsikibę į praskilusį akmenį, jie laikėsi stipriai. Rohanas pradėjo leistis, iš pradžių dar galėjo padais atsispirti į uolą, bet netrukus susiūbavo ir pakibo orė. Vis greičiau leisdamas lyną po keliu, dešine ranka jį prilaikydamas ir atidžiai žiūrėdamas apačion, pagaliau nusileido ant atbrailos. Dabar pamėgino atpalaiduoti lyną, traukdamas už vieno galo. Krūmai neleido. Jis patraukė kelis kartus. Užsikirto. Tada Rohanas atsisėdo apžargomis ant atbrailos ir patraukė visu kūno svoriu. Staiga, šaižiai švilpdamas, lynas nulėkė oru ir tvojo per sprandą. Rohanas visas susiūbavo. Po to keletą minučių sėdėjo, nesiryždamas eiti, nes kojos buvo labai nusilpusios. Besėdėdamas vėl pamatė apačioje žingsniuojančią figūrėlę, kuri dabar buvo jau truputį didesnė. Jam pasirodė keista, kad ji tokia šviesi, o galvos forma, teisingiau sakant, kepurė, kažkokia savotiška.

Rohanas būtų klydęs, galvodamas, kad blogiausia jau praėjo. Tiesą sakant, jis taip negalvojo. Vis dėlto turėjo tokią viltį, kuri, kaip paskui paaiškėjo, buvo klaidinga. Toliau eiti sekėsi žymiai lengviau, techniškai, bet vietoj negyvų aprūdijusių krūmokšnių, atsirado kažkokiu riebiu juodumu žvilganti vielų raizgalynė, apkibusi tais gumbeliais, nelyginant mažyčiais vaisiais, kuriuos jis iš karto pažino.

Kartkartėmis, tyliai zvimbčiodami, iš jų pakildavo dūmeliai ir sukdavosi ore; tada jis apmirdavo, bet neilgam, nes kitaip niekada nebūtų pasiekęs tarpeklio dugno. Kurį laiką jis slinko apžargomis, kaip ant arklio, paskiau ežia pasidarė platesnė ir ne tokia staigi, tad jau buvo galima ja žingsniuoti žemyn, nors ir vargingai, prisilaikant rankomis. Bet jis beveik nesuvokė atskirų šio ilgo nusileidimo etapų, kadangi visas dėmesys buvo išsklaidytas, iš karto nukreiptas į abi puses. Kartais reikėdavo praeiti taip arti knibždančių krūmų, kad šepetinės jų vielelės brūžuodavo kombinezono klostes. Tačia viršuje plaukioją ir prieš saulę žaižaruoją debesėliai nė karto prie jo neprisiartino.

Kai pagaliau Rohanas išėjo ant nuogrluvų, esančių vos už kelių šimtų žingsnių nuo dugno, baltuojančio sausais it kaulas žvirgždukais, baigėsi dvylikta valanda. Juodųjų krūmų zona liko viršuje; atšlaitė, nuo kurios nusileido, ligi pusės buvo apšviesta aukštai pakilusios saulės. Dabar jis galėjo nustatyti, kiek nuėjo kelio, tačiau net neatsigręžė atgal pažiūrėti. Bėgte pasileido žemyn, stengdamasis kuo sparčiau statyti kojas, šokinėti, nuo akmens ant akmens, bet didžiulė, judri nuobirų masė čežėdama ėmė slinkti drauge, bildėjo kaskart garsiau ir garsiau, o jau prie pat išdžiūvusio upokšnio visa krūva staiga prasiskyrė, ir jis, griūdamas taip, kad net deguonies kaukė nuslinko į šalį, nusirito žemyn keliolika metrų. Nors ir susitrenkęs, jis jau buvo bešokąs bėgti, bijodamas, jog tas, kįirj matė nuo kalno, dings iš akių (abu šlaitai, o ypač esantis priešais, buvo pilni juodų urvų), kai jį kažkas įspėjo, ir jis, dar nieko nesupratęs, vėl griuvo ant smailių akmenų ir šitaip liko gulėti išskėtęs rankas. Iš viršaus nukrito nedidelis šešėlis, ir, vis garsėjant gaudimui, kuris monotoniškai skambėjo visais registrais, pradedant švilpimu ir baigiant baubimu, jį apgaubė juodas beformis kamuolys. Gal reikėjo užsimerkti, bet jis to nepadarė. Paskutinę akimirką pagalvojo, kad tik nuo smarkaus griuvimo nebūtų sugedęs į kombinezoną įsiūtas aparatukas. Po to gulėjo visiškai nejudėdamas, tikriausiai taip, kaip pats sau buvo įsakęs. Nepajudino net akių, tačiau matė, kaip besispiečiąs debesis pakibo čia pat viršuje, kaip išleido žemyn tingiai besiraitančią atšaką. Jos galą jis pamatė iš arti — atrodė, kaip žvilgančio tamsaus verpeto kiaurymė. Paskiau pajuto, kaip prie galvos, prie žandų, prie viso veido daugelyje vietų padvelkė drungnas oras, tartum į milijonus srovelių išskaidytas atodūsis. Kažkas švelniai palietė kombinezoną prie krūtinės, ir jį apgaubė beveik visiška tamsa. Staiga toji lyg miniatiūrinis straublys besiraitanti atšaka vėl sulindo į debesį. Zvimbimas pasidarė šaižus. Spengė kažkur pačioje galvoje, įr nuo to net maudė dantis. Pagaliau aptilo. Pebesis kilo beveik statmenai į viršų, virto juodu rūku, nusidriekė nuo vieno šlaito ligi kito, išsisklaidė pavieniais koncentriškai besisukančiais kamuoliais, sulindo į nejudamus krūmokšnių gaurus ir dingo.

Dar ilgai Rohanas gulėjo nejudėdamas, lyg negyvas. Dingtelėjo mintis, kad tai gal jau įvyko. Gal jau nežinos, nei kas jis, nei iš kur čia atsirado, nei ką turi padaryti. Dėl tos minties pagavo baimė, ir jis susyk atsisėdo. Staiga užsinorėjo juoktis. Vadinasi, jeigu gali šitaip mąstyti, jis išliko sveikas. Vadinasi, debesis nieko nepadarė, o jis tą debesį apgavo. Rohanas stengėsi sutramdyti kutenantį, gerklėje kylantį, idiotišką juoką ir net piadėjo visas drebėti. „Tai tik isterija”, — pagalvojo jis atsistodamas. Beveik visai nusiramino, bent taip atrodė. Pasitaisė deguonies kaukę ir apsižvalgė. Žmogaus, kurį matė iš viršaus, nebebuvo. Bet jis išgirdo jo žingsnius. Matyt, jis jau buvo praėjęs pro tą vietą ir dingęs už apvirtusios ir siekiančios tarpeklio dugno vidurį uolos. Rohanas nubėgo iš paskos. Žingsnių aidas vis artėjo ir buvo nuostabiai garsus. Atrodė, kad tas žmogus apsiavęs geležiniais batais. Rohanas bėgdamas pajuto, kad koją nuo kulkšnies ligi kelio skaudžiai bado lyg adatomis. „Tur būt, išsisukau koją…”, — pagalvojo, desperatiškai mostaguodamas rankomis. Vėl stigo oro, jis ėmė beveik trokšti. Staiga vėl pasirodė tasai žmogus. Jisai ėjo tiesiai, dideliais mechaniškais žingsniais, keldamas kojas nuo akmens ant akmens. Žingsnių aidą kartojo artimos uolų sienos. Ir staiga Rohanas atlėgo. Tai buvo robotas — ne žmogus. Vienas iš arktanų. Rohanas net negalvojo apie jų likimą, apie tai, kas juos ištiko po katastrofos. Kai debesis ėmė pulti, jie buvo viduriniame transporteryje. Dabar robotas ėjo jau už keliasdešimt žingsnių. Kairioji jo ranka sulaužyta bejėgiškai kadaravo, o kadaise blizgėję išgaubti šarvai buvo subraižyti ir sulankstyti. Rohanas dėl to labai nusivylė, tačiau netrukus pasidarė kažkaip drąsiau, pagalvojus, kad toliau ieškant, bus nors toks draugas. Jis norėjo pašaukti robotą, bet kažkaip susilaikė, tiktai paspartino žingsnius, praėjo pro šalį ir atsistojęs ėmė jo laukti, tačiau dviejų su puse metro aukščio milžinas tarsi nieko nematė. Rohanas iš arti pastebėjo, kad dalis jo radarinės antenos, panašios į įgaubtą ausį, sudaužyta, o kairiosios akies objektyvo vietoje žioji skylė nelygiais kraštaia. Tačiau arktanas ėjo visai tvirtai savo didžiulėmis kojomis, tik vilko šiek tiek kairę. Kai atstumas tarp jų sumažėjo ligi kelių žingsnių, Rohanas pašaukė, tačiau automatas, tartum aklas, žengė tiesiai į jį, ir jis paskutinę akimirką turėjo duoti kelią. Jis dar kartą pribėgo prie roboto ir norėjo sugriebti už metalinės letenos, tačiau šis abejingai ir lengvai ištraukė ją ir nuėjo toliau. Rohanas suprato, kad šis arktanas irgi atakos auka ir nėra ko iš jo tikėtis. Tačiau kažkaip sunku buvo palikti bejėgį automatą likimo valiai, be to, jis susidomėjo, kur robotas eina, nes šis žengė, pasirinkdamas kiek galima lygesnį kelią, tarsi turėdamas kokį tikslą.

Pagalvojęs valandėlę, per kurią arktanas nuėjo keliolika metrų, Rohanas pasileido iš paskos. Pagaliau robotas priėjo nuobirų krūvą ir ėmė kopti, visiškai nekreipdamas dėmesio į lekiančius iš po plačių kojų akmenis. Šitaip jis užsirioglino ligi pusės nuobirų lauko, staiga išvirto, nusirito žemyn, vis žirgliodamas ore kojomis. Kur nors kitur žiūrinčiam tai būtų sukėlę tik juoką. Paskiau jis atsikėlė ir vėl ėmė lipti aukštyn. Rohanas greitai apsigręžė ir nuėjo, dar ilgai girdėdamas, kaip darda akmenys, kaip sunkiai šlepsi metalinės kojos ir kaip jų žingsnių aidą ilgai kartoja uolų sienos.

Dabar Rohanas ėjo greitai, nes plokšti akmenys upelio vagoje buvo gana lygūs, o ir visas kelias truputį leidosi žemyn. Debesies nebuvo nė pėdsako, tiktai kartais viršum šlaitų suvirpėdavo oras. Iš to galėjai spręsti, kad juodame tankumyne aktyvumas labai didelis. Šitaip jis nuėjo iki plačiausios vietos tarpeklyje, kuris čia virto uolų atšlaitėmis apsuptu slėniu. Toliau, už kokių dviejų kilometrų, buvo uolų vaitai — katastrofos vieta. Tik dabar jis pajuto, kaip praverstų olfaktometrinis indikatorius, ieškant žmonių pėdsakų, tačiau pėsčiajam tai buvo perdaug sunkus aparatas. Taigi reikėjo apsieiti be jo. Rohanas sustojo ir iš eilės ėmė apžiūrinėti uolas. Kad kas nors galėtų prisiglausti pačiame metaliniame tankumyne, nebuvo ir kalbos. Liko tiktai olos, urvai ir uolų įdubos, kurių iš savo vietos jis pastebėjo keturias. Tų slėpynių vidų užstojo aukšti, vertikalūs ir sunkiai perlipami slenksčiai. Todėl jis visų pirma nusprendė pasižvalgyti olose. Jau anksčiau, laive, buvo svarstęs su gydytojais ir psichologais, kur reikėtų ieškoti dingusiųjų, kitaip sakant, kur jie galėtų pasislėpti. Tačiau šis pasitarimas nedaug ką tedavė, nes amnezijos ištikto žmogaus elgsenos negalima numatyti. Keturi dingusieji, atsiskyrę nuo likusių Renjaro žmonių, matyt, buvo už kitus aktyvesni; kadangi pėdsakai ėjo greta iki ištirtos vietos, ir tai leido tikėtis, jog jie bus rasti kartu, žinoma, jeigu tik dar buvo gyvi ir jeigu aukščiau uolų vartų neišsivaikščiojo į įvairias puses. Iš eilės Rohanas apieškojo dvi mažas ir keturias didesnes olas, kurių angos buvo gana lengvai pasiekiamos — tereikėjo tiktai keleto minučių palypėti didelėmis nuolaidžiomis akmens plokštėmis. Paskutinėje iš šių olų jis aptiko dalinai apsemtas vandens matalines nuolaužas, kurias iš pradžių palaikė antrojo arktano griaučiais, tačiau tasai laužas atrodė nepaprastai senas ir nepanašus į jokią žinomą konstrukciją. Seklioje kūdroje, kuri buvo matoma tiktai todėl, kad truputis dienos šviesos atspindėjo nuo lygaus, tartum nupoliruoto skliauto, gulėjo keistas pailgas daiktas, kiek primenąs penkių metrų ilgio kryžių. Jį dengę skardos lakštai seniai buvo atkritę ir, susimaišę su dugno dumblu, sudarė rudą nuo rūdžių košę.

Rohanas negalėjo ilgiau gaišti, apžiūrinėdamas nepaprastą radinį, gal būt, vieną iš tų makroautomatų, kuriuos išnaikino negyvosios evoliucijos procese nugalėjęs debesis. Jis tik įsiminė jo pavidalą, neaiškius kontūrus kažkokių narvelių ir virbų, kurie greičiau buvo skirti skraidyti, negu vaikščioti. Tačiau laikrodis ragino skubėti, todėl jis nedelsdamas ėmė apžiūrinėti kitus urvus. Jų buvo tiek daug (žiūrint iš slėnio, kartais atrodė, jog tai juodi langai aukštuose uolų mūruose), o požeminiai koridoriai ir galerijos, kurių daugelis buvo apsemti vandens ir kai kur vedė į stačius šulinius bei krioklius su čiurlenančiais šaltais kaip ledas upokšniais, buvo tokie vingiuoti, kad jis net neišdrįso giliau eiti. Beje, turėjo tik nedidelį žibintuvėlį, kuris švietė palyginti silpnai ir buvo bejėgis išsklaidyti tamsą, ypač erdviuose ir daugelio aukštų urvuose, — jis keletą kartų pateko ir į tokius.

Pagaliau, tiesiog griūdamas iš nuovargio, Rohanas atsisėd ant didžiulio saulės įšildyto plokščio akmens prie ką tik apžiūrėto urvo angos ir ėmė kramsnoti presuoto koncentrato plyteles, užsigerdamas sausus kąsnius upelio vandeniu. Porą kartų jam pasirodė, jog girdi atūžiant debesį, bet tai greičiausiai buvo tiktai sizifiškų arktano pastangų atgarsiai, sklindą iš aukštesniosios slėnio dalies. Suvalgęs negausias savo atsargas, jis pasijuto žymiai žvalesnis. Nuostabiausia buvo tai, kad ėmė vis mažiau kreipti dėmesio į grėsmingą kaimynystę — juodosios tankynės kerojo ant visų šlaitų, kur tik pažvelgsi.

Jis nusileido nuo pakilumos priešais urvą, kur buvo sustojęs, ir pastebėjo kažkokį rudą ruoželį ant sausų akmenų kitoje slėnio pusėje. Priėjęs pamatė, kad tai kraujo pėdsakai. Jie buvo jau visai išdžiūvę, pakeitę spalvą ir, jeigu ne kalkių baltumo uola, tikrai būtų nepastebimi. Kurį laiką jis mėgino atspėti, kuria kryptimi ėjo kraujuojantis žmogus, bet nesėkmingai, Todėl spėtinai pasuko slėniu aukštyn, galvodamas, kad čia gal ėjo sužeistasis tuo metu, kai „Ciklopas” kovojo su debesiu, besitraukiančiu tolyn nuo centro. Pėdsakai kryžiavosi, keliose vietose išnyko, kol pagaliau atvedė netoli urvo, kurį jis buvo apžiūrėjęs vieną iš pirmųjų. Kaip jis nustebo, pamatęs, kad šalia urvo angos atsivėręs statmenas, panašus į šulinį, siauras plyšys, kurio prieš tai nebuvo pastebėjęs. Kaip tik ten ir vedė kraujo pėdsakas.

Rohanas atsiklaupė, pasilenkė ties apytamse skyle ir, nors buvo pasiruošęs blogiausiam atvejui, nebesusilaikė kimiai nesurikęs: tiesiog į jį žvelgė Benigseno veidas tuščiomis akiduobėmis, iššiepęs dantis. Pažino jį iš auksinių akinių rėmelių, kurių stiklai aklos atsitiktinumo ironijos dėka buvo išlikę sveiki ir tviskėjo, nušviesti spindulių, atsispindinčių nuo kalkakmenio plokštės, pasvirusios viršum šio akmeninio karsto. Tarp uolų geologo kūnas karojo statmenas, įstrigęs pečiais į natūralaus akmeninio šulinio rentinį. Rohanas nenorėjo šitaip palikti šių žmogaus palaikų, tačiau, kai prisivertęs pamėgino pakelti lavoną, pro storą kombinezono medžiagą pajuto, kad jis jo rankose irsta. Irimo procesas, pagreitintas saulės, kuri šią vietą apšviesdavo kasdien, jau buvo atlikęs savo darbą. Rohanas tiktai atidarė viršutinės kombinezono kišenės užtrauktuką ir išėmė mokslininko atpažinimo ženklą. Prieš nueidamas, jis, įtempęs visas jėgas, pastūmė vieną arčiau gulėjusią uolos plokštę ir uždengė akmenini kapą.

Tai buvo pirmas surastasis. Jau nuėjęs iš tos vietos, Rohanas pagalvojo, kad reikėjo ištirti lavono radioaktyvumą, kuris tam tikru mastu padėtų išaiškinti paties Benigseno ir kitų likimą: žymi spinduliavimo koncentracija rodytų, kad velionis buvo netoli atominio susirėmimo vietos. Tačiau jis užmiršo tai padaryti, o dabar jo niekas nebebūtų privertęs Vėl nukelti akmeninį kapo dangtį. Kartu Rohanas pamatė, kokį didelį vaidmenį ieškant turi atsitiktinumas: juk šią vietą buvo jau apžiūrėjęs anksčiau ir netgi, rodos, labai atidžiai.

Paskatintas naujos minties, jis greitai nuėjo kraujo pėdsaku, ieškodamas jo pradžios. Pėdsakas beveik tiesiai ėjo į slėnio apačią, lyg sukdamas į atominio mūšio lauką. Bet jau už keleto šimtų žingsnių staiga pasuko į šalį. Geologas buvo netekęs labai daug kraujo, ir labai nuostabu, kad, nepaisant to, galėjo nueiti taip toli. Akmenys, ant kurių po katastrofos nenukrito nė lašelis lietaus, buvo smarkiai apšlakstyti krauju. Rohanas užkopė didžiuliais sviriais luitais ir atsidūrė erdvioje įdubioje lomelėje po nuoga uolų atbraila. Pirmas dalykas, kurį jis pamatė, buvo labai didelis metalinės roboto pėdos padas. Pats robotas gulėjo šonu, perkirstas pusiau tikriausiai veiro šūvių serijos. Kiek toliau, atsišliejęs j akmenį ir beveik dvilinkai susirietęs, pusiau sėdomis gulėjo žmogus su pajuodusiu nuo suodžių šalmu. Žmogus buvo negyvas. Jo bejėgė ranka dar tebelaikė nusvirusį svaidytuvą, kuris blizgančiu vamzdžiu lietė žemę. Rohanas iš karto nedrįso liesti sėdinčiojo, tiktai atsiklaupė ir pažvelgė į veidą, kuris, deja, buvo tiek pat irimo deformuotas, kaip ir Benigseno. Staiga jis pažino platų ir plokščią geologo krepšį, permestą per sėdinčiojo pečius, kurie atrodė lyg sumažėję. Tai buvo patsai Renjaras, krateryje užpultos ekspedicijos vadas. Radioaktyvumo matavimai parodė, kad arktanas sutriuškintas šūviu iš veiro: indikatorius nustatė, jog esama retųjų žemių izotopų. Rohanas norėjo vėl paimti atpažinimo ženklą, tačiau šį kartą jau nebes ryžo, tiktai atsegė krepšį, nes tada nereikėjo liesti kūno. Tačiau krepšys buvo pilnas mineralų nuolaužų. Tad, trumpai pagalvojęs, jis tik atlupo peiliu prisegtą prie odos geologo monogramą, įsidėjo į kišenę ir, dar kartą nuo akmens viršaus pažvelgęs į negyvą sceną, pamėgino atspėti, kas čia iš tiesų įvyko. Buvo panašu į tai, kčid Renjaras šovė į robotą, bet ar šis puolė jį, ar Benigseną? Argi žmogus, ištiktas amnezijos, galėtų gintis nuo kokio nors puolimo? Buvo aišku viena, kad mįslės neatspės, o juk reikėjo ieškoti toliau.

Rohanas vėl pasižiūrėjo į laikrodį: baigėsi penkta valanda. Pasikliaujant vien savo deguonies atsargomis, jau reikėjo grįžti atgal. Bet jam atėjo į galvą, kad juk galima išsukti deguonies butelius iš Renjaro aparato. Todėl nuėmė visą aparatą nuo lavono, patikrinęs rado, kad vienas butelis dar pilnas ir, palikęs sąvąjį, tuščią, ėmė krauti aplink lavoną akmenis. Taip bedirbdamas, užgaišo beveik valandą laiko, tačiau numirėlis savo deguonies atsarga jam atsilygino su kaupu. Kai nedidelis kauburėlis buvo gatavas, Rohanas pagalvojo, kad būtų nebloga pasumti tikriausiai dar užtaisytą mažąjį veirą. Tačiau buvo jau per vėlu, ir teko eiti tuščiomis.

Baigėsi šešta; iš nuovargio jis vos vilko kojas. Turėjo dar keturias stimuliuojančio preparato tabletes; prarijo vieną ir, pasijutęs stipresnis, po minutės atsikėlė. Jis net neįsivaizdavo, kaip toliau ieškoti. Tad nuėjo tiesiai, link uolinių vartų. Iki jų dar buvo likęs koks kilometras, kai indikatorius įspėjo, kad didėja radioaktyvumas. Kol kas jis buvo dar nežymus, ir todėl Rohanas ėjo toliau, atidžiai žvalgydamasis į visas puses. Kadangi tarpeklis darė vingius, uolų paviršius buvo sulydytas tik kai kur; kuo toliau jis ėjo, tuo daugiau buvo tos būdingos, supleišėjusios glazūros. Pagaliau pasirodė didžiuliai akmenys, pavirtę ištisais sustingusiais burbulais — jų paviršius virte virė nuo terminių smūgių. Tiesą sakant, čia jau nebebuvo, ko veikti. Bet jis vis tiek ėjo į priekį; indikatorius ant alkūnės tiksėjo vis greičiau, rodyklė lakstė po skalę kaip pašėlusi, šokinėdama per padalinimus, Pagaliau Rohanas iš tolo pamatė uolinių vartų likučius, suverstus į daubą, panašią į ištaškytą ir keistai sustingusį vandens ežerėlį. Uolų papėd buvo pavirtusi stora lavos pluta, o kadaise juodi metalinių krūmų gaurai — į sudegusių skarmalų pelenus; gilumoje tarp uolų sienų dūlavo didžiulės šviesesnės spalvos išplėšos. Rohanas skubiai pasuko atgal.

Ir vėl jam į pagalbą atėjo atsitiktinumas. Už mūšio lauko, jau netoli kitų, žymiai platesnių uolinių vartų, prie tos vietos, kur neseniai buvo praėjęs, jis pastebėjo žibant kažkokį metalinį daiktą. Tai buvo aliumininis deguonies aparato reduktorius; tarp uolos ir išdžiūvusio upokšnio, negiliame plyšyje, juodavo žmogaus pečiai, kuriuos dengė apsvilęs kombinezonas. Lavonas buvo be galvos. Baisios oro bangos perneštas per akmenų krūvą, jis tįsojo ištaškytas į uolą. Kiek toliau gulėjo sveikutėlis dėklas, kuriame įspraustas žibėjo tarsi ką tik išvalytas veiras. Rohanas pasiėmė jį. Norėjo atpažinti surastąjį, tačiau tai buvo neįmanoma. Jis patraukė toliau tarpekliu aukštyn. Rytiniame šlaite šviesa, saulei leidžiantis už kalnų keteros, darėsi jau raudona ir kilo aukštyn tarsi liepsnojanti uždanga. Buvo be penkiolikos septynios. Rohanui iškilo tikra dilema. Ligi šiol jam pasisekė bent ta prasme, kad įvykdė savo užduotį, išliko gyvas ir galėjo grįžti į bazę. Dėl ketvirtojo žmogaus mirties, jo manymu, nebuvo jokios abejonės, pagaliau jis tai beveik tikrai žinojo dar „Nenugalimajame”, o čia atvyko tik įsitikinti.

Tad ar jis turėjo teisę grįžti? Deguonies atsargų paimtų iš Renjaro, būtų užtekę šešioms valandoms. Tačiau reikėjo laukti dar visą naktį, nieko neveikiant jei ne dėl debesies, tai vien dėl baisaus nuovargio. Rohanas prarijo dar vieną stimuliuojančią tabletę ir, laukdamas, kol ji pradės veikti, pamėgino sudaryti kokį nors protingą tolesnio veikimo planą.

Aukštai viršum jo prie uolų pakraščio juoduojančią tankynę vis toliau rausvino vakaro žara, kurioje atskiri krūmų stagarai tviskėjo tamsiai violetine spalva.

Rohanas vis dar negalėjo apsispręsti. Šitaip sėdėdamas po didele nuolauža, išgirdo tolumoje artėjantį kraupų debesies dūzgimą. Keistas dalykas — jis nė kiek neišsigando. Jo pažiūra į debesį per vieną dieną nuostabiai pasikeitė. Žinojo, bent jam atrodė, kad žino, — ką galima sau leisti, tartum alpinistas, kurio nebaido ledynų sienose tykanti mirtis. Tiesą sakant, ir pats gerai nesuprato, kas jame pasikeitė, nes neįsidėmėjo tos akimirkos, kada pirmą kartą pamatė, kokia niūriai graži ta juodoji tankynė, šviečianti ant uolų visais violetinės spalvos tonais. Tačiau dabar, kai jau išvydo juoduosius debesis — o jų buvo du, išsispietę iš priešingų šlaitų, — nė nepajudėjo ir nebemėgino slėptis, tiktai veidu prigludo prie akmenų. Pagaliau jo pozicija neturėjo reikšmės, jeigu tik tebeveikė paslėptas aparatukas. Pirštų galais pro kombinezono medžiagą jis palietė jo apvalų kaip moneta dugnelį ir pajuto švelnų virpesį. Nenorėjo provokuoti pavojaus, todėl tiktai atsisėdo patogiau, kad be reikalo nekaitaliotų kūno padėties.

Debesys dabar jau kabojo abiejose tarpeklio pusėse; juodus jų kamuolius tarytum reguliavo kažkokia srovė, nes jie kraštuose tirštėjo, sudarydami beveik vertikalias kolonas, tuo tarpu vidinės dalys traukėsi ir vis labiau artėjo viena prie kitos. Iš šalies žiūrint atrodė, kad juos nepaprastu greičiu ir nematomais mostais formuoja milžinas skulptorius. Orą perskrodė keletas trumpų išlydžių — toje vietoje, kur atstumas tarp abiejų debesų buvo mažiausias ir kur jie tartum veržėsi vienas prie kito. Vis dėlto ir vienas, ir kitas liko savo pusėje ir tik vis greičiau ir greičiau čežėjo centriniais kamuoliais. Žaibai tvyksčiojo kažkaip tamsiai; abu debesys akimirką nušvisdavo tarsi sustingę ore milijardai tamsiai sidabrinių kristalėlių. Paskiau, kai uolos keliskart pakartojo griaustinio aidą — silpną ir duslų, lyg staiga pridengtą garsą absorbuojančia medžiaga, — abi juodosios jūros pusės, virpėdamos ir apimtos didžiausios įtampos, susijungė ir įsiskverbė viena į kitą. Apačioje, po debesimis, sutemo, tarsi nusileidus saulei, o ore pasirodė nesuprantamos išlenktos linijos, ir Rohanas tiktai po geros valandėlės suprato, kad tai yra groteskiškai deformuoti slėnio uolėto dugno atspindžiai.

Tie oriniai veidrodžiai bangavo ir plėtėsi po debesies skliautais, ir susyk Rohanas pamatė didžiulę, viršugalviu siekiančią tamsumos viršų žmogaus figūrą, kuri žiūrėjo į jį nejudėdama, nors patsai vaizdas krūpčiojo ir be perstojo šokinėjo, tarsi gesdamas ir vis iš naujo atsikurdamas į kažkokio slėpiningo ritmo taktą. Ir vėl tik po kelių sekundžių jis pažino, kad toji figūra tai jo paties atspindys, pakibęs tuštumoje tarp šoninių debesies nuosvyrų. Nustebęs, tiesiog apstulbęs dėl tokio nesuprantamo debesies elgesio, jis užmiršo viską. Dingtelėjo mintis, kad debesis, gal būt, žino apie jį, apie paskutjį gyvą žmogų — tokį mikroskopiškai mažą tarpeklio akmenų sąvartose. Bet ir šitos minties neišsigando, ne todėl, kad tai buvo pernelyg neįtikima, o kad jau nieko nelaikė negalimu dalyku — tiesiog norėjo dalyvauti šioje vis niūresnėje misterijoje, kurios reikšmės — tuo buvo įsitikinęs — niekada nesu-, pras. Milžiniškas jo atspindys, pro kurį neaiškiai prasišvietė tolimi uolų šlaitai aukštutinėje slėnio dalyje, neuždengtoje debesies šešėlio, išsisklaidė. Susyk iš debesies išlindo daugybė atšakų; vienoms jų įsitraukus, išaugdavo kitos. Iš jų pradėjo lyti vis tankesnis juodas lietus. Mažyčiai kristalėliai krito ir ant jo, švelniai atsitrenkdami į galvą, riedėjo kombinezonu, rinkosi į klostes. Juodas lietus vis lijo, o debesies balsas, tasai visur prasiskverbiantis ir, kaip atrodė, apimantis, jau ne tiktai slėnį, bet visą planetos atmosferą gausmas, vis garsėjo. Pačiame debesyje kilo lokaliniai sūkuriai, atsivėrė langai, pro kuriuos pasirodė dangus. Juodoji skraistė per vidurį plyšo ir dviem srautais sunkiai, tarsi nenoromis, nusklendė link nejudančių tankynių, prasmego jose ir išnyko.

Rohanas tebesėdėjo nejudėdamas. Jis nežinojo, ar galima nusikratyti užkritusius kristalėlius. Jų buvo pilna ant akmenų; visa, ligi šiol lyg kaulas baltavusi upokšnio vaga atrodė tarsi apšlakstyta rašalu. Jis atsargiai paėmė pirštais vieną trikampį kristalėlį, ir šis tartum atgijo, švelniai padvelkė šiluma į delną ir, kai Rohanas in,stinktyviai atgniaužė saują, pakilo į orą. Tada, tarsi davus ženklą, aplinkui ėmė kilti kristalėlių spiečius. Šis judėjimas buvo chaotiškas tik kokią sekundę. Paskiau juodi taškeliai sudarė nelyginant pažemiu slenkantį dūmų sluoksnį, sutankėjo, susiglaudė ir stulpais pakilo į viršų. Atrodė, kad pačios uolos rūksta tarsi kažkokie milžiniški aukurai be liepsnos ir šviesos. Tačjau tiktai dabar įvyko nesuprantamas dalykas: kai pakilęs spiečius, it didžiulis papuręs juodas balionas, virto kamuoliniu debesiu ir pakibo ties pačiu slėnio viduriu tamsėjančio dangaus fone, pasislėpę debesys vėl išnėrė iš tankynės ir puolė jį neapsakomu smarkumu. Rohanui atrodė, jog jis girdi keistą, piktą ore vykstančių grumtynių garsą, bet tai buvo, tur būt, iliuzija. Jis jau tarėsi matąs kovą, manė, kad anie debesys išmetė ir nubloškė j tarpeklio dugną šiuos negyvus vabzdžius, kuriais norėjo atsikratyti, bet paaiškėjo, jog tai tik tariamas susirėmimas. Debesys išsisklaidė, ir papurusio kamuolio neliko nė pėdsako. Jie susiurbė jį. Praėjo valandėlė, ir vėl tiktai uolų viršūnės raudonavo it kraujas nuo paskutinio saulės atšvaito, o platus slėnis buvo tylus ir tuščias.

Tada Rohanas, kiek svyruodamas nusilpusiomis kojomis, atsistojo. Ir staiga pasirodė pats sau juokingas su tuo paskubomis iš numirėlio paimtu veiro svaidytuvu. Dar daugiau, jis jautėsi nereikalingas toje tobulos mirties šalyje, kurioje išsilaikė tiktai negyvos formos, kad galėtų vykdyti veiksmus, kurių neturi matyti niekieno gyvos akys. Ne siaubo apimtas, bet labai nustebęs, jis neseniai stebėjo tai, kas čia vyko. Žinojo, kad nė vienas mokslininkas nesugebės suprasti jo jausmų, tačiau dabar norėjo grįžęs ne vien pranešti apie dingusiųjįį žuvimą, bet ir reikalauti, kad ši planeta būtų palikta ramybėje. „Ne viskas ir ne visur yra mums…”, — galvojo jis, iš lėto leisdamasis žemyn. Dangaus šviesa padėjo jam greitai pasiekti mūšio lauką. Tik tenai teko paspartinti žingsnius, nes sustiklėjusios, tirštėjančiose sutemose it košmariški siluetai stūksančios uolos vis labiau spinduliavo. Pagaliau pasileido tekinas. Žingsnių garsą be galo kartojo akmeninės sienos, ir tasai netilsiantis aidas dar labiau skatino skubėti. Sukaupęs paskutines jėgas, šokinėdamas nuo akmens ant akmens, Rohanas pagaliau prabėgo pro neatpažįstamus sulydytus mašinų likučius ir pasiekė vingiuotą nuokalnę. Bet ir čia radioaktyvumo indikatoriaus skritulėlis žėrėjo raudonai it rubinas.

Sustoti buvo negalima, nors jis ir duso. Todėl, beveik nemažindamas tempo, iki galo atsuko butelio reduktorių. Niekis, jeigu išėjus iš tarpeklio, pasibaigs deguonis ir teks kvėpuoti planetos oru, — tatai vis tiek geriau, negu pasilikti ilgiau čia, kur kiekvienas uolos colis spinduliuoja mirtimi. Deguonis mušė į lūpas šalta banga. Bėgti buvo lengva, nes sustingusio lavos srautas, kurį savo pralaimėjimo kelyje paliko besitraukiąs „Ciklopas”, buvo lygus, vietomis tiesiog kaip stiklas. Laimė, Rohauo batų padai buvo specialiai padaryti kibūs ir neslidinėjo, Pagaliau sutemo. Tik kai kur prasišviečiantys iš po stiklinės dangos balti akmenys vedė vis žemyn ir žemyn. Jis žinojo, kad šitokio kelio mažiausiai dar trys kilometrai. Iš visų jėgų bėgant, sunku buvo daryti kokius nors apskaičiavimus, tačiau jis tolydžio žvilgčiojo į raudonai žibsintj indikatoriaus skritulėlį. Kokią valandą dar galima buvo eiti čia, tarp anihiliacijos iškraipytų ir sutriuškintų uolų — per tą laiką dozė neviršys dviejų šimtų rentgenų. Na, tegul valandą ir ketvirtį; paskiau, jeigu nepasieks dykumos krašto, jau nebebus ko skubėti.

Maždaug dvidešimtą minutę įvyko krizė. Širdis pasidarė lyg žiauri neįveikiama būtybė, kuri draskė ir spaudė iš vidaus krūtinę, deguonis it liepsna svilino burną ir gerklas, akyse šokinėjo kibirkštys, bet blogiausia buvo tat, kad Rohanas pradėjo klupti. Tiesa, spinduliavimas kiek susilpnėjo, indikatorius vos švietė tamsoje lyg mažytė gęstanti žarijėlė, tačiau jis ir taip žinojo, kad reikia bėgti, bėgti toliau, o kojos jau nebeklausė. Kiekviena kūno skaidula buvo įsitempusi, viskas šaukte šaukė, kad reikia liautis bėgus, sustoti, na ir tiesiog griūti ant tokių, rodos, šaltų, tokių nekenksmingų supleišėjusio stiklo plokščių.

Mėgindamas pažvelgti į viršų, į žvaigždes, jisai suklupo ir, išskėtęs rankas, nulėkė į priekį. Gokčiodamas ėmė gaudyti orą, vargais negalais pakilo, atsistojo, keletą žingsnių pabėgėjo svirduliuodamas, paskiau atgavo pusiausvyrą ir nubėgo tuo pačiu ritmu. Rohanas jau nebesuvokė laiko. Iš viso nuostabu, kaip jis orientavosi toje nykioje tamsoje? Užmiršo visus surastuosius žuvusius draugus, kaulinę Benigseno šypseną, Renjarą, besulsintį po akmenimis šalia sutriuškinto ark tano, tąbegalvį, kurio nepasisekė atpažinti, užmiršo net debesį. Rohaną tiesiog visą slėgė toji tamsa, akys sruvo krauju, veltui ieškodamos didelio žvaigždėto dykumos dangaus, tos dykumos, kurios smėlėta tuštuma atrodė kaip išganymas. Jis bėgo aklai, sūraus prakaito užpiltomis akimis, stebėdamasis momentais,

kad dar turi jėgų. Ir tas bėgimas, toji naktis atrodė niekada nesibaigs.

Jis iš tiesų jau nieko nematė, kai kojos staiga ėmė vis giliau klimpti, grimzti. Pajuto, kad jau nustoja paskutinės vilties, pakėlė galvą aukštyn ir staiga suprato, jog yra dykumoje. Pamatė dar žvaigždes ties horizontu, paskiau, jau parklupęs, ėmė akimis ieškoti indikatoriaus skydelio, tačiau jo nebepamatė, nes buvo tamsus, tylėjo. Nematomoji mirtis pasiliko toli, sustingusio lavos latako gilumoje. Tai buvo jo paskutinė mintis, nes, veidu pajutęs šiurkščią smėlio vėsą, jis ne užmigo, o sustingo. Visas kūnas dar beviltiškai dirbo, krūtinė kilnojosi, širdis daužėsi, tačiau akyse darėsi vis tamsiau ir tamsiau, ir jis nugrimzdo į visišką tamsą — neteko sąmonės.

Rohanas pabudo staiga, nežinodamas, kur yra. Pajudino rankas ir pajuto byrantį pro pirštus šaltą smėlį, atsisėdo, nejučiomis sudejavo. Trūko oro. Atsipeikėjo. Fosforizuojanti manometro rodyklė rodė nulį. Kitame butelyje dar buvo aštuoniolika atmosferų. Jis persuko vožtuvą ir atsistojo. Buvo pirma valanda nakties. Juodame danguje ryškiai švietė žvaigždės. Pagal kompasą jis rado reikiamą kryptj ir nuėjo tiesiai į priekį. Trečią valandą nurijo paskutinę tabletę. Prieš pat ketvirtą pasibaigė deguonis. Tada jis numetė deguonies aparatą ir nuėjo, iš pradžių kvėpuodamas nedrąsiai, tačiau, įtraukęs šalto priešaušrio oro, ėmė žengti žvaliau, stengdamasis negalvoti apie nieką, tik apie šį žygį per smėlio kalvas, kuriose protarpiais kojos grimzdavo ligi kelių. Jautėsi truputį lyg girtas, tačiau nežinojo, ar dėl atmosferos dujų veikimo, ar tiesiog dėl nuovargio. Apskaičiavo, kad, eidamas po keturis kilometrus per valandą, laivą pasieks vienuoliktą ryto. Pamėgino patikrinti savo tempą žingsniamačiu, bet iš to nieko neišėjo.

Didžiulis balkšvas Paukščių Tako ruožas skyrė dangaus kupolą į dvi nelygias dalis. Rohanas taip priprato prie tos menkos žvaigždžių šviesos, kad galėjo net apeiti didesnes smėlio kalvas. Jis brido ir brido, kol pagaliau horizonto fone pamatė keistą taisyklingos formos plotą be žvaigždžių, kažkokį kampuotą siluetą. Dar nesuprasdamas, kas tai yra, pasuk į tą pusę ir pradėjo bėgti. Kojos grimzdo vis giliau, bet jis to nejautė. Galų gale lyg neregys ištiestomis rankomis atsitrenkė į kietą metalą. Tai buvo visureigė mašina, tuščia, be žmonių, gal viena iš tų, kurias praėjusios dienos rytą pasiuntė Horpaclias, gal kokia kita, palikta Renjaro grupės. Apie tai Rohanas negalvojo, tiktai stovėjo, sunkiai alsuodamas, abiem rankomis apkabinęs plokščią mašinos priekį. Nuovargis traukė prie žemės. Nugriūti prie mašinos, užmigti šalia jos ir iš ryto, su saule, pradėti kelionę…

Rohanas pamažu užsiropštė ant šarvuoto stogo, apgraibomis surado liuko rankeną, atidarė. Sužibo švieselės. Jis nuslinko ant sėdynės. Taip, dabar jau žinojo, kad yra apsvaigęs, tur būt, apsinuodijęs tomis dujomis, nes negalėjo rasti jungiklių, nebeprisiminė, kur jie yra, nežinojo nieko… Ranka pati surado aptrintą rutulėlį, pastūmė jį, variklis truputį miauktelėjo ir pradėjo veikti. Jis atidarė žirokompasų dangtelį. Žinojo gerai tiktai vieną skaitmenį — grįžimo kursą. Kurį laiką visureigis riedėjo tamsoje — Rohanas užmiršo, jog yra žibintai…

Penktą valandą dar buvo tamsu. Tiesiai prieš save, toli tarp baltų ir melsvų žvaigždžių, Rohanas pamatė rubino spalvos žvaigždę pakibusią žemai ties pačiu horizontu. Nieko nesuvokdamas, sumirkčiojo akimis. Raudona žvaigždė?.. Tokių nebuvo… Atrodė, kad greta kažkas sėdi, tur būt, Jargas. Norėjo jį paklausti, kokia tai galėtų būti žvaigždė. Staiga atsipeikėjo tarsi nuo smūgio. Tai degė kreiserio pirmagalio šviesa. Jis važiavo tamsoje tiesiai į šį rubino lašelį, kuris pamažu didėjo ir pagaliau virto ryškiai švytinčiu rutuliu, nuo kurio spindulių žėrėjo viršutinis šarvas. Tarp prietaisų sumirkčiojo raudona akis, pasigirdo skambutis, signalizuojantis, kad artėja jėgų laukas. Rohanas išjungė variklį. Mašina nuriedėjo smėlio kalvos atšlaite ir sustojo. Rohanas nebuvo tikras, ar sugebės vėl įsėsti į visureigį, jeigu iš jo išlips. Todėl paėmė iš dėžės raketinę, o kadangi ši siūbavo rankoje, atrėmė alkūnę į vairą, suėmė delną kita ranka ir paspaudė gaiduką. Oranžinis ruožas ūžtelėjo į tamsą ir staiga ištiško žvaigždutėmis, pataikęs į jėgų lauko apsauginę sieną, tarsi į skaidrų stiklą. Rohanas leido šūvį po šūvio, kol raketinė tuščiai spragtelėjo. Nebebuvo u taisų. Tačiau jį ir taip pastebėjo. Pirmi tikriausiai sukėlė aliarmą budintieji vairinėje, nes beveik tuo pačiu metu ties laivo viršūne sužibo du dideli prožektoriai ir, baltais liežuviais lyžtelėję smėlį, sukryžiavo šviesas ties visureigiu. Tuo pat metu sutvisko pandusas, šaltais žiburėliais sumirgėjo visa keleivinio keltuvo šachta. Akies mirksniu trapais pasipylė žmonės, ant kalvų prie laivo paskuigalio irgi užsidegė prožektoriai ir ėmė sukioti šviesos stulpus. Pagaliau špaleriu sužibėjo žydrosios ugnelės, rodydamos įėjimą į perimetro vidų.

Rohanas nė nepajuto, kada paleido iš rankos raketinę, kada nučiuožė mašinos šonu žemyn ir svirduliuodamas, perdėtai dideliais žingsniais, nenatūraliai išsitempęs, sugniaužęs kumščius, norėdamas suvaldyti baisiai nemaloniai virpančius pirštus, pasuko tiesiai į dvidešimties aukštų žvaigždėlaivį, kuris stovėjo šviesų nutviekstas blyškiame dangaus fone — toks didingas ir nepajudinamas milžinas, tarytum iš tikrųjų būtų nenugalimas.

Zakopanė

Birželis 1962 — 63