Nenugalimasis

DEBESIS

Jie iau pradėio priprasti prie planetos — prie vienodo dykumos vaizdo, kur slinkdavo nežvmūs nenatūraliai šviesių debesų šešėliai, o patvs debesvs visada tarytum ištirpdavo ir pro jų tarpus net ir dienos metu šviesdavo ryškios žvaipždės. Prie smenpančio po ratais ir po kojomis smėlio čežėjimo, prie raudonos vangios saulės, kurios spinduliai buvo nepalyginti švelnesni, nepu Žemės saulės, nes, atsukęs j ją nugarą, vietoj šilumos vos teiausdavai kažkokj dnmpnuma.

Anksti rvta ekipos išvykdavo i teritorua. kiekviena i savo puse. Siūbuodami tarvtum gremėzdiški laivai, energobotai pradingdavo tarp smėlio kalvų. Dulkės nuguldavo, ir pasilikę „Nenucralimaiame” žmonės imdavo kalbėti, kas bus pietums, ka šiandien radaro bormanas pasakė ryšininkui, arba stengdavosi prisiminti, kokia pavardė reisinio piloto, kuris prieš šešerius metus naviparuos palydove „Terra-5” neteko koios. Sitain ue šnekučiuodavo, susėdę ant tuščiu kanistru po laivo kornusu, kurio šešėlis, nelyginant milžiniško saulės laikrodžio rodvklė. sukdavosi, vis ilpėdamas, kol paliesdavo energobotų linua. Tada ue iau keldavosi ir imdavo žvalpytis, ar nematyti grižtančiuiu. O šie parvažiuodavo išalkę, išvargę ir greitai prarasdavo gyvumą, kurį palaikydavo darbas metaliniuose „miesto” depėsiuose. Net „Kondoro” ekipa po savaitės jau nebeatveždavo sensacingų naujienų, pavyzdžiui, tokių, kad tarp rastų lavonų pasisekė rasti pažistamą žmogų. Tie dalykai, kurie pirmomis dienomis kėlė siaubą, buvo atvežti iš „Kondoro” ir rūpestingai supakuoti (kaipgi kitaip pavadinsi tą stropų visų išlikusių žmonių palaikų sudėjimą į hermetiškus konteinerius, kurie nukeliavo į laivo dugną). Tada, užuot pajutę palengvėjimą, žmonės, kurie vis dar sijojo prie „Kondoro” paskuigalio smėlį ir šniukštinėjo jo patalpose, pradėjo taip nuobodžiauti, kad tartum užmiršo, kas ištiko jo įgulą, ir ėmė kolekcionuoti kadaise nežinia kam priklausiusius idiotiškus niekniekius, paliktus žuvusių savininkų. Vietoj galinčių išaiškinti paslaptį dokumentų, kurių labai trūko, jie parsinešdavo čia kokią armonikėlę, čia kinišką galvosūkį, ir šie daiktai,

jau piaradę mistišką savo kilmės kraupumą, ėjo iš rankų į rankas, virsdami lyg ir bendra įgulos nuosavybe.

Rohanas, kuris niekada nebūtų patikėjęs, kad gali taip atsitikti, praėjus vos savaitei laiko, elgėsi kaip ir visi, Ir tiktai kartais, likęs vienas, klausdavo save, ko jis čia atvyko, jausdamas, kad visa jų veikla, visas tas skubotas plušėjimas, ta komplikuota tyrimų, peršvietimų, mėginių rinkimo, uolų sluoksnių gręžimo procedūra, kurią sunkino nuolat privalomas III laipsnis su laukų atidarinėjimu ir uždarinėjimu, su lazerių vamzdžiais, turinčiais tiksliai apskaičiuotus apšaudymo laukus, su nuolatine optine kontrole, nuolatiniu skaičiavimu, daugybe kanalų ryšiams palaikyti, — kad visa tai yra kažkoks didelis savęs apgaudinėjimas. Kad iš tiesų jie laukia tiktai kažkokio naujo įvykio, naujos nelaimės ir tik apsimeta, kad taip nėra. Iš pradžių rytais žmonės būriuodavosi prie „Nenugalimojo” ligoninės, laukdami naujienų apie Kerteleno būklę. Jie laikė jį ne tiek paslaptingo užpuolimo auka, kiek kažkokia nežmogiška būtybe, skirtingu nuo jų visų padaru; jie tartum patikėjo fantastinėmis pasakomis ir galvojo, kad priešiškos, svetimos šios planetos jėgos gali paversti žmogų, vieną iš jų, pabaisa. O iš tikrųjų jis buvo tik luošys; paaiškėjo, kad jo protas, menkas kaip naujagimio ir toks pat tuščias, pruma žinias, kurias perteikia gydytojai. Pamažu jis mokėsi kalbėti visiškai taip, kaip maži vaikai. Iš ligoninės jau nesigirdėdavo nepanašaus i žmogaus balsą cypimo, siaubingo tuo, kad beprasmišką kūdikio vapaliojimą skleisdavo suaugusio vyro gerklos. Po savaitės Kertelenas pradėjo tarti pirmuosius skiemenis ir pažinti gydytojus, nors negalėjo ištarti jų pavardžių.

Antrąją savaitę susidomėjimas jo asmeniu sumažėjo juo labiau, kai gydytojai nustatė, kad apie įvykio aplinkybes jis nieko negalės pasakyti, net tada, kai pasveiks, teisingiau sakant, kai užbaigs keistą, nors būtiną mokymo kursą.

Tuo tarpu darbai ėjo savo keliu. Kaupėsi „miesto” planai, jo „grotelinių piramidžių” konstrukcijų detalės, nors jų paskirtis tebebuvo neaiški. Priėjęs išvadą, kad tolesni „Kondoro” tyrimai nieko neduos, astrogatorius juos nutraukė. Patį laivą reikėjo palikti, nes pataisyti šarvus inžinieriai nepajėgė, tu labiau kad jie turėjo daugybę skubesnių darbų, Tiktai į „Nenugalimąjį” buvo paimta daug energobotų, transporterių, visureigių ir įvairios aparatūros, o pats laivo laužas — jis iš tiesų pavirto laužu po tokio nuniokojimo — liko aklinai uždarytas, guodžiantis tuo, kad arba jie patys, arba kokia nors kita ekspedicija nuves kreiserį į gimtąjį uostą. Tuomet Horpachas perkėlė „Kondoro” ekipą į šiaurę; ji, kaip Renjaro grupė, prisijungė prie Galagerio grupės, Rohanas dabar buvo vyriausias visų tyrimų koordinatorius ir „Nenugalimojo” teritoriją palikdavo tik trumpam laikui, bet ir tai ne kasdien.

Sios abi grupės požeminių šaltinių išskalautų tarpeklių sistemoje aptiko įdomių radinių.

Nuosėdinius dumblo sluoksnius skyrė juosvai rudi negeologinės ir neplanetinės substancijos sluoksniai. Specialistai ne ką daugiau tegalėjo apie tai pasakyti. Atrodė, tartum ant senojo bazaltinio disko, ant apatinio plutos sluoksnio paviršiaus prieš milijonus metų būtų nusėdę daugybė metalo nuolaužų — gal tiesiog metalinių skeveldrėlių (iškilo hipotezė, kad Regio atmosferoje ištiško milžiniškas nikelio-geležies meteoras ir, virtęs liepsnos lietumi, įsilydė į tos labai senos epO chos uolas), kurios, pamažu oksiduodamosi, chemiškai reaguodamos su aplinka, pagaliau pavirto rusvai juodų, vietomis rudai purpurinių nuosėdų sluoksniais.

Ligšiolinės iškasos atskleidė tik dalį sluoksnių tiriamoje teritorijoje, kurios geologinė struktūra savo sudėtingumu net prityrusiam paleontologui galėjo apsukti galvą. Kai buvo išgręžti šuliniai, siekią milijardo metų senumo bazaltą, pasirodė, kad ant jo esančioje uolienoje, nepaisant toli nužengusios rekristalizacijos, esama organinės anglies. Iš pradžių buvo manoma, kad tai senas vandenyno dugnas. Tačiau jau tikrosios akmens anglies kloduose buvo rasti atspaudai daugybės augalų rūšių, kurios galėjo vegetuoti tiktai sausumoje. Planetos žemyno gyvųjų formų katalogas nuolat įvairėjo ir didėjo. Jau buvo žinoma, kad prieš tris šimtus milijonų metų jos džiunglėse vaikštinėjo primityvūs ropliai. Vieno jų stuburo ir raginių žandikaulių liekanas mokslininkai parsivežė triumfuodami, tačiau įgula šiam triumfui nepritarė. Atrodė, kad evoliucija sausumoje vyko [artum dviem periodais. Pirmą kartą gyvasis pasaulis žlugo epochoje maždaug prieš šimtą milijonų metų; tada staigiai išnyko ir augalai, ir žvėrys — matyt, dėl artimo žvaigždės Novos sprogimo. Tačiau paskiau gyvybė vėl atsigavo ir ėmė klestėti, kurti naujas formas; tiesa, nei rastų liekanų kiekis, nei jų stovis neleido padaryti tikslesnės klasifikacijos. Planetoje niekada nebuvo gyvunų, panašių į žinduolius. Po sekančių devyniasdešimt milijonų metų įvyko, tik jau labai toli, kita žvaigždinė erupcija. Pavyko surasti jos pėdsakų — pirminių izotopų. Pagal apytikrius apskaičiavimus tuo laikotarpiu kietasis spinduliavimas planetos paviršiuje nebuvo labai intensyvus ir negalėjo sukelti hekatombinių katastrofų. Todėl juo labiau buvo nesuprantama, kad nuo to laiko augalų ir gyvulių liekanų jaunesniuose uolienos kloduose ėmė pasitaikyti vis rečiau. Užtat vis gausėjo to susipresavusio „dumblo”, stibio sulfidų, molibdeno ir geležies oksidų, nikelio kobalto ir titano druskų.

Šiuose metaliniuose, palyginti nestoruose kloduose, turinčiuose nuo aštuonių iki šešių milijonų metų, vietomis buvo rasta stiprių radioaktyvumo židinių, tačiau tasai radioaktyvumas planetos egzistavimo mastu buvo triunpalaikis. Atrodė, jog anoje eroje dėl kažin kokių priežasčių įvyko eilė smarkių, tačiau tik vietinio pobūdžio branduolinių reakcijų, kurių produktai buvo susitelkę „metaliniuose dumbluose”. Kartu su „geležingo radioaktyvaus meteoro” hipoteze, buvo iškeltos kitos, visiškai fantastinės, siejančios tuos nepaprastus „radioaktyvaus karščio” židinius su Lyros planetinės sistemos katastrofa ir jos civilizacijos žlugimu.

Tada buvo padaryta prielaida, kad, mėginant kolonizuoti Regį III, įvyko atominių susidurimų tarp laivų, išsiųstų iš grėsmės apimtos sistemos. Bet tai irgi nepaaiškino, kodėl tokie stori tie keisti metaliniai sluoksniai, kurių buvo rasta, darant bandomuosius gręžinius, ir kitose tolimesnėse vietovėse. Visur atkakliai suilėsi mįslingas ir kartu aiškus vaizdas: gyvybė planetos žemynuose išnyko tuo pačiu metu, per keletą milijonų metų, kai formavosi metaliniai klodai. Jos žuvimo priežastis negalėjo buti radioaktyvumas: bendras spinduliavimo kiekis,

perskaičiuotas į branduolinių sprogimų ekvivalentus, siekė vos nuo dvidešimt iki trisdešimt megatonų. Išsidėstę per šimtus tūkstantmečių, tokie sprogimai (jeigu tai iš viso buvo atominiai sprogimai, o ne kokios nors kitos branduolinės reakcijos), žinoma, negalėjo sukelti rimtos grėsmės biologinių formų evoliucijai.

Įtardami, kad yra kažkoks ryšys tarp metalinių klodų ir „miesto” griuvėsių, mokslininkai primygtinai reikalavo tęsti tyrimus. Tai buvo susiję su daugeliu sunkumų, nes, darant iškasas, reikėjo iškelti dideles mases grunto. Vienintelė išeitis buvo štolnių kasimas, bet dirbančių po žeme jau nebesaugojo jėgų laukas. Nepaisant viso šito, darbai vyko toliau, nes daugiau kaip dvidešimt metrų gylyje, geležies oksidų turtingame sluoksnyje buvo rasta labai savotiškų surūdijusių skeveldrų, panašių į suėstas korozijos, suskilinėjusias kažkokuį mikroskopinių mechanizmų liekanas.

Devvnioliktąją dieną po nusileidimo toje apylinkėje, kur dirbo kalnakasybos ekipos, susitelkė tokie stori ir tamsūs debesvs, kokių ligi šiol planetoje niekas nebuvo matęs. Apie vidurdienį įsisiautėjo audra, kuri elektros išlydžių smarkumu žymiai pralenkė Žemės audras. Dangų ir uolas sujungė be perstojo blykčioją žaibai. Pakilęs vanduo, verždamasis vingiuotais tarpekliais, pradėjo semti iškaltus štrekus. Žmonės turėjo juos palikti ir drauge su automatais pasislėpė po pagrindiniu jėgų latiku, j kurį šaudė kilometriniai žaibai.

Audra pamažu nuslinko į vakarus. Juoda žaibti čaižoma siena nusitiesė per visą horizontą virš vandenyno. Grįždamos į „Nenugalimąjį”, kalnakasybos ekipos ant smėlio rado daug juodų mažyčių metalinių kruopelių, kurias palaikė liūdnai pagarsėjusiomis „muselėmis”. Jos buvo rūpestingai surinktos ir parvežtos į laivą, kur sukėlė mokslininkų susidomėjimą, bet kad tai vabzdžių liekanos, nebuvo nė kalbos. Įvyko eilinis specialistų pasitarimas, kuris kelis kartus virto karštais ginčais. Pagaliau, buvo nuspręsta pasiųsti ekspediciją į šiaurės rytus, už vingiuotų tarpeklių ir geležies junginių klodų rajono, nes ant „Kondoro” mašinų vikšrų buvo aptikta įdomių mineralų, dar nerastų nė viename anksčiau tirtame rajone,

Puikiai viskuo aprūpinta kolona su energobotais, žingsniuojančiu „Kondoro” svaidytuvu, transporteriais ir robotais, tarp kurių buvo dvylika arktanų, su automatiniais ekskavatoriais ir gręžimo mašinomis, su deguonies, maisto ir branduolinio kuro atsargomis rytojaus dieną leidosi į kelionę. Iš viso išvyko dvidešimt du žmonės, kuriems vadovavo Renjaras. Su ekspedicija buvo nuolat palaikomas radijo ir televizijos i-yšys. Kai planetos išgaubtumas pastojo kelią ultra trumpoms bangoms, „Nenugalimasis” paleido į stacionarinę orbitą automatinį televizijos retransliatorių.

Kolona važiavo visą dieną, naktį praleido išsirikiavusi ratu ir apsigaubusi jėpų lauko sfera, o kitą dieną vėl leidosi į kelionę. Apie vidurdienį Renjaras pranešė Rohanui sustojąs prie griuvėsių, beveik visiškai užpustytų smėliu, negiliame ir nedideliame krateryje, ir ketinąs juos geriau ištirti. Po valandos radijo ryšys dėl stiprių statinių trikdžių pradėjo blogėti. Ryšių technikai persijungė į trumpesnes bangas, kurias prumti buvo geriau. Kai tik audra nuslinko į rytus, vadinasi, ten, kur buvo išvykusi ekspedicija, ir kai tolimas jos dundesys ėmė tilti, rvšys staiga nutrūko. Prieš tai dar pasikartojo keliolika vis stipresnių fedingų; tačiau keisčiausia, kad kartu sutriko televizija, kuri buvo transliuojama per užatmosferinį palydovą ir visiškai nepriklausė nuo jonosferos būklės. Pirmą valandą ryšys dingo visiškai. Šio reiškinio nesuprato ne tik technikai, bet ir pašaukti į pagalbą fizikai. Atrodė, tartum kažkur dykumoje nusileido metalinė siena ir atskyrė už 170 kilometrų nuo „Nenugalimojo” esančią grupę.

Rohanas, visą laiką būdamas kartu su astrogatoriumi, pastebėjo, kad Horpachas nerimauja. Jam pačiam šis nerimas iš pradžių atrodė nepagrįstas, nes jis manė, kad, gal būt, savotiškų ekranavimo savybių turi audros debesis, slenkąs kaip tik į tą pusę, kur buvo ekspedicija. Tačiau fizikai abejojo, ar gali susidaryti toks storas jonizuoto oro sluoksnis. Apie šeštą valandą, kai audra nurimo, bet ryšių užmegzti nepasisekė, Horpachas, nuolat kartodamas signalus, į kuriuos niekas neatsakė, pasiuntė du skraidomuosius žvalgybinius lėkštės tipo aparatus.

Vienas jų skrido kelių šimtų metrų aukštyje viršum dykumos, kitas — aukščiau, pakilęs keturis kilometrus, ir buvo pirmajam televizijos transmiteris. Rohanas, astrogatorius ir dar keliolika žmonių, su kuriais kartu buvo Balminas ir Saksas, stovėjo prie didžiojo vairinės ekrano, stebėdami visa tai, ką matė pirmosios mašinos pilotas. Už vingiuotų, šešėliais juoduojančių griovų plytėjo dykuma su begalinėmis smėlio kalvų eilėmis su tamsiais dryžiais, nes saulė jau krypo į vakarus. Įstrižuose jos spinduliuose, kurie darė gamtovaizdį ypatingai niūrių, po žemai sklendžiančia mašina retkarčiais praslinkdavo nedideli, sklidinai prinešti smėlio krateriai. Kai kuriuos iš jų galėjai pastebėti tiktai todėl, kad juose kyšojo užgesusių prieš daugelį amžių ugnikalnių centrinės viršūnės. Vietovė pamažu kilo ir darėsi vis įvairesnė. Iš po smėlio bangų pasirodydavo aukštos uolų keteros, sudarančios keistai išdantytų grandinių sistemą. Vieniši uolų kyšuliai atrodė panašūs į sudužusių laivų korpusus arba į didžiules figūras. Šlaitus vagojo aštrūs plyšiai su daugybe raupų pavidalo kauburėlių. Pagaliau smiltynai beveik visai išnyko, prasidėjo nykus stačių uolų ir griuvėsių kraštas. Sen bei ten vinguriavo iš tolo panašūs į upes planetinės plutos tektoninių plyšių grioviai. Gamtovaizdis darėsi mėnuliškas, kartu ėmė blogėti televizijos priėmimas — atsirado virpėjimai ir vaizdo sinchronizacijos pertrūkiai. Buvo pasiųstas įsakymas padidinti emisijos galingumą, bet nuo to matomumas pasitaisė neilgam.

Ligi šiol balsvos uolos darėsi vis tamsesnės. Iš akiračio bėgančios stačios jų briaunos buvo rusvos, su nuodingu metaliniu blizgesiu; vienur kitur tamsavo juodos kaip aksomas dėmės, tarsi ten, ant pliko akmens, būtų augę tankūs, bet negyvi krūmai. Staiga prabilo ligi šiol tylėjęs pirmos mašinos garsiakalbis. Pilotas sušuko, kad jis girdi automatinius pozicinius siųstuvus, kurie buvo įtaisyti pagrindinėje ekspedicijos mašinoje. Tačiau esantieji vairinėje girdėjo tiktai jo silpną ir tarsi išnykstantį balsą, mėginantį iššaukti Renjaro grupę.

Saulė buvo jau visai arti laidos. Jos kruvinoje šviesoje mašinos kelyje pasirodė juoda siena, panaši į kunkuliuojantį debesį, siekiantį nuo uolų paviršiaus beveik tūkstančio metr aukštį. Per ją nieko nesimatė. Jeigu ne lėtai ir vienodai kamuoliuojančios masės, šią sieną, vietomis juodą kaip rašalas, vietomis švytinčią metalo spalvos violetiniu purpuru, būtum galėjęs palaikyti savotiška kalnų formacija. Joje atsiverdavo horizontalių saulės spindulių nušviesti urvai, pilni nesuprantamo blyksėjimo, tartum tenai būtų įnirtingai sukęsi žybsinčių juodo ledo kristalėlių spiečiai. Stebintiems iš pradžių atrodė, kad debesis slenka priešais lekiančią mašiną, bet tai buvo iliuzija. Tai tik skraidomoji lėk.štė vienodu greičiu artėjo prie tos nepaprastos kliūties.

— SL-4 — bazei. Ar pakilti virš debesies? Prumu, — pasigirdo prislopintas piloto balsas.

Po akimirkos astrogatorius atsakė:

— Pirmasis — SL-4, sustok priešais debesį!

— SL-4 — bazei, sustoju, — nedelsiant atsakė pilotas, ir Rohanui pasirodė, kad šiuos žodžius jis ištarė su palengvėjimu.

Jau vos keli šimtai metrų teskyrė mašiną nuo nepaprasto daikto, kuris plėtėsi į abi šalis, tarsi norėdamas aprėpti horizontą. Beveik visą ekraną užėmė milžiniška, tartum iš anglies susidariusi ir neįtikimai vertikaliai stovinti jūra. Mašina, skridusi link jos, sustojo, bet staiga — niekas net nespėjo sušukti — sunkiai banguojanti masė šovė ilgais išsiskleidžiančiais stulpais, kurie užtemdė vaizdą. Jis susimaišė, suvirpėjo ir dingo, suraižytas silpstančių išlydžių linijomis.

— SL-4, SL-41 — šaukė telegrafistas.

— Cia kalba SL-8, — staiga atsiliepė pilotas iš antrosios mašinos, ligi šiol retransliavusios tik pirmosios signalus. — SL-8 — bazei. Ar duoti vaizdą? Prumu!

— Bazė — SL-8, duok vaizdą!

Ekraną užpildė kunkuliuojančių juodų srautų chaosas. Vaizdas buvo tas pats, tik matomas iš keturių kilometrų aukščio. Debesis lyg ilga vientisa lava kybojo išilgai kylančios kalnų atšakos, tarsi gindama jos prieigas. Jo paviršius tingiai judėjo lyg stingstanti apytirštė substancija, bet pirmosios mašinos, kurią neseniai prarijo, pastebėti nepavyko.

— Bazė SL-8, ar girdi SL-4? Prumu.

— SL-8 — bazei, negirdžiu, pereinu į interferencines bangas, Dėmesio, SL-4, čia SL-8, atsakyk, SL-4, SL-4! — šaukė pilotas. — SL-4 neatsako, pereinu į infraraudonąsias bangas, dėmesio SL-4, čia SL-8, atsakyk, SL-4 neatsako, pamėginsiu zonduoti debesį radiolokatoriumi…

Pritemusioje vairinėje nesigirdėjo net žmonių alsavimo. Visi sustingo laukdami. Vaizdas nesikeitė, uolų ketera kyšojo, lyg sala, išnirusi juodo rašalo okeane. Aukštai danguje geso plunksniniai auksiniai debesys, saulės diskas jau siekė horizontą, po kelių minučių turėjo sutemti.

— SL-8 — bazei, — po keliolikos sekundžių atsiliepė vėl pilotas, bet jau tarytum pasikeitusiu balsu, — Radiolokatorius rodo, kad tai ištisai metalas. Prumu!

— Bazei — SL-8, perduok vaizdą iš radiolokatoriaus per televiziją. Prumu!

Ekranas patamsėjo, užgeso, kurį laiką švytėjo paprasta šviesa, paskiau pasidarė žalias, ėmė žėruoti milijardais blyksnių.

— Tas debesis iš geležies, — pasakė, tikriau atsiduso kažkas už Rohano nugaros.

— Jazonai! — sušuko astrogatorius. — Ar čia yra Jazonas?

— Esu, — prasistūmė pro stovinčiuosius nukloonikas.

— Ar galiu jį pašildyti?.. — ramiai paklausė astrogatorius, rodydam.as į ekraną, ir visi jį suprato. Jazonas delsė atsakyti.

— Reikėtų įspėti SL-4, kad kiek galima išplėstų jėgų lauko puslę…

— Nekvailiok, Jazonai. Nėra ryšių…

— Iki keturių tūkstančių laipsnių… nelabai rizikuojant…

— Ačiū. Blarai, mikrofoną! Pirmasis į SL-8, paruošk lazerius j debesį, mažuoju galingumu, iki biliergo epicentre, nenutrūkstama ugnis išilgai azimuto!

— SL-8, nenutrūkstama ugnimi iki biliergo, — tuojau pat pasigirdo piloto balsas. Kokią sekundę neatsitiko nieko. Paskiau tvykstelėjo, ir centrinio, užimančio apatinę ekrano dalį, debesies spalva pasikeitė. Pirmiausia pradėjo lyg skleistis, paskiau paraudonavo ir užvirė; ten atsirado piltuvo pavidal duobė liepsnojančiomis sienomis, į kurią, tarsi įsiurbiami, virto gretimi debesies ruožai. Staiga šis judėjimas liovėsi, debesis prasiskyrė, sudarydamas didžiulį apskritimą, o pro atsiradusį langą pasirodė chaotiškai suvirtusios uolos, tiktai ore dar sukosi smulkios, juodos suodžių pavidalo dulkės.

— Pirmasis — SL-8. Pereik į didžiausio ugnies efektyvumo distanciją!

Pilotas pakartojo įsakymą. Debesis kunkuliuodamas supo ratu susidariusį plyšį ir stengėsi jį užpildyti, bet kiekvieną kartą, kai tik iškišdavo kraštus, šie, tvykstelėję nuo kaitros, pasitraukdavo atgal. Tai truko keletą minučių. Ilgai šitaip kartotis negalėjo. Astrogatorius nedrįso smogti į debesį visu svaidytuvo pajėgumu, kadangi kažkur gilumoje buvo antroji mašina.

Rohanas suprato, ko tikisi Horpachas: jis turėjo viltį, kad anoji mašina prasibraus į nuvalytos erdvės zoną. Tačiau jos vis nebuvo matyti. SL-8 kabėjo dabar beveik nejudėdama ir akinančiais lazerių dūriais smogė į kunkuliuojančius juodojo apskritimo pakraščius. Dangus virš jos dar buvo gana šviesus, bet uolas apačioje pamažu gaubė šešėlio ruožas. Saulė leidosi.

Staiga slėnyje tirštėjančios sutemos sutvisko šiurpia šviesa. Ji buvo rausva ir purvina, tarsi ugnikalnio gerklė, pasirodžiusi pro eksplozijos debesį, ir lyg virpanti marška uždengė visą regėjimo lauką. Dabar galėjai matyti tik susiliejančius tamsius šešėlius, kurių gilumoje kunkuliavo ir tryško ugnis. Tai debesies substancija, nesvarbu kas tokia ji buvo, puolė pirmąją apsuptą mašiną ir degė nuo baisaus karščio jėgų lauko dangoje.

Rohanas žvilgtelėjo į astrogatorių, kuris stovėjo kaip negyvas, sustingusiu veidu, apšviestu virpančios gaisro pašvaistės. Ekrano centre juodavo tasai tamsus urulys, kurio gilumoje siautėjo tiktai retkarčiais išsiveržiąs į šalis gaisras. Tolumoje skaisčiai raudonavo aukšta uolos virštinė, visa nutvieksta tos paskutinės šaltai rausvos šviesos, kuri šią akimirką atrodė neapsakomai žemiška. Juo labiau neįtikimas buvo reginys, matomas debesų viduje. Rohanas laukė; astrogatoriaus veidas buvo be jokios išraišltos. Tačiau jis turėjo nuspręsti: arba įsakyti, kad viršutinė mašina eitų anai j pagalbą, arba, palikus ją likimo valiai, liepti žvalgui skristi toliau į šiaurės rytus.

Staiga įvyko kažkas netikėta. Gal apatinės, debesyje už darytos mašinos pilotas neteko galvos, o gal joje kas sugedo, tik staiga juodąjį verpetą perskrodė žaibas, kurio centras akinamai sutvisko. Ilgi sprogimo išsklaidyto debesies dryžiai išlakstė į visas puses, o smūgio banga buvo tokia stipri, kad visas vaizdas suvirpėjo nuo siūbtelėjimo, kuris sviedė aukštyn SL-8. Paskui tamsa vėl užslinko, pasidarė dar juodesnė, ir pro ją nieko daugiau nebesimatė.

Astrogatorius pasilenkė ir kažką pasakė telegrafistui prie mikrofonų taip tyliai, kad Rohanas nieko nenugirdo, tačiau telegrafistas, beveik rėkdamas, tuojau pat pakartojo:

— Paruošk antipronus! Visu galingumu į debesį — nenutrūkstama ugnis!

Pilotas pakartojo įsakymą. Staiga vienas iš technikų, stebinčių šoninį ekraną, rodantį visa, kas vyko už mašinos, sušuko:

— Dėmesio! SL-8! Į viršų! Į viršų! Į viršų!!!

Iš vakarų pusės, kur iki šiol nieko nebuvo, uragano greičiu sūkuriuodamas lėkė artyn juodas debesis. Akimirką jis dar sudarė šoninę debesies dalį, tačiau greitai atsiplėšė nuo jo ir, driekdamas iš paskos nuo smarkaus lėkimo atsiskyrusias atšakas, ėmė kilti stačiai į viršų. Pilotas, kuris šį reiškinį buvo pastebėjęs sekundę prieš įspėjimą, žvakės tiesumu šovė į viršų, tačiau debesis vijosi, juodais stulpais smogdamas į dangų. Lakūnas nukreipinėjo ugnį nuo vienų stulpų į kitus; artimiausias juodas kamuolys, į kurį jis pataikė tiesiai, skilo pusiau ir patamsėjo. Staiga visas vaizdas pradėjo virpėti.

Tuo momentu, kai dalis debesies jau buvo įėjusi į siunčiamų radijo bangų sferą ir pažeidinėjo mašinos ryšį su baze, pilotas, atrodo, pirmą kartą panaudojo antimaterijos svaidytuvą. Visa paliestoji planetos atmosfera virto ištisa ugnies jūra; purpurinė vakarų žara dingo, tarsi nupūsta. Pro trikdymų zigzagus kurį laiką dar šmėkščiojo debesis ir viršum j rūkstą stulpai, kurie balo, pūtėsi. Staiga kitas, dar baisesnis sprogimas paskleidė ugnies kaskadas viršum uolų chaoso, skendinčio tarp garo ir dujų kamuolių. Tačiau tai buvo paskutinis vaizdas, kurį jie pamatė, nes sekančią akimirką visas vaizdas ėmė virpėti ir, išlydžių kibirkščių suraižytas, išnyko. Tiktai tuščias ekranas baltavo pritemusioje vairinėje, apšviesdamas mirtinai išblyškusius žiūrinčių žmonių veidus.

Horpachas įsakė radijo telegrafistams iššaukti abi mašinas, o pats su Rohanu, Jazonu ir likusiais perėjo į gretimą navigacinę kajutę.

— Kas, jūsų nuomone, yra šis debesis? — paklausė jis be jokios įžangos.

— Jį sudaro metalų dalelės. Kažkokia suspensija, distanciškai valdoma iš vieno centro, — atsakė Jazonas.

— Garbai?

— Aš irgi taip manau.

— Yra kokių pasiūlymų? Ne? Juo geriau. Vyriausiasis inžinieriau, kuris superkopteris yra geresnis — mūsų ar paimtasis iš „Kondoro”?

— Abu tinkami, astrogatoriau. Tačiau aš pasirinkčiau mūsiškį.

— Gerai, Rohanai, jei neklystu, jūs norėjote išeiti iš po jėgų lauko skėčio… Turėsite progą. Gausite aštuoniolika žmonių, dvigubą automatų komplektą, žiedinius lazerius ir antipronus… ar dar ką nors turime?.. — Niekas neatsakė. — Na taip, kol kas nieko tobulesnio už antimateriją neišrasta… Startuosite 4.31, tai yra saulei tekant, ir pamėginsite šiaurės rytuose surasti tą kraterį, apie kurį paskutinį kartą pranešė Renjaras. Ten jūs nusileisite atvirame jėgų lauke. Pakeliui viską naikinkite iš maksimalaus atstumo. Jokio delsimo, jokių stebėjimų ir eksperimentų. Negailėti smogimo jėgos. Jeigu prarasite ryšį su manimi, dirbkite savo darbą toliau. Kai rasite tą kraterį, nusileiskite, tik atsargiai, kad nenutūptumėte ant žmonių… manau, kad jie yra kažkur šitoje vietoje…

Visą sieną užimančiame žemėlapyje jis parodė.tašką.

— Šiame raudonai užbrūkšniuotame rajone. Tai tik škicas, bet nieko geresnio neturiu.

— Ką turiu daryti nusileidęs, astrogatoriau? Ieškoti jų?

— Tai palieku jūsų nuožiūrai. Tik vieno dalyko prašau neužmiršti — jau 50 kilometrų atstumu nuo tos vietos negalima apšaudyti jokių taikinių, nes apačioje gali būti mūsų žmonės.

— Jokių antžeminių taikinių?

— Apskritai jokių. Iki šios ribos, — astrogatorius vienu mostu perskyrė žemėlapio teritoriją į dvi dalis, — galite naudoti savo puolamąsias naikinimo priemones. Nuo šios linijos leidžiama tik gintis, naudojant jėgų lauką. Jazonai! Kiek gali išlaikyti superkopterio laukas?

— Net milijoną atmosferų į kvadratinį centimetrą.

— Ką reiškia „net”? Gal jūs norite man jį parduoti? Aš klausiu, kiek. Penkis milijonus? Dvidešimt?

Horpachas kalbėjo visiškai ramiai; kaip tik šitokios vado nuotaikos laive buvo labiausiai bijoma. Jazonas atsikrenkštė.

— Laukas išmėgintas dviem su puse…

— Tai kas kita. Girdite, Rohanai? Jeigu debesis prislėgs jus iki šios ribos — bėkite. Geriausia į viršų. Pagaliau visko nenumatysi… — jis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Po aštuonių valandų nuo starto momento šauksiu jus visais diapazonais. Jeigu nepavyks, mėginsime užmegzti ryšį per Trojos palydovus arba optiškai. Lazeriuosime Morzės ženklais. Dar negirdėjau, kad tai būtų nepavykę. Tačiau mėginkime numatyti daugiau, negu girdėjome. Jeigu ir su lazeriais neišdegs, po sekančių trijų valandų startuosite ir grįšite. Jei manęs nebūtų…

— Jūs ruošiatės išvykti?

— Nepertraukinėkite manęs, Rohanai. Ne. Išvykti nesiruošiu, bet ne viskas nuo mūsų priklauso. Jeigu manęs čia nebūtų, išeikite į orbitą aplink planetą. Tai jils jau darėte superkopteriu?

— Taip, du kartus, Lyros deltoje.

— Gerai. Vadinasi, žinote, jog tai gana komplikuotas, tačiau visiškai galimas dalykas. Orbita turi būti stacionarinė; tikslius jos duomenis prieš startą duos jums Stroemas. Šioje orbitoje lauksite manęs 36 valandas. Jeigu iki tol neatsiliepsisiu, grįšite į planetą. Nuskrisite į „Kondorą” ir pamėginsite jį paleisti. Žinau, kaip tai atrodo. Tačiau vis dėlto nieko kito jums neliks daryti. Jeigu jums tai pasiseks, grįžkite „Kondoru” į Bazę ir duokite ataskaitą. Ar turite dar kokių klausimų?

— Taip. Ar galiu mėginti užmegzti kontaktą su tais — su tuo centru, kuris vadovauja debesiui, tuo atveju, jeigu man pasisektų jį rasti.

— Ir tai palieku jūsų nuožiūrai. Bet kuriuo atveju rizika turi turėti protingas ribas. Aš, aišku, nieko nežinau, bet man atrodo, kad šio disponuojančio centro planetos paviršiuje nėra. Be to, klausimas, ar jis yra apskritai, man atrodo problematiškas…

— Kodėl taip manote?

— Juk visą laiką klausomės radijo signalų visame elektromagnetiniame spektre. Jeigu šį debesį kas nors valdytų spindulių pagalba, tai užregistruotume atitinkamus signalus.

— Tas centras galėjo buti pačiame debesyje…

— Galimas daiktas. Nežinau, Jazonai, ar galimi kažkokie distancinio ryšio būdai, nepriklausą nuo elektromagnetinių?..

— Jūs klausiate, kokia mano nuomonė? Ne. Tokių būdų nėra.

— Jūsų nuomonė? O dar ko nors galėčiau klausti?

— Tai, ką aš žinau, nėra tolygu tam, kas egzistuoja, kas gali egzistuoti. Mes tokių būdų nežinome. Tai ir viskas.

— Telepatija… — pastebėjo kažkuris iš stovinčiųjų užpakalyje.

— Sia tema nieko negaliu pasakyti, — sausai tepasakė Jazonas. — Šiaip ar taip, mums pažįstamo kosmoso ribose nieko panašaus nerasta.

— Kolegos, mes negalime gaišti laiko tuščiai diskusijai. Rohanai, imkite savo žmones ir paruoškite superkopterį. Ekliptinius orbitos duomenis po valandos jums įteiks Stroemas. Kolega Stroemai, apskaičiuokite pastovią orbitą su penkių tūkstančių apogėjumi.

— Klausau, astrogatoriau.

Astrogatorius atidarė vairinės duris.

— Terneri, kaip ten isfieko.

— Nieko, astrogatoriau. Tai yra traškesiai. Daug statinių, bet daugiau nieko.

— Jokių emisijos spektro pėdsakų?

— Jokių pėdsakų…

„Tai reiškia, kad nė viena iš skraidomųjų mašinų jau nenaudoja savo ginklų — kad jos liovėsi kovojusios, — pagalvojo Rohanas. — Jeigu jos gintųsi lazerių ugnimi ar nors tiktai indukciniais svaidytuvais — „Nenugalimojo” prietaisai tai parodytų už kelių šimtų kilometrų.”

Rohanas buvo taip susidomėjęs dramatiška situacija, jog nebejautė jokio nerimo dėl užduoties, kurią gavo iš astrogatoriaus. Pagaliau jaudintis nebuvo ir kada. Tą naktį jis nesumerkė akių. Reikėjo patikrinti visus superkopterio įrengimus, papildomai supilti tonas degalų, pakrauti atsargas, ginklus, ir jis vos suspėjo visa tai padaryti iki paskirtos valandos. Septyniasdešimttonė dviejų aukštų mašina, sūkuriuodama smėlio debesis, pakilo į orą ir, kai tik iš už horizonto pasirodė raudono saulės disko kraštas, nulėkė tiesiai į šiaurės rytus. Tuoj po starto Rohanas pakilo į penkiolikos kilometrų aukštį; stratosferoje jis galėjo išvystyti maksimalų greitį, be to, ten buvo mažesnė tikimybė susitikti su juoduoju debesiu. Bent taip jis galvojo. Gal jis teisingai atspėjo, o gal tai buvo laimingas atsitiktinumas, bet, nepraėjus nė valandai, jie jau leidosi į užpustytą kraterį, kurio dugną dar gaubė sutemos.

Kol besiveržią žemyn karštų dujų stulpai svaidė į orą smėlio debesis, televizijos operatoriai perdavė navigacinei kabinai aliarmuojantį pranešimą, kad šiaurinėje kraterio pusėje pastebėta kažkas įtartina. Sunki skraidomoji mašina, truputį virpėdama, tartum laikydamasi ant nematomos įtemptos spyruoklės, sustojo, ir iš penkių šimtų metrų aukščio visa vietovė buvo atidžiai apžiūrėta.

Didintuvo ekrane pilkai rudame fone buvo matyti mažyčiai stačiakampiai, geometrišlm tikslumu išsidėstę aplink didesnį pilkos plieno spalvos stačiakampį. Vienu metu su Garbu ir Baiminu, kurie buvo su juo prie vairų, Rohanas pažino Renjaro ekspedicijos mašinas.

Nedelsdami jie nusileido nelabai toli, laikydamiesi visų atsargumo priemonių. Teleskopinės kopterio „kojos” dar tebespyruokliavo, kai jie išstūmė trapą ir išsiuntė dvi žvalgybines mašinas, apgaubtas judančio jėgų lauko. Kraterio vidus buvo panašus j lėkštą dubenį šukėtais kraštais. Pačią vulkaninę viršunę dengė tamsiai ruda lavos pluta.

Pusantro kilometro — maždaug toks buvo atstumas — žvalgai nuvažiavo per keletą minučių. Radijo ryšys veikė puikiausiai. Rohanas kalbėjosi su Garbu, esančiu priekiniame transporteryje.

— Kalva baigėsi — tuoj juos pamatysime, — kelis kartus pakartojo Garbas. Po valandėlės sušuko:

— Yra! Matau juos!!!

Ir ramiau:

— Atrodo, kad viskas tvarkoje. Viena, dvi, trys, keturios — visos mašinos yra, bet kodėl stovi saulėje?

— O žmonės? Ar matote juos? — klausinėjo Rohanas, prisimerkęs stovėdamas prie mikrofono.

— Taip. Kažkas juda… du žmonės… štai dar vienas… ir kažkas guli šešėlyje… matau juos, Rohanai!

Jo balsas nutilo. Rohanas išgirdo, kaip jis kažką pasakė savo vairuotojui. Paskui silpnai pokštelėjo — tai buvo paleista dūminė signalinė raketa. Garbo balsas vėl pasigirdo aiškiai:

— Sveikiname juos… dūmus truputį nupūtė į jų pusę… tuojau išsisklaidys… Jargai… kas ten? Ką? Kaip tai… ei! Jūs, ten!

Jo šauksmas iškart pasklido visoje kabinoje ir staiga dingo. Rohanas girdėjo tik silpstančius motorų garsus, kurie greit visai nutilo. Kažkas bėgo, aidėjo kažkokie tolimi neaiškūs balsai, šūkčiojimai, o paskui stojo tyla.

— Alio! Garbail Garbai! — kartojo jis stingstančiomis lūpomis.

Žingsniai per smėlį artėjo, garsiakalbyje sugirgždėjo.

— Rohanai! — pasigirdo pasikeitęs uždususio Garbo balsas, — Rohanai! Tas pat, kaip su Kertelenu! Be sąmonės, nepažįsta mūsų, nieko nekalba… Rohanai, ar girdite?!

— Girdžiu… visiems tas pat?..

— Atrodo… dar nežinau, Jargas ir Terneris vaikšto nuo vieno prie kito…

— Kaipgi, o laukas?..

— Laukas išjungtas. Jo nėra. Nežinau. Matyt, išjungė…

— Ar yra kokių kovos pėdsakų?

— Ne, nieko. Mašinos stovi — visos sveikos, nesužalotos — o jie guli, sėdi, galima juos purtyti — ką? Kas ten?!

Rohanas išgirdo neaiškų garsą, pertraukiamą pratiso cypimo. Jis sukando dantis, bet negalėjo nuslopinti šleikštulio, kuris ėmė sukti vidurius.

— O dangau, tai Gralevas! — pasigirdo Garbo šauksmas. — Gralevai! Žmogau! Ar nepažįsti manęs?!

Jo alsavimas staiga pripildė visą kabiną.

— Jis taip pat… — Garbas atsiduso. Paskui valandėlę tylėjo, tarsi kaupdamas jėgas.

— Rohanai… nežinau, ar mes vieni pajėgsime… Reikia juos visus iš čia paimti. Atsiųskite daugiau žmonių…

— Tuojau.

Po valandos šiurpi procesija sustojo po metaliniu superkopterio korpusu. Iš dvidešimt dviejų ekspedicijos dalyvių buvo likę tik aštuoniolika, keturi dingę be žinios. Daugumas leidosi parvežami savo noru, nesipriešurdami, bet penkis teko parvesti jėga, nes jie nenorėjo palikti vietos, kurioje buvo rasti. Penkeri neštuvai nukeliavo į apatiniame superkopterio denyje improvizuotą ligoninę. Likusieji trylika vyrų, kurių veidai atrodė lyg kaukės ir darė baisų įspūdį, buvo įvesti į atskirą patalpą, kur nesipriešindami leidosi suguldomi į lovas. Juos reikėjo nurengti, nuauti, nes patys buvo bejėgiai it kūdikiai. Rohanas, nebylus šios scenos liudininkas, stovėdamas tarp lovų eilių, pastebėjo, kad daugumas surastųjų yra pasyvūs ir ramūs, ir tik nedaugelis iš jų — tie, kuriuos teko paimti jėga, — verkia ir rauda klaikiais balsais.

Jis paliko visus gydytojo globai, o dingusių ieškoti išsiuntė visą turimą techniką. Jos dabar netruko, nes buvo paimtos Renjaro ekspedicijos paliktos mašinos. Išsiuntus paskutinį patrulį, informatorius jį pašaukė į kabiną: buvo užmegztas ryšys su „Nenugalimuoju”.

Rohanas net nustebo, jog tai pasisekė padaryti. O atrodė, kad jau niekas negali jo nustebinti. Jis glaustai pranešė Horpachui visa, kas įvyko.

— Kokių žmonių trūksta? — paklausė astrogatorius.

— Paties Renjaro, Benigseno, Korotkos ir Meado. Kaip su lėktuvais? — savo ruožtu paklausė Rohanas.

— Neturiu jokių žinių.

— O debesis?

— Iš ryto pasiunčiau trijų žmonių patrulį. Prieš valandą sugrįžo. Ten debesies nėra nė pėdsako.

— Nieko? Apskritai nieko?

— Nieko.

— Nė lėktuvų?

— Nieko.