Nenugalimasis

LIAUDOS HIPOTEZĖ

Daktaras Liauda pasibeldė į astrogatoriaus kabinos duris. Įėjęs jis pamatė astrogatorių kažką braižantį fotogramometriniame žemėlapyje.

— Kas ten? — nepakeldamas galvos, paklausė Horpachas.

— Norėjau jums kai ką pasakyti.

— Ar tai skubu? Po penkiolikos minučių startuojame.

— Nežinau. Atrodo, kad pradedame suprasti, kas čia dedasi… — pasakė Liauda.

Astrogatorius padėjo skriestuvą į šalį. Jų akys susitiko. Biologas buvo ne kiek jaunesnis už vadą. Keista, kad jam leido skristi. Matyt, jam tatai buvo labai svarbu. Jis labiau panėšėjo į seną mechaniką, negu į mokslininką.

— Jums taip atrodo, daktare? Klausau.

— Vandenyne yra gyvybė, — pasakė biologas. — Vandenyne yra, o sausumoje nėra.

— Kodėl? Sausumoje taip pat buvo gyvybė, juk Balminas rado pėdsakus.

— Taip. Bet jiems daugiau kaip penki milijonai metų. Po to visa tai, kas gyveno sausumoje, buvo sunaikinta. Tai, ką aš pasakysiu, astrogatoriau, skamba fantastiškai, ir, tiesą sakant, beveik neturiu jokių įrodymų, tačiau… taip yra. Sakysime, kad kadaise, butent prieš milijonus metų, čia nusileido iš kitos sistemos raketa. Gal būt, iš Novos srities.

Dabar jis kalbėjo greičiau, bet ramiai.

— Mes žinome, kad prieš Lyros dzetos sprogimą šeštojoje sistemos planetoje gyveno protingos būtybės. Turėjo labai aukštą technologinio tipo civilizaciją. Tarkime, kad čia nusileido lyriečių žvalgybinis laivas ir įvyko katastrofa. Arba kitoks nelaimingas atsitikimas, kurio metu žuvo visa įgula. Sakykime, kad sprogo reaktorius, įvyko grandininė reakcija… Šiaip ar taip, sudužusiame laive, kuris nusileido į Regį, jau nebuvo nė vienos gyvos būtybės. Išliko tiktai… automatai. Ne tokie, kaip mūsiškiai. Nepanašūs į žmogų. Tur būt, lyriečiai irgi nebuvo panašūs į žmones. Taigi, tie automatai išliko ir išėjo iš laivo. Tai buvo labai specializuoti homeostatiniai mechanizmai, sugebą ištverti sunkiausiomis sąlygomis. Jiems jau niekas nebeįsakinėjo. Tie iš jų, kurie protinės struktūros atžvilgiu buvo labiausiai panašūs j lyriečius, stengėsi, gal būt, pataisyti laivą, nors susidariusioje situacijoje tai nebeturėjo prasmės. Bet juk žinote, kaip būna. Robotas remontininkas taisys, kas jam priklauso, nepaisydamas, ar kam nors iš to yra nauda, ar ne. Tačiau paskui nugalėjo kiti automatai ir pasidarė nepriklausomi nuo pirmųjų. Galimas daiktas, juos mėgino atakuoti vietos fauna. Cia buvo salamandrinių roplių, taip pat ir plėšrūnų. O juk kai kurie plėšrūnai puola visa, kas juda. Automatai pradėjo su jais kovoti ir nugalėjo. Prie šios kovos reikėjo prisitaikyti. Todėl jie ėmė persiformuoti taip, kad galėtų geriausiai išnaudoti planetoje esančias sąlygas. Svarbiausia, mano nuomone, buvo tai, kad šie automatai, esant reikalui, sugebėjo gaminti kitus automatus.

Taigi tarkime, kad susidorojimui su skraidančiais ropliais prireikė skraidomųjų mechanizmų. Žinoma, jokių konkrečių detalių aš nežinau. Kalbu taip, lyg panašią situaciją įsivaizduočiau nattiralios evoliucijos sąlygomis. Gal skraidančių roplių čia nebuvo, gal jie rausėsi žemėje, gyveno po žeme. Nežinau. Tik tiek, kad ilgainiui tie mechanizmai, kurie buvo sausumoje, puikiausiai prisitaikė prie sąlygų ir nugalėjo visas planetoje esančias gyvūnijos formas. Taip pat ir augmenijos.

— Ir augmenijos? Kaip jus galite tai paaiškinti?

— Aš gerai to nežinau. Galėčiau pateikti net keletą Įvairių hipotezių, bet verčiau ne. Pagaliau aš dar nepasakiau svarbiausio dalyko. Būdami planetoje, tie pirmųjų mechanizmų palikuonys po keleto šimtų kartų pasidarė nebe panašūs į savo pradininkus, tai yra — į lyriečių civilizacijos produktus. Suprantate? Taip sakant, prasidėjo negyvoji evoliucija. Mechaninių įrenginių evoliucija. Koks svarbiausias homeostato principas? Ištverti kintančiomis sąlygomis, net tada, kai jos labiausiai priešiškos ir sunkios. Sitų save organizuojančių metalinių sistemų tolesnėms formoms labiausiai grėsė ne vietiniai gyvūnai ar augalai. Pirmiausia reikėjo susirasti energijos ir medžiagų šaltinius, iš kurių būtų galima gaminti atsargines dalis ir naujus organizmus. Todėl jos ėmė ieškoti metalo rūdos, sukūrė savotišką kalnakasybos pramonę. Patys pirmieji homeostatiniai mechanizmai, kurie čia atvyko tuo hipotetiniu laivu, be abejonės, judėjo spindulinės energijos pagalba. Tačiau Regyje visai nėra radioaktyvuįjų elementų. Vadinasi, įprastinio energijos šaltinio jie nerado ir turėjo ieškotis kito. Įvyko aštri energetinė krizė, ir aš manau, kad tada prasidėjo šių įrenginių tarpusavio kova. Tiesiog kova dėl egzistavimo, dėl būvio. Juk tuo ir paremta evoliucija. Tai natūrali selekcija. Įrenginiai, labai ištobulėję intelektualiniu atžvilgiu, bet nesugebą išsilaikyti, sakysime, dėl dydžio, kuris savo ruožtu reikalavo daug energijos, negalėjo išlaikyti konkurencijos su šiuo atžvilgiu mažiau išsivysčiusiais, tačiau taupesniais ir produktyvesniais energetiniu atžvilgiu…

— Palaukite. Tiek to, kad visa tai fantastiška, tačiau ju evoliucijoje, evoliucijos lošime visada laimi būtybės su tobulesne nervų sistema, ar ne tiesa? Siuo atveju vietoj nervinės buvo, sakysime, kažkokia elektrinė sistema, bet principas lieka tas pat.

— Tai teisinga, astrogatoriau, tik vienarūšiams organizmams, kurie planetoje atsirado natūraliu būdu, bet ne atvyko iš kitų sistemų.

— Nesuprantu.

— Ogi paprastai, biocheminės būtybių funkcionavimo sąlygos 2emėje yra ir visada buvo beveik tokios pat. Dumbliai, amebos, augalai ir žemesnieji bei aukštesnieji gyvūnai sudaryti iš beveik identiškų narvelių, juose vyksta beveik tokia pat medžiagų apykaita — baltyminė, ir dėl tokio vienodo starto jų skiriamasis požymis yra tas, apie kurj jau kalbėjote. Jis nėra vienintelis, bet, šiaip ar taip, vienas iš svarbiausių. Tačiau čia buvo kitaip. Labiausiai ištobulėję mechanizmai, kurie nusileido Regyje, energiją ėmė iš savo pačių radioaktyvinių atsargų. Tačiau paprastesni įrenginiai, kažkokios nedidelės remontinės sistemos, galėjo, sakysime, turėti saulės energija pasikraunančias baterijas. Tokiu būdu, palyginus su anais įrenginiais, jie galėjo būti labai privilegijuoti.

— Bet tie aūkštesnieji kaip tik galėjo iš jų pagrobti saulės baterijas… O pagaliau, kurgi veda šis ginčas? Gal neverta, Liauda, diskutuoti šiuo klausimu.

— Ne, tai esminis dalykas, astrogatoriau, tai labai svarbus punktas, nes, mano manymu, čia prasidėjo labai savotiška negyvoji evoliucija, vykusi ypatingomis sąlygomis, atsiradusiomis dėl aplinkybių sutapimo. Trumpai kalbant, aš manau šitaip; toje evoliucijoje nugalėjo dvejopos struktūros — efektyviai mažėjančios ir sėslios. Pirmosios davė pradžią vadinamiesiems juodiesiems debesims. Manau, kad tai labai maži pseudovabzdžiai, kurie, esant bendram reikalui, gali susijungti į dideles sistemas. Kaip tiktai debesų pavidalo. Šitaip vyko judančių mechanizmų evoliucija. O sėslieji davė pradžią tai keistai metalo vegetacijos rūšiai, kuri dabar sudaro vadinamųjų miestų griuvėsius…

— Vadinasi, jūsų nuomone, tai ne miestai?

— Žinoma. Tai ne miestai, o tik didžiuliai telkiniai sėsliųjų mechanizmų, negyvų padarų, sugebančių daugintis, o saulės energiją imančių savotiškais organais… kurie, mano manymu, yra tos trikampės plokštelės…

— Vadinasi, jūs šį „miestą” laikote tebevegetuojančių?

— Ne. Man atrodo, kad dėl kažkokios mimis nežinomos priežasties šis „miestas”, o tikriau šis „metalinis miškas” pralaimėjo kovą dėl būvio ir dabar iš jo tėra vien rūdijančios liekanos. Išliko tiktai viena forma — tai judančios struktūros, kurios užvaldė visus planetos žemynus.

— Kodėl?

— Nežinau. Dariau įvairius skaičiavimus. Gal būt, per pastaruosius tris milijonus metų Regio saulė aušo sparčiau, negu anksčiau, ir tie didieji sėslieji „organizmai” jau nebegavo iš jos pakankamai šviesos. Tačiau tai tik miglotos prielaidos.

— Tarkime, kad yra taip, kaip jūs sakote. Ar jūs manote, kad šie debesys planetos paviršiuje arba požemyje turi kokį nors valdymo centrą?

— Manau, kad nieko panašaus nėra. Gal būt, tam tikru būdu susijungę, šie mikromechanizmai patys sudaro tokį centrą, kažkokias „negyvas smegenis”. Pasidalijimas gali būti jiems naudingas. Jie tada laisvai skraido spiečiais ir gali nuolat būti saulėje arba sekti paskui audros debesis, nes galimas daiktas, kad energiją jie gauna iš atmosferinių išlydžių. Tačiau pavojaus arba, kitaip sakant, jų egzistavimui gresiančio staigaus pasikeitimo momentu jie susijungia…

— Tačiau kažkas turi sukelti tą jungimosi reakciją; pagaliau, kur būna „spietimosi” metu nepaprastai sudėtinga visos sistemos atmintis? Juk elektrinės smegenys yra „protingesnės” už visus savo elementus. Kaipgi, išardžius šiuos elementus, jie galėtų patys išlakstyti į savo vietas? Pirmiau turėtų atsirasti visų smegenų planas…

— Nebūtinai. Pakaktų, jei kiekvienas elementas prisimintų, su kuriais kitais elementais jis betarpiškai jungėsi. Sakykime, kad elementas numeris pirmas tam tikrais paviršiais turi susisiekti su šešetu kitų elementų; kiekvienas jų „žino”

tą patį apie save. Tuo būdu informacijos kiekis, esantis atskirame elemente, gali bCiti labai menkas, bet, be jos, reikalingas tiktai tam tikras išlaisvintojas, tam tikras signalas, pavyzdžiui: „dėmesio! pavojus!”, po kurio visi elementai sudaro tam tikras konfigūracijas, ir tuojau pat atsiranda „smegenys”. Tačiau tai, astrogatoriau, tik primityvi schema. Manau, kad dalykas yra sudėtingesnis, bent jau todėl, kad tokie elementai tikriausiai gana dažnai būna sunaikinami, bet visumos veikla nuo to vis dėlto nenukenčia…

— Gerai. Nėra kada ilgai svarstyti tokias detales. Ar turite mums kokių konkrečių pasiūlymų ryšium su savo hipoteze?

— Tam tikra prasme — taip, tačiau jie neigiami. Milijonai metų mechaninės evoliucijos — tai reiškinys, su kuriuo ligi šiol žmogus nebuvo susidūręs Galaktikoje. Atkreipkite dėmesį į pagrindinį klausimą. Visos mums žinomos mašinos tarnauja ne sau, bet kam kitam. Vadinasi, besidauginančių Regio tankmių arba jo geležinių debesų egzistavimas žmogui atrodo beprasmiškas, nors, tiesa, tokiais pat „beprasmiškais” galima, pavyzdžiui, laikyti augančius Žemėje dykumos kaktusus. Esmė ta, kad jie puikiausiai prisitaikė kovai su gyvomis būtybėmis. Man atrodo, kad jie žudė tiktai pačioje šios kovos pradžioje, kai sausumoje gyvybė knibždėte knibždėjo; energijos sąnaudos žudymui pasirodė esančios neekonomiškos. Todėl jie naudoja kitus metodus, dėl kurių „Kondorą” ištiko katastrofa, įvyko nelaimė su Kertelenu ir pagaliau buvo sunaikinta Renjaro grupė…

— Kokie tie metodai?

— Tiksliai nežinau, kuo jie paremti. Tiktai galiu pasakyti savo nuomonę: Kerteleno atvejis rodo, kad sunaikinama beveik visa informacija, kuri būna žmogaus, o tikriausiai ir gyvulio, smegenyse. Šitaip sužalotos gyvos būtybės, žinoma, turi žūti. Tai paprastesnis, greitesnis ir ekonomiškesnis metodas, negu žudymas… Deja, mano pasiūlymas dėl viso šito yra pesimistiškas. Gal netgi per švelniai pasakiau… Esame nepalyginti blogesnėje padėtyje, negu jie, ir iš karto dėl kelių priežasčių. Pirmiausia — gyvą būtybę galima sunaikint daug lengviau, negu mechanizmą, techninį įrenginį. Toliau — jie evoliucionavo, kovodami tuo pačiu metu ir su gyvomis butybėmis, ir su savo metaliniais „broliais” — protingais automatais. Taigi jie kariavo iš karto dviem frontais, naikindami visokius prisitaikiusius gyvų struktūrų mechanizmus, o taip pat kiekvieną protingų mašinų inteligencijos pasireiškimą. Tokių milijonus metų trukusių kovų išdava tikriausiai yra nepaprastas naikinamojo veikimo universalumas ir tobulumas. Bijau, kad, norėdami nugalėti, turėtume, tiesą sakant, sunaikinti juos visus, o tai beveik neįmanoma…

— Jus taip manote?

— Taip. Žinoma, esant atitinkamai priemonių koncentracijai, galima butų sunaikinti visą planetą… Tačiau juk tai nėra mūsų uždavinys, jau nekalbant, kad mums neužteks jėgų. Tš tikrųjų, padėtis yra nepaprasta, kadangi — aš taip manau — mes intelektualiniu atžvilgiu esame aukščiau. Šie mechanizmai neturi jokios protinės galios, jie tiesiog yra tobulai prisitaikę planetos sąlygoms… naikinti visa, kas protinga, ir visa, kas gyva. Tuo tarpu jie patys yra negyvi. Todėl tatai, kas jiems dar nekenksminga, mums gali būti pragaištinga.

— Iš kur toks įsitikinimas, kad jie neturi proto?

— Galėčiau neatsakyti, pasiteisinti nežinąs, bet pasakysiu jums, kad, jeigu iš viso esu dėl ko nors tikras, tai kaip tik dėl šito. Kodėl jie neturi intelektualinės galios? Na! Jeigu ją turėtų — būtų su mumis jau susidoroję. Prisiminkite iš eilės visus įvykius Regyje nuo mūsų nusileidimo dienos. Juk jie veikia be jokio strateginio plano, atakuoja atsitiktinai.

— Na… o būdas, kuriuo buvo nutrauktas Renjaro ryšys su mumis, o paskiau mūsų žvalgybinių mašinų puolimas…

— Tiesiog daro tai, ką darė prieš tūkstantmečius. Juk tie aukštesnio laipsnio automatai, kuriuos jie išnaikino, tikriausiai susižinodavo kaip tik radijo bangomis. Vienas iš jų pirmųjų uždavinių ir buvo nutraukti tokią informaciją, ardyti ryšius. Sprendimas kažkaip siūlėsi pats, nes metalinis debesis — tai toks ekranas, kad geresnio nesurasi. O dabar? Ką turime veikti toliau? Turime saugoti save ir savo automatus, savo mašinas, be kurių būtume bejėgiai — jie juk turi visišką laisvę manevruoti, turi vietoje praktiškai neišsemiamus atsigaminimo šaltinius, gali daugintis, jeigu dalį jų ir sunaikintume, o be viso to, jiems negali pakenkti jokios gyvybei pragaištingos priemonės. Reikėtų panaudoti stipriausias priemones: smogti antimaterija… Tačiau šituo būdu sunaikinti visų negalima. Jūs pastebėjote, kaip jie elgiasi, gavę smūgį? Paprasčiausiai išsisklaido… be to, mes nuolat turime būti jėgų lauko priedangoje; tai varžo mūsų strategiją, o jie gali laisvai susiskaidyti, persikelti iš vietos į vietą… Ir jeigu juos sumuštume šiame žemyne, jie pasitrauktų į kitą. Bet pagaliau ne mūsų reikalas juos visus sunaikinti. Aš manau, kad mums reikia iš čia išskristi.

— Ak, šit kaip.

— Taip. Kadangi mūsų priešai yra negyvosios evoliucijos ir tikriausiai nepsichiniai padarai, problemos negalima spręsti keršijimo, atpildo už „Kondorą” ir jo įgulos likimą kategorijomis. Tai būtų tas pat, jeigu plaktume rykštėmis vandenyną už tai, kad nuskandino laivą ir žmones.

— Būtumėt teisus, jeigu viskas iš tikrųjų taip ir būtų, — tarė Horpachas atsikeldamas ir abiem rankom atsirėmė į subraižytą žemėlapį. — Tačiau tai pagaliau tik hipotezė, o mes julc negalime grįžti su hipotezėmis. Reikia įsitikinti. Ne keršyti, o įsitikinti. Duoti tikslią diagnozę nustatyti faktus. Jeigu visa tai bus padaryta, jeigu „Nenugalimojo” konteineriuose turėsiu šios skraidančios mechaninės faunos pavyzdžius, jeigu tik ji iš tiesų egzistuoja, tada, žinoma, pripažinsiu, kad čia mums nebėra ko veikti. Tada Bazei beliks nustatyti, kaip toliau elgtis. Be kita ko, nėra jokios garantijos, kad šie padarai liks planetoje. Gal jie vystysis toliau ir pagaliau ims grėsti šio Galaktikos rajono kosminei laivybai.

— Jeigu šitaip ir atsitiktų, tai ne greičiau, kaip po šimtų tūkstančių, tikriau sakant, po milijonų metų. Aš vis bijau, kad jūs, astrogatoriau, galvojate taip, tartum mes stovėtume akis į akį su protaujančiu priešininku. Tai, kas kadaise buvo protingų būtybių įrankis, joms išnykus, tapo savarankišku dalyku ir, praėjus milijonams metų, virto natūralių planetos jėgų dalimi. Gyvybė liko vandenyje, nes ten nepasiekia mechaninė evoliucija, tačiau ji neleidžia šios gyvybės formoms išeiti sausumon. Tuo galima paaiškinti, kodėl atmosferoje nelabai gausu deguonies (jį išskiria vandenyne esantys dumbliai) ir kodėl šitoks nykus žemynų paviršius. Tai dykuma, nes tos struktūros nieko nestato, neturi jokios civilizacijos, apskritai nieko neturi, tiktai save, ir nesukuria jokių vertybių: todėl turime laikyti jas natūralia jėga. Gamta taip pat nekuria nei įvertinimo, nei vertybių. Sie padarai tiesiog yra tas, kas yra, jie egzistuoja ir veikia vien dėl šio egzistavimo…

— O kaip jūs galite paaiškinti, kodėl žuvo lėktuvai? Juk juos saugojo jėgų laukas…

— Jėgų lauką galima sutriuškinti kitu jėgų lauku. Pagaliau, astrogatoriau, žmogaus smegenyse esančiai atminčiai sunaikinti per vieną akimirką reikia aplink jo galvą momentaliai sužadinti tokio stiprumo magnetinį lauką, kokį mums būtų sunku sudaryti, panaudojus visas laive turimas priemones. Tam būtų reikalingi kažkokie milžiniški umformeriai, transformatoriai, elektromagnetai…

— Ir jūs manote, kad jie visa tai turi?

— O, nieko panašaus! Nieko jie neturi. Tai tik plytelės, iš kurių, esant reikalui, susiformuoja tai, kas reikalinga. Ateina signalas: pavojus! Kažkas atsirado. Tai rodo pakitimai, pavyzdžiui, elektrostatiniame lauke… Skraidantis spiečius tuojau pat virsta tais kažkokiais „debesiniais smegenimis”, atgyja jo kolektyvinė atmintis: tokios būtybės jau buvo, su jomis pasielgta taip ir taip, po to jos žuvo… Ir jis vėl kartoja tą patį…

— Gerai, — pasakė Horpachas, kuris jau ilgesnį laiką negirdėjo, ką kalba senasis biologas. — Startą atidedu. Sušauksime pasitarimą; nenorėčiau to daryti, nes kils didelė diskusija, įsiliepsnos mokslinės aistros, bet kitos išeities nematau. Po pusės valandos didžiojoje bibliotekoje, daktare Liauda…

— Tegu įtikina mane, kad klystu, o tada laive turėsite vieną tikrai patenkintą žmogų… — ramiai pasakė daktaras ir, kaip buvo įėjęs, taip pat tyliai išėjo iš kajutės. Horpachas atsitiesė, priėjo prie informatoriaus sienoje ir, paspaudęs vidaus garsiakalbių tinklo mygtuką, iškvietė paeiliui visus mokslininkus.

Paaiškėjo, kad daugumas specialistų darė panašias prielaidas, kaip Liauda, tik jis buvo pirmasis, kuris taip kategoriškai jas suformulavo. Ginčai įsiliepsnojo tik dėl „debesies” psichiškumo ar nepsichiškumo problemos. Kibernetikai buvo linkę laikyti ji protaujančia sistema, turinčia strateginių sugebėjimų. Liaudai teko išgirsti smarkių užsipuolimų; Horpachas suprato, kad šito įkarščio priežastis ne tiek Liaudos hipotezė, kiek tai, jog jis apsvarstė ją ne su kolegomis, o pirmiausia su juo pačiu. Nors ir labai susiję su įgula, mokslininkai laive sudarė „valstybę valstybėje” ir laikėsi tam tikro nerašyto elgsenos kodekso.

Vyriausiasis kibernetikas Kronotosas paklausė, kokiu būdu, Liaudos nuomone, debesis, nors ir neturįs intelekto, išmoko pulti žmones.

— Betgi tai paprastas dalykas, — atsikirto biologas. — Per milijonus metų jis nieko daugiau neveikė. Turiu galvoje kovą su pirmykščiais Regio gyventojais. Tai buvo gyvūnai, turėję centrinę nervų sistemą. Debesis išmoko juos pulti taip, kaip Žemės vabzdys puola savo auką. Ir daro tai su tokia pat precizija, su kokia vapsva įšvirkščia nuodų į žiogo arba vabalo nervų mazgus. Tai ne intelektas, o instinktas…

— O iš kur žinojo, kaip pulti lėktuvus? Juk ligi šiol su lėktuvais nebuvo susidūręs…

— Sito mes negalim žinoti, kolega. Jie kovojo, kaip jau jums sakiau, dviem frontais. Su Regio gyventojais — gyvaisiais ir negyvaisiais — tai yra su kitais automatais. Sie automatai, esant reikalui, gynybos ir puolimo tikslais naudojo įvairias energijos rūšis…

— Bet jeigu tarp jų nebuvo skraidančių…

— Spėju, ką daktaras turi galvoje, — pastebėjo vyriausiojo kibernetiko pavaduotojas Saurahanas.

— Tie didieji automatai, makroautomatai, susižinodavo tarpusavyje kooperavimo tikslais, ir lengviausia būdavo juos sunaikinti izoliuotus, išskirtus; tad geriausias būdas buvo blokuoti ryšius…

Svarbu ne tai, ar galima išaiškinti atskirus „debesio” poelgius, nesigriebiant jo protingumo hipotezės, — atrėmė Kronotosas, — nes mūsų nevaržo Okthemo skustuvas. Ne mūsų uždavinys, bent dabar, sukurti hipotezę, kuri paprasčiausiai paaiškintų viską, bet sukurti tokią, kuri įgalintų saugiausiai veikti, Todėl verčiau reikia pripažinti, kad „debesis” gali turėti intelektą, nes šitaip bus apdairiau. Tada veiksime atsargiaū. Jeigu nutartume kartu su Liauda, kad „debesis” neturi intelekto, o iš tikrųjų būtų atvirkščiai, už tokią klaidą galėtume siunokėti baisia kaina… Tai sakau, ne kaip teoretikas, bet kaip strategas.

— Nežinau, ką norite nugalėti — debesį ar mane, — ramiai atsikirto Liauda. — Aš nesakau, kad nereikia atsargumo, bet debesis neturi kitokio intelekto, kaip vabzdys, o teisingiau sakant, ne tiek atskiras vabzdys, kiek, sakysime, skruzdėlynas. Juk jeigu būtų kitaip, jau būtume negyvi.

— Įrodykite.

— Mes nebuvome jam pirmasis homo tipo priešas, nes su juo jis jau turėjo reikalų: primenu, kad prieš mus čia buvo „Kondoras”. Vadinasi, norėdamos įsiskverbti į jėgų lauko vidų, tos mikroskopinės „muselės” turi tik įsirausti į smėlį. Laukas tesiekia jo paviršių. Jos žinojo „Kondoro” jėgų laukus, taigi galėjo išmokti šitaip pulti. Tuo tarpu nieko panašaus jos nepadarė. Taigi arba „debesis” kvailas, arba veikia instinktyviai…

Kronotosas nenorėjo kapituliuoti, tačiau įsiterpė Horpachas, siūlydamas, kad tolesnė diskusija būtų atidėta. Jis prašė pateikti konkrečius pasiūlymus, pagrįstus tuo, kas yra tikrai nustatyta. Nigrenas paklausė, ar negalima būtų ekranuoti žmones metaliniais šalmais, kurie sulaikytų magnetinio lauko veikimą. Tačiau fizikai priėjo išvadą, kad tai nieko nepadėtų, nes labai stiprus laukas sukeltų metale sūkurines sroves, kurios įkaitintų šalmą iki aukštos temperatūros. Kai šalmas imtų deginti, beliktų viena išeitis — nutraukti jį nuo galvos, o kas tada atsitiktų, jau žinoma.

Buvo jau naktis. Horpachas viename salės kampe kalbėjo su Liauda ir gydytojais; atskirai susibūrę diskutavo kibernetikai.

— Vis dėlto keista, kad aukštesnio intelekto butybės, tie makroautomatai, nenugalėjo, — pasakė kažkas. — Tai būtų išimtis, patvirtinanti dėsnį, kad evoliucija eina komplikacijos, homeostazės tobulėjimo kryptimi… informacijos, jos panaudojimo…

— Tie automatai neišsilaikė kaip tik todėl, kad jau iš peit pradžių buvo labai tobulai išsivystę ir sudėtingi, — pasakė Saurahanas. — Suprask, jie buvo labai specializuoti, kad galėtų bendradarbiauti su savo konstruktoriais, lyriečiais, o kai šie žuvo, liko tarsi sužaloti, be vadovybės. Tuo tarpu tos formos, iš kurių atsirado dabartinės „muselės” (aš anaiptol netvirtinu, kad jos jau egzistavo tada, ir net manau, kad tai negalimas dalykas, jos turėjo atsirasti daug vėliau), tos formos buvo palyginti primityvios ir todėl galėjo vystytis įvairiais keliais.

— Gal buvo net svarbesnis veiksnys, — v-pridūrė daktaras Saksas, priėjęs prie kibernetikų. — Mes susidūrėme su mechanizmais, o mechanizmai niekada nerodo tokių regeneracijos tendencijų, kaip gyvūnas, gyvas audinys, kuris sužalotas pats atsistato. Makroautomatui, jeigu jis net ir galėtų pataisyti kitą, reikalingi įrankiai, ištisas mašinų parkas. Vadinasi, atskirti nuo tokių įrankių, jie iš karto liko akli, beveik beginkliai ir nebegalėjo atsiginti nuo skraidančių padarų, kuriuos sužaloti buvo žymiai sunkiau…

— Tatai labai. įdomu, — staiga pasakė Saurahanas. — Vadinasi, automatus reikia gaminti visai kitaip, negu dabar, jeigu norime, kad jie būtų iš tikrųjų universalūs: kaip pagrindą reikia imti mažas elementarias plyteles, pseudoląsteles, kurios gali viena kitą pakeisti…,

— Tai nėra jau toks naujas dalykas, — nusišypsojo Saksas, — nes kaip tik šitaip vyksta gyvų formų evoliucija, ir ne atsitiktinai… Todėl ir tat, kad „debesis” susideda iš tokių kintamų elementų, tikriausiai nėra atsitiktinis dalykas… Tai medžiagos klausimas: sužalotam makroautomatui reikia dalių, kurias pagaminti gali tik labai moderni pramonė, tuo

tarpu sistema, sudaryta iš poros kristalėlių, termistorių arba kitų paprastų elementų, tokia sistema gali būti sunaikinta be jokios žalos, nes ją tuojau pat pakeičia viena iš milijardo kitų panašių dalelių.

Matydamas, kad iš jų nedaug tesužinos, Horpachas paliko mokslininkus, kurie, įsitraukę į diskusiją, to beveik nepastebėjo. Jis nuėjo į vairinę painformuoti Rohano ekipos apie „negy\0si0s evoliucijos” hipotezę. Jau buvo tamsu, kai „Nenugalimasis” susisiekė su krateryje esančiu superkopteriu. Mikrofone pasigirdo Garbo balsas.

— Turiu tik septynis žmones, — pasakė jis, — iš jų du gydytojus prie tų nelaimingųjų. Likusieji šiuo metu miega, tiktai telegrafistas sėdi čia kartu. Taip… turime visišką jėgų lauko apsaugą. Tačiau Rohanas dar negrįžo.

— Dar negrįžo?! O kada išvyko?

— Apie šeštą valandą popiet. Pasiėmė šešias mašinas ir visus likusius žmones… susitarėme, kad grįš saulei nusileidus. Saulė nusileido prieš dešimtį minučių.

— Ar turite su juo radijo ryšį?

— Prieš valandą ryšys nutrūko.

— Garbai! Kodėl nepranešėte man tuojau pat?!

Nes Rohanas įspėjo, kad ryšys kurį laiką nutrūks, kadangi jie leidžiasi į vieną tų giliųjų tarpeklių, žinote. Jų šlaitai apaugę tuo metaliniu šlamštu, kuris taip ekranuoja, kad praktiškai nėra ir kalbos apie signalo sugavimą…

— Kai Rohanas grįš, tuojau pat man praneškite… už tai atsakysite… šitaip galime visų netekti…

Astrogatorius dar kažką kalbėjo, bet jį pertraukė Garbo šauksmas:

— Jie parvažiuoja, astrogatoriau! Matau šviesą, jie keliasi šlaitu aukštyn, tai Rohanas… viena — dvi — ne, tik viena mašina… tuojau viską sužinosiu…

— Laukiu.

Garbas, pamatęs palei pat žemę slenkančius žibintus, kurie siūbuodami čia apšviesdavo stovyklą, čia vėl pasislėpdavo duburiuose, pagriebė raketinę ir du kartus iššovė į viršų. Efektas buvo puikiausias — visi miegojusieji pašoko iš lovų. Tu tarpu mašina apsuko ratą, o centrinėje budintis telegrafistas atidarė jai praėjimą jėgų lauko sienoje. Dulkinas vikšrinis visureigis įriedėjo žydromis švieselėmis paženklintu grunto ruožu ir sustojo prie kalvos, kur stovėjo superkopteris. Garbas nustebo, pamatęs, jog sugrįžęs visureigis — tai mažoji, trim asmenims skirta žvalgomoji radijo mašina — amfibija. Šviečiant paskubom nukreiptiems reflektoriams, jis drauge su kitais nubėgo jos pasitikti. Iš dar tebeeinančios mašinos iššoko žmogus suplėšytu kombinezonu. Jo veidas buvo baisiausiai ištepliotas purvu ir krauju. Garbas sugrįžusįjį pažino tik iš balso.

— Garbai… — sudejavo jis, griebdamas mokslininką už rankų, ir suklupo.

Žmonės prišoko ir prilaikydami ėmė klausinėti:

— Kas atsitiko?! Kur kiti…?

— Jau-nėra-jų… nė vieno… — sušnibždėjo Rohanas ir apalpęs susmuko ant jų rankų.

Apie dvyliktą nakties gydytojams pasisekė jį atgaivinti. Gulėdamas aliumininiame barake, deguonies palapinėje, jis papasakojo, kas atsitiko. Po pusės valandos Garbas visa tai telegrafu perdavė „Nenugalimajam”.