Nenugalimasis

„KONDORAS”

Iš tolo raketa atrodė panaši i kreivą bokštą. Sį Įspūdį dar didino aplinkui suneštos smėlio kopos: dėl pastovių vėjų iš vakarų pusės jos buvo žymiai aukštesnės, negu iš rytviKeli vilkikai netoli laivo stovėjo beveik visiškai užpustyti. Netgi nejudąs energijos svaidytuvas su iškeltu dangčiu iki pusės grimzdėjo smėlyje. Tačiau paskuigalio tūtos dar matėsi, nes buvo neužpustytame duburyje. Todėl, norint pasiekti išmėtytus aplink pandusą daiktus, reikėjo tik nužerti ploną smėlio sluoksnį.

„Nenugalimojo” vyrai sustojo ties duburio kraštu. Mašinos, kuriomis jie čia atvažiavo, jau supo dideliu ratu visą teritoriją, o emiterių išmesti energijos pluoštai susijimgė, sudarydami apsaugos lauką. Transporteriai ir inforobotai liko už kelių dešimčių metrų nuo tos vietos, kur smėlio žiedas supo „Kondoro” pagrindą, įr žvelgė į apačią nuo smėlio kalvos viršūnės.

I.aivo pandusas kybojo virš grunto per penkis metrus, lyg kažkas jj besileidžiantį būtų staiga sulaikęs. Tačiau keltuvo ferma stovėjo tvirtai, o atdaros tuščio narvo durelės tarsi kvietė į vidų. Šalia jos iš smėlio kyšojo keletas deguonies balionų. Aliumininės balionų sienelės blizgėjo, tartum jie būtų numesti vos prieš kelias minutes. Kiek toliau iš smėlio kalvos kyšojo kažkoks žydros spalvos daiktas, kuris pasirodė besąs konteineris. Beje, duburyje prie laivo chaotiškai išmėtytų daiktų buvo daugybė: konservų dėžutės, pilnos ir tuščios, teodolitai, fotoaparatai, žiūronai, stovai ir gertuvės. Vieni daiktai buvo sveiki, kiti apgadinti.

„Atrodo taip, lyg juos kažkas būtų verste išvertęs iš laivo”, — pagalvojo ilohanas, pakeldamas galvą į viršų, kur juodavo keleivinio liuko anga: jo dangtis buvo praviras.

Nedidelis de Vrije oro žvalgų būrys išmirusi laivą užtiko visai netikėtai. De Vrije į jo vidų patekti nemėgino, bet tuojau pat pranešė bazei. Tik Rohano grupei buvo pavesta ištirti „Nenupa]jmojo” antrininko paslaptį. Technikai jau bėgo tiesiog nuo savo mašinų su įrankių dėžutėmis.

Pastebėjęs kažkokį pūpsantį daiktą, plonai užpustytą smėliu, Rohanas, manydamas, kad tai kažkoks mažas gaublys, paspyrė jį bato galu. Vis dar nesuprasdamas, kas tai yra, jis ištraukė blyškiai gelsvą rutulį ir vos nesuriko. Visi atsigręžė į jo pusę. Rankose jis laikė žmogaus kaukolę.

Paskiau jie rado dar kaulų ir daugiau palaikų, o taip pat visą skeletą su kombinezonu. Tarp atšokusio apatinio žandikaulio ir viršutinių dantų tebestyrojo deguonies aparato kandililis, o manometras rodė keturiasdešimt šešias atmosferas. Atsiklaupęs, Jargas atsuko baliono vožtuvą, ir iš jo švilpdam.os išėjo dujos. Plieninės reduktoriaus dalys visiškai sausame dykumos ore buvo net nepaliestos rūdžių. Visi sraigtai sukiojosi laisviausiai.

Keltuvo mechanizmą buvo galima įjungti iš narvo platforro.os, bet tinkle srovės, matyti, nebuvo, nes, spaudant mygtukus, liftas nejudėjo. Lipti į viršų keturiasdešimt metrų aukščio keltuvo konstrukcija atrodė gana sunku, todėl Rohanas galvojo, ar nereikėtų pasiųsti į viršų kelis žmones antskraidančios lėkštės, bet du technikai, susirišę lynu, jau lipo išorine keltuvo puse. Likusieji tylėdami stebėjo kopiančius.

„Kondoras”, visiškai tos pačios, kaip ir „Nenugalimasis”, klasės laivas, buvo pastatytas vos keleriais metais anksčiau, ir iš lauko pusės juodu niekuo nesiskyrė. Žmonės tylėjo. Nors jie nieko ir nekalbėjo, tačiau tikria\asiai labiau norėjo pamatyti laivą, sudužusį dėl katastrofos — na kad ir sprogus reaktoriui. Visus apstulbino tai, kad jis stovėjo čia, įsmigęs į dykumos smėlį, sustingęs ir pasviręs į vieną pusę, tartum gruntas btitų įsmukęs nuo paskuigalio atramų svorio, apsuptas daiktų ir žmonių kaulų chaoso, ir kartu atrodė nepaliestas.

Technikai pasiekė liuko dangtį, nesunkiai jį atkėlė ir dingo iš akių. Jie nepasirodė taip ilgai, kad Rohanas ėmė nerimauti, bet netikėtai keltuvas sudrebėjo, pakilo per metrą, o paskiau vėl nusileido ant smėlio. Tuo pačiu metu atdarame liuke pasirodė techniko figūra. Jis rodė ranka, kad galima pasikelti.

Rohanas, Balminas, biologas Hagerupas ir vienas iš technikų, Kralikas, keturiese pasikėlė į viršų. Senu įpročiu Rohanas apžiūrinėjo didžiulį gaubtą korpusą, slenkantį už keltuvo baliustrados, ir pirmą, bet ne paskutinį kartą tą dieną apstulbo. Titano-molibdeno šarvų plokštės buvo ištisai sugraižytos arba subadytos kažkokiu kietu įnagiu. Išgrąžos nebuvo labai gilios, bet tokios tankios, kad visas laivo apvalkalas atrodė tarsi raupuotas. Rohanas truktelėjo Baiminą už peties, bet tas jau buvo pastebėjęs šį nepaprastą dalyką. Abu stengėsi geriau apžiūrėti šarvuose išvarpytas duobutes. Jos buvo mažytės, tarsi išskaptuotos aštriu kalto galu, bet Rohanas žinojo, kad nėra tokio kalto, kuriam pasiduotų cementuotas paviršius. Tai tegalėjo būti kurio nors cheminio poveikio išdava. Tačiau jis nedaug tesuspėjo sužinoti, nes keltuvas baigė savo trumpą kelionę,ir reikėjo eiti j šliuzo kamerą.

Laivo viduje degė šviesa: technikai jau buvo sutvarkę suslėgtu oru varomą avarinį generatorių. Nepaprastai smul. kus smėlis storesniu sluoksniu gulėjo tik prie pat aukšto slenksčio. Vėjas įpūtė jį čia per pravirą liuką.” Koridoriuos smėlio visai nebuvo. Trečiojo aukšto patalpas jie rado švarias, tvarkingas, ryškiai apšviestas, vienur kitur gulėjo koks paliktas daiktas — deguonies kaukė, plastmasinė lėkštė, knyra, kombinezono dalis. Bet šitaip buvo tik trečiame aukšte. Žemiau, kartografinėse ir žvaigždžių kajutėse, kajutkompanijose, įgulos kabinose, radiolokatorių patalpose, viešpatavo neišaiškinamas chaosas.

Dar siaubingesnį vaizdą jie pamatė vairinėje. Ekranuose ir laikrodžiuose nebuvo likę nė vieno sveiko stiklelio. Kadangi visų prietaisų stiklai buvo pagaminti iš nedūžtančios masės, kažkokie nepaprastai galingi smūgiai juos pavertė sidabriniais milteliais, kurie dabar dengė pultus, krėslus ir netgi laidus bei kontaktus. Greta esančioje bibliotekoje tarsi iš maišo išbertos kruopos pasklidai mėtėsi išsivynioję ir susiraizgę dideliais, slidžiais kamuoliais mikrofilmai, suplėšytos knygos, sulaužyti skriestuvai ir logaritminės liniuotės, spektrinių analizių juostos drauge su šūsnimis didžiulių žvaigždinių Kamerono katalogų, kurių storus, standžius plastikinius lapus kažkas išplėšė po vieną, mėgaudamasis, įnirtingai ir kartu su nesuprantama kantrybe. Klubo patalpoje ir greta jos esančioje projekcinėje salėje praėjimai buvo užversti suglamžytų rūbų krūvomis ir nuplėšytos krėslų apmušalų odos gabalais. Žodžiu, ten atrodė taip, tartum, bocmano Ternerio žodžiais tariant, laivą būtų užpuolusi įsiutusių pavianų banda. Žmonės, tiesiog apstulbinti šitokio nusiaubimo, tylėdami ėjo iš vieno aukšto į kitą. Mažoje navigacinėje kajutėje prie sienos, susirietęs į kamuolį, gulėjo išdžiūvęs lavonas su drobinėmis kelnėmis ir dėmėtais marškiniais. Dabar jis buvo apdengtas brezentu, užmestu kažkurio pirmiausia čia įėjusio techniko. Tiesą sakant, tai buvo mumija su parudavusia ir pridžiūvusia prie kaulų oda.

Rohanas išėjo iš „Kondoro” vienas iš paskutinių. Jam svaigo galva; jis juto šleikštulį ir kiekvieną naują priepuolį nuslopindavo tik sukaupdamas visą valios jėgą. Jam atrodė, kad jis pergyveno kraupų, neįtikimą sapną. Tačiau, pažvelgęs į kitų žmonių veidus, įsitikino, kad visa tai, ką matė, yra iš tiesų. Buvo pasiųstos trumpos radiogramos „Nenugalimajam”. Dalis įgulos pasiliko prie „Kondoro” padaryti viduje bent šiokios tokios tvarkos. Tačiau Rohanas Įsakė prieš tai nufotografuoti visas laivo patalpas ir smulkiai aprašyti, kokios jos buvo rastos.

Rohanas grįžo su Baiminu ir vienu iš biofizikų — Garbu; transporterį vairavo Jargas. Jo platus, visada besišypsantis veidas buvo tartum sumažėjęs ir patamsėjęs. Daugiatonė mašina trukčiojo, sukinėjosi tarp kalvų, mėtydama į šalis didžiulius smėlio fontanus. Tai buvo labai neįprasta, nes šis vairuotojas paprastai važiuodavo ramiai, sklandžiai. Priešakyje, sudarydamas jėgų lauko apsaugą, važiavo be žmonių energobotas. Jie visą laiką tylėjo apnikti savų minčių. Rohanas beveik bijojo susitikti su astrogatoriumi, nes nežinojo, ką būtent jam pasakys. Siaubingiausią atradimą, siaubingiausią todėl, kad šis pamišėliškas atradimas buvo absurdiškiausias, pasilaikė sau. Aštuntojo aukšto vonios kambaryje jis rado muilo gabalų su aiškiais žmogaus dantų pėdsakais. O juk bado ten negalėjo buti; sandėliai buvo beveik pilni neliestų maisto atsargų; net pienas puikiausiai išsilaikė šaldytuvuose.

Pusiaukelėje jie gavo radijo signalus iš kažkokios mažos savaeigės mašinos, kuri, keldama dulkių debesis, lėkė į juos. Jie sumažino greitį, tada sustojo ir toji mašina. Ten važiavo du žmonės: nebe jaunas jau technikas Magdovas ir neurofiziologas Saksas. Rohanas išjungė lauką, ir jie galėjo susikalbėti. Pasirodo, jau jam išvykus, „Kondoro” hibernatoriuje buvo rastas užšaldytas žmogus, kurį, gal būt, dar galima buvo atgaivinti. Taigi Saksas ir vežėsi iš „Nenugalimojo” visą reikalingą aparatūrą.

Rohanas nusprendė vykti paskui Saksą, motyvuodamas tuo, kad mokslininko mašina neturi jėgų lauko apsaugos. Iš tikrųjų jis buvo patenkintas, kad pokalbis su Horpachu bus atidėtas. Taigi jie apsisuko vietoje ir, keldami smėlio debesis, nudūmė atgal.

Aplink „Kondorą” plušėjo žmonės. Iš kopų jie tolydžio traukė įvairiausius daiktus. Nuošaliau, apdengti baltomis palomis, gulėjo eilėmis žmonių lavonai. Jų jau” buvo daugiau kaud dvidešimt. Pandusas veikė, net „Kondoro” stoties reaktorius jau davė srovę.

Juos pastebėjo iš tolo dėl sukelto dulkių debesies ir atidarė įėjimą pro jėgų lauką. Vietoje jau buvo gydytojas, mažasis daktaras Migrenas, bet be asistentų jis net nenorėjo nuodugniau apžiūrėti rastojo hibernatoriuje žmogaus. Rohanas, pasinaudodamas savo privilegija — čia gi jis pavadavo patį vadą — su abiem gydytojais nuėjo į laivą. Sudaužytieji daiktai, dėl kurių jis, apsilankęs čia anksčiau, negalėjo prieiti net prie hibernatoriaus durų, dabar jau buvo pašalinti. Rodyklės rodė septyniolika laipsnių šalčio. Abu gydytojai, tai pamatę, tylėdami susižvelgė, bet Rohanas šiek tiek žinojo apie hibernaciją ir suprato, kad pilnutinei grįžtamai mirčiai temperatūra per aukšta, o hipoterminiam miegui — per žema. Atrodė, kad žmogus hibernatoriuje ne specialiai paliktas išbandymui atitinkamai sudarytose sąlygose, o greičiau patekęs ten atsitiktinai, taip pat nesuprantamai ir beprasmiškai, kaip ir visa kita, kas buvo įvykę „Kondore”. Ir tikrai, kada jie, apsirengę termostatiniais skafandrais ir atsukę sraigtračius, atidarė sunkų dangtį, pamatė vienmarškinį, kniūbsčiomis ant grindų gulintį žmogų. Rohanas padėjo gydytojams nunešti jį ant mažo minkšto stalo, apšviesto trimis bešešėlinėmis lempomis. Tiesą sakant, tai buvo ne operacinis stalas, o tik gultas smulkioms procedūroms, kurias kartais reikia atlikti hibernatoriuje. Rohanas bijojo pamatyti šio žmogaus veidą, nes pažinojo daugelį „Kondoro” žmonių. Tačiau šis buvo jam nepažįstamas. Jeigu ne į ledą sušalę ir standūs jo sąnariai, galėjai pamanyti, kad rastasis žmogus miega — akys užmerktos, oda sausoje ir hermetiškoje kajutėje netgi nepraradusi natūralios spalvos, tik išblyškusi. Tačiau po ja audiniuose buvo pilna mikroskopinių ledo kristalėlių. Abu gydytojai, nieko nesakydami, susižvelgė antrą kartą. Po to pradėjo ruošti savo įrankius. Rohanas atsisėdo ant vienos iš tuščių lovų. Dvi ilgos jų eilės stovėjo tvarkingai paklotos; hibernatoriuje buvo pavyzdinga, normali tvarka. Kelis kartus žvangtelėjo instrumentai, gydytojai pasišnibždėjo, ir pagaliau Saksas, nueidamas nuo stalo, pasakė:

Nieko nebus.

Negyvas, — lyg ir darydamas iš Sakso žodžių vienuitelę galimą išvadą, o ne klausdamas, tarė Rohanas.

Tuo tarpu Nigrenas priėjo prie klimatizaloriaus lentelės. Netrukus orą sujudino šiltas dvelksmas. Rohanas atsistojo, norėdamas išeiti, bet pamatė, kad Saksas grįžta prie stalo. Jis pakėlė nuo grindų nedidelį juodą krepšį, atidarė jį, ir Rohanas. pamatė aparatą, apie kurį jau ne kartą buvo girdėjęs, bet kurio ligi šiol dar nė karto nebuvo matęs naudojant. Saksas nepaprastai ramiai, pedantiškai vyniojo iš kamuoliukų laidus, kurių galuose buvo plokšti elektrodai. Šešis jų pridėjęs prie mirusiojo kiaušo, jis pritvirtino juos elastiška juosta. Paskiau pritupęs išėmė iš krepšio tris poras ausinių. Užsidėjo vieną porą ant ausų ir, vis dar pasilenkęs, ėmė judinti apdangalu apvilkto aparato skridinėlius. Jo veidas su užmerktomis akimis pasidarė labai susikaupęs. SLaiga jis suraukė antakius, vis tebelaikydamas ranka skridinėlį, palinko dar žemiau ir staigiai nusiėmė ausines.

— Kolega Nigrenai, — kažkokiu keistu balsu pasakė jis.

Mažasis daktaras paėmė iš jo ausines.

— Ką?.. — beveik nealsuodamas, drebančiomis lūpomis sušnibždėjo Rohanas.

Sis aparatas buvo vadinamas „kapų stuksentuvu”, bent jau laivo žargonu tariant. Juo galima buvo „pasiklausyti smegenų” neseniai mirusio žmogaus arba tokio, kurio kūnas dar nepradėjęs irti, kaip atsitiko šiuo atveju dėl žemos temperatūros; teisingiau sakant, galima buvo.išgirsti tai, kas sudarė paskutinį sąmonės turinį.

Aparatas siuntė elektros impulsus į kaukolės gilumą. Jie ėjo mažiausio pasipriešinimo keliu — tai yra tokių nervų skaidulomis, kurios sudarė funkcinę visumą prieš prasidedant agonijai. Niekada nebuvo galima laukti tikrų rezultatų, tačiau ėjo gandai, kad keletą kartų šiuo metodu pavyko gauti labai svarbios informacijos. Tokiomis aplinkybėmis, kaip dabar, kada taip svarbu buvo atskleisti „Kondoro” tragedijos paslaptį, „kapų stuksentuvą” reikėjo panaudoti būtinai. Rohanas jau suprato, kad neurologas neturėjo vihies atgaivinti sušalus žmogų ir likriausiai čia atvažiavo Lik pasiklausyti, ką jam perduos jo smegenys. Jis stovėjo nejudėdamas, jausdamas, keistai džiūstant lūpas ir garsiai plakant širdį, kai Saksas padavė jam kitą ausinuĮ porą. Jeigu Sakso mostas nebūtiĮ buvęs toks paprastas ir natūralus, jis nebūtų išdrįsęs užsidėti ausinių. Bet jis paėmė jas, paveiktas ramaus tamsių Sakso akių žvilgsnio. Gydytojas, priklaupęs vienu keliu prie aparato, atsargiai sukiojo stiprintuvo skridinėlį.

Iš pradžių Rohanas nieko negirdėjo, tik srovės ūžesį ir, tiesą sakant, pajuto palengvėjimą, nes nieko ir nenorėjo išgirsti. Pats to net nesuprasdamas, jis verčiau norėjo, kad šio nepažįstamojo smegenys būtų nebylios kaip akmuo. Saksas, kiek pasikeldamas nuo grindų, pataisė jam ant galvos ausines. Tada Rohanas pro šviesą, užliejusią baltą kajutės sieną, pamatė pilką, tarsi peleninį, blankų vaizdą, pakibusį neapibrėžtame nuotolyje. Jis nenoromis užsimerkė, ir tai, ką pamalė prieš, valandėlę, dabar beveik visai išryškėjo. Tai buvo tarytum kažkoks praėjimas laivo viduje su vamzdžiais palei skliautus. Per visą jo plotį buvo pilna žmonių kūnų. Jie tarsi judėjo, bet iš tikrųjų tai virpėjo ir bangavo visas vaizdas. 2monės buvo pusiau nuogi — drabužių liekanos kabojo skutais, o nenatūraliai balta jų oda buvo lyg išmarginta tamsiomis dėmelėmis, lyg kažkuo išberta. Galimas daiktas, kad ir šis reiškinys tebuvo atsitiktinis ir pašalinis efektas, nes tokių juodų brūkšnelių buvo daugybė ant grindų ir ant sienų. Šis visas vaizdas, tarytum neaiškiai luifotografuotas pro storą tekančio vandens sluoksnį, suibavo, trūkčiojo, raitėsi ir bangavo.

Siaubo apimtas, Rohanas staiga atsimerkė; vaizdas papilkėjo, beveik išnyko ir tiktai lyg šešėlis dengė stiprias aplinkos šviesas. Bet Saksas vėl palietė aparato skridinėlį, ir Rohanas išgirdo — tarsi galvos viduje — tyliai šnabždant:… ala… ama… lala… ala ma… mama…

Ir daugiau nieko. Stiprinimo srovė staiga miauktelėjo, suūžė, ir iš ausinių pasigirdo tarytum pašėliškas žagsulys, besikartojantis giedojimas, laukinis, kraupus juokas, Bet tai buvo jau tik srovė; tiesiog heterodinas ėmė generuoti pernelyg stiprius virpesius„.

Saksas vyniojo laidus, dėliojo, kimšo juos j krepšį, o Nigrenas pakėlė paklodės kraštą ir užmetė jį ant mirusiojo, kurio ligi šiol sučiauptos lūpos, gal nuo šilumos (hibernatoriuje jau buvo beveik karšta — bent Rohanui prakaitas tekėjo per nugarą), kiek prasičiaupė, reikšdamos nepaprastą nusistebėjimą. Ir šitaip buvo užklotos balta drobule.

— Sakykite ką nors… Kodėl nieko nesakote?! — sušuko Rohanas.

Saksas užtraukė dėklo dirželius, atsikėlė ir priėjo prie jo per žingsnį.

— Valdykitės, navigatoriau…

Rohanas prisimerkė, sugniaužė kumščius; jo pastangos buvo ir didelės, ir tuščios. Kaip paprastai tokiais mementais, jį ėmė pyktis, kurį sutramdyti buvo laibai sunku.

— Atsiprašau… — sumurmėjo jis. — Ką gi visa tat reiškia?

Saksas atsiseginėjo platų skafandrą, kuris nuslinko antgrindų, ir tariamai didelė jo figūra sumažėjo. Jis vėl liko liesas, pakumpęs žmogus siaura krūtine ir laibomis, nervingomis rankomis.

— Žinau ne daugiau už jus, — pasakė jis. — O gal ir mafžiau.

Rohanas nesuprato nieko, tačiau pasigavo paskutinius jo iodžius.

— Kaip tai…? Kodėl mažiau?

— Nes aš čia nebuvau — nieko nemačiau, tik šį lavoną. Jūs čia buvote nuo ryto. Ar tas vaizdas jums nieko nesako?

— Ne. Jie — jie judėjo. Ar jie tada buvo dar gyvi? Kuo buvo apsirengę? Tos dėmelės…

— Nejudėjo. Tai iliuzija. Engramos fiksuojamos, kaip fotografijos. Kartais suvestinė būna sudaryta iš kelių vaizdų; šiuo atveju jos nebuvo.

— O tos dėmelės? Tai irgi iliuzija?

— Nežinau. Visko gali būti. Bet man atrodo, kad ne. O kaip atrodo jums, Nigrenai?

Mažasis gydytojas jau buvo nusiėmęs skafandrą.

— Nežinau, — pasakė jis. — Gal tai ir nebuvo artefaktas. Ant lubų jų nebuvo, tiesa?

— Tų dėmelių? Ne. Tiktai ant jų… ir ant grindų. Ir keletas ant sienų…

— Jeigu būtų kita projekcija, jos, tur būt, padengtų, visą vaizdą, — pasakė Nigrenas. — Bet tai nėra tikras dalykas. Pernelyg daug atsitiktinumo tokioje fiksacijoje…

— O garsas? Tas — tas vapenimas? — beviltiškai klausinėjo Rohanas.

— Vienas žodis buvo aiškus: „mama”. Girdėjote?

— Taip. Bet ten buvo dar kažkas. „Ala”… „lala”.„— tai pasikartojo…

— Pasikartojo, nes išieškojau visą viršugalvio srities smegenų žievę, — sumurmėjo Saksas. — Kitaip sakant — visą klausomosios atminties zoną, — paaiškino jis Rohanui. — Tai buvo iš visų dalykų nepaprasčiausias…

— Tie žodžiai?

— Ne. Ne tie žodžiai. Mirštantysis gali apie ką nors galvoti; jeigu būtų galvojęs apie motiną, tai būtų buvę netgi normalu. Bet jo klausomoji žievė tuščia. Visiškai tuščia, suprantate?

— Ne. Nieko nesuprantu. Kaip tai tuščia?

— Paprastai viršugalvio zonų skenavimas neduoda rezultatų, — paaiškino Nigrenas. — Ten pernelyg daug engrarnų, pernelyg daug užfiksuotų žodžių. Taip, tartum jūs mėgintumėt skaityti iš karto šimtą knygiĮ. Dėl to ir būna chaosas. O jis, — Nigrenas pažvelgė į pailgą figūrą po baltu audiniu, — ten nieko neturėjo. Jokių žodžių, vien tik šiuos kelis skiemenis.

— Taip. Tikrinau nuo sensorinio kalbos centro net ligi Rolandžio vagos, — pasakė Saksas. — Todėl šie skiemenys ir pasikartojo — tai buvo paskutinės išlikusios foneminės struktūros.

— O likusios? O kitos?

— Jų nėra, — tarsi prarasdamas kantrybę, Saksas pakėlė sunkų aparatą, kad net sugirgždėjo rankenos oda. — Tiesiog jų nėra, ir tiek. Neklauskite manęs, kas jiems atsitiko. Sis žmogus prarado visą klausos atmintį.

— O tas vaizdas?

— Tai kas kita. Tas žmogus matė jį. Galėjo netgi nesuprasti, ką mato, bet fotoaparatas taip pat nieko nesupranta, o vis dėlto fiksuoja tai, į ką yra nukreiptas. Pagaliau aš nežinau, ar jis suprato, ar ne.

— Gal padėsite man, kolega?

Nešini aparatais, abu gydytojai išėjo. Durys užsidarė. Rohanas liko vienas. Apimtas nevilties, jis priėjo prie stalo, nudengė drobulę ir, atsegęs mirusiojo marškinius, kurie jau buvo atitirpę ir visiškai suminkštėję, atidžiai ištyrė krūtinę. Palietęs ją, Rohanas krūptelėjo — net oda buvo pasidariusi elastiška. Audiniams atšylant, raumenys suglebo, ligi šiol nenatūraliai iškelta galva bejėgiškai nusviro, tarsi šis žmogus iš tiesų būtų miegojęs.

Rohanas ieškojo ant kūno kokių nors paslaptingos epidemijos, nunuodijimo, įkandimo pėdsakų, bet nieko nerado. Du kairės rankos pirštai atsigniaužė, atidengdami mažytę žaizdelę. Jos kraštai buvo truputį prasivėrę; žaizdelė ėmė kraujuoti. Raudoni lašai varvėjo ant balto apdangalo. Rohanui to jau buvo per daug. Net neuždengęs mirusiojo drobule, jis išbėgo iš kajutės ir, stumdydamas j šalis susirinkusius prie jos žmones, nulėkė prie pagrindinio išėjimo tarsi vejamas.

Jargas sustabdė jį prie šliuzo kameros, padėjo užsidėti deguonies aparatą ir net įkišo į burną kandiklį.

— Nieko nesužinojote, navigatoriau?

— Ne. Jargai. Nieko. Nieko!

Jis nežinojo, su kuo leidžiasi liftu žemyn. Mašinų varikliai kaukė. Vėjas pūtė stipriau, ir smėlio bangos lėkė, plakdamos šiurkštų ir nelygų korpuso paviršių. Rohanas apie šį reiškinį buvo visai užmiršęs. Jis priėjo prie paskuigalio ir pasistiebęs rankos pirštų galais palietė storą metalą. Šarvai buvo tartum uola, tartum labai senas, sudūlėjęs uolos paviršius, pasišiaušęs nelygiais, kietais grumsteliais. Tarp transporterių jis matė aukštą inžinieriaus Ganongo figūrą, tačiau net nemėgino klausti, ką jis mano apie šį nepaprastą reiškinį. Inžinierius težinojo tiek, kiek ir jis. Tai yra — nieko. Nieko.

Sėdėdamas didžiausio transporterio kabinos kampe, Rohanas grįžo atgal su keliolika žmonių. Girdėjo jų balsus tarsi iš didelio atstumo. Bocmanas Terneris kažką kalbėjo apie apsinuodijimą, bet kiti tuojau pat jį nurėkė.

— Apsinuodijimas? Kuo? Visi filtrai veiJcia puikiai! Konteineriuose pilna deguonies. Vandens atsargos neliestos… maisto kiek nori…

— Ar matėte, kaip atrodė tas, kurį radome mažojoje navigacinėje? — paklausė Blankas. — Aš jį pažinojau… Būčiau nepažinęs, bet jis turėjo tokį žiedą…

Jam niekas neatsakė. Grįžęs į bazę, Rohanas nuėjo tiesiai pas Horpachą. Vadui situacija buvo maždaug žinoma iš televizijos transmisijos ir anksčiau sugrįžusios grupės raportų bei atvežtų kelių šimtų nuotraukų. Rohanas pajuto palengvėjimą, kad nereikės pasakoti apie tai, ką jis ten pamatė.

Astrogatorius pakilo nuo stalo, ant kurio gulėjo apylinkės žemėlapis, apkrautas nuotraukomis, ir atidžiai j jį pasižiūrėjo. Didelėje navigacinėje kajutėje jie buvo dviese.

— Valdykitės, Rohanai, — tarė Horpachas. — Suprantu, ką jaučiate, bet mums visų pirma reikalingas šaltas protas. Ir susivaldymas. Mes turime surasti šios beprotiškos istorijos esmę.

— Jie turėjo visas apsaugos priemones: energobotus, lazerius, svaidytuvus. Didysis antimatas stovi čia pat prie raketos. Jie turėjo tą pat, ką ir mes, — apatišku balsu pasakė Rohanas. Jis staiga atsisėdo ir sumurmėjo: — Atsiprašau…

Astrogatorius išėmė iš sieninės spintelės butelį konjako.

— Seni vaistai, kartais padeda. Išgerkite, Rohanai. Seniau taip darydavo kautynių lauke…

Rohanas tylėdamas nurijo deginantį skystį.

— Patikrinau visų jėgos agregatų skaitiklius, — pasakė jis tarsi skųsdamasis. — Jų niekas nebuvo užpuolęs. Netgi neiššovė nė vieno šūvio. Tiesiog — tiesiog…

— Iš proto išėjo? — ramiai pridūrė astrogatorius.

— Norėčiau nors tuo patikėti. Bet argi tai įmanoma?

— Ar matėte laivo knygą?

— Ne. Ją paėmė Garbas. Jūs ją turite?

— Taip. Po nusileidimo yra tiktai keturi įrašai. Kalbama apie tuos griuvėsius, kuriuos tyrėte — ir… apie „museles”.

— Nesuprantu. Kokias museles?

— To aš nežinau. Pažodžiui tatai skamba šitaip… Jis paėmė nuo stalo atverstą knygą.

„Sausumoje nėra jokių gyvybės žymių. Atmosferos sudėtis”… tai analizių duomenys… Stai čia… „18.40 grįžtąs iš griuvėsių antrasis vikšrinių mašinų patrulis pateko į didelio aktyvumo atmosferinių iškrovų lokalinę smėlio audrą. Nepaisant sutrikimų, radijo ryšys užmegztas. Patrulis praneša, jog atsirado daugybė muselių, kurių pilna…”

Astrogatorius liovėsi skaitęs ir padėjo knygą.

— O toliau? Kodėl nebaigėte?

— Tiesą sakant, tai ir viskas. Cia paskutinis įrašas nutrūksta.

— Ir daugiau nieko nėra?

— Daugiau galite pamatyti.

Astrogatorius pastūmė atverstą puslapį. Jis buvo neišskaitomai prikeverzotas. Rohanas, išplėtęs akis, žiūrėjo į susiraizgiusių linijų chaosą,

— Cia lyg raidė „b”… — tyliai pasakė jis.

— Taip. O čia „G”. Didžioji „G”. Atrodo, lyg būtų rašęs mažas vaikas. Ar ne taip?

Laikydamas rankoje tuščią stiklinę, Rohanas tylėjo. Jis užmiršo pastatyti ją ant stalo. Pagalvojo apie nesenas savo ambicijas; kaip svajojo pats vadovauti „Nenugalimajam”. Dabar jis dėkojo likimui, kad ne jam reikia spręsti tolesnį ekspedicijos likimą.

— Pakvieskite specialistų grupių vadovus. Rohanai! Pabuskite!

— Atleiskite. Pasitarimas, astrogatoriau?

— Taip. Tegu visi ateina į biblioteką.

Po ketvirčio valandos visi jau sėdėjo didelėje kvadratinėje salėje spalvota emale padengtomis sienomis, kuriose buvo knygos ir mikrofilmai. Tur būt, biauriausias dalykas buvo nejaukus „Kondoro” ir „Nenugalimojo” patalpų panašumas. Suprantama, tai buvo laivai-dvyniai, bet Rohanas, žiūrėdamas į bet kurį kampą, negalėjo nuvyti įstrigusių į atmintį beprotybės vaizdų.

Kiekvienas žmogus čia turėjo savo vietą. Biologas, gydytojas, planetologas, elektronikas ir ryšių inžinieriai, kibernetikai ir fizikai sėdėjo pusračiu sustatytuose krėsluose. Si devyniolika žmonių sudarė laivo strategines smegenis. Astrogatorius stovėjo vienas po nuleistu iki pusės ekranu.

— Ar visi čia dalyvaujantieji susipažinę su „Kondoro” laive rasta situacija?

Visi pritardami suūžė.

— Ligi šio momento, — pasakė Horpachas, — >-„Kondoro” perimetre dirbančios ekipos surado dvidešimt de-vynių žmonių kūnus. Pačiame laive jų rasta trisdešimt keturi, vienas užšaldytas hibernatoriuje ir puikiai išsilaikęs. Daktaras Nigrenas, kuris kaip tik grįžo iš ten, padarys mums trumpą pranešimą…

— Nedaug ką turiu pasakyti, — atsistodamas tarė mažasis daktaras. Jis iš lėto priėjo prie astrogatoriaus. Buvo visa galva už jį žemesnis.

— Radome tik devynis mumifikuotūs kūnus. Be to, tą kurį paminėjo laivo vadas ir kurį tirsime atskirai. Tai, tiesą sakant, tėra išimti iš smėlio griaučiai arba guaučių dalys. Mumifikacija Aryko laivo viduje, kur buvo tam palankios sąlygos: labai mažas oro drėgnumas, praktiškai jokių puvimo bakterijų ir nelabai aukšta temperatūra. Kūnai, kurie buvo atviroje erdvėje, iro, ypač lietaus periodais, nes smėlis čia turi žymų procentą geležies oksidų ir sulfidų, reaguojančių su silpna rūgštimi… Pagaliau manau, kad šios detalės ne esminės. Reikalui esant, tiksliau nustatyti vykstančias reakcijas gali kolegos chemikai. Šiaip ar taip, atviroje vietoje mumifikacija buvo juo labiau neįmanoma, kad čia dar veikė vanduo ir ištirpusios jame substancijos, o taip pat ir smėlis. Tuo pastaruoju faktoriumi kaip tik ir galima paaiškinti, kodėl nupoliruoti kaulai.

— Atsiprašau, daktare, — pertraukė astrogatorius. — Šiuo momentu svarbiausia nustatyti šių žmonių mirties priežastį…

— Jokių staigios mirties žymių, bent geriausiai išsilaikiusiuose kūnuose, nėra, — tuojau pat paaiškino gydytojas. Jis nė į vieną nežiūrėjo ir atrodė, kad stebi kažką nematomą pakeltoje prie veido rankoje. — Gali pamanyti, kad jie mirę natūralia mirtimi.

— Tai yra?

— Be išorinio smurtinio poveikio. Kai kurie skyrium atrasti ilgieji kaulai sulaužyti, tačiau tai galėjo įvykti vėliau.

Norint tiksliai nustatyti, reikia tirti ilgiau. Tų, kurie buvo su drabužiais, tiek oda, tiek griaučiai nepažeisti. Jokių žaizdų, tik smulkūs įdrėskimai, kurie tikriausiai negalėjo būti mirties priežastis.

— Tai kokiu būdu jie žuvo?

— To nežinau. Gal nuo bado arba troškulio…

— Vandens ir maisto atsargos nesunaudotos, — pastebėjo iš vietos Garbas.

— Žinau.

Valandėlę stojo tyla.

— Mumifikacija — tai visų pirma vandens pašalinimas iš organizmo, — paaiškino Nigrenas. Jis vis dar nežiūrėjo į susirinkusius. — Riebaliniai audiniai pasikeičia, bet galima aptikti jų žymes. Taigi… šie žmonės praktiškai buvo jų netekę. Visai taip, kaip po ilgo badavimo.

— Bet ne anas, išsilaikęs hibernatoriuje, — greitai įterpė stovintis už paskutinės krėslų eilės Rohanas.

— Tai tiesa. Bet jis mirė, matyt, nuo šalčio. Dėl neaiškios priežasties jis pateko į hibernatorių; gal būt, tiesiog užmigo, o temperatūra tuo tarpu ėmė kristi.

— Ar jums neatrodo, kad visi jie gali būti nunuodyti? — paklausė Horpachas.

— Ne.

— Betgi juk negalite, daktare, taip kategoriškai…

— Galiu tai tvirtinti, — atšovė daktaras. — Planetoje apsinuodyti galima per plaučius, įkvepiant dujų, per virškinimo traktą arba per odą. Vieni iš geriausiai išsilaikiusių lavonų rasti su deguonies aparatais. Balone buvo deguonies. Jo būtų užtekę dar keliolika valandų…

„Tai tiesa”, — pagalvojo Rohanas. Jis prisiminė tą žmogų, aptemptą kiaušo odą, parudavusius odos likučius ant žandikaulių, akiduobes, iš kurių byrėjo smėlis.

— Tie žmonės negalėjo suvalgyti nieko nuodingo, nes čia iš viso nėra ko valgyti, bent sausumoje. O vandenyne jie nieko nežvejojo. Katastrofa įvyko tuojau po nusileidimo. Jie vos vieną patrulį spėjo pasiųsti į griuvėsius. Tai ir viskas. Be štai, kaip tik matau Mak-Miną. Jau baigėte, kolega Minai?

— Taip, — nuo durų atsiliepė biochemikas.

Visi sužiuro j ji. Mak-Minas praėjo viduriu pro sėdinčius ir atsistojo greta Nigreno. Jis dar buvo su ilgu laboratorijos chalatu.

— Padarėte analizes?

— Taip.

— Daktaras Mak-Minas tyrė hibernatoriuje rasto žmogaus kūną, — paaiškino Nigrenas. — Gal iš karto ir sakykite, ką radote?

— Nieko, — tarė Mak-Minas. Jo plaukai buvo tokie šviesūs, kad galėjai pamanyti, jog jie paprasčiausiai žili. Akys tokios pat spalvos. Ant veido ir net ant akių vokų rudavo didžiulės strazdanos. Tačiau dabar šis pailgas arkliškas veidas nieko ne juokino.

— Jokių nuodų — nei organinių, nei neorganinių. Audinių enziminių kompleksų būklė normali. Kraujas taip pat. Skrandyje — suvirškintų sausainių ir koncentrato likučiai.

— Tai kodėl jis mirė? — paklausė Horpachas. Jis tebebuvo toks pat ramus.

— Tiesiog sušalo, — atsakė Mak-Minas ir tik dabar pastebėjo, kad tebėra su chalatu. Atsegęs sagteles, jis numetė chalatą ant šalia stovinčio tuščio krėslo. Slidus audinys nučiuožė ir nukrito ant grindų.

— Tai kokia judviejų nuomonė? — nenusileido astrogatorius.

— Aš neturiu jokios, — pasakė Mak-Minas. — Tiktai galiu pasakyti, kad šie žmonės nebuvo nunuodyti.

— Gal kokia greitai skylanti radioaktyvi substancija? O gal kietasis spinduliavimas?

— Kietojo spinduliavimo mirtinos dozės palieka pėdsakus: kraujavimą, petechijas, kraujo sudėties pakitimus. Tokių pakitimų nėra. Taip pat nėra ir radioaktyvios substancijos, kurios mirtina dozė, patekusi į organizmą prieš aštuonerius metus, būtų jau išnykusi be pėdsako. Radioaktyvumas šioje planetoje mažesnis, negu Žemėje. Sie žmonės nesusidūrė su jokia spindulinio aktyvumo forma. Tai galiu garantuoti.

— Bet kažkas juk nužudė juos! — pakeltu balsu pasakė planetologas Balminas.

Mak-Minas tylėjo. Nigrenas kažką tyliai pasakė jam. Biochemikas linktelėjo galvą ir pro sėdinčiųjų eiles išėjo. Nigrenas irgi nulipo nuo tribūnos ir atsisėdo į savo vietą.

— Prasti reikalai, — pasakė astrogatorius. — Bent iš biologų paramos negalime tikėtis. Ar kas iš jūsų dar turite ką pasakyti?

— Taip.

Atsistojo Sarneris, fizikas-atomininkas.

— „Kondoro” žuvimo išaiškinimas glūdi jame pačiame, — pasakė jis, apžvelgdamas visus iš eilės toliaregėmis paukščio akimis. Salia juodų plaukų jo akių rainelės atrodė beveik baltos. — Kitaip sakant, — jis ten yra, tik mes kol kas nemokame jo iššifruoti. Chaosas kajutėse, neliestos atsargos, lavonų padėtis ir išsidėstymas, instaliacijos sugedimai — visa tai kažką reiškia.

— Jeigu neturite daugiau ko pasakyti… — Staiga lyg nenoromis prabilo Garbas.

— Palaukite. Mes klaidžiojame tamsoje. Turime ieškoti kokio nors kelio. Kol kas težinome labai nedaug. Man susidaro Įspūdis, kad kai kurių dalykų, kuriuos matėme „Kondoro” laive, nedrįstame prisiminti. Todėl taip užsispyrę kartojame nunuodijimo ir jo sukelto kolektyvaus pamišimo hipotezę. Tačiau savo pačių interesais ir turėdami omenyje žuvusius, j faktus turime žiūrėti rimtai. Aš prašau, o veikiau kategoriškai siūlau, kad kiekvienas iš jūsų čia tuojau pat pasakytų, kas jį labiausiai šokiravo „Kondore”. Tai, ko, gal būt, dar niekam nepasakė, apie ką pagalvojo, kad reikia užmiršti.

Sarneris atsisėdo. Rohanas, kiek padvejojęs, pasakė apie tuos muilo gabalus, kuriuos matė vonios kambaryje.

Po to atsistojo Gralevas. Po suplėšytų žemėlapių ir knygų krūvomis laive jis radęs daugybę sudžiūvusių ekskrementų.

Dar kažkas pasakė matęs konservų dėžutę su dantų žymėmis, lyg būtų kas mėginęs perkąsti skardą. Garbą labiausiai išgąsdinusios keverzonės laivo knygoje ir užuomina apie „museles”. Tuo jis nebaigė ir kalbėjo toliau:

— Tarkime, kad iš to tektoninio griovio „mieste” išsiveržė nuodingų dujų banga ir vėjas atnešė ją iki žvaigždėlaivio. Jeigu liukas dėl neatsargumo nebuvo gerai uždarytas…

— Praviras buvo tik išorinis liukas, kolega Garbai. Tai rodo smėlis šliuzo kameroje. Vidinis buvo uždarytas…

— Jie galėjo jį uždaryti vėliau, kai pajuto nuodingų dujų veikimą…

— Juk tai neįmanoma, Garbai. Vidinio liuko neatidarysite, jeigu atidarytas išorinis. Jie atsidaro pakaitomis, tai apsaugo nuo bet kokio neatsargumo arba apsileidimo…

— Bet vienas dalykas man nekelia abejonių — visa tai atsitiko staiga. Masinis pamišimas — jau nekalbant apie tai, kad, skrendant tuštumoje, pasitaiko psichozės atvejų, bet niekada jų nebūna planetose, ir, be to, praėjus vos kelioms valandoms po nusileidimo. Visa įgula iš karto galėjo pamišti tik dėl apsinuodijimo…

— Arba suvaikėjimo, — pastebėjo Sarneris.

— Kaip? Ką jūs sakote? — čipstulbo Garbas. — Gal jūs… juokaujate?

— Dabar man ne juokai galvoje. Pasakiau apie suvaikėjimą todėl, kad niekas to nepasakė. O vis dėlto — tos keverzonės laivo knygoje, tię suplėšyti žvaigždžių almanachai, su dideliu vargu nupieštos raidės… juk matėte jas?

— Bet ką tai reiškia? — paklausė Nigrenas. — Argi tai kokia liga?

— Ne. Tur būt, tokios nėra, ar ne, daktare?

— Tikriausiai nėra.

Vėl stojo tyla. Astrogatorius dvejojo,

— Tai gali mus suklaidinti. Nekroptinės perkusijos rezultatai visada netikri. Bet dabar nežinau, kas dar galėjo mus supainioti, Daktare Saksai…

Neurofiziologas nupasakojo, kaip atrodė vaizdas, gautas iš hibernatoriuje sušalusio žmogaus smegenų, taip pat neužmiršo pasakyti apie skiemenis, kurie išliko velionio klausos atmintyje. Tai sukėlė tikrą klausimų audrą; jų kryžminė ugnis pasiekė ir Rohaną, nes ir jis dalyvavo šiame eksperimente. Tačiau tai nieko nedavė…

— Tos dėmelės turi ryšį su „muselėmis”… — pasakė Garbas. — Palaukite. O gal mirties priežastys buvo įvairios? Tarkime, kad įgulą užpuolė kažkokie nuodingi vabzdžiai — juk mumifikuotoje odoje nepavyks aptikti mažyčių įkandimų. O rastasis hibernatoriuje žmogus tiesiog stengėsi pasislėpti nuo šių vabzdžių, išvengti savo draugų likimo… ir sušalo..

— Bet kodėl prieš mirtį jį ištiko amnezija?

— Atminties netekimas, taip? Ar tai tvirtai nustatyta?

— Tiek, kiek yra tikri nekroptinio tyrimo rezultatai.

— Bet ką pasakysite apie tų vabzdžių hipotezę?

— Tegu šiuo klausimu pasisako Liauda.

Tai buvo vyriausiasis laivo paleobiologas; jis atsistojo ir ėmė laukti, kada visi nutils.

— Apie vadinamąsias „museles” mes čia visai nekalbėjome ne atsitiktinai. Kiekvienas, kuris nors truputį nusimano biologijoje, žino, kad jokie organizmai negali gyventi už tam tikro biotopo ribų, tai yra, išsiskirti iš aplinkos ir visų joje gyvenančių gyvių rūšių. Taip yra visame žinomame kosmose. Gyvybė arba sukuria labai daug įvairių formų, arba visai neatsiranda. Vabzdžiai negalėjo atsirasti, jei kartu neišsivystė paviršiaus augmenija bei kiti simetriniai organizmai, bestuburiai ir taip toliau. Aš neaiškinsiu jums evoliucijos bendrosios teorijos, manau, pakaks, jeigu pasakysiu, jog tai neįmanoma. Cia nėra jokių nuodingų muselių nei kitų nariuotakojų, plėviasparnių arba voragyvių! Taip pat nėra jokių giminingų jiems formų.

— Jūs negaliLe būti tuo taip įsitikinęs! — sušuko Balminas.

— Jeigu būtumėt buvęs mano mokinys, Baiminai, nebūtumėt patekęs į šį laivą, nes nebūtumėt išlaikęs pas mane egzamino, — pasakė abejingai paleobiologas, ir visi nejučiomis nusišypsojo. — Nežinau, kaip su planetologija, bet iš evoliucinės biologijos — nepatenkinamai!

— Na, čia jau prasideda tipiškas specialistų ginčas… ar negaila tam laiko?.. — kažkas sušnibždėjo už Rohano nugaros.

Rohanas atsisuko ir pamatė plačiaveidį, įdegusį Jargą, kuris jam reikšmingai mirktelėjo,

— Tai gal tie vabzdžiai ne vietinės kilmės, — spyrėsi Balminas, — gal atvežti iš kur nors…

— Iš kur?

— Iš Novos planetų…

Dabar iš karto ėmė kalbėti visi. Praėjo gerokai laiko, kol pavyko juos nuraminti.

— Kolegos! — pasakė Sarneris. — Žinau, iš kur Balminas paėmė tą mintį. Iš daktaro Gralevo…

— Ką gi — aš neatsisakau, — atsiliepė fizikas.

— Puiku. Tarkime, kad įtikimai skambančios hipotezės mums jau neleistina prabanga, kad mums reikia beprotiškų hipotezių. Tebūnie taip. Kolegos biologai! Sakykime, kad kažkoks laivas iš Novos planetos atgabeno čia vabzdžių… Ar jie galėjo prisitaikyti prie vietos sąlygų?

— Jeigu hipotezė beprotiška, tai galėtų, — pritarė iš vietos Liauda. — Tačiau net ir beprotiška hipotezė turi išaiškinti viską.

— Būtent?

— Ogi būtent tai, kad ji turi išaiškinti, kas išvarpė visus išorinius „Kondoro” šarvus, ir išvarpė taip, jog, kaip sakė inžinieriai, laivas visai nebegalės skristi, kol nebus pagrindinai suremontuotas. O gal manote, kad kažkokie vabzdžiai įprato ėsti molibdeno lydinį? Juk tai viena iš kiečiausių substancijų visame kosmose. Inžinieriau Petersenai, kas galėtiį įveikti šituos šarvus?

— Jeigu jie gerai sucementuoti, tikriausiai niekas, — atsakė vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas. — Juos galima truputį įgręžti deimantu, bet tada reikėtų sudilinti tonas grąžtų ir sugaišti tūkstantį valandų. Jau greičiau rūgštimis. Bet tiktai neorganinėmis. Jos turėtų veikti mažiausiai dviejų tūkstančių laipsnių temperatūroje ir naudojant atitinkamus katalizatorius.

— O kaip jūs manote, kas išvarpė „Kondoro” šarvus?

— Nieko nesuprantu. Atrodo, lyg būtų laikytas rūgštyse, esant atitinkamai aukštai temperatūrai. Bet kaip tai buvo padaryta — be plazmos lankų ir katalizatorių — negaliu įsivaizduoti.

— Štai jūsų „muselės”, kolega Baiminai, — pasakė Liauda ir atsisėdo,

— Manau, kad toliau diskutuoti nėra prasmės, — prabilo ligi tol tylėjęs astrogatorius. — Gal dar buvo per anksti apie tai kalbėti. Mums nieko daugiau nelieka, kaip tik toliau daryti tyrimus. Pasiskirstysime į tris grupes. Viena eis prie griuvėsių, kita prie „Kondoro”, o trečioji atliks keletą žygių į vakarų dykumos gilumą. Tai mūsų galimybių maksimumas, nes, jeigu net paleisiu į darbą kai kurias „Kondoro” mašinas, negalėsiu nuimti nuo perimetro daugiau kaip keturiolika energobotų, o juk ir toliau galios trečiasis laipsnis…