Karaliaus sugryžimas

Šioje istorijoje į mūsų kalbą yra išverstas vestronas arba „bendroji kalba", kuri Trečiajame Amžiuje buvo vartojama vakarinėse Viduržemio žemėse. Tame amžiuje ji tapo gimtąja kalba beveik visoms tautoms (išskyrus elfus), gyvenusioms senųjų Arnoro ir Gondoro karalysčių valdose, tai yra visose pakrantėse nuo Umbaro iki Forošelio įlankos, o sausumoje iki Ūkanotųjų Kalnų bei Efel Duato. Ji taip pat paplito į šiaurę nuo Anduino, žemėse į vakarus nuo Upės ir į rytus nuo kalnų iki pat Džiugesio Pievų.

Amžiaus pabaigoje Žiedo Karo metu šios ribos išliko, nors didelės Eriadoro dalys buvo apleistos, o Anduino pakrantėse tarp Džiugesio Pievų ir Rauroso gyveno nedaug žmonių.

Druadano Miške Anoriene dar buvo galima aptikti laukinių žmonių, o Dunžemės kalvose gyveno ankstesniųjų Gondoro šeimininkų palikuonys. Jie išlaikė savo kalbas, o Rohano lygumas užėmė šiauriečiai, rohirimai, prieš penkis šimtus metų atsikėlę į tas žemes. Tačiau bendrąją kalbą visos tautos (net elfai) vartojo kaip antrąją kalbą, kuria susikalbėdavo su kitais — ne tik Arnore bei Gondore, bet ir Anduino slėniuose bei rytuose, Gūdžiosios Girios tankmėje. Net tarp laukinių žmonių ir dunžemiečių, vengusių kitų tautų, atsirasdavo mokančių, kad ir darkytai, kalbėti bendrąja kalba.

Apie elfus

Senaisiais Laikais elfai pasidalijo į dvi pagrindines šakas: Vakarinius elfus (eldarus) ir Rytinius elfus. Antriesiems daugiausia priklausė Gūdžiosios Girios ir Lorieno elfai, tačiau jų kalba neminima šioje istorijoje, kurioje visi elfiški vardai ir žodžiai yra iš eldarų kalbos[37].

Tačiau Lorienas, Karas Galadonas, Ammtas, Nimrodelė tikriausiai yra silvaniškos kilmės žodžiai, pritaikyti sindarų kalbai.

Šioje knygoje minimos dvi eldarų kalbos: Aukštoji elfų kalba, arba kvenija, ir Pilkųjų elfų, arba sindarų kalba. Aukštoji elfų kalba tai senoji užjūrio eldamarų kalba, kuria pradėta rašyti. Šeimose ja nebuvo šnekama, tačiau elfams ji buvo mūsų lotynų kalbos atitikmuo: Pirmojo Amžiaus pabaigoje į Viduržemį ištremti Didieji elfai kveniją vartojo ceremonijose, legendose ir dainose.

Pilkųjų elfų kalba gimininga kvenijai, nes tai buvo kalba eldarų, kurie, atvykę prie Viduržemio krantų, neperplaukė Jūros, o apsigyveno Beleriando šalies pakrantėse. Jų karalius buvo Tingolas Pilkasis Apsiaustas iš Doriato. Žemės prieblandoje jų kalba pasikeitė, kaip keičiasi mirtingųjų kalbos, ir atitolo nuo užjūrio eldarų kalbos.

Tremtiniai, gyvenę tarp Pilkųjų elfų, kurių buvo daugiau, išmoko sindarų kalbos ir vartojo kasdieniam bendravimui, todėl ji tapo visų šioje istorijoje minimų elfų bei elfų valdovų kalba. Jie visi buvo eldarai, nors pavaldiniai priklausė žemesnėms giminėms. Kilmingiausia iš visų buvo Valdovė Galadrielė iš karališkosios Finarfino giminės, Finrodo Felegundo, Nargotrondo Karaliaus, sesuo. Tremtinių širdyse Jūros ilgesys niekada nenurimo. Pilkųjų elfų sieloje jis snaudė, tačiau kartą pabudęs irgi nebesiliaudavo.

Apie Žmones

Vestronas buvo žmonių kalba, nors praturtinta bei sušvelninta elfų. Pradžioje ja kalbėjo tie, kuriuos elfai vadino atanais arba edanais, „Žmonių Tėvais" – trys elfų draugų giminės, kurios Pirmajame Amžiuje persikėlė į vakarus, į Beleriandą, ir padėjo eldarams Didžiųjų Brangakmenių Kare su Tamsiąja Galia iš šiaurės.

Nuvertus Tamsiąją Galią, kuri buvo užtvindžiusi ir nusiaubusi didžiąją Beleriando dalį, elfų draugams kaip atlygis buvo suteikta malonė: jiems, kaip eldarams, buvo leista plaukti į vakarus už Jūros. Kadangi į Nemirtingąją Karalystę įžengti buvo draudžiama, žmonėms elfai paskyrė didelę salą – vakariausią mirtingųjų žemę. Ta sala vadinosi Numenoras („Vakarai"). Dauguma elfų draugų iškeliavo ir apsigyveno Numenore, ten jie tapo didūs ir galingi, žinomi jūreiviai, daugybės laivų valdovai. Jie buvo dailūs, aukšti ir gyveno tris kartus ilgiau nei Viduržemio žmonės. Tai buvo nume-noriečiai, Žmonių Karaliai, kuriuos elfai vadino dunadanais.

Dunadanai vieninteliai iš visų žmonių kalbėjo elfiškai, nes jų protėviai išmoko sindarų kalbos ir šitas žinias perdavė savo vaikams, kalbos beveik nepakeitę. Jų išminčiai taip pat mokėjo Aukštųjų elfų kveniją ir kėlėją aukščiau už visas kalbas: kveniškai jie pavadindavo šlovingas ir pagarbos vertas vietas, kveniški buvo daugumos kilmingų žmonių vardai[38].

Tačiau gimtąja numenoriečių kalba daugumoje vietų liko jų senoji žmonių kalba adunas. Prie jos vėliau grįžo išpuikę karaliai ir valdovai, f ic atsisakė elfų kalbos, išskyrus keletą tų, kurie išlaikė seną draugystę su elda-rais. Savo galybės metais numenoriečiai vakarinėse Viduržemio pakrantėse turėjo daug tvirtovių ir uostų, saugančių jų laivus. Vienas pagrindinių buvo Pelargiras netoli Anduino žiočių. Ten buvo kalbama adunu, į kurį įsimaišė daug žemesniųjų žmonių kalbos žodžių. Taip atsirado bendroji kalba, paplitusi pakrantėse tarp visų, turėjusių reikalų su numenoriečiais.

Po Numenoro Žlugimo Elendilas su išlikusiais elfų draugais grįžo į Viduržemio pakrantes šiaurės vakaruose. Ten jau gyveno daug numenoriečių ar žmonių, turinčių Numenoro kraujo, tačiau nedaug kas prisiminė elfų kalbą. Nuo pat pradžios dunadanų buvo žymiai mažiau nei žemesniųjų žmonių, tarp kurių jie gyveno ir'kuriuos valdė, būdami galingi, išmintingi bei ilgaamžiai. Todėl, kalbėdami su kitais žmonėmis ir plačių žemių valdymo reikalais, dunadanai vartojo bendrąją kalbą. Tačiau jie praturtino ją žodžiais, paimtais iš elfų kalbų.

Numenoriečių karalių laikais tokia pakylėta bendroji kalba plačiai paplito net tarp jų priešų, ja vis dažniau kalbėjo ir patys dunadanai, todėl Žiedo Karo metu elfų kalbą bemokėjo vos saujelė žmonių Gondore, o kasdien ja kalbėjo dar mažiau. Tokių žmonių daugiausia gyveno Minas Tirite, jo apylinkėse bei žemėse, pavaldžiose Dol Amroto princams. Vis dėlto beveik visi vietų ir žmonių vardai Gondore buvo elfiškos kilmės. Kai kurių žodžių kilmė pasimiršo, jie, be abejo, atėjo iš tų laikų, kai numenoriečių laivai dar neplaukiojo jūromis, pavyzdžiui, Umbaras, Arnachas, Erechas, kalnų vardai Eilenachas ir Rimonas. Forlongas buvo irgi nežinomos kilmės žodis.

Dauguma šiaurinėse vakariečių žemėse gyvenusių žmonių buvo kilę iš Pirmojo Amžiaus edanų ar jiems artimų giminių. Todėl jų kalbos buvo giminingos adunui ir vis dar buvo panašios į bendrąją kalbą. Tokios kilmės buvo žmonės iš Anduino aukštupio: beorningai ir Miško Tauta, gyvenusi vakarinėje Gūdžiosios Girios dalyje; dar toliau į šiaurės rytus – Ilgojo Ežero ir Deilo tautos. Iš žemių tarp Karoko (Uolavandenio) ir Džiugesio Upės kilo tauta, Gondore vadinta rohirimais, Žirgų Šeimininkais. Jie tebekalbėjo savo senąja kalba ir beveik visoms vietoms savo naujojoje šalyje suteikė naujus vardus. Save jie vadino eorlingais arba Ridermarko tauta. Tačiau šitų žmonių valdovai laisvai kalbėjo bendrąja kalba, nusižiūrėję į savo sąjungininkus Gondore, nes ten vestronas išlaikė grakštesnį, klasikinį stilių.

Visiškai svetima buvo Laukinių Dmadano Miško Žmonių kalba. Svetima arba labai nutolusi buvo ir dunžemiečių kalba. Tai buvo likučiai tų tautų, kurios praėjusiais amžiais gyveno Baltųjų Kalnų slėniuose. Dunharo Mirusieji buvo jų giminės. Tačiau Tamsiaisiais Laikais kai kurie jų pasitraukė į pietinius Ūkanotųjų Kalnų slėnius bei į tuščias žemes šiaurėje iki pat Pilkapių Kalvų. Iš jų kilo Bryliaus Žmonės. Jie greitai tapo Siaurinės Arnoro Karalystės pavaldiniais ir išmoko bendrąją kalbą. Tik Dunžemėje šios giminės žmonės vis dar laikosi senosios kalbos ir papročių – tai slapi tauta, nemėgstanti dunadanų ir nekenčianti rohirimų.

Apie jų kalbą knygoje neparašyta nieko, išskyrus žod\forgoilai, kuriuo jie vadino rohirimus (sakoma, jis reiškė „šiaudagalviai"). Dunžemė ir dunze-miečiai yra rohirimų sugalvoti vardai, todėl nėra jokio ryšio tarp dėmens dun šiuose žodžiuose ir Pilkųjų elfų žodžio Dun - „Vakarai".

Apie hobitus

Grafystės ir Bryliaus hobitai aprašomais laikais jau tūkstantį metų kalbėjo bendrąja kalba. Jie naudojosi ja savaip – lengvai ir nerūpestingai, nors labiau išsimokslinę prireikus galėjo pašnekėti ir taisyklingiau.

Apie hobitų kalbas jokių įrašų nėra. Senaisiais laikais jie, atrodo, visada kalbėjo žmonių kalbomis, šalia kurių ar tarp kurių gyveno. Įžengę į Eriadorą jie greitai išmoko bendrąją kalbą, o apsigyvenę Bryliuje senąją jau buvo pamiršę. Tai veikiausiai buvo Anduino aukštupio žmonių kalba, gimininga rohirimų kalbai, nors pietiniai kupriai[39] prieš atsikeldami į šiaurę Grafystėn, kalbėjo berods dunžemiečiams gimininga kalba.

Frodo laikais dar buvo aptinkama šių kalbų pėdsakų vietovardžiuose ir tikriniuose varduose — jie buvo labai panašūs į žodžius, paplitusius Deile bei Rohane. Labiausiai į akis krito dienų, mėnesių ir metų laikų pavadinimai, taip pat keletas panašių žodžių (kaip matomas ir smialas), kurie irgi buvo plačiai vartojami. Hobitų vardai buvo ypatingi, atėję iš senų laikų.

Habitais Grafystės gyventojai vadino visą savo tautą. Žmonės vadino juos miškavaikiais, o elfai – perianatais. Žodžio habitas kilmė beveik pamirš-ir Smygolas yra žmonių gyvenusių apie Džiugesio Upę kalbos žodžiaita. Tačiau atrodo, jog taip pūdkailiai su kupriais vadino tvirtapėdžius, o tikslesnė žodžio reikšmė išliko Rohane – holbytla, „olų rausėjas".

Apie kitas tautas

Entai. Seniausi Trečiojo Amžiaus gyventojai buvo onodrimai arba enydai.

Entas – tai jų vardo forma Rohano kalba. Senaisiais laikais jie buvo pažįstami su eldarais. Šiai tautai entai priskiria ne tiek savo kalbą, kiek troškimą kalbėti. Jų sukurta kalba buvo nepanaši į visas kitas: lėta, skambi, tęstinė, su daugybe pakartojimų, sakytum banguota. Jai savitumo teikė be galo ir krašto kartojami balsiai, kurių ilgumas bei intonacija nuolat kito – tokių sąskambių netgi eldarų menestreliai nesugebėjo perteikti raštu. Sava kalba entai kalbėjo tik tarpusavyje, tačiau jiems nereikėjo jos slėpti, nes niekas kitas negalėjo jos išmokti.

Patys entai buvo labai gabūs kalboms, greitai jų išmokdavo ir niekada nepamiršdavo. Jie mėgo eldarų kalbas, o užvis labiau – senąją Didžiųjų elfų kalbą. Keisti žodžiai ir vardai, kuriuos, anot hobitų, vartojo Medžiabarzdis, yra elfiški arba entų įpročiu sujungti elfų kalbos dėmenys[40]. Kai kurie buvo kveniški, pvz., Taurelilomea-tumbalemorna Tumbaletaurea Lomeanor. Tai būtų galima išversti taip: „Miškassudaugšešėlių-gilusslėnisjuodas Gilusslėnismiškaisapaugęs Niūrišalis". Čia Medžiabarzdis norėjo pasakyti apytikriai: „Giliuose miško slėniuose slypi juodas šešėlis". Kai kurie žodžiai yra sindariški, pvz., Fangornas, „medžio barzda", arba Fimbretilė, „lieknas bukas".

Orkai ir Juodoji Kalba. Tiems šlykštiems padarams vardą sugalvojo rohirimai, o kitos tautos jį pasiskolino. Sindarų kalba jis tariamas orch. Labai panašus yra ir Juodosios Kalbos žodis uruk, nors juo dažniausiai buvo vadinami tik didieji orkų kariai, tuo metu pasipylę iš Mordoro ir Izengardo. Mažesnieji padarai uruk-hajų buvo vadinami snaga – „vergais".

Pirmuosius orkus sukūrė Tamsioji Šiaurės Galia Senaisiais Laikais. Sakoma, kad jie neturėjo savos kalbos – ką galėdami pasiėmė iš kitų kalbų ir pakeitė, kaip jiems patiko. Tačiau jie sukūrė tik bjaurų žargoną, vos tinkamą bendrauti, nebent keiktis ir įžeidinėti. Šie pykčio kupini padarai, ne-kentę net savo padermės, greitai priperėjo tiek bjaurių tarmių, kad kiekviena gentis ar gyvenvietė turėjo po savą, todėl skirtingos gentys orkų kalba nesusikalbėdavo.

Todėl Trečiajame Amžiuje bendravimui tarp genčių orkai vartojo bendrąją kalbą. Daugeliui senųjų genčių, vis dar gyvenusių šiaurėje ir Ūkanotųjų Kalnų papėdėse, vestronas jau seniai buvo gimtoji kalba, tačiau jų lūpose ji skambėjo ne geriau nei orkų kalba. Jų žargonu tark, „Gondoro žmogus", buvo sutrumpintas kveniškas žodis tarkil, bendrojoje kalboje reiškęs Numenoro kilmės žmogų. Sakoma, kad Juodąją Kalbą Tamsiaisiais Laikais sukūrė Sauronas, norėdamas, kad visi jo tarnai kalbėtų viena kalba, tačiau jam nepavyko. Iš Juodosios Kalbos kilo daug žodžių, kurie Trečiajame Amžiuje plačiai paplito tarp orkų, pvz., ghash „ugnis". Po pirmojo Saurono nuvertimo seną šios kalbos formą pamiršo visi, išskyrus Nazgulus. Sauronui vėl pakilus, ji vėl tapo Barad Duro ir Mordoro kapitonų kalba. Įrašas ant Žiedo buvo senąja Juodąja Kalba, o Mordoro orko keiksmažodis buvo iš kasdienės orkų kalbos, vartotos Tamsiosios Tvirtovės kareivių – jų kapitonas buvo Grišnakas. Ta kalba sharku (Šarkis) reiškia „senas žmogus".

Troliai. Trolis yra sindariško žodžio torog vertinys. Pačioje pradžioje, Senųjų Laikų prieblandoje, tai buvo buki, nerangūs padarai, susikalbėję ne geriau nei žvėrys. Tačiau Sauronas pasinaudojo jais, išmokęs to trupučio, ką jie galėjo išmokti, ir padaręs juos klastingesnius. Todėl troliai susikūrė varganą puskalbę, nusižiūrėję nuo orkų, o vakarinėse žemėse akmens troliai kalbėjo primityvia bendrąja kalba.

Trečiojo Amžiaus pabaigoje Gūdžiosios Girios pietuose ir Mordoro kalnuose atsirado iki tol nematyta trolių rūšis. Juodąja Kalba jie buvo vadinami olog-hajais. Niekas neabejojo, kad juos sukūrė Sauronas, tačiau niekas nežinojo iš ko. Vieni manė, kad tai ne troliai, o milžiniški orkai, tačiau olog-hajai kūno sudėjimu ir elgesiu buvo nepanašūs net į pačius didžiausius orkus, už kuriuos buvo žymiai didesni ir stipresni. Jie buvo troliai, kupini savo šeimininko blogio valios: žiaurūs padarai, stiprūs, vikrūs, negailestingi, klastingi ir tvirtesni už akmenį. Ne taip kaip senieji Prieblandos troliai, jie galėjo ištverti saulės šviesą tol, kol juos palaikė Saurono valia. Jie šnekėjo nedaug ir tik Juodąja Barad Duro Kalba.

Nykštukai. Nykštukai yra ypatinga rasė. Apie jų keistą atsiradimą, apie tai, kuo jie panašūs į žmones bei elfus ir kuo nuo jų skiriasi, pasakoja Silmarilionas. Tačiau apie tai žemesnieji Viduržemio elfai nieko nežinojo, o vėlesnės žmonių legendos sumišo su prisiminimais apie kitas tautas.

Nykštukai – tvirta, ištverminga rasė. Jie uždari, darbštūs, ilgai atsimena nuoskaudas (bet ir dėkingumą), myli akmenį, brangakmenius, tuos dalykus, kurie įgauna formą amatininko rankose, o ne būna patys sau. Iš prigimties jie nėra blogi, vos keletas nykštukų sava valia yra tarnavę Priešui, kad ir ką pasakotų žmonės. Senovėje žmonės troško nykštukų turtų bei jų rankomis sukurtų dirbinių, todėl tarp šių rasių būta nesantaikos.

Tačiau Trečiajame Amžiuje daugelyje vietų žmonės ir nykštukai artimai draugavo. Kai buvo sunaikinti jų senieji namai, nykštukai daug klajojo, dirbo ir prekiavo. Jiems buvo įprasta išmokti kalbas tų tautų, tarp kurių gyveno. Tačiau slapta (skirtingai nuo elfų, tos paslapties nykštukai neatskleisdavo net artimiausiems draugams) jie kalbėjo keista savąja kalba, beveik nepakitusią per daugelį amžių. Tai buvo labiau legendų nei lopšio kalba – nykštukai ją globojo ir saugojo kaip praeities turtą. Nedaug kam iš kitų tautų pavyko ją išmokti. Šioje istorijoje ji minima tik vietovardžiuose, apie kuriuos Gimlis pasakojo savo bendražygiams, ir kovos šūkyje, kurį jis sušuko Hornburgo apgultyje. Tai nebuvo paslaptis – nuo pasaulio pradžios tas šūkis skambėjo daugelyje kovos laukų. Baruk Khazad! Khazad ai-menu! - „Nykštukų kirviai! Nykštukai puola!"

Paties Gimlio bei jo giminės vardai yra šiaurinės (žmonių) kilmės. Savo slaptų, „vidinių", tikrųjų vardų nykštukai nėra atskleidę nė vienam kitos rasės atstovui. Tų vardų jie nekaldavo net ant antkapių.