Karaliaus sugryžimas

1 Kirit Ungolo bokštas

Semas skausmingai atsikėlė nuo žemės. Akimirką jis nesuprato, kur esąs, o tada prisiminė visas nelaimes ir neviltis. Jis buvo gilioje tamsoje prieš požeminius orkų tvirtovės vartus, jų bronzinės durys buvo užvertos. Jis tikriausiai parkrito be sąmonės, kai trenkėsi į juos, bet nežinojo, ar ilgai čia išgulėjo. Tada Semas degė beviltiška nuožmia ugnimi, dabar virpėjo ir šalo. Jis prisėlino prie durų, priglaudė ausį.

Toli viduje girdėjo triukšmingus orkų balsus, bet netrukus jie nurimo ar nutolo, tapo tylu. Hobitui skaudėjo galvą, akyse raibuliavo, tačiau jis prisivertė nusiraminti ir pagalvoti. Bet kuriuo atveju buvo aišku, kad patekti į orkų tvirtovę pro vartus nėra vilties, galėjo praeiti daug dienų, kol jie atsivers, o laukti jis negalėjo laikas buvo nepaprastai brangus. Dėl pareigos nebekilo jokių abejonių: Semas privalo išgelbėti šeimininką arba žūti.

— Žūti, atrodo, bus lengviau, – niūriai tarė sau, įsikišdamas į makštis Gylį ir nusisukdamas nuo bronzinių durų. Jis lėtai grabinėjosi kelią tunelio tamsoje, nedrįsdamas degti elfų šviesos. Eidamas hobitas bandė sudėlioti į vietas visus įvykius nuo tada, kai jie su Frodu praėjo Kryžkelę. Pamėgino spėti, kiek dabar valandų. Kažkelinta tarp šiandienos ir rytojaus, tačiau jis jau pametė net dienų skaičių. Semas atsidūrė tamsos žemėje, kur pasaulio dienos buvo pamirštos, kaip pamirštami visi čia įžengę.

— Įdomu, ar jie apie mus bent galvoja, – sumurmėjo jis. – Kažin kas ten vyksta?

Hobitas neapibrėžtai mostelėjo ranka prieš save. Iš tiesų jis buvo atsisukęs į pietus, į Šelobos tunelį, o ne į vakarus. Vakaruose prie vidudienio artėjo kovo keturiolikta diena pagal Grafystės skaičiavimą, Aragornas iš Pelargiro vedė juodąją flotilę, Meris su rohirimais jojo Akmeninių Vežimų Slėniu, o Minas Tirite kilo gaisrai ir Pipinas žiūrėjo į augančią beprotybę Denetoro akyse. Tačiau tarp visų rūpesčių ir baimių draugų mintys nuolatos sukdavosi apie Frodą bei Semą. Jie nebuvo pamiršti. Tik atsidūrė už pagalbos ribų. Jokios mintys negalėjo padėti Semiumui, Hamfasto sūnui, – jis liko visiškai vienas.

Pagaliau Semas pasiekė akmenines orkų tunelio duris, nesugebėjęs surasti jas laikančios sklendės ar skląsčio vėl persiropštė per viršų ir tyliai nušoko žemyn. Tada atsargiai nuskubėjo prie Šelobos tunelio išėjimo, kur didžiulio jos voratinklio draiskanos vis dar plazdėjo ir draikėsi šaltame ore. Po troškaus tunelio oras pasirodė Semui šaltas, tačiau atgaivino jį. Jis atsargiai išsėlino į lauką.

Visur buvo grėsmingai tylu. Ne šviesiau nei tamsios dienos sutemose. Mordore kilo tiršti garai ir tiesiai virš galvų plaikstydamiesi plaukė į vakarus – didžiuliai debesų bei dūmų kamuoliai, iš apačios nutvieksti niūraus raudonio.

Semas pažvelgė į orkų bokštą. Staiga iš siaurų jo langų kaip mažos raudonos akutės spigtelėjo šviesos. Hobitas pagalvojo, ar tai ne signalas. Vėl grįžo kurį laiką iš nevilties ir įtūžio pamiršta orkų baimė. Kiek suprato, jam liko vienintelis kelias – reikia surasti įėjimą į siaubingą tvirtovę. Tačiau keliai ėmė linkti, hobitas visas drebėjo. Nusukęs akis nuo bokšto ir nuo tarpeklio žiočių, jis privertė virpančias kojas paklusti. Lėtai, ištempęs ausis, žvelgdamas į gilius uolų šešėlius abiejose kelio pusėse, grįžo atgal, pro ten, kur krito Frodas, kur vis dar tvyrojo Šelobos dvokas, tada tolyn, aukštyn, kol vėl atsidūrė tarpeklyje, kur buvo užsimovęs Žiedą ir matė praeinantį Šagrato būrį.

Ten jis sustojo, atsisėdo. Akimirką negalėjo prisiversti pajudėti. Semas jautė, jog žengęs už tarpeklio viršūnės nors vieną žingsnį žemyn į Mordoro šalį, jis nebegalės grįžti. Žingsnis bus galutinis. Be jokio aiškaus tikslo hobitas išsitraukė Žiedą ir vėl jį užsimovė. Tuoj pat pajuto didelį sunkumą. Atkakli ir uoli Mordoro Akis ieškojo Žiedo, stengėsi peržvelgti savo pačios sukeltus šešėlius, dabar tik didinančius jos nerimą ir abejones.

Semas vėl pajuto, kad klausa paaštrėjo, tačiau akiai visas pasaulis tapo išskidęs, neaiškus. Uolėtos tako sienos nublyško tarsi pro miglą, tačiau tolumoje jis tebegirdėjo beviltišką Šelobos bliurbėjimą. Aštriai ir aiškiai, rodosi, čia pat išgirdo riksmus ir metalo žvangesį. Hobitas pašoko ant kojų, prisiglaudė prie sienos šalia kelio. Džiaugėsi užsimovęs Žiedą, nes čia žygiavo dar vienas orkų būrys. Taip jis galvojo iš pradžių. Tačiau Semas suprato, jog klysta, klausa apgavo jį – orkų balsai sklido iš bokšto, kurio viršūnė buvo tiesiai virš jo, kairėje tarpeklio pusėje.

Hobitas sudrebėjo, pabandė pajudėti. Aiškiai vyko kažkas blogo. Galbūt nepaisydamas įsakymų orkų žiaurumas paėmė viršų ir jie dabar kankina Frodą, o gal net kapoja į gabalus. Jis įsiklausė staiga suspindo vilties spindulys. Be jokių abejonių – bokšte vyko mūšis, orkai kovėsi tarpusavyje, Šagratas prieš Gorbagą. Kad ir kokia menka buvo viltis, jos pakako. Atsirado galimybė. Semo meilė Frodui užgožė kitas mintis, pamiršęs pavojų, jis garsiai sušuko:

— Aš ateinu, pone Frodai!

Ir nubėgo tarpeklio viršūnės link. Užjos kelias iš karto suko kairėn ir stačiai nėrė žemyn. Semas įžengė į Mordorą.

Jis nusimovė Žiedą tarsi paragintas gilios pavojaus nuojautos, nors pats norėjo tik geriau matyti.

— Pažiūrėsi – nepagadinsi, – sumurmėjo jis, – neverta klaidžioti rūke!

Kieta, žiauri ir nyki buvo žemė, pasitikusi jo žvilgsnį. Prie hobito kojų aukščiausias Efel Duoto gūbrys stačiomis uolomis smigo į siaurą slėnį, kurio tolimojoje pusėje stūksojo dar vienas gūbrys. Šis buvo mažesnis, kraštas išrantytas į iltis panašiomis uolomis, dunksančiomis raudoname fone – tai buvo niūrusis Morgajus, vidinis šalies užtvarų žiedas. Toli už jo, tiesiai priešais, už plataus tamsos ežero, nusagstyto mažytėmis liepsnomis, plaikstėsi didžiulė gaisro pašvaistė, iš kurios milžiniškomis kolonomis kilo besisukantys dūmai – dulkinai raudoni apačioje, juodi viršuje, kur jie įsiliejo į banguojantį skliautą, uždengusį visą prakeiktą žemę.

Semas žiūrėjo į Orodruiną, Ugninį Kalną. Retkarčiais krosnys jo didžiulio peleninio kūgio apačioje įkaisdavo ir iš prarajų šonuose išspjaudavo lavos upes. Vienos didžiuliais kanalais liepsnodamos tekėjo Barad Duro link, kitos skyrėsi kelią į akmenuotą lygumą, kol ataušdavo ir sustingdavo lyg susisukusios pabaisos, išvemtos iškankintos žemės. Būtent taip besidarbuojantį Semas išvydo Lemties Kalną, o jo šviesa, kurią Vakarams užstojo aukšta Efel Duoto uždanga, dabar degė ant sustingusių uolų. Jos atrodė permirkusios krauju.

Šitoje siaubingoje šviesoje sustingęs stovėjo Semas. Pažvelgęs kairėn, jis išvydo visą Kirit Ungolo Tvirtovės jėgą. Viršūnė, matyta iš kitos pusės, buvo tik aukščiausias bokštelis. Rytinė Tvirtovės dalis trimis platformomis kilo nuo kalnų terasos žemai apačioje, Tvirtovės nugarą rėmė milžiniška uola. Įtvirtinimai šovė aukštyn smailais bastionais, kylančiais vienas virš kito ir mažėjančiais viršuje. Įgudusių akmentašių pastatytos sienos žvelgė į šiaurės rytus ir į pietryčius. Tvirtovės apačioje, dviem šimtais pėdų žemiau nuo tos vietos, kur stovėjo Semas, siaurą kiemą juosė siena su kuorais. Vartai artimajame pietryčių kampe vėrėsi į platų kelią, kurio išorinis parapetas driekėsi palei bedugnės kraštą, o kiek toliau suko į pietus ir vingiuodamas leidosi žemyn į tamsą – susijungti su keliu, ateinančiu iš Morgulo Tarpeklio. Toliau jis kirto dantytą Morgajaus plyšį, leidosi į Gorgoroto slėnį, o nuo ten – į Barad Durą. Siauras viršutinis keliukas, kuriame stovėjo Semas, stačiai leidosi žemyn į pagrindinį kelią po rūsčiomis sienomis šalia Tvirtovės vartų.

Žiūrėdamas į ją Semas apstulbo supratęs, jog Tvirtovė pastatyta ne tam, kad neįleistų priešų į Mordorą, bet tam, kad išlaikytų juos viduje. Iš tiesų tai buvo vienas iš senojo Gondoro statinių, rytinis Itilieno gynybos postas, pastatytas po Paskutiniosios Sąjungos, kai vakarų žmonės stebėjo Saurono žemes ir ten pasislėpusius padarus. Tačiau čia, kaip Narchoste ir Karchoste, Ilčių Bokštuose, budrumas sumažėjo, išdavikai atidavė Tvirtovę Žiedo Šmėklų Valdovui, ir jau ilgus metus ji priklausė blogiui. Sugrįžusiam į Mordorą Sauronui ji pravertė. Jis turėjo vos keletą tarnų, tačiau daug įbaugintų vergų, tad pagrindinis Tvirtovės tikslas, kaip ir anksčiau, buvo neleisti pabėgti iš Mordoro. Jeigu priešas vis dėlto sugebėtų slapta įžengti į šią šalį, Tvirtovė tarnavo kaip paskutinis niekada nemiegantis sargas, tykantis tų, kurie išvengtų Morgulo ir Šelobos budrumo.

Semas aiškiai matė, kad beviltiška tikėtis nusėlinti po tomis daugiaakėmis sienomis, praeiti pro budrius vartus. Net jei pasisektų, nueiti saugomu keliu pavyktų netoli – tamsūs šešėliai, išsidriekę, kur nesiekė raudonasis švytėjimas, neapsaugotų jo nuo nakčia matančių orkų.

Tačiau kad ir koks beviltiškas buvo kelias, užduotis buvo daug beviltiškesnė – ne išvengti vartų ir pabėgti, o vienišam įžengti pro juos.

Jo mintys pasisuko prie Žiedo, tačiau nerado paguodos, tik siaubą ir pavojų. Vos išvydęs tolumoje degantį Lemties Kalną, Semas pajuto, kaip pasikeitė jo nešulys. Kuo arčiau prie didžiųjų krosnių, kur kadaise buvo nukaldintas, tuo Žiedo galia augo, jis darėsi vis stipresnis, suvaldomas tik galingos valios. Nors Žiedas buvo ne ant Semo piršto, o ant grandinėlės apie kaklą, hobitas jautėsi padidėjęs, tarsi įvilktas į milžinišką, iškreiptą savo šešėlį – galinga, didelė grėsmė, sustingusi prieš Mordoro sienas. Jis jautė, jog dabar turi tik dvi galimybes – atsisakyti Žiedo, nors tai būtų skaudu, arba paimti jį sau, mesti iššūkį tamsioje pilyje už šešėliuotų slėnių slypinčiai Jėgai. Žiedas jau dabar jį gundė, erzino valią ir protą. Laukinės vizijos iškilo Semo galvoje, jis matė Semiumą Stiprųjį, Didvyrį, su liepsnojančiu kardu žengiantį per tamsią žemę, į jo šauksmą atsiliepiančias armijas, žygiuojančias nuversti Barad Duro. Tada visi debesys nuslinko, sušvito balta saulė, ir jo įsakymu Gorgoroto slėnis pavirto gėlių bei vaismedžių sodu. Jam reikėjo tik užsimauti Žiedą, paskelbti jį savu, ir visa tai galėjo išsipildyti.

Tą išbandymo valandą nepalūžti jam labiausiai padėjo meilė šeimininkui, tačiau giliai viduje ruseno ir nenugalimas, sveikas hobito protas – širdies gilumoje jis žinojo, kad nėra pakankamai didis nešti tokiam nešuliui, net jei vizijos nebūtų vien išdavikiška apgaulė. Jam tereikėjo mažo sodelio laisvam sodininkui, o ne sodo, išsipūtusio iki karalystės dydžio, jam reikėjo naudotis savomis, o ne svetimomis rankomis.

— Be to, visa tai tik apgaulė, – pasakė jis pats sau. — Jis pastebėtų ir sutraiškytų mane, dar nespėjusį net kaip reikiant surikti. Jis pastebėtų mane tuoj pat, jei tik užsimaučiau Žiedą čia, Mordore. Ką gi – viskas beviltiška, kaip šalna pavasarį. Kai labai praverstų tapti nematomu, negaliu pasinaudoti Žiedu! O jeigu eisiu toliau, jis mane slėgs, stabdys kiekviename žingsnyje. Ką daryti?

Tiesą sakant, jis neabejojo. Žinojo, jog turi leistis žemyn prie vartų, nebestoviniuoti. Gūžtelėjęs pečiais, tarsi nusipurtydamas šešėlius ir nuvydamas vaiduoklius, hobitas ėmė lėtai leistis. Su kiekvienu žingsniu jam atrodė, kad jis mažėja. Greitai Semas vėl pavirto labai mažu išsigandusiu hobitu. Jis ėjo po pat Bokšto sienomis, riksmai bei kautynių garsai girdėjosi jau plika ausimi. Dabar atrodė, kad garsas sklinda iš kiemo už išorinės sienos.

Semas buvo įveikęs pusę kelio, kai iš tamsių vartų į raudoną šviesą išbėgo du orkai. Jie nepuolė jo. Jie bėgo link pagrindinio kelio, tačiau suklupo, parkrito ir nebeatsikėlė. Semas strėlių nematė, bet spėjo, kad orkus pašovė kiti orkai nuo kuorų ar pasislėpę vartų šešėlyje. Semas ėjo tolyn, glausdamasis prie sienos iš kairės. Užteko pažvelgti aukštyn, kad suprastum, jog vilties užlipti nėra. Akmeninė siena be jokių plyšių ar įskilimų kilo trisdešimt pėdų aukštyn iki išsikišusių kuorų, panašių į apverstus laiptus. Vartai buvo vienintelis kelias.

Jis sėlino tolyn svarstydamas, kiek orkų gyvena Tvirtovėje su Šagratu, kiek karių turi Gorbagas ir ko jie nepasidalino. Šagrato būryje buvo apie keturiasdešimt karių, o Gorbago – dveja tiek. Be abejo, Šagrato patrulis sudarė tik dalį įgulos. Beveik aišku, kad jie ginčijosi dėl Frodo ir dėl grobio. Sekundę Semas sustojo, nes jam viskas paaiškėjo, tarsi būtų matęs savomis akimis. Mitrilo šarvai! Aišku, Frodas juos vilkėjo, jie turėjo surasti šarvus. Sprendžiant iš to, ką Semas girdėjo, Gorbagas troško jų. Taigi šiuo metu vienintelė Frodo apsauga buvo Tamsiosios Tvirtovės įsakymai. Jeigu juos pamirš, Frodą gali užmušti bet kurią akimirką.

— Pirmyn, ištižėli! – šūktelėjo Semas pats sau. – Pirmyn!

Jis išsitraukė Gylį ir nubėgo prie atvirų vartų. Jau bėgdamas po didžiule arka pajuto smūgį, lyg būtų vėl patekęs į Šelobos voratinklį, tik nematomą. Jis nematė kliūties, tačiau kelią užtvėrė neįveikiama valia. Hobitas apsidairė ir vartų šešėlyje pamatė du Sargus.

Dvi didžiulės figūros sėdėjo sostuose. Kiekviena turėjo tris suaugusius kūnus su trimis galvomis, žiūrinčiomis laukan, vidun ir skersai vartų. Galvos buvo lyg grifų, ant didelių kelių gulėjo sudėtos naguotos rankos. Jos atrodė iškaltos iš milžiniškų akmens luitų, nepajudinamos, tačiau viską matė – statulose ruseno amžinai budri blogio dvasia. Jos žinojo, kas priešas. Matomas ar nematomas, niekas negalėjo praeiti nepastebėtas. Jos neleistų jam nei įeiti, nei ištrūkti.

Sukaupęs valią Semas dar sykį žengė pirmyn. Mėšlungiškai krūptelėjęs sustojo, tarsi gavęs smūgį į krūtinę bei galvą. Tada nepaprastai įžūliai, nes daugiau nieko nesugalvojo, jis išsitraukė Galadrielės buteliuką ir iškėlė viršun. Iš jo plykstelėjo balta šviesa, nuginusi šešėlius po tamsia arka. Siaubingi Sargai sėdėjo ramūs, šalti, atsivėrę visu savo baisumu. Akimirką Semas pastebėjo žibesį tamsiuose jų akių akmenyse. Juose degantis pyktis privertė susigūžti, tačiau vėliau hobitas pajuto, kaip jų valia susvyruoja ir subyra į baimę.

Jis šoko pro juos. Vos įsikišęs buteliuką į užantį, pajuto, tarsi už nugaros į žemę būtų smogęs plieninis strypas — jie vėl buvo budrūs. Iš blogio galvų išsiveržė plonas šaižus klyksmas, ataidėjęs bokšto sienose. Aukštai viršuje atsakydamas sugaudė varpas.

— Puikumėlis! – pasakė Semas. – Aš dar ir prie durų paskambinau! Ei, išeikit kas nors! – suriko jis. – Pasakykit Kapitonui Šagratui, kad atėjo didysis elfų karys su elfišku kardu!

Atsakymo nebuvo. Semas žengė pirmyn. Jo rankoje mėlynai degė Gylys. Kiemas glūdėjo giliuose šešėliuose, tačiau matėsi, kad grindinys nuklotas kūnais. Į dešinę nuo jo kojų gulėjo du orkų lankininkai su peiliais nugarose. Už jų buvo dar daugiau – vieni atskirai, lyg nukirsti ar nušauti, kiti poromis, vis dar įsikibę vienas į kitą, mirę bedurdami, besmaugdami, bekąsdami. Akmenys buvo slidūs nuo tamsaus kraujo.

Lavonai vilkėjo dviejų rūšių uniformas. Viena, pažymėta Raudonosios Akies ženklu, kita – baisiai iškreiptu mirtinu Mėnulio veidu, tačiau hobitas nesustojo įsižiūrėti. Didelės durys Bokšto papėdėje buvo pusiau atviros, pro jas skverbėsi raudona šviesa, ant slenksčio gulėjo stambus negyvas orkas. Semas peršoko per lavoną, įėjo vidun, sutrikęs apsidairė.

Platus aidintis tunelis nuo durų vedė gilyn. Jo pradžia buvo blausiai nušviesta sienose įstatytų deglų, tačiau toliau gaubė prietema. Iš abiejų pusių matėsi daug durų ir atsišakojimų, niekur nė gyvos dvasios, išskyrus du ar tris kūnus, gulinčius ant grindų. Iš to, ką pasakė kapitonai, Semas suprato, jog gyvą ar mirusį Frodą tikriausiai uždarė kambaryje viršuje, aukščiausiame bokštelyje, tačiau kelio ten galėjai ieškoti visą dieną.

— Tikriausiai kur nors tolimajame gale, – sumurmėjo Semas, visas Bokštas kyla atbulai. Geriau jau seksiu šviesas.

Jis ėmė eiti tuneliu, bet dabar lėtai, kiekvieną žingsnį žengdamas per prievartą. Jj vėl apėmė siaubas. Nesigirdėjo nieko, išskyrus žingsnių garsą, kuris aidėjo vis garsiau, tarsi didelės rankos, mušančios per akmenį. Lavonai, tuštuma, drėgnos juodos sienos, kurios deglų šviesoje tarsi varvėjo krauju, netikėta mirtis, tykanti už durų ar šešėlyje, budri grėsmė prie vartų — jis jautė, kad tuoj neišlaikys. Hobitas būtų mielai sutikęs kautis, – kad tik ne per daug priešų vienu metu, – o ne vaikščioti siaubingame netikrume. Jis prisivertė galvoti apie Frodą, kažkur šioje baisioje vietoje gulintį surištą, sužeistą ar negyvą, ir ėjo toliau.

Jis nuėjo beveik iki didelių skliautuotų durų tunelio gale, kur baigėsi deglai ir, kaip jis teisingai spėjo, dunksojo vidiniai vartai. Staiga kažkur iš viršaus pasigirdo siaubingas dusinantis klyksmas. Semas sustingo. Pasigirdo žingsniai. Kažkas labai skubėdamas bėgo aidinčiais laiptais žemyn.

Semo valia buvo per silpna ir per lėta, kad sulaikytų ranką. Ranka griebė už grandinėlės, sučiupo Žiedą. Tačiau Semas nespėjo jo užsimauti – vos jis prispaudė Žiedą prie krūtinės, atbildėjo orkas. Išniręs iš tamsaus tunelio dešinėje, jis bėgo hobito link. Liko ne daugiau kaip šeši žingsniai, kai pakėlęs galvą orkas pamatė Semą. Hobitas girdėjoje švokštimą, matė krauju pasruvusių akių žvilgsnį. Orkas sustojo kaip įbestas. Jis išvydo ne mažą išsigandusi hobitą, besistengiantį išlaikyti virpantį kardą, o didžiulę tylią figūrą, apgobtą pilko šešėlio, dūluojančią virpančios šviesos fone. Vienoje rankoje ji laikė kardą, kurio šviesa buvo aštri ir skaudi, o kitą ranką buvo prispaudusi prie krūtinės, slėpdama bevardę galios ir lemties grėsmę.

Orkas akimirkai susigūžė, baisingai suklikęs iš baimės apsisuko ir nulėkė ten, iš kur atbėgo. Dar niekada joks šuo nejuto tokio įkvėpimo, matydamas priešą, pabrukusį uodegą, kaip Semas, išvydęs netikėtai sprunkantį orką. Surikęs jis puolė vytis.

— Taip! Elfų karys jau čia! – šaukė jis. – Aš ateinu! Parodyk kelią viršun arba nulupsiu tau odą!

Bet orkas buvo savo pilyje, vikrus ir sotus. O Semas – pasiklydęs, alkanas ir pavargęs. Laiptai pasitaikė aukšti, statūs, vingiuoti. Semas ėmė sunkiai šnopuoti. Orkas greitai išnyko iš akių, girdėjosi tik aukštyn bėgančių jo kojų pliaukšėjimas. Retkarčiais jis suklykdavo, sienomis nusirisdavo aidas. Netrukus visi garsai nutilo.

Semas vilkosi toliau. Jis jautė, jog pataikė į teisingą kelią, nuotaika pakilo. Hobitas paslėpė Žiedą ir susiveržė diržą.

— Nagi, nagi! – tarė jis. — Jeigu jie taip bijo manęs ir Gylio, gal bus geriau nei tikėjausi. Panašu, kad Šagratas ir Gorbagas su sėbrais atliko beveik visą darbą už mane. Ko gero, be tos išsigandusios žiurkės, čia daugiau nėra nieko gyvo.

Staiga jis sustojo tarsi vožęsis galva į akmeninę sieną. Visa ką tik pasakytų žodžių prasmė smogė kaip kūjis.

— Nieko gyvo! O kieno tas siaubingas priešmirtinis riksmas? Frodai, Frodai! Šeimininke! – kūkčiodamas suriko jis. — Jeigu jie jus užmušė, ką aš darysiu? Ką gi, aš einu, einu į viršų. Pamatysiu, ką turiu pamatyti.

Jis lipo aukštyn. Buvo tamsu, išskyrus šen bei ten pasitaikantį deglą šalia posūkio ar atsišakojimo, vedančio į kitus Bokšto aukštus. Semas bandė skaičiuoti laiptelius, bet po dviejų šimtų pametė skaičių. Dabar jis judėjo tyliai, jam pasigirdo, kad viršuje suskambo balsai. Atrodė, kad gyva liko ne viena žiurkė.

Kai nebeliko nei kvapo, nei jėgos sulenkti keliams, laiptai staiga pasibaigė. Jis sustojo. Balsai girdėjosi čia pat. Semas apsidairė. Jis užlipo ant paties Bokšto stogo – dvidešimties jardų skersmens plokščios aikštelės su žemu parapetu. Laiptai baigėsi mažu kupolo formos kambariu, su žemomis durimis į rytus ir vakarus. Rytuose Semas matė milžinišką tamsią Mordoro lygumą, tolumoje liepsnojantį kalną. Jo gilūs šuliniai vėl nerimo, ugninės upės liepsnojo taip ryškiai, kad net už daugybės mylių nušvietė bokšto viršūnę raudonai. Vakaruose vaizdą užstojo didelis bokštas, pastatytas viršutinio kiemo gale ir keliantis savo viršūnę aukštai virš aplinkinių kalvų. Lango plyšyje degė šviesa. Durys buvo ne toliau kaip už dešimties jardų nuo Semo. Jos buvo atviros, tamsios. Iš šešėlių sklido balsai.

Iš pradžių Semas nesiklausė, žengė prie rytinių durų ir apsidairė. Jis iš karto pamatė, kad čia, viršuje, kova vyko aršiausiai. Visas kiemas buvo pilnas negyvų orkų, nuklotas nukirstomis galvomis bei galūnėmis. Vieta dvokė mirtimi. Urzgesys, po kurio pasigirdo smūgis ir riksmas, privertė Semą nerti slėptis. Pasigirdo garsus piktas orko balsas, Semas tuoj pat jį atpažino, aštrų, žiaurų, šaltą. Kalbėjo Šagratas, Bokšto Kapitonas.

— Sakai, neisi dar sykį? Velniai rautų, Snaga, tu kirmėle! Jeigu manai, kad aš taip sužeistas, kad gali ramiai man prieštarauti, tai labai klysti. Ateik čia, aš ištrėksiu tau akis, kaip ką tik padariau Retbagui. O kai atvyks vaikinai, susidorosiu su tavimi – pasiųsiu Šelobai.

-Jie neatvyks, o kai atvyks, tu jau būsi negyvas, – šiurkščiai atrėžė Snaga. – Aš tau du kartus sakiau, kad Gorbago kiaulės pasiekė vartus pirmi, niekas iš mūsiškių neištrūko. Lazdafas su Mazgašu prasiveržė, bet juos nušovė. Sakau, mačiau pro langą. Jie buvo paskutiniai.

— Tada eik tu. Aš vis tiek pasiliksiu čia. Aš sužeistas. Tegu Juodosios Duobės tą smirdantį sukilėlį Gorbagą! – Šagratas prapliupo keiktis. – Aš jam atidaviau geresnę dalį, o tas padugnė mane perdūrė, vos spėjau jį pasmaugti. Eik arba suėsiu tave. Reikia pranešti Lagburzui, nes mūsų abiejų laukia Juodosios Duobės. Taip, ir tavęs. Neišsisuksi čia lindėdamas.

— Aš nesileisiu laiptais dar sykį, – suniurnėjo Snaga. – Būk tu kapitonas ar kas nori. Ne! Patrauk rankas nuo peilio arba suvarysiu strėlę į žarnas. Kapitonu ilgai nebūsi, kai Jie išgirs, kas čia vyksta. Aš gyniau Bokštą nuo tų dvokiančių Morgulo žiurkių, o jūs, du brangūs kapitonai, prisidirbote kaudamiesi dėl grobio.

— Užteks, – suurzgė Šagratas, – turėjau įsakymus. Pradėjo Gorbagas, bandydamas nuknisti tuos brangius šarvus.

— O tu jį palaikei, toks aukštas ir galingas. Vis tiek jis turėjo daugiau proto už tave. Jis ne sykį kartojo, kad pavojingiausias iš tų šnipų vis dar laisvas, o tu neklausei. Ir dabar neklausai. Sakau tau,

Gorbagas buvo teisus. Ten galingas karys, vienas iš tų kraujarankių elfų arba vienas iš šlykščių tarkų. Jis ateina čia. Girdėjai varpą? Jis praėjo pro Sargus, tai tarko darbas. Jis ant laiptų. Kol jis nepasitrauks, aš žemyn nelipsiu. Nelipsiu, net jei tu būtum Nazgulas.

— Ak šitaip! – sustaugė Šagratas. – Darysi tą, nedarysi to? O kai jis ateis, pabėgsi ir paliksi mane? Ne, neišdegs! Iš pradžių prakiur-dysiu tavo pilvą kaip rėtį.

Pro bokštelio duris išlėkė mažas orkas. Už jo pasirodė Šagratas, didžiulis susikūprinęs orkas ilgomis rankomis, kurios jam bėgant siekė žemę. Viena ranka kabojo bejėgė ir, rodosi, kraujavo, kita gniaužė didelį juodą ryšulį. Raudonoje šviesoje už durų pasislėpęs Semas įžvelgė prabėgančio orko veidą – išdraskytą nagais, aptekusį sukepusiu krauju, nuo išsišovusių ilčių lašėjo putos, nasrai buvo iššiepti kaip žvėries.

Kiek Semas matė, Šagratas vaikėsi Snaga po stogą, kol išsisukęs mažesnis orkas su klyksmu nėrė į bokštelį ir dingo. Šagratas sustojo. Semas dabar jį matė pro rytines duris šalia parapeto, sunkiai kvėpuojantį, kairė orko ranka nevalingai trūkčiojo. Jis padėjo ryšulį ant žemės, dešine letena išsitraukęs ilgą raudoną peilį paspjaudė ašmenis. Priėjęs prie parapeto orkas pasilenkė, pasižiūrėjo į apatinį kiemą žemai apačioje. Jis du kartus sušuko, bet niekas neatsakė.

Šagratui pasilenkus virš kuorų ir atsukus nugarą, Semas su nuostaba išvydo, kad vienas iš gulinčių kūnų pajudėjo. Jis šliaužė.

Šešėlis pačiupo ryšulį ir svirduliuodamas atsistojo. Rankoje laikė pla-čiaašmenę ietį trumpu lūžusiu kotu. Ranka pakilo smogti. Tą akimirką iš šešėlio lūpų ištrūko skausmo ar neapykantos šnypštimas. Greitai kaip gyvatė Šagratas nėrė į šoną, apsisuko ir suvarė peilį priešui į gerklę.

— Še tau, Gorbagai! – suriko jis. – Dar truputį gyvas, ką? Gerai, pabaigsiu darbą. Jis užšoko ant kūno ir ėmė įnirtingai trypti, šokinėti, vis pasilenkdamas ir smogdamas peiliu. Pagaliau patenkintas atmetė galvą, triumfuodamas kažką sugargaliavo. Tada nulaižė peilį, įsikando jį į dantis ir pačiupęs ryšulį nuskubėjo prie artimiausių durų į laiptus.

Semas neturėjo laiko galvoti. Galėjo pasprukti pro kitas duris, bet tikriausiai būtų buvęs pastebėtas, o su šituo baisiu orkų slėpynių ilgai nepažaisi. Jis padarė tai, kas tokiu atveju buvo geriausia. Surikęs puolė pasitikti Šagrato. Semas nebelaikė Žiedo, tačiau jis tebeskleidė savo galią, bauginančią grėsmę Mordoro tarnams, o hobito rankoje žėrėjo Gylys — jo šviesa smigo orkui į akis kaip žiaurios žvaigždės siaubingų elfų šalyse, visos jo giminės košmaras. Be to, Sagratas negalėjo vienu metu kautis ir laikyti savo lobį. Jis sustojo ir suurzgė, iššiepdamas iltis. Tada dar sykį orkų įpročiu šoko į šoną nuo puolančio Senio ir pasinaudojo sunkiu ryšuliu kaip skydu, bedęs juo priešui į veidą. Semas susvyravo. Jam dar nespėjus atsitokėti, Sagratas nėrė pro šalį ir nudundėjo laiptais žemyn.

Keikdamasis Semas pasileido paskui, bet vijosi neilgai. Netrukus jis vėl pagalvojo apie Frodą, prisiminė, kad kitas orkas pasislėpė bokštelyje. Štai dar vienas siaubingas pasirinkimas, kuriam apsvarstyti laiko nebuvo. Jeigu Sagratas pabėgs, jis greitai susiras pagalbos ir grįš. Bet jei Semas jį vysis, kitas orkas gali viršuje padaryti ką nors siaubinga. Be to, Semas gali nepavyti Šagrato arba Sagratas jį gali užmušti. Hobitas greitai apsisuko ir nubėgo laiptais aukštyn.

— Turbūt vėl suklydau, – atsiduso jis, – bet man reikia iš pradžių užlipti į viršų, o paskui tebūnie, kas bus.

Apačioje Sagratas šuoliais nulėkė laiptais, per kiemą ir pro vartus, nešdamas savo lobį. Jei Semas būtų jį matęs ir žinojęs, kiek skausmo atneš pabėgęs orkas, jis tikriausiai būtų sudvejojęs. Tačiau dabar jis apsisprendė ieškoti Frodo. Atsargiai prisėlinęs prie bokštelio durų jis įžengė vidun. Durys vedė į tamsą. Tačiau netrukus jo akys pastebėjo šviesą iš dešinės. Ji sklido iš tunelio, vedančio į dar vienus siaurus tamsius laiptus. Atrodo, jie sukosi aplink bokštelį palei apvalios išorinės sienos vidų. Kažkur viršuje mirgėjo deglas.

Semas tyliai pradėjo lipti. Jis pasiekė aprūkusį deglą, pritvirtintą šalia durų kairėje, priešais langą, žvelgiantį į vakarus – vieną iš tų raudonų akių, kurias jiedu su Frodu matė apačioje, prie tunelio pradžios. Semas greitai žengė pro duris ir nuskubėjo į antrą aukštą, kiekvieną mirksnį su siaubu laukdamas puolimo ar smaugiančių pirštų iš nugaros. Jis pasiekė dar vieną langą į rytus ir dar vieną deglą virš durų į tunelį, vedantį bokštelio vidurio link. Durys buvo atdaros, tunelis tamsus, tik mirgėjo deglas, o pro lango plyšį skverbėsi raudona šviesa. Čia laiptai baigėsi. Semas įsėlino į tunelį. Iš abiejų pusių buvo žemos durys, abejos uždarytos ir užrakintos. Nieko nebuvo girdėti.

— Aklavietė, – sumurmėjo Semas. – Po tiek lipimo! Tai negali būti bokšto viršus. Ką man dabar daryti?

Jis nubėgo į apatinį aukštą ir stumtelėjo duris. Jos nejudėjo. Vėl užbėgo aukštyn, veidu ėmė lašėti prakaitas. Semas jautė, kad brangi kiekviena minutė, bet viena po kitos jos tirpo, o jis negalėjo nieko padaryti. Jam neberūpėjo nei Sagratas, nei Snaga, nei joks kitas orkas. Semas ilgėjosi tik savo šeimininko, vieno žvilgsnio į jo veidą ar vieno rankos prisilietimo.

Pagaliau pavargęs, jausdamasis galų gale nugalėtas, jis atsisėdo ant laiptelio kiek žemiau tunelio grindų ir padėjo galvą ant rankų. Buvo tylu, siaubingai tylu. Jau beveik sudegęs deglas mirktelėjo ir užgeso, tarsi potvynis jį apglobė tamsa. Ir štai tada, savo paties nuostabai, nesėkmingoje ilgos kelionės pabaigoje, savo širdgėlos dugne, paskatintas kažkokios pačiam nesuprantamos minties Semas ėmė dainuoti.

Tamsiame šaltame bokšte jo plonas balselis virpėjo – vienišo, pavargusio hobito balselis, kurio joks besiklausantis orkas nesupainiotų su Elfų Lordo balsu. Jis niūniavo vaikiškas Grafystės melodijas ir ištraukas iš misterio Bilbo eilių, atėjusias į galvą kaip pralekiantis gimtosios šalies prisiminimas. Staiga jame gimė nauja jėga, balsas suskambėjo, prie paprastos melodijos prisijungė iš niekur atėję žodžiai:

— Nors parkritau ilgam kely... – vėl pradėjo Semas, bet staiga nutilo. Jam pasirodė, kad girdėjo atsiliepiantį tylų balsą. Vėl nieko. Taip, jis kažką girdėjo, tačiau ne balsą. Artėjo žingsniai. Kažkur viršuje tyliai atsidarė durys, sugirgždėjo vyriai. Semas susigūžė klausydamasis. Durys dusliai užsitrenkė, tada pasigirdo orko urzgimas:

— Ei, tu! Tu viršuje, purvina žiurke! Baik cypsėti arba ateisiu ir susitvarkysiu su tavim. Ar girdi? Niekas neatsakė.

— Gerai, – suniurnėjo Snaga, – aš vis tiek užlipsiu ir pažiūrėsiu, ką čia sugalvojai.

Vyriai vėl sugirgždėjo. Semas, žiūrintis pro tunelio staktą, pamatė atvirose duryse sumirgėjusią šviesą ir išeinančio orko šešėlį. Orkas, atrodė, nešėsi kopėčias. Semas staiga suprato: į viršutinį kambarį buvo galima patekti pro slaptas dureles tunelio lubose. Snaga pastatė kopėčias, atrėmė jas ir užlipęs dingo iš akių. Semas išgirdo atitraukiamą skląstį. Tada vėl pasigirdo orko balsas:

— Gulėk ramiai arba pasigailėsi! Turbūt ramiai pagyventi tau liko nedaug, bet jei nenori, kad linksmybės prasidėtų tuoj pat, užčiaupk srėbtuvę! Štai tau įspėjimas!

Pasigirdo rimbo pliaukštelėjimas.

Pyktis Senio širdyje ūmai virto deginančiu įniršiu. Jis pašoko, pribėgo ir kaip katinas užsiropštė kopėčiomis. Jo galva išlindo didelio apvalaus kambario grindų viduryje. Nuo stogo kabojo raudona lempa, į vakarus žvelgė siauras aukštas langas. Po juo šalia sienos kažkas gulėjo, o jį apžergęs stovėjo juodas orkas. Jis pakėlė rimbą antrą kartą, tačiau smogti nespėjo.

Surikęs Semas šoko pirmyn, rankoje laikydamas Gylį. Orkas apsisuko, bet nespėjo pajudėti, kai Semas nukirto rimbą laikiusią plaštaką. Sustaugęs iš skausmo ir baimės, orkas beviltiškai nuleidęs galvą puolė hobitą. Kitas Semo smūgis nepataikė, praradęs pusiausvyrą jis pargriuvo ant nugaros, įsikibęs į ant jo suklupusį orką. Nespėjęs atsistoti jis išgirdo klyksmą ir trenksmą. Skubėdamas orkas užkliuvo už kopėčių viršaus ir nukrito pro atviras dureles. Semas daugiau apie jį negalvojo. Jis pribėgo prie figūros, gulinčios ant grindų. Tai buvo Frodas.

Jis gulėjo nuogas ant purvinų skudurų krūvos, viena ranka buvo iškelta, gindama galvą, krūtinė perrėžta baisaus rimbo kirčio.

— Frodai! Pone Frodai, brangusis! – sušuko Semas, beveik apakintas ašarų. – Čia aš, Semas, aš atėjau! — Jis kilstelėjo savo šeimininką, prispaudė jį prie krūtinės. Frodas atsimerkė.

— Ar aš dar sapnuoju? – sumurmėjo jis. – Bet kiti sapnai buvo tokie siaubingi.

- Jūs nesapnuojate, šeimininke, – pasakė Semas, – tai tiesa. Tai aš. Aš atėjau.

— Negaliu tuo patikėti, – tarė Frodas, apkabindamas Semą. – Buvo orkas su rimbu, o štai dabar – Semas! Vadinasi, aš nesapnavau, kai girdėjau dainą apačioje ir bandžiau atsakyti? Tai buvai tu?

— Tikrai taip, pone Frodai. Aš jau beveik buvau praradęs viltį. Negalėjau jūsų surasti.

— Dabar suradai, Semai, suradai, brangusis, – pasakė Frodas ir užsimerkęs atsigulė į švelnų Semo glėbį, kaip vaikas kad ilsisi mylimam balsui ar rankoms nuginus naktines baimes.

Semas jautė, kad galėtų tokioje palaimoje sėdėti be galo, tačiau nebuvo kada. Neužteko vien surasti šeimininką, reikėjo dar jį išgelbėti. Jis pabučiavo Frodui kaktą.

— Pabuskit, pone Frodai! – pasakė Semas, bandydamas kalbėti linksmai, taip, kaip kalbėdavo vasaros rytą atitraukdamas Begendo užuolaidas.

Frodas atsiduso ir atsisėdo.

— Kur mes? Kaip aš čia patekau? – paklausė jis.

— Istorijoms bus laiko, kai atsidursim kur kitur, pone Frodai, tarė Semas. – Mes esame bokšto viršuje, kurį matėme dar tunelio pradžioje. Jus pagavo orkai. Kada tai buvo, nežinau. Gal prieš dieną.

— Prieš dieną? – nustebo Frodas. – Man rodosi, kad praėjo savaitė. Pasitaikius progai, turėsi viską papasakoti. Man kažkas smogė, ar ne? Aš nukritau į tamsą ir baisius sapnus, o pabudęs pamačiau, kad tikrovė dar baisesnė. Aplink mane buvo orkai. Atrodo, jie supylė man į gerklę kažkokio šlykštaus deginančio gėralo. Galva praskaidrėjo, tačiau viską skaudėjo, buvau pavargęs. Jie viską atėmė, o tada du žvėrys mane klausinėjo. Klausinėjo be galo, galvojau, išeisiu iš proto, stovėjo virš manęs, gyrėsi, čiupinėjo savo peilius. Niekada nepamiršiu jų nagų ir akių.

— Nepamiršite, jei apie tai kalbėsite, pone Frodai, – pasakė Semas, – o jeigu nenorime dar sykį jų pamatyti, kuo greičiau išeisime, tuo bus geriau. Ar galite eiti?

— Galiu, – lėtai stodamasis atsakė Frodas. – Aš nesužeistas, Semai. Tik jaučiuosi labai pavargęs ir skauda čia, — jis pridėjo ranką prie kaklo virš kairio peties. Frodas atsistojo. Semui pasirodė, lyg šeimininko oda žėrėtų – lempos šviesoje ji buvo purpurinė. Frodas du kartus perėjo per kambarį.

-Jau geriau, – šiek tiek pakiliau tarė jis. – Nedrįsau judėti, kai buvau vienas ar kai ateidavo sargybinis. Tada prasidėjo klyksmai ir kautynės. Tuodu žvėrys — jie susipjovė, man regis. Dėl manęs ir mano daiktų. Aš gulėjau pakraupęs. O tada viskas mirtinai nutilo, buvo dar baisiau.

-Taip, jie iš tiesų susipjovė, – tarė Semas, – šitoje skylėje turėjo būti apie du šimtus tų bjaurybių. Galima sakyti, kiek aukštoka kartelė Semui Gemdžiui. Bet jie patys išsižudė. Tai gerai, bet kol iš čia neištrūkome, anksti kurti dainas. Ką dabar daryti? Negalite nuogas keliauti į Juodąją Šalį, pone Frodai.

-Jie viską paėmė, Semai, – pasakė Frodas, – viską, ką turėjau. Supranti? Viską! – Nuleidęs galvą jis vėl susigūžė ant grindų, tarsi jo paties žodžiai būtų galutinai patvirtinę nelaimę. Hobitą apėmė neviltis. – Užduotis žlugo, Seniai. Net jei iš čia ištrūksime, nepabėgsime. Tik elfai gali pabėgti. Tolyn, tolyn nuo Viduržemio, toli už Jūros. Jeigu tik jos pakaks sustabdyti Šešėliui.

— Ne, ne viską, pone Frodai. Užduotis nežlugo, dar nežlugo. A8 paėmiau jį, pone Frodai, prašau atleisti. Aš jį išsaugojau. Jis dabar ant mano kaklo – tai siaubingas nešulys.

Semas ėmė ieškoti Žiedo ir grandinėlės.

— Turbūt turėčiau jį atiduoti. – Semas pajuto, kad nenori skirtis su Žiedu ir vėl užkrauti naštą šeimininkui.

-Tujį turi? – išsižiojo iš nustebimo Frodas. — Turi jį čia? Semai, tu stebuklas! – tada staiga jo balsas pasikeitė. – Duok jį man! – sušuko Frodas atsistodamas ir tiesdamas virpančią ranką. – Tuoj pat atiduok! Tau negalima jo turėti!

— Gerai, pone Frodai, – sutrikęs pasakė Semas, – štai jis. – Hobitas lėtai ištraukė Žiedą, per galvą nusimovė grandinėlę. – Bet mes dabar Mordore, pone, kai atsidursime lauke, pamatysite Ugninį Kalną ir visa kita. Pamatysite, Žiedas dabar labai pavojingas ir labai sunkus nešti. Jeigu jums per sunku, gal aš galėčiau padėti?

— Ne, ne! – suriko Frodas, griebdamas Žiedą ir grandinėlę iš Semo rankų. – Tai jau ne, vagie!

Jis sunkiai kvėpavo, baimės ir priešiškumo pilnomis akimis žvelgdamas į Semą. Tada netikėtai, suspaudęs Žiedą kumštyje, jis sustingo, apimtas siaubo. Migla prieš akis išsisklaidė, jis perbraukė ranka per skaudančią kaktą. Siaubinga vizija atrodė beveik realiją sustiprino gautos žaizdos ir baimė. Tiesiog Frodo akyse Semas buvo virtęs orkų, išsišiepusiu, siekiančiu jo brangenybės, šlykščių padaru godžiomis akimis ir apsiseilėjusia burna. Tačiau dabar vizija pranyko. Prieš jį klūpėjo Semas, jo veidą iškreipė skausmas, lyg hobitui būtų persmeigta širdis, akys plūdo ašaromis.

— Semai! – sušuko Frodas. – Ką aš pasakiau? Ką aš padariau? Atleisk! Po viso to, ką tu iškentei. Tai baisi Žiedo galia. O, kad jo niekada, niekada nebūtų suradę! Nepyk, Semai! Aš privalau jį nešti iki galo. To negalima pakeisti. Tu negali įsiterpti tarp manęs ir mano likimo.

— Viskas gerai, pone Frodai, – pasakė Semas, rankove šluostydamasis akis. – Aš suprantu. Bet juk aš galiu padėti, ar ne? Turiu jus iš čia išvesti. Tuoj pat. Iš pradžių reikės drabužių, ginklų ir trupučio maisto. Su drabužiais bus lengviausia. Jei mes Mordore, reikia apsirengti mordoriškai, kito pasirinkimo nėra. Bijau, kad jums teks orkų drabužiai, pone Frodai. Man taip pat. Jeigu keliausime drauge, turime būti panašūs. Apsisiauskite šituo.

Semas atsisegė pilkąjį apsiaustą ir apgobė Frodo pečius. Nusimetė kuprinę. Iš makščių ištraukė Gylį. Kardo ašmenys vos švytėjo.

-Visai pamiršau, pone Frodai, – pasakė jis. – Ne, jie ne viską atėmė! Jūs man paskolinote Gylį, jei prisimenate, ir Valdovės buteliuką. Tebeturiu juos abu. Duokite man juos dar neilgam, pone Frodai. Turiu eiti apsidairyti. Likite čia. Pasivaikščiokite truputį, pamankštinkite kojas. Ilgai netruksiu. Toli neisiu.

— Pasisaugok, Semai, – tarė Frodas, – ir paskubėk! Gali būti dar gyvų tykančių orkų.

— Turiu pabandyti, – atsiliepė Semas. Jis priėjo prie slaptųjų durelių ir nusileido kopėčiomis žemyn. Labai greitai jo galva pasirodė vėl. Jis numetė ant grindų ilgą peilį.

— Gali praversti, – tarė Semas. — Jis negyvas – tas, kuris jus plakė. Atrodo, beskubėdamas nusilaužė sprandą. Dabar, jei galite, užtraukite kopėčias, pone Frodai, ir nenuleiskite, kol neišgirsite mano slaptažodžio. Aš pašauksiu Elberetas. Taip, kaip elfai. Joks orkas neištars šių žodžių.

Frodas kurį laiką sėdėjo virpėdamas, jo mintyse viena kitą vaikėsi baimės. Tada jis atsistojo, įsisupo į elfišką apsiaustą ir, norėdamas prasiblaškyti, ėmė vaikštinėti-šen bei ten, apžiūrėdamas kiekvieną savo kalėjimo kampelį.

Ilgai netrvikus, nors baimė tą laiką ištempė iki valandos, jis išgirdo tylų Semo balsą iš apačios: „Elberetas, Elberetas". Frodas nuleido lengvas kopėčias. Viršun pūkšdamas užlipo Semas, ant galvos nešdamas didelį ryšulį, kurį su trenksmu numetė.

— Greitai, pone Frodai! – pasakė jis. — Turėjau paieškoti, kad rasčiau ką nors mažo, tinkančio mums. Turės būti gerai. Bet reikia skubėti. Nieko gyvo nesutikau, nieko nemačiau, tačiau man neramu. Atrodo, šita vieta stebima. Negaliu paaiškinti, bet jaučiuosi taip, lyg netoliese būtų kuris iš tų šlykščių skraidančių RaiteliiĮ, aukštai tamsoje, kur jo nesimato.

Jis atrišo ryšulį. Frodas su pasibjaurėjimu pasižiūrėjo į turinį, bet nieko kito neliko – reikėjo rengtis arba eiti nuogam. Ryšulyje buvo ilgos plaukuotos kažkokio purvino padaro kelnės ir nešvarios odos ilgi marškiniai. Jis apsirengė. Ant marškinių užsivilko tvirtus grandininius šarvus, per trumpus suaugusiam orkui, bet per ilgus Frodui. Be to, jie buvo sunkūs. Hobitas susijuosė diržu, prie kurio trumpose makštyse kabojo plačiaašmenis durklas. Semas atnešė ir keletą orkų šalmų. Vienas jų gerai tiko Frodui, juodas su geležiniais apvadais ir geležiniais lankais, aptaisytais oda, virš jo į snapą panašios nosies apsaugos buvo nupiešta blogio Akis.

— Morgulo daiktai, Gorbago ginklai buvo geresni ir geriau tiko, – tarė Semas, – bet, ko gero, būtų neprotinga su jo ženklais vaikščioti po Mordorą, kai čia įvyko tokios pjautynės. Na štai, pone Frodai. Tikras mažas orkas – leisiu sau tokią drąsą. O jei pridengtume veidą kauke, ištemptume rankas ir padarytumėme kojas kreivas... Šitai paslėps keletą nereikalingų detalių. — Jis apgaubė Frodo pečius dideliu juodu apsiaustu. – Dabar jūs pasirengęs! Skydą paimsite išeidamas.

— O tu, Semai? – paklausė Frodas. – Ar neapsirengsi panašiai?

— Aš galvojau apie tai, pone Frodai, – atsakė Semas, – bet geriau savo daiktų nepaliksiu, o sunaikinti jų negalime. Be to, negalėsiu vilkėti orkiškų šarvų ant savo drabužių, ar ne? Reikės tik prisidengti.

Jis priklaupė ir atsargiai suvyniojo elfišką apsiaustą, virtusį nuostabiai mažu ryšulėliu. Ryšulėlį jis įdėjo į kuprinę, stovėjusią ant grindų. Atsistojo, užsimetė ją ant nugaros, ant galvos užsidėjo orkišką šalmą ir apsisiautė dar vienu juodu apsiaustu.

— Štai! – tarė jis. – Dabar esame panašūs. Skubėkime!

— Aš negaliu visą kelią bėgti, Semai, – su ironiška šypsenėle pasakė Frodas. – Tikiuosi, išsiteiravai apie smukles pakeliui? Ar pamiršai apie maistą ir gėrimą?

-Vargeli, tikrai pamiršau! – šūktelėjo Semas. Iš liūdesio jis net sušvilpė. – Pone Frodai, tik dabar supratau, koks aš alkanas ir ištroškęs! Nežinau, kada burnoje turėjau lašelį ar kąsnelį. Visai pamiršau, stengdamasis surasti jus. Leiskite pagalvoti! Kai paskutinį kartą žiūrėjau, dar buvo likę pakankamai mūsų kelionės duonos ir Kapitono Faramiro duotų atsargų, kad galėčiau gyventi du mėnesius, gnybdamas po kąsnelį. Bet jei mano butelyje ir buvo likęs lašelis, tai jo nebėra. Mums abiem niekaip neužteks. Ar orkai nevalgo ir negeria? O gal jiems pakanka šlykštaus oro bei nuodų?

— Ne, Seniai, valgo ir geria. Juos padauginęs Šešėlis gali tik imituoti, iš savęs jis negali sukurti gyvų padarų. Nemanau, kad jis davė gyvybę orkams. Jis tik pakeitė, sužalojo juos. Norėdami gyventi, jie turi misti kaip kitos gyvos būtybės. Negaudami nieko geriau, jie ėda šlykščią mėsą ir geria šlykštų vandenį, bet ne nuodus. Jie mane maitino, todėl atrodau geriau už tave. Šitoje vietoje turi būti maisto bei vandens.

— Bet nėra laiko ieškoti, – pasakė Semas.

— Viskas truputį geriau nei manai, – tarė Frodas. – Kol buvai išėjęs, man pasisekė. Jie išties visko nepaėmė. Ant grindų tarp skudurų radau savo maisto krepšį. Be abejo, jie jį išrausė. Bet lembaso kvapas ir skonis turėjo jiems patikti dar mažiau nei Golumui. Lembasas buvo išmėtytas, dalis jo sutrypta, bet aš kažkiek surinkau. Beveik tiek pat, kiek turi tu. Užtat jie atėmė Faramiro maistą ir supjaustė mano vandenmaišį.

— Na, tai nebegaiškime, – pasakė Semas. – Pradžiai užteks. Tik su vandeniu bus prastai. Pone Frodai, turime eiti, kitaip mums nepadės net visas ežeras!

— Kol tu neužkąsi, Semai, – liepė Frodas, – aš nepajudėsiu. Štai, imk elfišką pyragėlį ir išgerk tą paskutinį gurkšnį iš butelio! Viskas taip beviltiška, kad neverta jaudintis dėl rytojaus. Jis turbūt vis tiek neateis.

Pagaliau jie išsiruošė. Nusileidęs žemyn kopėčiomis, Semas jas padėjo tunelyje šalia gulinčio orko kūno. Laiptuose buvo tamsu, tačiau ant stogo dar matėsi Kalno šviesa, nors jau vėstanti į niūrų raudonį. Paėmę du skydus jie nužygiavo tolyn.

Hobitai leidosi dideliais laiptais. Aukštasis kambarys bokštelyje, kur jie vėl susitiko, atrodė beveik jaukus: keliautojai neteko priedangos, sienos spinduliavo siaubą. Kirit Ungolo Tvirtovėje visi galėjo būti negyvi, tačiau baimė ir blogis tebeviešpatavo.

Pagaliau jie pasiekė duris į išorinį kiemą ir sustojo. Netgi iš ten jie jautė atplūstantį Sargų pyktį. Juodos tylios figūros tūnojo abipus vartų, pro kuriuos vos skverbėsi Mordoro švytėjimas. Jiems einant tarp baisių orkų kūnų, kiekvienas žingsnis darėsi vis sunkesnis. Dar nepasiekę arkos jie buvo priversti sustoti. Kiekvienas tolesnis colis žeidė kūną ir alino valią.

Frodas neturėjo jėgų tokiam mūšiui. Jis susmuko ant žemės.

— Negaliu eiti toliau, Semai, – sumurmėjo jis. – Aš apalpsiu. Nežinau, kas man atsitiko.

— Aš žinau, pone Frodai. Laikykitės! Tai vartai. Ten kažkokia velniava. Bet aš praėjau pro juos vieną kartą, praeisiu ir antrą. Pavojingiau nei anksčiau nebus. Pirmyn!

Semas vėl išsitraukė elfų Galadrielės buteliuką. Tarsi pagerbdamas jo tvirtumą, lenkdamasis jo ištikimai rudai rankai, atlikusiai tokius žygdarbius, buteliukas staiga sužėrėjo taip, kad visas šešėlių apgaubtas kiemas nušvito akinančiu spindėjimu it būtų trenkęs žaibas. Tačiau priešiška valia nesitraukė.

— Gilthoniel, A Elbereth! - sušuko Semas. Kodėl, nežinojo ir jis pats. Hobitas staiga prisiminė elfus Grafystėje ir jų dainą, nuvijusią Juoduosius Raitelius tarp medžių.

-Aiya elenion ancalima! – jam už nugaros dar sykį sušuko Frodas.

Sargų valia sudužo staiga, kaip trapus stiklas, Frodas su Semu kluptelėjo į priekį. Jie puolė bėgti. Pro vartus, pro didžiules sėdinčias figūras su žibančiomis akimis. Pasigirdo traškėjimas. Kertinis arkos akmuo beveik užkrito jiems ant kulnų, visa siena viršuje sugriuvo. Tik per plauką jiems pavyko pasprukti. Sugaudė varpas, Sargai plonai, siaubingai suklykė. Aukštai tamsoje pasigirdo atsakymas. Iš juodo dangaus tarsi strėlė krito sparnuota pabaisa, baisiu riksmu draskydama debesis.

2 Šešėlio Šalis

Semui užteko proto paslėpti buteliuką užantyje.

— Bėkim, pone Frodai! – sušuko jis. – Ne, ne ten! Už sienos bedugnė. Paskui mane!

Jie nulėkė keliu žemyn nuo vartų. Už penkiasdešimties žingsnių staigiai pasisukęs aplink išsikišusį bastioną kelias paslėpė juos nuo Tvirtovės. Kuriam laikui jie pabėgo. Atsirėmę į uolą hobitai gaudė kvapą. Staiga jie susigriebė už širdžių – įsitaisęs ant sienos šalia sugriuvusių vartų mirtinai suklykė Nazgulas. Jo balsas ataidėjo uolose.

Apimti siaubo jie puolė tolyn. Netrukus kelias vėl pasisuko į rytus ir siaubingai akimirkai atidengė juos Tvirtovei. Skubėdami pro atvirą vietą jie žvilgtelėjo atgal ir pamatė didžiulę juodą figūrą, dunksančią ant sienos. Bėgliai puolė tarp aukštų akmeninių sienų, į plyšį, kuris stačiai leidosi į Morgulo kelią, pasiekė sankryžą. Nei orkų, nei atsakymo į Nazgulo klyksmą nebuvo girdėti, bet jie žinojo, kad tyla ilgai netruks. Medžioklė galėjo prasidėti bet kuriuo momentu.

— Nieko neišeis, Semai, – pasakė Frodas. — Jei būtume tikri orkai, turėtume lėkti prie Tvirtovės, o ne bėgti nuo jos. Mus atpažins pirmas sutiktas priešas. Reikia kažkaip pasitraukti iš kelio.

— Bet mes negalime, – tarė Semas, – neturime sparnų.

Rytiniai Efel Duato gūbriai stačiomis uolomis krito į tamsą tarp jų ir vidinio gūbrio. Šiek tiek tolėliau, už kelių sankirtos, po dar vieno stataus pakilimo, virš prarajos dunksojo akmeninis tiltas, už jo kelias vedė į raukšlėtus Morgajaus šlaitus ir slėnius. Kiek tik kojos neša, Frodas su Semu perbėgo tiltą, bet vos pasiekę tolimąjį galą vėl išgirdo riksmus. Už jų nugarų, aukštai ant kalno, dunksojo Kirit Ungolo Bokštas, jo akmenys dulsvai švytėjo. Staiga vėl sugaudęs skardus varpas ėmė it pašėlęs daužytis. Sugaudė ragai. Nuo tilto galo pasigirdo atsakantys riksmai. Atkirsti nuo gęstančios Orodruino šviesos Frodas su Semu nematė, kas vyksta priekyje, bet jau girdėjo geležimi kaustytų batų trypimą ir greitą kanopų kaukšėjimą kelyje.

— Greitai, Semai! Čionai! – sušuko Frodas. Jie užsiropštė ant žemo tilto parapeto. Laimė, ten nebuvo siaubingų nuolydžių, nes Morgajaus šlaitai jau beveik susilygino su keliu, tačiau tamsoje hobitai negalėjo nustatyti tikro aukščio.

— Na, pirmyn, pone Frodai, – pasakė Semas. – Sudie!

Jis nušoko. Frodas iš paskos. Dar krisdami jie išgirdo tiltu šniokščiančius raitelius ir bėgančių iš paskos orkų kaukšėjimą. Jei tik būtų drįsęs, Semas norėjo nusijuokti. Bijoję ilgo kritimo ant nematomų uolų, hobitai nuskrido ne daugiau kaip keturis metrus ir su traškesiu įsirėžė į tai, ko mažiausiai tikėjosi – į dygliuotų krūmų raizgyną. Semas gulėjo, tyliai čiulpdamas subraižytą ranką.

Kanopų ir žingsnių garsams nutilus, jis išdrįso sušnibždėti:

— Kokia laimė, pone Frodai, aš net nežinojau, kad Mordore gali kažkas augti! Bet jei būčiau žinojęs, tai ieškočiau būtent tokių augalų. Šitie dygliai turėtų būti bent pėdos ilgumo: jie persmeigė viską, ką turėjau. O kad būčiau užsivilkęs tuos šarvus!

— Galiu tave paguosti – orkų šarvai neapsaugo nuo spyglių, – tarė Frodas. – Odiniai marškiniai – irgi.

Šiaip ne taip jie išsiropštė iš brūzgynų. Kieti kaip vielos erškėčių dygliai kabinosi tarsi nagais. Kai jie pagaliau išsiveržė, hobitų apsiaustai buvo apiplyšę ir suraižyti.

— Dabar žemyn, Semai, – sušnibždėjo Frodas, – žemyn į slėnį, o tada kuo skubiau į šiaurę.

Išoriniame pasaulyje brėško diena, toli nuo Mordoro prieblandų virš rytinio Viduržemio krašto kilo saulė, tačiau čia viskas liko tamsu lyg naktį. Užgeso ugnys, bet Kalnas teberūko. Uolos nustojo švytėti. Nuo pat Itilieno pūtęs rytys irgi liovėsi. Lėtai, skausmingai jie leidosi žemyn, graibydamiesi, kliuvinėdami, akluose šešėliuose sprausdamies! tarp uolų, erškėčių ir negyvų medžių, žemyn, žemyn, kol nebeteko jėgų.

Pagaliau jie sustojo, susėdo vienas šalia kito, atrėmę nugaras į akmenį. Abu prakaitavo.

— Jeigu Šagratas dabar pasiūlytų stiklą vandens, aš paspausčiau jam leteną, – pasakė Semas.

— Nekalbėk taip! – tarė Frodas. – Nuo to tik blogiau. Pavargęs, svaigstančia galva jis atsigulė ir kurį laiką tylėjo. Tada sunkiai atsistojo. Frodo nuostabai, Semas miegojo.

— Pabusk, Seniai! – pasakė Frodas. – Eime! Laikas vėl brautis pirmyn.

Semas skubiai atsistojo.

— Kad tave! – keiktelėjo jis. – Matyt, migtelėjau. Jau seniai, pone Frodai, padoriai nemiegojau, akys pačios merkiasi.

Dabar pirmas ėjo Frodas, stengdamasis taikyti kiek įmanoma šiauriau, laviruodamas tarp siaurame tarpeklyje tankiai išsimėčiusių akmenų. Jis vėl stabtelėjo. .

— Nieko gero, Semai, – tarė jis, – daugiau nebegaliu. Šių šarvų toliau nebepanešiu. Kai būdavau pavargęs, net mano mitrilas atrodė sunkus. O šitie daug sunkesni. Be to, kokia iš jų nauda? Kaudamiesi neprasimušime.

— Negali žinoti, – priminė Semas, – kada sutiksi durklą ar paklydusią strėlę. Ir Golumas dar gyvas. Nesmagu žinoti, kad tarp jūsų ir dūrio tamsoje yra tik gabalėlis odos.

— Klausyk, Semai, brangus berniuk, – tarė Frodas, – aš labai pavargau, man nebeliko jokios vilties. Bet kol galiu judėti, turiu bandyti pasiekti Kalną. Pakaks Žiedo. Papildomas svoris mane užmuš. Palikim tuos šarvus. Tik negalvok, kad aš nedėkingas. Net nenoriu galvoti apie tą šlykštų darbą, kurį turėjai atlikti, kol tarp lavonų suradai juos.

— Nekalbėkite apie tai, pone Frodai. Jei tik galėčiau, neščiau jus ant nugaros. Palikim juos!

Frodas nusimetė apsiaustą, nusiėmė orkų šarvus ir nusviedė juos šalin. Hobitas sudrebėjo.

— Man praverstų kas nors šilto, – pasakė jis. – Arba labai atšalo, arba aš persišaldžiau.

— Imkite mano apsiaustą, pone Frodai, – pasiūlė Semas. Jis nusimetė nuo pečių kuprinę ir išsitraukė elfišką apsiaustą. – Kaip manote, pone Frodai? – paklausė jis. – Apsisiauskite tais orkiškais skudurais ir susijuoskite diržu. Tada užsimesite apsiaustą. Jis nelabai orkiškas, tačiau sušildys ir, drįstu manyti, apsaugos geriau nei kas nors kita. Jį išaudė Valdovė.

Frodas paėmė apsiaustą, pritvirtino segę.

— Jau geriau! – pasakė jis. – Man daug lengviau, dabar galiu eiti. Šita akla tamsa, atrodo, graužia man širdį. Zinai, gulėdamas kalėjim'e, Semai, bandžiau prisiminti Brendivyną ir Miškagalį, ir Upę, bėgančią pro vandens malūną Hobitone. Bet dabar negaliu jų prisišaukti.

— Nagi, pone Frodai, radote laiką kalbėti apie vandenį! – tarė Semas. — Jei tik Valdovė galėtų mus matyti ar girdėti, aš jai pasakyčiau: „Jūsų Didenybe, mes norime tik šviesos ir vandens, švaraus vandens ir dienos šviesos, tai bus daug geriau už visus, prašau atleisti, brangakmenius". Tačiau iki Lorieno toli.

Semas atsiduso ir mostelėjo ranka į tą pusę, kur vos nuspėjamos gilioje tamsoje po juodu dangumi dunksojo Efel Duato viršūnės.

Jie vėl pajudėjo. Tačiau neilgai trukus Frodas sustojo.

— Virš mūsų Juodasis Raitelis, – tarė jis, – aš jį jaučiu. Geriau kurį laiką palaukime.

Susigūžę po dideliu akmeniu, jie atsisėdo veidais į vakarus ir tylėjo. Po kurio laiko Frodas su palengvėjimu atsiduso.

— Nuskrido, – pasakė jis. Hobitai atsistojo ir su nuostaba apsidairė.

Toli kairėje, pietuose, pilkėjančiame danguje pasirodė juodi didžiulės kalnų grandinės gūbriai ir tamsios viršūnės. Už jų švito. Šviesa lėtai veržėsi šiaurėn. Aukštai danguje virš galvų vyko mūšis. Banguojantys Mordoro debesys traukėsi atgal, jų kraštai plyšo, gyvojo pasaulio vėjas stūmė garus ir dūmus atgal į jų tamsius namus. Pro kylančius niūrios uždangos kraštus į Mordorą skverbėsi šviesa, lyg blyškus rytas pro aprūkusį kalėjimo langą.

— Žiūrėkit, pone Frodai! – sušuko Semas. – Žiūrėkit! Vėjas keičiasi. Kažkas vyksta. Jam kažkas nebesiklosto. Pasaulyje Jo tamsa sklaidosi. Kaip norėčiau matyti, kas ten darosi!

Aušo kovo penkioliktos dienos rytas, virš Anduino slėnio ištrūkusi iš rytinių šešėlių kilo saulė, pūtė pietvakarių vėjas. Pelenoro Laukuose gulėjo mirštantis Teodenas.

Frodui su Semu stovint ir žiūrint, šviesos lankas išplito palei visą Efel Duato keterą. Tada hobitai pamatė figūrą, didžiuliu greičiu lekiančią iš vakarų – iš pradžių tik taškelį mirgančioje šviesoje virš kalnų viršūnių. Jis vis didėjo, kol pagaliau lyg strėlė smigo į tamsią uždangą ir praskrido aukštai virš jų galvų. Pralėkdamas jis pratisai skardžiai suklykė. Nazgulo balsas, tačiau klyksmas nebekėlė siaubo – tai buvo nelaimės ir sielvarto klyksmas, blogos naujienos Tamsiajai Tvirtovei. Žiedo Šmėklų Valdovas pasitiko savo likimą.

— Ką aš jums sakiau? Kažkas dedasi! – suriko Semas. – „Karas vyksta sėkmingai", sakė Šagratas, tačiau Gorbagas nebuvo tuo tikras. Atrodo, jis buvo teisus. Dar ne viskas prarasta, pone Frodai. Ar dabar neatsirado vilties?

— Ne, nedaug, Seniai, – atsiduso Frodas. – Tai vyksta už kalnų. Mes keliaujame ne į vakarus, bet į rytus. O aš toks pavargęs. Ir Žiedas toks sunkus, Semai. Jis nuolat sukasi mano mintyse – tarsi didelis ugnies ratas.

Semas vėl nuliūdo. Jis neramiai pasižiūrėjo į šeimininką, paėmė jį už rankos.

— Eime, pone Frodai! – tarė jis. – Aš jau gavau, ko norėjau – truputį šviesos. Ji mums padės, tačiau bus pavojinga. Dar kiek paėjėkime, tada atsigulsime ir pailsėsime. Dabar užkaskite truputį elfų maisto, jis gali jums suteikti jėgų.

Pasidaliję lembaso paplotėlį ir išdžiūvusiomis burnomis jį šiaip ne taip sukramtę, Frodas su Semu sunkiai nužingsniavo tolyn. Šviesos buvo ne daugiau nei pilką prieblandą, bet jie matė, jog atsidūrė giliame slėnyje tarp kalnų. Jis lėtai kilo į šiaurę, o dugnas buvo išdžiūvusio upelio vaga. Kitoje akmenuoto dugno pusėje hobitai pamatė taką, vingiuojantį uolų papėdėmis. Jei būtų žinoję, jie galėjo išeiti į jį greičiau, nes šis takas vakariniame tilto gale atsišakojo nuo pagrindinio Morgulo kelio ir ilgais laiptais, iškirstais uoloje, leidosi į slėnį. Taku naudojosi patruliai ar pasiuntiniai, skubantys į mažesnius postus bei tvirtoves šiaurėje, tarp Kirit Ungolo ir Izenmauto – geležinių Karach Angreno nasrų.

Hobitams buvo pavojinga pasukti tokiu taku, tačiau jie skubėjo. Frodas jautė, jog nebeištvers ropšdamasis akmenimis ar betakiais Morgajaus slėniais. Be to, kaip jis manė, priešai nesitiki, kad jis eis šiauriniu keliu. Pirmiausiai ir kruopščiausiai turėtų būti apieškomi rytinis kelias į lygumas arba tarpeklis atgal į vakarus. Tik nutolęs nuo Bokšto toli šiaurėn Frodas ruošėsi ieškoti kelio į rytus – į paskutinį beviltiškos kelionės etapą. Tad jie perėjo akmenuotą dugną ir kuriam laikui pasuko orkų taku. Uolos kairėje kybojo virš galvų, iš viršaus hobitų nesimatė, tačiau takas smarkiai sukiojosi, kiekviename posūkyje jie griebdavosi kardų, baugščiai sėlindami pirmyn.

Nebešvito, nes Orodruinas vis dar riaugėjo tirštais garais. Priešpriešinių vėjų genami viršun, jie kilo vis aukščiau, kol pakilę virš vėjo išsiskleidė neaprėpiamu stogu, kurio centrinė kolona dūlavo šešėliuose už horizonto. Hobitai žingsniavo daugiau nei valandą, kol išgirdo garsą, nuo kurio sustojo kaip įbesti. Neįtikėtina, bet akivaizdu. Čiurleno vanduo. Iš išgraužos kairėje, tokios siauros ir aštrios, kad juoda uola atrodė lyg perkirsta milžinišku kirviu, ant žemės varvėjo vanduo – gal paskutiniai likučiai saldaus lietaus iš saulės nutviekstų jūrų. Lietaus, nelemtą valandą priversto iškristi ant Juodosios Žemės sienų ir tuščiai nuklysti į dulkes. Iš uolos vinguriavo srovelė, tekėjo skersai taką ir, pasisukusi į pietus, greitai dingo tarp negyvų akmenų.

Semas šoko prie jos.

— Jei kada dar pamatysiu Valdovę, aš jai būtinai apie tai papasakosiu! – sušuko jis. – Šviesa ir vanduo! — Jis sustojo. – Leiskite man pirmam atsigerti, pone Frodai.

— Gerai, bet juk čia pakaks vietos mums abiem.

— Ne dėl to, – tarė Semas. — Jeigujis nuodingas ar dar koks, tai... na, geriau aš, negu jūs, šeimininke, jei mane suprantate.

— Suprantu. Bet išbandykime savo sėkmę drauge, Semai. Tik būk atsargus, jei jis labai šaltas!

Vanduo buvo vėsus, tačiau ne ledinis, nemalonaus skonio, kartus ir alyvuotas, kaip jie būtų pasakę namuose. Čia jis atrodė tyresnis už krištolą, verčias pamiršti baimę ir atsargumą. Abu iki soties atsigėrė, Semas pripildė savo vandenmaišį. Frodas pasijuto geriau. Jie nužygiavo keletą mylių, kol išplatėjęs kelias ir palei šonus prasidėjusios šiurkščios sienos įspėjo keliautojus, kad priartėta prie dar vienos orkų tvirtovės.

— Čia išsuksime, Semai, – pasakė Frodas, – reikia keliauti į rytus. — Jis atsiduso ir pažiūrėjo į niūrius gūbrius anapus slėnio. – Man dar liko jėgų, kad ten susirastume kokią skylę. Tada turėsiu šiek tiek pailsėti.

Upės vaga driekėsi kiek žemiau tako. Hobitai nusileido žemyn, perėjo ją ir nustebo pamatę tamsius klanus, susidariusius iš vandens gijų, atitekančių iš šaltinio, esančio kažkur slėnio viršuje. Vakarinių Mordoro kalnų pašlaitės buvo mirštanti žemė, tačiau dar nenumirusi. Čia vis dar kerojo gyvybė – dygliuoti, susisukę, kartūs augalai, kovojantys dėl gyvybės. Morgajaus slėniuose į žemę kabinosi žemi medeliai, šiurkščios pilkos žolės kupstai kovojo su akmenimis, ant kurių šliaužė sudžiūvusios samanos, visur raitėsi didžiulės susipynusios gervuogės. Kai kurios išsiaugino ilgus dyglius, kitos – lenktus spyglius, aštrius kaip peiliai. Ant jų niūriai kabojo susitraukę pernykščiai lapai, trindamiesi ir barškėdami liūdname ore, o kirmėlių apsėsti pumpurai dar tik skleidėsi. Zvimbė ir kandžiojosi musės, pilkšvai rudos, pilkos ar juodos, lyg orkai pažymėtos raudonu tašku. Virš erškėtynų sukosi debesys alkanų uodų.

— Orkų daiktų neužtenka, – sustenėjo Semas, mojuodamas rankomis, – reikia ir orkų odos.

Pagaliau Frodas nebegalėjo eiti toliau. Jie slinko siauru grioviu, bet nė iš tolo nematė kokios tinkamesnės uolos ar užuolandos.

— Turiu pailsėti, Semai, ir numigti, jei pavyks, – pasakė Frodas. Jis apsidairė, tačiau šitoje prislėgtoje šalyje nebuvo vietos pasislėpti net žvėriui. Pagaliau, be galo išvargę, jie palindo po gervuogių užuolaida, tarsi kilimas kabojusia virš žemos uolos.

Ten jie atsisėdo ir šiek tiek užkando. Saugodami brangųjį lembasą juodoms dienoms ateityje, hobitai suvalgė pusę Semo krepšyje likusio Faramiro maisto – šiek tiek džiovintų vaisių, gabalėlį sūdytos mėsos, gurkštelėjo vandens. Jie gėrė iš balų slėnyje, tačiau dabar vėl labai ištroško. Mordoro ore tvyrojo kartus prieskonis, džiovinęs burną. Semui pagalvojus apie vandenį, priblėso net ir jo viltinga nuotaika. Už Morgajaus reikėjo kirsti siaubingą Gorgoroto lygumą.

— Eikite miegoti pirmas, pone Frodai, – pasakė jis, — jau vėl temsta. Man regis, diena beveik baigėsi.

Frodas atsiduso ir užmigo, Semui dar nepabaigus kalbėti. Kovodamas su nuovargiu, Semas paėmė Frodo ranką ir tylėdamas sėdėjo iki nakties. Tada, kad neužmigtų, jis iššliaužė iš slėptuvės apsidairyti. Viskas aplink braškėjo, traškėjo, tačiau nesigirdėjo nei balsų, nei žingsnių. Aukštai vakaruose virš Efel Duato dangus buvo vis dar miglotas, blyškus. Staiga Semas pamatė virš tamsių kalnų viršūnių pro debesis spigtelėjusią baltą žvaigždę. Jos grožis persmeigė širdį, jis pakėlė akis nuo pamirštos žemės, ir vėl grįžo viltis. Tarsi tyra ir šalta srovė jį perliejo mintis, jog Šešėlis tėra mažas, laikinas blogis. Aukštai virš jo amžinai spindės grožis ir šviesa. Senio daina Bokšte buvo labiau iššūkis nei viltis, nes tada jis galvojo apie save. Dabar akimirkąjo ir šeimininko likimai nustojo jaudinti hobitą. Jis nušliaužė atgal po gervuogėmis, atsigulė šalia Frodo ir pamiršęs visas baimes giliai be rūpesčių užmigo.

Jie pabudo drauge, susiėmę už rankų. Semas jautėsi beveik atsigavęs, pasiruošęs sutikti naują dieną, bet Frodas dūsavo. Jis miegojo neramiai, sapnavo ugningus sapnus, o pabudimas neatnešė palengvėjimo. Tačiau miegas nepraėjo be naudos – hobitas jautėsi stipresnis ir pasiruošęs vėl nešti savo nešulį. Jie nežinojo, nei kiek dabar valandų, nei kiek laiko jie miegojo, bet užkandę ir gurkštelėję vandens kopė tarpekliu aukštyn, kol jis baigėsi stačiu šlaitu su slenkančiais akmenimis. Ten pasidavė paskutinė gyvybė, Morgajaus viršūnės buvo be žolės, dantytos ir plikos kaip skalūnas.

Ilgai klaidžioję bei ieškoję, jie surado kelią, kuriuo galėjo pakilti. Kabindamiesi nagais įveikė paskutinį šimtą pėdų. Hobitai įsiropštė į plyšį tarp dviejų tamsių uolų, o perėję jį atsidūrė ant paskutinės Mordoro užtvaros krašto. Apačioje, penkiolika šimtų pėdų žemiau, driekėsi vidinė prakeiktosios žemės lyguma, dingdama iš akių beformėje prietemoje. Vėjas dabar pūtė iš vakarų, aukštai pakilę didžiuliai debesys plaukė į rytus, tačiau niūrius Gorgoroto laukus pasiekė tik pilkšva šviesa. Ant žemės sukosi ir daubose tvyrojo dūmai, iš plyšių žemėje šniokštė garai.

Vis dar toli, mažiausiai už keturiasdešimt mylių, jie matė Lemties Kalną – su pelenuota papėde ir į dangų kylančiu milžinišku kūgiu, kurio dvokiančią viršūnę laižė debesys. Kalno ugnys užgeso, jis rūkdamas snaudė, grėsmingas ir pavojingas kaip miegantis žvėris. Už jo tvyrojo didžiulis šešėlis, grėsmingas lyg griausmo debesis – uždanga Barad Durui, kuris stovėjo daug toliau, ant Pelenų Kalnų atšakos, ateinančios iš šiaurės. Tamsioji Jėga giliai susimąstė, Akis priblėso, svarstydama abejonę ir pavojų atnešusias žinias. Ji matė skaistų kardą ir rūstų karališką veidą. Dabar jau maža dėmesio tekreipė į visa kita. Jos didieji įtvirtinimai – vartų vartai, bokštų bokštai – buvo apsiausti niūrios prieblandos.

Jausdami pasibjaurėjimą ir nuostabą Frodas su Semu žvelgė į nekenčiamą šalį. Tarp jų bei rūkstančio kalno viskas buvo sugriauta ir negyva, išdegusi ir uždusinta dykuma, plytinti nuo šiaurės iki pietų. Jie galvojo, kaip šios karalystės Valdovas sugeba išlaikyti ir maitinti savo vergus bei armijas. O armijų jis turėjo. Kiek užmatė akis, palei Morgajaus kraštus ir tolyn į pietus driekėsi palapinių stovyklos, sustatytos kaip nedideli miestai. Viena didžiausių įsikūrė tiesiai po hobitų kojomis. Kaip milžiniškas vabzdžių lizdas ji knibždėjo vos už mylios lygumoje – tiesios pilkų lūšnų eilės ir ilgi, žemi, dulsvai rudi pastatai. Aplink ją vyko intensyvus judėjimas pirmyn ir atgal, nuo jos į pietryčius vedė platus kelias, susikertantis su Morgulo keliu, juo skubėjo daugybė juodų taškiukų.

— Man tai visiškai nepatinka, – tarė Semas. – Sakyčiau, gana beviltiška – išskyrus tai, kad ten, kur tiek daug žmonių, turi būti ir šuliniai vandens, jau nekalbant apie maistą. Jei mano akys neklysta, ten žmonės, o ne orkai.

Nei jis, nei Frodas nieko nežinojo apie didžiulius vergų dirbamus laukus toli šitos milžiniškos šalies pietuose, už Kalno dūmų, prie tamsių, liūdnų Nurneno ežero vandenų. Hobitai nežinojo ir apie kelius, vedusius į rytus bei pietus – į duoklę mokančias šalis, iš kurių Tvirtovės kareiviai pargabendavo vežimus su prekėmis, turtu, naujais vergais. Čia, šiaurėje, buvo kasyklos ir kalvės, čia rinkosi armijos ilgai rengtam karui, čia jas tarsi figūras žaidimo lentoje stumdė Tamsioji Jėga. Jos pirmi ėjimai, jos šviežia karinė galia buvo išmėginta vakaruose, pietuose ir šiaurėje. Dabar ji atitraukė pajėgas, atvedė naujus pastiprinimus ir sutelkė juos apie Kirit Gorgorą keršto smūgiui. Atsižvelgiant į tai, kad Jėga stengėsi apsaugoti Kalną nuo bet kokio svetimšalio, daugiau padaryti, ko gero, nebuvo įmanoma.

— Na, – tęsė Semas, – kad ir ką jie valgytų ir gertų, mes to negausim. Aš nematau jokio kelio žemyn. Net jei pavyktų nusileisti, nepavyks kirsti šito atviro krašto, knibždančio priešais.

— Vis tiek turėsime bandyti, – tarė Frodas. – Tai ne blogiau nei tikėjausi. Aš ir nemaniau, jog mums pavyks prasimušti. Nematau vilties ir dabar. Bet vis tiek turiu padaryti viską, kas įmanoma. Šiuo metu tai reiškia kuo ilgiau nepatekti į nelaisvę. Todėl, matyt, turime eiti į šiaurę ir pažiūrėti, kas bus ten, kur lyguma susiaurėja.

— Įsivaizduoju, kas ten bus, – pasakė Semas. – Kuo siauriau, tuo orkų ir žmonių daugiau. Pamatysite, pone Frodai.

— Tikrai pamatysiu, jei tik taip toli nusigausim, – atsakė Frodas nusisukdamas.

Jie greitai suprato, jog žygiuoti Morgajaus kraštu ar šlaitais neįmanoma, nes takų nebuvo, tik gilūs plyšiai. Galų gale jie buvo priversti grįžti žemyn į tarpeklį ir ieškoti kelio palei slėnį. Eiti buvo sunku, nes hobitai nedrįso pasukti taku vakarinėje pusėje. Po mylios ar daugiau jie pastebėjo tą orkų postą, kurį įtarė esant šalia: sieną ir aplink tamsią urvo angą sustatytas trobeles. Nesimatė nė gyvos dvasios, tad hobitai atsargiai nusėlino, stengdamiesi laikytis kuo arčiau erškėčių tankumynų, kurie toje vietoje tankiai augo abipus sausos upelio vagos.

Dar po dviejų trijų mylių orkų postas dingo už nugarų, tačiau vos jie spėjo laisviau atsikvėpti, pasigirdo šaižūs ir garsūs orkų balsai. Hobitai greitai nėrė iš akių už rudo žemaūgio krūmo. Balsai priartėjo. Pasirodė du orkai. Vienas dėvėjo apdriskusius rudus drabužius ir buvo ginkluotas raginiu lanku, žemaūgis, juodaodis, su plačiomis šnarpščiančiomis šnervėmis – aiškiai pėdsekys. Kitas buvo didelis orkaskarys su Akies ženklu kaip Šagrato būrio nariai. Už nugaros jis irgi turėjo lanką, o rankoje nešė trumpą ietį plačiais ašmenimis. Kaip įprasta, jie riejosi, o kadangi priklausė skirtingoms gentims, savaip vartojo Bendrąją Kalbą.

Vos už dvidešimties žingsnių nuo pasislėpusių hobitų mažasis orkas sustojo.

— Kvailys! – suurzgė jis. — Aš einu namo. — Jis parodė skersai slėnį orkų posto link. – Daugiau nebenoriu trinti nosies į akmenis. Sakau tau, neliko nė pėdsako. Aš pamečiau kvapą, rodydamas tau kelią. Jis pakilo į kalvas, o ne palei slėnį, sakau tau.

— Ne kokia iš tavęs nauda, snargliau, – sugergždė didysis orkas. – Akys aiškiai yra geriau už jūsų snarglinas nosis.

— Rajomis pamatei? – suprunkštė kitas. – Har! Tu net nežinai, ko ieškai.

— O kieno kaltė? – paklausė kareivis. – Ne mano. Tai įsakymas iš Viršaus. Iš pradžių jie sako – tai galingas elfas švytinčiais šarvais, po to – kažkoks nykštukžmogis, dabar turbūt būrys uruk-hajų sukilėlių, o gal viskas kartu.

— Argh! – sukrenkštė pėdsekys. — Jie pametė galvas, štai kas. O kai kurie smarkuoliai neteks ir savo kailių, jei tai, ką girdėjau, teisybė – Bokštas nusiaubtas, šimtai jūsų vaikinų sutvarkyti, kalinys pabėgo. Jeigu jūs, kariai, taip kariaujate, nenuostabu, kad iš mūšių ateina blogos žinios.

— Kas kalba apie blogas žinias? – suriko kareivis.

— Argh! O kas nekalba?

-Tai maištininkų šnekos, aš tave persmeigsiu, jei neužsičiaupsi, aišku?

— Gerai, gerai! – nusileido pėdsekys. – Tylėsiu ir galvosiu. O kaip su visu tuo susijęs juodasis šliužas? Tas burblys maskatuojančiomis rankomis?

— Nežinau. Gal niekaip. Bet lažinuosi – iš jo, čia šniukštinėjančio, nieko gero nelauk. Prakeikimas! Vos jis išslydo mums iš nagų, atėjo įsakymas, kad jo reikia gyvo ir reikia greitai.

— Tikiuosi, jie jį sugaus ir pamokys kaip įprasta, – suurzgė pėdsekys. — Jis supainiojo visus pėdsakus, nuknisęs tuos numestus šarvus ir išnaršęs visas apylinkes, kol aš ten atsiradau.

— Tie šarvai išgelbėjo jam gyvybę, – pasakė kareivis. – Dar nežinodamas, kad jo ieško, aš šoviau į jį, taikliai taikliai, iš penkiasdešimties žingsnių tiesiai į nugarą, bet jis pabėgo.

— Har! Tu nepataikei, – vyptelėjo pėdsekys. – Iš pradžių šaudai į debesis, tada bėgi per lėtai, o tada pasiunti vargšų pėdsekių. Man jau pakaks. — Jis apsisuko ir nuėjo.

— Grįžk atgal, – suriko kareivis, – arba aš apie tave pranešiu!

— Kam? Tik jau ne savo brangiajam Šagratui. Jis daugiau nebe kapitonas.

— Perduosiu tavo vardą ir numerį Nazgului, – tyliai sušnypštė kareivis, – dabar vienas iš jų vadovauja Bokštui.

Kitas orkas sustojo, jo balsas buvo kupinas baimės ir įniršio.

— Ak tu prakeiktas sumautas vagie! – suklykė jis. – Negali atlikti savo darbo ir net nesilaikai savo tautos. Nešdinkis pas savo šlykščius Klyksnius, gal jie atšaldys tau visą mėsą! Jei priešas pirmas jų nepasieks. Jie jau sutvarkė Pirmąjį, kiek girdėjau. Tikiuosi, jog tai teisybė!

Rankoje laikydamas ietį, didysis orkas šoko paskui jį. Tačiau pėdsekys, užlindęs už akmens, įsegė strėlę į akį atbėgančiam orkui, ir tas su triukšmu nugriuvo. Kitas orkas perbėgo slėnį ir išnyko.

Kurį laiką hobitai sėdėjo tylėdami. Pagaliau Semas pajudėjo.

— Sakyčiau, dovis už dovį, – tarė jis. — Jei tokia draugystė viešpatauja visame Mordore, mums vargo sumažės perpus.

— Ša, Semai, – sušnibždėjo Frodas, – aplink gali būti kitų. Atrodo, mums vos per plauką pavyko ištrūkti, o medžioklė mūsų pėdsakais buvo karštesnė nei tikėjomės. Bet tai yra Mordoro dvasia, Semai, ji išplitusi visoje šalyje. Orkai visada taip elgiasi, kai jie paliekami patys sau, – bent taip pasakoja istorijos. Bet daug nesitikėk. Jie nekenčia mūsų – visi, visuomet. Jei tuodu būtų mus pamatę, būtų pamiršę visus nesutarimus, kol mes negulėtume negyvi.

Stojo ilga tyla. Ją vėl nutraukė Semas, šį sykį sušnibždėjęs.

— Ar girdėjote, ką jie sakė apie tą burblį, pone Frodai? Juk sakiau, kad Golumas gyvas.

— Taip, prisimenu. Dar galvojau, iš kur tu sužinojai? – pasakė Frodas. – Na, tiek to! Manau, iš čia neverta judėti, kol nesutems. Papasakok, iš kur sužinojai ir kas čia atsitiko. Jei gali, nekeldamas balso.

— Pabandysiu, – sutiko Semas, – bet vos tik pagalvoju apie Smirdžių, taip įkaistu, kad norisi rėkti.

Kol pilka Mordoro šviesa lėtai virto gilia bežvaigžde naktimi, hobitai sėdėjo pasislėpę po dygliuotu krūmu. Semas Frodui į ausį pasakojo apie viską, kam tik surado žodžių – išdavikišką Golumo puolimą, Šelobos siaubą ir savo paties nuotykius su orkais. Kai jis nutilo, Frodas nieko nepasakė, tik paėmė Semo ranką ir suspaudė. Pagaliau jis sujudėjo.

— Na, vėl reikia eiti, – pasakė Frodas. – Įdomu, kiek dar laiko truks, kol mus iš tiesų pagaus, kol baigsis šitas beprasmis slapstymasis bei sėlinimas. — Jis atsistojo. – Tamsu, o mes negalime naudoti Valdovės buteliuko. Pasaugok jį, Semai. Neturiu kur jo laikyti, nebent rankoje, o tokioje akloje naktyje prireiks abiejų rankų. Duodu tau ir Gylį. Aš turiu orkų kardą, bet nemanau, kad man dar kada tektų smogti.

Kelių neturinčiame krašte judėti naktį buvo sunku ir pavojinga, tačiau lėtai, dažnai klupinėdami, hobitai valanda po valandos palei rytinį akmenuoto slėnio kraštą slinko į šiaurę. Pilkai šviesai vėl už-tykinus ant vakarinių viršūnių – už kalnų jau seniai žėrėjo diena, — jie vėl pasislėpė ir pasikeisdami truputį nusnūdo. Nemiegodamas Semas nuolatos mąstė apie maistą. Kai pagaliau Frodas pabudo ir pasakė, kad reikia užkąsti bei ruoštis tolesnei kelionei, Semas uždavė labiausiai jį kankinusį klausimą.

— Prašau atleisti, pone Frodai, – pasakė jis, – bet ar jūs bent numanote, kiek dar reikės keliauti?

— Beveik nenumanau, Semai, – atsakė Frodas. – Prieš iškeliaudamas iš Rivendeilo mačiau Mordoro žemėlapį, nubraižytą dar prieš grįžtant Priešui, tačiau dabar beveik jo neprisimenu. Tik žinau, kad šiaurėje yra vieta, kur vakarinių ir šiaurinių kalnų grandinių atšakos beveik susijungia. Nuo Bokšto tilto tai maždaug šešiasdešimt mylių. Ten būtų gera vieta pereiti kalnus. Bet, žinoma, atsidūrę ten dar labiau nuteisime nuo Kalno, ko gero, dar per šešiasdešimt mylių. Dabar į šiaurę nuo tilto nukeliavome maždaug trisdešimt penkias mylias. Net jei viskas klosis gerai, vargu, ar pasieksime Kalną per savaitę. Bijau, Semai, kad nešulys darysis vis sunkesnis ir mes judėsime vis lėčiau.

Semas atsiduso.

— To ir bijojau, – tarė jis. — Jau nekalbant apie vandenį, turime mažiau valgyti, pone Frodai, arba keliauti greičiau, bent jau šitame slėnyje. Dar kąsnis, ir visas maistas, išskyrus elfiškajį, baigsis.

— Aš pabandysiu paskubėti, Semai, – giliai įkvėpęs pasakė Frodas. – Eime! Pradėkime dar vieną žygį!

Dar nebuvo sutemę, bet naktis nusileido jiems beeinant. Ilgoje varginančioje kelionėje su trumpais stabtelėjimais slinko valandos. Vos pasirodžius pirmoms pilkos šviesos užuominoms po šešėlio skliautais, jie vėl pasislėpė tamsioje dauboje po kabančiu akmeniu. Švito lėtai, tačiau aiškiau nei bet kada. Stiprus vėjas iš vakarų draikė Mordoro garus vis smarkiau. Netrukus hobitai galėjo apžvelgti kraštą per keletą mylių. Kildamas viršun, plyšys tarp kalnų ir Morgajaus tolydžio siaurėjo, viršutinis kraštas jau buvo tik stačių Efel Duato šlaitų atbraila, tačiau rytuose į Gorgorotą jis vis dar leidosi neįmanomai stačiai. Juos vedusi versmės vaga baigėsi ties uolų sąvartomis – iš pagrindinės kalnų grandinės tarsi siena į rytus nusitiesė aukšta plika atšaka. Jos pasitikti iš pilkos ūkanotos šiaurinės Ered Litujaus grandinės skubėjo kita ilga ranka, o tarp jų buvo siauras tarpas: Karach Angrenas, Geležinės Žiotys, Izenmautas, už kurio driekėsi gilus Uduno slėnis. Tame slėnyje už Moranono slypėjo tuneliai bei dideli ginklų sandėliai, kuriuos Juodųjų Vartų gynybai išrausė Mordoro meistrai. Ten Tamsos Valdovas skubiai rinko didžiules pajėgas atremti Vakarų Kapitonų puolimui. Ant išsidriekusių atšakų stūksojo fortai ir bokštai, degė signalinės ugnys, šiauriausioje vietoje buvo supiltas žemės pylimas ir išraustas gilus griovys, kurį galėjai pereiti vieninteliu tiltu.

Keletą mylių šiauriau, ten, kur atsišakojo vakarinės viršūnės, stovėjo sena Durthango pilis, dabar viena iš daugybės orkų tvirtovių, išsimėčiusių aplink Uduno slėnį. Nuo jos žemyn vingiavo gerai matomas kelias. Už mylios ar dviejų nuo tos vietos, kur gulėjo hobitai, jis suko į rytus kalnų šlaituose iškirsta atbraila, leidosi į žemumą ir vedė į Izenmautą.

Hobitams atrodė, kad visa jų kelionė į šiaurę buvo beprasmė. Lyguma dešinėje buvo ūkanota ir aptraukta dūmų, tad nesimatė nei stovyklų, nei judančių armijų, tačiau visą šį kraštą saugojo Karach Angreno fortai.

— Aklavietė, Semai, – tarė Frodas. — Jei eisim tolyn, pasieksime tik tą orkų pilį, tačiau nuo jos eina vienintelis mums tinkamas kelias, nebent pasuktume atgal. Į vakarus neužlipsime, į rytus nenulipsime.

— Vadinasi, reikės eiti tuo keliu, pone Frodai, – tarė Semas. – Eiti ir pasitikėti sėkme, jei Mordore dar galioja sėkmė. Jau geriau pasiduoti, užuot klaidžiojus aplink ar grįžus. Maisto vis vien neužteks. Reikia veržtis.

— Gerai, Semai, – linktelėjo Frodas, – vesk! Tol, kol turi vilties. Manoji viltis dingo. Bet veržtis nepajėgsiu, Semai. Tik vilksiuosi paskui tave.

— Prieš pradėdamas vilktis, pone Frodai, turite pamiegoti ir pavalgyti.

Semas davė Frodui vandens, papildomą paplotėlį elfiškos duonos, o iš savo apsiausto padarė pagalvę šeimininko galvai. Frodas buvo pernelyg pavargęs, kad ginčytųsi. Semas nepasakė, kad šeimininkas išgėrė paskutinį lašą vandens ir kartu su savąja suvalgė Semo dalį. Kai Frodas užmigo, Semas pasilenkė pasiklausyti jo kvėpavimo, įsižiūrėjo į miegančiojo veidą. Jis buvo raukšlėtas, liesas, tačiau atrodė ramus.

— Na, šeimininke, – sumurmėjo Semas, – turiu jus palikti ir išbandyti laimę. Reikia vandens, kitaip toli nenukeliausime.

Semas išsėlino lauk ir su visu hobitišku atsargumu šmurkščiodamas tarp akmenų grįžo prie versmės vagos, paėjėjo truputį į šiaurę, kol pasiekė uolų sąvartas,. Čia, be abejonės, versmė kažkada krito mažyčiu kriokliuku. Viskas aplink buvo tylu, sausa, tačiau nepasiduodamas nevilčiai Semas pasilenkė ir įsiklausęs savo džiaugsmui išgirdo vandens čiurlenimą. Užsiropštęs keliais akmenimis aukštyn, jis surado mažytę srovelę, tekančią iš kalvos šlaito, pripildančią tamsią balą ir vėl išnykstančią po plikais akmenimis.

Semas paragavo vandens, skonis atrodė pakenčiamas. Jis iki soties atsigėrė, pripildė butelį ir pasisuko grįžti. Tą akimirką hobitas pastebėjo juodą figūrą ar šešėlį, šmėkščiojantį tarp uolų šalia Frodo slėptuvės. Užgniaužęs riksmą, Semas puolė nuo šaltinio ir pasileido tekinas, šokinėdamas nuo akmens ant akmens. Padaras buvo atsargus, slapstėsi, tačiau Semas neabejojo, kas ten toks: o, kaip jis troško čiupti jį už gerklės. Tačiau padaras išgirdo jį ir nėrė šalin. Persisvėręs per rytinio skardžio kraštą Semas dar spėjo pamatyti tamsią dėmę, susigūžiančią ir dingstančią iš akių.

— Laimė manęs neaplenkė, – sumurmėjo Semas, – tačiau vos vos! Tarsi neužtenka tūkstančių orkų, kad čia dar šniukštinėja tas niekšas! O, kad jį būtų nušovę!

Jis atsisėdo šalia Frodo, bet nežadino jo ir nedrįso užmigti pats. Pagaliau akys pradėjo merktis. Supratęs, jog su miegu ilgiau nepakovos, jis švelniai pažadino Frodą.

— Bijau, kad Golumas vėl čia, – pasakė Semas. — Jei tai ne jis, vadinasi, tokių yra du. Aš nuėjau parsinešti vandens ir atsisukęs pamačiau jį čia šniukštinėjantį. Turbūt mums abiem nebesaugu miegoti vienu metu. Meldžiu atleisti, bet man akys pačios merkiasi.

— Gerasis Seniai! – pasakė Frodas. – Gulkis ir pailsėk, kiek priklauso! Bet man jau geriau Golumas nei orkai. Jis mūsų neišduos – nebent pats pakliūtų.

— Kurgi ne! Jis pats gali mus apiplėšti ir nužudyti, – suniurnėjo Semas. – Būkit budrus, pone Frodai! Ten pilnas vandens butelis. Gerkit. Prieš eidami toliau, galėsime vėl prisipilti.

Su tais žodžiais Semas krito miegoti.

Jam pabudus, šviesa jau nyko. Frodas sėdėjo atsirėmęs į uolą ir miegojo. Vandens butelis buvo tuščias. Golumo nesimatė.

Grįžo Mordoro tamsa, aukštumose nuožmiu raudoniu užsidegė sargybinės ugnys. Hobitai pradėjo pavojingiausią kelionės etapą. Iš pradžių grįžę prie šaltinėlio, jie atsargiai užkopė į kelią toje vietoje, kur jis sukosi į Izenmautą, dunksantį už dvidešimties mylių. Kelias buvo neplatus, be jokių sienų ar parapetų palei kraštus, jam kylant, praraja prie kelio krašto vis gilėjo. Hobitai žingsnių negirdėjo, tad kurį laiką pasiklausę ramiai pasuko į rytus.

Po dvylikos mylių jie sustojo. Kelias sukosi į šiaurę, ką tik nueita atkarpa dingo iš akių. Tai galėjo būti pražūtinga. Hobitai kelias minutes pailsėjo ir pasiruošė keliauti toliau, bet nespėję žengti nė poros žingsnių staiga nakties tylumoje išgirdo garsą, kurio visą laiką bijojo: dundančius žingsnius. Jie dar buvo tolokai, tačiau atsigręžę hobitai jau matė mirgančius deglus posūkyje mažiau nei už mylios. Jie sparčiai artėjo: per sparčiai, kad Frodas galėtų pasprukti keliu.

-To ir bijojau, Semai, – pasakė Frodas. – Mes pasitikėjome sėkme, bet ji mus apvylė. Mes spąstuose. — Jis pakėlė akis į dunksančią sieną – senovės kelių tiesėjai iškirto kelią giliai uoloje. Jis nubėgo į kitą pusę, įsižiūrėjo į tamsią bedugnę. – Vis dėlto mus užspei-tė! pakartojojis.

Hobitas susmuko ant žemės šalia sienos ir panarino galvą.

— Atrodo, kad taip, – pasakė Semas. – Galime tik laukti ir žiūrėti. – Jis irgi atsisėdo šalia Frodo po uolos šešėliu.

Ilgai laukti jiems neprireikė. Orkai žygiavo greitai. Pirmosios eilės nešė deglus. Raudonos liepsnos tamsoje greitai didėjo. Semas irgi nulenkė galvą, tikėdamasis, kad paslėps veidą deglų šviesoje. Priešais jiedu pastatė skydus, kad paslėptų kojas.

„O, kad jie skubėtų ir paliktų porą pavargusių kareivių ramybėje!" – pagalvojo jis.

Atrodė, kad taip ir bus. Nuleidę galvas, sunkiai kvėpuodami pražygiavo pirmieji orkai. Jie priklausė mažesniųjų orkų genčiai, ne savo noru varomai į Tamsos Lordo karus, jiems terūpėjo užbaigti žygį ir išvengti rimbo. Iš šonų pirmyn atgal lakstė du didžiuliai nuožmūs uruksai, pliaukšėdami rimbais ir rėkaudami. Pro šalį žygiavo eilė po eilės, pirmieji deglai jau buvo toli priekyje. Semas sulaikė kvėpavimą. Jau praėjo daugiau nei pusė kolonos. Bet tada vienas iš vergų varovų šalia kelio išvydo dvi figūras. Jis pliaukštelėjo rimbu ir suriko:

— Ei, jūs! Kelkitės!

Jie neatsakė, surikęs jis sustabdė visą būrį.

— Nagi, utėlės! – rėkė orkas. – Ne laikas dabar drybsoti. Jis žengė žingsnį artyn ir netgi prieblandoje atpažino simbolius ant skydų.

— Aha, dezertyrai! – suurzgė jis. – Ar dar tik ruošiatės bėgti? Visi jūsiškiai jau užvakar turėjo būti Udune. Jūs tai žinot. Nagi, stokitės į eilę, arba užsirašysiu numerius ir pranešiu.

Hobitai sunkiai atsistojo ir susikūprinę, šlubčiodami kaip išvargę kareiviai nusivilko kolonos pabaigos link.

— Ne, ne į galą! – sušuko vergų varovas. – Trim eilėm arčiau! Pasilikit ten arba aš jus taip pamokysiu, kad ilgam atsiminsit!

Jis pliaukštelėjo savo ilgu rimbu jiems virš galvų, o tada vėl pasiuntė būrį žvalia ristele.

Nuvargusiam Semui buvo sunku, o Frodui tai tapo tikra kankyne, baisiausiu košmaru. Jis sukando dantis, pabandė liautis galvojęs. Hobitą dusino aplink tvyranti orkų smarvė, jis pradėjo žiopčioti iš troškulio. Pirmyn ir pirmyn — jie bėgo nesustodami. Frodas, įtempęs visą valią, stengėsi kvėpuoti, priversti kojas judėti. Hobitas nedrįso galvoti, kuo baigsis šis kankinantis bėgimas. Nebuvo jokios vilties atsilikti nepastebėtiems. Orkų vedlys nuolatos grįždavo į eilės galą ir tyčiojosi iš jų.

— Nagi! — juokėsi jis, šmaukšėdamas jiems per kojas. – Ten, kur rimbas, ten ir valia, utėlės. Laikykitės! Čia tik pradžia, atvykę į stovyklą gausite tiek, kad nepanešite. Taip jums ir reikia. Ką, nežinote, kad mes kariaujame?

Po kelių mylių kelias pagaliau ilgu šlaitu ėmė leistis į lygumą. Frodo jėgos baigėsi, jo valia ėmė silpnėti. Jis susvyravo ir suklupo. Semas iš paskutiniųjų stengėsi padėti, palaikyti Frodą, nors jautė, kad pats vargiai išlaikys tokį tempą. Jis suprato, kad galas gali ateiti bet kurią akimirką – šeimininkas apalps ar pagrius, viskas paaiškės, o jų karčios pastangos nueis veltui.

„Bet aš vis tiek spėsiu pasmeigti tą vergus varantį velnią", – galvojo jis.

Kai jis jau tiesė ranką prie kardo rankenos, atėjo netikėtas palengvėjimas. Jie jau buvo lygumoje, prie įėjimo į Uduną. Kiek tolėliau, prieš vartus tilto gale, vakarinis kelias jungėsi su kitais keliais, ateinančiais iš pietų ir iš Barad Duro. Visais keliais judėjo kariuomenė – Vakarų Kapitonai artėjo, Tamsos Lordas skubino savo karius į šiaurę. Atsitiko taip, kad į kelių sankirtą vienu metu atžygiavo keli būriai ir susidūrė tamsoje, kur nepasiekė ant sienų degusios sargybinės ugnys. Prasidėjo didžiulis stumdymasis bei plūdimasis, nes kiekvienas būrys norėjo prie vartų patekti pirmas ir baigti dienos žygį. Nors varovai rėkė, pliauškino rimbais, prasidėjo grumtynės, sužvango ginklai. Sunkiai ginkluotų uruksų būrys iš Barad Duro įsirėžė į Durthango koloną ir viską galutinai sutrikdė.

Nors ir apsvaigęs nuo skausmo bei nuovargio, Semas griebėsi paskutinės vilties — jis krito ant žemės, kartu nusitempdamas Frodą. Orkai sugriuvo ant jų, ėmė urgzti, keiktis. Repečkom hobitai lėtai šliaužė tolyn nuo sąmyšio, kol pagaliau niekieno nepastebėti nusirito nuo kelio. Aukštas kelkraštis, reikalingas tam, kad būrių vadovai nepasiklystų nei juodą naktį, nei rūke, kilo keletą pėdų virš lygios žemės.

Kurį laiką jie gulėjo nejudėdami. Buvo per tamsu ieškoti prieglaudos, o ir beviltiška. Bet Semas jautė, jog reikia bent jau dingti kuo toliau nuo pagrindinių kelių ir nuo deglų šviesos.

— Nagi, pone Frodai, – sušnibždėjo jis. – Dar truputį pašliaužki-te ir galėsite gulėti ramiai.

Paskutinėmis beviltiškomis pastangomis Frodas pasikėlė ant rankų ir nuropojo galbūt dar dvidešimt jardų. Tada įgriuvo į netikėtai priekyje atsivėrusią negilią duobę ir liko gulėti kaip negyvas.

3 Lemties Kalnas

Semas padėjo apiplyšusį orkišką apsiaustą šeimininkui po galva, tada jį ir save pridengė pilku Lorieno rūbu. Jo mintys nuklydo į tą gražų kraštą pas elfus, Semas tikėjo, kad jų rankomis išaustas audinys gali paslėpti juos šitoje baimės dykvietėje, kai nebeliko jokios vilties. Jis išgirdo, kaip tilsta grumtynės ir riksmai, būriams žygiuojant pro Izenmautą. Per tą netvarką bei sumaištį jų kol kas nepasigedo.

Semas gurkštelėjo vandens, privertė atsigerti Frodą, o kai šeimininkas šiek tiek atsigavo, davėjam visą vertingosios kelionės duonos paplotėlį ir liepė jį suvalgyti. Tada, pavargę taip, kad nebejautė jokios baimės, jie išsitiesė. Miegojo nedaug, neramiai, nes prakaitas atšalo, kieti akmenys dūrė, hobitai virpėjo. Iš šiaurės nuo Juodųjų Vartų per Kirit Gorgorą palei žemę šnarėjo šaltas vėjas.

Rytas vėl išaušo pilkas. Nors aukštai viršuje tebepūtė vakaris, bet apačioje, ant akmenų, po Juodosios Žemės sienomis, oras atrodė beveik'negyvas, šaltas ir kartu troškus. Semas iškišo galvą iš daubos. Žemė aplinkui buvo niūri, plokščia, purvinai ruda. Šalimais esančiais keliais niekas nejudėjo, bet Semas baiminosi budrių akių ant Izenmauto sienos, stūksojusios ne toliau kaip už aštunda-lio mylios į šiaurę. Toli pietryčiuose kaip didžiulis šešėlis dunksojo Kalnas. Iš jo rūko dūmai. Viena jų dalis kilo aukštyn, sklendė į rytus, kita didžiuliais tumulais ritosi nuo šlaitų ir plito pažeme. Pora mylių į šiaurės rytus tarsi rūstūs pilki vaiduokliai kilo Pelenų Kalnų šlaitai, už kurių lyg tolimi debesys, vos tamsesnės nei dangaus kraštas, kilo ūkanotos šiaurinės viršūnės.

Semas pabandė atspėti atstumus ir nuspręsti, kurį kelią rinktis.

— Kiekvienas žingsnis atrodo kaip penkiasdešimt mylių, – niūriai murmėjo jis, spoksodamas į grėsmingą kalną. – Dienos kelią įveikti ponui Frodui prireiks savaitės.

Jis papurtė galvą. Nuo tokių svarstymų Semą užplūdo tamsios mintys. Jo ištikimoje širdyje viltis niekada nemirdavo ilgam. Iki šiol jis vis svajojo apie grįžimą. Tačiau dabar pagaliau suprato karčią tiesą: maisto atsargų geriausiu atveju užteks pasiekti tikslui, o tada, atlikus užduotį, ateis galas vienišiems, benamiams ir alkaniems hobitams, atsidūrusiems vidury baisios dykumos. Kelio atgal nebus.

„Vadinasi, tokia bus mano pareiga, kaip aš ir nujaučiau pradėdamas, – pagalvojo Semas. – Padėti ponui Frodui iki paskutinio atodūsio ir numirti kartu su juo... Ką gi, pareiga yra pareiga, ją reikia atlikti. Nors mielai dar sykį pamatyčiau Krantinę ir Rožytę, ir jos brolius, ir Senioką, ir Merigoldą, ir visus. Negaliu įsivaizduoti, kad Gendalfas būtų pasiuntęs poną Frodą su šita užduotimi, jei nebūtų vilties grįžti. Viskas žlugo, kai jis krito Morajoje. Jei būtų likęs gyvas.. . Jis tikrai ką nors padarytų".

Tačiau mirusi ar mirštanti Semo viltis virto nauja jėga. Paprastas hobitiškas jo veidas tapo rūstus, valia – nepalaužiamasis pajuto, kaip per kojas ir rankas perbėgo virpulys, tarsi Semas virstų akmens ir plieno būtybe, kurios negali įveikti nei neviltis, nei nuovargis, nei nesuskaičiuojamos plikos mylios.

Su nauju ryžtu jis vėl ėmė dairytis aplink, svarstydamas kitą žingsnį. Kai prašvito smarkiau, jis nustebęs pamatė, kad lygumos, iš toli plokščios ir bekraštės, iš tiesų yra plyšėtos, nelygios. Visas Gorgoroto paviršius – minkšto purvo dykynė – buvo nusėtas didelėmis skylėmis, tarytum nučaižytas didžiulių akmenų lietaus. Didžiausią iš tokių skylių supo uolų skeveldrų pylimas, nuo jos į visas puses bėgo platūs plyšiai. Tokiame krašte buvo įmanoma sėlinti nuo slėptuvės iki slėptuvės, nematomiems niekam, išskyrus pačias budriausias akis. Tačiau reikėjo būti stipriam ir niekur neskubėti. Alkaniems ir pavargusiems hobitams, kurių laukė ilga kelionė, kraštas atrodė pražūtingai.

Svarstydamas visa tai, Semas grįžo pas savo šeimininką. Jam neprireikė jo kelti. Frodas gulėjo atsimerkęs ir žiūrėjo į debesuotą dangų.

— Na, pone Frodai, – pasakė Semas, – aš čia truputį apsižvalgiau ir pagalvojau. Keliuose tuščia, tad geriau dingti, kol dar yra galimybė. Ar pajėgsite?

— Pajėgsiu, – atsakė Frodas, – privalau.

Dar sykį hobitai pradėjo žygį, šliauždami nuo daubos iki daubos, naudodamiesi visomis pasitaikančiomis užuoglaudomis. Jie nuolat artėjo prie šiaurinės kalnų grandinės šlaitų. Laikėsi rytinio Mordoro kelio, kol pagaliau jis atitolo, apsikabinęs kalnų šlaitus, ištirpdamas juoduose šešėliuose toli priekyje. Gorgoroto plynėse dabar nejudėjo nei žmogus, nei orkas. Tamsos Lordas jau beveik baigė grupuoti pajėgas. Netgi savo nepaimamoje šalyje jis ieškojo nakties slaptumo, bijodamas, kad prieš jį pasisukę pasaulio vėjai nesuplėšytų jo uždangų, susirūpinęs dėl naujienų apie įžūlius šnipus, praslydusius pro jo tinklus.

Nuėję kelias vargingas mylias hobitai sustojo. Frodas atrodė visiškai išsekęs. Semas matė, kad jis negalės ilgai taip eiti – šliauždamas, susikūprinęs, tai lėtai rinkdamasis abejotiną kelią, tai bėgdamas ir klupinėdamas.

— Kol šviesu, reikia grįžti į kelią, pone Frodai, – pasakė Semas. – Teks vėl pasikliauti sėkme! Paskutinį sykį ji mus beveik apvylė, bet ne visai. Dar pora mylių, o tada poilsis.

Jis rizikavo daug labiau, nei įsivaizdavo pats, tačiau Frodą pernelyg slėgė nešulys ir kova mintyse, kad jis prieštarautų ar rūpintųsi. Jie užsiropštė ant kelio ir nužingsniavo juo – kietu šaltu grindiniu, vedusiu į pačią Tamsos Tvirtovę. Tačiau juos lydėjo sėkmė — tą dieną hobitai nesutiko nė gyvos dvasios, o užslinkus nakčiai, jie prapuolė Mordoro tamsoje. Visa šalis laukė didžiulės audros: Vakarų Kapitonai jau kirto Kryžkelę ir paleido plėnimis mirtinus Imlad Morgulo laukus.

Taip tęsėsi beviltiška kelionė – Žiedas keliavo į pietus, o karalių vėliavos – į šiaurę. Hobitams kiekviena diena, kiekviena mylia buvo kartesnė nei anksčiau, jų jėgos seko, žemė darėsi vis pilnesnė blogio. Dieną jie priešų nesutikdavo. Kartais naktį, jiems neramiai susigūžus kokioje slėptuvėje šalia kelio, hobitai girdėdavo riksmus ir daugybės žingsnių garsą arba pralekiantį žiauriai varomą žirgą. Tačiau daug blogiau už visus pavojus buvo vis artėjanti grėsmė, slegianti keliautojus – siaubinga Jėga, kuri laukė, paskendusi giliose mintyse ir budriame įtūžyje už tamsios Sosto uždangos. Ji artėjo, artėjo, darėsi vis juodesnė, kaip atslenkanti nakties siena pasaulio pabaigoje.

Pagaliau nusileido siaubinga naktis. Vakarų Kapitonams pasiekus gyvųjų žemių pabaigą, dviejų keliautojų laukė tuščios nevilties valanda. Nuo pabėgimo iš orkų kariaunos praėjo keturios dienos, tačiau laikas driekėsi už jų tarsi nuolat tamsėjantis sapnas. Visą paskutinę dieną Frodas tylėjo, ėjo nuleidęs galvą ir dažnai klupinėjo, tarsi jo akys daugiau nematytų kelio po kojomis. Semas spėjo, jog iš visų skausmų skaudžiausias buvo augantis Žiedo svoris, nešulys kūnui ir kančia protui. Semas neramiai stebėjo, kaip šeimininkas dažnai pakelia kairę ranką lyg atremti smūgiui ar prisidengti įkritusioms akims nuo siaubingos Akies, bandančios į jas pažvelgti. Dešinė ranka kartais sėlindavo prie krūtinės, sugriebdavo Žiedą, o tada lėtai, valiai vėl paėmus viršų, atsitraukdavo.

Dabar, grįžus nakties tamsai, Frodas sėdėjo panarinęs galvą tarp kelių, nuleidęs rankas ant žemės, silpnai trūkčiojo bevalės plaštakos. Semas stebėjo jį, kol naktis uždengė juos abu ir paslėpė vieną nuo kito. Jis neberado žodžių ir pasiliko su savo tamsiomis mintimis. Jis pats, nors pavargęs, nors slegiamas baimės, vis dar turėjo jėgų. Gelbėjo lembaso savybės, be kurių hobitai jau seniai būtų kritę ir numirę. Jis nenumalšino alkio, Semas dažnai prisimindavo valgį, geisdamas paprastos duonos ar mėsos. Tačiau kelioninė elfų duona turėjo galios, kuri stiprėjo, jei keliautojai tenkinosi ja viena, nemaišydami su kitu maistu. Ji maitino valią, teikė jėgų raumenims ir leido valdyti kojas stipriau nei tai įmanoma mirtingajam. Tačiau dabar reikėjo apsispręsti iš naujo. Jie nebegalėjo toliau eiti keliu, nes jis vedė į rytus, į didįjį Šešėlį, o Kalnas dunksojo dešinėje, beveik tiesiai pietuose, hobitai turėjo sukti į jį. Priekyje driekėsi plati, plika, garuojanti, pelenais nuklota žemė.

-Vandens, vandens! – murmėjo Semas. Jis gailėjo sau, todėl išdžiūvusioje burnoje liežuvis buvo storas, ištinęs, tačiau kad ir kaip jis stengėsi, vandens liko labai mažai, gal pusė butelio, o keliauti reikės dar ilgai. Viskas jau seniai būtų išgerta, jei jie nebūtų ryžęsi pasukti orkų keliu. Jame dideliais tarpais stovėjo cisternos, skirtos per sausus regionus skubiai keliaujantiems kariams. Vienoje jų Semas rado dar likusio vandens, dvokiančio, apteršto orkų, tačiau tinkančio jų beviltiškai padėčiai. Tai buvo vakar. Daugiau vandens tikėtis nebuvo galima.

Nuvargintas rūpesčių Semas užsnūdo, palikęs rytojų rytojui. Daugiau padaryti jis nieko negalėjo. Sapnai ir realybė susimaišė.

Jis matė šviesas, panašias į piktdžiugiškas akis, tamsius sėlinančius šešėlius, jis girdėjo laukinių žvėrių triukšmą ir siaubingus kankinamų padarų riksmus. Semas pabusdavo tik tam, kad suvoktų, jog visas pasaulis tamsus, o aplink – vien tuščia juoduma. Tik sykį, pabudęs ir karštligiškai dairydamasis, Semas pamanė, kad jis mato blyškias tarsi akis šviesas, bet greitai jos sumirksėjo ir dingo.

Lėtai, nenoriai slinko nekenčiama naktis. Vėliau išaušusi diena buvo blanki. Čia, prie Kalno, oras buvo amžinai padūmavęs, o nuo Tamsiosios Tvirtovės šliaužė Šešėlio garai, kuriais siautėsi Sauronas. Frodas gulėjo ant nugaros ir nejudėjo. Semas stovėjo šalia, nenorėdamas kalbėti, bet žinodamas, jog turi tarti žodį: jis privalo pakelti šeimininko valią dar vienam žygiui. Pagaliau pasilenkęs, paglostęs Frodo kaktą, jis sušnibždėjo:

— Pabuskite, šeimininke! Laikas vėl keliauti. Tarsi pakeltas varpo dūžio, Frodas greitai pakirdo, atsistojo ir pažiūrėjo į pietus, tačiau pamatęs Kalną bei dykumą vėl susmuko.

— Aš negaliu, Semai, – pasakė jis, – taip sunku nešti, taip sunku.

Semas žinojo dar nepravėręs burnos, kad jo žodžiai veltui, kad jie atneš daugiau žalos nei naudos, bet kupinas gailesčio jis negalėjo susivaldyti.

— Leiskite man jį truputį panešti, šeimininke, – tarė Semas. – Aš nešiu tą naštą neburnodamas, kol turėsiu jėgų. Frodo akys užsiplieskė.

— Pasitrauk! Neliesk manęs! – suriko jis. — Jis mano. Eik šalin! — Jo ranka sugriebė kardo rankeną, bet greitai balsas pasikeitė. – Ne, ne, Semai, – liūdnai pasakė Frodas, – tu turi suprasti. Tai mano nešulys, niekas kitas jo neneš. Jau per vėlu, brangusis Semai. Taip man nepadėsi. Aš jau beveik jo valioje. Negalėčiau jo atiduoti, o jei bandytum atimti, išprotėčiau.

Semas linktelėjo.

— Suprantu, – pasakė jis. – Aš pagalvojau, pone Frodai, kad yra kitų daiktų, be kurių galime apsieiti. Kodėl nepalengvinus naštos? Dabar mes keliausime tiesiai, — jis parodė į Kalną, – neverta nešti to, ko tikrai neprireiks.

Frodas pažvelgė į Kalną.

— Taip, – tarė jis, – tame kelyje mums daug nereiks. O pabaigoje – išvis nieko.

Paėmęs orko skydą jis nusviedė jį šalin, paskui ir šalmą. Tada nusiėmė pilką apsiaustą, atsisegė sunkų diržą ir metė jį žemėn kartu su makštyse įkištu kardu. Frodas nusiplėšė ir išmėtė juodo apsiausto skiautes.

— Viskas, daugiau orkų nebūsiu, – šūktelėjo jis, – ir nenešiosiu jokio ginklo, doro ar šlykštaus. Tegu jie pabando mane paimti!

Semas pasielgė taip pat. Jis nusimetė orkiškus drabužius, išsiėmė visus daiktus iš kuprinės. Kiekvienas daiktelis pasidarė jam brangus – kartu su juo jie nukeliavo tokį vargingą kelią. Sunkiausia buvo skirtis su virimo įrankiais. Nuo minties, kad reikės juos išmesti, Semo akyse susikaupė ašaros.

— Ar prisimenate tą triušieną, pone Frodai? – paklausė jis. – Ir mūsų vietelę šiltame krante kapitono Faramiro krašte, tą dieną, kai pamačiau drambilą?

— Ne, bijau, kad neprisimenu, Semai, – papurtė galvą Frodas. – Žinau, kad taip atsitiko, bet nieko nematau. Nejaučiu maisto skonio, vandens čiurlenimo, vėjo pūtimo, neatsimenu nei medžių, nei žolės, nei gėlių, nebeliko nei mėnulio, nei žvaigždžių. Aš nuogas tamsoje, Semai, nebeliko uždangos tarp manęs ir ugnies rato. Aš pradedu matyti jį net ir atmerktomis akimis, visa kita nublanksta.

Semas priėjo ir pabučiavo jam ranką.

— Kuo greičiau juo atsikratysime, tuo greičiau pailsėsime, – lėtai tarė jis, nerasdamas geresnių žodžių. – Kalbos nieko nepakeis, sumurmėjo Semas pats sau, rinkdamas daiktus, kurių jie nusprendė atsikratyti. Jis nenorėjo palikti jų vidury dykvietės, kad visi matytų. – Smirdžius, aišku, paėmė tuos orkiškus šarvus, bet kardo jis negaus. Net tuščiomis rankomis jis pridarys bėdos. Jos nelies ir mano puodų!

Tai pasakęs jis nunešė visą turtą prie vienos iš žiojinčių skylių, išvarpiusių žemę, ir įmetė vidun. Į tamsą krintančių brangiųjų jo puodų barškėjimas skaudžiai sugniaužė širdį.

Jis grįžo pas Frodą ir nuo elfiškos virvės atpjovė atraižą, kuria šeimininkas susijuosė pilką apsiaustą. Likusią virvės dalį kruopščiai suvyniojo ir įsidėjo į kuprinę. Bejos, liko tik kelioninės duonos likučiai, vandens butelis, prie diržo kabantis Gylys ir tunikos kišenėje prie krūtinės paslėptas Galadrielės buteliukas su maža dėžute, kurią ji padovanojo Semui.

Pagaliau jie pasisuko į Kalną ir pajudėjo, nebegalvodami slėptis, nuovargį bei silpstančią valią pajungę vienam tikslui – slinkti tolyn. Niūrios dienos prieblandoje net šioje budrioje žemėje hobitų niekas nebūtų pastebėjęs, nebent visai iš arti. Iš visų Tamsiojo Lordo vergų tik Nazgulai galėjo įspėti jį apie pavojų, mažytį, bet atkakliai besiskverbiantį į pačią jo saugomos šalies širdį. Tačiau Nazgulai ant juodų sparnų skraidė su kitomis užduotimis: jie susirinko toli nuo čia, temdydami Vakarų Kapitonų žygį, o Tamsiosios Tvirtovės mintys buvo su jais.

Tą dieną Semui atrodė, kad šeimininkas rado naujų jėgų, kurių negalėjai paaiškinti kiek palengvėjusių jo nešuliu. Iš pradžių jie nukeliavo toliau ir greičiau, nei jis tikėjosi. Kraštas buvo nelygus, niūrus, bet jie vis tiek stūmėsi pirmyn ir Kalnas artėjo. Tačiau dienai besibaigiant ir blausiai šviesai ėmus nykti, Frodas vėl sulinko, pradėjo svirduliuoti, tarsi tos pastangos būtų surijusios visas likusias jėgas.

Pagaliau jis susmuko.

— Noriu gerti, Semai, – tarė jis ir nutilo. Semas davėjam gurkšnelį. Butelyje liko dar vienas. Pats jis apsiėjo be vandens. Kai hobitus apgaubė dar viena Mordoro naktis, visas jo mintis įveikė prisiminimai apie vandenį. Kiekviena matyta versmė, šaltinis ar fontanas, tekantis po žalių gluosnių šešėliais, mirguliuojantis saulėje, šoko ir raibuliavo, kankindami jį už sumerktų akių. Semas jautė vėsų purvą kojų pirštais — jis braidžiojo Krantinės Tvenkinyje kartu su Linksmute, Tomu, Nibsu ir jų sesute Rožyte.

— Tai buvo prieš daug metų, – atsiduso jis, – labai toli. Vienintelis kelias atgal, jei toks yra, veda pro Kalną. Jis negalėjo užmigti, tad ginčijosi su savimi.

— Nagi, pagalvok, mums pavyko geriau, nei tu tikėjaisi, – tvirtai pareiškė jis. – Pradžia visai šauni. Ko gero, iki sustodami nukeliavome pusę kelio. Dar viena diena ir viskas. — Jis stabtelėjo.

— Nebūk kvailys, Semai Gemdži, – atsakė jo paties balsas, — jis neišlaikys dar vienos tokios dienos, jei išvis galės pajudėti. Ir tu ilgai netempsi, atiduodamas jam visą vandenį bei didžiąją dalį maisto.

— Aš dar šauniai paėjėsiu. Matysi.

-Kur?

— Iki Kalno, be abejo.

— O kas po to, Semai Gemdži, kas po to? Kai ten atsidursi, ką tu darysi? Jis nieko negalės padaryti pats.

Savo siaubui, Semas suprato, kad negali atsakyti. Jis neturėjo nė menkiausio supratimo, kas įvyks Kalne. Frodas nedaug kalbėjo apie savo užduotį. Semas apytikriai žinojo, kad Žiedą kažkaip reikia įmesti į ugnį.

— Lemties Žiotys, – sumurmėjo jis, prisiminęs seną vardą. – Gal šeimininkas žino, kaip jas rasti. Aš tikrai nežinau.

— Na matai! – atsklido atsakymas. – Viskas beprasmiška. Jis pats taip sakė. Tu kvailys, vargsti ir viliesi. Galėjai jau seniai atsigulti ir užmigti, jei nebūtum toks šuniškai atsidavęs. Vis tiek mirsi, tik dar blogiau. Gali jau dabar gultis ir pasiduoti. Juk niekada nepasieksi viršūnės.

— Pasieksiu, net jei reikės palikti viską, išskyrus savo kaulus, pasakė Semas. – Aš pats užnešiu poną Frodą, net jei stuburas lūs ir širdis plyš. Gana ginčytis!

Tą akimirką Semas pajuto po kojomis sudrebėjusią žemę ir išgirdo tolimą dundėjimą, lyg gelmėse įkalintas vartytųsi griaustinis. Po debesimis blykstelėjo ir išnyko raudona liepsna. Kalnas irgi miegojo neramiai.

Prasidėjo paskutinis jų kelionės iki Orodruino etapas. Jis tapo didesne kančia, nei Semas įsivaizdavo galįs iškęsti. Jam viską skaudėjo, o burna išdžiūvo taip, kad jis nebegalėjo praryti nė kąsnelio maisto. Nešvito, tačiau ne tik dėl Kalno dūmų: berods, tvenkėsi audra, toli pietryčiuose po juodais debesimis blyksėjo žaibai. Dar blogiau, oras pritvinko garų, kvėpuoti buvo sunku ir skausminga, hobitai apsvaigo, svirduliavo ir dažnai griūdavo. Tačiau jų valia nepasidavė, jie stūmėsi pirmyn.

Kalnas vis artėjo, kol pagaliau užpildė visą horizontą, rūsčiai dunksėdamas priekyje: milžiniška pelenų, šlako ir apdegusių akmenų krūva, iš kurios į debesis kilo status kūgis. Išnykus dienos prietemai ir atėjus nakčiai hobitai atšliaužė iki jo papėdės.

Sušvokštęs Frodas krito ant žemės. Semas atsisėdo šalia. Savo nuostabai, jis jautė nuovargį, tačiau kartu ir palengvėjimą, jo galva vėl buvo šviesi. Minčių nebetrikdė ginčai. Jis žinojo visus nevilties argumentus ir nesiklausė jų. Dabar palaužti jo valią galėjo tik mirtis. Jis nebenorėjo miegoti, jautėsi budrus. Semas žinojo, jog visi pavojai dabar rinkosi į vieną vietą – kita diena bus lemties diena, paskutinių pastangų ar nesėkmės diena, paskutinis atodūsis.

Tačiau kada ji ateis? Naktis atrodė belaikė, niekada nesibaigsianti, mirštančios minutės tįso į sustingusias valandas. Semas pradėjo galvoti, jog prasidėjo antroji tamsa ir diena daugiau niekada nebeateis. Galų gale jis užčiuopė Frodo ranką. Ji buvo šalta, drebėjo. Seimininką purtė šaltis.

— Nereikėjo palikti antklodės, – sumurmėjo Semas ir atsigulęs pabandė rankomis bei kūnu sušildyti Frodą. Tada jį suėmė miegas, blanki paskutinė jų užduoties diena užtiko juos drauge. Vakar nutilęs vėjas pasikeitė. Dabar jis atskriejo iš šiaurės ir ėmė stiprėti. Nematomos saulės šviesa smelkėsi į šešėlius, kuriuose gulėjo hobitai.

— Na, pirmyn! Paskutinį kartą pirmyn! – pasakė stodamasis Semas. Jis pasilenkė virš Frodo, švelniai jį žadindamas. Frodas sudejavo, didžiulėmis valios pastangomis atsistojo, tačiau vėl suklupo ant kelių. Jis sunkiai pakėlė akis į tamsius Lemties Kalno šlaitus, dunksančius viršuje, ir pradėjo ropoti.

Semas žiūrėjo į jį, verkdamas širdyje, tačiau sausose, geliančiose akyse nepasirodė nė ašaros.

-Aš sakiau, kad nešiu jį, net jei lūs stuburas, – sumurmėjo jis, — ir padarysiu tai.

— Pone Frodai! – sušuko jis. – Negaliu nešti jo už jus, tačiau galiu nešti jus ir jį. Kelkitės! Eime, pone Frodai, brangusis! Semas jus paneš. Tik pasakykit, kur eiti, ir jis eis.

Frodas užsiropštė Semui ant nugaros, rankomis laisvai apkabino kaklą, o kojas stipriai paspaudė po rankomis. Semas atsistojo ir nustebęs pajuto, koks lengvas jo nešulys. Jis bijojo, kad vargiai turės jėgų pakelti vieną šeimininką, o dar tikėjosi pajusiąs siaubingą prakeikto Žiedo svorį. Tačiau taip nebuvo. Gal dėl to, kad Frodą išsekino ilgi skausmai, nuodinga žaizda, širdgėla, baimė ir klaidžiojimai be namų, gal netikėtai prabudus paskutinėms jėgoms, Semas pakėlė Frodą ne sunkiau nei hobitų vaiką ant nugaros, kai lakstydavo Grafystės pievose ar šieno laukuose. Jis giliai įkvėpė, pajudėjo.

Jie pasiekė Kalno papėdę iš šiaurės vakarų pusės, ten jo ilgi pilki šlaitai, nors ir plyšėti, nebuvo tokie statūs. Frodas tylėjo, tad Semas stengėsi kaip įmanydamas, neturėdamas kito vedlio, tik savo valią, verčiančią kopti tol, kol baigsis jėgos ir palus valia. Jis svirduliavo vis aukštyn, sukiodamasis, vengdamas statesniu šlaitų, dažnai griūdamas į priekį, galų gale šliauždamas kaip sraigė su sunkiu nešuliu ant nugaros. Kai valia nebepajėgė vesti jo toliau, o kojos sulinko, Semas sustojo ir švelniai paguldė šeimininką ant žemės.

Frodas atsimerkė, atsikvėpė. Čia viršuje kvėpuoti buvo lengviau, nebedusino žemumoje tumuliuojantys garai.

— Ačiū, Semai, – sugergžė jis. – Ar dar toli?

— Nežinau, – atsakė Semas, – nes nežinau, kur mes einame.

Jis pažiūrėjo atgal, pažiūrėjo į viršų, ir apstulbo, pamatęs, kaip aukštai jie užkopė paskutinėmis jėgomis. Grėsmingas ir vienišas Kalnas atrodė aukštesnis, nei buvo iš tikrųjų. Dabar Semas matė, kad jis ne toks status kaip Efel Duato tarpekliai, kuriuos įveikė jiedu su Frodu. Raukšlėtas, apgriuvęs jo pagrindas kilo gal tris tūkstančius pėdų virš lygumos, o virš jo dar pusę tiek stiebėsi centrinis kūgis – tarsi didžiulė krosnis ar kaminas, besibaigiąs dantytu krateriu. Semas jau užkopė iki pusės pagrindo, Gorgoroto lyguma dūlavo apačioje, apgaubta garų ir šešėlių. Pažvelgęs aukštyn Semas norėjo sušukti, jei tik būtų leidusi perdžiūvusi gerklė, nes tarp išsi-varčiusių akmenų jis aiškiai matė taką ar kelią. Jis vingiavo iš vakarų aukštyn, it gyvatė vydamasis apie Kalną, ir nyko iš akių kūgio papėdėje, rytinėje pusėje.

Semas nematė kelio tiesiai virš savęs — jį užstojo šlaitas, – tačiau spėjo, jog dar truputį palypėję jie pataikytų į taką. Hobitui sugrįžo viltis. Jie dar gali užkariauti Kalną.

-Tarsi tamtyčjis ten nutiestas! – pasakė jis pats sau. — Jei jo nebūtų, turėčiau pripažinti, kad pabaigoje pralaimėjau.

Takas buvo nutiestas ne Semui. Jis nežinojo, kad žiūri į Saurono Kelią nuo Barad Duro iki Samat Nauro, Ugnies Kambarių. Kelias atėjo nuo milžiniškų vakarinių Tamsiosios Tvirtovės vartų, pro didžiulį geležinį tiltą, pastatytą virš gilios prarajos, tada leidosi žemyn į lygumą, tris mylias vingiavo tarp dviejų rūkstančių bedugnių, kol galų gale pasiekė ilgą šlaitą, kylantį rytine Kalno puse.

Ten, sukdamasis apie galingą kalną nuo pietų iki šiaurės, jis kilo aukštyn iki viršutinio kūgio, tačiau dar toli iki dvokiančios viršūnės, iki tamsaus įėjimo, žvelgiančio į rytus, tiesiai į Akies Langą šešėlių mantijomis apgaubtoje Saurono tvirtovėje. Dažnai užverčiamas ar sunaikinamas sujudusių Kalno krosnių, tūkstančių orkų pastangomis kelias visada būdavo išvalomas ir atstatomas.

Semas giliai įkvėpė. Jis matė taką, bet nežinojo, kaip užlipti šlaitu aukštyn. Iš pradžių reikėjo leisti atsikvėpti skaudančiai nugarai. Kurį laiką jis pagulėjo šalia Frodo. Jiedu nekalbėjo. Lėtai švito. Staiga Semą apėmė nesuprantamas nerimas. Atrodė, lyg kas jam šauktų: „Dabar, dabar arba bus per vėlu!" Jis susitvardė ir atsistojo. Frodas, berods, irgi išgirdo šauksmą ir atsiklaupė.

— Aš šliaušiu, Semai, – sugargė jis.

Taip pėda po pėdos kaip maži pilki kirminai jie šliaužė šlaitu aukštyn. Pasiekę taką hobitai pamatė, kad jis platus ir grįstas skalda bei presuotais pelenais. Frodas užlipo ant jo ir pagautas keistos nuojautos lėtai pasisuko į rytus. Tolumoje kabojo Saurono šešėliai, tačiau mantija, perdrėksta vakarų vėjo gūsio, o gal sujudinta nerimo viduje, suraibuliavo, akimirkai prasiskleidė, ir jis pamatė juodas, tamsesnes ir juodesnes nei milžiniški šešėliai aplink, žiaurias aukščiausio Barad Duro bokšto viršūnes bei geležinę karūną. Akimirką jie stūksojo ramūs, tačiau kažkur iš didžiulio lango neišmatuojamame aukštyje į šiaurę dūrė raudona liepsna, skrodžiančios Akies mirgesys, ir šešėliai vėl susiskleidė, siaubingas vaizdas dingo. Akis buvo pasisukusi ne į juos, ji žiūrėjo į šiaurę, kur apsupti stovėjo Vakarų Kapitonai. Ten buvo nukreiptas visas jos įniršis – Jėga rengėsi smogti mirtiną smūgį. Tačiau nuo to siaubingo vaizdo Frodas krito tarsi mirtinai sužeistas. Jo ranka puolė grabinėti apie kaklą.

Semas priklaupė šalia. Tyliai, beveik negirdimai, jis išgirdo Frodą šnibždant:

— Padėk man, Semai! Padėk man, Semai! Laikyk mano ranką! Aš negaliu sustoti.

Semas paėmė šeimininko rankas, sudėjo jas delnais, pabučiavo ir švelniai suspaudė tarp savųjų. Jam atėjo baisi mintis:

„Jis mus pastebėjo! Viskas išaiškėjo ar tuoj išaiškės. Dabar, Semai Gemdži, jau tikrai galas".

Semas vėl pakėlė Frodą, prispaudė jo rankas sau prie krūtinės, o šeimininko kojas paliko vilktis. Nuleidęs galvą jis pajudėjo kylančiu keliu. Tai nebuvo taip paprasta, kaip atrodė iš pradžių. Visa laimė, kad ugnys, išsiveržusios Semui stovint ant Kirt Ungolo, nutekėjo pietiniais ir vakariniais šlaitais, o šitoje pusėje kelias nebuvo užpiltas. Tačiau daugelyje vietų jis buvo apiręs ar sueižėjęs. Kurį laiką kilęs į rytus, jis aštriu kampu sukosi atgal, į vakarus. Posūkyje kelias buvo iškirstas vėjų nugairintoje akmens uoloje, kurią kadaise išvėmė Kalno krosnys. Švokšdamas po savo nešuliu Semas pasuko keliu ir akies krašteliu išvydo kažką krentant nuo uolos – lyg nuslydusį mažą juodą akmenį.

Netikėtas svoris užgulė hobitą, jis pargriuvo, persirėždamas delnus, tebelaikiusius šeimininko rankas. Semas suprato, kas atsitiko, nes viršuje išgirdo nekenčiamą balsą.

— Ššlykšštuss ššeimininkass! – šnypštė balsas. – Ššlykšštuss ššeimininkass muss apgavo, apgavo Smygolą, gollum. Jiss neturi ten eiti. Jiss neturi pakenkti Mieliausiajam. Atiduok jį Smygolui, taipss, atiduok jį mumss! Atiduok jį mumss!

Milžiniškomis pastangomis Semas atsistojo. Jis iš karto išsitraukė kardą, tačiau negalėjo nieko padaryti. Golumas su Frodu buvo susikabinę. Golumas draskė jo šeimininką, bandydamas pasiekti grandinėlę ir Žiedą. Tai buvo vienintelis dalykas, dar galėjęs įpūsti gęstančias Frodo širdies žarijas – puolimas, bandymas jėga išplėšti jo lobį. Jis gynėsi su įniršiu, nustebinusiu ne tik Semą, bet ir Golumą. Tačiau viskas galėjo pakrypti kitaip, jei pats Golumas nebūtų pasikeitęs. Tie siaubingi keliai, kuriais jis praėjo, vienatvė, alkis, troškulys, deginantis geismas ir siaubinga baimė paliko žymes. Golumas buvo liesas, išbadėjęs ir iškankintas padaras, vieni kaulai, glaudžiai aptempti pageltusia oda. Jo akyse degė laukinė ugnis, tačiau įniršis neprilygo ankstesnei kibiai jėgai. Frodas nusviedė jį ir virpėdamas atsistojo.

— Žemyn, žemyn! – sušvokštė jis, prispaudęs ranką prie krūtinės, kad po odiniais marškiniais galėtų užčiuopti Žiedą. – Žemyn, šliuže, traukis iš mano kelio! Tavo laikas baigėsi. Dabar nebegali manęs išduoti ar užmušti.

Staiga, kaip kažkada Emyn Mulo šlaituose, Semas kitomis akimis išvydo abu priešininkus. Susigūžusi figūra, vos daugiau nei gyvos būtybės šešėlis, visiškai suiręs ir nugalėtas padaras, vis dar kupinas siaubingo geismo bei įtūžio, ir prieš jj stovintis rūstus, negailestingas milžinas baltais rūbais, prie krūtinės laikantis ugnies ratą. Iš ugnies pasigirdo valdingas balsas:

— Nešdinkis ir daugiau nebetrukdyk! Jei dar sykį mane paliesi, būsi pats nusviestas į lemties ugnį.

Susigūžusi figūra atsitraukė, mirksinčiose jos akyse tūnojo siaubas ir vis vien – nepasotinamas geismas.

Vizija išnyko. Semas pamatė stovintį Frodą, ranką prisidėjusį prie krūtinės ir sunkiai kvėpuojantį, o Golumą parkritusį ant kelių išskėstomis rankomis ant žemės prie hobito kojų.

— Atsargiai! – suriko Semas. — Jis šoks! – Semas žengė į priekį, mosuodamas kardu. – Greitai, šeimininke, – sušniokštė jis. – Eikit! Eikit! Negaiškit! Aš su juo susidorosiu. Eikit!

Erodas pasižiūrėjo į jį lyg iš labai toli.

— Taip, turiu eiti, – pasakė jis. – Lik sveikas, Seniai! Pagaliau pabaiga. Lemtis laukia Lemties Kalno. Lik sveikas! Jis pasisuko ir lėtai, bet tvirtai nuėjo kylančiu taku.

— Aha! – tarė Semas, – pagaliau galiu susitvarkyti su tavimi!

Jis puolė į priekį su pliku kardu. Tačiau Golumas nebėgo. Jis parpuolė kniūbsčias ant žemės ir sukūkčiojo.

— Nežudyk mūsų, – verkė jis, – nedaryk skausmo žiauriu ššlykšščiu plienu! Leissk pagyventi, taipss, dar truputį pagyventi. Žuvę, žuvę! Mess žuvę! Mieliausiajam žuvus mess mirsime, taip, virsime dulkėmiss. – Ilgais kaulėtais pirštais jis graibstė kelio pelenus. – Dulkėmiss! – šnypštė Golumas.

Semo ranka sudrebėjo. Jis degė iš įniršio, prisimindamas visą patirtą blogį. Būtų teisinga užmušti šitą apgaviką ir žudiką — jis nusipelnė žiauraus teisingumo. Be to, tai buvo vienintelė saugi išeitis. Tačiau giliai širdyje kažkas hobitą sulaikė: jis negalėjo smogti dulkėse gulinčiam padarui, visų apleistam, vienišam, visiškai sunaikintam. Semas pats trumpai mūvėjo Žiedą, tad dabar miglotai suvokė agoniją, apėmusią susitraukusį Golumo protą ir Žiedui tarnaujantį kūną, niekada gyvenime nebegalėsiantį rasti ramybės ar palengvėjimo. Tačiau Semas nežinojo, kokiais žodžiais išreikšti savo jausmus.

— Ak tu prakeiktas dvokiantis padare! – sušuko jis. – Nešdinkis! Eik šalin! Aš tavimi nepasitikiu ir mielai suspardyčiau, bet dabar nešdinkis! Arba aš tave papjausiu – taip, papjausiu žiauriu plienu.

Golumas atsistojo keturiomis, porą žingsnių atsitraukė, vėl grįžo, bet, Semui prisitaikius spirti, nėrė žemyn taku. Semas nebekreipė į jį dėmesio. Hobitas staiga prisiminė šeimininką. Pakėlęs akis kelyje jo nebematė. Kiek įstengdamas Semas nuskubėjo keliu aukštyn. Pažvelgęs žemyn jis būtų pamatęs, kaip netoliese Golumas apsisuko ir su akyse degančia beprotiška ugnimi greitai, bet atsargiai grįžo, sėlindamas Semui už nugaros – baikštus šešėlis tarp akmenų.

Kelias kilo aukštyn. Netrukus jis paskutinį kartą pasisuko į rytus palei kūgio viršūnę ir pasiekė tamsią landą Kalno šone – Samat Nauro duris. Tolumoje kylanti į pietus saulė, persmeigusi rūkus ir miglas, grėsmingai švytėjo kaip dulsvas raudonas diskas, tačiau aplink Kalną visos Mordoro žemės buvo negyvos, tylios, apsiklojusios šešėliais. Jos laukė siaubingo smūgio.

Semas priėjo prie atviros angos ir pažvelgė vidun. Buvo tamsu, karšta, orą drebino gilus dundėjimas.

— Erodai! Šeimininke! – pašaukė jis.

Akimirką Semas pastovėjo besidaužančia iš baimės širdimi, tada įėjo vidun. Šešėlis nusekė iš paskos.

Iš pradžių nieko nesimatė. Esant tokiai būtinybei, jis vėl išsitraukė Galadrielės buteliuką, tačiau drebančioje hobito rankoje jis buvo blyškus, šaltas ir neapšvietė troškios tamsos. Jis pasiekė Saurono šalies širdį, jo senąsias galios kalves, čia visos kitos jėgos buvo pažabotos. Semas baimingai žengė keletą žingsnių tamsoje. Netikėtai blykstelėjo raudona šviesa, šovusi į viršų ir smogusi į aukštą juodą stogą. Semas pamatė, kad atsidūrė ilgame urve ar tunelyje, išgręžtame rūkstančiame Kalno kūgyje. Tačiau netoliese grindyse ir sienose iš abiejų pusių atsivėrė didžiulis plyšys, kuriame plazdėjo raudonos liepsnos, tai šokdamos aukštyn, tai krisdamos žemyn į tamsą. Visą laiką giliai apačioje girdėjosi dundėjimas, tarsi pulsuotų ir dirbtų galingi mechanizmai.

Šviesa vėl plykstelėjo aukštyn. Ant paties prarajos krašto, prie Lemties Žiočių, stovėjo Erodas — juodas liepsnojančiame fone, įsitempęs, tiesus, tarsi suakmenėjęs.

— Šeimininke! – suriko Semas.

Frodas sujudėjo ir prabilo aiškiu balsu – aiškesniu ir galingesniu, nei Semas kada nors girdėjo. Balsas nustelbė Kalno dūsavimą ir dundėjimą, ataidėdamas urvo sienomis.

— Aš atėjau, – tarė Frodas, – tačiau renkuosi daryti ne tai, ko atėjau. Aš to nedarysiu. Žiedas yra mano! – staiga, užsimovęs jį ant piršto, Frodas išnyko Semui iš akių. Semas išsižiojo, tačiau nespėjo surikti, nes tą akimirką atsitiko daug dalykų.

Kažkas žiauriai smogė Semui į nugarą, pakirto kojas ir jis nuskriejo į šalį, susimušdamas galvą į akmenines grindis. Per jį peršoko juoda figūra. Semas sukniubo, viskas užtemo.

O tolumoje, Frodui užsimovus Žiedą ir paskelbus jį savu pačiame Samat Naure, blogio šalies širdyje, Barad Duro Jėga suvirpėjo. Visa Tvirtovė sudrebėjo nuo pamatų iki išdidžios žiaurios karūnos. Tamsos Lordas staiga pajuto hobitą. Persmeigusi visus šešėlius, jo Akis pažvelgė per lygumą į duris, lyg akinanti tiesa Sauronui atsivėrė visa jo kvailumo bedugnė, pagaliau paaiškėjo visi priešų planai. Ryjančia liepsna užsidegė jo įniršis, tačiau kaip smaugiantys juodi dūmai pakilo baimė. Sauronas suprato mirtiną pavojų. Jo likimas pakibo ant plauko.

Jo protas atsikratė visų planų, visų baimės ir išdavystės voratinklių, visų strategijų ir karų, per visą šalį nusirito jo virpulys, vergai susigūžė, armijos sustojo, o jų vadovai, netekę aukščiausiosios valios, beviltiškai sudrebėjo. Juos pamiršo. Visas juos laikiusios Jėgos protas, visa galia susitelkė į Kalną. Saurono pašaukti, sukdamiesi ir klykdami, greičiau už vėją į lenktynes su likimu puolė Nazgulai, Žiedo Šmėklos. Lyg vėtra jie skubėjo į pietus prie Lemties Kalno.

Semas atsistojo. Jis buvo apsvaigęs, akis užliejo iš galvos tekantis kraujas. Grabinėdamasis žengė į priekį ir pamatė keistą, siaubingą vaizdą. Ant bedugnės krašto Golumas lyg beprotis kovėsi su nematomu priešu. Jis svirduliavo – tai ant paties prarajos krašto, per plauką nuo kritimo, tai atitoldamas nuo jos, – griuvo ant žemės, kėlėsi ir vėl griuvo. Jis visą laiką šnypštė, bet nesakė nė žodžio.

Apačioje pabudo piktos liepsnos, tvykstelėjo raudona ugnis, visą urvą užliejo nepakeliamas karštis bei švytėjimas. Staiga Semas pamatė, kaip ilgos Golumo rankos pakilo prie burnos, blykstelėjo baltos iltys ir kąsdamos susičiaupė. Frodas suriko ir vėl pasirodė, suklupęs ant kelių šalia bedugnės krašto. O Golumas, šokdamas tarsi beprotis, laikė iškėlęs Žiedą, kuriame vis dar styrojo pirštas. Žiedas dabar švytėjo taip, lyg būtų nukaldintas iš gyvos ugnies.

— Mieliausias, Mieliausias, Mieliausias! – šaukė Golumas. – Manf) Mieliausias! O mano Mieliausias! – Su tais žodžiais, pakėlęs akis į savo lobį, jis žengė per toli, palinko, susvyravo ant krašto ir klyktelėjęs krito žemyn. Iš gelmių paskutinįkart atsklido jo „Mieliausias", Golumas dingo.

Pasigirdo staugimas ir bildesys. Į viršų pašokusios ugnys laižė stogą. Virpesys vis stiprėjo, Kalnas sudrebėjo. Semas pribėgo prie Frodo, pakėlė jį ir nunešė prie durų. Ten, ant tamsaus Samat Nauro slenksčio, aukštai virš Mordoro lygumų, jį apėmė toks siaubas bei nuostaba, kad Semas pamiršo visa kita ir žiūrėjo lyg suakmenėjęs.

Jis išvydo sūkuriuojančius debesis, o jų viduryje – bokštus ir sienas, aukštas kaip kalvos, pastatytas ant galingo Kalno sosto virš neišmatuojamo gylio duobių, didžiulius rūmus ir įtvirtinimus, stačius kaip uolos aklus kalėjimus, žiojinčius plieninius bei deimantinius vartus. Bet staiga visa tai išnyko. Bokštai griuvo, kalnai šliaužė žemyn, sienos byrėjo ir lydėsi, į viršų kilo didžiuliai dūmų stulpai ir garų fontanai, susitvenkę viršuje kaip visa ryjanti banga. Jos putota viršūnė nugarmėjo ant žemės. Pagaliau per mylių mylias pasigirdo trenksmas, virsdamas kurtinančiu dundėjimu ir staugimu, žemė sudrebėjo, lyguma susigarankščiavo ir suskilo, Orodruinas susvyravo. Dangūs pratrūko griaustiniu, žemę laižė žaibai. Kaip švilpiantys rimbai plakė juodo lietaus srovės. O į audros širdį su klyksmu, nustelbiančiu visus kitus garsus, draskydami debesis tarsi liepsnojančios strėlės krito Nazgulai. Užspeisti tarp degančių kalvų ir griūvančio dangaus, jie sutraškėjo, pajuodo ir išnyko.

— Tai pabaiga, Semai Gemdži, – pasakė balsas šalia.

Tai buvo Frodas, išbalęs, išvargęs, tačiau vėl toks kaip anksčiau. Jo akyse buvo ramybė, be valios įtampos, be beprotybės, be baimės. Jo nešulys buvo nuimtas. Frodas vėl buvo brangusis šeimininkas kaip saldžiomis dienomis Grafystėje.

— Šeimininke! – suriko Semas ir suklupo ant kelių. Žlugo visas pasaulis, tačiau tą sekundę jis jautė tik džiaugsmą, didį džiaugsmą.

Nešulys dingo. Šeimininkas buvo išgelbėtas, vėl tapo laisvas, toks kaip anksčiau. Semas pastebėjo sužalotą, kraujuojančią ranką.

— Vargšė jūsų ranka! – tarė jis. – Aš net neturiu kuoją aprišti ar pagydyti. Mielai būčiau jam atidavęs visą savo plaštaką. Bet dabar jo nebeprisišauksi, jis dingo amžiams.

— Taip, – pasakė Frodas, – bet ar prisimeni Gendalfo žodžius: „Net ir Golumas gali mums pasitarnauti"? Jei ne jis, Semai, aš nebūčiau sunaikinęs Žiedo. Užduotis būtų žlugusi, pabaiga būtų karti. Tad atleiskim jam! Viskas atlikta, viskas baigta. Džiaugiuosi, kad tu čia, su manimi. Čia, visko pabaigoje, Semai.

4 Kormaleno Laukas

Visur apie kalvas siautėjo Mordoro armijos. Vakarų Kapitonai paskendo tvinstančioje jūroje. Saulė žėrėjo raudonai, po Nazgulų sparnais ant žemės krito mirties šešėliai. Aragornas stovėjo po savo vėliava, tylus ir rūstus, kaip žmogus, paskendęs mintyse apie praėjusius ar ateisiančius įvykius. Jo akys žibėjo kaip žvaigždės, kurios gilesnę naktį šviečia skaisčiau. Ant kalvos stovėjo Gendalfas, baltas ir šaltas, jo nepalietė joks šešėlis. Mordoro puolimas kaip banga atsimušė nuo apsiaustų kalvų, balsų staugimas tarp ginklų žvangėjimo ir dundesio kilo lyg potvynis.

Tada, tarsi kažką išvydęs, Gendalfas sujudėjo. Jis atsisuko į šiaurę, kur dangus buvo aiškus ir tyras. Iškėlęs rankas, burtininkas sušuko, nustelbdamas sąmyšį:

— Ereliai atskrenda!

Daugybė balsų pagavo: „Ereliai atskrenda! Ereliai atskrenda!" Mordoro armijos žvelgė į dangų ir nesuprato, ką galėtų reikšti šis ženklas.

Pasirodė Gvaihiras, Vėjų Valdovas, su savo broliu Landrovaliu, didžiausi iš šiaurinių Erelių, galingiausi senojo Torondoro palikuonys. Jų protėviai suko lizdus neprieinamose Pakraščio Kalnų viršūnėse Viduržemio jaunystės laikais. Už jų ilgomis gretomis skrido visi pavaldiniai iš šiaurinių kalnų – kylančiame vėjyje vis greičiau. Jie smigo tiesiai į Nazgulus, lyg mirtis iš dangaus. Platūs sparnai šniokštė tarsi vėtra.

Tačiau Nazgulai apsisuko ir spruko į Mordoro šešėlius, staiga išgirdę siaubingą šauksmą iš Tamsiosios Tvirtovės. Tą akimirką sudrebėjo visos Mordoro armijos, jų širdis sugniaužė abejonės, juokas nutilo, rankos suvirpėjo, kojos sulinko. Juos vedusi, neapykanta ir įniršiu penėjusi Jėga susvyravo, jos valia atsitraukė nuo karių, pažvelgę į savo priešų akis jie ten pamatė mirtiną šviesą ir išsigando.

Tada visi Vakarų Kapitonai garsiai suriko — jų širdyse tamsos vidury gimė nauja viltis. Nuo apsuptų kalvų Gondoro riteriai, Rohano Raiteliai, šiauriečiai Dunadanai glaudžiomis gretomis puolė susvyravusius priešus, pralauždami apsuptį savo kietomis ietimis. Tačiau Gendalfas vėl iškėlė rankas ir dar sykį garsiai sušuko:

— Stokite, Vakarų žmonės! Stokite ir laukite! Tai lemties valanda.

Su tais žodžiais po jų kojomis sudrebėjo žemė. Aukštai virš Juodųjų Vartų Bokštų, aukštai virš kalnų, į dangų šovė milžiniška tamsa, mirgėdama ugnimi. Žemė dejavo ir drebėjo. Ilčių Bokštai susvyravo ir sugriuvo, galingas pylimas subyrėjo, Juodieji Vartai išlakstė šipuliais, o iš labai toli, pradžioje vos girdimas, po to vis garsesnis, plėšydamas debesis atsklido dundėjimas ir staugimas, ilgas griūvančios tamsos aidas.

— Saurono karalystė žlugo! – sušuko Gendalfas. – Žiedo Nešėjas įvykdė savo Užduotį.

Žvelgiantiems į pietus Kapitonams pasirodė, kad debesų uždangos fone pakilo milžiniškas juodas šešėlis, nepermatomas, karūnuotas žaibais, užpildęs visą dangų. Didžiulis šešėlis pakibo virš pasaulio ir ištiesė grėsmingą ranką – baisią, tačiau bejėgę, nes jį pagriebė galingas vėjas ir nupūtė šalin. Stojo tyla.

Kapitonai nulenkė galvas. Vėl pakėlę akis jie išvydo, jog priešai sprunka, o Mordoro galia sklaidosi kaip dulkės vėjyje. Kaip mirčiai pakirtus išpurtusią Valdovę, gyvenančią skruzdėlyne ir viską valdančią, skruzdėlės ima blaškytis be proto ir be tikslo, kol galų gale vargingai miršta, taip ir Saurono padarai – orkai, troliai bei apkerėti žvėrys – pametę protą lakstė aplink, kai kurie žudėsi patys, kiti šoko į duobes ar klykdami puolė slėptis skylėse ir urvuose. Runo vyrai, taip pat pietiečiai, haradrimai ir rytiečiai pamatė savo karo žlugimą ir didžią Vakarų Kapitonų šlovę. Tie, kurie seniausiai ir ištikimiausiai tarnavo blogiui, nekęsdami Vakarų, tačiau vis dėlto buvo išdidūs ir narsūs žmonės, susitelkė paskutinei beviltiškai kovai. Bet dauguma bėgo į rytus, o kiti metė ginklus ir prašė pasigailėjimo.

Gendalfas, palikęs visus kautynių reikalus bei vadovavimą Aragornui su kitais lordais, atsistojo ant kalvos viršūnės ir pašaukė erelį. Žemyn nusileido didysis Gvaihiras, Vėjų Valdovas.

— Du kartus mane nešei, drauge Gvaihirai, – kreipėsi į jį Gendalfas, – trečias kartas bus pats svarbiausias. Nebūsiu tau sunkesnis nei tada, kai nešei mane iš Zirak Zigilio, kur sudegė senasis mano gyvenimas.

— Nešiu tave, – atsakė Gvaihiras, – kur reikės, net jei būtum akmeninis.

— Tada pirmyn, tegu su mumis skrenda tavo brolis ir dar vienas greičiausias iš taviškių! Mums reikės skubėti, skrieti greičiau už vėją, aplenkti Nazgulų sparnus.

— Pučia vėjas iš šiaurės, bet mes jį aplenksime, – tarė Gvaihiras. Jis pakėlė Gendalfą ir nušvilpė į pietus, kartu su juo nuskrido Landrovalis bei greitasis Meneldoras. Skrisdami virš Uduno ir Gorgoroto jie matė apačioje sumaišties apimtą griūvantį kraštą, o priekyje – žėrintį, ugnimi besispjaudantį Lemties Kalną.

— Džiaugiuosi, kad tu čia, su manimi, – pasakė Frodas. – Čia, visko pabaigoje, Semai.

— Taip, aš jumis, šeimininke, – tarė Semas, švelniai prispausdamas sužeistą Frodo ranką prie krūtinės. – O jūs su manimi. Kelionė baigėsi. Bet sukorus tokį kelią, dar nesinori pasiduoti. Kažkaip nepadoru, jei suprantate.

— Gal ir ne, Semai, – atsakė Frodas, – tačiau taip yra šiame pasaulyje. Viltis miršta. Ateina pabaiga. Laukti mums liko nedaug. Mes tarp griuvėsių ir mirties, pabėgti nėra kur.

— Na, šeimininke, galėtume bent truputį paėjėti nuo šitos pavojingos vietos, šitų Lemties Žiočių, jei toks yra jų vardas. Juk galėtume? Eime, pone Frodai, leiskimės keliu.

— Ką gi, Seniai-. Jei nori eiti, aš eisiu, – sutiko Frodas. Jie atsistojo ir lėtai nuėjo žemyn vingiuojančiu keliu. Vos jie pasuko link drebančios Kalno papėdės, iš Samat Nauro išsiveržė galingas dūmų ir garo srautas, kūgio šonas atsivėrė, rytiniu kalno šlaitu tirštais griausmingais pliūpsniais nusirito ugninia'i vėmalų srautai.

Frodas su Semu nebegalėjo eiti toliau. Paskutinės jų proto ir kūno jėgos sparčiai seko. Jie pasiekė nedidelę pelenų kalvelę Kalno papėdėje, tačiau čia visi keliai baigėsi. Kalva virto varginga salele Orodruino kančių verpetuose. Aplinkui žiojosi žemė, iš gilių plyšių ir duobių veržėsi dūmai su garais. Už nugarų trūkčiojo Kalnas. Jo šone atsivėrė didžiulės žaizdos. Ilgais šlaitais link jų lėtai tekėjo ugninės upės. Netrukus jie bus apsemti. Lijo karštų pelenų lietus. Hobitai atsistojo, tebelaikydamas šeimininko ranką Semas švelniai ją glostė. Jis atsiduso.

— Į kokią istoriją mudu papuolėme, pone Frodai, ar ne? – pasakė jis. – Norėčiau išgirsti ją pasakojamą! Kaip manote, ar jie sakys: „O dabar istorija apie Frodą Devynpirštį ir Lemties Žiedą"? Tada visi nutils, kaip darėme mes, kai Rivendeile mums pasakodavo istoriją apie Bereną Vienarankį ir Didįjį Brangakmenį. O, kad galėčiau ją išgirsti! Įdomu, kas bus po mūsų.

Semas kalbėjo, stengėsi nustumti baimę, o jo akys vis nuklysdavo į šiaurę, kur tolimas dangus vėjo kelyje buvo giedras – šaltas gūsis, stiprus it vėtra, varė šalin tamsą ir griovė debesis.

Taip savo aštriomis toliaregėmis akimis juos pamatė Gvaihiras, skrisdamas su laukiniais vėjais, įveikęs didelius pavojus ore – dvi mažas, vienišas, tamsias figūrėles, susiėmusias už rankų ant nedidelės kalvos, pasauliui po jų kojomis drebant ir artėjant ugninėms upėms. Jau besileisdamas erelis išvydo, kaip du mažyčiai siluetai pargriuvo – gal iš nuovargio, gal uždusę karštais garais, gal pagaliau pakirsti nevilties ir slėpdami akis nuo mirties.

Hobitai gulėjo vienas šalia kito, kai žemyn smigo Gvaihiras, su juo skriejo Landrovalis ir greitasis Meneldoras. Apalpę, nesuprasdami, kas atsitiko, keliautojai buvo pakelti ir nunešti toli nuo tamsos bei ugnies.

Semas pabudo minkštoje lovoje, tačiau virš jo tyliai siūbavo plačios buko šakos, o pro jaunų lapų žalumą spingsėjo auksiniai saulės spinduliai. Oras buvo kupinas saldžių kvapų. Jis pažino tuos kvapus – Itilieno aromatą.

— O, varge, – pasipiktino Semas, – kiekgi aš miegojau?

Kvapas nunešė jį atgal į tą dieną, kai saulėtame krante jis įkūrė nedidelį lauželį, akimirkai viskas, kas vyko vėliau, buvo ištrinta iš bundančios atminties. Jis pasirąžė, giliai įkvėpė.

— Na ir sapnas! – sumurmėjo Semas. – Kaip gerai, kad pabudau!

Jis atsisėdo ir tada pamatė, kad šalia taikiai miega Frodas, vieną ranką padėjęs po galva. Kita ilsėjosi ant antklodės. Tai buvo dešinioji ranka be viduriniojo piršto.

Atmintis sugrįžo, Semas garsiai šūktelėjo:

— Tai buvo ne sapnas! Kurgi mes? Jam už nugaros tyliai atsakė balsas:

— Itilieno žemėje, Karaliaus valdose. Jis jūsų laukia.

Su tais žodžiais prieš Semą atsistojo Gendalfas. Jis vilkėjo baltai, pro lapus besiskverbiančios saulės spinduliuose jo barzda spindėjo balčiau už sniegą.

— Na, pone Semiumai, kaip jaučiatės? – pasidomėjo jis. Tačiau Semas gulėjo išsižiojęs, pagautas nuostabos ir didžiulio džiaugsmo, jis neteko žado. Pagaliau išspaudė:

— Gendalfai! Aš maniau, kad tu žuvai! Aš maniau, kad pats žuvau. Ar visa, kas liūdna, bus neteisybė? Kas atsitiko pasauliui?

— Didysis Šešėlis pasitraukė, – atsakė Gendalfas ir nusijuokė. Jo juokas skambėjo tarsi muzika, tarsi vandens šniokštimas perdžiiivusioje žemėje. Besiklausančiam Semui atėjo į galvą, jog tikro linksmo juoko jis negirdėjo jau daugybę nesuskaičiuojamų dienų. Jo ausyse juokas skambėjo kaip visų kada nors patirtų džiaugsmų aidas. Semas pravirko. Tačiau kaip pavasario vėjas atvaro saldų lietų, po kurio saulė šviečia dar aiškiau, taip hobito ašaros greitai išdžiūvo, paširdžius sukuteno džiaugsmas, juokdamasis jis pašoko iš lovos.

— Kaip aš jaučiuosi? – sušuko jis. – Net nežinau, kaip pasakyti. Aš jaučiuosi, jaučiuosi... – Semas sumosavo rankomis, – kaip pavasaris po žiemos, kaip saulė ant lapų, kaip trimitai, arfos ir visos kada nors girdėtos dainos! — Jis nutilo ir pasisuko į savo šeimininką. – O kaip ponas Frodas? Argi ne žiauriai pasielgta su jo vargše ranka? Bet aš tikiuosi, kad jis sveikas. Jam teko žiaurūs išbandymai.

— Taip, aš sveikutėlis, – atsiliepė Frodas, sėsdamasis ir savo ruožtu juokdamasis. – Aš užmigau laukdamas tavęs, Semai snaudaliau. Pabudau anksti ryte, o dabar turbūt jau vidudienis.

— Vidudienis? – pasitikslino Semas, mėgindamas skaičiuoti. – Kurios dienos vidudienis?

— Naujųjų Metų keturioliktosios, – pasakė Gendalfas, – arba, jei norite, balandžio aštuntos pagal Grafystės skaičiavimą[1]. Tačiau Gondore Naujieji Metai nuo šiol prasidės kovo dvidešimt penktąją, kai žlugo Sauronas, o jūs buvote iš ugnies atnešti pas Karalių. Jis jus gydė ir dabar laukia. Valgysite ir gersite kartu su juo. Kai būsite pasirengę, nuvesiu pas jį.

— Karalius? – paklausė Semas. – Koks Karalius, kas jis toks?

— Gondoro Karalius, Vakarinių Žemių Valdovas, – atsakė Gendalfas. — Jis susigrąžino visą senąją karalystę. Greitai jis jos į savo karūnavimą, tačiau dabar laukia jūsų.

— O ką mums apsirengti? – dar pasiklausė Semas, nes matė tik senus, apibrizgusius kelioninius drabužius, sulankstytus ir padėtus ant žemės šalia lovų.

— Drabužius, kuriuos vilkėjote kelionėje į Mordorą, – tarė Gendalfas. – Net tie orkiški skarmalai, kuriuos tu dėvėjai juodojoje šalyje, Frodai, bus išsaugoti. Nei,šilkai su linais, nei šarvai su gražiausiais simboliais nebus garbingesni. Tačiau vėliau rasiu jums kitų drabužių.

Tada jis ištiesė jiems rankas, ir hobitai pamatė, kad viena spindi.

— Ką ten turi? – šūktelėjo Frodas. – Ar tik ne?..

-Taip, aš atnešiau abu jūsų lobius. Išgelbėję jus, radome juos pas Semą. Valdovės Galadrielės dovanos: tavo buteliukas, Frodai, ir tavo dėžutė, Semai. Manau, džiaugsitės vėl juos turėdami.

Nusiprausę, apsirengę bei lengvai užkandę hobitai nusekė paskui Gendalfą. Jie išėjo iš bukų giraitės ir nužingsniavo per plačią žalią pievą, švytinčią saulėje, apsuptą gražių tamsialapių medžių, dabar nukrautų raudonais pumpurais. Už nugarų girdėjosi krentančio vandens garsas, prieš juos tarp gėlėmis nusėtų krantų žemyn gurgėjo upeliukas. Pasiekęs giraitę pievos pabaigoje, jis nėrė po medžiais, pro kuriuos dar matėsi į tolius nuskubančio vandens žvilgesys.

Priėję proskyną miške draugai nustebo, išvydę stovinčius riterius skaisčiais šarvais ir aukštus sargybinius, apsirengusius juodai ir baltai. Kariai pagarbiai pasveikino hobitus ir nusilenkė jiems. Tada vienas tęsiamai papūtė trimitą, ir jie nuėjo toliau pro medžių gojelius palei čiurlenantį upeliuką. Bičiuliai priėjo platų žalią lauką. Už jo sidabriniu rūku dangstėsi plati upė su aukšta miškinga sala srovės vidury. Daugybė laivų suposi prie jos krantų. Tame lauke stovėjo didžiulė kariuomenė, eilių eilės žėrėjo saulėje. Hobitams prisiartinus, sveikindami sužibo kardai, ietys iškilo virš galvų, uždainavo ragai bei trimitai, žmonės skirtingais balsais ir skirtingomis kalbomis šaukė:

Tegyvuoja miškavaikiai! Garbinkim ir šlovinkim juos!

Cuio i Pheriain anann! Aglar'ni Pheriannath!

Garbinkim ir šlovinkim juos, Frodą ir Semiumą!

Daur a Berhael, Conin en Annun! Eglerio!

Garbė jiems!

Eglerio!

A laitą te, laitą te! Andave laituvalmet!

Garbė jiems!

Cormacolindor, a laitą tarienna!

Garbė jiems! Garbinkim Žiedo Nešėjus didžia garbe!

Išraudusiais skruostais, iš nuostabos žėrinčiomis akimis Frodas su Semu ėjo pirmyn. Pro džiūgaujančius karius jie pamatė iš žalių samanų pastatytus tris aukštus sostus. Virš sostų plazdėjo vėliavos. Virš dešiniojo – puikus baltas žirgas, it vėjas lekiantis žaliais laukais. Virš kairiojo sidabrines bures it gulbės sparnus kėlė laivas, skrodžiantis žydrą jūrą. Virš aukščiausiojo sosto brizas plaikstė didžiausią vėliavą – baltas medis žydėjo po žėrinčia karūna su septyniom spindinčiom žvaigždėm. Soste sėdėjo šarvuotas vyras, ant kelių pasidėjęs didžiulį kardą, tačiau be šalmo. Hobitams priartėjus, jis atsistojo. Jie pažino Karalių, nors ir pasikeitusį – aukštą, laimingą, taurų žmonių valdovą, tamsiais plaukais ir pilkomis akimis.

Frodas nubėgo pas jį, Semas neatsiliko.

— Čia tai bent! – sušuko Semas. – Platžengys arba aš dar sapnuoju!

— Taip, Semai, Platžengys, – atsakė Aragornas. – Ar ne ilgas kelias nuo Bryliaus, kur tau aš taip nepatikau? Ilgas kelias mums visiems, tačiau jūsiškis buvo tamsiausias.

Semo nuostabai ir visiškam sutrikimui, jis priklaupė ant kelio prieš juos. Paėmęs hobitus už rankų, Frodą už dešiniosios, Semą už kairiosios, Aragornas nuvedė draugus prie sosto, pasodino ir, pasisukęs į žmones bei šalia stovinčius kapitonus, sušuko taip, kad jo balsas nuskriejo per visą kariuomenę:

— Garbinkime ir šlovinkime juos!

Kaip banga nusirito džiugūs riksmai, o tada, didžiausiam Semo pasitenkinimui ir galutinei laimei, į priekį išėjo Gondoro menestrelis ir priklaupė, paprašydamas leidimo dainuoti. Štai ką jis pasakė:

— Lordai ir riteriai, nesuterštos narsos vyrai, karaliai ir princai, žmonės Gondoro ir Raiteliai Rohano, sūnūs Elrondo ir Dunadanai, nykštukai ir elfai, Grafystės narsuoliai ir visi laisvieji Vakarų žmonės, klausykit, ką jums pasakysiu. Nes dainuosiu apie Frodą Devynpirštį ir Lemties Žiedą.

Tai išgirdęs Semas iš nepaprasto džiaugsmo nusijuokė, atsistojo ir sušuko:

— O didi šlovė ir šventė! Visi mano norai išsipildė! – Ir... apsiverkė.

Visa kariuomenė juokėsi ir verkė, o tarp linksmybių ir ašarų kaip auksasidabris skambesys pakilo tyras menestrelio balsas, visi žmonės nuščiuvo. Jis dainavo tai elfiškai, tai Vakarų kalba, kol jų širdis perpildė palaima, o džiaugsmas tapo aštresnis už kardo ašmenis. Visų sielos nuskriejo į šalį, kur skausmas ir džiaugsmas plaukia kartu, o ašaros yra tikrasis palaimos vynas.

Kai saulė perkopė vidudienį ir šešėliai ėmė ilgėti, menestrelis baigė savo dainą.

— Garbė ir šlovė jiems! – tarė menestrelis priklaupdamas.

Tada Aragornas atsistojo, su juo sujudo kariuomenė, visi perėjo į parengtus paviljonus pavalgyti, atsigerti ir pasilinksminti, kol dar nesibaigė diena.

Frodą su Semu atskyrė nuo kitų, nuvedė į palapinę ir nuvilko jų senuosius drabužius. Juos pagarbiai sulankstė ir padėjo į šalį, o hobitams padavė švarius lininius. Atėjo Gendalfas. Frodo nuostabai, rankose jis nešė kardą, elfišką apsiaustą ir mitrilo šarvus, atimtus Mordore. Semui burtininkas atnešė paauksuotus šarvus ir nuo visų purvų išvalytą elfišką apsiaustą. Burtininkas padėjo prieš juos du kardus.

— Aš nenoriu kardo, – pasakė Frodas.

— Bent jau šįvakar turėtum jį prisisegti, – paprieštaravo Gendalfas.

Tada Frodas pasirinko mažesnįjį, kuris priklausė Seniui ir buvo padėtas priėjo Kirit Ungole.

— Gylį aš atidaviau tau, Semai, – tarė jis.

— Ne, šeimininke! Ponas Bilbas davė jį jums kartu su sidabriniais šarvais. Jis nenorėtų, kad kardą nešiotų kas kitas.

Frodas nusileido. Gendalfas lyg jų ginklanešys priklaupė ir apjuosė kardų diržus, o atsistojęs uždėjo jiems ant galvų sidabrinius vainikus. Susiruošę bičiuliai nuskubėjo į didelę šventę, jie sėdėjo prie Karaliaus stalo kartu su Gendalfu, Karaliumi Eomeru Rohaniečiu, Princu Imrahiliu ir visais garbingais vadais. Čia pat vaišinosi Legolasas su Gimliu.

Kai po Tylos Minutės atnešė vyną, karaliams patarnauti atėjo du pažai. Bent atrodė, kad tai pažai – vienas vilkėjo sidabriškai juodomis Minas Tiri to Sargybos spalvomis, o kitas baltai ir žaliai. Semas dar pagalvojo, ką galingų vyrų armijoje veikia tuodu jauni berniukai. Tačiau jiems prisiartinus jis įsižiūrėjo ir staiga sušuko:

— Žiūrėkit, pone Frodai! Žiūrėkit! Ar tik tai ne Pipinas, ponas Peregrinas Tukas, turėčiau sakyti, ir ponas Meris! Kaip jie išaugo! Tai bent! Matau, bus dar ir kitų istorijų, ne vien mūsų.

— Iš tikrųjų taip, – pasakė atsisukdamas Pipinas. – Pradėsime jas pasakoti, kai tik baigsis šventė. Kol kas galite išmėginti Gendalfą. Jis jau ne toks uždaras kaip būdavo, nors dabar juokiasi daugiau nei kalba. Šiuo metu mes su Meriu užsiėmę. Esame Miesto ir Marko riteriai, kaip jau pastebėjote.

Pagaliau laimingoji diena baigėsi. Nusileido saulė, apvalus mėnulis lėtai pakilo virš Anduino miglų ir sumirgėjo pro plazdančius lapus. Frodas su Semu susėdo po šnibždančiais medžiais ir skęsdami gražiojo Itilieno kvapuose iki gilios nakties šnekėjosi su Meriu, Pipinu bei Gendalfu. Kiek vėliau atėjo Legolasas su Gimliu. Frodas su Semu sužinojo, kas nutiko Būriui, kai tą blogą dieną Part Galene prie Rauroso Krioklių suiro Žiedo Brolija. Klausimai vijo klausimus, o pasakojimams nebuvo galo.

Orkai ir kalbantys medžiai, mylių mylios žolės, šuoliuojantys raiteliai ir žibančios olos, balti bokštai ir auksinės salės, mūšiai ir jūromis skriejantys laivai – visa tai plaukė Semui prieš akis, kol jis pasijuto svaigstąs. Tačiau tarp visų šių stebuklų nesiliovė stebėtis Merio ir Pipino ūgiu. Jis liepė jiems pasimatuoti nugaromis su Frodu bei savimi. Semas kasėsi galvą.

— Nesuprantu, – sakė jis, – bet net aklas mato — jūs trimis coliais aukštesni nei įprasta jūsų amžiaus hobitui. O gal aš tapau nykštuku?

— Tu tai jau tikrai ne, – atsiliepė Gimlis. – O ką aš sakiau? Mirtingieji negali gerti entų gėrimo ir tikėtis to paties poveikio kaip nuo kaušo alaus.

— Entų gėrimo? – sukluso Semas. — Jūs vėl apie entus, nieko nebesuprantu. Reikės geros savaitės, kol viską išsiaiškinsime.

— Tikrai ne mažiau, – pritarė Pipinas, – o Frodą reikės uždaryti Minas Tirito bokšte, kad jis viską surašytų, kitaip pusę pamirš, ir vargšas senis Bilbas siaubingai nusivils.

Pagaliau Gendalfas pakilo.

— Karaliaus rankos – gydančios rankos, brangūs draugai, – pasakė jis, – bet jūs buvote ant mirties slenksčio, kai jis jus pašaukė, sutelkęs visą savo galią, ir nusiuntė į saldų miego užsimiršimą. Nors miegojote palaimingai ilgai, dabar vėl laikas ilsėtis.

— Ir ne tik Frodui su Semu, – tarė Gimlis, – bet ir tau, Pipinai. Aš tave myliu jau vien dėl tų skausmų, kuriuos per tave iškenčiau ir kurių niekada nepamiršiu. Nepamiršiu, kaip radau tave ant paskutiniojo mūšio kalvos. Jei ne nykštukas Gimlis, ten būtumei žuvęs. Bet aš žinau, kaip atrodo hobito pėdos, nors iš visos krūvos kūnų tik jos vienos ir kyšojo. Ištraukęs tave iš po tos didžiulės pabaisos buvau tikras, kad tu negyvas. Galėjau nusirauti sau barzdą. Šiandien tik pirma diena, kai atsikėlei. Tad marš į lovą. Mano kelias irgi ten pat.

— O aš, – tarė Legolasas, – pasivaikščiosiu šios gražios šalies miškais. Tai puikiausias poilsis. Vėliau, jei leis Elfų Valdovas, dalis mūsų žmonių persikels čia ir trumpam pavers šitą žemę palaimintu kraštu. Trumpam – mėnesiui, gyvenimui, šimtui žmogaus metų. Tačiau Anduinas arti, o Anduinas teka į Jūrą. Į Jūrą!

Taip dainuodamas Legolasas nusileido nuo kalvos ir išnyko iš akių.

Visi išsiskirstė. Frodas su Semu krito į savo lovas. Kitą rytą jie vėl prabudo su viltimi bei ramybe. Taip Itiliene prabėgo daug dienų. Kormaleno Laukas, kuriame apsistojo kariuomenė, buvo šalia Henet Anuino. Naktį galėjai girdėti, kaip šniokščia jo kriokliai, kaip čiurlena vanduo, skubantis pro uolėtus vartus, pro gėlėtas pievas ir įtekantis į patvinusį Anduiną šalia Kair Androso salos. Hobitai klajojo tai šen, tai ten, lankydami vietas, kur pabuvojo anksčiau, o Semas visą laiką tikėjosi kokiam miškų šešėlyje ar atokioje pievutėje dar sykį išvysti didįjį drambilą. Sužinojęs, kad Gondoro apsiaustyje dalyvavo daug šių žvėrių, tačiau visi buvo sunaikinti, hobitas nuliūdo.

— Negali būti visur iš karto, – pasakė jis, – bet aš, matyt, daug praradau.

Tuo metu armija ruošėsi grįžti į Minas Tiritą. Pavargusieji pailsėjo, sužeistieji išgijo. Vyrams teko smarkiai kautis, kol jie pažabojo rytiečių bei pietiečių likučius. Vėliausiai grįžo tie, kurie buvo pasiųsti į Mordorą griauti šiaurinių tvirtovių.

Galų gale, artėjant gegužei, Vakarų Kapitonai vėl pasirengė žygiui. Visi sulipo į laivus ir nuo Kair Androso nusileido pasroviui Anduinu iki Osgiliato, ten pasiliko dienai, o kitą dieną pasiekė žaliuosius Pelenoro laukus. Jie vėl pamatė po aukštuoju Mindoluinu kylančius baltus bokštus, Gondoro Žmonių Miestą, paskutinį Vakariečių prisiminimą, kuris po tamsos ir ugnies pasitiko naują dieną.

Ten laukuose pasistatę palapines jie laukė ryto. Baigėsi balandis. Karalius turėjo įžengti pro vartus kylant pirmajai gegužės saulei.

5 Valdytojas ir Karalius

Virš Gondoro miesto tvyrojo abejonės ir didis siaubas. Gražus oras bei skaisti saulė tarsi tyčiojosi iš žmonių, kuriems dienos nebenešė vilties, kurie kiekvieną rytą laukė lemtingų žinių. Jų valdovas susidegino, Citadelėje gulėjo žuvęs Rohano Valdovas, naktį pasirodęs naujasis karalius išvyko į mūšį su pernelyg baisiomis, pernelyg tamsiomis jėgomis, kad jėga bei narsa galėtų jas nugalėti. Nebuvo jokių žinių. Kariuomenei palikus Morgulo Slėnį ir pasukus šiauriniu keliu po kalnų šešėliu, joks pasiuntinys neatnešė naujienų, kas vyksta niūriuose rytuose.

Po dviejų dienų nuo Kapitonų išvykimo ledi Eovyna liepėją gydžiusioms moterims atnešti jos drabužius. Ji nesileido perkalbama ir pakilo iš lovos. Moterims ją aprengus ir įstačius ranką į lininį įtvarą, ji nuėjo pas Gydymo Namų Vyresnįjį.

— Pone, – tarė Eovyna, – man labai neramu, negaliu ilgiau tinginiauti.

— Ponia, – atsakė jis, — jūs dar neišgijote, o man įsakyta ypatingai jus prižiūrėti. Man liepta dar septynias dienas neleisti jums keltis, todėl prašau grįžti atgal.

— Aš sveika, – prieštaravo ji, – bent jau mano kūnas sveikas, gal tik kairioji ranka silpnoka, bet ir jos nebeskauda. Tačiau jei ko nors nesiimsiu, aš susirgsiu vėl. Ar nėra žinių iš karo? Moterys man negali nieko pasakyti.

— Žinių nėra, – tarė Vyresnysis, – tik tiek, kad lordai pasiekė Morgulo Slėnį. Vyrai kalba, kad jiems vadovauja tas naujasis kapitonas iš šiaurės. Jis didis valdovas ir karys. Man keista, kad gydanti ranka dar laiko ir kardą. Gondore to seniai nebuvo, nors anksčiau pasitaikydavo, jei senos legendos nemeluoja. Jau daug metų mes, gydytojai, stengiamės tik užlopyti skyles, kurias palieka kardai. Nors turėtume ką veikti ir be jų – pasaulyje pakanka skausmų bei nelaimių, kad jas dar daugintų karai.

— Karui pradėti reikia tik vieno priešo, ne dviejų, pone Vyresnysis, – atsakė Eovyna. – Beginkliai irgi gali žūti. Ar leistumėte Gondoro tautai vien rinkti vaistažoles, kai Tamsos Lordas renka armijas? Ne visada pakanka išgydyti kūną. Ne visada blogai kristi kovoje, net patyrus kartų skausmą. Jei man būtų leista, šią tamsią "valandą aš pasirinkčiau mirtį.

Vyresnysis pažiūrėjo į ją. Nubalusiame jos veide skaisčiai spindėjo akys, sugniaužusi kumščius Eovyna žvelgė pro langą į rytus. Vyresnysis atsiduso, papurtė galvą. Po kurio laiko ji vėl atsisuko.

— Ar nėra jokių darbų? Kas vadovauja Miestui?

— Tiksliai nežinau, – atsakė jis, – tai ne mano rūpestis. Rohano Raiteliai turi savo maršalą, o Gondoro žmonėms vadovauja Lordas Hurinas. Tačiau Miesto Valdytojo teises turi Lordas Faramiras.

— Kur galėčiau jį rasti?

— Šiuose namuose, ponia. Jis buvo sunkiai sužeistas, tačiau dabar jau taisosi. Bet aš nežinau...

— Nuvesk mane pas jį. Tada ir sužinosi.

Lordas Faramiras vienas vaikščiojo Gydymo Namų sode, saulės šviesa šildė jį, jautė, kaip venose vėl pulsuoja gyvybė, tačiau širdis buvo sunki, jis nuolat žiūrėjo per sienas į rytus. Atėjęs Vyresnysis pašaukė jį, atsisukęs Faramiras pamatė Eovyna Rohanietę ir pajuto gailestį, nes matė, kad ji sužeista. Įžvelgė jos širdgėlą bei nerimą.

— Mano Valdove, – tarė Vyresnysis, – atėjo ponia Eovyna Rohanietė. Ji jojo kartu su karaliumi, buvo sunkiai sužeista ir dabar slaugoma pas mane. Tačiau ji nepatenkinta, nori kalbėtis su Miesto Valdytoju.

— Nesupraskite jo neteisingai, lorde, – pasakė Eovyna, – mane skaudina ne rūpesčio stoka. Norintiems išgyti geresnių namų nesurastum. Tačiau aš negaliu gulėti uždaryta į narvą ir nieko neveikti. Mūšyje aš ieškojau mirties. Aš nemiriau, o mūšis tebevyksta.

Faramirui davus ženklą Valdytojas nusilenkė ir išėjo.

— Ko norėtum iš manęs, ponia? – paklausė Faramiras. – Aš irgi esu gydytojų kalinys.

Jis pažvelgė į Eovyna ir gailestingą, jautrią jo širdį persmelkė jos grožis bei širdgėla. Eovyna pažvelgė į Faramirą, pamatė rūstų švelnumą jo akyse. Ji užaugo tarp karių, todėl iš karto suprato, jog šio vyro mūšyje nepralenks joks Marko Raitelis.

— Ko norėtumei? – paklausė jis dar sykį. – Padarysiu viską, kas mano galioje.

— Norėčiau, kad įsakytum Vyresniajam paleisti mane, – tarė ji. Nors žodžiai skambėjo išdidžiai, širdis suvirpėjo. Pirmą sykį ji suabejojo savimi. Eovyna spėjo, kad šis rūstus ir švelnus vyras gali palaikyti ją tiesiog aikštingu vaiku, neturinčiu tvirtumo iki galo atlikti nuobodžiai užduočiai.

— Aš pats esu Vyresniojo valdžioje, – atsakė Faramiras. – Dar neperėmiau vadovavimo Miestui. Tačiau net jį perėmęs klausysiu jo patarimų, neprieštarausiu nusimanančiojo valiai, nebent iškiltų didžiulė būtinybė.

— Aš nenoriu gydytis, – tarė ji, – aš noriu joti į mūšį kaip mano brolis Eomeras ar dar geriau – kaip karalius Teodenas. Jis žuvo ir dabar ilsisi garbėje bei ramybėje.

— Ponia, jau per vėlu vytis Kapitonus, net jei turėtum jėgų, – pasakė Faramiras. – Tačiau norom ar nenorom mes dar galime pasitikti mirtį mūšyje. Tu būsi geriau pasiruošusi sutikti ją taip, kaip pati nori, jei klausysi gydytojo nurodymų. Tu ir aš, mes privalome kantriai laukti.

Ji neatsakė, tačiau pažvelgęs Faramiras pastebėjo, kad jos veidas tapo švelnesnis, tarsi skaudus speigas būtų atsitraukęs prieš pirmą silpną pavasario dvelksmą. Jos akyse pasirodė ašara, it žvilgantis lietaus lašelis nuriedėjo skruostu. Išdidi galva truputį palinko.

Tyliai, lyg kreipdamasi į save, ne į jį, Eovyna sušnabždėjo:

— Tačiau gydytojai man liepia dar septynias dienas gulėti lovoje. O langas neišeina į rytus. — Jos balsas skambėjo kaip jaunos liūdnos mergaitės.

Faramiras nusišypsojo, nors jo širdis buvo pilna gailesčio.

— Tavo langas neišeina į rytus? Mes tai ištaisysim. Čia aš galiu įsakyti Vyresniajam. Jei pasiliksi šiuose namuose mūsų priežiūroje, ponia, galėsi kiek tinkama vaikštinėti šiame sode ir žiūrėti į rytus, kol išnyks visos viltys. Čia rasi ir mane, vaikštantį, laukiantį, žiūrintį į rytus. Man bus lengviau, jei kalbėsies su manimi ar kartais drauge pasivaikščiosi.

Eovyna pakėlė galvą, vėl pažvelgė jam į akis, jos blyškus veidas nuraudo.

— Kaip palengvinsiu tavo rūpestį, mano valdove, – pasakė ji, jei visai netrokštu kalbėtis su gyvaisiais?

— Ar nori tiesaus atsakymo? – paklausė jis.

— Noriu.

— Tada, Eovyna Rohaniete, pasakysiu, kad tu esi graži. Mūsų kalvų slėniuose auga daug gražių, skaisčių gėlių ir dar daugiau gražių merginų, tačiau iki šiol Gondore nemačiau tokios gražios gėlės nei merginos. Ir tokios liūdnos. Galbūt liko tik pora dienų, kol tamsa uždengs mūsų pasaulį. Tikiuosi pasitikti ją tvirtas, tačiau mano širdžiai būtų lengviau, jei galėčiau matyti tave, kol dar šviečia saulė. Mes abu praėjome po Šešėlio sparnais, mus sugrąžino ta pati ranka.

— Deja, tik ne mane, valdove! – atsiduso ji. – Virš manęs vis dar Šešėlis. Nelauk, kad gydyčiausi! Aš kario dukra, mano ranka nešvelni. Tačiau dėkoju tau už tai, kad nereikės likti kambaryje. Galėsiu vaikščioti lauke iš Miesto Valdytojo malonės.

Ji nusilenkė jam ir grįžo į kambarį. O Faramiras dar ilgai vienas vaikščiojo sode, tik jo žvilgsnis dažniau krypo į Namus, o ne į rytines sienas.

Grįžęs į savo kambarį jis pašaukė Vyresnįjį ir išklausė viską, ką jis galėjo papasakoti apie Rohano Ledi.

— Be abejonės, valdove, – pasakė Vyresnysis, – daugiau sužinotum iš miškavaikio, kuris yra pas mus. Žmonės šneka, kad jis jojo su karaliumi ir liko su Rohano valdove iki pat pabaigos.

Taip pas Faramirą buvo atsiųstas Meris, jie prakalbėjo visą likusią dieną. Faramiras sužinojo daug, daugiau nei papasakojo Meris. Jam atrodė, jog pradeda suprasti Eovynos Rohanietės širdgėlą ir nerimą. Gražų vakarą Faramiras su Meriu vaikščiojo sode, tačiau ji neatėjo.

Bet ryte išėjęs iš Namų Faramiras pamatė ją, stovinčią ant sienų, apsirengusią baltai, švytinčią saulėje. Jis pašaukė, Eovyna nusileido ir jie vaikščiojo žole, drauge sėdėjo po žaliuojančiu medžiu, tai tylėdami, tai šnekvlčiuodamiesi. Taip darydavo kiekvieną dieną. Žiūrėdamas pro langą Vyresnysis širdyje džiaugėsi, nes jis buvo gydytojas, o jo užduotis lengvėjo – nors sunkus siaubas bei nelaimės nuojauta tomis dienomis slėgė žmonių širdis, šitie du ligoniai kasdien gijo ir stiprėjo.

Penktą dieną nuo tada, kai ledi Eovyna pirmą kartą atėjo pas Faramirą, jie drauge vėl stovėjo ant Miesto sienų ir žiūrėjo. Nebuvo jokių žinių, visų širdys apsunko. Oras irgi pasikeitė. Buvo šalta. Naktį pakilęs šiaurys vis stiprėjo, žemės aplink dūlavo pilkos, niūrios.

Jie vilkėjo šiltus drabužius, sunkius apsiaustus, o ant viršaus ledi Eovyna apsisiautė didelę mėlyną vasaros nakties spalvos mantiją, aplink kaklą ir pakraščiuose nusagstytą sidabrinėmis žvaigždėmis. Faramiras pats liepė atnešti šitą rūbą ir aprengė ją. Dabar jis galvojo, kad stovėdama šalia ji atrodo iš tiesų nuostabiai, karališkai. Mantija buvo siūta jo anksti mirusiai motinai, Finduilai Amrotietei. Faramirui ji priminė tolimų dienų grožį ir pirmąją širdgėlą. Tas rūbas puikiai tiko Eovynos grožiui bei liūdesiui.

Bet dabar ji virpėjo po žvaigždėta mantija ir žiūrėjo į šiaurę virš pilkų žemių, kur pūtė šaltas vėjas, o tolimas dangus buvo tyras it krištolas.

— Kur žiūri, Eovyna? – paklausė Faramiras.

— Ar ne ten Juodieji Vartai? – tarė ji. – Ar jis jau ten? Septynios dienos, kai išjojo...

— Septynios dienos, – pakartojo Faramiras. – Nepagalvok blogai, jei pasakysiu, kad tos dienos atnešė man džiaugsmą ir skausmą, kurių anksčiau nepažinau. Džiaugsmą matyti tave, o skausmą, nes vis stiprėja baimė bei nerimas dėl mūsų likimo. Eovyna, negalėčiau dabar pasitikti pasaulio pabaigos, taip greit netekti to, ką radau.

— Netekti to, ką radai, valdove? – paklausė ji, rimtai žiūrėdama į Faramirą. Merginos akys sušvelnėjo. – Neįsivaizduoju, ką šiomis dienomis galima rasti, kad prarastum. Bet, mano drauge, nekalbėkime apie tai! Iš viso nekalbėkime! Aš stoviu ant bedugnės krašto, prarajoje prieš mano kojas visiškai tamsu, ar už manęs yra šviesa, aš nežinau. Nes dar negaliu atsisukti. Laukiu lemties ženklo.

— Taip, mes visi laukiame lemties ženklo, – pasakė Faramiras. Daugiau jie nebekalbėjo. Abiem pasirodė, kad vėjas nurimo, aptemo, nublanko saulė, visi garsai Mieste bei aplink esančiose žemėse nutilo – nesigirdėjo nei vėjo, nei balsų, nei paukščių čiulbesio, nei lapų šlamėjimo, nei jų širdžių plakimo. Laikas sustojo.

Nejučia jų rankos susitiko ir susikibo, bet jie to nepastebėjo. Laukė patys nežinodami ko. Staiga abu išvydo, kad virš tolimų kalnų iškilo dar vienas tamsos gūbrys – kaip banga, užliesianti pasaulį. Aplink jį.blykčiojo žaibai. Žeme perbėgo virpulys, jie pajuto, kaip sudrebėjo Miesto sienos. Visa erdvė aplink tarytum atsiduso, širdys vėl ėmė plakti.

— Man tai primena Numenorą, – pasakė Faramiras ir nustebo, išgirdęs save šnekantį.

— Numenorą? – paklausė Eovyna.

— Taip, – pasakė Faramiras. – Vakarų šalį, kuri paskendo, ir didelę juodą bangą, kylančią virš žalių žemių bei kalvų, šniokščiančią tolyn, nesustabdomą Tamsą. Aš dažnai ją sapnuoju.

— Vadinasi, ateina Tamsa? – paklausė Eovyna. – Nesustabdoma Tamsa? – Staiga ji prisiglaudė priėjo.

— Ne, – atsakė Faramiras, žiūrėdamas jai į akis, – tai tik paveikslas mintyse. Aš nežinau, kas ten vyksta. Mano protas sako, kad nugalėjo didysis blogis ir mes matome dienų pabaigą. Tačiau širdis sako „ne", kojos ir rankos lengvos, aš jaučiu viltį bei džiaugsmą, kurio negali paneigti joks protas. Eovyna, Eovyna, Baltoji Rohano Karaliene, šią valandą aš netikiu, kad Tamsa atsilaikys! — jis pasilenkė ir pabučiavo ją į kaktą.

Taip jie stovėjo ant Gondoro sienų, pakilo stiprus vėjas, jų plaukai – varno plunksnų ir aukso spalvos – susipynė plaikstydamiesi. Šešėlis pasitraukė, pasirodė saulė, viską užplūdo šviesa, Anduino vandenys sužėrėjo sidabru, visuose Miesto namuose žmonės dainavo širdyse susikaupus džiaugsmui, kurio jie negalėjo suprasti.

Saulei vos perkopus vidudienį iš rytų atskrido didžiulis erelis, nešdamas praradusiems viltį naujienas nuo Vakarų Valdovų ir šaukdamas:

Ir žmonės dainavo visame Mieste.

Stojo auksinės dienos, pavasaris ir vasara drauge puotavo Gondoro laukuose. Apie viską, kas nutiko, atnešė žinias raiteliai iš Kair Androso, Miestas ėmė ruoštis Karaliaus atvykimui. Pakviestas Meris išvyko kartu su vežimais, gabenusiais atsargas į Osgiliatą, o iš ten laivu į Kair Androsą. Faramiras pasiliko, nes išgijęs perėmė Valdytojo pareigas, nors ir trumpam — jo užduotis buvo pasiruošti sutikti Valdovą, kuris į i pakeis.

Pasiliko ir Eovyna, nors jos brolis atsiuntė žinią, prašydamas ją atvykti į Kormaleno Lauką. Faramiras nustebo, tačiau matė ją retai, buvo užsiėmęs kitais reikalais, o ji vis dar gyveno Gydymo Namuose ir viena vaikščiojo sode. Jos veidas vėl nubalo, atrodė, kad visame Mieste ji vienintelė kentė skausmą bei širdgėlą. Namų Vyresnysis nerimavo ir papasakojo tai Faramirui.

Faramiras atėjo jos ieškoti. Jie vėl drauge stovėjo ant sienų, kai jis paklausė:

— Eovyna, kodėl gaišti čia, o ne vyksti džiaugtis į Kormaleną už Kair Androso, kur tavęs laukia brolis? Ji atsakė:

— Negi nežinai?

— Gali būti dvi priežastys, kuri iš jų teisinga, aš nežinau, – atsa kė jis.

Ji tarė:

— Nenoriu minti mįslių. Kalbėk aiškiau!

— Ką gi, – tarė jis, – tu nevyksti, nes kvietė tik tavo brolis, o žiūrėti į Aragorno, Elendilo įpėdinio, triumfą tau nedidelis džiaugsmas. O gal dėl to, kad nevykstu aš, ir tu nori būti šalia? O gal dėl abiejų šių priežasčių negali pasirinkti? Eovyna, ar tu mane myli?

— Aš norėjau būti mylima kito, – tarė ji, – bet man nereikia gailesčio.

— Aš žinau, – tarė jis, – tu troškai Lordo Aragorno meilės. Nes jis aukštas ir kilnus, o tu norėjai susilaukti garbės, šlovės, iškilti virš visų, kurie šliaužioja žemėje. Kaip žymus vadas jaunam kareiviui, jis atrodė tau žavingas. Toks jis yra, žmonių valdovas. Tačiau jis tegalėjo suteikti tau gailestį ir atjautą. Todėl tu panorai narsios mirties mūšyje. Pažiūrėk į mane, Eovyna!

Eovyna ilgai, ramiai žvelgė į Faramirą. Jis pasakė:

— Neatstumk atjautos, kurią dovanoja švelni širdis, Eovyna! Bet aš atėjau ne gailėtis tavęs. Tu kilni ir narsi moteris, tu pati iškovojai šlovę, kurios žmonės nepamirš. Bet mano akys pirmiausia mato tavo grožį, kurio nenusakytų net elfų dainos. Aš myliu tave. Anksčiau man buvo gaila tavo širdgėlos. Tačiau dabar, net jei būtum nepaliesta skausmo, be baimės ir nerimo, palaiminta Gondoro Karalienė, aš vis tiek tave mylėčiau. Eovyna, ar tu mane myli?

Eovynai širdis atlėgo. Ji pagaliau viską suprato. Staiga jos žiema praėjo, nušvito saulė.

— Aš stoviu Minas Anore, Saulės Tvirtovėje, – sušuko ji. – Žiūrėk – Šešėlis pasitraukė! Aš daugiau nebebūsiu merginakarys, nesivaržysiu su Raiteliais, neieškosiu džiaugsmo karo dainose. Būsiu gydytoja, mylėsiu visa, kas auga. – Tada ji vėl pažvelgė į Faramirą. – Aš nebenoriu būti karaliene.

Faramiras linksmai nusijuokė.

— Puiku! – šūktelėjo jis. – Nes aš ne karalius. Tačiau, jeigu tokia bus jos valia, vesiu Baltąją Rohano gėlę. Jeigu ji norės, mes persikelsime per Upę ir laimingai gyvensime Itiliene. Mes užveisime sodą. Jei ten ateis Baltoji Princesė, viskas iš džiaugsmo pražys.

-Vadinasi, aš turiu palikti savo žmones, gondorieti? – paklausė ji. – O tu ar norėtum, kad išdidi tavo tauta apie tave kalbėtų: „Štai tas valdovas, kuris pažabojo laukinę šiauriečių moterį-karį! Argi jam neužteko Numenoro dukrų?"

— Tegu kalba! – atsakė Faramiras. Jis apkabino ją ir pabučiavo po saulės nutviekstu dangumi, nesirūpindamas, kad jie stovi ant aukštų sienų, masalas smalsuolių akims. Išties daug kas juos matė. Šviesos apsupti jie nusileido nuo sienų ir susikabinę rankomis nuėjo į Gydymo Namus.

Namų Vyresniajam Faramiras pasakė:

— Štai ledi Eovyna Rohanietė, dabar ji pasveiko.

Vyresnysis atsakė:

— Tuomet aš paleidžiu ją iš savo globos ir atsisveikinu, tegu niekada jos nebekankins nei žaizdos, nei ligos. Kol grįš jos brolis, patikiu ją Miesto Valdytojui.

Tačiau Eovyna paprieštaravo:

— Dabar, kai turiu teisę išvykti, norėčiau pasilikti. Šitie Namai virto laimingiausiais namais mano gyvenime. Ir ji pasiliko, kol grįžo Karalius Eomeras.

Miestas ruošėsi. Į jį plūdo minios žmonių, nes naujienos pasiekė visus Gondoro pakraščius, nuo Minas Rimono iki Pinat Gelino ir tolimųjų jūros krantų. Visi, galintys atvykti, skubinosi į Miestą. Jis vėl buvo pilnas moterų bei vaikų, grįžusių su glėbiais gėlių, iš Dol Amroto atkeliavo geriausi šalies arfininkai, rinkosi smuikininkai ir fleitininkai, sidabrinių ragų pūtėjai ir tyriabalsiai dainininkai iš Lebenino slėnių.

Pagaliau atėjo vakaras, kai miestiečiai nuo sienų išvydo lauke pastatytas palapines. Visą naktį degė šviesos, žmonės laukė aušros. O kai tyrą rytmetį saulė paliejo savo šviesą virš kalnų rytuose, kurių nebeslėgė šešėliai, sugaudė visi varpai, vėjyje suplazdėjo visos vėliavos. Baltesnė už sniegą saulėje, be jokių ženklų ir simbolių, Baltajame Bokšte į Gondoro dangų paskutinį kartą iškilo Valdytojų vėliava.

Į Miestą savo kariuomenę vedė Vakarų Kapitonai. Žmonės pamatė juos iš tolo: eilė po eilės, žvilgančius, spindinčius saulėje, raibuliuojančius kaip sidabras. Jie pasiekė Vartų kelią ir sustojo per aštuntąją mylios dalį nuo sienų. Kadangi vartai dar nebuvo sutaisyti, prie įėjimo į Miestą buvo pastatytas barjeras. Šalimais stovėjo juodai ir sidabriškai apsirengę kariai su ištrauktais ilgais kardais. Sargybos priekyje stovėjo Valdytojas Faramiras, Raktų Saugotojas Hurinas, kiti Gondoro kapitonai, ledi Eovyna Rohanietė, Maršalas Elfhelmas ir daug Marko riterių, o iš abiejų vartų pusių susirinko minios įvairiaspalviais drabužiais pasipuošusių žmonių, rankose laikančių gėlių pynes. Visą platų lauką palei Minas Tirito sienas užėmė Gondoro ir Rohano kariai, Miesto ir aplinkinių žemių žmonės. Visi nutilo, kai iš kariuomenės žengė sidabriškai pilkai apsirengę Dunadanai, o priekyje visų lėtai ėjo Lordas Aragornas. Jis vilkėjo juodus, sidabru padabintus šarvus ir ilgą skaisčiai baltą mantiją, prie kaklo susegtą dideliu iš toli šviečiančiu žaliu brangakmeniu. Galvą dabino tik žvaigždė kaktoje, įsegta į plonytį sidabrinį lanką. Su juo kartu žengė Eomeras Rohanietis, Princas Imrahilis ir Gendalfas, visi apsirengę baltai. Šalimais ėjo keturios mažos figūrėlės. Daugelis žmonių stebėjosi jomis.

— Ne, pussesere, tai ne berniukai! – aiškino loreta šalia stovinčiai giminaitei iš Imlot Melujaus. — Taiperianai iš tolimos miškavaikių šalies, kur, kaip žmonės šneka, jie yra įžymūs princai. Aš žinau, nes Namuose vieną gydžiau. Jie maži, bet labai narsūs. Įsivaizduok, pussesere, vienas jų tik su savo ginklanešiu įsiveržė į Juodąją Šalį, pats kovojo su Tamsiuoju Lordu ir padegėjo Tvirtovę, jei gali tuo patikėti. Taip bent pasakojama Mieste. Tai tas, kuris eina šalia mūsų Elfų Berilo. Kiek žinau, jie artimi draugai. Argi ne stebuklingas tas mūsų Lordas Elfų Berilas – ne itin švelnus kalbėdamas, žinoma, bet auksinės širdies, ir, kaip sakoma, turi gydytojo rankas. „Karaliaus rankos – gydančios rankos", – tariau aš, ir tada viskas paaiškėjo. O Mitrandiras ir sako man: „loreta, žmonės ilgai prisimins tavo žodžius" ir...

Tačiau loreta nebegalėjo toliau stebinti savo giminaitės iš kaimo, nes sugaudė vienišas trimitas, stojo mirtina tyla. Priekin nuo vartų žengė Faramiras su Hurinu Raktininku. Palydos nebuvo, išskyrus už jų ėjusius keturis vyrus aukštais šalmais ir Citadelės šarvais. Jie nešė didelę dėžę iš juodo lebetrono, kaustytą sidabru. Faramiras priėjo prie Aragorno, priklaupė ir pasakė:

— Paskutinysis Miesto Valdytojas prašo leidimo perduoti pareigas. — Jis ištiesė baltą skeptrą, tačiau Aragornas, paėmęs skeptrą, jį grąžino sakydamas:

— Tavo tarnyba nesibaigė, ji bus tavo ir tavo įpėdinių tol, kol truks mano giminė. Dabar atlik savo pareigą! Faramiras pakilo ir garsiu balsu prabilo:

— Gondoro žmonės, klausykit Šalies Valdytojo! Štai tas, kuris pagaliau pareiškė teises į karūną. Štai Aragornas, Aratorno sūnus, Arnoro Dunadanų vadas, Vakarų kariuomenės Kapitonas, Šiaurės Žvaigždės nešėjas, Perkaldinto Kardo savininkas, nugalėtojas, kurio rankos gydo, Elfų Berilas, Elesaras – ainis Valandilo, sūnaus Izilduro, sūnaus Elendilo Numenoriečio. Ar jis bus Karalius, įžengs į Miestą ir gyvens jame?

Visa kariuomenė, visi žmonės vienu balsu sušuko: „Taip".

O Ioreta pasakė savo giminaitei:

— Tai tik tokia mūsų Miesto ceremonija, pussesere, juk jis jau įžengė, kaip tau pasakojau, ir sako man... – Tada ji vėl turėjo nutilti, nes Faramiras kalbėjo toliau:

— Gondoro žmonės! Istorijos žinovai sako, jog pagal seną paprotį karalius turi gauti karūną iš mirštančio tėvo rankų arba pats vienas nueiti ir paimti ją iš rankų tėvo, jau gulinčio kapo rūsyje. Tačiau nuo šiol viskas bus kitaip. Aš, Valdytojas, šiandien iš Rat Dineno atnešiau paskutiniojo karaliaus Earnuro, gyvenusio mūsų protėvių laikais, karūną.

Tada sargybiniai žengė į priekį, Faramiras atidarė dėžę ir iškėlė senovinę karūną. Ji buvo tokios pat formos kaip Citadelės Sargybinių šalmai, tik aukštesnė, visa balta, o sparnai iš abiejų pusių buvo nusagstyti perlais bei sidabru ir priminė žuvėdros sparnus – tai buvo iš už Jūros atvykusių karalių ženklas. Karūnos lanke buvo įtaisyti septyni deimantai, o pačiame viršuje – vienas kaip liepsna spindintis brangakmenis.

Aragornas paėmė karūną, iškėlėją ir tarė:

— Et Earello Endorenna utulien. Sinome maruvan ar Hildinyar tenn' Ambar-metta!

Taip kalbėjo Elendilas, ant vėjo sparnų grįžęs iš jūros: „Iš Didžiosios Jūros į Viduržemį ateinu. Čia gyvensiu aš ir mano ainiai iki pasaulio pabaigos".

Daugelio nuostabai, Aragornas neužsidėjo karūnos, tačiau grąžino ją Faramirui, tardamas:

— Daugelio darbu ir pastangomis aš susigrąžinau savo sostą. Pagerbdamas juos norėčiau, kad karūną man atneštų Žiedo Nešėjas, o uždėtų Mitrandiras, jei jis sutiks. Jis planavo viską, kas čia nutiko, tai yra jo .pergalė.

Priekin žengė Frodas, paėmė iš Faramiro karūną ir nunešė ją Gendalfui. Aragornas priklaupė, o Gendalfas, uždėjęs Baltąją Karūną ant jo galvos, tarė:

— Ateina Karaliaus dienos. Tebūnie jos palaimintos, kol stovi Valarų sostai!

Aragornas atsistojo, o minia nuščiuvo, žvelgdama į jį, nes atrodė, jog jis pirmą kartą atskleidė tikrąjį veidą. Aukštas kaip senieji jūrų karaliai stovėjo jis virš visų šalia esančių, atrodė senas ir tuo pat metu pačiame jėgų žydėjime, veidas švietė išmintimi, rankos slėpė jėgą ir gydančią galią, jį gaubė šviesa. Faramiras suriko:

— Šlovė Karaliui!

Tą akimirką sugaudė visi trimitai, Karalius Elesaras žengė vartų link. Kūrinas Raktininkas atitraukė barjerą, grojant arfoms, smuikams bei fleitoms, dainuojant tyriems balsams, Karalius perėjo gėlėmis nuklotomis gatvėmis ir įžengė į Citadelę. Ant aukščiausio jos bokšto suplazdėjo vėliava su žvaigždėtu Medžiu – prasidėjo Karaliaus Elesaro valdymas, apie kurį sudėta daug dainų.

Jo laikais Miestas tapo gražesnis nei kada nors buvo, net pirmosios šlovės dienomis. Mieste buvo pilna medžių ir fontanų, vartai nukaldinti iš mitrilo bei plieno, gatvės grįstos baltu marmuru. Ten dirbo Kalno Tauta ir mėgo lankytis Miško Tauta, viskas buvo atstatyta, sutvarkyta, namuose vėl apsigyveno vyrai su moterimis, skambėjo vaikų juokas, neliko nei aklų langų, nei tuščių kiemų. Pasibaigus Trečiajam pasaulio Amžiui, Miestas ateinantiems laikams išsaugojo praėjusių metų atsiminimus ir šlovę.

Po karūnavimo sekusiomis dienomis Karalius sėdėjo savo soste Karalių Salėje ir skelbė sprendimus. Atvyko daugelio kraštų pasiuntiniai, iš rytų ir pietų, nuo Gūdžiosios Girios pakraščių ir nuo Dun-žemių vakaruose. Karalius dovanojo pasidavusiems rytiečiams ir paleidėjuos, sudarė taiką su Harado žmonėmis, išvadavo Mordoro vergus, atidavė jiems žemes aplink Nurneno ežerą. Daugelis atėjušių sulaukė pagyrimų bei apdovanojimų už savo narsą. O tada Sargybos Kapitonas teisti atvedė Beregondą. Karalius tarė Beregondui:

— Beregondai, tavo kardas praliejo kraują Šventoriuje, kur tai yra uždrausta. Tu palikai postą be Valdovo ar Kapitono leidimo. Nuo seno už tokius dalykus bausmė yra mirtis. Todėl dabar turiu paskelbti tau nuosprendį. Už narsą mūšyje tau yra atšaukiamos visos bausmės, tuo labiau kad taip pasielgti tave paskatino meilė Lordui Faramirui. Tačiau tu turi pasitraukti iš Citadelės Sargybos ir palikti Minas Tirito Miestą.

Beregondas mirtinai išbalo, jis buvo pakirstas, žemai nunarino galvą. Tačiau Karalius tęsė:

— Taip ir bus, nes esi paskiriamas į Baltąjį Būrį, Itilieno Princo Faramiro Apsaugą, tu būsi būrio kapitonas. Taikoje bei garbėje gyvensi Emyn Arnene, tarnaudamas tam, kurį gelbėdamas iš mirties rizikavai viskuo.

Beregondas, supratęs Karaliaus gailestį bei teisingumą, nudžiugo, atsiklaupęs pabučiavo jam ranką ir džiaugdamasis išvyko. Aragornas atidavė Faramirui Itilieną kaip princo žemes. Jis pasiūlė jam gyventi Emyn Arneno kalvose, nuo kurių matosi Miestas.

— Nes, – kalbėjo jis, – Minas Itilis Morgulo slėnyje bus visiškai sugriautas. Galbūt kada nors jis išsivalys nuo blogio, bet ten dar ilgai negyvens joks žmogus.

Galiausiai Aragornas pasveikino Eomerą Rohanietį, jie apsikabino, o Aragornas pasakė:

— Tarp mūsų negali būti kalbų apie davimą, ėmimą ar atlygį, nes mes esame broliai. Laimingą valandą iš šiaurės atjojo Eorlas – dar niekada jokia žmonių sąjunga nebuvo sėkmingesnė, nė vienas iš mūsų neapvylė kito ir neapvils. Kaip žinai, mes paguldėme Teodeną Žymųjį Šventoriaus kape. Jei tokia bus tavo valia, jis amžinai gulės tarp Gondoro Karalių. O jei nori, nugabensime į Rohaną ir leisime jam ilsėtis tarp savos tautos.

Eomeras atsakė:

— Nuo tos dienos, kai išdygai prieš mane iš žalios kalvų žolės, pamilau tave. Ta meilė niekada neišnyks. Tačiau dabar kuriam laikui turiu grįžti į savo šalį, ten reikia daug ką gydyti, daug ką tvarkyti. Viską paruošę mes sugrįšime Kritusioje, kol kas tegu jis miega čia.

O Eovyna tarė Faramirui:

— Aš turiu grįžti į savo kraštą – dar sykį jį pamatyti, padėti broliui, bet kai tas, kurį ilgai mylėjau kaip tėvą, pagaliau atsiguls ilsėtis, aš grįšiu.

Taip bėgo laimingos dienos. Gegužės aštuntąją Rohano Raiteliai susiruošė ir išjojo Šiauriniu keliu, kartu su jais keliavo Elrondo sūnūs. Abiejose kelio pusėse nuo Miesto Vartų iki Pelenoro sienų išsirikiavo juos sveikinantys žmonės. Kiti, atvykę iš toliau, džiaugdamiesi grįžo namo, o Mieste visi ėmėsi darbo – reikėjo atstatyti, atnaujinti Miestą, pašalinti visus karo randus bei tamsos prisiminimus.

Hobitai vis dar gyveno Minas Tirite kartu su Legolasu ir Gimliu, nes Aragornas nenorėjo, kad brolija greitai iširtų.

— Galų gale viskas baigiasi, – kalbėjo jis, – bet norėčiau, kad dar truputį palauktumėte, nes mūsų bendrų reikalų dar liko. Artėja diena, kurios laukiau visą savo gyvenimą. Kai ji išauš, norėčiau, kad šalia būtų draugai.

Tačiau kokia tai diena, jis nepasakė.

Žiedo Bendražygiai gyveno gražiame name kartu su Gendalfu ir vaikščiodavo, kur širdis geidžia. Frodas sykį paklausė Gendalfo:

— Ar tu žinai, apie kokią dieną kalba Aragornas? Mes čia esame laimingi, aš nenoriu išvykti, bet dienos bėga, Bilbas laukia, o mano namai yra Grafystėje.

— Bilbas, – atsakė Gendalfas, – irgi laukia tos pačios dienos. Jis žino, kodėl užtrukai. O dienos tegul bėga – dar tik gegužė, vasara dar neprasidėjo. Nors viskas pasikeitė taip, lyg būtų prabėgęs ištisas amžius, nuo tavo išvykimo medžiams ir žolei nepraėjo nė metai.

— Pipinai, – tarė Frodas, – ar tu sakei, kad Gendalfas nebe toks uždaras kaip anksčiau? Turbūt jis buvo tik pavargęs nuo darbų, o dabar vėl pailsėjo.

Gendalfas šyptelėjo:

— Daug kas nori iš anksto žinoti, kas bus patiekta ant stalo, o tie, kurie ruošia puotą, nori išlaikyti tai paslaptyje, nes nuostaba svečių akyse – geriausias pagyrimas. Be to, pats Aragornas laukia ženklo.

Vieną dieną Gendalfas kažkur prašapo. Draugai svarstė, kas čia vyksta. O Gendalfas naktį pasikvietė Aragorną ir nuvedė į į prie pietinių Mindoluino Kalno šlaitų. Ten jie rado prieš daugelį amžių pramintą takelį, kuriuo niekas nedrįso žengti, nes takelis vedė aukštyn, į šventą vietą, kur galėjo įeiti tik karaliai. Stačiais šlaitais jie lipo aukštyn, kol pasiekė aukštą lauką prie sniegynų, dengiančių didingas viršūnes. Visa šalis plytėjo po jų kojomis. Aušo, žemai apačioje Miesto bokštai atrodė kaip balti pieštukai, glostomi saulės šviesos. Visas Anduino slėnis žydėjo tarsi sodas, Šešėlio kalnus gaubė auksinės ūkanos. Vienoje pusėje jų akys įžvelgė pilkąjį Emyn Mulą ir lyg tolimą žvaigždę mirgantį Raurosą, kitoje pusėje – Pelargirą, kurį it kaspinas juose Upė. Užjos dangaus pakraštyje žėrėjo šviesa juos sveikino Jūra. Gendalfas pasakė:

— Štai tavo šalis. Ji pradės dar didesnę valstybę. Trečiasis pasaulio Amžius baigėsi, prasidėjo nauja epocha. Tau teks gyventi ir valdyti naujais laikais. Stenkis išsaugoti tai, ką galima išsaugoti. Nors daug kas buvo išgelbėta, daug kas turės išnykti, nes baigėsi Trijų Žiedų galia. Visos žemės, kurias matai, ir tos, kurios yra aplink jas, priklausys žmonėms. Atėjo laikas Žmonių Valdžiai, Vyresnioji Tauta turės išnykti ar pasitraukti.

— Gerai tai žinau, brangus drauge, – atsakė Aragornas, – bet vis dar norėčiau tavo patarimų.

— Kažin ar daug bepatarsiu, – tarė Gendalfas, – mano amžius buvo Trečiasis. Aš buvau Saurono priešas – mano darbas baigtas. Greitai išvyksiu. Dabar likimo naštą neši tu ir tavo giminė.

— Bet aš mirsiu, – pasakė Aragornas, – nes esu mirtingas. Nors priklausau grynajai Vakarų rasei ir gyvensiu ilgiau už kitus žmones, bet vis tiek ne amžinai. Kai tie, kurie dabar yra moterų įsčiose, užaugs ir pasens, pasensiu ir aš. Kas tada valdys Gondorą, kas valdys tuos, kurie žiūri į Miestą kaip į karalių, jei mano troškimas neišsipildys?,Medis Fontano Kieme vis dar nudžiūvęs, plikas. Kada aš išvysiu ženklą, jog visa bus kitaip?

— Nusisuk nuo žalio pasaulio, pažvelk ten, kur viskas atrodo plika bei šalta, – patarė Gendalfas.

Aragornas apsisuko – už jo buvo akmenuotas šlaitas, besileidžiantis nuo sniego pakraščių. Apsidairęs Aragornas pamatė, jog šioje dykvietėje auga vienintelis augalas. Jis užlipo aukštyn ir išvydo, kad ant paties sniego pakraščio išdygo jaunas, ne daugiau kaip trijų pėdų aukščio medelis. Jis jau išleido ilgus, grakščius lapus, tamsius viršuje, sidabrinius apačioje, liekną jo viršūnę dabino kuokštelis žiedų, kurių balti žiedlapiai spindėjo kaip saulės nufviekstas sniegas. Aragornas sušuko:

— Ye! Utuvienyes! Aš radau! Štai Seniausioji Medžio atžala! Bet kaip ji čia atsidūrė? Medeliui dar nėra net septynerių metų. Priėjęs Gendalfas pasižiūrėjo ir pasakė:

— Tikrai – tai yra gražiojo Nimloto atžala. Jis išaugo iš Galatiliono, kuris buvo Telperiono Daugiavardžio, Seniausiojo Medžio, vaisius! Kas pasakys, kaip paskirtą valandą jis atsirado čia? Tai sena šventykla, sėkla turėjo būti pasodinta dar prieš nutrūkstant karaliaus linijai, kai Medis dar nebuvo nudžiūvęs. Sakoma, jog Medžio vaisius retai subręsta, tačiau gyvybė jame gali miegoti pasislėpusi daugelį metų, niekas negali numatyti, kada ji prabus. Prisimink tai. Nes jei kada vaisius prinoks, jis turi būti pasodintas, kad neišmirtų giminė. Čia jis gulėjo pasislėpęs taip, kaip Elendilo giminė slėpėsi šiaurinėse dykvietėse. Tačiau Nimloto giminė senesnė už tavąją, Karaliau Elesarai!

Aragornas švelniai palietė ūglį. Jis vos laikėsi įsikibęs žemės, nes lengvai atitrūko, ir Aragornas nusinešė jį į Citadelę. Nudžiūvęs Medis buvo pagarbiai išrautas. Jo nesudegino, bet paguldė ilsėtis Rat Dineno tyloje. Kieme prie fontano Aragornas pasodino naują medelį — jis greitai ir džiaugsmingai ėmė augti. Atėjus birželiui, medis jau buvo apsikrovęs žiedais.

— Ženklas duotas, – pasakė Aragornas, – žadėtoji diena nebetoli. Jis pastatė sargybinius ant sienų.

Dieną prieš vidurvasarį iš Amon Dino į Miestą atskubėjo pasiuntiniai. Jie pranešė, jog iš šiaurės atjoja keisti gražūs raiteliai — jie artėja prie Pelenoro sienų. Karalius tarė:

— Pagaliau jie atvyko. Tegu visas Miestas pasiruošia!

Prieš pat vidurvasarį, kai rytuose safyriniame danguje vėrėsi baltos žvaigždės, o vakarus dar auksino žara, šiauriniu keliu prie Minas Tirito vartų atjojo raiteliai. Oras buvo vėsus ir tyras. Pirmieji jojo Elrohiras ir Eladanas su sidabrine vėliava, Glorfindclis, Erestoras ir Rivendeilo palyda. Už jų ant baltų žirgų, apsigaubę pilkais apsiaustais ir pasidabinę plaukus baltais brangakmeniais jojo Valdovė Galadrielė ir Kelebornas, Lotlorieno Valdovas, su jais atvyko daug elfų. Galiausiai pasirodė Didysis Elrondas, elfų ir žmonių Valdovas, nešdamas Anuminaso skeptrą. Šalia ant pilko ristūno jojo Elrondo dukra Arvena, savo tautos Žvaigždė Vakarė.

Pamatęs ją – žėrinčią vakaro žaroje, žvaigždėmis papuošta kakta, dvelkiančią saldžiais aromatais – Frodas apstulbo. Susijaudinęs jis tarė Gendalfui:

— Pagaliau suprantu, kodėl laukėme! Tokia turėjo būti visko pabaiga. Dabar mylėsime ne tik dieną – naktis irgi bus palaiminta, o jos baimės pasitrauks!

Karalius pasveikino savo svečius, jie nulipo nuo žirgų. Elrondas perdavė skeptrą, įdėjo dukros ranką į Karaliaus ranką, ir visi drauge pakilo į Viršutinį Miestą. Danguje pražydo visos žvaigždės. Karalių Mieste vidurvasario dieną Karalius Elesaras vedė Arvena Undomielę. Jų ilgas laukimas ir vargai baigėsi laimingai.

6 Daug išsiskyrimų

Prabėgo džiaugsmo kupinos dienos. Draugai ėmė galvoti apie grįžimą į namus. Frodas nuėjo pas Karalių. Jis sėdėjo su Karaliene Arvena prie fontano, ji dainavo dainą apie Valinorą, o Medis augo ir žydėjo. Jie nudžiugo pamatę Frodą ir atsistojo jį pasveikindami. Aragornas tarė:

— Žinau, ko atėjai pasakyti, Frodai, – tu nori grįžti namo. Na, brangiausias drauge, medis geriausiai auga tėvų dirvoje, tačiau tu visada būsi laukiamas Vakarų žemėje. Nors tavo tauta neišgarsinta didžiosiose legendose, dabar jūs būsite prisimenami dažniau nei daugelis didžių pražuvusių karalysčių.

— Taip, aš noriu grįžti į Grafystę, – sutiko Frodas, – bet iš pradžių turiu aplankyti Rivendeilą. Jei šiuo palaimintu laiku man ko trūko, tai Bilbo. Man skaudėjo širdį, kai pamačiau, kad su Elrondo palyda jis neatvyko.

— Tave tai stebina, Žiedo Nešėjau? – paklausė Arvena. – Tu juk žinai galią daikto, kuris dabar sunaikintas, žinai, jog toji galia pranyko. Tavo giminaitis turėjo jį ilgiau nei tu. Jis jau senolis ir laukia tavęs. Jam liko vienintelė ilga kelionė.

— Tada aš prašau leidimo skubiai išvykti, – tarė Frodas.

— Mes išvyksime po septynių dienų, – pasakė Aragornas. – Su tavimi dar ilgai josime drauge, iki pat Rohano. Po trijų dienų čia grįš Eomeras — jis parsiveš Teodeną amžino poilsio Marke. Mes josime drauge pagerbti kritusioje. Tačiau prieš tau išvykstant noriu patvirtinti Faramiro žodžius – tu ir visi tavo bendražygiai visam laikui nekliudomi galite laisvai keliauti po Gondorą. Sunku surasti dovanų, atitinkančių tavo darbus, – imk, ką panorėsi, ir keliauk garbingai kaip princas.

O Karalienė Arvena pasakė:

— Turiu tau dovaną. Aš esu Elrondo duktė. Nekeliausiu su juo, kai jis išvyks į Uostus, – turėjau rinktis kaip Lučiena ir pasirinkau. Saldus ir kartus pasirinkimas. Tačiau vietoje manęs keliausi tu, Žiedo Nešėjau, kai ateis laikas ir jei to norėsi. Jei tavo skausmai vis dar kankins, jei prisiminimai apie nešulį bus sunkūs, galėsi keliauti į Vakarus, kur bus išgydytos tavo žaizdos ir nuovargis. Nešiok šį akmenį, prisimindamas Elfų Berilą ir Žvaigždę Vakarę, su kuriais buvo susietas tavo gyvenimas!

Ji nusiėmė nuo krūtinės ant sidabrinės grandinėlės kabojusį baltą brangakmenį, panašų į žvaigždę, ir užkabino Frodui ant kaklo.

— Kai tave slėgs baimė ar tamsos prisiminimai, – tarė ji, – jis tau padės.

Po trijų dienų, kaip ir sakė Karalius, į Miestą atjojo Eomeras su geriausių Marko riterių eoredu. Jis buvo pasveikintas, o visiems susėdus prie stalo Meretronde, Didžiojoje Puotų Menėje, didžiai nustebo, išvydęs moterų grožį. Prieš eidamas ilsėtis Eomeras pasikvietė nykštuką Gimlį.

— Gimli, Gloino sūnau, ar turi čia savo kirvį?

— Ne, lorde, – atsakė Gimlis, – bet jei reikia, galiu tuoj pat atsinešti.

— Tau spręsti, – tarė Eomeras, — jei pameni, kažkada susiginčijome dėl poros neapgalvotų žodžių apie Auksinio Miško Valdovę. Dabar aš ją išvydau savo akimis.

— Na, lorde? – paklausė Gimlis. – Ką dabar pasakysi?

— Deja! Aš nepasakysiu, kad ji yra gražiausia iš moterų.

— Tada aš einu kirvio, – apsisuko Gimlis.

— Iš pradžių leisk pasiteisinti, – paprašė Eomeras. — Jei būčiau ją išvydęs kitoje draugijoje, būčiau pasakęs viską, ko tik norėtum. Tačiau dabar man gražiausia yra Karalienė Arvena Žvaigždė Vakarė, esu pasiruošęs kautis su bet kuo, kuris tai paneigs. Ar man eiti kardo?

Tačiau Gimlis žemai nusilenkė.

— Ne, tu pasiteisinai, valdove, – tarė jis, – tu pasirinkai Vakarą, o mano meilė atiduota Rytui. Širdis man sako, kad greitai ji iškeliaus visam laikui.

Pagaliau atėjo išvykimo diena. Iš Miesto joti į šiaurę susirinko didelis, gražus būrys. Gondoro ir Rohano karaliai iš Rat Dinctio kapų auksiniu palankinu išnešė Karalių Teodeną. Tyloje jie perėjo per Miestą. Tada padėjo palankiną ant didžiulio vežimo, kurį apsupo Rohano Raiteliai, o priekyje plazdėjo jo vėliava. Meris, kaip Teodeno ginklanešys, jojo šalia, nešdamas karaliaus ginklus.

Kitiems būrio nariams buvo duoti žirgai pagal jų dydį: Frodas ir Semiumas jojo su Aragornu, Gendalfas ant Žvaigždikio, Pipinas su Gondoro riteriais, o Legolasas ir Gimlis kaip visada jojo dviese ant Arodo.

Kartu keliavo Karalienė Arvena, Kelebornas ir Galadrielė su savo elfais, Elrondas su sūnumis, Dol Amroto ir Itilieno princai, daug kapitonų ir riterių. Dar niekada joks Marko karalius neturėjo tokios palydos kaip Teodenas, Tengelio sūnus, grįždamas namo.

Neskubėdami, ramiai jie perjojo Anorieną, pasiekė Pilkąjį Mišką prie Amon Dino. Čia išgirdo kalvose dundančius būgnus, nors aplink nesimatė nė gyvos dvasios. Aragornas paliepė pūsti trimitus, šaukliai sušuko:

— Atvyko Karalius Elesaras! Jis visiems laikams atiduoda Druadano Mišką Ghan-buri-Ghanui ir jo tautai, dabar be jų leidimo čia negalės įžengti joks žmogus!

Būgnai sudundėjo visu garsumu ir nutilo.

Pagaliau, po penkiolikos dienų kelionės, Karaliaus Teodeno vežimas žaliais Rohano laukais įvažiavo į Edorasą. Čia visi pailsėjo. Auksinė Salė buvo išpuošta gražiomis užuolaidomis, nutvieksta šviesomis, čia buvo iškelta puota, kokios pilis dar niekada nematė. Tris dienas Marko žmonės ruošėsi Teodeno laidotuvėms, jis buvo paguldytas į akmeninį kapą kartu su savo ginklais ir kitais turėtais daiktais, o virš jo supiltas pilkapis, apsodintas žalia žole ir baltomis neužmirštuolėmis. Dabar rytinėje Kapų slėnio pusėje buvo aštuoni pilkapiai.

Tada Karaliaus Namų Raiteliai ant baltų žirgų apsupo pilkapį ir sugiedojo giesmę apie Teodeną, Tengelio sūnų, kurią sukūrėjo menestrelis Gleovinas. Tai buvo paskutinėjo sukurta giesmė. Ilgesingi Raitelių balsai griebė už širdies net tuos, kurie nesuprato Rohano kalbos, tačiau nuo giesmės žodžių nušvito Marko žmonių akys: jie vėl girdėjo kanopų dundesį iš šiaurės ir Eorlo balsą, nustelbiantį Kelebranto Mūšio garsus, karalių istorija tęsėsi – garsiai gaudė kalnuose Helmo ragas, atėjo Tamsa, pakilęs Karalius Teodenas per Šešėlį skubėjo į gaisrą ir šlovingai krito tada, kai saulė, grįžusi iš beviltės tamsos, ryte sužibo ant Mindo luino kalno.

Iš dvejonių, iš tamsos, į kylančią naują dieną jis jojo dainuodamas saulėje, traukdamas kardą iš makšty. Užžiebė jis viltį ir krito su viltim, įveikęs mirtį, įveikęs siaubą, įveikęs lemtį,

iš netekties, iš gyvenimo – į nemarią šlovę.

Stovėdamas žalio pilkapio papėdėje Meris verkė. Pasibaigus dainai, jis pakilo ir sušuko:

-Teodenai Karaliau! Teodenai Karaliau! Lik sveikas! Kaip tėvas man buvai, nors ir labai trumpai! Lik sveikas!

Laidotuvėms pasibaigus ir moterų raudoms nutilus, Teodenas pagaliau liko vienas savo pilkapyje. Visi susirinko į Auksinę Salę didelei puotai ir pamiršo širdgėlą – Teodenas nugyveno ilgą gyvenimą, o baigė jį su šlove, verta jo protėvių. Kai pagal Marko paprotį atėjo laikas gerti už buvusius karalius, pasirodė auksinė kaip saulė ir balta kaip sniegas Rohano Ledi Eovyna, nešdama Eomerui sklidiną taurę.

Atsistojo menestrelis ir senovės žinovas — jis išvardijo visus Marko Valdovus: Eorlą Jaunąjį, Bregą, pastačiusį Rūmus, Aldorą, nelaimingojo Baldoro brolį, Frėjų, Freaviną, Goldviną, Deorą, Gramą, Helmą, kuris gynė Helmo Daubą, kai Markas buvo nusiaubtas. Taip atsirado devyni pilkapiai vakaruose, nes tada linija nutrūko. Po to prasidėjo rytiniai pilkapiai: Frealafas, Helmo sūnėnas, Leofas, Valda, Folka, Fosvainas, Fengelis, Tengelis ir galiausiai – Teodenas. Paminėjus Teodeną, Eomeras išgėrė taurę. Eovyna mostelėjo tarnams pripildyti taures, visi svečiai atsistojo ir išgėrė už naująjį karalių, šaukdami: „Šlovė Eomerui, Marko Karaliui!"

Puotai baigiantis, Eomeras prakalbo:

— Čia yra Karaliaus Teodeno laidotuvių puota, tačiau aš kalbėsiu apie džiaugsmingus dalykus, o jis, manau, nesupyks, nes mano seseriai Eovynai visada buvo kaip tėvas. Tad išgirskite, visi mano svečiai, žmonės iš daugelio šalių, kokių dar nematė šita salė! Faramiras, Gondoro Valdytojas ir Itilieno princas, prašo Rohano Ledi Eovynos tapti jo žmona, ir ji savo noru sutinka. Todėl jie bus sužadėti čia, jūsų akivaizdoje.

Faramiras su Eovyna išėjo į priekį, laikydamiesi už rankų, visi džiaugdamiesi gėrė į jų sveikatą.

— Taip, – kalbėjo Eomeras, – Marko ir Gondoro draugystė bus sutvirtinta nauja gija, kuria labiausiai džiaugiuosi.

— O tu ne šykštuolis, Eomerai, — juokėsi Aragornas, – atiduodi Gondorui gražiausią savo karalystės gėlę! Eovyna pažiūrėjo Aragornui į akis ir tarė:

— Palinkėk man laimės, mano valdove ir gydytojau!

O jis atsakė:

— Aš tau linkėjau laimės nuo tada, kai pirmą sykį išvydau. Mano širdis džiaugiasi, matydama tave tokią.

Puotai pasibaigus, visi atsisveikino su Karaliumi Eomeru. Aragornas su savo riteriais, Rivendeilo ir Lorieno elfai pasirengė išjoti, tačiau Faramiras su Imrahiliu pasiliko Edorase, liko ir Arvena Žvaigždė Vakarė atsisveikinti su savo gimine. Niekas nematė jos paskutinio pokalbio su tėvu Elrondu — jie pakilo į kalvas ir ilgai kalbėjosi. Išsiskyrimas buvo liūdnas, nes turėjo trukti iki pasaulio pabaigos.

Kai svečiai susiruošė, Eomeras su Eovyna priėjo prie Merio ir tarė:

— Lik sveikas, Meriadokai iš Grafystės, Marko Narsuoli! Jok į sėkmę ir greitai grįžk, nes tavęs lauksime! O Eomeras pridūrė:

— Senovės karaliai už tavo žygdarbius Mundburgo laukuose būtų apkrovę dovanomis, kurios netilptų į vežimą, tačiau tu sakai, kad neimsi nieko, tik tau duotus ginklus. Aš nusileidžiu, nes iš tiesų neturiu tavęs vertos dovanos, bet mano sesuo prašo priimti šitą nedidelį daiktelį, kuris primins Dernhelmą ir Marko ragus auštant.

Eovyna įteikė Meriui senovinį ragą, mažą, bet dailiai nukaldintą iš sidabro su žaliu atspalviu, juvelyrai ant jo išgraviravo greitus raitelius, vora šuoliuojančius nuo rago pradžios, ir išrašė stebuklingos galios turinčiomis runomis.

— Tai mūsų namų palikimas, – tarė Eovyna, – jį nukaldino nykstukai, o pas mus jis atsirado iš Drakono Skatos lobio. Iš šiaurės jį atsivežė Eorlas Jaunasis. Papūtus jį sunkią valandą, priešų širdyse atsiras baimė, o draugų širdis užplūs džiaugsmas, jie išgirs ragą ir skubės pas tave.

Meris priėmė ragą, nes atsisakyti negalėjo, pabučiavo Eovynai ranką, jie į į apkabino ir išsiskyrė.

Dabar svečiai buvo pasiruošę, išgėrė balnakilpių taurę ir su linkėjimais, draugiškai atsisveikino. Neskubėdami jie nujojo į Helmo Daubą, kur dvi dienas ilsėjosi. Legolasas įvykdė savo pažadą Gimliui ir kartu su juo aplankė Žibančius Urvus. Grįžęs elfas tylėjo. Jis sakė, jog vienintelis Gimlis ras žodžių kalbėti apie tai, ką matė.

— Dar niekada žodžių varžybose nykštukas nebuvo nugalėjęs elfo, – sakė Legolasas, – bet dabar keliaukime į Fangorną, galbūt aš atsigriebsiu!

Iš Helmo Daubos jie patraukė į Izengardą pažiūrėti, ką veikia entai. Akmeniniai įtvirtinimai buvo nugriauti, miesto žemė virto sodu, pilnu vaismedžių, ten čiurleno upeliukas, o viduryje buvo tyro vandens tvenkinys, iš kurio aukštyn kilo tylus, aukštas ir nepaimamas Orthanko Bokštas, jo juodos uolos atsispindėjo tvenkinyje.

Kurį laiką keliautojai sėdėjo ten, kur anksčiau stovėjo senieji Izengardo vartai, o dabar vingiavo žalias takas į Orthanką. Abipus jo stovėjo du aukšti medžiai-sargybiniai. Visi su nuostaba žvelgė į padarytą darbą, tačiau nei toli, nei arti nematė nieko gyvo. Pagaliau jie išgirdo: „Humm-hom, humm-hom", — jų pasitikti taku žemyn žygiavo Medžiabarzdis su Greitminčiu.

— Sveiki atvykę į Orthanko Medelyną! – tarė jis. – Žinojau, kad atvyksite, tačiau slėnyje turėjau darbo, čia dar daug ką reikia padaryti. Jūs ten, pietuose ir rytuose, girdėjau, irgi nesėdėjote rankų sudėję, o tai, ką girdėjau, yra gerai, labai gerai.

Medžiabarzdis ėmė girti jų darbus, apie kuriuos jis, rodėsi, viską žinojo, pagaliau nutilo, įsižiūrėjo į Gendalfą.

— Na, matai, – pasakė jis, – tu pasirodei galingiausias, visi tavo darbai baigėsi gerai! Kur dabar keliauji? Kodėl atvykai čia?

— Pažiūrėti, kaip tau sekasi dirbti, mano drauge, – tarė Gendalfas, – ir padėkoti už pagalbą.

— Humm, na, iš esmės teisinga, – sutiko Medžiabarzdis, – entai iš tiesų atliko savo vaidmenį. Ir ne tik susidorodami su šituo, humm, prakeiktu medžių žudiku, kuris čia gyveno. Dar buvo didelis įsiveržimas tų, burarum, piktaakių-juodarankių-kreivakojų-titnagširdžių-nagapirščių-šlykščiakvapių-kraugerių, morimaitesincahonda, humm, na, jūs skubate, o pilnas jų vardas yra ilgas kaip kančios metai, tų žiurkių orkų. Jie persikėlė per Upę ir nusileido iš Šiaurės aplink Lorelindorenano mišką, į kurį patekti nesugebėjo, ačiū ten gyvenantiems Didiesiems, — jis nusilenkė Lorieno Valdovui ir Valdovei. – Tie šlykštūs padarai labai nustebo, sutikę mus Dykvietėje, nes anksčiau nebuvo apie mus girdėję, nors tai galima pasakyti ir apie vertesnes tautas. Nedaugelis mus prisimins, nes nedaug kas pabėgo gyvas, o daugumą pabėgusių pasiėmė Upė. Jums tai buvo naudinga, nes jei orkai nebūtų sutikę mūsų, lygumų karalius nebūtų toli nujojęs, o jei ir būtų, tai nebeturėtų kur grįžti.

— Mes gerai tai žinome, – pasakė Aragornas, – nei Minas Tirite, nei Edorase tai niekada nebus pamiršta.

— „Niekada" yra neatsargus žodis net man, – tarė Medžiabarzdis. – Nori pasakyti, kol gyvuos jūsų karalystės. Jos turės gyvuoti išties daug metų, kad entams atrodytų ilgai.

— Prasideda Naujasis Amžius, – tarė Gendalfas. – Gali atsitikti taip, kad žmonių karalystės pergyvens entus, mano drauge Fangornai. Bet dabar sakyk – kaip su užduotimi, kurią tau daviau? Kaip Sarumanas? Ar jis dar nepavargo nuo Orthanko? Man atrodo, jis negalvoja, kad jūs pagerinote jam vaizdą pro langus.

Medžiabarzdis ilgai, klastingai, kaip pasirodė Meriui, žiūrėjo į Gendalfą.

— Aha! – pagaliau pasakė jis, – nujaučiau, kad apie tai užsiminsi. Pavargo nuo Orthanko? Labai pavargo, bet ne tiek nuo bokšto, kiek nuo mano balso. Humm! Aš pasakojau jam ilgas istorijas, na, bent jau jums, žmonėms, ilgas.

— O jis klausėsi? – paklausė Gendalfas. – Ar tu įėjai į Orthanką?

— Humm, ne, ne į Orthanką! – tarė Medžiabarzdis. — Jis prieidavo prie lango ir klausydavosi, nes kitaip negalėdavo sužinoti naujienų. Tos naujienos kėlėjam neapykantą, jis troško klausytis, aš mačiau, kad jis viską girdi. Bet prie naujienų pridurdavau daug dalykų, apie kuriuos, mano manymu, jam vertėjo pagalvoti. Jis labai pavargo. Buvo įpratęs skubėti. Todėl ir pralaimėjo.

— Kiek pastebiu, mano gerasis Fangornai, – pasakė Gendalfas, labai stengdamasis tu kartoji „gyveno", „buvo", „pavargo". O kaip su „yra"? Ar jis mirė?

— Ne, nemirė, kiek žinau, – atsakė Medžiabarzdis, – bet jo nebėra. Taip, jau septynios dienos nebėra. Aš jį paleidau. Kai Sarumanas iššliaužė, iš jo ir to šliužo jau nedaug buvo likę – išblyškę kaip šešėliai. Nesakyk, Gendalfai, kad aš pažadėjau jį saugoti, aš tai žinau. Tačiau nuo to laiko daug kas pasikeitė. Aš jį saugojau, kol jis pasidarė nebepavojingas, nebegalėjo padaryti nieko blogo. Tu turėtum žinoti, kad labiau už viską aš nekenčiu uždaryti į narvą gyvų padarų, netgi tokių kaip šitie. Gyvatė be geluonies gali šliaužti kur nori.

— Gal tu ir teisus, – pasakė Gendalfas, – tačiau, man regis, šitai gyvatei dar liko vienas dantis. Jo balsas nuodingas, spėju, kad jis įtikino net ir tave, Medžiabarzdi, žinodamas tavo gerą širdį. Na, jo nebėra, tad nebėra apie ką kalbėti. Orthanko Bokštas atitenka Karaliui, kuriam jis ir priklausė. Nors galbūt jam jo nereikės.

— Pamatysime vėliau, – tarė Aragornas, – tačiau aš atiduodu entams visą slėnį daryti su juo, ką nori, tol, kol jie saugos Orthanką ir prižiūrės, kad be mano žinios niekas į jį neįeitų.

-Jis užrakintas, – pasakė Medžiabarzdis, – aš priverčiau Sarumaną užrakinti ir atiduoti man raktus. Juos turi Greitmintis.

Greitmintis nusilenkė tarsi medis vėjyje ir įteikė Aragornui du didelius juodus sudėtingos formos raktus, suvertus ant plieninio žiedo.

— Dėkoju tau dar sykį, – tarė Aragornas, – ir linkiu viso labo. Tegu tavo miškas vėl auga ramybėje. Kai šis slėnis vėl bus pilnas medžių, vietos atsiras į vakarus nuo kalnų, kur tu kadaise vaikščiojai.

Medžiabarzdžio veidas tapo liūdnas.

— Miškai gali augti, – pasakė jis, – girios gali plėstis. Tačiau ne entai. Nėra entukų.

— Galbūt dabar jums atsiras daugiau vilties, – tarė Aragornas. – Atsivėrė žemės rytuose, kurios ilgai buvo neprieinamos. Tačiau Medžiabarzdis tik purtė galvą kalbėdamas:

— Per toli. Šiomis dienomis ten pernelyg daug žmonių. Bet aš pamiršau mandagumą! Ar pasiliksite pailsėti? Galbūt kas nors iš jūsų norėtų pereiti per Fangorno Mišką ir sutrumpinti kelią namo? — jis pasižiūrėjo į Keleborną su Galadriele.

Tačiau visi, išskyrus Legolasą, sakė, kad turi keliauti į pietus arba į vakarus.

— Eime, Gimli! – pakvietė Legolasas. – Su Fangorno leidimu aš aplankysiu slapčiausias Entų Miško vietas, pamatysiu tokius medžius, kurių Viduržemyje neberasi. Tu keliausi su manimi ir išlaikysi žodį, o tada kartu pasuksime į mūsų gimtus kraštus Gūdžiojoje Girioje bei užjos.

Gimlis sutiko, nors be didelio džiaugsmo.

— Čia pagaliau Žiedo Brolija išsiskirstys, – tarė Aragornas, – tačiau aš tikiuosi, jog netrukus jūs grįšite su pažadėta pagalba.

— Mes atvyksime, jei leis mūsų valdovai, – pažadėjo Gimlis. — Na, likite sveiki, hobitai! Dabar turėtumėte saugiai pasiekti namus, man nebereikės šokinėti iš miegų baiminantis dėl jūsų. Kai tik galėsime, atsiųsime žinią, gal retkarčiais susitiksime, tačiau visi drauge daugiau turbūt nebepasimatysime.

Medžiabarzdis atsisveikino su kiekvienu atskirai. Tris kartus žemai, su pagarba jis nusilenkė Kelebornui ir Galadrielei.

— Jau seniai, labai seniai nebuvome susitikę nei prie kelmo, nei prie akmens. A vanimar, vanimalion nostari! - tarė jis. – Liūdna, kad susitikome tik pabaigoje. Pasaulis keičiasi – kitoks tapo vanduo, kitokia žemė, kitoks oras. Nemanau, kad dar kada pasimatytume.

Kelebornas atsakė:

— Nežinau, Seniausiasis. Tačiau Galadriele pridūrė:

— Ne Viduržemyje ir ne anksčiau, kai vėl pakils žemės, kurios dabar guli po bangomis. Tada pavasarį mes susitiksime gluosnių pievose Tasarinane. Sudie!

Meris su Pipinu paskutiniai tarė sudie senajam entui. Jis pralinksmėjo, žvelgdamas į hobitus.

— Na, mano linksmuoliai, – pasakė jis, – ar prieš išvykdami dar išgersite su manimi po gurkšnelį?

— Su malonumu! – sutiko jie. Medžiabarzdis pasivedėjuos į šoną medžio šešėlin, kur stovėjo didelis akmeninis ąsotis, pripylė tris taures, ir jie išgėrė. Per dubens kraštąjie matė keistas jo akis.

— Atsargiai, atsargiai! – patarė entas. — Jūs jau paūgėjote nuo paskutinio karto, kai mes matėmės.

Tačiau hobitai tik nusijuokė ir ištuštino dubenis.

— Likite sveiki! – pasakė Medžiabarzdis. – Nepamirškite, jei išgirsite kokių naujienų apie entes savo krašte, siųskite man žinią.

Jis pamojo savo didelėmis rankomis visam būriui ir dingo tarp medžių.

Keliautojai dabar jojo greičiau, taikydami į Rohano Tarpeklį. Aragornas atsisveikino netoli tos vietos, kur Pipinas pažvelgė į Orthanko Akmenį. Hobitai liūdėjo išsiskirdami, nes Aragornas buvo jų ištikimas draugas, lydėjęs per daugelį pavojų.

— Norėčiau, kad mes turėtume Akmenį, kuriame galėtume matyti visus savo draugus, – pasakė Pipinas, – kad galėtume iš toli su jais kalbėtis!

— Dabar liko tik vienas, kuriuo galėtumėte pasinaudoti, – atsakė Aragornas, – nes nenorėsite pamatyti, ką jums parodytų Minas Tiri to Akmuo. Tačiau Orthanko Palantirą pasiims karalius, kad matytų, kas vyksta jo šalyje ir ką daro tarnai. Nepamiršk, Peregrinai Tukai, kad tu esi Gondoro riteris, o aš neatleidau tavęs iš tarnybos. Dabar tu išeini atostogų, tačiau aš galiu tave atšaukti. Nepamirškite, brangūs draugai iš Grafystės, kad mano žemės driekiasi ir šiaurėje – vieną dieną aš ten grįšiu.

Tada Aragornas atsisveikino su Kelebornu ir Galadriele. Valdovė tarėjam:

— Elfų Berile, per tamsą tu pasiekei savo viltį, visi tavo troškimai išsipildė. Išnaudok tinkamai savo dienas! O Kelebornas pridūrė:

— Lik sveikas, giminaiti! Tegu tavo lemtis būna ne tokia kaip mano, tegu tavo lobis pasilieka su tavimi iki gyvenimo pabaigos!

Su tais žodžiais jie išsiskyrė. Saulė jau leidosi. Po kurio laiko atsigręžę pasižiūrėti atgal, jie išvydo Vakarų karalių, sėdintį raitą ir apsuptą riterių. Juos nutvieskė saulėlydis, šarvai sužibėjo it raudonas auksas, o balta Aragorno mantija virto liepsna. Aragornas išsitraukė žalią brangakmenį, iškėlė jį ir iš jo rankos tvykstelėjo žalia ugnis.

Netrukus sumažėjęs būrys palei Iženą pasuko į vakarus, pro Tarpeklį išjojo į dykas žemes, tada pasuko į šiaurę ir kirto Dunžemių sienas. Dunžemiečiai bėgo ir slėpėsi, nes jie bijojo elfų, nors į jų šalį užklysdavo vos vienas kitas. Keliautojai nekreipė įjuos dėmesio, būrys buvo vis dar didelis, gerai apsirūpinęs viskuo, ko galėjo prireikti. Jie ramiai keliavo, išskleisdami palapines tada, kada panorėdavo.

Šeštą dieną po išsiskyrimo su Karaliumi jie jojo mišku, besileidžiančiu nuo kalvų Ūkanotųjų Kalnų papėdėje, kurie dabar driekėsi iš dešinės. Saulei leidžiantis vėl atsidūrę atviroje vietoje, jie pasivijo senį, besiramstantį lazda, dėvintį pilkus ar purvinai baltus skarmalus, o jam įkandin nuolat inkšdamas nerangiai kėblino kitas žmogėnas.

— Na, Sarumanai? – ramiai paklausė Gendalfas. – Tai kur eini?

— Koks tavo reikalas? – atrėžė tas. – Negi nurodinėsi, kur man eiti, dar neatsidžiaugei mano žlugimu?

— Atsakymus žinai pats, – atrėmė Gendalfas, – ne ir ne. Bet kuriuo atveju mano laikas jau baigiasi. Nešulį perėmė Karalius. Jei būtum palaukęs Orthanke, būtum jį pamatęs, o jis gal būtų parodęs savo išmintį ir gailestį.

— Tada dar geriau, kad išvykau anksčiau, – pasakė Sarumanas, nes iš jo man nereikia nieko. Jei iš tiesų nori atsakymo į savo pirmą klausimą, aš ieškau kelio iš jo šalies.

— Tada tu vėl pasukai ne tuo keliu, – tarė Gendalfas. – Tavo kelionė beviltė. Ar spjausi į mūsų pagalbą? Mes tau ją siūlome.

— Man? – paklausė Sarumanas. – Dar ir šaipotės! Jau geriau raukytumėtės. Kai dėl čia esančios Valdovės, aš ja nepasitikiu — ji visada manęs nekentė, rezgė intrigas tavo pusėje. Neabejoju, kad ji atsivedėjus šiuo keliu, kad galėtumėte pasidžiaugti mano vargu. Jei būčiau įspėtas, kad jūs vejatės, nebūčiau suteikęs to malonumo.

— Sarumanai, – pasakė Galadriele, – mes turime kitų darbų ir užduočių, kurios mums atrodo svarbesnės, nei medžioti tave. Geriau sakyk, kad tave pasivijo sėkmė, nes turi paskutinę galimybę.

— Džiaugiuosi, jei ji tikrai paskutinė, – tarė Sarumanas, – nes man nebereikės vargti vėl atsisakant. Visos mano viltys žlugo, tačiau jūsiškėmis nesidalinsiu. Jei tik turite kokių.

Akimirką jo akys užsidegė.

— Keliaukite! – sušuko jis. – Aš ne veltui ilgai tyrinėjau tuos dalykus. Jūs pasmerkėte patys save ir tai žinote. Klajojant man bus malonu galvoti, kad jūs sugriovėte savo namus sunaikindami manuosius. Koks laivas grąžins jus per tokią plačią jūrą? – tyčiojosi Sarumanas. – Pilkas ir pilnas vaiduoklių! — jis nusijuokė, tačiau balsas buvo gergždžiantis, baisus.

— Kelkis, idiote! – suriko jis kitam elgetai, sėdėjusiam ant žemės, ir tvojo jam lazda. – Sukis! Jeigu šitie ponai keliauja vienu keliu, mes rinksimės kitą. Judėk, nes vakarienei negausi savo kriaukšlės!

Elgeta apsisuko ir nušlubčiojo pro šalį skųsdamasis:

— Vargšas Grimą! Vargšas senas Grimą! Mušamas ir keikiamas! Kaip aš jo nekenčiu! Kad galėčiau jį palikti!

— Tai palik! – pasiūlė Gendalfas.

Bet Sliužburnis tik blykstelėjo savo išblukusiomis, siaubo pilnomis akimis į Gendalfą ir greitai nušlepsėjo paskui Sarumaną. Kai nelaiminga porelė praeidama pro būrį pasiekė hobitus, Sarumanas sustojo ir įsižiūrėjo įjuos, o jie žvelgė į jį su gailesčiu.

— Tai ir jūs atėjote padžiūgauti, neūžaugos? – paklausė jis. – Jums nerūpi, ko trūksta elgetai, ar ne? Jūs turite viską, ko reikia maisto, šiltų drabužių, geriausio tabako savo pypkėms. O taip, aš žinau! Žinau, iš kur jis. Ar nepaskolintumėte tabakėlio elgetai?

— Paskolinčiau, jei turėčiau, – pasakė Frodas.

— Gali paimti, kas liko man, – pasiūlė Meris, — jei tik truputį palauksi. — Jis nulipo žemėn, pasirausė krepšyje. Tada padavė Sarumanui odinį kapšelį. – Imk, kas ten liko, – tarė hobitas, – rūkyk į sveikatą, jis iš Izengardo griuvėsių.

— Mano, mano, taip, brangiai pirktas! – sušuko Sarumanas, griebdamas kapšelį. – Grąžini tik dalelę, esu tikras, kad prisigrobei daugiau. Tačiau elgeta turi būti dėkingas, jei vagis grąžina nors kąsnelį to, kas jam priklausė. Na, bus teisinga, kai grįžęs namo pamatysi, jog Pietkiemyje ne viskas taip gerai, kaip norėtum. Tegu tavo šaliai nuolat trūksta tabako!

— Labai ačiū! – pasipiktino Meris. – Duokš kapšelį — jis ne tavo ir toli keliavo su manimi. Įsivyniok tabaką į savo skudurus.

— Vagis vertas vagies, – tarė Sarumanas, atsuko Meriui nugarą, spyrė Šliužburniui ir nuėjo miško link.

— Šaunu! – šūktelėjo Pipinas. – Tikras vagis! Jis, žinoma, pamiršo, kad per jį užtrukome, buvome sužeisti ir orkų nuvilkti per visą Rohaną?

— Aha! – pridūrė Semas. – „Pirktas", sakė jis. Ar tikrai? Man nepatinka, kąjis kalbėjo apie Pietkiemį. Laikas grįžti namo.

— Tikrai taip, – sutiko Frodas, – bet greičiau vis tiek nepavyks, jei'norime pamatyti Bilbą. Kas benutiktų, iš pradžių keliausiu į Rivendeilą.

— Taip, manau, kad pasielgtum protingai, – tarė Gendalfas. – Vargšas Sarumanas! Išjojau nieko nebeišpeši. Jis visiškai išseko. Tačiau vis tiek nesu tikras, kad Medžiabarzdis teisus, — jis dar gali prikrėsti smulkių niekšybių.

Kitą dieną jie pasiekė šiaurines Dunžemes, kur niekas negyveno, nors šalis buvo žalia ir graži. Atėjo rugsėjis su savo auksinėmis dienomis ir sidabrinėmis naktimis. Jie ramiai keliavo, kol pasiekė Gulbialaukio upę ir rado senąją brastą į rytus nuo krioklių – srovė staigiai leidosi į žemumas. Toli vakarų ūkuose plytėjo ežeriukai ir liūnai, pro kuriuos vingiavo Pilksrautis – ten nendrynuose gyveno daugybė gulbių.

Taip jie atkeliavo į Eregioną. Vieną skaistų rytą, žvelgdami nuo savo stovyklos ant žemos kalvelės, keliautojai išvydo, kaip toli rytuose saulė užkliudė tris viršūnes, pro plaukiančius debesis smingančias į dangų: Karadrasą, Kelebdilą ir Fanuidholą. Keliautojai buvo netoli Morajos Vartų.

Čia jie užtruko septynias dienas, nes atėjo eilė dar vienam išsiskyrimui, kurio niekas nenorėjo. Netrukus Kelebornas, Galadrielė ir jų elfai turėjo sukti į rytus, pro Raudonojo Rago Vartus, žemyn Dimrilo Laiptais iki Sidabrinukės, į savo šalį. Jie nuklydo taip toli į vakarus todėl, kad turėjo apie daug ką pakalbėti su Elrondu bei Gendalfu. Jie vis dar neskubėjo, šnekėdamiesi su draugais. Dažnai, hobitams jau seniai įmigus, jie tebesėdėdavo drauge po žvaigždėmis, prisimindami praėjusius amžius, visus džiaugsmus ir vargus, nutikusius šiame pasaulyje, arba tarėsi dėl ateinančių dienų. Jei kokiam keliautojui būtų pasitaikę skubėti pro šalį, nedaug jis būtų pamatęs ar išgirdęs. Jam būtų atrodę, jog mato pilkas figūras, iškaltas akmenyje, pamirštų laikų pėdsakus, dingusius negyvenamose žemėse. Nes jie nekrutėjo, nekalbėjo žodžiais, vien žibančios akys judėjo ir degė, besikeičiant mintimis.

Viskas buvo išsakyta. Jie išsiskyrė, kol Trims Žiedams ateis laikas trauktis. Pilkais apsiaustais apsigobę Lorieno žmonės nujojo kalnų link, o tie, kurie keliavo į Rivendeilą, sėdėjo ant kalvos ir žiūrėjo, kol iš besirenkančių ūkanų kažkas blykstelėjo. Daugiau nieko nebesimatė. Frodas žinojo, kad atsisveikindama Galadrielė iškėlė savo žiedą.

Semas nusisuko, atsiduso.

— Kad galėčiau grįžti į Lorieną!

Pagaliau vieną vakarą jie kirto aukštus durpynus ir staiga (kaip visada atrodo keliautojams) priėjo gilų Rivendeilo slėnį. Žemai apačioje švietė Elrondo rūmų langai. Jie nusileido, pervažiavo tiltą ir į sustojo prie durų. Kai visus namus užplūdo šviesa ir dainos, visi džiaugėsi Elrondo grįžimu.

Visų pirma, nepavalgę, nenusiprausę, netgi nenusimetę savo apsiaustų, hobitai nuskubėjo ieškoti Bilbo. Jie rado jį vieną savo mažame kambarėlyje. Viskas buvo nukrauta popieriais, plunksnomis ir pieštukais, o Bilbas sėdėjo kėdėje prieš nedidelį skaistų židinį. Jis atrodė labai senas, tačiau ramus ir mieguistas.

Hobitas atsimerkė ir pakėlė akis jiems įėjus.

— Sveiki, sveiki! – tarė jis. – Tai grįžote? Rytoj kaip tik mano gimtadienis. Pasirodėte pačiu laiku. Ar žinote, man sueis šimtas dvidešimt devyneri. Dar metai, jei likimas skirs, ir susilyginsiu su Senuoju Tuku. Norėčiau jį ir pralenkti, bet dar pažiūrėsime.

Atšventę Bilbo gimtadienį, keturi hobitai pasiliko Rivendeilc dar keletui dienų. Jie daug laiko leisdavo su senuoju draugu, kuris visas dienas prasėdėdavo savo kambaryje išeidamas tik pavalgyti. Čia jis buvo labai punktualus, retai kada pramiegodavo pusryčius. Sėdėdami aplink židinį, jie paeiliui pasakodavo viską, ką prisiminė iš savo kelionių bei nuotykių. Iš pradžių Bilbas apsimesdavo, kad užsirašinėja, bet dažnai užmigdavo, o pabudęs sakydavo:

— Puiku! Nuostabu! Bet kur mes sustojome?

Tada jie vėl pasakodavo nuo tos vietos, kur jis pradėjo knapsėti.

Vienintelė dalis, kuri iš tiesųjį sudomino, buvo pasakojimas apie Aragorno karūnavimą bei vestuves.

— Žinoma, aš buvau pakviestas į vestuves, – sakė jis, – ilgai jų laukiau. Bet kai atėjo laikas išvykti, pamačiau, kad čia turiu begalę reikalų. Be to, dėtis daiktus taip sunku.

Praėjus beveik porai savaičių, Frodas pažvelgė pro langą ir pastebėjo, kad naktį būta šalnos, o voratinkliai draikosi pabalę. Hobitas staiga suprato, jog turi iškeliauti – reikia atsisveikinti su Bilbu. Oras vis dar buvo gražus ir ramus. Žmonės jau seniai neprisiminė tokios gražios vasaros. Bet jau atėjo spalis, netrukus turėjo subjurti ir pradėti lyti. O laukė ilga kelionė. Tiesą sakant, Frodą išjudino ne mintys apie orą. Jis jautė, kad reikia grįžti į Grafystę. Semas taip pat. Dar praėjusią naktį jis pasakė:

— Na, pone Frodai, buvome toli ir matėme nemažai, bet geriau nei čia neradome. Čia yra visko po truputį, jei mane suprantate: Grafystė, Auksinis Miškas, Gondoras, čia susimaišė karalių rūmai, smuklės, pievos ir kalnai. Bet vis tiek galvoju, jog laikas būtų judėti. Tiesą pasakius, nerimauju dėl savo senioko.

-Taip, visko po truputį, Seniai, išskyrus Jūrą, – atsakė Frodas ir pakartojo pats sau: – Išskyrus Jūrą.

Tą dieną Frodas pakalbėjo su Elrondu ir sutarė, kad išvyks kitą rytą. Jų džiaugsmui, Gendalfas pasakė:

— Manau, aš irgi keliausiu drauge. Bent jau iki Bryliaus. Noriu pamatyti Sviestmušį.

Vakare jie nuėjo atsisveikinti su Bilbu.

— Na, jei turite keliauti, tai turite, – pasakė jis. – Man labai gaila. Ilgesiuos jūsų. Malonu žinoti, kad jūs čia, netoliese. Bet aš labai apsnūdau.

Tada jis atidavė Frodui mitrilo šarvus ir Gylį, pamiršęs, kad jau dovanojo juos anksčiau, o dar – smulkiu greitu raštu prirašytas tris savo knygas. Ant raudonų viršelių buvo užrašyta: „Iš elfų kalbos vertė B.B."

Semui jis davė maišelį aukso.

— Beveik paskutinis lašelis iš Smogo lobyno, – pasakė Bilbas. — Gal pravers, jei galvoji vesti, Semai. Semas nuraudo.

— Jums, jaunuoliai, neturiu ko duoti, – tarė senasis hobitas Meriui ir Pipinui, – nebent gerų patarimų. – Nepagailėjęs šito gero, jis atsisveikino kaip įprasta Grafystėje. – Tegu jūsų galvos nebūna didesnės už skrybėles! Bet jei nenustosite augti, skrybėlės ir drabužiai atsieis jums nepigiai.

-Jeigu tu nori pralenkti Senąjį Tuką, – tarė Pipinas, – kodėl mes negalėtume pabandyti apšokti Staugiantį Bulių?

Bilbas nusijuokė ir išsitraukė iš kišenės dvi gražias pypkutes su perlamutriniais kandikliais, aptaisytas dailiu sidabru.

— Prisiminkit mane, jas rūkydami! – pasakė jis. – Elfai padarė jas man, tačiau aš neberūkau.

Staiga jis knaptelėjo ir užsnūdo, o vėl pabudęs tarė:

— Kur čia mes dabar? Taip, žinoma, dalijame dovanas. Beje, prisiminiau. Kas atsitiko su mano Žiedu, kurį tu išsinešei, Frodai?

-Aš jį pamečiau, brangusis Bilbai, – atsakė Frodas, – atsikračiau jo.

— Kaip gaila! – šūktelėjo Bilbas. – Norėjau dar sykį jį pamatyti. Bet ne, koks aš kvailas! Tu juk to ir keliavai, ar ne – atsikratyti jo? Viskas taip sudėtinga, tiek daug dalykų susidėjo į krūvą – Aragorno reikalai, Baltoji Taryba, Gondoras, Arklių Žmonės, pietiečiai, drambliai – ar tikrai matei jį, Semai? – urvai ir bokštai, auksiniai medžiai ir dar bala žino kas. Matyt, iš savo kelionės grįžau pernelyg greitai. Gendalfas galėjo trumpam pasiimti mane drauge. Bet tada būčiau grįžęs jau linksmybėms pasibaigus – tik dar daugiau vargo. Na, dabar jau per vėlu, man kur kas patogiau sėdėti čia ir apie tai klausytis. Židinys jaukus, maistas labai geras, visur pilna elfų. Ko dar galima norėti?

Manasis kelias vis tolyn

Nuo durų veda. Jo pradžia Jau miglose, tamsu aplink.

Kitiems duok kelią, ją valia!

Te naujas žygis prasidės!

O aš pavargusiu žingsniu Į

smuklę suksiu pailsėt

Ir miegu atsigaut saldžiu.

Bilbas sumurmėjo paskutinius žodžius, jo galva nusviro ant krūtinės, jis kietai užmigo.

Kambaryje gilėjo prietema, židinys degė skaisčiau, o jie žiūrėjo į miegantį Bilbą ir matė, kad jis šypsosi. Kurį laiką hobitai sėdėjo tylėdami. Semas apsidairė kambaryje, pažiūrėjo į ant sienų šokančius šešėlius ir tyliai pasakė:

— Nemanau, pone Frodai, kad jis būtų daug parašęs, kol mes buvome išvykę. Jis niekada nebeparašys mūsų istorijos. Bilbas atmerkė akį, lyg būtų viską girdėjęs, ir atsikėlė.

— Matote, koks aš miegalius, – tarė jis, – o kai turiu laiko rašyti, norisi rašyti tik eiles. Frodai, mielas mano berniuk, ar tu negalėtum prieš išvykdamas čia aptvarkyti? Surink mano užrašus, popierius, dienoraštį ir pasiimk su savimi, jei nori. Aš neturiu laiko atrinkinėti ar skirstyti. Paprašyk Semo, kad jis padėtų, o kai sudėliosite viską kaip priklauso, atvažiuok – aš patikrinsiu. Nebūsiu labai kritiškas.

— Žinoma, aš tai padarysiu! – sutiko Frodas. – Ir, aišku, greitai grįšiu – kelionė daugiau nebebus pavojinga. Grįžo tikrasis Karalius, netrukus jis sutvarkys kelius.

— Ačiū, mielas berniuk! – nudžiugo Bilbas. – Man akmuo nuo širdies nukrito.

Ir jis vėl ramiai užmigo.

Kitą dieną Gendalfas ir hobitai atsisveikino su Bilbu jo kambaryje, nes lauke buvo šalta. Tada jie tarė sudie Elrondui bei visiems jo namiškiams.

Ant slenksčio Elrondas palinkėjo Frodui laimingos kelionės, palaimino jį ir tarė:

— Manau, Frodai, kad tau nebereikės grįžti čia, nebent sumanytum atvykti labai greitai. Maždaug tokiu metų laiku, kai prieš nukrisdami lapai tampa auksiniai, ieškok Bilbo Grafystės miškuose. Aš būsiu su juo.

Tų žodžių niekas neišgirdo, Frodas pasiliko juos sau.

7 Namo

Pagaliau hobitai pasuko namų link. Jie labai troško vėl pamatyti Grafystę, tačiau iš pradžių jojo lėtai, nes Frodas nekaip jautėsi. Pasiekęs Bruineno Brastą jis sustojo ir nenorėjo joti vandeniu, bičiuliai pastebėjo, kad kurį laiką jo akys nematė nei jų, nei daiktų aplinkui. Visą tą dieną Frodas tylėjo. Buvo spalio šeštoji.

-Tau skauda, Frodai? – tyliai paklausė Gendalfas, jodamas šalia Frodo.

— Taip, skauda, – linktelėjo Frodas, – mano petys. Skauda žaizda, mane slegia Tamsos atsiminimai. Šiandien sukako metai.

— Deja, yra žaizdų, kurių neįmanoma visiškai išgydyti, – tarė Gendalfas.

— Turbūt taip bus ir su manąja, – atsakė Frodas. – Grįžti atgal neįmanoma. Nors keliauju į Grafystę, viskas bus kitaip. Aš nebebūsiu toks pat. Mane sužeidė durklas, geluonis, dantys ir sunkus nešulys. Kur man rasti poilsį?

Gendalfas neatsakė.

Kitos dienos vakare skausmas ir nerimas praėjo, Frodas vėl buvo linksmas, toks linksmas lyg nebebūtų prisiminęs vakarykščios dienos šešėlių. Vėliau kelionė sekėsi gerai, greitai bėgo dienos, jie jojo neskubėdami, dažnai apsistodavo gražiuose miškeliuose, kur rudenio saulėje lapai degė raudonai ir geltonai. Pagaliau jie pasiekė Ori} Viršūnę. Artėjo vakaras, ant kelio driekėsi tamsus kalvos šešėlis. Frodas paprašė paskubėti ir nežiūrėjo į kalvą – prajojo šešėlį nulenkęs galvą, įsisupęs į apsiaustą. Tą naktį oras pasikeitė, vėjas iš vakarų atnešė lietų, jis šniokštė garsiai, šaltai, o geltoni lapai sukosi ore kaip paukščiai. Jiems pasiekus Kaštongirę, medžių šakos buvo jau beveik plikos. Bryliaus Kalvą nuo jų akių dengė tanki lietaus uždanga.

Žvarbų, drėgną paskutiniųjų spalio dienų vakarą penki keliautojai pakilo keliu ir prijojo Pietinius Bryliaus vartus. Vartai buvo tvirtai užrakinti, į veidus plakė lietus, tamsėjančiame danguje skubėjo žemi debesys. Jų nuotaika sugedo – keliautojai tikėjosi svetinges-nio priėmimo.

Jiems teko ilgai skambinti. Pagaliau išėjo vartininkas. Rankoje laikė didelį vėzdą. Jis įtariai, baimingai stebeilijosi į keliautojus, tačiau pamatęs Gendalfą bei su juo keliaujančius hobitus, nepaisydamas keistos jų aprangos nušvito ir svetingai pasisveikino.

— Užeikite! – tarė jis, atrakindamas vartus. – Nepasakosiu naujienų stovėdamas lietuje šį šaltą plėšikišką vakarą. Bet Miežius, be abejo, džiugiai sutiks jus „Ponyje", ten išgirsite viską, ką galima išgirsti.

— Išgirsite viską, ką galime pasakyti mes, ir dar daugiau, – nusijuokė Gendalfas. – Kaip Haris? Vartininkas susiraukė.

— Dingo, – tarė jis, – bet geriau paklauskite Miežiaus. Gero vakaro!

— Gero vakaro ir tau! – atsakė jie, įjodami į vidų. Keliautojai pastebėjo, jog už tvoros palei kelią buvo pastatyta ilga žema troba, iš jos išėję per tvorą įjuos spoksojo keletas žmonių. Prijoję Bilo Papartyno namą jie pamatė, kad tvora apgriauta, apleista, o visi langai užkalti.

— Kaip manai, ar tik tu jo neužmušei savo obuoliu, Semai? – paklausė Pipinas.

— Neturiu tiek vilčių, pone Pipinai, – atsakė Semas, – bet norėčiau žinoti, kas nutiko mūsų poniui. Aš daug kartų prisimindavau ir jį, ir staugiančius vilkus, ir viską.

Pagaliau jie prijojo „Šokantį Ponį". Bent jau iš išorės smuklė neatrodė pasikeitusi – žemutiniuose languose už raudonų užuolaidų degė šviesos. Jie paskambino varpeliu. Prie durų atėjęs Nobas vos vos jas pravėrė, iškišo nosį, o pamatęs juos, stovinčius po žibintu, sušuko iš nuostabos:

— Pone Sviestmušy! Šeimininke! Jie sugrįžo!

— Ak šitaip! Aš juos tuoj pamokysiu, – atsklido Sviestmušio balsas, tuoj pat išlėkė ir jis pats su vėzdu rankoje. Tačiau pamatęs, kas tokie atvyko, jis sustojo lyg įbestas, niūrią grimasą veide pakeitė nuostaba ir džiaugsmas.

— Nobai, tu vilnakoji puskvaili! – suriko jis. — Ar neprisimeni senų draugų vardų? Tokiais laikais dar šitaip mane gąsdini! Nagi, nagi! Ir iš kur jūs atvykote? Jau nesitikėjau kada nors jus pamatyti, kurgi ne – išvykstate į Dykynes su tuo Platžengiu, o dar tie Juodieji Žmonės bastosi aplink. Bet džiaugiuosi jus matydamas, o ypač — Gendalfą. Įeikit! Įeikit! Tie patys kambariai, kaip ir anksčiau? Jie laisvi. Dauguma kambarių šiomis dienomis laisvi, neslėpsiu to, nes patys greitai suprastumėte. Pasirūpinsiu vakariene kiek įmanoma greičiau, nors dabar su atsargomis riesta. Nobai, tu lėtapėdį! Sauk Bobą! Et, visai pamiršau, Bobo nėra – naktimis jis dabar grįžta pas savus. Vesk svečių ponius į arklides, Nobai! O savo žirgą, be abejo, jūs nusivesite pats, pone Gendalfai. Nuostabus gyvulys, – taip ir pasakiau sau, kai pirmą sykį jį išvydau. Nagi, užeikite! Jauskitės kaip namie!

Ponas Sviestmušys visai nepakeitė kalbėjimo manieros, rodėsi, kad jam net atsikvėpti nėra kada. Tačiau aplink beveik nieko nesimatė, buvo tylu, iš bendrojo kambario atsklido negarsus dviejų trijų balsų murmėjimas. Šeimininkas nešė priešais juos dvi žvakes. Jų šviesoje įsižiūrėjus atidžiau buvo matyti, jog Sviestmušio veidas raukšlėtas, išvargintas rūpesčių.

Jis nuvedė juos koridoriumi iki kambario, kuriame hobitai buvo apsistoję tą keistą naktį prieš metus. Šiek tiek sunerimę jie sekė paskui, nes buvo aišku, kad senasis Miežius tiesiog narsinasi, slėpdamas kažkokias bėdas. Viskas nebebuvo taip, kaip anksčiau. Bet jie nieko neklausinėjo.

Kaip jie tikėjosi, po vakarienės ponas Sviestmušys atėjo pasidomėti, kaip jie įsikūrė. Svečiams patiko viskas – nei alui, nei „Ponio" gardėsiams nieko blogo atsitikę nebuvo.

— Nebūsiu įžūlus ir nesiūlysiu eiti į bendrąjį kambarį, – pasakė Sviestmušys. — Jūs pavargę, o vakarais vis tiek renkasi nedaug žmonių. Bet jei prieš eidami miegoti skirtumėte man pusvalanduką, norėčiau tyliai su jumis šnektelėti.

— Mes kaip tik apie tai galvojome, – atsakė Gendalfas. – Nesam pavargę. Keliavome ramiai. Sušlapome, sušalome ir išalkome, bet visa tai tu pataisei. Eikš, sėskis! O jei dar duotum tabako pypkutei, būtų tiesiog puiku.

-Jei prašytumėte ko kito, būtų niekis, bet tabako... – atsiliepė Miežius. – Kaip tik su juo labiausiai striuka – turime tiek, kiek išsiauginame patys, o to nepakanka. Šiomis dienomis iš Grafystės tabako nebegauname. Bet sukrapštysiu, ką galiu.

Sugrįžęs jis atnešė tabako tiek, kad užtektų dienai ar dviem, kuokštą nepjaustytų lapų.

— Pietkaištis, – tarė jis, – geriausias, kokį turime. Nors, jums leidus, aš visada palaikau Brylių, jis neprilygsta Pietkiemiui.

Jie pastatė šeimininkui didelę kėdę prie židinio, Gendalfas atsisėdo kitoje pusėje, hobitai – žemuose krėsluose tarp jųdviejų ir prakalbėjo ne vieną pusvalanduką, besikeisdami visomis naujienomis, kurias norėjo išgirsti ar papasakoti ponas Sviestmušys. Didžiosios naujienos be galo nustebino šeimininką. Jis net įsivaizduoti negalėjo, kad pasaulyje dedasi tokie dalykai.

— Negali būti, – tarsi netikėdamas savo ausimis kartojo Sviestmušys, – negali būti, pone Beginsai. Aš taip susipainiojau. Negali būti, pone Gendalfai! Kad tave kur! Kas būtų pagalvojęs, kad mūsų laikais!

Tačiau ir jis pats daug papasakojo. Reikalai nekokie, kalbėjo šeimininkas. Verslas sekėsi ne tik šiaip sau, jis visiškai nesisekė.

— Iš anapus Grafystės į Brylių niekas nebeateina, – šnekėjo jis, — o vietiniai tūno namuose. Viskas dėl tų atvykėlių niekdarių, kurie pradėjo plūsti Žaliuoju Keliu praėjusiais metais, jei prisimenate, bet vėliau pasirodė dar daugiau. Buvo vargšų, sprunkančių nuo bėdų, bet didžioji dalis – blogi žmonės, vagys, niekšai. Pačiam Bryliuj buvo neramu, tikrai neramu. Kaipgi, čia kilo tikros kautynės, buvo užmuštų, negyvai užmuštų! Ar galite patikėti?

— Tikrai tikiu, – tarė Gendalfas. – Kiek?

— Trys ir du, – pasakė Sviestmušys, atskirdamas Didžiąją bei Mažąją Tautas. – Vargšas Matas Viržiapirštis, Roulis Obuolinukas ir mažasis Tomas Dyglius iš už Kalvos, Vilis Benksas iš aukštumų ir kažkuris nuo Stedlo Pakalnių: visi geri vyrai, mums jų trūksta. Haris Ožkalapis ir Bilas Papartynas – tai jie padėjo atėjūnams, o paskui išsinešdino su jais. Galvą guldau — jie juos įleido. Tą kautynių naktį. Tai buvo po to, kai kartą metų pabaigoje išgrūdome juos pro vartus, o kautynės įvyko kitų metų pradžioje, po didelių pūgų. Dabar jie tapo plėšikais ir gyvena už sienų, slėpdamiesi Lankmiškiuose bei šiaurinėse dykynėse. Tarsi būtų sugrįžę seni blogi laikai, apie kuriuos pasakoja legendos. Kelyje nesaugu, niekas toli nekeliauja, visi anksti rakina namus. Palei tvorą visur laikome sargybinius, o naktimis prie vartų statome daug vyrų.

— Keista, mūsų niekas nekliudė, – tarė Pipinas, – o keliavome lėtai, nesisaugodami. Manėme, kad visos bėdos liko praeity.

— Gaila, pone, bet taip nėra, – tarė Sviestmušys. – Nenuostabu, kad jie paliko jus ramybėje. Jie nepuola ginkluotų, turinčių kardus, šalmus, skydus ir visa kita. Tokių dalykų jie privengia. Turiu pasakyti, aš irgi šiek tiek suglumau, kai jus pamačiau.

Hobitai suprato, jog žmonės žvelgė įjuos su nuostaba ne dėl to, kad jie grįžo, o dėl rūbų bei daiktų. Patys draugai taip įprato prie karo aprangos ir kelionių ginkluotuose būriuose, kad visai pamiršo, jog iš po apsiaustų blizga skaistūs šarvai. Grafystėje Gondoro ir Marko šalmai bei nesuprantami ženklai ant skydų atrodė labai keistai. Gendalfas irgi atrodė karingai — jojo ant savo didelio pilko žirgo, vilkėjo baltai, apsigaubęs žydrai sidabrine mantija, prie šono turėjo prisisegęs ilgą kardą – Glemdringą.

Gendalfas nusijuokė:

— Na, na, – pasakė jis, — jei jie išsigando mūsų penkių, tai savo kelionėse esame sutikę baisesnių priešų. Bet kuriuo atveju, kol mes čia gyvensime, naktimis jie paliks jus ramybėje.

— Ar žadate kiek pasilikti? – paklausė Sviestmušys. – Neslėpsiu, džiaugsimės, jei ilgėliau užtruksite. Matote, nesame pratę prie tokių bėdų. Žmonės kalba, kad visi Pėdsekiai dingo. Man regis, mes ne visai supratome, ką jie dėl mūsų darė. Plėšikai dar ne didžiausia bėda. Praėjusią žiemą aplink tvoras stūgavo vilkai. O miškuose slankioja šešėliai, siaubingi padarai, vien pagalvojus apie juos stingsta kraujas. Buvo labai neramu, jei mane suprantate.

— Tikiu, kad buvo, – tarė Gendalfas, – šiomis dienomis beveik visose šalyse buvo neramu, labai neramu. Bet pralinksmėk, Miežiau! Vos per plauką išvengei kur kas didesnių nemalonumų, džiaugiuosi girdėdamas, jog neįklimpai giliau. Ateina geresni laikai. Gal net geresni, nei gali prisiminti. Pėdsekiai sugrįžo. Mes grįžome kartu su jais. Šalis vėl turi Karalių, Miežiau. Netrukus jis pagalvos ir apie šią šalį. Tada vėl sujus Žaliasis Kelias, Karaliaus pasiuntiniai atvyks į šiaurę, prasidės kelionės pirmyn atgal, blogis bus išvarytas iš dykynių. O pačios dykynės neilgai bus dykos, ten gyvens žmonės, žaliuos laukai. Sviestmušys purtė galvą.

-Jei keliuose atsiras padorių žmonių, tai nepakenks, – pasakė jis, – bet mums nebereikia niekšų ir plėšikų. Mums nereikia pašaliečių nei Bryliuje, nei aplink Brylių. Norime gyventi ramybėje. Visai nenoriu, kad čia prisigrūstų svetimšalių, apsigyventų ir plėštų negyvenamas žemes.

— Tu liksi ramybėje, Miežiau, – pažadėjo Gendalfas. – Tarp Izeno ir Pilksraučio užteks vietos ištisoms šalims. Arba palei Brendivyno krantus pietuose, kur dienų dienas jodamas keliu nuo Bryliaus nieko nesutiksi. Kadaise žmonės gyveno toli šiaurėje, šimtas ar daugiau mylių nuo čia, kur baigiasi Žaliasis Kelias – Šiaurinėse kalvose, prie Prieblandos ežero.

— Prie Mirusiųjų Griovio? – dar skeptiškiau paklausė Miežius. – Sako, ten vaidenasi. Ten neis niekas, tik plėšikai.

— Eis Pėdsekiai, – tarė Gendalfas. – Tu sakai, Mirusiųjų Griovys. Taip jis buvo vadinamas daug metų, tačiau tikrasis tos vietos pavadinimas, Miežiau, yra Fornost Erainas, Karalių Lopšys. Vieną dieną ten vėl sugrįš Karalius, o keliu jodinės daug dorų žmonių.

— Sutinku, skamba labai viltingai, – linktelėjo Sviestmušys, – be abejo, reikalai pasitaisys. Tegu tik jis palieka Brylių ramybėje.

— Paliks, – tarė Gendalfas, — jis pažįsta ir myli Brylių.

— Tikrai? – sutriko Miežius. – Tiesą sakant, nelabai suprantu kaip — jis juk sėdi savo didžiulės pilies soste kažkur pasaulio pakrašty. Turbūt geria vyną iš auksinių taurių. Kas jam „Ponis" ar mano alaus kaušai? Žinoma, mano alus geras, Gendalfai. Ypač geras nuo tada, kai praėjusį rudenį šnipštelėjai jam gerą žodį. Tai buvo paguoda bėdose.

— Aha! – linktelėjo Semas. – Jis irgi sako, kad tavo alus visada geras.

— Kas jis?

— Na, jis. Platžengys. Pėdsekių vadas. Argi dar nesupratai? Pagaliau Sviestmušys suprato — jo plačiame veide pasirodė pavyzdinė nuostaba. Akutės suapvalėjo, burna išsižiojo, jis užsikosėjo.

— Platžengys! – sušuko šeimininkas, galų gale atgavęs kvapą. — Jis – su karūna, auksine taure ir viskuo! Kad tave! Kuo gi visa tai baigsis?

-Ateis geresni laikai, bent jau Bryliui, – šyptelėjo Gendalfas.

-Tikiuosi, kad taip, esu tikras! – sulinksėjo Sviestmušys. — Tai buvo maloniausias pokalbis, kokio neturėjau jau tiek pirmadienių, kad susidarytų mėnuo. Neslėpsiu – šiąnakt miegosiu ramiau ir lengvesne širdimi. Oho, kiek jūs man pripasakojote, bet apgalvosime visa tai rytoj. Aš einu į lovą, jūs, be abejo, irgi džiaugsitės savosiomis. Ei, Nobai! – suriko jis, eidamas prie durų. – Nobai, tu lėtapėdį!

— Nobas! – pakartojo šeimininkas, pliaukšteldamas sau per kaktą. – Ką gi jis man primena?

— Tikiuosi, ne dar vieną pamirštą laišką, pone Sviestmušy? mandagiai pasiteiravo Meris.

— Ne, ne, pone Brendibakai, prašau man apie tai nepriminti! Na va, numušėte mintį. Kur aš sustojau? Nobas, arklidės, taip, žinoma! Turiu kai ką, kas priklauso jums. Jei pamenate Bilą Papartyną ir pavogtus arklius: ponis, kurį iš jo nusipirkote, yra čia. Pats sugrįžo. O kur jis buvo, jūs žinote geriau nei aš. Buvo susitaršęs kaip senas šuo ir liesas kaip drabužių pakaba, bet gyvas. Nobas jį prižiūrėjo.

— Ką? Mano Bilas? – suriko Semas. – Aš tikrai gimiau po laiminga žvaigžde, ką besakytų mano seniokas. Dar vienas noras išsipildė! Kur jis?

Semas nėjo miegoti, kol neaplankė Bilo.

Keliautojai pasiliko Bryliuje visą kitą dieną. Ponas Sviestmušys negalėjo skųstis, kad vakare nėra apyvartos. Smalsumas įveikė visas baimes, smuklė buvo perpildyta. Hobitai iš mandagumo trumpam apsilankė bendrajame kambaryje ir atsakė į galybę klausimų. Bryliaus gyventojai atmintimi nesiskundė – Frodo daug kartų klausė, ar jis jau parašė knygą.

— Dar ne, – atsakinėjo jis, – dabar grįžtu namo tvarkyti savo užrašų.

Jis pažadėjo aprašyti įvykius Bryliuje – padaryti knygą įdomesnę, kad joje nebūtų pasakojama vien apie tolimus, ne itin svarbius nutikimus „ten pietuose".

Tada vienas jaunesnių paprašė dainos. Kilo šnabždesys, į prašiusįjį įsirėmė pikti žvilgsniai, jis nutilo ir daugiau nebeprašė. Didžiajame kambaryje niekas nebenorėjo jokių nemalonumų.

Kol Bryliuje viešėjo keliautojai, jo ramybės nei dieną, nei naktį nedrumstė jokios bėdos. Bet kitą rytąjie atsikėlė anksti. Nors pasitaikė lietinga diena, iki nakties jie norėjo pasiekti Grafystę, o kelias buvo.neartimas. Juos išlydėjo visi Bryliaus gyventojai, jie buvo linksmi kaip niekad tais metais. Tie, kurie nebuvo matę apsiginklavusių keliautojų, dabar spoksojo išsižioję – į Gendalfą su balta barzda ir nuo jo sklindančia šviesa, tarsi jo žydra mantija būtų debesis, slepiantis saulę, į keturis hobitus, panašius į klajojančius riterius iš pamirštų legendų. Netgi tie, kurie juokėsi iš kalbų apie Karalių, pradėjo galvoti, kad čia gali būti tiesos.

— Laimingo kelio, sėkmės namuose! – palinkėjo ponas Sviestmušys. – Norėjau jus įspėti – Grafystėje irgi ne viskas gerai, jei tai, ką girdime, teisybė. Sako, keisti dalykai ten vyksta. Bet vienas atsitikimas veja kitą, o man ir savų rūpesčių pakanka. Be to, jei nepasirodysiu įžūlus, iš savo kelionių jūs grįžote pasikeitę, galite patys susitvarkyti su rūpesčiais. Neabejoju, kad greitai viską sustatysite į vietas. Geros kloties! Kuo dažniau apsilankysite, tuo geriau. Visada jūsų lauksime.

Jie atsisveikino ir nujojo pro Vakarinius vartus Grafystės link. Ponis Bilas keliavo kartu. Kaip anksčiau, jis nešė nemažai nešulių, tačiau risnojo šalia Senio ir atrodė patenkintas.

— Įdomu, ką turėjo omeny senasis Miežius? – tarė Frodas.

— Kai ką galiu nuspėti, – niūriai pasakė Semas. – Mačiau Veidrodyje: nukirsti medžiai, o mano seniokas išvarytas iš namų. Reikėjo grįžti anksčiau.

— Kažkas aiškiai ne taip Pietkiemyje, – pridūrė Meris, — jei trūksta tabako.

— Ko gero, – tarė Pipinas, – savo pirštus bus prikišęs Lotas, ne kitaip.

— Gal, bet ne per daugiausiai, – pasakė Gendalfas. — Jūs pamiršote Sarumaną. Jis susidomėjo Grafyste dar anksčiau nei Mordoras.

— Na, mes turime tave, – tarė Meris, – tad greitai viską ten sutvarkysime.

— Dar turite, – tarė Gendalfas, – bet greitai nebeturėsite. Aš nekeliausiu į Grafystę. Savo reikalus turite išspręsti patys, tam jūs ir ruošėtės. Negi dar nesuprantate? Mano laikas baigėsi, statyti viską į vietas ar padėti žmonėms – nebe mano užduotis. O jums, mieli draugai, nebereikia pagalbos. Dabar jūs suaugę. Išties jūs labai išaugote – esate vieni iš didžiųjų, aš daugiau dėl jūsų nesibaiminu. Jei norite žinoti, greitai suksiu. Ruošiuosi ilgam pokalbiui su Bombadilu, tokiam pokalbiui, kokio dar nesu turėjęs. Jis apaugęs samanomis, o aš akmuo riedantis. Bet mano riedėjimas baigėsi, mudu turėsime daug ką pasakyti vienas kitam.

Po kiek laiko jie pasiekė vietą Rytiniame Kelyje, kur hobitai atsisveikino su Bombadilu. Jie slapčia tikėjosi, kad jis ir dabar bus ten, atėjęs jų pasveikinti. Tačiau Bombadilo nebuvo nė ženklo. Virš Pilkapių pietuose kabojo pilka migla, Amžinąjį Mišką tolumoje dengė neperžvelgiama rūko uždanga. Jie sustojo, Frodas ilgesingai pažvelgė į pietus.

— Labai norėčiau vėl išvysti senąjį bičiulį, – pasakė jis. – Įdomu, kaip jis laikosi?

— Kaip visada, gerai – gali būti tikras, – pasakė Gendalfas, – be didesnių bėdų ir, spėju, jį ne itin domina tai, ką padarėme ar matėme, nebent mūsų viešnagė pas entus. Galbūt vėliau galėsite atvykti pasimatyti su juo. Bet jūsų vietoje dabar skubėčiau namo, kitaip nespėsite prijoti Brendivyno Tilto iki užrakins vartus.

— Kad ten nėra vartų, – pasakė Meris, – kelias nerakinamas, tu tai gerai žinai. Tiesa, yra Žemgalos Vartai, bet pro juos mane praleis bet kada.

— Norėjai pasakyti, nebuvo jokių vartų, – patikslino Gendalfas, o dabar, manau, rasite kelerius. Net prie Žemgalos Vartų gali būti sunkiau nei manai. Bet jūs susitvarkysite. Likite sveiki, brangūs draugai! Ne visam laikui, dar ne. Iki pasimatymo!

Jis pasuko Žvaigždikį nuo kelio, galingas žirgas peršoko pakelės griovį ir Gendalfui šūktelėjus tarsi vėjas nušuoliavo Pilkapių link.

— Na štai, mes vėl likome keturiese, kaip kelio pradžioj, – pasakė Meris. – Visus kitus palikome pakely, vieną po kito. Atrodo, lyg būtume palengva nykstančiame sapne.

— Tik ne aš, – atsakė Frodas. — Jaučiuosi, lyg vėl užmigčiau.

8 Grafystės išvalymas

Jau naktį šlapi ir pavargę keliautojai pagaliau pasiekė Brendivyną. Kelias buvo užtvertas. Abiejose Tilto pusėse stovėjo dideli spygliuoti vartai, tolimajame upės krante išdygo nauji namai: dviaukščiai, su siaurais tiesiais langais, pilki ir silpnai apšviesti, niūrūs, tokių Grafystėje nestatydavo.

Jie padaužė į išorinius vartus, pašaukė, tačiau iš pradžių niekas neatsakė, o vėliau, jų nuostabai, kažkas papūtė ragą, ir šviesos languose užgeso. Balsas iš tamsos sušuko:

— Kas ten? Nešdinkitės! Įeiti negalima. Ar nemokate skaityti? Juk parašyta: „Tarp saulėlydžio ir saulėtekio įeiti draudžiama".

— Aišku, kad tamsoje mes nemokame skaityti! – atsišaukė Semas. – O jei Grafystės hobitai bus palikti po lietumi tokią naktį, tą jūsų skelbimą suradęs nuplėšiu.

Su tais žodžiais langelis užsitrenkė, iš namo kairėje išgriuvo krūva hobitų su žibintais. Jie atidarė tolimuosius vartus, keletas perėjo tiltą. Pamatę keliautojus, hobitai išsigando.

— Eikit čionai! – šūktelėjo Meris, atpažinęs vieną hobitų. — Turėtum mane pažinti, Hobai Šienkeli, turėtum. Aš esu Meris Brendibakas, norėčiau žinoti, kas čia vyksta. Ką čia daro toks žemgalietis kaip tu? Tu juk saugodavai Šieno Vartus.

— Čia tai bent! Ponas Meris, iš tiesų, apsitaisęs kaip į karą! – nustebo senasis Hobas. – O jie sakė, kad žuvote! Dingote Amžinajame Miške. Kaip malonu jus vėl matyti.

— Tada nustok žiopsoti pro grotas ir atidaryk vartus! – liepė Meris.

— Atsiprašau, pone Meri, bet mes turime įsakymus.

— Kieno įsakymus?

— Vado iš Begendo.

— Vado? Vado? Nori pasakyti, pono Loto? – paklausė Frodas.

— Turbūt taip, pone Beginsai, bet dabar mes visi turime sakyti – „Vadas".

— Tai jau tikrai turite! – tarė Frodas. – Džiaugiuosi, kad jis bent jau atsisakė Beginso vardo. Bet, atrodo, pats laikas, kad šeima pastatytų jį į vietą.

Hobitai už vartų ėmė šnabždėtis.

— Iš tokių kalbų nieko gero nebus, – pagaliau pasakė vienas, — jis apie tai išgirs. O jeigu triukšmausite, pažadinsite Vado Milžiną!

— Pažadinsime jj taip, kad jis pats nustebs, – užtikrino Meris. – Jei norite pasakyti, kad jūsų brangusis Vadas samdo plėšikus iš dykynių, tai mes grįžome pačiu laiku.

Jis nušoko nuo ponio, žibintų šviesoje pamatęs skelbimą nuplėšė jį ir permetė per vartus. Hobitai atsitraukė, tačiau vartų neatidarė.

— Einam, Pipinai! – pasakė Meris. – Dviejų užteks.

Meris su Pipinu perlipo vartus, o hobitai išsilakstė. Sugaudė kitas ragas. Iš didesnio namo dešinėje išlingavo didelė sunki žmogysta.

— Kas čia vyksta? – suurzgė ji, eidama artyn. – Laužiate vartus? Mėžkitės iš čia, kol nenusukau jūsų purvinų kakliūkščių! – Staiga jis sustojo, pamatęs žvilgančius kardus.

— Bilai Papartynai, – pasakė Meris, — jei tu per dešimt sekundžių neatidarysi vartų, pasigailėsi. Garbės žodis, prakiurdinsiu tau pilvą. O atidaręs vartus išeisi pro juos ir niekada negrįši. Tu, vagie ir kelių plėšike!

Bilas Papartynas krūptelėjo, nušlepsėjo prie vartų ir juos atrakino.

— Duok raktą! – liepė Meris.

Bet niekšelis sviedė raktą hobitui į veidą ir nėrė į tamsą. Jam bėgant pro šalį, vienas ponis švystelėjo kanopomis. Pataikė. Viauktelėjęs Papartynas išnyko tamsoje, daugiau apie jį niekas nieko nebegirdėjo.

— Svarus darbas, Bilai, – pagyrė Semas, kreipdamasis į ponį.

— Tiek jūsų Milžino, – tarė Meris. – Su Vadu susitiksime vėliau. Dabar norime nakvynės, o kadangi jūs berods nugriovėte Tilto Smuklę ir pastatėte šitas būdas, turėsite mus priimti.

-Atsiprašau, pone Meri, – pasakė Hobas, – bet tai neleidžiama.

— Kas neleidžiama?

— Priimti svetimus, valgyti papildomą maistą ir visa kita.

— Kas čia atsitiko? – nustebo Meris. – Blogi metai pasitaikė, ar ką? Maniau, kad vasara buvo gera, turėjote sulaukti šaunaus derliaus.

— Na, taip, metai buvo visai geri, – sutiko Hobas, – mes išauginome daug maisto, tik ne visai žinome, kur jis dedamas. Čia vis tie „rinkėjai" ir „dalytojai", vis vaikšto, skaičiuoja, sveria, tempia į sandėlius. Jie daugiau surenka nei išdalija, mūsų gėrybės kažkur prašampa.

— Na, baikit! – nusižiovavo Pipinas. – Tai pernelyg ilgas pokalbis nakčiai. Turime maisto maišuose. Tik duokite kambarį prigulti. Jis bus geresnis už daugelį vietų, kur nakvojau.

Hobitai prie vartų vis dar jautėsi nekaip, aiškiai laužydami vieną ar kitą taisyklę, tačiau niekas neprieštaravo ginkluotiems keliautojams, iš kurių du atrodė neįprastai dideli ir stiprūs. Frodas liepė vėl užrakinti vartus. Kol aplink sukiojasi plėšikai, sargyba buvo ne pro šalį. Keturi bendražygiai nuėjo į sargybos namą ir pasistengė įsitaisyti kuo patogiau. Namas buvo pilkas, bjaurus, su mažytėmis grotelėmis, neleidžiančiomis įsidegti padoriai ugniai. Viršutiniuose kambariuose buvo išrikiuotos mažų lovelių eilės, ant kiekvienos sienos kabojo įsakymai ir taisyklių sąrašai. Pipinas juos nuplėšė. Alaus nebuvo, maisto mažai, tačiau išsidaliję keliautojų atsargas visi neblogai pavalgė. Pipinas sulaužė Taisyklę Numeris Keturi, sudėjęs į židinį didžiąją dalį rytojaus malkų.

— Na, gal užtrauksime po dūmelį, kol pasakosite, kas vyksta Grafystėje? – pasiūlė jis.

— Tabako dabar nėra, – atsakė Hobas, – tik Vado žmonėms. Visos atsargos, atrodo, baigėsi. Girdėjome, jog tabako prikrauti vežimai važiavo senuoju keliu nuo Pietkiemio, per Sarno Brastą. Tai atsitiko metų pabaigoje, kai jūs išvykote. Tačiau ir anksčiau patylomis kažkas darėsi. Tas Lotas...

— Užsičiaupk, Hobai! – suriko keletas kitų. – Žinai, kad tokios šnekos neleidžiamos. Vadas išgirs, visi turėsim vargo.

-Jis neišgirstų, jei kai kurie iš jūsų nebūtų Šniukštai! – karštai atrėžė Hobas.

— Gerai, gerai! – pasakė Semas. – Užteks. Nenoriu daugiau nieko girdėti. Nei svetingumo, nei alaus, nei tabako, tik daug taisyklių ir orkiškos kalbos. Tikėjausi pailsėti, bet matau, kad laukia darbas bei rūpesčiai. Miegokim, viską išsiaiškinsim rytoj.

Naujasis „Vadas" tikrai greitai sužinodavo naujienas. Nuo Tilto iki Begendo geros keturiasdešimt mylių, bet kažkas nepatingėjo. Frodas su draugais tai greitai suprato.

Keliautojai neturėjo konkrečių planų, galvojo iš pradžių užsukti į Krikholą ir ten truputį atsipūsti. Tačiau dabar, pamatę, kas čia vyksta, jie nusprendė joti tiesiai į Hobitoną. Todėl kitą dieną ramiai išjojo keliu. Vėjas liovėsi, tačiau dangus liko pilkas. Kraštas atrodė gana liūdnas, apleistas, tačiau juk buvojau lapkričio pirmoji, rudens pabaiga. Vis dėlto degimų buvo pernelyg daug, aplink iš daugelio vietų kilo dūmai. Didelis dūmų debesis kybojo tolumoje, Miškagalio pusėje.

Vakarėjant jie priartėjo prie Varliavietės, kaimo kelio dešinėje, maždaug už dvidešimt dviejų mylių nuo tilto. Ten jie ruošėsi pernakvoti – Varliavietės „Plūduriuojantis Plaustas" buvo gera smuklė. Prijoję rytinį kaimo pakraštį, draugai išvydo barjerą ir didelę lentą su užrašu „Kelio nėra". Užjos stovėjo visas būrys Grafystės tvarkdarių su lazdomis rankose ir plunksnomis skrybėlėse. Visi buvo išsigandę, bet stengėsi atrodyti rūstūs.

— Kas čia dabar? – paklausė Frodas, tramdydamas juoką.

— O štai kas, pone Beginsai, – pasakė tvarkdarių vadas, hobitas su dviem plunksnomis. — Jūs suimamas už Vartų Išlaužimą, Taisyklių Suplėšymą, Sargybinių Užpuolimą, Sienos Pažeidimą, Miegojimą Grafystės Pastatuose Be Leidimo ir Sargybinių Papirkinėjimą Maistu.

— Už ką dar? – pasitikslino Frodas.

— To užteks, – atsakė tvarkdarių vadas.

— Galiu dar pridurti, jei norite, – pasiūlė Semas. – Už jūsų Vado Pravardžiavimą, Norą Stuktelti Jo Spuoguotan Veidan ir Galvojimą, Kad Tvarkdariai Atrodo Kaip Kvailiai.

— Na, na, pone, pakaks. Vado įsakymu jūs turite ramiai keliauti su mumis. Mes jus nugabensime į krantinę ir perduosime Vado Vyrams, galėsite pasisakyti, kai jis išnagrinės jūsų bylą. Bet jei nenorite užsisėdėti Uoladuobėse, jumis dėtas ilgai nekalbėčiau.

Tvarkdarių sumišimui, Frodas su bendražygiais prapliupo juoktis.

— Nebūkit kvaili! – pasakė Frodas. – Aš keliauju kur noriu ir kada noriu. Kaip tik su reikalais joju į Begendą, jei norite keliauti kartu, keliaukite.

— Labai gerai, pone Frodai, – tarė tvarkdarių vadas, atstumdamas barjerą, – bet nepamirškite, kad aš jus suėmiau.

— Nepamiršiu, – pasakė Frodas, – niekada. Bet galbūt galėsiu atleisti. Šiandien toliau nekeliausiu, būsiu dėkingas, jei maloniai mane palydėsite iki „Plūduriuojančio Plausto".

— Negaliu, pone Beginsai. Smuklė uždaryta. Kaimo gale yra tvarkdarių buveinė. Aš nuvesiu jus ten.

— Gerai, – sutiko Frodas, – eikite, mes seksime paskui.

Semas nužiūrinėjo tvarkdarius ir pastebėjo vieną pažįstamą.

— Ei, ateik čia, Robinai Mažakurmi! – pašaukė jis. – Noriu persimesti žodeliu.

Nedrąsiai pažvelgęs į savo vadą, kuris atrodė persiutęs, bet nedrįso kištis, tvarkdarys Mažakurmis atsiliko ir ėmė žingsniuoti šalia Semo, nulipusio nuo ponio.

— Klausyk, Robinuk, – pasakė Semas, – tu iš Hobitono, negi tau protas suskystėjo, kad stabdai poną Frodą ir visus kitus. O kodėl smuklė uždaryta?

-Jos visos uždarytos, – tarė Robinas. – Vadui nepatinka alus. Bent jau taip buvo sakoma iš pradžių. O dabar, manau, viskas atitenka jo Vyrams. Be to, jam nepatinka, kai keliaujama, todėl, kai kas nors nori keliauti, jis turi apsilankyti pas tvarkdarius ir pasiaiškinti.

— Turėtum gėdytis, kad prasidedi su tokiom kvailystėm, – tarė Semas. – Tu visada labiau mėgdavai smuklės vidų nei lauką. Visada užmesdavai akį budėdamas, ar ne?

-Taip ir daryčiau, Semai, jei galėčiau. Nepyk ant manęs. Ką galiu padaryti? Žinai, kodėl ėjau į tvarkdarius prieš septynerius metus, kai čia dar niekas nebuvo prasidėję? Kad vaikščiočiau po šalį, matyčiausi svi žmonėmis, klausyčiausi naujienų ir žinočiau, kur geras alus. Bet dabar viskas kitaip.

— Bet juk gali mesti tvarkdario tarnybą, jei tai nebegerbiamas darbas.

— Mums neleidžiama, – pasakė Robinas.

-Jei dar sykį išgirsiu „neleidžiama", – tarė Semas, – supyksiu.

— Nesakyčiau, kad gailėčiausi, tai pamatęs, – pašnabždom pasakė Robinas. — Jei visi drauge supyktume, gal kažką padarytume. Bet tie vyrai, Semai, Vado vyrai. Jis juos siuntinėja visur. Jei kas nors iš mūsų, mažųjų, imtų kovoti už savo teises, jie tuoj pat nuvilktų tokį į Uoladuobes. Iš pradžių jie pasiėmė senąjį Miltspurgį, merą Vilą Vitfutą ir daug kitų. Kuo toliau, tuo blogiau. Jie dažnai juos muša.

— Tai kodėl jiems dirbi? – piktai paklausė Semas. – Kas pasiuntė tave į Varliavietę?

— Niekas. Mes apsistoję dideliame tvarkdarių name. Mes esame Pirmasis Rytkiemio Būrys. Jau dabar visur šimtai tvarkdarių, o jie nori dar daugiau, išsigalvodami vis naujas taisykles. Dauguma eina tarnauti prieš savo valią, bet ne visi. Net Grafystėje yra tokių, kuriems patinka kištis į kitų reikalus ar nurodinėti. Dar blogiau – keletas netgi šnipinėja Vadui ir jo vyrams.

-Aha! Štai kaip jūs apie mus sužinojote!

— Teisingai. Nors mums neleidžiama naudotis Greitojo Pašto paslaugomis, jis puikiai tarnauja Vadui. Jis įvairiose vietose laiko specialius žygūnus. Vienas praėjusią naktį atbėgo iš Vitfuro su „slaptu pranešimu", nuo čia bėgo kitas. O šiandien po pietų atėjo pranešimas jus areštuoti ir nugabenti į Krantinę, ne tiesiai į Uoladuobes. Matyt, Vadas nori tuoj pat jus pamatyti.

— Tas noras greit atšals, kai ponas Frodas su juo susitvarkys, šyptelėjo Semas.

Tvarkdarių buveinė Varliavetėje buvo ne geresnė už tilto namą. Čia buvo tik vienas aukštas, tie patys siauri langai. Namas buvo pastatytas iš šlykščių baltų, prastai sudėtų plytų. Viduje buvo drėgna, liūdna. Ant ilgo, pliko, apskretusio stalo svečiams patiekė vakarienę. Maistas nebuvo vertas geresnės aplinkos, keliautojai džiaugėsi, galėdami išvykti. Iki Krantinės liko apie aštuoniolika mylių, jie išsiruošė dešimtą valandą ryte. Galėjo iškeliauti ir anksčiau, tačiau delsė tyčia, erzindami tvarkdarių vadą. Vėjas dabar pūtė iš šiaurės, tapo šalčiau, bet nebelijo.

Iš kaimo išėjo gana juokinga draugė, nors keletas žioplių, atėjusių pažiūrėti, nežinojo, ar leidžiama juoktis. Tuzinui tvarkdarių buvo liepta saugoti belaisvius, bet Meris privertė juos žygiuoti priekyje, o Frodas su draugais jojo už nugarų. Meris, Pipinas ir Semas elgėsi laisvai, juokėsi, kalbėjosi ir dainavo, o tvarkdariai klupinėjo priekyje, bandydami atrodyti rūstūs ir rimti. Frodas tylėjo, atrodė liūdnas ir susimąstęs.

Jie prasilenkė su tvirtu senioku, karpančiu gyvatvorę.

— Sveiki, sveiki! – prajuko jis. – Tai kas ką suėmė? Du tvarkdariai tuoj pat pasuko priėjo.

-Vade! – riktelėjo Meris. – Liepk saviškiams grįžti į vietą, jei nenori, kad su jais susitvarkyčiau!

Vadas griežtai suriko, du hobitai nenoriai grįžo atgal.

— O dabar judinamės! – šūktelėjo Meris. Keliautojai paragino ponius risčia, kad tvarkdariai nusivarytų nuo kojų. Išlindo saulė, tad nepaisant šalto vėjo netrukus tvarkdariai pūkštė ir prakaitavo.

Prie Trijų Kiemų Akmens jie pasidavė. Tik sykį vidudienį sustojus buvo nukeliauta keturiolika mylių. Buvo trys valandos po pietų. Tvarkdariai išalko, jiems skaudėjo kojas, jie nebeišlaikė tempo.

— Ką gi, ateisite vėliau, – pasakė Meris. – Mes jojam toliau.

— Lik sveikas, Robinuk! – šūktelėjo Semas. – Lauksiu tavęs prie „Žaliojo Drakono", jei dar nepamiršai, kur jis yra. Nedykinėk kelyje!

-Jūs laužote Arešto Taisykles, štai ką jūs darote, – nusiminęs tarė vadas. – Aš už tai neatsakau.

— Dar daug ką mes sulaužysim, neprašydami tavęs atsakyti, – atšovė Pipinas. – Laimingo kelio!

Draugai nurisnojo toliau. Saulei ėmus leistis link Baltųjų Kalvų toli horizonte, jie pasiekė platų Krantinės tvenkinį. Čia jiems pirmąkart iš tiesų suskaudo širdį. Tai buvo Frodo ir Semo kraštas, jie pajuto, jog niekas pasaulyje jiems nerūpi labiau. Daug senų namų buvo dingę. Kai kurie sudeginti. Jauki senųjų hobitų olų eilė šiauriniame Tvenkinio krante apleista, o mažyčiai sodai, gražiai drie-kęsi palei vandenį, apaugę piktžolėmis. Dar blogiau, palei Tvenkinį, kur Hobitono Kelias leidosi prie kranto, stovėjo eilė bjaurių naujų namų. Kažkada čia augo medžių alėja. Jos nebeliko. Su liūdesiu pažvelgę į kelią link Begendo, jie tolumoje pamatė aukštą plytinį kaminą. Į vakaro orą iš jo virto juodi dūmai.

Semas nebesitvėrė kailyje.

-Aš joju pirmyn, pone Frodai! – sušuko jis. — Joju pažiūrėti, kas ten vyksta. Noriu susirasti savo senioką.

— Iš pradžių reikia išsiaiškinti, su kuo turime reikalą, Semai, tarė Meris. – Spėju, kad „Vadas" turi galvažudžių gaują. Geriau susiraskime ką nors, galintį papasakoti, kas čia darosi.

Tačiau Krantinės kaime visi namai ir olos buvo uždaryti, niekas jų nepasitiko. Draugai stebėjosi, bet netrukus išsiaiškino priežastį. Prie „Žaliojo Drakono", paskutinio namo Hobitono pusėje, dabar apleisto ir išdaužytais langais, jie nemaloniai nustebo, išvydę tuziną piktų žmogystų, ramstančių smuklės sienas. Visi jie buvo žvairakiai ir gelsvais veidais.

— Kaip tas Bilo Papartyno draugas Bryliuje, – pasakė Semas.

— Daug tokių mačiau Izengarde, – sumurmėjo Meris.

Plėšikai rankose laikė vėzdus, prie diržų segėjo ragus, tačiau kitų ginklų nesimatė. Keliautojams prijojus arčiau, jie išėjo į kelią, u/tverdami praėjimą.

— Kur čia dabar susiruošėte? – paklausė vienas, didžiausias ir baisiausias iš visų. — Jums kelio toliau nėra. O kur mielieji tvarkdariai?

— Smagiai eina iš paskos, – atsakė Meris. – Gal tik kiek kojas atmušė. Žadėjome palaukti jų čia.

— Har, ką aš sakiau? – kreipėsi plėšikas į savo gaują. – Sakiau Šarkiui, kad neverta pasitikėti tais kvaileliais. Geriau būtume pasiuntę porą mūsų vaikinų.

— Atleiskite, o koks būtų skirtumas? – pasiteiravo Meris. – Mes neįpratę prie plėšikų šioje šalyje, bet žinome, kaip su jais tvarkytis.

— Plėšikų, ką? – išvertė akis žmogėnas. – Tai šitaip giedame? Rinkis žodžius, nes nesusirinksi dantų! Jūs, neūžaugos, pernelyg išpuikote. Nedėkit daug vilčių į gerą Vado širdį. Ateis Šarkis, ir jis darys, ką sakys Šarkis.

— Kas tai galėtų būti? – tyliai paklausė Frodas.

— Šita šalis nori pabusti, susitvarkyti, – atsakė plėšikas. – Šarkis tai padarys. Padarys kieta ranka, jei bus priverstas. Jums reikia didesnio Vado. Jei kelsite triukšmą, turėsite jį dar nesibaigus metams. O tada, žiurkiūkščiai, sužinosite, kur vėžiai žiemoja!

— Tikrai taip. Džiaugiuosi girdėdamas jūsų planus, – tarė Frodas, – kaip tik keliauju pas poną Lotą, jam irgi bus įdomu apie juos išgirsti.

Plėšikas nusijuokė.

— Lotas! Taip, jis viską žino. Nesijaudink. Jis darys, ką pasakys Šarkis. Nes jei Vadas kelia rūpesčių, jį galima pakeisti. Aišku? O jeigu neūžaugos kiša nosį kur nereikia, juos irgi galima pamokyti. Aišku?

— Taip, aišku, – pasakė Frodas. – Visų pirma matau, kad atsiliko-te nuo laiko ir nežinote naujienų. Daug kas atsitiko nuo tada, kai iškeliavote iš pietų. Tavo ir visų kitų plėšikų dienos baigėsi. Tamsioji Tvirtovė krito, Gondoras turi Karalių. Izengardas sugriautas, o jūsų brangusis šeimininkas virto elgeta dykynėse. Prasilenkiau su juo kelyje. Žaliuoju Keliu jodinės Karaliaus pasiuntiniai, o ne niekšeliai iš Izengardo.

Vyras įsispoksojo į hobitą, nusijuokė.

— Elgeta dykynėse? – išsiviepė jis. – Nejau tai tiesa? Šokinėk, šokinėk, gaidžiuk. Tai nesutrukdys mums apsigyventi šitoj nutukusioje šalelėje, kur jūs pakankamai ilgai dykinėjote. — Jis spragtelėjo pirštais Frodui prieš veidą. – Karaliaus pasiuntiniai! Kas iš jų? Kai tokį pamatysiu, gal ir patikėsiu.

Pipinui trūko kantrybė. Jis prisiminė Kormaleno Lauką, o čia žvairakis niekšas pavadino Žiedo Nešėją „gaidžiuku". Jis atmetė apsiaustą, traukdamas kardą žengė pirmyn, sužvilgo juodai sidabrinė Gondoro uniforma.

— Aš esu Karaliaus pasiuntinys, – pasakė jis. – Tu kalbi su Karaliaus draugu ir vienu žymiausių didvyrių visose Vakarų šalyse. Tu plėšikas ir kvailys. Klaupkis ant kelių ir maldauk malonės arba persmeigsiu tave šiuo trolių prakeikimu.

Vakarėjančioje saulėje tvykstelėjo kardas. Meris su Semu irgi išsitraukė kardus ir prijojo padėti Pipinui. Frodas nepajudėjo. Plėšikai atsitraukė. Gąsdinti Bryliaus valstiečius ar bauginti sutrikusius hobitus jie mokėjo. Tačiau bebaimiai hobitai su skaisčiais kardais ir rūsčiais veidais buvo kažkas nauja. Šitų ateivių balsuose girdėjosi anksčiau negirdėtos gaidos. Plėšikus nupurtė baimės šaltis.

— Eikit! – įsakė Meris. — Jei dar trikdysit šitą kaimą, pasigailėsit!

Trys hobitai žengė į priekį, o plėšikai apsisukę pabėgo aukštyn Hobitono Keliu, tačiau bėgdami pūtė ragus.

— Na, atvykome nė kiek ne per anksti, – pasakė Meris.

— Nė dienos ne per anksti. Gal net per vėlai, bent jau kad išgelbėtume Lotą, – tarė Frodas. — Vargšas kvailys, man jo gaila.

— Išgelbėtume Lotą? Ką nori pasakyti? – nesuprato Pipinas. – Sakyčiau, sunaikintume.

— Manau, kad ne visai supranti padėtį, Pipinai, – pasakė Frodas. – Lotas niekada nenorėjo, kad atsitiktų taip, kaip yra. Jis suktas kvailys, bet dabar pats tupi tamsiojoje. Vadovauja plėšikai, surinkinėja, plėšia, baugina, laksto ir griauna jo vardu. Jau netgi nebėjo vardu. Veikiausiai jis kali Begende ir yra labai išsigandęs. Reikėtų pabandyti išvaduoti jį.

— Tai tau, boba, devintinės! – šūktelėjo Pipinas. – Ko jau ko, bet tokios mūsų kelionių pabaigos tikėjausi mažiausiai – pačioje Grafystėje kautis su pusorkiais ir plėšikais, kad išvaduotume Lotą Spuogą.

— Kautis? – tarė Frodas. – Taip, manau, gali tekti. Bet atminkite – negalima žudyti hobitų, net jei jie perėjo į kitą pusę. Iš tikrųjų perėjo, o ne iš baimės vykdo plėšikų įsakymus. Grafystėje dar joks hobitas tyčia nėra užmušęs kito hobito, dabar tai irgi neprasidės. Jei įmanoma, iš viso niekas neturi būti užmuštas. Kantrybės, valdy-kit savo rankas kiek įmanydami!

— Bet jei tų plėšikų daug, – samprotavo Meris, – tikrai reikės kautis. Tu neišgelbėsi Loto ir Grafystės vien liūdėdamas ar skėsčiodamas rankomis, brangusis Frodai.

— Ne, – pritarė Pipinas, – antrą kartą jų taip lengvai nenubaidy-si. Dabar juos užklupome netikėtai. Ar girdėjote gaudžiančius ragus? Aiškiai šalia yra kitų galvažudžių. Kai jų bus daugiau, atsiras ir drąsos. Reikėtų pagalvoti, kur užsiglausti nakčiai. Vis dėlto esame tik keturi, nors ir ginkluoti.

— Sugalvojau, – tarė Semas, – eikime pas senąjį Tomą Medvilnį. Pietinės Alėjos gale! Jis visada buvo tvirtas vyras. Ir turi daug sūnų jie visi mano draugai.

— Ne! – prieštaravo Meris. – Mums netinka užsiglausti. Kaip tik tai žmonės daro, o banditams tas tinka. Jie paprasčiausiai surinks pajėgas, įspraus mus į kampą, o tada išvarys ar išrūkys. Ne, reikia daryti kažką tuoj pat.

— Ką daryti? – paklausė Pipinas.

— Pakelti Grafystę! – atsakė Meris. – Dabar! Pažadinti visus mūsiškius! Pats matai, kad jie nekenčia viso šito – nekenčia visi, išskyrus keletą niekšelių ir porą kvailių, kurie nori būti svarbūs, bet nesupranta, kas iš tikrųjų vyksta. Grafystė ilgą laiką gyveno labai ramiai, gyventojai nežino, kaip priešintis. Reikia tik degtuko, ir viskas užsidegs. Vado vyrai supranta. Jie bandys mus sutrypti, užgesinti maištą. Turime labai nedaug laiko. Semai, skubėk į Medvilnio ūkį. Jis čia vadovas ir pats drąsiausias. Greičiau! O aš pūsiu Rohano ragą – užgrosiu tokią muziką, kokios jie niekada negirdėjo.

Jie grįžo į kaimo vidurį. Ten Semas pasuko į šalį ir nušuoliavo žemyn alėja, vedančia į pietus pas Medvilnius. Toli nenujojęs hobitas išgirdo tyrą rago balsą, pakilusį į dangų. Jis nuaidėjo toli per kalvas ir laukus, garsas buvo toks įsakmus, kad pats Semas vos neapsisuko grįžti. Jo ponis atsistojo piestu, sužvengė.

— Pirmyn, šaunuoli! Pirmyn! – šūktelėjo jis. – Greitai grįšime. Jis išgirdo, kaip Meris pakeitė gaidą – orą sudrebino Žemgalos Rago Šūkis:

Už nugaros Semas išgirdo balsus, kylantį triukšmą ir durų trinksėjimą. Priekyje tamsoje užsidegė šviesos, ėmė loti šunys, girdėjosi žingsniai. Gatvės gale pasirodė ūkininkas Medvilnis su trimis savo sūnumis — jaunuoju Tomu, Linksmuoliu ir Niku, skubantys prie Semo. Rankose jie laikė kirvius. Hobitai užtvėrė Semui kelią.

— Ne! Tai ne vienas iš plėšikų, – išgirdo Semas sakant ūkininką. – Pagal ūgį tai hobitas, bet keistai apsirengęs. Kas tu toks, kas čia per triukšmas?

— Aš Semas, Semas Gemdžis. Aš sugrįžau.

Ūkininkas Medvilnis priėjo arčiau, prieblandoje įsižiūrėjo į jį.

— Nagi, nagi! – šūktelėjo jis. – Balsas tas pats ir veidas nepasikeitęs, Seniai. Bet su tokiu apdaru gatvėje būtume prasilenkę. Aiškiai buvai svečiuose kraštuose. Manėme, kad žuvai.

— Ne, nežuvau! – atsakė Semas. – Ponas Frodas irgi ne. Jis čia su savo draugais. Štai iš kur triukšmas. Jie kelia Grafystę. Ruošiamės išmėžti šituos plėšikus kartu su jų Vadu. Jau pradedame.

— Puiku, puiku! – sušuko ūkininkas Medvilnis. – Tai pagaliau prasidėjo! Jau visus metus niežtėjo rankos, bet niekas nepadėjo. Man reikėjo galvoti apie žmoną ir Rožytę. Tie plėšikai nieko nesibaido. Bet lekiam, vaikinai! Krantinė pakilo! Turime būti ten!

— O kaip ponia Medvilnienė ir Rožytė? – paklausė Semas. – Nesaugu jas palikti vienas.

— Su jomis mano Nibsas. Bet jei nori, gali eiti jam padėti, – su šypsena atsakė ūkininkas Medvilnis, o pats su sūnumis nubėgo kaimo link.

Semas nuskubėjo prie namo. Šalia didelių apvalių durų, ant laiptelių, vedančių nuo plataus kiemo, stovėjo ponia Medvilnienė, Rožytė ir jas saugantis Nibsas su šakėmis.

— Tai aš! – prijodamas sušuko Semas. – Semas Gemdžis! Nebandyk manęs perdurti, Nibsai. Aš su šarvais. Jis nušoko nuo ponio, užbėgo laipteliais. Jie tylėdami į jį žiūrėjo.

— Labas vakaras, ponia Medvilnienė! – pasakė jis. – Sveika, Rožyte!

— Labas, Semai, – atsakė Rožytė. – Kur tu buvai? Sakė, kad tu žuvai. Bet aš tavęs laukiu nuo pavasario. Labai neskubėjai, ar ne?

— Gal ir nelabai, – susigėdęs tarė Semas, – bet skubu dabar. Mes tvarkomės su plėšikais, turiu grįžti pas poną Frodą. Maniau, užsuksiu, pažiūrėsiu, kaip laikotės jūs, ponia Medvilnienė, ir tu, Rožyte.

— Mes laikomės gerai, ačiū, – pasakė ponia Medvilnienė. – Būtų dar geriau, jei ne tie vagys ir plėšikai.

— Na, bėk, – pasakė Rožytė. — Jei visą laiką saugojai poną Frodą, negi paliksi jį dabar, tokiame pavojuje?

Semui skaudžiai sudilgo širdį. Reikėjo labai gerai apgalvoti atsakymą arba tylėti. Jis nusisuko, vėl sėdo į balną. Bet vos pajudėjo, Rožytė nubėgo laipteliais.

— Man regis, atrodai šauniai, Semai, – pasakė ji. – Dabar jok! Bet būk atsargus – susitvarkęs su plėšikais tuoj pat sugrįžk!

Grįžęs Semas rado sukilusį visą kaimą. Be jaunuolių, susirinko per šimtą tvirtų hobitų, ginkluotų kirviais, sunkiais kūjais, ilgais peiliais ir storomis lazdomis, keletas turėjo medžioklinius lankus. Iš aplinkinių ūkių traukė dar daugiau.

Kaimiečiai uždegė didelį laužą, kad pagyvintų aplinką ir dar todėl, kad tai buvo vienas iš Vado uždraustų dalykų. Laužas skaisčiai degė atslenkančioje naktyje. Kiti, Merio nurodymu, abiejuose kaimo galuose skersai kelią statė užtvaras. Prie žemutinės užtvaros atėję tvarkdariai apstulbo, bet pamatę, kas čia vyksta, metė plunksnas ir prisidėjo prie maišto. Kiti nuslinko šalin.

Semas surado Frodą su draugais prie laužo, besikalbančius su senuoju Tomu Medvilnių, o susižavėjusi Krantinės minia stovėjo aplinkui ir spoksojo.

— Na, o kas dabar? – paklausė Medvilnis.

— Negaliu pasakyti, – tarė Frodas, – kol nesužinosiu daugiau. Kiek ten plėšikų?

— Sunku pasakyti, – gūžtelėjo pečiais Medvilnis. — Jie bastosi aplink, ateina ir išeina. Kiek aukščiau Hobitono Kėliųjų pašiūrėse yra apie penkiasdešimt, bet jie dažnai sukiojasi aplink, vagia ar „surinkinėja", kaip jie tai vadina. Aplink Vadą retai kada būna mažiau kaip dvidešimt. Jis gyvena Begende, ar bent gyveno, bet dabar lauke nebepasirodo. Jau savaitė ar dvi, kai jo niekas nematė. Vyrai neprileidžia nieko artyn.

— Hobitonas ne vienintelė jų buveinė, ar ne? – paklausė Pipinas.

— Ne, kad ir kaip būtų gaila, – tarė Medvilnis. – Dar nemažai pietuose Ilgagalyje ir prie Sarno Brastos. Kiek girdėjau, daug tūno Miškagalyje, o dar stovi pašiūrės Kelvietėje. Be to, yra Uoladuobės, kaip jie jas vadina, – seni sandėlių tuneliai prie Mikei Delvingo, paversti kalėjimais tiems, kurie priešinasi. Manau, kad visoje Grafystėje jų ne daugiau kaip trys šimtai, gal net mažiau. Jei laikysimės drauge, galime juos įveikti.

-Ar jie turi ginklų? – paklausė Meris.

— Rimbų, peilių ir vėzdų nedoriems jų darbams pakanka – kol kas tiek matėme, – atsakė Medvilnis. – Bet jei reiks kautis, atsiras ir kitokių ginklų. Kai kurie dar turi lankus. Jau pašovė vieną ar du mūsiškius.

— Na va, Frodai, – tarė Meris, – žinojau, kad turėsim kautis. Jie pradėjo žudyti.

— Ne visai taip, – patikslino Medvilnis, – bent dėl šaudymo. Pradėjo Tukai. Matai, tavo tėtis, Peregrinai, niekada nesutarė su tuo Lotu, nuo pat pradžių: jis pasakė, kad jei kas ir turi teisę žaisti Vadą, tai tik Grafystės Tanas, o ne kažkoks išsišokėlis. Kai Lotas pasiuntė savo vyrus, jie grįžo nieko nepešę. Tukams gerai, jie turi gilias olas Žaliosiose Kalvose, Didžiuosius Smialus. Plėšikai negalėjo jų pasiekti, dabar jie neleidžia tiems galvažudžiams įžengti į savo žemę. Jei pasirodo, Tukai juos medžioja. Jau nušovė tris už plėšikavimą bei brakonieriavimą. Po to plėšikai pasiuto. Jie atidžiai seka Tukžemę. Išjos niekas negali nei išeiti, nei įeiti.

— Šaunuoliai, Tukai! – sušuko Pipinas. – Tačiau vienas hobitas į Tukžemę įeis. Aš joju į Smialus. Kas nori su manimi iki Tukboro? Pipinas išjojo su šešiais vaikinais ant ponių.

— Greitai pasimatysim! – riktelėjo jis. – Per laukus čia tik keturiolika mylių. Ryte atvesiu jums armiją Tukų.

Hobitai dingo atslenkančioje naktyje, Meris palydėjo juos rago garsu. Visi pralinksmėjo.

— Vis tiek, – pasakė Frodas visiems, stovintiems šalia, – nenoriu, kad žudytumėt: net ir plėšikų, nebent jie patys gvieštųsi žudyti.

— Gerai! – sutiko Meris. – Bet tuoj turėtume sulaukti Hobitono gaujos. Jie ateis ne vien pasikalbėti. Reikia susitvarkyti su jais švariai, tačiau turime būti pasirengę viskam. Aš turiu planą.

— Labai gerai, – pasakė Frodas, – tvarkykis.

Kaip tik tada atbėgo keletas hobitų, pasiųstų Hobitono link.

-Jie ateina! – šaukė žvalgai. – Dvidešimt ar daugiau. O du pasuko į vakarus.

— Vadinasi, į Kelvietę, – pasakė Medvilnis. – Pakviesti daugiau galvažudžių. Na, penkiolika mylių pirmyn atgal. Dėl jų galvų dar nesukim.

Meris nuskubėjo duoti nurodymų. Ūkininkas Medvilnis liepė visiems išsiskirstyti po namus, išskyrus vyresnius hobitus, turėjusius kokius nors ginklus. Ilgai laukti neprireikė. Netrukus jie išgirdo garsius balsus ir sunkius žingsnius. Keliu atžygiavo visas būrys plėšikų. Jie pamatė užtvarą, nusijuokė: tokioje mažoje šalyje niekas negalės pasipriešinti dvidešimčiai tvirtų plėšikų.

Hobitai atidarė užtvarą, atsitraukė į šalį.

— Ačiū! – pasityčiodami nusijuokė plėšikai, – o dabar šiauškit namo į lovas, kol neišplakėme. Jie nužygiavo gatve šaukdami:

— Užgesinti šviesas! Į vidų ir lindėkit ten! Arba metams paimsim penkiasdešimt jūsiškių į Uoladuobes. Vidun! Vadas praranda kantrybę.

Niekas nekreipė dėmesio į įsakymus, tačiau hobitai tyliai susiglaudė jiems už nugarų ir sekė paskui. Plėšikai atėjo prie laužo, ten stovėjo vienišas Medvilnis ir šildėsi rankas.

— Kas tu toks, ką čia manai darąs? – suriko banditų vadas. Ūkininkas Medvilnis lėtai į jį atsisuko.

— Kaip tik norėjau paklausti to paties tavęs, – pasakė jis. – Čia ne jūsų šalis, čia jūs nepageidaujami.

— Užtat tu pageidaujamas, – atrėžė vadas, – mums tavęs reikia. Imkit jį, vaikinai! Į Uoladuobes, dar įkrėskit kaip reikiant, kad užsičiauptų!

Vyrai žengė žingsnį ir sustojo. Aplink juos pasigirdo murmesys, jie staiga suvokė, kad ūkininkas Medvilnis visai ne vienas. Jie buvo apsupti. Tamsoje, kur nebesiekė laužo šviesa, žiedu stovėjo iš šešėlių išsėlinę hobitai. Jų buvo beveik du šimtai, visi ginkluoti.

Priekin žengė Meris.

— Mes jau buvome susitikę, – pasakė jis vadui, – aš tave įspėjau negrįžti čia. Įspėju dar sykį: tu stovi šviesoje, į tave taikosi lankininkai. Jei bent pirštu paliesi ūkininką ar bet kurį kitą, būsi iš karto nušautas. Padėk ginklus!

Vadas apsidairė. Jis pakliuvo į spąstus. Bet jis neišsigando, ne dabar, kai už nugaros stovėjo dvidešimt saviškių. Plėšikas pernelyg niekino hobitus, kad suprastų pavojų. Iš kvailumo jis nusprendė kautis. Išsiveržti bus lengva.

— Pirmyn, vaikinai! – suriko jis. – Įkrėskim jiems!

Su ilgu peiliu kairėje rankoje ir vėzdu dešinėje jis puolė atgal, bandydamas prasiveržti į Hobitoną. Užsimojo smogti kelyje stovinčiam Meriui. Ir sudribo negyvas su keturiomis strėlėmis.

Kitiems užteko. Jie pasidavė. Iš plėšikų atėmę ginklus, hobitai juos nuvedė į pačių statytą tuščią trobą, tvirtai surišo ir užrakino, pastatę sargybą. Negyvas vadas buvo nuvilktas palaidoti.

— Dabar atrodo labai lengva, ar ne? – paklausė Medvilnis. – Aš sakiau, kad galime juos įveikti. Bet reikėjo kvietimo. Grįžote pačiu laiku, pone Meri.

— Dar reikia daug padaryti, – pasakė Meris. — Jei jūs teisingai skaičiuojate, nesusidorojome nė su dešimtadaliu. Bet jau tamsu. Manau, kitas smūgis palauks iki ryto. Tada turėsime aplankyti Vadą.

— Kodėl ne dabar? – paklausė Semas. – Dar nėra septynių. Aš noriu pamatyti savo senioką. Ar nežinote, kas jam atsitiko, pone Medvilni?

— Nei kas labai gero, nei kas labai blogo, Semai, – atsakė ūkininkas. — Jie išrausė Begšoto Alėją — jam tai buvo skaudus smūgis. Tavo tėtušis dabar gyvena viename tų naujų namų, kuriuos pastatė Vado vyrai, kai jie dar dirbdavo, o ne tik degindavo ir vogdavo: už mylios nuo Krantinės. Kai gali, jis ateina pas mane, aš pasirūpinu, kad jis pavalgytų geriau už tuos vargšus. Žinoma, tai prieš Taisykles. Norėjau pasiimti jį pas save, bet neleido.

— Labai ačiū, pone Medvilni, aš niekada to nepamiršiu, – pasakė Semas, – bet noriu jį pamatyti. Tas Vadas ir Šarkis, apie kuriuos jie kalbėjo, dar gali pridaryti bėdų iki ryto.

— Gerai, Semai, – pasakė Medvilnis, – pasiimk porą vaikinų, jok ir atsivesk jį pas mane. Tik nejok pro senąjį Hobitono kaimą šalia Upės. Mano Linksmuolis parodys tau kelią.

Semas išjojo. Meris nakčiai paskirstė žvalgus kaime ir sargybinius prie užtvarų. O jis su Frodu nuėjo pas Medvilnį. Jie susėdo šiltoje virtuvėje su visa šeima. Medvilniai uždavė keletą mandagių klausimų apie jų keliones, tačiau vargu ar klausėsi atsakymų: jiems labiau rūpėjo įvykiai Grafystėje.

-Viskas prasidėjo nuo Spuogo, kaip mes jį vadiname, – pasakojo ūkininkas Medvilnis, – prasidėjo vos jums išvykus, pone Frodai. Jis turėjo juokingų minčių, tas Spuogas. Atrodė, norėjo viską valdyti pats, įsakinėti kitiems. Netrukus paaiškėjo, kad jis iš tiesų turi daugiau, nei jam pakanka, ir nori susigriebti dar daugiau. Iš kur jis gaudavo pinigų, niekas nežino – statė malūnus, salyklines, smukles, ūkius, sodino tabaką. Dar prieš atsikraustydamas į Begendą, man regis, jis nupirko Smėliaus malūną.

Žinoma, pradėjo nuo tėvo paliktų žemių Pietkiemyje, ko gero, pardavinėjo daug geriausio tabako – metus ar du tyliai siuntė jį į užsienius. Bet praėjusių metų pabaigoje jis pradėjo vežimais siųsti ne vien tabaką. Ėmė visko stigti, be to, artėjo žiema. Žmonės pradėjo pykti, tačiau jis turėjo ką atsakyti. Atvyko daug vyrų, daugiausia plėšikų. Vieni dideliais vežimais išgabeno prekes į pietus, o kiti pasiliko. Atvyko dar daugiau. Mums dar nespėjus susivokti, jie įsikūrė visoje Grafystėje, ėmė kirsti medžius, rausti griovius, statytis sau pašiūres ir namus, kokie jiems patiko. Iš pradžių Spuogas mokėjo už prekes bei žalą, bet vėliau jie pradėjo nurodinėti patys, ėmė tai, ką norėjo.

Jau tada buvo blogai, bet dar tuo nesibaigė. Senasis meras Vilas išsiruošė į Begendą pareikšti protesto, bet jo nepasiekė. Plėšikai sučiupo jį, užrakino kažkokioj skylėj Mikei Delvinge, ten jis ir sėdi. Po to, tuoj po Naujųjų Metų, kai mero nebebuvo, Spuogas pasiskelbė Vadovaujančiu Tvarkdariu arba tiesiog Vadu, kaip jam labiau patiko, — jei kas nors kišo nosį kur nereikia, kaip jie sakė, tai atsidurdavo pas Vilą. Diena dienon buvo vis prasčiau. Tabako liko tik jo vyrams. Vadui nepatiko alus, jis uždarė visas smukles, visko, išskyrus taisykles, vis labiau ir labiau stigo, nebent truputį nuslėpdavai, kai plėšikai vaikščiodavo rinkdami „teisingam perskirstymui" – kas reiškė, kad jie gauna, o mes ne. Tik tvarkdarių namuose galėjai pasiimti likučių, jei suvirškindavai juos. Viskas buvo blogai. Bet atėjus Šarkiui, net žodžių nėra nusakyti...

— Kas tas Šarkis? – paklausė Meris. – Girdėjau vieną plėšiką kalbant apie jį.

— Atrodo, kad didžiausias galvažudys iš visų, – atsakė Medvilnis. – Pirmą sykį apie jį išgirdome per praėjusį derlių, gal rugsėjo pabaigoje. Niekada jo nematėme, bet jis sėdi Begende. Manau, kad dabar jis yra tikrasis Vadas. Visi plėšikai daro, ką jis liepia, o jis liepia paprastai: kirskit, deginkit, griaukit, o dabar ir žudykit. Jau nebeliko nė krislo proto. Jie nukerta medžius ir palieka juos gulėti, jie degina namus ir daugiau nestato.

Paimkim Smėliaus malūną. Vos atėjęs į Begendą Spuogas jį nugriovė. Tada atsivedė daug nedorų žmonių, pastatė didesnį, pilną ratų, visokių svetimų aparatų. Džiaugėsi tik tas kvailys Tedas — jis dabar ten dirba, valydamas tų niekšų mašinas. O jo tėvas buvo malūnininkas, pats sau šeimininkas. Spuogas norėjo malti daugiau ir greičiau, kaip jis sakė. Jis turi ne vieną tokį malūną. Bet malimui reikia grūdų, o naujam malūnui jų buvo ne daugiau nei senajam. Kai atėjo Šarkis, jie iš viso nebemala grūdų. Nuolat kažką daužo, leidžia dūmus su smarve, Hobitone net naktį nebeliko ramybės. Jie leidžia tas atliekas tyčia – užteršė visą Žemutinę Upę, dabar teršalai leidžiasi prie Brendivyno. Jeigu jie nori paversti Grafystę dykyne, jiems gerai sekasi. Netikiu, kad visą tą muziką užsuko kvailys Spuogas. Sakyčiau, jog Šarkis.

-Taip! – įsiterpė jaunasis Tomas. — Jie net suėmė Spuogo mamą, senąją Lobeliją, o jis ją mylėjo. Kai kas iš Hobitono matė. Ji leidžiasi takeliu su savo senu lietsargiu. Į viršų eina plėšikai, stumdami karutį. „Kur einate?" – klausia ji. „Į Begendą", – sako jie. „O ko?" – „Statyti naujų pašiūrių Šarkiui". – „Kam tokiam, sakėt?" nesupranta ji. „Šarkiui, – kartoja jie. – O dabar traukis iš kelio, sena ragana!" – „Aš parodysiu jums Šarkį, jūs, vagys ir plėšikai!" šaukia ji, užsimoja skėčiu ir puola jų vadą, du kartus už ją didesnį. Taip jie ją suėmė. Nuvilko į Uoladuobes, argi tai jos amžiui? Suėmė ir kitų gerų žmonių, bet negalima neigti, kad ji parodė daugiau drąsos už visus.

Vidury tos kalbos įgriuvo Semas su savo senioku. Senasis Gemdžis neatrodė labai pasenęs, tik apkurto labiau.

— Labas vakaras, pone Beginsai! – pasakė jis. – Išties džiaugiuosi, matydamas jus grįžusį. Bet griežiu ant jūsų dantį, kaip pas mus sakoma, jei leisite būti įžūliam. Nevertėjo jums parduoti Begendo. Nuo to prasidėjo visos niekšybės. Kol ten užsieniuose puotavote ir po kalnus gainiojotės Juoduosius Vyrus, kaip pasakojo Semas, nors aš nesuprantu, kuriam galui, jie atėjo, iškasė Begšoto Alėją ir sunaikino mano daržoves!

— Man labai gaila, pone Gemdži, – atsakė Frodas. – Bet dabar grįžau, pasistengsiu atpirkti kaltę.

— Nieko kito iš jūsų ir nesitikėjau, – sutiko seniokas. – Ponas Frodas Beginsas yra tikras kilmingas hobitas, aš visada taip sakiau, kad ir ką kiti galvotų apie šitą pavardę, prašau atleisti. Tikiuosi, mano Semas padoriai elgėsi ir jūsų nesupykdė?

-Jis buvo puikus palydovas, – atsakė Frodas. – Ar galite patikėti — jis dabar yra vienas žymiausių žmonių visose šalyse, nuo čia iki Jūros ir už Didžiosios Upės kuriamos dainos apie jo žygdarbius?

Semas išraudo, bet dėkingas pažvelgė į Frodą, nes Rožytės akys suspindo, ji šypsojosi jam.

— Tikrai sunku patikėti, – tarė seniokas. – Matau, kad jis buvo patekęs į keistą draugiją. O kur jo megztinis? Man nepatinka geležiniai rūbai, tegu ir patogūs.

Kitą rytą ūkininko Medvilnio šeimyna ir svečiai kėlėsi anksti. Naktį nieko neatsitiko, bet dar nesibaigus dienai reikėjo laukti nemalonumų.

— Rodosi, Begende nebeliko plėšikų, – pasakė Medvilnis, – bet gauja iš Kelvietės gali užgriūti bet kurią akimirką.

Po pusryčių atjojo pasiuntinys iš Tukžemės. Jis buvo puikios nuotaikos.

— Tanas sukėlė visą mūsų šalį, – pasakojo jis, – naujienos kaip gaisras sklinda į visas puses. Likę gyvi plėšikai, kurie mus saugojo, spruko į pietus. Tanas juos nusivijo, kad sulaikytų didelę gaują iš tos pusės, bet jis siunčia poną Peregriną su visais, kuriuos galėjo išleisti.

Kitos naujienos nebuvo tokios geros. Apie dešimtą grįžo visai nakčiai išjojęs Meris.

— Maždaug už keturių mylių didelė gauja, – pasakė jis, — jie eina keliu nuo Kelvietės, prie jų prisidėjo nemažai pavienių plėšikų. Jų bus koks šimtas, eidami viską degina. Prakeikimas!

— Aha! Šitie ponai nenusiteikę kalbėti, jie ateina žudyti, jei tai jiems pavyks, – pasakė ūkininkas Medvilnis. — Jei Tukai nespės, reikia slėptis ir šaudyti be derybų. Teks kautis, kol viską sutvarkysime, pone Frodai.

Tukai suspėjo. Netrukus įžygiavo jų šimtinė, surinkta iš Tukboro ir Žaliųjų Kalvų. Vadovavo Pipinas. Dabar Meriui pakako tvirtų hobitų stoti prieš plėšikus. Žvalgai pranešė, kad plėšikai laikosi krūvoje. Jie suprato, kad šalyje kilo maištas, ir ruošėsi be skrupulų užgniaužti sukilimą jo židinyje Krantinėje. Bet, nors ir labai rūstūs, jie neturėjo apie karą nusimanančio vado. Plėšikai žygiavo be jokio atsargumo. Meris greitai sumetė planą.

Plėšikai atėjo Rytiniu keliu. Nesustodami jie pasuko Krantinės keliu, kurį laiką vingiuojančiu tarp aukštų šlaitų su tvoromis ant viršaus. Už posūkio, maždaug už ketvirčio mylios nuo pagrindinio kelio, jie priėjo tvirtą užtvarą iš apverstų senų vežimų. Būrys sustojo. Plėšikai išvydo, kad palei tvoras virš jų galvų išsirikiavo šimtai hobitų. Už nugarų hobitai sustūmę dar daugiau laukuose slėptų vežimų ir užkirto kelią atsitraukti. Iš viršaus į plėšikus kreipėsi Meris:

-Jūs patekote į spąstus, – pasakė jis. — Jūsų draugai iš Hobitono irgi įjuos pateko, dabar vienas negyvas, o kiti nelaisvėje. Padėkite ginklus! Tada atsitraukite dvidešimt žingsnių, sėskitės ant žemės. Tie, kurie bandys išsiveržti, bus nušauti.

Plėšikai taip lengvai nepasidavė. Keletas pakluso, bet buvo tuoj pat grąžinti atgal. Dvidešimt ar daugiau apsisuko, puolė vežimus. Šešis nušovė, o kiti prasiveržė, nukaudami du hobitus ir išsisklaidydami po šalį Miškagalio kryptimi. Dar du krito bebėgdami. Meris garsiai papūtė ragą, iš toli pasigirdo atsakymai.

— Toli nenubėgs, – pasakė Pipinas, – visa šalis pilna mūsų medžiotojų.

Spąstuose likę galvažudžiai, apie aštuoniasdešimt, pabandė įveikti užtvarą ir šlaitus, hobitai buvo priversti daugelį nušauti ar nukirsti kirviais. Vis dėlto patys stipriausieji prasibrovė į vakarinę C pusę ir žiauriai atakavo hobitus, labiau pasiryžę žudyti, o ne pabėgti. Keletas hobitų krito, likę susvyravo, bet iš rytinės pusės atskubėjo Meris su Pipinu. Hobitai puolė plėšikus. Meris pats nukovė vadą, žvairakį milžiną, panašų į didžiulį orką. Tada jis atitraukė pajėgas, apsupęs likusią gaują lankininkų žiedu.

Pagaliau viskas baigėsi. Lauke gulėjo beveik septyniasdešimt negyvų plėšikų, tuzinas buvo nelaisvėje. Žuvo devyniolika hobitų, apie trisdešimt buvo sužeista. Negyvi plėšikai buvo sukrauti į vežimus, nuvežti į seną smėlduobę netoliese ir palaidoti, vėliau žmonės ją vadino Mūšio Duobe. Kritę hobitai buvo drauge palaidoti kape prie kalvos. Vėliau ten buvo pastatytas didžiulis akmuo ir pasodintas sodas. Taip baigėsi Krantinės Mūšis 1419-aisiais, paskutinis mūšis Grafystėje ir vienintelis Žaliuosiuose Laukuose nuo kautynių Šiauriakiemyje 1147-aisiais. Vėliau, nors aukų buvo nedaug, jam teko skyrius Raudonojoje Knygoje. Buvo sudarytas Sąrašas visų, dalyvavusių mūšyje, o Grafystės istorikai išmoko jį atmintinai.

Nuo to laiko pastebimai išaugo Medvilnių šlovė bei turtai, tačiau Sąrašo viršuje įrašyti Kapitonų Meriadoko ir Pipino vardai.

Frodas dalyvavo mūšyje, tačiau kardo neištraukė. Didžiąją laiko dalį užsiėmė tuo, jog neleido įsiutusiems hobitams užmušti priešų, sudėjusių ginklus. Kai kautynės pasibaigė ir buvo paskirstyti vėlesni darbai, jis su Meriu, Pipinu bei Semu grįžo pas Medvilnius. Po vėlyvų priešpiečių Frodas atsiduso:

— Na, manau, laikas išsiaiškinti su „Vadu".

— Tikrai taip, kuo greičiau, tuo geriau, – pritarė Meris. – Tik nebūk per švelnus! Jis atsakingas už tai, kad atsivedė plėšikus, padariusius tiek blogio!

Ūkininkas Medvilnis surinko dviejų tuzinų tvirtų hobitų palydą.

— Mes tik spėjame, kad Begende plėšikų nebeliko, – pasakė jis, tikrai nežinome.

Jie išsiruošė pėsčiomis. Pirmi ėjo Frodas, Semas, Meris ir Pipinas.

Tai buvo viena liūdniausių valandų jų gyvenime. Virš galvų kilo didžiulis kaminas. Priartėjus prie senojo kaimo kitoje Upės pusėje, hobitai išvydo naujų bjaurių namų eiles abipus kelio, o už jų – niūrų, purviną, bjaurų naująjį malūną: didžiulį plytų pastatą, užtvenkusį srovę, kurią dar ir teršė savo garuojančiomis, dvokiančiomis nuobėgomis. Palei Krantinės kelią buvo iškirsti visi medžiai.

Perėję per tiltą ir pasižiūrėję į Kalvą jie neteko žado. Netgi Semo vizija Veidrodyje neparuošė jų tam, ką dabar išvydo. Senoji Sodyba vakariniame šlaite buvo nugriauta, vietoj jos driekėsi degutuotų pašiūrių eilės. Dingo visi kaštonai. Suolai ir gyvatvorės buvo išlaužyti. Plikame lauke netvarkingai riogsojo dideli vežimai. Begšoto Alėja virto žiojinčiu smėlio ir žvyro karjeru. Per susigrūdusias dideles lūšnas nesimatė Begendo.

-Jiejį nukirto! – sušuko Semas. — Jie nukirto Puotos Medį! — Jis parodė į vietą, kur stovėjo medis, po kuriuo Bilbas sakė savo Atsisveikinimo Kalbą. Nugenėtas ir negyvas medis gulėjo lauke. Tai buvo paskutinis lašas, Semas prapliupo verkti.

Tačiau ašaras nutraukė juokas. Pasirėmęs ant žemos malūno kiemo sienos stovėjo niūrus hobitas. Jis buvo suodinas, juodomis rankomis.

— Nepatinka, Semai? – sušnarkštė jis. – Bet tu visada buvai skystablauzdis. Maniau, išplaukei vienu tų laivų, apie kuriuos plakdavai liežuviu, plaukiančius, plaukiančius. Ko čia sugrįžai ieškoti? Grafystėje turime darbo ir be tavęs.

— Matau, – atsakė Semas, – nusiprausti laiko nėra, o sienoms ramstyti užtenka. Klausyk, pone Smėliau, turiu šiame kaime sumokėti kai kurias skolas, tad pasistenk daugiau nesityčioti arba gausi tokią sąskaitą, kurios tavo kapšelis nepakels.

Tedas Smėlius nusispjovė per sieną.

— Harn, – nusijuokė jis, – pabandyk mane paliesti. Aš Vado draugas. Jis tave pakratys kaip reikiant, jei dar pliaukši.

— Nešvaistyk žodžių šitam kvailiui, Semai! – pasakė Frodas. — Tikiuosi, nedaug hobitų tapo tokiais. Tai būtų blogiau nei visa plėšikų padaryta žala.

— Smėliau, purvinas, įžūlus niekše, – tarė Meris. – Tu daug ko nežinai. Kaip tik kylame į Kalvą susitvarkyti su tavo brangiuoju Vadu. Su jo vyrais jau susitvarkėme.

Tedas išsižiojo, nes tik dabar pamatė palydą, kuri, Meriui davus ženklą, peržygiavo tiltu. Nulėkęs į malūną jis grįžo su ragu, garsiai jį papūtė.

— Pataupyk kvapą! – nusijuokė Meris. – Man sekasi geriau.

Jis iškėlė savo sidabrinį ragą, papūtė, ir tyras garsas nusirito per Kalvą. Iš olų, pašiūrių ir aptriušusių Hobitono namų pasipylė hobitai, su riksmais ir valiavimais nusekė būrį keliu iki Begendo.

Ant Kalvos būrys sustojo, Frodas su draugais nuėjo vieni. Tai buvo kažkada jų numylėtos vietos. Sode buvo pilna lūšnų ir pašiūrių, kai kurios taip arti vakarinių langų, kad net užstojo šviesą. Visur riogsojo krūvos atliekų. Durys buvo apdegusios, varpelio grandinėlė kabojo laisva, pats varpelis neskambėjo. Į beldimą niekas neatsakė. Hobitai stumtelėjo duris, jos sugirgždėjo ir atsidarė. Jie įėjo vidun. Ten dvokė, buvo pilna šiukšlių, atrodė, kurį laiką čia niekas negyveno.

— Kur slepiasi tas nelaimingas Lotas? – dairėsi Meris. Jie apieškojo kiekvieną kambarį, bet iš gyvų padarų rado tik žiurkių bei pelių. — Ar pasakyti kitiems, kad apieškotų pašiūres?

— Čia dar blogiau nei Mordore! – pasibaisėjo Semas. – Daug blogiau. Kaip sakoma, namai lieka tokie, kokius prisimeni, o čia...

— Taip, Mordoras, – linktelėjo Frodas. — Jo rankų darbas. Sarumanas dirbo jam visą laiką, nors galvojo, kad dirba sau. Tas pats ir su Sarumano apgautais, tokiais, kaip Lotas.

Meris sutrikęs, bjaurėdamasis apsidairė.

— Einam iš čia! – pasakė jis. — Jei būčiau žinojęs, kiek niekšybių jis padarys, būčiau sugrūdęs tabako kapšelį Sarumanui į gerklę.

— Be abejo, be abejo! Bet nesugrūdai, todėl aš galiu pasveikinti jus, sugrįžusius namo.

Duryse stovėjo pats Sarumanas – pasitaisęs, patenkintas; jo akys blizgėjo iš pagiežos ir piktžiugos.

Frodas staiga viską suprato.

— Šarkis! – suriko jis. Sarumanas nusijuokė.

— Vadinasi, girdėjai mano vardą, ar ne? Izengarde mane taip vadindavo visi mano pavaldiniai.[2] Bet aiškiai nesitikėjai pamatyti mane čia.

— Nesitikėjau, – tarė Frodas, – bet galėjau atspėti. Mažytė, įžūli niekšybė – Gendalfas įspėjo mane, kad tokį dalyką dar sugebi.

— Sugebu, – pasakė Sarumanas, – dar daug sugebu. Jūs mane prajuokinote, hobitų lordukai, jojantys kartu su didžiaisiais, tokie saugūs, patenkinti savimi. Manėte, kad šauniai pasidarbavote ir dabar galite ramiai grįžti, maloniai gyventi savo šalyje. Sarumano namus galima sugriauti, galimąjį išvaryti, o jūsų niekas pirštu nepalies. Kurgi ne! Jūsų reikalais pasirūpins Gendalfas. – Sarumanas vėl nusijuokė. – Tik ne jis! Kai padaro savo darbą, jis išmeta savo įrankius. O jūs turite vilktis paskui jį, slampinėti, kalbėti ir keliauti dukart toliau, nei iš tiesų reikia. „Na, – pagalvojau aš, — jeigujie tokie kvailiai, aplenksiu juos ir pamokysiu. Vienas blogas darbas vertas kito". Pamoka būtų buvusi dar skaudesnė, jei būčiau turėjęs daugiau laiko ir žmonių. Vis dėlto padariau tiek, kad per savo gyvenimą nespėsite pataisyti. Man bus malonu galvoti apie tai, gydyti savo žaizdas.

— Jeigu tau dėl to malonu, – pasakė Frodas, – tai man tavęs gaila. Manau, kad tai tebus malonus prisiminimai. Tuoj pat išeik ir niekada negrįžk!

Aplinkinių kaimų hobitai pamatė Sarumaną, išeinantį iš vienos lūšnos, todėl dabar grūdosi prie Begendo durų. Išgirdę Frodo įsakymą jie ėmė piktai murmėti:

— Nepaleiskimejo! Užmuškimjį! Jis plėšikas ir žudikas! Užmuškimjį!

Sarumanas apžvelgė priešiškus veidus, nusišypsojo.

— Užmuškimjį! – pamėgdžiojo jis. – Užmuškit, jei manote, kad jūsų pakaks, mano narsieji hobitai!

Jis išsitiesė, plykstelėjo savo juodomis akimis.

— Bet negalvokite, kad netekęs turtų aš praradau ir savo galią! Tas, kas man smogs, bus prakeiktas. Jei mano kraujas bus pralietas Grafystėje, ji išdžius ir niekas jos nebeišgelbės.

Hobitai atsitraukė. Bet Frodas pasakė:

— Netikėkite juo! Jis prarado visą galią, išskyrus balsą, kuriuo dar gali gąsdinti ir apgaudinėti jus, jei tik leisitės. Bet aš neleisiu jo užmušti. Beprasmiška už kerštą atsilyginti kerštu – tai nieko nepakeis. Eik, Sarumanai, eik tiesiausiu keliu!

— Šliuže! Šliuže! – pašaukė Sarumanas. Iš šalimais stovėjusios lūšnos lyg šuo iššliaužė Šliužburnis. – Vėl į kelią, Šliuže! – pasakė Sarumanas. – Šitie šaunūs vaikinai mus vėl išveja. Einam!

Sarumanas pasisuko eiti, Šliužburnis nukrypavo paskui. Tačiau kai Sarumanas ėjo pro Frodą, jo rankoje blykstelėjo durklas — jis klastingai smogė. Ginklas atšoko nuo paslėptų šarvų ir sulūžo. Tuzinas hobitų, vedamų Senio, surikę puolė pirmyn, pargriovė niekšą ant žemės. Semas išsitraukė kardą.

— Ne, Semai! – sušuko Frodas. – Net dabar nežudyk jo. Jis manęs nesužeidė. Nenoriu, kad nužudytum jį, kai jis toks. Kažkada Sarumanas buvo didis, iš tų kilmingųjų, prieš kuriuos nebūtume drįsę pakelti rankos. Jis žlugo, išgelbėti jo negalime, bet aš pasigailėčiau jo, vildamasis, kad tą išsigelbėjimą jis suras.

Sarumanas atsistojo, pasižiūrėjo į Frodą. Jo akyse keistai susipynė nuostaba, pagarba ir neapykanta.

— O tu išaugai, miškavaiki, – tarė jis, – taip, labai išaugai. Tapai išmintingas, žiaurus. Atėmei mano kerštui saldumą, dabar turiu išeiti pilnas kartėlio, dėkingas tavo gailestingumui. Aš nekenčiu dėkingumo, nekenčiu tavęs! Išeinu, daugiau jums nebetrukdysiu. Bet nesitikėkite, kad linkėsiu sveikatos ar ilgų gyvenimo metų. Nei to, nei kito neturėsite. Bet tai bus ne mano darbas. Aš tik pranašauju.

Jis nuėjo, hobitai prasiskyrė, duodami kelią, nors ginklus sugniaužusių rankų krumpliai buvo pabalę. Šliužburnis dvejojo, bet nusekė paskui šeimininką.

— Šliužburni! – pašaukė Frodas. – Tau nereikia sekti paskui jį. Man nepadarei nieko blogo. Gali čia ilsėtis, valgyti, kol sustiprėsi ir iškeliausi savais keliais.

Šliužburnis sustojo, atsisukęs pasižiūrėjo į jį, jis norėjo likti. Sarumanas irgi atsisuko.

— Nieko blogo? – sukikeno jis. – Žinoma! Jei jis išsėlindavo naktį, tai tik pasigrožėti žvaigždėmis. Bet aš girdėjau kažką klausiant, kur slepiasi vargšas Lotas. Tu juk žinai, Šliuže? Ar pasakysi jiems?

Šliužburnis susigūžė, sucypė:

— Ne, ne!

— Tada aš pasakysiu, – tarė Sarumanas. – Šliužburnis užmušė jūsų Vadą, vargšą mažylį, jūsų mieląjį Lotą. Ar ne, Šliuže? Manau, nusmeigei jį miegantį. Tikiuosi, palaidojai jį? Matote, Šliužas buvo labai alkanas pastaruoju metu. Ne, Šliužas nėra labai malonus. Geriau palikite jį man.

Raudonose Šliužburnio akyse suliepsnojo neapykanta.

-Tu man taip sakei, tu mane privertei! – sušnypštė jis. Sarumanas nusijuokė.

— Tu visada darai tai, ką sako Šarkis, ar ne, Šliuže? Dabar jis sako – sek iš paskos! — jis spyrė besiraitančiam Šliužburniui į veidą, apsisuko ir nuėjo. Tą akimirką kažkas trūko: Šliužburnis atsistojo, išsitraukė paslėptą durklą, suurzgęs kaip šuo užšoko Sarumanui ant nugaros, užlaužęs galvą perpjovė gerklę ir surikęs nulėkė alėja žemyn. Frodui nespėjus atsitokėti ir ką nors pasakyti, suskambo trys hobitų lankai, Šliužburnis pargriuvo negyvas.

Stovėjusių šalia išgąsčiui, Sarumano kūną apgaubė pilka migla ir tarsi laužo dūmai lėtai pakilusi blyški figūra sudūlavo virš Kalvos. Akimirką ji plazdėjo, žvelgdama į vakarus, tačiau iš vakarų ūžtelėjo šaltas vėjas, šešėlis sulinko ir atsidusęs pranyko.

Frodas su siaubu ir gailesčiu žvelgė į negyvą kūną – bežiūrint atrodė, kad mirtis daugelio metų darbą atliko per keletą minučių kūnas susitraukė, raukšlėtas veidas virto odos skutulais ant siaubingos kaukolės. Pakėlęs šalia gulėjusio purvino apsiausto kraštą jis uždengė kūną ir nusisuko.

— Štai ir visko pabaiga, – pasakė Semas. – Bjauri pabaiga, geriau jau būčiau jos nematęs, bet gerai, kad visko atsikratėme.

— Tikiuosi, tai galutinė Karo pabaiga, – pridūrė Meris.

-Aš irgi tikiuosi, – atsiduso Frodas. – Paskutinis smūgis. Tik pagalvokit, jis buvo smogtas čia, prie pat Begendo durų! Iš visų mano vilčių ir baimių to tikėjausi mažiausiai.

— Nevadinsiu to pabaiga, kol nesutvarkėme viso jovalo, – niūriai pareiškė Semas. – Reikės daug, laiko ir darbo.

9 Pilkieji Uostai

Išvalyti Grafystei prireikė daug laiko, tačiau mažiau, nei būgštavo Semas. Kitą dieną po mūšio Frodas nujojo į Mikei Delvingą išlaisvinti kalinių iš Uoladuobių. Vieną pirmųjų rado vargšą Fredegarą Bolgerį, jau daugiau nebe Storulį. Jis buvo suimtas, kai plėšikai išrūkė jo vadovaujamų sukilėlių būrį iš slėptuvių Laužaurviuose prie Baisiųjų Kalvų.

— Geriau jau būtumei keliavęs su mumis, vargše Fredegarai! – atsiduso Pipinas, kai jį nebepaeinantį nešė į lauką.

Fredegaras atmerkė akį, pabandė didvyriškai nusišypsoti.

— Kas tas jaunas milžinas garsiu balsu? – sušnibždėjo jis. – Ar ne mažasis Pipinas! Kelinto dydžio skrybėles dabar nešioji?

Vėliau buvo Lobelija. Vargšė moteris atrodė labai susenusi ir sulysusi, kai ją išgelbėjo iš tamsios, siauros kameros. Ji užsispyrė išsvirduliuoti savo kojomis. Išėjo, remdamasi į Frodo ranką, tačiau vis dar pasiramsčiuodama savo lietsargiu, sulaukė audringo sutikimo, visi taip plojo ir šaukė, kad ji susijaudino iki ašarų. Dar niekada savo gyvenime nebuvo tokia populiari. Tačiau ji sugniužo sužinojusi, jog Lotas nužudytas. Senutė negrįžo į Begendą. Lobelija atidavė jį Frodui ir išėjo pas savuosius – Breisgirdlus iš Kietbutelio.

Kai kitą pavasarį vargšė moteris mirė – vis dėlto jau buvo sulaukusi daugiau nei šimto, – Frodas nustebo ir labai susijaudino, mat visus likusius savo bei Loto pinigus ji paliko jam, kad padėtų svetimųjų nuskriaustiems, be namų likusiems hobitams. Taip baigėsi nesantaika.

Senasis Vilas Vitfutas išbuvo Uoladuobėse ilgiau už kitus. Nors su juo elgėsi ne taip šiurkščiai, senajam hobitui reikėjo ilgai ir daug valgyti, kol jis galėjo grįžti į mero vietą, tad Frodas sutiko pabūti pavaduotoju, iki ponas Vitfutas atsigaus. Vienintelis dalykas, kurį jis padarė būdamas mero pavaduotoju, – sumažino Grafystės tvarkdarių skaičių ir užduotis iki įprastų. Sumedžioti likusius plėšikus buvo patikėta Meriui bei Pipinui, greitai tai buvo atlikta. Pietinės gaujos, išgirdusios naujienas apie Krantinės Mūšį, spruko lauk ir menkai besipriešino Tanui. Iki metų pabaigos keletas pasilikusių buvo apsupti miškuose, o tie, kurie pasidavė, buvo nuvesti iki sienų.

Atstatymo darbai vyko sparčiai, Semas buvo labai užsiėmęs. Kai reikia ir kai nori, hobitai gali dirbti kaip bitės. Atsirado tūkstančiai įvairaus amžiaus darbščių rankų: nuo mažų vikrių hobitukų ir hobitaičių iki pagyvenusių garbių seniokų. Iki liepos iš naujųjų tvarkdarių namų bei iš visko, ką pastatė „Šarkio Vyrai", neliko nė plytos. Jos buvo panaudotos taisyti senoms oloms, kurios tapo sausesnės, jaukesnės. Buvo rastos didžiulės prekių, maisto bei alaus atsargos, plėšikų suslėptos pašiūrėse, klėtyse, apleistose olose, ypač daug – Mikei Delvingo tuneliuose bei senose Skėrio kasyklose, tad liepa buvo kur kas linksmesnė, nei kas nors galėjo tikėtis.

Hobitone pirmiausia – dar net nenugriovus naujojo malūno buvo išvalyta Kalva ir Begendas, o tada atstatyta Begšoto Alėja. Naujos smėlio duobės buvo sulygintos ir paverstos dideliu sodu, o pietiniame Kalvos šlaite išraustos naujos olos, grįstos plytomis. Seniokas grįžo į savo Trečiąjį Numerį, jis dažnai kartojo, nekreipdamas dėmesio, ar kas nors girdi:

— Blogas vėjas niekam gero neatneš, kaip aš visada sakydavau. Viskas gerai, kas baigiasi geriau!

Kilo ginčai, kaip pavadinti naująją gatvę. Buvo galvojama apie „Kautynių Sodus" arba „Šviesiuosius Smialus". Bet vėliau, pagal sveiką hobitų nuovoką, ji buvo pavadinta tiesiog „Naująja Alėja". Tik Krantinėje klajojo juokas vadinti ją „Šarkio Galu".

Skaudžiausia netektis buvo medžiai. Šarkio įsakymu jie buvo be proto kertami visoje Grafystėje, dėl jų Semas liūdėjo labiau nei dėl ko kito. Šitas žaizdas gydyti reikėjo ilgai. Galbūt tik jo proanūkiai, galvojo Semas, pamatys Grafystę tokią, kokia ji turi būti.

Vieną dieną — jis ilgą laiką buvo pernelyg užsiėmęs, kad galvotų apie savo nuotykius, – Semas prisiminė Galadrielės dovaną. Jis pasiėmė dėželę ir, parodęs ją kitiems Keliautojams (kaip jie dabar buvo vadinami), paklausė jų patarimo.

— Aš vis svarsčiau, kada ją prisiminsi, – prisipažino Frodas, – atidaryk!

Viduje buvo pilna minkštų pilkų dulkių, kurių patale gulėjo sėkla – mažas riešutas sidabriniu apvalkalu.

— Ką man su tuo daryti? – paklausė Semas.

— Mesk į orą vėjuotą dieną, tegu atlieka savo darbą! – tuoj pat pasiūlė Pipinas.

— Kur? – nesuprato Semas.

— Pasirink vietą bandymams ir pažiūrėk, kas atsitiks augalams, pakišo mintį Meris.

— Esu tikras, kad Valdovė nenorėtų, jog pasilikčiau viską savo sodui, kai nukentėjo tiek žmonių, – tarė Semas.

— Vadovaukis savo protu ir žiniomis, Seniai, – pasakė Frodas, tegu dovana padeda tau, pagerina tavo darbą. Naudok ją taupiai. Dulkių nedaug, tad vertingas kiekvienas grūdelis.

Taip Semas ėmė sodinti medelius visur, kur buvo sunaikinti ypač gražūs, mylimi medžiai, o ant žemės prie sodinukų šaknų paberdavo po žiupsnelį vertingųjų dulkių. Dirbdamas jis išvaikščiojo Grafystę skersai išilgai, ir jei daugiau dėmesio skyrė Hobitonui bei Krantinei, niekas jo nekaltino. Galų galėjam liko visai mažai dulkių, tad hobitas nuėjo prie Trijų Kiemų Akmens, esančio pačiame Grafystės viduryje, ir palaiminęs paleido likusias dulkes į orą. Mažąjį sidabrinį riešutėlį jis pasodino Puotos lauke, kur kažkada augo medis. Semas svarstė, kuo viskas baigsis. Visą žiemą jis stengėsi būti kiek įmanoma kantresnis, valdytis ir nuolat nevaikščioti aplink, žiūrėdamas, ar nieko nevyksta.

Pavasaris pranoko gražiausias jo viltis. Medžiai ėmė sprogti ir augti lyg patrakę, lyg į vienerius metus sutilptų dvidešimt. Puotos lauke į viršų išsistiebė nuostabus jaunas ūglis – su sidabrine žieve ir ilgais lapais. Balandį jis išsprogo geltonais žiedais. Tai buvo malornas, visos Grafystės stebuklas. Vėliau, kai jis augo ir gražėjo, medis buvo plačiai žinomas, žmonės susiruošdavo į ilgas keliones, kad jį pamatytų: vienintelį malorną į vakarus nuo Kalnų, į rytus nuo Jūros ir vieną puikiausių pasaulyje.

1420 metai Grafystei buvo stebuklingi. Ne tik nuostabiai švietė saulė, lijo saldus lietus (kada reikėjo ir kiek reikėjo), bet buvo kažko daugiau: sodraus augimo, grožio, neįprasto paprastoms vasaroms, kurios mirkteli ir dingsta iš Viduržemio. Visi vaikai, gimę ar pradėti tais metais, o jų buvo daug, augo gražūs pažiūrėti, stiprūs, dauguma jų turėjo auksinius palukus, šiaipjau nebūdingus hobitams. Žemė linko nuo vaisių ir uogų – hobitukai tiesiog maudėsi braškėse ir grietinėlėje, o vėliau sėdėjo po slyvomis ir valgė, iš kauliukų statydami plėšikų pilaites. Niekas nesirgo, visi buvo patenkinti, išskyrus žolės pjovėjus.

Pietkiemyje pridygo tiek tabako, kad net visko matę apstulbo. U/derėjo daug grūdų – derliaus metu klėtys lūžte lūžo. Pietkicmio miežiai pasitaikė tokie puikūs, jog 1420-ųjų gamybos alus buvo ilgai prisimenamas ir tapo priežodžiu. Vėlesnė karta galėjo išgirsti, kaip koks seniokas smuklėje po užsitarnautos pintos elio nuleisdavo savo bokalą ir atsidusdavo: „Ech! Geras alus, beveik kaip dvidešimtųjų!"

Semas su Frodu iš pradžių gyveno pas Medvilnius, o vėliau su Senioku persikraustė į Naująją Alėją. Be visų darbų, jis dar vadovavo Begendo išvalymui ir atstatymui, tačiau dažnai keliaudavo po Grafystę sodindamas medžius. Ankstyvą kovą jo nebuvo namie, tad nežinojo, kad Frodas susirgo. To mėnesio tryliktąją ūkininkas Medvilnis rado Frodą ant lovos, jis gniaužė baltą brangakmenį, kabojusį ant kaklo, ir pusiau klejojo.

-Jo nebėra amžiams, – kalbėjo jis, – dabar viskas tamsu ir tuščia.

Tačiau priepuolis praėjo. Semui kovo dvidešimt penktąją grįžus, Frodas buvo atsigavęs, o apie save nieko nepasakė. Tuo metu buvo sutvarkytas Begendas, iš Krikholo atvyko Meris su Pipinu, atvežė senus daiktus bei baldus, tad netrukus senoji ola atrodė taip, kaip anksčiau.

Pagaliau viskas buvo parengta. Frodas paklausė:

— Kada ruošiesi įsikelti pas mane, Semai? Semas truputį sutriko.

— Gali dar neskubėti, jei nenori, – pridūrė Frodas, – bet žinai, Seniokas bus netoliese, jį gerai prižiūrės Našlė Rambi.

— Ne dėl to, pone Frodai, – pasakė Semas ir labai išraudo.

— Tai dėl ko?

— Dėl Rožytės, Medvilnio Rožytės, – paaiškino Semas. – Atrodo, jai, vargšei, nepatiko, kad išvykau į užsienius, bet kad aš neužsiminiau, tai ir ji nekalbėjo. O aš neužsiminiau, nes turėjau darbo. Bet neseniai kalbėjau su ja, ji ir sako: „Tu jau praradai metus, tai kam dar laukti?" – „Praradau? – sakau aš. – Gal ne visai..." Aš suprantu, ką ji turi omeny. Jaučiuosi plėšomas į dvi puses, jei taip galima pasakyti.

— Suprantu, – tarė Frodas, – tu nori vesti, bet taip pat nori gyventi su manimi Begende? Brangusis Semai, kaip viskas paprasta! Kuo greičiau vesk, o tada atsikraustyk su Rožyte. Begende užteks vietos tokiai šeimai, kokios tik norėsi.

Taip ir buvo nuspręsta. Semas Gemdžis vedė Rožytę, ūkininko Medvilnio dukrą, 1420 metų pavasarį (pagarsėjusį vestuvėmis), jie atsikraustė gyventi į Begendą. Jei Semas galvojo, kad jam pasisekė, tai Frodas žinojo, kad labiau pasisekė jam, nes visoje Grafystėje nebuvo hobito, kuriuo rūpintųsi geriau. Suplanavęs ir pradėjęs atstatymo darbus jis gyveno ramiai, daug rašė, tvarkė užrašus. Vasaros viduryje per Laisvąją Mugę jis atsistatydino iš mero pavaduotojo pareigų – brangusis senasis Vilas Vitfutas galėjo dar septynerius metus vadovauti puotoms.

Meris su Pipinu kurį laiką gyveno drauge Krikhole. Tarp Žemgalos ir Begendo buvo daug keliaujama. Du jauni Keliautojai buvo žinomi visoje Grafystėje dėl savo dainų, istorijų, elgesio ir puikių vaišių vakarėlių. „Lordais" vadino juos hobitai, turėdami omeny tik gera, nes visų širdys sušildavo matant juos jojančius su skaisčiais šarvais, puikiais skydais, besijuokiančius ir dainuojančius tolimų kraštų dainas. Jie išaugo, tačiau visai nepasikeitė, gal tik tapo iškalbingesni, draugiškesni, dar linksmesni nei anksčiau.

Frodas su Semu dėvėjo paprastus drabužius, tik prireikus jie apsisiausdavo ilgus, puikiai išaustus pilkus apsiaustus, prie kaklo susegamus gražiomis segėmis, o ponas Frodas visada nešiojo baltą brangakmenį ant grandinėlės, kurį dažnai čiupinėjo.

Viskas sekėsi gerai, ir buvo galima tikėtis, kad bus dar geriau. Semas buvo toks užsiėmęs, toks laimingas, kad nieko daugiau trokšti nebegalėjo. Niekas negadino jam metų, nebent neaiškus nerimas dėl šeimininko. Frodas tyliai pasitraukė nuo visų darbų Grafystėje, Seniui buvo skaudu matyti, kaip mažai jis gerbiamas savo šalyje. Nedaug kas žinojo ar norėjo žinoti apie jo žygdarbius; hobitų susižavėjimas bei pagarba buvo daugiausia skirti ponui Meriadokui, ponui Peregrinui ir (jei Semas būtų žinojęs) jam pačiam. Be to, rudenį atslinko senų bėdų šešėliai.

Vieną vakarą Semas įėjo į kabinetą ir pamatė, kad šeimininkas atrodo labai keistai. Jis buvo išblyškęs, o akys žvelgė kažkur į tolį.

— Kas atsitiko, pone Frodai? – paklausė Semas.

— Aš sužeistas, – atsakė jis, – sužeistas, niekada nebeišgysiu.

Bet jis atsikėlė, priepuolis praėjo, kitą dieną Frodas vėl buvo toks, kaip visada. Tik vėliau Semas atsiminė, jog tądien buvo spalio šeštoji. Prieš dvejus metus tą dieną slėnyje prie Orų Viršūnės buvo tamsu.

Ėjo laikas, prasidėjo 1421-ieji. Kovą Frodas vėl susirgo, bet didžiulėmis pastangomis tai nuslėpė, nes Semas turėjo kitų rūpesčių. Pirmasis Semo ir Rožytės vaikas gimė kovo dvidešimt penktąją, ypatingą dieną, kaip kalbėjo Semas.

— Na, pone Frodai, – pasakė jis, – aš truputį sutrikęs. Mes su Rožyte sutarėme pavadinti jį Frodu, jums leidus, bet tai ne jis, o ji. Tačiau gražus kūdikis – tokio ir tikėjausi! Laimė, atsigimusi labiau į Rožytę, ne į mane. Dabar nežinome, ką daryti.

— Semai, – pone Frodas, – seni papročiai – geri papročiai. Pasirink gėlės vardą, kaip Rožytė. Pusė Grafystės mergaičių turi tokius vardus, kas gali būti geriau?

-Tikriausiai jūs teisus, pone Frodai, – pasakė Semas, – kelionėse girdėjau daug nuostabių vardų, bet kasdieniam vartojimui jie, sakyčiau, pernelyg didingi. Seniokas sako: „Tegu būna trumpas, kad nereiktų trumpinti". Bet jei bus gėlės vardas, tai man nesvarbu ilgumas: gėlė turi būti nuostabi, nes galvoju, kad mano dukrytė graži, o vėliau bus dar gražesnė.

Frodas trumpai pamąstė.

— Semai, o kaip dėl Elanoros, Saulės Žvaigždės, – pameni tą mažą geltoną gėlytę Lotlorieno žolėje?

-Jūs vėl teisus, pone Frodai! – nudžiugo Semas. – Kaip tik tokio vardo ieškojau.

Mažajai Elanorai buvojau pusė metų, prasidėjo 1421-ųjų ruduo, kai Frodas pasišaukė Semą į savo kabinetą.

— Ketvirtadienį bus Bilbo gimtadienis, Seniai, – pasakė jis, — jis aplenkė Senąjį Tuką. Jam sueis šimtas trisdešimt vieneri!

— Tik pamanyk! – sušuko Semas. – Tai stebuklas!

— Scmai, – tarė Frodas, – noriu, kad surastum Rožytę ir paklaustum, ar ji tave išleistų keliauti su manim. Žinoma, ilgam iškeliauti d'abar negali, – truputį pavydžiai pasakė jis.

— Na, nelabai, pone Frodai.

— Žinoma, kad ne. Nesvarbu. Mane tik palydėsi. Pasakyk Rožytei, kad ilgai neužtruksi, ne ilgiau kaip dvi savaites, saugiai grįši namo.

— Norėčiau nukeliauti su jumis iki Rivendeilo, pone Frodai, pamatyti poną Bilbą, – pasakė Semas, – bet vienintelė vieta, kur iš tikrųjų noriu būti, yra čia. Aš plėšausi į dvi dalis.

— Vargšas Semas! Bijau, kad taip ir bus, – pasakė Frodas. – Bet tai praeis. Tau lemta būti tvirtam, nuosekliam, ir tu būsi.

Kitas dvi dienas Frodas su Semu peržiūrinėjo savo popierius bei užrašus, Frodas perdavė raktus. Storoji knyga paprastais raudonos odos viršeliais buvo beveik prirašyta. Pradžioje daug lapų buvo primarginta plona kreivaliojančia Bilbo rašysena, tačiau didžioji dalis buvo užpildyta tvirtu, skubiu Frodo raštu. Knyga buvo padalinta į skyrius, o aštuoniasdešimtas skyrius buvo nebaigtas, po jo dar buvo tuščių puslapių. Tituliniame lape buvo daug vienas po kito išbrauktų pavadinimų:

Čia Bilbo raštas baigėsi, o Frodas buvo parašęs:

-Jūs beveik ją baigėte, pone Frodai! – sušuko Semas. – Rimtai dirbote, turiu pasakyti.

-Jau baigiau, Semai, – pasakė Frodas, – paskutiniai puslapiai skirti tau.

Rugsėjo dvidešimt pirmąją jiedu išsiruošė – Frodas ant ponio, kuris parnešė jį nuo Minas Tirito ir dabar vadinosi Platžengiu, o Semas ant savo numylėto Bilo. Pasitaikė gražus auksinis rytas, Semas neklausė, kur jie joja, — jis gerai tai nujautė.

Jie pasuko Štoko Keliu per kalvas link Miškagalio ir leido poniams eiti savo žingsniu. Apsinakvoję Žaliosiose Kalvose, rugsėjo dvidešimt antrąją draugai lėtai nusileido į miško pradžią. Popietę ėmė keisti vakaras.

— Ar tai ne tas pats medis, už kurio jūs pasislėpėte, kai pirmą sykį pasirodė Juodasis Raitelis, pone Frodai? – paklausė Semas, rodydamas į kairę. – Dabar tai atrodo kaip sapnas.

Vakarėjo, rytiniame danguje žibėjo žvaigždės, jie prajojo pro nulūžusį ąžuolą, pasisuko ir nusileido nuo kalvos lazdynų tankumynuose. Semas tylėjo, paskendęs prisiminimuose. Netrukus jis išgirdo, kad Frodas tyliai pats sau dainuoja seną pasivaikščiojimų dainelę, tačiau žodžiai buvo kiti.

Staiga, tarsi atsakydami, kildami aukštyn keliu iš slėnio pasigirdo dainuojantys balsai:

Frodas su Semu sustojo ir tylėdami laukė šnarančiuose šešėliuose, kol mirgėdami prie jų prijojo keliautojai.

Tai buvo Gildomas bei daug kitų gražių elfų. Semo nuostabai, jojo ir Elrondas su Galadriele. Elrondas vilkėjo pilką mantiją, ant kaktos švietė žvaigždė, rankose laikė sidabrinę arfą, o ant piršto žėrėjo auksinis žiedas su dideliu mėlynu akmeniu – Vilija, galingiausias iš Trijų. Galadriele sėdėjo ant balto ristūno, buvo visa apsirengusi žėrinčiais baltais drabužiais, lyg debesys virš mėnulio. O ji pati, rodėsi, skleidė švelnią šviesą. Ant jos piršto buvo Nenija, žiedas iš mitrilo su baltu akmeniu, spindinčiu kaip šalta žvaigždė. Už jų ant mažo pilko ponio lėtai knapčiodamas jojo pats Bilbas.

Elrondas maloniai, rimtai juos pasveikino, Galadriele nusišypsojo.

— Na, pone Semiumai, – tarė ji, – girdėjau ir matau, kad gerai panaudojai mano dovaną. Dabar Grafystė bus kaip niekada graži ir palaiminta.

Semas nusilenkė, tačiau nerado žodžių atsakyti. Jis buvo pamiršęs, kokia nuostabi yra Valdovė.

Tada pabudo ir atsimerkė Bilbas.

— Sveikas, Frodai! – pasakė jis. – Šiandien aš aplenkiau Senąjį Tuką! Šitas reikalas sutvarkytas. Dabar esu pasirengęs kitai kelionei. Ar vyksti drauge?

— Taip, vykstu, – atsakė Frodas. – Žiedo Nešėjai turi keliauti drauge.

— Kur jūs keliaujate, šeimininke? – sunerimo Semas, nes pagaliau suprato, kas čia vyksta.

— Į Uostus, Semai, – atsakė Frodas.

— O aš negaliu?

— Ne, Semai. Tu gali, tik iki Uostų. Nors tu taip pat buvai Žiedo Nešėjas, kad ir trumpai. Tavo laikas gali ateiti. Neliūdėk, Semai. Negali visada plėšytis į dvi puses. Daugelį metų dabar būsi vientisas, nedalomas. Džiaukis, gyvenk ir triūsk.

— Bet, – pasakė Semas pravirkdamas, – maniau, kad jums irgi patiks Grafystėje, kad metų metus čia gyvensite po visko, ką padarėte.

— Aš irgi kažkada taip maniau. Bet esu pernelyg giliai sužeistas, Semai. Aš bandžiau išgelbėti Grafystę, ji išgelbėta, tačiau ne man. Taip bima dažnai, Semai, kai iškyla pavojus: kažkas privalo visko atsisakyti, prarasti tam, kad liktų kitiems. Bet tu esi mano įpėdinis: viską, ką turiu, palieku tau. Tu dar turi Rožytę ir Elanorą, dar bus berniukas Frodas, mergaitė Rožytė ir Meris, ir Auksasruogė, ir Pipinas, galbūt daugiau, kurių nematau. Tavo rankų ir sumanumo reikės visur. Tu būsi meras – tol, kol norėsi, tapsi pačiu žymiausiu sodininku istorijoje, tu skaitysi Raudonąją Knygą ir išlaikysi praėjusių amžių atsiminimus, kad žmonės žinotų apie Didįjį Pavojų, kad dar labiau mylėtų savo žemę. Tu būsi toks užimtas ir laimingas, koks tegali būti laimingiausias hobitas. Tau tenka tavoji Istorijos dalis.

O dabar jok su manimi!

Elrondas ir Galadrielė pajudėjo. Trečiasis Amžius baigėsi, Žiedų Dienos praėjo, tų laikų istorijoms bei dainoms buvo lemta nutilti. Kartu su jais keliavo daug elfų iš Aukštosios Giminės, kurie negalėjo likti Viduržemyje, tarp jų, kupini palaiminto, nekariaus liūdesio, jojo Semas, Frodas ir Bilbas, o elfai džiaugėsi, galėdami juos pagerbti.

Nors visą vakarą ir naktį būrys jojo pačiu Grafystės viduriu, jų nematė niekas, išskyrus laukinius žvėris. Tik kartais koks klajoklis tamsoje pastebėdavo silpną mirgėjimą tarp medžių ar šviesą bei šešėlius, plaukiančius žole, mėnuliui krypstant į vakarus. Palikę Grafystę, aplenkę pietinius Baltųjų Kalvų šlaitus, jie prijojo Tolimąsias Kalvas ir Bokštus, išvydo Jūrą ir pagaliau nusileido į Mitlondą, į Pilkuosius Uostus plačioje Mėnulio Įlankoje.

Prie vartų jų pasitikti išėjo Kerdanas Laivininkas. Jis buvo labai aukštas, su ilga barzda, atrodė pilkas ir senas, tik akys aštrios kaip žvaigždės. Jis pasižiūrėjo įjuos, nusilenkė ir pasakė:

— Viskas paruošta.

Kerdanas nuvedė juos į Uostus, kur stovėjo baltas laivas, o krantinėje šalia didelio žirgo laukė baltai apsirengęs raitelis. Žmogus atsisuko ir priėjo, Frodas pamatė, kad Gendalfas jau atvirai mūvi Trečiąjį Žiedą – Didįjį Nariją su raudonu kaip ugnis brangakmeniu. Tie, kurie turėjo keliauti, nudžiugo, nes suprato, kad Gendalfas vyks drauge.

Semui skaudėjo širdį, rodėsi, kad išsiskyrimas bus kartus, o dar liūdnesnis bus ilgas vienišas kelias namo. Tačiau jiems bestovint ir elfams belipant į laivą, baisingai skubėdami atšuoliavo Meris su Pipinu. Pipinas nusijuokė pro ašaras.

-Jau sykį tau nepavyko pasprukti nuo mūsų, Frodai! – pasakė jis. – Šį kartą beveik pasisekė, bet vėl apsirikai. Dabar tave išdavė ne Semas, bet pats Gendalfas!

— Taip, – tarė Gendalfas, – nes trise grįžti smagiau nei vienam. Na, mieli draugai, čia, ant Jūros krantų, baigiasi mūsų brolija Viduržemyje. Keliaukit ramybėje! Nesakysiu „neverkit", nes ne visos ašaros yra skaudžios.

Frodas pabučiavo Merį, Pipiną, galiausiai – Semą ir įlipo į laivą. Pakilo burės, papūtė vėjas, laivas lėtai nuslydo ilga pilka įlanka. Frodo rankose Galadrielės buteliuko šviesa sumirgėjo ir išnyko. Laivas išplaukė į atvirą jūrą, pasuko į vakarus. Vieną naktį pro lietų Frodas užuodė puikų aromatą ir išgirdo nuo vandens sklindantį dainavimą. Tada jam pasirodė, kad kaip sapne, matytame Bombadilo namuose, pilka lietaus užuolaida virto sidabriniu stiklu ir atsitraukė, jis išvydo baltus krantus, o už jų – tolimą žalią šalį, nutviekstą saulėtekio.

Tačiau Semui vakaras virto tamsa. Jis stovėjo Uoste, žiūrėjo į pilką jūrą ir matė tik šešėlį virš vandenų, kuris netrukus dingo vakaruose. Jis stovėjo iki vėlios nakties, klausydamasis, kaip dūsauja bangos Viduržemio krantuose. Jų murmėjimas liejosi hobitui į širdį. Šalia jo tylėdami stovėjo Meris ir Pipinas.

Pagaliau trys bendražygiai nusisuko ir nebeatsigręždami lėtai nujojo namų link. Jie nepratarė nė žodžio, kol pasiekė Grafystę, tačiau kiekvieną jų labai guodė ilgu pilku keliu drauge keliaujantys draugai.

Pagaliau jie perkopė kalvas, pasuko Rytiniu keliu, o tada Meris su Pipinu nujojo į Žemgalą. Jodami jie jau vėl dainavo. Semas pasuko į Krantinę ir dienai baigiantis grįžo į Kalvą. Jodamas jis matė geltoną šviesą, viduje besikūrenančią ugnį, vakarienė buvo paruošta, jo laukė. Rožytė įsileido jį vidun, pasodino į krėslą ir padavė mažąją Elanorą.

Semas giliai atsiduso.

— Štai aš ir namie, – pasakė jis.