PRIEDAS A Karalių ir Valdovų metraščiai

Apie šaltinius, iš kurių paimta didžioji dalis medžiagos šiems priedams, ypač nuo A iki D, buvo kalbėta Prologo gale. Trečioji priedo A dalis – „Diurino tauta" – tikriausiai buvo gauta iš nykštuko Gimlio, kuris draugavo su Peregrinu bei Meriadoku ir daug kartų buvo su jais susitikęs Gondore ir Rohane.

Šaltiniuose yra labai daug legendų, istorijų ir žinių. Čia pateikiamos tik atrinktos ištraukos. Pagrindinis jų tikslas – iliustruoti Žiedo Karą, jo ištakas bei užpildyti pagrindinio pasakojimo spragas. Senosios Pirmojo Amžiaus legendos, kuriomis ypač domėjosi Bilbas, čia minimos trumpai, nes jos susijusios su Elrondo bei Numenoro karalių ir vadų protėviais. Ilgesnių metraščių ir istorijų citatos rašomos kabutėse. Vėlesnių laikų prierašai imami į skliaustelius. Kitos pastabos yra redakcinės.

Pateikiamos Trečiojo Amžiaus datos, nebent jos pažymėtos AA (Antrasis Amžius) arba KA (Ketvirtasis Amžius). Laikoma, kad Trečiasis Amžius baigėsi, kai 3021 metų rugsėjį iškeliavo Trys Žiedai, tačiau Gondoro metraščiuose KĄ pirmieji metai skaičiuojami nuo 3021 metų kovo 25 dienos. Gondoro ir Grafystės metų skaičiavimo palyginimus žr. Priede D. Sąrašuose datos po karalių ir valdovų vardų yra mirties datos, jei pateikiama tik viena. Ženklas † reiškia ankstyvą mirtį mūšyje ar kaip kitaip, nors į metraščius šie įvykiai įtraukiami ne visada.

I Numenoro karaliai

(i) Numenoras

Feanoras buvo žymiausias iš eldarų savo sugebėjimais ir žiniomis, tačiau pats išdidžiausias bei savanaudiškiausias. Jis nukaldino Tris Akmenis, Silmarilus, ir pripildė juos Dviejų Medžių, Telperiono ir Laurelino, švytėjimo, kuris davė šviesą valarų žemei. Akmenų geidė Priešas Morgotas. Jis juos pagrobė, sunaikino Medžius ir nusigabeno Silmarilus į Viduržemį, kur saugojo juos savo didžiojoje Tangorodrimo tvirtovėje. Prieš valarų valią Feanoras paliko Palaimintąją Žemę ir išvyko į tremtį Viduržemyje, išsivedęs didžiąją dalį tautos, nes dėl savo išdidumo tikėjosi jėga atgauti Akmenis iš Morgoto. Vėliau kilo beviltiškas eldarų ir edanų karas prieš Tangorodrimą, kurį jie visiškai pralaimėjo. Edanai (atanai) buvo trys pirmos žmonių tautos, iš vakarų atsikėlusios į Viduržemį ir prie Didžiosios Jūros krantų. Jos tapo eldarų sąjungininkais prieš Priešą.

Buvo trys eldarų ir edanų sąjungos: Lučienos ir Bereno, Iclrilės ir Tuoro, Arvenos ir Aragorno. Paskutinėje sąjungoje susijungė seniai išskirtos pusiau elfų šakos, jų linija buvo atstatyta.

Lučiena Tinuvielė buvo Karaliaus Tingolo Pilkojo Apsiausto iš Donato dukra Pirmajame Amžiuje, o jos motina buvo Meliana iš valarų tautos. Berenas buvo Barahiro sūnus iš Pirmųjų Edanų Namų. Kartu jie išplėšė Silmarilą iš Geležinės Morgoto karūnos. Lučiena tapo mirtingąja, elfai prarado ją. Dioras buvo jos sūnus. Jis susilaukė dukros Elvingos, kuri saugojo Silmarilą.

Idrilė Kelebrindal buvo slaptojo Gondolino miesto karaliaus Turgono dukra. Tuoras buvo Huoro sūnus iš Hadoro Namų – Trečiųjų Edanų Namų, labiausiai pasižymėjusių kovose su Morgotu. Jiems gimė sūnus Earendilas Jūrininkas.

Earendilas vedė Elvingą ir su Silmarilo galia perplėšęs Šešėlius pateko į tolimuosius vakarus. Kaip elfų ir žmonių pasiuntinys jis gavo pagalbą nuversti Morgotui. Earendilui neleido grįžti į mirtingųjų žemes. Jo laivas, nešantis Silmarilą, kaip žvaigždė buvo įkeltas plaukti dangumi, teikti viltį Viduržemio gyventojams, prispaustiems Didžiojo Priešo ir jo tarnų. Vieninteliai Silmarilai išsaugojo senovinę Dviejų Valinoro Medžių šviesą, kai juos nunuodijo Morgotas, tačiau kiti du akmenys dingo Pirmojo Amžiaus pabaigoje. Visa ši istorija ir dar daug pasakojimų apie elfus ir žmones užrašyta „Silmarilione".


Earendilo sūnūs buvo Elrosas ir Elrondas, peredhilai arba pusiau elfai. Jie vieninteliai pratęsė šlovingųjų Pirmojo Amžiaus edanų vadų liniją, o kritus Gilgeladui Didžiųjų Elfų Karalių liniją Viduržemyje irgi palaikė tik jų palikuonys.

Pirmojo Amžiaus pabaigoje valarai leido pusiau elfams visiems laikams pasirinkti, kuriai rasei priklausyti. Elrondas pasirinko elfus ir tapo išminčiumi. Todėl jam buvo dovanota ta pati malonė, kaip ir kitiems Viduržemyje gyvenusiems Didiesiems elfams: pailsę nuo mirtingųjų žemių, jie galėjo išplaukti iš Pilkųjų Uostij į tolimuosius vakarus. Šita malonė išliko ir pasikeitus pasauliui. Tačiau Elrondo vaikai taip pat turėjo pasirinkti: kartu su juo pasitraukti iš pasaulio vargų arba pasilikti, tapti mirtingaisiais ir mirti Viduržemyje. Tad Elrondui visi Žiedo Karo nutikimai buvo pilni širdgėlos.

Elrosas pasirinko būti žmogumi ir liko su edanais, tačiau jam buvo dovanotas ilgas, daug kartų ilgesnis nei paprastų žmonių, gyvenimas.


Kaip dovaną už jų kančias kovoje prieš Morgotą, valarai, Pasaulio Sargybiniai, padovanojo edanams žemės gyventi toli nuo Viduržemio pavojų. Tad dauguma edanų perplaukė Jūrą ir vedami Earendilo Žvaigždės pasiekė didžiąją Elenos salą, vakariausią mirtingųjų žemę. Ten jie įkūrė Numenoro karalystę.

Vidury salos stovėjo aukštas kalnas Meneltarma – nuo jo viršūnės aštriaakiai galėjo įžvelgti baltąjį eldarų uosto Eresėjoje bokštą. Iš ten pas edanus atkeliavo eldarai, suteikė jiems žinių ir davė daugybę dovanų, tačiau numenoriečiai turėjo paklusti vienam įsakymui, „Valarų Draudimui": jiems buvo uždrausta plaukti į vakarus nuo savųjų krantų ar mėginti įžengti į Nemirtingąsias Žemes. Nors jiems buvo dovanotas ilgas gyvenimas, triskart ilgesnis nei paprastų žmonių, jie turėjo likti mirtingi – valarams nebuvo leista atimti iš numenoriečių Žmonių Dovanos (arba Žmonių Lemties, kaip ji buvo vadinama vėliau).

Pirmasis Numenoro karalius buvo Elrosas, vėliau žinomas Didžiųjų elfų vardu Tar Minjaturas. Jo palikuonys buvo ilgaamžiai, tačiau mirtingi. Tapę galingi jie gailėjosi savo protėvio pasirinkimo, trokšdami nemirtingumo, kuris buvo eldarų lemtis, ir murmėjo prieš draudimą. Taip prasidėjo jų maištas, kuris, įsikišus Sauronui, atnešė Numenoro Kritimą ir senojo pasaulio žlugimą, kaip pasakojama „Akalabete".


Štai Numenoro karalių ir karalienių vardai: Elrosas Tar Minjaturas, Vardamiras, Tar Amandilas, Tar Elendilas, Tar Menelduras, Tar Aldarionas, Tar Ankalimė (pirmoji valdžiusi karalienė), Tar Anarionas, Tar Surionas, Tar Telperiena (antroji karalienė), Tar Minastiras, Tar Kirjatanas, Tar Atanamiras Didysis, Tar Ankalimonas, Tar Telemaitis, Tar Vanimeldė (trečioji karalienė), Tar Alkarinas, Tar Kalmakilas.

Po Kalmakilo karaliai priimdavo skeptrą Numenoro kalbos (aduno) vardais: Ar Adunakhoras, Ar Zimratonas, Ar Sakaltoras, Ar Gimilzoras, Ar Inziladunas. Inziladunas gailėjosi dėl karalių elgesio ir pasikeitė vardą į Tar Palantirą „Toliaregį". Jo dukra būtų buvusi ketvirtąja karaliene Tar Miriele, tačiau karaliaus sūnėnas užgrobė sostą ir tapo Ar Farazonu Auksiniu, paskutiniuoju numenoriečių karaliumi.

Tar Elendilo laikais pirmieji numenoriečių laivai grįžo į Viduržemį. Jo vyresnysis vaikas buvo dukra Silmariena. Jai gimė Valandilas, pirmasis iš Andunijų Valdovų vakaruose, žinomas dėl savo draugystės su eldarais. Iš jo kilo Amandilas, paskutinysis valdovas, ir jo sūnus Elendilas Aukštasis.


Šeštasis karalius paliko vienintelį vaiką – dukrą. Ji tapo pirmąja karaliene, nes pagal karališkųjų namų įstatymą skeptrą paveldėdavo vyriausias karaliaus vaikas – vyras ar moteris.


Numenoro karalystė gyvavo iki Antrojo Amžiaus pabaigos. Ji nuolat stiprėjo bei gražėjo, amžiui įpusėjus numenoriečiai įgavo daug išminties ir gyveno džiaugsmingai. Pirmasis juos užklupsiančio Šešėlio ženklas pasirodė Tar Minastiro, vienuoliktojo karaliaus, dienomis. Tai jis pasiuntė didžiules pajėgas padėti Gilgeladui. Jis mylėjo eldarus, tačiau pavydėjo jiems. Numenoriečiai buvo tapę didžiais jūrininkais, ištyrinėjo visas jūras rytuose ir ėmė veržtis į vakarus, į uždraustus vandenis; kuo gražesnis buvo jų gyenimas, tuo labiau jie ilgėjosi eldarų nemirtingumo.

Be to, po Minastiro karaliai pasidarė godūs turtų ir valdžios. Jeigu iš pradžių numenoriečiai lankydavosi Viduržemyje kaip mažesniųjų, Saurono prispaustų žmonių mokytojai ir draugai, tai dabar jų uostai virto tvirtovėmis, valdančiomis plačias pakrantes. Atanamiras ir jo įpėdiniai uždėjo sunkias duokles, numenoriečių laivai grįždavo prikrauti grobio.

Būtent Tar Atanamiras pirmasis atvirai prašneko prieš Draudimą ir paskelbė, kad eldarų nemirtingumas teisėtai priklauso jam. Taip Šešėlis gilėjo, o žmonių širdis temdė mintys apie mirtį. Tada numenoriečiai suskilo: vienoje pusėje buvo karaliai ir jų sekėjai, atitolę nuo eldarų ir valarų, kitoje pusėje buvo keletas, vadinusių save Ištikimaisiais. Daugiausia jie gyveno šalies vakaruose.

Karaliai su pavaldiniais pamažu liovėsi vartoję eldarų kalbas, kol pagaliau dvyliktasis karalius priėmė karališką vardą Numenoro forma, pasivadinęs Ar Adunakhom, „Vakarų Valdovu". Ištikimiesiems tai atrodė blogas ženklas, nes iki šiol tokį titulą jie skyrė vieninteliam valarui – pačiam Aukščiausiajam Karaliui. Iš tiesų – Ai-Adunakhoras ėmė persekioti Ištikimuosius, bausti tuos, kurie atvirai kalbėjo elfų kalbomis, o eldarai Numenore nebesilankė.

Numenoro galia ir turtai toliau augo, tačiau kuo labiau stiprėjo mirties baimė, tuo labiau trumpėjo gyvenimai ir seko džiaugsmas. Tar Palantiras pabandė ištaisyti blogį, bet buvo per vėlu – Numenore kilo maištas ir nesantaika. Po jo mirties sostą užgrobė karaliaus sūnėnas, vadovavęs maištui, ir pasivadino karaliumi Ai-Farazonu. Ar Farazonas Auksinis buvo išdidžiausias ir galingiausias iš visų karalių. Jis troško valdyti visą pasaulį.

Jis rįžosi mesti iššūkį Sauronui Didžiajam – valdyti Viduržemį. Neilgai trukus jis išplaukė su galingu laivynu ir išsilaipino Umbare. Tokia didelė buvo numenoriečių galia ir puikybė, kad Saurono tarnai jį paliko, o pats Sauronas nusižemino, rodydamas pagarbą ir melsdamas atleidimo. Ar Farazonas, sukvailintas savo išdidumo, atsigabeno jį kaip kalinį į Numenorą. Netrukus Sauronas apkerėjo karalių, ėmė jam patarinėti, o greitai tamsa apnuodijo visų numenoriečių širdis, išskyrus keletą Ištikimųjų.

Sauronas melavo karaliui, kalbėdamas, kad amžinasis gyvenimas priklausys valdančiam Nemirtingąsias Žemes, o Draudimas uždėtas tik tam, kad žmonių karaliai nepranoktų valarų.

„Bet didieji karaliai pasiima, kas jiems priklauso!" – kalbėjo jis.

Pagaliau Ar Farazonas paklausė patarimo, nes jautė, kaip nyksta jo dienos, ir buvo apimtas mirties baimės. Jis surinko didžiausią laivyną, kokį tik matė pasaulis, pasiruošė ir su trimitais išplaukė, sulaužydamas Valarų Draudimą – jėga bandydamas išplėšti amžinąjį gyvenimą iš Vakarų Valdovų. Tačiau Ar Farazonui įkėlus koją ant Palaimintojo Amano krantų, valarai atsisakė Sargybinių vaidmens, kreipėsi į Vienintelį, ir pasaulis pasikeitė. Numenoras buvo nublokštas, prarytas Jūros, o Nemirtingosios Žemės amžinai pasitraukė už pasaulio ribų. Taip baigėsi Numenoro šlovė.

Paskutiniai Ištikimųjų vadai, Elendilas su sūnumis, pabėgo nuo Kryčio devyniais laivais, veždami Nimloto sėklą ir Septynis Matančiuosius Akmenis (eldarų dovanas jų namams). Didžiulės audros sparnais jie buvo nunešti prie Viduržemio krantų. Ten, šiaurės vakaruose, jie įkūrė Numenoro karalystes tremtyje – Arnorą ir Gondorą. Elendilas tapo Didžiuoju Karaliumi, jis gyveno šiaurėje, Anuminase, o valdžia pietuose buvo atiduota jo sūnums Izildurui ir Anarionui. Ten, tarp Minas Itilio ir Minas Anoro, netoli Mordoro sienų, jie pastatė Osgiliatą. Jie tikėjo, kad žlugimas atnešė nors tiek naudos, jog Sauronas irgi dingo.

Tačiau tai buvo netiesa. Sauronas iš tiesų pakliuvo Numenoro žūtin – jo senasis kūnas mirė, bet jis grįžo atgal į Viduržemį, tamsaus vėjo nešama neapykantos dvasia. Jis daugiau niekada nebegalėjo priimti žmonėms priimtino pavidalo, tapo juodas ir baisus, o jo galia rėmėsi vien prievarta. Jis iš naujo įžengė į Mordorą, kurį laiką ten tyliai slapstėsi. Tačiau Saurono pyktis buvo didis, kai jis sužinojo, jog nekenčiamiausias priešas Elendilas sugebėjo pabėgti ir priėjo sienų įkūrė karalystę.

Todėl po kurio laiko jis paskelbė karą Tremtiniams, dar nespėjusiems įleisti šaknų. Orodruinas vėl pratrūko liepsna ir Gondore gavo naują vardą – Amon Amartas, Lemties Kalnas. Tačiau Sauronas smogė pernelyg skubotai, nespėjęs atgauti savo jėgų. Tuo tarpu Gilgelado galia išaugo. Prieš jį sudarytoje Paskutiniojoje Sąjungoje Sauronas buvo nuverstas, o Didysis Žiedas iš jo atimtas. Taip baigėsi Antrasis Amžius.

(ii) Karalystės tremtyje

Šiaurinė linija Izilduro ainiai

Arnoras. Elendilas †AA 3441, Izilduras †2, Valandilas[3] 249, Eldakaras 339, Arantaras 435, Tarsilas 515, Tarondoras 602, Valanduras †652, Elenduras 777, Earenduras 861.

Artėdamas. Amlaitas Fornostietis[4] (vyriausias Earenduro sūnus) 946, Belegas 1029, Maloras 1110, Kelefarnas 1191, Kelebrindoras 1272, Malvegilas 1349[5], Argelebas I †1356, Arvelegas I 1409, Araforas 1589, Argelebas II 1670, Arvegilas 1743, Arvelegas II 1813, Aravalas 1891, Arafantas 1964, Arvedujis, paskutinysis karalius †1975. Šiaurinės Karalystės išnyksta.

Vadai. Aranartas (vyresnysis Arvedujo sūnus) 2106, Arahaelis 2177, Aranuiras 2247, Araviras 2319, Aragornas I †2327, Araglasas 2455, Arahadas I 2523, Aragostas 2588, Aravornas 2654, Arahadas II 2719, Arasuilas 2784, Aratornas II 2848, Argonujis 2912, Aradoras †2930, Aratornas II †2933, Aragornas II KĄ 120.

Pietinė linija Anariono ainiai

Gondoro Karaliai. Elendilas (Izilduras ir) Anarionas †AA 3440, Meneldilas, Anariono sūnus 158, Kemenduras 238, Earendilas 324, Anardilas 411, Ostoheras 492, Romendasilas I (Tarostaras) †541, Turambaras 667, Atanataras I 748, Siriondilas 830. Toliau seka keturi „Laivų Karaliai":

Taranonas Falasturas 913. Jis buvo pirmasis bevaikis karalius, jo vietą užėmė brolio Tarsirijano sūnus. Earnilas I †936, Kirijandilas +1015, Hijarmendasilas I (Kirijaheras) 1149. Gondoras pasiekė savo galios viršūnę.

Atanataras II Alkarinas Šlovingasis 1226, Narmasilas I 1294. Jis buvo antrasis bevaikis karalius, jo vietą užėmė jaunesnysis brolis. Kalmasilas 1304, Minalkaras (regentas 1240-1304), karūnuotas kaip Romendasilas II 1304, mirė 1366, Valakaras. Jo valdymo metu prasidėjo pirmoji Gondoro nelaimė – pilietinis karas.

Eldakaras, Valakaro sūnus (iš pradžių vadintas Vinitarija), nuverstas 1437. Kastamiras Uzurpatorius †1447. Eldakaras atsiėmė sostą, mirė 1490.

Aldamiras (antrasis Eldakaro sūnus) †1540, Hijarmendasilas II (Vinijarionas) 1621, Minardilas †1634, Telemnaras †1636. Telemnaras ir visi jo vaikai mirė nuo maro, sostą užėmė jo sūnėnas, Minastano, antrojo Minardilo sūnaus, sūnus. Tarondoras 1798, Telumehtaras Umbardasilas 1850, Narmasilas II †1856, Kalimehtaras 1936, Ondoheras †1944. Ondoheras ir du jo sūnūs buvo užmušti mūšyje. Po metų 1945 karūna buvo atiduota pergalę iškovojusiam karvedžiui Earnilui, Telumehtaro Umbardasilo ainiui. Earnilas II 2043, Earnuras †2050. Čia karalių linija nutrūko, kol buvo pratęsta Elesaro Telkontaro 3019. Nutrūkus linijai karalystę valdė Vietininkai.

Gondoro Vietininkai. Hurino giminė: Pelenduras 1998. Jis valdė metus po

Ondohero mirties ir patarė Gondorui atmesti Arvedujo pretenzijas į karūną. Vorondilas Medžiotojas[6] 2029. Mardilas Voronvėjus Tvirtasis, pirmas Valdantysis Vietininkas. Jo įpėdiniai liovėsi vartoti elfiškus vardus.

Valdantieji Vietininkai. Mardilas 2080, Eradanas 2116, Herionas 2148, Belegornas 2204, Hurinas I 2244, Turinas I 2278, Hadoras 2395, Barahiras 2412, Dioras 2435, Denetoras I 2477, Boromiras 2489, Kirionas 2567. Jo laikais į Kalenardoną atvyko rohirimai.

Halasas 2605, Hurinas II 2628, Belektoras I 2655, Orodretas 2685, Ektelionas I 2698, Egalmotas 2743, Berenas 2763, Beregondas 2811, Belektoras II 2872, Torondiras 2882, Turinas II 2914, Turgonas 2953, Ektelionas II 2984, Denetoras II. Jis buvo paskutinis Valdantysis Vietininkas, po jo sekė antrasis sūnus Faramiras, Emyn Arneno valdovas, karaliaus Elesaro Vietininkas, KA 82.

(iii) Eriadoras, Arnoras ir Izilduro ainiai

„Eriadoru senovėje buvo vadinamos visos žemės tarp Ūkanotųjų ir Mėlynųjų Kalnų. Pietuose jas ribojo Pilksrautis ir virš Tarbado į jj įtekantis Glanduinas.

Šlovės viršūnėje Arnorui priklausė visas Eriadoras, išskyrus žemes už Lunos ir į rytus nuo Pilksraučio bei Sėlsvandenio. Už Lunos driekėsi žalia, tyli elfų šalis, kur nesilankė joks žmogus. Nykštukai gyveno ir tebegyvena rytinėje Mėlynųjų Kalnų pusėje, ypač į pietus nuo Lunos Įlankos, kur jie turi vis dar naudojamas kasyklas. Dėl tos priežasties jie buvo pratę keliauti į rytus Didžiuoju Keliu ir darė taip daugelį metų prieš mums atsikraustant į Grafystę. Pilkuosiuose Uostuose gyveno Kerdanas Laivininkas. Kai kas sako, jog jis tebėra gyvas, laukia, kol į Vakarus išplauks Paskutinysis Laivas. Karalių dienomis didžioji dalis Viduržemyje likusių Didžiųjų elfų gyveno su Kerdanu arba jūros pakrantėse Lindone. Jei jų ir liko, tai vos keletas".

Siaurinė karalystė ir dunadanai

Po Elendilo ir Izilduro valdė aštuoni Didieji Arnoro karaliai. Po Earenduro dėl nesutarimų tarp jo sūnų karalystė buvo padalyta į tris dalis: Artedainą, Rudaurą ir Kardolaną. Artedainas buvo šiaurės vakaruose, jam priklausė žemės tarp Brendivyno ir Lunos, taip pat kraštas į šiaurę nuo Didžiojo kelio iki pat Orą Kalvų. Rudauras buvo šiaurės rytuose ir driekėsi tarp Etenmuro, Orų Kalvų ir Ūkanotųjų Kalnų, tačiau jam priklausė ir kampas tarp Zilversmės bei Sėlsvandenio. Kardolanas driekėsi pietuose, jo sienas ribojo Brendivynas, Pilksrautis ir Didysis Kelias.

Artedaine išliko Izilduro linija, tačiau Kardolane ir Rudaure ji greitai išnyko. Tarp karalysčių dažnai kildavo kivirčų, jie pagreitino dunadanų saulėlydį. Pagrindinis ginčų klausimas buvo – kam turi priklausyti Orų Kalvos ir žemės į vakarus apie Brylių. Rudauras ir Kardolanas norėjo valdyti Amon Sulą (Orų Viršūnę), stovėjusią jų pasienyje, nes Amon Šulo bokšte buvo laikomas pagrindinis Siaurės Palantiras, o kiti du buvo saugojami Artedaine.


„Malvegilio iš Artedaino valdymo pradžioje į Arnorą atėjo blogis. Tuo laiku šiaurėje už Etenmuro (Didžiųjų Viržynų) iškilo Angmaro karalystė. Jos žemės driekėsi abipus kalnų, ten susirinko daug blogų žmonių, orkų ir kitų žiaurių padarų. [Tos šalies valdovas buvo vadinamas Karaliumi-Raganium, tačiau tik vėliau buvo sužinota, jog iš tikrųjų jis buvo Žiedo Šmėklų vadas, atvykęs į šiaurę sunaikinti Arnoro dunadanų. Jis stengėsi pasinaudoti jų skilimu, nes Gondoras buvo stiprus.]"

Argelebo, Malvegilio sūnaus, valdymo dienomis, Artedaino karaliai vėl pareiškė norą valdyti visą Arnorą, nes kitose karalystėse nebeliko Izilduro palikuonių. Tam pasipriešino Rudauras. Rudaure dunadanų buvo likę nedaug, o valdžią užgrobė blogas kalvėnų valdovas, buvęs slaptoje sąjungoje su Angmaru. Argelebas įsitvirtino Orų Kalvose, tačiau buvo nukautas mūšyje su Rudauru ir Angmaru.

Arvelegas, Argelebo sūnus, padedamas Kardolano ir Lindono, išvijo priešus iš Kalvų. Po to daug metų Artedainas su Kardolanu gynė sienas palei Orų Kalvas, Didįjį Kelią ir Zilversmės žemupį. Pasakojama, kad tuo laiku buvo apsiaustas Rivendeilas.

1409 metais iš Angmaro išėjo didžiulė kariuomenė, persikėlusi per upę įžengė į Kardolaną ir apsupo Orų Viršūnę. Dunadanai buvo įveikti, o Arvelegas užmuštas. Amon Šulo bokštą sudegino ir sugriovė iki pamatų, tačiau palantiras buvo išgelbėtas. Atsitraukiantieji nunešė jį į Foronostą. Rudaurą užėmė blogi žmonės, pavaldūs Angmarui, ten likę dunadanai buvo išžudyti arba pabėgo į vakarus. Kardolanas buvo nusiaubtas. Arvelego sūnus Araforas, dar nesuaugęs, tačiau narsus, su Kerdano pagalba atmušė priešus nuo Fornosto ir Šiaurinių Kalvų. Likusieji ištikimi Kardolano dunadanai taip pat atsilaikė Tyrn Gorthade (Pilkapių Kalvose) arba pasislėpė miške už jų.

Sakoma, kad Angmarą kuriam laikui pažabojo iš Lindono ir Rivendeilo išžygiavę elfai, nes Elrondas atėjo su pagalba per kalnus iš Lorieno. Tuo laiku tvirtapėdžiai, gyvenę kampe tarp Zilversmės ir Sėlsvandenio, pabėgo į pietus ir vakarus. Jie pavargo nuo karų ir išsigando Angmaro. Be to, žemė ir oras Eriadore darėsi vis prastesni, ypač rytuose. Kai kurie tvirtapėdžiai grįžo į Dykąsias Žemes ir gyveno šalia Džiugesio Pievų, tapę paupio žvejų tauta.


Argelebo II laikais į Eriadorą iš pietryčių atėjo maras. Mirė didžioji Kardolano žmonių dalis, ypač Minhiriate. Hobitai ir visos kitos tautos labai nukentėjo, tačiau slinkdamas šiaurėn maras silpnėjo — jis menkai tepalietę šiaurinį Artedainą. Tuo laiku išnyko Kardolano dunadanai, įžengusios į apleistus pilkapius ten apsigyveno blogio dvasios iš Angmaro ir Rudauro.

„Pasakojama, kad Tyrn Gorthado, kaip buvo vadinamos Pilkapių Kalvos, pilkapiai yra labai seni, kai kurie statyti dar edanų protėvių Pirmajame Amžiuje, prieš jiems pereinant Mėlynuosius Kalnus į Beleriandą, iš kurio liko tik Lindonas. Vėliau tas kalvas garbino sugrįžę dunadanai, ten palaidota daug jų valdovų ir karalių. [Sakoma, kad pilkapis, kuriame buvo įkalintas Žiedo Nešėjas, buvo paskutiniojo Kardolano princo, kritusio 1409 metų kare, kapas.]"


„1974 metais Angmaro galia vėl išaugo. Dar nesibaigus žiemai Karalius-Raganius puolė Artedainą. Jis paėmė Fornostą ir išvarė likusius dunadanus už Lunos, tarp jų buvo ir karaliaus sūnūs. Tačiau Karalius Arvedujis iš paskutiniųjų laikėsi Šiaurinėse Kalvose, o vėliau atsitraukė su savo apsauga jiems pavyko pasprukti nepavejamais žirgais.

Kurį laiką Arvedujis slapstėsi apleistose nykštukų kasyklose tolimajame kalnų gale, tačiau badas išvarė jį, ieškoti losotų, Forošelio Sniego žmonių[7] pagalbos. Jis surado juos stovyklose jūros pakrantėje, tačiau jie nenoriai padėjo karaliui, nes jis neturėjo ko jiems pasiūlyti, išskyrus keletą brangakmenių, neturėjusių losotams vertės. Be to, jie bijojo Karaliaus-Raganiaus, kuris, jų žodžiais, galėjo kada panorėjęs sušaldyti ar atitirpdyti žemę. Vis dėlto gailėdamies! sulysusio karaliaus ir jo vyrų, o gal išsigandę jų ginklų, losotai davė jiems maisto ir pastatė sniego trobeles. Ten Arvedujis buvo priverstas laukti, tikėdamasis pagalbos iš pietų, nes jo žirgai krito.

Kai Kerdanas iš Arvedujo sūnaus Aranarto sužinojo apie karaliaus pabėgimą į šiaurę, jis nedelsdamas išsiuntė laivą į Forošelį jo ieškoti. Laivas ten atplaukė tik po daugelio dienų, nes pūtė priešiniai vėjai — jūreiviai iš tolo pamatė mažą laužą iš jūros išmesto medžio, kurį pabėgėliai stengėsi nuolat kurstyti. Tačiau tais metais žiema neskubėjo atleisti gniaužtų, nors buvojau kovas, ledas vos pradėjo lūžinėti ir driekėsi toli nuo kranto.

Sniego žmonės, pamatę laivą, nustebo ir išsigando, nes, kiek atmindami, jie nebuvo matę tokio daikto jūroje. Dabar jie tapo draugiškesni, savo slystančiais vežimais per ledą nutempė karalių bei likusius gyvus jo būrio vyrus tiek toli, kiek išdrįso. Ten juos galėjo paimti valtelė iš laivo.

Bet Sniego žmonės nerimavo — jie sakė vėjyje užuodžia pavojų. Losotų vadas tarė Arvedujui: „Nelipk į tą jūros pabaisą! Tegu jūros žmonės atneša maisto ir kitų mums reikalingų dalykų, o tu lik čia, kol Karalius-Raganius grįš namo. Vasarą jo galybė sumažėja, bet dabar jo kvėpavimas mirtinas, šalčio rankos ilgos".

Bet Arvedujis nepaklausė patarimo. Padėkojęs karalius atidavė losotui žiedą, sakydamas: „Vien dėl savo senumo šitas daiktas turi jums nesuvokiamą vertę. Jis neturi galios, nebent tik tiems, kurie myli mano giminę. Tau jis nepadės, bet jei kada reikės, mano giminė išpirks jį tuo, ko jums reikės"[8].

Atsitiktinai ar dėl įžvalgumo losoto patarimas buvo teisingas, nes laivui dar neišplaukus į atvirą jūrą, pakilo didžiulis vėjas, iš šiaurės užgriuvo sniegas, jis nuginė laivą atgal ir įkalino lede. Netgi Kerdano laivininkai negalėjo nieko padaryti – naktį ledas sutraiškė korpusą, laivas paskendo. Taip žuvo Arvedujis, paskutinysis karalius, kartu su juo jūroje buvo palaidoti palantirai[9]. Tik daug vėliau apie Forošelyje sudužusį laivą buvo sužinota iš Sniego žmonių."


Grafystės tauta išliko, nors pro juos prašniokštė karas ir daugelis išsislapstė. Į pagalbą karaliui jie pasiuntė lankininkų, kurie nesugrįžo, o kiti dalyvavo mūšyje, kuriame krito Angmaras (apie tai plačiau pasakojama Pietiniuose metraščiuose). Vėliau stojo taika, Grafystės tauta tvarkėsi pati ir klestėjo. Karaliaus vietai užimti jie rinko Taną ir buvo patenkinti, nors daugelis dar ilgai laukė Karaliaus sugrįžimo. Bet ilgainiui tos viltys buvo pamirštos, liko tik patarlė: „Kai Karalius sugrįš", kai kalbama apie gerus dalykus, kurių negalima pasiekti, arba apie blogus, kurių negalima ištaisyti. Pirmasis Grafystės Tanas buvo toks Baka iš Merišo, iš kurio save kildina Sentukiai. Jis tapo Tanu 379 metais mūsų skaičiavimu (1979).


Po Arvedujo išnyko Šiaurinė karalystė, nes dunadanų liko nedaug, o žmonių Eriadore irgi sumažėjo. Tačiau karalių liniją tęsė dunadanų Vadai, iš kurių pirmasis buvo Aranartas, Arvedujo sūnus. Jo sūnus Arahelis augo Rivendeile, kaip ir visi Vadų sūnūs vėliau. Ten taip pat buvo saugomos jų namų relikvijos: Barahiro žiedas, Narsilo nuolaužos, Elendilo žvaigždė ir Anuminaso skeptras[10].

„Karalystei išnykus dunadanai pasitraukė į šešėlį, virto slaptais klajūnais, jų darbai ir žygdarbiai retai buvo aprašomi ar apdainuojami. Elrondui išvykus, beveik niekas jų nebeprisimena. Dar nesibaigus Neramiajai Taikai blogis vėl ėmė puldinėti ar slapta skverbtis į Eriadorą, didžioji dalis Vadų nenugyvendavo ilgo gyvenimo. Aragorną I, sakoma, sudraskė vilkai jie buvo vienas didžiausių Eriadoro pavojų, neišnykęs iki šiol. Arahado I laikais orkai, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, buvo slapta užėmę Ūkanotųjų Kalnų tvirtoves ir atkirtę perėjas į Eriadorą, staiga puolė atvirai. 2509 metais į Lorieną keliaujanti Elrondo žmona Kelebriana buvo sulaikyta Raudonojo Rago perėjoje, jos apsaugą išsklaidė staigiai puolę orkai, o ją pačią pagrobė. Ją vijosi ir išgelbėjo Eladanas su Elrohiru, tačiau priešai Kelebriana kankino ir sužeidė nuodingu ginklu. Ji grįžo į Imladrisą – nors kūną Elrondas išgydė, bet Kelebriana prarado gyvenimo džiaugsmą Viduržemyje ir kitais metais nuvykusi į Uostus perplaukė Jūrą. Dar vėliau, Arasuilo laikais, Ūkanotuosiuose Kalnuose vėl prisiveisė orkų, ėmusių plėšti žemes. Su jais kovojo dunadanai ir Elrondo sūnūs. Tuo laiku didelis orkų būrys užklydo taip toli į vakarus, kad atsidūrė Grafystėje. Juos išvarė Bandobrasas Tukas."

Iki gimstant šešioliktajam, paskutiniam Vadui – Aragornui II, kuris vėl tapo Gondoro ir Arnoro Karaliumi, – dar buvo penkiolika Vadų. „Mes jį vadiname „mūsų Karaliumi". Kai jis atvyksta į šiaurę kurį laiką praleisti prie Prieblandos Ežero, atstatytuose savo rūmuose Anuminase, visa Grafystė džiaugiasi. Bet jis neįžengia į mūsų žemę, laikydamasis savo paties įstatymo, kad niekas iš Didžiųjų negali peržengti Grafystės sienų. Su savo gražia svita jis dažnai atjoja prie Didžiojo Tilto, ten pasveikina savo draugus ir visus, norinčius jį pamatyti, tada draugai iškeliauja kartu su Karaliumi ir vieši jo rūmuose tiek, kiek nori. Tanas Peregrinas buvo ten daug kartų, kaip ir ponas meras Semiumas. Jo dukra Elanora Gražioji yra viena iš Karalienės Žvaigždės Vakarės kambarinių."

Siaurinė Linija didžiavosi ir stebėjosi tuo, kad, smunkant galiai bei nykstant tautai, nė vienoje kartoje paveldas nenutrūko ir buvo perduodamas iš tėvo sūnui. Be to, nors dunadanų gyvenimai Viduržemyje žymiai sutrumpėjo, nors be karalių sparčiai nyko Gondoras, dauguma Siaurės Vadų gyveno dvigubai ilgiau už paprastus žmones ir daug ilgiau už pačius seniausius iš mūsų. Aragornas iš tiesų sulaukė šimto devyniasdešimties metų – daugiau už bet kurį valdovą iš jo giminės nuo karaliaus Arvegilo. Su Aragornu Elesaru atsinaujino senųjų karalių didybė.

(iv) Gondoras ir Anariono ainiai

Po Anariono, užmušto prie Barad Duro, Gondorą valdė trisdešimt vienas karalius. Nors pasienyje niekada nesiliovė karai, daugiau nei tūkstantį metų pietų dunadanai stiprėjo ir turtėjo tiek sausumoje, tiek jūroje, iki Atanataro II valdymo, kuris dar buvo vadinamas Alkarinu – Šlovinguoju. Tačiau jau tada pasirodė nuopuolio ženklų, nes kilmingieji pietiečių vyrai vesdavo vėlai ir susilaukdavo mažai vaikų. Pirmuoju bevaikiu karaliumi tapo Falasturas, antruoju – Narmakilas I, Atanataro Alkarino sūnus.


Minas Anorą atstatė Ostoheras, septintasis karalius, vėliau ten, o ne Osgiliate vasaromis gyvendavo karaliai. Tuo laiku Gondorą pirmą sykį užpuolė laukiniai žmonės iš rytų. Tačiau Tarostaras, jo sūnus, sumušęs išginė juos ir pasivadino Romandasilu, Rytų Nugalėtoju. Deja, vėliau jis buvo nukautas mūšyje su naujomis rytiečių ordomis. Jo sūnus Turambaras atkeršijo už tėvą ir užėmė daug žemių rytuose.

Taranonas, dvyliktasis karalius, pradėjo Karalių-Laivininkų liniją-jie statė laivynus ir įtvirtino Gondoro valdžią jūros pakrantėse į vakarus bei pietus nuo Anduino žiočių. Pažymėdamas savo kaip kariuomenės vado pergales, Taranonas užsidėjo karūną Falasturo, Krantų Valdovo, vardu.

Jo sūnėnas Earnilas II, tapęs jo įpėdiniu, atstatė senąjį Pelargiro uostą ir parengė didžiulį laivyną. Iš jūros bei sausumos jis apsiautė Umbarą ir paėmė jį. Umbaras tapo didžiu uostu, galinga Gondoro tvirtove[11]. Bet Earnilas neilgai gyveno po savo triumfo. Kartu su savo žmonėmis ir laivais jis žuvo didžiulėje audroje už Umbaro. Jo sūnus Kirijandilas tęsė laivų statybas, bet Harado žmonės, vedami iš Umbaro išvytų valdovų, su didelėmis pajėgomis išžygiavo prieš Umbarą. Kirijandilas krito mūšyje Harade.

Daugelį metų Umbaras buvo apsuptas, tačiau nebuvo paimtas dėl Gondoro jūrų galybės. Kirijaheras, Kirijandilo sūnus, sulaukė savo laiko ir pagaliau surinkęs armiją puolė iš šiaurės sausuma bei jūra. Persikėlusios per Harneno upę jo armijos visiškai sutriuškino Harado žmones, jų valdovai turėjo pripažinti Gondoro valdžią (1050). Tada Kirijaheras pasivadino Hijarmendasilu, „Pietų nugalėtoju".

Per ilgą jo valdymo laikotarpį Hijarmendasilo galios nedrįso išbandyti jokie priešai. Jis valdė šimtą trisdešimt ketverius metus, ilgiausiai iš visų Anariono linijos karalių, išskyrus vieną. Jo laikais Gondoras pasiekė galios viršūnę. Karalystė išsiplėtė į šiaurę iki Kelebranto ir pietinių Gūdžiosios Girios pakraščių; vakaruose – iki Pilksraučio, lytuose – iki vidinės Runo jūros, o pietuose iki Harneno upės ir palei krantą iki Umbaro pusiasalio su uostu.

Anduino slėnių žmonės pripažino jo valdžią, Harado karaliai mokėjo duoklę Gondorui, o jų sūnūs kaip įkaitai gyveno Karaliaus rūmuose. Mordoras buvo apleistas, tačiau nuolat stebimas iš galingų tvirtovių, saugančių perėjas.

Taip baigėsi Karalių-Laivininkų linija. Atanataras Alkarinas, Hijarmendasilo sūnus, gyveno didžioje prabangoje – žmonės kalbėjo, jog „Gondore brangakmeniai verti ne daugiau už akmenukus, duodamus vaikams pažaisti". Bet Atanataras buvo išlepęs, nieko nedarė, kad išlaikytų paveldėtą galią, du jo sūnūs buvo to paties charakterio. Dar jam nemirus Gondoras pradėjo smukti. Be abejo, priešai tai matė. Mordoras buo stebimas vis atsainiau. Tačiau tik Valakaro laikais Gondoras susidūrė su pirmu dideliu blogiu: kilo Giminių Nesantaikos karas, atnešęs daug netekčių ir sugriovimų, nuo kurių jau niekad nepavyko atsigauti.


Minalkaras, Kalmasilo sūnus, buvo didžiai narsus vyras. 1240 metais Narmasilas, norėdamas atsikratyti rūpesčių, paskyrė jį karalystės regentu. Nuo to laiko jis karalių vardu valdė Gondorą, kol tapo tėvo įpėdiniu. Labiausiai jis nesutarė su šiauriečiais.

Gondoro galia atnešė taiką. Tuo metu šiauriečių smarkiai padaugėjo. Karaliai rodė jiems prielankumą, nes šiauriečiai buvo artimiausi žemesnės kilmės žmonės, giminingi dunadanams (dauguma jų buvo kilę iš tų pačių žmonių, iš kurių kilo ir senieji edanai). Jie gavo daug žemių už Anduino į pietus nuo Didžiojo Žaliojo Miško, gynybai nuo rytiečių. Praeityje rytiečiai dažniausiai puldavo per lygumas tarp Vidinės Jūros ir Pelenų Kalnų.

Narmasilo I laikais jų puldinėjimai vėl atsinaujino, nors iš pradžių mažomis pajėgomis. Regentas sužinojo, jog šiauriečiai ne visada buvo ištikimi Gondorui, kai kurie prisidėdavo prie rytiečių – gal pasigviešę grobio, gal dėl tarpusavio vaidų. Todėl 1248 metais Minalkaras išvedė didžiulę armiją ir tarp Rovaniono bei Vidinės Jūros sutriuškino rytiečius, sunaikino visas jų stovyklas bei gyvenvietes į rytus nuo Jūros. Tada jis pasivadino Romendasilu.

Sugrįžęs Romendasilas įtvirtino vakarinį Anduino krantą iki pat įtekančio Limlaito ir uždraudė svetimšaliams leistis Upe žemiau Emyn Mulo. Tai jis pastatė Argonato kolonas prie įplaukimo į Nen Hitoelj. Kadangi jam reikėjo žmonių stiprinti ryšiams tarp Gondoro ir šiauriečių, jis priėmė daugelį jų į savo tarnybą, kai kuriems suteikdamas aukštus karinius laipsnius.

Ypatingą palankumą Romendasilas rodė Vidugavijui, kuris padėjo jam kare. Jis pasivadino Rovaniono Karaliumi ir išties buvo galingiausias iš Šiaurės kunigaikščių, nors jo paties valdos plytėjo tarp Žaliojo Miško ir Kelduino upės[12]. 1250 metais Romendasilas nusiuntė savo sūnų Valakarą kaip pasiuntinį kurį laiką pagyventi pas Vidugaviją, išmokti kalbos, papročių ir šiauriečių politikos. Tačiau Valakaras nužengė daug toliau nei planavo tėvas. Jis pamilo šiaurines žemes bei jų žmones ir vedė Vidumaviją, Vidugavijo dukrą. Praėjo nemažai metų, kol jis grįžo. Dėl tos santuokos vėliau prasidėjo Giminių Nesantaikos karas.

„Gondoro didikai jau kuris laikas šnairom žiūrėjo į šiauriečius. Anksčiau buvo negirdėtas dalykas, kad karūnos paveldėtojas ar kitas karaliaus sūnus vestų žemesnės kilmės svetimą moterį. Karaliui Valakarui pasenus, pietinėse provincijose kilo maištas. Karalienė buvo graži ir kilni moteris, tačiau gyveno neilgai, kaip lemta žemesnės kilmės žmonėms. Dunadanai bijojo, kad jos palikuonys bus tokie patys, kad jie praras Žmonių karalių didybę. Taip pat jie nenorėjo pripažinti valdovu jos sūnaus, kuris, nors ir vadinosi Eldakaru, gimė svetimoje šalyje, o jaunystėje buvo vadinamas Vinitarijumi, motinos tautos vardu.

Todėl Eldakarui tapus tėvo įpėdiniu Gondore kilo karas. Tačiau iš Eldakaro nebuvo lengva išplėšti jo paveldą. Į Gondoro kraują jis įliejo bebaimės Šiauriečių dvasios. Jis buvo gražus, narsus ir seno ne greičiau nei tėvas. Kai karalių palikuonių vedami sąjungininkai sukilo prieš jį, Eldakaras laikėsi iš paskutiniųjų. Galiausiai jis buvo apsuptas Osgiliate ir ilgai gynėsi, kol badas bei didesnės maištininkų pajėgos išginė jį. Miestas virto plėnimis. Per apsiaustį ir gaisrą buvo sunaikintas Osgiliato Skliauto Bokštas, o palantiras pražuvo vandenyse.

Tačiau Eldakaras išvengė priešų ir pabėgo į Šiaurę, pas savo gimines Rovanione. Apie jį susibūrė daug žmonių – tiek Gondorui tarnaujančių šiauriečių, tiek dunadanų iš šiaurinių karalystės pakraščių. Daugelis jų suprato, kad jis yra garbingas valdovas, o sosto grobikas beveik visiems kėlė neapykantą. Uzurpatorius buvo Kastamiras, Kalimehtaro anūkas, jaunesnysis Romendasilo II brolis. Jis buvo ne tik pagal kraują artimiausias karūnai, tačiau turėjo daugiausiai kariaunos iš visų maištininkų, nes buvo Laivų Kapitonas, palaikomas pakrantės gyventojų bei žmonių iš didžiųjų Pelargiro ir Umbaro uostų.

Vos paėmęs sostą Kastamiras pasirodė esąs pasipūtęs ir klastingas. Jis buvo žiaurus – tai tapo aišku dar Osgiliato apsiaustyje. Kastamiras privertė įvykdyti mirties bausmę į nelaisvę paimtam Ornendilui, Eldakaro sūnui, o jo paliepimu mieste vykusios žudynės ir naikinimai viršijo karo reikmes. Minas Anoro bei Itilieno gyventojai to neužmiršo. Simpatijos Kastamirui dar labiau sumažėjo, kai paaiškėjo, jog jis rūpinasi ne šalimi, o tik savo laivynu ir nori perkelti karaliaus sostą į Pelargirą.

Todėl jis karaliavo tik dešimt metų, kai patogaus momento sulaukęs Eldakaras su didžiule kariuomene atėjo iš Siaurės. Prie jo prisidėjo Kalenardono, Anorieno ir Itilieno žmonės. Lebenine prie Erujaus Brastų įvyko didelis mūšis, kuriame buvo pralieta daug geriausio Gondoro kraujo. Eldakaras pats užmušė Kastamirą ir taip atkeršijo už Orenendilą. Bet Kastamiro sūnūs pabėgo, su kitais giminaičiais ir laivynų kariais jie ilgai laikėsi Pelargire.

Surinkę visas įmanomas pajėgas (Eldakaras neturėjo laivų, kad apgultų juos iš jūros), jie išplaukė ir įsikūrė Umbare. Ten rasdavo prieglobstį visi karaliaus priešai, buvo įsteigta karūnai nepavaldi valstybė. Iš kartos į kartą Umbaras kariavo su Goncloru, grasindamas pakrantėms ir trukdydamas susisiekimą jūroje. Iki Elesaro atėjimo Umbaras niekada visiškai nepakluso, o Pietinis Gondoras tapo ginčytina žeme tarp Karalių ir Korsarų."


„Umbaro praradimas buvo skaudus smūgis Gondorui. Ne tik todėl, jog karalystė pietuose sumažėjo ir susilpnėjo valdžia Harado žmonėms, bet dar ir todėl, jog kadaise ten buvo išsilaipinęs Ar Farazonas Auksinis, paskutinysis Numenoro karalius, sutriuškinęs Saurono galybę. Nors po to atėjo didelis blogis, net ir Elendilo sekėjai išdidžiai prisimindavo, kaip iš Jūros platybių atplaukė nenugalimas Ar Farazono laivynas. Jam atminti ant aukščiausios kalvos virš Uosto jie buvo pastatę didžiulę baltą koloną. Ją karūnavo krištolinis rutulys, kuris atspindėdavo saulės bei mėnulio šviesą ir žėrėjo tarsi skaisti žvaigždė. Geru orųjį buvo galima matyti net nuo Gondoro krantų ar toli vakarų jūroje. Taip obeliskas stovėjo iki antrojo Saurono suklestėjimo, kuris jau buvo netoli. Umbarą užvaldė jo tarnai, o Saurono pažeminimo simbolis buvo nuverstas."


Sugrįžus Eldakarui, karališkosios giminės ir kitų dunadanų šeimų kraujas dar labiau susimaišė su paprastų žmonių krauju. Dauguma didžiūnų žuvo Giminių Nesantaikos kare, o Eldakaras globojo šiauriečius, kurių padedamas atgavo karūną. Į Gondorą persikėlė daug ateivių iš Rovaniono.

Toks maišymasis iš pradžių nespartino dunadanų nykimo, kaip buvo bijota. Vis dėlto tauta po truputį menko, kaip ir anksčiau. Be abejo, tokia buvo viso Viduržemio lemtis. Po Žvaigždžių Šalies žlugimo malonė, suteikta numenoriečiams, nuolat nyko. Eldakaras gyveno du šimtus trisdešimt penkerius metus, o karaliavo penkiasdešimt aštuonerius metus, iš kurių dešimt praleido tremtyje.


Antras, didžiausias, blogis užklupo Gondorą valdant Telemnarui, dvidešimt šeštajam karaliui, kurio tėvą Minardilą, Eldakaro sūnų, Pelargire užmušė Umbaro korsarai. (Jiems vadovavo Angamaitas ir Sangahijandas, Kastamiro proanūkiai.) Netrukus tamsūs vėjai iš rytų atnešė marą. Karalius ir visi jo vaikai mirė, kaip ir daugybė Gondoro žmonių, ypač Osgiliate. Žmonės pavargo, kalnuose jų liko vos keletas, Mordoro sienų sargyba liovėsi, o tarpeklius saugojusios tvirtovės liko be įgulos.

Vėliau buvo pastebėta, jog tai įvyko tuo pačiu metu, kai giliai Žaliajame Miške sustiprėjo Šešėlis ir atsirado daug blogio padarų – Saurono galybės ženklai. Tiesa, Gondoro priešai irgi nukentėjo, tačiau Sauroiias galėjo laukti. Rodosi, jis netgi troško, kad Mordoras ištuštėtų.

Po karaliaus Telemnaro mirties Baltieji Minas Anoro Medžiai irgi nudžiūvo. Bet karaliaus sūnėnas Tarondoras persodino sėklą citadelėje. Tai jis karaliaus sostą visam laikui perkėlė į Minas Anorą, nes Osgiliatas buvc smarkiai apleistas, ėmė griūti. Beveik niekas iš tų, kurie nuo maro pabėgc į ItilieniĮ ar vakarinius slėnius, nenorėjo ten grįžti.

jaunas užėmęs sostą Tarondoras valdė ilgiausiai iš visų Gondoro karalių, tačiau sugebėjo tik sutvarkyti karalystę iš vidaus ir lėtai atstatyti jėgas. Jo sūnus Telumehtaras, prisimindamas Minardilo mirtį bei neapsikęsdamas įžūlių korsarų, kurie puldinėdavo pakrantes net iki Anfalaso, surinko kariuomenę ir 1810 metais šturmu paėmė Umbarą. Tame kare žuvo paskutiniai Kastamiro palikuonys, kurį laiką Umbaras vėl priklausė karaliams. Telumehtaras prie savo vardo pridūrė titulą Umbardasilas. Tačiau Gondorą greitai užgriuvo naujos bėdos, Umbaras buvo vėl prarastas ir atiteko Harado žmonėms.


Trečiasis blogis buvo važnyčiotojų įsiveržimas, kuris čiulpė likusią Gondoro jėgą beveik šimtmetį trukusiais karais. Važnyčiotojai buvo tauta, tiksliau, kelių tautų sąjunga, atėjusi iš rytų. Jie buvo stipresni ir geriau ginkluoti nei ankstesnieji rytiečiai. Keliaudavo didžiuliais važiais, o vadai kaudavosi kovos vežimuose. Sukurstyti, kaip paaiškėjo vėliau, Saurono pasiuntinių, jie netikėtai užpuolė Gondorą. Karalius Narmasilas II buvo nukautas mūšyje su jais už Anduino 1856 metais. Rytinio ir pietinio Rovaniono žmonės buvo paimti į vergiją, o Gondoro sienos tuo laiku buvo atitrauktos iki Anduino ir Emyn Mulo. [Manoma, kad būtent tada Žiedo Šmėklos sugrįžo į Mordorą.]

Kalimehtaras, Narmasilo II sūnus, padedamas sukilimo Rovanione, atkeršijo už tėvą iškovojęs didžią pergalę prieš rytiečius Dagorlade 1899 metais. Kuriam laikui pavojaus buvo išvengta. Po ilgų tylos ir susvetimėjimo metų, Arafantui valdant šiaurėje, o Ondohemi, Kalimehtaro sūnui, pietuose, abi karalystės vėl ėmė bendrauti, nes pagaliau suvokė, jog iš visų pusių Numenoro palikuonis puolantiems priešams vadovauja viena jėga ir valia. Tuo laiku Arvedujis, Arafanto įpėdinis, vedė Firielę, Ondohero dukterį (1940). Tačiau nė viena karalystė negalėjo atsiųsti pagalbos kitai, kadangi Angmaras atnaujino puolimą Artedaine tuo pačiu metu, kai iš naujo pasirodė sustiprėję važnyčiotojai.

Daugybė važnyčiotojų perėjo į pietus nuo Mordoro ir sudarė sąjungą su Khando bei Artimojo Harado žmonėmis. Galingas puolimas iš pietų ir šiaurės vos nesunaikino Gondoro. 1944 metais karalius Ondoheras su abiem savo sūnumis – Artamiru bei Faramiru – krito mūšyje Moranono šiaurėje, priešai įsiveržė į Itilieną. Tačiau Earnilas, Pietų Armijos Kapitonas, iškovojo šlovingą pergalę Pietiniame Itiliene ir sunaikino Harado armiją, persikėlusią per Poroso upę. Skubėdamas į šiaurę jis surinko visus besitraukiančios Šiaurės Armijos likučius ir atakavo pagrindinę važnyčiotojų stovyklą, kol jie puotavo, įsitikinę, kad Gondoras nuverstas ir liko tik susirinkti grobį. Earnilas šturmavo stovyklą, padegė vežimus ir išvijo priešą iš Itilieno. Didelė dalis bėglių žuvo Mirusiose Pelkėse.


„Žuvus Ondoherui su sūnumis, Arvedujis iš Šiaurinės Karalystės pareiškė teises į Gondoro karūną kaip tiesioginis Izilduro palikuonis bei Firielės, vienintelio likusio Ondohero vaiko, vyras. Reikalavimas buvo atmestas. Čia pagrindinį vaidmenį suvaidino Pelenduras, Karaliaus Ondohero vietininkas.

Gondoro Taryba atsakė: „Gondoro karūna ir valdžia priklauso tik palikuonims Meneldilo, Anariono sūnaus, kuriam Izilduras atidavė šią karalystę. Gondore paveldas tenka tik iš tėvo sūnui, mes negirdėjome, kad Arnore būtų kitoks įstatymas".

Į tai Arvedujis atsakė: „Elendilas turėjo du sūnus, iš kurių Izilduras buvo vyresnis ir tėvo įpėdinis. Mes girdėjome, kad Gondoro karaliai savo liniją pradeda nuo Elendilo, nes jis buvo laikomas visų dunadanų žemių Didžiuoju Karaliumi. Kol Elendilas buvo gyvas, pietus bendrai valdė jo sūnūs, tačiau Elendilui žuvus, Izilduras pasitraukė perimdamas tėvo kaip Didžiojo Karaliaus teises, o valdyti pietus tuo pačiu būdu paliko brolio sūnui. Jis neatidavė Gondoro ir nenorėjo, kad Elendilo karalystė būtų amžinai padalinta.

Dar daugiau, senajame Numenore skeptrą paveldėdavo vyriausias karaliaus vaikas, vyras ar moteris. Tiesa, šio įstatymo nesilaikė tremtiniai, nuolat užsiėmę karo rūpesčiais, tačiau toks buvo mūsų tautos įstatymas, kuriuo ir dabar remiamės, matydami, kad Ondohero sūnūs žuvo bevaikiai"[13].

Gondoras į tai nieko neatsakė. Į karūną teises pareiškė pergalingasis kapitonas Earnilas, ir ji jam buvo suteikta. Visi Gondoro dunadanai pritarė, kadangi Earnilas buvo iš karališkos giminės. Jis buvo sūnus Sirijondilo, sūnaus Kalimasilo, sūnaus Arkirijaso, Narmasilo II brolio. Arvedujis daugiau nereiškė teisių, nes neturėjo nei galios, nei noro prieštarauti Gondoro dunadanų pasirinkimui, tačiau jo palikuonys niekuomet nepamiršo šitos teisės, net ir tada, kai išnyko jų pačių karalystė. Nes jau artėjo laikas, kai Šiaurinė Karalystė turėjo žlugti.

Arvedujis iš tiesų buvo paskutinis karalius, kaip rodo jo vardas. Sakoma, jog jį naujagimiui suteikė Pranašas Malbetas, pasakęs jo tėvui: „Pavadinsi jį Arveduju, nes jis bus paskutinysis Artedaino valdovas. Bet dunadanai turės pasirinkti. Jei jie pasirinks beviltišką išeitį, tuomet tavo sūnus pakeis vardą ir taps didžios karalystės valdovu. Jei ne, tuomet daug širdgėlos bei žmonių gyvenimų praeis, kol dunadanai pakils ir vėl susivienys".

Gondore po Earnilo buvo tik vienas karalius. Galbūt sujungus karūną ir skeptrą karalystė būtų buvusi išsaugota, daug blogio išvengta. Earnilas buvo išmintingas, neišpuikęs, nors jam, kaip daugumai gondoriečių, Artedaino karalystė ir jos valdovai atrodė menkos kilmės.

Jis nusiuntė Arvedujui žinią, pranešdamas, kas pagal Pietinės Karalystės įstatymus ir reikmes priėmė Gondoro karūną, „tačiau aš nepamiršiu Arnoro ištikimybės, neneigsiu mūsų giminystės ir nesieksiu, kad Elendilo karalystės atitoltų viena nuo kitos. Kai tau reikės, atsiųsiu pagalbą, kokią tik galėsiu surinkti".

Tačiau praėjo nemažai laiko, kol Earnilas pasijuto pakankamai saugus, kad ištesėtų pažadą. Karalius Arafantas mažėjančiomis jėgomis atmušinėjo Angmaro antpuolius, tą patį darė ir jo įpėdinis Arvedujis, tačiau galiausiai 1973 metų rudenį į Gondorą atėjo žinia, kad Artedaino padėtis beviltiška, o Karalius-Raganius rengia paskutinį smūgį. Earnilas kiek galėdamas greičiau pasiuntė savo sūnų Earnurą į šiaurę su tiek laivyno, kiek galėjo skirti.

Per vėlai. Earnurui nespėjus pasiekti Lindono uostų, Karalius-Raganius užkariavo Artedainą, o Arvedujis žuvo.

Tačiau Earnurui atvykus į Pilkuosius Uostus ir elfai, ir žmonės labai nustebo bei nudžiugo. Jo laivų buvo tiek daug, kad jiems vargiai užteko vietos uostuose, nors Harlondas ir Forlondas buvo perpildyti. Iš laivų išsilaipino galinga armija, su ginklais ir maisto atsargomis, pasirengusi karalių karams. Bent taip atrodė šiauriečiams, nors tai buvo tik menka visos Gondoro galybės dalis. Labiausiai buvo džiaugiamasi žirgais, nes daug jų buvo atplukdyta iš Anduino slėnių kartu su aukštais ir gražiais raiteliais bei išdidžiais Rovaniono princais.

Kerdanas sukvietė pas save visus, kurie galėjo atvykti, nuo Lindono iki Arnoro. Gerai pasirengusi armija persikėlė per Luną ir nužygiavo į šiaurę mesti iššūkio Karaliui-Raganiui. Jis tada, kaip pasakojama, gyveno Fornoste, kuriame įkurdino blogus žmones, užėmusius karalių rūmus. Pasipūtęs jis nelaukė priešų puolimo tvirtovėje, bet pats išžygiavo jų pasitikti, tikėdamasis nublokšti juos kaip anksčiau į Luną.

Tačiau Vakarų Armija atakavo jį netoli Prieblandos Kalvų, lygumoje tarp Nenujalo ir Siaurinių Kalvų įvyko smarkus mūšis. Angmaro pajėgos jau traukėsi Fornosto link, kai pagrindiniai raitelių būriai, apjoję kalvas iš šiaurės, smogė ir suskaldė juos vienu smūgiu. Karalius-Raganius surinkęs kariuomenės likučius spruko šiaurėn, į savo .šalį Angmarą. Nespėjusį pasiekti Karn Dūmo prieglaudos jį pavijo Goridoro kavalerija, vedama Earnuro. Tuo pačiu metu iš Rivendeilo išėjo kariuomenė, vadovaujama elfų lordo Glorfindelio. Tad Angmaras buvo taip sutriuškintas, jog į vakarus nuo kalnų neliko nė vieno tos karalystės žmogaus ar orko.

Bet pasakojama, kad, viską praradęs, staiga pasirodė pats Karalius-Raganius - juodais drabužiais, su juoda kauke, ant juodo žirgo. Baimė apėmė visus, jį pamačiusius, tačiau jis savo neapykantą skyrė tik Gondoro Kapitonui ir su siaubingu riksmu puolė jį. Earnuras būtų stojęs prieš jį, tačiau žirgas neišlaikė ir nunešė raitelį toli į šalį, kol buvo suvaldytas.

Karalius-Raganius nusikvatojo – niekas, iš girdėjusių juoką, niekada nepamiršo to siaubo. Bet ant balto žirgo išjojo Glorfindelis – nustojęs juoktis Karalius-Raganius apsisuko ir dingo šešėliuose. Ant mūšio lauko nusileido naktis, niekas nematė, kur jis pradingo.

Earnuras sugrįžo, bet Glorfindelis, žvelgdamas į besirenkančią tamsą, pasakė: „Nesivyk jo! Jis nebegrįš į šią šalį. Dar toli jo lemtis, ir ne nuo kario rankos jis kris". Tuos žodžius daug kas įsiminė, bet Earnuras buvo piktas, jis troško atkeršyti už pažeminimą.

Taip žuvo Angmaro blogio karalystė, o Earnuras, Gondoro Kapitonas, pelnė didžiausią Karaliaus-Raganiaus neapykantą. Bet praėjo daug metų, kol ji buvo parodyta."


Būtent Karaliaus Earnilo laikais, kaip paaiškėjo vėliau, iš Siaurės pabėgęs Karalius-Raganius atvyko į Mordorą, ten susirinko ir kitos Žiedo Šmėklos, kurioms jis vadovavo. 2000 metais jie išsiveržė iš Mordoro pro Kirit Ungolo tarpeklį ir apgulė Minas Itilį. Miestą jie paėmė 2002 metais kartu su bokšto palantiru. Iki Trečiojo Amžiaus pabaigos jų nepavyko iš ten išmušti, Minas Itilis virto baimės žeme, dabar jį vadino Minas Morgulu. Dauguma žmonių, gyvenusių Itiliene, paliko tas vietas.


„Earnuras buvo lygus tėvui narsa, bet ne išmintimi. Jis buvo stiprus ir karštas vyras, bet nevedė, nes vienintelis malonumas jam buvo kautis bei miklinti ranką. Jis buvo toks stiprus, kad turnyruose, kuriuos labai mėgo, niekas Gondore jam neprilygo. Earnuras buvo panašesnis į herojų, o ne į karo vadą ar karalių. Jis ilgiau nei įprasta išliko energingas ir vikrus."

2043 metais Earnurui užsidėjus karūną, Minas Morgulo valdovas iškvietė jį į dvikovą, tyčiodamasis, kad šis nedrįso stoti į kovą kautynėse Šiaurėje. Tąkart vietininkas Mardilas sulaikė karaliaus įtūžį. Minas Anoras, kuris nuo karaliaus Telemnaro laikų virto šalies sostine ir karalių rezidencija, buvo pervadintas Minas Tiritu – miestu, amžinai saugančiu nuo Morgulo blogio.

Earnuras valdė vos septynerius metus, kai Morgulo Lordas pakartojo iššūkį, tyčiodamasis, jog prie bailios karaliaus širdies jaunystėje dar prisidėjo ir senatvės silpnumas. Mardilas nebegalėjo jo sulaikyti – su maža riterių palyda Earnuras prijojo prie Minas Morgulo vartų. Apie juos daugiau niekas nieko negirdėjo. Gondore buvo manoma, kad klastūnas priešas paėmė karalių į nelaisvę ir nukankino Minas Morgule. Bet jo mirties liudininkų nebuvo, tad vietininkas Mardilas Gerasis daugelį metų valdė Gondorą karaliaus vardu.


Dabar karališko kraujo palikuonių liko vos keletas. Jų skaičius dar labiau sumažėjo Giminių Nesantaikos metu. Nuo to laiko karaliai tapo pavydūs ir atidžiai stebėdavo savo gimines. Tie, ant kurių krisdavo įtarimas, dažnai bėgdavo į Umbarą ir prisidėdavo prie maištininkų, o kiti atsisakydavo savo kilmės, į žmonas imdami moteris, neturinčias Numenoro kraujo.

Atsitiko taip, kad neliko gryno kraujo pretendentų į karūną arba tokių, su kurių teisėmis visi sutiktų. Visi gerai prisiminė Giminių Nesantaiką ir suprato, jog dar sykį įsiplieskus tokiems vaidams Gondoras žlugtų. Todėl, nors metai bėgo, Gondorui vadovavo vietininkai, o Elendilo karūna gulėjo ant karaliaus Earnilo krūtinės Mirusiųjų Namuose, kur ją paliko Earnuras.

Vietininkai

Vietininkų giminė buvo vadinama Hurino gimine, nes ji buvo kilusi iš karaliaus Minardilo (1621-34) vietininko Hurino. Jis gyveno Emyn Arnene, buvo kilmingas numenorietis. Po jo karaliai visada rinkdavosi sau vietininkus iš jo palikuonių, o Pelenduro laikais šios pareigos tapo paveldimos kaip karaliaus titulas, perduodamas tėvo sūnui arba artimiausiam giminaičiui.

Visi vietininkai užimdavo pareigas, prisiekdami „valdyti karaliaus vardu, kol jis sugrįš". Netrukus šitie žodžiai tapo ritualu, jų prasmė užsimiršo, nes vietininkai turėjo visą karalių valdžią. Tačiau daug žmonių Gondore dar tikėjo, jog kada nors karalius tikrai grįš, kai kurie prisimindavo seną šiaurinę liniją, kuri, kaip sklido gandai, vis dar gyvavo šešėliuose. Tačiau vietininkams tokios mintys buvo ne prie širdies.

Vis dėlto vietininkai niekada nesėdėjo senajame soste, nenešiojo karūnos ir nelaikė skeptro. Kaip savo tarnybos simbolį jie turėjo tik baltą lazdelę, jų vėliava buvo balta, be jokių ženklų. O ant karališkosios vėliavos juodame fone puikavosi po septyniomis žvaigždėmis žydintis baltas medis.


Po Mardilo Voronvo, laikomo pirmuoju vietininku, buvo dvidešimt keturi Gondoro vietininkai: iki dvidešimt šeštojo, paskutinio – Denetoro II. Iš pradžių jie laikėsi ramiai, nes truko Budrioji Taika, kurios metu Sauronas nedrįso stoti prieš Baltosios Tarybos galią, o Žiedo Šmėklos slėpėsi Morgulo slėnyje. Bet nuo Denetoro I laikų taikos nebebuvo, netgi tada, kai Gondoras atvirai su niekuo nekariavo, jo sienoms nuolat grėsė pavojus.

Denetoro I valdymo pabaigoje iš Mordoro pasirodė uruksai – dar nematyti labai stiprūs juosvi orkai, kurie 2475 metais nusiaubė Itilieną ir paėmė Osgiliatą. Denetoro sūnus Boromiras (kurio vardu vėliau buvo pavadintas Boromiras iš Devynių Keliautojų Draugijos) sumušė juos ir atgavo Itilieną, bet Osgiliatas buvo galutinai sugriautas, o jo galingas akmeninis tiltas sunaikintas. Ten vėliau niekas nebegyveno. Boromiras buvo didis vadas, jo bijojo net Karalius-Raganius. Jis buvo kilnus ir gražus, stipraus kūno ir tvirtos dvasios vyras, tačiau tame kare gauta Morgulo žaizda sutrumpino jo gyvenimą, jį kankino skausmai. Boromiras mirė dvylika metų po tėvo mirties.

Po jo ilgai valdė Kirionas. Jis buvo budrus ir atsargus, tačiau Gondoro rankos sutrumpėjo, jis galėjo tik ginti sienas, kol priešai (arba juos valdanti jėga) ruošė smūgius, kuriems jis negalėjo sukliudyti. Korsarai siaubė pakrantes, tačiau pagrindinis pavojus slypėjo šiaurėje. Plačiose Rovaniono žemėse tarp Gūdžiosios Girios ir Bėgančiosios Upės, Dol Gulduro šešėlyje gyveno žiaurūs žmonės. Jie dažnai puldinėdavo iš miško, tad Anduino slėnis į pietus nuo Džiugesio Pievų liko labai apleistas. Prie tų žmonių, vadinamų balkotais, nuolat prisidėdavo žmonės iš rytų, o Kalenardono gyventojų vis mažėjo. Kirionui vos sekėsi apginti Anduiną.

„Nujausdamas audrą, Kirionas pasiuntė į šiaurę pagalbos, bet per vėlai. Tais pačiais metais (2510) rytiniame Anduino krante balkotai pasistatė daug laivų bei plaustų, persikėlė per Upę ir nušlavė gynėjus. Iš pietų žygiuojanti armija buvo atkirsta, nuvaryta į šiaurę už Limlaito, o ten ją netikėtai atakavo kalnų orkų gaujos ir prispaudė prie Anduino. Beviltišku metu iš šiaurės atėjo pagalba – Gondoras pirmą sykį išgirdo rohirimų ragus. Eorlas Jaunasis su savo raiteliais išblaškė priešus ir, persekiodamas balkotus Kalenardono laukuose, iškirto juos iki vieno. Kirionas padovanojo Eorlui tas žemes, o jis davė Kirionui Eorlo Priesaiką ir pažadėjo draugystę sunkiais laikais bei pagalbą Gondoro valdovams."


Bereno, devynioliktojo vietininko, laikais Gondorą ištiko dar didesnis pavojus. Trys galingi ilgai ruošti laivynai atplaukė iš Umbaro ir Harado. Jie apsiautė Gondoro pakrantes. Priešas išsilaipino daugelyje vietų, šiaurėje net ties Izeno žiotimis. Tuo pačiu metu rohirimai buvo užpulti iš vakarų ir rytų, jų žemės buvo nuniokotos, o jie patys išvaryti į Baltųjų Kalnų slėnius. Tais metais (2758) su šalčiais ir didelėmis pūgomis iš šiaurės bei rytų atėjo Ilgoji Žiema, trukusi beveik penkis mėnesius. Helmas Rohanietis ir abu jo sūnūs žuvo kare, Eriadore bei Rohane viešpatavo neviltis ir mirtis. Į pietus nuo kalnų Gondore viskas buvo ne taip blogai, iki pavasario Bereno sūnus Beregondas įveikė įsiveržėlius. Jis iškart pasiuntė pagalbą Rohanui. Po Boromiro Beregondas buvo didžiausias Gondoro karo vadas. Jam tapus tėvo įpėdiniu (2763) Gondoras vėl atgavo jėgas. Tačiau Rohanas gautas žaizdas gydėsi lėčiau. Būtent todėl Berenas svetingai sutiko Sarumaną ir įteikėjam Orthanko raktus. Nuo to laiko (2759) Sarumanas apsigyveno Izengarde.


Beregondo laikais Ūkanotuosiuose Kalnuose vyko nykštukų ir orkų karas (2793-2799), apie kurį Pietus pasiekdavo tik gandai, kol iš Nanduhiriono bėgantys orkai pabandė kirsti Rohaną ir įsikurti Baltuosiuose Kalnuose. Slėniuose daugelį metų vyko kautynės, kol tas pavojus buvo panaikintas.

Mirus Belektomi II, dvidešimt pirmajam vietininkui, nudžiūvo Baltasis Medis Minas Tirite, tačiau jis buvo paliktas stovėti „iki grįš Karalius", nes naujos sėkliukės niekas nerado.

Turino II laikais vėl sujudo Gondoro priešai – Sauronas nuolat stiprėjo, artėjo jo galybės laikai. Visi, išskyrus pačius tvirčiausius žmones, paliko Itilieną ir persikėlė per Anduiną į vakarus, nes tą žemę užėmė Mordoro orkai. Turinas statė slaptas užuobėgas savo kariams Itiliene, iš kurių ilgiausiai buvo saugomas Henet Anuinas. Jis vėl įtvirtino Kair Androso[14] salą Anorieno gynybai. Tačiau pagrindinis pavojus jo tykojo pietuose, kur haradrimai užėmė Pietinį Gondorą – palei Porosą vyko daug mūšių. Didelėms priešų pajėgoms įsiveržus į Itilieną, karalius Folkvinas Rohanietis įvykdė Eorlo Priesaiką ir atsilygino už Beregondo pagalbą, pasiuntęs daug vyrų į Gondorą. Su jais Turinas iškovojo pergalę prie Poroso Brastų, bet mūšyje krito abu Folkvino sūnūs. Raiteliai palaidojo juos savo tautos papročiu ir paguldė į vieną pilkapį, nes jie buvo dvyniai. Aukštai virš upės kranto iškilo tas pilkapis, „Haudh in Givanur", o Gondoro priešai bijojo priėjo artintis.

Po Turino sekė Turgonas. Iš jo valdymo labiausiai prisimenama tai, kad, likus dviem metams iki Turgono mirties, į atvirą kovą vėl pakilo Sauronas — jis sugrįžo į seniai laukiantį Mordorą. Vėl iškilo Barad Duras, liepsnomis prapliupo Lemties Kalnas, iš Itilieno pasitraukė paskutinieji žmonės. Turgonui mirus, Sarumanas pasiėmė Izengardą sau ir ėmėsi jį tvirtinti.


„Ektelionas II, Turgono sūnus, buvo išmintingas vietininkas. Su likusiomis pajėgomis jis ėmėsi stiprinti karalystę prieš Mordoro puolimą. Jis kvietė visus garbingus žmones iš arti ar toli stoti jam tarnauti, o tiems, kurie pasirodydavo verti pasitikėjimo, jis negailėjo atlygio bei laipsnių. Geriausias jo pagalbininkas buvo žymus kapitonas, kurį vietininkas labai mylėjo. Gondore jį vadino Torongilu, Žvaigždžių Ereliu, nes jis buvo greitas, aštriaakis ir nešiojo sidabrinę žvaigždę ant apsiausto, tačiau niekas nežinojo nei tikrojo vardo, nei gimtosios šalies. Jis atėjo pas Ektelioną iš Rohano, kur tarnavo Karaliui Tengeliui, tačiau nebuvo rohirimas. Jis buvo didis vadas tiek sausumoje, liek jūroje. Deja, dar nesibaigus Ekteliono valdymui išnyko šešėliuose, iš kurių buvo atėjęs.

Torongilas dažnai kartojo Ektelionui, kad Umbaro maištininkų galia yra didelis pavojus Gondorui, grėsmė pietinėms provincijoms, kuri pasirodytų mirtina, jei Sauronas pradėtų atvirą karą. Pagaliau jis gavo vietininko leidimą, surinko nedidelį laivyną, nepastebėtas nakčia priplaukė prie Umbaro ir sudegino didžiąją dalį korsarų laivų. Jis pats nukovė Uosto Kapitoną mūšyje dėl krantinių ir, beveik nepatyręs nuostolių, atsitraukė. Tačiau parplaukęs į Pelargirą, žmonių širdgėlai ir nuostabai, jis negrįžo į Minas Tiritą, kur jo laukė didi garbė.

Jis pasiuntė atsisveikinimo žinią Ektelionui, sakydamas: „Mane dabar šaukia kiti darbai, valdove, praeis daug laiko ir pavojų, kol aš vėl grįšiu į Gondorą, jei bus taip lemta".

Nors niekas nežinojo, kokie tie darbai ir kas jį pakvietė, tačiau buvo žinoma, kur jis iškeliavo. Torongilas pasiėmė valtį, persikėlė per Anduiną, ten atsisveikino su bendrakeleiviais ir toliau keliavo vienas. Paskutinį kartą žmonės matė jį žvelgiantį į Šešėlio Kalnus.

Torongilui išvykus, Mieste kilo baimė, beveik visiems žmonėms tai atrodė didelė netektis, išskyrus Denetorą, Ekteliono sūnų. Jis jau buvo subrendęs, po ketverių metų mirus tėvui Denetoras tapo vietininku.

Denetoras II buvo išdidus vyras, aukštas, narsus ir karališkas – tokio valdovo Gondore nebuvo jau daug metų. Be to, jis buvo protingas, toliaregis ir puikiai išsilavinęs. Jis buvo panašus į Torongilą lyg giminė, tačiau žmonių širdyse ir tėvo akyse visada likdavo antroje vietoje. Tuo laiku daug kas galvojo, jog Torongilas išvyko prieš konkurentui tampant šeimininku, nors pats Torongilas niekada nesivaržė su Denetoru, laikydamas save tik jo tėvo tarnu. Patarinėdami vietininkui jie nesutarė vieninteliu klausimu: Torongilas dažnai įspėdavo Ektelioną nepasitikėti Sarumanu Baltuoju Izengarde, jis siūlė artimiau bendrauti su Gendalfu Pilkuoju. Užtat Denetoras nelabai sutarė su Gendalfu – po Ekteliono mirties Pilkasis Klajoklis buvo nesvetingai priimamas Minas Tirite. Vėliau, kai viskas paaiškėjo, dauguma gondoriečių manė, jog įžvalgaus proto Denetoras, viską regintis aiškiau ir giliau nei bet kuris kitas žmogus, suprato, kas iš tiesų buvo svetimšalis Torongilas. Vietininkas įtarė, kad jis su Mitrandiru sutarė nuversti jį.


Tapęs vietininku (2984), Denetoras įrodė esąs valdingas šeimininkas, viską tvarkantis savo nuožiūra. Jis daug nekalbėjo. Klausėsi patarimų, o darė savaip. Denetoras vedė vėlai (2976), į žmonas paėmęs Finduilasą, Adrahilio iš Dol Amroto dukrą. Tai buvo nepaprastai graži, geraširdė moteris, tačiau mirė nepraėjus nė dvylikai metų. Denetoras savaip ją mylėjo – daugiau meilės tekdavo nebent jo vyresniajam sūnui, kurį žmona jam pagimdė. Tačiau žmonėms rodėsi, kad ji nuvyto saugomame mieste kaip jūros slėnių gėlelė, pasodinta ant plikos uolos. Šešėlis lytuose kėlėjai siaubą, ji nuolat gręždavo akis į pietus, į išsiilgtą Jūrą.

Po jos mirties Denetoras tapo dar niūresnis ir tylesnis nei anksčiau. Giliai susimąstęs ilgai sėdėdavo savo bokšte, numatydamas, kad Mordoro puolimas prasidės jam valdant. Vėliau buvo tikima, kad, trokšdamas žinių bei būdamas išdidus ir pasitikėdamas savo valios jėga, jis išdrįso pasižiūrėti į Baltojo Bokšto palantirą. Nė vienas vietininkas nedrįso to daryti, nedrįso netgi karaliai Earnilas ir Ėarnuras. Kritus Minas Itiliui, Izilduro palantiras atiteko Priešui, o Minas Tirito Akmuo buvo Anariono palantiras, artimiausias tam, kurį turėjo Sauronas.

Denetoras daug žinojo apie tai, kas vyksta jo šalyje ir užjos ribų, žmonės tuo stebėjosi, bet jis brangiai įgijo žinias – grumtynėse su Saurono valia be laiko paseno. Kartu su neviltimi augo ir Denetoro išdidumas – ilgainiui jam ėmė atrodyti, kad visus įvykius nustelbs vienintelė dvikova tarp Baltojo Bokšto Valdovo ir Barad Duro Valdovo. Jis nepasitikėjo visais kitais Saurono priešais, nebent jie tarnavo pačiam Denetorui.

Taip priartėjo Žiedo Karo laikas. Denetoro sūnūs suaugo. Boromiras, penkeriais metais vyresnis už brolį, tėvo numylėtinis, buvo panašus į Denetorą išvaizda bei išdidumu, tačiau ne išmintimi. Jis buvo iš akies trauktas senasis karalius Ėarnuras – nevedė, domėjosi tik ginklais, augo bebaimis ir stiprus, bet nesirūpino senosiomis žiniomis, nebent praeities mūšių aprašymais. Jaunesnysis Faramiras buvo panašus į jį išvaizda, tačiau visai kitokio proto. Jis skaitė žmonių širdis kaip tėvas, tačiau tai, ką jis įžvelgdavo, Faramirui sukeldavo gailestį, o ne panieką. Jis elgėsi švelniai, mėgo mokslus ir muziką, todėl tais laikais jo narsa buvo vertinama menkiau nei brolio. Tačiau tai buvo neteisinga – paprasčiausiai jis be tikslo neieškojo šlovės pavojuose. Jis mielai bendraudavo su Gendalfu, kai šis atvykdavo į Miestą, kiek galėdamas mokėsi iš jo išminties. Dėl šios ir dėl kitų priežasčių jis neįtiko tėvui.

Tačiau broliai stipriai mylėjo vienas kitą, nuo pat vaikystės, kai Boromiras globodavo ir saugodavo Faramirą. Nei dėl tėvo palankumo, nei dėl žmonių įvertinimo tarp jų nekilo varžymasis ar pavydas. Faramirui nė į galvą neatėjo, kad kažkas Gondore galėtų prilygti Boromirui, Denetoro įpėdiniui, Baltojo Bokšto Kapitonui. Panašiai galvojo ir Boromiras. O atėjus išbandymams viskas pasirodė esą kitaip. Tačiau apie viską, kas nutiko šiems trims žmonėms Žiedo Kare, daug pasakyta kitur. Po karo vietininkų laikas baigėsi; nes į karaliaus sostą sugrįžo Izilduro ir Anariono ainis, o Baltojo Medžio vėliava vėl suplevėsavo virš Ekteliono Bokšto."

(v) Šioje dalyje pasakojama apie Aragorną ir Arveną

„Aradoras buvo Karaliaus senelis. Jo sūnus Aratornas norėjo vesti Gilraeną Gražiąją, Dirhaelio, kuris buvo Aranarto palikuonis, dukrą. Dirhaelis priešinosi šiai santuokai, nes Gilraena buvo per jauna, dar nesulaukusi amžiaus, kuriame dunadanų moterims buvo įprasta tekėti. „Be to, – sakė jis, – Aratornas yra rūstus suaugęs vyras, jis taps vadu greičiau, nei žmonės tikisi. Bet mano širdis jaučia, kad jis ilgai negyvens."

Jo žmona Ivorvena, kuri irgi buvo apdovanota pranašystės dovana, atsakė: „Tuo labiau reikia skubėti! Prieš audrą dienos temsta, artėja dideli įvykiai. Jei jiedu susituoks dabar, mūsų žmonėms gali gimti viltis, bet jei jie gaiš, ji neateis iki amžiaus pabaigos".

Atsitiko taip, kad Aratornui ir Gilraenai pragyvenus santuokoje vos vienerius metus, Aradorą sučiupo kalnų troliai Šaltuosiuose Kriokliuose į šiaurę nuo Rivendeilo ir užmušė. Aratornas tapo dunadanų vadu. Kitais metais Gilraena pagimdė jam sūnų Aragorną. Aragornas tebuvo dvejų metų, kai Aratornas su Elrondo sūnumis išėjo į žygį prieš orkus ir buvo nukautas – karaliui akį persmeigė orko strėlė. Taigi jis iš tiesų gyveno trumpai ir žuvo būdamas vos šešiasdešimties metų.

Aragornas, tapęs Izilduro ainiu, kartu su motina persikėlė gyventi į Elrondo rūmus, o Elrondas atstojo jam tėvą, pamilęs berniuką kaip savo sūnų. Jį vadino Esteliu, tai yra „Viltimi", nes tikrasis jo vardas bei kilmė Elrondo nurodymu buvo slepiami. Išminčiai žinojo, jog Priešas visame pasaulyje ieško išlikusio Izilduro ainio.

Sulaukęs vos dvidešimties, Estelis grįžo į Rivendeilą, su Elrondo sūnumis nuveikęs daug žygdarbių. Elrondas patenkintas žiūrėjo į jį, nes matė, kad Estelis yra dailus, kilnus ir anksti subrendo, nors tiek kūnu, tiek protu jis turėjo tapti dar galingesnis. Tą dieną Elrondas pavadino jį tikruoju vardu, pasakė, kas jis toks, kieno sūnus, ir perdavėjo namų relikvijas.

„Štai Barahiro žiedas, – pasakė jis, – mūsų tolimos giminystės ženklas, o čia Narsilo nuolaužos. Su šiais daiktais dar nuveiksi daug žygdarbių, nes matau, jog tavo gyvenimas truks ilgiau, nei žmonės mano, nebent tave ištiktų koks blogis ar neišlaikytum bandymų. Bandymų bus daug ir sunkių. Anuminaso Skeptrą aš pasilieku, dar turi jį užsitarnauti."

Kitą dieną saulei leidžiantis Aragornas vienas vaikščiojo miškuose, jo širdis džiaugėsi, kupinas vilčių jis dainavo, o pasaulis buvo gražus. Staiga bedainuodamas jis išvydo merginą, valkstančią pievelėje tarp baltų beržų, ir nustebęs sustojo. Jam atrodė, kad pateko į sapną arba įgijo elfų menestrelio galią, kurios dėka klausytojai gali matyti tai, apie ką dainuojama.

Aragornas dainavo baladę apie Lučieną, kuri Neldoreto miške sutiko Bereną. Ir štai – prieš jo akis Rivendeile vaikščiojo Lučieną, apsisiautusi sidabriškai mėlyną mantiją, graži kaip prieblanda elfų namuose; jos tamsius plaukus išdraikė vėjo gūsis, kakta buvo padabinta brangakmeniais lyg žvaigždėmis.

Akimirką Aragornas žiūrėjo tylėdamas, bet išsigandęs, kad ji išnyks ir daugiau niekada nepasirodys, jis sušuko: „Tinuviele! Tinuviele!" Taip kadaise šaukė Berenas.

Mergina atsisuko į jį, nusišypsojo ir paklausė: „Kas tu? Kodėl šauki mane tuo vardu?"

O jis atsakė: „Nes pamaniau, kad tu išties esi Lučieną Tinuviele, apie kurią dainavau. Bet jei tu ne ji, tai esi nepaprastai panaši".

„Daugelis taip sako, – liūdnai tarė ji, – tačiau jos vardas nėra manasis. Nors mūsų likimai gali būti panašūs. Kas gi esi tu?"

„Mane vadina Esteliu, – pasakė jis, – tačiau esu Aragornas, Aratorno sūnus, Izilduro ainis, duiiadanų valdovas." Vos taip pasakęs jis pajuto, kad aukšta kilmė, kuria taip džiaugėsi, neprilygsta jos didingumui ir grožiui.

Bet ji linksmai nusijuokė: „Vadinasi, mes tolimi giminės. Aš esu Arvena, Elrondo dukra, mane dar vadina Undomiele".

„Pavojingais laikais žmonės visuomet slepia savo didžiausią turtą, – tarė Aragornas, – bet aš stebiuosi Elrondu ir tavo broliais – nors gyvenu čia nuo vaikystės, negirdėjau apie tave nė žodžio. Kaipgi atsitiko, kad mes nesusitikome anksčiau? Juk tėvas nelaikė tavęs užrakintos lobyne?"

„Ne, – tarė ji ir pažvelgė į rytuose kylančius kalnus. — Aš kurį laiką gyvenau savo motinos žemėje, tolimajame Lotloriene. Tik neseniai vėl grįžau pas tėvą. Jau daug metų nevaikščiojau Imladrise."

Aragornas nustebo, nes mergina atrodė ne vyresnė už jį, gyvenantį Viduržemyje dar nepilnus dvidešimt metų. O Arvena pažvelgė jam į akis ir tarė: „Nesistebėk! Elrondo vaikams skirtas eldarų gyvenimas".

Aragornas susigėdo, nes jos akyse išvydo elfų šviesą ir daugelio metų išmintį, bet nuo tos valandos jis pamilo Arvena Undomiele, Elrondo dukterį.


Aragornas paniuro, jo motina pastebėjo, kad nutiko kažkas keista. Pagaliau jis nusileido jai ir papasakojo apie susitikimą medžių prietemoje.

„Sūnau, – pasakė Gilraena, – tavo troškimas per didelis net ir didžiausių karalių ainiui. Ši moteris yra kilmingiausia ir gražiausia iš visų, vaikštančių šia žeme. Be to, mirtingajam netinka vesti elfe."

„Bet mes turime giminystės ryšių, – paprieštaravo Aragornas, — jeigu tai, ko mane mokė apie senovę, yra tiesa."

„Tai tiesa, – sutiko Gilraena, – bet tai buvo seniai, kitame pasaulio amžiuje, kai mūsų tauta dar nebuvo išnykusi. Todėl aš bijau, kad be geros Elrondo valios Izilduro ainių linija gali nutrūkti. Nemanau, kad šiuo reikalu Elrondas labai susižavėtų."

„Tada karčios bus mano dienos, vienišas vaikščiosiu po laukines žemes", – pasakė Aragornas.

„Iš tiesų toks bus tavo likimas", – tarė Gilraena. Nors galėjo matyti ateitį, ji nieko daugiau jam nepasakė ir niekam neprasitarė apie tą pokalbį.

Bet Elrondas žinojo daug, skaitė daug širdžių. Todėl vieną dieną metų pabaigoje jis pasikvietė Aragorną į savo kambarį ir pasakė: „Aragornai, Aratorno sūnau, dunadanų valdove, paklausyk manęs! Tavęs laukia didi lemtis – arba iškilsi virš visų savo protėvių nuo Elendilo laikų, arba pražūsi tamsoje su tais, kurie liks iš tavo giminės. Tavęs laukia ilgi išbandymų metai. Neturėsi nei žmonos, nei sužadėtinės, kol ateis tavo laikas ir pasirodysi esąs vertas".

Aragornas susirūpinęs tarė: „Galbūt apie tai kalbėjo mano motina?"

„Tikrai ne, – užtikrino Elrondas. – Tave išdavė tavo akys. Bet aš kalbu ne vien apie savo dukrą. Kol kas tu nesusižadėsi su jokio žmogaus vaiku. Kai dėl Arvenos Gražiosios, Imladriso ir Lorieno Valdovės, savo tautos Žvaigždės Vakarės, jos kilmė yra aukštesnė nei tavo, ji gyvena jau tiek metų, kad tu esi tik jaunas ūglis, išdygęs šalia daug vasarų mačiusio beržo. Ji per aukšta tau. Man regis, taip atrodo ir jai. Bet jei būčiau neteisus ir jos širdis palinktų į tave, mane kankintų širdgėla dėl mūsų lemties."

„Kokios lemties?" - paklausė Aragornas.

„Tol, kol gyvenu čia, ji gyvens eldarų jaunystėje, – pasakė Elrondas, – o kai aš išvyksiu, ji keliaus su manimi, jei to panorės."

„Suprantu... – tarė Aragornas. – Mano akys išvydo lobį, ne menkesnį nei Tingolo brangenybė, kurios kažkada troško Berenas. Toks mano likimas."

Staigajį aplankė pranašiška jo giminės vizija. Aragornas tarė: „licl, valdove Elrondai, tavo gyvenimo Viduržemyje metai greitai baigsis, o tavo vaikai turės rinktis – skirtis su tavimi ar su Viduržemiu".

„Tiesa, – linktelėjo Elrondas," - mūsų skaičiavimu, greitai, nors praeis dar daug žmonių metų. Tačiau mano numylėtąja! Arvenai rinktis nereikės, nebent tu, Aragornai, Aratorno sūnau, stotum tarp mūsų ir kažkuriam, tau ar man, tektų išgyventi skausmingą išsiskyrimą iki pasaulio pabaigos. Tu dar nesupranti, ko trokšti iš manęs."

Jis atsiduso. Po kurio laiko, rimtai žiūrėdamas į jaunuolį, vėl prakalbo: „Laikas atneš, ką turi atnešti. Nebekalbėsime apie tai daug metų. Dienos temsta, artėja daug blogio".


Aragornas gavo Elrondo leidimą iškeliauti. Kitą dieną jis atsisveikino su motina, Elrondo rūmais, Arvena ir išėjo į dykynes. Beveik trisdešimt metų jis kovojo prieš Sauroną, tapo Gendalfo Išmintingojo draugu, pasisėmė iš jo daug žinių. Kartu jie dalyvavo daugelyje pavojingų kelionių, bet metams bėgant jis vis dažniau klajodavo vienas. Aragorno keliai buvo ilgi ir sunkūs, jis tapo rūstus pažiūrėti, retai kada šypsodavosi, tačiau, kai neslėpdavo savo tikrosios kilmės, žmonėms jis rodėsi garbingas – tikras karalius tremtyje. Jis keliavo dažnai keisdamas išvaizdą, iškovojo šlovę daugeliu vardų. Jis jojo rohirimų kariuomenėje, sausumoje ir jūroje kovėsi už Gondoro valdovą, o pergalės valandą išnyko iš Vakarų žmonių akių ir vienas nukeliavo toli į pietus bei rytus, tyrinėdamas gerų ir blogų žmonių širdis, atskleisdamas Saurono tarnų planus.

Jis tapo stipriausias iš visų gyvųjų žmonių, išmoko amatų ir įgijo žinių. Dar daugiau, jis turėjo elfų kraujo, todėl jo akyse degė šviesa, kurios liepsną retas tegalėjo atlaikyti. Dėl jam tekusios lemties Aragorno veidas buvo liūdnas ir rūstus, tačiau širdies gilumoje visada ruseno viltis, iš kurios kartais kaip šaltinis iš uolos išsiverždavo linksmumas.


Kai Aragornui buvo keturiasdešimt devyneri, jis grįžo nuo pavojingų Mordoro sienų, kur dabar gyveno Sauronas, užsiėmęs savo tamsiais darbais, Aragornas buvo pavargęs, norėjo grįžti į Rivendeilą ir pailsėti prieš leisda masis į keliones tolimose šalyse. Pakeliui jis užsuko į Lorieną ir buvo įleistas į slaptąją Valdovės Galadrielės šalį.

Jis nežinojo, kad ten buvo ir Arvena Undomielė, vėl viešėjusi pas molinos gimines. Ji nedaug pasikeitė, nes mirtingųjų metai ją aplenkdavo, ln-čiau veidas tapo rimtesnis, rečiau skambėjo juokas. Aragornas buvo jau visiškai subrendęs tiek kūnu, tiek protu. Galadrielė pasiūlė nusimesti kelionės drabužius, aprengė jį baltais ir sidabriniais drabužiais, apsiautė pilku elfų apsiaustu, uždėjo skaistų lanką su brangakmeniu ant kaktos. Aragornas buvo panašesnis ne į žmogų, o į didingą elfą iš Vakarinių Salų. Tokį po ilgo išsiskyrimo jį vėl išvydo Arvena. Aragornui einant pas ją po auksinius žiedus svarinančiais Karas Galadono medžiais, ji pasirinko. Likimas buvo aiškus.

Daug dienų jie vaikščiojo po Lotlorieno giraites, kol Aragornui atėjo laikas išvykti. Vidurvasario vakarą Aragornas, Aratorno sūnus, ir Arvena, Elrondo duktė, atėjo į gražiąją Kerin Amroto kalvą. Jie basi vaikščiojo po niekad nedžiūstančią žolę, po kojomis šlamėjo elanoros ir nifredilės. Ant tos kalvos jie pažvelgė į Šešėlį rytuose, Prieblandą vakaruose, susižadėjo ir tapo laimingi.

Arvena pasakė: „Tamsus yra Šešėlis, tačiau mano širdis džiaugiasi, nes tu, Esteli, būsi tarp tų didžiųjų, kurių narsa sunaikins jį".

Aragornas atsakė: „Deja, negaliu to numatyti, dar nežinia, kaip viskas baigsis. Tačiau su tava viltimi išlieka ir manoji. O Šešėlį aš atmetu nedvejodamas. Bet Prieblanda man irgi neskirta, nes esu mirtingasis. Jei man pasižadėsi, Žvaigžde Vakare, tu irgi turėsi jos atsisakyti".

Ji stovėjo tyli kaip baltas medis, žvelgė į vakarus ir pagaliau tarė: „Aš pasižadėsiu tau, dunadane, nusisuksiu nuo Prieblandos. Bet ten yra mano tautos šalis ir visos giminės namai".

Ji labai mylėjo savo tėvą.


Sužinojęs apie dukters pasirinkimą, Elrondas nepasakė nieko, nors širdį labai skaudėjo. Su lemtimi, kurios bijojo, susitaikyti buvo nelengva. Aragornui vėl atvykus į Rivendeilą, Elrondas pasišaukė jį ir tarė: „Sūnau, ateis metai, kai viltis išblės, ten neįžvelgia mano akys. Dabar mus skiria Šešėlis. Galbūt man buvo lemta prarasti dukrą tam, kad žmonės atstatytų savo karalystę. Todėl, nors ir myliu tave, sakau: Arvena Undomielė netrumpins savo gyvenimo malonės dėl menkos priežasties. Ji nebus jokio žmogaus žmona, išskyrus Gondoro ir Arnoro Karalių. Dabar net ir pergalė suteiks man vien širdgėlą bei išsiskyrimą, o tau – trumpą džiaugsmo viltį. Deja, sūnau! Man rodosi, kad galų gale Arvenai žmonių lemtis pasirodys per sunki".

Taip sutarė Elrondas su Aragornu. Daugiau apie tai jie nebekalbėjo, o Aragornas vėl išvyko į vargus ir pavojus. Kol pasaulį gaubė tamsa, Viduržemį ėmė baimė dėl augančios Saurono jėgos, kol Barad Duras iškilo kaip niekad aukštas ir stiprus, Arvena gyveno Rivendeile. Aragornui išvykus, ji iš toli stebėdavo jį mintimis ir su viltimi pasiuvo jam didžiulę karališką veliavą, kurią išskleisti galėjo tik tas, kuris buvo numenoriečių valdovas ir Elendilo įpėdinis.

Po kelerių metų Gilraena paprašė Elrondo leidimo grįžti pas savuosius į Eriadorą. Gyveno viena, retai matydama sūnų, nes jis daug laiko praleisdavo svečiose šalyse. Kartą grįžęs į Šiaurę Aragornas aplankė ją. Prieš jam išvykstant motina pasakė: „Tai paskutinis mūsų išsiskyrimas, Esteli, mano sūnau. Aš pasenau dėl rūpesčių, pasenau kaip paprasta moteris. Nedrįstu žvelgti į dabar Viduržemį gaubiančią tamsą. Aš greitai jį paliksiu".

Aragornas bandė ją paguosti sakydamas: „Už tamsos gali slypėti šviesa. Jei taip, norėčiau, kad ją išvystum ir būtum laiminga".

Bet ji atsakė tik šiuo linodu:

Onen i-Estel Edain, u-chebin estei anim.[15]

Aragornas išvyko sunkia širdimi. Gilraena mirė nesulaukusi kito pavasario.

Taip priartėjo Žiedo Karas, apie kurį daugiau pasakojama kitur: kaip paaiškėjo nenumatytos galimybės nuversti Sauroną ir kaip išsipildė beviltiška viltis. Atsitiko taip, kad pralaimėjimo valandą Aragornas atplaukė iš jūros ir išvyniojo Arvenos vėliavą Pelenoro laukų mūšyje. Tą dieną jis buvo pirmą kartą pavadintas karaliumi. Kai viskas pagaliau buvo baigta, jis priėmė tėvų palikimą ir gavo Gondoro karūną bei Arnoro skeptrą. Saurono Žlugimo metų vidurvasarį jis vedė Arveną Undomielę, jie susituokė Karalių Mieste.

Taip pergale ir viltimi baigėsi Trečiasis Amžius. Tačiau iš visų jo netekimų skaudžiausias buvo Elrondo ir Arvenos atsisveikinimas, nes juos išskyrė Jūra ir lemtis iki Pasaulio Pabaigos. Sunaikinus Didįjį Žiedą ir Trims Žiedams netekus savo galios, Elrondas pasijuto pavargęs. Jis paliko Viduržemį, kad niekada negrįžtų. O Arveną tapo mirtinga moterimi, tačiau jai buvo lemta mirti tik tada, kai bus prarasta viskas, ką ji turėjo.

Kaip žmonių ir elfų karalienė ji šlovingai ir laimingai gyveno su Aragornu šimtą dvidešimt metų. Bet pagaliau jis pajuto artėjančią senatvę ir suprato, kad jo dienos baigiasi. Aragornas pasakė Arvenai: „Žvaigžde Vakare, gražiausioji, labiausiai numylėta šios žemės moterie, mano pasaulis nyksta. Mums daug buvo duota, mes atidavėme dar daugiau, dabar artėja laikas mokėti".

Arveną gerai žinojo, ką jis ketina padaryti, seniai tai numatė, tačiau vis tiek pajuto nepakeliamą skausmą.

„Valdove, ar tu ruošiesi be laiko palikti savo žmones, gyvenančius pagal tavo žodį?" – paklausė ji.

„Ne be laiko, – atsakė jis. — Jei neisiu dabar, vėliau būsiu priverstas. O mūsų sūnus Eldarionas yra pasirengęs karaliauti."

Tada Aragornas nuėjo į Karalių Namus Tyliojoje Gatvėje ir atsigulė ant jam paruoštos ilgos lovos. Ten jis atsisveikino su Eldarionu – perdavėjam sparnuotą Gondoro karūną bei Arnoro skeptrą. Visi išėjo, tik Arveną liko viena stovėti prie lovos. Nors buvo išmintinga ir kilminga, ji negalėjo nemaldauti, kad jis dar kurį laiką liktų. Ji dar nebuvo pavargusi nuo savųjų dienų ir pajuto, koks kartus yra jos prisiimtas mirtingumas.

„Karaliene Undomiele, – pasakė Aragornas. – Valanda išties sunki, bet ją atperka ta diena, kai mes susitikome po baltais beržais Elrondo sode, kur niekas nebevaikšto. Ant Kerin Amroto kalvos, atmetę Šešėlį ir Prieblandą, mes pasirinkome šį likimą. Pasvarstyk, mylimoji, ir paklausk širdies, ar tikrai norėtum, kad aš laukčiau, kol sūdžiusiu, kol suvaikėjęs išvirsiu iš savo aukštojo sosto. Ne, karaliene, aš esu paskutinysis numenorietis, paskutinis Senųjų Laikų Karalius, man buvo dovanotas ne tik trigubas Viduržemio žmonių gyvenimas, bet ir galimybė pasitraukti savo noru, grąžinti dovaną. Todėl dabar man laikas užmigti.

Tavęs neguosiu, nes tokio skausmo šiame pasaulyje nenumalšins jokia paguoda. Privalai paskutinį kartą rinktis – gailėtis ir išplaukti iš Uostų į Vakarus, išsinešdama amžinai žydinčius prisiminimus apie drauge praleistas dienas – tačiau tik prisiminimus! – arba paklusti Žmonių Lemčiai."

„Ne, mylimasis – pasirinkimo seniai nėra. Nėra laivo, kuris mane ten nuplukdytų, aš turiu paklusti Žmonių Lemčiai, noriu to ar nenoriu. Praradimas ir tyla. Bet sakau tau, numenoriečių Karaliau, iki šiol negalėjau suvokti tavo tautos istorijos, jos nuopuolio. Kaip klastingus kvailius niekinau juos, o dabar jų gailiuosi. Jei tai išties yra, kaip sako eldarai, Vienintelio dovana žmonėms, ji labai karti."

„Taip tik atrodo, – tarė jis. — Tačiau nepasiduokime paskutiniam išbandymui, mes, sugebėję atsilaikyti prieš Šešėlį ir Žiedą. Eikime liūdesyje, bet nesineškime nevilties. Mes nesame amžinai pasmerkti šiam pasauliui, anapus yra ne vien prisiminimai. Lik sveika!"

„Esteli, Esteli!" – suriko ji, o jis paėmė Arvenos ranką, pabučiavo ją ir užmigo. Jo veidą užliejo nuostabus grožis, visi, kurie vėliau žiūrėjo į jį, labai stebėjosi, nes jo jaunystės grakštumas, vyriškas šaunumas ir daugybės metų išmintis susiliejo į darnią vienumą. Jis ilgai ten gulėjo – neblėstančios šlovės Žmonių Karalius. Iki Pasaulio Pabaigos.

O Arvena išėjo iš Namų. Šviesa jos akyse užgeso, žmonėms atrodė, kad ji atšalo, papilkėjo kaip žiemos naktis, nusileidžianti be žvaigždžių. Ji atsisveikino su Eldarionu, dukterimis ir visais, kuriuos mylėjo, iškeliavo iš Minas Tirito ir pasitraukė į Lorieną. Po vystančiais medžiais ji gyveno ten iki žiemos. Galadrielė buvo išvykusi, Kelebornas irgi pasitraukė, kraštas buvo tylus.

Pagaliau, kai nukrito malornų lapai, bet pavasaris dar neatėjo, ji atsigulė pailsėti ant Kerin Amroto. Ta kalva tapo Arvenos kapu, kuris stovėjo ten iki Pasaulio Pabaigos. Gimė nauja žmonių karta, jie visiškai pamiršo Arveną. O į rytus nuo Jūros daugiau nebežydėjo elanoros ir nifredilės.

Čia baigiasi šis pasakojimas, atkeliavęs pas mus iš Pietų. Žvaigždei Vakarei pasitraukus, šioje senųjų laikų knygoje daugiau nebeliko ką pasakoti."

II Eorlo giminė

„Eorlas Jaunasis buvo Eoteodo žmonių valdovas. Tas kraštas driekėsi netoli Anduino ištakų, tarp tolimiausių Ūkanotųjų Kalnų gūbrių ir šiauriausių Gūdžiosios Girios pakraščių. Į šias žemes Eoteodo tauta persikėlė karaliaus Earnilo II laikais iš Anduino slėnių tarp Uolakrančio ir Džiugesio Pievų. Šie žmonės buvo artimi beorningų ir vakarinių miško pakraščių gyventojų giminės. Eorlo protėviai kildino save iš Rovaniono karalių, kurių karalystė iki Vadelėtojų įsiveržimo buvo už Gūdžiosios Girios, todėl jie laikė save giminingais su Gondoro karaliais, kilusiais iš Eldakaro. Labiausiai jie mėgo lygumas, dievino žirgus ir buvo neprilygstami raiteliai. Tačiau tais laikais Anduino vidurupyje gyveno daug žmonių, o Dol Gulduro šešėlis vis ilgėjo, todėl, išgirdę apie nuverstą Karalių-Raganių, jie susiruošė ieškoti vietos Šiaurėje ir išvarė angmariečių likučius iš žemių į rytus nuo Kalnų. Bet Eorlo tėvo Leodo laikais jų vėl padaugėjo, o gimtinėje vėl tapo ankšta.

Du tūkstančiai penki šimtai dešimtaisiais Trečiojo Amžiaus metais Gondorui grėsė naujas pavojus. Didelė laukinių žmonių armija iš šiaurės rytų nusiaubė Rovanioną ir, atkeliavusi prie Rudųjų Žemių, plaustais persikėlė per Anduiną. Tuo pačiu metu, nežinia, atsitiktinai ar planingai, orkai (kurie prieš karą su nykštukais buvo labai stiprūs) nusileido nuo kalnų. Įsiveržėliai nuniokojo Kalenardoną. Kirionas, Gondoro vietininkas, pasiuntė į Šiaurę pagalbos, nes Gondoras visada draugavo su Anduino slėnių žmonėmis. Tačiau Upės slėnyje žmonių liko nedaug, tie patys išblaškyti — jie negalėjo greitai padėti užpultiesiems. Pagaliau žinios apie Gondoro bėdas pasiekė Eorlą. Nors vėlai, bet jis išsiruošė su didele raitelių armija.

Jis suspėjo į Kelebranto Lauko mūšį – taip vadinosi žalios žemės tarp Sidabrinukės ir Limlaito. Ten šiaurinei Gondoro armijai grėsė pavojus. Sumušta Dykvietėje ir atkirsta nuo pietų, ji traukėsi per Limlaitą, o ten staiga buvo užpulta orkų, prispaudusių gondoriečius prie Anduino. Jau nebebuvo jokios vilties, kai netikėtai iš šiaurės pasirodė raiteliai ir smogė priešų užnugariui. Mūšis pakrypo kitaip, dabar priešas bėgo per Limlaitą. Eorlas pasiuntė savo vyrus vytis – šiauriečiai raiteliai kėlė tokią baimę, kad įsiveržėliai Dykvietėje irgi pakriko. Raiteliai išmedžiojo juos visus Kalenardono lygumose."

Po maro toje žemėje gyveno nedaug žmonių, o tuos, kurie liko, išžudė žiaurūs rytiečiai. Todėl, atsilygindamas už pagalbą, Kirionas atidavė Eorlui ir jo žmonėms Kalenardoną tarp Anduino bei Izeno. Raiteliai pasiuntė į šiaurę savo moterų, vaikų, turto ir įsikūrė naujosiose žemėse. Jie pavadino tą kraštą Raitelių Marku, patys pasivadino eorlingais, tačiau Gondore jų šalį vadino Rohanu, o žmones – rohirimais (tai yra „arklių valdovais"). Eorlas tapo pirmuoju Marko karaliumi ir nusprendė gyventi ant žalios kalvos Baltųjų Kalnų papėdėje. Jais ėjo pietinė šalies siena. Rohirimai buvo laisva tauta su savo karaliais bei įstatymais, bet jie niekada nenutraukė sąjungos su Gondoru.


„Rohano dainose, kurios dar mena Šiaurę, minima daug valdovų ir karių, daug gražių narsių moterų. Sakoma, į Eoteodą savo žmones atvedė vadas Frumgaras. Apie jo sūnų Framą pasakojama, kad jis nukovė Skatą, didįjį Ered Mitrino slibiną – nuo to laiko didieji šliužai paliko kraštą ramybėje. Framas rado daug turtų, tačiau susipyko su nykštukais, kurie pareiškė teises į Skato lobį. Framas nedavė jiems nė grašio, bet nusiuntė iš drakono dantų padarytą vėrinį, sakydamas: „Tokių brangakmenių savo lobynuose nerasite, nes jie sunkiai gaunami".

Kai kas sako, kad dėl tokio įžeidimo nykštukai nužudė Framą. Tarp Eoteodo ir nykštukų didelių draugysčių niekad nebuvo.

Eorlo tėvo vardas buvo Leodas. Jis tramdė laukinius žirgus, nes tuo laiku šalyje jų buvo daug. Kartą jis sugavo baltą kumeliuką, kuris greitai išaugo į stiprų, gražų, išdidų žirgą. Niekas nepajėgė jo sutramdyti. Leodas išdrįso ant jo atsisėsti, bet žirgas nunešė jį į šalį, o galiausiai nusviedė žemyn. Leodas trenkėsi galva į akmenį ir mirė. Jam buvo tik keturiasdešimt dveji, o sūnui – šešiolika.

Eorlas prisiekė atkeršyti už tėvą. Jis ilgai medžiojo tą žirgą, kol galiausiai aptiko jo pėdsakus. Eorlo bendražygiai manė, kad jis bandys prijoti per šūvio atstumą ir užmušti žirgą. Tačiau priartėjęs Eorlas atsistojo pentinuošė ir garsiai suriko: „Ateik čia, Žmonių Prakeikime, tau teks naujas vardas!" Jų nuostabai, žirgas pažiūrėjo į Eorlą, priėjo ir atsistojo priešais, o Eorlas tarė: „Pavadinsiu tave Felarofu. Mylėjai savo laisvę, nekaltinu tavęs dėl to. Tačiau esi man daug skolingas – iki gyvenimo galo tavo laisvė priklauso man".

Eorlas užlipo ant jo, ir Felarofas pakluso. Be žąslų ir apynasrio Eorlas parjojo namo, o vėliau jodinėjo tik taip. Žirgas suprasdavo viską, ką kalba žmonės, tačiau leisdavosi jojamas tik Eorlo. Ant Felarofo Eorlas jojo į Kelebranto Lauką, nes žirgas gyveno ne trumpiau už žmones, kaip ir jo palikuonys. Tai buvo mearasai, iki Žvaigždikio nešę vien Marko karalius bei jų sūnus. Žmonės šneka, kad jų protėvį iš už Jūros atsigabeno pats Bema (kurį eldarai vadina Orome)."


„Iš Marko karalių nuo Eorlo iki Teodeno daugiausia istorijų pasakojama apie Helmą Kūjarankį. Tai buvo nepaprastai stiprus, niūrus vyras. Tuo metu gyveno toks Freka, kildinęs save iš karaliaus Freavino, nors, kaip kalbėjo žmonės, jis turėjo daug dunžemiško kraujo ir buvo tamsiaplaukis. Jis tapo turtingas ir galingas, jam priklausė daug žemių abiejose Adorno[16] pusėse. Netoli upės ištakų jis pasistatė tvirtovę ir menkai tepaisė karaliaus. Helmas nepasitikėjo juo, tačiau kviesdavo į pasitarimus, o šis ateidavo, kai to panorėdavo.

Į vieną pasitarimą Freka atjojo su daug vyrų. Jis paprašė Helmo dukters rankos savo sūnui Vulfui. Tačiau Helmas pasakė: „Nuo paskutinio karto smarkiai išaugai, bet matau, kad tik į plotį". Žmonės ėmė juoktis, nes Freka tikrai buvo storas.

Freka įsiuto, įžeidė karalių, o galiausiai pasakė: „Seni karaliai, kurie atsisako ištiestos lazdos, gali parkristi ant kelių". Helmas atsakė: „Tylėk! Tavo sūnaus vestuvės niekis. Helmas ir Freka dėl jų išsiaiškins vėliau. O dabar karaliaus taryba turi kitų reikalų".

Pasitarimui pasibaigus Helmas atsistojo, uždėjo didelę ranką Frekai ant peties ir tarė: „Karaliaus rūmuose neleidžiama triukšmauti, bet lauke vyrai gali jaustis laisviau". Jis išsitempė Freka iš Edoraso į lauką. Priėjusiems Frekos vyrams jis pasakė: „Pasitraukite! Mums nereikia klausytojų. Kalbėsimės apie asmeniškus dalykus vieni. Eikit, pabendrauki! su mano vyrais!" Apsidairę jie pamatė, kad karaliaus vyrų bei draugų kur kas daugiau, ir atsitraukė.

„Dabar, dunžemieti, – pasakė karalius, – prieš tave tik Helmas, vienas ir beginklis. Bet tu jau daug prišnekėjai, dabar mano eilė kalbėti. Freka, tavo kvailumas peraugo tavo pilvą. Kalbi apie lazdą! Jei Helmui nepatinka pakišta kreiva lazda, jis ją laužo. Štai taip!"

Su tais žodžiais jis taip smogė Frekai kumščiu, kad dunžemietis pargriuvo be sąmonės, o vėliau mirė.

Helmas paskelbė Frekos sūnų ir artimiausius gimines karaliaus priešais, ir jie spruko, nes Helmas tuoj pat išsiuntė daug vyrų prie vakarinių sienų."


Po ketverių metų (2758) Rohaną ištiko didelės bėdos. Gondoras negalėjo atsiųsti pagalbos, nes jį atakavo iš karto trys korsarų laivynai, visose pakrantėse vyko karas. Tuo pačiu metu į Rohaną vėl įsiveržė priešai iš rytų. Pamanę, kad atėjo jų valanda, dunžemiečiai persikėlė per Iženą ir puolė nuo Izengardo. Greitai paaiškėjo, kad juos veda Vulfas. Jų buvo daug, nes prisidėjo dar ir Gondoro priešai, išsilaipinę Lefnujaus bei Izeno žiotyse.

Rohirimai buvo sumušti, jų žemė nuniokota. Tie, kurių neužmušė ir nepaėmė vergijon, bėgo į kalnų slėnius. Su didžiuliais nuostoliais Helmas buvo nustumtas nuo Izeno Brastų. Jis įsitvirtino Hornburge bei už jo esančiame tarpeklyje (vėliau pavadintame Helmo Dauba). Ten jį apgulė. Vulfas paėmė Edorasą ir įžengęs į Meduseldą pasiskelbė karaliumi. Ten krito Helmo sūnus Haletas, paskutinysis gindamas duris.

„Netrukus prasidėjo Ilgoji Žiema. Rohanas beveik penkis mėnesius buvo po sniegu (nuo 2758 lapkričio iki 2759 kovo). Nuo šalčio ir dar ilgiau trukusio bado nukentėjo tiek rohirimai, tiek jų priešai. Po Naujųjų Metų Helmo Dauboje prasidėjo didelis badas. Praradęs viltį, nepaklausęs karaliaus patarimo, jo jaunesnysis sūnus Hama suorganizavo staigų išpuolį, tačiau žuvo snieguose. Iš alkio ir širdgėlos Helmas tapo liesas ir aršus, jo skleidžiamas siaubas atstojo daug Burgo gynėjų. Jis išeidavo pats vienas, apsirengęs baltai, kaip sniego trolis sėlindavo į priešų stovyklas ir užmušdavo daug žmonių. Buvo tikima, kad kol jis neturėjo ginklo, jo irgi neėmė joks ginklas. Dunžemiečiai pasakojo, kad jis valgė žmones, jei nerasdavo kito maisto. Šitas pasakojimas ilgai klajojo Dunžemėje.

Helmas turėjo didelį ragą. Greitai buvo pastebėta, kad prieš išeidamas jis jį papūsdavo, o aidas nusirisdavo per visą Daubą. Priešus apimdavo tokia baimė, kad, užuot susirinkę ir paėmę jį nelaisvėn ar užmušę, jie sprukdavo slėniu žemyn.

Vieną naktį žmonės išgirdo gaudžiantį ragą, tačiau Helmas negrįžo. Ryte pirmą kartą po daugelio dienų pasirodė saulė, ir jie išvydo ant griovio stovinčią vienišą baltą Figūrą. Niekas iš dunžemiečių nedrįso prieiti arčiau. Ten buvo Helmas, negyvas kaip akmuo, tačiau neparklupęs. Žmonės kalba, kad kartais Dauboje vis dar galima išgirsti ragą, o Helmo šmėkla vaikšto tarp Rohano priešų, žudydama juos savo skleidžiama baime.

Netrukus žiema baigėsi. Tada Frealafas, Helmo sesers Hildos sūnus, nusileido iš Dunharo, kur buvo susirinkę daug pabėgėlių, su mažu narsių vyrų būriu užklupo Vulfą netyčiomis, užmušė jį ir atsiėmė Edorasą. Po sniegų prasidėjo dideli potvyniai, Entvašo slėnis virto pelke. Rytiniai įsibrovėliai atsitraukė arba žuvo, o iš Gondoro rytiniais ir vakariniais kalnų keliais pagaliau atėjo pagalba. Dar nesibaigus metams (2759) dunžemiečiai buvo išvalyti netgi iš Izengardo, o Frealafas tapo karaliumi.

Helmo palaikus atnešė iš Hornburgo ir palaidojo, supylę devintąjį pilkapį. Simbelmynilės ant jo kapo visada augo tankiausiai, rodėsi, jog pilkapį nuolat dengia sniegas. Po Frealafo mirties buvo pradėta pilti nauja pilkapių eilė."


Karas ir badas išguldė daug rohirimų, jie prarado galybę galvijų bei žirgų. Visa laimė, kad daugelį metų šaliai negrėsė joks rimtesnis pavojus. Tik karaliaus Folkvino laikais jie įstengė atgauti ankstesnę galybę.

Frealafo karūnavimo šventėje pirmąkart pasirodė Sarumanas. Jis atnešė dovanų ir didžiai išgyrė rohirimų narsą. Visi jį sutiko kaip laukiamą svečią. Netrukus jis apsigyveno Izengarde. Leidimąjam davė Gondoro vietininkas Berenas, nes Izengardas buvo Gondoro, o ne Rohano karalystės tvirtovė. Berenas taip pat atidavė Sarumanui saugoti Orthanko raktus. Joks priešas negalėjo įeiti ar pakenkti tam bokštui.

Sarumanas ėmė elgtis kaip žmonių valdovas, nes iš pradžių jis valdė Izengardą kaip vietininko leitenantas bei bokšto sargas. Frealafas tuo džiaugėsi ne mažiau nei Berenas, nes manė, kad Izengardas yra stipraus draugo rankose. Sarumanas ilgai elgėsi kaip draugas, galbūt pradžioje jis iš tiesų toks buvo. Bet vėliau beveik niekas neabejojo, kad Sarumanas užėmė Izengardą tikėdamasis ten surasti Akmenį bei įgauti galios. Po paskutiniojo Baltosios Tarybos pasitarimo (2953) jis pradėjo kenkti Rohanui, nors iš pradžių slapta. Tada jis pasiėmė Izengardą, pavertė jį galinga tvirtove ir baimės slėniu, tarsi varžydamasis su Barad Durų. Draugus bei tarnus jis rinkosi iš tų, kurie nekentė Rohano ir Gondoro, nesvarbu, ar jie buvo žmonės, ar blogesni padarai.

Marko karaliai Pirmoji Linija

Metai[17]

2485-2545 1. Eorlas Jaunasis. Jis buvo taip pramintas, nes jaunas tapo tėvo įpėdiniu ir iki pat savo dienų pabaigos liko gelsvaplaukis bei rausvažandis. Jo gyvenimą nutraukė atsinaujinusios rytiečių atakos. Eorlas žuvo mūšyje Dykvietėje, jam buvo supiltas pirmasis pilkapis. Ten paguldytas ir Felarofas.

2512-2570 2. Bregas. Jis išvarė priešus iš Dykvietės, ir Rohano daugelį metų niekas nepuolė. 2569 metais jis baigė statyti didžiąją Meduseldo salę. Puotos metu jo sūnus Baldoras prisiekė praeiti „Mirusiųjų Takais" ir negrįžo. Iš skausmo Bregas mirė kitais metais.

2544-2645 3. Aldoras Senasis. Antrasis Brego sūnus. Tapo žinomas kaip Senasis, nes nugyveno ilgą gyvenimą, o karaliavo 75 metus. Jo laikais rohirimų padaugėjo, jie išvarė ar privertė paklusti paskutinius dunžemiečius, gyvenusius lytuose nuo Izeno. Buvo apgyvendintas Haroudeilas bei kiti kalnų slėniai. Apie tris vėlesnius karalius pasakyta nedaug, nes jų laikais Rohanas klestėjo taikoje.

2570-2659 4. Frėjus. Vyriausias sūnus, bet ketvirtasis Aldoro vaikas. Jau buvo senas, kai tapo karaliumi.

2594-2680 5. Freavinas.

2619-2699 6. Goldvinas.

2644-2718 7. Deoras. Jo laikais dunžemiečiai dažnai rengdavo antpuolius iš už Izeno. 2710 metais jie užėmė apleistą Izengardo žiedą, jų nebepavyko išmušti.

2668-2741 8. Gramas.

2691-2759 9. Helmas Kūjarankis. Jo valdymo pabaigoje Rohanas patyrė didelių netekčių dėl įsiveržimų ir Ilgosios Žiemos. Žuvo pats Helmas bei jo sūnūs Haletas ir Hama. Karaliumi tapo Frealafas, Helmo sesers sūnus.

Antroji linija

2726-2798 10. Frealafas Hildesonas. Jo laikais į Izengardą atėjo Sarumanas. Iš ten buvo išvaryti dunžemiečiai. Bado ir silpnumo laikais rohirimams jo draugystė buvo naudinga.

2752-2842 11. Bryta. Žmonės jį vadino Leofa, nes visi jį mylėjo. Bryta buvo atlapaširdis ir stengėsi padėti visiems, kuriems reikėjo pagalbos. Jo laikais vyko karas su orkais – išvaryti iš Šiaurės, jie ieškojo prieglaudos Baltuosiuose Kalnuose. Jam mirus buvo manoma, kad visi orkai išnaikinti, tačiau iš tiesų buvo ne taip.

2780-2851 12. Valda.

Karaliavo tik devynerius metus. Pateko į orkų pasalą ir buvo užmuštas su visais bendražygiais, kai kalnų takais jojo iš Dunharo.

2804-2864 13. Folka.

Buvo geras medžiotojas. Jis prisiekė nepersekioti laukinių žvėrių tol, kol Rohane yra likę orkų. Suradęs ir sunaikinęs paskutinę orkų stovyklą, išjojo medžioti didžiojo Everholto Semo Firieno Miške. Jis nukovė Semą, tačiau ir pats mirė nuo iltimis padarytų žaizdų.

2830-2903 14. Folkvinas.

Jam tapus karaliumi, rohirimai atgavo jėgas. Jis atkariavo dunžemiečių užimtą vakarinį pasienį (tarp Adorno ir Izeno). Juodomis dienomis Rohanui labai padėjo Gondoras. Todėl, išgirdęs, kad didelės haradrimų pajėgos apgulė Gondorą, karalius pasiuntė daug vyrų į pagalbą Vietininkui. Jis norėjo armiją vesti pats, tačiau buvo atkalbėtas – vietoj jo išvyko sūnūs dvyniai Folkredas ir Fastredas (gimę 2858). Jie drauge krito Itilieno mūšyje (2885). Turinas II Gondorietis atsiuntė Folkvinui brangią auksinę juostą.

2870-2953 15. Fengelis.

Jis buvo Folkvino trečiasis sūnus ir ketvirtasis vaikas. Neminimas geru žodžiu. Buvo apsirijėlis, godus aukso, persipyko su karo vadais ir savo vaikais. Jo trečiasis vaikas bei vienintelis sūnus Tengelis suaugęs paliko Rohaną, ilgai gyveno Gondore ir sulaukė šlovės tarnaudamas Turgonui.

2905-2980 16. Tengelis.

Ilgai nevedė, tačiau 2943 metais Gondore į žmonas paėmė Morveną iš Losarnacho. Ji buvo septyniolika metųjaunesnė. Gondore ji pagimdė jam tris vaikus, iš kurių Teodenas, antrasis vaikas, buvo vienintelis sūnus. Fengeliui mirus, rohirimai pakvietė Tengelį. Jis grįžo nenoromis, tačiau pasirodė esąs geras ir išmintingas karalius. Jo namuose buvo kalbama gondorietiškai, ne visi tam pritarė. Rohane Morveną pagimdė jam dar dvi dukras. Jauniausioji, Teodvyna, gimė vėlai (2963), bet buvo gražiausia to amžiaus mergina. Brolis labai ją mylėjo.

Kaip tik grįžus Tengeliui Sarumanas pasiskelbė Izengardo valdovu ir ėmė kenkti Rohanui. Jis puldinėjo pasienio žemes bei rėmė priešus.

2948-3019 17. Teodenas.

Rohano metraščiuose dar vadinamas Teodenu Užmigusiuoju, nes buvo užburtas Sarumano. Jį išgydė Gendalfas. Paskutiniais gyvenimo metais karaliaus dvasia pakilo, jis pergalingai vedė savo karius į Hornburgą, o vėliau – į Pelenoro Laukus, į didžiausią amžiaus mūšį. Jis krito prieš Mundburgo vartus. Kurį laiką Teodenas ilsėjosi savo gimtinėje tarp mirusių Gondoro karalių, bet buvo parvežtas atgal ir paguldytas aštuntajame jo giminės pilkapyje Edorase. Tada prasidėjo nauja karalių linija.

Trečioji Linija

2989 metais Teodvyna ištekėjo už Eomundo iš Rytinio Foldo, didžiojo Marko maršalo. Sūnus Eomeras gimė 2991, o dukra Eovyna – 2995 metais. Tuo laiku vėl pakilo Sauronas, Mordoro Šešėlis pasiekė Rohaną. Orkai pradėjo siautėti rytinėse žemėse, žudyti ir vogti arklius. Kiti nusileido iš Ūkanotųjų Kalnų, dauguma jų buvo didžiuliai uruksai, tarnaujantys Sarumanui, nors to dar ilgai niekas neįtarė. Eomundui buvo pavesta saugoti rytinį pasienį. Jis labai mylėjo žirgus ir nekentė orkų. Sužinojęs apie priešų išpuolį, jis užsidegdavo pykčiu ir nesisaugodamas su keliais vyrais puldavo vytis. Taip jis buvo užmuštas 3002 metais, persekiodamas mažą būrį palei Emyn Mulo pakraščius ir netikėtai patekęs į didesnių orkų pajėgų pasalą.

Netrukus po to Teodvyna susirgo ir, didelei karaliaus širdgėlai, mirė. Karalius pasiėmė jos vaikus į savo rūmus, vadindamas juos sūnumi ir dukra. Pats jis turėjo vienintelį sūnų Teodredą, kuriam tada buvo dvidešimt ketveri, nes karalienė Elfhilda mirė gimdydama, o Teodenas dar sykį nevedė. Eomeras su Eovyna užaugo Edorase ir matė, kaip šešėliai užgulė Teodeno sales. Eomeras buvo iš akies trauktas tėvas, Eovyna – liekna ir aukšta, grožį ir išdidumą paveldėjusi iš pietų, iš Losarnacho Morvenos, kurią rohirimai vadino Plieno Karaliene.

2991-KA 63 (3084) Eomeras Eadigas. Dar jaunas jis tapo Marko Maršalu (3017). Kaip ir jo tėvas, saugojo žemes Rohano rytuose. Žiedo Kare Teodredas krito mūšyje su Sarumanu prie Izeno Brastų. Todėl prieš mirtį Pelenoro Laukuose Teodenas paskyrė Eomerą savo įpėdiniu ir paskelbė jį karaliumi. Tą dieną šlovę iškovojo ir Eovyna, nes persirengusi ji irgi dalyvavo mūšyje. Vėliau Marke ji buvo vadinama Skydo Mergele[18].

Eomeras tapo didžiu karaliumi. Jaunas pakeitęs Teodeną, jis valdė šešiasdešimt penkerius metus – ilgiau už visus karalius, išskyrus Aldorą Senąjį. Žiedo Kare jis susidraugavo su karaliumi Elesaru ir Imrahiliu iš Dol Amroto, todėl dažnai jodavo į Gondorą. Paskutiniais Trečiojo Amžiaus metais vedė Lotirielę, Imrahilio dukterį. Po jo valdė sūnus Elfvinas Gražusis.


Eomero laikais Marko tauta sulaukė išsiilgtos taikos. Slėniuose ir lygumose padaugėjo žmonių, buvo daug žirgų. Gondore bei Arnore valdė karalius Elesaras. Jis buvo pripažintas karaliumi visose senųjų karalysčių žemėse, išskyrus Rohaną, nes jis atnaujino Eomerui Kiriono dovaną, o Eomeras iš naujo priėmė Eorlo Priesaiką. Dažnai jam teko ją tesėti. Nors Sauronas krito, jo sukurta neapykanta ir blogis nemirė – Vakarų Karalius turėjo įveikti daug priešų, kol Baltasis Medis galėjo augti taikoje. Kur keliavo karalius Elesaras, ten jį lydėjo ir karalius Eomeras – už Runo Jūros ir tolimuose pietų laukuose kaip griaustinis dundėjo Marko kavalerija. Kol Eomeras paseno, daugelis vėjų plaikstė Baltojo Žirgo vėliavą.

III Diurino tauta

Apie nykštukų kilmę keistas istorijas pasakoja eldarai ir patys nykštukai, bet visa tai — jau gūdi praeitis, todėl apie ją čia nekalbėsime. Vyriausią iš septynių savo tautos Tėvų, karalių Ilgabarzdžių protėvį, nykštukai vadino Diurinu. Jis miegojo vienišas, nejusdamas laiko, kol prabudo jo tauta. Diurinas atkeliavo į Azanulbizarą ir apsigyveno olose virš Keled Zaramo į rytus nuo Ūkanotųjų Kalnų. Ten vėliau atsirado dainų išaukštintos Morajos Kasyklos.

Jis gyveno taip ilgai, kad plačiai buvo žinomas kaip Diurinas Nemirtingasis. Tačiau į Senųjų Laikų pabaigą jis mirė — jo kapas dunkso Kazad Dūme. Nykštukų karaliaus linija niekada nenutrūko, o penkis kartus jų šeimoje gimė įpėdiniai tokie panašūs į savo protėvį, kad gaudavo Diurino vardą. Nykštukai jį laikė sugrįžtančiu Nemirtinguoju, jie turėjo daug keistų istorijų ir įsitikinimų dėl savo lemties pasaulyje.

Pasibaigus Pirmajam Amžiui, Kazad Dūmo turtai ir galia labai išaugo. Jį praturtino daug įgudusių ir išmintingų žmonių, atėjusių iš senųjų Nogrodo bei Belegosto miestų Mėlynuosiuose Kalnuose, kurie krito Tangorodrimo laikais. Morajos galia atsilaikė Tamsiaisiais Metais, kai valdė Sauronas. Nors Eregionas buvo sugriautas, o Morajos vartai užtrenkti, Kazad Dūmo salės buvo per gilios ir pernelyg gerai įtvirtintos, o žmonės pernelyg gausūs ir narsūs, kad Sauronas juos užkariautų. Taip Morajos turtai ilgai liko nepaliesti, nors gyventojų ėmė mažėti.

Atsitiko taip, kad Trečiojo Amžiaus viduryje karaliumi vėl buvo Diurinas, jau šeštasis, pavadintas tuo vardu. Pasaulyje vėl augo Saurono, Morgoto tarno, galia. Tuo metu dar niekas nežinojo, ko siekia Miško Šešėlis, artėjantis prie Morajos. Sukruto visi blogio padarai. Nykštukai kasėsi vis giliau, po Barazinbaru ieškodami mitrilo – neįkainojamo metalo, – kurio surasti kasmet darėsi vis sunkiau. Taip jie pažadino[19] siaubingą padarą, kuris, bėgdamas iš Tangorodrimo nuo artėjančios Vakarų kariuomenės, pasislėpė žemės gelmėse – Morgoto Balrogą. Jis užmušė Diuriną, o po metų – jo sūnų Neiną I. Morajos šlovė išnyko, jos žmonės buvo išžudyti ar pabėgo į tolimas šalis.


Dauguma pabėgėlių patraukė į šiaurę. Treinas I, Neino sūnus, atvyko prie Ereboro, Vienišojo Kalno, netoli rytinių Gūdžiosios Girios pakraščių, ten pradėjo naujas kasyklas ir tapo Kalno Karaliumi. Erebore jis rado didžiulį brangakmenį – Arkenstouną, Kalno Širdį. Jo sūnus Torinas I nukeliavo dar toliau į šiaurę, iki Pilkųjų Kalnų, kur susirinko didžioji Diurino tautos dalis, nes kalnai buvo turtingi ir menkai tyrinėti. Bet dykvietėse už kalnų veisėsi slibinai – po daugelio metų jie sustiprėjo, jų padaugėjo, ir tie šliužai pradėjo karą su nykštukais, plėsdami jų gyvenvietes. Deinas I kartu su antruoju sūnumi From buvo užmuštas didelio šaltojo slibino prie savo salės durų.

Neilgai trukus Diurino tauta paliko Pilkuosius Kalnus. Groras, Deino sūnus, su daugeliu pavaldinių patraukė į Geležies Kalvas, o Troras, Deino įpėdinis, su tėvo broliu Borinu bei likusiais nykštukais grįžo į Ereborą.

Troras grąžino Arkenstouną į Didžiąją Treino Salę, jis ir jo žmonės klestėjo, tapo turtingi, susidraugavo su šalia gyvenusiais žmonėmis. Nykštukai gamino ne tik nuostabius papuošalus bei brangenybes, bet ir puikius ginklus bei šarvus. Tarp jų ir giminaičių Geležies Kalvose nuolat vyko gyva prekyba rūda. Taip šiauriečiai, gyvenę tarp Kelduino (Bėgančiosios Upės) ir Karneno (Raudonosios Upės) sustiprėjo ir išvarė visus priešus iš rytų. Nykštukai gyveno puikiai, Ereboro Salėse vyko puotos ir skambėjo dainos.

Gandai apie Ereboro turtus pasklido plačiai. Jie pasiekė slibinų ausis, todėl Smogas Auksinis, didžiausias iš tų šliužų, pakilo, neįspėjęs užpuolė karalių Trorą ir liepsnodamas nusileido ant Kalno. Netrukus visa karalystė buvo sunaikinta, o šalimais stovėjęs Deilo miestas sugriautas ir apleistas. Smogas įžengė į Didžiąją Salę ir atsigulė auksinėje lovoje.

Troro giminė spruko nuo plėšimų ir gaisrų, paskutinysis iš rūmų pro slaptas duris išėjo pats Troras su sūnumi Treinu II. Su šeima[20] jie patraukė į pietus ilgam, bevilčiam klajojimui. Kartu su jais iškeliavo nedidelis giminaičių bei ištikimųjų būrys.


Po daugelio metų Troras, pasenęs, beturtis ir praradęs viltį, atidavė sūnui Treinui vienintelį didžiulį lobį, kurį dar turėjo – paskutinį iš Septynių Žiedų, o tada iškeliavo su vienu senu draugu, vardu Naras. Išsiskirdamas jis pasakė Treinui apie Žiedą štai ką: „Jis gali tapti naujos sėkmės pamatu, nors dabar tai atrodo neįtikėtina. Bet auksą gimdo tik auksas".

„Tu juk negalvoji grįžti į Ereborą?" – paklausė Treinas.

„Tai ne mano metams, – tarė Troras. – Kerštą Smogui palieku tau ir tavo sūnums. Aš pavargau nuo neturto ir žmonių paniekos. Einu pažiūrėti, ką galiu rasti." Bet jis nepasakė kur.

Galbūt dėl amžiaus, nesėkmių ar nuolatinio svaičiojimo apie Morajos šlovę protėvių laikais jam pasimaišė protas, o gal Žiedas, jo šeimininkui prabudus, ėmė skleisti blogį, versdamas nykštuką kvailioti ir naikinti. Iš Dunžemės, kur jis gyveno, Troras su Naru patraukė šiaurėn, perėjo Raudonojo Rago tarpeklį ir atkeliavo į Azanulbizarą.

Trorui priėjus prie Morajos, Vartai buvo atviri. Naras maldavo jo pasisaugoti, tačiau jis nekreipė dėmesio ir išdidžiai įėjo vidun kaip grįžtantis įpėdinis. Troras iš ten nebeišėjo. Naras slapstydamasis laukė daug dienų. Vieną dieną jis išgirdo riksmus, rago bliovimą, o tada ant laiptų nusirito kūnas. Bijodamas, kad tai Troras, jis ėmė sėlinti arčiau. Staiga nuo vartų pasigirdo balsas: „Ateik, barzdočiau! Mes tave matome. Šiandien tau neverta bijoti. Mums tu reikalingas kaip pasiuntinys".

Naras priėjo arčiau. Kūnas iš tikrųjų Troro, tačiau galva nukirsta ir padėta veidu žemyn. Priklaupęs jis išgirdo orkų juoką šešėliuose. Balsas tarė: „Jei elgetos' nelaukia prie durų, bet bando įsėlinti ir ką nors pavogti, štai kas jiems nutinka. Jei tavo nykštukai vėl kiš savo šlykščias barzdas, jiems bus tas pats. Eik ir pasakyk! Jeigu jo šeima norėtų sužinoti, kas čia karalius, vardas parašytas jam ant veido. Aš jį išraižiau! Aš jį užmušiau! Aš esu šeimininkas!"

Naras pasuko karaliaus galvą – ant kaktos buvo išdegintos nykštukų runos, jis perskaitė: AZOGAS. Tas vardas žarijomis įsirėžė į jo ir visų nykštukų širdis. Naras pasilenkė pakelti galvos, bet Azogo[21] balsas pasakė: „Mesk ją! Nešdinkis! Štai tavo išmalda, nupeštbarzdi".

Į Narą kažkas metė mažą kapšelį su keliomis bevertėmis monetomis.

Verkdamas Naras pasileido palei Sidabrinukę, o atsisukęs pamatė, kaip nuo vartų atėję orkai kapoja kūną ir svaido gabalus juodoms varnoms.


Tokias naujienas Naras parnešė Treinui. Kai Treinas liovėsi verkęs ir rovę-sis barzdą, jis nutilo. Septynias dienas jis sėdėjo netardamas nė žodžio. Tada atsistojo ir tarė: „To negalima pakęsti!" Taip prasidėjo nykštukų karas su orkais – ilgas ir mirtinas, dažniausiai vykęs giliai po žeme.

Treinas tuoj pat išsiuntė pasiuntinius į rytus, vakarus ir šiaurę, tačiau praėjo treji metai, kol nykštukai sukaupė jėgas. Diurino tauta surinko visus karius, prie jų prisidėjo dideli būriai iš kitų Tėvų giminių, nes tokia nepagarba Vyriausiojo ainiui įsiutino juos. Jie vieną po kitos apguldavo ir sunaikindavo orkų tvirtoves nuo Gundabado iki Džiugesio Pievų. Abi pusės buvo negailestingos, žudynės ir žiaurumai vyko dieną naktį. Nykštukams laimėti padėdavo nepaprasta jų jėga, neprilygstami ginklai ir pykčio ugnis. Kiekviename urve po kalnais jie medžiojo Azogą.

Galiausiai visi sprunkantys orkai susirinko Morajoje. Juos vejanti nykštukų kariuomenė atkeliavo į Azanulbizarą. Tai buvo didžiulis slėnis kalnuose prie Keled Zaramo ežero – kadaise jis buvo Kazad Dūmo karalystės dalis. Pamatę savo senųjų namų vartus kalno šlaite, nykštukai suriko taip, kad, rodėsi, slėnyje nugriaudėjo griaustinis. Tačiau ant šlaitų viršuje išsirikiavo didžiulė priešų armija, o pro vartus išsiveržė galybė orkų, Azogo saugotų paskutinei akimirkai.

Iš pradžių sėkmė nusigręžė nuo nykštukų, nes buvo tamsi žiemos diena be saulės, orkai niršo, jų buvo daugiau nei nykštukų ir jie stovėjo aukščiau.

Taip prasidėjo Azanulbizaro (arba elfiškai Nanduhiriono) Mūšis, kurį prisimindami orkai vis dar virpa, o nykštukai verkia. Pirmasis avangardo, vedamo Treino, puolimas buvo atmuštas. Patyręs didelių nuostolių, Treinas buvo įvarytas į didžiulių medžių mišką, kuris tada augo netoliese Keled Zaramo. Ten krito jo sūnus Frerinas, giminaitis Fandinas ir daug kitų, o Treinas su Torinu buvo sužeisti[22]. Permaininga mūšio sėkmė lydėjo tai vienus, tai kitus, daug buvo išžudyta, kol pagaliau viską nulėmė Geležies Kalvų nykštukai. Vėliau atskubėję į kovą nepavargę Neino, Groro sūnaus, kariai nustūmė orkus iki pat Morajos slenksčio. Saukdami: „Azogai! Azogai!" jie kirtikliais kapojo visus, pasitaikiusius kelyje.

Neinąs atsistojo prieš Vartus ir galingu balsu suriko: „Azogai! Jei esi viduje, išeik! Ar žaidimas slėnyje tau per šiurkštus?"

Azogas išėjo – milžiniškas orkas didžiule geležimi apkaustyta galva, tačiau vikrus ir stiprus. Su juo išėjo daug panašių orkų, apsaugos karių. Kai jie susikibo su Neino būriu, Azogas pasisuko į Neiną ir tarė: „Ką? Dar vienas elgeta prie mano durų? Ar ir tau ką nors išdeginti?"

Su tais žodžiais jis puolė Neiną, prasidėjo dvikova. Neinąs buvo pusiau apakintas įniršio ir labai išvargintas mūšio, o Azogas – nepavargęs ir klastingas. Neinąs kirto iš visų likusių jėgų, bet Azogas nėrė šalin ir spyrė Neinui į koją. Kirtiklis suskaldė akmenį, ant kurio stovėjo Azogas, Neinąs kluptelėjo priekin. Tada Azogas staigiai kirto jam per kaklą. Šarvų apykaklė atlaikė, bet smūgis buvo toks stiprus, kad Neino kaklas lūžo, ir nykštukas parkrito.

Azogas nusijuokė, iškėlęs galvą garsiai triumfuodamas sugargė, bet riksmas įstrigo gerklėje. Jis pamatė, kad jo armija slėnyje bėga, o nykštukai visus žudydami veržiasi jo link. Sumuštų pulkų likučiai klykdami spruko į pietus. Beveik visi apsaugos kariai gulėjo negyvi. Azogas apsisuko ir nubėgo prie vartų.

Laiptais paskui jį šuoliais bėgo nykštukas su kruvinu kirviu. Tai buvo Deinas Geležinė Koja, Neino sūnus. Prie pat durų jis pasivijo Azogą, užmušė jį ir nukirto galvą. Tai buvo didis žygdarbis, nes, nykštukų skaičiavimu, Deinas buvo dar tik paauglys. Jo laukė ilgas gyvenimas ir daug mūšių, kol galiausiai, pasenęs, bet nepalūžęs, jis žuvo Žiedo Kare. Nors Deinas buvo įsiutęs, sakoma, kad nuo Vartų jis grįžo išbalęs, lyg būtų pajutęs nenugalimą siaubą.


Pagaliau laimėję mūšį, nykštukai susirinko Azanulbizare. Jie paėmė Azogo galvą, įkišo į burną kapšelį su monetomis ir pamovė ją ant kuolo. Tą naktį nebuvo nei puotos, nei dainų, nes mirusiųjų skaičius viršijo skausmo ribas. Sakoma, kad liko mažiau nei pusė karių, kurie dar stovėjo ant kojų ar tikėjosi pagyti.

Ryte prieš juos stojo Treinas. Jis nepagydomai apako viena akimi ir šlubavo sužeista koja, tačiau sušuko: „Puiku! Mes laimėjome! Kazad Dūmas mūsų!"

Nykštukai jam atsakė: „Esi Diurino ainis, tad net su viena akimi turėtum matyti aiškiau. Mes kariavome keršto karą ir atkeršijome. Tačiau pergalė nesaldi. Jei tai pergalė, mūsų rankos per silpnos jai išlaikyti".

Tie, kurie nebuvo iš Diurino tautos, kalbėjo: „Kazad Dūmas nebuvo mūsų tėvų namai. Kas mums iš jo – nebent tikėtumės turtų? Jei turime keliauti be atlygio ir auksinių juostų, kurias mums esate skolingi, kuo greičiau grįšime, tuo bus geriau".

Tada Treinas pasisuko į Deiną ir paklausė: „Juk mano giminė manęs nepaliks?"

„Ne, – atsakė Deinas. – Tu esi mūsų tautos tėvas, dėl tavęs liejome kraują ir vėl liesime, jei reikės. Bet į Kazad Dūmą neįžengsime. Tu neįžengsi į Kazad Dūmą. Aš vienintelis žvelgiau pro Vartų šešėlį. Už jų tavęs vis dar laukia jis – Diurino Prakeikimas. Pasaulis turi pasikeisti, turi atsirasti kita jėga, kad Diurino tauta vėl galėtų vaikščioti Morajoje."

Tad po Azanulbizaro nykštukai vėl išsisklaidė. Tačiau iš pradžių jie kruopščiai surinko žuvusiųjų daiktus, kad grįžę orkai negautų ginklų ir šarvų. Sakoma, jog iš mūšio lauko nykštukai ėjo sulinkę po sunkiais nešuliais. Tada jie užkūrė daug laužų ir sudegino savo mirusius. Daug medžių buvo iškirsta slėnyje, kuris amžinai liko plikas, o laužų dūmai buvo matyti net Loriene[23].

Kai siaubingieji laužai virto pelenais, sąjungininkai išsiskirstė po savas šalis, o Deinas Geležinė Koja nuvedė tėvo tautą atgal į Geležies Kalvas. Atsistojęs prie mieto su Azogo galva Treinas pasakė Torinui: „Kai kas sakys, jog šita galva brangiai pirkta! Mes už ją atidavėme ištisą karalystę. Grįši su manimi prie priekalo ar prašysi duonos po turtingus kiemus?"

„Prie priekalo, – atsakė Torinas. – Kūjis neleis rankoms nusilpti, kol jos vėl nusitvers aštresnių įrankių."

Taip Treinas ir Torinas su savo palydos likučiais (tarp kurių buvo Balinas ir Gloinas) grįžo į Dunžemę, o iš ten pasitraukė ir klajojo Eriadore, kol pagaliau surado namus į rytus nuo Ered Luino už Lunos. Tomis dienomis jie daugiausia kaldino geležinius daiktus, tačiau savaip klestėjo. Tauta po truputį gausėjo[24]. Bet, kaip sakė Troras, kad gimtų auksas, Žiedui reikėjo aukso, o to brangaus metalo jie beveik neturėjo.


Apie šitą Žiedą čia galima pasakyti dar štai ką. Diurino tautos nykštukai tikėjo, kad jis buvo pirmasis iš Septynių nukaldintų žiedų. Jie sakė, kad Kazad Dūmo karaliui Diurinui III šį Žiedą įteikė patys elfų kalviai, o ne Sauronas. Tačiau Žiede, be abejo, būta blogos jėgos, nes Sauronas padėjo kaldinti visą Septynetą. Žiedo savininkai nerodė jo ir nekalbėjo apie jį, o atiduodavo kitiems tik mirties patale. Niekas tiksliai nežinojo, kur jis buvo saugomas. Vieni manė, kad Žiedas liko Kazad Dūme, slaptuose karalių kapuose, jei tik jų nesurado ir neišplėšė, o Diurino giminė tikėjo (klaidingai), kad jį mūvėjo Troras, neatsargiai grįžęs Morajon. Jie nežinojo, kas nutiko su juo. Ant Azogo kūno Žiedo nebuvo.

Gali būti, kaip dabar tiki nykštukai, kad Sauronas jo turimos galios dėka išsiaiškino, kas turi šį Žiedą – paskutinį klajojantį laisvą, – ir kad visas Diurino ainių nesėkmes lėmė Saurono pyktis. Tačiau nykštukų pažaboti nepavyko. Saurono Žiedai teveikė tiek, kad apnuodydavo nykštukų širdis aukso ir brangenybių goduliu. Visa kita atrodė nevertinga – nykštukai liepsnodavo įniršiu ir keršto aistra atėmusiems tuos daiktus. Nuo pat jų tautos atsiradimo jie it pašėlę priešinosi bet kokiam valdymui. Nykštukus buvo galima užmušti, palaužti, bet jie niekada nevirto kažkieno valios pavergtais šešėliais, todėl joks Žiedas neveikė jų gyvenimo – neilgino ir netrumpino. Sauronas nekentė nykštukų ir troško atimti iš jų Žiedą.


Todėl galbūt Žiedo veikiamas Treinas po kelerių metų tapo neramus ir priekabus. Jo mintys sukosi tik apie auksą. Pagaliau, nebegalėdamas kentėti, jis prisiminė Ereborą ir apsisprendė grįžti ten. Nepasakojo Torinui, kas dedasi jo širdyje, bet su Balinu, Dvalinu ir keliais kitais pakilo, atsisveikino ir iškeliavo.

Beveik nežinia, kas jam nutiko vėliau. Veikiausiai, iškeliavusį su saujele bendražygių, jį medžiojo Saurono tarnai. Persekiojo vilkai, kliudė orkai, kelią stebėjo blogi paukščiai – kuo labiau jis veržėsi į šiaurę, tuo labiau jam nesisekė. Tamsią naktį Treinas su bendražygiais klaidžiojo žemėse už Anduino. Prapliupo juodas lietus, jie pasislėpė po Gūdžiosios Girios medžiais. Ryte Treinas dingo iš stovyklos – bendražygiai veltui šaukė jį. Jie daug dienų jo ieškojo, kol praradę viltį pagaliau grįžo pas Toriną. Tik daug vėliau buvo sužinota, jog Treinas buvo pagrobtas gyvas ir nugabentas į Dol Gulduro duobes. Iš jo atėmė Žiedą, kankino, kol galiausiai nykštukas ten mirė.

Taip Torinas Ąžuolskydis tapo bevilčiu Diurino įpėdiniu. Treinui dingus, Torinui suėjo devyniasdešimt penkeri, jis buvo išdidus stambus nykštukas, patenkintas gyvenimu Eriadore. Daug dirbo, keliavo ir įgijo nemažai turto. Priėjo žmonių prisidėjo daug klajojančių Diurino tautos nykštukų, išgirdusių apie jo gyvenvietę vakaruose. Dabar kalnuose jie turėjo gražias sales, nemažai gėrybių ir gyvenimas nebeatrodė toks sunkus, nors dainose jie nuolat prisimindavo tolimą Vienišąjį Kalną.

Ėjo metai. Torino širdies žarijos vėl įkaito, jis galvodavo apie savo giminės nelaimes ir apie paveldėtą kerštą slibinui. Svajojo apie ginklus, armijas ir sąjungas, o jo didžiulis kūjis skambėjo kalvėje. Bet armijos buvo išsisklaidžiusios, sąjungos nutrauktos, o karingų kirvių – vos keletas. Nykštukas daužė raudoną geležį ant priekalo ir liepsnojo beviltišku pykčiu.


Pagaliau visai atsitiktinai su Torinu susitiko Gendalfas. Tai nulėmė Diurino giminės likimą ir daug ką pakeitė. Tuo laiku[25] Torinas, po kelionės grįždamas į vakarus, apsistojo Bryliuje. Ten nakvojo ir Gendalfas. Jis keliavo į Grafystę, kurioje nebuvo lankęsis jau dvidešimt metų. Buvo pavargęs ir ketino ten kurį laiką pailsėti.

Be daugelio kitų rūpesčių, jis jaudinosi dėl pavojingos padėties šiaurėje. Jis jau tada žinojo, jog Sauronas rengiasi karui ir, kai pakankamai sustiprės, ketina pulti Rivendeilą. Bandymui iš rytų atsiimti Angmarą bei šiaurines kalnų perėjas pasipriešinti galėjo tik Geležies Kalvų nykštukai. Bet už jų driekėsi Smogo nusiaubtos žemės. Sauronas galėjo puikiai pasinaudoti siaubinga slibino jėga. Kaip pražudyti Smogą?

Gendalfui sėdint ir mąstant, prieš jį stojo Torinas. Jis tarė: „Pone Gendalfai, pažįstu tave tik iš išvaizdos, bet džiaugiuosi, galėdamas su tavimi pasikalbėti. Pastaruoju metu dažnai apie tave mąstydavau, tarsi likimas man liepė ieškoti tavęs. Tikrai taip ir būčiau padaręs, jei tik būčiau žinojęs, kur ieškoti".

Gendalfas su nuostaba pažvelgė į jį.

„Keista, Torinai Ąžuolskydi, – pasakė jis, – aš irgi apie tave galvojau. Nors dabar keliauju į Grafystę, nepamiršau, jog šis kelias veda ir į tavo menes.

„Jei nori, gali jas taip vadinti, – atsakė Torinas, – bet tai tėra vargani tremtinių būstai. Jei atvyktum, būtum mielai sutiktas. Sakoma, kad esi išmintingas ir žinai, kas vyksta pasaulyje, geriau nei kuris kitas. Aš turiu nemažai sumanymų, tavo patarimai man labai praverstų."

„Aš atvyksiu, – pažadėjo Gendalfas, – nes spėju, jog turime vieną bendrą rūpestį. Aš galvoju apie Ereboro slibiną. Nemanau, kad Troro anūkas būtų jį pamiršęs."


Kas atsitiko po šio susitikimo, pasakojama kitur: apie keistą planą, Gendalfo sugalvotą padėti Torinui, apie tai, kaip Torinas su bendražygiais iškeliavo iš Grafystės į Vienišąjį Kalną ir kaip nenumatytai viskas baigėsi. Čia primenami tik įvykiai, tiesiogiai susiję su Diurino tauta.

Slibiną nukovė Bardas iš Esgaroto, o Deile įvyko mūšis. Vos išgirdę apie nykštukų sugrįžimą, Ereborą puolė orkai — juos vedė Bolgas, sūnus Azogo, kurį jaunystėje užmušė Deinas. Pirmajame Deilo Mūšyje Torinas Ąžuolskydis buvo mirtinai sužeistas, mirė ir buvo palaidotas po Kalnu su Arkenstounu ant kmtinės. Ten krito ir Filis su Kiliu, jo sesers vaikai. Jo pusbrolis ir teisėtas įpėdinis Deinas Geležinė Koja, atskubėjęs į pagalbą iš Geležies Kalvų, tapo Karaliumi Deinu II. Kalno Karalystė buvo atstatyta, kaip ir norėjo Gendalfas. Deinas buvo didis, išmintingas karalius, jo laikais nykštukai klestėjo ir stiprėjo.

Vėlyvą tų pačių metų (2941) vasarą Gendalfas įveikė Sarumano pasipriešinimą ir įtikino Baltąją Tarybą pulti Dol Guldurą. Sauronas atsitraukė į Mordorą, kad būtų saugus, kaip jis manė, nuo visų priešų. Pagaliau prasidėjus Karui, pagrindinis smūgis buvo smogtas pietuose, nors ilgos Saurono rankos būtų pridariusios daug blogo šiaurėje, jei jo kelyje nebūtų stovėję karalius Deinas ir karalius Brandas. Taip Frodui ir Gimliui kalbėjo Gendalfas, kai jie kurį laiką gyveno Minas Tirite. Kaip tik tada į Gondorą atėjo naujienos apie įvykius tolimose šalyse.

„Aš liūdėjau kritus Torinui, – kalbėjo Gendalfas, – o dabar išgirdome, kad, kol mes kovėmės čia, Deilo mūšyje žuvo Deinas. Sakyčiau, tai didelė netektis, jei nesistebėčiau, kad sulaukęs tokio amžiaus jis vis dar galėjo spausti kirvį taip tvirtai, kaip pasakojama: stovėjo virš karaliaus Brando kūno priešais Ereboro Vartus iki užkrentant tamsai.

Tačiau viskas galėjo pakrypti kitaip, daug blogiau. Prisimindami didįjį Pelenoro Mūšį, nepamirškite kautynių Deile ir narsios Diurino tautos. Pagalvokite, kas galėjo atsitikti: slibinų ugnis ir negailestingi kardai Eriadore, naktis Rivendeile. Gondoras galėjo nebeturėti Karalienės. Galėjome grįžti su pergale ir rasti vien griuvėsius bei pelenus. Viso to išvengėme, nes vieną pavasario vakarą Bryliuje aš sutikau Toriną Ąžuolskydį. Lemtingas susitikimas, kaip sakoma Viduržemyje."


Disė buvo Treino II dukra. Tai vienintelė nykštukų moteris, minima šiose istorijose. Gimlis pasakojo, kad nykštukų moterų labai nedaug, vos trečdalis visos tautos. Jos retai kada pasirodydavo viešai, nebent labai prireikus. Balsu, išvaizda ir drabužiais jos tokios panašios į nykštukų vyrus, kad kitos tautos negali jų atskirti. Dėl to tarp žmonių paplito kvaila nuomonė, kad nykštukų moterų nesą, o nykštukai „išauga iš akmens".

Dėl mažo moterų skaičiaus nykštukų tauta didėja lėtai — jai kyla pavojus, jei nėra kur saugiai gyventi. Mat nykštukai savo gyvenime renkasi tik vieną žmoną arba vyrą ir yra labai pavydūs, kaip ir visuose savo reikaluose. Veda mažiau nei trečdalis nykštukų vyrų, nes ne visos moterys teka: vienos nenori, kitos nori to, kurio negali gauti, ir jokio kito. Daugelis vyrų, užsiėmusių savo darbais, irgi nelabai trokšta vedybų.


Gimlis, Gloino sūnus, sulaukė šlovės, nes buvo vienas iš Devynių Keleivių, nešusių Žiedą. Per karą jis lydėjo karalių Elesarą. Jis buvo vadinamas Elfų Draugu, nes labai susidraugavo su Legolasu, karaliaus Tranduilo sūnumi, ir dievino Valdovę Galadrielę.

Sauronui kritus, Gimlis atvedė į pietus dalį Ereboro nykštukų ir tapo Žibančiųjų Olų Valdovu. Jis su savo tauta nuveikė daug žymių darbų Gondore bei Rohane. Minas Tiritui jie nukaldino mitrilo ir plieno Vartus, pakeitusius tuos, kuriuos sudaužė Karalius-Raganius. Jo draugas Legolasas į pietus irgi atsivedė elfų iš Žaliojo Miško, jie apsigyveno Itiliene – šis kraštas vėl tapo gražiausias visose vakarinėse žemėse.


Karaliui Elesarui atsisakius gyvenimo, Legolasas pagaliau pasidavė širdies troškimui ir išplaukė už Jūros.

Viena paskutinių pastabų Raudonojoje Knygoje

Mes girdėjome, kad su savimi Legolasas pasiėmė ir Gimlį, Gloino sūnų, nes jie buvo geriausi draugai – dar niekada elfas taip nedraugavo su nykštuku. Jei tai tiesa, iš tikrųjų keista: kad nykštukas dėl draugo paliktų Viduržemį, kad eldaraijį priimtų, kad tai leistų Vakarų Valdovai. Dar sakoma, jog Gimlis iškeliavo norėdamas vėl išvysti Galadrielės grožį. Gali būti, jog ji, viena iš didžiausių tarp eldarų, gavo jam šią malonę. Daugiau apie tai pasakoti nėra ką.



Ereboro įkūrimas, 1999.

Deiną I užmuša slibinas, 2589.

Sugrįžimas į Ereborą, 2590.

Ereboras išplėšiamas, 2770.

Troro nužudymas, 2790.

Nykštukų kariaunos rinkimas, 2790-2793.

Nykštukų karas su orkais, 2793-2799.

Nanduhiriono Mūšis, 2799.

Treinas iškeliauja, 2841.

Treino žūtis ir jo Žiedo praradimas, 2850.

Penkių Kariuomenių Mūšis, Torino II mirtis, 2941.

Balinas keliauja į Morają, 2989.


* Ženklu * žymimi vardai tų nykštukų, kurie buvo laikomi Diurino tautos karaliais – nesvarbu, tremtyje ar ne. Iš Torino Ąžuolskydžio draugų, su juo keliavusių į Ereborij, Oris, Noris ir Doris irgi buvo Diurino palikuonys. Kiti žymūs Torino giminaičiai – Bifuras, Bofuras ir Bomburas kilo iš Morajos nykštukų, jie nepriklausė Diurino giminei.

Загрузка...