Karaliaus sugryžimas

1 Minas Tiritas

Pipinas iškišo nosį iš po Gendalfo apsiausto. Jis nesuprato, ar jau pabudo, ar vis dar yra neramiame sapne, į kurį pasinėrė vos išjojus. Aplinkui šniokštė tamsus pasaulis, ausyse garsiai švilpė vėjas. Jis matė tik skriejančias žvaigždes ir milžiniškus šešėlius dangaus fone dešinėje, kur pro šalį slinko pietiniai kalnai. Pabandė pro miegus atsiminti kelionės laiką ir etapus, tačiau atmintis snūduriavo.

Iš pradžių jie lėkė siaubingu greičiu, niekur nesustodami. Auštant prieš jo akis blyškiai sužvilgo auksas. Tada jie prijojo tylų miestą ir didelius tuščius rūmus ant kalvos. Vos pasiekus šį prieglobstį dangumi vėl praskrido sparnuotas šešėlis, ir vyrai sustingo iš baimės. Gendalfas kažką jam pašnibždėjo ir hobitas užmigo kamputyje, pavargęs, tačiau neramus, beveik nesuprasdamas, kas ateina, kas išeina ir kokius įsakymus duoda Gendalfas. Tada vėl jojimas, jojimas ir naktis. Nuo to laiko, kai jis pažvelgė į Akmenį, praėjo dvi, ne, trys naktys. Prisiminęs ta siaubą, Pipinas suvirpėjo. Miegai išlakstė, o vėjo švilpimas virto grėsmingu gaudimu.

Danguje suliepsnojo šviesa, geltonos ugnies tvyksnis tamsoje. Pipinas susigūžė, išsigandęs, nesuprasdamas, į kokią siaubingą šalį jį neša Gendalfas. Jis pasitrynė akis ir pamatė, jog tai buvo virš rytinių šešėlių kylantis mėnulis, jau beveik pilnatis. Vadinasi, naktis dar tik prasidėjo, tačiau niekas nestojo poilsio. Hobitas sukrutėjo ir prabilo:

— Kur mes, Gendalfai? – paklausė jis.

— Gondoro karalystėje, – atsakė burtininkas. – Pro šalį skrieja Anorieno kraštas. Kurį laiką abu tylėjo.

— Kas ten? – staiga šūktelėjo Pipinas, griebdamas Gendalfui už apsiausto. – Žiūrėk! Ugnis, raudona ugnis! Ar ten drakonai? Žiūrėk, dar viena!

Užuot atsakęs Gendalfas garsiai riktelėjo žirgui:

— Pirmyn, Žvaigždiki! Reikia skubėti. Laiko nebeliko. Žiūrėk! Jau dega Gondoro laužai, prašo pagalbos. Karo kibirkštis įžiebta. Matai, ant Amon Dino dega ugnis, liepsnoja ir Eilenachas, dar toliau vakaruose – Nardolas, Erelasas, Minas Rimonas, Kalenhadas ir Halifirienas prie Rohano sienos.

Tačiau Žvaigždikis liovėsi šuoliuoti, perėjo į žinginę ir pakėlęs galvą sužvengė. Iš tamsos atsakė kitų žirgų žvengimas, pasigirdo kanopų dundesys, mėnulio šviesoje tarsi šmėklos švystelėjo trys raiteliai ir dingo vakaruose. Žvaigždikis šoko priekin, naktis plūstelėjo pro jį tarsi staugiantis vėjas.

Pipinas vėl apsnūdo ir beveik nekreipė dėmesio į Gendalfą, pasakojantį jam apie Gondoro papročius ir apie tai, kaip Miesto Valdovas milžiniškos kalvų grandinės viršūnėse įrengė švyturius ir tose vietose įkūrė postus. Žygūnų, nešančių pranešimus į Rohaną šiaurėje ar į Belfalasą pietuose, ten visada laukė pailsėję žirgai.

— Šiauriniai švyturiai jau labai ilgą laiką nebuvo uždegti, – kalbėjo jis, – o senosiomis Gondoro dienomis jų iš viso nereikėjo, nes buvo Septynetas Akmenų.

Pipinas pasimuistė.

— Miegok ramiai ir nebijok! – tarė Gendalfas. – Tu keliauji ne į Mordorą, kaip Frodas, bet į Minas Tiritą. Ten būsi saugus kaip niekur kitur šiomis dienomis. Jeigu Gondoras kris, o Žiedas bus atimtas, nepasislėpsi net Grafystėje.

— Tai bent paguoda, – sumurmėjo Pipinas. Bet miegas vis tiek įveikė. Prieš giliai užmigdamas jis dar išvydo blykstelėjusias aukštas baltas viršūnes, tarsi virš debesų plaukiančias salas. Jose suspindo į vakarus krypstančio mėnulio šviesa. Jis pagalvojo, kur dabar Frodas. Gal jis jau Mordore, o gal negyvas? Pipinas nežinojo, jog kažkur toli Frodas irgi žvelgė į tą patį mėnulį, tyliai besileidžiantį už Gondoro.

Pipinas pabudo nuo balsų. Pralėkė dar viena slapstymosi diena ir kelionių naktis. Tvyrojo prieblanda: vėl artėjo šalta aušra, aplink kilo stingdanti pilka migla. Žvaigždikis garavo suplukęs, bet stovėjo išdidžiai iškėlęs kaklą ir nerodė jokių nuovargio ženklų. Salimais buvo matyti daug aukštų vyrų, įsisupusių į apsiaustus. Už jų migloje stūksojo akmeninė siena. Ji atrodė apgriuvusi, bet dar prieš auštant girdėjosi skubaus darbo garsai – kūjų smūgiai, menčių dzingsėjimas ir ratų girgždesys. Šen bei ten rūke dulsvai degė deglai. Gendalfas kalbėjosi su kelią užtverusiu žmogumi. Besiklausydamas Pipinas suprato, jog kalbama apie jį patį.

— Taip, iš tiesų mes pažįstame tave, Mitrandirai, – pasakė žmonių vadas. - Tu žinai Septyneto Vartų slaptažodžius ir gali laisvai praeiti. Bet mes nepažįstam tavo bendrakeleivio. Kas jis? Nykštukas iš šiaurinių kalnų? Dabar mums nereikia jokių svetimšalių, nebent galingų karių, kurių pagalba galėtume pasikliauti.

— Aš laiduosiu už jį prieš Denetoro sostą, – atsakė Gendalfas. - O narsa nepriklauso nuo ūgio. Jis perėjo daugiau kautynių ir pavojų negu tu, Ingoldai, nors tu dvigubai už jį aukštesnis. Dabar jis grįžta iš Izengardo šturmo, apie kurį nešame naujienas, ir yra didžiai pavargęs, kitaip jį pažadinčiau. Jo vardas Peregrinas, labai narsus žmogus.

— Žmogus? – abejodamas paklausė Ingoldas, o kiti susijuokė.

— Žmogus?! – dabar jau visiškai pabudęs sušuko Pipinas. – Žmogus! To betrūko! Aš esu hobitas ir visai ne narsus, na, nebent tada, kai neturiu kitos išeities. Nesileiskite Gendalfo mulkinami!

— Tikri didvyriai niekad nesigiria, – tarė Ingoldas. – Bet kas yra hobitas?

— Miškavaikis, – atsakė Gendalfas. – Ne, ne tas, apie kurį buvo kalbėta, – pridūrė jis, pamatęs nuostabą žmonių veiduose. – Ne tas, bet jo giminė.

— Taip, aš keliavau su juo, – pridūrė Pipinas. – Su mumis buvo ir Boromiras iš jūsų Miesto, jis išgelbėjo mane šiaurės sniegynuose. Jis žuvo, gindamas mane nuo daugybės priešų.

— Tylos! – liepė Gendalfas. – Tokios liūdnos naujienos iš pradžių turi būti papasakotos tėvui.

— Mes tai nujautėme, – tarė Ingoldas. – Pastaruoju metu buvo daug pranašingų ženklų. Bet skubėkite! Minas Tirito Valdovas nekantraus pamatyti tą, kas atneš žinią apie sūnų, tebūnie jis žmogus ar...

— Hobitas, – užbaigė Pipinas. – Nedaug galėsiu pasitarnauti jūsų valdovui, bet tai, ką papasakosiu, nepadarys gėdos narsuoliui Boromirui.

— Gero kelio! – tarė Ingoldas. Vyrai atsitraukė ir Žvaigždikis įjojo į siaurą tarpą sienoje. – Suteik išminties Denetorui ir nuims visiems, Mitrandirai! – šūktelėjo Ingoldas. – Et, kodėl tu visada neši tik liūdesio ir pavojaus žinias?

— Todėl, kad keliauju tik ten, kur reikia mano pagalbos, – atsakė Gendalfas. – O jei nori patarimo, pasakysiu, jog Pelenoro sienas taisyti pavėlavote. Geriausia gynyba nuo artėjančios audros bus jūsų narsa. Ir mano atnešta viltis. Nes ne visos mano naujienos yra blogos. Meskite mentes ir galąskite kardus!

— Darbas bus baigtas iki vakaro, – tarė Ingoldas. – Tai paskutinė gynybinės sienos dalis – iš čia atakos laukiame mažiausiai, nes ji žiūri į mūsų rohaniečių draugų pusę. Ar žinai ką apie juos? Kaip manai, ar jie atsilieps į pagalbos šauksmą?

— Taip, jie atvyks. Bet jūsų užnugaryje rohaniečiai atlaikė daug sunkių mūšių. Nei šitas, nei joks kitas kelias nebėra saugus. Būkite budrūs! Jeigu ne Gendalfas Audronaša, iš Anorieno būtų pasirodę ne Rohano Raiteliai, o Priešo armija. Gal dar ir pasirodys. Likit sveiki ir nesnauskite!

Dabar Gendalfas atsidūrė lygumoje už Ramas Echoro. Taip Gondoro gyventojai vadino gynybinę sieną, didelėmis pastangomis pastatytą po to, kai Priešo šešėlis užgulė Itilieną. Žemyn nuo karnų papėdžių ir atgalios ji tęsėsi daugiau nei trisdešimt mylių, apjuosdama Pelenoro laukus: gražias derlingas žemes, ilgais šlaitais ir terasomis besileidžiančias į žemus Anduino slėnius. Šiaurės rytuose siena nuo Didžiųjų Miesto Vartų buvo toliausiai – dvylika mylių. Nuo rūstaus kranto žvelgė ji į lygumas palei upę. Žmonės pastatė ją aukštą ir stiprią, nes toje vietoje įtvirtintu pylimu nuo Osgiliato brastų ir tiltų vingiavo kelias, praeidamas pro saugomus vartus tarp mūšiui pasiruošusių bokštų. Arčiausiai, pietryčiuose, sieną nuo Miesto skyrė tik šiek tiek daugiau nei trys mylios. Ten Anduinas, plačiu lanku lenkdamas Emyn Arneno kalvas pietiniame Itiliene, staigiai sukosi į vakarus. Siena kilo prie pat vandens. Jos papėdėje driekėsi Harlondo prieplaukos ir molai, skirti laivams, atplaukiantiems aukštyn upe iš pietinių provincijų.

Žemės buvo turtingos, gerai įdirbtos. Žaliavo sodai, sodybose netrūko apynių džiovyklų, klėčių, avidžių ir karvidžių, nuo kalvų Anduino link per žalias lygumas vijosi daugybė upokšnių. Tačiau piemenų ir artojų čia buvo nedaug, – didžioji Gondoro žmonių dalis gyveno už septynių Miesto sienų, aukštuose kalnų slėniuose Losarnache arba dar toliau pietuose, gražiajame Lebenine su jo penkiomis srauniomis upėmis. Tarp kalnų bei jūros įsikūrė tvirti ir drąsūs žmonės. Jie buvo laikomi gondoriečiais, nors buvo maišyto kraujo. Tarp jų pasitaikydavo smulkių, tamsaus gymio žmonių, kurių protėviai kilo iš pamirštų tautų, gyvenusių kalnų šešėlyje Tamsiaisiais Metais, dar prieš karalių atėjimą. Dar piečiau, plačiose Belfalaso žemėse, Dol Amroto pilyje prie jūros gyveno princas Imrahilis. Jis ir jo tauta buvo grynakraujai, tvirti ir išdidūs žmonės jūros pilkumo akimis.

Neilgai trukus danguje ėmė švisti diena. Pipinas pakilo ir apsidairė. Kairėje liūliavo rūko jūra, pasibaigianti blyškiais šešėliais rytuose, dešinėje galvas kėlė didingi kalnai, besidriekiantys iš vakarų ir puolantys į slėnį stačiais skardžiais. Atrodė, tarsi kadaise, kai žemė dar buvo jauna, Upė būtų pralaužusi galingą užtvarą ir išgraužusi didžiulį slėnį – būsimų kovų ir ginčų vietą. O ten, kur baigėsi Baltieji Ered Nimraso Kalnai, kaip Gendalfas ir žadėjo, Pipinas išvydo tamsų Mindoluino Kalno masyvą, purpurinius jo siaurųjų slėnių šešėlius ir kylančios dienos nubalintą jo aukštą veidą. Ant išsišovusių terasų, tarsi ant milžino kelių, stovėjo Miestas-Sargybinis su septynetu tokio senumo sienų, jog jos atrodė ne pastatytos, o milžinų rankomis išskobtos žemės kūne.

Apstulbusiam Pipinui bežiūrint, sienos iš niūriai pilkų virto baltomis ir švelniai nuraudo aušroje. Rytinius šešėlius įveikusi saulė staiga paleido savo spindulių pluoštą ir smogė tiesiai į Miestą. Pipinas garsiai sušuko: virš aukščiausios sienos danguje suliepsnojo Ekteliono Bokštas, švytėdamas tarsi nusagstytas perlais ir sidabru, išvaizdus ir lieknas. Jo viršūnė žibėjo lyg krištolas, ryto vėjuje kuoruose suplazdėjo baltos vėliavos, iš toli atskriejo tyras sidabrinių trimitų gausmas.

Taip auštant Gendalfas ir Peregrinas prijojo Didžiuosius Gondoriečių Vartus, ir geležinės durys atsivėrė prieš juos.

— Mitrandiras! Mitrandiras! – sušuko žmonės. – Dabar aišku, jog audra iš tiesų netoli.

- Ji jau čia pat, – tarė Gendalfas, – aš atvykau ant jos sparnų. Leiskite praeiti! Turiu pamatyti Lordą Denetorą, kol jis vis dar valdovas. Kas bebūtų, atėjo jums pažįstamo Gondoro pabaiga. Leiskite praeiti!

Paklusę jo balsui žmonės atsitraukė daugiau neklausinėdami, nors su nuostaba žvelgė į hobitą, sėdintį priekyje, ir įjuos abu atnešusį žirgą. Miestiečiai labai retai kur jojo, tad pamatyti žirgą gatvėje buvo retenybė. Išskyrus žygūnus, nešančius pranešimus jų valdovui. Jie kalbėjo:

— Ar tai vienas iš puikiųjų Rohano Karaliaus žirgų? Galbūt rohirimai atskubės mums į pagalbą?

O Žvaigždikis išdidžiai lipo aukštyn ilgu vingiuotu keliu.

Minas Tiritas turėjo septynias terasas, iškaltas kalvos šlaite. Kiekvieną terasą supo siena, o kiekvienoje sienoje buvo vartai. Tačiau vartai stovėjo ne vienoje linijoje – Didieji Miesto Sienos Vartai buvo rytuose, kiti – labiau į pietus, treti – į šiaurę ir taip toliau aukštyn. Grįstas kelias, vingiuojantis Citadelės link, vis sukosi aplink kalvą. Kirsdamas Didžiųjų Vartų liniją kelias kiekvieną sykį nerdavo į skliautuotą tunelį, vedantį pro didžiulį kalvos iškyšulį, kuris lyg sunki uolėta ranka į dvi dalis dalijo visus Miesto ratus, išskyrus pirmąjį. Tai buvo galingas, didžiųjų senovės meistrų gyvoje uoloje iškaltas bastionas, stūksantis už Vartų ir plataus kiemo. Jo aštrus it laivo kilis kampas žvelgė į rytus.

Jis siekė patį viršutinį ratą ir buvo karūnuotas dantyta siena, kad žmonės, esantys Citadelėje, tarsi jūreiviai iš laivo galėtų iš viršaus žvelgti į septynis šimtus pėdų žemiau esančius Vartus. Įėjimas į Citadelę irgi žvelgė rytų pusėn, bet buvo iškirstas pačioje uolos širdyje, todėl prie septintų vartų vedė ilgas, žibintų nušviestas šlaitas. Tada žmonės pagaliau pasiekdavo Aukštutinius Rūmus ir Fontaną Baltojo Bokšto papėdėje. Aukštas ir lieknas šovė jis į viršų tris šimtus pėdų nuo pagrindo iki viršūnės, kurioje, tūkstantis pėdų virš lygumos, plevėsavo Vietininkų vėliava.

Tai buvo iš tiesų stipri tvirtovė, jokios priešo armijos nepaimama, jeigu viduje dar yra ginklus nulaikančių žmonių. Priešai galėjo nebent apeiti iš užnugario, įveikti apatinius Mindoluino šlaitus ir pulti siaurą briauną, jungiančią Sargybos Kalvą su kalnu. Bet tabriauna, kylanti iki penktosios sienos, buvo aptverta pylimais iki pat bedugnės, kertančios ją vakariniame krašte. Toje vietoje tarp kalno ir tvirtovės stovėjo amžinai tylūs mirusių karalių ir valdovų mauzoliejai bei skliautuoti kapai.

Su augančia nuostaba Pipinas žvelgė į didįjį akmens miestą, erdvesnį ir puikesnį, negu jis galėjo įsivaizduoti. Savo dydžiu, tvirtumu ir grožiu Izengardas neprilygo jam net iš tolo. Tačiau iš tiesų miestas metai po metų smuko. Čia begyveno tik pusė tiek žmonių, kiek jame galėjo sutilpti. Kiekvienoje gatvėje jie parajodavo pro puikius namus ar rūmus, kurių durys ir vartų arkos buvo išraižytos daugybe gražių, nesuprantamų senovinių raidžių – vardais, spėjo Pipinas, čia gyvenusių didžių žmonių ir jų giminių. Dabar namai stovėjo tylūs, šaligatviuose neaidėjo žingsniai, salėse nesigirdėjo balsų, duryse ar tuščiuose languose nesimatė nė vieno veido.

Pagaliau jie išjojo iš septintųjų vartų šešėlio. Šilta saulė, švietusi už upės, kur Frodas vaikščiojo Itilieno pievomis, čia spindėjo ant lygių sienų, tvirtų kolonų ir didelės raižytos arkos, kurios kertinis akmuo buvo panašus į karūnuotą karališką galvą. Gendalfas nulipo žemėn, nes Citadelėn buvo draudžiama įjoti žirgu. Gavęs tylų šeimininko įsakymą, Žvaigždikis su kančia akyse leidosi nuvedamas šalin.

Vartų sargybiniai dėvėjo juodus drabužius ir keistos formos šalmus – aukštus, prigludusius prie veido, su ilgais antveidžiais, išlietais tarsi jūros paukščių sparnai. Šalmai žėrėjo sidabru: jie buvo pagaminti iš mitrilo, menančio šlovinguosius laikus. Juoduose sargybinių apsiaustuose buvo išsiuvinėtas baltas medis, žydintis po sidabrine karūna ir daugiakrašte žvaigžde. Tai buvo Elendilo palikuonių skraistės, kurias visame Gondore dėvėjo tik Citadelės Sargybiniai, stovintys Fontano Kieme, kuriame kažkada augo Baltasis Medis.

Atrodė, jog žinia apie jų atvykimą aplenkė pačius keliautojus - jie buvo įleisti tyliai ir nieko neklausiam. Gendalfas greitai nužingsniavo baltais akmenimis grįstu kiemu. Ryto saulėje čiurleno linksmas fontanas, aplink jį augo skaisčiai žalia veja, tačiau viduryje palinkęs virš vandens stovėjo negyvas medis – vandens lašai liūdnai krito nuo jo plikų, sulūžinėjusių šakų atgal į tyrą srovę.

Skubėdamas paskui Gendalfą Pipinas pasižiūrėjo į fontaną. „Niūru", – pagalvojo jis, nesuprasdamas, kodėl taip gražiai sutvarkytoje vietoje stovi negyvas medis.

Jis prisiminė Gendalfo murmėtus žodžius. Hobitas atsidūrė prie didžiulių durų švytinčio bokšto apačioje. Paskui burtininką praėjęs aukštus nebylius sargus, jis įžengė į aidžią akmeninių rūmų vėsą.

Jie leidosi žemyn ilgu ir tuščiu grįstu koridoriumi. Eidamas Gendalfas tyliai aiškino Pipinui:

— Būk atsargus su žodžiais, pone Peregrinai! Dabar ne laikas hobitiškam įžūlumui. Teodenas yra malonus senukas. Denetoras kitoks – išdidus, sumanus, kilęs iš daug senesnės giminės ir labai galingas, nors ir nevadinamas karaliumi. Daugiausia jis kalbės su tavimi ir daug klausinės, nes tu gali papasakoti apie jo sūnų Boromirą. Denetoras labai jį mylėjo – gal net per daug, – ypač todėl, jog jie nebuvo panašūs. Bet jis mano, jog prisidengus meile bus lengviau sužinoti tai, ko jis nori, iš tavęs, o ne iš manęs. Nepasakok daugiau negu reikia ir net neužsimink apie Frodo užduotį. Reikiamu laiku aš pats viską paaiškinsiu. Apie Aragorną taip pat nieko nesakyk, nebent būtum prispirtas.

— Kodėl ne? Ką blogo padarė Platžengys? – sušnibždėjo Pipinas. – Jis ruošėsi atvykti čia, ar ne? Jis pats greitai įžengs į šiuos rūmus.

— Galbūt, galbūt, – atsakė Gendalfas. - Jeigu jis ir atvyks, tai tikriausiai taip, kaip nesitiki niekas, net ir Denetoras. Taip bus geriau. Bent jau mums nėra reikalo skelbti jo atvykimą.

Gendalfas stabtelėjo prieš aukštas blizgančio metalo duris.

— Matai, pone Pipinai, dabar nėra kada aiškinti tau Gondoro istoriją, nors geriau jau tu būtum pasimokęs dar tada, kai kraustei paukščių lizdelius ir praleidinėjai pamokas Grafystės miškuose. Daryk, kaip sakau! Kai galingam valdovui atneši naujienas apie jo įpėdinio mirtį, nėra labai protinga dar papasakoti apie tą, kuris atvykęs gali pareikšti savo teises į sostą. Ar aišku?

— Sostą? – suglumęs paklausė Pipinas.

— Taip, – tarė Gendalfas. - Jeigu visas dienas vaikščiojai užsimerkęs ir miegodamas, tai dabar laikas pabusti! Jis pabeldė į duris.

Durys atsivėrė, tačiau nesimatė nieko, kas būtų galėjęs tai padaryti. Pipinas pažvelgė į didelę salę. Šviesa sklido pro gilius langus, iškirstus abipus plačiose šoninėse navose. Stogą laikė dvi aukštų kolonų eilės. Tai buvo juodo marmuro monolitai. Jie kilo į aukštybes išraižyti keisčiausiomis žvėrių ir augalų formomis, o aukštai viršuje platus skliautas šešėlyje dulsvai blizgėjo auksu bei daugiaspalviais ornamentais. Šitoje ilgoje rūsčioje salėje nebuvo nei drapiruočių, nei dekoratyvinių tinklų, nei jokio kito austo ar medinio daikto, tik tarp kolonų matėsi šaltame akmenyje iškirsti aukštų žmonių portretai.

Staiga Pipinas prisiminė tašytas Argonato uolas ir su pagarbia baime nužvelgė seniai mirusių karalių eilę. Tolimajame gale, ant pakylos su daugybe laiptelių, po marmuriniu karūnos formos baldakimu stovėjo aukštas sostas. Už jo sienoje buvo išraižytas ir brangakmeniais nusagstytas žydinčio medžio paveikslas. Tačiau sostas stovėjo tuščias. Pakylos apačioje ant žemiausio laiptelio buvo paprasta juoda akmeninė kėdė, kurioje sėdėjo į savo kelius žiūrintis senas žmogus. Rankoje jis laikė baltą lazdą su geltonu bumbulu. Jis nepakėlė akių. Keliautojai iškilmingai nužingsniavo per visą salę priėjo ir sustojo per tris žingsnius nuo kėdės. Gendalfas prakalbo:

— Būk pasveikintas, Minas Tirito Valdove ir Vietininke Denetorai, Ekteliono sūnau! Šią tamsią valandą atvykau pas tave su patarimu ir naujienomis.

Tada senis pakėlė galvą. Pipinas pamatė tarsi iškaltą išdidų jo dramblio kaulo spalvos veidą, ilgą lenktą nosį tarp tamsių gilių akių. Denetoro bruožai priminė ne tiek Boromirą, kiek Aragorną.

— Išties tamsi ši valanda, – pasakė senis, – todėl esi laukiamas, Mitrandirai. Nors visi ženklai pranašauja greitą Gondoro žlugimą, manoji tamsa rūpi man labiau. Girdėjau, jog atsivedei su savimi tą, kuris matė mirštantį mano sūnų. Ar tai jis?

— Taip, – tarė Gendalfas, – vienas iš dviejų. Kitas pasiliko su Teodenu Rohaniečiu ir atvyks vėliau. Kaip matai, jis yra miškavaikis. Bet ne tas, apie kurį kalbėjo pranašystė.

— Vis tiek miškavaikis, – niūriai pasakė Denetoras. – Nedaug tejaučiu meilės šiam vardui nuo to laiko, kai prakeiktoji pranašystė sutrikdė mūsų tarybas ir su neįveikiama užduotimi pasiuntė mano sūnų į mirtį. O Boromirai! Kaip mums tavęs reikia. Vietoj jo turėjo keliauti Faramiras.

- Jis būtų keliavęs, – tarė Gendalfas. – Nebūk neteisingas savo širdgėloje! Boromiras laikė užduotį sava ir nebūtų perleidęs jos niekam kitam. Jis buvo valdingas ir imdavo tai, ko norėdavo. Man teko daug keliauti su juo, gerai pažinau jo prigimtį. Tačiau tu kalbi apie jo mirtį. Jau žinojai prieš mums atvykstant?

— Aš gavau šitą daiktą, – tarė Denetoras ir padėjęs lazdą nuo kelių paėmė daiktą, į kurį žiūrėjo. Abiejose rankose jis laikė dvi didelio per pusę perkirsto rago dalis: sidabru aptaisyto laukinio jaučio rago.

— Tai ragas, kurį visada nešiojo Boromiras! – sušuko Pipinas.

— Tikrai taip, – tarė Denetoras, – ir aš jį nešiojau, ir kiekvienas vyriausias mūsų namų sūnus, dar nuo senų laikų prieš karalių žlugimą, nuo tada, kai Valandilas – Mardilo tėvas – tolimuosiuose Runo laukuose sumedžiojo laukinį Araso jautį. Prieš trylika dienų aš išgirdau jo gausmą nuo šiaurinių pelkių. Upė atnešė man jį, lūžusį ir nebegaudžiantį, - jis stabtelėjo, kurį laiką visi tylėjo. Staiga jis nukreipė savo tamsų žvilgsnį į Pipiną. – Ką pasakysi apie tai, miškavaiki?

— Trylika, trylika dienų, – sumikčiojo Pipinas. – Taip, turbūt tiek. Taip, stovėjau šalia, kai jis papūtė ragą. Bet pagalba neatėjo. Tik dar daugiau orkų.

— Taigi, – tarė Denetoras, atidžiai žvelgdamas Pipinui į veidą. - Tu ten buvai? Papasakok daugiau! Kodėl neatėjo pagalba? Ir kaip pasprukai tu, o ne jis, galingas karys, kaudamasis vien su orkais?

Pipinas išraudo ir pamiršo baimę.

— Galingiausią karį nukaus viena strėlė, – tarė jis, – o Boromirą pervėrė daugybė. Paskutinį sykį aš jį mačiau susmukusį po medžiu ir traukiantį juodaplunksnę strėlę iš savo šono. Tada praradau sąmonę ir patekau į nelaisvę. Daugiau jo nemačiau ir nieko nežinau. Bet visada laikysiu garbe prisiminti jį ir jo narsą. Jis žuvo gelbėdamas mus, mano giminaitį Meriadoką ir mane, miškuose sulaikytus Juodojo Valdovo kareivių. Nors jam tai nepavyko, mano dėkingumas dėl to nemažėja.

Pipinas išdidžiai pažiūrėjo seniui į akis, įžeistas įtarumo ir pašaipos jo šaltame balse.

— Be abejo, toks galingas žmonių valdovas neturės daug naudos iš hobito, miškavaikio iš šiaurinės Grafystės, bet aš vis tiek siūlau savo ištikimybę kaip atlygį už mano skolą.

Iš po pilkojo apsiausto skverno Pipinas išsitraukė trumpą kardą ir padėjo jį prie Denetoro kojų.

Blyški šypsena tarsi šalto spindulio švystelėjimas žiemos vakarą perbėgo seno žmogaus veidu, bet jis nulenkė galvą ir atidėjęs rago nuolaužas ištiesė ranką.

— Duok man ginklą, – liepė jis. Pipinas pakėlė ir įteikėjam kardą.

— Iš kur jis? – paklausė Denetoras. - Jis labai, labai senas. Galbūt tai ginklas, gilioje senovėje nukaldintas mūsų giminaičių Šiaurėje?

- Jis iš pilkapių prie mano šalies sienų, – tarė Pipinas. – Bet vien piktieji nemirėliai begyvena ten dabar, nenorėčiau apie juos pasakoti.

— Matau, kad esi įsipainiojęs į keistą istoriją, – tarė Denetoras. – Tai dar sykį įrodo, jog išvaizda dar nieko nesako apie žmogų... ar miškavaikį. Aš priimu tavo tarnybą. Tavęs neįbauginsi žodžiais, be to, moki mandagiai šnekėti, nors mums, pietiečiams, tai skamba gana keistai. Greitai mums reikės visų, kas tik liko mums ištikimas – didelių ir mažų. Dabar prisiek man!

— Paimk rankeną, – paaiškino Gendalfas, – ir jeigu apsisprendei, kartok valdovo žodžius.

— Apsisprendžiau, – tarė Pipinas.

Senis padėjo kardą sau ant kelių, Pipinas paėmė už rankenos ir lėtai kartojo paskui Denetorą:

— Čia ir dabar prisiekiu ištikimybę Gondorui, jo Valdovui ir Vietininkui, prisiekiu tik jam ir už jį kalbėti ir tylėti, veikti ir nesikišti, atvykti ir išvykti, badauti ir puotauti, kariauti ir saugoti taiką, mirti ir gyventi nuo šios valandos iki tol, kol mano valdovas mane atleis, mirtis mane paims arba pasaulis baigsis. Taip sakau aš, Peregrinas, Paladino iš Miškavaikių krašto Grafystės sūnus.

— Ir tai girdžiu aš, Denetoras, Ekteliono sūnus, Gondoro Valdovas, Aukštojo Karaliaus Vietininkas. Aš nepamiršiu šios priesaikos ir atsilyginsiu už tai, ką esu gavęs: už ištikimybę – meile, už narsą garbe, už priesaikos sulaužymą – kerštu.

Dabar Pipinas galėjo savo kardą vėl įsidėti į makštis.

— O dabar, – tarė Denetoras, – mano pirmas įsakymas: kalbėk ir netylėk! Papasakok visą istoriją, pasistenk prisiminti viską apie mano sūnų Boromirą. Sėskis ir pradėk!

Kalbėdamas jis sudaužė į mažą sidabrinį gongą, stovėjusį netoli jo kėdės. Tuoj pat pasirodė tarnai. Pipinas pastebėjo, jog jiems su Gendalfu įėjus jie nepastebimi stovėjo alkovose iš abiejų durų pusių.

— Atneškite vyno, valgio ir kėdžių svečiams, – tarė Denetoras. – Pasirūpinkite, kad vieną valandą mūsų niekas netrukdytų.

— Tik tiek laiko galiu jums skirti. Manęs laukia daug svarbių reikalų, – pasakė jis Gendalfui. – Labai svarbių kitiems, tačiau ne taip svarbių man. Galbūt baigiantis dienai galėsime dar sykį pasikalbėti.

— O gal ir kiek anksčiau, – tarė burtininkas, – nes keturis šimtus mylių iš Izengardo vėjo greičiu aš jojau ne vien tam, kad atgabenčiau tau vieną mažą karį, kadir koks mandagus jis būtų. Ar tau jau žinoma, jog Teodenas kovojo didžiame mūšyje, kad Izengardas parblokštas, o aš sulaužiau Sarumano lazdą?

- Tai svarbios naujienos. Bet ir aš nemažai žinau, nes pats patariau saugotis grėsmės iš Rytų. — Jis pasuko tamsias akis į Gendalfą ir Pipinas dabar pastebėjo, kokie jie panašūs, pajuto įtampą tarp jų, tarsi rusenančios ugnies linija būtų nusidriekusi nuo akių iki akių. Linija, galinti ūmai virsti liepsna.

Denetoras buvo daug panašesnis į galingą burtininką nei Gendalfas – karališkesnis, gražesnis, galingesnis ir vyresnis. Tačiau kažkoks keistas jausmas Pipinui sakė, kad Gendalfas turi daugiau galios, daugiau išminties ir tylios didybės. Be to, jis buvo vyresnis, daug vyresnis. „Kiek vyresnis?" – pagalvojo hobitas. Kaip keista, jog jis nesusimąstė apie tai anksčiau. Medžiabarzdis kažką minėjo apie burtininkus, bet net tada Pipinas negalvojo apie Gendalfą kaip vieną iš jų. „Kas yra Gendalfas? Kada ir kur jis atėjo į šį pasaulį ir kada jį paliks?" Pipino apmąstymai nutrūko. Jis pastebėjo, jog Denetoras ir Gendalfas vis dar žiūri vienas kitam į akis, tarsi skaitydami mintis. Tačiau pirmasis žvilgsnį nusuko Denetoras.

-Taip, – tarė jis, – nors Akmenys ir prarasti, bet, sakoma, Gondoro valdovų žvilgsnis aštresnis nei paprastų žmonių, – daug žinių pasiekia jų ausis. Bet sėskitės.

Tarnai atnešė kėdę, žemą suoliuką ir padėklą su sidabriniu ąsočiu, puodeliais bei baltais pyragėliais.

Pipinas atsisėdo, negalėdamas nuleisti akių nuo senojo lordo. Ar jam tik pasirodė, ar iš tikrųjų prakalbus apie Akmenis sublizgusios žmogaus akys nuslydo Pipino veidu?

— Dabar papasakok savo istoriją, bičiuli, – lyg ir švelniai, lyg pajuokiamai tarė Denetoras. – Žodžiai iš lūpų to, su kuriuo taip greitai susidraugavo mano sūnus, bus išties mieli.

Pipinas niekada nepamiršo tos valandos didžiojoje menėje kaustančio Gondoro Valdovo žvilgsnio, dygių jo klausimų. Šalia sėdinčio Gendalfo, kuris stebėjo, klausėsi ir (kaip jautė Pipinas) valdė kylantį pyktį bei nekantrumą. Valandai prabėgus ir Denetorui sudavus į gongą, Pipinas jautėsi tarsi išgręžtas.

„Dar nė devynių nėra, – galvojo jis, – o aš suvalgyčiau trejus pusryčius iš eilės".

— Palydėkite Lordą Mitrandirą į jam paruoštus kambarius, – liepė Denetoras. — Jei norės, jo bendrakeleivis kol kas gali gyventi su juo. Bet žinokit, kad jis prisiekė man tarnauti, nuo šiol bus vadinamas Peregrinu, Paladino sūnumi ir žinos mažuosius slaptažodžius. Perduokite kapitonams, kad lauktų manęs čia, kai tik išmuš trečia valanda. Atvyk ir tu, Lorde Mitrandirai, kada norėsi ir galėsi. Niekas nekliudys tau lankytis bet kuriuo metu, gal tik išskyrus trumpas mano miego valandas. Nepyk dėl senio kvailysčių ir jauskis kaip namie.

— Kvailysčių? – paklausė Gendalfas. – Ne, valdove, tu sukvailėsi tik miręs. Netgi savo širdgėlą moki panaudoti kaip priedangą. Manai, nesuprantu, kodėl valandą klausinėji žinantį mažiausiai, kai šalia sėdžiu aš?

-Jei supranti, nerūstauk, – atsakė Denetoras. – Kvaila išdidžiai atmesti pagalbą ir patarimus, kai tau jų reikia, bet tu tokias dovanas dalini remdamasis savo planais. O Gondoro Valdovas nebus žaislas kitų rankose, kad ir kokie kilnūs būtųjų tikslai. Jam nėra pasaulyje aukštesnio tikslo kaip Gondoro gerovė, o Gondorą, mano bičiuli, valdau aš ir niekas kitas, nebent atsirastų tikrasis karalius.

— Nebent atsirastų tikrasis karalius? – pakartojo Gendalfas. – Taip, didysis Vietininke, tavo užduotis išsaugoti valstybę iki šio įvykio, kurio tikisi tik nedaugelis. Atlikdamas šią užduotį gali naudotis visa parama, kokios tik užsigeisi. Bet pasakysiu tau štai ką – aš nevaldau karalysčių – nei Gondoro, nei jokios kitos, didelės ar mažos. Pavojus, iškilęs viskam, ką šis pasaulis turi vertingo, – štai mano rūpestis. Sakau tau — jei Gondoras kristų, bet tamsoje išliktų kažkas, kas galėtų vėl augti, krauti žiedus ir nešti vaisius, aš nesijausčiau pralaimėjęs. Nes aš irgi esu Vietininkas. Argi to nežinojai?

Su tais žodžiais jis pasisuko ir išėjo iš salės, Pipinas nurisnojo šalia.

Eidamas Gendalfas nežiūrėjo į Pipiną ir nepratarė jam nė žodžio. Nuo salės durų tarnas juos palydėjo per Fontano Kiemą į alėją tarp aukštų akmeninių namų. Porą kartų pasukę jie atsidūrė prie namo, esančio šalia šiaurinės citadelės sienos, netoli nuo gūbrio, jungiančio kalvą su kalnu. Antrame aukšte, į kurį vedė platūs raižyti laiptai, jiems parodė šviesų ir erdvų kambarį su dulsvo aukso spalvos užuolaidomis. Baldų kambaryje buvo nedaug – mažas staliukas, dvi kėdės ir suolas, tačiau abiejose kambario pusėse buvo nišos su baldakimais, o jų viduje – minkštos lovos ir indai prausimuisi. Trys aukšti siauri langai žiūrėjo šiaurėn, kur, vis dar apgaubtas ūko, Anduinas darė platų vingį Emyn Mulo ir tolimojo Rauroso link. Norėdamas pažiūrėti pro langą, Pipinas turėjo užsiropšti ant suolo.

— Tu pyksti ant manęs, Gendalfai? – paklausė jis, vedliui išėjus ir uždarius duris. – Aš stengiausi kaip įmanydamas.

— Tai jau tikrai, – staiga nusijuokė Gendalfas. Jis atsistojo šalia Pipino ir apkabinęs hobito pečius pažvelgė pro langą. Pipinas truputį nustebęs pažvelgė į jo veidą, esantį šalia savojo, nes juokas skambėjo linksmai ir nuoširdžiai. Iš pradžių burtininko veide jis pastebėjo tik rūpesčio ir širdgėlos raukšles, bet atidžiau įsižiūrėjęs pamatė, jog po viskuo slypi didelis džiaugsmas, tikras linksmumo fontanas, kuris išsiveržęs prajukintų visą karalystę.

— Tai jau tikrai, kaip įmanydamas, – pasakė burtininkas. – Tikiuosi, jog praeis daug laiko, kol tave vėl užspeis į kampą du siaubingi seniai. Vis dėlto Gondoro Valdovas sužinojo iš tavęs daugiau, nei pats įsivaizduoji, Pipinai. Tu nenuslėpei, jog nuo Morajos Būrį vedė ne Boromiras, kad kažkas aukštos kilmės keliavo su jumis į Minas Tiritą, kad tas kažkas turėjo įžymųjį kardą. Žmonės dažnai prisimena senųjų Gondoro dienų istorijas, o Boromirui išvykus Denetoras daug galvojo apie pranašystės eiles ir žodžius „Izilduro Prakeikimas".

Jis ne toks kaip kiti šių laikų žmonės, Pipinai. Kad ir kokia būtų kraujo linija, jo gyslomis teka beveik grynas vakariečių kraujas. Toks yra ir jo kitas sūnus Faramiras, toks pat buvo ir Boromiras, kurį jis mylėjo labiau. Denetoro žvilgsnis aštrus. Sutelkęs valiąjis gali sužinoti, kas vyksta žmonių galvose, netgi gyvenančių toli toli. Jį sunku apgauti, o ir bandyti pavojinga. Prisimink tai. Dabar tu prisiekei jam tarnauti. Nežinau, kas tau šovė į galvą ar į širdį, kad taip pasielgei. Bet pasielgei gerai. Nekliudžiau tau, nes dosnaus pasiūlymo negalima nukirsti šaltu patarimu. Tai sujaudino jį ir (jei man bus leista pasakyti) pakėlė nuotaiką. Na, tu bent jau gali netrukdomas vaikštinėti po Minas Tiritą – laisvu nuo tarnybos laiku. Tu esi jo pavaldinys, jis to nepamirš. Būk atsargus.

Gendalfas nutilo ir atsiduso.

— Neverta laužyti galvos dėl rytojaus. Bet kuriuo atveju, rytoj bus blogiau nei šiandien, ir tai kartosis dar daug dienų. Žaidimo lenta ant stalo, figūros juda. Viena figūra, kurią labai noriu surasti, yra Faramiras, dabartinis Denetoro įpėdinis. Nemanau, kad jis būtų mieste, bet dar nespėjau sužinoti naujienų. Turiu skubėti, Pipinai. Turiu eiti į lordų pasitarimą ir kuo daugiau sužinoti. Dabar Priešo eilė kirsti, jis greitai pradės lošimą visa jėga. Pėstininkams bene skaudžiausiai teks patirti šį žaidimą savo kailiu, Peregrinai, Paladino sūnau, Gondoro kary. Galąsk kardą.

Pravėręs duris, Gendalfas atsisuko.

— Aš skubu, Pipinai, – tarė jis. – Padaryk man paslaugą. Dar prieš pailsėdamas, jei nesi labai pavargęs. Surask Žvaigždikį ir pažiūrėk, kaip jį įkurdino. Šitie žmonės maloniai elgiasi su gyvuliais, nes jie yra gera ir išmintinga tauta, tačiau elgtis su arkliais jie nelabai moka.

Su tais žodžiais Gendalfas išėjo. Tuo pat metu iš citadelės bokšto atsklido tyras varpo garsas. Varpas išmušė tris dūžius, tarsi sidabras nuaidėjo oru ir nutilo. Buvo trečia valanda po saulėtekio.

Minutę luktelėjęs Pipinas išėjo pro duris, nusileido laiptais ir apsidairė gatvėje. Saulė jau švietė skaisčiai ir šiltai, bokštai ir didžiuliai namai metė ilgus šešėlius į vakarus. Aukštai žydrame danguje baltą šalmą ir snieguotą apsiaustą kėlė Mindoluino kalnas. Miesto gatvėmis šen bei ten vaikštinėjo ginkluoti vyrai, tarsi išmušta valanda būtų reiškusi pamainų pasikeitimą.

— Grafystėje tai būtų devinta valanda, – pats sau garsiai pasakė Pipinas. – Pats laikas maloniems pusryčiams pavasario saulėkaitoje prie atviro lango. Kad taip dabar gardžius pusryčius! Ar šie žmonės apskritai pusryčiauja – gal jie jau pavalgė? O kada jie pietauja ir kur?

Jis pamatė nuo citadelės centro siaura gatvele ateinantį žmogų, vilkintį juodai baltais drabužiais. Pipinas jautėsi vienišas ir jau ruošėsi užkalbinti praeivį, bet neprireikė. Žmogus ėjo tiesiai priėjo.

— Ar tu esi Peregrinas miškavaikis? – paklausė jis. – Man buvo pasakyta, jog davei priesaiką tarnauti Valdovui ir Miestui. Sveikas atvykęs! — Jis ištiesė ranką, Pipinas ją paspaudė. – Mano vardas Beregondas, Baranoro sūnus. Šį rytą buvau laisvas, tad mane pasiuntė perduoti tau slaptažodžių ir papasakoti keleto dalykų, kuriuos tu, be abejo, nori sužinoti. Aš irgi norėčiau šį tą sužinoti apie tave. Šiame krašte mes niekada nematėme miškavaikių. Nors girdėjome gandų, legendose apie juos beveik neužsimenama. Dar daugiau – esi Mitrandiro draugas. Ar gerai jį pažįsti?

— Kaip čia pasakius, – tarė Pipinas. – Aš žinojau apie jį visą savo trumpą gyvenimą, o pastaruoju metu toli keliavau kartu su juo. Bet Gendalfas – lyg stora knyga, ir negaliu girtis perskaitęs daugiau nei kelis puslapius. Nors aš pažįstu jį taip, kaip pažįsta nedaugelis. Aragornas turbūt buvo vienintelis iš Būrio, kuris tikrai jį suprato.

— Aragornas? – susidomėjo Beregondas. – Kas jis?

— Ėė... – sumikčiojo Pipinas, – žmogus, keliavęs kartu su mumis. Manau, jis dabar Rohane.

— Girdėjau, tu buvai Rohane. Apie tą kraštą irgi norėčiau sužinoti daugiau, nes visą likusią viltį dedame į jo vyrus. Bet aš pamiršau savo užduotį – atsakyti į tavo klausimus. Ką norėtumei sužinoti, pone Peregrinai?

— Hmm, – tarė Pipinas, — jeigu galėčiau taip pasakyti, mane deginte degina toks klausimas... kaip čia su pusryčiais ir visa kita? Tai yra, kada valgoma, jeigu mane supranti, ir kur yra valgomasis, jeigu toks egzistuoja? O smuklės? Aš dairiausi, bet jodamas aukštyn nemačiau nė vienos, nors mane ginė mintis apie gurkšnį elio išmintingų ir mandagių žmonių namuose.

Beregondas rimtai pasižiūrėjo į hobitą.

— Iš karto atpažinsi seną keliautoją, – tarė jis. – Sakoma, jog toli į karą iškeliaujantys žmonės tikisi tik dar sykį pavalgyti ir išgerti. Tai tu šiandien nieko nevalgei?

— Teisybę sakant, valgiau, – numykė Pipinas. — Jūsų valdovo gerumo dėka gavau taurę vyno ir porą pyragėlių. Tačiau jis mane valandą tardė klausinėdamas, o pasakojimai alkį žadinantis darbas.

Beregondas nusijuokė.

— Mes sakome – prie stalo ir maži žmonės atlieka didelius žygius. Tu šauniai atlaikei pasninką, kaip ir bet kuris Citadelės karys, jei ne šauniau. Šita tvirtovė ir sargybos bokštas dabar pasirengę karui. Keliamės prieš aušrą, pilkoje prieblandoje pusryčiaujame ir švintant einame į tarnybą. Bet neprarask vilties! — Jis vėl nusijuokė, išvydęs liūdesį Pipino veide. – Tiems, kuriems teko itin sunki tarnyba, leidžiama pasistiprinti vėlyvą rytmetį. Išmušus pusiaudienį arba po jo, jei yra darbų, vyrai renkasi pietauti, o saulei leidžiantis puotauja, kiek šiais laikais dar įmanoma puotauti. Eime! Truputį pasivaikščiosime ieškodami ko užkąsti, pavalgysime ir išgersime ant kuorų, stebėdami gražų rytą.

— Sekundėlę! – staiga nuraudo Pipinas. – Iš godumo ar, mandagiai tariant, alkio visiškai pamiršau. Gendalfas arba Mitrandiras, kaip jūs jį vadinate, prašė pasirūpinti jo žirgu – Žvaigždikiu, puikiu Rohano ristūnu, jų karaliaus akies vyzdžiu, kaip sako tenykščiai, nors karalius padovanojo jį Mitrandirui atsidėkodamas už suteiktą pagalbą. Naujasis šeimininkas myli Žvaigždikį labiau nei kai kuriuos žmones, ir jei šitam miestui svarbus jo palankumas, tuomet pagarbiai elkitės su Žvaigždikiu. Dar pagarbiau nei su kokiu hobitu, jei tai yra įmanoma.

— Hobitu? – nesuprato Beregondas.

— Taip mes vadiname save, – paaiškino Pipinas.

— Džiaugiuosi sužinojęs, – tarė Beregondas. – Dabar galiu drąsiai sakyti, jog keista tarmė nebjauroja mandagios šnekos, o hobitai išties mandagi tauta. Eime! Turėsi parodyti man šį puikų žirgą. Aš myliu gyvulius, tik akmeniniame mieste retai jų pamatysi. Mano tauta atėjo iš kalnų slėnių, o dar anksčiau – iš Itilieno. Nesirūpink! Užtruksime neilgai, tiek, kiek reikalauja mandagumas, o tada trauksime į podėlius.

Pipinas išsiaiškino, kad Žvaigždikį įkurdino ir prižiūrėjo gerai. Šeštajame rate, už Citadelės sienų, stovėjo didelės arklidės, kuriose buvo laikomi keli greiti žirgai. Šalia gyveno Valdovo žygūnai – visada pasiruošę pasiuntiniai, laukiantys skubaus Denetoro ar jo vyriausiųjų vadų įsakymo. Visi žirgai ir raiteliai buvo išskubėję kas kur.

Pipinui įėjus į arklides, Žvaigždikis sužvengė ir pasuko galvą.

— Labas rytas, – pasakė Pipinas. – Gendalfas ateis, kai tik galės. Jis užsiėmęs, bet siunčia linkėjimų, o aš turiu pažiūrėti, ar viskas gerai. Tikiuosi, po ilgų darbų gerai pailsėsi.

Žvaigždikis kinktelėjo ir sukaukšėjo kanopomis. Netgi leido Beregondui švelniai paglostyti galvą ir plačias strėnas.

— Atrodo, lyg ruoštųsi lenktynėms, o ne ilsėtųsi po ilgos kelionės, – tarė Beregondas. – Koks jis stiprus ir išdidus! O kur jo pakinktai? Jie turėtų būti gražūs ir brangūs.

— Nėra pakinktų, tinkančių šiam žirgui, – atsakė Pipinas. – Jam ir nereikia. Jeigu Žvaigždikis sutiks tave nešti, jis ir neš, jei ne nepadės jokie pakinktai, kamanos ar rimbai. Lik sveikas, Žvaigždiki! Kantrybės. Mūšis artėja.

Žvaigždikis pakėlė galvą ir taip sužvengė, kad sudrebėjo visos arklidės, o jiems prireikė užsidengti ausis. Pažiūrėję, ar ėdžios pilnos, hobitas su Beregondu išėjo.

— Dabar prie mūsų ėdžių, – pasakė Beregondas, vesdamas Pipiną atgal į Citadelę, prie durų šiaurinėje didžiojo bokšto pusėje. Ilgais vėsiais laiptais jie nulipo į platų žibintais nušviestą koridorių. Šoninėse sienose buvo nišos, viena iš jų atidaryta.

— Čia mano sargybos būrio sandėlis ir valgomasis, – paaiškino Beregondas. – Sveikas, Targonai! – šūktelėjo jis nišon. – Dar anksti, bet atsivedžiau naujoką, kurį į tarnybą priėmė pats Valdovas. Suveržęs diržą jis atjojo iš toli, šį rytą sunkiai dirbo ir yra alkanas. Duok mums, ko turi!

Jie gavo duonos, sviesto, sūrio ir obuolių – paskutiniųjų iš žiemos podėlių, susiraukšlėjusių, bet sveikų ir saldžių, taip pat odinę gertuvę šviežio elio, medines lėkštes bei taures. Viską susikrovę į pintinę abu vėl sugrįžo į saulėkaitą. Beregondas nusivedė Pipiną į rytinį didelio išsišovusio kuoro galą, kur sienoje buvo ambrazūra, o šalia jos – akmenyje iškirstas suolas. Iš ten jie galėjo stebėti rytą vos ne visame pasaulyje.

Valgydami ir gerdami kalbėjosi tai apie Gondorą, jo gyvenimo būdą bei papročius, tai apie Grafystę ir keistas Pipino matytas šalis. Kuo toliau, tuo labiau Beregondas stebėjosi, pagarbiai žvelgdamas į hobitą, kuris mataravo kojomis sėdėdamas ant suolo arba pasistiebęs ant pirštų galiukų žiūrėjo pro ambrazūrą į apačioje besidriekiančias žemes.

— Neslėpsiu, pone Peregrinai, – tarė Beregondas, – kad mums tu atrodai kaip vaikas, kokių devynių vasarų sulaukęs berniūkštis. Bet esi iškentęs tiek pavojų ir matęs tiek stebuklų, kad retas mūsų žilabarzdis galėtų pasigirti kuo panašiu. Maniau, jog tai mūsų Valdovo užgaida – įsigyti sau pažą, kaip darydavo senieji karaliai. Dabar matau, kad klydau, ir prašau man atleisti už tokį kvailumą.

— Atleidžiu, – pasakė Pipinas, – nors nelabai ir klysti. Pagal mūsų metų skaičiavimą aš dar vos vyresnis nei berniukas ir tik po ketverių metų „ateisiu į amžių", kaip sakoma Grafystėje. Bet užteks apie tai. Geriau eikš ir paaiškink, ką aš matau.

Saulė kilo aukštyn, tad miglos slėnyje sklaidėsi. Paskutiniai jų skutuliai sklendė vėjyje kaip tik virš galvų, balto debesies plunksnos, genamos šalto rytinio vėjo, plaikstančio baltas Citadelės vėliavas. Žemai apačioje ir toli, kiek tik užmato akis, pilkai mirgėjo Didžioji Upė, atplaukianti iš šiaurės vakarų, išdidžiai pasisukanti į pietus ir vėl į vakarus ir dingstanti mirguliuojančiame rūke, už kurio kažkur tolybėse liūliavo Jūra.

Pipinas regėjo prieš save išsidriekusį visą Pelenorą, nubarstytą mūriukais, tvartais, daržinėmis ir klojimais, bet niekur nesimatė galvijų ar kitų gyvulių. Žalius laukus kirto daugybė kelių ir takų, kuriais nuolatos kažkas judėjo: link Didžiųjų Vartų ir nuo jų važiavo ilgos vežimų eilės. Retkarčiais atšuoliuodavo raitelis, šokdavo iš balno ir skubėdavo į Miestą. Didžiausias judėjimas vyko pagrindiniu keliu, kuris suko į pietus, kiek arčiau nei Upė kirto kalvas ir nyko iš akių. Jis buvo platus, gerai grįstas, palei rytinį jo kraštą tęsėsi patogus žolės takas raiteliams, o už jo stūksojo siena. Raiteliai šuoliavo į abi puses, tačiau kelią užkimšę dideli dengti vežimai judėjo tik į pietus. Pipinas greitai pastebėjo, jog viskas vyksta organizuotai – vežimai važiavo trimis eilėmis: greitesniuosius traukė arkliai, kitus, lėtesnius, prikrautus namų mantos, — jaučiai, o vakarine kelio dalimi riedėjo daugybė mažų, žmonių traukiamų vežimaičių.

— Tai kelias į Tamleideno slėnius, Losarnachą, kalnų kaimus ir galiausiai į Lebeniną, – pasakė Beregondas. – Paskutinieji vežimai į saugią vietą gabena senius, vaikus ir juos prižiūrinčias moteris. Įsakyta, jog iki vidurdienio jie turi atsitraukti nuo Vartų ir ištuštinti kelią ne mažiau kaip per tris mylias. Liūdna būtinybė, — jis atsiduso. – Gal tik keletas iš išskirtųjų vėl susitiks. Mieste visada trūko vaikų, o dabar jų nebeliko išvis – išskyrus keletą galinčių praversti jaunuolių. Mano sūnus vienas iš jų.

Kurį laiką abu tylėjo. Pipinas neramiai dairėsi į rytus, tarsi kiekvieną akimirką tikėdamasis išvysti per kalvas plūstančius tūkstančius orkų.

— O kas ten? – paklausė jis, rodydamas žemyn į didžiojo Anduino vingio vidurį. – Ar ten kitas miestas?

— Ten buvo miestas, – atsakė Beregondas. – Pagrindinis Gondoro miestas, kai šis tebuvo tik tvirtovė. Tu matai abiejuose Anduino krantuose dunksančius Osgiliato griuvėsius. Mūsų priešai kadaise paėmė ir sudegino miestą. Denetoro jaunystės laikais mes jį atsikovojome – ne tam, kad gyventume, bet kad įrengtume stebėjimo postą ir atstatytume tiltą kariuomenei. Bet tada iš Minas Morgulo išjojo Puolę Raiteliai.

-Juodieji Raiteliai? – išplėtė akis Pipinas, jose sušmėžavo pabudusios baimės šešėliai.

— Taip, jie buvo juodi, – tarė Beregondas. – Matau, kad pažįsti juos, nors savo pasakojimuose jų neminėjai.

— Pažįstu, – tyliai pasakė Pipinas, – bet dabar apie juos nekalbėsiu, per arti... per arti. — Jis nutilo, pakėlė akis virš Upės ir jam pasirodė, jog viską gaubia milžiniškas grėsmingas šešėlis. Galbūt tai buvo tik horizonte dunksantys kalnai, kurių aštrias keteras švelnino šešiasdešimt mylių ūkanoto oro, galbūt tik debesų siena, už kurios slėpėsi dar gilesnė prieblanda. Tačiau įsižiūrėjus atrodė, jog prieblanda kaupiasi ir didėja, lėtai, labai lėtai kildama ir goždama saulėtas vietas.

— Per arti Mordoro? – tyliai pabaigė Beregondas. – Taip, ten ta šalis. Mes retai minime jos vardą, bet gyvename nuolatos matydami šešėlį. Kartais jis atrodo blyškesnis ir tolesnis, kartais artesnis ir tamsesnis. Dabar jis auga, tamsėja, o su juo auga ir mūsų baimė bei nerimas. Mažiau nei prieš metus Puolę Raiteliai atsikovojo brastas ir užmušė daug geriausių vyrų. Boromiras vis dėlto išginė Priešą iš vakarinio kranto ir mums priklauso dar beveik pusė Osgiliato. Kol kas. Ten laukiama naujo puolimo. Galbūt pagrindinio puolimo artėjančiame kare.

— Kada? – paklausė Pipinas. – Kaip manai? Praėjusią naktį mačiau švyturius ir pasiuntinius, Gendalfas sakė, jog tai prasidėjusio karo ženklas. Jis nepaprastai skubėjo. Bet dabar, rodosi, viskas vėl aprimo.

— Todėl, kad viskas jau paruošta, – tarė Beregondas. – Tai paskutinis atokvėpis prieš kovą.

— O kodėl švyturiai degė vakar naktį?

— Kai esi apsuptas, jau vėlu kviesti pagalbą, – atsakė Beregondas. – Bet aš nežinau Valdovo ir jo kapitonų sprendimų. Jie turi daug būdų sužinoti naujienas. Lordas Denetoras nėra paprastas žmogus jis regi toli. Kalbama, kad jis naktimis užsidaro aukštajame Bokšto kambaryje ir mintimis persikelia į ateitį. Žmonės šneka, jog jis netgi naršė po Priešo mintis ir susikovė su juo. Štai todėl Valdovas atrodo ne laiku susenęs. Kad ir kaip ten būtų, mano vadas Faramiras dabar yra kitame Upės krante su pavojinga užduotimi ir jis galėjo atsiųsti žinią. Tačiau jeigu tau įdomi mano nuomonė, tai švyturius užžiebė vakar iš Lebenino atėjusios naujienos. Prie Anduino žiočių artėja didelis laivynas, kurį surinko Umbaro korsarai iš pietų. Jie seniai liovėsi bijoti Gondoro galios ir susivienijo su Priešu, smarkiai padidindami jo galią. Šita ataka atitrauks dalį lauktų jėgų iš Lebenino ir Belfalaso, kur gyvena daug tvirtų vyrų. Vis dažniau mūsų mintys krypsta į Rohaną. Tuo džiugesnės yra tavo atneštos žinios apie pergalę. Vis dėlto... — Jis stabtelėjo, pažvelgė į šiaurę, rytus ir pietus, – naujienos iš Izengardo turėtų mus įspėti, jog pakliuvome į tinklą ir susidūrėme su tikrais strategais. Tai jau nebe apsikandžiojimas brastose, puldinėjimai iš Itilieno ar Anorieno, pasalos bei plėšimai. Tai ilgai planuotas didelis karas ir, ką besakytų mūsų išdidumas, mes esame tik viena jo dalis. Pranešama, jog neramumai kyla tolimuosiuose rytuose už Vidinės Jūros, ir šiaurėje – Gūdžiojoje Girioje bei užjos, ir pietuose Harade. Dabar visų karalysčių laukia išbandymas – atsilaikyti ar pražūti Šešėlyje. Žinote, pone Peregrinai, mes jaučiamės pagerbti – didžioji ir pagrindinė Tamsos Valdovo neapykantos dalis visada tenka mums, nes ta neapykanta ateina iš praeities gilumos ir Jūros gelmių. Čia kūjis trenks smarkiausiai. Štai todėl Mitrandiras taip skubėjo čia. Jei mes krisim, kas gi išsilaikys? O ar daug vilties, kad mes išsilaikysim, pone Peregrinai?

Pipinas neatsakė. Jis pažvelgė į galingas sienas, į bokštus, šaunias vėliavas, į saulę aukštame danguje, o tada į besirenkančią tamsą rytuose ir pagalvojo apie ilgus Šešėlio pirštus: apie orkus miškuose ir kalnuose, apie Izengardo išdavystę, apie piktosios akies paukščius šnipus, apie Juoduosius Raitelius Grafystės takeliuose ir apie sparnuotą siaubą Nazgulą. Jis sudrebėjo – vilties buvo maža. Kaip tik tą akimirką saulė pritemo, tarsi pro ją būtų praskriejęs tamsus šešėlis. Iš ausiai nepasiekiamų platybių, iš aukštų ir tolimų debesų atsklido kažkieno klyksmas: vos girdimas, bet stingdantis širdį, žiaurus ir baisus. Hobitas išbalo ir susigūžė prie sienos.

— Kas tai? – paklausė Beregondas. – Tu irgi pajutai?

-Taip, – sušnibždėjo Pipinas. — Tai mūsų žlugimo ženklas, lemties šešėlis, skraidantis Puolęs Raitelis.

-Taip, lemties šešėlis, – pakartojo Beregondas. – Bijau, kad Minas Tiritas kris. Ateina naktis. Atrodo, kažkas pavogė visą mano kraujo šilumą.

Kurj laiką jie sėdėjo nuleidę galvas ir tylėjo. Staiga Pipinas pakėlė galvą, išvydo, kad saulė tebešviečia, vėliavos tebeplazda vėjyje. Jis pasipurtė.

— Praėjo, – pasakė jis. – Ne, mano širdis nepraranda vilties. Gendalfas krito, bet vėl grįžo pas mus. Mes išsilaikysim, bent jau ant vienos kojos.

-Teisingai pasakyta! – šūktelėjo Beregondas atsistodamas ir imdamas vaikštinėti šen bei ten. – Nors viskas kažkada turi baigtis, Gondoras dar nekris. Net jei pamišęs Priešas paimtų sienas, jis paliktų kalnus lavonų. Yra dar kitų tvirtovių, slaptų kelių, vedančių į kalnus. Viltis ir atmintis išliks kokiame nors slaptame žaliuojančiame slėnyje.

— O aš norėčiau, kad viskas baigtųsi – nesvarbu, gerai ar blogai, – tarė Pipinas. — Aš ne karys, nemėgstu net galvoti apie kovas, o laukti mūšio, kurio negali išvengti – baisiausia už viską. Kokia ilga diena! Man labiau patiktų, jei nereikėtų stovėti ir stebėti, nieko nedaryti, laukti pirmo smūgio. Manau, Rohanas taip ir nebūtų smogęs, jei ne Gendalfas.

— A, tu'palietei daugelio skaudamą vietą! – pasakė Beregon-, das. – Viskas gali pasikeisti sugrįžus Faramirui. Jis narsus, narsesnis, nei mano kiti. Šiais laikais žmonės nebetiki, kad kapitonas gali būti išmintingas ir išsilavinęs, perskaitęs senuosius istorijos bei dainų pergamentus, drąsus ir sumanus mūšio lauke. Tačiau toks yra Faramiras. Ne nutrūktgalvis ar pašėlęs kaip Boromiras, bet ne mažiau ryžtingas. Kita vertus, ką jis gali padaryti? Mes negalime šturmuoti kalnų... toje šalyje. Mūsų rankos sutrumpėjo, reikia laukti, kol Priešas ateis pats. Bet tada tegu pasisaugo! – Beregondas smogė kumščiu į kardo rankeną.

Pipinas pažvelgė į jį – aukštą, išdidų ir kilmingą kaip ir visi šio krašto žmonės, su žėrinčiomis akimis laukiantį mūšio.

„Deja! Mano rankelė lengvesnė už plunksną, – pagalvojo hobitas, bet garsiai to nepasakė. – Pėstininkas, sakė Gendalfas? Galbūt, tik ne ant tos lentos".

Taip jie kalbėjosi, kol saulė pasiekė zenitą. Staiga suskambėjo vidurdienio varpai, Citadelė sujudo – visi, išskyrus sargybinius, skubėjo valgyti.

— Eisi su manimi? – paklausė Beregondas. – Šiandien gali sėdėti prie mano stalo. Nežinau, kuriam būriui būsi priskirtas, o gal Valdovas pasilaikys tave asmeninei tarnybai. Bet būsi maloniai priimtas. Be to, tai puiki proga susipažinti su kuo daugiau žmonių.

— Mielai eisiu, – pasakė Pipinas. – Tiesą pasakius, jaučiuosi vienišas. Rohane palikau geriausią draugą, nuo tada neturiu su kuo pakalbėti ar pajuokauti. Ar iš tiesų galėčiau prisidėti prie tavo būrio? Ar tu jo kapitonas? Jeigu taip, gal galėtum mane priimti arba užtarti žodį?

— Ne, ne, – nusijuokė Beregondas, – aš ne kapitonas. Neturiu nei aukštų pareigų, nei laipsnio, nei kilmės, esu paprastas Trečiojo Citadelės Būrio karys. Tačiau, pone Peregrinai, būti net ir paprastu Gondoro Bokšto Sargybiniu Mieste laikoma didele garbe, tokius žmones gerbia visa šalis.

— tada viskas aišku, – tarė Pipinas. – Palydėk mane iki mano kambario. Jei ten nebus Gendalfo, eisiu, kur norėsi – kaip tavo svečias.

Gendalfo kambaryje nebuvo, žinutės nuo jo taip pat, todėl Pipinas liko su Beregondu ir susipažino su Trečiojo Būrio kariais. Hobitą sutiko labai šiltai, o jį atvedusį Beregondą irgi ne prasčiau. Pasirodo, Citadelė jau ūžė nuo gandų apie Mitrandiro bendražygį bei jo ilgą pokalbį su Valdovu. Buvo šnekama, jog iš Siaurės atvykęs Miškavaikių Princas pasiūlė Gondorui savo pagalbą ir penkis tūkstančius kardų. Kiti kalbėjo, jog iš Rohano atjosiantys Raiteliai kiekvienas atsiveš po mažą, bet tvirtą miškavaikių karį.

Nors Pipinas apgailestaudamas paneigė šituos viltingus gandus, jis neišsisuko nuo naujo titulo. Žmonių manymu, Boromiro bičiulis ir Denetoro svečias tiesiog privalėjo būti princas. Jie dėkojo hobitui už atvykimą, išsižioję klausėsi jo istorijų apie tolimas šalis ir iki valios valgydino bei girdė. Pipinui išties buvo sunku nepamiršti Gendalfo patarimo ir nepaleisti liežuvio, kaip draugų rate yra įpratę hobitai.

Pagaliau Beregondas atsistojo.

— Laikinai atsisveikinu! – tarė jis. – Iki saulėlydžio turiu budėti, kaip, beje, ir visi čia esantys. Jeigu iš tiesų jautiesi vienišas, galiu pasiūlyti linksmą žmogų, kuris aprodys tau Miestą. Tai mano sūnus. Jis mielai eis su tavimi. Manau, jis geras vaikinas. Jeigu nori, nusileisk prie žemiausios Miesto sienos ir paklausk Senųjų Svečių Namų Rat Kelerdaine, Žibintininkų gatvėje. Surasi jį su kitais Mieste likusiais berniūkščiais. Kol Didieji Vartai neuždaryti, apačioje galima pamatyti daug įdomių dalykų.

Jis išėjo, o netrukus ir visi kiti. Buvo graži, tačiau net šiuose pietuose kovo mėnesį neįprastai karšta diena. Ore tvyrojo ūkas. Pipinas pasijuto mieguistas, tačiau kambaryje buvo nuobodu, todėl jis nusprendė leistis žemyn patyrinėti Miesto. Keletą sutaupytų kąsnelių jis nunešė Žvaigždikiui. Žirgas maloniai juos priėmė, nors jam nieko netrūko. Tada vingiuojančiomis gatvėmis hobitas patraukė žemyn.

Visi į jį spoksojo. Žmonės buvo rimti, mandagūs, kaip įprasta Gondore, sveikino jį pridėdami ranką prie krūtinės ir nulenkdami galvą, tačiau už nugaros hobitas girdėjo, kaip jie šaukė vieni kitus lėkti iš namų ir pasižiūrėti į Miškavaikių Princą, Mitrandiro bendražygį. Daugelis jų kalbėjo ne bendrąja kalba, bet Pipinas netruko suprasti, ką reiškia Ernil i Pheriannath. Jo vardas skriejo į Miestą greičiau už jį.

Vingiuotomis gatvelėmis ir gražiomis alėjomis jis pagaliau nusileido į žemiausią bei plačiausią Miesto terasą. Žmonės jam parodė Žibintininkų gatvę – platų kelią, vedantį prie Didžiųjų Vartų. Senieji Svečių Namai buvo didelis, vėjų nugairintas pilko akmens pastatas su dviem gilyn nuo gatvės einančiais sparnais, tarp kurių buvo paliktas siauras žalumos lopinėlis. Per visą namo plotį driekėsi kolonų palaikomas prieangis, žemyn prie žolės vedė laipteliai. Tarp kolonų žaidė berniukai, vieninteliai Pipino matyti vaikai Minas Tirite. Jis sustojo pažiūrėti. Vienas iš berniukų pastebėjo jį, šūktelėjo, nušoko ant žolės ir su draugais atkurnėjo į gatvę. Jis atsistojo prieš Pipiną, nužvelgė hobitą nuo galvos iki kojų.

— Sveikutis! – šūktelėjo berniukas. – Iš kur tu? Ar tu mūsų Miesto svečias?

— Buvau, – atsakė Pipinas, – bet dabar, atrodo, tapau Gondoro kariu.

— Nejuokauk! – nepatikėjo berniukas. – Visi mes čia tokie kariai. Kiek tau metų ir koks tavo vardas? Man dešimt, bet greitai išaugsiu iki penkių pėdų. Aš aukštesnis už tave. Matai, mano tėvas yra sargybinis, vienas iš aukščiausių. O kas tavo tėvas?

— Į kurį klausimą atsakyti pirmiausia? – paklausė Pipinas. – Mano tėvas gyvena Grafystėje, jis turi žemės aplink Vitvelą netoliese Tukmiesčio. Man beveik dvidešimt devyneri – čia tave lenkiu. Tačiau išaugau tik iki keturių pėdų ir daugiau nebeaugsiu, nebent į plotį.

— Dvidešimt devyneri! – švilptelėjo berniukas. – Tai tu tikras senis! Toks kaip mano dėdė Jorlasas. Bet, — valiūkiškai pridūrė jis, — galiu lažintis, kad tave suriesčiau arba paguldyčiau ant menčių.

— Galbūt, jeigu tau leisčiau, – nusijuokė Pipinas. – O gal tą patį padaryčiau tau – mano šalis maža, bet imamės mes šauniai. Saviškių esu laikomas neįprastai dideliu ir stipriu – niekada nesileidau suriečiamas. Tad jeigu mudviem reiktų kautis ir niekas negelbėtų, tektų tave užmušti. Kai paaugsi, suprasi, jog žmonės ne visada yra tokie, kaip atrodo. Nors mane palaikei silpnu mažyliu, įspėju – esu miškavaikis, tvirtas, drąsus ir klastingas!

Pipinas suraukė tokią grimasą, kad berniukas žingtelėjo atgal, bet sugniaužęs kumščius tuoj pat sugrįžo su kovos ugnimi akyse.

— Ne! – nusijuokė Pipinas. – Netikėk viskuo, ką apie save šneka nepažįstami! Aš ne mušeika. Tačiau kviečiančiam į kovą būtų mandagu prisistatyti.

Berniukas išdidžiai išsitiesė.

-Aš esu Bergilis, sargybinio Beregondo sūnus.

— Taip ir maniau, – pasakė Pipinas, – nes atrodai kaip iš akies luptas tėvas. Mes su juo pažįstami, jis pasiuntė mane tavęs surasti.

— Kodėl iš karto nesakei? – paklausė Bergilis. Staiga jo veidą perkreipė neviltis. – Tik nesakyk, kad jis persigalvojo ir išsiųs mane kartu su mergaitėmis! Nors ne, paskutiniai vežimai jau išvyko.

-Jo pavedimas ne toks blogas, netgi sakyčiau geras, – tarė Pipinas. – Jis sako, jog užuot rietęs mane į ožio ragą, geriau aprodyk Miestą ir nepalik manęs vienišo. Už tai tau papasakosiu istorijų apie tolimas šalis.

Bergilis iš džiaugsmo suplojo rankomis ir susijuokė.

— Tada viskas gerai! – šūktelėjo jis. – Eime! Mes ruoSemės eiti prie Vartų. Nelaukime.

— Kas ten vyksta?

— Iki saulėlydžio Pietiniu Keliu turėtų atvykti aplinkinių žemių kapitonai. Eime su mumis, pamatysi pats.

Bergilis pasirodė esąs puikus bičiulis ir geriausias kompanionas, kokio Pipinas neturėjo nuo išsiskyrimo su Meriu. Tad neilgai trukus eidami gatvėmis jie juokėsi ir linksmai šnekučiavosi, nekreipdami dėmesio į žmonių žvilgsnius. Netrukus jie įsiliejo į minią, slenkančią Didžiųjų Vartų link. Ten Pipinas labai pakilo Bergilio akyse, nes hobitui pasakius savo vardą bei slaptažodį, sargybinis atidavė pagarbą ir leido praeiti. Dar daugiau, leido kartu pasiimti ir bendražygį.

— Puikumėlis! – šūktelėjo Bergilis. – Mums, berniukams, jau nebeleidžiama išeiti pro Vartus be vyresniųjų. Dabar matysime geriau.

Už Vartų palei kelkraštį ir aplink grįstą aikštę, į kurią susibėgo visi į Minas Tiritą vedantys keliai, būriavosi minia žmonių. Visų akys buvo nukreiptos į pietus, netrukus per minią nusirito murmesys:

— Ten jau matosi dulkės! Jie ateina!

Pipinas.su Bergiliu prasiskynė kelią į priekinę minios eilę ir ėmė laukti. Tolumoje sugaudė ragai, tarsi stiprėjantis vėjas iki jų atsklido sveikinimo riksmai. Tada kažkas sutrimitavo, žmonės aplink bičiulius ėmė šaukti:

— Forlongas! Forlongas!

— Ką jie sako? – paklausė Pipinas.

— Atvyko Forlongas, – atsakė Bergilis. – Senasis Forlongas Drūtuolis, Losarnacho Valdovas. Ten gyvena mano seneliai. Valio! Štai jis, šaunusis Forlongas!

Kolonos priekyje žingsniavo didelis storakojis žirgas, nešdamas plačių pečių, stambaus sudėjimo vyrą – seną, pražilusia barzda, bet su šarvais, juodu šalmu ir ilga sunkia ietimi rankoje. Už jo išdidžiai žygiavo gerai šarvuoti vyrai su dideliais kovos kirviais – niūrių veidų, neaukšto ūgio ir tamsesnio gymio nei tie, kuriuos Pipinui teko matyti Gondore.

— Forlongas! – šaukė žmonės. – Tikro draugo narsi širdis! Forlongas! – Tačiau Losarnacho vyrams praėjus jie murmėjo: – Tiek nedaug! Du šimtai, gal jie juokauja? Mes tikėjomės dešimt kartų daugiau. Kalti juodieji laivai, Losarnachas išleido tik dalį savo pajėgų. Bet vis tiek geriau nei nieko.

Garsiai ir džiugiai sveikinami būriai žygiavo pro Vartus – aplinkinių šalių vyrai, tamsią valandą atvykę ginti Gondoro Miesto. Tačiau jų buvo per mažai, mažiau nei tikėtasi ar prašyta. Ringio Slėnio pėstininkai, vedami Dervorino, jų valdovo sūnaus: trys šimtai. Iš Mortondo aukštumų, didžiojo Juodųjų Šaknų Slėnio, nusileido augalotasis Duinhiras su sūnumis Duilinu bei Derufinu ir penkiais šimtais lankininkų. Iš Anfalaso, tolimojo Langstrando, atėjo ilga įvairiausių žmonių kolona – medžiotojų, piemenų ir kaimiečių, visi prastai ginkluoti, išskyrus jų valdovo Golasgilo giminę. Iš Lamedono – keletas niūrių kalnėnų be vado. Pora šimtų ar daugiau Etiro žvejų, palikusių savo laivus. Hirluinas Gražusis iš Žaliųjų Kalvų nuo Pinat Gelino su trimis šimtais gražių žaliarūbių vyrų. Ir paskutinis, pats išdidžiausias – Imrahilis, Dol Amroto Princas, Valdovo giminaitis, su paauksuotomis vėliavomis, ant kurių plazdėjo jo herbas – Laivas ir Sidabrinė Gulbė. Princas vedė būrį sunkiai šarvuotų riterių ant pilkų žirgų ir septynis šimtus aukštų, pilkaakių, tamsiaplaukių vyrų, įžengusių į Miestą su daina.

Tai buvo viskas, mažiau nei trys tūkstančiai. Daugiau nebeatvyko niekas. Šauksmai ir batų trepsėjimas nutilo už Miesto sienų. Žiūrovai kurį laiką stovėjo tylėdami. Dulkės kabėjo ore, vėjas nurimo ir sunkiai leidosi vakaras. Artėjo saulėlydis, raudona saulė pasislėpė už Mindoluino. Ant Miesto nusileido šešėlis.

Pipinas pakėlė galvą ir pamatė pelenų pilkumo dangų, lyg virš jų kabotų dulkių bei dūmų debesis, pro kurį vos skverbėsi šviesa. Tik vakaruose mirštanti saulė sutelkė paskutines jėgas ir aplink juodą Mindoluino masyvą degė žarijomis nusagstyta liepsna.

— Rūstybėje pasibaigė graži-diena... – tarė hobitas, visai pamiršęs šalia stovintį berniuką.

— Taip bus ir man, jeigu negrįšiu namo iki saulėlydžio varpų, atsiliepė Bergilis. – Eime! Jau trimituoja uždaryti Vartus.

Susiėmę rankomis jie grįžo į Miestą, paskutinieji praėję pro uždaromus Vartus. Jiems pasiekus Žibintininkų gatvę, niūriai ėmė gausti visų bokštų varpai. Languose užsidegė šviesos, iš kareivinių palei sienas atsklido dainos garsai.

— Lik sveikas šiam kartui, – tarė Bergilis. – Perduok linkėjimus tėvui ir padėkok jam už tai, jog atsiuntė man draugą. Prašau, sugrįžk kuo greičiau. Beveik norėčiau, kad karo nebūtų – mudu galėtume linksmai praleisti keletą dienų. Galėtume nukeliauti į Losarnachą, į mano senelių namus. Pavasarį ten smagu – miškai ir laukai pilni gėlių. Galbūt kada nors vėliau. Jie niekada neįveiks mūsų Valdovo, o mano tėvas labai narsus. Labanaktis ir iki pasimatymo!

Atsisveikinęs su berniuku, Pipinas nuskubėjo atgal į Citadelę. Kelias atrodė netrumpas, jis sukaito ir labai išalko, greitai viską uždengė tamsi naktis. Nė viena žvaigždė nedrįso įdrėksti dangaus. Hobitas pavėlavo vakarienės, bet Beregondas džiaugsmingai jį sutiko ir pasisodinęs šalia išklausinėjo apie sūnų. Pavalgęs Pipinas dar kiek pasėdėjo ir išėjo: apimtas keisto nerimo jis labai norėjo vėl pamatyti Gendalfą.

— Ar surasi kelią? – paklausė Beregondas. Jie sėdėjo mažoje salėje šiaurinėje Citadelės pusėje. – Naktis tamsi, o dar tamsesnė ji tapo, kai buvo įsakyta Mieste užgesinti visus žiburius. Galiu tau perduoti ir kitą įsakymą – rytoj anksti ryte esi kviečiamas pas Lordą Denetorą. Bijau, kad į Trečiąjį Būrį tu nepateksi. Bet tikiuosi " tave dar sykį susitikti. Geros nakties ir ramaus miego!

Kambarėlyje buvo tamsu, tik ant stalo stovėjo mažas žibintas. Gendalfo nebuvo. Pipiną apėmė dar didesnis nerimas. Jis užsilipo ant suolo, pabandė pasižiūrėti pro langą, bet tai buvo tas pats, kas spoksoti į rašalo dėmę. Jis nulipo, uždarė langines ir atsigulė. Kurį laiką Pipinas gulėjo laukdamas grįžtančio Gendalfo, o tada užmigo neramiu miegu.

Naktį jį pažadino šviesa – hobitas pamatė Gendalfą, vaikštantį pirmyn atgal kambaryje už užuolaidos, dengiančios nišą. Ant stalo stovėjo žvakės ir pergamento ritiniai. Jis išgirdo, kaip burtininkas atsiduso ir sumurmėjo:

— Kada sugrįš Faramiras?

— Sveikas, – tarė Pipinas, iškišdamas galvą iš už užuolaidos. – Maniau, kad jau visai mane pamiršai. Džiaugiuosi tave matydamas. Buvo ilga diena.

— Užtat naktis bus per trumpa, – atsakė Gendalfas. – Grįžau čia, nes turiu truputį pabūti ramybėje vienas. Miegok, kol dar gali. Patekėjus saulei nuvesiu tave pas Lordą Denetorą. Ne, kai mus pakvies, o ne patekėjus saulei. Prasidėjo Tamsa. Aušros nebus.

2 Pilkojo Būrio žygis

Kai Meris sugrįžo pas Aragorną, Gendalfas buvojau išjojęs, o Žvaigždikio kanopų dundesys išnyko tamsoje. Hobitas turėjo tik lengvą ryšulėlį, mat savo mantos buvo netekęs Part Galene. Dabar jis nešėsi tik keletą naudingų daiktų, surastų Izengardo griuvėsiuose. Hasufelis jau buvo pabalnotas. Šalia savo žirgo stovėjo Legolasas su Gimliu.

— Iš Būrio belikome keturiese, – pasakė Aragornas. — Josime drauge. Tačiau ne vieni, kaip planavau anksčiau. Karalius irgi nusprendė pajudėti nieko nelaukdamas. Pasirodžius sparnuotam šešėliui jis nori sugrįžti į kalvas slepiamas nakties.

— O kur tada? – paklausė Legolasas.

— Dar negaliu pasakyti, – tarė Aragornas. – Karalius vyks į savo paties po keturių naktų šaukiamą susirinkimą Edorase. Manau, ten jis išgirs naujienas apie karą ir Rohano Raiteliai išskubės į Minas Tiritą. O aš ir tie, kas su manimi...

— Tikrai aš! – sušuko Legolasas.

— Ir Gimlis taip pat, – pritarė nykštukas.

— Prieš mane driekiasi tamsa, – pasakė Aragornas. – Aš irgi turiu skubėti į Minas Tiritą, bet savo kelio dar nematau. Ilgai laukta valanda artėja.

— Nepalikit manęs! – sušuko Meris. – Iš manęs daug naudos dar neturėjote, bet nenoriu būti numestas nuošaly kaip koks krepšys, kurį prisimins viskam pasibaigus. Nemanau, kad Raiteliai su manimi terliosis. Nors karalius sakė, jog rūmuose turėsiu sėdėti šalia jo ir pasakoti istorijas apie Grafystę.

— Taip, – atsisuko Aragornas, – atrodo, tavo kelias veda kartu su juo, Meri. Bet linksmybių nelauk. Manau, jog dar ilgai Teodenui neteks ramiai sėdėti Meduselde. Daug vilčių nuvys šį žvarbų pavasarį.

Netrukus visi pasirengė išvykti: dvidešimt keturi žirgai, Gimlis už Legolaso, Meris priešais Aragorną. Jie greitai šuoliavo naktyje. Vos spėjus aplenkti pilkapius šalia Izeno Brastų, iš užnugario atšuoliavo Raitelis.

-Valdove, – tarė jis karaliui, – už mūsų raiteliai. Man pasirodė, jog išgirdau juos brastose. Dabar esu tikras. Jie vejasi mus kiek įkabindami.

Teodenas iš karto liepė sustoti. Raiteliai apsisuko, griebėsi iečių. Aragornas nušoko ant žemės, nukėlė Merį ir išsitraukęs kardą atsistojo šalia karaliaus balnakilpės. Eomeras su palyda pridengė užnugarį. Meris jautėsi nereikalingas nešulys net labiau nei įprasta ir galvojo, ką jis darytų, jeigu prasidėtų kautynės. Tarkim, mažą karaliaus palydą apsuptų, įveiktų, o jis paspruktų į tamsą – vienas laukinėse Rohano lygumose, nė nenutuokiantis, kur šitų begalinių tyrų galas.

„Negerai", – pagalvojo hobitas. Jis išsitraukė kardą ir susiveržė diržą.

Besileidžiantį mėnulį uždengė didelis debesis, bet staiga jis vėl išsivadavo iš jo sparnų. Tada jau visi išgirdo kanopų dundėjimą. Tą pačią akimirką kelyje nuo brastų pasirodė greitai judantys šešėliai. Ant iečių smaigalių šen bei ten atsispindėjo mėnulis. Persekiotojų skaičiaus nuspėti negalėjai, bet jų buvo tikrai ne mažiau negu karaliaus palydos.

Likus penkiasdešimčiai žingsnių, Eomeras garsiai sušuko:

— Stokite! Stokite! Kas joja Rohano žeme?

Persekiotojai staigiai sulaikė žirgus. Stojo tyla, mėnulio šviesoje buvo matyti, kaip vienas jų nulipo žemėn ir ėmė lėtai artintis. Delnu į priekį kaip taikos ženklas atgręžta ranka buvo balta, bet karaliaus vyrai tvirčiau suėmė ginklus. Už dešimties žingsnių žmogus sustojo. Aukštas, tamsus šešėlis. Tada nuskambėjo skardus jo balsas:

— Rohanas? Jūs sakėte Rohanas? Tai gera žinia. Mes atvykome iš toli ir ieškome šitos šalies.

-Jau radote ją, – atsakė Eomeras. – Įžengėte į mūsų kraštą kirtę upės brastas. Bet tai Karaliaus Teodeno šalis. Be jo leidimo niekas po ją nekeliauja. Kas jūs tokie? Ir kur skubate?

— Aš esu Halbaradas Dunadanas, Pėdsekys iš Siaurės. – Mes ieškome tokio Aragorno, Aratorno sūnaus – girdėjome, kad jis Rohane.

— Radote ir jį! – sušuko Aragornas. Atidavęs vadžias Meriui jis nubėgo priekin ir apkabino atvykėlį. – Halbaradai! – kvatojo jis. — Iš visų džiaugsmų menkiausiai tikėjausi šito!

Meris su palengvėjimu atsiduso. Jis jau manė, kad tai paskutinė Sarumano apgaulė – užpulti karalių su menka palyda. Bet dabar atrodė, jog žūti už Teodeną kol kas nereikės. Tad įsikišo kardą į makštis.

— Viskas gerai, – atsisukdamas tarė Aragornas. – Čia mano giminės iš tolimos šalies, kur aš gyvenau. Bet kodėl jie čia ir kiek jų, papasakos pats Halbaradas.

— Su manimi trisdešimt vyrų, – atsakė Halbaradas, – visa paskubomis surinkta giminė, taip pat broliai Eladanas ir Elrohiras, norėję vykti į karą. Gavę tavo šaukimą atvykome taip greitai, kaip tik galėjome.

— Bet aš jūsų nešaukiau, – nustebo Aragornas. – Nebent mintyse. Mano mintys dažnai grįždavo pas jus, ypač šiąnakt, bet šauklių aš nesiunčiau. Tačiau negaiškim! Aptarsim tai vėliau. Mes skubame, o kelias pavojingas. Jeigu karalius leis, jokime kartu.

Teodenas nuoširdžiai nudžiugo.

— Puiku! – tarė jis. — Jeigu tavo giminaičiai nors truputį panašūs į tave, lorde Aragornai, trisdešimt tokių riterių bus galinga jėga.

Raiteliai vėl pajudėjo pirmyn. Aragornas jojo su Dunadanais, kalbėdamasis apie naujienas šiaurėje bei pietuose. Elrohiras tarėjam:

— Aš tau atnešu žinią nuo mano tėvo: „Laiko maža. Jei skubi, prisimink Mirusiųjų Takus".

— Mano troškimams išsipildyti laiko visada buvo maža, – atsakė Aragornas, – bet turėčiau nepaprastai skubėti, kad pasukčiau tuo keliu.

— Netrukus pamatysime, – tarė Elrohiras. – Geriau nekalbėkime apie tokius dalykus kelyje!

Halbarado Aragornas paklausė:

— Ką tu neši, broli? — Jis matė, jog vietoj ieties Dunadanas rankoje laikė ilgą lazdą, tarsi vėliavą, stipriai susuktą į juodą audeklą ir surištą daugybe raiščių.

— Tai dovana, kurią tau nešu nuo Rivendeilo Valdovės, – atsakė Halbaradas. – Ji slaptai ir ilgai gamino šį daiktą. Ji taip pat siunčia savo žodžius: „Laiko maža. Arba išauš mūsų viltis, arba visos viltys žus. Siunčiu tau tai, kas skirta tau. Lik sveikas, Elfų Berile!" Aragornas atsakė:

— Dabar žinau, ką neši. Kurį laiką dar paneškją už mane! — jis nusisuko, nukreipė žvilgsnį į šiaurę po didelėmis žvaigždėmis. Aragornas nutilo ir nebesakė nė žodžio, kol pasibaigė nakties kelionė.

Naktis artėjo į pabaigą, rytuose dangus jau pilkėjo, kai jie pagaliau išjojo iš Giliojo Slėnio ir sugrįžo į Hornburgą. Ten jie trumpai pailsėjo bei pasitarė.

Meris miegojo tol, kol jį pakėlė Legolasas su Gimliu.

— Saulė jau aukštai, – tarė Legolasas. — Visi seniai atsikėlė. Eime, pone tinginy, kol galime, apžiūrėkime šią vietą!

— Prieš tris naktis čia vyko mūšis, – tarė Gimlis, – mes su Legolasu žaidėme žaidimą, kurį laimėjau tik vieno orko persvara. Einam pažiūrėti! Be to, čia yra olų, Meri, nuostabių olų! Kaip manai, Legolasai, ar pavyks jas pamatyti?

— Ne, neturime laiko! – atsakė elfas. – Negadinkime įspūdžio skubėdami. Aš pažadėjau tau čia sugrįžti, kai įsivyraus taika bei draugystė. Bet jau vidurdienis, kiek girdėjau, greitai valgysim ir iškeliausim.

Meris atsistojo, nusižiovavo. Poros valandų miego jam nepakako, hobitas jautėsi pavargęs ir liūdnas. Jis pasiilgo Pipino, be to, jautėsi visiškai nereikalingas, kitiems planuojant kažkokius skubius reikalus, kurių jis net kaip reikiant nesuprato.

— Kur Aragornas? – paklausė jis.

— Aukštojoje Burgo salėje, – atsiliepė Legolasas. — Jis nei miegojo, nei ilsėjosi. Nuskubėjo ten prieš porą valandų, pasakęs, jog turi kažką apmąstyti. Su savimi pasiėmė tik giminaitį Halbaradą. Jį kankina kažkokios sunkios dvejonės, o gal rūpesčiai.

— Keista kompanija, tie atvykėliai, – tarė Gimlis. – Aukšti ir valdingi, šalia jų Rohano Raiteliai atrodo beveik berniukai. Niūrūs, tylūs, akmeniniais veidais, beveik kaip pats Aragornas.

— Bet jie ir mandagūs kaip Aragornas, kai prabyla, – tarė Legolasas. – Ar matėte brolius Eladaną su Elrohiru? Jų veidai ne tokie rūstūs kaip kitų, jie dailus ir liekni kaip elfų valdovai. Nieko kito ir negali tikėtis iš Elrondo sūnų.

— Kodėl jie čia? Ar ką nors girdėjote? – paklausė Meris. Jis jau spėjo apsirengti, užsimesti ant pečių pilką apsiaustą ir trijulė pasuko link sudaužytų Burgo vartų.

— Pats girdėjai, jie atsiliepė į kvietimą, – tarė Gimlis. – Į Rivendeilą atėjo žinia: „Aragornui reikia pagalbos. Tegu Dunadanai joja į Rohaną!" Bet jie nežino, iš kur atėjo ši žinia. Spėju, kad ją pasiuntė Gendalfas.

— Ne, Galadrielė, – paprieštaravo Legolasas. — Juk ji jau per Gendalfą siuntė savo žodžius Pilkajam Būriui iš Šiaurės.

— Taip, teisingai, – sutiko nykštukas. – Miško Valdovė! Ji skaito mūsų širdis ir žino troškimus. Kodėl mes nepapraSeme savo giminių pagalbos, Legolasai?

Atsistojęs prieš vartus Legolasas skvarbiomis akimis nužvelgė šiaurę ir rytus, jo šviesus veidas aptemo.

— Nemanau, kad kas nors atvyktų, – tarė jis. — Jiems nereikia joti į karą – karas pats atėjo į jų žemes.

Kurį laiką trys bičiuliai žingsniavo drauge, aptarinėdami mūšį. Nuo sudaužytų vartų jie nusileido žemyn, praėjo kritusiųjų pilkapius šalia kelio ir, atsistoję ant Helmo Griovio, pažvelgė žemyn į Daubą. Ten jau dunksojo Mirusiųjų Plynaukštė, akmenuota, tamsi ir aukšta, aplink ją aiškiai matėsi huornų ištrypta žolė. Dunžemie-čiai su Burgo įgulos vyrais dirbo prie Griovio, laukuose bei prie apdaužytų sienų, tačiau visur tvyrojo keista tyla: pavargęs slėnis ilsėjosi po sunkios audros. Netrukus jie apsisuko ir nuėjo pietų į Burgo salę.

Ten jau sėdėjo karalius. Vos jiems įėjus, jis pasišaukė Merį ir pasisodino šalia savęs.

— Ne taip aš ketinau šnekėtis, – tarė Teodenas. – Šita salė menkai teprimena mano gražiuosius namus Edorase. Tavo draugo, kuris turėtų būti čia, taip pat nėra. Bet gali praeiti daug laiko, kol mudu susėsime už aukštų Meduseldo stalų – ten grįžęs laiko puotoms neturėsiu. Tačiau negalvokim apie tai! Valgykime, gerkime ir pasikalbėkime, kol dar galime. O tada josi drauge su manimi.

— Tikrai? – džiugiai nustebo Meris. – Būtų nuostabu! – Jis dar niekada niekam nesijautė toks dėkingas. – Maniau, kad aš tik painiojuosi visiems po kojomis, – sumikčiojo jis, – bet kiek galėdamas norėčiau jums padėti.

— Neabejoju, taip ir bus, – tarė karalius. – Aš turiu tau puikų kalvų ponį. Mūsų keliais jis tave neš ne prasčiau nei bet kuris žirgas. Iš Burgo josime ne lyguma, o kalnų takais. Į Edorasą atvyksime iš Dunharo pusės, kur manęs laukia Eovyna. Jei nori, būsi mano ginklanešys. Eomerai, ar šiuose rūmuose yra ginklų, tinkančių mano ginklanešiui?

— Čia nėra didelio ginklų sandėlio, valdove, – atsiliepė Eomeras. – Galbūt surastume jam tinkantį lengvą šalmą, bet tokio dydžio kardo ar šarvų neturėsime.

— Aš turiu kardą, – tarė Meris, ropšdamasis nuo krėslo ir iš juodų makštų išsitraukdamas savo mažą žibantį ginklą. Staiga jį apėmė meilė senajam karaliui, hobitas priklaupė ant kelio, paėmė karaliaus ranką ir pabučiavo ją.

— Ar galiu padėti Meriadoko iš Grafystės kardą prie tavo kojų, karaliau Teodenai? – paklausė jis. – Ar priimsi mano tarnybą?

— Priimsiu su džiaugsmu, – atsakė karalius ir uždėjęs ilgas rankas ant rudaplaukės hobito galvos palaimino jį. – Stokis, Meriadokai, Rohano kary iš Meduseldo namų! – tarė jis. – Imk savo kardą ir teatneša jis tau sėkmę!

— Kaip tėvas būsi man, karaliau, – tarė Meris.

— Deja, neilgai, – atsiduso Teodenas.

Valgydami jie šnekučiavosi tarpusavyje, kol prabilo Eomeras:

-Jau arti valanda, kai reikės keliauti, valdove, – tarė jis. – Ar liepti vyrams pūsti ragus? Tačiau kur Aragornas? Jo vieta tuščia, jis nevalgė.

— Mes pasirengsime išjoti, – pasakė Teodenas. – Perduokite lordui Aragornui, kad išvykstame.

Karalius su savo sargyba ir Meriu prie šono palypėjo žemyn nuo Burgo vartų. Ten pievoje rinkosi raiteliai. Daugelis jų jau buvo raiti. Būrys turėjo būti didelis, nes Burge karalius paliko tik mažą įgulą, o visi likusieji jojo į susirinkimą Edorase. Tūkstantis iečių jau išjojo naktį, su karaliumi turėjo vykti dar apie penkis šimtus, dauguma vyrų iš Vestfoldo laukų ir slėnių.

Siek tiek atokiau tyliai sėdėjo pėdsekiai, ginkluoti ietimis, lankais ir kardais. Jie dėvėjo tamsiai pilkus apsiaustus su ant šalmų užleistais gobtuvais. Pėdsekių žirgai buvo stiprūs, išdidūs, tačiau šiurkštaus plauko, vienas jų stovėjo be raitelio – iš Siaurės atgabentas Aragorno žirgas Roherynas. Visoje pėdsekių aprangoje nebuvo nei blizgančių brangakmenių, nei aukso, raiteliai nenešiojo jokių skiriamųjų ženklų, tik ties kairiu petimi buvo susisegę apsiaustus sidabrine sege – spinduliuojančia žvaigžde.

Karalius užlipo ant savo žirgo, Baltakarčio, šalia, ant ponio, vardu Styba, sėdėjo Meris. Pagaliau pro vartus išėjo Eomeras, Aragornas ir Halbaradas, nešini tvirtai į juodą audeklą susukta lazda, bei du aukšti nenusakomo amžiaus vyrai. Elrondo sūnūs buvo panašūs kaip du vandens lašai: tamsiaplaukiai, pilkaakiai, elfiškų veido bruožų. Po vienodais sidabriškai pilkais apsiaustais broliai dėvėjo vienodus švytinčius šarvus. Už jų ėjo Legolasas su Gimliu. Tačiau Meris žiūrėjo tik į Aragorną, negalėdamas atitraukti žvilgsnio. Aragornas siaubingai pasikeitė – tarsi per vieną naktį žmogų būtų prislėgusi daugelio metų našta. Jo veidas buvo rūstus, pavargęs, papilkėjęs.

— Mane kankina abejonės, valdove, – tarė jis, priėjęs prie karaliaus. – Girdėjau keistus žodžius ir iš tolo regiu naujus pavojus. Aš daug mąsčiau – rodosi, privalau pakeisti savo kelionės tikslą. Pasakyk, Teodenai, kiek ilgai jūs josite iki Dunharo?

— Dabar jau visa valanda po vidudienio, – tarė Eomeras, – į Pilį turėtume atvykti trečios dienos vakare. Tada mėnulio pilnatis jau bus viena diena senesnė ir kitą dieną įvyks karaliaus sušauktas susirinkimas. Jei norime sukaupti Rohano jėgas, greičiau joti negalime.

Kurį laiką Aragornas tylėjo.

— Trys dienos, – sumurmėjo jis, – o Rohano karių surinkimas bus tik prasidėjęs. Suprantu, jog greičiau nepavyks.

Aragornas pakėlė galvą - buvo matyti, kad jis apsisprendė, nes jo veidas pragiedrėjo.

— Tau leidus, valdove, – tarė Aragornas, – aš ir mano giminė skubėsime į kitą susirinkimą. Turime joti savo keliu ir nebesislėpti. Slėpynių laikas baigėsi. Trumpiausiu keliu aš josiu į rytus – pasuksiu Mirusiųjų Takais.

— Mirusiųjų Takais? – šuktelėjo suvirpėjęs Teodenas. – Kodėl kalbi apie juos?

Atsisukęs Eomeras pasižiūrėjo į Aragorną, Meriui pasirodė, jog netoliese sėdėjusių raitelių veidai nubalo.

-Jeigu tokie takai išties yra, – tęsė Teodenas, — jie prasideda Dunhare. Bet niekas gyvas negali ten įeiti.

— Aragornai, bičiuli mano! – tarė Eomeras. – Aš tikėjausi, jog į šį karą josime drauge, bet jei tu ieškai Mirusiųjų Takų, tuomet mums teks skirtis, ir vargu ar dar kada pasimatysime šiame pasaulyje.

— Aš vis tiek renkuosi šį kelią, – pakartojo Aragornas. – O tau, Eomerai, sakau, jog mūšyje mes dar susitiksime, nors mus ir skirtų viso Mordoro pulkai.

— Daryk kaip nori, lorde Aragornai, – pasakė Teodenas. – Galbūt tai tavo lemtis – keliauti keistais takais, kuriais žengti niekas nedrįsta. Man skaudu su tavim išsiskirti, mano jėgos silpnėja, bet dabar mes turime nedelsdami skubėti kalnų keliais. Lik sveikas!

— Lik sveikas, valdove! – atsakė Aragornas. — Jokite į didžią šlovę! Lik sveikas, Meri! Palieku tave gerose rankose, geresnėse nei tikėjomės medžiodami orkus Fangorne. Aš tikiuosi, Legolasas ir Gimlis su manimi dar pamedžios. Mes tavęs nepamiršime.

— Viso geriausio, – tarė Meris ir nerado daugiau žodžių. Jis jautėsi labai mažas, sutrikęs, prislėgtas keistų žodžių. Labiau nei kada nors jam trūko neužgesinamo Pipino linksmumo. Raiteliai buvo pasiruošę, jų žirgai trypčiojo, hobitas norėjo, kad viskas įvyktų kuo greičiau.

Teodenas kažką pasakė Eomerui, šis iškėlė ranką, garsiai sušuko ir tą pat akimirką raiteliai pajudėjo. Jie kirto Griovį, nusileido žemyn į Daubą, staigiai pasuko į rytus ir nujojo keliu, kuris kokią mylią raitėsi aplink kalvas, sukosi į pietus ir nyko jose. Aragornas užjojo ant Griovio pylimo ir žiūrėjo į tolį, kol karaliaus vyrai nusileido giliai į slėnį. Tada jis pasisuko į Halbaradą.

— Štai iškeliauja trejetas, kurį aš myliu, ir mažiausias yra ne mažiau svarbus, – tarė Aragornas. — Jis nežino, kas jo laukia, o jei žinotų, vis tiek keliautų toliau.

— Grafystės tauta yra maža, bet vertinga, – atsiliepė Halbaradas. — Jie nežino, kaip nelengva saugoti jų sienas, tačiau negalima už tai ant jų pykti.

— O dabar mūsų likimai susipynė, – pridūrė Aragornas. – Deja, vėl turime skirtis. Na, truputį užkąsiu, tada skubėsime ir mes. Legolasai, Gimli, einam! Valgydamas noriu su jumis pasišnekėti.

Kartu jie grįžo į Burgą, bet atsisėdęs už stalo Aragornas kurį laiką tylėjo, o kiti laukė jo prabylant.

— Nagi! – neišlaikė Legolasas. – Kalbėk, nusiramink ir atsikratyk niūrių minčių! Kas atsitiko tada, kai pilką rytą atvykome į šią niūrią vietą?

— Kova, kurioje pavargau labiau nei mūšyje dėl Hornburgo, – atsakė Aragornas. – Aš žiūrėjau į Orthanko Akmenį, draugai.

— Tu žiūrėjai į tą prakeiktą raganių akmenį?! – su išgąsčiu bei nuostaba sušuko Gimlis. — Ar tu ką nors pasakei... jam? Net Gendalfas bijojo to susitikimo.

— Tu pamiršti su kuo kalbi," – rūsčiai tarė Aragornas, jo akys sužaibavo. – Argi aš nepaskelbiau savo titulo prie Edoraso durų? Negi galėčiau jam ką nors išduoti? Ne, Gimli, — jau tyliau kalbėjo jis, rūstis dingo nuo Aragorno veido. Dabar žmogus atrodė tarsi būtų dirbęs daug bemiegių naktų. – Ne, draugai, aš esu teisėtas Akmens šeimininkas ir turiu teisę bei jėgą juo naudotis, bent taip man atrodo. Teisės niekas nuginčyti negali. Jėgos pakako... vos vos.

Jis giliai atsikvėpė.

— Kova buvo sunki, nuovargis neskuba praeiti. Aš jam nieko nepasakiau, o galų gale palenkiau Akmenį savo valiai. Jau vien tai jam yra stiprūs smūgis. Jis mane atpažino. Taip, pone Gimli, jis mane matė, tik ne tokiu pavidalu, kokiu matai tu. Jeigu jis tuo pasinaudos, vadinasi, aš padariau klaidą. Bet kažin. Jo širdis sudrebėjo, sužinojusi, jog aš esu gyvas ir vaikštau šia žeme, nes iki šiol jis to nežinojo. Akys Orthanke nemato kiaurai Teodeno šarvų, tačiau Sauronas nepamiršo Izilduro ir Elendilo kardo. Jo didžiųjų planų išsipildymo valandą pasirodo Izilduro ainis ir Kardas – aš jam parodžiau perkaldintą ginklą. Jis dar ne toks galingas, kad pakiltų aukščiau baimės, ne, jį amžinai graužia abejonės.

— Vis dėlto jo jėga didžiulė, – tarė Gimlis. – Ir dabar jis smogs greičiau.

— Skubotas smūgis dažnai nueina perniek, – tarė Aragornas. – Reikia spausti Priešą ir nelaukti, kol jis pajudės. Matote, draugai, įvaldęs Akmenį aš sužinojau daug dalykų. Pamačiau rimtą pavojų Gondorui, nelauktą, ateinantį iš pietų ir atimsiantį didelę dalį jėgos, skirtos Minas Tiritui ginti. Jeigu šios grėsmės neatremsime, Miestas kris greičiau nei per dešimt dienų.

— Vadinasi, jis kris, – pasakė Gimlis. – Kokios pagalbos galima prašyti, ir kas suspėtų atvykti per tokį laiką?

— Pagalbos nebus, todėl turiu vykti pats, – tarė Aragornas. – Bet per kalnus yra vienintelis kelias, galintis mane išvesti į pakrančių žemes, kol dar ne viskas prarasta. Tai yra Mirusiųjų Takai.

— Mirusiųjų Takai! – pakartojo Gimlis. – Tai blogas vardas. Rodosi, jis nelabai pradžiugino Rohano vyrus. Ar gali gyvieji eiti tuo keliu ir nežūti? Net jei pavyktų praeiti, ką keletas kardų gali padaryti prieš Mordoro galybę?

— Nuo rohirimų atėjimo žmonės niekada nevaikščiojo tais takais, – tarė Aragornas. — Jiems jie yra užverti. Bet tamsią valandą jais gali pasinaudoti Izilduro ainis, jeigu tik jis išdrįs. Paklausykit! Štai žodžiai, kuriuos nuo savo tėvo, Rivendeilo išminčiaus, man perdavė Elrondo sūnūs: „Tegu Aragornas atsimena pranašystę ir Mirusiųjų Takus".

— O ką sako pranašystė? – paklausė Legolasas.

— Štai kaip Arvedujo, paskutiniojo Fornosto karaliaus, laikais kalbėjo Pranašas Malbetas, – tarė Aragornas:

— Tamsūs keliai, – atsiduso Gimlis, – ir dar tamsesni žodžiai.

— Jeigu pasistengtum juos suprasti, kviesčiau tave kartu, – tarė Aragornas. – Toks yra mano kelias. Ne iš džiaugsmo juo suku mane veda būtinybė. Todėl rinktis palieku tau, nes mūsų lauks vargas, baimė ir dar baisesni dalykai.

— Su tavimi aš eisiu net į Mirusiųjų Takus, kad ir kur jie vestų, atsakė Gimlis.

— Aš irgi, – pridūrė Legolasas. – Aš nebijau mirusiųjų.

— Tikiuosi, pamiršti žmonės nebus pamiršę kautis, – šyptelėjo Gimlis, – kitaip kam gi juos trukdyti.

— Tai sužinosim tik pasiekę Erechą, – tarė Aragornas. — Jie sulaužė priesaiką kautis prieš Sauroną, todėl turės kautis. Ereche dar tebestovi juodas obeliskas, kurį, kaip buvo sakoma, iš Numenoro atgabeno Izilduras. Obeliskas stovėjo ant kalvos – priėjo Kalnų Karalius prisiekė ištikimybę Izildurui Gondoro karalystės pradžioje. Sauronui sugrįžus ir sustiprėjus, Izilduras pakvietė Kalnų žmones įvykdyti savo priesaikos, tačiau jie nepakluso, nes Tamsos Metais garbino Sauroną. Tada Izilduras tarėjų karaliui: „Tu būsi paskutinysis karalius. O jei Vakarai pasirodys stipresni už Juodąjį Valdovą, tekrinta prakeikimas ant tavęs ir tavo tautos – niekada nesiilsėsite, kol neįvykdysite priesaikos. Šitas karas truks nesuskaičiuojamus metus — jūs dar būsite pašaukti". Pabūgę Izilduro rūstybės, jie pabėgo ir nesiryžo kariauti už Sauroną. Jie pasislėpė kalnuose, nebendravo su kitais žmonėmis ir po truputį nyko. Todėl aplink Erecho Kalvą bei kitas vietas, kuriose gyveno šie žmonės, sklando Nemiegančių Mirusiųjų siaubas. Bet man gyvieji nepadės, tad teks eiti šiuo keliu.

Jis atsistojo.

— Pirmyn! – šūktelėjo Aragornas. Jo kardas sublizgo prietamsėje Burgo salėje. – Prie Erecho Akmens! Aš eisiu Mirusiųjų Takais. Kas nori, teeina su manimi!

Legolasas su Gimliu nieko nepasakė, tik pakilo ir nusekė paskui Aragorną iš salės. Laukėjų laukė tylūs Pėdsekiai, užsimetę gobtuvus. Legolasas su Gimliu atsisėdo ant žirgo. Aragornas užšoko ant Roheryno. Halbaradas iškėlė didelį ragą ir jo garsas nuaidėjo Helmo Dauboje: Dunadanai šoko pirmyn ir tarsi griausmas nudundėjo žemyn Slėniu. Daubos ir Burgo įgula su nuostaba žvelgė jiems pavymui.

Kol Teodenas lėtai keliavo kalnų takais, Pilkasis Būrys lėkė lygumomis. Kitos dienos popietę jis pasiekė Edorasą, ten trumpai stabtelėjo, pakilo slėniu aukštyn ir su tamsa atsidūrė Dunhare.

Juos su džiaugsmu pasitiko ledi Eovyna. Ji nebuvo mačiusi galingesnių vyrų už Dunadanus ir Elrondo sūnus, tačiau jos akys ne-' galėjo atsitraukti nuo Aragorno. Susėdę vakarieniauti jie šnekučiavosi – Eovyna sužinojo viską, kas įvyko išjojus Teodenui. Ji buvo girdėjusi tik tolimus gandus, tad mergina žibančiomis akimis klausėsi apie mūšį Helmo Dauboje, priešų žudynes ir Teodeno riterių ataką.

Pagaliau ji tarė:

— Lordai, jūs pavargote ir dabar turite pailsėti. Per tokį trumpą laiką nespėjome geriau pasiruošti, bet rytoj būsite priimti svetingiau.

Aragornas atsiliepė:

— Ne, ponia, nesivarginkite dėl mūsų! Jei galėsime čia pernakvoti ir ryte gauti pusrytį, to visai pakaks. Aš joju su labai skubia užduotimi – turime išvykti su pirmąja ryto šviesa.

Eovyna nusišypsojo ir tarėjam:

— Tuomet, lorde, pasielgėte labai maloningai, pasukdamas tiek mylių iš kelio, kad tremtyje atsidūrusiai Eovynai atneštumėte naujienas.

— Niekas nepavadintų tokios kelionės tuščia, – pasakė Aragornas, – bet, mieloji ponia, aš būčiau čia nevykęs, jeigu ne kelias, kuris mane veda į Dunharą.

Ji atsakė kaip žmogus, kuris jaučia išgirsiąs blogas naujienas:

— Tada, lorde, išklydai iš kelio, nes iš Heroudeilo nėra kelių į pietus ar rytus, tau teks grįžti atgal.

— Ne, ponia, – pasakė Aragornas, – aš neišklydau iš kelio. Keliaudavau šiomis žemėmis jau tada, kai dar nebuvai gimusi. Iš šio slėnio yra kelias, kelias manasis. Rytoj aš josiu Mirusiųjų Takais.

Pritrenkta Eovyna žiūrėjo į Aragorną, jos veidas nublyško, ji neištarė nė žodžio. Kurį laiką jie valgė tyloje.

— Aragornai, – pagaliau tarė ji, – ar tavo užduotis – ieškoti mirties? Tame kelyje nieko kito nerasi. Jie neleidžia gyviesiems praeiti.

— Bet gal leis praeiti man? – paklausė Aragornas. – Aš tam ryšiuosi. Joks kitas kelias man netinka.

— Tai beprotybė, – papurtė galvą ji. – Su tavimi keliauja tvirti, šaunūs vyrai, kuriuos turėtum vesti ne į tamsą, o į karą, kur jie reikalingi. Maldauju tavęs pasilikti ir joti kartu su mano broliu. Tada mūsų širdys džiaugsis, o viltis bus skaistesnė.

— Tai ne beprotybė, ponia, – atsakė jis, – aš einu paskirtu keliu. Mano palydovai kelią renkasi laisva valia — jei jie nori pasilikti ir joti su rohirimais, tegu taip ir padaro. O aš keliausiu Mirusiųjų Takais, net jei likčiau vienas.

Jie daugiau nieko nekalbėjo, valgė tylėdami, bet Eovyna nenuleido akių nuo Aragorno. Kiti matė, kaip ji kankinasi. Pagaliau svečiai pakilo, padėkojo poniai už rūpestį ir išėjo ilsėtis.

Aragornui buvo skirtas kambarys kartu su Legolasu ir Gimliu. Kai bendražygiai įėjo vidun, netikėtai jį pašaukė ledi Eovyna. Aragornas pasisuko ir pamatė ją, stovinčią prieblandoje. Mergina vilkėjo baltus drabužius, jos akys liepsnojo.

— Aragornai, – pasakė ji, – kodėl renkiesi šitą mirtiną kelią?

— Aš privalau jį rinktis, – atsakė jis. – Tik taip turiu vilties atlikti savo užduotį kare prieš Sauroną. Aš neieškau pavojingų kelių, Eovyna. Jeigu eičiau ten, kur liepia širdis, jau seniai vaikščiočiau po gražiuosius Rivendeilo slėnius toli šiaurėje.

Ji patylėjo, tarsi svarstydama, ką tai galėtų reikšti. Tada staiga paėmė Aragorno ranką.

— Tu rūstus ir ryžtingas, – tarė ji, – kaip dera šlovingam vyrui. – Eovyna stabtelėjo. – Lorde, jei privalai keliauti, leisk man eiti su tavimi. Aš pavargau slėptis kalnuose, noriu išvysti pavojus, noriu kovoti.

— Tavo pareiga rūpintis savo žmonėmis, – trumpai atsakė Aragornas.

— Aš pernelyg dažnai girdėjau apie pareigas! – sušuko ji. – Bet esu iš Eorlo Namų, esu jų gynėja, o ne sugižusi auklė! Aš pakankamai ilgai gyvenau virpančiomis kojomis. Dabar, berods, jos nebevirpa, argi negaliu gyventi kaip noriu?

— Nedaug kas vertas tokios garbės, – pasakė jis. – O tu, ponia, argi nepriėmei atsakomybės už savo tautą, kol sugrįš valdovas? Jei tavo vietoje būtų pasirinktas koks maršalas ar kapitonas, jis negalėtų atsisakyti tokios atsakomybės – patiktų ji jam ar ne.

— Kodėl visada lieku aš? – su kartėliu paklausė ji. – Negi visą gyvenimą tūnosiu užnugaryje, kai Raiteliai kovos, prižiūrėsiu namus, kad grįžę su šlove jie rastų valgį bei nakvynę?

— Gali greitai ateiti laikas, – pasakė Aragornas, – kai niekas negrįš. Tada reikės drąsos be šlovės, nes niekas neprisimins žygdarbių paskutiniame mūšyje už savo namus. Bet ar žygdarbiai bus mažiau šlovingi, jei jų niekas neapdainuos?

O ji atsakė:

— Visi tavo žodžiai reiškia tik viena – esu moteris ir mano darbas likti namuose. O kai vyrai garbingai žus mūšyje, galėsiu sudegti tuose namuose, nes jų niekam nebereikės. Bet aš iš Eorlo Namų, o ne samdoma tarnaitė. Aš galiu joti ir laikyti kardą. Aš nebijau nei skausmo, nei mirties.

— Ko gi tu bijai, ponia? – paklausė jis.

— Narvo, – tarė Eovyna. – Likti už grotų, iki pasensiu ir nei norėsiu, nei galėsiu kautis ar atlikti žygdarbius.

— O man patari nekeliauti pasirinktu keliu, nes jis pavojingas?

— Tai vieno kario patarimas kitam. Aš neliepiu tau sprukti nuo pavojaus, bet joti į mūšį, kur tavo kardas laimės šlovę ir pergalę. Man skaudu, kad tai, kas didinga ir puiku, gali pražūti be naudos.

— Ir man, – tarė jis. – Todėl sakau tau, ponia – pasilik! Pietuose tau darbų nėra.

— Kaip ir tiems, kurie keliauja su tavimi. Jie vyksta tik todėl, kad negali skirtis – nes tave myli.

Eovyna apsisuko ir išnyko naktyje.

Kai danguje pasirodė pirmoji šviesa, tačiau saulė dar neperkopė aukštų gūbrių rytuose, Aragornas susiruošė išvykti. Būrys jau laukė. Jis ruošėsi šokti į balną, kai atsisveikinti atėjo ledi Eovyna. Buvo apsirengusi kaip Raitelis ir prisisegusi kardą. Rankoje mergina nešė taurę, prie kurios priglaudė lūpas, truputį nugėrė ir, palinkėjusi jiems gero kelio, perdavė taurę Aragornui. Jis nugėrė tardamas:

— Lik sveika, Rohano Valdove! Geriu už jūsų Namų sėkmę, už tave ir visus tavo žmones. Perduok savo broliui – ten, už šešėlių, mes vėl susitiksime!

Salia buvusiems Legolasui ir Gimliui pasirodė, jog ji pravirko. Rūsčiame, išdidžiame jos veide ašaros atrodė dar graudžiau. Bet ji tarė:

— Aragornai, ar tu keliausi?

— Taip, – atsakė jis.

— Ar leisi man keliauti kartu, kaip aš tavęs prašiau?

— Neleisiu, ponia, – pakartojo jis. – Negaliu to daryti be karaliaus ir tavo brolio leidimo, o jie iki rytojaus negrįš. Man brangi kiekviena valanda, kiekviena minutė. Lik sveika!

Tada ji suklupo tardama:

— Maldauju tavęs!

— Ne, ponia, – pasakė Aragornas ir paėmęs ją už rankos pakėlė. Jis pabučiavo jos ranką, šoko į balną ir neatsigręždamas nujojo. Tik jo draugai ir esantys šalia matė, kokį didelį skausmą jis išsiveža.

Sugniaužusi kumščius Eovyna stovėjo tarsi akmeninė statula ir žvelgė įkandin, kol juos paslėpė tamsūs Dvimorbergo, Vaiduoklių Kalno, šešėliai. Ten buvo Mirusiųjų Vartai. Raiteliai išnyko iš akių, ji apsisuko ir klupčiodama tarsi akla grįžo į savo kambarį. Išsiskyrimo nematė niekas išjos žmonių — jie visi susislėpė ir nepasirodė iki įdienojo, o pašėlę nepažįstamieji dingo.

— Elfų šmėklos, – kuždėjosi kai kurie. – Tegu keliauja kur nori, į tamsias vietas, tegu niekada negrįžta. Ir be jų laikai sunkūs.

Viskas buvo pilka jiems jojant, nes saulė dar neperkopė juodų Vaiduoklių Kalno gūbrių priešakyje. Jodami tarp senų kelio stulpų jie pasiekė Dimholtą. Tylus siaubas apėmė žmones. Ten, juodų medžių prieblandoje, kurios net Legolasas negalėjo pakęsti, jie rado laukymę prie pat kalno šlaitų. Tiesiai prieš juos tarsi likimo pirštas stovėjo vienišas akmuo.

— Kraujas stingsta, – pasakė Gimlis, bet kiti tylėjo, jo balsą sugėrė drėgni eglių spygliai po kojomis. Žirgai išsigando grėsmingo akmens – raiteliams teko nulipti žemėn ir juos apvesti aplink. Taip jie pagaliau pasiekė slėnio dugną, kur stovėjo aukšta akmeninė siena, o joje tarsi nasrai naktyje žiojėjo Tamsiosios Durys. Virš plačios jų arkos išraižyti ženklai buvo per blankūs įskaityti, bet nuo jų kaip pilki garai į žmones plūdo baimė.

Būrys sustojo, vienintelio Legolaso širdis nevirpėjo, nes jam žmonių šmėklos siaubo nekėlė.

-Tai blogio durys, – tarė Halbaradas. – Už jų slypi mano mirtis. Aš eisiu bet kuriuo atveju, bet žirgai neišdrįs.

— Mes turime eiti, vadinasi, eis ir žirgai, – pasakė Aragornas. – Jeigu prasibrausime pro tamsą, sutrumpinsime kelią šimtais mylių, o kiekviena prarasta valanda artina Saurono triumfą. Paskui mane!

Aragornas rodė kelią – tą valandą jo valios jėga buvo tokia stipri, kad visi Dunadanai bei jų žirgai sekė paskui. Pėdsekių žirgų meilė savo šeimininkams buvo išties nenusakoma – su jais gyvuliai pasiryžo ištverti net ir Durų siaubą. Vienintelis Arodas, Rohano žirgas, atsisakė įeiti. Jis stovėjo ir drebėjo iš baimės taip, kad vyrai negalėjo į jį žiūrėti. Legolasas uždėjo ranką ant žirgo akių, kažką sušnibždėjo ir žirgas leidosi įvedamas į kankinančią tamsą. Lauke liko vienintelis Gimlis.

Jo keliai virpėjo, nykštukas siuto pats ant savęs.

— To dar negirdėjau! – putojo jis. – Elfas lenda į požemį, o nykštukas nedrįsta! – Su tais žodžiais jis puolė pirmyn. Bet per slenkstį jam teko tiesiog vilkti it švino pripiltas kojas. Be to, nykštukas nieko nebematė – pats Gimlis, Gloino sūnus, kuris be baimės vaikštinėjo po giliausias žemės gelmes.

Aragornas iš Dunharo atsivežė deglų. Aukštai iškėlęs vieną iš jų jis žengė priekyje. Eladanas su kitu deglu žingsniavo būrio gale, o klupinėjantis Gimlis stengėsi neatsilikti. Jis matė tik miglotą deglų šviesą, o būriui sustojus aplink nykštuką pasigirsdavo keistas murmesys, balsai, kalbantys niekada negirdėta kalba.

Būrio niekas nepuolė, niekas nepastojo jiems kelio, bet nykštuko baimė nuolat augo, visų pirma todėl, kad nebebuvo kur trauktis – visus kelius atkirto tamsoje juos sekantys šių žemių šeimininkai.

Nežinia, kiek laiko prabėgo, kol Gimlis išvydo vaizdą, kurio daugiau niekada nenorėjo prisiminti. Kiek buvo galima spręsti, kelio būta gana plataus, bet būrys staiga išėjo į dar platesnę erdvę – iš abiejų pusių sienų nebeliko. Nykštuką apėmė toks siaubas, kad jis vos begalėjo paeiti. Aragorno deglui priartėjus, tamsoje kairėje kažkas sumirgėjo. Tada Aragornas sustojo ir nuėjo pažiūrėti, kas tai galėtų būti.

— Ar jis nieko nebijo? – sumurmėjo nykštukas. – Bet kuriame urve prie blizgančio aukso pirmas veržtųsi Gimlis, Gloino sūnus. Bet ne čia! Tegu tai lieka, kur buvo!

Tačiau jis vis tiek priėjo arčiau. Aragornas klūpėjo, o Eladanas laikė abu deglus. Prieš juos gulėjo galingo vyro kaulai. Jis dėvėjo šarvus, diržai dar nesudūlėję, nes urvo ore nebuvo nė lašo drėgmės. Kario kirasa buvo paauksuota. Diržą puošė auksas bei brangakmeniai, auksu nusagstytas šalmas ant kaukolės, gulinčios veidu žemyn. Žmogus parkrito netoli tolimosios urvo sienos, prieš jį stovėjo tvirtai užvertos akmeninės durys: jo pirštų kaulai dar įsikibę į plyšius. Salia gulėjo suaižėjęs ir lūžęs kardas, tarsi iš nevilties karys būtų kapojęs uolą.

Aragornas jo nelietė, bet tylėdamas ilgai į jį žiūrėjo. Tada atsistojo ir atsiduso.

— Čia iki pasaulio pabaigos nepražys simbelmynilės, – sumurmėjo jis. – Devyni pilkapiai, septynis jau dengia žolė, o visus tuos ilgus metus jis gulėjo prie durų, kurių nepajėgė atrakinti. Kur jos veda? Ko jis čia ieškojo? Niekas nesužinos!

— Bet tai ne mano užduotis! – sušuko jis atsigręždamas į šnarančią tamsą. – Pasilaikykite savo paslaptis ir turtus, paslėptus Prakeiksmo Metais. Mes skubame! Praleiskite mus ir atvykite patys! Šaukiu jus prie Erecho Akmens!

Atsakymo nebuvo, tik visiška tyla, dar baisesnė nei ankstesni šnabždesiai. Staiga atskriejo šaltas gūsis, deglai suvirpėjo ir užgeso, o uždegti jų niekas nepajėgė. Gimlis neprisiminė, kiek laiko praėjo – valanda ar daug valandų. Visi skubėjo, o jis nuolat atsilikdavo. Siaubas sekėjo pėdomis – atrodė, tamsoje kažkas į į tuoj pagriebs. Iš paskos sekė šmėkliškas žingsnių garsas. Klupdamas, kartais šliauždamas kaip žvėris, jis skubėjo priekin ir jautė, kad ilgai nebeišlaikys – arba jis suras kelio galą ir ištrūks, arba pametęs protą pasuks atgal pasitikti baimės.

Staiga nykštukas išgirdo vandens lašėjimą, aiškų ir tyrą garsą, tarsi šešėlio apgaubtą sapną būtų sudaužęs įkritęs akmuo. Ėmė švisti, ir štai – būrys praėjo pro dar vienus skliautuotus plačius vartus, šalia kurių tekėjo upeliukas. Už jo žemyn leidosi status kelias, vingiuojantis tarp aukštų uolų, lyg peilio ašmenys įsipjovusių į dangų viršuje. Ta praraja buvo tokia gili ir siaura, kad matėsi tik plyšelis tamsaus dangaus bei kelios spindinčios žvaigždės. Nors, kaip vėliau sužinojo Gimlis, iš tamsos jie išėjo tos pačios dienos, kurią išjojo iš Dunharo, vakarą, o iki saulėlydžio buvo likusios dar dvi valandos. Tačiau nykštukas galėjo lažintis su bet kuo, kad jis matė visai kitų metų ar kito pasaulio prieblandą.

Būrys vėl buvo raitas, tad Gimlis sugrįžo pas Legolasą. Jie jojo vora. Atslinko vakaras-ir gili mėlyna prieblanda, o baimė vis dar sekė iš paskos. Atsigręžęs pakalbėti su Gimliu, Legolasas pažvelgė atgal, ir nykštukas pamatė, kaip sužibo skaisčios elfo akys. Už jų jojo Eladanas, paskutinis būryje, tačiau ne paskutinis iš besileidžiančių-jų keliu.

— Mirusieji seka iš paskos, – pasakė Legolasas. – Aš matau žmones, žirgus, vėliavas, panašias į debesų skiautes, ir ietis, tarsi varveklius ūkanotą naktį. Mirusieji seka iš paskos.

— Taip, už mūsų joja Mirusieji. Juos pašaukė, – tarė Eladanas.

Tarpeklis baigėsi staiga – lyg jie būtų išėję pro plyšį sienoje. Priešais juos nusidriekė kalvotas slėnis, o upeliūkštis skambiai krito žemyn krioklių pakopomis.

— Kurioje Viduržemio vietoje atsidūrėme? – paklausė Gimlis.

Eladanas atsakė:

— Mes nusileidome iš Mortondo aukštumų. Tai ilga šalta upė, kuri galų gale įteka į jūrą, skalaujančią Dol Amroto krantus. Vėliau tau nereikės klausti, ką reiškia jos vardas – žmonės ją vadina Juodąja Šaknimi.

Mortondo Slėnis rėmėsi į aukštus pietinių kalnų šlaitus. Jie buvo apaugę žole, bet saulei nusileidus viskas atrodė pilka. Žemai apačioje mirgėjo namų šviesos. Slėnis buvo turtingas, čia gyveno daug žmonių.

Tada Aragornas neatsisukdamas garsiai sušuko, kad girdėtų visi:

— Draugai, pamirškite nuovargį! Jokime, jokime! Iki dienos pabaigos turime pasiekti Erecho Akmenį, o kelias dar ilgas.

Neatsigręždami jie jojo kalnų laukais, kol pasiekė tiltą virš platėjančios upės ir rado kelią, besileidžiantį žemyn.

Namuose jiems pasirodžius geso šviesos, žmonės laukuose šaukė iš baimės ir bėgo tarsi mirties genami. Naktyje toli sklido garsūs riksmai:

— Mirusiųjų Karalius! Mirusiųjų Karalius jau čia!

Apačioje skambėjo varpai, žmonės spruko Aragornui iš kelio, bet Pilkasis Būrys lėkė kaip medžiotojai, kol nuvargę žirgai ėmė klupinėti. Vos prieš vidurnaktį, naktyje, tamsesnėje už urvo tamsą, jie pagaliau pasiekė Erecho Kalvą.

Nuo seno tą kalvą ir tuščius laukus netoliese gaubė Mirusiųjų siaubas. Jos viršuje apvalus kaip kamuolys stūksojo žmogaus dydžio juodas akmuo, nors pusė jo buvo prasmegę į žemę. Nežemiškas jis atrodė, tarsi nukritęs iš dangaus. Dauguma tuo tikėjo, bet senesnieji, dar prisimenantys Vakarų istoriją, pasakojo, jog iš Numenoro griuvėsių jį atsivežė ir pastatė Izilduras. Niekas iš slėnio žmonių nedrįso priėjo prisiartinti, niekas negyveno šalia, nes, anot legendos, čia susitiks Šešėlių Žmonės, baisią valandą jie susiburs aplink akmenį ir šnabždėsis.

Vidury nakties prie šio akmens prijojo ir sustojo Pilkasis Būrys. Tada Elrohiras padavė Aragornui sidabrinį ragą ir tas jį papūtė. Stovintiems šalia pasigirdo, lyg jiems atsilieptų kiti ragai, tarsi aidas tolimuose giliuose urvuose. Jie daugiau nieko negirdėjo, bet pajuto, kad aplink kalvą susibūrė didelė kariuomenė, o iš kalnų tarsi šmėklų atodūsis atskriejo šaltas vėjas. Aragornas nulipo žemėn, atsistojo prie Akmens ir garsiai sušuko:

— Sulaužę priesaiką, ko jūs atėjote?

Iš nakties, iš kažkur labai toli jam atsakė:

— Įvykdyti priesaikos, atgauti ramybės.

Tada Aragornas tarė:

— Pagaliau išmušė valanda. Aš vykstu į Pelargirą prie Anduino, o jūs vyksite kartu. Kai ši žemė bus išvalyta nuo Saurono tarnų, aš laikysiu priesaiką įvykdytą-jūs galėsite amžinai atgauti ramybę. Taip sakau, aš, Elesaras, Izilduro Gondoriečio ainis.

Jis parodė Halbaradui išvyniotą didelę vėliavą, kurią jie atsigabeno.

Audeklas suplazdėjo, bet – vėliava buvo juoda, jos ženklus slėpė naktis. Stojo tyla. Tos ilgos nakties netrikdė nei šnibždesiai, nei atodūsiai. Būrys apsistojo šalia Akmens, bet miegojo nedaug — juos slėgė aplink esančių Šešėlių siaubas.

Vos išaušo šalta ir blyški aušra, Aragornas pakilo. Būrys nuskubėjo pirmyn, į greičiausią ir sunkiausią kelionę, kokią jiems, išskyrus nebent Aragorną, teko ištverti savo gyvenime. Tik Aragorno valia teikė jiems jėgų keliauti toliau. Joks mirtingasis nebūtų to pakėlęs, joks, išskyrus Dunadanus iš šiaurės, nykštuką Gimlį ir elfą Legolasą.

Jie pralėkė Tarlango sąsmauką ir atsidūrė Lamedone. Šešėlių Armija skubėjo iš paskos, baimė skriejo priekyje. Pagaliau jie pasiekė Kalembelą ant Kirilo krantų. Vakaruose už jų nugarų raudona kaip kraujas saulė nusileido už Pinat Gelino. Miestas ir Kirilo brastos buvo apleistos, nes dauguma žmonių išėjo į karą, o likusieji, išgirdę apie Mirusiųjų Karalių, pabėgo į kalvas. Kitą dieną nebebuvo aušros. Pilkasis Būrys pasinėrė į Mordoro Audrą ir dingo iš mirtingųjų akių. Mirusieji nusekė iš paskos.

3 Rohanas pakyla

Dabar visi keliai vedė į rytus – pasitikti ateinančio karo, pasitikti Šešėlio puolimo. Pipinui stovint prie Didžiųjų Miesto vartų ir žiūrint į atvykstančio Dol Amroto Princo vėliavas, iš kalvų nusileido Rohano Karalius.

Diena ėjo į pabaigą. Paskutiniuose saulės spinduliuose prieš Raitelius driekėsi ilgi jų šešėliai. Po murmančiais eglynais, apklojusiais kalnų šlaitus, jau rangėsi tamsa. Karalius jojo lėčiau. Kelias sukosi aplink didelę pliką uolą ir nėrė į tyliai dejuojančių medžių prieblandą. Ilga vora Raiteliai leidosi vis žemyn. Pagaliau pasiekę siauro tarpeklio dugną jie pamatė, jog giliausiose jo vietose jau įsitaisė vakaras. Saulė nusileido. Virš krioklių tvyrojo prieblanda.

Visą dieną žemai apačioje bėgusi upė susirado kelią tarp pušimis apaugusių sienų ir pro akmeninius vartus tekėjo į platų slėnį. Raiteliai pasuko palei upę. Haroudeilas atsivėrė prieš juos staiga vakaro tyloje triukšmavo jo vandenys. Ten, prisijungęs mažesnę upę, putodamas šniokštė, aplink akmenis sukosi baltasis Sniegputis, leisdamasis žemyn į Edorasą, į žaliąsias kalvas ir lygumas. Toli dešinėje, didelio slėnio pradžioje, stūksojo debesimis apsikaišęs galingasis Stingragis, kurio amžinuoju sniegu padengta viršūnė žėrėjo virš viso pasaulio, iš rytų gaubiama melsvo šešėlio, iš vakarų tvilkoma saulėlydžio.

Meris su nuostaba žvelgė į šitą keistą kraštą, apie kurį pakeliui išgirdo tiek istorijų. Pasaulis be dangaus, kuriame pro miglą, šešėlius ir vėją matėsi tik aukštyn kylantys šlaitai, didžiulės akmeninės sienos bei rūstūs skardžiai, apsisiautę migla. Kurį laiką užsisvajojęs jis klausėsi vandens šniokštimo, medžių šnabždesio, akmenų dundesio ir didžiulės tylos, slūgsančios už tų garsų. Jis mėgo kalnus, tiksliau, rnėgo galvoti apie juos, stūksančius kažkur toli, pasakų šalyse, bet dabar jį pritrenkė nepakeliama Viduržemio didybė. Jis troško užsidaryti nuo jos mažame kambarėlyje su židiniu.

Hobitas buvo labai pavargęs: nors jie jojo lėtai, tačiau beveik be poilsio. Tris varginančias dienas valandų valandas jis kratėsi balne kirsdamas perėjas, ilgus slėnius ir daugybę upių. Kai kelias praplatėdavo, jis jodavo šalia karaliaus, nepastebėdamas, kaip į juos žiūrėdami šypsosi Raiteliai – hobitas ant mažo gauruoto pilko ponio ir Rohano Valdovas ant galingo balto žirgo. Jis šnekučiuodavosi su Teodenu, pasakojo apie savo namus ir Grafystės gyventojų reikalus arba pats klausydavosi istorijų apie Marką bei senovės didvyrius. Tačiau didžiąją laiko dalį, ypač paskutiniąją dieną, Meris jojo už karaliaus, tylėdamas, stengdamasis suprasti lėtą skambią Rohano kalbą, kuria šnekėjosi vyrai už jo nugaros. Jis girdėjo daug pažįstamų žodžių, tik kitaip tariamų nei Grafystėje, bet apie ką šnekama suprasti nepajėgė. Kartais koks raitelis skardžiu balsu užtraukdavo dainą ir Merio širdis šokteldavo, nors jis nežinojo, apie ką dainuojama.

Tačiau dienai slenkant į pabaigą Meris jautėsi vis vienišesnis. Jis galvojo, kur šiame keistame pasaulyje atsidūrė Pipinas, kas laukia Aragorno, Legolaso, Gimlio. Staiga tarsi šalta ranka sugniaužė jo širdį — jis pagalvojo apie Frodą su Semu.

— Aš juos pamiršau! – su širdgėla pats sau pasakė. – O jie svarbesni nei mes visi kartu. Aš vykau padėti jiems, bet mus skiria šimtai mylių, jeigu jie dar gyvi. – Ir Meris sudrebėjo.

— Pagaliau Haroudeilas! – tarė Eomeras. – Beveik atkeliavome.

Jie sustojo. Kelias iš tarpeklio stačiai leidosi žemyn. Vakaro prieblandoje didelio slėnio matėsi tik tiek, kiek galėtum pamatyti pro siaurą langą. Prie upės žibėjo vieniša švieselė.

— Galbūt ši kelionė baigėsi, – tarė Teodenas, – bet mano kelias dar tolimas. Vakar buvo pilnatis, rytoj turiu joti į Edorasą, į Marko susirinkimą.

— Jeigu paklausytumėte mano patarimo, – tyliai pasakė Eomeras, – Ūktumėte čia, kol karas pasibaigs pergale ar pralaimėjimu. Teodenas nusišypsojo.

— Ne, mano sūnau, taip dabar tave vadinsiu, nekartok Šliužburnio žodžių mano senoms ausims! — Jis išsitiesė ir pažvelgė į ilgą šavo vyrų eilę, nykstančią prietemoje. – Nuo mano kelionės į vakarus, atrodo, praėjo ne dienos, o metai, bet aš niekada nebesirams-čiuosiu lazda. Jeigu karą pralaimėsime, kas iš to, kad slėpsiuosi kalvose? Jeigu jį laimėsime, negi liūdėsite, jog atidavęs paskutines jėgas žūsiu? Pakalbėsime apie tai vėliau. Šiąnakt ilsėsiuosi Dunharo Pilyje. Mums liko bent vienas ramus vakaras. Jokime!

Gilėjančioje prieblandoje jie nusileido į slėnį. Čia Sniegputis tekėjo netoli vakarinių slėnio šlaitų. Kelias netrukus atvedė juos prie brastos, kur pro akmenis murmėjo seklūs vandenys. Brasta buvo saugoma. Karaliui priartėjus, iš uolų šešėlių pasirodė daug vyrų. Pamatę karalių, jie džiugiai šaukė:

— Karalius Teodenas! Karalius Teodenas! Marko Karalius grįžta!

Vienas jų pratisai papūtė ragą. Per slėnį nusirito aidas, jam atsakė kiti ragai, palei upę užsidegė šviesos.

Staiga iš viršaus pasigirdo galingas trimitų choras, skambantis iš siauro tarpeklio. Jų balsai susirinko į vieną ir garsų kaskadomis griaudėjo tarp akmeninių sienų.

Taip iš vakarų į Dunharą Baltųjų Kalnų papėdėje su pergale grįžo Marko Karalius. Čia jau buvo susirinkę jo žmonės: vos Raiteliams pasirodžius, prie brastų išskubėjo jo kapitonai su žiniomis nuo Gendalfo. Juos vedė Danheiras, Haroudeilo vadas.

— Prieš tris dienas auštant, – tarė jis, – kaip vėjas iš vakarų į Edorasą atskrido Žvaigždikis. Gendalfas atnešė žinią apie pergalę, pradžiuginusią mūsų širdis. Jis taip pat pranešė, jog liepei paskubinti Raitelių susirinkimą. O tada atskrido Sparnuotas Šešėlis.

— Sparnuotas Šešėlis? – paklausė Teodenas. – Mes irgi jį matėme, bet tai buvo gilią naktį prieš Gendalfui mus paliekant.

— Galbūt, valdove, – tarė Danheiras. – Gal tas pats, o gal panašus šešėlis tą rytą lyg siaubingas paukštis praskrido pro Edorasą. Visi žmonės virpėjo iš baimės. Jis nusileido žemyn į Meduseldą, visai žemai, vos ne ant stogo, ir suklykė taip, kad mūsų širdys sustojo. Gendalfas patarė mums rinktis ne laukuose, o pasitikti tave čia, kalnų slėnyje. Jis liepė be mirtino reikalo nedegti nei šviesų, nei ugnies. Taip ir padarėme. Gendalfas kalbėjo išmintingai – mes tikėjome, kad tu irgi taip būtum norėjęs. Haroudeile nepasitaikė nė vieno iš tų piktų padarų.

— Gerai, – pasakė Teodenas. – Aš josiu į Pilį ir prieš poilsį susitiksiu su maršalais bei kapitonais. Tegu jie susirenka kuo greičiau!

Dabar kelias vedė į rytus skersai slėnį, kurio plotis buvo truputį daugiau nei pusė mylios. Aplink plytėjo užslinkusioje naktyje papilkėjusios lygumos ir šiurkščios žolės pievos, o priekyje, tolimaja-. me slėnio gale, Meris matė didingą sieną – toli nusidriekusią aukštojo Stingragio kalno šaknį, prieš daugelį amžių perkirstą upės.

Kiekvienoje lygesnėje vietoje būriavosi minios žmonių. Kai kurie puolė prie kelio, džiaugsmingais riksmais sveikindami karalių ir raitelius, kiek akis užmatė tęsėsi palapinių, būdelių, žirgų aptvarų eilės, visur žėrėjo ginklai, it jaunuolyno viršūnės stirksojo iečių miškas. Visą didelį susirinkimą gaubė tamsa. Nors iš kalnų pūtė šaltas naktinis vėjas, žibintai nedegė, neliepsnojo laužai. Šen bei ten vaikščiojo šiltai apsirengę sargybiniai.

Meris svarstė, kiek čia susirinko Raitelių. Tamsoje jis negalėjo spėti skaičiaus, bet armijos būta didelės – daug tūkstančių vyrų. Kol jis žvalgėsi į šalis, karaliaus būrys pajojo po kabančia uola rytinėje slėnio pusėje. Staiga kelias pasuko aukštyn, nustebęs Meris pakėlė akis. Tokio kelio jis dar nebuvo matęs – žmonės turėjo jį nutiesti laikais, kurių nesiekė dainos. Tarsi gyvatė jis vingiavo aukštyn, skindamasis kelią akmens šlaite. Status kaip laiptai jis sukosi čia pirmyn, čia atgal. Saugomu keliu į viršų galėjo lipti žirgai, lėtai važiuoti vežimai, bet negalėjo pulti joks priešas, nebent iš oro. Kiekviename posūkyje stovėjo dideli akmenys, ištašyti kaip stambūs nerangūs žmonės, sėdintys sukryžiavę kojas, ant storų pilvų sunėrę storas rankas. Metams bėgant kai kurios skulptūros prarado visus bruožus, išskyrus tamsias akiduobes, liūdnai žvelgiančias į praeivius. Raiteliai beveik nekreipė į jas dėmesio. Statulas jie vadino Pukaeliais ir jų nesisaugojo — jose neliko nei galios, nei siaubo. Tačiau Meris žvelgė su nuostaba ir užuojauta į liūdnus žmones, stūksančius prietemoje.

Po kurio laiko jis atsigręžė. Jie jau pakilo kelis šimtus pėdų virš slėnio, o toli apačioje per brastą vis dar brido Raiteliai, ilga vora jojantys į jiems paruoštą stovyklą. Į Pilį vyko tik karalius su sargyba.

Pagaliau karaliaus būrys išėjo į siaurą terasą. Kelias smuko tarp dviejų uolų, nedideliu šlaitu kilo aukštyn ir vedė į plačią lygumą.

Ją žmonės vadino Firienų Lauku. Tai buvo žole bei viržiais apaugusi kalnų pieva, nusidriekusi aukštai virš gilios Sniegpučio vagos. Ji žaliavo kalnų delnuose: iš pietų rankas į ją tiesė Stingragis, iš šiaurės – pjūklaviršūnis Trensagas, o tarp jų dunksojo rūsčios, juodos Dvimorbergo – Vaiduoklių Kalno – sienos, kylančios iš stačių, niūriais pušynais apaugusių šlaitų. Lygumą perpus dalijo dvi tamsoje dunksančių netašytų akmenų eilės, tirpstančios tarp medžių. Išdrįsę eiti tuo keliu greitai būtų pasiekę juodąjį Dimholtą po Dvimorbergu, grėsmingą akmens stulpą ir uždraustųjų durų šešėlį.

Toks buvo tamsusis Dunharas, pastatytas seniai pamirštų žmonių. Jų vardai išnyko, jų neatsiminė nei daina, nei legenda. Niekas nežinojo, ką jie statė – miestą, slaptą šventyklą ar karalių kapus. Jie dirbo Tamsiaisiais Laikais, kai prie vakarinių krantų nebuvo priplaukęs joks laivas, kai dar nebuvo nei Dunadanų, nei Gondoro. Dabar jie išnyko, liko tik kelio posūkiuose sėdintys senieji Pukaeliai.

Meris žiūrėjo į išsirikiavusius akmenis — jie buvo nugairinti, juodi, kai kurie sviro, kiti gulėjo ant žemės – įtrūkę, sudužę, panašūs į senus, alkanus nasrus. Jis galvojo, kam jie, ir tikėjosi, jog karalius neseks jais į tamsą. Abiejose akmenų kelio pusėse stovėjo palapinės ir būdelės, suręstos kuo toliau nuo medžių, arčiau uolos krašto. Didžioji dalis stovėjo dešinėje, platesnėje Firienų Lauko pusėje, kairėje matėsi mažesnė stovykla, kurios viduryje buvo aukšta palapinė. Iš šitos pusės jų pasitikti skubėjo raitelis, būrys pasuko iš kelio.

Meris pamatė, kad tai buvo moteris ilgomis prieblandoje žibančiomis kasomis, bet ji turėjo šalmą, kario šarvus iki liemens ir kardą.

— Sveikas, Marko Valdove! – sušuko ji. – Mano širdis džiaugiasi jums grįžus.

— Ir mano, Eovyna, – atsakė Teodenas. – Ar viskas gerai?

— Viskas puikiai, – patvirtino ji, bet Meriui pasigirdo, kad balsas virptelėjo. Jei ne toks rūstus moters veidas, jis būtų pamanęs, kad ji verkė. – Viskas gerai. Staiga nuo namų atplėštiems žmonėms kelias buvo vargingas. Daugelis skundėsi, nes jau seniai karas nebuvo mūsų išvaręs iš žaliųjų laukų, bet nieko blogo nenutiko. Tavo menė paruošta, aš girdėjau naujienas ir žinojau tikslią valandą, kada atvyksi.

— Vadinas, buvo atvykęs Aragornas, – tarė Eomeras. – Ar jis dar čionai?

— Ne, jis išvyko, – nusisukdama ir žvelgdama į tamsius kalnus pietuose bei rytuose pasakė Eovyna.

— Kur jis keliavo? – paklausė Eomeras.

— Nežinau, – atsakė ji. — Jis atvyko naktį, išvyko ryte, kai saulė dar nebuvo perkopusi kalnų viršūnių. Jo nebėra.

— Tu liūdi, dukra mano, – pastebėjo Teodenas. – Kas nutiko? Pasakyk, ar jis kalbėjo apie šį kelią, — jis ištiesė ranką į tamsias akmenų eiles Dvimorbergo link, – apie Mirusiųjų Takus?

— Taip, valdove, – tarė Eovyna. — Jis nusileido į šešėlius, iš kurių dar niekas negrįžo. Aš nepajėgiau jo atkalbėti. Jo nebėra.

-Vadinasi, mūsų keliai išsiskyrė, – pasakė Eomeras. – Mes jo netekome. Reikės joti bėjo, viltis blėsta.

Jie tylėdami lėtai jojo trumpa žole ir viržiais, kol pagaliau pasiekė karaliaus palapinę. Meris pamatė, kad viskas paruošta ir jis pats nepamirštas. Šalia karaliaus būsto buvo pastatyta mažytė palapinė – ten jis sėdėjo vienas, o pasitarti pas karalių ateidavo ir išeidavo žmonės. Atėjo naktis, vos matomas kalnų viršūnes vakaruose karūnavo žvaigždės, bet rytai buvo tamsūs ir tušti. Naktyje lėtai išnyko stovintys akmenys, o už jų tamsesnis už tamsą vis dar gūžėsi milžiniškas Dvimorbergo šešėlis.

— Mirusiųjų Takai? – murmėjo pats sau hobitas. – Mirusiųjų Takai? Ką visa tai reiškia? Dabar mane paliko visi. Visi nuėjo pasitikti lemties – Gendalfas su Pipinu į karą rytuose, Semas su Frodu į Mordorą, Platžengys, Legolasas ir Gimlis į Mirusiųjų Takus. Turbūt greitai ateis ir mano eilė. Įdomu, apie ką jie šneka, ką ruošiasi daryti karalius. Aš privalau keliauti ten, kur keliaus jis.

Šitų niūrių minčių apgaubtas jis staiga pasijuto labai alkanas, atsistojo ir nuėjo pažiūrėti, ar dar kas nors šitoje keistoje stovykloje jaučiasi taip pat. Bet kaip tik tuo metu suskardėjo trimitas. Atėjęs pasiuntinys pašaukė jį, karaliaus pažą, prie karaliaus stalo.

Palapinėje buvo siuvinėtomis užuolaidomis atskirta ir žvėrių kailiais išklota vieta. Čia prie mažo staliuko sėdėjo Teodenas su Eomeru, Eovyna ir Haroudeilo valdovas Danheiras. Meris stovėjo šalia karaliaus kėdės ir laukė. Senelis, paskendęs savo mintyse, pasisuko į hobitą ir nusišypsojo.

— Eikš, pone Meriadokai! – tarė jis. – Nestovėk. Kol aš savo šalyje, tu sėdėsi šalia ir linksminsi širdį savo istorijomis.

Karaliui iš kairės buvo padaryta vietos hobitui, bet niekas neprašė jokios istorijos. Kalbama buvo nedaug, jie valgė ir gėrė beveik visą laiką tylėdami. Pagaliau sukaupęs drąsą, Meris uždavė jį kankinusį klausimą:

-Aš jau du sykius, valdove, girdėjau apie Mirusiųjų Takus, – pasakė jis. – Kas tai yra? Kur iškeliavo Platžengys, tai yra Aragornas? Karalius atsiduso, stojo tyla. Ją nutraukė Eomeras:

— Mes nežinome, ir tai slegia širdis. O Mirusiųjų Takais tu pats žengei kelis žingsnius. Ne, aš nieko nepranašauju! Kelias, kuriuo mes kilome, veda prie Durų už Dimholto. O kas yra už Durų, nežino joks žmogus.

— Nežino joks žmogus, – pakartojo Teodenas, – bet yra sena, dabar retai beprisimenama legenda, Eorlo namuose perduodama iš kartos į kartą. Jeigu ji pasakoja tiesą, tai Durys po Dvimorbergu veda į slaptą kelią po kalnais, besibaigiantį nežinia kur. Niekas niekada nekeliavo ieškoti jo paslapčių, išskyrus Baldorą, Brego sūnų, kuris peržengė Durų slenkstį. Daugiau jo niekas nematė. Jis neprotingai susilažino, gerdamas vyną Meduseldo atstatymo proga Brego iškeltoje šventėje, ir niekada neužėmė jam skirto aukšto sosto.

Žmonės kalba, jog kelią saugo Tamsiųjų Laikų Mirusieji, neleidžiantys niekam gyvam patekti į slaptas jų sales. Kartais jie patys kaip šešėliai išeina pro Duris ir leidžiasi žemyn akmenuotu keliu. Tada Haroudeilo žmonės išsigandę užtrenkia duris, užveria langus. Bet Mirusieji pasirodo retai, tik didžių neramumų ir artėjančios mirties laikais.

— Haroudeile kalbama, – tyliai pridūrė Eovyna, — jog visai neseniai tamsią naktį Takais pražygiavo didelė keista kariauna. Niekas nežino, iš kur ji atsirado. Kareiviai pakilo akmenuotu keliu ir išnyko kalvoje, tarsi būtų skubėję į didelį susirinkimą.

— Kodėl Aragornas pasirinko šitą kelią? – paklausė Meris. – Ar nežinote nieko, kas galėtų tai paaiškinti?

— Nebent tau, savo draugui, jis būtų pasakęs kažką, ko negirdėjome mes, – papurtė galvą Eomeras. – Niekas gyvųjų žemėje nežinojo tikslų.

— Po to, kai pirmą sykį jį pamačiau karaliaus menėje, Aragornas smarkiai pasikeitė, – tarė Eovyna. – Tapo rūstesnis, vyresnis. Tarsi jį pas save šauktų Mirusieji.

— Galbūt ir šaukė, – atsakė Teodenas. – Mano širdis šnabžda, jog daugiau jo nebepamatysiu. Bet jis karališkos kilmės, ir jo tikslas karališkas. Pasiguosk bent tuo, dukra, nes matau, kad tau reikia paguodos. Sakoma, kai Eorlingai nusileido iš šiaurės ir pakilo Sniegpučiu aukštyn, sunkiais laikais ieškodami prieglobsčio, Bregas su savo sūnumi Baldom užkopė Pilies Laiptais ir atsidūrė prieš Duris. Ant slenksčio sėdėjo neišmatuojamo amžiaus senis, kažkada buvęs aukšto, karališko stoto, o dabar sudūlėjęs kaip senas akmuo. Iš tiesų, jie palaikė jį akmeniu, nes jis nejudėjo ir tylėjo, kol jie nesumanė jo apeiti ir įžengti vidun. Tada lyg iš po žemių pasigirdo senio balsas, jų nuostabai, kalbantis Vakarų kalba: „Kelio nėra".

Vyrai sustojo, įsižiūrėjo ir išvydo gyvą žmogų, bet jis įjuos nežiūrėjo. „Kelio nėra, - pakartojo jis. – Mirusieji pastatė jį, Mirusieji ir saugos, kol ateis laikas. Kelio nėra."

„O kada ateis laikas?" – paklausė Baldoras, bet negavo atsakymo. Kaip tik tą akimirką senis mirė ir veidu žemyn krito ant žemės; niekas niekada nesužinojo apie senuosius kalnų gyventojus ko nors daugiau. Galbūt išpranašautas laikas atėjo ir Aragornas praeis Mirusiųjų Takais?

— Kaip žmogus išsiaiškins, ar laikas jau atėjo, nepraeidamas pro Duris? – paklausė Eomeras. – Aš neičiau tuo keliu, net jei prieš mane stovėtų visa Mordoro armija, o aš būčiau vienas ir neturėčiau kur trauktis. Kodėl narsios širdies žmogui protas aptemo pačią reikalingiausią valandą! Ar pasaulyje nepakanka blogio, kad jo dar ieškotume po žeme? Karas čia pat.

Jis stabtelėjo. Staiga lauke pasigirdo triukšmas, vyro balsas, šaukiantis Teodeno vardą, ir įspėjantis sargybinio šūksnis.

Sargybos kapitonas praskleidė palapinės užuolaidą.

— Čia žmogus, valdove, – pranešė jis, – Gondoro pasiuntinys. Jis nori nedelsiant su tavimi pasikalbėti.

— Tegu įeina, – liepė Teodenas.

Įžengė aukštas vyras. Meris vos sulaikė šūksnį, nes jam pasirodė, jog Boromiras vėl gyvas ir sugrįžo. Jis pamatė klydęs – nors ir panašus į Boromirą tarsi giminė, vyras buvo nepažįstamas. Aukštas, išdidus, pilkaakis. Jis dėvėjo raitelio drabužius – tamsiai žalią apsiaustą ant dailių šarvų, šalmo priekyje spindėjo maža sidabrinė žvaigždė. Rankoje jis laikė vieną vienintelę strėlę juodomis plunksnomis ir plieno ašmenių. Jos antgalis buvo nudažytas raudonai. Jis priklaupė ant kelio ir įteikė strėlę Teodenui.

— Sveikas, Rohirimų Valdove, Gondoro bičiuli! – tarė jis. – Aš esu Hirgonas, Denetoro pasiuntinys. Atnešiau šitą karo ženklą. Gondorui reikia pagalbos. Rohirimai dažnai mums padėdavo, bet dabar Lordas Denetoras prašo visos jūsų jėgos ir viso greitumo, kitaip Gondoras kris.

— Raudonoji Strėlė! – pasakė Teodenas laikydamas ją kaip žmogus, pagaliau gavęs ilgai lauktą, bet blogą žinią. Jo ranka virpėjo. – Per visus mano metus Markas nematė Raudonosios Strėlės! Ar iš tiesų taip prastai? Ko Lordas Denetoras tikisi iš mano jėgos ir mano greitumo?

— Tu žinai geriau, valdove, – atsakė Hirgonas, – bet netrukus Minas Tiritas bus apsuptas. Jeigu tu neturėsi pakankamai jėgų pramušti galingai apsiausčiai, Lordas Denetoras mano, jog stiprios rohirimų rankos bus naudingesnės sienų viduje, o ne už jų.

— Bet jis žino, jog mes mieliau kaunamės raiti ir esame pasklidę po visą šalį, tad Raiteliams susirinkti reikės laiko. Ar tiesa, Hirgonai, kad Minas Tirito Valdovas žino daugiau, nei sako pranešime? Mes jau kariaujame – pats matei. Tad neužklupai mūsų netikėtai. Čia buvo Gendalfas Pilkasis, mes jau ruošiamės mūšiui rytuose.

— Negaliu pasakyti, ką Lordas Denetoras žino ar nuspėja, – tarė Hirgonas, – bet mums iš tiesų labai sunku. Mano valdovas neįsako tau, jis maldauja prisiminti draugystę, senąsias priesaikas ir jūsų pačių labui padaryti viską, kas įmanoma. Mums pranešama, kad daug rytų karalių stojo tarnauti Mordorui. Nuo šiaurės iki Dagorlado laukų sklando gandai apie susidūrimus bei kautynes. Pietuose sujudo haradrimai, baimė apėmė mūsų pakrantės žemes, tad iš ten pagalbos nesulauksime. Skubėkite! Mūsų lemtis spręsis prie Minas Tirito sienų. Jeigu potvynio nesulaikysime, jis užlies gražiuosius Rohano laukus, ir net ši Pilis kalnuose nebus saugi.

— Niūrios naujienos, – tarė Teodenas, – bet seniai lauktos. Perduok Denetorui, jog mes atvyktume, jeigu Rohanui net negrėstų pavojus. Bet mes stipriai nukentėjome kovose su išdaviku Sarumanu ir turime galvoti apie savo šiaurines bei rytines sienas. Tamsos Lordas turi pakankamai jėgų, kad sulaikytų mus prie Miesto sienų ir dar stipriau smogtų kitame Upės krante už Karalių Vartų. Bet pakaks atsargių minčių. Mes atvyksim. Susirinkimas rytoj. Viską sutvarkę, išvyksime nedelsdami. Aš galėjau paleisti per lygumas dešimt tūkstančių priešus bauginančių iečių, dabar, deja, bus mažiau. Negaliu palikti savo tvirtovių be apsaugos. Bet su manimi jos mažiausiai šeši tūkstančiai. Perduok Denetorui, kad šią valandą pats Marko Karalius nusileis į Gondorą, nors gal ir nebegrįš atgal. Vis dėlto kelias ilgas, o žmogus ir žirgas turi stoti į mūšį pailsėję. Po savaitės, skaičiuojant nuo rytojaus, jūs išgirsite iš šiaurės atjojančių Eorlo Sūnų šūkius.

— Po savaitės! – nuliūdo Hirgonas. – Tebus taip. Bet po savaitės jūs tikriausiai rasite vien miesto griuvėsius, nebent ateitų kokia nelaukta pagalba. Na, bent jau sutrukdysite orkams ir siauraakiams puotauti Baltajame Bokšte.

— Blogiausiu atveju, padarysime nors tiek, – atsakė Teodenas. – Bet aš ką tik grįžau iš mūšio ir ilgos kelionės, tad turiu pailsėti. Pasilik šią naktį čia. Rytoj pamatysi Rohano susirinkimą ir išjosi džiugesne širdimi. Rytą galva šviesesnė, o naktis pakeičia daug minčių.

Taip pasakęs karalius atsistojo, pakilo ir visi kiti.

— Eikite ilsėtis, – liepė jis, – gerai išsimiegokite. Tavęs, pone Meriadokai, man šiąnakt nebereikės. Būk pasiruošęs atsiliepti į mano kvietimą rytoj, vos pakils saulė.

— Būsiu pasiruošęs, – tarė Meris, – net jei lieptumėte kartu joti Mirusiųjų Takais.

— Neminėk lemtingų vardų! – įspėjo karalius. – Šis vardas gali tekti ne tam vienam keliui. Bet aš nesakiau, jog liepsiu tau kažkur keliauti. Labanaktis!

— Aš nepasiliksiu čia, kad laukčiau jų sugrįžtant! – pasakė Meris pats sau. – Nepasiliksiu, ne, nepasiliksiu! – Taip kartodamas jis užmigo savo palapinėje.

Hobitas pabudo purtomas žmogaus.

— Pabusk, pabusk, pone holbytle! – šaukė jis. Pagaliau ištrūkęs iš gilaus miego Meris staigiai atsisėdo. Buvo dar labai tamsu.

— Kas atsitiko? – paklausė jis.

— Tave kviečia karalius.

— Bet saulė dar nepakilo, – nustebo Meris.

— Ne, ir šiandien nepakils. O gal niekad, kai tokie debesys. Bet laiko nesustabdysi, nors saulė ir dingo. Paskubėk!

Užsimetęs drabužius Meris pasižiūrėjo laukan. Pasaulis aptemo. Oras atrodė rudas, viskas buvo juoda ar pilka, be šešėlių. Tvyrojo mirtina tyla. Nesimatė nė debesėlio, gal tik toli vakaruose, kur tįso tolimiausi didžiosios prieblandos pirštai, o pro juos dar švysčiojo šviesa. Virš galvų kabojo niūri beformė marška, kuo toliau, tuo labiau temo, o ne šviesėjo.

Meris pamatė daug stovinčių, žiūrinčių į viršų ir murmančių žmonių, jų veidai buvo pilki, liūdni, kai kurie atrodė išsigandę. Nupuolusia širdimi hobitas nuskubėjo pas karalių. Ten jau stovėjo Gondoro pasiuntinys Hirgonas, o šalia jo – panašiai apsirengęs, tik mažesnis bei kresnesnis vyras. Jis kaip tik kalbėjosi su karaliumi.

— Tamsa ateina iš Mordoro, valdove, – pasakė jis. – Tai prasidėjo vakar po saulėlydžio. Nuo rytinių tavo šalies sienų aš mačiau, kaip tamsa pakilo ir išplito danguje, o visą naktį, kol jojau, ji rijo žvaigždes. Dabar nuo čia iki Šešėlio Kalnų kabo didžiulis debesis, jis vis tamsėja. Karas jau prasidėjo.

Kurį laiką karalius tylėjo. Pagaliau jis prakalbo:

— Galų gale tai atsitiko. Didysis mūsų amžiaus mūšis, po kurio daugelio dalykų niekad nebebus. Užtat pagaliau nebereikia slėptis. Josime tiesiai, atviru keliu ir visu įmanomu greičiu. Tegu kariuomenė susirenka tuoj pat, gaištančiųjų nelauksime. Ar Minas Tiritas turi pakankamai atsargų? Reikia skubėti, tad daug neimsime, – tik tiek maisto bei vandens, kad užtektų mūšiui.

— Atsargos didelės ir seniai paruoštos, – atsakė Hirgonas. — Jokite kuo greičiau!

— Siųsk šauklius, Eomerai, – įsakė Teodenas. – Tegu Raiteliai renkasi!

Eomeras išėjo, Pilyje tuoj pat sugaudė trimitai, jiems atsakė kiti iš apačios, bet dabar jie skambėjo nebe taip tyrai ir drąsiai, kaip Meriui atrodė praėjusią naktį. Sunkiame ore trimitų garsas buvo šaižus ir niūrus.

Karalius pasisuko į Merį.

— Aš iškeliauju į karą, pone Meriadokai, – tarė jis. – Po kelių minučių išjosiu. Atleidžiu tave nuo tarnybos, bet ne nuo draugystės. Tu liksi čia. Jei norėsi, padėsi ledi Eovynai, kuri vietoj manęs vadovaus pasiliekantiems.

— Bet, valdove, – sumikčiojo Meris, – aš pasiūliau tau savo kardą. Aš nenoriu taip išsiskirti, Karaliau Teodenai. Visi mano draugai iškeliavo į mūšį, man bus gėda likti už nugarų.

— Mes josime ant didelių ir greitų žirgų, – pasakė Teodenas. – Nors tavo širdis narsi, ant jų joti nesugebėtum.

— Tada pririškite mane žirgui ant nugaros arba prie balnakilpių, ar dar kaip nors! – sušuko Meris. – Kelias tolimas, bet jei negalėsiu joti – bėgsiu, net jei atmuščiau kojas ir atvykčiau keliom savaitėm per vėlai.

Teodenas nusišypsojo.

-Jau geriau pasiimčiau tave pas save ant Sniegiakarčio, – tarė jis. – Šiaip ar taip, josi su manimi į Edorasą ir pamatysi Meduseldą. Tiek Styba tave nuneš – didysis jojimas prasidės, kai pasieksime lygumas.

Tada atsistojo Eovyna:

— Eime, Meriadokai! – tarė ji. – Aš parodysiu tau paruoštus daiktus. Jie drauge išėjo.

— Tai buvo vienintelis Aragorno pageidavimas, – pasakė Eovyna, jiems einant pro palapines, – kad tave apginkluočiau mūšiui. Kiek galėdama, jį įvykdžiau. Mano širdis sako, jog šitų daiktų tau reikės.

Ji įvedė Merį į būdelę tarp karaliaus sargybos palapinių. Ten ginklininkas jai atnešė mažą šalmą, apvalų skydą ir kitus daiktus.

— Mes neradome tau tinkamų šarvų, – pasakė Eovyna, – o juos pagaminti nėra laiko, bet štai tvirtos odos švarkas, durklas ir diržas. Kardą turi.

Meris nusilenkė. Mergina jam įteikė skydą, panašų į tą, kurį gavo Gimlis, su balto žirgo atvaizdu.

— Imk šiuos daiktus ir te jie tau atneša sėkmę, – palinkėjo Eovyna. – Lik sveikas, pone Meriadokai! Gal mudu dar susitiksime.

Šitaip tamsėjančioje prieblandoje Marko Karalius pasiruošė vesti Raitelius rytiniu keliu. Širdis spaudė nerimas, daug kas bijojo Šešėlio. Bet žmonės buvo tvirti ir ištikimi savo valdovui, tad nesigirdėjo nei verksmų, nei murmėjimo netgi Pilies stovykloje, kur apsistojo pabėgėliai iš Edoraso, daugiausia moterys, vaikai bei seniai. Virš jų pakibo bloga lemtis, tačiau jie ją pasitiko tylėdami.

Nepastebimai prabėgo dvi valandos, ir štai, žėrėdamas prieblandoje, karalius sėdo ant savo balto žirgo. Teodenas atrodė aukštas, išdidus, sniego baltumo plaukai plaikstėsi iš po šalmo. Daugelis žvelgė į jį ir padrąsėjo, matydami nesugniužusį, bebaimį karalių.

Plačiose lygumose šalia triukšmingos upės susirinko daugiau nei penkiasdešimt penki šimtai gerai ginkluotų Raitelių bei daug šimtų vyrų su atsarginiais lengvai apkrautais žirgais. Suskardėjo vienišas trimitas. Karalius pakėlė ranką ir Marko kariuomenė tyliai pajudėjo. Pirmi jojo dvylika garbingų Raitelių iš karaliaus palydos. Tada sekė karalius su Eomeru jam iš dešinės. Teodenas jau atsisveikino su Eovyna viršuje Pilyje ir buvo liūdnas, bet dabar kreipė mintis į jo laukiantį kelią. Už jo kartu su Gondoro pasiuntiniais ant Stybos jojo Meris, o šiems už nugarų – dar dvylika karių iš karaliaus namų. Jie leidosi žemyn pro ilgą eilę laukiančių vyrų tyliais ir rūsčiais veidais. Eilės gale vienas iš jų atidžiai pažvelgė į hobitą. „Jaunuolis, – pamanė nužvelgęs jį Meris, – žemesnis ir lieknesnis už kitus". Jis sugavo ugningą aštrių, pilkų akių žvilgsnį ir staiga sudrebėjo — jam pasirodė, jog tai veidas žmogaus, praradusio viltį ir einančio pasitikti mirties.

Palei šniokščiantį Sniegputį jie leidosi pilku keliu, pro Žemutinio Baro ir Virškučio kaimelius, kur iš tamsių durų žvelgė liūdni moterų veidai. Taip be ragų, arfų ar vyrų balsų prasidėjo didžioji kelionė į rytus, apie kurią dainavo dar daug Rohano kartų:

Gilėjančioje tamsoje karalius atvyko į Edorasą, nors buvo beveik vidurdienis. Ten jis trumpai stabtelėjo, o priėjo armijos prisidėjo dar trys šimtai pavėlavusių į susirinkimą Raitelių. Pavalgęs jis susiruošė tolyn ir pakvietė savo ginklanešį atsisveikinti. Meris paskutinį kartą paprašė nepalikti jo.

— Kaip jau sakiau, tai kelionė ne tokiems arkliams kaip Styba, tarė Teodenas. – O ką tu darytum tokiame mūšyje, kokio mes laukiame Gondore, Meriadokai, kary, kurio širdis didesnė už stotą?

— Kas žino? – klausimu į klausimą atsakė Meris. – Kam, valdove, priėmei mane ginklanešiu, jeigu neliksiu šalia tavęs? Aš nenoriu, kad apie mane dainuotų, jog likau už nugarų.

— Aš tave priėmiau ir atsakau už tave, – pasakė Teodenas, – o tu turi daryti, kaip liepiu. Niekas iš mano Raitelių neneš tavęs kaip nešulio. Jeigu mūšis vyktų prie mano vartų, galbūt tavo žygdarbius prisimintų menestreliai, bet nuo Mundburgo, kur valdovas yra Denetoras, mus skiria trys šimtai mylių. Daugiau nebekalbėsime.

Meris nusilenkė ir išėjo. Liūdnas jis žiūrėjo į raitelių eiles. Būriai jau ruošėsi išvykti: vyrai veržė diržus, tikrino balnus, glostė žirgus, kai kurie neramiai žvilgčiojo į dangų. Netikėtai kažkoks Raitelis priėjo ir sušnibždėjo hobitui į ausį:

— Dideliam norui keliai atviri – taip sakoma pas mus, – tarė jis. – Kelią radau ir aš.

Pakėlęs akis Meris pamatė, jog tai tas pats ryte matytas jaunas Raitelis.

— Tu nori keliauti kartu su Marko Valdovu – matau iš veido.

— Taip, – tarė Meris.

— Tada jok su manimi, – pasakė Raitelis. – Sėdėsi priešais po mano apsiaustu, kol išjosime toli į laukus ir tamsa taps dar tamsesnė. Gerų norų negalima užgniaužti. Niekam nieko nesakyk, jojam.

— Dėkui. Širdingai dėkui! – nudžiugo Meris. – Dėkui, pone, nors nežinau tavo vardo.

— Tikrai? – tyliai nusistebėjo Raitelis. – Vadink mane Dernhelmu.

Taigi išėjo taip, kad karaliui išsiruošus prieš Dernhelmą sėdėjo hobitas Meriadokas. Didelis pilkas žirgas Vėjūnas beveik nejautė papildomo svorio, nes Dernhelmas, nors ir tvirtai sudėtas, buvo lengvesnis už daugelį vyrų.

Jie jojo gilyn į šešėlį. Pirmą naktį kariuomenė nakvojo gluosnynuose už trisdešimt penkių mylių nuo Edoraso, kur Sniegputis įtekėjo į Entvašą. Tada jojo toliau per Foldą, pro Pelkes, dešinėje dideli ąžuolynai kerojo ant kalvų tamsiame Halifirieno šešėlyje netoliese Gondoro sienų, o kairėje esančias pelkes Entvašo žiotyse dengė ūkanos.

Keliaujant juos pasiekė gandai apie karą šiaurėje. Pašėlusiai skubantys šaukliai kalbėjo apie priešus, puolančius rytines sienas, apie orkų būrius, žygiuojančius per Rohano Dykvietę.

— Skubėkim! Skubėkim! – šaukė Eomeras. — Jau per vėlu sukti į šalį. Mūsų sparną saugos Entvašo pelkės. Negalime laukti nė akimirkos. Skubėkim!

Taip Karalius Teodenas paliko savo šalį. Mylia po mylios prieš jį driekėsi ilgas kelias, o pro šalį bėgo kalvos-švytūriai: Kalenhadas, Minas-Rimonas, Erelasas, Nardolas. Bet jų ugnys buvo užgesusios. Visas kraštas buvo pilkas ir tylus. Šešėlis priekyje tamsėjo, o viltis širdyse nyko.

4 Gondoro apgultis

Pipiną pažadino Gendalfas. Jų kambaryje degė žvakės, nes pro langus skverbėsi tik dulsva šviesa, oras buvo sunkus lyg prieš audrą.

— Kiek valandų? – žiovaudamas paklausė Pipinas.

— Antra po saulėtekio, – atsakė Gendalfas. – Laikas keltis ir ruoštis. Tave kviečia Miesto Valdovas – gausi naujas pareigas.

— Ar gausiu ir pusryčius?

— Ne! Pusryčiausi su manimi – tai viskas, ką valgysi iki vidudienio. Maistą dabar dalina labai griežtai.

Pipinas liūdnai pažvelgė į nedidelį gabalėlį duonos ir, jo nuomone, begėdiškai mažą gumulėlį sviesto, padėtą šalia puodelio su liesu pienu.

— Kodėl mane čia atsivežei? – paklausė jis.

— Pats puikiai žinai, – atšovė Gendalfas. – Toliau nuo bėdos. O jeigu tau čia nepatinka, prisimink, kad pats esi kaltas. Pipinas nieko nebesakė.

Netrukus jis su Gendalfu dar sykį žingsniavo šaltu koridoriumi prie Bokšto Salės durų. Ten prieblandoje tarsi senas kantrus voras, kaip rodėsi Pipinui, sėdėjo Denetoras. Atrodė, jog nuo vakar jis nepajudėjo iš vietos. Denetoras parodė Gendalfui sėstis, o į stovintį Pipiną kurį laiką nekreipė dėmesio. Pagaliau senis pasisuko į hobitą.

— Na, pone Peregrinai, tikiuosi, naudingai ir gerai praleidai vakarykščią dieną? Turbūt stalas šiame mieste tuštesnis, nei tau patiktų.

Pipiną apėmė nejaukus jausmas, jog viskas, ką jis darė ar sakė, buvo žinoma Miesto Valdovui, taip pat ir didžioji dalis to, ką jis galvojo. Hobitas tylėjo.

— Ką norėtum daryti mano tarnyboje?

— Maniau, pone, kad mano pareigos man bus nurodytos.

— Taip, kai sužinosiu, kam esi tinkamas, – atsakė Denetoras. – O greičiausiai sužinosiu, jei būsi šalia manęs. Mano pažas išsiprašė pervedamas į žvalgų grupę, tad tu kurį laiką jį pavaduosi. Patarnausi man, nešiosi pranešimus ir kalbėsies su manimi, jei nuo karo bei pasitarimų liks laisvo laiko. Ar moki dainuoti?

— Moku, – linktelėjo Pipinas. – Na, ne prasčiau už kitus hobitus. Bet mes neturime dainų, tinkamų didelėms salėms ar karui, valdove. Retai dainuojame apie didesnes bėdas nei vėjas ar lietus. Mūsų dainos dažniausiai apie linksmus dalykus arba apie maistą ir gėrimus.

— O kodėl tokios dainos netiktų mano salei arba tokiam metui? Mes, seniai gyvenantys po Šešėliu, mielai paklausysime aidų iš Šešėlio nepaliestos šalies. Bent žinosime, jog mūsų sargyba nenuėjo veltui, nors padėkos už tai ir nesulaukėme.

Pipinui širdis atšalo. Jam visai nepatiko mintis dainuoti Grafystės dainas Minas Tirito Valdovui, ypač tas juokingąsias, kurias jis mokėjo geriausiai. Tokiai progai jos buvo tikrai pernelyg, hm, kaimietiškos. Tačiau šio išmėginimo dar pavyko išvengti. Denetoras pasisuko į Gendalfą — jis klausinėjo apie rohirimus, jų politiką, apie karaliaus sūnėną Eomerą. Pipinas stebėjosi, kiek daug Valdovas žino apie taip toli gyvenančius žmones, nors, jo nuomone, jau daug metų pats nebuvo niekur keliavęs.

Pagaliau Denetoras mostelėjo Pipinui ir kuriam laikui jį paleido.

— Eik pas Citadelės ginklininkus, – liepė jis. – Gausi apsiaustą ir Bokšto amuniciją. Vakar įsakiau pagaminti, šiandien jau bus paruošta. Kai apsirengsi, grįžk!

Kaip sakė Denetoras, taip ir buvo. Netrukus Pipinas buvo aprengtas keistais juodai sidabriniais drabužiais. Jis gavo mažus šarvus, kurių žiedai tikriausiai buvo nukaldinti iš plieno, tačiau juodo kaip smala, ir aukštą šalmą su varno sparnais iš abiejų pusių. Šalmo viduryje buvo įsegta sidabrinė žvaigždė. Virš šarvų hobitas užsimetė trumpą juodą apsiaustą su sidabru išsiuvinėtu Medžio ženklu. Jo senuosius drabužius sulankstė, atidėjo į šalį, bet leido pasilikti pilkąjį Lorieno apsiaustą ir dėvėti ne tarnybos metu. Pipinas nežinojo, kad dabar atrodė labai panašus į Ernu i Phenannath, Miš-kavaikių Princą, kaip jį vadino žmonės. Tačiau hobitas jautėsi nepatogiai, o jo nuotaiką vis labiau gadino tvyranti prieblanda.

Tamsu ir niūru buvo visą dieną. Nuo blankios aušros iki vakaro sunkus šešėlis vis gilėjo, o visos širdys Mieste buvo prislėgtos. Aukštai viršuje karo vėjo nešamas šviesą rijo didžiulis debesis. Jis lėtai judėjo iš Juodosios Šalies į vakarus. Apačioje oras buvo tylus ir troškus, tarsi visas Anduino Slėnis lauktų triuškinančios audros.

Apie vienuoliktą valandą, pagaliau atleistas nuo tarnybos, Pipinas išėjo ieškotis valgio bei gėrimo – kad praskaidrėtų nuotaika ir būtų lengviau laukti. Prie bendro stalo jis vėl sutiko Beregondą, ką tik grįžusį iš užduoties Sargybiniuose Kelio Bokštuose Pelenore. Kartu jie nužingsniavo prie sienų, nes Pipinas viduje jautėsi kaip kalėjime ir duso netgi erdvioje Citadelėje. Jie susėdo prie rytinės ambrazūros, kur valgė bei šnekėjosi vakar.

Buvo saulėlydžio valanda, tačiau didžioji uždanga dabar nusidriekė toli į vakarus. Tik skęsdama jūroje saulė spėjo paleisti atsisveikinimo spindulį iki ateinant nakčiai. Jį pamatė Frodas, stovėdamas Kryžkelėje ir liesdamas nukritusią karaliaus galvą. Bet Pelenoro laukų po Mindoluino šešėliu spindulys nepasiekė: jie buvo rudi ir niūrūs.

Pipinui atrodė, jog nuo paskutinio sykio, kai jis čia sėdėjo, jau prabėgo metai: tada jis dar buvo hobitas, lengvabūdis keliautojas, menkai tesijaudinantis dėl patiriamų pavojų. Dabar jis tapo mažu kareiviu mieste, besiruošiančiame galingam šturmui, dėvinčiu išdidžią, bet rūsčią Bokšto Sargybinio aprangą.

Kitu laiku ir kitoje vietoje Pipinui būtų patikusi jo naujoji apranga, bet dabar jis žinojo, jog dalyvauja ne spektaklyje, o visiškai rimtai tarnauja rūsčiam valdovui, patekusiam į mirtiną pavojų. Šarvai buvo sunkūs, šalmas slėgė galvą. Nusiėmęs apsiaustą hobitas pasidėjo jį ant suolo. Tada nukreipė pavargusį žvilgsnį nuo tamsuojančių laukų apačioje ir nusižiovavęs atsiduso.

— Pavargai nuo tokios dienos? – paklausė Beregondas.

— Taip, labai, – atsakė Pipinas. – Pavargau laukdamas ir nieko neveikdamas. Daug valandų slampinėjau apie valdovo kambarį, kol jis tarėsi su Gendalfu, Princu ir kitais svarbiais asmenimis. Aš neįpratęs, pone Beregondai, alkanas patarnauti kitiems. Hobitui tai sunkus išbandymas. Tu, be abejo, manai, kad aš neįvertinu suteiktos garbės. Bet kas iš tokios garbės? Po galais, kas iš to valgio ir gėrimo po atslenkančiu Šešėliu? Ką jis reiškia? Oras tapo rudas ir troškus! Ar pučiant ryčiui čia dažnai taip sutemsta?

— Ne, – tarė Beregondas, – tai ne šio pasaulio oras. Tai Jo pikti kerai, dūmų kamuoliai iš Ugninio Kalno, temdantys širdis ir protus. Jam gerai sekasi. Norėčiau, kad sugrįžtų Lordas Faramiras. Jis nenusigąstų. Bet kas žino, ar jis besugrįš iš Tamsos anapus Upės?

— Taip, – tarė Pipinas, – Gendalfas irgi neramus. Man regis, jis nusivylė, čia nesuradęs Faramiro. O kur dingo jis pats? Paliko Valdovo tarybą dar iki pietų ir, kaip supratau, prastos nuotaikos. Galbūt sužinojo blogų naujienų.

Staiga jie sustingo, beveik suakmenėjo. Pipinas susmuko ant žemės, rankomis užsidengęs ausis, o Beregondas, kuris kalbėdamas apie Faramirą žiūrėjo pro ambrazūrą, ten sustingęs ir pasiliko, žvelgdamas išplėstomis akimis. Pipinas atpažino kadaise girdėtą siaubingą klyksmą – tą patį, kuris kažkada skambėjo Grafystėje. Dabar jis buvo garsesnis, o neapykanta dar didesnė, nuodingu beviltiškumu persmeigianti širdį.

Pagaliau Beregondas sunkiai prašneko:

-Jie čia! – tarė jis. – Sukaupk drąsą ir pažvelk! Apačioje darosi kažkas negera.

Pipinas nenoriai užsiropštė ant suolo, pažiūrėjo pro plyšį. Apačioje plytėjo blausus Pelenoras, tolumoje galėjai nuspėti Didžiosios Upės liniją. Dabar kaip nelauktos nakties šešėliai virš jos sukiojosi penki paukščiai, siaubingi tarsi maitėdos, didesni už erelius, žiaurūs kaip mirtis. Jie tai priartėdavo prie sienų beveik per lanko šūvį, tai ratais nusklęsdavo tolyn.

-Juodieji Raiteliai! – sumurmėjo Pipinas. — Juodieji Raiteliai ore! Žiūrėk, Beregondai! – suriko jis. — Jie aiškiai kažko ieško! Pažiūrėk, kaip jie sklando ir sukasi, visą laiką aplink tą pačią vietą! Ar matai, kažkas juda žeme? Tamsūs maži šešėliai. Taip, raiteliai: keturi ar penki. Ak, aš negaliu žiūrėti! Gendalfai! Gendalfai, gelbėk mus!

Pasigirdo ir nutilo dar vienas šaižus klyksmas. Hobitas atšoko nuo sienos, dusdamas kaip medžiojamas žvėris. Iš toli pro stingdantį klyksmą jis išgirdo silpną trimito garsą, ilgą aukštą natą.

— Faramiras! Lordas Faramiras! Tai jo signalas! – suriko Beregondas. – Narsioji širdis! Kaip jis prasimuš prie Vartų, jeigu tie pragaro vanagai turi ir kitų ginklų, ne vien baimę? Žiūrėk! Jie dar laikosi. Jie pasieks Vartus. Ne! Arkliai pamišo. Žiūrėk! Raiteliai nušoko žemėn, jie bėga pėsčiomis. Ne, vienas dar balne, bet jis laukia likusių. Tai turbūt Kapitonas: jam tos pabaisos nė mo-" tais. Viena pabaisa jį atakuoja. Padėkit, padėkit! Negi niekas neišeis? Faramirai!

Beregondas puolė žemyn ir nulėkė į tamsą. Gėdydamasis savo baimės, kai sargybinis Beregondas visų pirma galvojo apie mylimą Kapitoną, Pipinas atsistojo ir pažvelgė žemyn. Tą akimirką jis pastebėjo baltą sidabrinį blyksnį, atlekiantį iš šiaurės, tarsi mažą žvaigždę, nusileidusią į dulkėtus laukus. Šviesa lėkė kaip strėlė ir vis didėjo. Greitai ji pavijo keturis vyrus, bėgančius Vartų link. Pipinui pasirodė, jog blyški balta šviesa sklinda platyn, o sunkūs šešėliai traukiasi iš kelio. Jai dar labiau priartėjus, hobitas išgirdo galingą riksmą, ataidėjusį sienose.

— Gendalfas! – sušuko Pipinas. – Gendalfas! Jis visada pasirodo tamsiausią minutę. Pirmyn! Pirmyn, Baltasis Raiteli! Gendalfas, Gendalfas! – iš visų jėgų šaukė hobitas, tarsi didžių lenktynių žiūrovas ragindamas raitelį, kurio ir taip raginti nereikėjo.

Dabar jį pastebėjo ir tamsieji Šešėliai. Vienas nušvilpė į jį, bet Pipinui pasirodė, kad Gendalfas iškėlė ranką ir į viršų ištryško baltos šviesos spindulys. Nazgulas pratisai skausmingai suklykė, atsitraukė, o kiti keturi neteko drąsos. Kildami greitomis spiralėmis jie išnyko debesyse. Kurį laiką Pelenoras atrodė nebe toks tamsus. Pipinas matė, kaip likęs balne žmogus susitiko su Baltuoju Raiteliu, kaip jie laukė pėsčiųjų. Iš miesto pas juos išskubėjo žmonės, netrukus visi dingo iš akių po išorine siena. Pipinas žinojo, jog dabar jie žengia pro Vartus. Spėdamas, kad jie išsyk skubės į Bokštą pas Valdytoją, Pipinas nubėgo prie įėjimo į Citadelę. Ten jau laukė susirinkę daugybė žmonių, nuo aukštų sienų stebėjusių lenktynes bei išsigelbėjimą.

Netrukus nuo žemutinių terasų vedančiose gatvėse pasigirdo šurmulys, daug džiaugsmingų riksmų ir skanduojami Faramiro bei Mitrandiro vardai. Pagaliau Pipinas išvydo deglus ir lėtai jojančius du minios lydimus raitelius: vienas vilkėjo baltai, bet daugiau nebešvytėjo, prieblandoje atrodė blyškus, tarsi iššvaistęs ar pridengęs savo ugnį, kitas, juodaplaukis, jojo nuleidęs galvą. Jie nulipo žemėn, arklininkai paėmė Žvaigždikį ir kitą žirgą, abu nuėjo prie vartų sargybinio: Gendalfas ramiai, atmetęs pilką apsiaustą, vis dar ugnimi degančiomis akimis, kitas, visas apsirengęs žaliai – lėtai svyruodamas kaip pavargęs ar sužeistas.

Jiems praėjus pro žibintą virš vartų arkos, Pipinas prasigrūdo į priekį. Nuo blyškaus Faramiro veido jam užėmė kvapą. Tai buvo veidas žmogaus, kuris susidūrė su didžia baime, bet įveikė ją ir liko ramus. Kalbėdamas su sargybiniu jis stovėjo išdidžiai – Pipinas matė, koks jis panašus į savo brolį Boromirą, kurį hobitas iš pradžių mėgo. Pipinas žavėjosi karališku, bet švelniu Boromiro elgesiu. Tačiau pamatęs Faramirą jis pajuto širdį šoktelint nuo keisto, nepatirto jausmo. Faramiras spinduliavo tą aukštą kilmingumą, kurį turėjo ir Aragornas. Gal ne tokį aukštą, bet ir ne tokį tolimą bei blankų. Jis buvo Didžiųjų Karalių ainis, gimęs vėliau, bet dar paliestas Senosios Tautos išminties bei liūdesio. Dabar hobitas suprato, kodėl Beregondas su meile taria jo vardą. Faramiras buvo vadas, paskui kurį sekė žmonės, paskui kurį sektų ir jis, netgi po juodų sparnų šešėliu.

— Faramiras! – garsiai šaukė jis kartu su kitais. – Faramiras! Faramiras, išgirdęs keistą balsą Miesto žmonių gaudesy, atsisuko ir pažvelgęs žemyn apstulbo.

— Iš kur tu? – paklausė jis. – Miškavaikis su Bokšto apranga! Iš kur atsiradai?..

Bet čia tarp jų įsiterpė Gendalfas:

-Jis atvyko su manimi iš miškavaikių krašto. Jis atvyko su manimi. Negaiškime čia. Reikia daug pasakyti ir daug padaryti, o tu esi pavargęs. Jis eis kartu. Tiesą sakant, privalo eiti, jeigu nepamiršo savo naujųjų pareigų, — jei neklystu, šią valandą jis turi patarnauti savo lordui. Eime, Pipinai, sek paskui!

Pagaliau jie pasiekė asmeninį Miesto Valdovo kambarį. Aplink angliakrosnę buvo sustatyti gilūs krėslai, tarnai atnešė vyno. Niekieno nepastebimas Pipinas stovėjo už Denetoro kėdės ir pamiršęs nuovargį atidžiai klausėsi.

Užvalgęs baltos duonos ir išgėręs vyno, Faramiras atsisėdo ant suolelio tėvo kairėje. Šiek tiek toliau, iš kitos pusės, drožinėtoje kėdėje sėdėjo Gendalfas. Atrodė, tarsi jis miegotų. Mat iš pradžių Faramiras kalbėjo tik apie užduotį, su kuria buvo pasiųstas prieš dešimt dienų: pasakojo naujienas iš Itilieno, kalbėjo apie priešo bei jo sąjungininkų manevrus, apie kautynes kelyje, kuriose buvo įveikti Harado vyrai ir didysis jų žvėris – kapitonas raportavo savo vadui apie dažnai girdėtus dalykus, pasienio karo kasdienybę, kuri dabar, nors ir pergalinga, atrodė maža bei nereikšminga. Faramiras staiga pažvelgė į Pipiną:

— Dabar keistosios naujienos, – tarė jis. — Tai ne pirmasis miškavaikis, kurį mačiau iš šiaurės legendų nužengusį į pietinius kraštus.

Gendalfas išsitiesė ir sugniaužė kėdės ranktūrius, bet nieko nepasakė. Žvilgsniu jis sulaikė iš Pipino lūpų besiveržiantį šūksnį. Denetoras pažvelgė į jų veidus. Jis linktelėjo, tarsi parodydamas, jog suprato neištartus žodžius. Visiems tyliai ir ramiai sėdint Faramiras lėtai pasakojo savo istoriją. Jis nuolatos žiūrėjo į Gendalfą, bet retkarčiais jo žvilgsnis nukrypdavo į Pipiną, lyg jis stengtųsi geriau prisiminti ką matęs.

Faramirui papasakojus apie susitikimą su Frodu ir jo tarnu bei apie Henet Anuino įvykius, Pipinas pastebėjo, kad Gendalfo rankos, įsikirtusios į raižytą medį, dreba. Dabar jos atrodė nubalusios, labai senos. Žiūrėdamas į jas, Pipinas ūmai suvokė, jog Gendalfas, pats Gendalfas yra susirūpinęs, netgi išsigandęs. Kambaryje tvyrojo troškus, sunkus oras. Pagaliau Faramiras papasakojo apie išsiskyrimą su keliautojais ir jų ryžtą žygiuoti į Kirit Ungolą. Jis nutilo, papurtė galvą, atsiduso. Gendalfas pašoko.

— Kirit Ungolą? Morgulo Slėnį? – paklausė jis. – Laikas, Faramirai, laikas? Kada su jais išsiskyrei? Kada jie pasieks tą prakeiktą slėnį?

— Išsiskyriau su jais ryte prieš dvi dienas, – atsakė Faramiras. – Nuo ten iki Morgulduino Slėnio keturiasdešimt penkios mylios, jeigu jie eitų tiesiai į pietus, ir dar penkiolika į vakarus nuo prakeikto Bokšto. Greičiausiai jie ten galėjo atsirasti tik šiandien, o gal dar ir ne. Aš suprantu, ko bijai. Bet tamsa kilo ne dėl jų. Ji prasidėjo vakar – praėjusią naktį visą Itilieną užklojo šešėlis. Man aišku, jog Priešas seniai rengėsi mus pulti ir buvo nustatęs valandą anksčiau, nei keliautojai paliko mano prieglobstį.

Gendalfas žingsniavo po kambarį.

— Ryte prieš dvi dienas, trys dienos kelionės! Kaip toli nuo čia iki jūsų išsiskyrimo vietos?

— Paukščiui būtų septyniasdešimt penkios mylios, – atsakė Faramiras. – Bet aš negalėjau atvykti greičiau. Vakar dar buvau Kair Androse, ilgoje saloje šiaurinėje Upės dalyje, kurią giname. Žirgai buvo kitame krante. Stojus tamsai supratau, jog reikia skubėti, tad išjojau su trimis raiteliais. Likusį būrį pasiunčiau sustiprinti Osgiliato brastų įgulos. Tikiuosi, nesuklydau? — jis pažiūrėjo į tėvą.

— Nesuklydai? – sušuko Denetoras, jo akys blykstelėjo. – O kodėl domiesi? Vyrams vadovavai tu. Ar teiravaisi mano nuomonės dėl visų savo sprendimų? Dabar nesipūti, bet jau senokai nesukai iš savo kelio dėl mano patarimų. Kalbėjai, kaip visada, sumaniai, bet argi aš nemačiau, jog tavo akys įsmeigtos į Mitrandirą, klausdamos, ar gerai kalbi, ar ne per daug pasakei? Jis jau senokai pavergė tavo širdį. Sūnau, tavo tėvas senas, bet dar nesuvaikėjęs. Aš matau ir girdžiu, ką noriu. Nedaug iš tavo nutylėtų ar pusiau pasakytų dalykų liko man paslaptinga. Aš žinau daugelio mįslių atsakymus. Vargšas, vargšas Boromiras!

-Jeigu tai, ką padariau, tau nepatinka, tėve, – nuleido galvą Faramiras, – tuomet man reikėjo išklausyti tavo patarimų, prieš užsikraunant šitą sunkų sprendimą.

— Ar tai būtų jį pakeitę? – paklausė Denetoras. — Vis tiek būtum pasielgęs taip pat. Gerai tave pažįstu. Nuolat troškai atrodyti dosnus ir kilnus tarsi koks senovės karalius. Galingam, taikiam valdovui tai gal ir tinka. Bet beviltišką valandą už švelnumą atsimokama mirtimi.

— Tegu bus taip, – tarė Faramiras.

— Tegu bus taip! – suriko Denetoras. – Žūsi ne vien tu, Lorde Faramirai – žus tavo tėvas ir visa tavo tauta, kurią po Boromiro mirties privalai apginti.

— Gal norėtum, – įsmeigė akis Faramiras, – kad vietoj jo būčiau iškeliavęs aš?

— Taip, išties to norėčiau, – rėžė Denetoras. – Boromiras buvo ištikimas man, o ne kažkokiam burtininkui. Jis būtų prisiminęs pareigą ir nenusisukęs nuo likimo dovanos. Jis būtų atgabenęs man didžią dovaną.

Akimirką Faramiras nesusitvardė.

— Norėčiau, kad prisimintum, tėve, kodėl Itiliene buvau aš, o ne jis. Bent vieną kartą tavo valia buvo išpildyta. Jis iškeliavo su Miesto Valdovo užduotimi.

— Nepilk kartėlio į mano taurę, – įspėjo Denetoras. — Jau daug naktų aš išjos gėriau, jausdamas, jog blogiausia dar priekyje. Taip "ir atsitiko. O kad viskas būtų kitaip! O kad tas daiktas būtų atsidūręs pas mane!

— Guoskis kiek tinkamas! – tarė Gendalfas. – Boromiras tau niekada nebūtų jo atidavęs. Jis žuvo, žuvo kaip didvyris, temiega ramybėje! Tu apgaudinėji pats save. Jis būtų ištiesęs ranką paimti to daikto, paėmęs ir kritęs. Jis būtų pasilikęs jį sau – nebūtum pažinęs savo grįžusio sūnaus.

Denetoro veidas tapo šaltas ir rūstus.

— Boromiras nepasidavė tavo įtakai, ar ne? – tyliai paklausė jis. – Aš, jo tėvas, sakau, jog jis būtų atnešęs tą daiktą man. Tu išmintingas, Mitrandirai, bet per savo klastas daug ko nesuvoki. Yra patarimų, vertesnių už burtininkų gudrybes ar kvailių skubėjimą. Šiuos reikalus aš išmanau daugiau, nei tau atrodo.

— Ką gi tu manai? – paklausė Gendalfas.

— Manau, kad reikėjo vengti dviejų kvailysčių. Naudotis tuo daiktu pavojinga. Bet tokią valandą atiduoti jį kvailam miškavaikiui ir išsiųsti į paties Priešo šalį, kaip padarei tu su šituo mano sūnum, yra beprotybė.

— O ką būtų padaręs Lordas Denetoras?

— Kitką. Jis jokiais būdais nebūtų rėmęsis tik kvailomis viltimis, rizikuodamas būti sutriuškintas, jei Priešas atgaus, ką prarado. Ne, daiktas būtų saugomas, saugomas giliai po žeme. Nenaudojamas iki mirtinos būtinybės, nebent tokiai pergalei, po kurios mes, mirę, galėtume ilsėtis ramybėje.

— Tu galvoji, valdove, tik apie savo Gondorą, – tarė Gendalfas. – Dar yra ir bus kitų žmonių, kitų gyvenimų, kitų laikų. Man gaila netgi jo vergų.

— O kur ieškos pagalbos tie žmonės, jei kris Gondoras? – atrėmė Denetoras. — Jeigu tas daiktas dabar gulėtų giliuose mano tvirtovės rūsiuose, mes nevirpėtume iš baimės šioje tamsoje, laukdami blogiausio, ir tuščiai nesiginčytume. Jeigu netiki, kad būčiau išlaikęs bandymą, menkai mane pažįsti.

— Netikiu, – pasakė Gendalfas. — Jeigu tikėčiau, būčiau atsiuntęs tą daiktą saugoti tau ir išgelbėjęs kitus nuo kančių. O dabar, girdėdamas tavo šnekas, tikiu ne daugiau nei Boromiru. Palauk, suvaldyk pyktį! Aš nepasitikiu netgi pats savimi – aš atsisakiau to daikto, kai man jį siūlė laisva valia kaip dovaną. Tu stiprus ir gali save valdyti, Denetorai, bet gavęs tą daiktą būtum pražuvęs. Užkastas po Mindoluino šaknimis, jis išėstų tavo protą, užtemdytų mintis, o mus ištiktų dar blogesni dalykai.

Akimirką Denetoro akys, žiūrinčios į Gendalfą, vėl sužaibavo. Pipinas pajuto, kokia įtampa tvyro tarp jų, atrodė, kad jų ugningi žvilgsniai susikryžiavo tarsi špagos. Pipinas virpėjo, laukdamas, kuo tai baigsis. Bet staiga Denetoras atsilošė kėdėje ir vėl nurimo. Jis gūžtelėjo pečiais.

-Jeigu, jeigu! – tarė jis. – Tai tušti žodžiai. Jis dingo Šešėlyje nežinia, kas laukia jo ir mūsų. Ilgai netruks. Dabar tegu visi, besikaunantys su Priešu, susivienija ir nepraranda vilties, o praradę ją, tegu miršta laisvi. — Jis pasisuko į Faramirą. – Ką manai apie Osgiliato įgulą?

-Ji nestipri, – atsakė Faramiras. – Kaip minėjau, išsiunčiau Itilieno būrį jos sustiprinti.

— Manau, to neužteks, – tarė Denetoras. – Osgiliatui teks pirmas smūgis. Ten reikės tvirto vado.

— Ten ir daug kur kitur, – atsiduso Faramiras. – Vargšas mano brolis, aš jį irgi mylėjau! — Jis pakilo. — Ar galiu išeiti, tėve? – Faramiras susvyravo ir palinko virš tėvo kėdės.

— Matau, esi pavargęs, – tarė Denetoras. – Tau teko sunki kelionė. Girdėjau, kad jūsų pėdomis sekė Tamsa. Dabar eik ilsėtis. Rytoj būsi reikalingesnis.

Visi paliko Miesto Valdovą, nuėjo ilsėtis. Lauke plytėjo aklina tamsa. Gendalfas, lydimas mažą deglą nešančio Pipino, žingsniavo į savo kambarius. Jie nesikalbėjo, kol neužvėrė už nugaros durų. Tada Pipinas paėmė Gendalfo ranką.

— Pasakyk, – tarė jis, – ar yra vilties? Kalbu apie Frodą.

Gendalfas uždėjo ranką hobitui ant galvos.

-Vilties niekada nebuvo daug, – atsakė jis, – tik kvailos svajos, kaip šiandien buvo pasakyta. Kai aš išgirdau apie Kirit Ungolą... – Jis nebaigė sakinio ir nuėjo prie lango, tarsi jo akys galėtų praskirti tamsą rytuose. – Kirit Ungolas! – sumurmėjo Gendalfas. – Kodėl būtent ten? — Jis atsisuko. – Dar dabar, Pipinai, širdis man stingsta krūtinėje, kai tariu tą vardą. Vis dėlto tikiu, kad Faramiro atneštos žinios mums suteikia vilties. Aišku, kad Priešas pradėjo karą ir "žengė pirmą žingsnį, kai Frodas dar buvo laisvas. Dabar daug dienų jo akys kryps čia, o ne į savo šalį. Aš iš toli jaučiu jo skubėjimą ir baimę. Jis pradėjo karą anksčiau nei ketino. Kažkas jį sutrikdė. Gendalfas stovėjo galvodamas.

— Galbūt, – sumurmėjo jis, – galbūt mums išėjo į naudą net tavo kvailumas, berneli. Pasvarstykim: prieš kokias penkias dienas Jis turėjo sužinoti, kad mes nuvertėme Sarumaną ir paėmėme Akmenį. Kas iš to? Bėjo žinios negalime jo naudoti savo tikslams. Aha, palauk! Aragornas? Jo laikas artėja. Jis stiprus ir tvirtas, Pipinai, narsus ir ryžtingas. Jeigu reikia, jis pasielgs savo galva, nepaisydamas net didžiausio pavojaus. Gali būti. Jis galėjo panaudoti Akmenį, pasirodyti Priešui ir mesti jam iššūkį. Galbūt. Na, bet atsakymo nesužinosime, kol neatvyks Rohano Raiteliai, jeigu tik jie nepavėluos. Mūsų laukia nekokios dienos. Miegokim, kol dar galim!

— Bet... – pradėjo Pipinas.

— Bet kas? – atsisuko Gendalfas. – Šią naktį leisiu tik vieną bet.

— Golumas, – pasakė Pipinas. – Kaip, po galais, jie gali keliauti su juo, netgi sekti paskui jį? Aš mačiau, jog Faramirui ta vieta, kur jis juos vedė, patiko ne labiau negu tau. Ką visa tai reiškia?

— Dabar negaliu atsakyti, – tarė Gendalfas. – Mano širdis spėjo, jog Frodas ir Golumas turėjo susitikti. Į gera, ar į bloga. Bet apie Kirit Ungolą aš šiąnakt nekalbėsiu. Išdavystės, išdavystės bijau, to klastingo padaro išdavystės. Kaip bus, taip bus. Prisimink, kad išdavikas kartais išduoda pats save ir vietoj blogio padaro tik geriau. Kartais taip nutinka. Labanaktis!

Kitos dienos rytas išaušo panašus į rudą prieblandą. Po Faramiro sugrįžimo nudžiugusias žmonių širdis vėl prislėgė nerimas. Tą dieną sparnuotų Šešėlių nesimatė, bet retkarčiais aukštai virš miesto pasigirsdavo tolimas klyksmas. Jį išgirdę žmonės sustingdavo pakirsti siaubo, o silpnesni vaitojo ir verkė. Faramiras vėl išvyko.

-Jam neleidžia pailsėti, – murmėjo kai kas. – Valdovas varo jį kaip su botagu, dabar Faramiras dirba už du – už save ir už tą, kuris negrįš.

Žmonės vis žvelgė į šiaurę klausdami:

— Kur Rohano Raiteliai?

Iš tiesų Faramiras iškeliavo ne savo valia. Tarybai vadovavo Miesto Valdovas – tą dieną jis nesiruošė lankstytis prieš kitus. Taryba susirinko anksti ryte. Ten kapitonai nusprendė, kad dėl grėsmės iš pietų smogti patiems galimybių nėra, nebent pasirodytų Rohano Raiteliai. Kol kas reikia stiprinti sienas ir laukti.

— Bet, – pasakė Denetoras, – taip lengvai neatiduokime išorinių gynybos pozicijų, kurias taip sunkiai statėme. Priešas turi brangiai sumokėti keldamasis per Upę. Pajėgos, kurių pakaktų Miesto apsiausčiai, negali persikelti į šiaurę nuo Kair Androso – ten pernelyg pelkėta. Negali ir pietuose, arčiau Lebenino, – ten Upė per plati. Jiems reikėtų daugybės laivų. Vadinasi, jis smogs Osgiliate, kaip anksčiau, kai jį sulaikė Boromiras.

— Tai buvo tik bandymas, – atsakė Faramiras. – Šiandien galime priversti Priešą sumokėti dešimtgubai už persikėlimą, ir vis tiek bus per maža. Jam lengviau prarasti armiją negu mums būrį. O tiems, kuriuos išstatysime taip toli, bus labai pavojinga atsitraukti, jeigu Jis prasiverš per Upę.

— O kaip Kair Androsas? – papildė Princas. — Jeigu giname Osgiliatą, reikia išlaikyti ir jį. Nepamirškime pavojaus iš kairės. Rohirimai gali atvykti, gali ir neatvykti. Faramiras papasakojo mums apie galingas pajėgas, traukiamas prie Juodųjų Vartų. Iš ten pasirodys daugiau nei viena armija ir smogs daugiau nei į vieną vietą.

— Kare rizikuojama daug kuo, – tarė Denetoras. – Kair Androsas yra ginamas, daugiau karių ten nebesiųsime. Bet aš neatiduosiu Upės ir Pelenoro be kovos — jeigu atsiras vadas, kuriam užteks drąsos įvykdyti valdovo valią.

Visi tylėjo. Pagaliau prabilo Faramiras:

— Aš nesipriešinsiu tavo valiai, valdove. Kadangi netekai Boromiro, į jo vietą stosiu aš. Jeigu įsakysi.

— Įsakau, – linktelėjo Denetoras.

— Tada lik sveikas! – pasakė Faramiras. – Bet jeigu grįšiu, galvok apie mane geriau.

— Priklausys nuo to, kaip sugrįši, – atrėmė Denetoras. Paskutinis su Faramiru prieš jam išjojant į rytus kalbėjosi Gendalfas.

— Nesišvaistyk savo gyvybe įsikarščiavęs ar kartėlio apimtas, patarė jis. – Tavęs reikės čia, ne vien karo reikalams. Tavo tėvas myli tave, Faramirai, tu netruksi tuo įsitikinti. Lik sveikas!

Taigi Lordas Faramiras vėl išjojo. Su savim jis pasiėmė visus savanorius bei tuos, kuriuos galėjo išleisti miesto gynėjai. Stovintieji ant sienų prietemoje žvelgė į sugriautą miestą ir galvojo, kas ten vyksta, nes nieko nesimatė. Kiti nuolat žvelgė į šiaurę, skaičiuodami mylias iki Teodeno Rohane.

— Ar jis atvyks? Ar prisimins senąją mūsų sąjungą? – klausė jie.

— Taip, jis atvyks, – kartojo Gendalfas. – Net jei pavėluos. Pagalvokit! Raudonoji Strėlė geriausiu atveju galėjo jį pasiekti prieš dvi dienas, o nuo Edoraso kelias tolimas.

Naujienos atėjo naktį. Nuo brastų atlėkė raitelis — jis pranešė, kad iš Minas Morgulo išėjo armija ir artėja prie Osgiliato. Prie jos jau prisijungė būriai iš pietų – aukšti ir žiaurūs haradrimai.

— Mes sužinojome, – pasakojo žinianešys, – kad juos vėl veda Juodasis Kapitonas, jo skleidžiama baimė jau sklinda už Upės.

Su šiais bloga lemiančiais žodžiais baigėsi trečioji Pipino diena Minas Tirite. Nedaug kas ilsėjosi – vilčių, kad Faramiras ilgai išlaikys brastas, liko nedaug.

Kitą dieną tamsa liovėsi augusi, tačiau žmonių širdis ji slėgė dar smarkiau. Juos apėmė siaubas. Vėl atskriejo blogos naujienos. Priešas laimėjo Anduino brastas. Faramiras traukėsi prie Pelenoro sienos, burdamas savo vyrus prie fortų, bet priešų buvo dešimt kartų daugiau.

-Jeigu jis prasiverš prie Pelenoro, – kalbėjo pasiuntinys, – priešai lips jam ant kulnų. Jie brangiai sumokėjo už perkėlą, bet ne taip brangiai, kaip tikėjomės. Mat viską buvo puikiai suplanavę. Dabar aišku, jog jau seniai jie Rytiniame Osgiliate paslapčia statė valtis bei laivus. Veržėsi per Upę kaip tarakonai. O Juodojo Kapitono galia tiesiog nenusakoma. Daugelis vyrų neištveria net gandų apie jo artėjimą. Patys priešai virpa prieš jį, jam paliepus jie tuoj pat nusižudytų.

— Vadinasi, manęs labiau reikia ten, – pasakė Gendalfas ir tuoj pat išjojo. Baltas raitelio siluetas greitai dingo iš akių.

Visą tą naktį vienišas Pipinas nesudėdamas bluosto stovėjo ant sienos ir žiūrėjo į rytus.

Vos suskambėjus ryto varpams, tarsi besityčiojantiems iš žmonių šitoje tamsoje, tolumoje pasirodė liepsnos – ten, kur stovėjo Pelenoro sienos. Sargybiniai sutrimitavo pavojų, visi Miesto vyrai griebėsi ginklų. Kartkartėmis blyksteldavo raudona liepsna, sunkiame ore girdėjosi lėtas dundesys.

-Jie paėmė sieną! – šaukė žmonės. — Jie pramušė skyles! Jie ateina!

— Kur Faramiras? – susijaudinęs šaukė Beregondas. – Nesakykit, kad jis krito!

Pirmasis naujienų atnešė Gendalfas. Jis pasirodė įpusėjus rytui, lydimas saujelės raitelių, saugančių vežimų eilę. Vežimai buvo pilni sužeistųjų, kuriuos buvo galima išgelbėti iš sudaužytų fortų. Burtininkas iš karto nuskubėjo pas Denetorą. Miesto Valdovas su Pipinu laukė didžiajame kambaryje virš Baltojo Bokšto Salės. Žvelgdamas pro miglos aptrauktus langus į šiaurę, pietus ir rytus, jis tamsiomis akimis tarytum stengėsi praskirti jį supančius lemties šešėlius. Dažniausiai jis žvelgė į šiaurę, kartais įsiklausydamas į tylą, lyg per kažkokį stebuklą jo ausys būtų girdėjusios toli lygumose dundančias kanopas.

— Ar Faramiras grįžo? – paklausė jis.

— Ne, – tarė Gendalfas, – bet man išvykstant dar buvo gyvas. Jis nusprendė likti su ariergardu, kad atsitraukimas nuo Pelenoro nevirstų bėgimu. Galbūt jam pavyks pakankamai ilgai išsilaikyti, bet vargu. Prieš jį pernelyg stiprus priešas. Atvyko tas, kurio bijojau.

— Ne... ne Juodasis Valdovas? – iš siaubo užsimiršęs sušuko Pipinas.

Denetoras karčiai nusijuokė.

— Ne, dar ne, pone Peregrinai! Jis pasirodys tik tam, kad triumfuotų prieš mane, kai viskas bus laimėta. Jis naudojasi kitais kaip savo ginklais. Taip daro visi didieji valdovai, jei jiems pakanka išminties, pone miškavaiki. Argi aš dabar sėdėčiau savo bokšte, mąstyčiau, žiūrėčiau ir laukčiau, aukodamas netgi savo sūnus? Aš dar galiu laikyti ginklą.

Jis atsistojo atmesdamas ilgą juodą apsiaustą. Pipinas apstulbo po juo Denetoras dėvėjo šarvus. Jis turėjo apsijuosęs diržą su ilgu kardu, paslėptu juodai sidabrinėse makštyse.

— Taip aš vaikščioju ir taipjau daugelį metų miegu, – tarė jis, nes senstantis kūnas minkštėja bei silpsta.

— Barad Duro Lordas, baisiausiasis iš kapitonų, jau paėmė išorines tavo sienas, – tarė Gendalfas. – Buvęs Angmaro Karalius, Raganius, Žiedo Šmėkla, Nazgulų Valdovas, siaubo ietis Saurono rankoje, nevilties šešėlis.

— Tada, Mitrandirai, sutikai savęs vertą priešą, – tarė Denetoras. – Aš jau seniai žinojau, kas yra Tamsiojo Bokšto kariaunos vadas. Ar tai viskas, ką turi pasakyti sugrįžęs? O gal atsitraukei, nes priešas tau per stiprus?

Pipinas suvirpėjo, bijodamas staigaus Gendalfo įniršio, bet hobitas baiminosi be reikalo.

— Gali būti, – tyliai atsakė Gendalfas. – Mūsų jėgų išbandymas dar neatėjo. Jeigu senieji žodžiai teisingi, jis kris ne nuo kario rankos, ir jo likimas nežinomas išminčiams. Kad ir kaip ten būtų, Nevilties Kapitonas kol kas nesiveržia priekin. Anot išmintingų tavo žodžių, jis vadovauja iš užnugario, versdamas pametusius protą vergus bėgti pirmyn. Ne, aš grįžau, saugodamas sužeistuosius, kuriuos dar galima išgydyti. Ramasas pramuštas plačiai – Mordoro armija prasiverš daugelyje vietų. Bet ne tai svarbiausia. Greitai laukuose bus mūšis. Paruoškite išpuolį. Tegu tai bus raiti vyrai. Jie yra visa mūsų viltis, nes Priešas turi vienintelę silpną vietą – mažai raitelių.

— Mums jų irgi trūksta. Dabar atvykęs Rohanas būtų pačiu laiku, – pasakė Denetoras.

— Iš pradžių teks sutikti kitus atvykėlius, – tarė Gendalfas. – Mus jau pasiekė bėgliai iš Kair Androso. Sala žlugo. Iš šiaurės rytų, pro Juoduosius Vartus, išėjo kita armija.

— Kai kurie kaltina tave, Mitrandirai, jog su malonumu neši blogas naujienas, – tarė Denetoras, – bet šįkart pavėlavai – visa tai žinojau jau naktį. O dėl išpuolio, aš jau apie tai pagalvojau. Leiskimės žemyn.

Ėjo laikas. Pagaliau stebėtojai ant sienų pamatė besitraukiančius būrius. Mažos pavargusių, sužeistų žmonių grupelės pasirodė pirmos, kai kurie bėgo lyg persekiojami. Rytuose žybčiojo tolimos ugnys, dabar kai kuriose vietose jos slinko per lygumą. Namai ir klėtys degė. Tada iš daugelio vietų pasiliejo skubantys raudonos liepsnos upeliai, vinguriuojantys tamsoje, sukantys link plačios kelio linijos, vedančios nuo Miesto vartų iki Osgiliato.

— Priešas, – murmėjo žmonės, — jie paėmė sieną. Štai jie veržiasi pro plyšius! Atrodo, jog nešasi deglus. Kur mūsiškiai?

Artėjo vakaras, buvo taip tamsu, kad netgi toliaregiai Citadelės vyrai beveik nieko nematė, kas vyksta laukuose, išskyrus vis plintančius gaisrus ir ilgėjančią bei greitėjančią ugnies upę. Pagaliau, iki miesto likus mažiau nei myliai, pasirodė būrys karių, — jis žygiavo, nebėgo, vis dar laikė gretas.

Stebėtojams užgniaužė kvapą.

— Ten turi būti Faramiras, – kalbėjo jie. — Jam paklūsta ir žmogus, ir žirgas. Jam pavyks.

Dabar pagrindinė atsitraukiančiųjų dalis buvo vos už ketvirčio mylios. Iš tamsos už mažo būrio nugarų pasirodė grupelė raitelių. Visa, kas liko iš ariergardo. Jie dar sykį apsisuko, žvelgdami į artėjančias ugnies linijas. Staiga pasigirdo garsūs riksmai. Pasirodė priešo raiteliai. Ugnies linijos virto srovėmis, eilė po eilės žygiavo orkai, nešdami liepsnas, laukiniai pietiečiai su raudonomis vėliavomis šaukė nesuprantamus šūkius, visi veržėsi priekin, vydamiesi besitraukiančius. Aštriai suklikę iš tamsaus dangaus žemyn smigo sparnuoti šešėliai – žudyti pasiruošę Nazgulai.

Atsitraukimas virto bėgimu. Žmonės jau skilo nuo pagrindinės grupės, praradę protą metė ginklus ir šaukdami iš baimės krito ant žemės.

Tada iš Citadelės sutrimitavo – Denetoras pagaliau išleido puolėjus. Pasislėpę Vartų šešėlyje po dunksančiomis sienomis visi Miesto raiteliai laukė signalo. Dabar jie puolė pirmyn, išsirikiavo, perėjo į zovada ir garsiai surikę užgriuvo priešus. Nuo sienų atsklido atsakantys riksmai – priekyje lėkė gulbių riteriai iš Dol Amroto su savo Princu ir mėlyna jo vėliava.

— Amrotas už Gondorą! – suriko jie. – Amrotas už Faramirą!

Kaip griaustinis jie smogė priešams iš abiejų besitraukiančios kariuomenės sparnų. Bet vienas raitelis aplenkė visus, greitas kaip vėjas žolėje — jį nešė Žvaigždikis, švytintį, žėrintį, su šviesos žaibais iškeltoje rankoje.

Nazgulai suklykė ir nuskriejo šalin, nes jų Kapitonas dar nebuvo pasirengęs mesti iššūkį baltajai priešo ugniai. Matydami tik savo grobį, Morgulo kariai buvo užklupti iš netyčių, palūžo ir išsklido kaip žiežirbos viesule. Besitraukiantys būriai garsiai sušuko ir apsigręžę smogė persekiotojams. Medžiotojai pavirto grobiu. Atsitraukimas virto puolimu. Lauką nuklojo nukirsti orkai bei žmonės, nuo pamestų deglų kilo besisukantys dvokiantys dūmai. Raiteliai jojo tolyn.

Bet Denetoras neleido jiems nutolti per toli. Nors priešas sutriko ir kuriam laikui buvo atstumtas, iš rytų skubėjo didelės pajėgos. Vėl suskardėjo trimitas, skelbdamas atsitraukimą. Gondoro raiteliai sustojo. Už jų priedangos persitvarkė besitraukiantys būriai. Dabar jie ramiai žygiavo atgal. Kariai pasiekė Vartus ir išdidžiai grįžo į Miestą. Žmonės su pasididžiavimu žiūrėjo įjuos ir garsiai šaukė, nors širdyse buvo neramu. Būriai skaudžiai sumažėjo. Faramiras prarado trečdalį vyrų. O kur buvo jis pats?

Jis pasirodė paskutinis. Įžygiavo jo kariai. Grįžo Dol Amroto raiteliai, už jų jojo vėliavnešys ir Princas. Rankose Princas laikė savo giminaičio Faramiro, Denetoro sūnaus, kūną, rastą mūšio lauke.

— Faramiras! Faramiras! – verkdami kartojo žmonės gatvėse.

Bet jis neatsakė. Jo kūną kariai vingiuojančiu keliu nunešė į Citadelę pas tėvą. Sprukdami nuo Baltojo Raitelio Nazgulai spėjo paleisti mirtiną strėlytę, ir Faramiras, tuo metu kovęsis su raitu Harado milžinu, parkrito ant žemės. Tik Dol Amroto smūgis išgelbėjo jį nuo raudonų pietiečių kardų, pasiruošusių sukapoti gulintį.

Princas Imrahilis nunešė Faramirą į Baltąjį Bokštą. Jis tarė:

— Po didžių žygdarbių jūsų sūnus sugrįžo, valdove.

Jis papasakojo viską, ką matė. Denetoras atsistojo. Tylėdamas jis žiūrėjo į savo sūnaus veidą. Tada paliepė pakloti lovą kambaryje, paguldyti Faramirą ir visiems išeiti. Pats jis pakilo į slaptą kambarį Bokšto pastogėje. Daug kas ten pažvelgę siauruose languose matė šokinėjančią blyškią šviesą, po toji užgeso. Kai Denetoras vėl nusileido, jis nuėjo pas Faramirą ir tyliai atsisėdo šalia, bet valdovo veidas buvo pilkas, labiau negyvas nei jo sūnaus.

Pagaliau miestas buvo apgultas, apsuptas priešų. Ramasas krito, Pelenoras atiteko Priešui.

Paskutines naujienas iš už sienų atnešė prieš pat uždarant Vartus šiauriniu keliu atbėgę žmonės. Tai buvo likutis sargybos, saugojusios tą vietą, kur kelias iš Anorieno bei Rohano pasiekė Miesto žemes. Juos vedė Ingoldas, tas pats, kuris prieš penkias dienas įleido Gendalfą su Pipinu. Tada dar švietė saulė, o rytas nešė viltį.

— Apie rohirimus jokių žinių, – pasakė jis. – Rohanas nebeateis. O jei ir ateis, mums tai nepadės. Juos aplenks nauja priešų armija, persikėlusi per Upę Androse. Jie stiprūs – Akies orkų pulkai, didelė anksčiau nematytų žmonių kariauna. Žmonės neaukšti, bet kresni ir niūrūs, barzdoti kaip nykštukai, su dideliais kirviais. Turbūt jie iš kokios laukinės šalies tolimuosiuose rytuose. Jie atkirto šiaurinį kelią, daug būrių patraukė į Anorieną. Rohirimai neateis.

Vartai užsivėrė. Visą naktį sargybiniai ant sienų girdėjo lauke bruzdančius priešus, deginančius laukus ir medžius, kapojančius žmones, likusius už sienų – gyvus ar negyvus. Tamsoje nesimatė, kiek jų jau persikėlė per Upę, bet kai lygumose išaušo rytas, tikriau, blankus jo šešėlis, buvo matyti, jog naktinės baimės beveik nepadaugino jų skaičiaus. Visa lyguma tamsavo nuo žygiuojančių būrių, kiek užmatė akis kaip šlykštūs grybai aplink apsiaustą Miestą kilo juodos ir tamsiai raudonos palapinės.

Per strėlės šūvį nuo sienų plušdami kaip skruzdės dideliu ratu orkai kasė gilius griovius. Iškasę griovį, jie pripildydavo jį ugnies, nors niekas nematė, kaip ta ugnis būdavo įžiebiama. Visą dieną vyko darbai. Negalėdami nieko padaryti, Minas Tirito vyrai žiūrėjo nuo sienų. Kai grioviai buvo baigti, priartėjo didžiuliai vežimai.

Netrukus dar daugiau Priešo būrių kiekviename griovyje rengė įtaisus, laidančius strėles. Nuo Miesto sienų niekas negalėjo jų pasiekti.

Iš pradžių žmonės juokėsi ir nebijojo tokių įtaisų. Pagrindinė Miesto siena buvo aukšta, nepaprastai stora, pastatyta dar neiŠnykus ištremtųjų numenoriečių galiai. Iš lauko ji buvo panaši į Orthanko bokštą – kieta, tamsi ir lygi, jos neėmė nei plienas, nei ugnis, sudaužyti galėjo tik pačios žemės, ant kurios ji stovėjo, traukuliai.

— Ne, – kalbėjo žmonės, – net jei ateitų pats Bevardis, net ir jis neįeitų, kol mes dar gyvi. Kiti atsakydavo:

— Kol mes gyvi? Ar ilgai? Jis turi ginklą, įveikusį daug stiprių tvirtovių nuo pasaulio pradžios. Badas. Keliai atkirsti. Rohanas neateis.

Bet mašinos neeikvojo šūvių neprieinamai sienai. Nekenčiamiausių Mordoro Lordo priešų puolimą organizavo ne koks plėšikas ar orkų vadas. Viską tvarkė galingas klastingas protas. Vos buvo pastatytos didžiausios katapultos, palydimos klyksmų, virvių ir keltuvų girgždėjimo jos pradėjo velnioniškai aukštai svaidyti savo ietis, kurios perskriedavo virš sienų ir krisdavo pirmajame Miesto rate. Kažkokiu slaptu būdu kai kurios jų užsidegdavo.

Netrukus už sienų kilo gaisro pavojus, visi laisvesni žmonės darbavosi gesindami daugelyje vietų užsiplieskiančias liepsnas.

Po didžiųjų užtaisų atskriejo dar viena salvė, ne tokia žalinga, bet kur kas siaubingesnė. Užtaisai krito visose Miesto gatvėse ir alėjose, maži apvalūs sviediniai, kurie nedegė. Pribėgę pažiūrėti žmonės garsiai verkė ir kūkčiojo. Priešas į Miestą svaidė kritusių karių galvas – iš Osgiliato kautynių, nuo Ramaso, iš laukų. Niūrus tai buvo vaizdas – galvos dažniausiai buvo sudaužytos, beformės, kai kurios žiauriai nukirstos, bet bruožus atpažinti buvo įmanoma. Matėsi, jog tie žmonės mirė kentėdami. Ant visų galvų žiojėjo šlykštus Bevokės Akies ženklas. Žvelgdami į išniekintas galvas vyrai dažnai atpažindavo tą, su kuriuo kadaise išdidžiai stovėjo rikiuotėje, dirbo laukuose ar kartu leido laisvas dienas žaliuose kalvų slėniuose.

Veltui žmonės grūmojo kumščiais negailestingiems priešams, knibždantiems prie Vartų. Jie nekreipė dėmesio į keiksmus, nesuprato vakarų žmonių kalbos, klykavo savo aštriais balsais kaip žvėrys ar maitėdos. Netrukus Minas Tirite liko vos keletas, kuriems dar liko drąsos stovėti, niekinančiai žvelgiant į Mordoro kariuomenę. Juodosios Tvirtovės Valdovas turėjo dar vieną ginklą, greitesnį už badą – siaubą ir neviltį.

Vėl pasirodė Nazgulai. Tamsiajam Lordui stiprėjant, jų balsai, teskelbiantys jo valią bei pyktį, buvo kupini blogio ir neapykantos. Be paliovos jie sukosi virš Miesto, tarsi grifai, tykantys pasmerktų žmonių mėsos. Nei akiai, nei strėlei nepasiekiami, jie visą laiką sklandė netoliese, jų mirtini balsai raižė orą. Su kiekvienu klyksmu buvo vis sunkiau. Pagaliau net patys tvirčiausi griūdavo ant žemės, virš galvų prasklendžiant nematomai grėsmei, arba likdavo stovėti iš bejėgių rankų išmetę ginklus. Jų protus apimdavo tamsa, jie nebegalvodavo apie karą, tik apie tai, kur nušliaužti, pasislėpti ir numirti.

Visą tą baisią dieną Faramiras gulėjo savo lovoje Baltojo Bokšto kambaryje ir karštligiškai blaškėsi. „Miršta", – pasakė kažkas, netrukus „miršta" kartojo visi žmonės ant sienų ir gatvėse. Priėjo sėdėjo tėvas, tylėdamas žiūrėjo į sūnų ir nebesirūpino sienų gynyba. Pipinas nebuvo patyręs tokių baisių valandų, net tada, kai pakliuvo į nagus uruk-hajams. Jo užduotis buvo patarnauti Valdovui, hobitas patarnavo, visų pamirštas, stovintis prie neapšviesto kambario durų, visomis jėgomis kovodamas su savo baime. Kuo toliau, tuo Denetoras jam atrodė senesnis, tarsi kažkas būtų pakandęs išdidžią valią, sutriuškinęs rūstų protą. Galbūt tai padarė širdgėla ar kaltė. Hobitas matė ant niekada neverkusio veido ašaras, ir tai jį gniuždė labiau nei valdovo įtūžis.

— Neverkite, valdove, – sumikčiojo jis, – galbūt jis pasveiks. Ar kvietėte Gendalfą?

— Neguosk manęs savo burtininkais! – atrėžė Denetoras. – Kvailio viltis žlugo. Priešas surado Jį ir dabar stiprėja, jis mato mūsų mintis. Ką bedarytume, viskas veltui. Aš išsiunčiau savo sūnų, nepadėkojęs, nepalaiminęs, į nereikalingą pavojų. Štai dabar jis guli, jo kraujyje nuodai. Ne, ne, kas benutiktų šiame kare, mano giminei irgi ateina galas, Valdytojų Namai pralaimėjo. Likusius Karalius, pasislėpusius kalvose, nugalės žiaurūs žmonės, medžiosiantys juos kaip šunis.

Prie durų pasigirdo Miesto Valdovą kviečiantys balsai.

— Ne, aš nelipsiu žemyn, – tarė jis, – turiu pasilikti šalia sūnaus. Prieš pabaigą jis dar gali prabilti. Bet pabaiga jau arti. Šekit paskui ką norite, nors ir paskui Pilkąjį Kvailį. Jo viltis žlugo. Aš lieku čia.

Taip paskutiniajai Gondoro Miesto gynybai ėmė vadovauti Gendalfas. Kur jis praeidavo, vyrų nuotaika vėl pakildavo, o sparnuoti šešėliai nykdavo iš atminties. Nepavargdamas jis vaikščiojo nuo Citadelės iki Vartų, iš šiaurės į pietus palei sieną, burtininką lydėjo švytinčiais šarvais vilkintis Dol Amroto Princas. Jis ir jo riteriai lai-' kėši tvirtai, kaip tikri numenoriečiai. Juos pamatę žmonės šnibždėjosi: „Senos istorijos sako tiesą — jie yra elfiško kraujo. Toje šalyje kadaise gyveno Nimrodelės tauta". Prieblandoje atsirasdavo, kas sudainuoja keletą posmelių iš Nimrodelės Baladės ar kitų senųjų Anduino Slėnio dainų.

Bet po kiek laiko žmones vėl apgaubdavo šešėliai, širdys stingdavo, Gondoro šlovė virsdavo pelenais. Taip lėtai niūri siaubo diena slinko neviltingos nakties link. Pirmajame Miesto rate nevaldomi šėlo gaisrai, išorinės sienos gynėjams daugelyje vietų nebebuvo kur trauktis. Savo postuose liko tik keletas ištikimųjų, dauguma pabėgo už Antrųjų Vartų.

Toli už mūšio lauko per Upę buvo sparčiai statomi tiltai, visą dieną kėlėsi dar daugiau kariuomenės ir karo įrengimų. Pagaliau vidury nakties prasidėjo šturmas. Avangardas aplinkiniais keliais apėjo ugninius griovius ir puolė pirmyn, nekreipdamas dėmesio į praradimus. Dabar jie buvo per lanko šūvį, tačiau gynėjų liko per mažai, kad padarytų didelės žalos. Kas iš to, kad laužai puikiai apšvietė taikinius šauliams, kurių taiklumu nuo seno didžiavosi Gondoras. Pamatęs, jog Miesto drąsa paminta, paslaptingasis Kapitonas išstūmė į priekį pagrindines savo pajėgas. Didžiuliai apgulties bokštai, pastatyti Osgiliate, tamsoje lėtai riedėjo pirmyn.

Į Baltojo Bokšto kambarį vėl atvyko pasiuntiniai. Pipinas juos įleido, nes jie labai skubėjo. Denetoras lėtai pasuko akis nuo sūnaus veido, tyliai pasižiūrėjo įjuos.

— Pirmasis Miesto ratas dega, valdove, – tarė pasiuntiniai. – Kokie jūsų įsakymai? Jūs vis dar Valdovas ir Valdytojas. Ne visi seks paskui Mitrandirą. Žmonės bėga nuo sienų, palieka jas be gynybos.

— Kodėl? Kodėl tie kvailiai bėga? – paklausė Denetoras. – Geriau sudegti anksčiau negu vėliau, nes vis tiek sudegsime. Grįžkite į laužą! O aš? Manęs laukia mano laužas. Mano laužas! Denetoras ir Faramiras neturės kapo. Jokių kapų! Jokio ilgo mirties sapno. Mes sudegsime kaip degdavo stabmeldžių karaliai, kol iš Vakarų dar nebuvo atplaukęs pirmasis laivas. Vakarai pralaimėjo. Grįžkite ir sudekite!

Pasiuntiniai tylėdami apsisuko ir nenusilenkę išbėgo.

Denetoras atsistojo, paleido karštinės krečiamo Faramiro ranką.

-Jis dega, jis jau dega, – liūdnai tarė jis. — Jo dvasios namai griūva. – Žengęs žingsnį į priekį prie Pipino, jis pažiūrėjo į hobitą. – Sudie! – tarė Denetoras. – Lik sveikas, Peregrinai, Paladino sūnau! Tavo tarnyba truko neilgai, dabar ji jau baigiasi. Eik ir mirk, kaip tau atrodo geriausia. Mirk su kuo nori, gal net su savo draugu, kurio kvailystė atnešė tau mirtį. Pašauk tarnus ir eik. Sudie!

— Nesakau sudie, valdove, – priklaupęs tarė Pipinas. Staiga hobitiškai jis pašoko ant kojų ir pažvelgė seniui į akis. – Nesakau sudie, bet trumpam išeinu, – pasakė jis. – Privalau pamatyti Gendalfą. Jis ne kvailys – nesiruošiu galvoti apie mirtį tol, kol negalvoja jis. Jūs gyvas, todėl nenoriu būti atleistas nuo savo žodžio ir tarnybos. Jeigu jie pasieks Citadelę, tikiuosi būti čia, stovėti šalia ir užsitarnauti gautus ginklus.

— Daryk kaip nori, pone miškavaiki, – pasakė Denetoras, – mano gyvenimas sudužo. Pašauk tarnus! Jis vėl atsisuko į Faramirą.

Pipinas paliko jį ir pašaukė tarnus. Jie pasirodė – šeši valdovo namiškiai, stiprūs, tačiau virpantys, išgirdę kvietimą. Denetoras tyliai liepė jiems šiltai apkloti Faramirą ir pakelti jį. Klusniai jie pakėlė lovą ir išnešė iš kambario. Tarnai ėjo lėtai, stengdamiesi kuo mažiau kratyti karštligės apimtą ligonį, o Denetoras, pasiramsčiuodamas lazda, ėjo iš paskos. Už visų tipeno Pipinas.

Tarsi laidotuvių procesija jie išėjo iš Baltojo Bokšto į tamsą. Žemai kabantį debesį iš apačios nušvietė mirganti dulsvai raudona šviesa. Tyliai jie perėjo didelį kiemą, Denetorui paliepus, sustojo šalia Nudžiūvusio Medžio.

Visur buvo tylu, tik iš apačios atsklisdavo karo garsai. Jie girdėjo, kaip liūdnai nuo šakų į tamsų baseiną varva vanduo. Visi žcMigė pro Citadelės vartus – įjuos nustebęs ir sutrikęs žiūrėjo sargybinis. Pasukę į vakarus, jie neskubėdami pasiekė duris galinėje šeštojo rato sienoje. Jos vadinosi Fen Holenas ir buvo visada užrakintos, išskyrus laidotuves. Tik Miesto Valdovas ar nešiojantys kapų tvarkytojų ženklą galėjo praverti šias duris. Už jų spiralinis kelias leidosi žemyn į siaurą plotelį po Mindoluino šešėliu, kur stovėjo mirusių Karalių ir jų Valdytojų mauzoliejai.

Mažame namelyje prie kelio sėdėjo durininkas. Baimės pilnomis akimis jis priėjo artyn, rankoje laikydamas žibintą. Valdovo paliepimu atrakino duris. Paėmę iš durininko žibintą, jie įėjo vidun. Kelią tarp senovinių sienų su baliustradom ir kolonom menkai apšvietė siūbuojanti šviesa, buvo tamsu. Jų žingsniai aidėjo žemyn, žemyn, kol pasiekė Tylos Gatvę, Rat Dineną su jo niūriais rūmais, tuščiom salėm ir senai mirusių žmonių paveikslais. Jie įžengė į Valdytojų Namą, nuleido žemyn savo nešulį.

Neramiai dairydamasis aplink, Pipinas pamatė, jog atsidūrė kambaryje su plačiais skliautais, dengiamais didžiulių šešėlių, kuriuos ant sienų metėjų mažas žibintas. Prieblandoje matėsi iš marmuro iškaltų plokščių eilės. Ant kiekvieno antkapio gulėjo miegantys siluetai – sukryžiuotomis rankomis, ant akmens padėta galva. Bet viena plati plokštė netoliese stovėjo tuščia. Denetorui davus ženklą, tarnai paguldė Faramirą su tėvu ant plokštės vieną šalia kito, apklojo juos viena antklode ir nuleidę galvas atsitraukė kaip gedėtojai prie mirties patalo. Denetoras tyliai prabilo:

— Čia mes lauksime, – pasakė jis. – Nekvieskite balzamuotojų. Atneškite gerai degančio medžio, sukraukite aplink mus, užpilkite alyvos. Man paliepus, užmeskite deglą. Padarykite, kaip liepiu. Tai paskutiniai mano žodžiai. Sudie!

— Tau leidus, valdove! – tarė Pipinas ir pasisukęs su siaubu išlėkė iš mirties namų.

„Vargšas. Faramiras! – galvojo jis. — Jam labiau reikia vaistų, o ne ašarų. Kur man rasti Gendalfą? Turbūt ten, kur karščiausia. Bet jis neturės laiko mirštantiems ar bepročiams."

Prie durų jis atsisuko į vieną tarną, likusį sargyboje.

-Jūsų valdovas pats nesavas, – tarė hobitas. – Neskubėkite! Nedekite ugnies, kol Faramiras dar gyvas! Nedarykite nieko, laukite Gendalfo!

— Kas yra Minas Tirito valdovas? – pasigirdo atsakymas. – Lordas Denetoras ar Pilkasis Klajoklis?

— Pilkasis Klajoklis arba niekas, – tarė Pipinas ir kiek kojos neša nuskubėjo keliu aukštyn, pro apstulbus} durininką, pro duris, iki pat Citadelės vartų. Netikėtai jį šūktelėjo sargybinis – Pipinas atpažino Beregondo balsą.

— Kur bėgi, pone Peregrinai? – paklausė jis.

— Surasti Mitrandiro, – atsakė Pipinas.

— Valdovo užduotys skubios, man nederėtų trukdyti, – tarė Beregondas. – Bet gal galėtum trumpai paaiškinti, kas čia vyksta? Kur išėjo Valdovas? Aš ką tik atvykau į tarnybą, o man buvo pasakyta, jog jis ėjo prie Uždarųjų Durų, priešais jį žmonės nešė Faramirą.

— Taip, – linktelėjo Pipinas, – į Tylos Gatvę. Slėpdamas ašaras Beregondas nulenkė galvą.

— Sakė, jog jis miršta, – atsiduso jis, – o jis jau nebegyvas.

— Ne, – nutraukė jį Pipinas, – dar ne. Netgi dabar, mano manymu, jo mirties galima išvengti. Beregondai, Miesto Valdovas krito anksčiau už savo Miestą. Jis pamišęs ir pavojingas. – Pipinas trumpai papasakojo apie keistus Denetoro žodžius ir veiksmus. – Turiu tuoj pat surasti Gendalfą.

— Tuomet leiskis žemyn į mūšį.

— Žinau. Valdovas davė leidimą. Beregondai, jei gali, padaryk ką nors, sustabdyk tą siaubą.

-Valdovas jokiu būdu neleidžia kariams juodai sidabrine uniforma palikti posto, išskyrus jo paties įsakymą.

— Ką gi, turi rinktis tarp įsakymų ir Faramiro gyvybės, – pasakė Pipinas. – Man atrodo, reikalų turėsi su bepročiu, o ne su valdovu. Turiu bėgti. Jei galėsiu, grįšiu.

Jis bėgo, vis žemyn, miesto pakraščių link. Hobitas prasilenkdavo su žmonėmis, bėgančiais nuo gaisro, keletas jų, išvydę uniformą, šaukėjam, bet Pipinas nekreipė dėmesio. Pagaliau jis pasiekė Antruosius Vartus, už kurių tarp sienų šėlo gaisrai. Viskas buvo keistai tylu. Nesigirdėjo nei kovos riksmų, nei ginklų žvangėjimo. O tada nuaidėjo siaubingas klyksmas, sudrebėjo žemė, trenkė kurtinantis smūgis. Verždamasis priekin prieš siaubą ir baimę, nuo kurios keliai linko, Pipinas pasuko už kampo į plačią aikštę už Miesto Vartų. Ir sustingo vietoje. Jis surado Gendalfą, bet virpėdamas atsitraukė atgal, įsispraudė į šešėlį.

Didysis šturmas tęsėsi nuo nakties vidurio. Dundėjo būgnai. Iš šiaurės ir iš pietų prie sienų traukė būrys po būrio. Pasirodė didžiuliai žvėrys, tarsi judantys namai, nutvieksti raudonų liepsnų – mumakilai iš Harado. Pro ugnies sienas jie tempė milžiniškus bokštus ir mašinas. Tačiau Kapitonui nebuvo svarbu, kaip jiems seksis ar kiek jų žus: mumakilų tikslas buvo išbandyti gynybos jėgą ir pulti Gondoro vyrus daugelyje vietų. Pagrindinis smūgis turėjo tekti Vartams. Jie galėjo būti labai stiprūs, nukaldinti iš plieno ir geležies, saugomi bokštų su neprieinamais akmeniniais bastionais, tačiau tai buvo raktas, silpniausia vieta aukštoje ir nepaimamoje sienoje.

Būgnai sudundėjo garsiau. Aukštyn pakilo liepsnos. Per lauką šliaužė didžiulės mašinos, o jų viduryje – taranas, milžiniškas šimto pėdų ilgio medis, besisupantis ant galingų grandinių. Jį ilgai kaldino tamsiose Mordoro kalvėse – siaubinga tarano galva, pagaminta iš juodo plieno, atrodė kaip įsiutęs vilkas, ją dar sustiprino triuškinantys kerai. Taranas vadinosi Grondas, senojo Požeminio Pasaulio Kūjo atminimui. Jį traukė milžiniški žvėrys, supo orkai, o iš galo prilaikė kalnų troliai.

Tačiau prie Vartų pasipriešinimas dar buvo stiprus, čia stovėjo Dol Amroto riteriai ir tvirčiausi įgulos vyrai. It lietus krito strėlės ir strėlytės, apgulties bokštai griuvo arba staiga užsiliepsnodavo kaip deglai. Prieš sienas iš abiejų Vartų pusių žemė buvo nuklota žuvusiųjų kūnais bei nuolaužomis, tačiau it paklaikę priešai vis veržėsi pirmyn.

Grondas šliaužė pirmyn. Jo neėmė ugnis. Kartais kuris nors iš jį tempiančių žvėrių pamišdavo ir negailestingai imdavo trypti orkus, saugančius taraną, tačiau kūnus numesdavo šalin, o į jų vietas stodavo kiti.

Grondas šliaužė pirmyn. Būgnai mušė laukinį ritmą. Virš užmuštųjų kūnų kalvų pasirodė siaubinga figūra – aukštas raitelis su apsiaustu ir nuleistu gobtuvu. Lėtai, trypdamas kritusius, jis jojo pirmyn, nekreipdamas dėmesio į strėles. Jis sustojo ir iškėlė ilgą blyškų kardą. Tą pačią akimirką didžiulė baimė apėmė visus – gynėjus ir jų priešus. Vyrų rankos nusviro prie šonų, lankai nebezvimbė. Akimirką buvo tylu.

Sudundėjo sutraškėjo būgnai. Tvirtos rankos sviedė Grondą pirmyn. Jis pasiekė Vartus. Smogė. Didžiulis trenksmas sukrėtė Miestą tarsi debesyse pasislėpęs griaustinis. Bet geležinės durys ir plieniniai skląsčiai atlaikė smūgį.

Tada Juodasis Kapitonas atsistojo balnakilpėse ir siaubingu balsu suriko, pamiršta kalba tardamas galios bei siaubo žodžius, draskančius širdis ir akmenis.

Tris kartus jis suriko. Tris kartus smogė didysis taranas. Trečio smūgio Gondoro Vartai neatlaikė. Jie dužo lyg nuo triuškinančių kerų: blykstelėjo akinantis žaibas, ir Vartai šukėm subyrėjo žemėn.

Nazgulų Valdovas įjojo į Miestą. Jo didelė figūra juodavo laužų fone lyg milžiniška, beviltė grėsmė. Nazgulų Valdovas įjojo į Miestą – pro arką, kurios niekada nebuvo praėjęs joks priešas. Žmonės bėgo toliau nuo jo veido.

Visi, išskyrus vieną. Aikš.tėje prieš Vartus tylus ir ramus ant Žvaigždikio sėdėjo Gendalfas. Žvaigždikis vienintelis iš žemės žirgų galėjo pakelti tą siaubą. Jis stovėjo nejudėdamas, tvirtas kaip Rat Dinene iškaltas paveikslas.

— Tu negali čia įeiti, – tarė Gendalfas. Milžiniškas šešėlis sustojo. – Grįžk į tau skirtą bedugnę! Grįžk! Krisk į nebūtį, laukiančią tavęs ir tavo šeimininko. Eik šalin!

Juodasis Raitelis atmetė gobtuvą. Jis turėjo karaliaus karūną, nors galvos, ant kurios ji gulėjo, nesimatė. Tarp karūnos ir plačių tamsių pečių degė raudona ugnis. Iš nematomos burnos pasigirdo mirtinas juokas.

— Senas kvaily! – sušuko Nazgulas. – Senas kvaily! Tai mano valanda. Ar neatpažįsti mirties, ją matydamas? Mirk dabar ir raitykis bejėgis!

Su tais žodžiais jis aukštai iškėlė savo kardą, kurio ašmenimis perbėgo liepsnos.

Gendalfas nejudėjo. Kaip tik tą akimirką kažkur tolimame Miesto kieme užgiedojo gaidys. Jo balsas nuskambėjo šaižus ir tyras. Nekreipdamas dėmesio į magiją ar karą – gaidys giedojo, sveikindamas rytą, kartu su aušra beplintantį aukštai danguje virš mirties šešėlių.

Tarsi atsakydamas iš toli atskriejo kitas garsas. Ragai, ragai, ragai. Jie aidėjo tamsiuose Mindoluino šlaituose. Iš visų jėgų gaudžiantys didieji šiaurės ragai. Rohanas pagaliau atėjo.

5 Rohirimų žygis

Buvo tamsu. Gulėdamas ant žemės į antklodę susivyniojęs Meris nieko nematė. Nors nakties oras buvo ramus, vėjas nepūtė, aplink tūnantys medžiai tyliai dūsavo. Hobitas pakėlė galvą. Tada jis vėl išgirdo – tarsi tylius būgnus, mušamus miškingose kalvose ir kalnų prieigose. Ritmas staiga nutildavo, vėl pasigirsdavo jau kitoje vietoje, tai toliau, tai arčiau. Jis svarstė, ar jį girdi sargybiniai.

Nors nieko nesimatė, Meris žinojo, jog aplink jį yra rohirimų būriai. Tamsoje jis užuodė žirgus, girdėjo jų prunkštimą ir mindžikavimą spygliais nusėtoje žemėje. Kariuomenė apsistojo pušynuose, besiglaudžiančiuose apie Eilenacho Švyturį, aukštą kalvą, kylančią virš Druadano Miško šlaitų, netoliese didžiojo kelio Rytiniame Anoriene.

Nors buvo labai pavargęs, Meris negalėjo užmigti. Jis jojo jau keturias dienas, o vis gilėjanti prieblanda lėtai slėgė širdį. Hobitas pradėjo galvoti, kodėl jis taip veržėsi vykti kartu, kai turėjo krūvą pasiteisinimų, netgi savo valdovo įsakymą pasilikti. Jis laužė galvą, ar senasis karalius žino apie jo nepaklusnumą, ar pyksta. Tikriausiai ne. Panašu, kad Dernhelmas buvo kažkaip susitaręs su Elfhelmu, eoredo, kuriame jojo hobitas, Maršalu. Jis ir visi vyrai nekreipė dėmesio į Merį, apsimesdavo neišgirdę, jei jis ką pasakydavo. Jis buvo ne daugiau nei dar vienas Dernhelmo nešamas maišas. Dernhelmas irgi buvo ne ką geresnis: jis iš viso su niekuo nesišnekėjo. Meris jautėsi mažas, nekviestas, vienišas. Dabar laikas įgijo ypatingą reikšmę, armijai grėsė pavojus. Nuo išorinių Minas Tirito sienų, juosiančių miesto žemes, juos skyrė mažiau nei diena kelio.

Į priekį buvo pasiųsti žvalgai. Kai kurie negrįžo. Kiti pranešė, jog kelias priekyje atkirstas. Trys mylios į vakarus nuo Amon Dino buvo priešų stovykla, o kai kurie jų būriai jau buvo ne toliau kaip už devynių mylių. Palei kelią esančiuose miškuose bei kalvose knibždėjo orkai. Karalius ir Eomeras naktį sušaukė pasitarimą.

Meris norėjo su kuo nors pasišnekėti, pagalvojo apie Pipiną, bet nerimas tik sustiprėjo. Vargšas Pipinas, uždarytas akmeniniame mieste, vienišas, išsigandęs. Meris panoro tapti aukštu raiteliu, panašiu į Eomerą, pūsti ragą ar dar ką nors ir šuoliuoti į pagalbą. Jis atsisėdo, klausydamasis vėl dundančių būgnų, dabar arčiau. Hobitas išgirdo tylius balsus ir pamatė tarp medžių judančius pusiau pridengtus žibintus. Salia esantys vyrai pradėjo neramiai judėti.

Viršuje pasirodė tamsi figūra ir užkliuvo už jo, keikdama šaknis. Meris atpažino Maršalo Elfhelmo balsą.

— Aš ne šaknis, pone, – tarė Meris, – ir ne maišas, o apdaužytas hobitas. Atitaisydamas padėtį gal paaiškintum, kas čia vyksta?

— Tokioje velniškoje tamsoje gali vykti bet kas, – tarė Elfhelmas. – Mano valdovas paskelbė, jog turime pasirengti – gali būti įsakyta staiga pajudėti.

— Ar pasirodė Priešas? – neramiai paklausė Meris. – Ar tai jų būgnai? Man jau pradėjo rodytis, jog juos įsivaizduoju, nes daugiau niekas nekreipė dėmesio.

— Ne, ne, – papurtė galvą Elfhelmas, – Priešas kelyje, o ne kalvose. Tu girdėjai vosus, Laukinius Miškų Žmones, taip jie kalbasi per atstumą. Sakoma, jie vis dar gyvena Druadano Miške. Likę iš senųjų laikų, jie gyvena pasislėpę it laukiniai atsargūs žvėrys. Jie neis į karą su Gondoru ar Marku, bet juos išgąsdino atslinkusi tamsa ir orkai — jie bijo, jog grįš Tamsieji Laikai. Dėkokime likimui, kad jie mūsų nemedžioja, nes jie šaudo užnuodytom strėlėm ir yra neprilygstami sekliai. Jie pasiūlė savo pagalbą Teodenui. Kaip tik dabar vienas jų vadų lydimas pas karalių. Štai iš kur šviesos. Daugiau nieko nežinau. Turiu vykdyti valdovo įsakymą. Susidėk daiktus, pone maiše! – Elfhelmas išnyko šešėliuose.

Meriui nepatiko kalbos apie laukinius žmones bei užnuodytas strėles, tačiau ir be to jį slėgė siaubas. Laukti darėsi nebeįmanoma. Jis norėjo sužinoti, kas vyksta. Hobitas atsistojo ir atsargiai nusėlino paskui vieną žibintą, kol šis dar neišnyko tarp medžių.

Taip jis atsidūrė atviroje aikštelėje, kur po dideliu medžiu karaliui buvo pastatyta maža palapinė. Nuo šakos kabojo iš viršaus pridengtas didelis žibintas, skleidžiantis blyškios šviesos ratą apačioje. Ten sėdėjo Teodenas ir Eomeras, o prieš juos ant žemės įsitaisė keista kresna žmogysta. Gumbuota tarsi senas akmuo, menki barzdos plaukai driko ant stambaus smakro kaip sausos samanos. Jis buvo trurripakojis, storomis rankomis, tvirtas ir žemas. Turėjo tik – žolės juostą apie juosmenį. Meris pajuto, jog kažkur jau yra jį matęs ir staiga prisiminė Pukaelius Dunhare. Jis buvo kaip du vandens lašai panašus į tas skulptūras, o galbūt tiesioginis tų žmonių, kuriuos kadaise iškalė akmenyje užmiršti menininkai, palikuonis.

Meriui tykinant artyn buvo tylu. Tada Laukinis Žmogus ėmė kalbėti, kaip atrodė, atsakydamas į klausimą. Jo balsas buvo žemas, gerklinis, tačiau, Merio nuostabai, jis šnekėjo bendrąja kalba, nors stabčiodamas bei įpainiodamas keistų žodžių.

— Ne, Arklių Žmonių tėve, – tarė jis, – mes nekovojam. Mes tik medžiojam. Žudom gorgun miškuose, nekenčiam orkų tautos. Jūs irgi nekenčiat gorgun. Kaip galėdami padėsime. Laukinių Žmonių ausys ilgos, akys aštrios, žinome visus takus. Laukiniai Žmonės čia gyveno prieš Akmens Namus, prieš Aukštiesiems Žmonėms ateinant iš Vandens.

— Bet mums reikia pagalbos mūšyje, – tarė Eomeras. – Kaip tu ir tavo tauta padės?

— Atneš naujienas, – atsakė Laukinis Žmogus. – Mes žiūrim nuo kalvų. Mes kopiam į aukštus kalnus ir žiūrime žemyn. Akmens Miestas uždarytas. Lauke degė ugnys, dabar jos dega viduje. Norite ten patekti? Tada reikės skubėti. Bet gorgun ir žmonės iš toli, trumpa gumbuota ranka jis mostelėjo į rytus, – užėmė arklių kelią. Labai daug, daugiau nei Arklių vyrų.

— Iš kur žinai? – paklausė Eomeras.

Plokščias senio veidas ir tamsios akys nieko neišdavė, bet balsas buvo nepatenkintas:

— Laukiniai Žmonės yra laukiniai, laisvi, bet ne vaikai, – atsakė jis. – Aš esu didysis vadas, Ghan-buri-Ghanas. Aš daug ką skaičiuoju – žvaigždes danguje, lapus ant medžių, žmones tamsoje. Jūs turite keturias dešimtis kartų po penkiolika dešimčių. Jie turi daugiau. Didelis mūšis, o kas laimės? O apie Akmens Miesto sienas jų vaikšto dar daugiau.

— Deja, jis tikrai šneka įžvalgiai, – tarė Teodenas. – Mūsų žvalgai pranešė, kad priešai kelyje iškasė duobes ir prismaigstė kuolų. Mes negalime jų nušluoti staigiu puolimu.

-Vis dėlto reikia skubėti, – pasakė Homeras. – Mundburgas dega!

— Leiskite Ghan-buri-Ghanui pabaigti! – nutraukė juos Laukinis Žmogus. — Jis žino daugiau nei vieną kelią. Jis jus ves keliu, kur nėra duobių, kur nevaikšto gorgun, o tik Laukiniai Žmonės ir žvėrys. Kai Akmens Žmonės buvo stipresni, jie nutiesė daug kelių. Jie perkirto kalvas, kaip medžioklis perpjauna žvėries mėsą. Laukiniai Žmonės mano, jog vietoj duonos jie valgė akmenį. Dideliais vežimais jie važiavo pro Druadaną į Rimoną. Dabar jau nebekeliauja. Kelią pamiršo, tik Laukiniai Žmonės prisimena. Virš kalvų ir po kalvomis, po medžiais ir žole, už Rimono, žemyn Dinų driekiasi kelias. Jis susieina su Arklių kelio pabaiga. Laukiniai Žmonės parodys tą kelią. Tada jūs užmušite gorgun, skaisčia geležimi nuvysite blogą tamsą ir Laukiniai Žmonės galės grįžti miegoti į savo miškus.

Eomeras su karaliumi pasitarė savo kalba. Pagaliau Teodenas atsisuko į Laukinį Žmogų.

— Mes priimame tavo pasiūlymą, – tarė jis. – Nors už nugarų liks priešų kariuomenė, koks gi skirtumas? Jeigu Akmens Miestas kris, nebeturėsime kur grįžti. Jeigu jis bus išgelbėtas, patys orkai liks atkirsti. Jei būsi ištikimas, Ghan-buri-Ghanai, dosniai tave apdovanosime, o Marko draugystė bus amžina.

— Mirusieji nedraugauja su gyvaisiais ir dovanų neduoda, – atsakė Laukinis Žmogus. – Bet jeigu išliksite gyvi po Tamsos, palikite Laukinius Žmones ramybėje ir nemedžiokite jų kaip žvėrių. Ghan-buri-Ghanas nenuves jūsų į spąstus. Jis pats keliaus su Arklių vyrų tėvu ir jeigu nuves blogai, galėsite jį užmušti.

— Tebus taip! – sutiko Teodenas.

— Kiek ilgai užtruks aplenkti priešus ir grįžti į kelią? – paklausė Eomeras. — Jei mus vesi, turėsime eiti pėsti, o kelias, be abejo, siauras.

— Laukiniai Žmonės nueina greitai, – tarė Ghanas. – Akmens Vežimų slėnyje ana ten, — jis mostelėjo į pietus, – kelio pločio pakaks keturiems arkliams, bet iš pradžių ir gale jis siauras. Nuo čia iki Dino Laukiniai Žmonės nueina nuo saulėtekio iki vidudienio.

— Vadinasi, priekiniams būriams reikės apie septynių valandų, – paskaičiavo Eomeras, – nors geriau sakykim – dešimties. Nenumatyti dalykai gali mums sukliudyti, o jei mūsų kariuomenė išsitemps, išėję iš kalvų užtruksime, kol atstatysime tvarką. Kuri dabar valanda?

— Kas žino, – gūžtelėjo pečiais Teodenas, – visur naktis.

— Visur tamsu, bet ne visur naktis, – pasakė Ghanas. – Kai saulė pakils, ją pajusime, net jei ir bus pasislėpusi. Ji jau kopia virš rytinių kalnų. Dangaus laukuose prasideda diena.

— Reikia keliauti tuoj pat, – tarė Eomeras, – netgi šitaip nesuspėsime šiandien į pagalbą Gondorui.

Meris ilgiau nebesiklausė, nuslinko atgal ruoštis žygiui. Buvo paskutinis etapas prieš mūšį. Hobitui neatrodė, jog daugelis liks gyvi. Bet jis pagalvojo apie Pipiną, liepsnas Minas Tirite ir sutramdė savo paties siaubą.

Dieną viskas sekėsi gerai, jie nei matė, nei girdėjo tykančių priešų. Laukiniai Žmonės išskleidė budrių medžiotojų ratą, kad joks orkas ar klaidžiojantis šnipas nesužinotų apie judėjimą kalvose. Artėjant prie apsiausto miesto šviesa darėsi vis blankesnė, ilgos Raitelių eilės buvo panašios į tamsius žmonių ir žirgų šešėlius. Kiekvieną būrį vedė Laukinis Miško Žmogus, šalia karaliaus ėjo senasis Ghanas. Pradžia buvo lėtesnė nei tikėtasi, nes vedini žirgais Raiteliai užtruko, miškais apaugusiuose gūbriuose už stovyklos ieškodami takų į slaptą Akmens Vežimų slėnį. Vėlyvą popietę pirmieji būriai pasiekė pilkus plačius tankumynus, plytinčius rytiniame Amon Dino šlaite ir slepiančius didelį tarpą kalvų linijoje nuo Nardolo iki Dino, iš vakarų į rytus. Ten ėjo seniai pamirštas vežimų kelias, įsukantis į pagrindinį žirgų kelią iš Miesto į Anorieną. Jau gimė ne viena žmonių karta, kai kelyje šeimininkavo vien medžiai. Jis išnyko, pasislėpęs po nesuskaičiuojamus metus mestais lapais. Tankumynai tapo paskutine Raitelių prieglauda prieš atvirą mūšį, nes priekyje jau driekėsi kelias ir Anduino lygumos, o rytuose bei pietuose šlaitai buvo pliki, akmenuoti, vingiuotos kalvos siena po sienos kopė aukštyn į didžiąją Mindoluino papėdę.

Pirmasis būrys sustojo, kiti būriai, išėję iš Akmens Vežimų slėnio, išsisklaidė aplink ir įsikūrė po pilkais medžiais. Karalius sušaukė kapitonus pasitarti. Eomeras išsiuntė žvalgus stebėti kelio, bet senasis Ghanas papurtė galvą.

— Neverta siųsti Arklių vyrų, – tarė jis. – Laukiniai Žmonės jau pamatė viską, ką galima pamatyti blogu oru. Jie greitai ateis su manimi pasikalbėti.

Atvyko kapitonai, o tada iš už medžių atsargiai išsėlino kiti Pukaeliai, tokie panašūs į senąjį Ghaną, kad Meris vos galėjo juos atskirti. Jie kalbėjosi su Ghanu keista gerkline šneka.

Chanas atsisuko į karalių:

— Laukiniai Žmonės daug pasakė, – tarė jis. – Pirma, būk atsargus! Stovykloje už Dino, valanda kelio nuo čia, vis dar daug žmonių. — Jis parodė ranka į vakarus juodo švyturio link. – Bet nuo čia iki naujųjų Akmens tautos sienų tuščia. Daug dirba ten. Sienų nebėra: gorgun jas sugriovė su žemės griaustiniu ir juodos geležies vėzdais. Jie neatsargūs, nesidairo aplink. Jie galvoja, jog jų draugai stebi visus kelius! – senasis Chanas įdomiai sugurguliavo, tai turėjo reikšti juoką.

— Puikios naujienos! – šūktelėjo Eomeras. – Net ir šioje tamsoje vėl suspindo viltis. Priešo sumanymai kartais pasitarnauja ir mums. Prakeikta tamsa mus pridengė. Trokšdami sunaikinti Gondorą ir nepalikti akmens ant akmens, orkai išsprendė už mus tai, ko labiausiai bijojau: pro uždarą sieną niekad nebūtume prasiveržę. Dabar galime pulti nekliudomi, jei iki tol mūsų niekas nesustabdys.

— Dar kartą dėkoju tau, Ghan-buri-Ghanai, miškų valdove, – pasakė Teodenas. – Geros kloties tau, lauk gerų naujienų.

— Užmuškit gorgun! UžmuŠkit orkus! Laukiniams Žmonėms kiti žodžiai nepatiks, – atsakė Ghanas. – Skaisčia geležimi nuvykit blogą orą ir tamsą.

— Tam ir atjojome iš taip toli, – tarė karalius. – Pabandysime. Tik rytojus parodys, kas mums pavyko.

Ghan-buri-Ghanas susirietė ir atsisveikindamas palietė kakta žemę. Jis atsistojo išeiti. Tačiau staiga sustingo kaip sunerimęs miško žvėris, uodė orą. Jo akys nušvito.

— Vėjas keičiasi! – šūktelėjo jis ir kartu su savo žmonėmis akimirksniu išnyko prieblandoje. Joks Rohano Raitelis daugiau jo nebematė. Netrukus toli rytuose vėl tyliai sudundėjo būgnai. Tačiau visoje kariuomenėje niekas nesibaimino, kad Laukiniai Žmonės juos išduos, kad ir kokie keisti ar negražūs jie atrodė.

— Vedlių nebereikia, – pasakė Elfhelmas. – Turime raitelių, taikos dienomis jojusių į Mundburgą. Aš esu vienas iš jų. Kai pasieksime kelią, jis suksis į pietus, o tada dar dvidešimt mylių eis tiesiai, kol prijosime Miesto žemių sieną. Šitoje vietoje Gondoro žygūnai jodavo greičiausiai. Mes irgi galime joti greitai ir tyliai.

— Mūsų laukia sunki kova, prireiks visų jėgų, – tarė Eomeras. – Siūlau dabar ilsėtis. Išjosime naktį, kad laukus pasiektume ankstyvą rytojaus rytą arba kada įsakys mūsų valdovas.

Karalius su tuo sutiko, kapitonai išsiskirstė. Bet Elfhelmas greitai sugrįžo.

— Už pilkojo miško žvalgai nieko nerado, valdove, – pranešė jis, – tik du raitelius: du negyvus žmones ir du negyvus žirgus.

— Na? – paklausė Eomeras. – Ir kas iš to?

— O tas, valdove, kad tai buvo Gondoro pasiuntiniai. Vienas jų tikriausiai Hirgonas. Jo ranka vis dar spaudė Raudonąją Strėlę, bet galva buvo nukirsta. Be to, pagal ženklus galima spėti, kad jie žuvo, bėgdami į vakarus. Kaip suprantu, pasiuntiniai rado priešus jau prie išorinių sienų – tai buvo prieš dvi dienas, jeigu postuose jie keisdavo žirgus. Jie negalėjo pasiekti Miesto, todėl pasuko atgal.

— Deja! – tarė Teodenas. – Vadinasi, Denetoras negavo žinių apie mūsų žygį ir turbūt prarado viltį, kad atvyksime.

— Skubant delsti negalima, bet geriau vėliau negu niekada, - tarė Eomeras. – Galbūt dabar ši sena patarlė pasirodys teisingiausia nuo tada, kai žmonės ją sugalvojo.

Užslinko naktis. Abiejose kelio pusėse tyliai judėjo Rohano kariuomenė. Kelias, lenkiantis Mindoluino šlaitus, pasisuko į pietus. Priešais tamsiame danguje tolumoje matėsi raudona pašvaistė, kurios fone niūriai dunksojo didysis kalnas. Jie artėjo prie Pelenoro Ramaso, bet diena dar neaušo.

Karalius jojo priekinio būrio viduryje, apsuptas savo gvardijos. Elfhelmo eoredas sekė iš paskos. Meris pastebėjo, jog palikęs savo vietą Dernhelmas tamsoje judėjo į priekį, kol atsidūrė už karaliaus sargybos nugarų. Tada visi sustojo. Meris išgirdo priekyje tylius balsus. Beveik nuo sienos sugrįžo žvalgai. Jie nuskubėjo pas karalių.

— Ten didžiuliai gaisrai, valdove, – pasakojo vienas. – Miestas apgaubtas liepsnų, laukas pilnas priešų. Bet visi dalyvauja šturme. Prie išorinės sienos palikta vos keletas karių ir jie užsiėmę plėšimu.

— Ar prisimenate Laukinio Žmogaus žodžius, valdove? – pridūrė kitas. – Taikos metu aš gyvenau Dykvietės lygumose, mano vardas Vidfara. Aš irgi skaitau ženklus ore. Vėjas jau keičiasi. Iš pietų atlekia gūsiai, jaučiu švelnų jūros dvelksmą. Rytas atneš naujienų. Kirtę sieną, virš dūmų pamatysime aušrą.

-Jei kalbi tiesą, Vidfara, tegu dar metų metus gyvensi su mano palaiminimu! – pasakė Teodenas. Jis pasisuko į šalia buvusius karius ir garsiai prabilo, kad girdėtų daugelis pirmojo eoredo raitelių: – Atėjo mūsų valanda, Marko Raiteliai, Eorlo sūnūs! Priekyje priešai ir ugnis, už nugarų namai. Nors kausimės svetimoje žemėje, pelnyta šlovė išliks amžiams. Davėte priesaikas, dabar išpildyki-te jas visas – valdovui, kraštui ir draugystei!

Vyrai trenkė ietimis per skydus.

— Eomerai, sūnau mano! Tu vedi pirmąjį eoredą, - nurodė Teodenas. – Karaliaus vėliava jos viduryje. Elfhelmai, už sienos vesk savo būrį į dešinę. Grimboldas saviškius – į kairę. Likę būriai seka pirmus tris. Smogiam ten, kur daugiausia priešų. Daugiau planuoti negalime, nes nežinome, kas vyksta lauke. Dabar pirmyn ir nebijokite tamsos!

Pirmasis būrys pajudėjo kaip įmanoma greičiau, mat buvo dar tamsu, kad ir kokias permainas žadėjo Vidfara. Meris jojo už Dernhelmo, laikydamasis kaire ranka, o kita mėgindamas iš makš-tų ištraukti kardą. Dabar jis suprato karčią karaliaus žodžių teisybę: „Ką darysi tokiame mūšyje, Meriadokai?" „Tik tiek, – galvojo jis, trukdysiu raiteliui ir bandysiu nenukristi, kad manęs mirtinai nesutryptų šuoliuojantys žirgai!"

Iki išorinių sienų liko ne daugiau kaip trys mylios. Greitai jie pasiekė sienas. Merio nuomone, per greitai. Pasigirdo laukiniai klyksmai, ginklų žvangėjimas, bet viskas truko trumpai. Aplink sienas triūsusių orkų buvo vos keletas, apstulbę jie buvo greitai užmušti ar nuginti šalin. Prieš sudaužytus šiaurinius Ramaso vartus karalius vėl sustojo. Pirmasis eoredas apsupo jį iš visų pusių. Dernhelmas laikėsi netoli karaliaus, nors Elfhelmo būrys buvo kur kas dešiniau. Grimboldo vyrai pasuko į šoną prie didelės skylės rytinėje sienoje.

Meris iškišo nosį iš už Dernhelmo nugaros. Tolumoje, gal už dešimties mylių, ūžė didžiulis gaisras, o tarp jo ir Raitelių plačiu pus-. mėnuliu švietė ugnies linijos, artimiausia jų mažiau nei už trijų mylių. Tamsioje lygumoje matėsi ne ką daugiau, hobitas nejautė nei ryto vilties, nei vėjo – besikeičiančio ar to paties.

Rohano kariuomenė tyliai pajudėjo į Gondoro laukus, lėtai ir ramiai, kaip kylantis potvynis virš pylimo, kurį žmonės laikė saugiu. Juodojo Kapitono mintys ir valia buvo nukreiptos tik į žlungantį Miestą, niekas jo neįspėjo, jog į apskaičiavimus įsivėlė klaida.

Po kurio laiko karalius pasuko kiek ryčiau, tarp apsiausties ugnių ir išorinių laukų. Jų vis dar niekas nepuolė, Teodenas nedavė signalo. Pagaliau jis vėl sustojo. Miestas buvo arti. Ore tvyrojo degėsių kvapas ir mirties šešėlis. Žirgai nerimo. Nejudėdamas karalius sėdėjo ant Sniegiakarčio ir apimtas skausmo bei siaubo žiūrėjo į Minas Tirito agoniją. Jis tarsi susigūžė, prislėgtas metų naštos. Meris pats jautė, kaip pečius užgula sunkus siaubo ir abejonių svoris. Širdis mušė lėtai. Laikas sustojo. Jie pavėlavo! Pavėluoti dar blogiau nei neatvykti! Turbūt Teodenas atsitrauks, nulenks seną galvą ir nuslinks slėptis kalvose.

Bet staiga Meris pajuto: be jokių abejonių – permainos. Vėjas pūtė jam į veidą! Sumirgo Šviesa. Kažkur toli toli pietuose pasirodė kylantys aukštyn pilki debesys: už jų brėško rytas.

Tą akimirką kažkas plykstelėjo, tarsi iš žemės po Miestu būtų smogęs žaibas. Akinančią sekundę Miestas švytėjo baltas ir juodas, aukščiausias bokštas tarsi žėrinti adata, o tada, tamsai vėl užsivėrus, per laukus nusirito didžiulis trenksmas.

Su tuo garsu sulinkęs karalius staiga išsitiesė. Jis vėl buvo aukštas ir išdidus. Atsistojęs balnakilpėse jis sušuko garsiu balsu, garsesniu, nei kada yra šaukęs mirtingasis žmogus:

Iš savo vėliavnešio Gutlafo jis pačiupo didžiulį ragą ir papūtė taip, kad ragas suskilo perpus. Į jį atsiliepė visi kariuomenės ragai – tą valandą jie gaudė tarsi audra lygumoje ar griaustinis kalnuose.

Karalius riktelėjo Sniegiakarčiui, žirgas šoko pirmyn. Už jo vėjyje plevėsavo vėliava, baltas žirgas žaliame lauke, bet karalius jojo greičiau. Paskui į į dundėjo gvardijos riteriai, bet karalius tebejojo priekyje. Šuoliavo Eomeras, balti žirgo karčiai ant jo šalmo plaikstėsi vėjyje, ir pirmasis eoredas lėkė kaip banga, artėjanti prie kranto, bet Teodeno nebuvo įmanoma pavyti. Jis jojo kaip pašėlęs, protėvių mūšio įkarštis ugnimi tekėjo jo gyslose ir Sniegiakartis nešė jį kaip senovės dievą, kaip Didįjį Oromą Valarų mūšyje pasaulio jaunystėje. Auksinis skydas spindėjo tarsi saulė, aplink baltas žirgo kojas žalia liepsna degė žolė. Atėjo rytas. Rytas ir vėjas iš jūros. Tamsa atsitraukė, Mordoro pulkai suvaitojo, juos apėmė siaubas, jie spruko, žuvo, juos sutrypė įniršio kanopos. Visa Rohano kariuomenė užtraukė dainą, jie dainavo žudydami, juos apėmė kovos džiaugsmas, o nenusakomo grožio dainos garsai pasiekė patį Miestą.

6 Pelenoro mūšis

Tačiau Gondoro apgulčiai vadovavo ne orkų vadas ir ne koks plėšikas. Tamsa pradėjo karą per skubiai, anksčiau, nei nustatė jos Valdovas: akimirką lemtis išdavė jį, ir pasaulis atsisuko nugara — jau ištiesus ranką griebti, pergalė slydo iš rankų. Tačiau rankos buvo ilgos. Jis vis dar vadovavo galingoms jėgoms. Karalius, Žiedo Šmėkla, Nazgulų Valdovas turėjo daug ginklų. Jis pasitraukė nuo Vartų ir išnyko.

Marko Karalius Teodenas pasiekė kelią nuo Vartų prie Upės ir atsisuko į mažiau nei už mylios esantį Miestą. Jis stabtelėjo, ieškodamas naujų priešų, riteriai prisivijo karalių, kartu su jais buvo ir Dernhelmas. Priekyje, arčiau sienų, Elfhelmo vyrai įsisuko tarp apsiausties bokštų, kapodami, žudydami, varydami priešus į ugnines duobes. Rohaniečiai pralėkė beveik per visą šiaurinę Pelenoro pusę, stovyklos liepsnojo, orkai bėgo prie Upės kaip galvijų banda nuo medžiotojų, o rohirimai skverbėsi vis giliau ir giliau. Bet jie nepralaužė apsiausties ir neatmušė Vartų. Prieš juos stovėjo daug priešų, tolimojoje lygumos pusėje rikiavosi naujos armijos. Pietuose už kelio stovėjo pagrindinės haradrimų pajėgos, ten aplink vado vėliavą susibūrė jų raiteliai. Vadas įsižiūrėjo, brėkštančioje šviesoje pamatė karaliaus vėliavą, kaip toli ji išsiveržusi į priekį ir kaip mažai raitelių aplink ją. Apimtas įsiūčio, pietietis garsiai suriko ir išskleidė savąją vėliavą — juodą gyvatę purpuro fone. Su daugybe karių jis puolė baltąjį žirgą žaliame fone, lenkti pietiečių kardai mirgėjo kaip žvaigždės.

Pastebėjęs jį Teodenas nelaukė puolimo, bet surikęs Sniegiakarčiui pats pasileido į priekį. Žiauriai sudžeržgė ginklai. Baltasis šiauriečių įniršis degė skaisčiau, jų raiteliai buvo įgudę ietininkai, pilnesnį kartėlio. Rohaniečių buvo mažiau, bet jie perkirto pietiečius kaip žaibas perkerta mišką. Tiesiu taikymu veržėsi Teodenas, Tengelio sūnus, jo ietis suvirpėjo, parmušusi pietiečių vadą. Iš makštų išlėkė kardas ir nukirto vėliavos kotą kartu su vėliavnešiu juodoji gyvatė krito. Pietiečių kavalerijos likučiai apsisuko ir spruko tolyn.

Deja, šlovingąją karaliaus akimirką auksinis jo skydas apsiblausė. Naujas rytas išnyko iš dangaus. Aplink vėl krito tamsa. Arkliai baidėsi ir žvengė. Iš balnų išmesti žmonės raičiojosi žemėje.

— Pas mane! Pas mane! – sušuko Teodenas. – Pakilkit, Eorlingai! Nebijokit tamsos!

Tačiau pamišęs iš siaubo Sniegiakartis atsistojo piestu, kanopomis spardydamas orą ir garsiai sužvengęs krito ant šono — jį pervėrė juoda strėlytė. Karalius liko po apačia.

Kaip krentantis debesis nusileido didžiulis Šešėlis. Tai buvo sparnuotas padaras, jei paukštis, tai didesnis už visus kitus, visiškai plikas, be plunksnų. Tarp raguotų pirštų kaip odos voratinkliai plakė sparnai, pabaisa dvokė. Galbūt tai buvo senojo pasaulio padaras, kurio padermė, pasislėpusi pamirštuose kalnuose po šalta mėnulio šviesa, pergyveno savo laiką ir savo siaubingoje laktoje išperėjo paskutiniuosius blogio palikuonis. Tamsusis Valdovas juos priglaudė, maitino dvėseliena, kol jie išaugo didesni už bet kurį skraidantį padarą. Tada jis atidavė juos savo tarnams kaip žirgus. Pabaisa leidosi žemyn, suskleidė savo pirštuotus voratinklius, sukrankė ir įsitaisė ant Sniegiakarčio kūno, įsikibusi nagais ir išlenkusi ilgą pliką kaklą.

Ant jos sėdėjo figūra juodu apsiaustu, milžiniška ir grėsminga. Ji turėjo, plieno karūną, tačiau tarp jos ir drabužių nebuvo nieko, tik mirtina akių liepsna: Nazgulų Valdovas. Kritus tamsai jis pakilo į orą savo žirgu ir dabar vėl grįžo, viską griaudamas, viltį versdamas neviltimi, pergalę – mirtimi. Rankoje jis laikė didžiulę juodą buožę.

Tačiau Teodenas nebuvo paliktas visai vienas. Jo riteriai gulėjo išžudyti arba pamišusių žirgų buvo nunešti toli į šalį. Bet vienas dar liko — jaunasis Dernhelmas, kurio ištikimybė buvo stipresnė už baimę. Jis verkė, nes mylėjo valdovą kaip tėvą. Už jo nugaros visą puolimą nesužeistas laikėsi Meris. Atskridus Šešėliui, siaubo apimtas Vėjūnas juos nubloškė ir nulėkė į lygumas. Kaip apsvaigintas žvėris Meris klūpėjo ant keturių. Iš siaubo jis nieko nematė, buvo bejėgis.

— Karaliaus kary! Karaliaus kary! – šaukėjo širdis. – Turi būti šalia jo. Sakei, jog karalius tau bus kaip tėvas.

Tačiau hobito valia tylėjo, visas kūnas drebėjo. Jis nedrįso nei atsimerkti, nei pakelti galvos.

Tada minčių tamsoje jam pasigirdo, jog girdi kalbantį Dernhelmą. Jo balsas atrodė keistas, panašus į kitą girdėtą balsą.

— Pranyk, šlykštus padare, maitėdų valdove! Palik mirusius ramybėje!

Šaltas balsas atsakė:

— Nestok prieš Nazgulą ir jo grobį! Jis neužmuš tavęs. Jis nuneš tave į verksmų namus už tamsos ribos, ten tavo kūną suės, o suvarpytą protą paliks nuogą Bevokei Akiai.

Suskambėjo ištraukiamas kardas.

— Daryk ką nori, o aš pabandysiu sukliudyti.

— Sukliudyti man? Kvailys. Man nesukliudys joks gyvas vyras.

Ir tada Meris išgirdo patį keisčiausią garsą, koks tik galėjo pasigirsti tokiu metu. Atrodė, jog Dernhelmas nusijuokė, jo tyras balsas suskambo kaip plienas.

— Su gyvu vyru reikalų tau neteks turėti! Tu žvelgi į moterį. Aš esu Eovyna, Eomundo duktė. Tu stovi tarp manęs ir mano valdovo bei mano giminės. Jei nesi nemirtingas, išnyk! Jei esi vaikščiojantis tamsusis nemirėlis, aš tave perkirsiu, vos tik jį paliesi.

Sparnuotoji pabaisa suklykė, tačiau Žiedo Šmėkla neatsakė, tylėjo, tarsi staiga apimta dvejonių. Nuostaba įveikė Merio baimę. Jis atmerkė akis ir tamsa pasitraukė. Už poros žingsnių nuo jo tupėjo didysis padaras, o viršuje kaip nevilties šešėlis dunksojo Nazgulų Valdovas. Šiek tiek kairiau prieš juos stovėjo ta, kuri vadino save Dernhelmu. Šalmas nukrito, palaidi šviesūs plaukai blyškiu auksu žibėjo ant pečių. Jos akys buvo pilkos tarsi jūra, griežtos ir niūrios, bet ant skruostų žibėjo ašaros. Rankoje ji laikė kardą, o nuo siaubingo priešo žvilgsnio gynėsi skydu.

Tai buvo Eovyna ir Dernhelmas vienu metu. Merio mintyse blykstelėjo veidas, kurį jis matė išjodamas iš Dunharo: veidas pametusio viltį žmogaus, keliaujančio pasitikti mirties. Jo širdį užplūdo gailestis, didelė nuostaba ir staiga pabudo lėtai išjudinama jo giminės drąsa. Jis sugniaužė kumščius. Ji neturi mirti, tokia graži, tokia liūdna! Bent jau ji mirs ne viena — ji sulauks pagalbos.

Priešo veidas buvo atsuktas ne į jį, bet Meris vos drįso judėti, bijodamas, jog mirtinos akys atsigręš. Lėtai jis ėmė šliaužti į šoną, tačiau Juodasis Kapitonas, abejodamas ir galvodamas apie moterį priešais jį, kreipė į hobitą ne daugiau dėmesio nei į slieką purve.

Staiga didžioji pabaisa suplasnojo siaubingais sparnais, oras sudviso. Ji pašoko aukštyn ir klykdama puolė Eovyną, atkišusi snapą ir nagus.

Eovyną nekrūptelėjo: rohirimų moteris, karalių vaikas, liekna kaip kardo ašmenys, graži, bet ir baisi. Švystelėjo vienintelis smūgis – tikslus ir mirtinas. Ji perkirto ištiestą kaklą, nukirsta galva nukrito kaip akmuo. Eovyną atšoko atgal, o milžiniškas padaras trenkėsi žemėn, išskleidęs plačius sparnus. Su jo kritimu išnyko tamsa. Merginos plaukai suliepsnojo saulėtekio šviesoje.

Nuo žemės atsistojo Juodasis Raitelis, aukštas ir grėsmingas jis iškilo virš Eovynos. Jis suriko iš neapykantos, jo balsas kaip nuodas persmeigė ausis. Suūžė sunki buožė. Jos skydas subyrėjo, kairė ranka lūžo, Eovyną parpuolė ant kelių. Kaip debesis jis palinko virš jos, akys sužibėjo, buožė pakilo mirtinam smūgiui.

Tačiau staiga jis irgi linktelėjo priekin ir suriko iš skausmo. Nubrėžusi platų ratą buožė trenkė į žemę. Iš nugaros į jį įsmigo Merio kardas, perplėšė juodąjį apsiaustą ir nuslydęs šarvais persmeigė raumenis žemiau galingo kelio.

— Eovyną! Eovyną! – suriko Meris.

Pasikėlusi, sukaupusi paskutines jėgas ji suvarė kardą tarp karūnos ir apsiausto. Kardas sudužo į daugybę mirgančių skeveldrų. Karūna žvangėdama nusirito žemėn. Eovyną krito ant pargriuvusio priešo. Bet apsiaustas ir šarvai buvo tušti. Jie padriko ant žemės, o virpančiame ore pasigirdo klyksmas. Jis virto šaižiu vaitojimu ir ištirpo vėjyje. Bekūnis balsas nutilo, – tame pasaulio amžiuje daugiau niekas niekada jo negirdėjo.

Hobitas Meriadokas stovėjo tarp žuvusiųjų ir mirksėjo kaip pelėda vidurdienį. Jį akino ašaros. Lyg pro rūką jis pažvelgė į gražią nejudančią Eovynos galvą, tada atsisuko į karalių, kritusį savo šlovės viršūnėje. Agonijoje Sniegiakartis nusirito į šoną, tačiau jis tapo savo šeimininko pražūtimi.

Meris pasilenkė pabučiuoti jam rankos. Staiga Teodenas atmerkė akis — jos buvo tyros it krištolas. Jis tyliai per jėgą prabilo:

— Lik sveikas, pone holbytla, – sušnabždėjo jis. – Mano kūnas sulūžo. Keliauju pas protėvius. Jų šlovingoje draugijoje gėdos nejausiu. Aš parbloškiau juodąją gyvatę. Niūrus rytas, bet laiminga diena ir auksinis saulėlydis.

Meris negalėjo kalbėti, tik verkė.

— Atleisk man, valdove, – pagaliau tarė jis, – kad sulaužiau tavo įsakymą, o tavo tarnyboje padariau tik tiek, kad mums skiriantis verkiu.

Senasis karalius nusišypsojo.

— Nesigraužk! Tau atleista. Didelei širdžiai neįsakysi. Gyvenk su mano palaiminimu, o traukdamas savo pypkutę pagalvok apie mane! Aš daugiau niekada nebesėdėsiu su tavimi Meduselde, kaip žadėjau, ir nesiklausysiu tavo istorijų apie žoles. — Jis užsimerkė, Meris susigūžė šalia. Pagaliau karalius vėl prakalbo: – Kur Eomeras? Mano akys tamsėja, prieš išeidamas norėčiau dar sykį jį pamatyti. Jis bus karalius po manęs. Norėčiau perduoti žinią Eovynai. Ji nenorėjo manęs išleisti, o dabar jos nepamatysiu, brangesnės už dukrą.

-Valdove, valdove, – sumišęs pradėjo Meris, — ji juk...-Tą akimirką pasigirdo didelis triukšmas, aplink juos pradėjo gausti ragai ir trimitai. Meris apsidairė, jis visai pamiršo karą ir pasaulį aplink. Jam atrodė, kad nuo karaliaus kritimo praėjo daug valandų, nors iš tikrųjų prabėgo vos kelios minutės. Dabar jis matė, jog jie gali atsidurti pačiame tuoj prasidėsiančio didžiulio mūšio viduryje.

Naujos priešų pajėgos skubėjo nuo Upės keliu aukštyn, nuo sienų grįžo Morgulo legionai, iš pietinių laukų žygiavo Harado pėstininkai, jų raiteliai lėkė priekyje, o už jų lingavo milžiniškos mumakilų nugaros su karo bokštais. Tačiau iš šiaurės baltieji Eomero karčiai vedė vėl surinktas ir sutvarkytas rohirimų eiles, iš Miesto išėjo visi likę vyrai, priešus nuo vartų ginė lekianti baltoji Dol Amroto gulbė.

Merio galvoje šmėstelėjo mintis: „Kur Gendalfas? Ar jo čia nėra? Ar jis negalėtų išgelbėti karaliaus ir Eovynos?"

Šuoliais atlėkė Eomeras ir visi likę gyvi karaliaus riteriai, suvaldę savo žirgus. Jie su nuostaba žvelgė į gulintį milžiniškos pabaisos kūną, žirgai nedrįso žengti arčiau. Eomeras nušoko nuo žirgo ir priėjo prie karaliaus. Tyli širdgėla, gilus skausmas užliejo jo sielą.

Vienas iš riterių paėmė karaliaus vėliavą iš žuvusio vėliavnešio Gutlafo rankos, pakėlė ją. Lėtai Teodenas atmerkė akis. Matydamas vėliavą, jis davė ženklą, kad ją perduotų Eomerui.

— Būk pasveikintas, Marko Karaliau! – pasakė Teodenas. – Dabar jok į pergalę! Pasakyk sudie Eovynai!

Taip mirė Teodenas, nežinodamas, kad Eovyna guli šalia. Visi verkė ir raudojo: „Karalius Teodenas! Karalius Teodenas!"

Bet Eomeras pasakė jiems:

Bet kalbėdamas verkė ir pats Eomeras:

— Tegu jo riteriai lieka čia, – liepė jis, – ir su visa pagarba išneša kūną iš lauko, kad jo nesutraiškytų mūšis! Ir visus kitus čia gulinčius karaliaus vyrus taip pat. – Jis žiūrėjo į kritusius, vadindamas juos vardais.

Staiga pamatė gulinčią seserį Eovyna ir atpažino ją. Akimirką Eomeras stovėjo kaip vidury riksmo strėlės pervertas žmogus, tada jo veidas mirtinai nubalo. Eomerą apėmė šaltas įsiūtis, jis prarado žadą. Vadas atrodė lyg pamišęs.

— Eovyna, Eovyna! – pagaliau suriko jis. – Eovyna, kaip čia patekai? Kokia beprotybė, kokie kerai atbloškė tave čia? Mirtis, mirtis, mirtis! Mirtis visiems!

Nepasitaręs, nelaukdamas priartėjančių Miesto žmonių, užšokęs ant žirgo jis išlėkė į savo kariuomenės priekį, papūtė ragą ir garsiai suriko pulti. Per lauką nusirito galingas jo balsas:

— Mirtis! Jokite, jokite ir kirskite, tegu pasaulis prasmenga!

Kariuomenė pajudėjo, tačiau rohirimai nebedainavo. Vienu garsiu, baisiu balsu jie suriko mirtis ir, aplenkę karalių, lyg greitėjanti potvynio banga nuūžė į pietus.

Hobitas Meriadokas tebestovėjo mirksėdamas pro ašaras, su juo niekas nekalbėjo, niekas nekreipė į jį dėmesio. Jis nubraukė ašaras, pasilenkė pakelti Eovynos duoto žaliojo skydo, užsimetė jį ant nugaros. Tada apsidairė išmesto kardo. Smogusi ranka sustingo, dabar jis valdė tik kairiąją. Štai gulėjoje ginklas, tačiau ašmenys rūko kaip į laužą įkišta sausa šaka, hobitui bežiūrint, jie susiraitė, pajuodo ir subyrėjo.

Taip išnyko kardas iš Pilkapių, vakarių žmonių kūrinys. Bet jie būtų buvę laimingi, sužinoję jo likimą, tie, kurie lėtai kaldino jį Šiaurinėje Karalystėje, kai dunadanai buvo jauni, o pagrindinis jų priešas – siaubinga Angmaro karalystė sujos raganium karaliumi. Joks kitas kardas, net ir laikomas galingesnių rankų, nebūtų taip skaudžiai sužeidęs priešo, perkirtęs nemirėlio kūną, sutraukęs kerus, rišusius nematomus raumenis priėjo valios.

Vyrai pakėlė karalių, ant sukryžiuotų iečių užmetę apsiaustus padarė neštuvus gabenti jam į Miestą. Kiti švelniai pakėlė Eovyna ir nešėją paskui karalių. Bet jie dar negalėjo iš lauko išnešti karaliaus vyrų, čia krito septyni karaliaus riteriai su savo vadu Deorvinu. Todėl juos nunešė toliau nuo priešų bei kritusios pabaisos ir aplink prismaigstė iečių. Viskam pasibaigus vyrai grįžo, sudegino pabaisos kūną, o Sniegiakarčiui iškasė kapą ir pastatė akmenį, kuriame Gondoro ir Marko kalbomis buvo išraižyta:

Žalia ir vešli žolė žėlė ant Sniegiakarčio kapo, o ten, kur buvo sudeginta pabaisa, žemė liko amžinai juoda ir plika.

Meris liūdnas žingsniavo šalia nešėjų ir nebekreipė dėmesio į mūšį. Jis buvo pavargęs, viską skaudėjo, o kojos drebėjo kaip nušalusios. Iš Jūros atskriejo stiprus lietus, atrodė, jog visa, kas gyva, verkia dėl Teodeno ir Eovynos. Pilkos ašaros gesino gaisrus Mieste. Pro miglą jis pamatė artėjantį Gondoro vyrų avangardą. Dol Amroto Princas Imrahilis prijojo prie jų ir trūktelėjo vadeles. – Kokią naštą nešate, Rohano vyrai? – šūktelėjo jis.

— Karalių Teodeną, – atsakė jie. — Jis miręs. Bet Karalius Eomeras dabar joja į mūšį: jo balti šalmo karčiai plaikstosi vėjyje.

Princas nušoko nuo žirgo ir priklaupė šalia neštuvų pagerbdamas karalių. Jis verkė. Atsistojęs Princas išvydo Eovyną ir nustebo.

— Nejaugi tai moteris? Ar šįkart į karą išėjo ir rohirimų moterys?

— Ne. Tik viena, – atsakė vyrai. – Tai Eovyną, Eomero sesuo. Iki šios valandos mes nežinojome, kad ji joja kartu, didžiai dėl to gailimės.

Princas, matydamas jos grožį, jos šaltą nubalusį veidą, palietė Eovynos ranką ir pasilenkė pasižiūrėti atidžiau.

— Rohano vyrai! – šūktelėjo jis. – Ar nemokate nuleisti blogo kraujo? Ji sužeista, galbūt mirtinai, bet, man regis, ji dar gyva.

Jis pridėjo skaisčiai nupoliruotą rankos šarvų plokštelę prie šaltų jos lūpų ir žiū – plokštelė apsitraukė lengva, vos matoma migla.

— Dabar reikia skubėti, – liepė jis, siųsdamas vieną raitelį į Miestą pagalbos. O pats žemai nusilenkė žuvusiajam, atsisveikino ir, šokęs ant žirgo, nuskubėjo į mūšį.

Dabar Pelenoro laukuose įsiplieskė aršios kautynės, viską užgožė ginklų žvangesys, žmonių riksmai, žirgų žvengimas. Pūtė ragai, bliovė trimitai, staugė į mūšį varomi mumakilai. Po pietinėmis Miesto sienomis Gondoro pėstininkai užgriuvo susirinkusius Morgulo legionus. Raiteliai šuoliavo į rytus padėti Eomerui: Murinas Aukštasis – Raktininkas ir Losarnacho Valdovas, Hirluinas iš Žaliųjų Kalvų ir Princas Imrahilis su visais savo riteriais.

Rohirimus pagalba pasiekė nė kiek ne per anksti – laimė nusisuko nuo Eomero, jo įniršis išdavė jį patį. Žiaurus puolimas visiškai suardė priekines priešų eiles, dideli Raitelių pleištai perrėžė pietiečių gretas, sutrikdė raituosius ir trypė pėstininkus. Tačiau žirgai nėjo ten, kur tik pasirodydavo mumakilas, jie krūpčiojo ir suko į šalį. Su didelėmis pabaisomis niekas nesikovė, jos stovėjo kaip gynybiniai bokštai, o aplink jas susirinko haradrimai. Rohirimai puldami turėjo tris kartus mažiau karių nei haradrimai, bet padėtis dar labiau pablogėjo, lauke pasirodžius naujoms pajėgoms iš Osgiliato. Jos ten susirinko plėšti Miesto ir prievartauti Gondoro, laukdamos savo Kapitono ženklo. Dabar jis buvo užmuštas, bet į mūšį juos metė Gothmogas, Morgulo Leitenantas – isterlingus su kirviais, variagus iš Khando, purpuriniais drabužiais vilkinčius pietiečius ir juodaodžius iš Tolimojo Harado, panašius į trolius – baltomis akimis, raudonais liežuviais. Vieni supo rohirimus iš užnugario, kiti pasuko į vakarus sulaikyti Gondoro pajėgų ir neleisti joms susijungti su Rohanu.

Kovai ėmus krypti prieš Gondorą ir vilčiai susvyravus, Mieste pasigirdo naujas garsus riksmas — jau buvo rytmečio vidurys, pūtė stiprus vėjas, iš šiaurės nešdamas lietų, švietė saulė. Tyrame ore sargybiniai ant sienų iš tolo pamatė naują nelaimės ženklą ir prarado paskutinę viltį.

Nuo posūkio Harlonde Anduinas tekėjo taip, kad iš Miesto žmonės galėjo matyti jį keliolika mylių. Patys akyliausi įžiūrėjo artėjančius laivus.

Žiūrėdami į juos jie beviltiškai sudejavo; mirgančiomis bangomis vėjo nešamas laivynas buvo juodas. Droniundai ir didžiuliai laivai su daugybe irklų, su juodomis vėjo pilnomis burėmis.

— Umbaro Korsarai! – šaukė žmonės. – Umbaro Korsarai! Žiūrėkit! Artėja Umbaro Korsarai! Vadinasi, Belfalasas paimtas, ir Ethiras, ir Lebenino nebėra. Korsarai, korsarai! Tai paskutinis likimo smūgis!

Mieste nebeliko, kas vadovauja, kai kurie be tvarkos puolė prie varpų skambinti pavojaus, kiti trimitais pūtė atsitraukimą.

— Grįžkite prie sienų! – šaukė jie. – Prie sienų! Grįžkite į Miestą, kol jūsų neapsupo!

Tačiau vėjas, nešantis laivus, nupūtė visą triukšmą šalin.

Rohirimams nereikėjo naujienų ar pavojaus signalų. Net per gerai jie matė juodąsias bures. Eomeras dabar buvo vos per mylią nuo Harlondo, tarp jo ir uosto grūdosi begalė ankstesnių priešų, o naujieji įsisuko už nugarų, atkirsdami jį nuo Princo. Jis pažiūrėjo į Upę ir širdyje mirė viltis. Anksčiau laimintą vėją dabar jis prakeikė. Tačiau Mordoro pulkai išdrąsėjo – kupini naujo geismo žudyti, klykdami jie perėjo į puolimą.

Rūstus buvo Eomeras, jo mintys vėl aiškios. Pūsdamas ragus jis surinko visus vyrus apie savo vėliavą. Eomeras nusprendė pastatyti didelę skydų sieną ir iki galo kautis pėsčiomis, kol visi žus, Pelenoro laukuose atlikti žygdarbius, vertus dainos, nors Vakaruose nebeliks žmonių, kurie prisimintų Marko Karalių. Jis užjojo ant žalios kalvelės, įsmeigė vėliavą, vėjyje suraibuliavo Baltasis Žirgas.

Garsiai ištarė jis šias eilutes, tačiau sakydamas jas ėmė juoktis. Dar sykį Eomerą apėmė kovos džiaugsmas: jis buvo nesužeistas, jis buvo jaunas, jis buvo karalius – žūstančios tautos valdovas. Besijuokdamas iš nevilties jis vėl pažvelgė į juoduosius laivus ir iškėlė kardą, mesdamas jiems iššūkį.

O tada jį apėmė nuostaba ir didis džiaugsmas – Eomeras sviedė kardą aukštyn į saulės šviesą ir dainuodamas jį sugavo. Visų akys nusekė jo žvilgsnį. Ant priekinio laivo išsiskleidė didžiulė vėliava, vėjas ją pagavęs atsuko į Harlondą. Joje žydėjo Baltasis Medis – Gondoro simbolis, aplink jį švietė Septynios žvaigždės su aukšta karūna viršuje – Elendilo ženklai, kurių nesuskaičiuojamus metus nenešiojo joks valdovas. Žvaigždės suliepsnojo saulėje – Arvena, Elrondo duktė, pagamino jas iš brangakmenių, o ryto šviesoje karūna švietė dar skaisčiau, nes buvo padaryta iš mitrilo ir aukso.

Taip sugrįžo Aragornas, Aratorno sūnus, Elesaras, Izilduro ainis – sugrįžo iš Mirusiųjų Takų, į Gondoro karalystę nešamas Jūros vėjo. Rohirimai džiaugėsi, pratrūko juokas, kardų žvangėjimas, iš nuostabos apimto Miesto atsklido trimitų ir varpų garsai. O Mordoro karius apėmė siaubas. Jiems atrodė, jog per kažkokį baisų stebuklą jų laivai prisipildė priešų. Mirtina baimė apėmė juos, supratusius, kad likimas pasisuko nugara ir pragaištis jau šalia.

Į rytus smogė Dol Amroto riteriai, vydami priešus prieš save: trolžmogius, variagus ir saulės nepakenčiančius orkus. Iš pietų žygiavo Eomeras, visi spruko nuo jo, patekdami tarp kūjo ir priekalo. Nes vyrai iš laivų išsilaipino Harlondo prieplaukose ir kaip audra puolė šiaurėn. Ten buvo ir Legolasas, ir Gimlis su savo kirviu, ir Halbaradas – vėliavnešys, Eladanas ir Elrohiras su žvaigždėmis ant kaktų, sunkiarankiai dunadanai, Šiaurės Pėdsekiai, vedantys daugybę narsių vyrų iš Lebenino, Lamedono ir pietinių valdų. O priekyje žengė Aragornas su Vakarų Liepsna – Andrilu. Kardas žėrėjo skaisčia ugnimi – senasis Narsilas, perkaldintas, kad sėtų mirtį kaip anksčiau. Aragorno kaktoje žibėjo Elendilo Žvaigždė.

Taip vidury mūšio susitiko Eomeras ir Aragornas, pasirėmė ant kardų, pažvelgė vienas į kitą ir pasijuto laimingi.

— Štai vėl susitinkame, nors mus skyrė visi Mordoro pulkai, – tarė Aragornas. – Ar ne tai aš sakiau Hornburge?

— Teisybę sakei, – sutiko Eomeras. – Bet viltis dažnai kvaila, o aš nežinojau, jog turi pranašo dovaną. Bet nelaukta pagalba dvigubai vertesnė. Dar niekada draugų susitikimas nebuvo toks džiugus, — jie paspaudė rankas. – Atvykai pačiu laiku, – tarė Eomeras, – nė kiek ne per anksti, mano drauge. Daug netekčių ir širdgėlos mus ištiko.

— Kam šnekėti, geriau atkeršykime! – šūktelėjo Aragornas, ir jiedrauge puolė į kautynes.

Jie dar ilgai sunkiai kovėsi – pietiečiai buvo niūrūs, drąsūs vyrai, įsiutę iš nevilties. Stiprūs rytiečiai kovėsi, neprašydami pasigailėjimo. Tai šen, tai ten, prie sudegusio namo ar klėties, ant kalvos ar pilkapio, po siena ar lauko vidury jie susirinkdavo, atsigręždavo ir kovėsi iki dienos pabaigos.

Saulė pagaliau nusileido už Mindoluino, skaisčia liepsna uždegusi visą dangų taip, kad kalvos ir kalnai nusidažė krauju. Upėje atsispindėjo ugnys, o Pelenoro žolė raudonavo naktyje. Tą valandą baigėsi didysis Pelenoro Laukų mūšis, aplink Ramasą neliko nė vieno gyvo priešo. Žuvo visi, o pabėgusius irgi pasiėmė mirtis raudonose Upės putose. Tik keletas sugrįžo į rytus prie Morgulo ar Mordoro, o į haradrimų žemę nukeliavo tik legendos ir gandai apie Gondoro įtūžį ir siaubą.

Aragornas, Eomeras ir Imrahilis sugrįžo prie Miesto Vartų. Jie buvo tokie pavargę, kad nebeturėjo jėgų džiaugtis ar liūdėti. Trijulė liko nepaliesta, gal dėl sėkmės, gal dėl įgudimo ir ginklų galios. Iš tiesų – nedaug kas drįsdavo pastoti jiems kelią, pažvelgti į įtūžusius veidvis. Tačiau daugybė vyrų sužeisti ar užmušti gulėjo laukuose. Pėsčiomis besikovusį Furlongą sukapojo kirviais, Duilinas iš Morthondo ir jo brolis buvo sutrypti, kai puolė mumakilą, liepę savo lankininkams iš arti šaudyti pabaisoms į akis. Į Pinat Geliną nebegrįžo gražusis Hirluinas, į Grimsleidą – Grimboldas, į šiaurę neparkeliavo sunkią ranką turėjęs Halbaradas. Daug žuvo – žinomų ir bevardžių, vadų ir eilinių. Mūšis buvo didžiulis, jokia istorija neaprėpia visos jo didybės. Po daugybės metų Rohano bardas savo dainoje pasakojo apie Mundburgo Pilkapius:

7 Denetoro laužas

Tamsiajam šešėliui atsitraukus nuo Vartų Gendalfas tebesėdėjo nejudėdamas. Tačiau Pipinas atsistojo, lyg būtų nuslinkęs didžiulis svoris, ir stovėjo, klausydamasis ragų – hobitui atrodė, jog nuo jų gaudimo jam iš džiaugsmo plyš širdis. Vėliau jis niekada negalėjo klausytis tolumoje gaudžiančio rago neverkdamas. Bet dabar Pipinas staiga prisiminė užduotį ir puolė pirmyn. Tą akimirką Gendalfas sukrutėjo, kažką pasakė Žvaigždikiui ir susiruošė išjoti pro Vartus.

— Gendalfai, Gendalfai! – sušuko Pipinas. Žvaigždikis sustojo.

— Ką tu čia darai? – paklausė Gendalfas. – Argi Mieste negalioja įsakymas, jog dėvintys juodai sidabrines uniformas turi pasilikti Citadelėje, nebent juos išleistų Valdovas?

-Jis išleido, – atsakė Pipinas, — jis mane išsiuntė. Bet aš bijau. Ten gali atsitikti kažkas siaubinga. Bijau, kad jis nusižudys ir dar užmuš Faramirą. Ar gali ką nors padaryti?

Gendalfas pažiūrėjo pro žiojinčius Vartus, laukuose jau aidėjo mūšio garsai. Jis sugniaužė kumštį.

— Aš turiu skubėti, – tarė jis, – ten Juodasis Raitelis, jis dar gali mus pražudyti. Nėra laiko.

— Bet Faramiras! – suriko Pipinas. — Jis dar gyvas, jie sudegins jį, jei niekas to nesustabdys.

— Sudegins gyvą? – paklausė Gendalfas. – Nagi, pasakok! Greitai!

— Denetoras nusileido į Kapus, – skubiai tarė Pipinas, — jis pasiėmė Faramirą. Jis sako, jog mes visi sudegsim, tad kam laukti. Jie ruošiasi sukrauti laužą ir sudeginti jį kartu su Faramiru. Jis jau išsiuntė žmones atnešti malkų ir alyvos. Aš pasakiau Beregondui, bet turbūt jis neišdrįs palikti posto — jis sargyboje. Be to, ką jis padarytų? – Pipinas išbėrė savo istoriją ir iškėlęs virpančias rankas apkabino Gcndalfo kelį. – Ar tu gali išgelbėti Faramirą?

— Gal ir galiu, – pasakė Gendalfas, – bet jei išgelbėsiu jį, žus kiti. Ką gi, skubėkim, kitos pagalbos tu neprisišauksi. Deja, sulauksime tik blogio ir širdgėlos. Netgi mūsų tvirtovės širdyje priešas turi jėgų kirsti smūgį – tai jo valios darbas.

Taip apsisprendęs jis veikė ryžtingai – čiupo Pipiną, pasisodino prieš save ir apgręžė Žvaigždikį. Jie kaukšėjo aukštyn Minas Tirito gatvėmis, o už nugarų vis stiprėjo karo garsai. Visur nevilties bei siaubo atsikratę žmonės griebė ginklus ir šaukė vieni kitiems:

— Rohanas atvyko!

Kapitonai skubiai rikiavo būrius, daugelis jau žygiavo prie Vartų.

Jie sutiko Princą Imrahilį — jis šūktelėjo iš paskos:

— Kur dabar, Mitrandirai? Gondoro laukuose kaunasi rohirimai! Turime surinkti visas jėgas.

— Tau reikės kiekvieno vyro, – atsakė Gendalfas. – Skubėk. Aš atvyksiu, kai tik galėsiu. Dabar turiu skubėti pas Lordą Denetorą, negaliu laukti. Perimk vadovavimą vietoj jo!

Jie prasilenkė ir kilo vis aukščiau, arčiau Citadelės, jausdami į veidus pučiantį vėją. Tolumoje sumirgėjo šviesa – pietiniame danguje švito. Tačiau jiems tai nesuteikė daug vilties: abu nežinojo, koks blogis jų laukia, abudu bijojo atvykti per vėlai.

— Tamsa atsitraukia, – tarė Gendalfas, – bet šiame mieste ji dar stipri.

Prie Citadelės vartų sargybinio nebuvo.

— Vadinasi, Beregondas paklausė, – šiek tiek viltingesnių balsu pasakė Pipinas. Jie nuskubėjo prie Uždarųjų Durų. Jos buvo plačiai atvertos, o tarpduryje gulėjo durininkas. Jis buvo negyvas, raktas paimtas.

— Priešo darbas! – tarė Gendalfas. — Jis mėgsta tokius dalykus: draugas prieš draugą, širdyse suskilusi ištikimybė.

Burtininkas nušoko žemėn ir liepė Žvaigždikiui grįžti į arklides.

— Mums jau seniai, drauguži, derėjo šuoliuoti mūšio lauke, – tarė jis, – bet atsitiko kitaip. Kai pašauksiu, atlėk greitai!

Jie praėjo pro duris, nusileido stačiu vingiuotu keliu. Švito, aukštos kolonos ir raižytos figūros pakely slinko pro šalį tarsi pilki vaiduokliai.

Staiga tyla suskilo – apačioje jie išgirdo riksmus ir kardų žvangėjimą, tokių garsų ši vieta nebuvo girdėjusi nuo Miesto pastatymo. Pagaliau jie nusileido į Rat Dineną ir nuskubėjo prie patamsyje dunksančio Valdytojų Namų kupolo.

— Sustokit! Sustokit! – suriko Gendalfas, lėkdamas akmeniniais laiptais. – Sustabdykite šitą beprotybę!

Denetoro tarnai savo rankose laikė kardus ir deglus, tačiau ant viršutinio laiptelio stovėjo vienišas Beregondas, dėvintis juodai sidabrinę Sargybinio uniformą, ir gynė duris. Nuo jo kardo jau buvo kritę du, savo krauju aplieję šventorių, o kiti keikė jį, vadindami plėšiku ir valdovo išdaviku.

Bėgdami pirmyn Gendalfas su Pipinu girdėjo Denetorą, šaukiantį iš Mirusiųjų Namų:

— Greičiau, greičiau! Darykit, kaip paliepiau! Užmuškit išdaviką! Ar man pačiam reikės tai padaryti?

Tada durys, kurias Beregondas buvo užrėmęs kaire ranka, atsidarė. Už jų stovėjo Miesto Valdovas, aukštas ir rūstus, akyse degė niūri liepsna, rankoje jis laikė kardą.

Bet Gendalfas užbėgo laiptais, o žmonės puolė šalin nuo jo dengdamiesi akis — jis buvo panašus į baltą liepsną, skubančią tamson, į rūstybės liepsną. Jis iškėlė ranką. Denetoro kardas, ištrūkęs iš delno, nuskriejo į namo šešėlius jam už nugaros. Apstulbęs Denetoras žingtelėjo atgal.

— Ką tai reiškia, valdove? – paklausė burtininkas. – Mirusiųjų Namuose ne vieta gyviesiems. Kodėl kaunamasi šventoriuje, kai karas vyksta prieš Vartus? Ar Priešas jau pateko ir į Rat Dineną?

— Nuo kada Gondoro Valdovas atsako tau? – atrėžė Denetoras. — O gal aš negaliu įsakyti savo paties tarnams?

— Gali, – tarė Gendalfas, – bet kiti gali mesti iššūkį tavo valiai, virtusiai pamišusiu blogiu. Kur tavo sūnus Faramiras?

-Jis viduje, – atsakė Denetoras. — Jis dega, jau dega. Jie uždegė ugnį jo kūne. Bet greitai viskas sudegs. Vakarai pralaimėjo. Viskas virs didžiuliu laužu ir pasibaigs! Pelenai! Liks tik pelenai ir dūmai, nešami vėjo!

Matydamas Denetorą apėmusį pamišimą, Gendalfas išsigando, jog jis jau bus padaręs kažką blogo, ir žengė pirmyn. Beregondas su Pipinu iš paskos. Denetoras traukėsi, kol atsirėmė į antkapį. Jie pamatė Faramirą, gulintį ant stalo, vis dar besiblaškantį karštinėje. Visur aplink buvo prikrauta malkų, dvelkė alyva, net Faramiro rūbai ir antklodės buvo ja apšlakstyti, bet ugnis dar nedegė. Štai tada Gendalfas parodė tikrąją savo galią, nors jo jėgos šviesą vis dar dengė pilkas apsiaustas. Jis užšoko ant laužo, lengvai pakėlė sergantįjį ir nunešė jį prie durų. Staiga Faramiras klejodamas suvaitojo ir pašaukė savo tėvą.

Denetoras krūptelėjo lyg pabusdamas iš sapno, akyse užgeso liepsna, jis pravirko:

— Neatimk iš manęs sūnaus! Jis mane šaukia.

— Saukia, – tarė Gendalfas, – bet tu negali būti šalia jo. Jis ant mirties slenksčio, reikia ieškoti vaistų, kurių galbūt nerasime. O tu privalai kautis už savo Miestą, kur galbūt tavęs laukia mirtis. Tavo širdis tai žino.

— Jis nebesikels, – tarė Denetoras. – Kautis beviltiška. Kam gyventi ilgiau? Kodėl negalime numirti drauge?

— Tu negali pasirinkti savo mirties valandos, Gondoro Valdytojau, – atsakė Gendalfas. – Tai galėjo tik stabmeldžių karaliai, valdomi Juodosios Jėgos – nusižudyti iš garbės ir nevilties, išžudyti visą giminę, kad patys pražūtų.

Žengęs pro duris jis išnešė Faramirą iš Mirusiųjų Namų ir paguldė jį ant prieangyje padėtų neštuvų, kuriais jis buvo atneštas. Denetoras atsekė ir paskos, drebėdamas sustojo, ilgesingai žvelgė į sūnaus veidą. Tą akimirką, kai visi tylėdami stebėjo Valdovo skausmą, jis dvejojo.

— Eikš! – tarė Gendalfas. – Mes reikalingi kitur. Tu dar gali daug nuveikti!

Denetoras staiga nusijuokė. Jis vėl išdidžiai išsitiesė, greitai grįžęs prie antkapio, paėmė pagalvę, ant kurios ilsėjosi jo galva. Prie durų jis nusviedė užvalkalą. Rankose Valdovas iškėlė palantirą. Visiems pasirodė, jog rutulys ėmė spindėti iš vidaus, raudonai nušviesdamas Valdovo veidą, lyg iškaltą iš akmens, su aštriais juodais šešėliais, išdidų, kilmingą ir baisų. Jo akys liepsnojo.

— Išdidumas ir neviltis! – sušuko Denetoras. – Manei, kad Baltojo Bokšto akys aklos? Ne, aš mačiau daugiau, nei tu žinai, Pilkasis Kvaily! Tavo viltis yra tik aklumas. Eik ir vark gydydamas! Eik ir kovok! Tuštybė. Galbūt tu triumfuosi mūšio lauke, vieną dieną. Bet prieš kylančią Jėgą pergalės neiškovosi. Į šitą Miestą jis ištiesė tik vieną rankos pirštą. Visi Rytai juda. Netgi tavo vilties vėjas tave apgaus – Anduinu skrieja laivynas juodomis burėmis. Vakarai pralaimėjo. Nenorintiems tapti vergais laikas išvykti.

— Tokios mintys tikrai garantuos Priešo pergalę, – tarė Gendalfas. . – Tikėkis toliau! – nusijuokė Denetoras. – Ar aš tavęs nepažįstu, Mitrandirai? Tu tikiesi valdyti mano vietoje, stovėti už kiekvieno sosto, šiaurėje, pietuose ir vakaruose. Aš perskaičiau tavo mintis, tavo ketinimus. Manai, aš nežinau, kad įsakei šitam miškavaikiui tylėti? Atvežei jį tam, kad šnipinėtų mano paties kambaryje! Tačiau iš mūsų pokalbio aš sužinojau visų tavo bendražygių vardus ir tikslus. Taip! Kairiąja ranka tu ruošeisi pasinaudoti manimi kaip skydu prieš Mordorą, o dešiniąja į mano vietą vedei tą Pėdsekį iš šiaurės. Štai ką tau pasakysiu, Gendalfai Mitrandire – nebūsiu tavo įrankis! Aš esu Anariono Namų Valdytojas. Aš nebūsiu kažkokio prasisiekėlio durininku. Net jei jis ir įrodytų savo teises, jo giminė prasidėjo iš Izilduro. Nesiruošiu lenktis tokiam, paskutiniam iš nuskurusios giminės, neturinčiam nei valdžios, nei kilnumo.

— O ką darytum pats? – paklausė Gendalfas. – Ką darytum, jei galėtum tvarkytis kaip nori?

— Viską padaryčiau taip, kaip buvo anksčiau, kaip buvo visą mano gyvenimą, – atsakė Denetoras, – ir mano protėvių dienomis: būčiau taikus Miesto Valdovas ir palikčiau savo kėdę sūnui, kuris būtų pats sau šeimininkas, o ne burtininko marionetė. Bet jeigu likimas man to neduos, tada nereikia nieko - nenoriu niekingo gyvenimo, veidmainės meilės, nuplėštos garbės.

— Man neatrodo, jog ištikimai atlikusį savo tarnybą Valdytoją mylėtų ar gerbtų mažiau, – tarė Gendalfas. – Bent jau neatimk iš savo sūnaus pasirinkimo – dar neaišku, ar jis mirs.

Nuo šių žodžių Denetoro akys vėl suliepsnojo, po pažastimi paspraudęs Akmenį, jis išsitraukė durklą ir žengė prie neštuvų. Tačiau Beregondas šoko pirmyn ir užstojo Faramirą.

— Aha! – suriko Denetoras. – Tu jau pavogei pusę mano sūnaus meilės. Dabar vagi ir mano riterių širdis, kad jie atimtų iš manęs mano vaiką. Bet neatimsite mano valios baigti savo kelią. Ateikit čia! – riktelėjo jis tarnams. – Ateikit, jei dar ne visi tapot atskalūnais!

Du tarnai užbėgo laiptais pas jį. Denetoras išplėšė deglą iš vieno tarno rankos ir puolė atgal į namą. Gendalfui nespėjus sukliudyti, jis šveitė deglą tarp malkų. Akimirksniu sutraškėjo liepsna.

Denetoras užšoko ant antkapio, apgaubtas ugnies ir dūmų pakėlė prie kojų gulėjusį Valdytojo skeptrą ir perlaužė jį į kelį. Sviedęs gabalus į ugnį jis pasilenkė ir abiem rankomis prie krūtinės prispaudęs palantirą atsigulė ant akmens. Vėliau dar ilgai sklido pasakojimai, jog pažiūrėjęs į Akmenį žmogus, neturintis valios palenkti jį savo tikslui, matė tik dvi apanglėjusias senio rankas.

Apimtas siaubo ir širdgėlos Gendalfas nusisuko, uždarė duris. Kurį laiką jis stovėjo ant slenksčio paskendęs mintyse, o esantys lauke girdėjo godų ugnies staugimą viduje. Tada Denetoras garsiai suriko, nutilo, ir joks mirtingasis daugiau jo nebematė.

— Taip išeina Denetoras, Ekteliono sūnus, – tarė Gendalfas. Jis pasisuko į Beregondą bei siaubo apimtus Valdovo tarnus. – Taip praeina jūsų Gondoro dienos. Jos baigėsi – į gera tai ar į bloga. Čia padaryta daug blogų darbų, bet pamirškime nesantaiką, ją įžiebė Priešas ir jo valia. Patekote į ne jums austą pareigos tinklą. Pagalvokite, Valdovo tarnai, akli savo klusnume, — jei ne Beregondo išdavystė, Faramiras, Baltojo Bokšto Kapitonas, būtų irgi sudegintas. Išneškite iš šitos nelaimingos vietos savo kritusius draugus. O mes nunešime Faramirą, Gondoro Valdytoją, ten, kur jis galės ramiai miegoti ar mirti, jei toks bus jo likimas.

Gendalfas su Beregondu pakėlė neštuvus ir nunešė juos Gydymo Namų link, šalia nunarinęs galvą ėjo Pipinas. Tačiau Valdovo tarnai liko stovėti, žiūrėdami į žuvusius prie Mirusiųjų Namų. Gendalfui pasiekus Rat Dineno pabaigą, pasigirdo garsus trenksmas. Atsigręžę jie pamatė, kaip namo kupolas suskilo, iš jo išsiveržė dūmai. Dundant akmenims ir blykčiojant liepsnai Valdytojų Namai sugriuvo, tačiau nenuraminta ugnis dar šoko ir mirgėjo tarp griuvėsių. Pagauti siaubo tarnai spruko Gendalfui įkandin.

Pagaliau jie grįžo prie Uždarųjų Durų, Beregondas liūdnai pažiūrėjo į durininką.

— Visą gyvenimą gailėsiuos šito, – tarė jis, – bet aš beprotiškai skubėjau, o jis nesiklausė, išsitraukė kardą. – Paėmęs raktą, išplėštą iš žuvusiojo, jis uždarė ir užrakino duris. – Raktą reikės atiduoti Lordui Faramirui.

— Nesant Valdovo viskam vadovauja Dol Amroto Princas, – pasakė Gendalfas, – bet kadangi jo čia nėra, vadovausiu aš. Įsakau tau saugoti šitą raktą, kol Mieste bus atstatyta tvarka. Jie įžengė į aukštuosius Miesto ratus ir ryto šviesoje pasiekė Gydymo Namus. Tai buvo gražūs, nuošalūs namukai ligonių priežiūrai, tačiau dabar jie buvo skirti kovoje sužeistiems ar mirštantiems žmonėms. Namukai stovėjo netoli nuo Citadelės vartų, šeštajame rate, šalia pietinės sienos. Aplink žaliavo medžių sodas, vienintelė tokia vieta Mieste. Čia gyveno keletas moterų, kurioms buvo leista likti Minas Tirite, nes jos sumaniai gydė ir padėjo gydytojams.

Gendalfas su bendražygiais atgabeno neštuvus prie pagrindinių Namų durų. Staiga jie išgirdo garsų klyksmą, atsklidusį iš laukų prieš Vartus — jis perrėžė dangų ir išnyko vėjuje. Nuo siaubingo balso visi akimirkai sustingo, tačiau tada širdys staiga prisipildė tokios vilties, kokios nebuvo jutusios nuo pat Tamsos atėjimo. Jiems pasirodė, jog oras tapo tyresnis ir pro debesis spigtelėjo saulė.

Bet Gendalfo veidas liko rūstus ir liūdnas. Liepęs Beregondui su Pipinu nunešti Faramirą į Gydymo Namus, jis skubiai nuėjo prie artimiausios sienos. Tarsi saulėje spindinti balto marmuro figūra jis sustingo, žvelgdamas tolyn. Jam duota rega burtininkas pamatė, kas atsitiko. Eomerui sustojus šalia kritusių lauke, Gendalfas atsiduso, užsimetė apsiaustą ir grįžo nuo sienų. Išėję Beregondas su Pipinu rado jį susimąsčiusį prie Namų durų.

Jie žiūrėjo į jį, burtininkas kurį laiką tylėjo. Pagaliau jis prakalbo:

— Draugai, – tarė Gendalfas, – ir visi šio Miesto bei Vakarų žmonės! Nutiko dalykas, kurio šlovės ilgai nepamiršime, bet dėl kurio dar ilgai liūdėsime. Ar verksime, ar džiaugsimės? Visiškai netikėtai mūsų priešų Kapitonas žuvo, jūs girdėjote paskutinį jo nevilties aidą. Bet jis nepasitraukė be nelaimių ir didelių netekčių. Jeigu ne Denetoro beprotybė, galėjau tam sukliudyti. Kokios ilgos tapo Priešo rankos! Deja, dabar suprantu, kaip jo valia prasiskverbė į pačią Miesto širdį. Nors Valdytojai manė, kad tai tik jų paslaptis, aš jau seniai spėjau, kad Baltajame Bokšte saugomas vienas iš Septynių Matančių Akmenų. Savo išminties dienomis Denetoras nenaudojoje ir nemetė iššūkio Sauronui, jausdamas savo jėgos ribas. Tačiau jo išminties neužteko. Kai pavojus jo šaliai ėmė augti, jis žiūrėdavo į Akmenį ir apsigaudavo – Boromirui išvykus darydavo tai per dažnai. Jis buvo pernelyg galingas, kad pasiduotų Juodosios Jėgos valiai, tačiau matė tik tuos dalykus, kuriuos rodė ta Jėga. Be abejo, Denetoro įgytos žinios buvo naudingos jam, tačiau parodyta galingojo Mordoro vizija neviltimi apnuodijo jam širdį ir aptemdė protą.

— Dabar suprantu, kas man pasirodė keista, – sudrebėjęs nuo prisiminimų tarė Pipinas. – Valdovas išėjo iš kambario, kur gulėjo Faramiras, o kai sugrįžo, atrodė labai pasikeitęs – pasenęs ir palūžęs.

— Tą valandą, kai Faramiras buvo atneštas į Bokštą, daug kas matė keistą šviesą aukščiausiame bokšto kambaryje, – pridūrė Beregondas. – Mes matėme ją ir anksčiau, Mieste sklido gandai, kad Valdovas retkarčiais mintimis kaunasi su savo Priešu.

— Deja, spėjau teisingai, – linktelėjo Gendalfas. – Taip į Minas Tiritą pateko Saurono valia – buvau priverstas pasilikti čia, čia ir liksiu. Netrukus bus kitų ligonių. Dabar einu pasitikti atvykstančių. Lauke mačiau mano širdžiai skaudų vaizdą ir mus gali ištikti dar didesnė netektis. Eime, Pipinai! Beregondai, grįžk į Citadelę, papasakok Sargybos vadui, kas atsitiko. Tikriausiai jis privalės pašalinti tave iš Sargybos, bet paprašyk, jei galėsi, kad tave pervestų į Gydymo Namus, saugoti ir tarnauti savo kapitonui. Būti šalia jo, kai jis pabus — jei kada nors pabus. Tik tu išgelbėjai jį nuo ugnies. Eime! Aš greitai grįšiu.

Jis nusisuko ir su Pipinu pasuko į žemutinį miestą. Jiems beskubant, vėjas atnešė pilką lietų, gaisrai užgeso, priekyje kilo tiršti dūmai.

8 Gydymo Namai

Prie sugriautų Minas Tirito Vartų Merio akyse iš nuovargio viskas ėmė lietis. Jis nekreipė dėmesio į griuvėsius ir lavonus aplinkui. Liepsnojo ugnys, ore tvyrojo dūmai ir smarvė. Daugelis karo mašinų buvo sudegintos ar įmestos į ugnies duobes, kaip ir didžioji nukautųjų dalis. Šen bei ten gulėjo negyvos didžiosios pietiečių pabaisos, pusiau sudegusios, sutraiškytos akmenimis arba apakintos taikliųjų Mortondo lankininkų. Lietus kuriam laikui liovėsi, viršuje sužibėjo saulė, tačiau visą žemutinį miestą gaubė rūkstantis dvokas.

Žmonės jau triūsė, tvarkydami kovos nuolaužas, kiti su neštuvais išskubėjo pro Vartus. Jie švelniai paguldė Eovyną ant minkštų pagalvių, o karaliaus kūną pridengė auksiniu apdangalu. Rankose žmonės nešė deglus, jų blyškias liepsnas plazdeno vėjas.

Taip Teodenas su Eovyną atvyko į Gondoro Miestą. Visi, juos pamatę, nusiimdavo kepures ir lenkdavosi. Pro sudegusių namų dūmus bei pelenus akmeninėmis gatvėmis juos nešė vis aukščiau. Meriui rodėsi, kad šitas kilimas niekad nesibaigs – beprasmė kelionė baisiame košmare, kurio pabaigos protas įžvelgti nepajėgia.

Deglų šviesos priekyje sumirgėjo ir užgeso, jis ėjo tamsoje galvodamas: „Tai tunelis, vedantis į kapą. Ten liksime amžinai". Staiga į jo sapną įsiterpė gyvas balsas.

— Meri! Kokia laimė, kad tave radau!

Hobitas pakėlė galvą, rūkas praretėjo. Tai buvo Pipinas! Jie susitiko tuščioje siauroje gatvelėje. Jis pasitrynė akis.

— Kur karalius? – paklausė Meris. – O Eovyną? – tada jis suklupo ir atsisėdęs ant durų slenksčio vėl pradėjo verkti.

-Juos nunešė į Citadelę, – atsakė Pipinas, – o tu beeidamas užmigai ir pasukai ne ten. Išvydęs, jog tavęs su jais nėra, Gendalfas pasiuntė mane ieškoti. Vargšas Meris! Kaip aš džiaugiuosi vėl tave matydamas! Bet tu nusivaręs nuo kojų, tad nevarginsiu kalbomis. Tik sakyk, ar tu sužeistas?

— Ne, – tarė Meris, – tikriausiai ne. Bet aš nejaučiu dešinės rankos, Pipinai, po to, kai smogiau jam. O mano kardas supleškėjo kaip malka.

Pipinas sunerimo.

— Geriau kuo greičiau einam su manim, – pasakė jis. – O, kad galėčiau tave nešti. Tau nebegalima eiti. Jie iš viso neturėjo tau leisti eiti, bet nepyk. Tiek daug siaubingų dalykų nutiko Mieste, Meri, kad vieną vargšą iš mūšio grįžtantį hobitą labai lengva pamesti iš akių.

— Kartais visai neblogai, kai tave pameta iš akių, – šyptelėjo Meris. – Tik todėl, kad manęs nepamatė... ne, ne, aš negaliu apie jį kalbėti. Padėk man, Pipinai! Vėl viskas temsta, o ranka tokia šalta.

— Remkis į mane, Meri, – pasakė Pipinas, – einam! Žingsnis po žingsnio. Tai netoli.

— Ar tu ruošiesi mane palaidoti? – paklausė Meris.

— Ką tu! – neva linksmai atšovė Pipinas, tačiau jo širdį sugniaužė baimė ir gailestis. – Ne, mes einame į Gydymo Namus.

Jis išsuko iš gatvės tarp aukštų namų ir grįžo į pagrindinį kelią, kylantį į Citadelę. Žingsnis po žingsnio jie stūmėsi pirmyn, Meris siūbavo, murmėjo tarsi sapnuodamas.

„Aš niekada jo iki ten nenutempsiu, – pagalvojo Pipinas. – Ar niekas negali man padėti? Juk nepaliksiu jo čia."

Staiga juos prisivijo berniukas, Pipinas atpažino Beregondo sūnų Bergilį.

— Ei, Bergili! – šūktelėjo jis. – Kur bėgi? Džiugu matyti tave gyvą!

— Bėgu su Gydytojų užduotimi, – atsakė Bergilis, – negaliu gaišti.

— Skubėk! – liepė Pipinas. – Pasakyk jiems, kad aš turiu susirgusį hobitą, perianą, kaip tu sakai. Jis grįžo iš mūšio lauko. Nemanau, kad pats sugebės ateiti. Jeigu Mitrandiras ten, jis apsidžiaugs šita žinia.

Bergilis nubėgo tolyn.

„Geriau palauksiu čia", – nusprendė Pipinas. Jis švelniai paguldė Merį ant grindinio saulėtoje vietoje, o pats atsisėdo šalia, padėjęs Merio galvą sau ant kelių. Švelniai apčiupinėjo draugo kūną, paėmėjo rankas į savąsias. Dešinė ranka buvo tarsi ledinė.

Netrukus Gendalfas pats atskubėjo jįj ieškoti. Jis pasilenkė virš Merio ir paglostė kaktą, tada atsargiai pakėlė.

— Meris turėjo būti įneštas į miestą su didžiausia pagarba, – tarė burtininkas. – Mano pasitikėjimą jis pateisino. Jeigu Elrondas nebūtų nusileidęs man ir judu būtumėt likę pas jį, šita diena galėjo tapti dar skaudesnė. — Jis atsiduso. – Štai dar vienas, už kurį esu atsakingas, o kautynės dar nelaimėtos.

Pagaliau Faramiras, Eovyna ir Meriadokas buvo paguldyti Gydymo Namuose. Juos gerai prižiūrėjo. Nors tų dienų išmanymas neprilygo senųjų laikų žinioms, Gondoro dėlininkai buvo išmintingi, mokėjo gydyti žaizdas ir visas ligas, kuriomis sirgo mirtingieji į rytus nuo Jūros. Išskyrus senatvę. Nuo jos vaistų jie nerado. Dabar gondoriečiai gyveno tik truputį ilgiau nei kiti žmonės, o išgyvenusių virš šimto metų pasitaikydavo retai ir tik grynesnio kraujo namuose. Pastaruoju laiku jų sugebėjimai ir žinios nebepadėjo, nes atsirado ligonių, sergančių neišgydoma liga, vadinama Juoduoju Šešėliu. Ją skleidė Nazgulai. Jos pakirsti žmonės lėtai grimzdo į gilų miegą, tada nutildavo, atšaldavo ir numirdavo. Gydytojams atrodė, jog ta liga stipriai paveikė miškavaikį ir Rohano Mergelę. Įdienojus jie dar kartais prašnekdavo, murmėdami pro sapnus, slaugai klausėsi kiekvieno žodžio, tikėdamiesi sužinoti kažką, kas padėtų palengvinti skausmus. Tačiau netrukus jie ėmė kristi į tamsą, o saulei pasisukus į vakarus, ant jų veidų užslinko pilkas šešėlis. Faramiras tebedegė nesuvaldoma karštlige.

Gendalfas vaikščiojo nuo vieno prie kito, slaugytojai pranešdavo jam kiekvieną nugirstą žodį. Taip praėjo diena, didžiajame mūšyje žlugo ir vėl atgimė viltys, dėjosi keisti dalykai, o Gendalfas vis dar laukė ir žiūrėjo. Pagaliau dangų uždegė raudonas saulėlydis, ant papilkėjusių ligonių veidų nukrito paskutiniai saulės spinduliai. Stovintiems šalia pasirodė, kad nuo šviesos veidai švelniai paraudo, sveikata grįžo, tačiau tai buvo tik neprotinga viltis.

Senoji loreta, vyriausia iš ligonius slaugančių moterų, žiūrėjo į gražų Faramiro veidą ir verkė, nes visi žmonės jį mylėjo. Tada ji pasakė:

-Vargas, jeigu jis mirs. O kad turėtume senuosius Gondoro karalius. Senas priežodis sako: „Karaliaus rankos – tai gydančios rankos".

Iš jų atpažinsi tikrąjį karalių.

Salia stovėjęs Gendalfas tarė:

— Žmonės ilgai prisimins tavo žodžius, loreta. Juose slypi viltis. Galbūt iš tiesų į Gondorą sugrįžo karalius. Ar tu negirdėjai Miestą pasiekusių keistų naujienų?

— Aš buvau pernelyg užsiėmusi, kad klausyčiau rėkalojimo, – atsakė ji. – Man tik rūpi, kad tie velnio žudikai nepasiektų Namų ir nesutrukdytų ligonių.

Gendalfas skubiai išbėgo. Ugnis danguje jau blėso, rūkstančios kalvos slėpėsi tamsoje, laukus užklojo pelenų pilkumo vakaras.

Saulei nusileidus, Aragornas, Eomeras ir Imrahilis su savo kapitonais bei riteriais grįžo į Miestą. Prie vartų Aragornas tarė:

— Žiūrėkite, Saulė kuria laužą! Tai pabaigos ir pasaulio permainų ženklas. Šitą Miestą bei karalystę daug metų valdė Valdytojai. Manau, jog man įžengus nekviestam, kils abejonių ir ginčų, kurių negali būti, kol vyksta karas. Todėl aš neisiu vidun, nereikšiu jokių teisių, kol nugalės Mordoras arba mes. Vyrai pastatys mano palapines lauke, ten aš lauksiu Miesto Valdovo kvietimo.

Tačiau Eomeras paprieštaravo:

— Tu jau iškėlei Karalių vėliavą ir parodei Elendilo Namų ženklus. Negi pakęstum, kad jais abejotų?

— Ne, – sutiko Aragornas, – bet, man regis, laikas dar neatėjo. Aš nenoriu įsivelti į ginčus, nebent su priešu ar jo tarnais. Princas Imrahilis tarė:

— Tavo žodžiai, valdove, išmintingi, jeigu čia gali patarti Lordo Denetoro giminės. Jis valdingas ir išdidus, bet senas. Kritus jo sūnui, jis ėmė elgtis keistai. Tačiau negaliu leisti, kad kaip elgeta liktum prie vartų.

— Ne kaip elgeta, – pasakė Aragornas, – o kaip Pėdsekių vadas. Mes neįpratę gyventi miestuose ir akmeniniuose namuose.

Jis įsakė suvynioti vėliavą, nusiėmė Šiaurinės karalystės Žvaigždę ir padavėją saugoti Elrondo sūnums.

Princas Imrahilis ir Eomeras Rohanietis paliko jį, įžengė į Miestą, į žmonių šurmulį, ir nujojo prie Citadelės. Jie atvyko prie Bokšto Salės, ieškodami Valdytojo, tačiau rado jo kėdę tuščią, o lovoje gulėjo Teodenas, Marko Karalius, aplink jį stovėjo dvylika Rohano ir Gondoro riterių, laikydami dvylika deglų. Lovos užuolaidos buvo – žalios ir baltos, o karalius buvo iki krūtinės užklotas auksiniu užtiesalu. Ant užtiesalo gulėjo jo kardas, prie kojų – skydas. Jo žiluose plaukuose deglų šviesa mirgėjo lyg saulė fontano pursluose, veidas buvo gražus ir jaunas, tik jį gaubė jaunystei nepasiekiama ramybė. Atrodė, kad karalius miega.

Tylomis pastovėjęs šalia karaliaus, Imrahilis paklausė:

— O kur Valdytojas? Ir kur Mitrandiras?

Vienas iš sargybinių atsakė:

— Gondoro Valdytojas yra Gydymo Namuose.

— O kur mano sesuo Eovyna? – paklausė Eomeras. — Jukji turėtų gulėti šalia karaliaus, apsupta ne menkesnės pagarbos. Kur ji paguldyta?

— Ponia Eovyna buvo dar gyva, kai ją atnešė, – tarė Imrahilis. — Ar to nežinojai?

Netikėta viltis staiga gimė Eomero širdyje, kartu grįžo rūpestis ir baimė. Netaręs nė žodžio, jis apsisuko ir greitai išbėgo iš salės, Princas sekė paskui. Laukėjau vakarėjo, danguje sužibo daugybė žvaigždžių. Jie pamatė ateinantį Gendalfą, jis vedėsi dar vieną žmogų, apsigobusį pilku apsiaustu. Visi susitiko prie Gydymo Namų durų. Jie pasveikino Gendalfą ir ėmė klausinėti:

— Mes ieškome Valdytojo, žmonės sako, kad jis čia. Ar jam kas nutiko? O Eovyna, kur ji?

-Ji viduje ir yra gyva, tačiau netoli mirties, – atsakė Gendalfas. – Kaip girdėjote, Lordą Faramirą sužeidė nuodinga strėlė. Jis dabar yra Gondoro Valdytojas. Denetoras iškeliavo, iš jo namų liko tik pelenai.

Su nuostaba ir liūdesiu jie klausėsi Gendalfo pasakojimo. Imrahilis tarė:

— Iš pergalės atimtas džiaugsmas — ji brangiai kainavo, jei per vieną dieną Rohanas su Gondoru neteko savo valdovų. Eomeras vadovauja rohirimams. O kas valdys Miestą? Gal laikas kviesti Lordą Aragorną?

-Jis jau čia, – atsakė žmogus su apsiaustu. Jis žengė arčiau durų, į žibinto šviesą – tai išties buvo Aragornas, virš šarvų vilkintis pilką Lorieno apsiaustą. Jis turėjo vienintelį ženklą – žaliąjį Galadrielės akmenį. — Aš atėjau, nes manęs prašė Gendalfas. Kol kas esu tik Arnoro dunadanų Kapitonas, o Miestą iki atsibus Faramiras valdys Dol Amroto Princas. Tačiau, mano manymu, šiandien visi turėtume paklusti Gendalfui. Kova su Priešu dar nebaigta.

Visi su tuo sutiko.

Tada Gendalfas pasakė:

— Nestovėkime prie durų, laiko maža. Eime vidun. Siame Name gulintiems ligoniams vienintelė viltis yra Aragornas. Taip kalbėjo loreta, išmintinga Gondoro moteris: „Karaliaus rankos yra gydančios rankos, iš jų atpažinsi teisėtą karalių".

Aragornas įėjo pirmas, kiti sekė paskui. Prie durų stovėjo du sargybiniai Citadelės uniformomis: vienas aukštas, o kitas mažytis, berniuko ūgio. Pamatęs juos, jis garsiai suriko iš džiaugsmo ir nuostabos.

— Platžengys! Kaip puiku! Žinai, aš atspėjau, kad tuose juoduose laivuose tu. Bet jie visi rėkė: „Korsarai!" ir manęs neklausė. Kaip tau pavyko?

Aragornas nusijuokė, paspaudė hobitui ranką.

— Išties smagu susitikti! – tarė jis. – Bet dabar ne laikas kelionių istorijoms.

Imrahilis tarė Eomerui:

— Ar dabar taip kalbama su karaliais? O gal jis užsidės kartiną kitu vardu?

Nugirdęs tai Aragornas atsisuko:

— Išties taip bus, nes aukštąja senovės kalba aš esu Elesaras, elfų Berilas, Envinjataras, Atnaujintojas. — Jis pakėlė ant krūtinės gulėjusį žaliąjį akmenį. – Bet mano namai, jei kada juos turėsiu, bus Platžengio namai. Aukštąja kalba skambės neblogai – Telkontaras vadinsiuosi aš ir visi mano įpėdiniai.

Jie įžengė į Namus. Eidamas link kambarių, kur buvo gydomi ligoniai, Gendalfas papasakojo apie Eovynos bei Meriadoko žygdarbį.

— Aš ilgai stovėjau šalia jų, – pasakojo burtininkas. – Iš pradžių, prieš nugrimzdami mirtinon tamson, jie daug kalbėjo per miegus. Be to, mano žvilgsnis siekia toli.

Aragornas visų pirma aplankė Faramirą, po to ledi Eovyną, galiausiai – Merį. Pažvelgęs į ligonių veidus ir pamatęs jų skausmus, jis atsiduso:

— Čia reikės visos man duotos galios ir įgūdžių. O kad čia būtų Elrondas — jis vyriausias mūsų giminėje ir turi didesnių galių. Matydamas, kad Aragornas pavargęs ir liūdnas, Eomeras tarė:

— Tau reiktų pailsėti ir bent truputį užkąsti.

— Ne, šios trijulės, o labiausiai Faramiro, gyvybė jau gęsta. Reikia skubėti, – atsakė Aragornas ir pasišaukęs loreta paklausė: – Ar šiuose Namuose turite vaistažolių atsargų?

— Taip, pone, – tarė ji, – bet turbūt nepakankamai, nes jų prireiks visiems. Aš net neįsivaizduoju, kur rasime daugiau, šitomis siaubingomis dienomis viskas ne taip, namai dega, pasiuntinukų liko vos keletas, visi keliai atkirsti. Aš jau nebeatsimenu, kada turguje buvo paskutinis vežimas iš Losarnacho. Bet namuose stengiamės verstis su tuo, ką turime. Be abejo, jūsų kilnybė tai supras.

— Nuspręsiu, kai pamatysiu, – pasakė Aragornas. – Vieno dalyko irgi turime nedaug – laiko kalboms. Aiturite atelaso?

- Tikrai nežinau, pone, – atsakė loreta. – Gal ne tuo vardu? Eisiu paklausiu žolininko, jis žino visus senus vardus.

-Jis dar vadinasi Karaliaus Pėdsaku, – pridūrė Aragornas, – galbūt žinai šitą vardą – šiais laikais valstiečiai tą žolę vadina taip.

— Ak šitą! – numojo ranka loreta. — Jeigu jūsų kilnybė būtų pasakęs iš pradžių, būčiau supratusi. Ne, tikrai neturime. O kam? Aš negirdėjau, kad ji turėtų kokių ypatingų savybių. Pamačiusi ją augant miškuose dažnai sakydavau seserims: „Karaliaus Pėdsakas. Koks keistas vardas, įdomu, kodėl ji taip vadinasi? Jeigu aš būčiau karalius, savo sode auginčiau daug gražesnius augalus". Bet sutrinta ji kvepia saldžiai, ar ne? Galbūt „saldžiai" ne tas žodis, sakyčiau, „sveikai".

— Labai sveikai, – sutiko Aragornas, – o dabar, miela ponia, jeigu myli Lordą Faramirą, prikąsk liežuvį ir rask man Karaliaus Pėdsako, jeigu Mieste yra bent lapelis.

— O jei ne, – pridūrė Gendalfas, – aš su loreta nujosiu į Losarnachą, bet ne pas jos seseris, o į miškus. Žvaigždikis jai parodys, ką reiškia skubėti.

Ioreta išbėgo, Aragornas liepė kitoms moterims kaitinti vandenį. Jis paėmė Faramirą už rankos, o kitą delną priglaudė prie ligonio kaktos. Ji buvo rasota nuo prakaito, bet Faramiras nejudėjo, vos kvėpavo.

— Visiškai išsekęs, – pasakė Aragornas, pasisukdamas į Gendalfą, – bet tai ne nuo žaizdos. Matai, ji gyja. Jeigu jis būtų persmeigtas Nazgulo ginklo, būtų miręs tą pačią naktį. Veikiausiai jį sužeidė pietiečio strėlė. Kas ją ištraukė? Kur ji?

— Aš ištraukiau, – atsakė Imrahilis, – ir sustabdžiau kraujavimą. Bet nepasilikau strėlės, nes ir taip turėjau daug darbų. Kiek prisimenu, tai buvo įprasta pietiečių strėlytė. Bet ji atskrido iš Šešėlių viršuje, kitaip iš kur ta karštligė ir blogumas, žaizda juk nebuvo gili ar pavojinga gyvybei. Kaip tau atrodo?

— Nuovargis, graužatis dėl tėvo žodžių, žaizda ir visų pirma – Juodasis Dvelksmas, – tarė Aragornas. — Jis tvirtos valios žmogus, nes užpultas Šešėlio vėl išjojo kautis prie išorinių sienų. Tamsa nuodijo jį po truputį, jam kaunantis ir stengiantis išlaikyti pozicijas. Kad aš būčiau atvykęs greičiau!

Tuo metu įėjo žolininkas.

-Jūsų kilnybė prašė Karaliaus Pėdsako, - tarė jis, – kilmingąja kalba jis vadinasi atelasas, o tiems, kurie nors truputį moka Valinoro kalbą...

— Žinau, – nutraukė jį Aragornas, – ir man nesvarbu, ar vadinsi jį asea aranion ar Karaliaus Pėdsaku - duokš, jei jo turi.

— Prašau atleisti, pone, – tarė žolininkas, – matau, esate išmintingas žmogus, o ne vien karo vadas. Deja, Gydymo Namuose tokios žolės neturime, nes čia gydome tik rimtai sužeistus ir sergančius. Juk ta žolė neturi jokios žinomos gydomosios galios, galbūt tik pasaldina užterštą orą ar nuvaro šalin sunkias mintis. Nebent jūs rimtai žiūrėtumėte į senas eilutes, kurias, pačios nesuprasdamos, kartoja mūsų moterys, tokios, kaip geroji loreta:

Juodas Dvelksmas gaudžia,

mirties tamsa siaučia, visos

šviesos gęsta — atelase, gelbėk!

Mirštančių gyvybės

Karaliaus rankoj slypi!

Tikriausiai tai paprasti niekai, senių paistalai. Spręsti apie tų žodžių prasmę paliksiu jums, jeigu ten slypi kokia prasmė. Tiesa, seni žmonės dar geria jos užpilus nuo galvos skausmų.

— Tada, karaliaus vardu, eik ir surask ne tokį mokytą, bet išmintingą senį, kad jis turėtų tos žolės! – šūktelėjo Gendalfas.

Aragornas priklaupė prie Faramiro, laikydamas ranką jam ant kaktos. Visi pajuto vykstančią kovą. Aragorno veidas papilkėjo iš nuovargio, retkarčiais jis pašaukdavo Faramirą vardu, bet kiekvieną sykį vis tyliau, tarsi pats būtų tolęs, ėjęs tolyn į tamsų slėnį, šaukdamas paklydusį.

Pagaliau įbėgo Bergilis, į skudurėlį suvyniojęs šešis lapus.

— Štai Karaliaus Pėdsakas, pone, – tarė jis, – deja, nelabai šviežias. Nuskintas mažiausiai prieš dvi savaites. Ar tiks, pone? – Pažiūrėjęs į Faramirą berniukas prapliupo verkti.

Tačiau Aragornas nusišypsojo.

— Tiks, – tarė jis, – blogiausia jau praėjo. Pasilik ir nurimk.

Paėmęs du lapus, jis pasidėjo juos ant delno, papūtė ir sutrynė. Kambaryje tuoj pat pasklido gaiva, lyg pats oras būtų sujudęs ir siaustų iš džiaugsmo. Jis įmetė lapus į atneštus verdančio vandens dubenis, visų širdys išsyk atlėgo. Aromatas kiekvienam priminė rasotus saulėtus rytus ten, kur gražus pavasario pasaulis atrodo tarsi pralekiantis prisiminimas. Aragornas žvaliai atsistojo ir pakėlė dubenį prie miegančio Faramiro veido, o jo akys šypsojosi.

— Nagi nagi! Kas galėjo patikėti, – pasakė loreta šalia stovinčiai moteriai. — Ta piktžolė geresnė nei maniau. Man ji primena Imlot Melujaus rožes iš tų laikų, kai buvau jauna ir manęs pavydėjo visi karaliai.

Staiga Faramiras sujudėjo, atsimerkė ir pažvelgė į virš jo pasi-' lenkusį Aragorną. Akyse sušvito atpažinimas bei meilė, jis tyliai prabilo:

— Mano valdove, kvietei mane. Aš atėjau. Koks bus karaliaus įsakymas?

— Nebevaikščiok šešėliais, pabusk! – įsakė Aragornas. – Tu pavargai. Pailsėk, pavalgyk ir būk pasiruošęs, kai grįšiu.

— Būsiu, valdove, – pažadėjo Faramiras. – Kas norės dykas gulinėti, kai sugrįžo karalius?

— Iki greito pasimatymo! – tarė Aragornas. – Turiu aplankyti kitus, jiems irgi manęs reikia.

Kartu su Gendalfu ir Imrahiliu jis išėjo iš kambario, o Beregondas su sūnumi pasiliko viduje, negalėdami paslėpti savo džiaugsmo. Eidamas paskui Gendalfą ir uždarydamas duris, Pipinas išgirdo loretą:

— Karalius! Ar girdėjai? Ką aš sakiau? Gydytojo rankos, sakiau. Netrukus iš Namų ištrūko gandai, kad sugrįžo karalius, kad po kovų jis gydo žmones. Naujienos pasklido po visą Miestą.

Atėjęs pas Eovyną, Aragornas pasakė:

— Štai sunki žaizda ir žiaurus smūgis. Sulaužyta ranka pasirūpinta gerai — ji sugis, jeigu jai pačiai užteks jėgų išgyventi. Smūgis teko skydui, tačiau visas blogis atėjo per kardo rankeną. Toje rankoje, atrodo, nebeliko gyvybės, nors ji nelūžo.

Ji pastojo kelią priešui, nelygiam nei protu, nei jėga. Kas kelia ginklą prieš tokį priešą, turi būti tvirtesnis už plieną, kitaip jis mirs iš siaubo. Bloga lemtis skyrė jai tokią kovą. Ji graži, gražiausia iš visų karalienių. Aš nežinau, ką sakyti. Kai pirmą kartąją pamačiau nelaimingą, man atrodė, jog žiūriu į baltą išdidžią gėlę – leliją, tačiau žinojau, jog ji kieta lyg elfų ginklakalių nukaldinta iš plieno. O galbūt ją pakando šalna? Ji stovėjo, skaudžiai graži, bet pakirsta, netrukus nukrisianti ir mirsianti. Jos liga prasidėjo daug anksčiau, ar ne, Eomerai?

— Stebiuosi, kad šito klausi manęs, valdove, – atsakė Eomeras. – Tavęs aš nekaltinu, tačiau žinau, jog mano sesers Eovynos nebuvo pakandusi jokia šalna, kol ji pirmą kartą nepamatė tavęs. Kai Šliužburnis užkerėjo karalių, ji dalindavosi su manimi savo rūpesčiais ir baimėmis. Vis labiau bijodama ji slaugė karalių. Tačiau ne tai pražudė ją.

— Mano drauge, – pasakė Gendalfas, – tu džiaugiesi žirgais, žygdarbiais ir bekraštėmis pievomis. Ji gimė moterimi, bet turėjo tau lygią dvasią ir drąsą. Eovyną buvo pasmerkta prižiūrėti senį. Nors mylėjo jį kaip tėvą, ji matė, kaip jis nešlovingai vaikėja. Jaijos dalia atrodė menkesnė už lazdos, kuria rėmėsi Teodenas.

Manai, Šliužburnis pylė nuodus tik į Teodeno ausis? „Suvaikėjęs senis! Kas tie Eorlo namai, tik šiaudinės pašiūrės, kur girtuokliauja dvokiantys plėšikai, o jų išperos voliojasi ant grindų kartu su šunimis!" Ar girdėjai šiuos žodžius anksčiau? Taip kalbėjo Sarumanas, Šliužburnio mokytojas. Nors neabejoju, kad Šliužburnis vartojo klastingesnius žodžius. Valdove, jeigu sesers meilė tau ir pareigingumas bei valia nebūtų užčiaupę jos lūpų, būtum išgirdęs dar ne tokių dalykų. Kas žino, apie ką ji kalbėdavosi su tamsa, vieniša, budėdama naktimis, kai visas gyvenimas susitraukė iki vieno namo sienų, iki narvo, tramdančio laukinę jos dvasią?

Eomeras tylėdamas žiūrėjo į seserį lyg iš naujo apgalvodamas visą praėjusį gyvenimą. O Aragornas tarė:

— Aš mačiau, ką ir tu matei, Eomerai. Iš visų šio pasaulio blogybių bene karčiausia yra atstumti gražios narsios moters meilę — meilę, į kurią negali atsakyti. Graužatis ir gailestis mane persekioja nuo tada, kai Dunhare palikau ją nevilty. Nebijojau Mirusiųjų Takų, bijojau to, kas gali atsitikti jai. Bet, Eomerai, tave ji myli stipriau nei mane. Tave ji myli ir pažįsta, o manyje myli tik šešėlį, tik mintis apie šlovę, žygdarbius bei žemes, plytinčias toli nuo Rohano pievų.

Galbūt man užteks jėgos išgydyti jos kūną ir sugrąžinti ją iš tamsos slėnio. Bet kas jos laukia atsibudusios — viltis, užmarštis ar nusivylimas, – aš nežinau. Jeigu neteks vilties, ji mirs, nebent atsiras kitokių vaistų, kurių aš neturiu. Jos žygdarbiai yra verti žymiausių karalienių.

Aragornas pasižiūrėjo įjos veidą – baltą tarsi lelija, šaltą tarsi speigas ir kietą lyg akmuo. Jis pasilenkė, švelniai pabučiavo ją į kaktą, tyliai pašaukė:

— Eovyną, Eomundo dukterie, pabusk! Tavo priešo nebėra!

Ji nepajudėjo, bet ėmė kvėpuoti giliau, po balta linine paklode jos krūtinė vėl ėmė ritmingai kilnotis. Aragornas dar sykį sutrynė du atelaso lapus ir įmetė juos į verdantį vandenį. Tada nuoviru nuplovė jos kaktą ir šaltą, nejautrią dešinę ranką, gulinčią ant antklodės.

Ar Aragornas iš tiesų turėjo pamirštų Vakarų Žmonių galių, ar visus taip paveikė jo žodžiai apie Eovyną, bet kambarį užliejo saldus aromatas. Žmonėms pasirodė, kad pro langą papūtė švelnus vėjas, nešantis gaivų, šviežią, švarų orą, gal iš aukštų apsnigtų kalnų po žvaigždėtu kupolu, gal iš tolimų sidabrinių krantų, skalaujamų jūros putos.

— Pabusk, Eovyna, Rohano Karaliene! – pakartojo Aragornas, paėmėjos dešinę ranką ir pajuto, kaip grįžta šilta gyvybė. – Pabusk! Šešėlis dingo, visa tamsa nuplauta! — Tada jis įdėjo jos ranką į Eomero ir atsitraukė. – Pašauk ją! – liepė Aragornas ir tyliai išėjo iš kambario.

— Eovyna, Eovyna! – ašarodamas sušuko Eomeras. Ji atsimerkė ir tarė:

— Eomerai! O, džiaugsme! Jie sakė, kad tu žuvai. Ne, tai buvo tik tamsūs balsai mano sapne. Ar ilgai aš miegojau?

— Neilgai, sesute, – tarė Eomeras, – daugiau negalvok apie tai!

-Jaučiuosi keistai pavargusi, – pasakė ji, – turiu truputį pailsėti. Bet pasakyk, kas nutiko Marko Valdovui? Deja, tai nebuvo sapnas, dabar žinau, kad nebuvo. Jis žuvo, kaip pats pranašavo.

-Jis miręs, – tarė Eomeras, – bet liepė man atsisveikinti su Eovyna, brangesne už dukrą. Dabar jis didžioje pagarboje guli Gondoro Citadelėje.

— Liūdna, – tyliai pasakė Eovyna, – bet vis tiek geriau, nei tikėjausi tomis tamsiomis dienomis, kai atrodė, jog Eorlo Namuose garbės liko mažiau negu piemens lūšnoje. O kas atsitiko karaliaus pažui, miškavaikiui? Eomerai, už drąsą turėsi pakelti jį Ridermarko riteriu!

-Jis guli šiuose namuose, eisiu jo aplankyti, – pasakė Gendalfas. – Eomeras dar kurį laiką pasiliks. Kol nepasveikai, nebekalbėk apie karą ir nelaimes. Labai džiugu matyti tokią narsią moterį vėl sveiką ir pilną vilčių!

— Sveiką? – paklausė Eovyna. – Gal ir taip. Kol bus bent vienas tuščias kritusio Raitelio balnas, atsiras darbų ir man. Bet pilną vilčių? Nežinau.

Gendalfas su Pipinu atėjo į Merio kambarį. Aragornas stovėjo šalia lovos.

-Vargšas Meris! – sušuko Pipinas, bėgdamas prie lovos. Jam pasirodė, kad draugui blogiau – veidas papilkėjo, lyg būtų užgriuvusi širdgėlos metų našta. Staiga Pipinas persigando, kad Meris mirs.

— Nebijok, – tarė Aragornas, – atėjau laiku, pašaukiau jį grįžti. Jis dabar pavargęs, nuliūdęs, sužeistas panašiai kaip Eovyna, nes išdrįso kirsti tai mirtinai pabaisai. Tačiau visą blogį galima išgydyti jo dvasia stipri ir linksma. Liūdesio jis nepamirš, bet tai netemdys jo širdies, o pamokys išminties.

Aragornas uždėjo ranką Meriui ant galvos, švelniai paglostė jo rudas garbanas, palietė vokus ir pašaukė vardu. Kai kambaryje vėl pasklido atelaso aromatas, panašus į kvepiantį sodą ir saulėtus viržius, pilnus bičių, Meris staiga pabudo ir pasakė:

— Aš alkanas. Kiek valandų?

-Jau po vakarienės, – tarė Pipinas, – bet galbūt galėčiau ką nors atnešti, jei man duotų.

— Tikrai duos! – nusijuokė Gendalfas. – Viską, ko geidžia šitas Rohano Raitelis, jeigu tik to bus Minas Tirite. Jo vardą nuo šiol visi tars su pagarba.

— Puiku! – nudžiugo Meris. – Iš pradžių norėčiau vakarienės, o po to pypkutės. — Jo veidas apsiniaukė. – Ne, pypkutės nereikia. Nemanau, kad dar kada rūkyčiau.

— Kodėl? – nustebo Pipinas.

-Jis mirė, – lėtai pasakė Meris, – vėl viską prisimenu. Jis sakė, kaip gaila, kad nespėjo pakalbėti su manimi apie žoles. Tai buvo beveik paskutiniai jo žodžiai. Niekada negalėsiu rūkyti, neprisimindamas jo ir tos dienos, Pipinai, kai jis taip mandagiai kalbėjosi su mumis Izengarde.

— Tad trauk pypkę ir prisimink jį! – patarė Aragornas. – Švelnios širdies didį karalių, tesėjusį savo priesaikas. Į paskutinį gražų rytą jis pakilo iš šešėlių. Nors tavo tarnyba buvo trumpa, tačiau iki savo dienų pabaigos prisiminsi ją su džiaugsmu ir garbe.

Meris nusišypsojo.

— Gerai, – pasakė jis, — jeigu Platžengys duos man, ko reikia, aš rūkysiu ir galvosiu. Savo kuprinėje turėjau geriausių Sarumano atsargų, bet nežinau, kas su jomis nutiko mūšyje.

— Pone Meriadokai, – tarė Aragornas, — jeigu manai, kad aš su ugnimi ir kardu perėjau kalnus bei Gondoro karalystę tik tam, kad nerūpestingam kareiviui, pametusiam savo daiktus, atneščiau tabako, tai labai klysti. Jei nerasi savo kuprinės, pasiųsk šių namų žolininko. Jis tau pasakys, kad nežino, ar trokštama žolė turi kokių nors gerų savybių, bet prasčiokų kalba ji vadinama Vakariečių Žole, galenasu kilmingąja kalba ir dar visaip kitomis kalbomis. Paskaitęs keletą užmirštų eilėraščių, kurių pats nesupranta, jis liūdnai praneš, kad Namuose tabako nėra ir paliks tave galvoti apie kalbų istoriją. Paliksiu tave ir aš. Tokioje lovoje kaip šita nemiegojau nuo Dunharo, o nevalgiau nuo praėjusios nakties. Meris pastvėrė jo ranką ir pabučiavo.

— Aš labai atsiprašau, – pasakė jis, – tuoj pat eik! Nuo pat nakties Bryliuje mes tau tik trukdėme. Tai mano tautos įprotis – svaidytis lengvais žodžiais ir nepasakyti visos tiesos. Mes bijome pasakyti per daug. O kai juokams ne vieta, nebeturime ir žodžių.

— Labai gerai tai žinau, nes elgiuosi su tavimi taip pat, – pasakė Aragornas. – Tegu Grafystė gyvuoja amžinai! Pabučiavęs Merį, jis su Gendalfu išėjo.

Pipinas pasiliko.

— Argi dar rasi kitą tokį? – pasakė jis. – Žinoma, išskyrus Gendalfą. Man atrodo, kad jie giminės. Mielas kvaileli, tavo kuprinė guli šalia lovos, – kai sutikau tave, nešei ją ant nugaros. Jis ją seniausiai pastebėjo. Beje, aš turiu ir savo atsargų. Štai prašau! Ilgiadugnio Lapai. Prisikimšk, kol aš subėgiosiu maisto. O tada truputį pailsėsime. Mielasis mano! Mes, Tukai ir Brendibakai, negalime gyventi vien žygdarbiais.

— Ne, – sutiko Meris, – negalime. Bent ne šiandien. Bet dabar, Pipinai, gerbiame ir suprantame saviškius. Geriausia mylėti, ką tinka mylėti: reikia pradėti nuo šaknų, o Grafystės dirva gili. Bet kažkur yra gilesnių ir aukštesnių dalykų – be jų nebūtų taikos, be jų senukai negalėtų ramiai dirbti savo soduose, nors ir nieko apie juos nežino. Aš džiaugiuosi, kad truputį žinau. Nesuprantu, kodėl čia viską aiškinu. Kur tie lapai? Trauk pypkę iš kuprinės, jei nesulūžo.

Aragornas su Gendalfu nuėjo pas Gydymo Namų vyresnįjį. Jie pasakė, kad Faramirą ir Eovyną reikės slaugyti dar daug dienų.

— Ledi Eovyną, – pasakė Aragornas, – greitai norės keltis ir išeiti, bet jai negalima leisti, jei tik galėsite sukliudyti, kol nepraėjo dešimt dienų.

— O Faramiras, – pridūrė Gendalfas, – turi sužinoti, kad jo tėvas mirė. Bet nepasakokite visko apie Denetoro pamišimą, kol jis visiškai nepasveiks. Pasirūpinkite, kad Beregondas ir perianas, kurie buvo šalia, kol kas apie tai nekalbėtų!

— O kitas perianas, mano ligonis Meris, ką daryti su juo? – paklausė vyresnysis.

— Greičiausiai rytoj jau galės trumpai atsikelti, – tarė Aragornas. – Tegu keliasi, jeigu nori. Prižiūrimas draugų galės truputį pasivaikščioti.

— Nuostabi tauta, tieperianai,- pakraipė galvą vyresnysis, – gyvybingi kaip žolė.

Prie Namų durų pažiūrėti į Aragorną susirinko daugybė žmonių, būriai sekiojo paskui jį. Kai jis pagaliau gavo vakarienę, žmonės ėjo priėjo ir maldavo išgydyti sunkiai sužeistus giminaičius, draugus arba tuos, kurie krito nuo Juodojo Šešėlio. Aragornas atsistojo ir ėjo su jais, pasikvietęs dar ir Elrondo sūnus. Drauge jie dirbo visą naktį. Mieste pasklido žinia: „Karalius iš tiesų sugrįžo". Jie vadino jį Elfų Berilu, nes ant Aragorno kaklo kabojo žalias akmuo. Taip išsipildė pranašystė, pasakytajam gimus, kad vardą Aragornui parinks jo tauta.

Kai nebepajėgė daugiau dirbti, jis apsigaubė apsiaustu, nepastebimai išėjo iš Miesto ir prieš aušrą atėjęs į savo palapinę krito miegoti. Ryte Bokšte plevėsavo Dol Amroto vėliava, mėlynomis bangomis lyg gulbė lekiantis laivas, o žmonės žiūrėjo aukštyn ir galvojo, ar Karaliaus sugrįžimas jiems neprisisapnavo.

9 Paskutinis pasitarimas

Po mūšio dienos išaušo gražus rytas, vėjas į vakarus ginė lengvus debesėlius. Legolasas su Gimliu atsikėlė anksti. Jie išsiprašė paleidžiami į Miestą, nes labai norėjo pamatyti Merį su Pipinu.

— Smagu žinoti, kad jie vis dar gyvi, – samprotavo nykštukas, mums dėl jų Rohane teko sukarti nemenką kelią, nenorėčiau, kad toks vargas nueitų veltui.

Nykštukas su elfu įžengė į Minas Tiritą. Juos pamatę žmonės stebėjosi keista pora: Legolasas buvo labai gražus, toks tegali būti elfas. Žingsniuodamas ryte jis tyru balsu dainavo elfišką dainą, o Gimlis žygiavo greta, glostydamas barzdą ir dairydamasis aplink.

— Neblogai akmuo sutvarkytas, – pagyrė jis, žiūrėdamas į sienas, – bet matyti ir prasto darbo. Gatvės galėtų būti padoresnės. Kai Aragornas užims sostą, aš jam pasiūlysiu Kalno akmentašių paslaugas – pastatysime tokį Miestą, kad bus galima didžiuotis.

-Jiems reikia daugiau sodų, – pridūrė Legolasas. – Namai negyvi. Čia niekas neauga, nedžiugina širdies. Jeigu Aragornas užims sostą, Miško žmonės jam atveš giedančių paukščių ir nevystančių medžių.

Jie nuėjo pas Princą Imrahilį. Pažvelgęs į jį, Legolasas žemai nusilenkė — jis matė, kad princo gyslomis iš tiesų teka elfiškas kraujas.

— Sveikas, valdove, – tarė elfas. — Jau seniai Nimrodelės tauta paliko Lorieną, bet matau, kad iš Amroto uosto į vakarus išplaukė dar ne visi.

— Taip sako ir mano šalies legendos, – pasakė Princas, – bet mes jau nesuskaičiuojamus metus nematėme nieko iš Aukštosios Tautos. Todėl man nuostabu liūdesio ir karo dienomis matyti elfą. Ko ieškote?

— Aš esu vienas iš Devynių Bendražygių, kartu su Mitrandiru iškeliavusių iš Imladriso, – pasakė Legolasas. – Aš ir mano draugas nykštukas atvykome kartu su Lordu Aragornu. Norime pamatyti mūsų draugus, Meriadoką ir Pipiną, kurie, kaip sako, yra tavo priežiūroje. .

— Rasite juos Gydymo Namuose, aš jus palydėsiu, – pasisiūlė Imrahilis.

— Pakaks, jei su mumis pasiusi savo žmogų, valdove, – tarė Legolasas, – nes Aragornas siunčia tau šią žinią. Jis nenori dar sykį įžengti į Miestą. Tačiau kapitonams būtina surengti pasitarimą, todėl jis prašo, kad tu ir Eomeras Rohanietis kuo greičiau ateitumėte į jo palapines. Mitrandiras jau ten.

— Mes ateisime, – pasakė Imrahilis. Mandagiai atsisveikinę jie išsiskyrė.

— Štai kilmingas valdovas ir puikus karo vadas, – tarė Legolasas. — Jei savo saulėlydžio metais Gondoras dar turi tokių vyrų, tai pakilimo dienomis jo šlovė turėjo būti didi.

— Aiškiai matyti, kad kuo senesnė statyba, tuo geresnė, – pridūrė Gimlis. – Taipjau visada būna su žmonių pradėtais darbais: tai jiems pavasaris speiguotas, tai vasara per sausa, ir nieko neišeina.

— Retai būna, kad nieko neišeitų, – paprieštaravo Legolasas. – Iš dulkių ir puvėsių vėl nelauktai išauga žiedai. Žmonių darbai pergyvens mus, Gimli.

— Bet galų gale jie vis tiek pranyks, palikę tik atodūsį: „O galėjo būti..."

— To elfai nežino, – pasakė Legolasas.

Pasirodė Princo tarnas ir nuvedė juos į Gydymo Namus, kurių sode jie susirado draugus. Susitikimas buvo džiugus. Kurį laiką jie vaikščiojo ir kalbėjosi, mėgaudamiesi trumpu taikiu rytiniu poilsiu aukštai Mieste. Kai Meris pavargo, jie atsisėdo ant miesto sienos netoli Gydymo Namų. Apačioje žibėdamas saulėje tekėjo Anduinas, tirpstantis net Legolaso akiai neįžvelgiamuose toliuose, vingiuojantis į plačias Lebenino pievas ir į žalsvą Pietinio Itilieno rūką.

Kitiems šnekant Legolasas tylėjo. Prisimerkęs jis žiūrėjo į saulę ir išvydo nuo Upės kylančias baltas žuvėdras.

— Žiūrėkite! – sušuko jis. – Žuvėdros! Kaip toli jos atskrido į sausumą. Kokios jos man nuostabios ir kokios neramios. Niekada gyvenime nebuvau jų matęs, kol neatvykome į Pelargirą ir jodamas į mūšį dėl laivų neišgirdau jų klyksmo. Tada sustingau, pamiršęs apie karą Viduržemyje, nes liūdni jų balsai man pasakojo apie Jūrą. Jūrą! Deja, jos aš dar nemačiau. Giliai mano tautos širdyje slypi jūros ilgesys, kurį pavojinga aitrinti. Ak, žuvėdros. Dabar jau neturėsiu ramybės nei po buku, nei po guoba.

— Nesakyk taip! – paprieštaravo Gimlis. – Viduržemyje dar liko pamatyti daug dalykų ir nuveikti daug didžių darbų. Jeigu visa Aukštoji Tauta patrauks į Uostus, priverstiems pasilikti gyvenimas bus daug nuobodesnis.

— Išties nuobodus ir pilkas! – pritarė Meris. – Nekeliauk į Uostus, Legolasai. Čia visada atsiras žmonių, kuriems tavęs reikės: didelių ir mažų, gal net keletas išmintingų nykštukų, kaip Gimlis. Bent jau taip tikiuosi. Nors jaučiu, jog blogiausia šiame kare dar priekyje. Kaip norėčiau, kad viskas baigtųsi gerai!

— Nebūk toks niūrus! – šūktelėjo Pipinas. – Saulė šviečia, ir mes dar porą dienų būsime kartu. Aš noriu daugiau išgirsti apie jus. Nagi, Gimli! Jūs su Legolasu užsiminėte apie keistą kelionę su Platžengiu jau tuziną kartų, bet nieko apie ją nepapasakojote.

— Saulė tegu šviečia, – pasakė Gimlis, – bet aš nenoriu iš tamsos kviesti prisiminimų apie tą kelią. Jeigu būčiau žinojęs, kas manęs laukia, turbūt net ir draugystė nebūtų manęs nuvedusi į Mirusiųjų Takus.

— Mirusiųjų Takai? – paklausė Pipinas. – Aš girdėjau Aragorną juos minint ir sukau sau galvą, kas tai galėtų būti. Gal papasakosi daugiau?

— Be didelio noro, – tarė nykštukas, – nes tame kelyje patyriau gėdą: aš, Gimlis, Gloino sūnus, laikęs save drąsesniu už žmones ir daug tvirtesniu už elfus. Nė vieno iš šitų dalykų neįrodžiau, o kelyje mane išlaikė tik Aragorno valia.

— Ir tavo meilė jam, – įsiterpė Legolasas, – nes visi draugai myli jį savaip, net ta šalta rohirimų mergina. Mes palikome Dunharą anksti ryte, dieną prieš atvykstant tau, Meri. Visi taip bijojo, kad niekas mūsų nepalydėjo, išskyrus ledi Eovyną, kuri dabar guli sužeista šiuose Namuose. Liūdnai jie išsiskyrė, dėl jų man skaudėjo širdį.

— Man skaudėjo širdį tik dėl savęs! – pareiškė Gimlis. – Ne! Aš nekalbėsiu apie tą kelionę.

Jis nutilo, bet Meris su Pipinu taip norėjo išgirsti tą pasakojimą, kad pagaliau prakalbo Legolasas:

— Papasakosiu truputį, kad nusiramintumėte, nes aš nejaučiau siaubo ir nebijojau žmonių šešėlių, silpnų ir bejėgių, kaip man rodėsi tada.

Greitai jis papasakojo apie vaiduoklių kelią po kalnais, naktinį susitikimą Ereche ir didįjį jojimą, du šimtus septyniasdešimt ir devynias mylias iki Pelargiro prie Anduino.

— Keturias dienas ir keturias naktis mes jojome nuo Juodojo Akmens, – kalbėjo elfas. – Mordoro tamsoje mano viltis stiprėjo, nes tamsoje Šmėklų Kariuomenė darėsi vis stipresnė ir baisesnė. Kai kuriuos mačiau jojant, kai kuriuos einant, bet visi judėjo vienodai greitai. Tylūs jie buvo, tačiau akys degė. Lamedono aukštumose jie pasivijo, apsupo mus ir būtų pralenkę, jei Aragornas nebūtų uždraudęs.

Aragornas įsakė, ir numirėliai keliavo mums iš paskos. „Net žmonių dvasios paklūsta jo valiai, – pamaniau aš. — Jie dar jam pasitarnaus!"

Mes jojome šviesoje, o kitą rytą diena neišaušo, bet mes jojome tolyn, kirtome Kirilą ir Ringlą, trečią dieną pasiekėme Linhirą prie Gilreino žiočių. Ten Lamedono vyrai kovėsi dėl brastų su aukštyn Upe atplaukusiais priešais iš Umbaro ir Harado. Ir gynėjai, ir puolėjai pabėgo mus pamatę, šaukdami, kad juos puola Mirusiųjų Karalius. Tik Angborui, Lamedono Lordui, užteko valios prisiartinti prie mūsų. Aragornas liepė jam surinkti žmones ir, jei išdrįs, sekti paskui Pilkąją Kariuomenę.

„Pelargire Izilduro Ainiui prireiks tavęs", – pasakė jis.

Taip mes persikėlėme per Gilreiną, prieš save varydami sprunkančius Mordoro sąjungininkus, ir truputį pailsėjome. Tačiau Aragornas greitai atsikėlė ir pasakė: „Minas Tiritas jau apsiaustas. Jis gali žlugti iki mums atvykstant". Todėl dar nesibaigus nakčiai mes vėl šokome ant žirgų ir visu greičiu šuoliavome per Lebenino lygumas.

Legolasas stabtelėjo, atsiduso ir pažvelgęs į pietus tyliai uždainavo:

-Tie laukai žali mano tautos dainose, tačiau tada jie juodavo pilkos dykvietės tamsoje prieš mus. Visame krašte, trypdami žolę su gėlėmis naktį ir dieną medžiojome priešus, kol pagaliau viskas baigėsi prie Didžiosios Upės. Širdyje pamaniau, kad pasiekėme Jūrą, toks platus buvo vandua tamsoje, tiek daug žuvėdrų klykė jo krantuose. Ak, tas žuvėdrų vaitojimas! Argi Galadrielė neliepė jų saugotis? O dabar negalių jų pamiršti.

— Aš nekreipiau į jas dėmesio, – įsiterpė Gimlis, – nes pagaliau pataikėme į padorų mūšį. Pelargire stovėjo pagrindinis Umbaro laivynas – penkiasdešimt didelių laivų ir nesuskaičiuojama galybė mažesnių. Daugelis tų, kuriuos vijomės, pasiekė uostus pirmi, atsinešdami ir savo baimę – kai kurie laivai skubiai pakėlė bures, stengdamiesi pasprukti žemyn Upe ar pasiekti kitą krantą, o daugelis mažųjų laivų liepsnojo. Prie Upės prispausti haradrimai apsisuko – praradę viltį, nuožmūs. Tačiau pamatę, kiek mūsų tėra, pradėjo juoktis, nes jų buvo kur kas daugiau.

Tada Aragornas sustojo ir galingu balsu sušuko: „Ateikit! Juodojo Akmens vardu kviečiu jus!" Staiga kaip pilkas potvynis pasirodė Šešėlių Kariuomenė, šluojanti viską prieš save. Aš girdėjau tylius riksmus ir duslų ragų gaudimą, nesuskaičiuojamų tolimų balsų murmesį – kaip kokio Tamsiaisiais Laikais vykusio mūšio aidą. Jie buvo išsitraukę kardus, bet aš nežinojau, ar kardai dar aštrūs, nes Mirusiesiems nereikėjo kito ginklo, išskyrus baimę. Niekas negalėjo stoti prieš juos.

Jie įžengė į kiekvieną laivą krante, perėjo vandeniu į kiekvieną laivą nuleistu inkaru. Pamišę iš siaubo jūreiviai šoko per bortus, likdavo tik prie irklų prikaustyti vergai. Mes šuoliavome tarp bėgančių priešų, varydami juos tarsi avis, kol pasiekėme krantą. Tada į didesniuosius laivus Aragornas pasiuntė po dunadaną, jie nuramino laivuose likusius vergus ir išlaisvino juos nuo grandinių.

Dar nesibaigus dienai priešų nebeliko, visi paskendo arba bėgo į pietus, tikėdamiesi pasiekti namus pėsčiomis. Keista ir nuostabu, . pagalvojau aš, kad Mordoro planus gali sugriauti baimės ir tamsos šmėklos. Juk tai į o paties ginklai!

— Iš tiesų keista, – linktelėjo Legolasas. – Tą valandą aš žiūrėjau į Aragorną ir mąsčiau, koks galingas, koks siaubingas Valdovas būtų galėjęs jis tapti, jei būtų pasiėmęs Žiedą sau. Ne veltui Mordoras jo bijo. Tačiau jo dvasia kilnesnė, nei gali suprasti Sauronas, argi jis ne Lučienos vaikas? Niekada nenutrūks jo giminė, nors metai pamestų skaičių.

— Nykštukai jau seniai pametė tokias pranašystes, – pasakė Gimlis, – bet tądien Aragornas buvo išties galingas. Jo rankose atsidūrė visas juodasis laivynas. Jis pasirinko sau didžiausią laivą ir įžengė į jį. Sugaudė iš priešų atimti trimitai, o Šešėlių Kariuomenė atsitraukė į krantą. Jie stovėjo tylūs, vos įžiūrimi, išskyrus raudonas akis, atspindinčias degančius laivus. Aragornas garsiai sušuko Mirusiesiems:

„Išgirskite Izilduro Ainio žodžius! Jūsų priesaika įvykdyta. Grįžkite ir palikite slėnius ramybėje! Grįžkite ir ilsėkitės!"

Tada Mirusiųjų Karalius išėjo į priekį, sulaužė savo ietį ir numetė ją ant žemės. Žemai nusilenkė, apsisuko, ir visa Pilkoji Kariuomenė staiga išnyko rūke tarsi nupūsta staigaus vėjo gūsio. Man pasirodė, kad pabudau iš miego.

Tą naktį mes ilsėjomės, o kiti dirbo. Daug vergų buvo išlaisvinta, daug belaisvių gondoriečių paleista, netrukus susirinko visi žmonės iš Lebenino bei Ethiro, atvyko ir Angboras iš Lamedono su visais raiteliais, kiek pajėgė surinkti. Dabar, Mirusiųjų baimei praėjus, jie atėjo mums į pagalbą. Visi norėjo pažiūrėti į Izilduro Ainį, nes tas vardas skriejo kaip ugnis tamsoje.

Beveik nebeliko ką pasakoti. Tą vakarą ir naktį paruoSeme daugelį laivų su įgulomis, o ryte laivynas išplaukė. Dabar atrodo, jog tai buvo seniai, o iš tiesų tik užvakar ryte, šeštą dieną nuo išvykimo iš Dunharo. Tačiau Aragorną vis dar ginė baimė, kad nesuspėsime. „Nuo Pelargiro iki Harlondo prieplaukų šimtas trisdešimt ir trys mylios, – sakė jis. — Jeigu Harlondo nepasieksime iki rytojaus, viskas žus".

Dabar irklus laikė laisvi žmonės, jie stengėsi iš visų jėgų, tačiau Didžiąja Upe judėjome lėtai, nes plaukėme prieš srovę – pietuose ji nestipri, bet nebuvo vėjo. Nebūčiau džiaugęsis net pergale uostuose, jeigu ne Legolaso juokas. „Aukščiau barzdą, Diurino sūnau, – šūktelėjo jis. – Argi nepasakyta, kad viltis gimsta tada, kai mažiausiai tikiesi". Aš nežinojau, kokią viltį jis įžiūrėjo tolumoje. Naktį tapo dar tamsiau, mūsų širdys nerimo, nes toli šiaurėje po debesimis matėme raudoną pašvaistę. Aragornas pasakė: „Tai dega Minas Tiritas".

Ir išties vidurnaktį atgimė viltis. Į pietus pažiūrėję jūros vilkai iš Ethiro prakalbo apie šviežią vėją nuo Jūros. Greitai vėjas įtempė bures, greitis padidėjo, o atėjusi aušra nubalino putas laivų priešakiuose. Taip mes su vėju ir saule atvykome trečią valandą po saulėtekio ir iškėlėme didžiąją kovos vėliavą. Kad ir kas bus toliau, tai buvo didi diena ir didi valanda.

— Kas bebūtų, žygdarbiai nesumenkės, – pasakė Legolasas. – Kelionė Mirusiųjų Takais buvo žygdarbis ir žygdarbiu liks, net jei Gondore neliktų nieko, kas ją apdainuotų.

— O taip gali atsitikti, – pridūrė Gimlis. – Aragorno ir Gendalfo veidai niūrūs. Įdomu, apie ką jie dabar tariasi palapinėse apačioje. Aš, kaip ir Meris, norėčiau, kad su mūsų pergale karas būtų pasibaigęs. Tačiau kad ir kokius darbus reiktų nudirbti, tikiuosi juose dalyvauti bei pelnyti šlovę Vienišajam Kalnui.

— O aš – Didžiojo Miško tautai, – tarė Legolasas. – Kovosiu iš meilės Baltojo Medžio Lordui.

Bendražygiai nutilo ir sėdėjo ten aukštumoje, paskendę savo mintyse. O kapitonai tarėsi.

Išsiskyręs su Legolasu ir Gimliu, Princas Imrahilis iš karto pasiuntė pakviesti Eomero. Su juo nusileidęs iš Miesto, atėjo prie Aragorno palapinių, pastatytų netoliese tos vietos, kur krito karalius Teodenas. Ten kartu su Gendalfu, Aragornu bei Elrondo sūnumis jie surengė pasitarimą.

— Ponai, – pradėjo Gendalfas, – paklausykite paskutinių Gondoro Valdytojo žodžių: „Galite triumfuoti Pelenoro laukuose šiandien, bet prieš pakilusią jėgą pergalės nepasieksite". Nesiūlau prarasti vilties, kaip prarado jis, tačiau reikia apgalvoti šių žodžių tiesą.

Matantieji Akmenys nemeluoja, meluoti jų negali priversti netgi Barad Duro Lordas. Jis tik gali savo valia parinkti, ką matys silpnesni protai, arba suklaidinti juos dėl matomų vaizdų prasmės. Tačiau negalima abejoti dėl to, ką matė Denetoras: Mordore sukauptos galingos pajėgos, o greitai jų bus surinkta dar daugiau. Mūsų jėgų vos pakako atmušti pirmam smūgiui. Kitas bus dar stipresnis. Denetoras suprato, kad tokiame kare galutinės vilties nėra. Pergalės jėga nepasieksime, net jei lauksime ir atmušinėsime šturmą po šturmo arba išžygiuosime už Upės, kur mus užplūs nesuskaičiuojamos Priešo armijos. Reikia rinktis mažesnį blogį. Atsargumas patartų tvirtinti visas stiprias vietas, laukti puolimo ir taip atitolinti galutinį pralaimėjimą.

— Vadinasi, siūlai mums atsitraukti į Minas Tiritą, Dol Amrotą arba Dunharą ir sėdėti kaip vaikams, smėlio pilyse laukiantiems potvynio? – paklausė Imrahilis.

— Nieko naujo tuo nepasiūlyčiau, – tarė Gendalfas. - Argi Denetoro dienomis jūs nesielgėte taip pat? Bet palaukit! Sakiau, jog tai būtų atsargu. Bet ne atsargumą jums noriu įkalbėti. Sakiau, jog pergalės ginklais nepasieksime. Aš vis dar tikiuosi pasiekti pergalę, tačiau be ginklų. Visų šitų įvykių centre atsiduria Galios Žiedas, Barad Duro pamatas ir Saurono viltis.

Apie tai, mano ponai, jūs visi žinote pakankamai, kad suprastumėte mūsų ir Saurono padėtį. Jeigu jis atgaus Žiedą, mūsų narsa bus beprasmė, o jo pergalė greita ir galutinė: tokia galutinė, kad nesibaigs iki pasaulio pabaigos. Jeigu Žiedas bus sunaikintas, tada jis kris: kris taip žemai, kad nepakils iki pasaulio pabaigos. Jis praras didžiąją įgimtos jėgos dalį, viskas, kas buvo pradėta ir padaryta su ta jėga, sugrius, jis liks bejėgis amžiams, taps paprasta pikta dvasia, siaučiančia šešėliuose, tačiau negalinčia sustiprėti ar įgyti formą. Taip žlugs didžiausias šio pasaulio blogis.

Blogis nebus sunaikintas galutinai, nes pats Sauronas tėra tarnas ir pasiuntinys. Tačiau mums reikia ne suvaldyti visus pasaulio tvanus, bet dorai nugyventi mums skirtus metus, išrauti blogį iš mūsų laukų, kad įpėdiniams liktų švari dirva. Ne mes nuspręsime, kokiu oru jie kvėpuos.

Sauronas visa tai žino, jis žino, kad jo pamestas brangusis daiktas vėl atrastas, tačiau mes tikimės, jog dar nežino, kur jis. Todėl jį kankina abejonės. Jeigu jį radome mes, tai tarp mūsų atsiras galinčių užsimauti Žiedą. Tai jis irgi žino. Ar teisingai aš spėju, Aragornai, kad tu pasirodei jam Orthanko Akmenyje?

— Taip, prieš išjodamas iš Hornburgo, – atsakė Aragornas. – Man atrodė, kad jau laikas, o Akmuo kaip tik atsidūrė pas mane. Buvo praėję dešimt dienų nuo tada, kai Žiedo Nešėjas iškeliavo į rytus nuo Rauroso, todėl reikėjo atitraukti Saurono Akį nuo jo žemių. Sugrįžęs į savo Bokštą jis retai sulaukdavo iššūkio. Bet jei būčiau numatęs, kaip staigiai jis puls atsakydamas, gal nebūčiau ryžęsis pasirodyti. Man vos pakako laiko ateiti jums į pagalbą.

— Kaipgi taip? – paklausė Eomeras. – Sakote, viskas veltui, jei jis atgaus Žiedą. O kodėl jis negalvojo, kad veltui puola mus, jeigu Žiedą turime mes?

-Jis nėra tikras, – atsakė Gendalfas, – ir jis nesustiprėjo lūkuriuodamas, kol jo priešai pasiruoš, kaip darėme mes. Be to, mes nemokame suvaldyti didelės Žiedo jėgos. Ja gali naudotis tik vienas, o ne keli šeimininkai, todėl jis laukia nesutarimų, kai vienas iš mūsų pasidarys galingiausias ir nustums žemyn visus kitus. Tada Žiedas gali jam padėti, jei jis veiks staigiai.

Sauronas stebi. Jis daug mato ir daug girdi. Jo Nazgulai vis dar ore. Prieš saulėtekį jie praskrido virš šito lauko, vos keletas iš pavargusių ir miegančių juos pastebėjo. Jis stebi ženklus: Kardą, kuris sykį jau atėmė jo lobį; laimės vėją, pasisukusį mūsų pusėn; nelauktą pirmojo puolimo pralaimėjimą; jo didžiojo Kapitono žuvimą.

Mums čia kalbantis, jo abejonės auga. Akis prikaustyta prie mūsų, ji beveik nemato nieko kito. Ją reikia taip išlaikyti. Tai visa mūsų viltis. Štai mano patarimas: mes neturime Žiedo, išmintingai ar kvailai, bet išsiuntėme jį sunaikinti, kad jis nesunaikintų mūsų. Be jo negalime prieš jėgą kautis jėga. Bet mes turime visais būdais nukreipti Akies dėmesį nuo tikrojo pavojaus. Pergalės ginklais nepasieksime, tačiau ginklais galime suteikti vienintelę galimybę Žiedo Nešėjui, kad ir kokia menka ji būtų.

Aragornas pradėjo, mes turime tęsti. Turime išprovokuoti Sauroną smogti. Turime iššaukti jo slaptą jėgą, kad jis ištuštintų savo žemes. Turime išžygiuoti jo pasitikti. Turime tapti jauku, net jei jo nasrai mus praris. Jis griebs jauką, viltingai ir godžiai, nes jam rodysis, kad mato naujojo Žiedo Valdovo išdidumą. Jis sakys: „Aha! Jis per anksti ir per toli iškišo galvą. Tegu ateina ir patenka į mano spąstus, iš kurių neištrūks. Ten aš jį sutriuškinsiu ir amžiams atsiimsiu tai, ką jis įžūliai buvo paėmęs".

Turime savo noru įžengti į spąstus, drąsiai, tačiau be didesnės vilties. Ponai, gali būti, kad mes visi žūsime tamsos mūšyje toli nuo gyvųjų žemių. Net jei Barad Duras bus sugriautas, mes galime nebeišvysū naujojo amžiaus. Tačiau tokia, man regis, yra mūsų pareiga. Geriau žūti taip, negu sėdėti, laukti ir žinoti, kad jokio naujojo amžiaus nebus.

Kurį laiką visi tylėjo. Tada prakalbo Aragornas:

— Aš pradėjau, aš ir tęsiu. Mes priėjome ribą, kur viltis lygi nevilčiai. Jei pabūgsime, krisime. Neatmeskime Gendalfo patarimų, — jis jau seniai kovoja su Sauronu. Dabar paaiškės, kas ko vertas. Jeigu ne jis, jau seniai viskas būtų pražuvę. Tačiau aš niekam neįsakysiu. Visi pasirinks laisva valia.

Tada prabilo Elrohiras:

— Su šiuo tikslu mes atvykome iš šiaurės ir nuo mūsų tėvo Elrondo atnešame tokį patį patarimą. Mes negrįšime atgal.

— Aš pats, – tarė Eomeras, – nelabai nusimanau apie šituos sudėtingus dalykus, bet man ir nereikia. Aš žinau, kad mano draugas Aragornas parėmė mane bei mano tautą, to pakanka, kad padėčiau jam. Aš vyksiu.

— O aš, – pasakė Imrahilis, – Lordą Aragorną laikau savo suverenu, reikalauja jis to ar ne. Jo noras yra man įsakymas. Tačiau kol kas užimu Gondoro Valdytojo vietą ir iš pradžių turiu pagalvoti apie žmones.

Reikia atiduoti duoklę atsargumui. Turime pasiruošti visiems netikėtumams, geriems ar blogiems. Jeigu mes turime vilties laimėti, Gondorą būtina apsaugoti. Nenorėčiau su pergale grįžti į miesto griuvėsius ir nuniokotas žemes. Iš rohirimų mes sužinojome, jog šiauriniame sparne yra dar nedalyvavusi mūšyje priešų armija.

— Teisybė, – sutiko Gendalfas. – Nesiūlau palikti Miesto be gynybos. Armija, kurią vėsime į rytus, neturi būti tokia didelė, kad galėtume rimtai pulti Mordorą, svarbu, kad jos pakaktų mesti iššūkį mūšiui. Ji turi pajudėti greitai. Todėl aš klausiu kapitonų: kiek žmonių galima surinkti ir išvesti vėliausiai po dviejų dienų? Jie turi būti tvirti savanoriai, suprantantys laukiantį pavojų.

— Vyrai išvargę, daugelis lengviau ar sunkiau sužeisti, – tarė Eomeras, – netekome daug žirgų, tai labai blogai. Jeigu reikės išjoti greitai, negaliu tikėtis net pilnų dviejų tūkstančių, dar tiek pat palikčiau ginti Miesto.

— Turime ne tik tuos būrius, kurie kovėsi šiame lauke, – pasakė Aragornas. – Atkovojus pakrantę, iš pietinių žemių atvyksta naujos pajėgos. Iš Pelargiro pro Losarnachą aš pasiunčiau keturis tūkstančius vyrų, vedamų bebaimio Angboro. Jeigu išvyksime po dviejų dienų, jie suspės atkeliauti. Nemažai sekė paskui mane Upe iš priešų atimtais laivais. Pučiant tokiam vėjui, jie netruks atsirasti, keletas laivų jau Harlonde. Todėl manau, kad galime vesti septynis tūkstančius pėsčiųjų bei raitelių ir palikti Miestui daugiau gynėjų nei buvo prieš apsiaustį.

— Vartai sugriauti, – tarė Imrahilis, – o kur dabar meistrai, galintys juos atstatyti?

— Meistrų yra Erebore, Deino karalystėje, – tarė Aragornas. — Jei mūsų viltys nesuduš, aš pasiųsiu Gimlį, Gloino sūnų, prašyti Kalno meistrų pagalbos. Tačiau žmonės yra stipresni už vartus, jokie vartai neatsilaikys prieš Priešą, jeigu juos paliks žmonės.

Taip baigėsi valdovų pasitarimas: po dviejų dienų jie išjos, vesdami septynis tūkstančius karių, jei pavyks tiek surinkti. Didžioji dalis armijos bus pėstininkai, nes priešo žemės yra negyvos. Aragornas apsiėmė surasti du tūkstančius vyrų, surinktų pietuose, Imrahilis tris su puse tūkstančio, Eomeras – penkis šimtus žirgų netekusių, bet kovoti galinčių rohirimų. Pats Eomeras turėjo vesti penkis šimtus geriausių savo Raitelių, kitame penkių šimtų raitelių būryje turėjo joti Elrondo sūnūs su dunadanais ir Dol Amroto riteriais – iš viso šeši tūkstančiai pėsčiųjų ir tūkstantis raitelių. Pagrindinė rohirimų jėga, maždaug trys tūkstančiai raitų nesužeistų vyrų, vadovaujamų Elfhelmo, turėjo saugoti Vakarinį Kelią nuo priešų Anoriene. Tuoj pat buvo išsiųsti žvalgai surinkti naujienų į šiaurę ir į rytus – už Osgiliato ir kelio į Minas Morgulą.

Buvo apskaičiuotos visos pajėgos, aptarta kelionė ir keliai, kuriais trauks kariuomenė. Imrahilis staiga nusijuokė:

— Iš tiesų! – šūktelėjo jis. – Tai didžiausias pokštas Gondoro istorijoje: mes išjojame su septyniais tūkstančiais karių, pulti kalnų ir nepaimamų Juodųjų Žemių Vartų! Gondoro šlovės laikais tai tebūtų kariuomenės avangardas. Taip vaikas gali grasinti šarvuotam riteriui su virviniu lanku ir karklo lazdele! Jeigu Juodasis Lordas žino tiek daug, kiek tu sakai, Mitrandirai, ar jis, užuot išsigandęs, nenusijuoks ir mažyliu pirštu nepritrėkš mūsų kaip įkyraus vabzdžio?

— Ne, jis pasistengs sugauti vabzdį ir išrauti geluonį, – atsakė Gendalfas. – Turime vardų, kurie verti daugiau nei tūkstantis riterių. Ne, jis nesijuoks.

— Mes irgi, – pridūrė Aragornas. — Jei tai pokštas, tai juokas bus kartus. Tai paskutinis pavojingiausias ėjimas – vienai ar kitai pusei jis reikš žaidimo pabaigą.

Jis išsitraukė žėrintį Andrilą ir iškėlė prieš saulę.

— Tu nematysi makštų, kol nesibaigs paskutinis mūšis, – pažadėjo Aragornas.

10 Juodieji Vartai atsiveria

Po dviejų dienų visa Vakarų armija susirinko Pelenore. Orkų ir rytiečių kariuomenė pasitraukė iš Anorieno. Persekiojama rohirimų ji subyrėjo ir be didelių kautynių spruko link Kair Androso. Sunaikinus šitą pavojų bei iš pietų atvykus pastiprinimams, Miestas buvo ginamas puikiai. Žvalgai pranešė, kad rytiniuose keliuose priešų nebeliko iki pat Kritusio Karaliaus kryžkelės. Viskas buvo paruošta paskutiniajam puolimui.

Legolasas ir Gimlis turėjo joti kartu su Aragornu ir Gendalfu, jie keliavo viename būryje su dunadanais bei Elrondo sūnumis. Bet Merio, jo liūdesiui, neišleido.

— Tu netinki tokiai kelionei, – pasakė Aragornas, – bet neliūdėk. Jau užsitarnavai didelę garbę, net jei šiame kare nepadarysi daugiau nieko. Grafystei kelionėje atstovaus Peregrinas, nepavydėk jam laukiančių pavojų – ne tu, o jis turi prilygti tavo žygdarbiui. Teisybę sakant, pavojus gresia visiems. Galbūt kartus galas lauks mūsų prie Mordoro Vartų. Jei taip atsitiks, jums teks paskutinė kova, čia ar kitoje vietoje, kur jus pasivys juodoji banga. Lik sveikas!

Todėl dabar Meris nusiminęs stovėjo ir stebėjo besirenkančią kariuomenę. Kartu su juo liūdėjo Bergilis, nes jo tėvas iškeliavo, vesdamas Miesto vyrų būrį – iki teismo jis negalėjo likti Sargybiniu. Tame pačiame Gondoro kareivių būryje žygiavo ir Pipinas. Meris matė jį netoliese – mažą, bet tvirtą figūrėlę tarp aukštų Minas Tirito vyrų.

Pagaliau suskambo trimitai, armija pajudėjo. Rinktinė po rinktinės, būrys po būrio, jie pasisuko ir nužygiavo į rytus. Jie išnyko iš akių grįstame kelyje, o Meris dar ilgai stovėjo. Ryto saulė paskutinį kartą spigtelėjo ant iečių su šalmais ir dingo, o jis stovėjo nuna-rinta galva ir sunkia širdimi, jausdamasis vienišas ir apleistas. Visi, kurie jam rūpėjo, dingo prietemoje, dunksančioje toli rytuose. Maža beliko vilties, kad dar kada nors juos išvys.

Tarsi pajutęs jo neviltį sugrįžo skausmas rankoje, hobitas pasijuto silpnas ir senas, saulė švietė nebe taip skaisčiai. Meris atsitokėjo nuo Bergilib rankos prisilietimo.

— Nagi, pone periane! – pasakė berniukas. – Matau, tau vėl skauda. Leisk, palydėsiu pas Gydytojus. Nebijok! Jie sugrįš. Minas Tirito vyrai niekada nebus įveikti. O dabar jie dar turi Lordą Elfų Berilą ir Sargybinį Beregondą.

Prieš vidudienį armija pasiekė Osgiliatą. Ten triūsė visi surinkti darbininkai bei amatininkai. Vieni stiprino priešų pagamintus ir sprunkant apgriautus keltus bei laivų tiltus, kiti rinkosi atsargas bei grobį, treti rytinėje Upės pusėje skubiai statė įtvirtinimus.

Avangardas praėjo pro senojo Gondoro griuvėsius, persikėlė per plačią Upę ir išėjo į ilgą tiesų kelią, kuris šviesiosiomis dienomis jungė gražiąją Saulės Tvirtovę su Mėnulio Tvirtove, dabar virtusia Minas Morgulu prakeiktame slėnyje. Už penkių mylių nuo Osgiliato jie sustojo, baigdami pirmosios dienos žygį.

Tačiau raiteliai jojo toliau, iki sutemų jie pasiekė Kryžkelę bei didįjį medžių ratą. Viskas buvo tylu. Priešų jie nesutiko, negirdėjo jokių riksmų ar signalų, nuo uolų ar iš tankmės neišlėkė nė viena strėlė. Tačiau jie jojo ir jautė, kad yra vis budriau sekami. Medžiai, akmenys ir lapai klausėsi. Tamsa ištirpo, toli vakaruose Anduino Slėnyje švytėjo saulėlydis, žydrame ore nuraudo baltosios kalnų viršūnės, tačiau Efel Duate šiureno šešėliai.

Aragornas išsiuntinėjo trimitininkus į visus keturis kelius, išbėgančius iš medžių žiedo. Jie garsiai pūtė trimitus, o šaukliai paskelbė:

— Gondoro Valdovai sugrįžo ir atsiima visą jiems priklausančią žemę!

Šlykšti orko galva, užrioglinta ant iškaldintos skulptūros, buvo nuversta ir sudaužyta į gabaliukus, o senojo karaliaus galva, vis dar karūnuota baltomis bei geltonomis gėlelėmis, dar sykį uždėta į vietą. Vyrai nuplovė ir nugremžė visus šlykščius orkų rašmenis.

Pasitarime kai kurie siūlė iš pradžių pulti Minas Morgulą ir, jei pavyks jį paimti, sugriauti iki pamatų.

— Galbūt, – kalbėjo Imrahilis, – keliu, vedančiu į tarpeklį viršuje, būtų lengviau pulti Tamsųjį Lordą negu pro šiaurinius jo vartus.

Tačiau tam griežtai paprieštaravo Gendalfas. Slėnyje gyveno blogis, galintis išvesti žmones iš proto ar sukelti siaubą. Reikėjo atsižvelgti ir į Faramiro atneštas naujienas. Jeigu Žiedo Nešėjas iš tiesų pasirinko tą kelią, tai svarbiausia buvo ten nepritraukti Mordoro Akies. Todėl kitą dieną, kai atėjo pagrindinė kariuomenė, jie Kryžkelėje pastatė tvirtą sargybą, jeigu Mordoras pasiųstų kariuomenę per Morgulo Tarpeklį arba atvestų daugiau karių iš pietų. Gynybai buvo pasirinkti lankininkai, žinantys Itilieno takus ir galintys pasislėpti miškuose bei šlaituose netoli kelio. Gendalfas su Aragornu pakėlė avangardą ir nujojo į Morgulo Slėnio žiotis pažiūrėti į blogio miestą.

Jis dunksojo tamsus ir negyvas, nes čia gyvenę orkai bei mažesni Mordoro padarai buvo sunaikinti mūšyje, o Nazgulai išskridę. Tačiau slėnio ore tvyrojo baimė bei priešiškumas. Jie sugriovė blogio tiltą, ugnimis paleido nuodingus laukus ir išvyko.

Kitą dieną, jau trečią nuo išvykimo iš Minas Tirito, armija patraukė keliu į šiaurę. Nuo Kryžkelės iki Moranono buvo maždaug šimtas mylių. Niekas nežinojo, kas atsitiks, kol jie pasieks tikslą. Jie žygiavo nesislėpdami, tačiau atsargiai, išsiųsdami į prieki raitus žvalgus, o į abi puses – pėsčiuosius, ypač į rytinę pusę, nes ten kerojo tamsūs tankumynai ir driekėsi uolėti skardžiai, už kurių aukštyn kilo ilgi niūrūs Efel Duato šlaitai. Oras buvo neblogas, pūtė vakaris, tačiau niekas negalėjo išsklaidyti prieblandos ir baugių miglų, kurios kybojo aplink Šešėlio Kalnus. Už jų kartais iškildavo didžiuliai dūmų stulpai, draikomi vėjo.

Retkarčiais Gendalfas liepdavo pūsti trimitus, o šaukliai skelbė:

— Atvyksta Gondoro Valdovai! Visi pasitraukite iš šių žemių arba pasiduokite į iems!

Tačiau Imrahilis pasakė:

— Sakykite ne „Gondoro Valdovai", o „Karalius Elesaras". Tokia yra tiesa, nors jis dar negavo sosto. Be to, Priešas labiau sunerims, jeigu šaukliai skelbs šį vardą.

Nuo tol tris sykius per dieną šaukliai skelbdavo Karaliaus Elesaro atvykimą. Tačiau niekas neatsakė į iššūkį.

Tačiau, nors jie žygiavo ramiai, visų karių, nuo aukščiausio iki žemiausio, širdys buvo sunkios, su kiekviena į šiaurę nužygiuota mylia vis stiprėjo nerimas. Besibaigiant antrai žygio nuo Kryžkelės dienai, įvyko pirmasis susidūrimas. Stiprus orkų ir rytiečių būrys pabandė surengti pasalą priekiniams pulkams toje pačioje vietoje, kur Faramiras sulaikė Harado vyru§. Čia kelias nėrė į siaurą tarpeklį, kertantį Šešėlio Kalnų iškyšulį. Tačiau Vakarų Kapitonus įspėjo žvalgai – įgudę Henet Anuino^vyrai, vedami Mablungo, todėl pasala virto spąstais sau pačiai. "Raiteliai apjojo plačiu lanku iš vakarų ir puolė priešus iŠ nugaros. Pasala buvo sunaikinta, orkai išsibėgiojo kalvose.

Tačiau pergalė nepradžiugino Kapitonų.

— Tai tik manevras, – pasakė Aragornas. — Jų pagrindinis tikslas veikiausiai buvo priversti mus patikėti Priešo silpnumu, o ne smarkiai smogti.

Nuo to vakaro kas naktį kiekvieną armijos judesį stebėjo Nazgulai. Jie dar skraidė aukštai, niekas, išskyrus Legolasą, jų nematė, tačiau jų buvimas jautėsi kaip gilėjantis šešėlis ar blykštanti saulė. Nors Žiedo Šmėklos nepuolė savo priešų ir tylėjo, jų siaubo negalėjai atsikratyti.

Taip slinko laikas ir beviltiška kelionė. Ketvirtą dieną nuo Kryžkelės arba šeštą nuo Minas Tirito jie pagaliau pasiekė gyvenamų žemių kraštą ir įžengė į dykynes, plytinčias prieš Kirit Gorgoro Tarpeklio vartus. Jie išvydo pelkes ir dykumas, besidriekiančias į šiaurę iki Emyn Mulo. Šitos vietos buvo tokios apleistos, jas gaubė toks gilus siaubas, kad kai kurie kareiviai prarado drąsą ir nebegalėjo nei joti, nei eiti į šiaurę.

Aragornas nepyko ant jų, veikiau gailėjo. Dauguma buvo jaunuoliai iš tolimojo Vestfoldo Rohane ar Losarnacho. Mordoras nuo vaikystės jiems buvo blogio vardas, tačiau tik legenda, nesusijusi su jų paprastu gyvenimu. Dabar jie ėjo lyg išsipildžiusiame košmare, nesuprasdami nei šito karo, nei savo lemties, atvedusios į tokias vietas.

— Eikite! – paliepė Aragornas. – Bet išsaugokite garbę ir nebėkite! Gausite užduotį, kurią įvykdę nejausite gėdos. Pasukite į pietvakarius, kol pasieksite Kair Androsą. Jeigu jis vis dar užimtas priešų, atkovokite jį ir išlaikykite, gindami Gondorą ir Rohaną!

Vieni, sugėdinti jo gailestingumo, įveikė baimę ir žygiavo toliau, o kiti įgijo naują viltį, gavę vyrišką darbą savo jėgoms, ir pasitraukė. Nemažai vyrų buvo palikta Kryžkelėje, tad dabar liko mažiau nei šeši tūkstančiai karių, su kuriais Vakarų Kapitonai pagaliau atžygiavo mesti iššūkio Juodiesiems Vartams ir Mordoro galiai.

Dabar jie žygiavo lėtai, bet kurią akimirką tikėdamiesi atsakymo į savo iššūkį, kariuomenė suglaudė gretas, nes nevertėjo švaistyti vyrų, siuntinėjam žvalgus ar mažus būrelius. Penktą dieną nuo iškeliavimo iš Morgulo Slėnio jie įsirengė paskutinę stovyklą ir apsupo ją laužais iš nudžiūvusių medžių bei viržių, kurių šiaip ne taip prisirinko netoliese. Nakties valandos slinko be miego, visi jautė, kad kažkas aplinkui slankioja, matė sėlinančius šešėlius, girdėjo vilkų staugimą. Vėjas nurimo, oras atrodė ramus. Ką nors įžiūrėti buvo sunku. Nors debesų nebuvo ir švietė jaunas mėnulis, tačiau iš žemės kilo dūmai su garais, Mordoro miglos gaubė baltą pusmėnulį. Šalo. Ryte vėl sujudo vėjas, tačiau dabar jis atskriejo iš šiaurės ir greitai virto gaiviu brizu. Visi naktiniai šešėliai dingo, žemės vėl buvo tuščios. Šiaurėje tarp nuodingų duobių driekėsi pirmosios didelės kalvos iš šlako, uolų nuoskalų ir sudegintos žemės, Mordoro kirmėlžmogių vėmalai. Ne taip toli į pietus dunksojo didžiulė Kirit Gorgoro tvirtovė su Juodaisiais Vartais viduryje ir dviem aukštais tamsiais Ilčių Bokštais iš abiejų pusių. Paskutines mylias Kapitonai ėjo ne keliu. Nuo ten, kur jis sukosi į rytus, jie padarė didelį vingį, vengdami klastingų kalvų, ir priartėjo prie Moranono iš šiaurės vakarų, kur neseniai ėjo Frodas.

Dvi milžiniškos Juodųjų Vartų durys po niūria arka buvo tvirtai užvertos. Ant kuorų nieko nesimatė. Visur buvo klastingai tylu. Jie pagaliau pasiekė savo kvailystės galą ir dabar vieniši, sušalę pilkoje ankstyvo ryto šviesoje stovėjo prieš bokštus ir sienas, kurių negalėjo tikėtis įveikti, net jei būtų atsigabenę galingas mašinas, o Priešas turėtų jėgų ginti tik vartus ir sienas. Tačiau jie žinojo, jog visos kalvos bei uolos aplink Moranoną pilnos pasislėpusių priešų, o šešėlių apgaubta tarpukalnė už nugarų išrausta tuneliais ir kimšte prisikimšusi blogio padarų. Bestovėdami jie pamatė, kaip susirinko visi Nazgulai, lyg maitėdos sklandančios virš Ilčių Bokštų. Žmonės žinojo, jog yra stebimi. Tačiau Priešas nedavė jokio ženklo.

Jiems neliko nieko kito, tik atlikti vaidmenį iki galo. Todėl Aragornas kiek galėdamas geriau išdėstė kariuomenę — jie išsirikiavo ant dviejų išdeginto akmens bei žemės kalvų, kurias per daugelį metų supylė orkai. Priešais juos driekėsi dvokiančio purvo grioviai ir šlykščia puta aptraukti tvenkiniai. Išrikiavę pulkus, Kapitonai su stipria raita palyda išjojo pirmyn prie Juodųjų Vartų su šaukliais, vėliavnešiais ir trimitininkais. Ten buvo Gendalfas – pagrindinis šauklys, Aragornas su Elrondo sūnumis, Eomeras Rohanietis ir Imrahilis. Legolasui su Gimliu bei Peregrinui buvo irgi liepta joti kartu, kad Mordoras išvystų visus savo priešus.

Jie priartėjo prie Moranono per šūksnį, išskleidė vėliavą ir papūtė trimitus. Šaukliai atsistojo ir garsiai suriko Mordoro kuorams:

— Išeikit! – suriko jie. – Tegu Juodosios Žemės Valdovas išeina! Jis bus teisiamas. Jis neteisingai pradėjo karą prieš Gondorą ir užėmė jo žemes. Todėl Gondoro Karalius reikalauja, kad jis atsakytų už savo darbus ir pasitrauktų amžiams. Išeikit!

Stojo ilga tyla, nuo sienų ir vartų neatskriejo nei riksmas, nei joks kitas garsas. Tačiau Sauronas jau buvo viską suplanavęs. Iš pradžių jis ruošėsi žiauriai pažaisti su pele prieš ją užmušdamas. Todėl, Kapitonams jau pasukus nujoti, tyla staiga sudužo. Kaip griaustinis kalnuose sudundėjo didžiuliai būgnai, ragų bliovimas drebino akmenis ir kurtino ausis. Vartų tiltai su trenksmu nukrito žemyn, iš ten pasirodė Tamsiosios Tvirtovės pasiuntiniai.

Priekyje jojo aukšta, siaubinga figūra, raita ant juodo žirgo, jeigu tik tai buvo žirgas – didžiulis, baisus padaras su kauke ant kaulėto snukio, iš akiduobių ir šnervių pučiantis ugnį. Raitelis vilkėjo juodai, turėjo juodą aukštą šalmą, tačiau jis buvo gyvas žmogus, o ne Žiedo Šmėkla. Tai buvo Barad Duro Bokšto Leitenantas, kurio vardo neprisimena jokia legenda, nes jis pats jį pamiršo. Raitelis tarė:

— Aš esu Saurono Balsas.

Žmonės kalbėjo, kad jis esąs išdavikas, priklausantis Juodųjų Numenoriečių tautai, kuri gyveno Viduržemyje Saurono valdymo metais ir lenkėsi jam, įsimylėjusi blogio išmintį. Jis stojo vėl pakilusios Tamsiosios Tvirtovės tarnybon ir savo gudrumu kilo vis aukščiau Lordo akyse. Jis išmoko galingų burtų, daug sužinojo apie Saurono mintis ir buvo žiauresnis už bet kurį orką.

Būtent jis dabar išjojo pro vartus su juodai vilkinčių kareivių būreliu ir vienintele vėliava — juoda, su raudona Blogio Akimi. Sustojęs per kelis žingsnius nuo Vakarų Kapitonų jis juos nužvelgė ir nusijuokė.

— Ar šitam valkatyne yra kas nors, galintis su manimi kalbėtis? paklausė jis. — Ar bent jau mane suprasti? Tik jau ne tu! — vyptelėjo jis, pasisukdamas į Aragorną. – Norint būti karaliumi, reikia daugiau nei elfiško stikliuko ar tokios padugnių minios. Bet kuris kalvų plėšikas gali atrodyti ne blogiau!

Aragornas nieko nepasakė, bet sugavo ir išlaikė jo žvilgsnį, akimirką jie taip stovėjo. Greitai, nors Aragornas nejudėjo ir nepakėlė rankos prie ginklo, priešas sudejavo ir atsilošė atgal tarsi gavęs smūgį.

-Aš esu šauklys ir atstovas, negalite manęs pulti! – suriko jis.

— Ten, kur galioja tokie įstatymai, – atsakė Gendalfas, – pasiuntiniai paprastai nebūna įžūlūs. Tačiau tau negrasiname. Kol vykdai savo užduotį, gali mūsų nebijoti. Bet jeigu tavo šeimininkas neįgijo išminties, kartu su jo tarnais esi patekęs į didelį pavojų!

— Šit kaip! – atsiliepė Pasiuntinys. – Vadinasi, tu čia šneki, senas žilabarzdi? Mes girdėjome apie tave, tavo klajones ir iš toli rezgamus sąmokslus bei niekdaras. Bet šį kartą iškišai savo nosį per toli, pone Gendalfai, pamatysi, kas laukia to, kuris rezga kvailus savo voratinklius prie Didžiojo Saurono kojų. Turiu daiktų, kuriuos privalau tau parodyti – ypač tau, jei išdrįsi prieiti.

Jis mostelėjo vienam iš sargybinių. Tas atėjo, nešinas į juodą drobę suvyniotu ryšuliu. Pasiuntinys numetė drobę šalin ir, visų Kapitonų nuostabai bei liūdesiui, iš pradžių iškėlė trumpą kardą, kurį nešiojo Semas, po to pilką apsiaustą su elfiška sage, pagaliau mitrilo šarvus, kuriuos po savo apiplyšusiais drabužiais dėvėjo Frodas. Jų akys aptemo, tylos akimirką pasirodė, kad pasaulis sustingo, tačiau širdys apmirė, dingo paskutinė viltis. Pipinas, stovėjęs už Princo Imrahilio, surikęs iš skausmo šoko į priekį.

-Tylos! – rūsčiai tarė Gendalfas, atstumdamas jį atgal, o Pasiuntinys garsiai nusijuokė.

— Tai turite dar vieną tokį neūžaugą! – riktelėjo jis. – Nesuprantu, kokia iš jų nauda, bet siųsti juos į Mordorą šnipinėti yra dar kvailiau, negu rengtis į karą su Sauronu. Bet ačiū jam – dabar aišku, kad šitas padaras yra matęs tuos daiktus, todėl tau nebeverta neigti.

— Aš nenoriu neigti, – pasakė Gendalfas, – iš tiesų, aš juos atpažįstu, žinau visą jų istoriją. Nors tu mus niekini, šlykšti Saurono Gerkle, bet tuo pasigirti negali. Kodėl atnešei juos čia?

— Nykštukų šarvai, elfų apsiaustas, kritusių Vakarų kardas ir šnipas iš mažo žiurkių užkampio Grafystės – ne, palauk! Mes gerai žinome, štai sąmokslo ženklai. Galbūt netekę to, kuris nešiojo šituos daiktus, jūs labai neliūdėsite, o gal jis buvo jums brangus? Jei taip, pasitark su savo proto likučiais. Sauronas nemėgsta šnipų — jo likimas priklausys nuo tavo pasirinkimo.

Jam niekas neatsakė, bet Pasiuntinys pamatė papilkėjusius iš baimės veidus, siaubą akyse ir vėl nusijuokė. Jam atrodė, kad pramoga vyksta sklandžiai.

— Gerai, gerai! – pasakė jis. – Matau, jis buvo jums brangus. O galbūt jūs nenorėjote, kad žlugtų jo užduotis? Ji žlugo. Dabar jis kentės metų metus lėtų kankynių, – tokių tesugeba suteikti Didžiosios Tvirtovės menas. Galbūt jį pakeitę ir sužaloję paleisime, kad ateitų pas jus ir parodytų, ką su juo padarėte. Taip tikrai bus – nebent priimsite mano Valdovo sąlygas.

— Pasakyk sąlygas, – ramiai tarė Gendalfas, bet šalia stovintys matė didelį skausmą jo veide. Dabar burtininkas atrodė tik senas, raukšlėtas žmogus, sugniuždytas, galutinai nugalėtas. Niekas neabejojo, kad jis priims sąlygas.

— Štai sąlygos, – tarė Pasiuntinys ir nusišypsojo, nužvelgdamas juos po vieną. – Gondoro padugnės su jų apgautais sąjungininkais iš karto pasitrauks už Anduino, prieš tai prisiekę niekada atvirai ar slapta su ginklu nestoti prieš Didįjį Sauroną. Visos žemės į rytus nuo Anduino amžiams priklausys Sauronui, ir tik jam vienam. Vakarinis Anduinas iki Ūkanotųjų Kalnų ir Rohano Tarpeklis bus duoklė Mordorui. Ten žmonės nenešios ginklų, bet turės teisę tvarkyti savo reikalus patys. Jie padės atstatyti Izengardą, kurį sava valia sugriovė, tvirtovė priklausys Sauronui ir ten gyvens jo Leitenantas – ne Sarumanas, bet kitas, labiau vertas pasitikėjimo.

Žvelgdami į Pasiuntinio akis jie perskaitė jo mintis. Jis turėjo būti tas Leitenantas, po sunkiu jungu pajungsiantis visa, kas liks iš Vakarų. Jis būtų tironas, o jie – vergai.

Bet Gendalfas atsakė:

— Daug reikalaujate už vieno tarno grąžinimą – tiek tavo šeimininkas gali gauti tik po daugybės sunkių karų! O galbūt Gondoro pulkai sugriūvėjo viltis kautynėse ir jis pradėjo derėtis? Jei mes išties taip vertintume tą kalinį, kas garantuotų, kad Sauronas, Išdavystės Meistras, išlaikys savo pažadą? Kur tas kalinys? Atveskite jį čia, tada mes apsvarstysime reikalavimus.

Gendalfui, kaip fechtuotojui, susikibusiam su mirtinu priešu, pasirodė, kad akimirką Pasiuntinys sutriko, tačiau greitai jis vėl nusikvatojo.

— Nesišvaistyk savo įžūliais žodžiais su Saurono Balsu! – suriko jis. — Tau reikia garantijos? Sauronas jos neduoda! Prašydamas jo gailestingumo, iš pradžių įvykdyk reikalavimus. Štai jo sąlygos. Priimk arba atmesk!

— Štai ką mes paimsim! – staiga sušuko Gendalfas. Jis atmetė apsiaustą, balta šviesa tvykstelėjo kaip kardas toje tamsioje vietoje. Prieš jo iškeltą ranką šlykštusis Pasiuntinys susirietė, žengęs priekin, Gendalfas atėmė iš jo daiktus – šarvus, apsiaustą ir kardą. — Mes pasiimam daiktus, kaip prisiminimą apie draugą, – pasakė jis, – o tavo sąlygas atmetame galutinai. Nešdinkis iš čia, tavo pasiuntinystė baigėsi, ir mirtis visai šalia. Mes atvykome ne švaistytis žodžiais ar bartis su apgaviku prakeiktu Sauronu, o tuo labiau su vienu iš jo vergų. Nešdinkis!

Mordoro Pasiuntinys nebesijuokė. Jo veidą iškreipė nuostaba ir pyktis. Jis buvo panašus į laukinį žvėrį, pasiruošusį šokti ant aukos, bet gavusį per snukį su skaudžia lazda. Jį apėmė įniršis, aplink burną pasirodė putos, iš gerklės veržėsi įsiūčio gargaliavimas. Bet jis pažvelgė į rūsčiu* Kapitonų veidus, į jų mirtinas akis, ir įniršį nugalėjo baimė. Jis garsiai suriko, pasisukęs užšoko ant savo žirgo, visas būrys beprotišku greičiu nušuoliavo atgal į Kirit Gorgorą. Jodami jo kareiviai papūtė sutartą ilgą signalą, ir pasiuntiniams dar nepasiekus vartų, Sauronas puolė.

Sudundėjo būgnai, pašoko liepsnos. Didžiosios Juodųjų Vartų durys plačiai atsidarė. Iš jų kaip upė, besiveržianti pro šliuzus, plūstelėjo kariuomenė.

Kapitonai šoko ant žirgų ir grįžo atgal, Mordoro armija palydėjo juos patyčių klyksmais. Troškios dulkės pakilo oran, kai netoliese pasirodė rytiečių armija, laukusi signalo Ered Litujaus šešėliuose už tolimesniojo Bokšto. Nuo kalvų iš abiejų Moranono pusių slinko nesuskaičiuojama galybė orkų. Vakarų žmonės buvo apsupti, greitai visame plote aplink dvi pilkas kalvas, kur stovėjo jų būriai, susirinko dešimt ir daugiau kartų skaičiumi juos panoksianti priešų jūra. Sauronas plieniniais nasrais čiupo pasiūlytą jauką.

Aragornui liko mažai laiko pasiruošti mūšiui. Jis stovėjo ant vienos kalvos su Gendalfu, ten graži ir liūdna plevėsavo Medžio ir Žvaigždžių vėliava. Ant kitos kalvos plazdėjo Rohano bei Dol Amroto vėliavos, Baltasis Žirgas su Sidabrine Gulbe. Aplink kiekvieną kalvą buvo suformuotas ietimis ir kardais pasišiaušęs karių žiedas. Priekyje, žvelgdami į Mordorą, iš kur turėjo ateiti pirmas smarkus puolimas, stovėjo Elrondo sūnūs, dunadanai ir Princas Imrahilis su Dol Amroto riteriais bei rinktiniais Sargybos Tvirtovės vyrais.

Papūtė vėjas, uždainavo trimitai, sušvilpė strėlės, į pietus kopiančią saulę apgaubė Mordoro tvaikas, pro grėsmingą ūką ji švytėjo blausiai raudona ir blanki, tarsi diena jau eitų į pabaigą. O gal ir visas šviesos pasaulis... Iš sunkėjančios prieblandos išniro Nazgulai, šaltais balsais klykdami mirties žodžius. Užgeso paskutinės viltys.

Iš siaubo Pipinas sugniužo, išgirdęs, kaip Gendalfas atmeta sąlygas, pasmerkdamas Frodą Tvirtovės kankynėms, tačiau susivaldė ir dabar stovėjo šalia Beregondo priekinėje Gondoro eilėje kartu su Imrahilio vyrais. Jis norėjo žūti greitai, baigti kartų gyvenimo kelią, nes iš jo vis tiek liko tik griuvėsiai.

— Norėčiau, kad čia būtų Meris, – išgirdo save sakant hobitas. Jo galvoje ėmė suktis greitos mintys, kai jis išvydo puolančius priešus. – Na, dabar aš bent jau suprantu vargšą Denetorą. Mes galėjome žūti drauge, Meris ir aš, kodėl gi ne, jei vis tiek žūsime? Bet jo čia nėra, tikiuosi, jog Meris susiras lengvesnę mirtį. O dabar turiu atlikti savo pareigą.

Jis išsitraukė kardą ir pasižiūrėjo į jį – susipynę raudoni ir auksiniai simboliai, grakštūs Numenoro rašmenys kaip ugnis sužibėjo ant ašmenų.

„Pagamintas kaip tik tokiai valandai, – galvojo Pipinas. — Jei būčiau nusmeigęs tą šlykštų Pasiuntinį, būčiau beveik susilyginęs su seniu Meriu. Na, kol viskas baigsis, nusmeigsiu bent keletą tų šlykščių padarų. Kaip norėčiau dar sykį išvysti vėsią saulę ir žalią žolę!"

Taip jam bemąstant įjuos trenkėsi pirmoji puolimo banga. Prieš kalvas išmėtytų pelkių sutrukdyti orkai sustojo ir paleido debesį strėlių į besiginančius. Tačiau juos aplenkė didžiulis būrys staugiančių lyg žvėrys kalvų trolių iš Gorgoroto. Jie buvo aukštesni ir stambesni už žmones, vilkėjo tik prigludusiais žvynuotais šarvais, o galbūt tai buvo siaubinga oda. Jie turėjo milžiniškus apvalius juodus skydus ir gumbuotose rankose laikė sunkius klijus. Nekreipdami dėmesio, jie puolė į ežeriukus ir visa gerkle bliaudami perbrido juos. Kaip audra jie trenkėsi į Gondoro vyrų liniją, daužydami šalmus bei galvas, rankas ir skydus lyg kalviai, kalantys karštą besi-lankstančią geležį. Šalia Pipino parkrito smūgio apsvaigintas Beregondas. Jį parbloškęs galingas trolių vadas pasilenkė tiesdamas naguotą leteną, nes tie šlykštūs padarai perkąsdavo priešams gerkles.

Tada Pipinas smogė į viršų. Raižytas Vakarų kardas perkirtęs odą giliai įsmigo į trolio vidurius, pliūptelėjo juodas kraujas. Trolis virto priekin ir nugriuvo kaip uola, traiškydamas visus apačioje. Pipiną apgaubė tamsa, smarvė ir triuškinantis skausmas, jo mintys nuskriejo į tamsą.

„Štai kaip, pasirodo, viskas baigiasi", – sušnarėjo jo nuskrendanti sąmonė ir prieš išnykdama dar nusijuokė. Hobitui pasirodė beveik linksma pagaliau nusimesti visas abejones, rūpesčius ir baimes. Jau dingdamas į nebūtį jis išgirdo balsus, šaukiančius kažkokiame užmirštame pasaulyje viršuje.

— Ereliai! Atskrenda ereliai!

Dar akimirkai Pipino mintys stabtelėjo.

„Bilbas! Bet ne! Tai buvo jo pasakoje, labai seniai. O mano pasaka baigėsi. Sudie!"

Jo mintys nuskriejo toli toli, akys daugiau nebematė.