Karaliaus sugryžimas

(1)Pomftis

OŠVENTIS 7 14 21 28

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

3 10 17 24 -

4 11 18 25 -

5 12 19 26 -

6 13 20 27 -

(2) Saulinėms

— 5 12 19 26

— 6 13 20 27

— 7 14 21 28

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

3 10 17 24 -

4 11 18 25 -

(3) Plūdras

— 3 10 17 24

— 4 11 18 25

— 5 12 19 26

— 6 13 20 27

— 7 14 21 28

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

(4) Žvaigždys

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

3 10 17 24 —

4 11 18 25 —

5 12 19 26 —

6 13 20 27 —

7 14 21 28 -

(5) Tripilis

— 6 13 20 27

— 7 14 21 28

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

3 10 17 24 -

4 11 18 25 -

5 12 19 26 -

(6) Priešvidis

— 4 11 18 25

— 5 12 19 26

— 6 13 20 27

— 7 14 21 28

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

3 10 17 24 PRIESSVASARIS

Vidurmetis (Viršdienė)

(7) Povidis

POVASARIS 7 14 21 28

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

3 10 17 24 -

4 11 18 25 -

5 12 19 26 -

6 13 20 27 -

(8) Vestmėnis

— 5 12 19 26

— 6 13 20 27

— 7 14 21 28

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

3 10 17 24 -

4 11 18 25 -

(9) Linksmėnis

— 3 10 17 24

— 4 11 18 25

— 5 12 19 26

— 6 13 20 27

— 7 14 21 28

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

(10) Žiembridis

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

3 10 17 24 —

4 11 18 25 —

5 12 19 26 —

6 13 20 27 —

7 14 21 28 —

(11) Kraumėnis

— 6 13 20 27

— 7 14 21 28

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

3 10 17 24 —

4 11 18 25 —

5 12 19 26 —

(12) Priešmetis

— 4 11 18 25

— 5 12 19 26

— 6 13 20 27

— 7 14 21 28

1 8 15 22 29

2 9 16 23 30

3 10 17 24 PRIF. SVASARIS

Metai visada prasidėdavo pirmąją savaitės dieną – šeštadienį, o baigdavosi paskutinę dieną – penktadienį. Vidurmečio Diena ir keliamaisiais metais būnanti Viršdienė savaitės dienų vardų neturėjo. Vasarvidyje prieš Vidurmečio Dieną einanti diena vadinosi Priešvasariu, o po jos – Povasariu. Diena prieš Naujuosius Metus vadinosi Prieššvenčiu, o po Naujųjų – Pošvenčiu. Viršdienė būdavo ypatinga šventė, tačiau Didžiojo Žiedo istorijai svarbiais metais jos nepasitaikė. Viršdienė buvo 1420-aisiais – puikaus derliaus ir nuostabios vasaros metais: nei knygose, nei pasakose niekas neatsimena linksmesnių švenčių nei tąmet.

Kalendoriai

Grafystės kalendorius truputį skyrėsi nuo mūsiškio. Metai, be abejo, truko tiek pat[29], mums, žmonėms, tai seni laikai, bet ne Žemei – tada ir dabar metai buvo panašūs. Metraščiuose parašyta, kad, dar būdami klajokliai, hobitai neturėjo savaičių, nors buvo „mėnesiai", apytikriai nustatomi pagal mėnulį.. Datos buvo neaiškios, o laiko skaičiavimas – netikslus. Pradėję kurtis vakarinėse Eriadoro žemėse, jie perėmė dunadanų skaičiavimą, kurį buvo išradę eldarai. Tačiau Grafystės hobitai įvedė keletą nereikšmingų pataisų. Šis kalendorius arba „Grafystės Metskaitis", kaip jį vadino, galiausiai buvo priimtas ir Bryliuje, tik ten pirmieji metai nebuvo skaičiuojami nuo Grafystės apgyvendinimo.

Senose istorijose ir pasakojimuose sunku surasti tikslių žinių apie tokius dalykus, kuriuos žmonės gerai žinojo ir laikė savaime suprantamais, pavyzdžiui, apie raidžių, savaitės dienų bei mėnesių pavadinimus, apie jų trukmę. Tačiau po Žiedo Karo kilo didelis susidomėjimas genealogija bei senovės istorija, tad Grafystės hobitai patikslino daugybę datų ir netgi braižė sudėtingas lenteles, rodančias jų metų skaičiavimo sistemos santykius su kitomis sistemomis. Neišmanau šių dalykų ir galėjau padaryti daug klaidų, tačiau svarbiausi GK 1418 ir 1419 metų įvykiai yra kruopščiai surašyti Raudonojoje Knygoje, todėl dėl tų laikų ir dienų abejoti neverta.

Savaime suprantama, kad Viduržemio eldarai, kurie, kaip sakė Semiumas, turėjo daugiau laiko, skaičiavo ilgesniais laiko vienetais, tad kvenų kalbos žodis „yen", reiškiantis „metai", iš tikrųjų reiškia 144 žmonių metus. Eldarai mėgo skaičiuoti šešetais ir tuzinais. Dieną jie vadino re, ji truko nuo saulėlydžio iki saulėlydžio. Yen turėjo 52 596 dienas. Labiau ritualiniais nei praktiniais tikslais eldarai skaičiavo ir šešių dienų savaites – „enąuie". Yen buvo 8 766 tokios nuolat skaičiuojamos enąuie.

Viduržemyje eldarai įsivedė dar ir saulės metus, astronomiškai vadinamus coranar - „saulės ratu". Tačiau kitur (ypač šiaurės vakarų žemėse) jie dar buvo vadinami loa - „augimu", mat elfai, kaip įprasta, atidžiai stebėdavo sezoninius augmenijos kitimus. Loa buvo padalintas į dalis, kurios galėjo būti laikomos ilgais mėnesiais arba trumpais metų laikais. Skirtinguose regionuose jie, be abejo, skyrėsi, bet hobitai pateikia žinių apie Imladriso Kalendorių. Siame kalendoriuje tokių „metų laikų" buvo šešetas, jų kveniški vardai tokie: tuile, laire, yavie, quelle, hrive, coire. Jie gali būti verčiami taip: pavasaris, vasara, ruduo, nykimas, žiema, sujudimas. Sindarų kalba jie buvo vadinami ethuil, laer, iavas, firith, rimu, echuir. „Nykimas" dar vadinosi lasse-lanta arba „lap-kričiu" o sindariškai – narbeleth, „saulėlaida".

Laire ir hrive turėjo po 72 dienas, o likusieji – po 54. Loa prasidėdavo nuo yestare, dienos tuoj po tuile, ir baigdavosi mettare, dieną tuoj po coire. Tarp yavie ir ąuelle buvo įterptos trys enderi arba „vidurinės dienos". Taigi metus sudarydavo 365 dienos, tačiau kas dvylika metų įjuos būdavo įterpiami „dvigubi" enderi, t.y. šešios dienos.

Kaip buvo elgiamasi su atsirandančiais netikslumais – neaišku. Jei metai tada buvo to paties ilgio kaip dabar, yen turėjo būti pora dienų per ilgas. Kad netikslumų būta, įrodo pastaba Raudonosios Knygos kalendoriuose, jog pagal „Rivendeilo Kalendorių" kas trečią yen paskutinieji jo metai buvo trumpinami trimis dienomis: tais metais nebūdavo įterpiami enderi, tačiau „mūsų laikais to nebebuvo". Apie kitų netikslumų taisymus įrašų nėra.

Numenoriečiai pakeitė tokią tvarką. Jie padalijo loa į trumpesnius vienodo ilgio periodus, palikę paprotį pradėti metus žiemos viduryje, kurio laikėsi šiaurės vakarų žmonės, iš kurių Pirmajame Amžiuje kilo numenoriečiai. Vėliau jie įsivedė septynių dienų savaitę, o dieną skaičiavo nuo saulėtekio (rytinėje jūroje) iki saulėtekio.

Numenoriečių sistema, naudota Numenore, Arnore ir Gondore iki karalių valdymo pabaigos, buvo vadinama Karaliaus Kalendoriumi. Paprasti metai turėjo 365 dienas. Jie dalijosi į dvylika astar arba mėnesių, iš kurių dešimt turėjo po 30 dienų, o du – po 31 dieną. Ilgieji astar buvo prieš ir po Vidurmečio, mūsiškai birželį ir liepą. Pirmoji metų diena vadinosi yestare, vidurinioji (183 diena) – loende, o paskutinioji – mettare, tos trys dienos jokiam mėnesiui nepriklausė. Kas ketvirti metai, išskyrus paskutiniuosius amžiuje (haranye), dvi enderi arba „viduriniąsias dienas" keitė loende.

Numenore laikas skaičiuoti buvo pradėtas AA pirmaisiais metais. Paklaida, kurią sudarė paskutiniaisiais šimtmečio metais atimama diena, nebuvo taisoma iki paskutiniųjų tūkstantmečio metų ir sudarė „tūkstantmečio trūkumą" – 4 valandas, 46 minutes ir 40 sekundžių. Numenore jos buvo pridėtos AA 1000, 2000 ir 3000 metais. Po Žlugimo AA 3319 m. šią sistemą išlaikė tremtiniai, tačiau ją komplikavo Trečiojo Amžiaus pradžia ir nauja numeracija: AA 3342 metai tapo TA pirmaisiais metais. Keliamaisiais metais padarius TA 4 - uosius metus – vietoj TA 3 (AA 3344) – prisidėjo dar vieneri trumpi 365 dienų metai. Dėl jų atsirado 5 valandų 48 minučių 46 sekundžių paklaida. Tūkstantmečio pataisymai buvo atlikti 441 metais vėliau: TA 1000 (ŠA 4441) ir TA 2000 (ŠA 5441) metais. Siekdamas ištaisyti šitaip atsiradusias klaidas ir padidėjusį „tūkstantmečio trūkumą", Vietininkas Mardilas sukūrė patobulintą kalendorių, įsigaliojusį TA 2060 metais. 2059-tiems metams (AA 5500) buvo pridėtos dvi dienos — jomis baigėsi penki su puse tūkstantmečio nuo Numenoro laiko skaičiavimo pradžios. Tačiau vis tiek liko maždaug 8 valandų paklaida. Hadoras prie 2360 metų pridėjo vieną dieną, nors paklaida buvo mažesnė. Nuo to laiko daugiau patikslinimų nebebuvo (TA 3000 metais ėmus grėsti atviram karui, tokie reikalai buvo pamiršti). Po 660 metų pasibaigus Trečiajam Amžiui, paklaida dar nesudarė vienos dienos.

Patobulintas kalendorius, įvestas Mardilo, buvo vadinamas Vietininkų Kalendoriumi ir naudojamas visų, kalbančių bendrąja kalba, išskyrus hobitus. Visi mėnesiai turėjo po 30 dienų. Buvo dvi jokiam mėnesiui nepriklausančios dienos: viena tarp trečio bei ketvirto mėnesio (kovo, balandžio) ir viena tarp devinto bei dešimto (rugsėjo, spalio). Dar penkios mėnesiams nepriklausančios dienos buvo šventinės – yestare, tuilere, loende, yaviere ve mettare.

Hobitai buvo konservatyvūs ir toliau vartojo Karaliaus Kalendorių, pritaikę jį savo reikmėms. Visi jų mėnesiai buvo lygūs, turėjo po 30 dienų, tačiau tarp birželio bei liepos buvo trys vasaros dienos, Grafystėje vadinamos Vasarvidžiu – Priešvasario diena, Vidurmečio diena ir Povasario diena. Paskutinioji ir pirmoji metų dienos buvo vadinamos Prieššvenčiu ir Pošvenčiu. Visos šios dienos nepriklausė mėnesiams, todėl sausio pirmoji buvo antra, o ne pirma metų diena. Kas ketvirti metai, išskyrus paskutiniuosius šimtmečio metus[30], būdavo keturios Vasarvidžio dienos. Vasarvidis, Priešmetis ir Pometis buvo pagrindinės švenčių bei puotų dienos. Papildoma diena buvo pridedama po Vidurmečio dienos. Tai buvo 184-oji keliamųjų metų diena-ji vadinosi Viršdiene ir buvo skiriama ypatingoms linksmybėms. Apymetis truko šešias dienas – tris paskutiniąsias ir tris pirmąsias metų dienas.

Grafystės hobitai įsivedė dar vieną naujovę (vėliau priimtą ir Bryliuje), kurią jie vadino Grafystės Reforma. Savaitės dienos buvo kilnojamos priklausomai nuo metų — jiems tai atrodė neprotinga ir nepatogu. Todėl Izengrimo II laikais jie nutarė, jog papildoma diena, gadinusi seką, neturės savaitės dienos pavadinimo. Nuo to laiko Vidurmečio Diena (ir Viršdiene) buvo vadinama tik šiuo vardu ir nepriklausė prie savaitės. Pagal tą reformą metai visada prasidėdavo pirmąją savaitės dieną ir baigdavosi paskutinę savaitės dieną – ta pati data bet kuriais metais turėjo tą patį savaitės vardą, todėl Grafystės gyventojai nesivargindavo laiškuose bei dienoraščiuose pridurti savaitės dieną[31]. Namuose tai buvo patogu, tačiau keliaujant už Bryliaus – nelabai.

Ankstesnėse pastabose (ir pasakojime) mėnesius bei savaites vadinau šiandieniniais vardais, nors, aišku, nei eldarai, nei dunadanai, nei hobitai jų nevartojo. Bendrosios kalbos vardų vertimas atrodė būtinas, nes norėjau išvengti painiavos, o metų laikų pavadinimai yra daugiau mažiau panašūs, bent jau Grafystėje. Šiaip ar taip, atrodo, jog Vidurmečio diena turėtų gana tiksliai atitikti vasaros saulėgrįžos dieną. Tokiu atveju Grafystės kalendorius lenktų mūsiškį dešimčia dienų, o mūsų Naujieji metai apytikriai atitiktų sausio 9 dieną Grafystėje.

Bendrojoje kalboje kveniški mėnesių pavadinimai buvo paprastai paliekami, kaip daugelyje kalbų dabar dažnai yra vartojami lotyniški pavadinimai. Jie buvo tokie: Naruinye, Nenime, Sulime, Viresse, Lotesse, Narie, Cermie, Urime, Yavannie, Narąuelie, Hisime, Ringare. Sindariški vardai (vartoti tik dunadanų) buvo: Naruiain, Ninui, Guiaeron, Givirith, Lothron, Norui, Cerveth, Urui, Ivanneth, Narbeleth, Hithui, Girithron.

Čia Grafystės ir Bryliaus hobitai atsisakė bendrosios kalbos ir pasiliko senovinius mėnesių pavadinimus, kuriuos jie tikriausiai buvo perėmę iš Anduino slėnių žmonių, nes panašių vardų aptinkama Deile bei Rohane (žr. pastabas apie kalbas). Tų pavadinimų reikšmes hobitai pamiršo net ir ten, kur jas iš pradžių žinojo, o jų formos ilgainiui pakito: pavyzdžiui, pavadinimuose esantis dėmuo „mėnis" yra sutrumpėjęs „mėnesis".

Grafystės mėnesių pavadinimai surašyti Kalendoriuje. Galima nebent atkreipti dėmesį, kad Saulmėnis buvo dažnai tariamas (kartais ir rašomas) kaip Somėnis, Tripilis (senasis Tripienis) buvo dažnai rašomas Tripinis, o Kraumėnis buvo tariamas Kromėnis arba Kramėnis. Bryliuje pavadinimai kiek skyrėsi – Stingurys, Saulmėnis, Plūdras, Gaulmėnis, Tripilis, Aukštamėnis, Vasarvidžio dienos, Vidurmėnis, Vestmėnis, Dermėms, Ziemratis, Kraujys ir Naumėnis. Stingurį, Gaulmėnį ir Naumėnį turėjo ir Rytkiemis[32].

Hobitai savaitės dienų pavadinimus pasiskolino iš dunadanų. Jie išvertė senuosius Siaurinės Karalystės savaitės dienų pavadinimus, kurie, savo ruožtu, buvo perimti iš eldarų. Šešių dienų eldarų savaitėje dienos buvo pavadintos jiems brangių dalykų vardais – Žvaigždės, Saulė, Mėnulis, Du Medžiai, Dangus ir Valarai arba Galingieji. Tvarka buvo būtent tokia paskutinioji diena buvo svarbiausia savaitėje. Kvenų kalba šie pavadinimai skambėjo: Elenya, Anarya, Isilya, Alduya, Menelya, Valanya (arba Tarion); sindariški vardai buvo: Orgilion, Oranor, Orithil, Orgaladhad, Ormenel, Orbelain (arbaRodyn).

Numenoriečiai išlaikė šiuos pavadinimus ir jų tvarką, tik ketvirtą dieną pakeitė Aldea (Orgaladh), iš Dviejų Medžių palikdami vienintelį Baltąjį Medį, kurio palikuonis, manoma, buvo karaliaus rūmuose Numenore augęs Nimlotas. Norėdami septintos dienos ir būdami nepralenkiami jūrininkai, jie po Dangaus dienos įvedė Jūros dieną – Earenya (Oraeron).

Hobitai perėmė šiuos žodžius, tačiau išverstų vardų reikšmės greitai pasimiršo, į jas nebebuvo kreipiamas dėmesys, o formos labai sutrumpėjo, ypač kasdieninėje kalboje. Pirmą kartą numenoriečių pavadinimai buvo išversti tikriausiai daugiau nei prieš du tūkstančius metų iki Trečiojo Amžiaus pabaigos, kai dunadanų savaitę (bei jų kalendoriaus savybes) perėmė šiauriečiai. Kaip ir su mėnesių vardais, hobitai mieliau vartojo vertinius, nors kitur vakaruose buvo paplitę kveniški pavadinimai.

Grafystėje išliko nedaug senovinių dokumentų. Trečiojo Amžiaus pabaigoje vertingiausias šaltinis buvo Geltodė, arba Tukžemės Metraštis[33]. Šios knygos anksčiausieji įrašai, atrodo, padaryti prieš devynis šimtus metų iki Frodo laikų, daug jų yra cituojama Raudonosios Knygos metraščiuose bei genealogijose. Ten savaitės dienų vardai dar turi ankstesniąsias formas, iš kurių šios yra seniausios: 1) Pradžiadynis, 2) Sauladynis, 3) Pinigadynis, 4) Medžiadynis, 5) Dangadynis, 6) Pelkiadynis, 7) Aukstadynis. Žiedo Karo laikų kalboje pavadinimai virto Pradžiadieniu, Sekmadieniu, Pirmadieniu, Medžiadieniu, Dangadieniu (arba Vištadieniu), Pelkiadieniu ir Aukštadieniu.

Aš išverčiau šiuos vardus į mūsiškus, savaime aišku, pradėdamas sekmadieniu ir pirmadieniu, kurie yra ir Grafystės savaitėje, tik kitoje vietoje. Atitinkamai pasislinko ir kiti dienų vardai. Todėl nereikia pamiršti, jog Grafystėje dienų pavadinimų reikšmės labai skyrėsi nuo mūsiškių. Paskutinė savaitės diena – penktadienis (Aukštadienis) buvo pagrindinė diena, skirta šventėms (po vidudienio) bei puotoms. Šeštadienis atitiko mūsų pirmadienį, o ketvirtadienis – mūsų šeštadienį[34].

Galima paminėti dar keletą žodžių, kurie susiję su laiku, nors tiksliems matavimams ir netinka. Metų laikai buvo paprastai vadinami tuile (pavasaris), laire (vasara), yavie (ruduo arba derlius), hrive (žiema). Jie neturėjo tikslaus apibrėžimo, o vėliam rudeniui ir žiemos pradžiai žymėti dar buvo žodis quelle (arba lasselanta). Eldarams labai svarbi buvo „prieblanda" (šiauriniuose regionuose), kai žvaigždės gęsta ar užsidega. Tai prieblandai pavadinti jie turėjo daug vardų, iš kurių dažniausiai buvo vartojami tindome ir unodme. Pirmasis reiškė laiką prieš auštant, o antrasis – vakarėjant. Sindarai prieblandą vadino ui-al. Šis žodis turėjo dvi tikslesnes formas minuial ir aduial. Grafystėje vietoj šių žodžių dažnai buvo sakoma „rytblanda" ir „vakarblanda".

Grafystės Kalendorius ir jo datos yra labai svarbios Žiedo Karo pasakojime. Visos datos Raudonojoje Knygoje yra pateikiamos Grafystės terminais arba pastabose su jais suderintos. Todėl visame „Žiedų Valdovo" tekste mėnesiai bei dienos atitinka Grafystės Kalendorių. Yra tik keli svarbesni neatitikimai tarp Grafystės ir mūsų kalendoriaus, kurie susiję su pagrindiniais Žiedo Karo metais (nuo 3018-ųjų pabaigos iki 3019-ųjų pradžios, pagal GK 1418-1419): 1418-ųjų spalis turi tik 30 dienų, sausio 1-oji yra antroji 1419 metų diena, o vasaris turi 30 dienų. Taigi kovo 25-oji, Barad Duro žlugimo diena, atitiktų mūsų kovo 27-ąją, jei metai prasidėtų tuo pačiu metu. Tačiau pagal Karalių ir Vietininko Kalendorius ta diena irgi buvo kovo 25-oji.

Naujasis Kalendorius įvestas atstatytoje Karalystėje TA 3019 metais. Tai buvo senasis Karalių Kalendorius, pataisytas, kad atitiktų metų pradžią pavasarį, kaip eldarų loa[35].

Pagal Naująjį Kalendorių metai prasidėdavo kovo 25-ąją (senuoju stiliumi), paminint Saurono žlugimą ir Žiedo Nešėjų žygdarbius. Mėnesiai išlaikė ankstesnius pavadinimus (dabar pirmasis buvo Viresse, balandis), tačiau prasidėdavo penkiomis dienomis anksčiau, nei buvo įprasta. Visi mėnesiai turėjo po 30 dienų. Trys enderi arba Vidurinės dienos (kurių antra vadinama loende) buvo tarp yavanme (rugsėjo) ir narquelie (spalio), atitikdamos senąsias rugsėjo 23, 24 ir 25 dienas. Tačiau Frodo garbei 30-oji yavan-nie diena, kuri atitiko ankstesnę rugsėjo 22-ąją, jo gimtadienį, buvo paskelbta švente, o keliamaisiais metais šventė pailgėdavo dar viena diena, pavadinta cormare arba Žiedo Diena.

Laikoma, kad Ketvirtasis Amžius prasidėjo 3021-ųjų metų rugsėjį išvykus Elrondui, tačiau Karalystės įrašuose Ketvirtojo Amžiaus pirmųjų metų pradžia buvo skaičiuojama pagal Naująjį Kalendorių, t.y. nuo 3021 metų kovo 25 dienos senuoju stiliumi.

Valdant Karaliui Elesarui Naujasis Kalendorius buvo įdiegtas visose šalyse, išskyrus Grafystę, išlaikiusią senąjį Grafystės Kalendorių. Ten Ketvirtojo Amžiaus pirmieji metai buvo vadinami 1422 metais. Jei hobitams iš viso rūpėjo amžių pasikeitimas, tai naujojo pradžią jie skaičiavo nuo 1422 metų Pošvenčio dienos, o ne nuo praėjusio kovo.

Nėra įrašų, kad Grafystės gyventojai būtų šventę kovo 25-ąją arba rugsėjo 22-ąją dieną, tačiau Vakarkiemyje, ypač aplink Hobitono Kalvą, atsirado paprotys švęsti ir šokti Puotos Lauke (jei leisdavo oras) balandžio 6-ąją dieną. Vieni sakė, jog tai senojo Senio Sodininko gimtadienis, kiti — jog tai diena, kai 1420 metais pirmą kartą pražydo Auksinis Medis, treti tvirtino, kad tai elfų Naujieji metai. Žemgaloje kiekvieną lapkričio 2-ąją per saulėlydį būdavo pučiamas Marko Ragas, po to suliepsnodavo laužai ir prasidėdavo puotos[36].