Soliaris

SVEČIAI

Paskubom sulanksčiau keturlinkai ir įsidėjau kišenėn Gibariano užrašus. Atsargiai priėjau prie spintos ir pažvelgiau vidun. Kombinezonai ir drabužiai buvo suglamžyti ir sugrūsti į vieną kampą tarytum spintoje kas būtų slėpęsis. Iš po popierių krūvos, suverstos spintos apačioje, kyšojo voko kampelis. Paėmiau jį. Laiškas buvo adresuotas man. Man ūmai išdžiūvo gerklė. Verste prisiverčiau atplėšti voką ir išimti iš jo mažą kortelę.

Gibarianas buvo užrašęs savo aiškia, nepaprastai smulkia rašysena.

Ann. Solar. Vol. 1. Anex, taip pat: Vot. Separat. Mesendžerio byl. F., Ravincerio „Mažasis apokrifas”.

Ir viskas, daugiau nė žodžio. Matyt, rašyta paskubom. Ar tai buvo kokia svarbi žinia? Kada jis parašė? Reikia kuo skubiausiai eiti į biblioteką. Priedas prie pirmojo Soliario metraščio man buvo žinomas, tikriau tariant, žinojau, kad jis yra, bet niekada nebuvau matęs, jis turėjo grynai istorinę vertę. O nei apie Ravincerį, nei apie jo „Mažąjį apokrifą” niekad nebuvau girdėjęs.

Ką daryti?

Jau vėlavau ketvirtį valandos. Priėjęs prie durų, dar sykį apžvelgiau visą kambarį ir tik dabar pastebėjau statmenai pritvirtintą prie sienos sudedamą lovą. Ją buvo užstojęs išskleistas Soliario žemėlapis. Už žemėlapio kažkas kabojo. Tai buvo kišeninis magnetofonas su futliaru. Išėmiau aparatą, futliarą pakabinau toje pat vietoje, o magnetofoną įsidėjau kišenėn. Pažvelgiau į skaitliuką — beveik visa juosta buvo išnaudota.

Dar pastovėjau prie durų užsimerkęs, įtemptai įsiklausęs į anapus viešpataujančią tylą. Nieko. Atidariau duris. Koridorius pasirodė it juoda bedugnė. Nusiėmiau tamsius akinius ir pamačiau silpną palubėj kabančių lempų šviesą. Uždariau ir nuėjau kairėn, į radijo stotį.

Artėjau prie apskritos kameros, iš kurios nelyginant rato stipinai ėjo į visas puses koridoriai, ir staiga, žengdamas pro kažkokį siaurą, šoninį praėjimą, vedantį, man rodos, į vonios

kambarius, pamačiau didelę, neaiškią, kone susiliejančią su prieblanda figūrą.

Sustojau it įbestas. Iš koridoriaus gilumos neskubiai, krypuojančiu žingsniu ėjo milžiniška negrė. Pamačiau blizgančius jos akių baltymus ir beveik vienu kartu išgirdau minkštą basų kojų šlepsėjimą. Ji tevilkėjo gelsvą, blizgantį, tarsi iš šiaudų nupintą sijonuką, didžiulės krūtys buvo nukarusios, o juodos rankos prilygo normalaus žmogaus šlaunims. Ji praėjo per kokį metrą, nė nedirstelėjusi mano pusėn, krypuodama drambliškais klubais, panaši į anas akmens amžiaus skulptūras, kokias kartais matome antropologiniuose muziejuose. Negrė pasuko į šoną ir, sustojusi prie Gibariano kambario durų, atidarė jas. Akimirką ji buvo krintančiame iš kambario skaisčios šviesos ruože, paskui durys tyliai užsidarė, ir aš likau vienas. Dešine ranka suėmiau kairiosios riešą ir taip stipriai suspaudžiau, kad net kaulai trekštelėjo. Paskui kaip paklaikęs apsidairiau aplinkui. Kas atsitiko? Kas tai buvo? Staiga mane lyg kas apšvietė, aš prisiminiau Snauto Įspėjimą. Ką tai turėtų reikšti? Kas buvo toji pasibaisėtina Afroditė? Iš kur ji atsirado?

Žengiau vieną, tik vieną žingsnį link Gibariano kabinos ir sustojau it įbestas. Labai gerai žinojau, kad neįeisiu ten. Išplėstom šnervėm gaudžiau orą. Kažkas nesiderino, kažkas buvo ne taip — ach! Instinktyviai tikėjausi užuosti šlykštų, aitrų jos prakaito kvapą, tačiau net kai lenkė mane per žingsnį, nieko neužuodžiau.

Nežinau, kiek laiko stovėjau taip, atsirėmęs į šaltą sienos metalą. Stotyje viešpatavo tyla, ir tik monotoniškai gaudė kondicionierių kompresoriai.

Aš paplekšnojau sau per žandą ir iš lėto nuėjau į radijo stotį. Spausdamas rankeną, išgirdau šaižų balsą:

— Kas ten?

— Tai aš, Kelvinas.

Snautas sėdėjo prie staliuko tarp šūsnies aliuminių dėželių ir siųstuvo pulto ir valgė tiesiai iš skardinės mėsos konservus. Nežinau, kodėl jis pasirinko gyventi radijo stotį. Stovėjau apdujęs tarpduryje, žiūrėdamas į jo ritmingai kramtančius žandus, ir ūmai pajutau esąs alkanas. Priėjęs prie lentynos, išsirinkau iš lėkščių krūvos mažiausiai dulkėtą ir atsisėdau priešais jį. Valandėlę valgėme tylėdami, paskui Snautas atsistojo, išėmė iš sieninės spintelės termosą ir įpylė mudviem po stiklinę karšto sultinio. Statydamas termosą ant grindų (ant staliuko jau nebebuvo vietos) jis paklausė:

— Matei Sartorijų?

— Ne. Kur jis?

— Viršuje.

Viršuje buvo laboratorija. Valgėme toliau tylėdami, kolei šakutė sugrikšėjo į tuščios skardinės dugną. Radijo stotyje viešpatavo naktis. Langas buvo sandariai uždengtas iš lauko, palubėj degė keturi apvalūs šviestuvai. Jų atspindys virpėjo plastikiniame siųstuvo korpuse.

Įtemptą Snauto skruostikaulių odą vagojo raudonos gyslelės. Jis vilkėjo juodą dukslų palaikį megztinį.

— Tau kas atsitiko? — paklausė jis.

— Ne. Kas gi galėjo man atsitikti?

— Tu visas išprakaitavęs.

Aš perbraukiau ranka per kaktą. Tikrai, mano veidu žliaugė prakaitas. Tai, matyt, buvo reakcija po ano sukrėtimo. Snautas atidžiai žiūrėjo į mane. Ar pasakyti jam? Norėjau, kad jis pats parodytų man daugiau pasitikėjimo. Kas čia lošia prieš ką, ir kokį lošimą?

— Karšta, — tariau. — Maniau, kad kondicionieriai pas jus veikia geriau.

— Po kokios valandos išsilygins. Esi tikras, jog tai tik nuo karščio? — Jis pakėlė į mane akis. Aš sąžiningai kramčiau, tarsi nepastebėdamas šito.

— Ką ketini daryti? — paklausė galų gale Snautas, kai baigėme valgyti.

Jis sumetė visus indus ir tuščias skardines į praustuvą prie sienos ir grįžo į savo fotelį.

— Prisitaikysiu prie jūsų, — atsakiau flegmatiškai. — Juk turite kokį tyrinėjimų planą? Kokį naują jaudiklį, rentgeną, ar ką panašaus, a?

— Rentgeną? — pakėlė antakius Snautas. — Kur būsi nugirdęs?

— Jau nebepamenu. Kažkas man sakė. Gal,Prometėjuje”. O ką? Jau pradėjote?

— Smulkmenų nežinau. Tai Gibariano sumanymas. Jis pradėjo su Sartorijum… Bet iš kur tu sužinojai?

Aš gūžtelėjau pečiais.

— Nežinai smulkmenų? Juk privalai pats dalyvauti, čia tavo sritis… — nebaigiau aš. Jis tylėjo.

Kondicionieriai liovėsi gaudę, temperatūra buvo pakenčiama. Girdėjosi tik nepaliaujantis panašus į dvesiančios musės zyzimas.

Snautas atsistojo, priėjo prie valdymo pulto ir ėmė spragsinti kontaktus, nežinia kodėl, nes pagrindinis jungiklis buvo nulinėje padėtyje. Jis žaidė taip valandėlę, paskui, nė nepasukdamas galvos, pareiškė:

— Reikės atlikti formalumus dėl to… žinai.

— Taip?

Jis atsisuko ir pažvelgė į mane tarsi siuto pagautas. Negaliu sakyti, kad tyčia būčiau stengęsis išvesti jį iš pusiausvyros, tačiau nesuprasdamas, koks čia vyksta žaidimas, stengiausi būti santūrus. Jo atsikišęs Adomo obuolys vaikščiojo po juoda megztinio apykakle.

— Buvai pas Gibarianą, — tarė staiga Snautas.

Tai nebuvo klausimas. Aš pakėliau antakius ir ramiai žvelgiau jam į veidą.

— Buvai jo kambaryje, — pakartojo jis.

Lengvai kryptelėjau galvą, tarsi sakydamas: „Tarkime. Na ir kas?”

Norėjau, kad jis kalbėtų toliau.

— Kas ten buvo? — paklausė jis. Jis žinojo apie ją!!!

— Nieko nebuvo. O kas ten galėjo būti? — paklausiau aš.

— Tai kodėl manęs neįsileidai? Aš šyptelėjau.

— Nes išsigandau. Po tavo įspėjimo, kai rankena pajudėjo, nejučia ją sulaikiau. Kodėl nepasakei, jog tai tu? Tave būčiau įsileidęs.

— Maniau, kad tai Sartorijus, — tarė jis netvirtai.

— Na ir kas?

— Ką manai apie tai… kas ten atsitiko? — atsakė jis klausimu į klausimą.

Aš susvyravau.

— Tu turi geriau žinoti už mane. Kur jis?

— Šaldymo kameroje, — atsakė tuojau pat Snautas. — Per — nešėme jį tą patį rytą… dėl karščio.

— Kur jį radai?

— Spintoje.

— Spintoje? Jau nebegyvą?

— Širdis dar plakė, bet nebekvėpavo. Tai buvo agonija.

— Bandei jį gaivinti?

— Ne.

— Kodėl? Snautas padelsė.

— Nesuspėjau. Jis mirė, kol dar nebuvau paguldęs.

— Stovėjo spintoje? Tarp kombinezonų?

— Taip.

Snautas priėjo prie mažo rašomojo stalelio kertėje, paėmė nuo jo popieriaus lapą ir padėjo jį prieš mane.

— Surašiau tokį provizorinį protokolą,— tarė jis. — Net ir gerai, kad tu apžiūrėjai jo kambarį. Mirties priežastis… mirtinos pernostalio dozės injekcija. Va čia parašyta…

Aš perbėgau akimis trumpą tekstą.

— Savižudybė…— pakartojau tyliai. — O priežastis..?

— Nervų pakrikimas… depresija… ar kaip pavadinti. Tu geriau apie tai nusimanai, negu aš.

— Nusimanau tik apie tai, ką matau, — atsakiau aš ir pažvelgiau iš apačios jam į akis, nes jis stovėjo ties manim.

— Ką nori tuo pasakyti? — paklausė jis ramiai.

— Gibarianas įsišvirkštė pernostalio ir pasislėpė spintoje? Jeigu taip, tai čia ne depresija, ne nervų pakrikimas, o ūmi psichozė… Paranoja.. Jam turbūt atrodė, kad kažką mato… — kalbėjau aš vis lėčiau, žvelgdamas jam į akis.

Jis priėjo prie siųstuvo pulto ir vėl ėmė spragčioti kontaktus.

— Čia yra tavo parašas, — kiek patylėjęs, tariau aš.— O Sartorijus?

— Jis laboratorijoje. Jau sakiau. Nesirodo. Manau, kad…

— Kad kas?

— Kad užsidarė.

— Užsidarė? Aa. Užsidarė. Še tau! Gal užsibarikadavo?

— Gal.

— Snautai… — tariau aš.— Stotyje kažkas yra.

— Matei?!

Jis žiūrėjo į mane pasilenkęs.

— Tu perspėjai mane. Dėl ko? Ar tai haliucinacija?

— Ką tu matei!?

— Ar tai žmogus, ką?

Snautas tylėjo. Jis nusisuko į sieną, tarsi nenorėdamas, kad matyčiau jo veidą, ir barbeno pirštais į metalinę pertvarą. Pažvelgiau į jo rankas. Ant riešų jau nebuvo kraujo žymių. Mane it žaibas pervėrė.

— Ta būtybė yra reali, — tariau tyliai, kone pakuždom, tarsi atskleisdamas paslaptį, kurią gali kas nugirsti. — Taip? Galima ją… paliesti. Galima ją… sužeisti… Paskutinįkart tu matei ją šiandien.

— Iš kur žinai!?

Jis neatsisuko. Stovėjo prie pat sienos, liesdamas ją krūtine, it mano žodžių kliudytas.

— Prieš mano nusileidimą… prieš pat?

Jis susigūžė it peršertas. Pamačiau jo paklaikusias akis.

— Tu!? — pralemeno. — Kas TU esi!?

Atrodė, kad jis tuoj ims ir puls mane. Šito aš nelaukiau. Pasidarė kažkokia makalynė. Jis netiki, kad esu tas, kuo deduosi esąs? Ką tai galėtų reikšti!? Snautas su siaubu žiūrėjo į mane. Kas čia, pamišimas? Apsinuodijimas? Viskas atrodė įmanoma. Bet juk aš mačiau ją, šitą pabaisą, tai gal ir aš pats… irgi..?

— Kas tai buvo? — paklausiau aš.

Šie žodžiai nuramino jį. Valandėlę jis akylai žiūrėjo į mane, tarsi vis nepasitikėdamas. Dar prieš jam praveriant burną žinojau, kad tai klaidingas žingsnis, ir kad jis man neatsakys.

Snautas palengva atsisėdo į fotelį ir suspaudė rankomis galvą.

— Kas čia dedasi… — tarė jis tyliai. — Kliedesys…

— Kas tai buvo? — vėl paklausiau aš.

— Jei nežinai… — bambtelėjo jis.

— Tai kas?

— Tai nieko.

— Snautai, — tariau, — esame pakankamai toli nuo namų. Loškime atviromis kortomis. Viskas jau ir taip sujaukta.

— Ko tu nori?

— Kad pasakytum, ką matei.

— O tu?.. — paklausė jis įtariai.

— Lipi ant kulnų. Pasakysiu tau ir tu man pasakysi. Gali būti ramus, nepalaikysiu tavęs pamišėliu, nes žinau…

— Pamišėliu! O viešpatie! — Jis bandė nusijuokti. — Žmogau, betgi tu nieko, ničnieko… juk tai būtų išganymas. Jeigu jis butų bent valandėlę patikėjęs, kad čia pamišimas, nebūtų to padaręs, tebebūtų gyvas…

— Vadinasi, ką esi parašęs protokole apie nervų pakrikimą — melas?

— Aišku!

— Kodėl neparašei teisybės?

— Kodėl?.. — pakartojo jis.

Stojo tyla. Aš vėl atsidūriau aklavietėje, nieko nesupratau. O jau buvau bemanąs, kad pasiseks jį įtikinti ir mudu bendrom jėgom pulsim šitą paslaptį. Kodėl, kodėl jis nenori kalbėti?!

— Kur automatai? — paklausiau aš.

— Sandėliuose. Uždarėme visus, išskyrus kosmodromo patarnautojus.

— Kodėl?

Jis vėl neatsakė.

— Nepasakysi?

— Negaliu.

Čia buvo kažkas, ko aš niekaip negalėjau užčiuopti. Gal nueiti viršun, pas Sartorijų? Ūmai prisiminiau kortelę ir pagalvojau, kad ji dabar yra svarbiausias daiktas.

— Ar manai, kad galima toliau dirbti tokiomis sąlygomis? — paklausiau aš.

Snautas atsainiai gūžtelėjo pečiais.

— Kokią tai turi reikšmę?

— Ak šitaip? Tai ką ketini veikti?

Jis nieko nesakė. Tyloje pasigirdo tolimas basų kojų šlepsėjimas. Tarp nikelinių ir plastikinių aparatų, aukštų spintų su elektronine aparatūra, stiklų, precizinių įrenginių tas išgveręs šlepsėjimas atrodė it paika kokio nepilnapročio išdaiga. Žingsniai artėjo. Aš atsistojau, įtemptai stebėdamas Snautą. Jis klausėsi prisimerkęs, bet atrodė nėmaž neišsigandęs. Vadinasi, jis bijojo ne jos?

— Iš kur ji čia atsirado? — paklausiau aš. Jis delsė.

— Nenori pasakyti?

— Nežinau.

— Gerai.

Žingsniai nutolo ir nuščiuvo.

— Netiki manim? — paklausė Snautas. — Duodu žodį, kad nežinau.

Tylėdamas atidariau spintą su skafandrais ir ėmiau blokšti į šalis jų sunkius tuščius apvalkalus. Kaip ir tikėjausi, gilumoj ant vąšų kabojo dujiniai pistoletai, naudojami judant nesvarumo būklėje. Kaip ginklas jie buvo ne ką teverti, bet vis dėlto šis tas. Geriau toks, negu nieko. Patikrinau šovininę ir užsikabinau per petį futliaro diržą.

Snautas atidžiai mane stebėjo. Kai reguliavau diržo ilgį, nusišaipė, parodydamas geltonus dantis.

— Sėkmingos medžioklės! — tarė jis.

— Ačiū tau už viską, — atšoviau, eidamas link durų. Jis pašoko iš kėdės.

— Kelvinai!

Aš pažvelgiau į jį. Jis nebesišypsojo. Nežinau, ar esu kada matęs tokį iškamuotą veidą.

— Kelvinai, tai nėra… aš… iš tikrųjų negaliu, — suvebleno jis.

Laukiau, gal jis dar ką pasakys, bet jis tik krutino lūpas, tarsi stengdamasis išspausti žodžius.

Aš apsisukau ir išėjau, žodžio netaręs.