Soliaris

SENAS MIMOIDAS

Sėdėjau prie didelio lango ir žiūrėjau į okeaną. Neturėjau ką veikti. Per penkias dienas surašytas raportas dabar pavirto pundeliu bangų, lekiančių per tuštumą, kažkur už Oriono žvaigždyno. Pasiekęs tamsius dulkių ūkus, kurie driekiasi aštuonių trilijonų kubinių mylių plote ir sugeria kiekvieną signalą bei šviesos spindulį, jis susidurs su pirmuoju retransliatorium iš ilgos jų grandinės. Iš čia, nuo vieno radijo plūduro ligi kito, milijardų kilometrų ilgumo šuoliais jis lėks milžiniško lanko kreive, kolei paskutinis retransliatorius, metalinis luitas, prikimštas tankiai supakuotų precizinių instrumentų su pailgu kryptinės antenos snukiu, sukoncentruos jį dar kartą ir svies tolyn į erdvę, Žemės linkui. Paskui praeis mėnesiai, ir toks pat energijos pluoštas, iššautas iš Žemės, palikdamas paskui save gravitaciniame Galaktikos lauke smūgių sukeltų deformacijų ruožą, pasieks kosminio debesies kraštą, prasmuks pro jį palengva dreifuojančių plūdurų vėriniu ir, jų sustiprintas, nesumažinęs greičio, nuskries link dvigubų Soliario saulių.

Okeanas po aukšta raudona saule buvo juodesnis, negu kitais kartais. Rudas rūkas sulydė jį su dangumi. Diena buvo nepaprastai tvanki, ji tarsi pranašavo vieną iš tų itin retų ir neįsivaizduojamai smarkių audrų, kurios keliskart per metus aplanko planetą. Yra pagrindo manyti, kad vienintelis jos gyventojas kontroliuoja klimatą ir tas audras sukelia pats.

Dar keletą mėnesių man buvo likę žiūrėti pro šiuos langus, stebėti iš aukštumos antplūdžius balto aukso ir nuobodaus raudonio, kartas nuo karto atsispindinčio kokioje skystoje erupcijoje, sidabriniame simetriados pursle, sekti palinkusių prieš vėją liaunų ilgūnų kelionę, susidurti su apdūlėjusiais, apirusiais mimoidais. Vieną gražią dieną visi videofonų ekranai ims mirkčioti šviesomis, visa jau seniai nebeveikianti elektroninė signalizacija atgis, išjudinta impulso, pasiųsto iš užu šimtų tūkstančių kilometrų, pranešdama, kad artėja metalinis kolosas, kuris, pratisai riaumojant gravitoriams, nusileis virš okeano. Tai bus „Odisėjas” arba,Prometėjas”, arba koks kitas didelis tolimo plaukiojimo kreiseris. Kai trapu nulipsiu nuo plokščio Stoties stogo, pamatysiu deniuose išsirikiavusius baltus šarvuotus masyvius automatus, kurie neturi kaip žmogus pirmapradės nuodėmės ir yra tokie nekalti, kad vykdo kiekvieną įsakymą — galėtų net sunaikinti patys save arba kliūtis, kurios stotų jiems skersai kelią, jeigu šitaip būtų užprogramavusi jų kristalinė atmintis. O paskui žvaigždėlaivis tyliai pakils, pralenkdamas garsą, ir tik tada trenksmas, suskilęs bosinėmis oktavomis, pasieks okeaną, o visų žmonių veidus akimirka nušvies mintis, kad jie grįžta namo.

Bet aš neturėjau namų. Žemė? Galvojau apie jos didelius žmonių užtvindytus triukšmingus miestus, kuriuose pasimesiu, pradingsiu beveik taip, kaip kad būčiau pradingęs, jei būčiau padaręs tai, ką norėjau padaryti antrąją ar trečiąją naktį — pulti į sunkiai banguojantį tamsybės okeaną. Aš paskęsiu tarp žmonių. Būsiu nešnekus ir atidus, todėl pageidaujamas draugas, turėsiu daug pažįstamų, net bičiulių ir moterų, o gal netgi vieną moterį. Tam tikrą laiką turėsiu prisiversti, kad galėčiau šypsotis, sveikintis, keltis, atlikti tūkstančius smulkių veiksmų, iš kurių susideda žemės gyvenimas. Paskui viskas susinormuos. Atsiras naujų interesų, naujų užsiėmimų, tačiau aš neatsiduosiu jiems visas. Niekam ir nė vienam žmogui, jau niekados. Ir galbūt žiūrėsiu naktimis ten, kur danguje dulkių debesies ūkana it juoda skraistė uždengia dviejų Saulių šviesą, ir atsiminsiu viską, net tai, ką galvoju dabar. Su atlaidžiu šypsniu prisiminsiu savo paikybes ir viltis, ir bus tame šypsnyje truputis gailesčio, bet ir pranašumo. Aš visai nelaikiau to savęs, kuris bus, blogesniu už tą Kelviną, kuris būtų ryžęsis viskam dėl dalyko, vadinamo kontaktu. Ir niekas neturės teisės smerkti mane.

Į kabiną įėjo Snautas. Jis apsidairė, paskui pažvelgė į mane. Aš atsistojau ir priėjau prie stalo.

— Tau ko nors reikia?

— Atrodo, kad neturi ką veikti?.. — paklausė jis mikčiodamas. — Galėčiau tau duoti kai kokių apskaičiavimų, tiesa, tai neskubu…

— Ačiū,— šyptelėjau aš,— bet nereikia.

— Tu taip manai? — paklausė jis, žvelgdamas pro langą.

— Taip. Mąsčiau apie įvairius dalykus ir…

— Verčiau mažiau mąstytumei.

— Tu nežinai, ką aš turiu galvoj. Sakyk, ar… tu tiki į dievą?

Jis dirstelėjo į mane.

— Ką tu? Kas gi šiandien tiki… Jo akyse spindėjo nerimas.

— Tai ne taip paprasta, — tariau tyčia nerūpestingu tonu, — nes aš nekalbu apie tradicinį žemiškų tikybų dievą. Nesu religijų žinovas ir nieko naujo nesugalvojau, bet gal tu kartais žinai, ar kada yra buvęs tikėjimas į… ydingą dievą?

— Ydingą?— pakartojo, kilstelėjęs antakius, Snautas. — Kaip tai suprasti? Tam tikra prasme kiekvienos religijos dievas buvo ydingas, nes jis buvo slegiamas žmogiškų silpnybių naštos, tik dar didesnės. Senojo Testamento dievas buvo, pavyzdžiui, prievartautojas, trokštantis vergavimo ir aukų, pavydintis kitų dievų… graikų dievai turėjo ne mažiau žmogiškų ydų — buvo valdingi, kliautingi šeimose…

— Ne, — nutraukiau aš, — kalbu ne apie dievą, kurio netobulumas išplaukia iš jį sukūrusių žmonių naivumo, o kuris yra jo esminis, imanentinis bruožas. Tai turėtų būti dievas, kurio visažinystė ir visagalybė ribota, kuris klaidingai numato savo kūrinių ateitį, kuriam gali sukelti siaubą jo suformuotų reiškinių eiga. Tai yra dievas… luošas, kuris visad trokšta daugiau, negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo. Struktūras ar mechanizmus, tarnaujančius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius jų. Jis sutvėrė begalybę, kuri, užuot buvusi, kaip turėjo būti, jo galybės mastas, tapo jo beribio pralaimėjimo mastu.

— Tai senovinis manicheizmas, — pratarė dvejodamas Snautas.

Dabar kalbėdamas su manim, jis nebebuvo toks įtariai atsargus, kaip kad pastaruoju metu.

— Bet tai neturi nieko bendro su gėrio ir blogio pradmenimis, — tuoj pat nutraukiau jį. — Tasai dievas neegzistuoja už materijos ir negali iš jos išsivaduoti, tiktai nori to…

— Tokios religijos aš nežinau, — tarė patylėjęs Snautas. — Tokia niekad nebuvo… reikalinga. Jeigu gerai tave suprantu, — ko gero, suprantu, — tai tu turi galvoj kažkokį evoliucionuojantį dievą, kuris vystosi laike ir auga, kildamas į vis aukštesnį galybės laipsnį, kolei įsitikina tos galybės bejėgiškumu? Tasai tavo dievas — tai būtybė, kuri įžengė į dieviškumą kaip į situaciją be išeities, o suvokusi tai, įpuolė į sielvartą. Taip, bet sielvartaujantis dievas — tai juk žmogus, mano mielasis! Tu kalbi apie žmogų… Čia ne tik prasta filosofija, čia netgi prasta mistika.

— Ne, — atšoviau atkakliai, — aš kalbu ne apie žmogų. Gal kai kuriais bruožais jis sutaptų su šia provizorine definicija, bet tik todėl, kad ji pilna spragų. Žmogus nepasirenka sau tikslo, nors taip ir atrodo. Jam jį primeta laikas, kuriame jis gimė.

Žmogus gali jam tarnauti ar maištauti prieš jį, tačiau tarnavimo ar maišto objektas jam duotas iš išorės. Kad galėtų visiškai laisvai susirasti tikslą, jis turėtų būti vienas, bet tai neįmanoma, nes žmogus, neišaugęs tarp žmonių, negali tapti žmogumi. Tai… manasis dievas — tai būtybė, neturinti daugiskaitos, supranti?

— Ak, — tarė Snautas, — kaipgi aš iš karto… Ir parodė ranka už lango.

— Ne, — užginčijau aš,— ir ne jis. Jis nebent galėtų būti tas, kas prarado šansus tapti dievybe besivystydamas, per anksti užsisklendęs savyje. Jis yra veikiau anachoretas, kosmoso atsiskyrėlis, o ne jo dievas… Jis kartojasi, Snautai, o tas, kurį turiu galvoje, niekad to nepadarytų. Gal jis gimsta dabar kur nors, kokiame Galaktikos užkampyje, ir ims, jaunatviško svaigulio pagautas, gesinti vienas žvaigždes ir degioti kitas; pastebėsime tai ilgainiui…

— Jau pastebėjome, — tarė rūgščiai Snautas. — Novae ir supernovae… ar tai, anot tavęs, jo altoriaus žvakutės?

— Jeigu tu viską, ką sakau, traktuoji taip paraidžiui…

— O gal Soliaris yra tavo dieviškojo kūdikio lopšys? — pridūrė Snautas. Jis šypsojosi, aplink jo akis susimetė smulkutės raukšlelės. — Gal jis, tavo supratimu, yra dievo sielvarto užuomazga, gemalas, gal jo vitalinis vaikiškumas dar visa galva pranoksta jo protą, o visa tai, ką mes turime apie soliaristiką savo bibliotekose, tėra didelis jo kūdikiškų refleksų katalogas…

— O mes tam tikrą laiką buvome jo žaisliukai, — baigiau aš.— Taip, galimas daiktas. Ir žinai, kas tau pavyko? Sukurti visiškai naują hipotezę Soliario tema, o tai išties ne menkniekis! Ir štai, jau turime paaiškinimą, kodėl negalima užmegzti kontakto, kodėl nesulaukiam atsakymo, turim paaiškinimą kai kurių, sakyčiau, ekstravagantiškų jo poelgių su mumis; mažo vaiko psichika…

— Aš atsisakau autorystės, — murmtelėjo prie lango stovintis Snautas.

Mudu ilgą laiką žiūrėjome į juodas okeano bangas. Rytiniame horizonte pro rūką ryškėjo blyški pailga dėmelė.

— Iš kur tu ištraukei šią ydingo dievo koncepciją?— staiga paklausė Snautas, neatitraukdamas akių nuo šviesa nutviekstos dykumos.

— Nežinau. Ji man pasirodė labai įtikėtina. Tai vienintelis dievas, kurį būčiau linkęs tikėti, kurio kančia nėra atpirkimas, kuris nieko neišgano, niekam netarnauja, tiktai yra, ir tiek…

— Mimoidas… — tarė visiškai tyliai, kitokiu balsu Snautas.

— Ką sakai? A, taip. Pastebėjau jį jau anksčiau. Labai senas.

Abu žiūrėjome į ruda ūkana aptrauktą horizontą.

— Skrisiu, — tariau aš netikėtai. — Juoba kad dar nebuvau išėjęs iš Stoties, o čia gera proga. Grįšiu po pusvalandžio…

— Ką sakai? — išplėtė akis Snautas. — Skrisi? Kur?

— Ten, — parodžiau rūke šmėkšančią kūno spalvos dėmę.— O kodėl gi ne? Paimsiu mažą malūnsparnį. Žinai, būtų juokinga, jei turėčiau kada nors Žemėje prisipažinti, kad, aš, soliarininkas, nesu niekad palietęs koja Soliario paviršiaus.

Priėjau prie spintos ir ėmiau raustis tarp kombinezonų. Snautas tylėdamas stebėjo mane, paskui tarė:

— Nepatinka man tas.

— Kas? — atsisukau, laikydamas rankose kombinezoną. Mane pagavo seniai bepatirtas susijaudinimas. — Ką tu kalbi? Kortas ant stalo! Bijai, kad aš ką nors… nesąmonė! Duodu žodį, kad ne. Net nepagalvojau šito. Ne, tikrai ne.

— Skrisiu kartu.

— Ačiū tau, bet man geriau vienam. Čia jau kažkas naujo, kažkas visiškai naujo, — skubiai kalbėjau, vilkdamasis kombinezoną.

Snautas dar kažką sakė, bet aš ne itin jo klausiausi, ieškodamas reikalingų daiktų.

Snautas nuėjo su manim į kosmodromą. Jis padėjo man išridenti mašiną iš bokso į starto aikštelę. Kai vilkausi skafandrą, jis staiga paklausė:

— Ar žodis dar turi tau kokios vertės?

— Dieve mano, Snautai, tu vis tą patį! Turi. Ir jau daviau jį tau. Kur rezerviniai balionai?

Jis jau nieko nebesakė. Kai uždariau permatomą gaubtą, daviau jam ranka ženklą. Snautas paleido į darbą keltuvą, aš palengva užriedėjau ant Stoties viršaus. Motoras pabudo, pratisai suūžė, ėmė baisiai smarkiai suktis, ir aparatas nuostabiai lengvai pakilo, palikdamas apačioje vis mažėjantį sidabrinį Stoties diską.

Pirmąkart buvau vienas pats virš okeano; visai kitoks įspūdis, negu žiūrint pro Stoties langus. Gal ir dėl to, kad skridau labai žemai, tik keliasdešimt metrų virš bangų. Dabar aš jau ne tik mačiau, bet ir jaučiau, kad po manim plytinčioje gelmėje besikaitaliojančios riebiai blizgančios kupros ir įgriuvos juda ne kaip jūros potvynis ar debesis, o kaip gyvūnas. Nepaliaujami, nors labai lėti raumeningo nuogo kūno traukuliai — štai, kaip tai atrodė; tingiai slūgstančios bangų keteros liepsnojo putų purpuru. Kai aš apsisukau, norėdamas tiksliai įeiti į neapsakomai lėtai dreifuojančios mimoido salos kursą, saulė plykstelėjo tiesiai man į akis, sužaižaravo it kruvini žaibai išgaubtuose langų stikluose, o pats okeanas pasidarė mėlynas kaip rašalas su tamsios ugnies prošvaistėm.

Ratas, kurį ne itin sumaniai apskriejau, išnešė mane toli į dangų, o mimoidas liko užpakalyje — plati šviesi dėmė, nelygiais kontūrais atsiskirianti nuo okeano. Dabar jis buvo ne rausvas, rūko nudažytas, o gelsvas it sudžiūvęs kaulas: valandėlę jis dingo man iš akių, jo vietoj išvydau tolumoje Stotį, kabančią, rodės, virš pat okeano, nelyginant didžiulis senamadiškas cepelinas. Įtempęs visą dėmesį, pakartojau manevrą: mimoido masyvas su savo statmenu groteskiniu reljefu, man artinantis, didėjo. Atrodė, kad galiu užkliudyti jo aukščiausią gumbuotą išsikišimą, todėl taip staigiai pristabdžiau malūnsparnį, kad jis visas susvyravo, mažindamas greitį; nereikalingas atsargumas, nes apvalios keistų bokštų viršūnės praplaukė žemai apačioje. Sulyginau mašiną su dreifuojančia sala ir ėmiau palengva, metras po metro, leistis žemyn, kolei gurančios viršūnės iškilo virš kabinos. Mimoidas buvo nedidelis. Ilgio gal trijų ketvirčių mylios, o pločio vos kelių šimtų metrų; kai kur matėsi susiaurėjimai, bylojantys, kad jis gali perlūžti. Matyt jis buvo atskilęs nuo kur kas didesnės formacijos; pagal soliarinę skalę tai buvo smulki atplaiša, skeveldra, dievaižin kiekos savaičių ir mėnesių.

Pamačiau tarp gyslotų kauburių ties pat okeanu pakibusį lyg kokį krantą — keliasdešimt kvadratinių metrų nuožulnoko, bet kone plokščio paviršiaus — ir pasukau ten mašina. Nusileisti buvo sunkiau, negu atrodė, mašinos propeleris vos neužkliuvo už akyse išaugusios sienos, bet viskas baigėsi laimingai. Tučtuojau išjungiau motorą ir atvožiau gaubtą. Stovėdamas ant sparno, dar patikrinau, ar malūnsparnis nenuslys į okeaną; bangos laižė dantytą mimoido briauną per keliolika žingsnių nuo mano nusileidimo vietos, bet malūnsparnis tvirtai stovėjo ant plačiai išskėstų pavažų. Nušokau ant… „žemės”. Tai, ką pirmiau palaikiau siena ir bemaž užkliudžiau, buvo milžiniška lyg ieties išakyta plona kaip plėvė kaulinė plokštė, pastatyta ant briaunos, apaugusi panašiais į mažutes galerijas pumpurais. Šią keliaaukštę plokštumą įžambiai kirto kelių metrų pločio plyšys, atidengęs — panašiai kaip ir didelės netvarkingai išmėtytos kiaurymės — gelmės perspektyvą. Užkopiau į artimiausią nuožulnią sienos angą ir įsitikinau, kad skafandro batai yra nepaprastai kibūs, o pats skafandras visai netrukdo judėti. Tik dabar, atsidūręs per kokius keturis aukštus virš okeano ir atsigręžęs į karkasinį gamtovaizdį, galėjau jį gerai apžvelgti.

Jis buvo stebėtinai panašus į senovinį griuvėsiais paverstą miestą, kažkokią egzotišką senovės Maroko sodybą, sugriautą žemės drebėjimo ar kokio kito kataklizmo. Aiškiausiai mačiau vingiuotas dalinai užbertas ir skeveldrom užgriozdintas siauras gatveles, jų painias stačias nuokalnes iki tepaluotos putos plaunamo kranto, aukščiau — išlikusios ambrazūros, bastionai, jų apvalūs pamatai, o išgaubtose ir įdubusiose sienose juodos spragos, panašios į išdaužytus langus ar tvirtovės šaudymo angas. Visas tas sala — miestas, sunkiai pakrypęs į šoną it pusiau nuskendęs garlaivis, be tikslo, nesąmoningai slinko prieš save, labai palengva sukdamasis — tai buvo matyti iš saulės judėjimo padangėje ir tingiai šliaužiančių šešėlių tarp griuvėsių; kartais pro juos prasprūsdavo saulės spindulys ir nutįsdavo ligi tos vietos, kur aš stovėjau. Gerokai rizikuodamas, užkopiau dar aukščiau; iš atsiknojusių ir kabančių virš mano galvos priaugu ėmė byrėti smulkaus žvirgždo srovelės, vingiuotuose tarpekliuose ir gatvelėse pakilo dideli dulkių kamuoliai. Mimoidas nėra natūrali uola, ir kai paimi rankon jo atčaižėlę, pamatai, kad jis visai nepanašus į kalcitą — jis kur kas lengvesnis už pemzą, sudėtas iš smulkių narvelių ir todėl nepaprastai purus.

Jau buvau taip aukštai, kad pajutau, kaip mimoidas juda: jis ne tik plaukė nežinia iš kur, nežinia kur, stumčiojamas juodų okeano raumenų baksnojimo, bet dar ir be galo lėtai svyravo čia į vieną, čia į kitą pusę, ir kiekvieną tokį pasvirimą lydėjo pratisas varvančių nuo briaunos rusvų ir geltonų putų šniokštimas. Šį švytuoklinį judesį mimoidas įgavo labai seniai, turbūt užgimdamas, ir išsaugojo jį dėlei savo milžiniškos masės. Apsižvalgęs kiek akis užmato iš savo aukšto posto, atsargiai nulipau žemyn; ir keista — tik tada susiorientavau, kad mimoidas visai manęs nedomina, kad atskridau čia susitikti ne su juo, o su okeanu.

Atsisėdau ant šiurkščios sueižėjusios „žemės” keliolika žingsnių nuo malūnsparnio. Juoda banga sunkiai užšliaužė ant kranto, supliuško, pasidarė visiškai bespalvė ir vėl nusirito, palikdama plonyčius virpančius gleivių siūlelius. Pasislinkau dar žemiau ir ištiesiau ranką prie sekančios bangos. Tada ji nedelsdama pakartojo tąjį fenomeną, kurį žmonės pirmąkart išvydo kone prieš šimtmetį: stabtelėjo, truputį atsitraukė, apglėbė mano ranką, jos nepaliesdama, taip, kad tarp pirštinės paviršiaus ir vidinės sienelės įdubimo, kuris beregint pakeitė konsistenciją, pavirsdamas iš skysto kone stangriu, liko plonytis oro sluoksnelis. Aš iš lėto pakėliau ranką. Banga, tikriau tariant, jos siauras liežuvėlis, nutįso paskui ją į viršų, apgaubusi mano plaštaką persišviečiančia murzinai žalsva pienele. Aš atsistojau ir iškėliau ranką dar aukščiau; drebutinės substancijos sąsmaukėlė įsitempė it styga, tačiau nepertrūko. Visiškai supliuškusios bangos pamatas lyg keistas kantriai laukiantis šių tyrimų pabaigos padaras prigludo prie kranto palei mano kojas, irgi neliesdamas jų. Atrodė tarsi iš okeano būtų išaugusi tąsi gėlė, kurios taurė apglėbė mano pirštus, tapdama tiksliu, tik jų neliečiančiu negatyvu. Aš pasitraukiau atatupstas. Gėlės stiebelis suvirpėjo ir tarsi nenorom grįžo apačion, elastingas, svyruojantis, neryžtingas; banga pakilo, įtraukė jį ir išnyko už kranto ribos. Aš kartojau šį žaidimą, kol vėl, kaip prieš šimtą metų, viena eilinė banga abejingai nuplaukė, tarsi persisotinusi naujų įspūdžių, ir aš žinojau, kad turėčiau laukti kelias valandas, kol pabus jo „smalsumas”. Vėl atsisėdau, bet mane tarytum pakeitė tas teoriškai taip gerai žinomas reiškinys, kurį sukėliau aš pats; teorija negalėjo, nesugebėjo perteikti realaus pergyvenimo.

Šio gyvo padaro atsiradime, augime ir išsivystyme, kiekviename jo atskirame judesyje ir visuose drauge ryškėjo kažkoks, norėčiau pasakyti, atsargus, bet ne baikštus naivumas, kai jis atkakliai skubėjo pažinti, aprėpti naują netikėtai sutiktą formą, ir buvo priverstas atsitraukti pusiaukelėj, atsiradus pavojui peržengti ribas, nustatytas kažkokių paslaptingų dėsnių. Kaip baisiai nesiderino šis guvus smalsumas su gigantu, kuris tviskėdamas driekėsi ligi pat horizonto. Dar niekad nebuvau taip stipriai jautęs šio milžino realumo, jo atkaklaus, absoliutaus tylėjimo, alsuojančio ritmingu bangavimu. Prislėgtas, apstulbęs žvelgiau į nepasiekiamą, atrodytų, sustingimo būseną ir, vis intensyviau jausdamas praradimo sopulį, vienijausi su tuo skystu aklu kolosu tarsi be mažiausių pastangų, be žodžių, nieko negalvodamas, būčiau jam viską atleidęs.

Visą paskutinę savaitę elgiausi taip išmintingai, kad įtarus Snauto žvilgsnis liovėsi galų gale mane persekiojęs. Pažiūrėti buvau ramus, o širdies gilumoj, pats to aiškiai nesuvokdamas, laukiau kažin ko. Ko? Jos grįžimo? Kaip būčiau galėjęs? Kiekvienas mūsų žino, kad jis — materiali būtybė, pavaldi fiziologijos bei fizikos dėsniams ir kad, net sukaupę visas mūsų jausmų jėgas, mes negalime kovoti su tais dėsniais, galime tik jų neapkęsti. Amžinas įsimylėjėlių ir poetų tikėjimas meilės galybe, kuri yra pastovesnė už mirtį, tasai šimtmečiais mus lydintis „finis vitae sed non amoris” (Baigiasi gyvenimas, o ne meilė. (Lot.)) yra melas. Tačiau šis melas yra tik beprasmis, bet ne juokingas. O būti laiko tėkmę matuojančiu laikrodžiu, kuris tolydžio čia išardomas, čia vėl surenkamas ir kurio mechanizme, kai tik konstruktorius stumteli krumpliaračius, sulig pirmu jų pajudėjimu ima tiksėti sielvaras ir meilė, žinoti, kad esi repetyras kančios, kuri, nuolat pasikartodama, darosi komiška ir todėl dar skaudesnė? Kartoti žmogaus egzistavimą gerai, tačiau kartoti jį taip, kaip girtuoklis kartoja nuvalkiotą melodiją, mesdamas į grojančią dėžę vis naujus variokus? Aš nė akimirką netikėjau, kad šį skystą kolosą, kuris šimtams žmonių atnešė mirtį, su kuriuo visa manoji rasė ištisus dešimtmečius veltui stengėsi užmegzti bent kokią abipusio supratimo gijelę, kad jį, kuriam aš tesu tik maža net nejaučiama dulkelė, jaudintų dviejų žmonių tragedija. Tačiau jo veikla buvo nukreipta į kažkokį tikslą. Tiesa, aš net tuo nebuvau tvirtai įsitikinęs. Tačiau pasitraukti — reikštų atsisakyti tos menkutės, rasi, tik vaizduotės sukurtos galimybės, kuri slypėjo ateityje. Taigi metų metai tarp rakandų, daiktų, kuriuos lietėme mudu abu, tame ore, kur tebeplevena jos alsavimas? Vardan ko? Vardan vilties, kad jinai grįš? Aš neturėjau

vilties. Bet manyje gyveno laukimas, vienintelis dalykas kurį ji man paliko. Kokių išsipildymų, patyčių, kokių kančių aš dar tikėjausi? Nežinau. Bet aš tvirtai tikėjau, kad nepraėjo baisių

stebuklų metas.

Zakopanė, 1959 birželis—1960 birželis.

Stanislavas Lemas

SOLIARIS

Redaktorius V. Čepliejus

Dailininkas R. Tumasonis

Tech. redaktorė L. Sergejeva

Korektorė L. Grebliklenė

Duota rinkti 1978.11.22. Pasirašyta spaudai 1978.IV.5. Leidinio Nr. 9026.

Spaudos popierius Nr. 2, formatas 84X108 /32 — 2,875 pop. 1.—

= 9,7 sp. 1.; 11,1 leid. 1. Tiražas 30000 egz. Užsak. Nr. 498.

Kaina l rb 30 kp

,Vagos” leidykla, Vilnius, Lenino pr. 50 Spaudė „Vaizdo” spaustuvė, Vilnius, Strazdelio l

70803 — 206 ₂₄₃_7₈ M 852(10)—78

U (Lenkų) Le — 181