Soliaris

PAŠNEKESYS

Kitą dieną, grįžęs po pietų, radau ant stalo palangėj laiškelį nuo Snauto. Jis pranešė, kad Sartorijus tuo tarpu liovėsi konstravęs anihiliatorių, nes ketina padaryti paskutinį bandymą — apšviesti okeaną kietų spindulių pluoštu.

— Mieloji, — tariau aš, — man reikia eiti pas Snautą.

Raudonas saulėlydis liepsnojo langų stikluose ir skyrė kambarį į dvi dalis. Mudu buvome melsvame šešėlyje. Už jo ribos viskas atrodė it iš vario, galėjai pagalvoti, kad kiekviena krintanti iš lentynos knyga suskambės.

— Čia dėl to eksperimento. Tik nežinau, kaip tai padaryti. Man būtų geriau, supranti… — nutraukiau aš.

— Nesiaiškink, Krisai. Aš ir pati norėčiau… Jeigu tai netruktų ilgai…

— Na, bent kiek užtruks, — tariau aš. — Klausyk, o gal eitum su manim ir palauktum koridoriuje?

— Gerai. Bet jeigu neištversiu?

— O kas gi tau būna? — paklausiau aš ir skubiai pridūriau: — Aš klausiu ne iš smalsumo, supranti, bet gal susiorientavusi tu pati įstengtumei tai nugalėti.

— Aš bijau, — tarė ji, truputį pablyškusi. — Net nemoku pasakyti, ko bijau, nes iš tikrųjų ne bijau, tik… tik lyg pasimetu. Paskutinę akimirką dar jaučiu tokią. tokią gėdą, nemoku tau paaiškinti. O paskui jau nieko. Todėl maniau, kad čia kokia liga… — baigė ji tyliau ir krūptelėjo.

— Galimas daiktas, kad šitaip yra tik čia, šioje prakeiktoje Stotyje, — tariau aš. — Aš darysiu viską, kad kuo greičiausiai galėtume ją palikti.

— Manai, kad tai įmanoma? — ji išplėtė akis.

— O kodėl ne? Pagaliau nesu čia pririštas… Beje, tai priklausys ir nuo to, ką nutarsiu su Snautu. Kaip tau atrodo, ar ilgai pajėgsi būti viena?

— Tai priklauso… — tarė ji palengva ir nuleido galvą. — Jei girdėsiu tavo balsą, tai gal ištversiu.

— Būtų geriau, kad negirdėtumei, ką mudu kalbėsime. Ne todėl, kad turėčiau ką slėpti nuo tavęs, bet nežinau, negaliu žinoti, ką pasakys Snautas.

— Nereikia. Suprantu. Gerai. Aš atsistosiu taip, kad girdėčiau tik tavo balsą. To man užteks.

— Tai aš dabar paskambinsiu jam iš laboratorijos. Duris paliksiu atdaras.

Ji linktelėjo galvą.

Aš išėjau pro raudonos šviesos sieną į koridorių — kontrastas buvo toks didelis, kad koridorius man pasirodė kone juodas, nors ir degė lempos. Mažosios laboratorijos durys buvo atdaros. Blizgančios Diuavaro termoso šukės, gulinčios ant grindų po dideliais skysto deguonies rezervuarais, buvo paskutinis nakties įvykių pėdsakas. Kai nuėmiau ragelį ir susukau radijo stoties numerį, mažas ekranas nušvito. Paskui melzgana šviesos plėvė, tarsi aptraukusi iš vidaus matinį stiklą, plyšo, ir Snautas, šonu pasilenkęs per aukšto fotelio atramą, pažvelgė man tiesiai į akis.

— Sveikas, — tarė jis.

— Perskaičiau raštelį. Norėčiau su tavim pasikalbėti. Ar galiu ateiti?

— Gali. Dabar?

— Taip.

— Prašom. Ateisi su… ne vienas?

— Vienas.

Jo rudai įdegęs su giliom skersinėm raukšlėm kaktoje veidas, pakreiptas į šoną išgaubtame stikle (jis buvo panašus į keistą akvariume gyvenančią žuvį, žiūrinčią pro stiklinę sienelę) įgavo dviprasmišką išraišką.

— Na, na, — tarė jis. — Tai laukiu.

— Eime, mieloji, — tariau aš ne itin natūraliai žvaliu balsu, įeidamas į kabiną pro raudonus šviesos pluoštus, už kurių mačiau šmėžuojantį Harės siluetą.

Man užkando žadą. Ji sėdėjo, įsigūžusi į fotelį, perkišusi alkūnes per atramas. Ar per vėlai išgirdo mano žingsnius, ar negalėjo greit atpalaiduoti to baisaus gniaužto ir atgauti normalią pozą, bet mačiau ją kokią sekundę besigalynėjančią, sutelkusią tą nesuprantamą jėgą, kuri slypėjo joje, ir širdį man suspaudė pasiutęs persipynęs su gailesčiu pyktis. Mudu tylėdami nuėjome ilgu koridorium pro jo sekcijas, išklotas spalvota emale, kuri pagal architektų intenciją turėjo paįvairinti gyvenimą šiame šarvų kiaukute. Jau iš tolo pamačiau praviras radijo stoties duris. Pro jas į koridorių krito ilgas raudonos šviesos ruožas, nes ir čia įsigavo saulė. Pažvelgiau į Harę, kuri nė nesistengė nusišypsoti. Mačiau, kaip ji visą kelią susikaupusi ruošiasi kovai su pačia savim. Įtampa jau dabar pakeitė jos veidą, jis išblyško ir tarsi sumažėjo. Per keliolika žingsnių nuo durų Harė sustojo, aš atsisukau į ją, ji pirštų galiukais stumtelėjo mane, kad eičiau, ir akies mirksniu mano planai, Snautas, eksperimentas, visa Stotis, viskas pasirodė man nieko verta, palyginus su ta kančia, kuri jos čia laukė. Pasijutau esąs budelis ir jau buvau begrįžtąs, bet plačią atsimušusią koridoriaus sienoje šviesos juostą uždengė žmogaus šešėlis. Paspartinęs žingsnį, įėjau kabinon. Snautas stovėjo prie pat slenksčio, tarsi būtų ėjęs manęs sutikti. Raudona saulė liepsnojo tiesiog jam už nugaros, ir rodėsi, kad iš jo žilų plaukų sklinda purpurinis švytėjimas. Gerą valandėlę žiūrėjome į kits kitą, žodžio nepratardami. Jis tarsi tyrinėjo mano veidą. Šviesos apakintas, aš nemačiau jo akių. Apėjau jį ir atsistojau prie aukšto pulto, iš kurio kyšojo lankstūs mikrofonų stiebai. Jis iš lėto pasisuko, ramiai stebėdamas mane, savo įpratimu lengvai perkreipęs lūpas, ir toji grimasa, beveik nesikeisdama, kartais reiškė šypseną, o kartais nuovargį. Nenuleisdamas nuo manęs akių, Snautas priėjo prie metalinės spintos per visą sieną, kurios abiejose pusėse kūpsojo tarsi paskubom bet kaip suverstos šūsnys atsarginių radijo dalių, termoakumuliatorių ir įrankių, prisitraukė ten kėdę ir atsisėdo, nugara atsirėmęs į emaliuotas duris.

Mudu vis tebetylėjome, ir tai atrodė, šiaip ar taip, keista. Aš klausiausi, koncentruodamas dėmesį į tylą koridoriuje, kur buvo pasilikusi Harė, bet ten nesigirdėjo nė mažiausio krebždesio.

— Kada būsite pasiruošę?—paklausiau aš.

— Galėtume pradėti kad ir šiandien, tik įrašas dar sutrukdys.

— Įrašas? Turi galvoj encefalogramą?

— Na taip, juk tu sutikai. O ką?—tarė jis netvirtu balsu.

— Ne, nieko.

— Tai ką pasakysi? — atsiliepė Snautas, kai mudu vėl gerokai patylėjome.

— Jinai jau žino… apie save, — tariau tyliau, kone pakuždom.

Snautas kilstelėjo antakius.

— Taip?

Man pasirodė, kad jis nebuvo labai nustebintas. Tai kam apsimetinėja? Bemat man dingo noras kalbėti, bet suėmiau save į rankas. „Tebūnie tai lojalumas, — pagalvojau, — jeigu jau nieko daugiau.”

— Ji pradėjo nutuokti, atrodo, nuo mūsų pasikalbėjimo bibliotekoje, stebėjo mane, viską dėjosi galvon, paskui rado Gibariano magnetofoną ir išklausė juostą…

Jis nepakeitė pozos, vis tebesėdėjo, atsirėmęs į spintą, bet jo akys žybtelėjo. Aš, stovėdamas prie pulto, mačiau praviras duris į koridorių. Ėmiau kalbėti dar tyliau:

— Šiąnakt, man miegant, ji bandė nusižudyti. Skystomis dujomis…

Kažkas sučežėjo, tarsi popieriaus lapai skersvėjyje…

Aš nustėrau, klausydamasis, kas dedasi koridoriuje, tačiau šnaresys sklido iš arčiau. Suskrebeno nelyginant pelė… Pelė! Nesąmonė. Čia nebuvo jokių pelių. Dirstelėjau iš padilbų į sėdintįjį.

— Klausau, — tarė jis ramiai.

— Aišku, jai nepasisekė… šiaip ar taip, ji žino, kas ji yra.

— Kodėl man tai sakai? — staiga paklausė jis. Aš iškart nesumojau, ką atsakyti.

— Noriu, kad orientuotumeis… kad žinotumei, kaip yra, — bambtelėjau.

— Aš įspėjau tave.

— Nori pasakyti, kad žinojai… — nejučia pakėliau balsą.

— Ne. Be abejo, ne. Bet aiškinau tau, kaip čia yra. Kiekvienas „svečias”, kai pasirodo, yra kone fantomas, jis teturi chaotišką kratinį atsiminimų ir reginių, pasisemtų iš savojo… Adomo… o šiaip jis tuščias. Kuo ilgiau jis čia būna su tavim, tuo labiau sužmogėja. Ir darosi savarankiškesnis, žinoma, ligi tam tikrų ribų. Todėl, kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo sunkiau…

Jis nebaigė. Pažvelgė į mane iš padilbų ir leptelėjo tarsi tarp kitko:

— Ji žino viską?

— Taip, juk sakiau tau.

— Viską? Ir tai, kad jau yra čia kartą buvusi ir kad tu…

— Ne!

Jis šyptelėjo.

— Kelvinai, klausyk, jeigu jau ligi to priėjom… ką ketini daryti? Palikti Stotį?

— Taip.

— Su ja?

— Taip.

Jis tylėjo, tarsi galvodamas, ką atsakyti, bet jo tylėjime buvo dar kažkas… kas? Vėlei tas neaiškus šnaresys čia pat, sakytum už plonos sienelės. Jis sujudėjo krėsle.

— Puiku, — tarė jis. — Ko taip žiūri? Manei, kad stosiu tau skersai kelio? Darysi kaip tinkamas, mielasis. Nieko sau būtų, jeigu mes, priedo prie visko, dar griebtumės prievartos. Neketinu tavęs įtikinėti, tik pasakysiu: stengiesi nežmoniškoje situacijoje elgtis kaip žmogus. Gal tai ir gražu, tačiau be naudos. Galop ir tuo grožiu abejoju. Argi kvailystė gali būti graži? Bet ne tai svarbu. Tu atsisakai tolesnių eksperimentų, nori pasitraukti, pasiėmęs ją. Taip?

— Taip.

— Bet čia irgi… eksperimentas. Nemanai?

— Kaip tu tai supranti? Ar ji… galės?.. Jeigu drauge su manim, tai nematau…

Aš kalbėjau vis lėčiau, paskui nutilau. Snautas atsiduso.

— Mes visi čia griebiamės stručio politikos, Kelvinai, tačiau bent žinome tai ir nesistengiame dėtis tauriais.

— Aš niekuo nesidedu.

— Gerai, nenorėjau tavęs įžeisti. Atsiimu, ką pasakiau apie taurumą, bet stručio politika lieka galioti. Tu vykdai ją ypatingai pavojinga forma. Apgaudinėji ir save, ir ją, ir vėl save.

Tu žinai sudarytos iš neutroninių medžiagų sistemos stabilizacijos sąlygas?

— Ne. Ir tu nežinai. To niekas nežino.

— Be abejo. Tačiau mes žinome, kad tokia sistema yra nepatvari ir gali egzistuoti tik esant nepaliaujamam energijos antplūdžiui. Man paaiškino Sartorijus. Tą energiją kuria sūkurinis stabilizacijos laukas. Taigi: ar šis laukas veikia,svečią” iš išorės? O gal šio lauko šaltinis yra jo kūne? Supranti skirtumą?

— Taip, — atsakiau iš lėto. — Jeigu jis išorinis, tai jinai, tai… tokia…

— Tai nutolusi nuo Soliario, tokia sistema suirs, — baigė jis už mane. — To numatyti negalima, bet juk tu esi padaręs eksperimentą. Toji raketa, kurią paleidai… ji vis tebesisuka, žinai. Atspėjamu laiku aš net apskaičiavau jos judėjimo duomenis. Tu gali nuskristi, išeiti į orbitą, prisiartinti ir patikrinti, kas atsitiko… keleivei…

— Pasiutai! — sušvokščiau aš.

— Manai? Na… o kad taip… prisitraukus ją čia… tą raketėlę? Taip galima padaryti. Ji yra valdoma distanciniu būdu. Išvesim ją iš orbitos ir…

— Liaukis!

— Irgi ne? Ką gi, yra dar vienas būdas, labai paprastas. Jai net nereikės nusileisti Stotyje. Kam? Tegu sau sukasi. Susijungsime su ja per radiją: jeigu ji gyva, tai atsilieps ir…

— Bet… betgi ten jau seniai nebėra deguonies! — pralemenau aš.

— O gal ji išsiverčia be deguonies. Na, pabandysiu?

— Snautai… Snautai…

— Kelvinai… Kelvinai… — piktai pamėgdžiojo jis. — Pagalvok, kas tu per žmogus? Ką nori padaryti laimingą? Ką išgelbėti? Save? Ją? Kurią? Šitą ar aną? Abiem jau pritrukai drąsos? Pats matai, kur tai veda! Sakau tau paskutinį kartą. Čia yra situacija, kuriai negalima taikyti moralės normų.

Ūmai išgirdau tą patį krebždesį, kaip pirmiau, tarsi kas nagais draskytų sieną. Nežinau, kodėl mane apėmė kažkoks pasyvus, valkšnus abejingumas. Tarsi būčiau į visą šią situaciją, į mudu abu žiūrėjęs iš didelio nuotolio pro apsuktą žiūroną: smulku, truputį juokinga, nelabai svarbu.

— Na gerai, — tariau aš.— O ką, tavo manymu, turėčiau daryti? Pašalinti ją? Ryt ateis tokia pat, tiesa? Ir dar kartą? Ir taip kasdien? Kiek kartų? Kam? Kas man iš to? O tau? Sartorijui? Stočiai?

— Ne, pirmiau tu man atsakyk. Išskrisi su ja, ir, sakykim, būsi liudininkas šitokios permainos. Po poros minučių pamatysi…

— Na, ką?— tariau kandžiai. — Pabaisą? Demoną, ką?

— Ne. Paprastą, paprasčiausią agoniją. Tu jau iš tiesų patikėjai jų nemirtingumu. Sakau, kad jie žūna… Ką tada darysi? Grįši… rezervo?

— Liaukis!!! — gniauždamas kumštį, riktelėjau aš.

Jis žiūrėjo į mane su atlaidžia pašaipa primerktose akyse.

— Aa, man liautis? Žinai, tavim dėtas, mesčiau tas kalbas. Jau verčiau daryk ką nors kita, gali, pavyzdžiui, pliekti rykštėmis iš keršto okeaną. Ko tu nori? Juk, jeigu… — jis žaismingai pamojavo ranka, lyg su kuo atsisveikindamas, ir pakėlė į lubas akis, tarsi stebėdamas kokią nutolstančią figūrą,— tai būsi niekšas? O šiaip tai ne? Jei šypsaisi, kai norisi staugti, apsimeti linksmu ir ramiu, kai tau norisi graužti pirštus, tada nesi niekšas? O jeigu čia negalima juo nebūti? Kas tada? Užsipulti Snautą, kuris viskuo kaltas, taip? Na, tuomet, dar esi ir idiotas, mielasis…

— Kalbi apie save, — tariau, panarinęs galvą.— Aš… myliu ją.

— Ką? Savo atsiminimus?

— Ne. Ją. Sakiau tau, ką ji norėjo pasidaryti. Šitaip nebūtų pasielgęs nė vienas… tikras žmogus.

— Pats pripažįsti, sakydamas…

— Nekibk prie žodžių.

— Gerai. Ji tave myli. O tu nori ją mylėti. Čia ne tas pats.

— Klysti.

— Kelvinai, man nemalonu, bet tu pats pradėjai kalbėti apie savo intymius reikalus. Nemyli. Myli. Ji pasiruošusi paaukoti gyvybę. Tu irgi. Labai jaudinantis dalykas, labai puikus, labai kilnus, visoks, koks tik nori. Bet visam tam čia ne vieta. Ne vieta. Supranti? Ne, tu nenori šito suprasti. Veikiamas jėgų, kurių mes negalime suvaldyti, tu esi įtrauktas į ciklinį procesą. Ji yra šio proceso dalelė. Fazė. Besikartojantis ritmas. Jeigu ji būtų… jeigu tave persekiotų viską tau pasiruošusi padaryti baidyklė, tu, nė akimirkos nesvyruodamas, jos atsikratytum. Tiesa?

— Tiesa.

— Tai gal ji kaip tik todėl n ė r a tokia baidyklė?! Tai suriša tau rankas? Bet juk ir svarbu, kad jos būtų surištos!

— Čia dar viena hipotezė, papildanti milijonus anų, bibliotekoje. Snautai, liaukis, ji yra… ne. Nenoriu šia tema su tavim kalbėti.

— Gerai. Pats pradėjai… Bet tik pagalvok, kad ji tėra veidrodis, kuriame atsispindi tavo smegenų dalis. Jeigu yra graži, tai todėl, kad gražūs buvo tavo atsiminimai. Tu davei receptą. Ciklinis procesas, nepamiršk!

— Tai ko tu iš manęs nori? Kad ja… kad ja atsikratyčiau? Jau klausiau tavęs: kodėl? Tu neatsakei.

— Tai dabar atsakysiu. Nesipiršau tau su šitom kalbom. Neliečiau tavo reikalų. Nieko tau neliepiu ir nedraudžiu ir nedaryčiau to, net jei galėčiau. Tai tu, tu pats atėjai čia ir išklojai viską, o žinai dėl ko? Ne? Dėl to, kad nuo savęs nusiimtum. Nusimestum. Žinau šia naštą, brangusis! Taip, taip, nepertrauk manęs! Aš tau nieko netrukdau, bet tu pats nori, kad sutrukdyčiau. Jei stočiau tau skersai kelio, gal man net galvą perskeltum, tada susidurtum su manim, su nulipintu iš to paties molio ir kraujo, kaip tu, ir pats jaustumeis kaip žmogus. O dabar… negali pats susidoroti ir todėl diskutuoji su manim… iš teisybės su pačiu savim! Pasakyk dar, kad raitytumeis iš skausmo, jeigu ji ūmai išnyktų, ne, nieko nesakyk.

— Na, žinai! Atėjau, skatinamas paprasto lojalumo, pasakyti tau, kad žadu palikti drauge su ja Stotį,— atrėmiau jo ataką, bet ir man pačiam tai skambėjo neįtikinamai.

Snautas gūžtelėjo pečiais.

— Labai galimas daiktas, kad darysi kaip nutaręs. Jeigu išvis tariau žodį šiuo reikalu, tai tik todėl, kad žengi vis aukštyn, o kristi iš aukštumos, pats supranti… Ateik ryt rytą apie devintą į viršų pas Sartorijų… Ateisi?

— Pas Sartorijų?—nustebau aš.— Juk jis nieko neįsileidžia, sakei, kad net paskambinti jam negalima.

— Dabar kažkaip susitvarkė. Mudu apie tai nekalbam, žinai… Tu esi… čia visai kas kita. Na, tiek to. Ateisi ryt?

— Ateisiu, — sumurmėjau.

Aš žiūrėjau į Snautą. Jo kairioji ranka tarsi atsitiktinai buvo paslėpta už spintos durų. Kada jos prasivėrė? Turbūt jau senokai, tačiau tokios man baisios kalbos įkarštyje nepastebėjau šito. Kaip nenatūraliai tai atrodė… Sakytum… jis slėpė ten kažką. Arba jį kas laikė už rankos. Aš apsilaižiau lūpas.

— Snautai, ką tu…

— Išeik, — tarė jis tyliai ir labai ramiai. — Išeik.

Aš išėjau ir uždariau duris, apšviestas blėstančių raudonų gaisų. Harė sėdėjo ant grindų už kokių dešimties žingsnių, pačiam pasieny. Pamačiusi mane, pašoko.

— Matai?.. — tarė, žiūrėdama į mane žibančiom akim. — Pasisekė, Krisai… Taip džiaugiuosi. Gal… gal bus vis geriau…

— O, tikriausiai, — atsakiau aš išsiblaškęs.

Mudu ėjome į savo kambarį, o aš sukau galvą dėl tos idiotiškos spintos. Vadinasi, vadinasi slėpė ten?.. Ir visas tas pokalbis?.. Man taip ėmė degti skruostai, kad nejučia pasitryniau juos. Dieve, kokia beprotybė. Ir ką iš tikrųjų nutarėme? Nieko? Tiesa, ryt rytą…

Omai mane pagavo baimė, kone tokia, kaip paskutinę naktį. Mano encefalograma… Ištisas įrašas visų smegenų procesų, perkeltas į spindulių pluošto vibraciją, bus pasiųstas apačion… Į šitos neaprėpiamos, bekraštės pabaisos gilumą. Kaip jis pasakė: „Jei ji išnyktų, labai kentėtumei, ką?..” Encefalograma — ištisinis įrašas. Taip pat ir nesąmoningų procesų. O jeigu noriu, kad ji dingtų, išnyktų? Antraip argi būčiau taip išsigandęs, kai ji liko gyva po to baisaus pasikėsinimo? Ar gal' būti atsakingas už savo pasąmonę? Jeigu aš nesu atsakingas, tai kas gi?.. Kas per idiotizmas! Kokio galo aš sutikau, kad būtent mano, mano… Žinoma, aš galiu šį įrašą peržiūrėti prieš tai, bet juk neiššifruosiu jo. To niekas nesugeba. Specialistai gali nuspręsti, ką tiriamasis galvojo, bet tik bendrais bruožais: kad, pavyzdžiui, sprendė matematikos uždavinį, tačiau pasakyti kokį, to jau nebegali. Jie sako, kad tai neįmanoma, nes encefalograma yra atsitiktinis mišinys daugybės tuo pat metu vykstančių procesų, ir tik dalis jų turi psichinį „pamušalą”… O pasąmonė… Apie ją jie nė kalbėti nenori, tad kur jau čia jiems šifruoti žmogaus atsiminimus, slopinamus ar neslopinamus… Bet kodėl aš taip bijau? Juk pats sakiau rytą Harei, kad šis eksperimentas nieko neduos. Jeigu jau mūsų neurofiziologai nemoka iššifruoti įrašo, tai kaipgi tas baisiai mums svetimas juodas, skystas milžinas…

Bet jis įžengė į mane nežinia kaip ir išžvalgė visą mano atmintį, ieškodamas labiausiai pažeidžiamos vietos. Kaipgi abejosi tuo?.. Ir niekieno nepadedamas, be jokios „spindulinės transmisijos”, įsibrovė pro dvigubai hermetizuotą kiautą, pro sunkius stoties šarvus, susirado jos viduje mano kūną ir išėjo su grobiu…

— Krisai?.. — tyliai pašaukė Harė.

Aš stovėjau prie lango, įsižiūrėjęs nereginčiom akim į prasidedančią naktį.

Žvaigždes temdė blanki šioje geografinėje platumoje ūkana — sūdri, nors plona marška tokių aukštų debesų, kad saulė iš tolumos, iš užu horizonto, nutvieskė juos tik labai silpnu rausvai sidabriniu švytėjimu.

Jeigu ji paskui išnyks, tai rodys, kad aš to norėjau… Kad nužudžiau ją. Neiti ten? Jie negali manęs priversti. Tačiau ką jiems pasakysiu? Šito — ne. Negaliu. Vadinasi, reikia apsimetinėti, reikia meluoti, visad ir nuolatos. Ir todėl, kad gal manyje esama minčių, ketinimų, vilčių, baisių, taurių, pražūtingų, o aš nieko apie juos nežinau. Žmogus žengė pasitikti kitų pasaulių, kitų civilizacijų, nepažinęs kaip reikiant savo paties užkaborių, aklaviečių, šulinių, užbarikaduotų tamsių durų. Išduoti ją… iš gėdos? Išduoti tik todėl, kad pritrūkau drąsos?

— Krisai… — dar tyliau sukuždėjo Harė.

Aš veikiau jaučiau, negu girdėjau, kaip ji be garso priėjo prie manęs, ir apsimečiau, kad nieko nepastebiu. Šiuo momentu norėjau būti vienas. Turėjau būti vienas. Dar niekam nesiryžau, nieko nenutariau, nepadariau tvirto sprendimo. Stovėjau nejudėdamas, įsižiūrėjęs į tamsėjantį dangų, į žvaigždes, kurios buvo tiktai vaiduokliškas žemės žvaigždžių šešėlis, o tuštumoje, kuri dabar pakeitė pašėlusiai lekiančias mintis, be žodžių augo bukas abejingas įsitikinimas, kad ten, nepasiekiamose man sąmonės gelmėse, jau esu pasirinkęs ir, dėdamasis, kad nieko neįvyko, net neturėjau jėgų niekinti save.