Soliaris

SKYSTAS DEGUONIS

Nežinau, kiek laiko gulėjau tamsiame kambaryje, apatiškai žiūrėdamas į rankinio laikrodžio ciferblatą. Klausiausi savo paties alsavimo ir stebėjausi kažkuo, bet visa tai, ir žiūrėjimas į žalsvą skaitmenų vainikėlį bei nustebimas, man buvo vis vien. Matyt, buvau labai pavargęs. Apsiverčiau ant šono, lova buvo keistai plati, man kažko trūko. Sulaikiau kvapą. Buvo visiškai tylu. Aš apmiriau. Niekas nė nekrebžtelėjo. Harė? Kodėl negirdžiu jos alsavimo? Ėmiau grabalioti rankom po patalą: buvau vienas.

„Hare!” — norėjau pašaukti, bet išgirdau žingsnius. Ėjo kažkas didelis ir sunkus, kaip…

— Gibarianas? — tariau ramiai.

— Taip, tai aš. Nedek šviesos.

— Ne?

— Nereikia. Taip bus geriau mums abiems.

— Bet tu negyvas!

— Tai nieko. Juk pažįsti mano balsą?

— Taip. Kodėl taip padarei?

— Turėjau. Pavėlavai keturias dienas. Jei būtum atskridęs anksčiau, gal nebūtų reikėję, bet nepriekaištauk sau. Man ne taip jau blogai.

— Iš tikrųjų esi čia?

— Ak, manai, kad prisisapnavau tau, kaip manei ir apie Harę?

— Kur ji yra?

— Kodėl galvoji, kad aš žinau?

— Numanau.

— Nekalbėk apie ją. Sakysim, kad esu čia jos vietoj. — Bet aš noriu, kad ir jinai būtų.

— Tai neįmanoma.

— Kodėl? Klausyk, ar tu žinai, kad čia tikrai tu, o ne aš?

— Ne. Čia tikrai aš. Jei norėtum būti pedantas, galėtum pasakyti, kad čia dar vienas aš. Bet neaušinkim veltui burnos.

— Išeisi?

— Taip.

— Ir ji tada grįš?

— Tau tas svarbu? Kas ji tau?

— Čia mano reikalas.

— Juk tu bijai jos.

— Ne.

— Ir bjauriesi…

— Ko tu nori iš manęs?

— Gailėtis gali savęs, ne jos. Ji visad turės dvidešimt metų. Neapsimesk, kad to nežinai!

Staiga, pats nežinau kodėl, atsipeikėjau. Klausiausi jo visai ramus. Man atrodė, kad dabar jis stovi arčiau, lovagaly, bet patamsy daugiau nieko nemačiau.

— Ko nori? — tyliai paklausiau aš. Mano tonas tarsi nustebino jį. Jis tylėjo valandėlę.

— Sartorijus įtikino Snautą, kad tu apgavai jį. Dabar jiedu apgaus tave. Dėdamiesi montuoja rentgeno aparatūrą, jiedu stato lauko anihiliatorių.

— Kur jinai? — paklausiau aš.

— Ar negirdėjai, ką tau pasakiau? Įspėju!

— Kur jinai?

— Nežinau. Įsidėmėk: tau reikės ginklo. Tu negali čia niekuo pasikliauti.

— Galiu pasikliauti Hare, — tariau aš. Išgirdau tylų, trumpą garsą. Jis juokėsi.

— Aišku, gali. Ligi tam tikros ribos. Paskui visad gali padaryti taip, kaip aš.

— Tu nesi Gibarianas.

— Taip? O kas? Gal tavo sapnas?

— Ne. Jų iškamša. Bet tu pats to nežinai.

— O iš kur žinai, kas t u esi?

Tai privertė mane susimąstyti. Norėjau atsikelti, bet negalėjau. Gibarianas kažką sakė. Aš nesupratau žodžių, tik girdėjau jo balso skambėjimą, beviltiškai kovojau su kūno silpnumu, dar kartą pasitempiau didžiausiom pastangom… ir nubudau. Gaudžiau orą it trokštanti žuvis. Buvo visai tamsu. Tai sapnas. Košmaras. Tuoj… „dilema, kurios nemokame išspręsti. Persekiojame patys save. Politerija naudoja kažkokį selektyvaus mūsų minčių sustiprinimo būdą. Šio reiškinio motyvų ieškojimas yra antropomorfizmas. Kur nėra žmonių, nėra ir žmogui prieinamų motyvų. Norint tęsti tyrinėjimų planą, reikia arba sunaikinti savas mintis, arba jų materialią realizaciją. Pirmasis atvejis nėra mūsų galioje. Antrasis itin panašus į žmogžudystę…”

Klausiausi patamsyje šio lygaus tolimo balso, ir tuoj pažinau: kalbėjo Gibarianas. Ištiesiau prieš save rankas: lova buvo tuščia.

„Pabudau, bet vis tiek sapnuoju”,— dingtelėjo man galvoje…

— Gibarianai?.. — pašaukiau aš. Balsas nutrūko tuoj pat, pusiaužody. Kažkas tyliai spragtelėjo ir aš pajutau veidu silpną dvelktelėjimą.

— Na ką tu, Gibarianai, — nusižiovavau aš.— Šitaip persekioti iš vieno sapno į kitą, žinai…

Kažkas sušnarėjo palei mane.

— Gibarianai! — pakartojau garsiau. Lovos spyruoklės sulingavo.

— Krisai… čia aš…— pasigirdo prie pat manęs tylus kuždesys.

— Čia tu, Hare… O Gibarianas?

— Krisai… Krisai… juk jis ne… pats sakei, kad ne — gyvas…

— Sapne gali gyventi, — tariau, nutęsdamas žodžius. Bet aš Jau nebebuvau tikras, kad tai sapnas. — Jis buvo čia. Kažką kalbėjo, — bambtelėjau.

Baisiai norėjau miego. „Jeigu noriu miego, vadinasi, miegu” — idiotiškai pagalvojau, paliečiau lūpomis vėsų Harės petį ir patogiai atsiguliau. Ji man kažką sakė, bet aš jau pasinėriau į nebūtį.

Rytą raudonai apšviestame kambaryje prisiminiau nakties įvykius. Pasikalbėjimą su Gibarianu sapnavau, bet kas buvo paskui? Girdėjau jo balsą, galėčiau prisiekti, tik gerai neprisiminiau, ką jis kalbėjo. Tai buvo ne pasikalbėjimas, o veikiau paskaita. Paskaita?..

Harė prausėsi. Girdėjau vandens teškenimą vonioje. Pažvelgiau palovin, kur prieš keletą dienų buvau pakišęs magnetofoną.

— Hare! — pašaukiau aš.

Iš už spintos pasirodė jos šlapias veidas.

— Ar kartais nematei po lova magnetofono? Mažo, kišeninio…

— Ten gulėjo visokių daiktų. Viską sudėjau čia. — Ji parodė į lentyną prie vaistinėlės ir dingo vonioje. Iššokau iš lovos, bet paieškojęs nieko neradau.

— Turėjai jį matyti, — tariau, kai Harė grįžo į kambarį. Ji šukavosi prieš veidrodį ir nieko neatsakė. Tik dabar pastebėjau, kad ji išblyškusi, o jos akys, kai susitiko veidrodyje su manosiomis, žvelgė kažin kaip įtemptai.

— Hare, — pradėjau dar kartą kaip koks asilas, — magnetofono nėra lentynoje.

— Nieko svarbesnio neturi man pasakyti?..

— Atleisk, — bambtelėjau aš.— Tavo tiesa, tai smulkmena. To betrūko, kad dar imtume bartis!

Paskui mudu nuėjome pusryčiauti. Harė šiandien darė viską kitaip, nei kitais kartais, tačiau aš nemokėjau paaiškinti to skirtumo. Ji dairėsi aplinkui, keliskart neišgirdo, ką jai sakau, staiga užsižiūrėjusi į kažką. Kartą, kai pakėlė galvą, pamačiau, kad jos akys sudrėkusios.

— Kas tau? — kone pakuždom paklausiau aš.— Verki?

— Nesirūpink. Čia netikros ašaros, — pralemeno jinai.

Man nereikėjo tuo pasitenkinti, bet aš nieko taip nebijojau, kaip „atvirų pasikalbėjimų”. Be to, man kvaršino galvą kiti dalykai. Nors žinojau, kad Snauto ir Sartorijaus kėslai man tik prisisapnavo, ėmiau galvoti, ar Stotyje išvis esama kokio tinkamo ginklo. Ką su juo veiksiu, nepagalvojau, tik norėjau jį turėti. Pasakiau Harei, kad man reikia užeiti į triumą ir sandėlius. Ji tylėdama nusekė paskui mane. Perverčiau dėžes, knaisiojausi skryniose, o kai nulipau į pačią apačią, negalėjau atsispirti pagundai žvilgtelti į šaldymo kamerą. Nenorėjau, kad Harė ten įeitų, todėl tik pravėriau duris ir apžvelgiau visą patalpą. Juoda dengianti pailgą pavidalą marška pūpsojo, bet iš tos vietos, kur stovėjau, negalėjau pamatyti, ar ten guli juoduke. Man atrodė, kad ta vieta, kur ji pirmiau gulėjo, yra tuščia.

Aš neradau nieko sau tinkamo ir landžiojau vis blogiau nusiteikęs, tik staiga pastebėjau, kad nėra Harės. Beje, ji tuoj atėjo — buvo pasilikusi koridoriuje, bet jau vien jos mėginimas pabūti be manęs, o tai jai buvo labai sunku, turėjo atkreipti mano dėmesį. Tačiau aš vis elgiausi kaip įsižeidęs nežinia ant ko ar tiesiog kaip idiotas. Man įsiskaudo galva, negalėjau rasti jokių vaistų ir piktas it širšė apverčiau aukštyn kojom visą vaistinėlę. Vėl eiti į operacinę nesinorėjo. Retai elgdavausi taip netikusiai, kaip tądien. Harė slankiojo it šešėlis po kabiną, tarpais dingdavo valandėlei. Po vidudienio, kai mudu papietavome (tiesą sakant, ji nė nevalgė, o aš, be apetito, skaudančia galva, net nebandžiau jos raginti, kad valgytų), Harė staiga atsisėdo prie manęs ir ėmė pešioti mano palaidinės rankovę.

— Na, kas yra? — bambtelėjau automatiškai.

Man pasirodė, kad vamzdžiuose aidi koks silpnas stuksenimas. Vadinasi, Sartorijus nagrinėja aukštos įtampos aparatūrą. Mane apėmė noras eiti į viršų, tačiau beregint praėjo, pagalvojus, kad reiks eiti su Hare. Ir jeigu jos buvimą bibliotekoje dar galima kaip nors paaiškinti, tai ten, tarp mašinų, Snautas gali, ko gero, padaryti kokią neprideramą pastabą.

— Krisai, — sušnabždėjo Harė,— kaip yra su mumis?..

Aš nejučia atsidusau. Negaliu pasakyti, kad ta diena būtų buvusi man laiminga.

— Kuo geriausiai. Apie ką tu kalbi?

— Norėčiau su tavim pasikalbėti.

— Prašom. Klausau.

— Tik ne taip.

— O kaip? Juk sakiau tau, man skauda galvą, turiu aibę rūpesčių…

— Bent kiek geros valios, Krisai.

Prisiverčiau šyptelėti. Šypsena tikriausiai buvo pasigailėtina.

— Gerai, mieloji. Kalbėk.

— Tu pasakysi man tiesą?

Aš kilstelėjau antakius. Tokia pradžia man nepatiko.

— Kam man meluoti?

— Gal turi kokių priežasčių. Rimtų. Bet jei nori, kad… na, žinai… tai nemeluok man.

Tylėjau.

— Aš tau šį tą pasakysiu ir tu man šį tą pasakysi. Gerai? Tai bus tiesa. Nieko nepaisant.

Aš nežiūrėjau jai į akis, nors ji ieškojo mano žvilgsnio; apsimečiau, kad nematau šito.

— Juk sakiau tau, kad nežinau, iš kur čia atsiradau. Bet gal tu žinai. Palauk, dar ne. Gal nežinai. Bet jei žinai, tik negali dabar pasakyti, tai gal vėliau, kada nors? Tai nebus pats blogiausias dalykas. Bent turėsiu šansų.

Man atrodė, kad ledinė srovė perbėgo visu mano kūnu.

— Vaike, ką tu kalbi? Kokių šansų?.. — lemenau aš.

— Krisai, kad ir kas būčiau, tik jau vaikas nesu. Tu prižadėjai. Pasakyk.

Tas,kad ir kas būčiau” taip sugniaužė man gerklę, kad galėjau tik žiūrėti į ją, kvailai purtydamas galvą, tarsi gindamasis nuo jos žodžių.

— Juk aiškinu tau, kad neprivalai kalbėti. Užteks, jei pasakysi, ką gali.

— Aš nieko neslepiu… — tariau dusliu balsu.

— Tai puiku, — tarė ji ir atsistojo.

Aš norėjau kažką pasakyti. Jaučiau, kad negaliu jos taip palikti, bet visi žodžiai strigo gerklėje.

— Hare…

Ji stovėjo nusigręžusi prie lango. Mėlynas tuščias okeanas plytėjo po pliku dangum.

— Hare, jei galvoji, kad… Hare, juk žinai, kad myliu tave…

— Mane?

Priėjau prie jos. Norėjau apkabinti. Ji išsisuko, atstumdama mano ranką.

— Esi toks geras… — tarė ji. — Myli mane? Verčiau muštumei!

— Hare, mieloji!

— Ne! Ne. Jau geriau tylėk.

Ji priėjo prie stalo ir ėmė rankioti lėkštes. Aš žiūrėjau į mėlyną tuštuma. Saulė leidosi, didelis Stoties šešėlis monotoniškai suposi ant bangų. Lėkštė išslydo Harei iš rankų ir nukrito ant grindų. Vanduo kliukeno plautuvėse. Horizonto pakraštyje ruda spalva persiliejo į murzinai raudoną auksą. Kad būčiau žinojęs, ką daryti! O, kadgi būčiau žinojęs. Omai paliko tylu. Harė stovėjo man už nugaros.

— Ne. Neatsigręžk, — tarė ji pakuždom. — Tu nekaltas, Krisai. Aš žinau. Nesisielok.

Aš ištiesiau į ją rankas. Ji atšoko ir, paėmusi visą šūsnį lėkščių, tarė:

— Gaila. Jeigu jos galėtų sudužti, sukulčiau, sukulčiau visas!!!

Maniau, kad tikrai tėkš lėkštes žemėn, bet ji greitom pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

— Nebijok. Nedarysiu scenų.

Staigiai pabudau vidurnaktį, įsitempęs ir budrus. Atsisėdau lovoje. Kambary buvo tamsu, tik pro praviras duris krito iš koridoriaus plonas šviesos ruoželis. Kažkas šaižiai šnypštė, šis garsas stiprėjo drauge su prislopintais, dusliais dūžiais, tarsi kas didelis daužytųsi už sienos.,Meteoras! — dingtelėjo man. — Pramušė šarvus. Kažkas ten yra!”

Pratisas kriokimas.

Aš visiškai atsipeikėjau. Aš Stotyje, ne raketoje, o tas klaikus garsas…

Iššokau į koridorių. Mažosios laboratorijos durys buvo kiaurai atlapos, degė šviesa. Įlėkiau vidun.

Į mane padvelkė baisus šaltis. Kabinoje kamuoliais kilo garai, paverčiantys kvapą sniego dribsniais. Daugybė baltų snaigių sukosi virš susupto maudymosi chalatu kūno, kuris silpnai daužėsi ant grindų. Vos beįžvelgiau ją šiame lediniame rūke, puoliau prie jos, pagriebiau, chalatas svilino man rankas, ji kriokė. Aš išlėkiau koridoriun, prabėgau pro virtinę durų. Jau nebejaučiau šalčio, tik jos kvapas garų debesiukais kilo iš burnos ir it ugnis degino man sprandą.

Paguldžiau ją ant stalo, praplėšiau ant krūtinės chalatą, sekundę žiūrėjau į perkreiptą krūpčiojantį veidą: užšalęs ant pravirų lūpų kraujas aptraukė jas juoda plėvele, ant liežuvio blizgėjo ledo kristaliukai…

Skystas deguonis. Laboratorijoje buvo skysto deguonies Diuvaro induose; keldamas ją nuo žemės, jutau, kad traiškau trapų stiklą. Kiek ji galėjo išgerti? Visvien. Išdeginta trachėja, gerklė, plaučiai, skystas deguonis ėda stipriau už koncentruotas rūgštis. Jos gergždžiantis sausas alsavimas, panašus į dreskiamo popieriaus čežesį, vis lėtėjo. Akys buvo užmerktos. Agonija.

Pažvelgiau į dideles įstiklintas spintas su instrumentais bei vaistais. Tracheotomija? Intubacija? Bet juk jau nebėra plaučių! Sudegę. Vaistai? Šitiek vaistų! Pilnos lentynos išsirikiavusių spalvotų butelių ir dėželių. Kriokimas aidėjo per visą salę, pro jos pravirą burną vis tebėjo garas.

Termoforai…

Ėmiau jų ieškoti, bet kol suradau, puoliau prie kitos spintos, išmėčiau ampulių dėžutes… Dabar švirkštas… Kur jis?.. Sterilizatoriuose. Niekaip negalėjau jo paruošti nutirpusiomis rankomis, pirštai buvo it mediniai ir nenorėjo lankstytis. Ėmiau kaip patrakęs daužyti ranka į sterilizatoriaus viršelį, bet nė nejutau to, vien tik silpną dilgčiojimą.

Harė sukriokė garsiau. Šokau prie jos. Jos akys buvo atmerktos.

— Hare!

Tai net nebuvo šnabždesys. Negalėjau išgauti garso. Mano veidas buvo svetimas, lyg gipsinis, jis kliudė man. Jos šonkauliai lakstė po balta oda, sudrėkę nuo tirpstančio sniego plaukai buvo išsidraikę ant priegalvio. Ji žiūrėjo į mane.

— Hare!

Nieko daugiau negalėjau pasakyti. Stovėjau it kelmas su tomis svetimomis, medinėmis rankomis. Mano pėdos, lūpos, akių vokai vis labiau degė, bet aš beveik nejutau šito. Lašas šilumoj atitirpusio kraujo nutekėjo jos skruostu, nubrėždamas įkypą rėžį. Liežuvis suvirpėjo ir pasislėpė, ji vis dar švokštė.

Aš paėmiau jai už riešo — pulso nebuvo, praskleidžiau chalato skvernus ir pridėjau ausį prie skaudžiai šalto kūno po pat krūtim. Pro treškantį nelyginant gaisro ūžesį išgirdau tankius tvinksnius, pašėlusius tonus, tokius greitus, kad negalėjau net suskaičiuoti. Stovėjau, žemai pasilenkęs, užmerkęs akis, tik staiga kažkas palietė man galvą. Ji panarino pirštus man į plaukus. Pažvelgiau jai į akis.

— Krisai, — sušvokštė ji.

Aš sugriebiau jos ranką, ji atsakė paspaudimu, kuris kone sutraiškė man delną. Jos baisiai perkreiptas veidas buvo paklaikęs, akių baltymai blykstelėjo tarp vokų, gerklė sugargaliavo, nuo pykinimo ėmė tampyti visą kūną. Ji persisvėrė per stalo kraštą, ėmė daužyti galvą į porcelianinę piltuvo briauną. Aš laikiau ją ir spaudžiau prie stalo, bet su kiekviena spazmą ji sprūdo iš rankų. Mane visą išpylė prakaitas, kojos paliko lyg vatinės. Kai traukuliai susilpnėjo, pabandžiau ją paguldyti. Ji duso, gaudydama orą. Ūmai šiame baisiame kruviname veide sušvito Harės akys.

— Krisai, — sugargė ji, — kaip… kaip ilgai, Krisai?

Ji vos kvėpavo, ant lūpų pasirodė putos, ją vėl ėmė tampyti traukuliai. Laikiau ją, įtempęs visas jėgas. Paskui ji griuvo aukštielninka, net dantys sukaleno, ir ėmė sunkiai alsuoti.

— Ne, ne, ne, — tankiai šūkčiojo ji su kiekvienu oro iškvėpimu, ir atrodė, kad kiekvienas bus paskutinis. Bet traukuliai pasikartojo dar sykį, ir ji vėl ėmė blaškytis mano rankose, trumpom pertraukėlėm įtraukdama orą su tokiom pastangom, kad net visi šonkauliai iššokdavo. Paskiau vokai pusiau pridengė jos atviras nereginčias akis. Ji visa nustėro. Maniau, kad tai jau galas. Net nebandžiau šluostyti rausvų putų nuo jos lūpų, stovėjau pasilenkęs, ausyse gaudė lyg koks tolimas didžiulis varpas, ir aš laukiau jos paskutinio atodūsio, kad galėčiau kristi ant žemės, bet ji tebealsavo, beveik nebešvokštė, vis tyliau, o krūties spenelis, kuris kone visai liovėsi virpėjęs, ėmė judėti plakančios širdies ritmu. Aš stovėjau susikūprinęs; jos veidas ėmė rausti. Dar nieko nesupratau. Tik abu mano delnai sudrėko ir atrodė, jog kurstu, jog kažkas minkštas, elastingas užkimšo man ausis, tačiau vis tebegirdėjau tą gaudžiantį varpą, dabar duslų, tarsi būtų įskilusi jo šerdis.

Ji atsimerkė, ir mudviejų akys susitiko.

,Hare”,— norėjau ištarti, bet man atrodė, kad neturiu lūpų, veidas buvo it negyva sunki kaukė, ir aš tegalėjau žiūrėti.

Ji apžvelgė kambarį, jos galva sukrutėjo. Buvo visiškai tylu. Už manęs, lyg kokiame kitame tolimame pasaulyje, iš neprisukto čiaupo vienodai lašnojo vanduo. Harė kilstelėjo ant alkūnės. Atsisėdo. Aš žengiau atatupstas. Ji žiūrėjo į mane.

— Ką,— tarė ji, — ką?.. Ne… pasisekė? Kodėl?.. Ko tu taip žiūri?..

Ir ūmai klaikiai suriko:

— Ko taip žiūri!!!

Vėl pasidarė tylu. Ji pažvelgė į savo rankas. Pakrutino pirštus.

— Čia aš?. — pasakė.

— Hare… — suvapėjau be kvapo, vien lūpom. Ji pakėlė galvą.

— Harė?.. — pakartojo ji, palengva nuslinko ant grindų ir atsistojo. Ji susvyravo, atsitiesė, žengė keletą žingsnių. Visa tai darė it kokiam transe, žiūrėjo į mane tarsi nematydama.

— Harė?—palengva pakartojo ji. — Bet… aš… nesu Harė. O kas — aš?.. Harė? O tu, tu?!

Ūmai jos akys išsiplėtė, sublizgo ir begalinio nustebimo atspindys nušvietė jos veidą.

— Gal tu irgi? Krisai! Gal tu irgi?!

Aš tylėjau, prisišliejęs pečiais prie spintos, ten, kur buvau nublokštas baimės.

Jos rankos nusviro.

— Ne, — tarė ji. — Ne, nes tu bijai. Bet klausyk, aš jau nebegaliu. Negalima šitaip. Aš nieko nežinojau. Aš ir dabar, aš vis dar nieko nesuprantu. Juk to negali būti? Aš,— ji spaudė prie krūtinės sugniaužtas nubalusias rankas, — nieko nežinau, tik… tik vien, kad aš Harė! Gal manai, kad aš apsimetu? Neapsimetu, šventas žodis, neapsimetu.

Paskutiniai žodžiai perėjo į aimaną. Raudodama ji krito ant grindų, tas riksmas lyg sudaužė kažką manyje, vienu šuoliu puoliau prie jos, pagriebiau į glėbį, ji gynėsi, stūmė mane, kūkčiodama be ašarų, šaukdama:

— Leisk! Leisk! Tu bjauriesi!? Žinau! Nenoriu taip! Nenoriu! Juk matai, pats matai, kad čia ne aš, ne aš, ne aš…

— Nutilk! — surikau, purtydamas ją.

Mudu abu šaukėme it paklaikę, klūpodami prieš kits kitą. Harės galva maskatavo, atsidauždama man į petį, aš visom jėgom spaudžiau ją prie savęs. Vanduo vienodai lašėjo iš čiaupo.

— Krisai… — suvebleno Harė, įrėmusi galvą man į petį,— pasakyk, ką turiu daryti, kad manęs nebūtų, Krisai…

— Liaukis! — sušukau aš.

Ji pakėlė galvą. Atidžiai žvelgė į mane.

— Kaip?.. Tu irgi nežinai? Nieko negalima padaryti? Nieko?

— Hare… pasigailėk…

— Norėjau… juk matei. Ne. Ne. Leisk, nenoriu, kad mane liestumei. Tau bjauru!

— Netiesa.

— Meluoji! Tau turi būti bjauru. Aš… aš pati… irgi. Jei galėčiau. Jei tik galėčiau…

— Nusižudytumei?

— Taip.

— O aš nenoriu, supranti? Nenoriu, kad nusižudytumei. Noriu, kad būtum čia, su manim, ir nieko kito man nereikia F.

Didžiulės pilkos akys ryte rijo mane.

— Kaip tu meluoji… — tyliai tyliai tarė ji.

Aš paleidau ją ir atsistojau. Ji atsisėdo ant grindų.

— Sakyk, ką turiu daryti, kad patikėtum, jog sakau tai, ką galvoju? Kad tai tiesa. Kad kitos nėra.

— Tu negali sakyti tiesos. Aš nesu Harė.

— O kas esi?

Ji ilgai tylėjo. Jos smakras keliskart virptelėjo, paskui ji nuleido galvą ir sukuždėjo:

— Harė… bet… bet žinau, kad tai netiesa. Ne mane… mylėjai ten, seniau…

— Taip, — atsakiau aš,— to, kas buvo, nebėra. Mirė. Bet čia aš tave myliu. Supranti?

Ji papurtė galva.

— Tu geras. Nemanyk, jog nemoku įvertinti to, ką esi padaręs. Darei viską gerai, kaip mokėdamas. Bet čia nieko negalima padėti. Kai prieš tris dienas sėdėjau anksti rytą prie tavo lovos, laukdama, kol pabusi, aš nieko nežinojau. Man atrodo, tarsi tai būtų buvę labai labai seniai. Aš elgiausi lyg būdama ne pilno proto. Galvoje man buvo nelyginant kokia migla. Neprisiminiau, kas yra buvę anksčiau, o kas vėliau, ir niekuo nesistebėjau, sakytum, būčiau po narkozės ar po ilgos ligos. Ir net galvojau, kad gal sergu, tik tu nenori man to pasakyti. Bet paskui daugelis dalykų privertė mane susimąstyti. Žinai, kokie tie dalykai. Jau po ano tavo pasikalbėjimo ten, bibliotekoje, su tuo, kaip jis, su Snautu man ėmė kažkas aiškėti. O kadangi tu nenorėjai man nieko pasakyti, atsikėliau naktį ir paleidau tą magnetofoną. Pamelavau tau tą vienintelį kartą, aš jį paskui paslėpiau, Krisai. Tas, kuris kalbėjo, kaip jis vadinosi?

— Gibarianas.

— Taip, Gibarianas. Tada jau viską sužinojau, nors tiesą sakant, ir dabar nieko nesuprantu. Vieno dalyko nežinojau, kad aš negaliu… kad aš nesu… kad tas taip baigsis… be galo. To jis nesakė. O gal ir sakė, bet tu nubudai, ir aš išjungiau magnetofoną. Tačiau ir taip jau išgirdau pakankamai, kad sužinočiau, jog nesu žmogus, tik instrumentas.

— Ką tu kalbi?

— Taip. Ištyrimui tavo reakcijų ar kažko panašaus. Kiekvienas jūsų turi tokį… tokią kaip aš. Tai yra paremta prisiminimais arba vaizduote, prislopinta. Kažkas panašaus. Bet tu pats viską geriau už mane žinai. Jis kalbėjo tokius baisius, neįtikimus dalykus, ir aš turbūt nebūčiau patikėjusi, jei viskas nebūtų sutapę.

— Kas sutapę?

— Na, kad man nereikalingas miegas ir kad vis turiu būti prie tavęs. Dar vakar ryte galvojau, kad tu manęs neapkenti, ir todėl buvau nelaiminga. Dieve, kokia kvaila buvau! Bet pasakyk, pats pasakyk, argi aš galėjau įsivaizduoti! Juk jis nejautė neapykantos tai savajai, o kaip apie ją kalbėjo! Tik tada supratau, jog ką tik daryčiau, bus visvien, nes ar noriu, ar ne, tau tai bus kankynė. Ir net dar blogiau, nes kankinimo įrankiai yra negyvi ir nekalti, kaip akmuo, kuris gali kristi ir užmušti. O kad įrankis galėtų linkėti gero ir mylėti, šito negalėjau įsivaizduoti. Norėčiau tau papasakoti bent tai, kas man darėsi tada, paskui, kai supratau, kai klausiausi tos juostos. Gal bent iš to turėtumei kokios naudos. Net bandžiau užrašyti…

— Tai todėl uždegei šviesą?.. — paklausiau aš, vargais negalais išspaudęs žodžius pro sugniaužtą gerklę.

— Taip. Bet nieko iš to neišėjo. Nes aš ieškojau savyje, žinai… — jų — to kažko kito, buvau tarsi pamišusi, sakau tau! Kurį laiką man rodėsi, kad neturiu kūno po oda, kad manyje esama kažko kito, kad esu tik… tik paviršius. Kad tave apgaučiau. Supranti?

— Suprantu.

— Kai šitaip guli kiauras valandas naktį, tai mintimis galima nuklysti labai toli ir į labai keistas šalis, žinai…

— Žinau…

— Bet aš jutau savo pačios širdį ir dar atsiminiau, kad tu tyrei mano kraują. Koks mano kraujas? Pasakyk, pasakyk tiesą. Juk dabar gali.

— Toks pats, kaip mano.

— Tikrai?

— Prisiekiu!

— Ką tai reiškia? 2inai, paskui galvojau, kad gal tai yra kažkur manyje paslėpta, kad yra… juk gali būti labai mažas. Tik nežinojau kur. Dabar galvoju, kad tai buvo vien mano išsisukinėjimai, nes labai bijojau to, ką norėjau padaryti, ir ieškojau kokios kitos išeities. Bet Krisai, jei mano kraujas toks pat, jeigu yra taip, kaip sakai, tai… Ne, to negali būti. Juk jau būčiau negyva, ar ne? Vadinasi, vis dėlto kažko esama, tik kur? Gal galvoje? Bet juk aš galvoju visai paprastai… ir nieko nežinau… Jeigu tuo galvočiau, tai privalėčiau išsyk viską žinoti ir nemylėti tavęs, tik apsimesti ir žinoti, kad apsimetu… Krisai, prašau tave, pasakyk man viską, ką žinai, gal vis tiek pasisektų ką nors padaryti?

— Kas turėtų pasisekti? Ji tylėjo.

— Nori mirti?

— Turbūt taip.

Vėl pasidarė tylu. Aš stovėjau prie jos, susigūžusios, žvelgdamas į tuščią salės vidų, į baltas emaliuotas rakandų plokštes, į blizgančius, išmėtytus įrankius, tarsi ieškodamas ko labai reikalingo ir negalėdamas rasti.

— Hare, ar galiu tau kai ką pasakyti? Ji laukė.

— Tai tiesa, kad nesi visai tokia, kaip aš. Bet tai nereiškia, kad esi kuo nors blogesnė. Priešingai. Gali sau galvoti, ką nori, bet dėl to… tu nenumirei.

Kažkoks vaikiškas, graudus šypsnys nuslinko jos veidu.

— Ar tai reiškia, kad esu… nemirtinga?

— Nežinau. Šiaip ar taip, esi kur kas mažiau mirtinga, negu aš.

— Tai baisu, — sukuždėjo Harė.

— Gal ne taip labai, kaip tau atrodo.

— Bet tu nepavydi man…

Hare, tai yra veikiau tavo… paskirties klausimas, pavadinčiau tai šitaip. Žinai, čia, Stotyje, tavo paskirtis yra iš tikrųjų tokia pati tamsi, kaip mano ir kiekvieno iš mūsų. Anie du tęs Gibariano eksperimentą, ir gali visko atsitikti…

— Arba nieko.

— Arba nieko. Ir pasakysiu tau: aš norėčiau, kad nieko neatsitiktų, net ne todėl, kad bijočiau (nors tai, rasi, irgi turi šiokios tokios reikšmės, nežinau), o todėl, kad tai nieko neduos. Tuo aš esu visiškai įsitikinęs.

— Neduos, o kodėl? Čia kalbama apie tą… okeaną? Ji krūptelėjo.

— Taip. Apie kontaktą. Manau, kad tai yra be galo paprasta. Kontaktas reiškia apsikeitimą kokiomis nors žiniomis, sąvokomis ar bent jau rezultatais, kokiom būsenom, bet jei nėra kuo keistis? Jei dramblys nėra labai didelė bakterija, tai okeanas negali būti labai didelės smegenys. Aišku, abi pusės gali parodyti tam tikrų veiksmų. Dėl vieno tokio veiksmo aš žiūriu dabar į tave ir stengiuosi išaiškinti, kad esi man brangesnė už tuos dvylika gyvenimo metų, kuriuos atidaviau Soliariui, ir kad ir toliau noriu būti su tavim. Gal tavo pasirodymas turėjo būti kankynė, gal paslauga, o gal tik mikroskopinis bandymas. Bičiulystės išraiška, pasalus smūgis, gal pasityčiojimas? Gal viskas drauge, o gal — tai atrodo man panašiausia — kažkas visai kita. Bet, galų gale, argi mudviem privalo rūpėti ketinimai mūsų gimdytojų, kad ir kokie jie būtų skirtingi? Galėtum pasakyti, kad nuo šių ketinimų priklauso mūsų ateitis, ir aš sutiksiu su tuo. Aš negaliu numatyti to, kas bus. Taip pat ir tu. Netgi negaliu tavęs užtikrinti, kad visad tave mylėsiu. Nes jeigu jau šitiek atsitiko, tai gali atsitikti visko. Gal ryt aš tapsiu žalia medūza? Tai nuo mūsų nepriklauso. Bet ten, kur priklauso nuo mūsų, būsime drauge. Ar to maža?

— Klausyk… — tarė Harė,— yra dar kai kas. Ar aš… esu į ją… labai panaši?

— Buvai labai panaši, — tariau aš,— bet dabar jau nebežinau.

— Kaip tai?..

Ji pasikėlė nuo žemės ir pažvelgė į mane didelėm akim.

— Jau užgožei ją.

— Ir esi tikras, kad ne ją, o mane? Mane?..

— Taip. Tave. Nežinau. Bijau, kad jei iš tiesų būtum ji, negalėčiau tavęs mylėti.

— Kodėl?

— Nes padariau kai ką baisaus.

— Jai?

— Taip. Kai buvome… — Nesakyk.

— Kodėl?

— Nenoriu, kad žinotum, jog nesu jinai.