Soliaris

MĄSTYTOJAI

— Krisai, tai vis tas eksperimentas?

Aš krūptelėjau nuo jos balso. Jau kelios valandos gulėjau nemiegodamas, žiūrėdamas į tamsą, vienišas, nes negirdėjau net jos kvėpavimo ir visai užmiršau ją labirintuose susiraizgiusių nakties minčių, svaičiojimų, pusiau prasmingų ir todėl įgaunančių naują mastą ir reikšmę.

— Ką… iš kur žinai, kad nemiegu?.. — paklausiau aš. Mano balse skambėjo baimė.

— Iš kvėpavimo… — atsakė ji tyliai, tarsi atsiprašydama. — Nenorėjau tau trukdyti… Jei negali, nesakyk.

— Ne, kodėl gi. Taip, tas eksperimentas. Įspėjai.

— Ko jie iš jo tikisi?

— Patys nežino. Kažko. Ko nors. Tai nėra operacija „Mintis”, o veikiau „Neviltis”. Dabar tereikia vieno: žmogaus, kuris turėtų pakankamai drąsos ir prisiimtų atsakomybę už sprendimą, tačiau šią drąsos rūšį dauguma laiko paprastu bailumu, nes tai yra atsitraukimas, supranti, rezignacija, žeminantis žmogų pabėgimas. Argi garbinga žmogui bristi, klimpti ir skęsti kažinkame, ko jis nesupranta ir niekad nesupras?

Aš nutilau, bet nespėjau dar atgauti kvapo, ir vėl nauja pykčio banga užplūdo mane:

— Aišku, niekad netrūko praktiškai žvelgiančių tipelių. Jie sakė, kad jeigu net nepavyktų užmegzti kontakto, tai studijuodami tą plazmą — visus tuos pasiutusius gyvus miestus, kurie iššoka iš jos vienai parai ir vėl išnyksta, — mes pažinsime materijos paslaptį, tarsi jie nebūtų žinoję, jog tai yra savęs apgaudinėjimas, lankymasis bibliotekoje, kur viskas surašyta nesuprantama kalba ir tegalima apžiūrinėti spalvotus knygų apdarus.

— Ar nėra daugiau tokių planetų?

— Nežinia. Gal ir yra, mes žinome tik tą vieną. Šiaip ar taip, ji yra be galo retas dalykas, ne taip, kaip Žemė. Mes, mes esame paprasti, esame Visatos žolė ir didžiuojamės tuo savo paprastumu, kad jis toks visuotinis, ir galvojame, kad jame galima viską sutalpinti. Tai buvo tokia schema, kuria apsiginklavę, mes drąsiai ir džiaugsmingai žygiavome į tolius: į kitus pasaulius! Na, kas gi jie tokie, tie kiti pasauliai? Užvaldysime juos arba patys būsime užvaldyti — tiek ir tegalvojo mūsų nelemtos smegenys… Ak, tiek to. Neverta.

Aš atsikėliau, apgraibom susiradau vaistinėlę, plokščią stiklainį su migdomaisiais vaistais.

— Miegosiu, mieloji, — tariau, atsisukdamas į tamsą, kurioje kažkur aukštai ūžė ventiliatorius. — Reikia užmigti. Antraip pats nežinau…

Atsisėdau lovoje. Ji palietė man ranką. Griebiau ją, nematomą, ir laikiau nejudėdamas, kol miegas atgniaužė man rankas. Rytmetį, kai pabudau žvalus ir pailsėjęs, eksperimentas pasirodė man menkas daiktas, nesupratau, kaip galėjau suteikti jam tiek reikšmės. Dabar man mažai terūpėjo ir tai, kad Harė eis su manim į laboratoriją. Visos jos pastangos pasilikti, kai aš išėjau kelioms minutėms iš kambario, buvo bergdžios. Aš atsisakiau tolesnių bandymų, nors ji primygtinai prašė (net sutiko, kad ją kur uždaryčiau), ir patariau jai pasiimti kokią knygą pasiskaityti.

Labiau, negu pati procedūra, mane domino, ką rasiu laboratorijoje. Šioje didelėje šviesiai žydroje salėje nebuvo nieko ypatingo, tik stelažuose ir spintose su analitiniais stiklais žiojėjo dideli tušti tarpai (be to, kai kuriose spintose nebuvo stiklų, o vienų durų plokštė suskilusi žvaigždės forma, tarsi čia būtų neseniai vykusi kova, ir jos pėdsakai skubiai, bet skrupulingai likviduoti). Triūsiantis prie aparatūros Snautas elgėsi itin santūriai, Harės pasirodymą sutiko kaip paprasčiausią dalyką ir iš tolo jai linktelėjo. Kai jis suvilgė man smilkinius ir kaktą fiziologiniu skysčiu, atėjo Sartorijus. Jis įėjo pro mažas dureles, vedančias kažkur į tamsą. Vilkėjo baltą apsiaustą, ant jo buvo užsimetęs juodą ligi kulkšnių apsauginę prijuostę. Rimtas, tvirtas, jis pasisveikino su manim taip, tarsi mes būtume Žemėje didelio instituto darbuotojai, išsiskyrę tik vakar. Aš tik dabar pastebėjau, kad negyvą išraišką jo veidui teikia kontaktinės linzės, kurias jis dėvėjo po vokais vietoj akinių.

Susinėręs ant krūtinės rankas, Sartorijus stovėjo ir žiūrėjo, kaip Snautas juosia pridėtus prie mano galvos elektrodus baltu raiščiu, muturiuodamas jį it kyką. Jis kelis kartus apžvelgė visą salę, tarsi nepastebėdamas Harės, kuri, susigūžusi, nelaiminga, sėdėjo ant mažos taburetės prie sienos, dėdamasi skaitanti knygą. Kai Snautas atsitraukė nuo mano kėdės, aš pajudinau apsunkintą metalu ir laidais galvą, norėdamas pamatyti, kaip jis jungia aparatūrą, bet Sartorijus netikėtai pakėlė ranką ir entuziastingai tarė:

— Daktare Kelvinai! Prašom valandėlę dėmesio, susikaupkit! Neketinu nieko tamstai įsakinėti, nes tai neduotų jokių rezultatų, tik prašau liautis galvoti apie save, apie mane, apie kolegą Snautą, apie kokius kitus asmenis, eliminuoti bet kokį atsitiktinumą ir sukaupti visą dėmesį į tą reikalą, dėl kurio mes čia atėjome. Žemė ir Soliaris, tyrinėtojų kartos, sudarančios vieną visumą, nors pavienių žmonių gyvenimas turi savo pradžią ir pabaigą, mūsų atkaklumas siekiant užmegzti intelektualinį kontaktą, istorinio žmonijos nueito kelio ilgumas, įsitikinimas, kad jis bus tęsiamas ateityje, pasiryžimas pasiaukoti, sutikti bet kokius sunkumus, atiduoti visus savo jausmus šiai mūsų misijai — štai temos, kurios privalo pripildyti visą jūsų. sąmonę. Tiesa, minčių tėkmė nepriklauso vien nuo jūsų valios, bet tai, kad čia esate, patvirtina mano nurodytos sekos autentiškumą. Jeigu nebūsite tikras, kad susidorojote su pavestu uždaviniu, prašom pasakyti, ir kolega Snautas pakartos įrašą. Juk turime laiko…

Pastaruosius žodžius jis ištarė su blankia sausa šypsena, tebežiūrėdamas į mane vis tokiu pat skvarbiu, veriančiu žvilgsniu.

Man viskas persivertė viduje nuo tų taip rimtai su tokiu orumu skelbiamų frazių srovės. Laimė, Snautas nutraukė užsitęsusią tylą.

— Galima, Krisai? — paklausė jis atsainiai ir familiariai, pasirėmęs alkūne ant aukšto elektroencefalografo pulto, tarsi remtųsi į krėslo atkaltę. Buvau jam dėkingas, kad pavadino mane vardu.

— Galima, — atsakiau prisimerkęs.

Kai tik Snautas baigė tvirtinti elektrodus ir uždėjo pirštus ant mygtukų, susijaudinimas, nuniokojęs mano smegenis, ūmai išnyko. Juodoje aparato plokštėje išvydau pro blakstienas rausvą kontrolinių lempelių šviesą. Palengva ėmiau nebejausti nemalonių drėgnų, šaltų it metalinės monetos elektrodų, kurie juosė man galvą. Buvau it pilka, neapšviesta arena. Šią tuštumą iš visų pusių stebėjo nematomų žiūrovų minia, amfiteatru apsupusi tylą, kurioje pleveno ironiška panieka Sartorijui ir Misijai. Įtampa vidinių observatorių, geidžiančių suvaidinti improvizuotą vaidmenį, silpnėjo. „Harė?” — pagalvojau tą žodį išbandymui, su maudžiančiu nerimu, pasiruošęs tučtuojau trauktis atgal. Tačiau toji mano budri akla auditorija neužprotestavo. Kokią valandėlę buvau tarsi grynas jautrumas, nuoširdus graudulys, pasirengęs kantrioms, ilgoms aukoms. Harė pripildė mane visą be formų, be silueto, be veido, ir ūmai pro jos beveidį beviltišku švelnumu dvelkiantį paveikslą visu savo profesorišku orumu išniro iš pilkos miglos Gezė, soliaristikos ir soliarininkų tėvas. Bet aš galvojau ne apie aną dumblo išsiveržima, me apie dvokiantį liūną, prarijusį jo auksinius akinius ir dailiai sušukuotus žilus ūsus. Aš mačiau tik graviūra tituliniame monografijos lape, tankiai subrūkšniuotą foną, kuriuo dailininkas apsupo jo galvą taip, kad ji radosi aureolėje. Jo veidas, ne bruožais, o dora senovine išmintim buvo toks panašus į mano tėvo veidą, kad net nežinojau, kuris jų žvelgia į mane. Jiedu abu neturėjo kapo — toks dažnas ir paprastas nūdienos reiškinys, jog net nebejaudino.

Vaizdas jau blanko, o aš akimoju — nežinau, ar ilgam — užmiršau Stotį, eksperimentą, Harę, juodąjį okeaną, viską — mane akimirka it žaibas pervėrė įsitikinimas, kad aniedu jau nebeegzistuojantys, baisiai mažučiai, sauja pelenų paversti žmonės susidorojo su viskuo, kas pasitaikė jų kelyje, ir plaukianti iš šio atradimo ramybė sunaikino beformę minią, kuri supo pilką areną, tyliai laukdama mano pralaimėjimo. Aš išgirdau dvigubą spragtelėjimą, aparatūra išsijungė ir į mano akis tvoskė dirbtinė šviesa. Prisimerkiau. Sartorijus, stovėdamas vis toje pat pozoje, akylai žvelgė į mane, Snautas, nusigręžęs nuo jo, triūsė prie aparato, sakytum tyčia šlepsėdamas krintančiais nuo kojų sandalais.

— Ar manote, daktare Kelvinai, kad pavyko? — susniaukrojo savo nemaloniu balsu Sartorijus.

— Taip, — atsakiau aš.

— Esate tuo įsitikinęs? — su nustebimo gaidele, net įtariai paklausė Sartorijus.

— Taip.

Mano įsitikinimas ir šiurkštus atsakymo tonas valandėlę sutrikdė jo šaltą orumą.

— Tai… gerai, — bambtelėjo jis ir apsidairė, tarsi nežinodamas, ką dabar veikti. Snautas priėjo prie manęs ir ėmė vyturiuoti raištį.

Aš atsistojau ir perėjau per salę, o tuo tarpu Sartorijus, kuris buvo įėjęs į tamsųjį kambarį, grįžo su jau išryškintu ir išdžiūvusiu filmu. Keliolikoje metrų juostos driekėsi virpančios, balsvai dantytos linijos nelyginant kokie pelėsiai ar voratinkliai, paskleisti juodame slidžiame celiuliozės kaspine.

Aš jau nebeturėjau ką veikti, bet neišėjau. Jiedu įdėjo į oksiduotą moduliatoriaus kasetę filmą, kurio galą Sartorijus. dar kartą apžiūrėjo, įtariai paniuręs, tarsi stengdamasis iššifruoti slypinčią šiose virpančiose linijose prasmę.

Kita eksperimento dalis jau buvo nematoma. Aš tik žinojau, kas dedasi, kai Sartorijus ir Snautas priėjo prie valdymo — pultų pasienyje ir paleido į darbą reikiamą aparatūrą. Po švininėm grindim ričių apvijose, silpnai narnėdama bosu, pakirdo srovė, paskui švieselės vertikaliuose stikliniuose indikatoriaus vamzdeliuose nučiuožė žemyn, rodydamos, kad didysis rentgeno aparato tubusas leidžiasi į vertikalų šulinį ir sustoja jo atvirose žiotyse. Tada švieselės sustingo ties žemiausiomis skalės padalomis ir Snautas ėmė didinti įtampą, kol rodyklės, tikriau tariant, balti jas pakeitę protarpiai, kryptelėję padarė posūkį dešinėn. Srovės gausmas buvo vos girdimas, nieko daugiau neįvyko, filmo ritės sukosi po vožtuvu, taigi to net pamatyti negalėjai, metražo skaitliukas tyliai tiksėjo it laikrodžio mechanizmas.

Harė žiūrėjo iš už knygos čia į mane, čia į juos. Aš priėjau prie jos. Ji klausiamai pažvelgė. Eksperimentas baigėsi. Sartorijus pamažu priėjo prie didelės konusinės aparato galvutės.

— Eisim?.. — vien lūpomis paklausė Harė.

Aš linktelėjau galvą. Ji atsistojo. Su niekuo neatsisveikindamas — tai būtų atrodę pernelyg beprasmiška — praėjau pro Sartorijų.

Pro aukštus viršutinio koridoriaus langus švietė neapsakomai gražus saulėlydis. Tai nebuvo paprastas, rūškanas, pritvinkęs raudonis, o visi niuansai rožinės spalvos, tarsi nubertos smulkiausiom sidabro kruopelytėm. Sunki chaotiškai susiraukšlėjusi bekraštės okeano lygumos juoduma, rodėsi, atsakydama į šį malonų švytėjimą, žioruoja rusvai violetine švelnia atošvaiste. Tik prie pat horizonto dangus dar tebebuvo atkakliai rudas.

Ūmai sustojau vidury koridoriaus. Negalėjau nė pagalvoti, kad vėl lyg kalėjimo kameroj mudu užsidarysime kambaryje, iš kurio matyti tik okeanas.

— Hare, — tariau aš,— žinai… norėčiau užeiti į biblioteką… Ar tu nieko prieš?..

— O, mielai, aš pasiieškosiu ko paskaityti, — atsakė ji su kiek dirbtinu žvalumu.

Jutau, kad nuo vakar dienos tarp mūsų atsirado kažkoks neužlygintas plyšys ir kad privalau parodyti jai nors truputį nuoširdumo, bet mane apėmė visiška apatija. Nežinau, kas būtų galėjęs mane iš jos išjudinti.

Mudu grįžome atgal, paskui pandusu nuėjome ligi mažo prieangėlio. Čia buvo trejos durys, o tarp jų, nelyginant kokiose vitrinose, gėlės už krištolinių stiklų.

Viduriniosios į biblioteką vedančios durys buvo iš abiejų pusių apmuštos išsipūtusia dirbtine oda; verdamas duris, visad stengiausi jos nepaliesti. Viduje, didelėje apskritoje salėje su blyškiai sidabrinėmis lubomis, išdekoruotomis stilizuotomis saulėmis, buvo truputį vėsiau.

Perbraukiau ranka per soliaristinės klasikos tomų nugarėles ir jau norėjau pasiimti pirmąjį Gezės tomą su anuo graviūriniu jo portretu tituliniame lape, pridengtu plonu popierium, bet netikėtai pamačiau anąkart nepastebėtą storą aštuntojo formato Gravinskio tomą.

Atsisėdau į minkštą fotelį. Buvo visiškai tylu. Per žingsnį nuo manęs Harė vartė kažkokią knygą, girdėjau, kaip čeža jos sklaidomi puslapiai. Gravinskio žinynas, studentų dažniausiai vartojamas kaip šiaip sau „skaitalas”, buvo rinkinys alfabetine tvarka surašytų soliaristinių hipotezių, nuo abiologinės ligi išsigimėliškosios. Kompiliatorius, kuris, rasi, niekad net nėra matęs Soliario, išnaršė visas monografijas, ekspedicijų protokolus, atskirus straipsnius ir provizorinius pranešimus, kruopščiai išstudijavo netgi kitas planetas tyrinėjančių planetologų veikalus ir sudarė katalogą, kiek bauginanti formuluočių lapidariškumu, nes jos dažnai pavirsdavo trivialiomis, pražudydamos subtilų šias hipotezes pagrindusių minčių sudėtingumą. Be to, šis veikalas, numatytas tapti enciklopediniu, dabar buvo veikiau įdomus kaip kuriozas, jis buvo išleistas prieš dvidešimt metų, o per tą laiką priaugo kalnas naujų hipotezių, kurios jau nebe — sutilptų vienoje knygoje. Žiūrinėjau alfabetinį autorių sąrašą nelyginant žuvusiųjų registrą; retas kuris dar buvo gyvas, o aktyviai soliaristikoje turbūt jau nebedirbo nė vienas. Visas šis pačias įvairiausias kryptis apimantis minčių lobynas teigė, kad bent viena hipotezė turi būti teisinga; atrodė negalimas daiktas, kad tikrovė būtų visai skirtinga, dar kitokia, negu miriadai jai daromų pasiūlymų. Knygos įžangoje Gravinskis suskirstė periodais kone šešiasdešimt jam žinomų soliaristikos metų. Pirmajame, prasidedančiame nuo Soliario atradimo momento, niekas nekūrė hipotezių sąmoningai. Tada buvo pripažinta, kažkaip intuityviai, pasikliaujant „sveiku protu”, kad okeanas yra negyvas cheminis konglomeratas, pasibaisėtina aplink planetą telkšanti drebučių masė, kuri dėl savo kvazivulkaninės veiklos geba kurti keisčiausius tvarinius ir savotišku procesų automatiškumu stabilizuoja nepastovią orbitą taip, kaip švytuoklė laikosi vis toje pačioje švytavimo plokštumoje. Tiesa, jau po trejų metų Mažino pasisakė už gyvą,drebutinės mašinos” prigimtį, tačiau Gravinskis biologinių hipotezių pradžią datavo devyneriais metais vėliau, ir iki tol vieniša Mažino nuomonė sulaukė vis daugiau šalininkų. Kitais metais atsirado daugybė labai painių paremtų biomatematine analize teorinių gyvo okeano modelių.

Trečiasis periodas buvo kone monolitinių mokslininkų pažiūrų susiskaldymo periodas. Jame atsirado įvairių kartais atkakliai rungtyniaujančių mokyklų. Tai buvo Panmalero, Štroblio, Freihauzo, le Greilio, Osipovičiaus veiklos metas. Visas Gezės palikimas tada buvo žiauriai sukritikuotas. Atsirado pirmieji atlasai, katalogai, asimetriadų stereofotografijos; ligi tol jos buvo laikomos tvariniais, kurių negalima ištyrinėti; persilaužimas įvyko, kai į audringas, galinčias kas sekundę išsiveržti kolosų gelmes imta siuntinėti naujus distanciniu būdu valdomus aparatus. Tada, verdant diskusijoms, atsirado su panieka nutylimų minimalistinių hipotezių, skelbiančių, kad jeigu to išgarsintojo „kontakto” su „protinga pabaisa” ir nepasisektų užmegzti, tai ir tuo atveju tyrinėjimas stingstančių mimoidinių miestų bei rutulinių kalnų, kuriuos okeanas išmeta ir vėl praryja, duotų vertingų žinių chemijos ir fiziko — chemijos mokslui, naujų duomenų apie molekulių milžinių struktūrą. Tačiau su tokių tezių skelbėjais niekas net polemizuoti nebandė. Juk tai buvo periodas, kai atsirado ligšiol aktualūs tipinių metamorfozių katalogai ir bioplazminė Franko mimoidų teorija, kuri, kad ir pripažinta klaidinga ir atmesta, išliko puikus minties polėkio ir logikos pavyzdys.

Tie po trisdešimt kelerius metus turintys „Gravinskio periodai” buvo naivi jaunystė, gaivalingai optimistinis romantizmas, pagaliau — brandus soliaristikos amžius, paženklintas pirmųjų skeptiškų balsų. Jau baigiantis dvidešimtpenkmečiui, radosi hipotezių apie Soliario okeano apsichiškumą, tai buvo pirmųjų koloidinių ir mechaninių hipotezių pakraipos, jų vėlyvesnieji palikuonys. Visi bandymai rasti okeano sąmoningos valios apraiškų, procesų tikslingumo, vidinio poreikio motyvuojamos veiklos buvo kone visų pripažinti kažkokiu ištisos tyrinėtojų kartos iškrypimu. Įnirtinga aistra griauti jų teiginius paruošė dirvą blaiviems, analitiškiems į kruopštų faktų rinkimą sukoncentruotiems Holdeno, Eonido, Stolivos grupės tyrinėjimams. Tai buvo laikas, kai sparčiai pūtėsi ir didėjo archyvai, mikrofilmų kartotekos, daugėjo ekspedicijų, aprūpintų visokiausiais aparatais — automatiniais registratoriais, žymėtuvais, zondais, kokius tik begalėjo pasiūlyti Žemė. Būdavo metų, kai tyrinėjimuose dalyvaudavo iškart apie tūkstantis žmonių. Tačiau jau tada, kai nuolat kaupiamos medžiagos augimo tempas vis didėjo, mokslininkus įkvėpusi idėja darėsi bevaisė. Prasidėjo tos, šiaip ar taip, dar optimistinės Soliario tyrinėjimų fazės smukimo laikotarpis, kuriam sunku nustatyti aiškias laiko ribas. Būdinga šios fazės žymė buvo visų pirma didelės, drąsios individualybės — vienos teorine vaizduote, kitos savo neiginiais— Gezė, Štroblis ar Sevada, paskutinis iš didžiųjų soliarininkų, kuris žuvo paslaptingom aplinkybėm planetos pietinio ašigalio rajone, pasielgęs taip, kaip nebūtų pasielgęs netgi naujokas. Jis šimto stebėtojų akyse įvedė žemai ties okeanu sklandančią mašiną į greituolio gelmę, kuris, aiškiai buvo matyti, traukėsi jam iš kelio. Imta kalbėti apie kažkokį staigų silpnumą, apalpimą ar vairų defektus, o iš tikrųjų tai buvo, manding, pirmoji žmogžudystė, pirmasis ūmus, aiškus siaubo priepuolis. Pirmas, bet ne paskutinis. Tačiau Gravinskio tome nebuvo tokių duomenų, tad aš pats prisidūriau datas, faktus ir smulkmenas, žiūrėdamas į jo pageltusius smulkučiu šriftu išmargintus puslapius.

Tokių patetiškų pasikėsinimų į savo paties gyvybę vėliau jau nebebuvo, nebebuvo ir tokių didelių individualybių. Dar niekas neištyrė, kodėl vienu ir tuo pačiu metu atsiranda tiek daug tyrinėtojų, atsidėjusių vienai kuriai planetologijos sričiai. Didelių gabumų ir stipraus charakterio žmonės gimsta maždaug pastoviu dažnumu, o tai, kodėl jie pasirenka nevienodą veiklos sferą, ir vienoje mokslo srityje jų esama, o kitoje trūksta, matyt, apsprendžia tos srities atveriamos perspektyvos. Įvairiai vertinant soliaristikos klasikus, negalima paneigti jų talento, o kartais net genialumo. Ištisus dešimtmečius nebylus Soliario gigantas traukė geriausius matematikus, fizikus, biofizikus, informacijos teorijos, elektrofiziologijos garsenybes. Ir nei iš šio nei iš to ilgainiui tyrinėtojų armija sakytum neteko vadų. Liko pilka bevardė minia kantrių faktų rinkėjų, daugelio originalių eksperimentų kūrėjų, bet jau nebebuvo nei ekspedicijų visos planetos mastu, nei drąsių visus faktus ir reiškinius apibendrinančių hipotezių.

Soliaristika ėmė krikti, ir tarsi akompanimentas, tarsi jos slūgstančio polėkio paralelė masiškai priviso tik smulkmenom viena nuo kitos besiskiriančių hipotezių apie Soliario jūrų degeneraciją, involiuciją, regresą. Kada ne kada pasirodydavo drąsesnių, įdomesnių samprotavimų, tačiau apskritai okeanas buvo pripažintas galutiniu išsivystymo produktu, kuris seniai, prieš tūkstantmečius, pergyveno aukščiausios organizacijos periodą, o dabar, būdamas tik fiziškai vientisas, ima skaidytis į daugybę nereikalingų, beprasmiškų, merdinčių padarų. Taigi — monumentali, amžius trunkanti agonija: šitaip buvo žiūrima į Soliarį. Ilgūnuose ar mimoiduose buvo įžvelgiama išsigimimo žymių, skystą kūną graužiančiuose procesuose buvo ieškoma chaoso ir anarchijos apraiškų, galiausiai ši kryptis tapo puolimu, ir visa sekančių septynerių, aštuonerių metų mokslinė literatūra, nors, suprantama, neduodanti apibrėžimų, aiškiai rodančių jos autorių jausmus, yra tarsi ištisas šmeižtų kalnas — kerštas, kurį netekusios vadovų pilkos soliarininkų minios nukreipė į vis vienodai abejingą, ignoruojantį jų buvimą atkaklių tyrinėjimų objektą.

Aš buvau susipažinęs su keliolikos Europos psichologų originaliais darbais (šie darbai, rasi, be reikalo nebuvo įjungti į soliarinę klasiką), kurie tiek teturėjo bendro su soliaristika, kad ilgą laiką tyrinėjo viešosios nuomonės reakciją, kolekcionuodami pačius neįmantriausius pasisakymus, nespecialistų balsus, ir parodė, kaip glaudžiai siejosi tos nuomonės pasikeitimai su tais procesais, kurie tuo metu vyko mokslininkų aplinkoje.

Taip pat ir koordinacinėje Planetologijos Instituto grupėje, ten, kur buvo sprendžiamas materialios tyrinėjimų paramos klausimas, vyko permainos, buvo nuolat nors ir palaipsniui mažinamas soliaristinių institutų ir bazių biudžetas bei vykstančių į planetą ekspedicijų dotacijos.

Balsai, reikalaujantys mažinti tyrinėjimus, maišėsi su pasisakymais tų, kurie siūlė pavartoti energingiau veikiančias priemones. Bet turbūt niekas nenužengė toliau už administracinį Pasaulinio Kosmologijos Instituto direktorių, kuris atkakliai tvirtino, kad gyvasis okeanas anaiptol neignoruoja žmonių, tik jų nepastebi nelyginant dramblys vaikščiojančios jo sprandu skruzdėlės, ir, norint atkreipti jo dėmesį ir sukoncentruoti į mus, reikia panaudoti galingus impulsus ir mašinas — gigantus visos planetos mastu. Komiškas momentas čia buvo tas, jog (kaip su patyčia pažymėjo spauda) tokių brangių žygių reikalavo Kosmologijos, o ne Planetologijos Instituto direktorius, kuris finansavo Soliario tyrinėjimus. Taigi čia buvo dosnumas iš svetimos kišenės.

Ir vėl užvirė naujų hipotezių verpetas, atgimė senosios su neesminiais pakitimais — susiaurintos ar išplėstos. Dėl to aiški nors ir labai išsiplėtojusi soliaristika atsidūrė painiame pilname aklaviečių labirinte. Visuotinio abejingumo, stagnacijos ir atsibodėjimo atmosferoje Soliario okeano palydovu tapo kitas, bevaisis niekam nereikalingų popierių okeanas.

Prieš kokius dvejus metus, kai aš, Instituto absolventas, įžengiau į Gibariano dirbtuvę, buvo gauta Meto — Irvingo fundacija, skirianti dideles premijas tam, kas panaudos okeano dumblių energiją žmonių poreikiams. Jau ir anksčiau tai magėjo tyrinėtojams ir ne vieną plazminių drebučių krovinį atvežė Žemėn kosminiai laivai. Ilgai ir kantriai buvo ieškoma jų konservavimo metodų — taikoma aukšta ir žema temperatūra, dirbtinė panaši į Soliario mikroatmosfera ir mikroklimatas, sukuriantis radiaciją, tūkstančiai cheminių receptų, o naudos tiek, kad buvo galima stebėti daugiau ar mažiau vangų irimo procesą, taip pat ir visus kitus, daug kartų visose stadijose su didžiausiu tikslumu aprašytus — savęs naikinimo procesą, maceraciją, pirminį, arba ankstyvąjį, ir vėlyvąjį, antrinį, nykimą. Tokio pat likimo susilaukdavo ir pavyzdžiai, paimti iš visokių plazmos ataugų bei darinių. Skyrėsi tik budai, kuriais buvo pasiekiami rezultatai, tiksliau, lengva it pelenai, žvilganti lyg metalas autofermentacija atskiesta buiza. Jos sudėtį, elementų santykį ir chemines formules galėjo išvardinti kiekvienas iš miego pažadintas soliarininkas.

Bandymai išlaikyti gyvą — arba bent vegetacijos bei hibernacijos būklėje — kokią didelę ar mažą pabaisos dalelę, atskirtą nuo planetos organizmo, baigėsi visiška nesėkme. Tada kilo įsitikinimas (kurį išvystė Meinerio ir Prorocho mokyklos), kad liko įspėti tik viena mįslė, ir kai ją atrakinsime tinkamai parinktu interpretacijos raktu, viskas staiga paaiškės…

Ieškodami šio rakto, to filosofinio Soliario akmens, dažnai eikvojo laiką ir energiją žmonės, nieko bendro neturintys su mokslu, o ketvirtoje soliaristikos egzistavimo dekadoje tų kombinatorių maniakų, nepriklausančių mokslo sričiai, patrakėlių, užsidegimu pranokstančių savo senuosius pirmtakus, tokius, kaip „perpetuum mobile” ar „apskritimo kvadratūros” pranašai, tiek priaugo, kad pasiekė epidemijos mastą, ir net kai kurie psichologai susirūpino. Tačiau ši aistra po keleto metų užgeso, o kai aš ruošiausi kelionei į Soliarį, jau seniai apie tai nei buvo rašoma laikraščiuose, nei kalbama, kaip, beje, ir apie patį okeaną.

Dėdamas į lentyną Gravinskio tomą, pastebėjau šalimais — knygos buvo sustatytos alfabetine seka — mažutę, vos beįžiūrimą tarp storų nugarėlių Gratenštromo brošiūrėlę, itin originalų soliaristinės literatūros pumpurą. Tai buvo knyga, nukreipta — kovoje už supratimą užužmogiškų reiškinių — prieš pačius žmones, prieš žmogų, savotiškas paskvilis prieš mūsų giminę, pasiutiškai matematiškai sausas savamokslio darbas. Paskelbęs prieš tai nemaža keistokos medžiagos apie kai kurias itin smulkias ir, sakyčiau, antraeiles kvantinės fizikos šakas, šiame savo svarbiausiajame, nors tik keliolikos puslapių labai keistame veikale jis stengėsi įrodyti, jog net iš pažiūros kuo abstrakčiausi, labiausiai teoriški sumatematinti mokslo pasiekimai tėra tik per žingsni nutolę nuo priešistorinio, jutiminio, antropomorfinio mus supančio pasaulio supratimo. Ieškodamas reliatyvumo teorijose, jėgos laukų teoremos formulėse, tariamybėje, vieningo kosminio lauko hipotezėse kūno pėdsakų, atseit, viso to, kas yra ten kaip darinys ir pasekmė mūsų jausmų, mūsų organizmo sandaros, gyvuliškos žmogaus fiziologijos ribotumo ir fizinių defektų pasekmė,— Gratenštromas padarė galutinę išvadą, kad apie bet kokį žmogaus „kontaktą” su ne žmogiško pavidalo, ahumanoidine civilizacija negali ir niekad negalės būti kalbos. Šiame visai mūsų giminei taikomame paskvilyje nebuvo net užsiminta apie mąstantį okeaną, tačiau po tuo niekinamai triumfuojančiu nutylėjimu kone kiekviename sakinyje jautei jo buvimą. Taip bent aš jaučiau, pirmąkart susipažindamas su Gratenštromo brošiūra. Tas darbas, beje, buvo veikiau kuriozas, o ne soliariana normalia prasme. Tarp klasikos veikalų jis buvo todėl, kad jį ten padėjo pats Gibarianas, kuris ir davė man jį paskaityti.

Su keistu panašiu į pagarbą jausmu atsargiai kišau ploną net neįrištą brošiūrėlę į lentynas tarp knygų. Pirštų galais paliečiau žalsvai rudą „Soliario almanachą”. Vis dėlto reikia pripažinti, kad, nepaisant viso chaoso, kuris mus supo, ir viso mūsų bejėgiškumo, per keliolika dienų mums paaiškėjo pora pagrindinių klausimų, kuriuos sprendžiant, buvo išeikvota marios rašalo. Dėl savo neišsprendžiamumo jie buvo ilgą laiką bergždžių ginčų tema.

Ar okeanas yra gyva būtybė, ir toliau abejoti galėtų kas nors, mėgstantis paradoksus ir gerokai užsispyręs. Tačiau negalima buvo užginčyti, kad jis turi psichiką, kad ir kaip suprastumei tą žodį. Pasidarė aišku, kad jis net labai gerai pastebi mūsų buvimą virš jo… Tas vienas faktas nieku pavertė visą plačią soliaristikos atšaką, sakančią, kad okeanas yra „pasaulis savyje”, „būtis savyje”, neturinti kitados buvusių nūnai išnykusių jutimo organų, kad jis nieko nežino apie išorinių reiškinių ar objektų egzistavimą, yra užsisklendęs verpete gigantiškų minties srautų, kurių buveinė, guolis ir tvėrėjas yra jo dviejų saulių apskriejama praraja.

Daugiau: sužinojome, kad okeanas geba dirbtinai sintezuoti tai, ko mes patys nemokame — mūsų kūnus, ir net tobulinti juos, įvesdamas į jų atominę struktūrą nesuprantamų pataisų, matyt, suderintų su jo turimais tikslais.

Taigi okeanas egzistavo, gyveno, mąstė, veikė. Visam laikui atkrito šansas redukuoti „Soliario problemą” ligi beprasmybės ar ligi nulio, nebegaliojo teigimas, kad okeanas nėra gyva esybė, o tuo pačiu mūsų pralaimėjimas anaiptol nėra pralaimėjimas. Žmonės norom nenorom turėjo pripažinti kaimyną, kuris, nors už bilijonų kilometrų tuštumos, atskirtas ištisų šviesmečių tarpo, atsistojo jų ekspansijos kelyje, sunkiau aprėpiamas už visą Visatą.

„Gal mes atsidūrėme istorijos posūkio taške”,— galvojau aš. Gali paimti viršų nutarimas rezignuoti, atsitraukti — ar dabar, ar netolimoje ateityje. Net pačios Stoties likvidavimo aš nelaikiau negalimu ar neįtikimu dalyku. Bet netikėjau, kad šitokiu būdu galima būtų ką nors išgelbėti. Pats mąstančio koloso egzistavimas jau niekad neduos žmonėms ramybės. Nors ir išvaikščiotume Galaktiką, nors ir susisiektume su kitomis panašių į mus būtybių civilizacijomis, Soliaris amžinai bus žmogui mestas iššūkis.

Ir dar vienas nedidelis oda įrištas tomas užklydo tarp „Almanacho” komplektų. Prieš atskleisdamas, valandėlę žiūrėjau į patamsėjusius nuo pirštų viršelius. Tai buvo sena knyga, Muntijaus „Soliaristikos įžanga”. Prisiminiau tą naktį, kai ja skaičiau, ir Gibariano šypsnį, kuomet davė man tą savo egzempliorių, ir švintančią dieną už lango, kai perskaičiau paskutinį žodį „pabaiga”. Soliaristika, — rašė Muntijus, — yra kosminio amžiaus religijos pakaitalas, yra mokslo rūbais apvilktas tikėjimas; kontaktas, tikslas, kurio ji siekia, yra toks pat miglotas ir tamsus, kaip šventųjų bendravimas ar Mesijo nužengimas. Tyrinėjimai — tai metodologinėse formulėse egzistuojanti liturgika. Nuolankus tyrinėtojų darbas yra išsipildymo, apreiškimo laukimas, nes nėra ir negali būti tiltų tarp Soliario ir Žemės. Šią akivaizdžią tiesą, kaip ir kitas (stoką bendrų eksperimentų, stoką sąvokų, kurias būtų galima perteikti) soliarininkai atmeta, kaip kad tikintieji atmetė argumentus, kurie griovė jų tikėjimo pamatus. Ir ko gi laukia, ko gali tikėtis žmonės po „informacinių ryšių užmezgimo” su mąstančiomis jūromis? Registravimo pergyvenimų, susijusių su laike nesibaigiančia egzistencija, tokia sena, kad tikriausiai pati nebepamena savo pradžios? Aprašyti troškimus, aistras, viltis ir kentėjimus, kurie kyla per momentalius gyvųjų kalnų gimdymus, aprašyti, kaip matematika pavirsta būtim, vienatvė ir rezignacija — pilnatve? Bet juk tai yra neperteikiamos žinios, o jeigu mėgintume išversti jas į kokią žemės kalbą, tai visi vertybių ir reikšmių ieškojimai pražūtų, liktų anoje pusėje. Tačiau ne tokių labiau derančių poezijai, negu mokslui atradimų nori „išpažinėjai”, nes, patys to nenumanydami, jie laukia Apreiškimo, kuris atskleistų jiems pačio žmogaus prasmę! Taigi soliaristika yra seniai mirusių mitų epigonas, kvintesencija mistinio ilgesio, kurio atvirai, visu balsu žmonių lūpos jau nedrįsta pareikšti, o jos kertinis akmuo, giliai paslėptas pastato pamatuose, yra Atpirkimo viltis…

Tačiau negebantys pripažinti, kad taip iš tikrųjų yra, soliarininkai vengte vengia pasakyti ką nors aiškesnio apie kontaktą, taigi jų raštuose jis yra kažkas galutinis. Ir jeigu pirmaisiais metais, dar blaiviai samprotaujant, jis buvo laikomas pradžia, įvadu, įžengimu į naują, vieną iš daugelio kelių, tai įšventintas jis ilgainiui tapo jų amžinybė ir dangus…

Paprasta ir karti yra planetologijos „eretiko” Muntijaus analizė, stulbinanti savo neigimu, soliarinio mito ar veikiau Žmogaus Misijos sugriovimu. Pirmasis balsas, kuris išdrįso suskambėti dar kupinoje pasitikėjimo ir romantizmo soliaristikos fazėje, buvo sutiktas absoliutaus ignoruojančio tylėjimo. Ir tai suprantama, kadangi sutikti su Muntijaus žodžiais būtų buvę tas pats, kaip išbraukti soliaristika tokią, kokia ji yra. Kitokios, blaivios, rezignuojančios soliaristikos pradmenys ilgai laukė savo fundatoriaus. Praėjus penkeriems metams po Muntijaus mirties, kai jo knyga jau buvo tapusi bibliografine retenybe, balta varna, kurios negalėjai rasti nei soliarininkų rinkiniuose, nei filosofinių knygų saugyklose, atsirado jo mokykla, norvegų būrelis, kuriame ramų jo minčių dėstymą, individualiai traktuojamą perėmusių jo palikimą mąstytojų, pakeitė kandi, irzli Erlės Enesono ironija ir dar labiau suvulgarinta vartotojiška soliaristika, arba Felango „utilitaristika”. Jis reikalavo visą dėmesį skirti konkrečiai naudai, kurios galima pasisemti iš tyrinėjimų ir atsisakyti fantastiškų, tuščių vilčių pagimdytų norų užmegzti kontaktą tarp dviejų civilizacijų, siekti jų intelektualaus susivienijimo. Palyginus su negailestingu Muntijaus analizės aiškumu, visų jo mokinių raštai tėra tik priedėlis ar paprasta populiarizacija, išskyrus Enesono ir, rasi, Takatos veikalus. Beje, Muntijus jau pats viską padarė, pavadinęs pirmąją soliaristikos fazę „pranašų” periodu (prie jų jis priskyrė Gezę, Holdeną, Sevadą), antrąją—„didžiąja schizma” (vieningos soliarininkų bažnyčios suskilimą į daugybę kovojančių tikėjimų) ir pranašavo trečią fazę — dogmatizmo bei scholastinio sustabarėjimo, kuri ateis, kai bus ištirta viskas, kas yra tirtina. Tačiau taip neįvyko. Manding, Gibarianas buvo teisus, tardamas, kad likvidacinė Muntijaus išvada yra monumentalus suprastinimas, nutylintis viską, kas soliaristikoje prieštaringa religijos elementams, nes joje lėmė laikinas darbų pobūdis, kalbantis vien apie konkrečią, materialią aplink dvi saules skriejančią planetą.

Į Muntijaus knygą buvo įkištas dvilinkai sulenktas visiškai pageltęs atspaudas iš ketvirtinio leidinio,Parerga Solariana”, vienas pirmųjų darbų, kuriuos parašė Gibarianas, dar prieš imdamasis vadovauti Institutui. Po antrašte „Kodėl aš esu soliarininkas” buvo glaustai kone kaip dispozicija išvardinti konkretūs reiškiniai, motyvuojantys realią galimybę užmegzti kontaktą. Mat, Gibarianas priklausė tai bene paskutiniajai tyrinėtojų kartai, kuri turėjo drąsos grįžti į ankstyvuosius didybės bei optimizmo metus ir neišsigynė savotiško nužymėtas mokslo ribas peržengiančio tikėjimo, visiškai materialaus, pasikliaujančio, kad atkaklios ir nepaliaujamos pastangos duos gerų rezultatų.

Gibarianas rėmėsi taip gerai žinomais klasikiniais Eurazijos bioelektronikų Cho — En — Mino, Ngyalio ir Kavakazės tyrinėjimais. Jie įrodė, kad esama panašumo elementų tarp elektrinio smegenų darbo pobūdžio ir kai kurių plazmos ribose vykstančių išsikrovimų, kurie būna prieš pasirodant tokiems jos dariniams, kaip ankstyvosios stadijos polimoza ir suporintos soliaridės. Gibarianas atmetė pernelyg antropomorfines interpretacijas, visas tas mistifikuojančias psichoanalitinių, psichiatrinių, neurofiziologinių mokyklų tezes, kurios stengėsi priskirti dumblingam okeanui kai kurias žmogiškas ligas, kaip pavyzdžiui, epilepsiją (kurios analogai esantys mėšlungiški asimetriadų išsiveržimai), nes jis buvo vienas atsargiausių ir blaiviausiai mąstančių kontakto skelbėjų ir užvis labiausiai nekentė sensacijų. Jos, tiesą sakant, jau labai retai lydėdavo tą ar kitą atradimą.

Tokio pigiausio susidomėjimo bangą sukėlė ir mano diplominis darbas. Ir jis buvo čia, aišku, neišspausdintas, įkištas kažkur tarp mikrofilmų. Jame aš rėmiausi Bergmano ir Reinoldso atradimų studijomis; jiems pasisekė iš okeano plutos procesų mozaikos išskirti ir „išfiltruoti” sudėtinius procesus, lydinčius smarkiausias emocijas — sielvartą, skausmą, džiaugsmą; aš palyginau tuos įrašus su okeano srovių iškrova ir aptikau kreivių osciliaciją ir profiliavimą (tam tikrose simetriadų kupolo partijose, nepribrendusių mimoidų papėdėse ir kt.), rodančius įsidėmėtiną analogiją. To užteko, kad mano pavardė beregint pasirodytų bulvarinėje spaudoje po komiškom antraštėm, kaip antai: „Drebučiai sielvartauja” arba „Planetos orgazmas”. Tačiau tai išėjo man į naudą (taip bent maniau neseniai), nes Gibarianas, kuris, kaip ir kiekvienas soliarininkas, neskaitydavo visų tūkstančiais pasirodančių darbų, o ypač naujokų, atkreipė į mane dėmesį ir parašė laišką. Tas laiškas užvėrė vieną mano gyvenimo etapą ir atvėrė kitą.