Soliaris

PASITARIMAS

Gulėjau aukštielninkas, nieko negalvodamas, jos galva buvo padėta man ant peties. Užtvindžiusi kambarį tamsa atgijo. Girdėjau žingsnius. Sienos nyko. Virš manęs kažkas dunksojo ir vis kilo į begalinį aukštį. Aš sustingau tamsoje, kiaurai jos persmelktas, apglėbtas be prisilietimo, jutau jos standų, orą išstumiantį vaiskumą. Kažkur labai toli plakė širdis. Sukaupiau visą dėmesį, jėgų likučius ir laukiau agonijos. Ji neatėjo. Tik vis mažėjau, o nematomas dangus, nematomi horizontai, erdvė be formos, debesų, žvaigždžių, atitoldama ir didėdama, darė mane savo centru. Aš stengiausi įsisprausti į tai, ant ko gulėjau, bet po manim jau nebebuvo nieko ir tamsa jau nieko nebeslėpė. Aš sugniaužiau rankas, uždengiau jomis veidą. Jo jau nebuvo. Pirštai perėjo kiaurai, norėjau šaukti, rėkti…

Kambarys buvo melsvai pilkas. Baldai, lentynos, sienų kertės — viskas tarsi apvesta plačiais matiniais brūkšniais, be spalvos — vien kontūrai. Vaiski, perlinė baltuma tyloje už lango. Mano kūnas buvo šlapias nuo prakaito. Pažvelgiau jos pusėn, ji žiūrėjo į mane.

— Tau nutirpo petys?

— Ką?

Ji pakėlė galvą. Jos akys buvo tokios pat spalvos, kaip kambarys, pilkos, šviečiančios tarp juodų blakstienų. Pajutau jos kuždesio šilumą ir tik paskui supratau žodžius.

— Ne. A, taip.

Aš apkabinau jos pečius. Nuo prisilietimo mane nukrėtė šiurpas. Pamažu priglaudžiau ją antra ranka.

— Sapnavai blogą sapną?

— Sapną? Taip, sapną. O tu nemiegojai?

— Nežinau. Gal ir ne. Nenoriu miego. Bet tu miegok. Ko taip žiūri?

Aš prisimerkiau. Jaučiau tankų, lygų jos širdies plakimą ten, kur lėčiau plakė manoji. „Butaforija”, — pagalvojau. Tačiau manęs niekas nestebino, net mano paties abejingumas. Baimė ir neviltis jau buvo praėję. Buvau toli nuo jų, o, taip toli dar nėra buvęs niekas. Paliečiau lūpomis jos kaklą, nuslydau žemyn, į mažą, glotnų lyg kriauklelės vidus įdubimą prie gerklės. Ir čia plakė pulsas.

Pasirėmiau ant alkūnės. Jokių gaisų, jokios priešaušrio švelnumos, horizontą užliejo elektrinio žydrumo žara, pirmas spindulys pervėrė kambarį it strėlė, viskas sužiro šviesomis, vaivorykštiniai atspindžiai sutvisko veidrodyje, rankenose, nikeliniuose vamzdeliuose; rodėsi, jog šviesa plieskia į kiekvieną sutiktą plokštuma, tarsi norėdama išsivaduoti, išsprogdinti ankštą kambarį. Jau nebebuvo galima žiūrėti. Aš nusisukau. Harės vyzdžiai sumažėjo. Pilkos akys pažvelgė man į veidą.

— Ar jau diena? — paklausė ji slopiu balsu. Tai buvo pusiau sapnas, pusiau tikrovė.

— Čia visad šitaip, mieloji.

— O mes?

— Ką mes?

— Ilgai čia būsime?

Mane ėmė juokas. Bet kai duslus garsas išsprūdo man iš krūtinės, jis nebuvo panašus į juoką.

— Manau, kad ilgokai. Tu nenori?

Jos akių vokai nė nevirptelėjo. Harė įdėmiai žiūrėjo į mane. Ar ji mirkčioja? To nežinojau. Ji timptelėjo apklotą: ant jos peties pasimatė maža rausva trikampė dėmelė.

— Ko tu taip žiūri?

— Tu labai graži.

Ji šyptelėjo. Bet tai tebuvo mandagumas, padėka už komplimentą.

— Tikrai? Tu žiūri tarsi tu… tarsi aš…

— Ką?

— Tarsi ko ieškotum.

— Nekalbėk niekų!

— Ne. Tarsi galvotumei, kad man kažkas yra arba, kad tau kažko nepasakiau.

— Ką tu!

— Jeigu giniesi, tai tikrai taip yra. Bet kaip sau nori.

Už liepsnojančių langų tvenkėsi sustingusi melsva kaitra. Prisidengęs ranka akis, susiradau akinius. Jie gulėjo ant stalo. Atsiklaupiau lovoje, užsidėjau juos — ir pamačiau jos atspindį veidrodyje. Ji kažko laukė. Kai vėl atsiguliau šalia, ji nusišypsojo.

— O man? Staiga supratau.

— Akinių?

Aš atsikėliau ir ėmiau ieškoti stalčiuose, ant staliuko palangėje. Radau dvi poras, abi per dideles. Padaviau jai. Ji prisimatavo viena ir antrą. Jie smuko jai ant nosies galiuko.

Pratisai girgždėdamos, ėmė vertis langų sklendės. Akimirka, ir viduje Stoties, kuri it vėžlys įlindo į savo kiautą, stojo naktis. Apgraibom nuėmiau jai akinius ir drauge su savais padėjau po lova.

— Ką darysim? — paklausė ji.

— Kas daroma naktį: miegosim.

— Krisai. - Ką?

— Gal uždėti tau naują kompresą?

— Ne, nereikia. Nereikia… brangioji.

Kai ištariau tuos žodžius, pats nesupratau, ar apsimetinėju, ar ne, bet staiga tamsoje apkabinau apgraibom jos liaunus pečius ir, jausdamas jų virpesį, patikėjau, kad čia jinai. Nors… nežinau. Man staiga pasirodė, kad tai aš ją apgaudinėju, o ne ji mane, nes ji yra tiktai pati savimi.

Paskui aš migdžiausi dar keliskart, bet iš snaudulio mane vis išplėšdavo mėšlungis, besidaužanti širdis rimo palengva, mirtinai pavargęs glaudžiau ją prie savęs, ji rūpestingai lietė mano veidą, kaktą, labai atsargiai, tikrindama, ar neturiu karščio. Tai buvo Harė. Kitos, tikresnės negalėjo būti.

Kai taip pagalvojau, kažkas pasikeitė manyje. Aš lioviausi kovoti ir beregint užmigau.

Mane pažadino švelnus prisilietimas. Kaktą gaivino maloni vėsa. Mano veidą buvo užklojęs kažkas drėgnas ir minkštas. Paskui tas daiktas palengva atsidengė, ir aš pažvelgiau į palinkusį prie manęs Harės veidą. Ji abiem rankom gręžė marlę į porcelianinį dubenėlį. Salia stovėjo buteliukas skysčio nuo nudegimų. Ji nusišypsojo man.

— Na, ir miegi, — tarė ji, vėl dėdama marlę ant kaktos. — Ar skauda?

— Ne.

Aš pajudinau kaktos odą. Tikrai, nudegimų nebejutau. Harė sėdėjo ant lovos krašto, apsigaubusi vyrišku baltu su oranžiniais dryžiais maudymosi chalatu, jos juodi plaukai pažiro ant apykaklės. Rankoves buvo pasiraitojusi ligi alkūnių, kad nekliūtų.

Buvau baisiai išalkęs, gal dvidešimt valandų nieko neturėjau burnoje. Kai Harė nuėmė kompresą, aš atsikėliau. Staiga mano žvilgsnis krito į dvi greta gulinčias visiškai vienodas baltas sukneles su raudonom sagom — pirmą, kurią padėjau jai nusivilkti, perpjovęs iškirptę, ir antrą, kuria apsivilkusi, atėjo vakar. Šį kartą ji pati praardė žirklėmis siūlę. Sakė, kad užtrauktukas tikriausiai bus užsikirtęs.

Tos dvi vienodos suknelės buvo baisiausias dalykas, kokį pergyvenau ligšiol. Harė triūsė prie vaistų spintelės, tvarkydama ją. Aš vogčia nusisukau nuo jos ir ligi kraujo įsikandau ranką. Vis žiūrėdamas į tas dvi sukneles, tiksliau, vieną ir tą pačią, dukart pakartotą, ėmiau trauktis atbulas į duris. Iš čiaupo čiurlendamas vis bėgo vanduo. Atidariau duris, tyliai išsmukau koridoriun ir atsargiai jas uždariau.

Girdėjau, kaip kambaryje sroveno vanduo ir skambčiojo buteliukai. Staiga šitie garsai nutilo. Koridoriuje palubėje degė pailgos lempos, neaiški šviesos dėmė krito ant durų paviršiaus. Aš sukandau dantis ir laukiau, įsitvėręs rankenos, nors nesitikėjau galėsiąs ją išlaikyti. Staigus trūktelėjimas vos neišplėšė man jos iš rankos, bet durys neatsidarė, tik sutirtėjo ir ėmė baisiai treškėti. Apstulbęs paleidau rankeną ir pasitraukiau atbulas. Su durim darėsi kažkas nepaprasta: jų lygi plastmasinė plokštė įlinko tarsi spaudžiama iš mano pusės vidun, į kambarį. Emalė ėmė skilinėti smulkiais lopinėliais, atidengdama plieninę staktą, kuri rietėsi vis labiau. Dabar supratau: užuot stūmusi duris, kurios atsidarinėjo į koridorių, Harė stengėsi atidaryti jas, traukdama į save. Šviesos refleksas išsikreivino baltoje plokštėje it įgaubtame veidrodyje, pasigirdo smarkus trakštelėjimas, ir vientisa nežmoniškai išgaubta plokštė perskilo. Išplėšta iš lizdo rankena įlėkė į kambarį. Angoje beregint pasirodė kruvinos rankos, kurios nepaliovė traukusios — durys perlūžo pusiau, pakibo įstrižai ant vyrių ir man ant krūtinės kūkčiodama puolė pamėlusiu negyvu veidu būtybė, vilkinti baltą oranžiniais dryžiais chalatą.

Jeigu šis reginys nebūtų manęs suparalyžiavęs, aš turbūt būčiau bandęs pabėgti. Harė konvulsingai gaudė orą, jos galva daužėsi man į petį, net plaikstėsi išsitaršę plaukai. Apkabinęs pajutau, kad ji slysta man iš rankų. Prasispraudęs pro suskaldytas duris, įnešiau ją į kambarį, paguldžiau lovon. Jos nagai buvo pasruvę krauju ir aplaužyti. Kai atsuko ranką, pamačiau ligi gyvos mėsos nudraskytą delną. Aš pažvelgiau jai į veidą, atviros akys žiūrėjo pro mane be jokios išraiškos.

— Hare!

Ji kažką neaiškiai sumurmėjo.

Prikišau prie jos akies pirštą. Vokai užsimerkė. Priėjau prie vaistų spintelės. Lova sugirgždėjo. Atsisukau. Harė sėdėjo išsitiesusi ir išsigandusi žiūrėjo į kruvinas rankas.

— Krisai, — sudejavo ji, — aš… aš… Kas man yra?

— Susižeidei, lauždama duris, — tariau abejingai.

Kažkas pasidarė mano lūpoms, ypač apatinei, tarsi ja skruzdės bėginėtų. Prikandau ją.

Harė valandėlę žiūrėjo į nukarusius nuo staktos švarplėtus plastmasės gabalus, paskui nukreipė akis į mane. Jos smakras suvirpo, mačiau, kaip ji stengėsi įveikti baimę.

Atkirpau gabalą marlės, išėmiau iš spintelės miltelių pabarstyti žaizdai ir grįžau prie lovos. Viskas, ką nešiau, ūmai išslydo man iš rankų, stiklainėlis su kolodijum persprogo, bet aš net nepasilenkiau. Vaistai buvo nebereikalingi.

Pakėliau Harės ranką. Uždžiūvęs kraujas dar buvo aprietęs plonu ruoželiu nagus, bet žaizdos jau buvo užgijusios, o delnus aptraukusi jauna, rausva oda. Randai blanko akyse.

Aš atsisėdau, paglosčiau Harei veidą ir bandžiau jai nusišypsoti, nors negaliu pasakyti, kad man tas būtų pavykę.

— Kodėl taip padarei, Hare?

— Ne. Tai… aš?

Ji parodė akimis į duris.

— Taip. Neatsimeni?

— Ne. Tai yra, pamačiau, kad tavęs nėra, labai persigandau ir…

— Ir ką?

— Ėmiau tavęs ieškoti, pagalvojau, kad gal esi vonioje… Tik dabar pamačiau, kad užstojanti vonios duris spinta nustumta į šalį.

— O paskui?

— Nubėgau prie durų.

— Ir ką?

— Nepamenu. Kažkas bus atsitikę.

— Kas?

— Nežinau.

— O ką atsimeni? Kas buvo paskui?

— Sėdėjau čia, lovoje.

— O kaip tave atnešiau, neatsimeni?

Ji abejojo. Lūpų kampučiai nusviro, veidas buvo įtemptas.

— Berods… Galbūt… Pati nežinau.

Ji nuleido kojas ant grindų ir atsistojo. Priėjo prie suskaldytų durų.

— Krisai!

Apkabinau ją per pečius. Ji drebėjo. Ūmai atsisuko ir pažvelgė man į akis.

— Krisai, — kuždėjo ji, — Krisai.

— Nurimk.

— Krisai, o jeigu… Krisai, gal aš sergu nuomariu? Nuomaris, dievuliau! Man norėjosi juoktis.

— Ką tu, brangioji. Čia žinai, durys, na, čia tokios durys…

Mudu išėjome iš kambario, išorinės langų sklendės, pratisai girgždėdamos, atsivėrė, parodydamos sėdantį į okeaną saulės diską.

Pasukome į mažą virtuvėlę kitame koridoriaus gale. Šeimininkavome abu su Hare, išgriozdėme visas spinteles ir šaldytuvus. Aš tuoj pastebėjau, kad valgio gaminimas jai ne itin sekasi ir kad ji ne ką daugiau tesugeba, kaip tik atidarinėti konservų skardines, žodžiu, tiek, kiek ir aš. Aš prarijau dviejų tokių skardinių turinį ir išgėriau nebežinau kiek puodukų kavos. Harė irgi valgė, bet taip, kaip kartais valgo vaikai — nenorėdami daryti nemalonumo suaugusiems, netgi ne prisiversdami, o mechaniškai ir abejingai.

Paskui mudu nuėjome į mažą operacinę šalia radijo stoties. Aš turėjau vieną planą. Pasakiau Harei, kad noriu ją dėl viso pikto ištirti, pasodinau į sudedamą fotelį ir paėmiau iš sterilizatoriaus švirkštą bei adatas. Žinojau kone atmintinai, kas kur yra, taip buvome išmuštruoti Žemėje, Stoties kopijoje. Paėmiau jai iš piršto kraujo lašą, padariau tepinėlį, išdžiovinau jį ekshausteryje ir apdulkinau sidabro jonais aukštame vakuume.

Šio darbo konkretumas veikė raminamai. Harė, gulėdama ant sudedamos kėdės pagalvių, dairėsi po prigrūstą aparatų operacinę.

Tylą nutraukė trūkčiojantis vidaus telefono signalas. Pakėliau ragelį.

— Kelvinas, — tariau, nenuleisdamas akių nuo Harės, kuri dabar buvo apatiška, tarsi nukamuota paskutiniųjų valandų pergyvenimų.

— Tu operacinėje? Pagaliau! — išgirdau palengvėjimo atodūsį.

Kalbėjo Snautas. Aš laukiau, prispaudęs prie ausies ragelį.

— Turi „svečią”, a?

— Taip.

— Ir esi užsiėmęs?

— Taip.

— Mažučiai tyrimai, hm?

— O ką? Nori sužaisti šachmatų partiją?

— Liaukis, Kelvinai. Sartorijus nori pasimatyti su tavim. Tai yra, su mumis.

— Tai bent naujiena, — atsakiau nustebęs. — O kaip su… — nutraukiau ir užbaigiau:

— Ar jis vienas?

— Ne. Blogai išsireiškiau. Jis nori pasikalbėti su mumis. Susijungsime visi trys videofonu, tik ekranus pridengsime.

— Ak šitaip? Tai kodėl tiesiai man nepaskambino? Gėdijasi?

— Kažkas panašaus, — neaiškiai burbtelėjo Snautas. — Tai kaip?

— Kaip susitarsim? Na, sakykim, už valandos. Gerai?

— Gerai.

Mačiau jį ekrane, tik jo veidą, ne didesnį už delną. Valandėlę, tyliai zvimbiant laidui, jis akylai žvelgė man į akis. Galiausiai prabilo, kiek dvejodamas:

— Kaip tau sekasi?

— Pakenčiamai. O tau?

— Manau, kad truputį blogiau, negu tau. Ar galėčiau…

— Nori ateiti pas mane? — atspėjau aš. Pažvelgiau pro petį į Harę. Atlošusi galvą ant pagalvės, ji gulėjo, užsidėjusi koją ant kojos ir nesąmoningai, nuobodžiaudama, mėtė sidabrinį bumbulą, karantį ant grandinėlės prie fotelio atramos.

— Neliesk to, girdi? Neliesk! — išgirdau piktą Snauto balsą. Pamačiau ekrane jo profilį. Daugiau nieko nebegirdėjau, jis uždengė ranka mikrofoną, bet mačiau jo krutančias lūpas.

— Ne, negaliu ateiti. Gal paskui. Taigi už valandos, — tarė jis skubiai, ir ekranas užgeso.

Aš padėjau ragelį.

— Kas čia buvo? — abejingai paklausė Harė.

— Toks Snautas. Kibernetikas. Tu jo nepažįsti.

— Ar dar ilgai tai truks?

— O ką, nuobodžiauji? — paklausiau aš.

Įdėjau pirmą iš serijos preparatą į neutroninio mikroskopo kasetę ir vieną po kitos paspaudžiau spalvotus jungiklių skridinėlius. Jėgos laukai dusliai suūžė.

— Pramogų čia nedaug, ir jeigu mano kukli draugystė tavęs nepatenkins, bus prastai, — kalbėjau išsiblaškęs, darydamas pauzes tarp žodžių, tuo pat metu abiem rankom spausdamas didelę juodą galvutę, kurioje švietė mikroskopo okuliaras, ir sprausdamas akis giliai į minkštą guminę kriauklę. Harė kažką pasakė, bet aš neišgirdau. Mačiau iš viršaus, tarsi iš didelio aukščio milžinišką užlietą sidabrinės šviesos dykumą. Joje, apgaubti lengvo rūko, kūpsojo tarsi suaižėję ir sudūlėję plokšti kalnų rieduliai. Tai buvo raudonieji kūneliai. Išryškinau vaizdą ir, neatitraukdamas akių nuo okuliarų, nėriausi vis gilyn į sidabru tviskantį regėjimo lauką. Podraug sukiojau kairiąja ranka reguliuojamąją stalelio rankeną ir kai gulintis vienišas it riedulys raudonasis kraujo rutulėlis atsirado juodų siūlų susikryžiavime, dar labiau išdidinau vaizdą. Rodėsi, kad objektyvas užslinko ant deformuoto, įdubusiu viduriu eritrocito, kuris dabar atrodė lyg kalnų kraterio skridinėlis su juodais ryškiais šešėliais žiedinės sienelės įgriuvose. Paskui toji sienelė, šiurpsanti susikristalizavusiais sidabro jonų apnašais, išnyko už mikroskopo lauko ribų. Pasirodė drumsti tarsi pro opalinį vandenį matomi aptirpusios išlankstytos baltymų grandinės kontūrai. Stebėdamas juodoje sankryžoje vieną baltyminių nuotrupų sutirštėjimą, palengva stūmiau didinimo svertą tolyn, vis tolyn, kas minutę laukdamas, kada baigsis ši kelionė į gilumą; suplotas vienos molekulės šešėlis pripildė visą okuliarą, vaizdas išryškėjo — dabar!

Tačiau nieko neatsitiko. Turėjau pamatyti virpančias atomų dėmeles, panašias į tirtančius drebučius, bet jų nebuvo. Ekranas tviskėjo tyru sidabru. Pastūmiau svertą ligi galo. Aparatas piktai gaudė, bet aš vis nieko nemačiau. Pasikartojantis skardus signalas skelbė, kad aparatūra perkrauta. Dar kartą pažvelgiau į sidabrinę tuštumą ir išjungiau srovę.

Dirstelėjau į Harę. Ji kaip tik buvo beprasižiojanti žiovauti, bet tuoj mandagiai pakeitė žiovulį šypsena.

— Na, kaip ten mano reikalai? — paklausė ji.

— Labai geri, — atsakiau. — Maniau, kad… Geriau nė būti negali.

Aš vis žiūrėjau į ją, vėl jausdamas tas nelemtas skruzdėles ant apatinės lūpos. Kas gi atsitiko? Ką tai reiškia? Šis kūnas, pažiūrėti toks silpnas ir gležnas, o iš tikrųjų nesunaikinamas, pasirodė esąs sudėtas iš nieko? Trinktelėjau kumščiu į cilindrinį mikroskopo korpusą. Gal koks gedimas? Gal laukai nefokusuoja?.. Ne, žinojau, kad aparatūra veikia gerai. Buvau žengęs visom pakopom: ląstelės, baltyminis konglomeratas, molekulės — viskas atrodė taip, kaip tūkstantyje preparatų, kuriuos buvau matęs. Bet paskutinis žingsnis žemyn vedė niekur.

Paėmiau jai kraują iš venos ir perpyliau į matavimo cilindrą, padalinau jį porcijom ir ėmiausi analizės. Sugaišau ilgiau, negu tikėjausi, jau buvau atpratęs. Reakcijos buvo normalios. Visos. Nors galbūt…

Nulašinau koncentruotos rūgšties lašą ant raudono karoliuko. Lašas pradėjo rūkti, papilkėjo, apsitraukė nešvarių putų apnašu. Irimas. Denatūracija. Toliau, toliau! Aš ištiesiau ranką į mėgintuvėlį. Kai vėl pasižiūrėjau į lašą, stiklas vos neiškrito man iš rankos.

Po nešvarių putų sluoksneliu pačiame mėgintuvėlio dugne vėl ėmė augti tamsiai raudona masė. Rūgšties sudegintas kraujas atsistatinėjo! Tai buvo nesąmonė! To negalėjo būti!

— Krisai! — išgirdau tarsi iš labai toli. — Telefonas, Krisai!

— Kas? A, taip, ačiū.

Telefonas skambėjo jau seniai, bet aš tik dabar išgirdau. Pakėliau ragelį.

— Kelvinas.

— Snautas. Perjungiau liniją, taigi visi trys galime kalbėtis vienu metu.

— Sveikinu tamstą, daktare Kelvinai, — pasigirdo aukštas, sniaukrojantis Sartorijaus balsas.

Jis skambėjo taip, tarsi jo savininkas būtų žengęs ant pavojingai linguojančios pakylos — įtarus, budrus ir santūrus.

— Mano pagarba tamstai, daktare, — atsakiau aš.

Man norėjosi juoktis, bet nebuvau tikras, ar šio linksmumo priežastys man pakankamai aiškios, kad galėčiau jį sau leisti. Ir iš ko man juoktis? Aš laikiau kažką rankoje: mėgintuvėlį su krauju. Krestelėjau jį. Kraujas jau buvo sukrešėjęs. Gal viskas, ką neseniai mačiau, tėra haliucinacija? Gal man tik taip pasirodė?

— Norėjau pranešti kolegoms šiokius tokius samprotavimus, susijusius su… e… fantomais, — girdėjau ir podraug negirdėjau Sartorijaus balso. Jis tarsi brovėsi į mano sąmonę. Gyniausi nuo to balso, vis tebežiūrėdamas į mėgintuvėlį su sukrešėjusiu krauju.

— Pavadinkime juos padarais F, — skubiai pridūrė Snautas.

— Puiku.

Ekrano viduryje juodavo statmena linija, ženklinanti, kad priimu vienu metu du kanalus — abiejose jo pusėse turėjo būti mano pašnekovų veidai. Tačiau stiklas buvo tamsus ir tik siaura šviesos juostelė pagal rėmelius rodė, kad aparatūra veikia, bet ekranai kažkuo uždengti.

— Kiekvienas mūsų darė visokius bandymus… — Vėl tas pats atsargumas sniaukrojančiame balse. — Gal visų pirma pasikeistume savo žiniomis, o paskui aš galėčiau pranešti tai, ką nustačiau pats… Gal tamsta pradėkite, daktare Kelvinai…

— Aš?

Staiga pajutau Harės žvilgsnį. Padėjau mėgintuvėli ant stalo taip neatsargiai, kad jis nuriedėjo po stiklo štatyvu, ir, prisitraukęs koja aukštą trikojį, atsisėdau ant jo. Pirmu momentu norėjau atsisakyti, bet pats nustebęs, tariau:

— Gerai. Mažas pasitarimas? Puiku! Nepadariau, galima sakyti, nieko, bet kalbėti galiu. Vieną histologinį preparatą ir porą reakcijų. Mikroreakcijų. Susidariau įspūdį, kad…

Ligi to momento neturėjau supratimo, ką pasakyti. Omai

kažkas prasiveržė manyje.

— Viskas normalu, bet tai kamufliažas. Kaukė. Tai yra tam tikra prasme superkopija: reprodukcija tikslesnė už originalą. Vadinasi, ten, kur žmoguje aptinkame grūdėtumo pabaigą, struktūrinio dalomumo pabaigą, čia, panaudojus subatominę struktūra, kelias veda toliau.

— Palaukite! Kaip jūs tai suprantat? — pasiteiravo Sartorijus.

Snautas tylėjo. O gal tai jo dažnas alsavimas girdėjosi ragelyje? Harė pažvelgė mano pusėn. Aš supratau, kad susijaudinęs paskutiniuosius žodžius kone išrėkiau. Atsitokėjęs susigūžiau ant savo nepatogaus trikojo ir užsimerkiau. Kaip geriau paaiškinti?

— Galutinis konstrukcinis mūsų kūnų elementas yra atomai. Manau, kad padarai F yra sudaryti iš dalelių, mažesnių už paprastus atomus. Daug mažesnių.

— Iš mezonų?.. — pertarė Sartorijus. Jis nėmaž nenustebo.

— Ne, ne iš mezonų… Mezonus būtų galima pastebėti. Šios aparatūros dalomasis pajėgumas čia, pas mane, siekia dešimtį minus dvidešimtajame angstremo. Teisingai? Bet nieko ligi galo nematyti. Taigi ne mezonai. Gal veikiau neutrinas.

— Kaip tai įsivaizduojat? Juk neutrino konglomeratai yra nestabilūs…

— Nežinau. Aš ne fizikas. Galimas daiktas, kad juose stabilizuojasi koks jėgų laukas. Čia aš nenusimanau. Šiaip ar taip, struktūrą sudaro apie dešimt tūkstančių kartų mažesnės už atomus dalelės. Bet čia dar ne viskas! Jeigu baltymų molekulės ir ląstelės būtų sudarytos betarpiškai iš tų,mikroatomų”, tai jos turėtų būti atitinkamai mažesnės. Taip pat ir kraujo kūneliai, ir fermentai. Bet taip nėra. Iš to seka, kad visi baltymai, ląstelės, ląstelių branduoliai tėra kaukė! Tikroji struktūra, atsakinga už „svečio” funkcionavimą, slypi giliau.

— Betgi Kelvinai! — kone suriko Snautas.

Aš išsigandęs nutilau. Pasakiau „svečio”?! Taip, tačiau Harė neišgirdo. Beje, ji visvien nebūtų supratusi. Žiūrėjo pro langą, parėmusi galvą rankomis, jos švelnus taisyklingas profilis išsiskyrė purpurinės žaros fone. Ragelis tylėjo. Girdėjau tik tolimą kvėpavimą.

— Čia esama tiesos, — sumurmėjo Snautas.

— Taip, gali būti, — pridūrė Sartorijus. — Tik iškyla viena kliūtis — okeanas susideda ne iš tų hipotezinių Kelvino dalelių. Jis susideda iš paprastų.

— Bet gal jis sugeba sintezuoti ir tokias, — pareiškiau aš. Omai pajutau apatiją. Šis pokalbis nebuvo netgi juokingas. Jis buvo nereikalingas.

— Bet tai paaiškintų jų nepaprastą atsparumą, — subambėjo Snautas. — Ir regeneracijos tempą. Gal ten, gilumoje, net esama energijos šaltinio, juk jiems nereikia valgyti…

— Prašau žodžio, — atsiliepė Sartorijus.

Jis buvo nepakenčiamas! Kad bent jau nenukryptų nuo savo pasirinkto vaidmens!

— Aš noriu pakalbėti apie motyvus. Padarų F atsiradimo motyvus. Aš iškelčiau klausimą: kas yra padarai F? Tai nėra nei žmonės, nei tam tikrų žmonių kopijos, o tik materializuotos projekcijos to, kas slypi mūsų smegenyse apie tąjį žmogų.

Jo apibrėžimo taiklumas apstulbino mane. Tas Sartorijus, kad ir antipatiškas, vis dėlto nėra kvailas.

— Teisingai, — įsiterpiau aš.— Tai net paaiškina, kodėl pasirodo tokie, o ne kitokie žmo… padarai. Buvo atrinkti patys patvariausi atminties pėdsakai, labiausiai izoliuoti nuo visų kitų, nors, aišku, nė vienas toks pėdsakas negali būti visiškai atsiribojęs, ir „kopijuojant” jį buvo ar galėjo būti užgriebti kitų atsitiktinai netoliese pasitaikiusių pėdsakų likučiai, ir todėl ateivis kartais pasirodo daugiau žinantis, negu kad galėtų žinoti autentiškas asmuo, kurio pakartojimas jis turėtų būti…

— Kelvinai! — vėl šūktelėjo Snautas.

Nustebau, kad tik jisai sudrausdavo mane už neatsargius žodžius. Sartorijus, atrodo, jų nebijojo. Ar tai reiškė, kad jo „svečias” iš prigimties yra ne toks sumanus, kaip Snauto?

Akimirką įsivaizdavau kažkokį neužaugą kretiną, kuris dabar yra pas mokslininką daktarą Sartorijų.

— Taip, taip, mes tai pastebėjome, — atsakė Sartorijus. — Dabar pakalbėkim apie padarų pasirodymo motyvus…

— Visų pirma kažkaip natūraliai atsirado mintis, kad okeanas daro su mumis eksperimentą. Tačiau tai būtų veikiau… netikęs eksperimentas. Jeigu darome tyrimus, tai mokomės iš rezultatų, visų pirma iš klaidų, taigi kartodami juos, įnešame pataisas… O čia nė tokios kalbos negali būti. Tie patys padarai F pasirodo vėl… nepakoreguoti, papildomai neapginkluoti prieš mūsų… bandymus atsikratyti jais…

— Žodžiu, čia nėra funkcionuojančios kilpos su koreguojančiu atgaliniu ryšiu, kaip kad apibūdintų daktaras Snautas, — pareiškiau aš. — Ir kas iš to seka?

— Tik tas, jog kaip eksperimentas tai būtų… niekalas, visais kitais atvejais neįtikėtinas. Okeanas yra… preciziškas. Tą matome kad ir dvisluoksnėje F tvarinių konstrukcijoje. Ligi tam tikros ribos jie elgiasi taip, kaip elgtųsi… tikri… tikrieji…

Jis negalėjo išbristi.

— Originalai, — skubiai pagelbėjo Snautas.

— Taip, originalai. Bet kai situacija peržengia normalias vidutiniško… ė… originalo galimybes, tvarinio F sąmonė tarsi „išsijungia” ir jis ima veikti kitaip, nežmoniškai.

— Tai tiesa, — tariau aš, — bet šitaip mes tik sudarinėjame tų… tų tvarinių elgesio katalogą ir nieko daugiau. Tai tuščias dalykas.

— Aš taip nemanau, — užprotestavo Sartorijus.

Ūmai aš supratau, kuo jis taip mane erzino: jis ne kalbėjo, o sakė kalbą, visai kaip Instituto posėdyje. Matyt, kitaip nemokėjo.

— Čia mes susiduriame su individualybe. Okeanui ši sąvoka neegzistuoja. Taip privalo būti. Man rodosi, kolegos, kad toji mums… ė… opiausia, šokiruojanti eksperimento pusė jam visiškai išsprūsta, nes yra už jo supratimo ribų.

— Manote, kad tai nėra tyčios darbas?.. — paklausiau.

Šis tvirtinimas mane kiek suglumino, tačiau pagalvojęs sutikau, jog negalima jo nepaisyti.

— Taip. Aš netikiu jokia klasta, piktais kėslais, noru kuo skaudžiausiai užgauti… kaip tai daro kolega Snautas.

— Aš visai nepriskiriu jam jokių žmogiškų jausmų, — pirmąkart prabilo Snautas, — bet gal pasakytum, kaip tu aiškini tuos nuolatinius sugrįžimus?

— Gal jis įjungė kokį įrenginį, kuris kartoja vieną ir tą patį ciklą it patefono plokštelė, — tariau aš, slapta norėdamas, mažumėlę įgelti Sartorijui.

— Prašau jus, kolegos, — nesiblaškykime, — pareiškė sniaukrodamas daktaras. — Čia dar ne viskas, ką norėjau pasakyti. Normaliomis sąlygomis manyčiau, kad per anksti daryti netgi preliminarinį pranešimą apie savo darbų eigą, bet, atsižvelgdamas i specifinę situaciją, padarysiu išimtį. Man atrodo, kartoju, man atrodo (tuo tarpu negaliu kitaip pasakyti), jog kolegos Kelvino prielaidose esama tiesos. Turiu galvoje jo neutroninės struktūros hipotezę… Tokios sistemos mums buvo žinomos tik teoretiškai, ir mes nemanėme, kad jas galima stabilizuoti. Čia atsiranda neabejotinų šansų, nes sunaikinus jėgų lauką, kuris suteikia sistemai stabilumo…

Jau ankstėliau aš pastebėjau, kad tas tamsus daiktas, kuris dengė ekraną Sartorijaus pusėje, pasislinko: pačiame viršuje sušvito plyšelis ir pasimatė kažkoks rausvas palengva: judantis daiktas. Dabar tamsi plokštuma staiga nuslinko.

— Šalin! Šalin!!! — pasigirdo langelyje veriantis širdį Sartorijaus klyksmas. Ūmai nusvilusiame ekrane tarp besigalynėjančių su kažkuo daktaro rankų, apmautų parauktais antrankoviais, kokie vartojami laboratorijose, sutvisko auksinis panašus į diską daiktas, ir viskas užgeso, dar man nespėjus suvokti, kad tas auksinis apskritimas yra šiaudinė skrybėlė…

— Snautai? — tariau, giliai atsidusęs.

— Taip, Kelvinai, — atsakė man alsus kibernetiko balsas. Tą akimirką pajutau jam simpatiją. Ir aš tikrai nenorėjau

žinoti, kas pas jį svečiuojasi. — Šiam kartui užteks, a?

— Manau, — atsakiau aš. — Klausyk, jei galėsi, užeik apa — čion arba mano kambarin, gerai? — pasakiau greitai, kad jis nesuspėtų padėti ragelio.

— Gerai, — atsakė jis. — Tik nežinau, kada. Tuo ir baigėsi probleminė diskusija.