Soliaris

SARTORIJUS

Koridorius buvo tuščias. Iš pradžių jis ėjo tiesiai, paskui suko dešinėn. Niekad nebuvau buvęs Stotyje, bet treniruodamasis šešias savaites gyvenau jos tikslioje kopijoje, esančioje Institute, Žemėje. Žinojau, kur veda laipteliai aliuminėm pakopėlėm.

Bibliotekoje buvo tamsu. Apgraibom suradau jungiklį. Kai susiieškojau kartotekoje pirmąjį Soliario metraščio tomą drauge su priedu ir paspaudžiau mygtuką, užsižiebė raudona lempelė. Patikrinau registratoriuje — knyga buvo pas Gibarianą, taipgi ir kita, „Mažasis apokrifas”. Užgesinau šviesą ir nulipau apačion. Bijojau įeiti į jo kabiną, nors pirmiau ir girdėjau jos žingsnius. Ji galėjo ten sugrįžti. Stovėjau valandėlę prie durų, paskui, sukandęs dantis, nugalėjau save ir įėjau.

Apšviestas kambarys buvo tuščias. Ėmiau kilnoti gulinčias palangėj ant grindų knygas, paskui nuėjau prie spintos ir uždariau ją. Negalėjau žiūrėti į tuščią vietą tarp kombinezonų. Palangėje metraščio priedo nebuvo. Dėliojau metodiškai tomą po tomo, kolei prisikasęs prie paskutinės knygų šūsnies, gulinčios tarp lovos ir spintos, aptikau ieškomąjį tomą.

Vyliausi rasiąs jame kokią nuorodą, ir iš tikrųjų pavardžių rodyklėje buvo įdėta juostelė. Joje raudonu pieštuku buvo užrašyta pavardė, kuri man nieko nesakė: Andrė Bertonas. Knygoje ji buvo paminėta du kartus. Iš pradžių susiradau pirmąją vietą ir sužinojau, kad Bertonas buvo rezervinis Šanahano laivo pilotas. Antrąkart jo pavardę aptikau, pervertęs šimtą su viršum puslapių.

Nusileidusi Soliaryje, ekspedicija elgėsi labai atsargiai, tačiau kai po šešiolikos dienų paaiškėjo, kad plazminis okeanas ne tik nerodo jokių agresyvumo žymių, o traukiasi nuo kiekvieno priartinto prie jo paviršiaus daikto ir kaip begalėdamas vengia betarpiško kontakto su aparatais bei žmonėmis, Šanahanas ir jo pavaduotojas Timolis ėmė nebesilaikyti kai kurių griežtų atsargumo taisyklių, kadangi jos nepaprastai sunkino ir vilkino darbą.

Tada ekspedicija buvo padalinta į mažas, dviejų ir trijų asmenų grupeles, kurios skraidė virš okeano kartais kelių šimtų mylių aukštyje; supantys darbų teritoriją spinduliuotuvai, anksčiau vartojami kaip priedanga, buvo palikti bazėje. Pirmosios keturios dienos po šitų pakeitimų praėjo be jokių įvykių, tik kartas nuo karto sugesdavo skafandrų deguonies aparatūra, kadangi išmetimo vožtuvai pasirodė esą jautrūs nuodingos atmosferos veikimui. Todėl juos reikėjo beveik kasdien keisti naujais. “

Penktąją dieną, dvidešimt pirmąją skaičiuojant nuo nusileidimo momento, du tyrinėtojai, Karučis ir Fechneris (pirmasis buvo radiobiologas, o antrasis fizikas) išskrido tyrinėti okeano mažu dviviečiu aeromobiliu. Tai buvo ne skraidymo aparatas, o gliseris, kuris juda ant suslėgto oro pagalvės.

Kai jiedu negrįžo po šešių valandų, Timolis, kuris vadovavo bazei nesant Šanahanui, paskelbė aliarmą ir išsiuntė į paieškas visus, kas tik buvo laisvas bazėje.

Fatališkai susiklosčius aplinkybėms, tą dieną, praėjus kokiai valandai po tyrinėjimo grupių išvykimo, nutrūko radijo ryšys. To priežastis buvo didelė raudona dėmė saulėje, kuri skleidė stiprų korpuskulinį spinduliavimą, siekiantį viršutiniuosius atmosferos sluoksnius. Veikė tik ultratrumpųjų bangų aparatai, kuriais tegalima buvo palaikyti ryšį maždaug dvidešimt kelių mylių atstumu. Be to, prieš saulės nusileidimą užslinko rūkas, ir ieškojimus teko nutraukti.

Kai jau gelbėjimo grupės buvo begrįžtančios į bazę, viena jų aptiko aeromobilį tik už aštuoniasdešimt mylių nuo kranto. Variklis veikė, ir mašina nesužalota kabojo virš bangų. Permatomoje kabinoje tebuvo vienas Karučis. Jis buvo be sąmonės.

Aeromobilį atitempė į bazę, o Karučį pavedė gydytojų priežiūrai; dar tą patį vakarą jis atgavo sąmonę. Apie Fechnerio likimą jis negalėjo nieko pasakyti. Tik atsiminė, jog, besiruošiant grįžti, jis pradėjo dusti. Jo aparato kvėpavimo vožtuvas ėmė užsikirsti ir su kiekvienu įkvėpimu į skafandro vidų patekdavo nedidelė nuodingų dujų dozė.

Fechneris, stengdamasis pataisyti jo aparatą, turėjo atsisegti diržus ir atsistoti. Tai buvo paskutinis dalykas, kurį prisiminė Karučis. Įvykiai, pasak specialistų, matyt, bus vystęsi taip: taisydamas Karučio aparatą, Fechneris atidarė kabinos stoglangį, veikiausiai todėl, kad po žemu kupolu negalėjo laisvai judėti. Tai buvo realu, nes tokių mašinų kabinos nėra hermetiškos ir tik apsaugo nuo atmosferinių įtakų ir vėjų. Vykdant šias manipuliacijas, matyt, sugedo Fechnerio deguonies aparatas, ir jis, netekęs orientacijos, išvirto pro atdarą kupolą ir nukrito į okeaną.

Tokia pirmosios okeano aukos istorija. Kūno ieškojimas — su skafandru jis privalėjo plaukioti ant bangų — nedavė rezultatų. Beje, gal jis ir plaukiojo. Kruopščiai išnaršyti tūkstančius kvadratinių mylių kone be paliovos rūko lopiniais nuklotos banguojančios dykumos buvo tiesiog neįmanoma.

Ligi sutemstant — grįžtu prie ankstyvesnių įvykių — sugrįžo visi gelbėjimo aparatai, išskyrus didelį krovininį malūnsparnį, kuriuo buvo išskridęs Bertonas.

Jis pasirodė virš bazės kone po valandos, užstojus sutemom, kai jau rimtai buvo susirūpinta. Bertoną buvo ištikęs nervinis šokas. Išlipęs iš aparato, jis tuoj puolė bėgti, sulaikytas rėkė ir verkė. Buvo labai keista matyti tokioj būklėj vyrą, išskraidžiusį kosmose septyniolika metų, kartais sunkiausiom sąlygom.

Gydytojai tarė, kad Bertonas bus apsinuodijęs. Po dviejų dienų Bertonas, kuris net atgavęs tam tikrą pusiausvyrą nenorėjo nė valandėlei išeiti iš pagrindinės ekspedicijos raketos nei artintis prie lango, pro kurį atsivėrė vaizdas į okeaną — pareiškė norįs duoti raportą apie savo skridimą. Jis primygtinai to reikalavo, tvirtindamas, jog tai esąs didžiausios svarbos dalykas.

Išnagrinėjusi šį raportą, ekspedicijos taryba pripažino, kad tai yra liguistos, atmosferos dujų apnuodytos vaizduotės padarinys, ir prijungė ne prie ekspedicijos istorijos, o prie Bertono ligos istorijos. Tuo viskas ir baigėsi.

Šitiek aš radau metraščio priede. Man buvo aišku, kad svarbiausias čia yra pats Bertono raportas — tai, kas privedė šį prityrusį pilotą prie nervinio sukrėtimo. Vėl ėmiau kraustyti knygas, bet „Mažojo apokrifo” surasti nepavyko. Aš labai pavargau, todėl atidėjau tolimesnius ieškojimus ligi rytojaus ir išėjau iš kambario.

Eidamas pro aliuminius laiptus, pamačiau ant jų iš viršaus krintančios šviesos lopus. Vadinasi, Sartorijus dar tebedirba, taip vėlai! Pagalvojau, kad reikia su juo susitikti.

Viršuje buvo kiek šilčiau. Plačiame, žemame koridoriuje dvelkė vėjelis. Popieriaus juostelės pleveno virš ventiliacijos angų. Didžiosios laboratorijos durys buvo padarytos iš storos grublėto stiklo plokštės, įstatytos į metalinius rėmus. Iš vidaus stiklas buvo uždengtas kažkuo tamsiu; šviesa sklido tik pro siaurus palubės langus. Paspaudžiau rankeną. Kaip ir tikėjausi, durys nepajudėjo. Viduje buvo tylu, tik kartas nuo karto girdėjosi silpnas lyg dujų liepsnelės šnypštimas. Pasibeldžiau — jokio atsakymo.

— Sartorijau! — pašaukiau. — Daktare Sartorijau! Čia aš, naujokas Kelvinas! Turiu su tamsta pasimatyti, prašom atidaryti!

Silpnas čežėjimas, tarsi kas žengtų per suglamžytą popierių, ir vėl tyla.

— Čia aš, Kelvinas! Juk esate apie mane girdėjęs! Atskridau „Prometėju” prieš porą valandų! — šaukiau, pridėjęs lūpas prie plyšelio tarp staktos ir durų. — Daktare Sartorijau! Čia nieko nėra, tik aš! Prašom atidaryti.

Tyla, Paskui vos girdimas šnaresys. Keletą kartų kažkas džergžtelėjo, labai aiškiai, lyg dėliojant metalinius įrankius ant metalinio padėklo. Ir staiga… aš apstulbau. Pasigirdo serija smulkučių žingsniukų, tarsi bėgiotų vaikas. Tankus, skubrus mažų kojyčių trepsėjimas. Nebent… nebent kas imitavo jas nepaprastai mitriai, barbendamas pirštais į kokią tuščią gerai rezonuojančią dėželę.

— Daktare Sartorijau!! — subliuvau aš. — Atidarot tamsta ar ne?!

Jokio atsakymo, tik vėl tas vaikiškas lakstymas ir podraug keletas sparčių silpnai girdimų, plačių žingsnių. Atrodė, kad žmogus eina pirštų galais. Bet jeigu eina, tai juk negali tuo pat metu imituoti vaiko žingsnių? „Bet pagaliau kokia čia man bėda!” — pagalvojau aš ir jau nebetvardydamas užplūdusio įtūžio, surikau:

— Daktare Sartorijau!!! Ne tam skridau šešiolika mėnesių, kad žiūrėčiau čia jūsų komedijų!!! Skaičiuoju ligi dešimties. Paskui laužiu duris!!!

Abejojau, ar man tai pavyks.

Dujinio pistoleto čiurkšlė nėra labai stipri, tačiau buvau pasiryžęs kaip nors įvykdyti savo grasinimą, nors ir būtų reikėję ieškoti sprogmenų, kurių tikriausiai nestigo sandėlyje. Tariau sau, kad man nevalia nusileisti, negaliu lošti tomis beprotybės paženklintomis kortomis, kurias bruka man į rankas situacija.

Pasigirdo keistas garsas lyg kas su kuo galynėtųsi arba ką stumtų, užuolaida iš vidaus atsitraukė gal per pusę metro, lieknas šešėlis krito ant matinių tarsi apšerkšnijusių durų plokštės, ir pakimęs diskantas prabilo:

— Atidarysiu, bet prižadėkite, kad neisite vidun.

— Tai kam tąsyk ketinate atidaryti!? — riktelėjau aš.

— Išeisiu pas jus.

— Gerai. Prižadu.

Lengvai spragtelėjo pasuktas spynoje raktas, paskui tamsi figūra, užstojusi pusę durų, vėl aklinai užtraukė užuolaidą, pasigirdo kažkoks nesuprantamas bruzdėjimas — lyg sutreškėjo stumdomas medinis staliukas, paskui šviesios durys prasivėrė, ir Sartorijus prasmuko koridoriun.

Jis stovėjo prieš mane, užstodamas duris. Buvo nepaprastai aukštas, liesas, atrodė, kad po kreminiu triko tėra vieni kaulai. Kaklą buvo apsimuturiavęs juoda skarele; per petį kabojo dvigubai sulenktas reagentų apdegintas apsauginis laboratorinis apsiaustas. Nepaprastai siaurą galvą laikė pakreipęs į šoną. Kone pusę jo veido dengė išgaubti juodi akiniai, tad akių pamatyti negalėjau. Jo buvo ilgas apatinis žandikaulis, pamėlusios lūpos ir didžiulės tarsi nušalusios irgi pamėlusios ausys. Nesiskutęs. Ant riešų karojo raiščiais užkabintos priešspindulinės raudonos gumos pirštinės. Stovėjome taip valandėlę, žvelgdami į kits kitą su neslepiamu neprielankumu. Jo plaukų likučiai (atrodė, tarsi pats būtų kirpęsis ežiuku mašinėle) buvo švino spalvos, veidas apžėlęs žilais šeriais. Kakta įdegusi, kaip Snauto, bet įdegimas baigėsi maždaug ties kaktos viduriu horizontalia linija. Matyt, saulėje jis mūvėjo kokią kepurėlę.

— Klausau, — tarė jis pagaliau.

Man rodėsi, kad jis ne tiek laukia, ką jam pasakysiu, kiek klausosi įsitempęs, kas dedasi jam už nugaros, vis remdamasis pečiais į stiklinę plokštę. Gerą valandėlę nežinojau ką sakyti, bijojau leptelti kokią kvailystę.

— Vadinuosi Kelvinas… turite būti girdėjęs apie mane, — pradėjau. — Esu, tai yra… buvau Gibariano bendradarbis…

Jo liesas visas statmenų raukšlių išvagotas veidas — šitaip tikriausiai atrodė Don Kichotas — buvo be jokios išraiškos. Juoda nukreipta į mane akinių plokštė be galo trukdė man kalbėti.

— Sužinojau, kad Gibarianas… kad jo nebėra. — Man užgniaužė kvapą.

— Taip. Klausau?..

Šie žodžiai nuskambėjo nekantriai.

— Jis nusižudė?.. Kas rado kūną, jūs ar Snautas?

— Kodėl jūs kreipiatės į mane? Argi daktaras Snautas jums nepasakė?..

— Norėjau išgirsti ką jūs galite šiuo klausimu pasakyti…

— Jūs psichologas, daktare Kelvinai?

— Taip. O ką?

— Mokslininkas?

— Taip. Ką tas turi bendro…

— Maniau, kad esate kriminalinis valdininkas ar policininkas. Dabar dvi valandos keturiasdešimt minučių, o jūs, užuot stengęsis įsitraukti į Stotyje vykdomų darbų eigą, kas būtų savaime suprantama, negana to, kad mėginote įžūliai įsiveržti į laboratoriją, dar tardote mane tarsi būčiau įtariamas.

Aš susivaldžiau visom išgalėm, net prakaitas išpylė kaktą.

— Jūs esate įtariamas, Sartorijau! — tariau slopiu balsu. Norėjau žūtbūtinai jį įgelti, todėl pridūriau įsiutęs:

— Ir puikiai tai žinote!

— Jeigu jūs, Kelvinai, to neatšauksite ir neatsiprašysite manęs, paduosiu skundą radijo raportu!

— Už ką man atsiprašinėti? Už tai, kad užuot priėmęs mane, užuot dorai supažindinęs su tuo, kas čia dedasi, jūs užsidarote ir užsibarikaduojate laboratorijoj?! Ar jūs galutinai išprotėjote?! Kas jūs pagaliau esate — mokslininkas ar niekingas bailys?! A? Gal atsakytumėt man?!

Nė pats nežinau, ką rėkiau. Jis nė nekrustelėjo. Tik išblyškusia poringa oda varvėjo dideli prakaito lašai. Staiga aš supratau: jis išvis manęs nesiklauso! Paslėpęs už nugaros abi rankas, jis visom jėgom laikė duris, kurios lengvai sudrebėjo, tarsi kas spaustų jas iš kitos pusės.

— Eikite… — pralemeno jis keistu, plonu balsu. — Jūs… dėl dievo! Eikite! Eikite apačion, aš ateisiu, ateisiu, padarysiu viską, ko panorėsite, tik prašau, eikite!!!

Jo balse buvo tokia kančia, jog aš, aiškiai suglumęs, instinktyviai pakėliau abi rankas, norėdamas padėti jam prilaikyti duris, nes aiškiai mačiau, kaip jis stengiasi, bet jis klaikiai suriko, tarsi būčiau peiliu užsimojęs, tad aš ėmiau trauktis atbulas, o jis čia šaukė falcetu,Eik! eik!” — čia vėl: „Grįžtu jau! Jau grįžtu! Jau grįžtu!!! Ne, ne!!!”

Jis pravėrė duris ir puolė vidun. Man pasirodė, kad jo krūtinės aukštyje švystelėjo kažkoks auksinis daiktas, tarsi koks blizgantis diskas. Dabar laboratorijoje girdėjosi kažkoks bruzdėjimas, užuolaida švystelėjo į šoną, stikliniame ekrane šmėstelėjo didelis aukštas šešėlis, užuolaidos grįžo savo vieton, ir jau nebebuvo nieko matyti. Kas ten dėjosi!? Sutrepsėjo žingsniai, triukšmingos lenktynės liovėsi, šaižiai džergžtelėjo stiklas, ir išgirdau krykščiantį vaiko juoką…

Kojos man drebėjo, apsidairiau į visas puses. Buvo tylu. Atsisėdau ant žemos plastikinės palangės. Sėdėjau gal ketvirtį valandos, nė pats nežinau, ar laukdamas kažko, ar tiesiog taip baisiai priveiktas, kad net nesinorėjo atsistoti. Galva sprogte sprogo. Kažkur aukštai išgirdau pratisą džeržgesį, ir viskas aplinkui nušvito.

Iš savo vietos mačiau tik dalį koridoriaus, kuris juosė laboratoriją. Ši patalpa buvo pačiame Stoties viršuje, po pat aukštutiniu šarvų skydu. Išorinės sienos čia buvo įdubusios ir nuožulnios, su panašiais į šaunamąsias angas langais, išdėstytais kas keli metrai. Išorinės sklendės kaip tik kilo į viršų, melsva diena baigėsi. Pro storus stiklus plykstelėjo akinanti šviesa. Kiekviena nikelinė lystelė, kiekviena rankena sutvisko it maža saulė. Laboratorijos durys — toji didelė grublėto stiklo plokštė — nušvito lyg pakuros anga. Aš žiūrėjau i savo papilkėjusias toje pamėkliškoje šviesoje sudėtas ant kelių rankas. Dešinėje laikiau dujinį pistoletą, neturėjau supratimo, kada ir kaip ištraukiau jį iš dėklo. Įdėjau atgal. Jau žinojau, kad nepadėtų netgi atomsvaidis; ką gi galėčiau su juo daryti? Išversti duris? Įsibrauti laboratorijon?

Atsistojau. Nyrantis už okeano panašus į vandenilio sprogimą diskas pasiuntė man horizontalų pluoštą kone materialių spindulių. Kai jie pasiekė skruostą (aš jau lipau laiptais žemyn), pajutau lyg įkaitintos geležies prisilietimą.

Nulipęs ligi pusės laiptų, apsigalvojau ir grįžau viršun. Apėjau aplink laboratoriją. Kaip jau sakiau, ją juosė koridorius. Nuėjęs apie šimtą žingsnių, atsidūriau kitoje pusėje, prieš visiškai panašias stiklines duris. Nebandžiau jų atidaryti, žinojau, kad yra užrakintos.

Ieškojau kokio langelio plastikinėje sienoje, kokio plyšelio; mintis slaptai stebėti Sartorijų man neatrodė niekšinga. Norėjau atsikratyti spėliojimų ir sužinoti tiesą, nors neįsivaizdavau, kaip ją suprasiu.

Man šovė į galvą, kad į laboratorijos sales šviesa sklinda pro lubų langus, prakirstus šarvuose, ir jeigu išeičiau laukan, gal galėčiau pažvelgti pro juos į laboratoriją. Reikėtų nulipti apačion, pasiimti skafandrą ir deguonies aparatą. Stovėjau prie laiptų, svarstydamas, ar verta tai daryti. Labai galimas daiktas, kad viršutinių langų stiklai matiniai. Bet kas gi man beliko? Nulipau į vidurinį aukštą. Turėjau praeiti pro radijo stotį. Durys buvo atlapos. Snautas sėdėjo fotelyje kaip buvau jį palikęs. Jis miegojo, bet išgirdo mano žingsnius ir krūptelėjęs atsimerkė.

— Alio, Kelvinai! — pašaukė kimiu balsu. Aš tylėjau.

— Na kaip, sužinojai ką nors? — paklausė.

— O kaipgi, — atsakiau iš lėto. — Jis ne vienas. Snautas perkreipė lūpas.

— Na mat. Tai jau šis tas. Turi svečių, sakai?

— Nesuprantu, kodėl nenorite pasakyti, kas čia dedasi, — tariau lyg tarp kitko. — Juk būdamas čia vis vien sužinosiu, anksčiau ar vėliau. Tai kam tos paslaptys?

— Suprasi, kai tave patį aplankys svečiai, — atsakė Snautas. Man rodėsi, kad jis kažko laukia ir jam nelabai norisi kalbėti.

— Kur eini? — paklausė, kai aš apsisukau. Aš neatsakiau.

Raketodrome niekas nepasikeitė. Ant pakylos stovėjo kiaurai atdara mano apsvilusi kapsulė. Priėjau prie stovo su skafandrais, ir staiga visiškai netekau noro eiti laukan. Apsisukau vietoje ir nulipau stačiais laiptais apačion, kur buvo sandėliai.

Siaurame koridoriuje buvo prikrauta balionų ir viena ant kitos sustatytų dėžių. Pliko metalo sienos melzganai blizgėjo šviesoje. Dar keliasdešimt žingsnių, ir po skliautais pasirodė balti apšerkšniję šaldymo aparatūros vamzdžiai. Nuėjau pagal juos. Jie vedė pro stora plastikine apykakle pridengtą movą į sandariai uždarytą patalpą. Kai atidariau sunkias, sulig dviem plaštakom storumo guma apkaltais pakraščiais duris, į mane padvelkė ligi pat kaulų smelkiantis šaltis. Sudrebėjau. Iš apšerkšnijusių gyvatukų tankynės buvo nukarę ledokšniai… Čia taip pat stovėjo sniego sluoksniu apsitraukusios dėžės, dėželės, lentynose pasieniais buvo prikrauta skardinių ir permatomu plastiku apvyniotų kažkokių gelsvų riebalų luitų.

Gilumoje statinės pavidalo lubos leidosi žemyn. Ten kabojo stora ledo adatėlėm žaižaruojanti užuolaida. Praskleidžiau jos kraštą. Ant aliuminių grotų gulėjo pilka drobule apklotas kažkoks didelis, pailgas pavidalas. Kilstelėjau palos pakraštį ir pamačiau perkreiptą Gibariano veidą. Juodi plaukai su žila sruoga virš kaktos buvo glotniai prigulę prie kaukolės. Smarkiai išsišovęs Adomo obuolys užlaužtame kakle. Išdžiuvusios akys žvelgė stačiai į lubas, vienos akies kamputyje susitvenkęs drumstas sušalusio vandens lašelis. Šaltis mane kiaurai persmelkė, aš verste prisiverčiau nekalenti dantimis. Vis tebelaikydamas marškos kampą, kita ranka paliečiau jo skruostą. Atrodė, lyg būčiau palietęs sušalusią pliauską. Neskusta oda pašiurpusi, su prasikalusiais juodais taškeliais. Lūpose sustingusi begalinės niekinamos kantrybės išraiška. Nuleisdamas marškos kampą, pastebėjau, kad kitapus lavono iš po klosčių išlindę keletas juodų pailgų karolių ar pupelių grūdų, nuo mažiausio ligi didelio. Aš nustėrau.

Tai buvo basų kojų pirštai, regimi iš pėdų pusės, pailgi pirštų minkštimėliai buvo kiek prasiskėtę. Po suglamžytu drobulės kampu gulėjo prisiplojusi negrė.

Ji gulėjo kniūpsčia, tarsi kietai įmigusi. Colis po colio nutraukiau storą audeklą. Galva, apaugusi susiraizgiusiom mažom melsvom garbanėlėm gulėjo juodo stambaus peties įlinkime. Pro blizgančią nugaros odą buvo išsišovę stuburo slanksteliai. Didžiulis kūnas nekrutėjo. Dar kartą pažvelgiau į basus jos kojų padus, ir mane apstulbino keistas dalykas: jie nebuvo susiploję nei sugrubę nuo svorio, kurį turėjo pakelti, jų oda net nebuvo suragėjusi nuo vaikščiojimo basom, ji buvo tokia pat plona, kaip pečių ar rankų.

Šį įspūdį patikrinau palietęs jas, tai man buvo kur kas sunkiau, negu paliesti negyvą kūną. Tada atsitiko neįtikėtinas dalykas: šis dvidešimt penkių laipsnių šaltyje gulintis kūnas buvo gyvas, jis pajudėjo. Negrė prisitraukė koją it miegantis šuo, kai jį paimi už letenos. „Sušals čia”,— pagalvojau aš, bet jos kūnas buvo ramus ir nelabai šaltas, pirštų galais dar jutau švelnų prisilietimą. Žengiau atatupstas už užuolaidos, nuleidau ją ir grįžau koridoriun. Man pasirodė, kad jame neapsakomai karšta. Laiptai vėl atvedė mane prie pat raketodromo. Atsisėdau ant rulonu suvynioto parašiuto ir susiėmiau rankom galvą. Jaučiausi it sumuštas. Nežinojau, kas su manim dedasi. Buvau sugniuždytas, mano mintys slydo į kažkokią prarają, sąmonės netekimas, mirtis, man rodėsi neapsakoma, nepasiekiama malonė.

Pas Snautą ar Sartorijų man nebuvo ko eiti, neįsivaizdavau, kad kas galėtų sujungti į visumą tai, ką ligšiol pergyvenau, ką mačiau, ką liečiau savo rankomis. Vienintelis išsigelbėjimas, priebėga, paaiškinimas buvo pamišimo diagnozė. Taip: būsiu išėjęs iš proto, tuojau pat, kai tik nutūpiau čia. Okeanas šitaip veikė mano smegenis — aš pergyvenau haliucinaciją po haliucinacijos, o jeigu taip, tai nereikia eikvoti jėgų, veltui stengiantis išspręsti tikrovėje neegzistuojančią mįslę, o ieškoti medicinos pagalbos, iššaukti per radiją,Prometėją” ar kokį kitą laivą, pasiųsti SOS signalus…

Tada atsitiko tai, ko visai nesitikėjau: pagalvojęs, kad pamišau, aš nusiraminau.

Aš dabar net labai gerai supratau Snauto žodžius — jeigu tarsim, kad išvis egzistuoja kažkoks Snautas ir kad esu su juo kažkada kalbėjęsis. Juk haliucinacijos galėjo prasidėti daug anksčiau. Kas žino, gal aš vis dar tebesu „Prometėjo” laive, ištiktas staigios protinės ligos; gal viskas, ką pergyvenau, tebuvo mano suerzintos vaizduotės padarinys. Tačiau jei sirgau, galėjau pasveikti, ir tai man teikė išsigelbėjimo vilties, kurios anaiptol negalėjau įžvelgti šiame vos keletą valandų trunkančiame Soliario pergyvenimų košmare.

Todėl visų pirma reikėjo atlikti kokį logiškai apgalvotą eksperimentą su pačiu savim — experimentum crucis (Lot. pažodžiui — išbandymas kryžium.) — kuris parodytų, ar aš iš tikrųjų išėjau iš proto ir tapau savo paties vaizduotės kliedesių auka, ar mano pergyvenimai, nors absurdiški ir neįtikėtini, yra realūs.

Šitaip samprotavau, žiūrėdamas į metalinį kronšteiną, į kurį rėmėsi raketodromo konstrukcija. Tai buvo išsikišęs iš sienos išgaubtomis plokštėmis išklotas plieninis stiebas, nudažytas šviesiai žalia spalva; keliose vietose kokio metro aukštyje dažai buvo apsilupinėję, matyt, juos bus nutrynę pro čia riedantys raketiniai vežimėliai. Aš paliečiau plieną, šildžiau jį valandėlę delnu, pabarbenau į nuvalcuotą apsauginę plokštę; ar gali kliedesys pasiekti tokį realumo laipsnį? Gali — atsakiau pats sau; šiaip ar taip, tai buvo mano specialybė, čia aš nusimaniau.

O ar galima sugalvoti tokį išbandomąjį eksperimentą? Iš pradžių man atrodė, kad ne, nes mano nesveikos smegenys (jeigu jos iš tikrųjų nesveikos) produkuos visokias iliuzijas, kokių iš jų pareikalausiu. Juk ne tik sergant, bet ir normaliausiai sapnuojant pasitaiko, kad kalbamės su mums nepažįstamais žmonėmis, užduodame tiems sapno vaidiniams klausimus ir girdime jų atsakymus; be to, nors tos būtybės iš tikrųjų tėra mūsų psichikos padariniai, lyg kokios laikinai atsiribojusios jos pseudosavarankiškos dalelės, mes nežinome, kokius žodžius jos ištars ligi tol, kol (tame sapne) jos neprabyla į mus. O juk iš tikrųjų tai yra žodžiai, kuriuos sukūrė anoji atribota mūsų pačių proto dalis, ir todėl mes turėtume juos žinoti jau tuomet, kai patys juos sugalvojome, norėdami įdėti juos į fiktyvios būtybės lūpas. Todėl, ką aš užplanuočiau, ką įgyvendinčiau, visad galėčiau sau pasakyti, jog pasielgiau taip, kaip elgiamasi sapnuojant. Ir Snautas, ir Sartorijus galėjo visiškai neegzistuoti tikrovėje, todėl užduoti jiems kokius nors klausimus buvo bergždžias darbas.

Aš pagalvojau, kad galėčiau išgerti kokių stipriai veikiančių vaistų, pavyzdžiui, peotilio ar kokio kito preparato, kuris sukelia haliucinacijas ir spalvotas vizijas. Šitie fenomenai įrodytų, jog tai, ką pavartojau, egzistuoja iš tikrųjų ir yra materialios, mane supančios tikrovės dalis. Bet ir tai — galvojau toliau — nebūtų reikiamas bandomasis eksperimentas, kadangi aš žinau, kaip privalo veikti vaistai (kuriuos juk pats pasirinkau), taigi galimas daiktas, kad tiek tų vaistų pavartojimas, tiek jų sukelti efektai tebus mano vaizduotės padariniai.

Man jau ėmė rodytis, kad patekęs į šį pamišimo žiedą nesugebėsiu iš jo išsiveržti — juk negalima galvoti kitaip, kaip tik smegenimis, negalima ištrūkti pačiam iš savęs ir patikrinti, ar organizme vykstantys procesai yra normalūs, bet staiga man šovė į galvą labai paprasta ir labai vykusi mintis.

Aš pašokau ir nubėgau tiesiai į radijo stotį. Ji buvo tuščia. Žvilgtelėjau į sieninį elektrinį laikrodį. Baigėsi ketvirta valanda nakties, sąlyginės nakties Stotyje, nes lauke žioravo raudona aušra. Skubiai įjungiau tolimo atstumo radijo ryšio aparatūrą ir, laukdamas, kol įšils lempos, dar kartą permąsčiau kiekvieną eksperimento etapą.

Neprisiminiau, kokiu signalu iššaukiama automatinė Soliario sateloido stotis, bet suradau jį lentelėje, kabančioje virš pagrindinio pulto. Pasiunčiau šaukimą Morzės abėcėle ir po aštuonių sekundžių gavau atsakymą. Sateloidas, tikriau tariant jo elektroninės smegenys, atsiliepė ritmingai pasikartojančiais signalais.

Tada pareikalavau, kad jis praneštų man penkto dešimtainio ženklo tikslumu, kuriuos Galaktikos žvaigždžių kupolo meridianus kerta jis dvidešimt dviejų sekundžių intervaluose, skrisdamas aplink Soliarį.

Paskui atsisėdau ir ėmiau laukti atsakymo. Jis atėjo po dešimties minučių. Atplėšiau popieriaus juostelę su išspausdintu rezultatu ir, padėjęs į stalčių (stengiausi į ją nė nežvilgtelėti), atsinešiau iš bibliotekos didelius dangaus žemėlapius, logaritmines lenteles, palydovo vienos paros kelionės žinyną ir dar keletą knygų. Paskui ėmiau ieškoti atsakymo į tą patį klausima. Kone valandą sprendžiau lygtis. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau tiek daug skaičiavęs, nebent studijuodamas, per praktinės astronomijos egzaminą.

Skaičiavau dideliu Stoties kalkuliatorium. Samprotavau šitaip: pagal dangaus žemėlapius gausiu skaičius, ne visiškai sutampančius su sateloido duomenimis. Ne visiškai, kadangi sateloidą veikia Soliario gravitacinės jėgos, jos abi viena aplink kitą besisukančios saulės, o taipgi ir lokaliniai traukos pasikeitimai, kuriuos sukelia okeanas, todėl sateloidą ištinka labai komplikuotos perturbacijos. Kai jau turėsiu dvi eilutes skaičių — gautų iš sateloido ir teoretiškai apskaičiuotų, remiantis dangaus žemėlapiais — padarysiu savo apskaičiavimuose pataisas. Tada abi rezultatų grupės privalo sutapti ligi ketvirtojo ženklo po kablelio. Skirtumai liks tiktai penktajame ženkle, jie atspindės nenumatytą okeano poveikį.

Juk jeigu sateloido pateikti skaičiai nėra tikrovė, tik mano pakrikusios sąmonės vaisius, tai jie nieku būdu negalės sutapti su antra apskaičiuotų duomenų eilute. Mano smegenys gali būti nesveikos, tačiau jokiom aplinkybėm nesugebėtų padaryti apskaičiavimų, kuriuos atliko didysis Stoties kalkuliatorius, nes tam prireiktų daugelio mėnesių. Taigi jei skaičiai sutaps, vadinasi, didysis Stoties kalkuliatorius tikrai egzistuoja ir aš pasinaudojau juo iš tikrųjų, o ne kliedėdamas.

Man drebėjo rankos, kai ėmiau iš stalčiaus popierinę telegrafo juostą ir ištiesiau ją šalia antros, platesnės kalkuliatoriaus juostos. Abi skaičių eilutės, kaip ir maniau, sutapo ligi ketvirtojo ženklo. Nukrypimai pasirodė tik penktajame.

Sudėjau visus popierius į stalčių. Vadinasi, kalkuliatorius egzistuoja nepriklausomai nuo manęs. Taigi Stotis ir viskas, kas joje yra, irgi realiai egzistuoja.

Jau buvau beuždarąs stalčių, bet pastebėjau jame pundą nekantria ranka skaičiais išmargintų popieriaus lapų. Išėmiau jį, ir, užmetęs akį, pamačiau, jog kažkas jau buvo daręs panašų į manąjį eksperimentą, tik tas skirtumas, kad jis reikalavo iš sateloido ne žvaigždžių kupolo duomenų, o Soliario albedo duomenų keturiasdešimties sekundžių intervalais.

Aš nebuvau pamišęs. Užgeso paskutinis vilties spindulėlis. Išjungiau siųstuvą, išgėriau iš termoso sultinio likučius ir nuėjau miegoti.