SAPNAI


Po šešių dienų, kai eksperimentas nedavė jokios reakcijos, mes pakartojome jį; ligi šiol ramiai kabanti keturiasdešimt trečiosios lygiagretės ir šimtas šešioliktojo meridiano susikirtime Stotis ėmė plaukti, laikydamasi keturių šimtų metrų aukštyje virš okeano, pietų kryptimi, kur, kaip rodė radariniai indikatoriai ir sateloido radiogramos, plazmos aktyvumas labai padidėjo.

Dvi paras mano encefalogramos sumoduliuotas rentgeno spindulių pluoštas nemaloniai kas kelios valandos suduodavo į kone visiškai lygų okeano paviršių.

Baigiantis antrajai parai, mes jau buvome taip arti ašigalio, jog kai beveik visas žydros saulės rutulys slėpėsi už horizonto, purpuriniai debesų pakraščiai kitoje jo pusėje pranašavo raudonosios saulės patekėjimą. Juodame okeano masyve ir tuščioje padangėje virš jo virė akinanti savo staigumu spalvų kova — kietų it metalas, tviskančių skaudžia žaluma, su blausiomis, prigesusiomis purpuro liepsnomis, — o patį okeaną skrodė atspindžiai dviejų kontrastingų diskų, dviejų skaisčių šviesos židinių, gyvsidabrio ir purpuro; kai tik zenite pasirodydavo mažiausias debesėlis, putotos bangų keteros sumirguliuodavo neregėtomis vaivorykštės spalvomis.

Nusileidus žydrajai saulei, pietų pusėje bematant pasirodė, tuojau pat signalizatorių atžymėta, simetriada. Kone susiliejusi su purpuru pasruvusia migla, ji išsiskyrė jos fone tik atskirais veidrodiniais atspindžiais, it gigantiška stiklinė gėlė, išaugusi ten, kur susiduria dangus ir plazma. Tačiau Stotis nekeitė kurso, ir po kokio ketvirčio valandos gigantas, mirgantis raudona šviesa lyg gęstanti rubininė lempa, vėl pasislėpė už horizonto. Po keleto minučių keletą kilometrų į atmosferą, be garso augdamas, iškilo aukštas, plonas stulpas, kurio pamatą nuo mūsų akių slėpė pakrypusi planeta. Tasai akivaizdus ženklas, kad mūsų pastebėtoji simetriada tuoj išnyks, vienoj pusėj kruvinai liepsnodamas, kitoj švytėdamas it gyvsidabrio stulpas, iškerojo į dvispalvį medį, paskui vis labiau brinkstančių jo šakų viršūnės susiliejo į vieną grybo pavidalo debesį, kurio viršutinė dviejų saulių nutvieksta dalis leidosi draug su vėju į tolimą kelionę, o apatinė su sunkiais, per trečdalį horizonto nusidriekusiais kekių formos likučiais labai iš lėto smuko žemyn. Po valandos dingo paskutinieji šio reginio pėdsakai.

Ir vėl praėjo dvi paros, eksperimentas buvo pakartotas paskutinį kartą, rentgeno dūriai jau apėmė geroką okeano dalį, pietuose pasirodė puikiai matomi iš mūsų aukštumos, nors nutolę per tris šimtus kilometrų Arenidai— uolėta tarsi sniegu nuklotų šešių viršukalnių grandinė, gaubiama debesų, charakteringų raudonajai dienai. Paskui išnyko ir kalnai. Nuo pirmojo eksperimento jau buvo praėję dešimt dienų.

Per visą tą laiką Stotyje nieko neatsitiko. Sartorijus vieną kartą sudarė eksperimento programą, o dabar ją kartojo automatinė aparatūra, aš net nesu tikras, ar kas nors kontroliavo jos darbą. Bet podraug Stotyje vyko kur kas daugiau, negu galėtumei norėti. Tiesa, žmonės čia buvo niekuo dėti. Aš būgštavau, kad Sartorijus vėl nepasineštų imtis anihiliatoriaus. Be to, laukiau, kaip reaguos Snautas, sužinojęs iš Sartorijaus, kad aš jį mažumą apgavau, perdėdamas pavojų, kurį galėjo sukelti neutroninės materijos sunaikinimas. Tačiau nieko tokio neįvyko dėl pradžioje man visai nežinomų priežasčių. Be abejo, aš galvojau ir apie kokią nors klastą iš jų pusės. Maniau, kad jie slapta ką nors ruošia. Todėl kasdien užsukdavau į belangę patalpą po didžiosios laboratorijos grindim, kur buvo anihiliatorius. Nė karto jų ten neaptikau, o dulkių sluoksnis, dengiantis aparatūros šarvus ir kabelius, bylojo, jog daugelį savaičių prie jos niekas nėra prisilietęs.

Snautas tuo metu pasidarė toks pat nematomas, kaip ir Sartorijus, ir dar labiau už jį nesugaunamas, nes net radijo stoties videofonas neatsiliepdavo. Stoties judėjimą kažkas, be abejo, valdė, bet negaliu pasakyti, kas, nes man tai nėmaž nerūpėjo, nors gal tai ir keistai skamba. Kad okeanas nerodo jokios reakcijos, man irgi buvo taip nesvarbu, jog po dviejų trijų dienų ne tik lioviausi jos tikėjęsis ir baiminęsis, bet net visai užmiršau ir okeaną, ir eksperimentą. Kiauras dienas sėdėdavau arba bibliotekoje, arba kambaryje su Hare, kuri it šešėlis slankiojo paskui mane. Mačiau, kad mudviejų reikalai negeri, ir kad ši apatiško ir beprasmiško atokvėpio būklė negali tęstis nepabaigiamai. Privalėjau pralaužti ją kaip nors, kažką pakeisti mudviejų santykiuose, tačiau kračiausi kiekvienos minties apie bet kokią permainą, neturėjau drąsos kam nors ryžtis. Nemoku to gerai paaiškinti, bet man rodėsi, kad viskas Stotyje, ypač tai, kas vyksta tarp Harės ir manęs, yra kažkokioje itin nepastovioje, baisiai įtemptoje pusiausvyros būklėje ir pažeidus ją galima viską paversti griuvėsiais. Kodėl? Nežinau. Keisčiausia, kad ir Harė jautė kažką panašaus. Kai galvoju dabar, man atrodo, kad visą šį netikrumo, laikinumo įspūdį, šį nerimą lyg prieš žemės drebėjimą sukėlė jokiu kitu būdu nepasireiškiantis, visas Stoties patalpas pripildantis kažkieno buvimas. Nors gal buvo ir kitas paaiškinimas: sapnai. Kadangi niekad nei prieš tai, nei po to neturėjau tokių regėjimų, nutariau užrašyti jų turinį ir tik todėl galiu dabar apie juos šį tą pasakyti. Tačiau tai tėra sapnų nuotrupos, nebetekusios kone visos savo siaubingos įvairovės. Kažkokiom man nesuprantamom aplinkybėm, erdvėje be dangaus, žemės, grindų, lubų ir sienų, aš tūnojau susirietęs, nugrimzdęs kažkokioje man visai svetimoje substancijoje, tarytum visas mano kūnas būtų įaugęs į sustingusį, nejudantį beformį luitą arba, veikiau, tarsi pats būčiau netekęs kūno ir pavirtęs luitu. Mane supo pradžioje neaiškios šviesiai rausvos dėmės, kyburiuojančios erdvėje, optiškai visai kitokioje, negu oras, taigi daiktai tik iš labai arti tapdavo aiškūs, netgi pernelyg ir nenatūraliai aiškūs, nes tuose sapnuose mane supanti aplinka konkretumu ir materialumu pranoko tikrovę. Bundant man rodėsi, nors tai paradoksalu, kad tikrovė, reali tikrovė, buvo mano sapnas, o tai, ką matau atmerkęs akis, tėra kažkokie išdžiūvę šešėliai.

Toksai buvo pirmasis reginys, pradžia, iš kurios vystėsi sapnas. Aplink mane kažkas laukė leidimo, mano sutikimo, vidinio pritarimo, o aš žinojau, tikriau tariant, žinojo kažkas manyje, kad aš neprivalau pasiduoti nesuprantamai pagundai, nes juo daugiau — be žodžių — žadama, tuo baisesnis bus galas. Bet iš tiesų aš to nežinojau, nes tada turbūt būčiau bijojęs, o baimės nejutau niekad. Aš laukiau. Iš mane supančio rausvo rūko išniro pirmas prisilietimas, o aš, bejėgis it trinka, įklimpęs kažkur giliai tame, kas mane tarsi laikė uždaręs, negalėjau nei pasitraukti, nei pajudėti, o anas tyrinėjo mano kalėjimą aklais ir podraug reginčiais prisilietimais, ir tai jau buvo nelyginant ranka, kuri kūrė mane. Ligi to momento aš netgi neturėjau regėjimo, bet jau mačiau — iš po apgraibom šliaužiojančių mano veidu pirštų išniro iš nieko mano lūpos, skruostai, ir, vis labiau plintant šiam suskaldytam į kuo smulkiausias dalelytes prisilytėjimui, atsirado mano veidas ir alsuojantis liemuo, sutverti to simetriško kūrimo akto. Nes ir aš, kuriamas, kūriau savo ruožtu, ir štai pasirodė veidas kokio dar niekad neregėjau, svetimas, pažįstamas. Stengiausi pažvelgti jam į akis, bet negalėjau to padaryti, nes viskas buvo sukeista proporcijomis, viskas kas sau, ir tik kažkokioje palaimingoje tyloje susiradę vienas kitą, žengėme į būtį, kits kitą kurdami, ir aš jau buvau gyvas, pats savimi, tik tarsi išplitęs ligi begalybės, o anoji būtybė — moteris? — tvyrojo drauge su manim nejudėdama. Mumyse plakė pulsas ir mudu buvome viena esybė. Ir tada ūmai į šią lėtą sceną, už kurios nieko nebuvo ir nieko negalėjo būti, ėmė sėlinti kažkas pasibjaurėtina, neįmanoma ir priešinga prigimčiai. Tas pats prisilietimas, kuris sukūrė mus ir nematomu auksiniu apsiaustu prigludo prie mūsų kūnų, pradėjo šiurpinti. Mūsų nuogi ir balti kūnai ėmė juoduoti, plaukti srovėmis besirangančių kirminų, kurie ėjo iš mūsų it oras, ir buvau — buvome — buvau blizganti, susiraizganti ir atsiraizganti, šlykščiai besiraitanti gliti masė, nesibaigianti, nepabaigiama, ir toje bekraštybėje — ne! — aš bekraštybėje, staugiau tylėdamas, trokšdamas, kad išnykčiau, kad viskas baigtųsi, bet kaip tik tada pasklidau iškart į visas puses, ir manyje tvino kančia, skaudesnė už bet kokią tikrovę, šimtąsyk padauginta, sukaupta juoduose ir raudonuose toliuose, čia stingstanti į uolą, čia kunkuliuojanti kažkur, kitos saulės ar pasaulio spinduliuose.

Tai buvo paprasčiausias iš sapnų, kitų nesugebu atpasakoti, nes trykštantys iš jų siaubo verpetai jau nebeturėjo jokio atitikmens sąmonėje. Juose nieko nežinojau apie Harės egzistavimą, bet negalėjau aptikti ir jokių atsiminimų bei dienos pergyvenimų.

Buvo ir kitokių sapnų, kai negyvai sustingusioje tamsoje jaučiausi esąs kažkokių kruopščių, lėtų tyrimų objektas, bet nejutau įrankių, kuriais mane tyrė. Kažkas smelkėsi į mane, trupino mane, sekino ligi visiškos tuštumos. Aukščiausia šitų nebylių naikinančių kankynių viršūnė buvo baimė, kurią prisiminus, net dienos metu man ima smarkiau plakti širdis.

O dienos, vienodos, tarsi išblukusios, slinko tingiai, kupinos baisaus nuobodulio, viskas man buvo atgrasu ir nemiela. Tik bijojau naktų ir nežinojau, kaip nuo jų išsigelbėti. Budėjau drauge su Hare, kuriai miegas nebuvo reikalingas, bučiavau ją ir glamonėjau, bet žinojau, kad man nerūpi nei jinai, nei aš pats, kad viską darau bijodamas užmigti, o ji, nors ir nesakiau nė žodžio, kokie košmarai mane kamuoja, matyt, kažką nuvokė, jaučiau, kad, būdama mano glėbyje, ji visad patiria pažeminimą, ir nieko negalėjau padaryti.

Esu sakęs, kad visą laiką nesimačiau nei su Snautu, nei su Sartorijum. Tiesa, Snautas kas kelios dienos duodavo kokį ženklą, kartais atsiųsdavo kortelę, bet dažniausiai skambindavo telefonu. Jis klausdavo, ar nepastebėjau kokio naujo reiškinio, kokio pasikeitimo, ko nors, ką galima būtų paaiškinti kaip reakciją, sukeltą tiek sykių pakartoto eksperimento. Aš jam atsakydavau nieko nepastebėjęs ir pats klausdavau jo to paties. Snautas tik purtė galvą ekrano gilumoje.

Penkioliktą dieną po eksperimentų nutraukimo pabudau anksčiau, negu kitais kartais, ir taip nukamuotas košmaro, tarsi būčiau atsipeikėjęs po stiprios narkozės sukelto alpulio. Pro atidengtą langą pamačiau, kaip, nušviesta raudonos tekančios saulės, kuri, begaliniai ištįsusi, kirto purpurinės ugnies srove okeano paviršių, toji ligšiol negyva plokštuma nepastebimai drumsčiasi. Jos juodumas staigiai išbluko, tarsi apsitraukė plonu miglos sluoksniu, bet toji migla buvo itin materialios konsistencijos. Kur ne kur joje radosi nerimasties židiniai, paskui kažkoks nenusakomas judėjimas apėmė visą regimą erdvę. Juoduma išnyko, ją praskiedė ir užgožė pienelės, šviesiai rausvos iškilimuose ir perlo rudumo įdubimuose. Spalvos iš pradžių

kaitaliojosi, paversdamos tą keistą okeano aptiesalą ilgomis sustingusių bangų eilėmis, paskui viskas susimaišė, ir visas okeanas jau buvo padengtas pūslėta puta, kylančia aukštyn didžiuliais skivytais ir po pačia Stotim, ir aplink ją. Beregint iš visų pusių į raudoną tuščią dangų nuskriejo plėviasparniai gulsčiai išsidriekę apgurgėjusiais pakraščiais putų debesys, visai nepanašūs į paprastus. Tie, kurie horizontaliais pluoštais užstojo žemą saulės diską, buvo, skirtingai nuo jos švytėjimo, juodi it anglis, kiti, arčiau saulės, priklausomai nuo kampo, kuriuo juos kliudė saulėtekio spinduliai, rusvėjo, liepsnojo vyšniniais, violetiniais, raudonais atspindžiais, ir šis procesas tęsėsi tarytum okeanas eižėtų kruvinais sluoksniais, čia apnuogindamas savo juodą paviršių, čia apsidengdamas nauju sukietėjusių putų apnašu. Kai kurie šių darinių pakildavo į viršų visiškai arti, čia pat už langų, skriedami pro juos vos per keletą metrų, o kartą vienas slystelėjo per stiklą savo šilkiniu paviršiumi. Spiečiai, pakilę į erdvę anksčiau, vos bebuvo matomi aukštai padangėje, nelyginant pasklidę paukščiai, ir vaiskiu ūku tirpo zenite.

Stotis buvo sustabdyta ir taip kabojo apie trejetą valandų, bet reginys nesikeitė. Pagaliau, kai saulė nusileido už horizonto, o okeaną po mumis apgaubė sutemos, tūkstantiniai lieknų rausvų siluetų spiečiai pakilo į dangų ir nesibaigiančios jų putos skriejo vis aukščiau ir aukščiau tarsi nematomomis stygomis, nejudančios, nesvarios, ir šis didingas sudraskytų sparnų dangun žengimas tęsėsi tol, kol visiškai sutemo.

Visas šis savo ramiu užmoju sukrečiantis reginys išgąsdino Harę, bet aš nieko negalėjau jai paaiškinti. Man, soliarininkui, jis buvo toks pat naujas ir nesuprantamas, kaip ir jai. Beje, jokiuose kataloguose neužregistruotas formas ir darinius galima pamatyti Soliaryje maždaug du tris kartus per metus, o jei žmogui sekasi, net dažniau. Kitą naktį, maždaug prieš valandą ligi žydrosios saulės patekėjimo, matėme kitą fenomeną — okeanas fosforescavo. Iš pradžių jo tamsoje nematomame paviršiuje pasirodė pavienės šviesos dėmės, gal veikiau balzganos, murzinos aušros dėmės, kurios ėjo pagal bangų ritmą. Jos plėtėsi susiliedamos, paskui spektrinė pašvaistė išplito ligi pat horizonto. Šviesos intensyvumas didėjo apie penkiolika minučių; reginys baigėsi stebėtinu būdu: okeanas ėmė blėsti, nuo vakarų gal šimto mylių frontu slinko tamsos ruožas, o kai jis pasiekė Stotį ir praėjo pro ją, pasimatė toji okeano dalis, kuri tebe — fosforescavo ir atrodė it vis labiau tolstanti į rytus, aukštai į sutemas nyranti atošvaistė. Pasiekusi horizontą, ji liko panaši į milžinišką šiaurės pašvaistę ir beregint išnyko. Kai netrukus patekėjo saulė, vėl plytėjo tuščia sustingusi plokštuma, raibuliuojanti smulkiom bangelėm, kurios siuntė sidabrinius blyksnius tiesiai į Stoties langus. Šis reiškinys, okeano fosforescencija, buvo jau aprašytas. Kaip taisyklė, jis būdavo pastebimas prieš asimetriadų atsiradimą, o šiaip tai buvo tipiškas sustiprėjusio lokalinio plazmos aktyvumo požymis. Tačiau per kitas dvi savaites nieko nenutiko nei už Stoties, nei pačioje Stotyje. Tik kartą, vidurnaktį, išgirdau tarsi iš niekur sklindantį ir podraug iš visur tolimą riksmą, nepaprastai aukštą, šaižų ir pratisą, kažkas baisiai klykė nežmonišku balsu. Pakirdęs iš košmaro, ilgai gulėjau klausydamasis, ne visai tikras, ar ir tas klyksmas nėra sapnas. Vakar laboratorijoje, kurios dalis yra virš mūsų kambario, girdėjosi prislopinti garsai lyg kas būtų stumdęs sunkius daiktus ir aparatus. Man rodėsi, kad tas klyksmas sklinda iš viršaus, tik nesupratau, kaip čia gali būti, nes abu aukštus skyrė garso nepraleidžiantis perdengimas. Tas agonijos klyksmas tęsėsi kone pusvalandį. Jis taip draskė man nervus, kad aš, visas išprakaitavęs, apdujęs, jau buvau bebėgąs į viršų. Bet galų gale klyksmas nutilo, ir vėl tebuvo girdėti sunkių daiktų stumdymas.

Po dviejų dienų, vakare, kai sėdėjome su Hare mažoje virtuvėlėje, netikėtai įėjo Snautas. Jis dėvėjo eilutę, tikrą žemišką eilutę, kuri jį visiškai pakeitė. Jis buvo tarsi pasenėjęs ir pasidaręs aukštesnis. Beveik nežiūrėdamas į mus, jis priėjo prie stalo, pasilenkė ties juo ir, net neatsisėdęs, ėmė valgyti mėsą tiesiai iš skardinės, užsikąsdamas duona. Valgydamas įkišo į skardinę rankovę ir ištaukavo ją.

— Išsiriebaluosi, — tariau aš.

— Hm? — tik bambtelėjo pilna burna Snautas.

Jis valgė lyg daugelį dienų būtų nieko burnoj neturėjęs, įsipylė pusę stiklinės vyno, išmaukė vienu ypu, nusišluostė lūpas ir atsikvėpęs apsidairė krauju pasruvusiom akim. Paskui pažvelgė į mane ir sumurmėjo:

— Užsiželdei barzdą?.. Na, na…

Harė trankiai mėtė indus į kriauklę. Snautas ėmė lengvai sūpuotis ant kulnų, raukėsi ir garsiai čepsėjo, valydamasis liežuviu dantis. Man rodėsi, kad jis šitaip elgiasi tyčia.

— Nesinori skustis, a? — paklausė jis, įkyriai žiūrėdamas į mane.

Aš neatsakiau.

— Žiūrėk! — kiek palaukęs burbtelėjo jis. — Patariu tau. Jis irgi pirmiausiai nustojo skustis.

— Eik miegoti, — sumurmėjau aš.

— Ką? Nėra kvailių! Kodėl mudviem nepasišnekučiavus? Klausyk, Kelvinai, o gal jis mums gero linki? Gal nori padaryti mus laimingus, tik dar nežino kaip? Skaito mūsų pageidavimus iš smegenų, o juk tik du nervinių procesų procentai yra sąmoningi. Taigi jis pažįsta mus geriau, negu mes patys. Vadinasi, reikia jo klausyti. Sutikti su juo. Girdi? Nenori? Kodėl, — jo balsas virptelėjo, — kodėl tu nesiskuti?

— Liaukis, — bambtelėjau aš.— Tu girtas.

— Ką? Girtas? Aš? Tai kas? Argi žmogus, kuris tampo savo išmatas nuo vieno Galaktikos galo ligi kito, kad sužinotų, ko jis vertas, negali pasigerti? Kodėl? Tu tiki žmogaus misija, a, Kelvinai? Gibarianas pasakojo man apie tave prieš užsiželdindamas barzdą… Esi kaip tik toksai, kaip jis sakė… Tik neik į laboratoriją, dar prarasi iliuzijas… ten kuria Sartorijus, mūsų Faustas au rebours (au rebours — atvirkščiai (pranc.)), ieško priemonių prieš nemirtingumą, žinai? Tai paskutinysis šventojo Kontakto riteris, toksai, koks mums pagal išgales… Jo ankstyvesnis sumanymas irgi buvo neblogas — užtęsta agonija. Neblogai, a? Agonia perpetua… Šiaudeliai… šiaudinės skrybėlaitės… kaip tu gali negerti, Kelvinai?

Jo beveik nematomos pro užtinusius vokus akys užkliuvo už Harės, kuri stovėjo nejudėdama prie sienos.

— O, Afrodite, okeano pagimdyta. Dievybės paliesta, ranka tava, — ėmė jis deklamuoti, bet užspringo nuo juoko. — Beveik… tiksliai… ką, Kel… vinai? — vebleno jis kosėdamas.

Aš vis buvau ramus, bet tas ramumas ėmė virsti šaltu įniršiu.

— Liaukis! — sušnypščiau aš.— Liaukis ir išeik!

— Išvarai mane? Ir tu? Želdini barzdą ir išvarai mane? Jau nenori, kad tave įspėčiau, kad patarčiau kaip tikras žvaigždinis draugas kitam? Kelvinai, atidarykim denio liukus, šaukime jam, ten į apačią, gal išgirs? Bet kaip jį vadinti? Pagalvok, davėme vardus visoms žvaigždėms ir planetoms, o gal jos jau turėjo juos? Kas per uzurpacija! Klausyk, eime ten. Šauksime… pasakysime jam, kuo jis mus pavertė, ir jis išsigąs… pastatys mums sidabrines simetriadas ir pasimels už mus sava matematika, ir apsups mus savo kruvinais angelais, ir jo kančia bus mūsų kančia, ir jo baimė mūsų baimė, ir jis maldaus mus, kad viskas baigtųsi. Nes visa tai, kas jis yra ir ką daro, yra maldavimas, kad viskas baigtųsi. Kodėl nesijuoki? Juk aš tik juokauju. Gal, jeigu mūsų padermė turėtų daugiau humoro jausmo, nebūtume priėję prie to. Žinai, ką jis nori padaryti? Jis nori jį nubausti, šitą okeaną, nori priveikti jį, kad jis šaukte šauktų visais savo kalnais… Manai, kad jis neišdrįs pasiūlyti savo plano tam sklerotikui aeropagui, kuris mus čia pasiuntė atpirkti ne savų kalčių? Tavo tiesa, pabūgs… bet tik dėl skrybėlaitės. Skrybėlaitės jis niekam neparodys, ne toks jis narsus, mūsų Faustas…

Aš tylėjau. Snautas vis labiau svirduliavo. Ašaros riedėjo jo veidu ir lašėjo ant drabužių.

— Kas tai padarė? Kas mus tuo pavertė? Gibarianas? Gezė? Einšteinas? Platonas? Kas buvo žudikai — žinai? Pagalvok, raketoje žmogus gali sprogti it pūslė arba sukietėti, arba suvirti, arba taip greitai nukraujuoti, kad nė neriktels, o paskui tik kauleliai barškės į metalą, sukdamiesi Niutono orbitose su Einšteino pataisa, tie mūsų pažangos barškučiai! O, mes mielu noru, nes tai gražus kelias… mes priėjome… ir šiose kamarėlėse, prie šitų lėkščių, tarp nemirtingų indų plovyklų, su ištikimų spintų, atsidavusių klozetų palyda mes įkūnijome… pažvelk, Kelvinai, Kad nebūčiau girtas, neplepėčiau šitaip, bet turi gi galų gale kas nors pasakyti. Kas nors privalo galų gale? Sėdi tu čia it kūdikis skerdykloje ir plaukai tau auga… Kieno kaltė? Pats sau atsakyk…

Jis pamažu apsisuko ir išėjo, ant slenksčio griebėsi už staktos, kad nepargriūtų, ir dar ilgai aidėjo koridoriuje jo žingsniai. Aš vengiau Harės žvilgsnio, bet mūsų akys ūmai susitiko. Norėjau prieiti prie jos, paglostyti jai plaukus, bet negalėjau. Negalėjau.


Загрузка...